Teresė Neuman -stigmatikė

TERESĖ NEUMAN gimė 1898 metais balandžio 8 dieną, didįjį Penktadienį Vokietijoje, Bavarijos srityje, Konnersreuto parapijoje. ( Mirė 1962 m. rugsėjo 18d.). Ji buvo vyriausioji duktė iš keturių brolių ir keturių seserų. Tėvai buvo sulaukę sūnaus, kuris gyveno tik kelias valandas. Apie jį nieko nesakė savo vaikams. Vėliau regėjimų metu Teresė pažino savo brolį ir apie jį paklausė savo tėvą.

Teresė buvo tvirtos sveikatos, kaip ir jos tėvai, broliai ir seserys. Buvo labai tvarkinga, uoli ir pavyzdinga mokinė. Savo tėvus, kleboną, mokytojus ir drauges ji stebindavo savo meile tiesai.

Kai būdavo skaitomi Jėzaus Kristaus kančios aprašymai Teresė negalėdavo sulaikyti ašarų. Pirmos šv. Komunijos dieną ji turėjo regėjimą, apie kurį tik vėliau pasakojo.

1914 metų vasarą kilo pirmasis pasaulinis karas. Vyrai buvo paimti į kariuomenę. Visi darbai teko moterims. Teresė pasirodė labai stipri. Ji lengvai kilnojo maišus iki 70 kilogramų. Kai liko laiko nuo tarnaitės pareigų, ji augino gėles ir skaitė religines knygas.

1918 metais kovo 10 dieną, gesindama kaimyno degantį namą, ji labai pavargo ir pajuto aštrų skausmą nugaroje.  Tempiant iš rūsio bulvių maišą ji krito aukštielninka, susitrenkė galvą į laiptus ir apalpo. Galvoje buvo didelė žaizda, kuri vėliau ilgai pūliavo. Ėmė silpnėti regėjimas. Lipdama kopėčiomis nepataikė ant pirmojo laipto ir vėl nukrito ant galvos. Po šio kritimo Teresė jau nebegalėjo skaityti. Prasidėjo dažni priepuoliai. Buvo iškraipyti sąnariai, nebegalėjo valdyti kairės kojos, visiškai susuktos ir pritrauktos. Iš ausų nuolat bėgo pūliai. Skrandžio sutrikimai ir keistas kaklo sutinimas vis labiau apsunkino maitinimąsi. 1919m. kovo 17d. ji visiškai apako, neteko klausos ir kalbos. Įsmuko du nugaros stuburo nareliai. Per žiemą paralyžius progresavo. Pavasarį jos kojos neteko jautrumo. Visame kūne pasirodė pragulos, kurios pūliavo ir dvokė. Teresė kentėjo ir sutiko su Dievo valia. Viešpats pasirinko ją ypatingu įrankiu.

Šeši žymūs Vokietijos gydytojai neįstengė jos pagydyti. Tačiau ji visiškai pasveiko per penkis, labai staigius, vienas po kito sekusius stebuklingus išgijimus. Prieš tai regėjime jai pasirodė Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė, kuri buvo jos dangiškoji Globėja. Jai pranešė apie staigius išgijimus ir naujas kančias. Visi gydytojai, kurie ją matė beviltiškoje padėtyje ir bandė ją išgydyti, pamatę ją išgijusią, tvirtino, kad Teresės staigūs išgijimai mediciniškai neišaiškinami.

1923m. balandžio 29d. suėjo 4 metai ir vienas mėnuo, kai Teresė visiškai apako. Tai buvo paskutinė novenos diena, kurią kalbėjo Teresė, prašydama Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės pagalbos.

Teresė staiga pastebėjo savo palaidinę boluojant, paskui matė savo rankas, pamatė Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės graviūrą, pakabintą virš lovos. Kai į kambarį įėjo jaunesnė sesuo Kreščensa, kurios dabar nepažino, nes per 4 metus ji stipriai paaugo, Teresė jos paklausė: „Kas tu esi?” , bet ją tuoj pažino iš balso. Jos abi verkė iš džiaugsmo. Visi namiškiai, kaimynai nustebo: „Teresė mato. Teresė vėl mato”, o Dr. Seidlas nustatė stebuklingą išgijimą.

1925m. gegužės 3d. įvyko staigus pagijimas iš gangrenos. Apie Teresės kairės kojos gangreną Dr. Seidlas išsireiškė: „Tai blogas reikalas”. Jam atrodė, kad reikės koją amputuoti.

Teresė savo sesers Kreščensos paprašė tarp tvarsčių įdėti rožės žiedų, kuriais buvo paliestas Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės kapas. Tas rožes jai padovanojo vienuolis karmelitas.

Po kelių minučių ji pajuto skaudamoje kojoje stiprų dilgtelėjimą, paskui smarkų niežėjimą. Po to viskas nurimo. Rytojaus dieną žaizda buvo visiškai išgijusi, apdengta jauna ir sveika oda. Dr. Seidlas patikrinęs nustatė visišką, neišaiškinamą išgijimą. Kitas gydytojas Dr. Frolichas šį išgijimą pripažino pačiu įspūdingiausiu ir mediciniškai neišaiškinamu.

Nuo 1918m. spalio mėnesio Teresė buvo prirakinta prie lovos paralyžiaus, kurį 5 gydytojai neišgydė. Ji pradėjo noveną į Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę. Novena turėjo baigtis sekmadienį, kai popiežius Pijus XI paskelbė Teresėlę šventąja. Staiga aplink save pamatė šviesą meldžiantis, ji išsitiesė po 6 su puse metų ir ligonės kairioji koja grįžo į normalią padėtį. Tai įvyko 1925m. gegužės 17d. Skubiai iškviestas gydytojas dr. Seidlas nustatė: pūliuojančios žaizdos nugaroje užgijusios, stuburkaulis sveikas, paralyžius dingęs. Teresė viena galėjo atsisėsti ir atsistoti, o kitų palaikoma vaikščioti.

1925 metais lapkričio 7dieną Teresė, po didelio karščio ir staigių skausmų, atsigulė į lovą. Po kelių dienų Dr. Seidlas įsakė važiuoti į ligoninę operacijai. Tačiau ir šį kartą ji stebuklingai pasveiko. Kai klebonas paklausė, ar jai vėl padėjo šv. Teresėlė, ji atsakė: „Taip. Ji man kalbėjo: „Kad pasaulis žinotų, jog yra aukštesnė galia, tau nereikės daryti operacijos. Kelkis ir eