Šv. tėvas Pijus - kunigas stigmatikas

 

        

1999m. gegužės 2d. Romoje, šv Petro bazilikoje įvyko beatifikacijos iškilmės. Jose dalyvavo apie pusė milijono maldininkų iš viso pasaulio.  Popiežius  Jonas Paulius  ll paskelbė palaimintuoju italų vienuolį kapuciną, stigmatiką Tėvą Pijų.  Jo populiarumas Italijoje ir visame pasaulyje yra labai didelis.

2002 m. birželio 16 dieną Italijos sostinė priėmė šimtus tūkstančių maldininkų italų ir iš viso pasaulio. Šv. Petro aikštėje įvyko garsiojo vienuolio palaimintojo tėvo Pijaus paskelbimas šventuoju iškilmė. Rengėjai pranešė, kad į iškilmes oficialiai užsiregistravo 250 tūkstančių dalyvių, tačiau buvo daugiau.

Tėvas Pijus 462 –sis  šventuoju paskelbtas per Jono Pauliaus II pontifikatą. Prieš  110 m. pietų Italijoje, Pietrelčinos vietovėje, Džiuzefinos  ir Gracijaus Fordžioni šeimoje gimęs vaikas skelbiamas Bažnyčios šventuoju.

Tėvai aštuntam savo vaikui išrinko Pranciškaus vardą. Jau vaikystėje Pranukas buvo labai pamaldus, mėgo piešti kryžius. Nuo 7 m. berniukas ganė avis ir ožkas.  Rašyti ir skaityti išmoko iš kaimo mokytojo.

Nesulaukęs 16 m. jis įstojo į vienuolių kapucinų naujokyną, pasirinkęs vienuolišką Pijaus vardą.  Visą laiką buvo labai silpnos sveikatos, dažnai sirgdavo. Norėjo būti kunigu ir uoliai studijavo teologiją.  Sulaukusį 21m.įšventino kunigu. Po 6 m. jis paprašė vyskupą,  kad paskirtų į labai apleistą San Džovani Rotondo kapucinų vienuolyną. Tai buvo nuošali ir kalnuota vietovė. Ten buvo maži valstiečių kaimeliai, kur prasidėjo didysis Dievo žmogaus kelias, kupinas mistikos, stebuklų.

Katalikų Bažnyčios istorijoje buvo daug stigmatizuotųjų – Kristaus kančios ženklus nešiotojų, bet jų žaizdų Bažnyčia niekados nelaikė stebuklu. Nors patį stigmų buvimą pripažįsta, bet jo neprilygina tikėjimo tiesoms.

Tėvas Pijus buvo pirmasis kunigas, kurio rankose, kojose ir šone atsivėrė Kristaus kančią primenančios žaizdos – stigmos. Tai atsitiko 1918m. rugsėjo 20 naktį, tėvui Pijui besimeldžiant prieš kryžių vienuolyno bažnyčioje. Atėjęs kitas vienuolis rado tėvą Pijų gulintį bažnyčioje ant grindų, pasruvusį kraujais. Po kelių savaičių jis savo nuodėmklausiui rašė, kad tos kraujuojančios žaizdos yra labai skausmingos. Tėvas Pijus maldavo Dievą, kad panaikintų šiuos kančios ženklus – stigmas, bet stebuklingai atsiradusios žaizdos išliko visą gyvenimą iki mirties,  daugiau 50 metų.

Prie fizinių kančių prisidėjo ir dvasiniai išgyvenimai, nes Bažnyčios nurodymu prasidėjo begalės mediciniškų tyrimų. Tėvas Pijus buvo šmeižiamas, vadinamas apgaviku, isteriku. Vienuolynas norėjo nuslėpti stigmų atsiradimą Tėvo Pijaus kūne, bet žinia apie jo stigmas greitai sklido ir po kelių savaičių pas ypatingąjį vienuolį kunigą į San Džovani Rotondą atvyko pirmieji maldininkai. Kasmet jų gausėjo. Kapucinų vienuolijos vyresnieji norėjo Tėvą Pijų perkelti į kitą vietą, bet žmonės ėmė protestuoti. Stigmatizuotąjį vienuolį kunigą Pijų paliko vietoje. Dabar toji vieta tapo populiariausia Italijos šventove.

Atvykę maldininkai į Tėvo Pijaus aukojamas šv. Mišias išgyvendavo ypatingą slėpinį. Aukojimo metu Tėvas Pijus lyg atsijungdavo nuo žemiškojo pasaulio. Jo aukojama šv. Mišių auka dvelkė amžinybe.

Niekas taip negarbino šv. Komunijos – Jėzaus Kristaus Kūno, kaip tėvas Pijus. Ypatingai jis gerbė švč. Mergelę Mariją – Dievo Motiną ir angelus sargus. Savo kambarėlyje – vienuoliškoje celėje jis daug valandų kalbėdavo rožinį ir kitas maldas. Jis rūpinosi ir vargšų žmonių gerove. Iš tikinčiųjų gautomis lėšomis tėvas Pijus pasirūpino pastatyti prie vienuolyno  nedidelę ligoninę – kančių mažinimo namus. Vėliau tie namai buvo išplėsti ir tapo moderniausiu kompleksu visoje pietų Italijoje.

Tėvas Pijus labiausiai rūpinosi dvasine tikinčiųjų gerove. Jo gyvenimo centras buvo Jėzaus Kristaus kančia ant kryžiaus. Jo nuolankumas ir paprastumas patenkindavo daugelio žmonių dvasinio atsinaujinimo poreikį. Nors tėvas Pijus labai griežtai smerkė Dievo įsakymų nevykdymą, tačiau jo užuojauta nusidėjusiems traukdavo dešimtis tūkstančių žmonių į San Džovani Rotondo vienuolyną atlikti išpažinties. Atgailautojams tekdavo laukti keletą dienų, kad galėtų atlikti išpažintį pas tėvą Pijų. Jis klausykloje praleisdavo iki 12- 16 val. per dieną. Su antgamtiniu įžvalgumu jis sugebėdavo pažvelgti į išpažintį atliekančiojo sielą. Jis tuoj pajausdavo, kuris nėra visiškai atviras, kažką bando nutylėti, nuslėpti, savo nuodėmę sušvelninti ir veidmainiauja. Tokius ,,atgailautojus” tėvas Pijus varydavo šalin nuo klausyklos, kad ateitų vėliau, bet jau pasirengę susitaikyti su Dievu.

Viena pagyvenusi moteris buvo net kelis kartus tėvo Pijaus nuvaryta nuo klausyklos. Kodėl? Tėvas Pijus pajuto, kad ponia išpažintį atlieka nenuoširdžiai. Ji ilgai ruošėsi dar kartą atlikti išpažintį pas tėvą Pijų. Kai ji pasakė nuodėmes, tėvas Pijus jai liepė užsimerkti. Paskiau jos paklausė: ,,Ką matai?” Moteris atsakė: ,,Matau Popiežių, rengiantis aukoti šv. Mišias”.  Tada tėvas Pijus jai pasakė: ,,Tavo nužudytas negimęs kūdikis būtų tapęs Popiežiumi”.  Galime įsivaizduoti, kaip jautėsi ta moteris po tokios pastabos.

Kaip jaustųsi ne viena, bet tūkstančiai Lietuvos moterų, kurios  neleido savo kūdikiams gimti – ateiti į šį pasaulį? Dabar oficialiai skelbiama, kad kiekvienais metais Lietuvoje nužudoma iki 50 tūkstančių  negimusių kūdikėlių. Todėl ištuštėjo mokyklos, vaikų darželiai ir lieka morališkai traumuotos moterys, susitepę savo kūdikėlio krauju.

Prieš kelis dešimtmečiu pas tėvą Pijų išpažinties atvyko Romoje studijuojantis jaunas Lenkijos kunigas Karolis Voityla, vėliau tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi ll.  Tada tėvas Pijus jam išpranašavo, kad jis taps Popiežiumi ir prieš jį bus įvykdytas pasikėsinimas.

Tikintieji ypatingai vertino tėvo Pijaus palaiminimus. Tūkstančiai žmonių rinkdavos sode prie vienuolyno ir laukdavo vakaro 7 val., kai vienuolis tėvas Pijus ateidavo prie lango ir suteikdavo palaiminimą. Taip pat daugelis norėdavo prisiliesti prie jo vienuoliško drabužio arba gauti jo žaizdų – stigmų krauju suvilgytų drobės tvarsčių, nes jie galėjo išgydyti kūno ir sielos ligas. Daugelį kartų buvo patvirtintas tėvo Pijaus sugebėjimas būti tuo pačiu metu dvejose vietose, pvz. Romoje, šv. Petro bazilikoje, prie popiežiaus šv. Pijaus X kapo ir savo vienuolyne, iš kurio jis niekur neišvykdavo. Tėvui Pijui užtariant vykdavo stebuklingi išgijimai. Tai vyksta ir jam mirus.

Vienas iš žymiausių stebuklų yra mergaitės vardu Gemos iš Cicilijos praregėjimas. Ta mergaitė gimė be akių vyzdžių. Gemos senelė, nors abejodama, atvežė anūkę pas tėvą Pijų, kuris jai pažadėjo: ,,Tavo anūkė vėl matys”. Iš tikrųjų mergaitė Gema praregėjo, nors jos akyse nebuvo vyzdžių ir tokiomis akimis matyti neįmanoma.

Vatikano muziejaus direktoriaus tėvas susirgo nepagydoma širdies liga. Sūnus atvyko pas tėvą Pijų paprašyti pagalbos. Šis pasiuntė jį į namus, sakydamas: ,,Nesirūpink, viskas bus gerai”. Sugrįžęs į namus rado tėvą pagijusį.

Popiežius Jonas Paulius ll, dar būdamas Krokuvos vyskupu, tėvui Pijui pasiuntė laišką, prašydamas melstis už jo pažįstamą, sergantį gerklės vėžiu. Po 11d. vėžys nepaaiškinamai išnyko.

Tėvas Pijus mirė 1968m. rugsėjo 20d., sulaukęs 81 m. amžiaus. Prieš mirtį, iš vakaro jo stigmos, 50 m. kraujavusios, bandytos užgydyti ir neužgydytos, pačios savaime sugijo.

Jau daug metų iš viso pasaulio ateina į Romą žinios apie stebuklingus išgijimus, užtariant šventajam tėvui Pijui.

1999m. gegužės 2 d., kai Romoje vyko tėvo Pijaus beatifikacijos iškilmės, pietų Afrikos respublikoje, Benono parapijos bažnyčioje buvo aukojamos specialios padėkos pamaldos į palaimintąjį Tėvą Pijų, nes jo užtarimu grąžintas regėjimas  vietinei 12 m. mergaitei Kerilei Fenton.  Kai Kerilei buvo treji metai, jai atliko sudėtingą galvos operaciją ir buvo pažeistas regėjimo nervas. Prieš metus, rudenį  vienuolikmetei Kerilei regėjimas visai nusilpo. Jos senelė, nuvykusi į Dievo Motinos šventovę, meldė grąžinti anūkei regėjimą. Ji prašė Dievo tarno tėvo Pijaus užtarimo. Įvyko stebuklas.  Kai gydytojai atliko tyrimus, rado, kad mergaitė vėl mato geriausiai.

Paskutinį stebuklą aprašė Italijos laikraštis  ,,Il  Messaggeo”, kai buvo likusi viena savaitė iki tėvo Pijaus beatifikacijos .

Autoavarijoje sunkiai sužeistas jaunuolis pateko į komą – prieš mirtinę būseną. Jaunuolio tėvai paprašė, kad jų mirštantį sūnų aplankytų kapucinas kunigas. Vienuolis atsinešė tėvo Pijaus relikviją ir su ja palietė bejausmį jaunuolio kūną. Šis tuoj pat atsigavo ir sveikata pradėjo greitai taisytis.

Tėvas Pijus netroško nei ypatingos pagarbos, nei gausybės žmonių, ištroškusių stebuklų. Žmonės visada labai veržėsi prie jo. Tėvas Pijus ieškojo tikinčiųjų, kurie būtų pasiruošę sekti Evangelijos mokymu – užlaikyti įsakymus. Jis kūrė maldos grupes  ir bendruomenes tų, kurie buvo pasiryžę vykdyti Dievo valią. Šiuos žmones tėvas Pijus vadino savo dvasios vaikais, pažadėjo už kiekvieną jų melstis ir būdamas amžinybėje.

Ir mes, Lietuvos katalikai, savo dvasia, tikėjimu nusilpę, prašykime, maldaukime šventąjį Tėvą Pijų sau ir kitiems atsivertimo malonės, nuoširdžios atgailos, didesnio tikėjimo ir pasitikėjimo bei pamaldumo į Dievo Motiną Mariją, Jėzų švč. Sakramente.

ĮDOMESNĖS TĖVO  PIJAUS MINTYS.

Šv. Tėvo Pijaus pamokymai tinka visiems krikščionims, kurie  pasiduoda baimei, nerimui, nepasitikėjimui – ,,vėžiniams sielos skauduliams”. Pažįsta jis ir mūsų laikų blogį ir nori jį gydyti.

,,BAIMĖ yra didesnis blogis už patį blogį”– pasakė tėvas Pijus. ,,Vaikščiokite Viešpaties keliu paprastai ir nesukite sau galvos. Bjaurėkitės savo nuodėmėmis, bet nepasiduokite nerimui. Svarbu tik tai, ko Dievas nori. Jei jis nori kalbėti kaip Mozei iš degančio krūmo tarp žaibų ir audrų,  neprivalome dėl to užsispirti ir norėti, kad Jis kalbėtų švelniu šnaresiu  kaip Elijui..”

,,Vietoj filosofuoti apie savo klaidas, verčiau pasilikite savo laivelyje, į kurį jus įkėliau švento klusnumo vardu” – pasakė seserims tėvas Pijus. ,,Audra gali šėlti. Tegyvuoja Jėzus. Jūs nepaskęsite. Jis miega, tačiau reikiamu momentu pabus, kad sutektų jums ramybę”.

Kitą kartą tėvas Pijus pabrėžė: ,,Skaudžiausias įžeidimas, kurį galime padaryti Dievui, tai Juo abejoti “.

,,Nereikalaukite atsakymo iš Dievo. Jo niekados neklauskite: ,,kodėl”. Nežiūrėkite į kelią, kuriuo Jis veda. Maldauju dėl Jėzaus meilės – kelkite savo žvilgsnį į tą, kuris jus veda ir dangiškąją Tėvynę, į kurią nori nuvesti. Argi svarbu, kad veda jus per dykumas, ar per žaliuojančias lankas? Svarbu štai kas, kad tuo keliu, kuris yra jūsų kelias pasiektumėte  vienintelį Dievo paskirtą tikslą, kad taptumėte  panašios į Jo mylimąjį Sūnų ir vis labiau į Jį persikeistumėte”.

 ,,Meilė yra nuostabus magnetas, atitraukiąs sielą nuo sustingimo, vidutiniškumo ir patraukiantis į save. Tačiau ši meilė yra nukryžiuota ir ją rasite tik ant kryžiaus”.

,,Meilė yra nevertinama. Norime meilės ir šalinamės nuo kentėjimų. Jėzus tiesia mums savo ranką, tačiau ši ranka prikryžiuota. Jeigu nori ją apkabinti, turi ir Jo kryžių  apglėbti. Nori jį surasti, turi dalintis Jo agonija”.

Vienai savo dvasios dukrai jis rašo: ,,Jėzus visados tebūna tavo širdies valdovas. Telaimina Jis tave  šitame išbandyme ir tepašventina tave.  Tu kankiniesi, ieškodama aukščiausio Gėrio. Tikrumoje šis Gėris yra tavyje ir nepridengtas guli ant kryžiaus, kartu teikdamas stiprybės tą nepernešamą kankynę pakelti ir meilę karčiu būdu mylėti. Jeigu Jis laukia mūsų ant kryžiaus, kodėl turime bijoti kryžiaus? Jei nori mus sutikti tamsybėje, kodėl turime vengti tamsumos? Šv. Raštas sako, kad Jėzui gimus piemenys girdėjo angelų giesmes. Tačiau šv. Raštas nesako, kad švenčiausioji Mergelė Marija ir šv. Juozapas būtų girdėję angelų garsus ar matę dangiškąjį švytėjimą, nors jie buvo taip arti. Ką jie girdėjo? Naujagimio verksmą. Ką jie matė? Ašarotas  Kūdikėlio akutes. Klausiu jūsų, kur pasiliktumėte, jeigu būtų leista pasirinkti? Tamsiame tvartelyje, ar pas piemenis, pilnus susižavėjimo dangaus meliodijomis? Žinau jūsų atsakymą. Su šv. Petru sakytumėte: ,,Gera mums čia būti”. Tačiau užtikrinu jus, kad esate Betliejaus grotoje arti Jėzaus, kuris dreba iš šalčio. Dar geriau pasakius, esate prie Marijos ant Golgotos kalno, kur regite tik vinis, erškėčius, agoniją, mirtį, tamsumą, apleidimą…Maldauju jus mylėti Prakartėlę ir tamsumoje paskendusią Nukryžiuotojo Dievo Golgotą…”

,,Kai melsdamosi atsirandi prieš Dievą, pažvelk į save tiesos šviesoje. Kalbėk su Juo, jei gali. Jei negali, tik žiūrėk ir niekuo nesirūpink.”

1918m. spalio 13d. tėvas Pijus vienai  dvasios dukrai rašė: ,,Ką turiu tau apie save pasakyti? Mano skausmų aštrybė daro mane nebyliu ir luošiu. Melskis, kad mano siela nepražūtų šiuose baisiuose bandymuose”.

         TĖVAS PIJUS GYDYTOJŲ RANKOSE

         Kaip Dievas, taip ir Bažnyčia nesielgia švelniai su dvasios viršūnes pasiekusiais ir ji yra teisi. Vienuolyno vyresnysis tėvą Pijų pavedė daktaro Luigi Romanelli tyrimams. Jis turi rūpestingai  iširti ,,žaizdas “, pritaikyti gydymą ir mediciniškai aprašyti. Daktaras Bignami iš Romos buvo pakviestas tyrimą sugriežtinti. Dr. Bignami – netikintis ir vienuolius laiko fenomenais, kurių santykiai su  natūraliais žmonėmis yra įtempti.  Tėvas Pijus buvo kaip bandomas triušis dviejų gydytojų rankose. Jie  sukėlė  pacientui nepakeliamus fizinius kentėjimus.

Po 15 mėnesių tyrimų dr. Romanelli parašė tokį raportą:

,,Žaizdos, kurias t. Pijus turi ant rankų, yra pridengtos švelnia rausvos spalvos odele. Tai ne kraujuojantys taškai, nei sutinimas, nei audinių uždegimas.

Esu įsitikinęs, kad žaizdos nėra paviršutinės. Kai jas savo pirštais spaudžiau, jutau, kad žaizdos eina per visą rankos storumą.

Negalėjau nustatyti, ar stipriau spaudžiant mano pirštai susilietė, nes šis bandymas, kaip ir kiekvienas spaudimas, iššaukdavo stiprius skausmus pacientui.

Kiekvieną rytą ir vakarą pakartotinai atlikdavau šią skaudžią analizę ir turiu pripažinti, kad rezultatai būdavo tie patys.

Žaizdos kojose turi pačias žymes, kaip ir rankų.  Dėl kojų storumo negalėjau atlikti tokių bandymų, kaip su rankomis.

Šone, lygiagrečiai šonkaulių, yra įpjauta žaizda, nuo 7 iki 8 centimetrų. Ji kerta minkštuosius audinius. Jos gylį sunku nustatyti. Žaizda gausiai kraujuoja. Kraujas turi visas arterinio kraujo savybes. Žaizdos sienelės rodo, kad ji nėra paviršutinė.

Žaizdas dengiantys audiniai nerodo uždegiminės reakcijos ir mažiausiai paspaudus skauda.  Per 15 mėnesių  aš tėvą Pijų ištyriau penkis kartus.

Dr. Bignami prisipažino, kad jo tyrimai nedavė jokių rezultatų. ,,Keistosios žaizdos egzistavo, neužsikrėsdavo ir ne mažiausiai nepūliavo”.

Dar buvo atlikta keletas klinikinių tyrinėjimų tėvo Pijaus žaizdų – stigmų. Po visų nuodugnių tyrimų buvo pripažinta, kad ši ,,žaizdų rūšis” mokslui nesuprantama.

Visi gydytojų tyrinėjimai parodo, kad tėvas Pijus kraujavo ne tik kūnu, bet ir siela. Kūno žaizdų vertė yra ta, kad jos atskleidžia sielą, kuri nepaliaujamai sutinka ,,papildyti“ tai, ko trūksta Viešpaties kančioms už pasaulio išganymą.

Jo maistas: anksti rytą po Mišių išgeria didelę stiklinę vandens. Pietus valgo kartu su broliais vienuoliais. Pietų maistas tik salotos, daržovės, kartais žuvis, sūris, limonadas ar alus.

TĖVO PIJAUS  KVEPĖJIMAS

         Tėvo Pijaus stigmų kraujas, jo paliesti daiktai skleidžia labai malonų kvapą. Tai jaučia arti esantys, o kartais net per  didelį atstumą.

Dr. Festa turėjo medžiagos gabalėlį, suvilgytą tėvo Pijaus stigmų krauju. Jį laikė rašomojo stalo stalčiuje. Ligoniai, kuriuos jis sekančią dieną konsultavo, ,,buvo tų nuostabių  kvapų” nustebinti. Jie teiravosi kvepalų pavadinimo ir kilmės. Kiti nieko neužuodė, nors jie turėjo gerą uoslę.

Per kelias dešimtis metų   susidarė toks didelis skaičius liudininkų, kurie jautė malonų tėvo Pijaus kvapą, kad neįmanoma abejoti tuo reiškiniu.

Du neseniai susituokę lenkai, gyvenantys Anglijoje, turėjo svarbių klausimų, kurių nepajėgė patys išspręsti. Parašė tėvui Pijui laišką, į kurį negavę atsakymo, ryžosi pas jį nuvažiuoti. Kelionė iš Anglijos iki tėvo Pijaus  tolima. Kelionėje sužinojo, kad tėvas Pijus ,,izoliuotas “ ir kelionė gali būti veltui. Nešvaraus ir netvarkingo viešbučio kambarėlyje jie kalbėjosi ir nusiminę ryžosi grįžti į namus. Staiga pajuto ,,aromatišką stiprų kvapą”.  Kvapas buvo toks malonus, kad jie ,,visiškai nusiramino”. Moteris ėmė ieškoti stalčiuje, spintoje kvepalų bonkutės, kurią išsiblaškęs keleivis galėjo palikti viešbutyje. Iš jos turėjo sklisti tas malonus kvapas. Kvepalų bonkutės nerado. Netrukus malonus kvapas pranyko. Kambarys vėl dvokė pelėsiais.  Jie pirmą kartą išgirdo iš keleivių apie tėvo Pijaus kvapus ir ryžosi keliauti pas jį į vienuolyną. Tėvas Pijus juos sutiko su ištiestomis rankomis. Jaunas vyras mokėjo itališkai pasakyti keletą sakinių: ,,Mes jums rašėme,  Padre, bet neatsakėte…”

– Ką, aš neatsakiau? Neseniai, tą vakarą, šveicarų viešbutyje ar nieko neužuodėte?

 Sujaudinti ir užtvindyti džiaugsmo jie suprato, kad tėvas Pijus ,,šituo būdu užmezga kontaktą su tais”, kurie šaukiasi jo pagalbos. Tėvas  Pijus paskleidžia malonų kvapą iš arti ir per tolį, kas padaro savo: gaivina, padrąsina, įspėja prieš gresiantį pavojų, pabara, primena savo buvimą, patarimus ir rūpestį.

Tėvo Pijaus tarpininkavimu gaunami pasveikimai pasireiškia stipriu, charakteringu kvepėjimu.

24 m. mergina Josephina Marchetti iš Bolonos išsilaužė dešniąją ranką, kuri prieš 3 m. dėl ištikusios avarijos buvo operuota. Po naujos operacijos chirurgas pareiškė merginos tėvui, kad  ji niekada negalės valdyti rankos, nes, pašalinus dalį mentikaulio,   ji liko stangri.

Nusiminę tėvas ir dukra keliavo į San Giovanni Rotondo vienuolyną pas tėvą Pijų. Jis maloniai juos priėmė, merginą palaimino ir pasakė: ,,Tik nenusiminkite. Pasitikėkite Dievu. Ranka išgis.”

Tai įvyko 1930 m. liepos mėnesio pabaigoje. Ligonė sugrįžo į Boloną, tačiau sveikata nepagerėjo. Rugsėjo 17d., šv. Pranciškaus žaizdų minėjimo dieną, merginos  ,,Marchetti kambarėlis prisipildė maloniu kvapu, primenančiu narcizus ir rožes. Kvapas truko maždaug 15 minučių.”  Namiškiai buvo labai nustebinti, kai nerado šio nuostabaus aromato priežasties.

Nuo šios dienos mergina pradėjo valdyti savo ranką. Rentgeno nuotrauka rodo kaulų ir kremzlės atsistatymą.

TĖVAS PIJUS MATO SIELOS STOVĮ

IR GIRDI TOLIMUS POKALBIUS

Atsivertusių tarpe yra masonai, protestantai, marksistai, užkietėję ateistai, maniakai, žmogžudžiai ir žmonės, kuriems ištvirkavimas buvo tapęs antrąja prigimti. Vienas lankytojas tėvui Pijui pasakė:

- Tėve, aš netikiu Dievą.

- Bet Dievas tiki tavimi, mano sūnau.

- Tėve, aš per daug nusidėjau, jau nebeturiu vilties.

- Mano sūnau, Dievas nesiliauja persekiojęs labiausiai užkietėjusias sielas. Per daug tu jam kainavai, kad paliktų tave likimo valiai.

Vienas lankytojas, tik iš smalsumo atvykęs pas tėvą Pijų, stengėsi pasislėpti už vyrų zakristijoje.  Kai tėvas Pijus atėjo, jį tuoj pašaukė: ,,Dženoveze, tavo veidas purvinas.  Gyveni porą žingsnių nuo jūros ir negali nusiprausti?” Kaip sumišo tas jaunuolis. Visų žvilgsniai nukrypo į jį. Tėvas Pijus tęsė toliau: ,,Tavo laivas stiprus, bet niekas nevaldo vairo.”  Jaunuolis atliko išpažintį.

Kai kuriems maldininkams jis neduoda šv. Komunijos. Gali tris,  penkis, dešimt kartų klauptis priimti Komuniją, tėvas Pijus praeina.  Vienam vyrui, kuris atėjo į zakristiją, pasakė: ,,Eik, vesk moterį, su kuria gyveni, paskui ateik”.

Tėvas Pijus negali pernešti, jei kas nesilaiko duoto žodžio. Vieną dieną pas tėvą Pijų atvyko dvi mergaitės ir norėjo, kaip ir dauguma kitų, pabučiuoti jam ranką. Tėvas Pijus savo rankas  sukryžiavo už nugaros ir jų paklausė: ,,Ką jūs prižadėjote savo tėvui?” Mergaitės labai išraudo, nes jos iš tikrųjų gavo savo tėvo leidimą važiuoti pas tėvą Pijų, kai pasižadėjo išpildyti tėvo reikalavimą, ,,kad nepalies jo rankų, padengtų tuberkuliozės kilmės žaizdomis”. Tas atsitikimas atnešė didelę permainą toje šeimoje. Pas stigmatizuotąjį Pijų per dukras buvo atvestas mergaičių tėvas.

Vienam universiteto profesoriui tėvas Pijus pasakė: ,,Knygose Dievas ieškomas, o maldoje Jis surandamas”.

Apulijoje žmonės žino gražią istoriją apie dr. Ricciardi. Jis buvo aktyvus ateistas. Daug metų šmeižė religiją ir stigmatizuotą kapuciną. Jis buvo gydytojas, gyveno visai arti vienuolyno. Galėjo viską stebėti ir įsitikinti. Tėvas Pijus kentėjo ir tylėjo. Po metų gydytojas susirgo. Jo kolegos nustatė skrandžio vėžį. Vieną dieną pasklido apylinkėje žinia, kad daktaras miršta. Nors jis buvo ateistas, bet žmonės jį mylėjo. Buvo kilnios sielos, veltui gydė jų ligonius. Žemdirbiai susirinko ir suklaupę gatvėje meldėsi, kad gydytojas susitaikytų su Dievu.

Klebonas Don Giuseppe prisiversdamas aplankė ligonį, kuris įniršęs šaukė: ,,Aš nenoriu kunigo”. Norėdamas labiau pabrėžti savo atsisakymą, sviedė šlepetę klebonui į veidą. Klebonas nepaisydamas jį vis tiek kalbino. Ligonis šaukė: ,,Palikite mane ramybėje. Nebent tėvas Pijus galėtų mane išklausyti išpažinties, tačiau aš esu per daug jį įžeidęs. Jis tikriausiai neateis. Be to, jis negali išeiti iš vienuolyno. Aš mirsiu taip, kaip gyvenau.”

Kai sužinojo apie tai tėvas Pijus, skubiai išsiruošė su sakramentais pas ligonį. Atėjęs pas ligonį tėvas Pijus plačiai išskėtė rankas ir nusišypsojo vaiko šypsena. Pradžioje netikintis gydytojas suglumęs apžvelgė jį tiriamu žvilgsniu, po to nušvito jo veidas ir tarė: ,,Atleiskite man, tėve Pijau”.

Atlikęs išpažintį, gavęs išrišimą, aprūpintas sakramentais galėjo ramiai mirti. Tačiau po 3 d. gydytojas pasveiko. Vėžys dingo net nepalikęs mažiausių pėdsakų. Senasis ateistas savo vidumi pasikeitė ir pradėjo kitokį gyvenimą. Kaip anksčiau jis kovojo prieš Pijų, taip dabar uoliai kovojo už tėvą Pijų.

Dievui sunku neįvykdyti to, ko prašo Jo Sūnaus žaizdomis paženklintas vienuolis kunigas. Tačiau po stebuklingo išgijimo tėvas Pijus pasako: ,,Mieli žmonės, ne  man, bet Dievui turite dėkoti”.

,,Melskitės į maloningąją  Dievo Motiną. Ji išprašys tau sveikatos”.

,,Tave išgydė Madona, o aš čia nieko dėtas”.

Jei kas prašydavo jį stebuklingai pagydyti ir tas įvykdavo, tai dėkojančiam tėvas Pijus pertraukdavo kalbą: ,,Mano sūnau, žmonės nieko negali “. Ir parodydavo pirštu į dangų, sakydamas:  ,,Tik jis vienas ten aukštai… Nesiliaudamas melskis. Ir aš melsiuos už tave…”

Alberto del Fante savo knygoje yra aprašęs 47 stebuklingus išgijimus dėka tėvo Pijaus maldų. Jie patvirtinti gydytojų liudijimais.

Tėvas Pijus savo gyvenimo pagrindu laikė šv. Mišių auką, kuri, anot stigmatizuotojo ,,diena dienon gelbsti pasaulį nuo pražuvimo”. Jis niekados nepraleidžia šv. Mišių, ,,didžiausio gėrio žemėje”.

Tėvo Pijaus visi patarimai sukosi apie Eucharistiją. ,,Už nieką pasaulyje neapleiskite kasdieninės Komunijos. Ginkite šalin visokias abejones. Imu tai ant savo sąžinės. Jums reikia klausyti  ir eiti tuo keliu, kurį esu nurodęs. Nereikia susilaikyti nuo šv. Komunijos “.

Popiežius Benediktas XV mėgdavo sakyti: ,,Tėvas Pijus yra tikras Dievo žmogus”. Prie Adrijos jūros esantis pietinės Italijos Apulijos miestelis San Džiovani  Rotondo  turi apie 30 tūkstančių gyventojų. Čia kapucinų vienuolyne Tėvas Pijus praleido didesnę savo gyvenimo dalį.  Dėl Jėzaus stigmų T. Pijaus kūne, žmonių sielų skaitymo ir Viešpaties jam suteiktų  ypatingų užtarimo malonių, toji vietovė išgarsėjo visame pasaulyje. San Džiovani  Rotondą kasmet  aplanko 7 – 8 milijonai maldininkų. Tai daugiau, negu Lurde, Fatimoje  ir kitose šventovėse.

Gausiai lankant maldininkams tą vietą prireikė pastatyti didelės bažnyčios. Iš suaukotų pinigų dabar ten statoma didžiausia Europoje bažnyčia, kurioje vien sėdimų vietų bus 8 000. Šios bažnyčios statybai jau išleista daugiau kaip 30 milijonų dolerių ir bus užbaigta 2003 m. gegužę. Apie tokią bažnyčią svajojo Tėvas Pijus gyvas būdamas. Kai pastatė 1958 m. nedidelę medinę bažnytėlę, jis pasakė: ,,Ką jūs čia man pastatėte, degtukų dėžutę”? Tėvas Pijus jau tada buvo labai žymi asmenybė Italijoje ir pasaulyje. Kartą jis pasakė: ,,Po mano mirties dėmesys  man bus dar didesnis nei esant gyvam”.

Žymiausias jo gyvenimo įvykis  buvo 1918 m. rugsėjo 20d., kai jis gavo stigmas  –  Kristaus nukryžiavimo metu turėtas kraujuojančias žaizdas. Jos atsirado Tėvui Pijui besimeldžiant  16 amž. statytoje bažnyčioje. Tas įvykis iš esmės pakeitė jo padėtį. Kai žinia apie t. Pijaus stigmas pasklido plačiai, susidomėjo Vatikanas. Pradėjo tirti šį nepaprastą reiškinį. Tokiais atvejais bažnytinė vadovybė su nepasitikėjimu priima stigmų stebuklingą atsiradimą. Vatikane buvo paskelbtas net toks skelbimas: tėvo Pijaus ,,stigmos” nėra antgamtinis reiškinys, o tik savitaigos ir apgavystės pastangos. Norėjo vienuolį ,,ištremti” į kitą vienuolyną, bet vietiniai gyventojai tam  pasipriešino.

Kai jį paliko vietoje, tai uždraudė viešai aukoti šv. Mišias, sakyti pamokslus, bendrauti su pasauliečiais. Jis negalėjo raštu atsakyti į gaunamus laiškus. Tai buvo skaudus 10 m. trukęs išbandymas, bet tėvas Pijus su vienuolišku klusnumu viską ištvėrė.

Jis išgarsėjo kaip nuodėmklausys ir šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas tėvą Pijų pavadino ,,didžiuoju atgailos sakramento apaštalu”. Per beveik 60 kunigiškos tarnybos metų jis klausykloje kasdieną išbūdavo 12 – 16 valandų. Jis sugebėjo  penitento nuodėmes išanalizuoti ir geriau nusakyti su visomis detalėmis, negu pats atgailautojas.  Vienas vyras tėvui Pijui prisipažino, kad netiki pragaro buvimu. Vienuolis jam tiesiai atkirto: ,,Tu patikėsi, kai ten atsidursi”. Dėl jo sugebėjimo matyti sielų gelmes ir duoti reikalingus dvasinius patarimus, daug jį aplankiusių žmonių atsivertė ir tapo Tėvo Pijaus dvasios vaikais.

Jis turėjo galingą malonę užtarti pas Viešpatį. Todėl jis gydė žmones ne tik dvasiškai, bet ir fiziniai sergančius. Jis pagydė daug žmonių su įvairiomis negaliomis ir ligomis, ypač daug išgelbėjo aklųjų ir sergančių vėžiu.

1962 m. Krokuvos arkivyskupas Karolis Voityla  laišku prašė tėvą Pijų pasimelsti už lenkę moterį, sergančią gerklės vėžiu. Po 11 dienų kardinolas Voityla parašė antrą laišką tėvui Pijui, kad minėta moteris staiga, nepaaiškinamai pasveiko.

Tėvas Pijus dažnai sakydavo: ,,Aš galėsiu daug daugiau padėti visiems  būdamas danguje, nei čia, žemėje”.

Iš tikrųjų, Italijos laikraščiuose yra gausu pranešimų apie stebuklingus išgijimus, meldžiant t. Pijaus užtarimo. Vienas iš paskutiniųjų atvejų – išgijimas 30 m. moters iš Sicilijos. Ji po automobilio avarijos  buvo paralyžiuota 5 metus. Ji nustebino gydytojus, kai pradėjo vaikščioti. Ji prisipažino, kad meldėsi į Tėvą Pijų, prašydama užtarimo. Sapne jis pasirodė ir pranešė apie gautąją malonę.

7 m. berniukas Mateo Pio Kolelja sirgo labai sunkia meningito forma. Faktiškai jau buvo komos būsenoje. Nors tėvas buvo gydytojas, bet pagydyti jau nebegalėjo, nes nebeveikė visi pagrindiniai kūno organai: širdis, kepenys, nervų sistema. Berniuko motina griebėsi paskutinės priemonės: paprašė kapucinų vienuolių surengti maldos budėjimą toje vienuolyno celėje, kurioje gyveno tėvas Pijus ir paprašyti palaimintojo užtarimo. 2000 m. sausio 21 dieną berniukas visiškai netikėtai atsigavo iš komos būsenos ir pasveiko. Pasijutęs visai sveikas, jis paprašė jam paduoti kompiuterinį žaidimą. Nustebę gydytojai jį klausė, ar ką prisimena? Jis atsakė, jog sapne  jam buvo pasirodęs senelis su balta barzda,- panašią turėjo t. Pijus. Jam pasakė: ,,Nebijok. Tu netrukus būsi sveikas”.

Šis niekuo nepaaiškinamas, bet gerai dokumentuotais patvirtintas pasveikimas buvo tiriamas Šventųjų skelbimo kongregacijos sudarytos  teologų ir medicinos ekspertų komisijos. Jos patvirtinimas, jog įvyko stebuklas, labai paspartino t. Pijaus kanonizacijos bylos eigą. Dekretas apie stebuklingą išgijimą, užtariant t. Pijui, buvo paskelbtas 2001 m. gruodžio 20 d., dalyvaujant  popiežiui Jonui Pauliui II , vienuolių bendruomenei ir visai pagijusiam berniukui M. Kolelja su savo tėvais.

Kiekvienais metais milijonai maldininkų aplanko San Džiovani Rotondo šventovę. Ten sudeda savo prašymus, maldavimus, užrašytus kortelėse, prie tėvo Pijaus kapo. Vertingiausi yra dvasinio atsivertimo maldavimai: Padėk man pamilti Jėzų, padėk man gyventi šventą gyvenimą, kad sūnus sugrįžtų į doros kelią ir kt. Šie žmonių maldavimai rodo, kad  ir po mirties T. Pijaus  vykdo žmonių sielų gydytojo misiją.

Tėvas Pijus 1956 m. įkūrė San Džovani Rotondo ligoninę, turinčią daugiau kaip 1000 lovų kiekvienais metais ten gydosi iki 900 000 pacientų. Daugelis jų ateina arba atvežami į koplyčią, esančią greta ligoninės. Jie čia meldžiasi kriptoje, prie palaidoto vienuolio kapo, prašydami užtarimo.

Savo užtarimu pas Viešpatį Dievą tėvas Pijus tęsia ne tik žmonių kūnų, bet – kas yra svarbiausia – sielų gydymą.

Tėvas Pijus daug valandų kasdieną bendravo prie klausyklos langelio su pagalbos prašyti atvykusiais žmonėmis, bet išgarsėjo ir kaip maldos vyras. Jis labai daug ir uoliai meldėsi savo vienuoliškoje celėje arba bažnyčioje prie medinio Nukryžiuotojo. Kristaus auką ant kryžiaus jis  visada laikė  savo maldos gyvenimo centru.  Kaip minėta jis pats buvo paženklintas stigmomis – savo rankose, kojose ir krūtinėje nešiojo  kraujuojančias žaizdas, nuo kurių kentėjo  ir Išganytojas, prikaltas  prie kryžiaus  . Tėvo Pijaus kūnas, paženklintas stigmomis, rodė glaudų ryšį  tarp mirties ir prisikėlimo.

1999 m. beatifikacijos iškilmėse Popiežius Jonas Paulius II pasakė: ,,Šis nuolankus kapucinas vienuolis nustebino pasaulį savo gyvenimu, visiškai atsiduodamas maldai ir savo brolių bei seserų išklausymui”.

Jis nuolat ragino melstis Viešpačiui, ,,nes visam pasauliui labiausia reikia maldų”. Šitaip tėvas Pijus davė pradžią galingam tarptautiniam maldos sąjūdžiui. Dabar įvairiose šalyse yra daugiau kaip 2000 tėvo Pijaus maldos grupių, kurių įstatus  Vatikanas patvirtino 1986 m.  Jo intencija buvo sukurti besimeldžiančių žmonių armiją, kuri savosios maldos galia taptų tikruoju ,, RAUGU,, pasaulyje– kalbėjo šv. Tėvas. Ir šiandieną visa Bažnyčia yra dėkinga jam už šį brangų paveldą, gėrisi šio savo sūnaus šventumu ir kviečia kiekvieną sekti jo pavyzdžiu”. / ,,Tėvas Pijus skelbiamas šventuoju”- XXI amžius” –2002.06.14.Nr.145/.

TĖVO PIJAUS ŠV. MIŠIOS

Vienuolis kapucinas tėvas Pijus buvo visame pasaulyje garsus savo šventumu, stebuklais ir penkiomis Jėzaus Kristaus žaizdomis, kurias turėjo rankų delnuose, kojų pėdose ir šone.  Rankų žaizdos – tai kruvinos dviejų centimetrų skersmens permatomos delnų skylės.

Daug žmonių jaudinasi dalyvaudami kapucino tėvo Pijaus šv.Mišiose. Visi mato, kaip jis prie altoriaus verkia ir savo kraują lieja.  Visi jaučia, kad prie altoriaus vyksta į dabartį  atkeltoji Golgotos drama. Viename pokalbyje šis mistikas – vienuolis kapucinas tėvas Pijus yra papasakojęs, ką jis pergyvena, aukodamas šv. Mišias.

 Šios mintys paimtos iš knygos ,,Cosiparlo Padre Pio” 1975 metais.

- Tėve, kas gi yra Jūsų šv. Mišios?

- Aš, aukodamas šv. Mišias, kenčiu kartu su Jėzumi.  Tokių dalykų, kuriuos aš čia miniu,  nėra daugiau pasaulyje,- sako verkdamas tėvas Pijus.

- Ką gi aš Jūsų šv. Mišiose matau?

- Visą Kristaus kančią, kentėtą Golgotos kalne.

 - Tėve, pasakykite man visa, ką Jūs, aukodami šv. Mišias  kenčiate?

- Aš kenčiu visa, ką Jėzus iškentėjo, kad ir ne visai vienodu būdu, ir tik tiek, kiek įmanoma žmogui.  Tai ne mano nuopelnas, o tik gerojo Dievo dovana.

- Tėve, ar ir Jūs norite būti atsakingas už žmonių piktybes, aukodami Kristaus auką?

- Kitaip negali ir būti. Juk tai Kristaus aukos esminė dalis.

- Ar Dievas ir Jus laiko nusidėjėliu?

- To nežinau, tačiau spėju, kad taip yra .

- Aš esu matęs, kaip Jūs drebate, žengdami altoriaus laiptais.  Kodėl? Ar dėl to, kad matote savo būsimąsias kančias?

- Ne dėl savo būsimųjų kančių, bet dėl to, ką aš turiu ten aukoti.

- Kuriuo šv. Aukos aukojimo metu Jūs labiausiai kenčiate?

- Kenčiu nuolat, bet mano kančia tolydžio vis didėja.

- Ar būna toks momentas, kada Jūs labiausiai kenčiate?

- Nuo Konsekracijos iki šv. Komunijos.

- Kodėl Jūs šį rytą verkėte, skaitydamas Evangelijos žodžius: ,,Kas valgys mano kūną  ir gers mano kraują, gyvens per amžius laimingas”?

- Verkiu, kad labai myliu.

- Tėve, kodėl Jūs verkiate beveik visuomet, kai šv. Mišiose skaitote Evangeliją?

- Tai negirdėtas dalykas, kad Dievas su savo kūriniais kalbėtų, kad žmonės jam taip prieštarautų, kad būdami taip nedėkingi ir taip netikėdami jį nuolat įžeistų.

- Tėve, ar Jūsų aukojamos šv. Mišios yra kruvina auka?

- Čia tu klysti.

- Aš norėjau pasakyti, kad Jėzaus auka čia nekruvina, bet Jūs , joje dalyvaudami, argi ne kruvinai kenčiate? Ar ir čia aš klystu?

- Taip, šį kartą tu neklysti. Aš manyčiau, kad tu čia tiesą sakai.

- Kas Jums aukojant šv. Mišias nušluosto kraują?

- Niekas.

- Tėve, Jūs man pasakykite, kodėl labai kenčiate konsekracijos metu?

- Ten juk nauju stebuklingu būdu sunaikinama ir sukuriama.

- Tėve, kodėl Jūs prie altoriaus verkiate, ir ką gi reiškia tie žodžiai, kuriuos Jūs ištariate, aukštyn pakeldami šv. Ostiją?  Tai norėčiau sužinoti ne iš smalsumo, bet kad galėčiau ir aš su Jumis juos pakartoti?

- Neįmanoma Valdovų     Valdovo paslaptis kartoti nepažeidžiant jų didybės.  Mane klausi, kodėl aš verkiąs? Aš norėčiau ne tik verkšlenti, bet srovėmis lieti ašaras. Tik pagalvok, koks šiurpulingas čia slėpinys.

- Tėve, ar Jūs per šv. Mišias kenčiate ir Kristaus ragautos tulžies kančias?

- Taip, tai būna labai dažnai.

- Tėve, kaip Jūs tai galite ištverti prie altoriaus/

- Kaip Jėzus iškentėjo ant Golgotos.

- Ar ir Jūs, būdami prie altoriaus, būnate kalami prie kryžiaus, kaip ir Jėzus ant Golgotos?

- Kam dar ir klausti?

- Ir kaip gi galite tai iškentėti?

- Kaip Jėzus iškentėjo ant Golgotos?

- Tėve, ar budeliai buvo apvertę kryžių kniūbsčią, kad galėtų geriau įtvirtinti vinis?

- Taip, jie buvo taip padarę.

- Ar jie ir Jums taip tvirtina vinis?

- Labai smarkiai.

- Ar jie ir Jus su kryžiumi paguldo kniūbsčią?

- Be abejo, bet tuo nesirūpink.

  - Tėve, ar ir Jūs pakartojate septynis posakius, kuriuos Jėzus ištarė  prikaltas prie kryžiaus?

- Taip, nors aš taip daryti esu ir nevertas.

- O kam Jūs taikote  šiuos žodžius: ,,Gerbiamoji, štai bus tavo sūnus”.

- Aš sakau Marijai: ,,Štai tavo Sūnaus vaikai “.

- Ar ir Jūs kenčiate troškulį  ir jaučiatės visų apleisti,  kaip ir Jėzus?

- Taip. Tai būna po duonos Konsekracijos  ir trunka iki šv. Komunijos.

- Jūs esate man pasakęs, kad Jūs gėditės ištarti šiuos žodžius : ,,Veltui  aš ieškau, kad man kas paguodos žodį ištartų”. Kodėl Jūs gėditės?

- Mūsų kančios  palyginti su Jėzaus  kančiomis yra per daug menkos.  Mes juk esame kalti.

- Prieš ką gi Jums ima gėda?

- Prieš Dievą ir savo sąžinę.

- Kas yra šv. Komunija – šventas Susijungimas?

- Tai Dievo gailestingumas. Visiškas žmogaus susijungimas su Kristumi. Galėtumėte Jėzų prašyti, kad Jis suteiktų malonę tai gyvai jausti.

- Ką daro Jėzus  šio šventojo Susijungimo metu?

- Jis gėrisi savo kūriniu.

- Ką mes turėtume  Jėzų prašyti dėl Jūsų , kai su Juo susijungiame šv. Komunijoje?

- Kad aš būčiau antru Jėzumi, tikru Jėzumi, visuomet Jėzumi.

- Ar Jūs ir tada kenčiate, kai jungiatės su Jėzumi?

 - Tada mano kančios būna didžiausios.

- Ar su Juo susijungę dar Jūs kenčiate?

- Taip. Bet tada jau būna meilės kančios.

- Ar Jums susijungus su Jėzumi Jis jus paguodžia?

- Taip. Bet aš ir toliau lieku prikaltas prie kryžiaus.

   - Į ką Jėzus metė savo paskutinį žvilgsnį prieš mirtį?

- Į savo Motiną.

- O Jūs į ką tada žvelgiate?

- Į savo brolius, žemės tremtinius.

- Ar ir Jūs numirštate per šv. Mišias?

- Taip, susijungęs su Jėzumi / Jį priėmęs/. Numirštu slaptingu būdu.

- Ar Jūs numirštate iš didelės meilės, ar iš didelių skausmų?

- Dėl abiejų priežasčių numirštu, bet labiausiai iš meilės.

- Kai šv. Komunijos metu susijungęs su Jėzumi numirštate, ar Jūs tada būnate nebe prie altoriaus?

- Ir numiręs Jėzus tebebuvo ant Golgotos.

- Tėve, Jūs esate paminėję, kad šv. Komunijos – švento Susijungimo metu, kaip auka, Jūs numirštate.  Į kieno rankas Jus numirusį padeda?

- Į šv. Pranciškaus rankas.

- Tėve, ar Jūs Jėzų labai mylite?

- Aš jo neapsakomai ilgiuosi, bet deja iš tikrųjų turėčiau pasakyti , kad mano meilė – lygiai niekas  ir todėl man gėda.

- Tėve, kodėl Jūs verkiate skaitydami Mišių baigiamosios Evangelijos žodžius: ,,Mes matėme, koks Jis šlovingas – koks šlovingas  Tėvo Vienatinis Sūnus,- kaip tobulai Dievas jam buvo maloningas bei ištikimas.

- Argi tau atrodo tai mažas dalykas?  Jeigu apaštalai savo kūno akimis matė, koks jis šlovingas,  tai kaipgi  atrodys šlovingas Dievo Sūnus Jėzus, kai mums apsireikš danguje.

- Kaip mes būsime susijungę su Jėzumi danguje?

- Klausyk. Tai galima truputį nujausti iš to, kaip mes su juo susijungiame, kai Jį priimame švenčiausiame Sakramente.

- Ar Jums aukojant šv. Mišias dalyvauja ir Dievo Motina?

- Ar tu galvoji, kad Motinai nerūpi savo vaikas?

- Ar ir angelai dalyvauja šv. Mišiose?

- Čia būna jų minios.

- Ką gi jie čia veikia?

- Jie meldžiasi ir reiškia savo meilę.

- Tėve, kas prie altoriaus stovi arčiausiai Jūsų?

- Visas dangus.

- Ar Jūs dienos metu nenorėtumėte šv. Mišių aukoti daugiau, kaip tik vienerias?

- Jeigu tai būtų mano valia, aš nuo altoriaus  niekuomet neatsitraukčiau.

- Jūs esate man pasakę, kad altorių nešiojatės.

- Tai tiesa. Čia yra taip, kaip apaštalas Povilas apie save yra pasakęs: ,,Aš turiu Viešpaties Jėzaus žaizdas”. ,,Aš esu su Kristumi prikaltas prie kryžiaus”, ,,Aš leidžiu plakti savo kūną...”

- Taigi, aš tiesą sakau, kad su  mumis vaikšto prie kryžiaus prikaltas Jėzus.? / Čia tėvas Pijus nieko neatsakė./

- Tėve, ar mane prisimeni aukodamas šv. Mišias?

- Taip. Šv. Mišiose prisimenu be pertraukos – nuo pradžios iki pabaigos.

- Tėve, ar Viešpats brangina šią šventąją Auką?

- Taip. Jis juk šiąja Auka atnaujino pasaulį.

- Ar šv. Mišios labai pašlovina Dievą?

- Taip.  Neapsakomu būdu.

- Ką per šv. Mišias mes turime daryti?

- Turime su Kenčiančiu Jėzumi liūdėti ir reikšti Jam meilę.

- Tėve, kaip mes turėtume dalyvauti šv. Mišiose?

- Kaip švč. Mergelė Marija ir gerosios moterys. Kaip apaštalas Jonas paskutinėje  Vakarienėje ir Kristaus kančios metu.

- Tėve, kokių malonių mes gauname dalyvaudami šv. Mišiose?

-Tik danguje jas pamatysime. Šv. Mišių metu gyvai tikėk ir mąstyk, kas yra tas Nekaltasis, kuris dėl tavęs aukojasi teisingajam Dievui, kad Jis tau sušvelnėtų. Niekuomet neik nuo altoriaus neliejęs gailesčio ir meilės ašarų prie kryžiaus prikaltam Jėzui Kristui. Tuo būdu pelnysi amžinąją laimę. Skausmingoji Motina bus su tavimi ir mielai teiks tau šviesos.

         1937 m.du lietuviai kunigai: salezietis kun. Antanas Sabaliauskas ir pranciškonas Augustinas Dirvelė, grįždami į Italiją nutarė aplankyti pagarsėjusį stigmatiką Tėvą Pijų. Jis turėjo Jėzaus Kristaus kančios žymes, skaitė sąžinės paslaptis, buvo pastebėta biliokacija ir gyveno San Rotondo vienuolyne.

Prisiminęs viešnagę pas tėvą Pijų, kun. salezietis A. Sabaliauskas rašė: ,,Iš Podžios geležinkelio stoties toliau reikėjo keliauti autobusu. Juo važiavo įvairių tautybių žmonės. Iki vienuolyno buvo 40 km. Vos tik pasirodė vienuolyno bokštai, visi keleiviai sukruto. Mat staiga pajutome nuostabų kvapą. Vėliau vienuolyne mums paaiškino, kad taip Tėvas Pijus pasitikina svečius. Apie 10 val. su tėvu Augustinu Dirvele pagaliau pasiekėme Tėvo Pijaus būstinę. Įėjome į bažnyčią, kur jau buvo pilna žmonių. Jie visi meldėsi, o Tėvas Pijus klausė išpažinčių. Pasimeldėme ir mes. Bokšto laikrodžiui išmušus 10 val., Tėvas Pijus pakilo iš klausyklos  ir gan vikriai nuėjo į zakristiją.  Mes iš paskos. Iš karto paprašėme, kad leistų pabučiuoti jo rankų žaizdas. O jis mums netikėtai pasakė:

–Jūs pirmieji iš Lietuvos.

Jo žodžiai mus labai nustebino, nes niekas nežinojo, kas mes ir iš  kur  mes.

         Pabučiavę žaizdas ir priėję išpažinties, norėjome ką nors išgirsti apie Lietuvos ateitį.  Tėvas Dirvelė, kuriam aš buvau vertėju, liepė paklausti Tėvo Pijaus, ar Lietuvai gresia bolševizmas.

         –Taip,– nė nepagalvojęs atsakė Tėvas Pijus. – Jis gresia ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.

         Kai norėjome atsisveikinti, Tėvas Pijus pasiūlė mums pernakvoti vienuolyne. Mes mielai pasilikome.

Rytojaus dieną, paaukoję Mišias, turėjome laimės matyti Tėvą Pijų, aukojantį Viešpaties Auką. Tai, ką pamatėme, buvo įspūdingiausia gyvenimo valanda. Tėvas Pijus Mišias aukojo  prie šoninio altoriaus. Nedidelė bažnyčia buvo kimšte prikimšta. Nebuvo vilties  prisigrūsti arčiau. Mums padėjo viena moteris italė, suradusi abiem vietos arčiau altoriaus. Suradę vietą suole, mėginome pradėti kalbėti brevijorių. Kur tau. Žmonių verkšlenimas trukdė susikaupti. Tada perėjome prie rožančiaus. Bet ir čia nesisekė melstis.  Ne patys nepajutome, kaip ir mes su minia pradėjome ašaroti ir verkšlenti. Būtumėte matę, su kokiu dvasios pakilimu Tėvas Pijus aukojo beveik dvi valandas šv. Mišias. Prie altoriaus matėme tarsi paties Kristaus asmenį. Šis vaizdas liks visam gyvenimui. Po šv. Mišių turėjome laimės dar pasikalbėti su Tėvu Pijumi.

Atsisveikindami klausėme, ar galima į jį kreiptis laišku kokiu nors dvasiniu reikalu. Jis mums atsakė:

– Laiškų nerašykite, pasiųskite Angelą Sargą, aš per jį jums atsakysiu”.

 

                    Šv. Tėvas Pijus – kunigas ir auka  Kęstutis Choromanskis,

„Viešpatie Jėzau Kristau, pasauliui atvėsus, norėdamas mūsų širdis savo meilės ugnimi uždegti, Tu atnaujinai palaimintojo Pranciškaus kūne Tavo šventąsias stigmas. Maloningai suteik, kad jo nuopelnų ir maldų sustiprinti, kartu kryžių neštume ir pelnytume vertų atgailos vaisių.“

Taip meldžiamės šv. Pranciškaus Asyžiečio šventųjų stigmų įspaudimo minėjime rugsėjo 17 dieną. Bažnyčios istorijoje vis ateina laikai, kada net tikinčiųjų širdys lyg suledėja, tampa abejingos Dievui ir dvasiniam gyvenimui. Tuomet Dievas siunčia ypatingus šventuosius, kad jie primintų pasauliui apie Jo beribę meilę žmonėms. Tryliktame amžiuje atėjo šv. Pranciškus, jis buvo pirmasis iš šventųjų, gavęs stigmas – gyvas kraujuojančias žaizdas Išganytojo žaizdų vietose. Praėjusio šimtmečio pradžioje Dievas vėl davė ypatingą šventąjį – tėvą Pijų (Padre Pio), priklausiusį šv. Pranciškaus įsteigto ordino šakai – kapucinams. Jam taip pat dovanotos stigmos, kad ir mūsų bedieviškais laikais bent kelias širdis „uždegtų Dievo meilės ugnimi“.

Apie t. Pijų jau parašyta virš 600 knygų, dauguma jų labiau pabrėžia nepaprastąją ir antgamtinę šio šventojo gyvenimo pusę: jo stebuklus ir ypatingas malones. Visa tai atrodo kaip iššūkis mokslo ir racionalizmo epochai. Tačiau svarbiausia ne šie sensacingi fenomenai ir stebuklai, ne dėl jų t. Pijus tapo šventuoju, o dėl visiško atsidavimo Viešpačiui savo vienuoliškų ir kunigiškų pareigų vykdyme. Jis buvo sacerdos et victima, kunigas ir auka, kaip ir Viešpats Jėzus Kristus. T. Pijus gyveno nuolatinės maldos, kančių ir pasiaukojimo gyvenimą, paskendęs begalinėje nukryžiuoto Išganytojo meilėje, ir taip laimėjo daugybę sielų Dievui. Būtent jo aukos gyvenimas yra ženklas mūsų amžiui, kada žmonės vis labiau siekia laikino savęs patenkinimo ir pamiršta amžinąjį gyvenimą, kai pačioje Bažnyčioje įsigalėjo pasaulio dvasia ir net Viešpačiui pašvęstieji bijo žodžio „auka“.

Kelias į šventumą 

Nuo pat pradžių t. Pijaus gyvenimas buvo pažymėtas aukos ir dvasinių kovų žyme. Būsimas šventasis gimė 1887 metais Pietrelčinos miestelyje, Italijoje, didelėje, skurdžioje, bet pamaldžioje šeimoje, kur kiekvieno šeimos nario pasiaukojimas lyg perkeisdavo sunkią kasdienio gyvenimo realybę. Jo tėvai buvo paprasti, dievobaimingi piemenys, savo vaikams įdiegę didelę meilę Dievui. Kūdikis buvo pakrikštytas kitą dieną po gimimo – lyg nuspėjant būsimąjį pašaukimą, jam buvo duotas Frančesko (Pranciškaus) vardas. Dar būdamas penkių metų amžiaus jis nusprendė visą savo gyvenimą paaukoti Dievui. Po kelių metų jį aplankė pirmasis mistinis regėjimas. Štai jo paties pasakojimas:

„Kartą, kai aš klūpėjau prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, iš tabernakulio pasigirdo balsas, kuris man pasakė: ‚Tu būsi plakamas ir kryžiuojamas dėl mano meilės. Tačiau tu grąžinsi daug sielų į mano kaimenę‘.“

Nepaisant prasidėjusių velnio puolimų ir gundymų, Pranciškaus troškimas pasišvęsti Dievui vis augo. Sulaukęs 11 metų, jis priėmė pirmąją Komuniją. Mokykloje pasižymėjo kaip pavyzdingas mokinys – ne tiek dėl savo gabumų, kiek dėl gero elgesio ir pamokų lankymo. Į mokyklą iš namų Pranciškus išeidavo valandą anksčiau, kad spėtų patarnauti šv. Mišioms Pietrelčinos parapijos bažnytėlėje. Tai labai nepatiko jo mokytojui, Donui Dominykui Tizani, buvusiam kunigui, metusiam savo pašaukimą ir gyvenusiam nuodėmėje. Šis suteikė jaunajam Frančesko nemažai skausmo ir pažeminimų, tačiau po daugelio metų šventasis sugrąžino savo mokytoją prie tikėjimo.

Kai Pranciškui buvo jau 15 metų, kartą į namus užklydo kapucinų vienuolis, prašydamas išmaldos savo vienuolynui. Šis iš pažiūros toks nežymus įvykis turėjo lemiamos reikšmės jaunuolio pašaukimui. Jis nusprendė pasišvęsti Dievui, tapdamas šv. Pranciškaus sūnumi griežtos regulos kapucinų ordine. Tačiau šis pasirinkimas neįvyko be dvasinės kovos:

„Aš jaučiau savyje dvi jėgas, kovojančias tarpusavyje ir draskančias mano širdį: pasaulis norėjo pasilikti mane sau, o Dievas kvietė mane naujam gyvenimui. Mano priešai tyčiojosi iš manęs ir visaip kankino… Neįmanoma aprašyti, kokią kančią patyriau. Vien prisiminus tą kovą, kuri vyko mano viduje, man kraujas stingsta gyslose, nors praėjo jau 22 metai.“

1903 metais Pranciškus užsivilko kapucino abitą ir pakeitė savo vardą į Fra Pio (brolis Pijus), norėdamas pagerbti popiežių šv. Pijų V. Jo noviciatas truko keturis metus, per kuriuos jam teko patirti daug ir nepaprastų velnio puolimų. Davęs amžinuosius įžadus, paklusdamas vyresniųjų paliepimui, jis pradėjo ruošis kunigystei. Seminarijoje jo sveikata labai pašlijo dėl dažnų pasninkavimų, atgailos darbų, šalčio ir tuberkuliozės, kankinusios jį visą gyvenimą. Dar prisidėjo įvairios keistos ligos, kurių daktarai negalėjo paaiškinti. Visas šias kančias jis aukojo Dievui už sielų išganymą. 1910 m. brolis Pijus buvo įšventintas kunigu. Laiške savo dvasios vadovui jis rašė:

„Mano širdis kupina laimės, ir aš jaučiuosi vis labiau ir labiau pasiruošęs priimti bet kokius kentėjimus, jei tai patiks Jėzui.“

Čia ir glūdi t. Pijaus kunigiško dvasingumo esmė: sekti Jėzumi net tik kaip Kunigu, bet kaip ir Auka. Kunigo pašaukimas, sekant Vyriausiąjį Kunigą Kristų, yra sutaikyti žmonės su Dievu, o tai įmanoma tik per kančią ir kryžių. Kunigystės šventimų dieną t. Pijus sukūrė maldą: „Padaryk mane šventu kunigu ir tobula auka“.

Jį toliau kankino įvairios ligos, todėl vyresnieji nusprendė išsiųsti jį į kapucinų vienuolyną San Giovanni Rotondo. Ten šventasis praleido visą savo likusį gyvenimą. Pradžioje jo pareigos buvo nedidelės – padėti parapijos kunigui teikti sakramentus. Dėl silpnos sveikatos ir moralinės teologijos žinių trūkumo jam buvo uždrausta klausyti išpažinčių. Tačiau tai nesumažino jo uolumo dirbant dėl sielų išganymo. Jis pradėjo susirašinėti su keliais pamaldžiais žmonėmis ir aukojo save kaip auką už juos, taip pat už vėles skaistykloje. Jis suvokė, kad kentėjimai yra neatskiriami nuo Dievo meilės ir kad jie yra vienintelis kelias, kuriuo siela gali pakilti link Dievo. T. Pijaus maldos tapo labiau kontempliatyvios, jis vis labiau suvokė Dievo didybę ir žmogaus menkumą. Jo siela pradėjo patirti įvairius mistinius reiškinius, vienaip ar kitaip trukusius visą gyvenimą.

T. Pijus greitai atkreipė į save kitų brolių dėmesį dėl gausių ašarų, išliejamų per rytines meditacijas, kurios kapucinų namuose paprastai yra skirtos Kristaus kančiai apmąstyti. Jo ašaros buvo tokios gausios, kad dažnai prireikdavo patiesti rankšluostį ant grindų, kur jis klūpėdavo. Būtent dėl tų pilnų meilės ir užuojautos apmąstymų apie Jėzų Nukryžiuotąjį, Dievas jį, kaip ir šv. Pranciškų Asyžietį, apdovanojo skausmingomis Viešpaties stigmomis.

Tuo laiku atsinaujino dvasinės kančios. Atrodo, kad Dievas laukia iš savo išrinktųjų, kad šie ypatingu būdu, iškęsdami sunkias pagundas, atlygintų Dievo teisingumui už viešas to meto nuodėmes. Tada, kai įvairios ateistinės filosofijos, modernizmas ir psichoanalizė siekė paneigti kaltę bei nuodėmę, t. Pijus, kaip ir šv. Teresėlė iš Lizjė, turėjo iškentėti nepaprastą pagundų prieš tikėjimą ir įvairiausių skrupulų audrą. Ši audra siautė apie tris metus, o po to sekė „tamsioji sielos naktis“, užsitęsusi daugelį metų. Tai liudija jo laiškai savo dvasiniam vadovui t. Agostino:

„Aš gyvenu nuolatinėje naktyje… Mane viskas trikdo, ir aš nežinau, ar elgiuosi gerai, ar blogai. Aš žinau, kad tai ne skrupulai, tačiau abejonė, ar aš patinku Viešpačiui, ar ne, mane gniuždo… Mano protą nepaliaujamai puola šventvagystės ir klaidingos, ateistinės idėjos. Kiekvieną mano gyvenimo akimirksnį aš jaučiu savo sielą lyg persmeigtą, tai mane žudo… Mano tikėjimas palaikomas tik nuolatinėmis valios pastangomis. Ir visa tai, tėve, vyksta ne kelis kartus į dieną, aš tai patiriu nuolat! O tėve, kaip sunku yra tikėti!“

Po šios dvasinės nakties t. Pijui atėjo dar baisesnis išbandymas, trukęs septynias savaites. Šv. Kryžiaus Jonas vadina tai širdies persmeigimu Dievo meilės ietimi, kai siela neapsakomai kenčia nuo dieviškos meilės pertekliaus. Vienas t. Pijaus draugų kapucinų pasakojo, kad tuo metu „jo išvaizda buvo labai pasikeitusi, atrodė, jog jis miršta. Jis nuolat dūsavo ir verkė kalbėdamas, kad Dievas jį apleido“. Turėdami omeny tokią jo mistinę patirtį geriau suprasime kai kuriuos tėvo Pijaus posakius, pvz.: „Meilė daug nuostabesnė baimės draugijoje, nes taip ji tampa stipresnė“; „Kuo daugiau mes mylime Dievą, tuo mažiau tai patys jaučiame“. Šias baisias dvasines kovas tėvas Pijus laimėjo laikydamasis to, ko buvo išmokytas dar būdamas novicijumi. Tai vis tos pačios senos auksinės taisyklės, kurias per amžius kartodavo šventieji: ištvermingumas maldoje, apsimarinimas, nepajudinama ištikimybė luomo pareigoms ir tobulas paklusnumas savo dvasios vadovui. Galiausiai 1918 rugsėjo 20 dieną dvasios kančios staiga dingo, ir t. Pijus pajuto gilią ramybę. Ryte, atšventęs šv. Mišias, jis klūpėjo priešais Nukryžiuotąjį ir pamatė dangišką būtybę, kuri sužeidė jį Viešpaties Jėzaus žaizdomis – t. Pijus tapo vieninteliu kunigu istorijoje, gavusiu Kristaus stigmas. (Šv. Pranciškus turėjo tik subdiakono šventimus).

Iš nusižeminimo jis stengėsi slėpti stebuklingąsias žaizdas, tačiau kraujas, gausiai tekantis iš stigmų, netrukus išdavė jį. Greitai jis sulaukė didelio tikinčiųjų, taip pat daugelio medikų ir mokslininkų susidomėjimo. Po apylinkes pasklido garsas apie šventą stigmatizuotą kunigą. Jo stebuklingosios žaizdos imtos nuodugniai tyrinėti, kol visi mokslininkai pripažino, kad jų paaiškinti negali. Tačiau čia šventąjį ištiko kitas Dievo išbandymas. 1920 m. Šventasis Sostas, išgirdęs apie stigmas ir dar neturėdamas patikimų žinių apie jų autentiškumą, uždraudė tėvui Pijui klausyti išpažinčių, viešai laikyti Mišias ar suteikti kitus sakramentus už vienuolyno ribų. Po dviejų metų naujas popiežius Pijus XI, suklaidintas pavydžių kunigų opozicijos prieš tėvą Pijų, apribojimus dar labiau sugriežtino. Tėvui Pijui buvo uždrausta išeiti iš savo celės, išskyrus kai reikėdavo laikyti Mišias, jam neleista kalbėtis su niekuo, net ir su savo dvasios vadovu. Ar galima įsivaizduoti didesnę kančią šventajam, žinant, kaip jis degė uolumu dėl sielų išganymo? T. Pijus visa tai iškentė romiai,

rodydamas tobulą paklusnumą vyresniesiems ir atsidavimą Dievo valiai. Savo lovą jis persinešė į biblioteką ir ten vienumoje leido laiką melsdamasis, kentėdamas bei skaitydamas teologijos, Bažnyčios istorijos ir dvasines knygas, trumpam išeidamas tik atlaikyti šv. Mišių, kurios buvo vienintelė jo paguoda.

Dvasinis vadovas 

Tik 1933 m. Pijus XI, nuoširdžiai atsiprašęs šventojo kapucino, panaikino visus suvaržymus. Nuo to laiko garsas apie t. Pijų ėmė plisti visame pasaulyje. San Giovanni Rotondo tapo viena labiausiai piligrimų lankomų vietų Italijoje. Pas jį plūdo tikintieji, ieškodami patarimo, paguodos, pagalbos, stebuklo ir galiausiai – paties Dievo. Tėvas Pijus greitai pagarsėjo stebuklais bei antgamtiniais reiškiniais. Stigmos, pranašystės, įvairūs regėjimai, bilokacija (sugebėjimas vienu metu būti dviejose vietose), levitacija (pakilimas į orą), malonaus kvapo skleidimas net kelių dešimčių kilometrų atstumu, stebuklingi išgydymai, prikėlimai iš numirusiųjų, įvairiausių kalbų supratimas, įspūdingi atvertimai, nepaprastai mažas miego ir maisto poreikis (t. Pio miegodavo vos dvi valandas per parą ir maisto suvartodavo penkis kartus mažiau nei normalus žmogus, tačiau nuo to neprarasdavo svorio) – apie visa tai parašyta daug knygų, tai patvirtino daugybė liudininkų, tyrinėjo daug žymių mokslininkų.

Tačiau labiausiai žmones traukdavo jo akivaizdus šventumas, tikintieji matydavo jame antrąjį Kristų, kuris myli žmones ir kenčia už jų išganymą. Daug labiau nei stebuklai į šį nuošalų kapucinų vienuolyną traukė t. Pijaus kaip dvasinio vadovo savybės. Skausmingai įgyta patirtis dvasinių kovų metu leido jam tapti geru vadovu kitiems. Be to, jis buvo apdovanotas kai kuriomis antgamtinėmis galiomis, pvz., minčių skaitymo bei patarimo dovana. T. Pijus matydavo žmogų „kiaurai“. Sutikęs nepažįstamą žmogų, jis iš karto žinojo, kas jo širdyje. Per išpažintį jis iš anksto žinodavo visas penitento nuodėmes, tačiau norėdavo, kad šis pats jas išpažintų. Tai žmones nepaprastai paveikdavo, didelės minios plūdo atlikti išpažintį pas tėvą Pijų. Klausykla tapo vieta, kur šventasis praleisdavo daugiausia laiko (vidutiniškai 16-18 valandų per parą) ir kur jis turėdavo pajusti begalybės įvairiausių nuodėmių svorį. Dėl to žmonės jį pradėjo vadinti antruoju Arso klebonu. Iš tiesų, tėvo Pijaus gyvenimas labiau panėšėjo į šv. Jono Vianėjaus, o ne į garsiojo Asyžiaus pamokslininko gyvenimą. Tėvas Pijus suvokė, kad esminis jo pašaukimas – kunigystė.

T. Pijaus klausykloje tikintieji būdavo trumpai: išpažintis tetrukdavo kelias minutes, ir atgailaujantys išgirsdavo tik keletą žodžių, tačiau jie smigdavo į pačią širdį ir sukrėsdavo sielą iki pat gelmių. Pirmoji išpažintis pas tėvą Pijų neretai baigdavosi nuoširdžiu atsivertimu. Paprastai malonus ir gailestingas tėvas Pijus tapdavo griežtas tiems, kurie nenorėdavo gailėtis dėl savo nuodėmių. O atėjusius į klausyklą be grynos intencijos jis net išvarydavo lauk taip ir nedavęs išrišimo. Šis šventas pyktis ir uolumas dėl Dievo garbės užklupdavo ypač tuos, kurie netinkamai elgdavosi bažnyčioje. Tokiais atvejais šiaip labai romus ir mandagus su žmonėmis šventasis tapdavo rūstus. Kartą, pamatęs per daug išsiblaškiusį choro berniuką, jam tarė: „Mano vaike, jei tu nori keliauti į pragarą, tau nereikia mano parašo“. Dar griežtesnės reakcijos susilaukdavo pokarinė mada ir nepadorūs rūbai: „Moterys, kurios tenkina savo tuštybę drabužiais, niekada negalės apsivilkti Jėzaus Kristaus gyvenimu. Dar daugiau, kai tik šis stabas užvaldo jų širdis, jų sielos iš karto praranda visą savo puošnumą.“Tiems, kurie jam priekaištaudavo dėl tariamo meilės trūkumo, jis atsakydavo:  „Prašau jus nekritikuoti manęs pasitelkiant meilės vardą – didesnė meilė yra išvaduoti sielas iš šėtono nelaisvės ir laimėti jas Kristui.“

Daugelis tikinčiųjų iš tikrųjų įvertino tokią meilę jų sieloms ir pasivedė jo dvasinei globai, tapdami tėvo Pijaus dvasiniais vaikais. Jo globa buvo nepaprasta ir stebuklinga, ji buvo jaučiama net už tūkstančių mylių. Ko mokė t. Pijus savo dvasinius vaikus? Atrodytų, kad toks nepaprastas ir stebuklais garsėjantis šventasis turėtų ir savo mokiniams perteikti kažką nepaprasto. Deja, visa, ko jis mokė, tėra tos pačios „auksinės“ dvasinio gyvenimo taisyklės. Kaip pasakoja viena artimiausių jo dvasinių dukterų Katharina Tangari,[1] jis tereikalavo, kad jo vadovaujama siela visa širdimi mylėtų Dievą ir iš visų jėgų stengtųsi Jo neįžeisti. Dvasios dukterims jis duodavo tam tikrą regulą: išpažintis kas savaitę, kasdienė Komunija ir dvasinis skaitymas, sąžinės sąskaita kas vakarą ir apmąstymas du kartus per dieną. Ir be abejo, kasdienis Rožančius.

Apie išpažintį t. Pijus kalbėdavo: „Išpažintis yra sielos apiplovimas. Jūs turėtumėte jos eiti bent kartą per savaitę. Aš nenoriu, kad sielos liktų be išpažinties ilgiau nei savaitę. Net švarus ir nenaudojamas kambarys prisineša dulkių. Grįžkite į jį po savaitės ir pamatysite, kad jį vėl reikia valyti.“

Tiems, kurie sakydavosi esą neverti kasdien priimti šv. Komuniją, jis atsakydavo: „Visiškai teisingai, mes visi neverti tokios dovanos. Tačiau artintis prie Švenčiausiojo Sakramento esant mirtinos nuodėmės būsenoje yra viena, o būti nevertam jo – visai kas kita. Visi mes esame neverti, tačiau Jis pats mus kviečia. Jis to trokšta. Todėl nusižeminkime ir priimkime Jį atgailaujančia ir meilės pilna širdimi.“

T. Pijus labai rūpindavosi, ką jo dvasiniai vaikai skaito: „Aš pradedu drebėti vien pagalvojęs apie žalą, kurią patiria sielos, neskaitydamos šventų knygų… O, kokią galią turi dvasiniai skaitiniai, jie gali pakeisti gyvenimą ir net žmones, prisirišusius prie pasaulio, paskatinti žengti į dvasinio tobulumo kelią.“

Jo patarimai, kaip atlikti meditaciją, buvo paprasti:

„Nors jums ir nesiseka daryti apmąstymų, nemeskite šios pareigos. Jei jus puola begalė blaškančių minčių, nenustokite drąsos. Iš karto nusistatykite, kiek laiko medituosite, ir nesitraukite iš  savo vietos nepabaigę apmąstymo, net jei jaustumėtės lyg kas jus kryžiuotų. Kodėl jaudinatės, kad jums neišeina mąstyti taip, kaip jūs norėtumėte? Meditacija yra priemonė pasiekti Dievą, o ne tikslas pats savaime. Meditacijos tikslas yra Dievo ir artimo meilė.“

Taip reikia ir dalyvauti šventojoje Mišių aukoje. Anot t. Pijaus, daug svarbiau per Mišias stengtis sužadinti valios aktus (gailesčio, tikėjimo, meilės, dėkojimo ir t.t.), nei stebėti apeigas. Kažkas t. Pijų paklausė, ar tikintiesiems reikia sekti Mišias pagal mišiolą. Šventasis atsakė, kad tiktai kunigui reikia mišiolo, geriausias būdas dalyvauti šv. Mišiose – pilna užuojautos ir meilės širdimi vienytis su Sopulingąja Mergele, stovinčia po kryžiumi. Tiktai danguje, užtikrino jis savo pašnekovą, mes suvoksime, kokią naudą gauname dalyvaudami šv. Mišiose. Tėvas Pijus teisingai suvokė, kad tikintiesiems visai nebūtina tiksliai žinoti, ką kunigas kalba Mišių metu, nes vis tiek nei vienas žmogus iki galo nesupras šv. Mišių paslapties. Todėl suprantama jo reakcija, kai 1965 metais, dar prieš Vatikano II Susirinkimo pabaigą, jam buvo pranešta, kad greitai visi privalės švęsti Mišias pagal naują ritualą, ad experimentum gimtąja kalba. To esą reikalauja modernaus žmogaus poreikiai, „subrendęs“ ir „orus“ tikintysis nori suprasti visus žodžius ir apeigas. Iš karto, dar nematęs eksperimentinio teksto, t. Pijus parašė popiežiui Pauliui VI, prašydamas atleisti jį nuo eksperimento ir leisti toliau laikyti Mišias pagal šv. Pijaus V mišiolą lotynų kalba. Leidimas jam buvo suteiktas.  

Šventoji Mišių auka buvo t. Pijaus gyvenimo centras. Šv. Mišiose jis gaudavo dvasinius ginklus ir daug malonės dovanų – vėliau klausykloje galėjo tais ginklais kovoti prieš nuodėmę ir gausiai dalinti gydančias Dievo malones. Visas jo gyvenimas sukosi aplink tas valandas, kai jis skolindavo Kristui savo rankas, akis ir lūpas Kryžiaus aukos atnaujinimui. Jis būdavo Kristaus įrankis net išoriškai, fiziškai. Kas yra matęs t. Pijaus Mišias, negalėjo pamiršti jų visą gyvenimą.

T. Pijus Mišias švęsti pradėdavo kasdien 5 val. ryto, jos trukdavo nuo dviejų iki keturių valandų. Dažnai jis patirdavo ekstazę ir išliedavo tiek daug ašarų, jog beveik turėdavo palikti altorių. Štai vienas iš begalės dalyvavusiųjų jo Mišiose pasakojimų: „Reikėtų būti aklam, kad nematytum, jog šis žmogus, besiartinantis prie altoriaus, nepaprastai kenčia. Jis eina sunkiai ir klupinėdamas. Nelengva vaikščioti pervertomis kojomis. Jis sunkiai padeda rankas ant altoriaus ir bučiuoja jį. Jo judesiai atsargūs, kaip žmonių, kurių rankos sunkiai sužeistos. Kapucino veidas, prieš kelias minutes atrodęs linksmas ir švelnus, dabar visiškai pasikeitęs. Dabar jis išduoda viduje siaučiančias intensyvias emocijas, nematomi veikėjai ir scenos jį pripildo baime, džiaugsmu, liūdesiu, agonija… Šiose išraiškose galima įžvelgti paslaptingą dialogą. Dabar jis protestuoja, krato galvą, laukia atsakymo. O dabar jo visas kūnas sustingsta tyliame maldavime. Jau po akimirksnio aš jį matau purtomą stiprių jausmų. Staiga ašaros paplūsta iš jo akių, jo pečiai dreba nuo kūkčiojimų, jie palinkę lyg neštų sunkią naštą. Aš staiga prisimenu žmones, karo metais tik ką pasmerktus mirti. (…) T. Pijus nevaidina kažkieno kito dramos. Dabar nebelieka skirtumo tarp jo ir Kristaus. „Aš gyvenu, tačiau jau nebe aš…“ Jei Galva atnaujina savo auką tik nekruvinu būdu, ar dėl to mes turėtume pamiršti Jo kraujo kainą? (…) Per atnašavimą paslaptingos dramos ritmas greitėja. Maldaujančiai iškeldamas pateną, į kažkokią neregimą šviesą žvelgiančiomis akimis, t. Pijus parodo savo rankų žaizdas, raudonas ir kruvinas. Jis pasilieka tokioje pozoje ilgiau nei reikia sukalbėti maldą Suscipe. Minutės teka, kaip kraujo lašai. Aš staiga suprantu, kad per Mišias mes turime priėjimą prie amžinybės. Neapsakomu būdu, visiškai neprieinamu mūsų intelekto supratimui, Kalvarijos auka vyksta kiekvienose Mišiose, ir mes atsiduriame Kalvarijoje.

Per konsekraciją, trukusią nuo penkių iki dešimties minučių, jo veido išraiška pasikeisdavo: ji tapdavo lyg nukryžiuoto žmogaus. Jo žvilgsnis būdavo toks, jog atrodydavo, kad akys iš tikrųjų mato Kristaus mirtį ant kryžiaus. Jo kančia bei kraujavimas iš stigmų per konsekraciją būdavo intensyviausi. Kartais jo veidas šviesdavo tokia šviesa, kad to pakakdavo atversti labiausiai užkietėjusius nusidėjėlius. Per Memento, kai kunigas prisimena, už ką šv. Mišios yra švenčiamos, t. Pijus patekdavo į ekstazę. Atrodydavo, lyg jis stengtųsi prisiminti visą pasaulį. Jo vyresnysis t. Agostino, tvirtina, kad t. Pijaus Memento trukdavo ne mažiau kaip penkiolika minučių. Dažnai t. Agostino turėdavo duoti tėvui Pijui tylų ženklą tęsti Mišias, kuriam šventasis tučtuojau paklusdavo. Kartą kažkas t. Pijų paklausė, kodėl per Memento jis užtruko tiek ilgai. Šis atsakė: „Aš matau visus tuos žmones, kurie šiandien prašė už juos pasimelsti. Tačiau aš dar matau daugybę sielų skaistykloje, tiek daug, kad neužtektų didžiulio kalno joms sutalpinti.“

T. Pijaus maldos už sielas nenutrūkdavo šv. Mišioms pasibaigus. Visa tolimesnė jo diena buvo lyg šv. Mišių aukos pratęsimas. „Pasaulį gali išgelbėti tiktai malda ir atgaila“– tai viena svarbiausių jo sentencijų, kuri lyg pakartoja Fatimos Dievo Motinos žodžius. Tėvą Pijų visiškai teisėtai galima vadinti „maldos vyru“: jis niekada nepavargdavo melstis. Laiškuose savo dvasiniams vyresniesiems jis skųsdavosi, kad jam niekada neužtenka laiko pasimelsti tiek, kiek norėtų. Kartą jis net rašė: „Aš norėčiau, kad diena truktų 40 valandų“. Jis melsdavosi visur: prie altoriaus, klausykloje, bažnyčios chore, lipdamas laiptais ir eidamas koridoriais, savo celėje. Melsdavosi nuolat, dieną ir naktį, išskyrus trumpas miego valandas. T. Pijus buvo sau pažadėjęs kasdien sukalbėti ne mažiau kaip penkis kartus visą Rožančių. Jis dažnai sakydavo: „Eikite pas Švenčiausiąją Mergelę, padarykite, kad ją visi mylėtų! Visada kalbėkite Rožančių. Kalbėkite jį gerai! Kalbėkite jį taip dažnai, kiek tiktai galite!“

Troškulys maldai ir noras maldos dvasią perduodi kitiems įkvėpė jį įkurti garsiąsias maldos grupes visoje Europoje. Jis pats melsdavosi už tuos, kurie save pavedė jo maldoms ir už tuos, dažnai jam nepažįstamus žmones, už kuriuos melstis jį įkvėpė pats Viešpats. T. Pijus mums iš tiesų paliko nuostabų maldos pavyzdį. Jis mus moko, kad joks dvasinis darbas nebus užbaigtas ir vaisingas, jei dvasios žvilgsnis nebus nuolat pakeltas į Dievą maldoje.

T. Pijus ir pasikeitimai Bažnyčioje 

1960-ųjų pradžioje iš Romos papūtė nauji vėjai. Pradėta kalbėti apie Bažnyčios atsinaujinimą ir jos prisitaikymą prie šiuolaikinio pasaulio. Aukos dvasia tapo nebeaktuali, nemoderni. Kaip šventasis kapucinas reagavo į Jono XXIII paskelbtą aggiornamento? Apie tai skelbiama daug prasimanymų, neatitinkančių realybės. Vienintelė Lietuvoje knyga apie šį šventąjį, kun. Jakučio „T. Pijaus paslaptis“, be jokių įrodymų bando piršti mintį, kad t. Pijus labai palankiai vertinęs Vatikano II Susirinkimo dvasią ir po jo sekančius pasikeitimus. Tai paprasčiausia netiesa. Tuo metu t. Pijus kentėjo nuo antrojo Bažnyčios hierarchų suvaržymų (nuo 1960 iki 1964 m.) kartais tikrai absurdiškių: vienuolyno vyresnysis liepė net įmontuoti mikrofonus t. Pijaus klausykloje. Visa tai šventasis priėmė kaip visada romiai ir paklusniai, tačiau kartais atvirai pasakydavo savo nuomonę.

Spaudos konferencijoje 1975 m. buvęs šventojo draugas ir vyresnysis, t. Carmelo da Sessano pareiškė: „Mūsų brolis niekada nebuvo prieš Susirinkimo reikalingumą. Tačiau jis buvo labai sunerimęs dėl tos krypties, kurią Susirinkimas įgavo. Jį išgąsdino tam tikri pasikeitimai“. Kai kard. Bacci atvežė tėvui Pijui popiežiaus leidimą toliau švęsti šv. Mišias lotyniškai, šis susijaudinęs ištarė: „Dėl Dievo meilės, greičiau uždarykite Susirinkimą“. Tais pačiais metais, per pačią susirinkiminę euforiją, žadančią Bažnyčiai naują pavasarį, t. Pijus pasiguodė vienam savo dvasinių sūnų: „Šiuo tamsos laiku melskimės. Darykime atgailą už išrinktuosius“. Nebuvo jis palankus ir ordino atnaujinimui. Vieną dieną broliai diskutavo su kapucinų ordino generalinio vyresniojo patarėju apie problemas Bažnyčioje. Tarp jų buvo ir t. Pijus. Staiga jis baisiai pasipiktinęs atsistojo ir sušuko: „Kas jums visiems atsitiko ten, Romoje? Ką jūs ten rezgate? Jūs netgi norite pakeisti šv. Pranciškaus regulą!“ Vyresniojo patarėjas atsakė: „Tėve, pakeitimai buvo pasiūlyti, nes jaunimas nebenori nieko girdėti apie tonzūras, abitus, basas kojas…“ T. Pijus: „Tai vykite juos lauk! Argi jie daro šv. Pranciškui paslaugą užsivilkdami jo abitą ir sekdami jo gyvenimu? Priešingai, šv. Pranciškus jiems suteikia šią didžiulę malonę!“ „Bet tėve, reikia atsižvelgti į jaunąją kartą… jaunimas vystosi pagal savo madas… atsirado nauji poreikiai“ T. Pijus atsakė: „Vienintelio dalyko jiems trūksta, tai proto ir širdies, tai viskas. Supratimo ir meilės...“

1968 m. rugsėjo 20 d. suėjo 50 metų, kai t. Pijus gavo stigmas. Tą dieną stigmos stebuklingai išnyko. Sekančias dvi dienas t. Pijus buvo per silpnas laikyti Mišias, tačiau jis vis dar kalbėjo šv. Rožančių. Rugsėjo 22 d. jis buvo priverstas pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime aukoti Mišias atsisukęs į žmones. Tėvai Onoratas ir Valentinas nugabeno vargšą t. Pijų prie altoriaus, kur jis gyvas arba miręs turėjo atlaikyti šv. Mišias versus populum. Mišių pabaigoje šventasis susmuko. Tai buvo paskutinės Mišios jo gyvenime, po jų jis pasijuto labai blogai. T. Pijus mirė tą pačią naktį šventa mirtimi, turėdamas giedrą protą, kaip jis pats buvo išpranašavęs. Kai susirinkusieji aplink jo mirties patalą paprašė jį pasakyti jiems ką nors pamokančio, jis tegalėjo ištarti: „Mylėkite Švenčiausiąją Mergelę ir stenkitės, kad ji būtų mylima. Visada kalbėkite rožančių“.

Malda į šv. tėvą Pijų

Mylimas Tėve Pijau, šiandien aš jungiuosi maldoje kartu su tūkstančiais kitų, kurie myli ir garbina tave Kristaus vardu. Jie prašo išgydymo ir sielos išganymo, žemiškų ir dvasinių palaiminimų, kūno ir dvasios ramybės. Tavo bendrystės su Viešpačiu dėka, Jis išgano tuos, kuriuos tu užtari, ir atleidžia tiems, kuriems tu prašai atleidimo Jėzaus vardu. Paženklintas matomomis Nukryžiuotojo Kristaus žaizdomis, kurias turėjai 50 metų, tu buvai mūsų laikų išrinktasis pašlovinti Nukryžiuotąjį Jėzų. Prašau, leisk mums susigrąžinti Jėzaus Kristaus žaizdų garbinimą, nes mes išpažįstame Jo Brangų Kraują, kaip tikrą išgelbėjimo ir apvalymo ženklą.

Su meile apmąstydami žaizdas, kuriomis buvo pervertos tavo rankos, pėdos ir šonas, kaip ir mylimo Jėzaus Kristaus, mes ne tik prisimename Jo bei tavo pralietą kraują, kantriai pakeliant skausmą, bet ir tave gaubusį švelnų gėlių aromatą, simbolizuojantį Viešpaties šventumo dvelksmą.

Tėve Pijau, tegul ligonių išgijimas, tau užtariant, tampa akivaizdžiu liudijimu, jog esi Viešpaties pakviestas į Šventųjų bendriją. Savo gerumu padėk man (paminime savo prašymą ir persižegnojame).

Palaimink mane ir mano artimuosius. Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.

Paskutinis Tėvo Pijaus laiškas

Vienuoliktą dieną prieš mirtį, 1968 m. rugsėjo 12d., Tėvas Pijus nusiuntė popiežiui Pauliui VI jaudinantį laišką, kuriame išreiškė pagarbą ir dėkingumą už tai, kad enciklikoje „Humanae Vitae“ gina pagrindines vertybes, aptariančius Dievo įstatymą ir žmogaus orumą.

San Giovanni Rotondo

12 rugsėjo1968 metai

Jūsų Šventenybe,

Pasinaudodamas Jūsų susitikimo proga su tėvais, dalyvaujančiais Generalinėje kapituloje, kad jungiantis dvasiškai su mano bendrabroliais ir prie jūsų kojų su visapusiška pagarba nusilenkti, mano visiškas atsidavimas Jūsų Kilnybei, su tikėjimu, meile ir paklusnumu prieš Tą, kurį atstovaujate žemėje. Kapucinų vienuolija visuomet išsiskyrė meile, ištikimybe, paklusnumu ir atsidavimu Apaštalų Sostui. Prašau Viešpaties, kad toks išliktų ir išlaikytų radikalizmą, vienuolinį griežtumą, evangelinį neturtą ir toliau ištikimai laikytųsi Regulos ir Konstitucijos, liktų pilni gyvybingumo ir liepsnojančios dvasios, pagal II Vatikano susirinkimo nutarimus, kad būtų pasiruošę ateiti į pagalbą Motinai Bažnyčiai pagal Jūsų Šventenybės pakvietimą.

Žinau, kad dėl sunkios Bažnyčios situacijos šiomis dienomis Jūsų širdis kenčia; stokojant kai kuriems katalikams paklusnumo, Bažnyčios mokymo, kurio Jūs, padedant Šventajai Dvasiai Dievo vardu nuolat mus mokote; taip pat dėl didelių žmonijos poreikių; dėl grėsmės taikai pasaulyje.

Aukoju Jums mano maldą ir kasdieninį kentėjimą, nors ir nedidelį, bet nuoširdų prisiminimą vieno iš Jūsų sūnų, kad Viešpats Jus sustiprintų savo malone einant teisingu, bet sunkiu keliu, ginant amžinąją tiesą, kuri pasilieka nekintama visais laikais. Mano dvasinių sūnų ir Maldos grupės vardu dėkoju Jums už aiškų ir tvirtą žodį, kurį išsakėte paskutinėje enciklikoje „Humanae Vitae“. Vėl pažadu nuolatinį paklusnumą Jūsų nutarimams.  O kad Viešpats norėtų skirti pergalę tiesai, ramybę savo Bažnyčiai, taiką žemės tautoms, sveikatos ir sėkmės Jūsų Šventenybei, kad būtų išsklaidyti tie praeinantys debesys, plėstųsi Dievo karalystė mūsų širdyse dėka Jūsų apaštališkų darbų krikščioniškojo tikėjimo. Jums žemai lenkiuosi kartu su savo broliais, mano dvasiniais sūnumis, Maldos grupėmis, savo ligoniais, prašau palaiminimo visiems geriems ketinimams. kuriuos Jėzaus vardu ir su Jūsų globa stengsimės įvykdyti.

Jūsų Šventenybei nuolankus sūnus.

T.Pijus, kapucinas

„Kokia nuostabi ir didelė yra Dievo Tėvo meilė, išreikšta per Jo Sūnų mums ir taip pat koks didelis yra Sūnaus  nuolankumas Tėvo atžvilgiu, kad leido Jam pasilikti su mumis iki pasaulio pabaigos. Ir kokia yra didelė Dievo Meilė, kuris matė Savo Sūnaus paniekinimą ir vis dėlto leido Savo numylėtam Sūnui pasilikti tarp mūsų.

(Ep II p.342-344).

„O Dieve, kokį dėkingumą mes turime parodyti? Kokia meile turi degti mūsų širdys.. O kokia turi būti mūsų meilės ugnis, kad jinai sušildytų jo gležną kūnelį…Tavo gerumas, o Jėzau turi apimti mano širdį, kad visiškai mane užlietu Tavo meilė, o dangiškasis Kūdikėli! Leisk, kad nuo Tavo meilės karščio mano siela ištirptų Tavo meilėje ir garbinčiau tavo gerumą ir meilę.

(EP IV, p.869-872).

ŠV. TĖVO PIJAUS

ROŽINIO  KILMĖ

 Kartūzų vienuolis Adolfas von Esenas, dvidešimties metų amžiaus, apie 1400 metus,  jaunai Lotaringijos kunigaikštytei Margaritai pasiūlė  ,,Dangaus  Karalienės  Rožių  darželį”. Ją pamokė, kad kalbant 50 ,,Sveika Marija” galima apmąstyti Jėzaus gyvenimą. Kunigaikštytė iš šios maldos patyrė didelę dvasinę pagalbą. Ji pradėjo platinti šią maldos formą. Jau ir anksčiau buvo vertinamas 50 ,,Sveika Marija” kalbėjimas. Vienuolio Adolfo nuopelnas tas, kad jis lūpų maldą ,,Sveika Marija” sujungė su Jėzaus gyvenimo apmąstymu.

         Kai Adolfas buvo išrinktas Tryro kartūzų vienuolyno viršininku, jis apie šį maldos būdą papasakojo  novicijui Domininkui, kuris buvo labai nusiminęs ir nerandantis ramybės. Vienuolis Adolfas šį naują maldos būdą pavadino  Rožiniu. Nors Domininkas labai stengėsi, bet jam nepavyko ilgiau išbūti susikaupus.

         Jam atėjo mintis Jėzaus gyvenimą susiskirstyti į 50 svarbesnių momentų ir prie kiekvienos ,,Sveika Marija” apmąstyti vieną iš jų.  Vienuolyno vyresnysis iš karto suprato, kad šis mažas išradimas suteiks didelę pagalbą besimeldžiantiems. Vienuoliai kartūzai ir jų dvasios broliai benediktinai išplatino šias Domininko sukurtas  ,,paslaptis”.

         Prieš tai rožinis buvo tik asmeninė malda. Dabar jis pradėtas kalbėti bendruomenėse. Kas vadovauja bendrai maldai, tas prie kiekvienos ,,Sveika Marija” maldos turi apmąstyti vis kitą Jėzaus gyvenimo paslaptį.  Šis paslapčių skaičius  sumažėjo iki 15, kurias mes dabar žinome.

         Dievo Motina, apsireiškusi Lurde, Fatimoje ir kitose vietose, aiškiai pritarė 15 paslapčių rožinio kalbėjimui. Jis labai paprastas ir nereikia  jo apsunkinti.

         Kai buvo apreikštas palaimintojo tėvo Pijaus rožinis, 50 paslapčių vėl tapo tinkamos šiems laikams, nes:

         1. ne visi turi galimybės per dieną sukalbėti daugiau kaip vieną Tėvo Pijaus rožinį.

         2. prie kiekvieno karoliuko sustojama pakankamai ilgai, kad būtų galima  apmąstyti atitinkamą paslaptį.

         

KĄ PAŽADĖJO  TAUTŲ VALDOVĖ?

,,Vaikai vėl turi būti viena su tėvais. Reikia visiems vėl kartu klauptis ir kalbėti rožinį “ –prašo švč. Mergelė Marija. Šeimoms, kurios atsižadės  televizoriaus žiūrėjimo ir pusvalandį paskirs paprasto rožinio kalbėjimui arba visą valandą  palaimintojo Tėvo Pijaus  rožiniui, Visagalis Dievas suteiks neįkainojamų malonių. Atėjo paskutinių ir didžiausių malonių metas. Jėzus Kristus skelbia: ,,Prieš ateidamas  teisingu Teisėju,  aš plačiai atversiu vartus savo Gailestingumui”.

Marija trokšta atitraukti jaunimą nuo moderniosios pagonybės ir jį sugrąžinti prie kryžiaus.   Todėl ši malda skirta jaunimui, kuris yra    ,,nusiminęs  ir neranda ramybės”, kaip minėtas kartūzas Domininkas.

Ši malda atitinka jaunųjų veržimąsi  ,,į reformas, į grįžimą  prie ištakų”. Be šito jie apsigaus, kaip ir dėl kitų  ,,atnaujinimų, kurie nėra  tikras grįžimas  prie ištakų. [ Pavyzdžiui: Komunijos priėmimas į rankas, neteisingi vertimai šv. Rašto tekstų, Konsekracijos – Perkeitimo žodžių, Sanctus ir kt.]

KALBĖJIMO   BŪDAS.

Į Ž A N G A.

 1.Viso pasaulio paaukojimas: ,,Su visu dangumi, visų žmonių vardu ir už visus žmones, su visomis sielomis ir už visas sielas tegul skamba ši malda, net man apie tai negalvojant”.

2.,,Šventasis  arkangele Mykolai, gink mus kovoje, būk mums skydas nuo pikto ir pragaro žabangų. Mes maldaujame: Dievas teviešpatauja jam. Dangiškųjų kariuomenių kunigaikšti, dieviška jėga nustumk  į prarają šėtoną ir visas piktąsias dvasias, kurios, trokšdamos pražudyti žmones, laiko apglėbusios  visą pasaulį. Amen “. [ Leonas XIII ]

3. Malda į šv. Dvasią. Pvz. ,,.Dvasia, Viešpatie, ateik” arba:  ,,Mieliausias Jėzau, Tu esi kupinas šv. Dvasios. Išliek į mus šv. Dvasią su jos septyniomis dovanomis ir dvylika vaisių, kad piktoji dvasia pasišalintų nuo mūsų”.

P R A D Ž I A: ,,Tikiu Dievą Tėvą”, ,,Tėve mūsų…” 3 ,,Sveika Marija…”/ prašome tikėjimo, vilties ir meilės / ir ,,Garbė Dievui…”

         Ant kiekvieno mažojo karoliuko: ,,Tėve mūsų…” ir ,,Sveika Marija…” su paslaptimi, [pavyzdžiui: ,,…Tavo Sūnus Jėzus,   ,kurį Tu , švenčiausioji Mergele, pradėjai iš šv. Dvasios”]. Tada kalbėti: ,,Šventoji Marija, Dievo ir mūsų Motina, melski už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą. Amen” , ,,Garbė Dievui…”, ,,O Marija, be gimtosios nuodėmės pradėtoji…”  Po kiekvienų 10 karoliukų kalbėti:

1. ,,Meilė, garbė, šlovė ir išaukštinimas dabar ir visados, ir per amžius švenčiausiajai Trejybei ir Eucharistinei Jėzaus Širdžiai per Nekaltąją Marijos Širdį su jos skausmais ir ašaromis”.

2. ,,Šventasis Tėve Pijau, melski už mus ir su mumis, laimink mus ir visą pasaulį”.

3.,,Mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas,  kurios labiausiai reikalingos Tavo gailestingumo”.

Tėvo Pijaus rožinis šiandieną teikia daugiau malonių, negu paprastas rožinis. Nuopelningiausia dalis yra skausmingoji. Mes  turime nuolat jį aukoti už visą pasaulį.

PAŽADAI

TĖVO PIJAUS ROŽINIO KALBĖTOJAMS

1970 metais balandžio 19 dieną regėtojui Klemensui Domingezui Švenčiausioji Karmelio kalno Dievo Motina pasakė: ,,Mano sūnau, aš ateinu kaip Jėzaus ir jūsų Motina. Štai kokias malones aš pažadu visiems, kurie su tikru pamaldumu kalbės rožinį iš 50 ,,Tėve mūsų…”, 50 ,,Sveika Marija…” 50 ,,Garbė Dievui…”ir 50 ,,O Marija, be gimtosios nuodėmės pradėtoji …”

         1. Aš suteiksiu  jiems tobulą savo meilės pažinimą ir pagalbą jiems, kaip savo vaikams.

         2. Aš patrauksiu juos prie Eucharistijos, kurioje tikrai gyvena mano dieviškasis Sūnus.

         3. Aš duosiu jiems gilų gailestį už savo nuodėmes.

         4. Aš suteiksiu malonę, kad visos jų praėjusio gyvenimo nuodėmės bus išdildytos.

         5. Jie greitai patirs savo šeimos narių atsivertimą.

         6. Aš suteiksiu jiems nuojautą, kaip praktikuoti meilę visiems broliams.

         7. Kas šį rožinį kalbės kasdieną, gaus laimingos mirties malonę ir bus apsaugotas nuo pasmerkimo, o apleisdamas šį pasaulį pateks tiesiai į dangišką laimę.

         8. Aš teiksiu jiems ir jų artimiesiems  labai gausias malones.

         9. Tuos, kurie numirę pateks į skaistyklą, aš pažadu išvaduoti jau kitą dieną.

         10. Tiems, kurie kalba šį rožinį, aš pažadu pagreitinti ir jų artimųjų giminių  išvadavimą iš skaistyklos.

         11. Prieš mirtį jie laiku gaus ženklą, kad  dar galėtų pasinaudoti Švenčiausiuoju Sakramentu.

         12. Prieš pat mirtį jie regės mano dieviškąjį Sūnų ir mane, jūsų Motiną.

         13. Aš dovanosiu taiką vietovėms ir tautoms, kur kasdieną bus kalbamas šis rožinis, skirtas Švenčiausiajai Trejybei ir man, jūsų Motinai.

         14. Aš dengsiu savo apsiaustu visus šio rožinio kalbėtojus per visą gyvenimą ir jie bus visiškai saugūs.

15. Aš suteiksiu malonę išlikti apsaugotais nuo ateinančios 

bausmės visiems, kurie kalba šį rožinį ir apmąsto, atsiduodami mano globai.

16.Jei šio rožinio kalbėtojas mirs šeštadienį, aš jam užtikrinu vieno jo šeimos nario  išgelbėjimą.       Aš jus laiminu.”

1970 metais balandžio 28 dieną tam pačiam regėtojui Viešpats pasakė: ,,Jūs net negalite  įsivaizduoti, kokį džiaugsmą suteikiate Man, kalbėdami Tėvo Pijaus rožinį, nes tai didelė atgaila.  Kalbėkite jį už tuos, kurie nesimeldžia, už tuos, kurie piktžodžiauja ir įžeidinėja mano Švenčiausiąją Širdį, iš kurios trykšta gailestingumo srovės.  Kuo daugiau jūs melsitės, tuo daugiau nusidėjėlių atversite, tuo labiau atsilyginsite mano Švenčiausiajam      Veidui ir tuo daugiau žmonių patrauksite  prie Manęs Eucharistijoje,  kur aš save dovanoju visų jūsų išganymui.

         Mano vaikeliai, šis rožinis yra tikras ženklas, kad jūs esate nuolatinėje vienybėje su  Švenčiausiąja  Trejybe ir mano bei jūsų Motina.

         Man nepatinka žodžiai tų mano vaikų, kurie sako: ,,Aš geriau kalbėsiu švč. Mergelės Marijos  rožinį įprastu būdu.” Jie nepastebi, kad švč. Mergelės Marijos rožinis įeina į Tėvo Pijaus rožinį, todėl pastarasis yra tobulesnis. Kas jį kalba, šaukiasi švč.Trejybės ir švč. Mergelės Marijos, jūsų Motinos, kartu su angelų chorais.  Tai reiškia, kad meldžiasi kartu su visais dangaus gyventojais, ir dėl to gauna didesnių malonių.”

         1970 metais gegužės 17 dieną, per Sekmines Viešpats kalbėjo: ,,Nuo šios dienos jūs turite dar labiau pamilti mano Motiną švenčiausiąją Mergelę Mariją.

         Būkite klusnūs mano vietininkui,  Popiežiui - neklystančiai uolai. Jį  kryžiuoja jo sūnūs.  Jo skausmą padidina ir tai, kad jis mato, kaip  jo avys klysta, o jo balsas nesulaukia deramo atgarsio, nes taip maža kovojančių prieš blogį, o kai kurie net ginčija jo Pontifikatą.  Tačiau aš, kuris iki laikų  pabaigos  vadovausiu savo Bažnyčiai, neleisiu, kad mano išrinktieji suklystų.

         Aš jums sakau: neklausykite kalbų prieš Popiežių, kurį išsirinko Šv. Dvasia. Daug melskitės už jį. Jis kenčia taip, kad jūs negalite net įsivaizduoti.  Tačiau jis yra pasiryžęs net savo gyvybę už mane paaukoti. Jis yra man ištikimas ir tikras mano švenčiausios Motinos  garbintojas, už tai Ji savo apsiaustu dengia Popiežių.

         Aš norėčiau, kad jūs kalbėtumėte šią maldą.  Mano Motinai labiau patinka, kai jūs, kalbėdami ,,Sveika Marija”, sakote: ,,Šventoji  Marija, Dievo ir mūsų Motina, melski už mus nusidėjėlius  dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.

         Aš laiminu jus ”.

         Kiekvienas tėvo Pijaus rožinio žodis atvers vieną nusidėjėlį [ypač esantį dideliame pavojuje ir mirštantį] ir išvaduos vieną sielą iš skaistyklos ”.

         Naujas apreiškimas: Pabaigoje reikia melstis: ,,Amžinasis Tėve, mes aukojame Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai save ir visą pasaulį “  ir dar sukalbėti visų tautų Valdovės maldą: ,,Viešpatie Jėzau Kristau, Tėvo Sūnau, siųsk dabar į žemę Šventąją Dvasią. Tegyvena ji visų žmonių širdyse ir teapsaugo juos nuo pražūties, nelaimių ir karo. O visų tautų Valdovė, kuri kadaise buvo paprasta mergaitė Marija, tebūna mūsų Užtarėja. Amen”.

         1970 metais liepos 5 dieną Tėvo Pijaus pranešimas prie jo kapo: ,,Mano vaikeliai, šis Rožinis – ne mano užgaida.  Tai būtinybė norint pakeisti iškreiptą žmonijos pasaulėžiūrą. Aš laiminu jus ”.

50 frazių Tėvo Pijaus rožinio apmąstymui

I. Nazaretas ir Betliejus

1. kurį Tu, tyriausioji Mergele, pradėjai  iš Šventosios Dvasios.

2. su kuriuo Tu per kalnus keliavai pas šv. Elžbietą.

3. kurį Tu, skaisčiausioji Tarnaite, didžiame džiaugsme pagimdei.

4. kurį šventieji angelai pagarbino dangiškomis giesmėmis.

5.  kurį aplankė piemenys, suradę netoli Betliejaus.

6.  kuris aštuntą dieną`buvo apipjaustytas ir gavo Jėzaus vardą.

7.  kurį Tu šventykloje paaukojai Dievui, Jo dangiškajam Tėvui.

8.  kuriam išminčiai dovanojo aukso, smilkalų ir miros.

9.  su kuriuo Tu turėjai bėgti į Egiptą.

10. su kuriuo Tu Jeruzalėje pasimetei ir tris dienas ieškojusi atradai

II. Galilėja.

1. kuris augo metais, išmintimi ir malone pas Dievą.

2. kurį šv. Jonas pakrikštijo Jordano upėje.

3. kurį gundė šėtonas, bet negalėjo įveikti.

4. kuris pašaukė mokinius ir apaštalus į naują Dievo tautą.

5. kuris skelbė žmonėms  gerąją Naujieną apie Dievo Karalystę.

6. kuris Kanoje Tavo prašymu padarė pirmąjį stebuklą.

7. kuris dieviška galia pagydė daugybę ligonių.

8. kurio kojas nusidėjėle nuplovė ašaromis.

9. kuris prikėlė iš numirusių Lozorių ir kitus numirėlius.

10. kuris ant Taboro kalno atsimainė mokinių akivaizdoje.

III. Jeruzalė.

1.      kuris ant Petro – Uolos įkūrė Bažnyčią.

2.      kuris iškilmingai įžengė į Jeruzalę.

3.      kuris Paskutinės Vakarienės metu plovė kojas savo mokiniams.

4.      kuris savo mokiniams davė savo Kūną ir Kraują.

5.      kuris meldėsi už savo mokinių vienybę.

6.      kuris Alyvų sode meldėsi ir krauju prakaitavo.

7.      kuris leidosi suimamas ir teisiamas neteisingų tiesėjų.

8.      kuris  buvo pririštas prie stulpo ir žiauriai nuplaktas.

9.      kuris buvo vainikuotas erškėčiais  ir apspjaudytas.

10. kuris buvo nekaltai pasmerktas gėdingai mirčiai.

IV. Golgota.

1.kuris ant savo šventų pečių nešė kryžių.

2.kuriam buvo nuplėšti drabužiai.

3.kurio rankos ir kojos buvo prikaltos prie kryžiaus.

4.kuris meldė Tėvą atleidimo savo budeliams.

5.kuris latrui pasakė: ,,Dar šiandien tu būsi su manimi rojuje”.

6.kuris Tave, Sopulingoji Motina, atidavė savo mokiniui Jonui ir tuo apreiškė, kad Tu esi visų žmonių Motina.

7.kuris sušuko: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”

8.kuris buvo pagirdytas actu ir tulžimi.

9.kuris tarė: ,,Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią”.

10.kuris ištarė: ,,Atlikta “ ir  mirė už mus nusidėjėlius skaudžia mirtimi.

V. Sugrįžimas.

1. iš kurio perverto šono ištekėjo Kraujas ir vanduo.

2. kuris nuimtas nuo kryžiaus buvo paguldytas į  Tavo glėbį.

3. kuris gerų žmonių buvo išteptas aliejais ir palaidotas.

4. kuris nužengė į pragarus ir paguodė protėvių sielas.

5. kuris trečią dieną prisikėlė iš numirusių.

6. kuris Tave ir visus, kuriems pasirodė, labai pradžiugino.

7. kuris įžengė į dangų ir sėdi Tėvo dešinėje.

8. kuris ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų.

9. kuris  visiems, kurie Jį tiki, atsiunčia  Šventąją  Dvasią.

10. kuris Tave,  savo mylimiausiąją Motiną, paėmęs į savo Karalystę, vainikavo ir gyvena bei viešpatauja su dangaus Tėvu ir Šventąja Dvasia.

          

 Kai tėvą Pijų paskelbė šventuoju – jį  kanonizavo, tai atidarę karstą pastebėjo, kad jo palaikai išsilaikę. Dabar San Dziovani Rotondo vienuolyno bažnyčioje specialiame stikliniame sarkofage išstatyti palaikai yra tikinčiųjų gausiai lankomi ir prie jų meldžiasi.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                     

Medžiagą, nuotraukas surinko ir paruošė spaudai kan. Br. Šlapelis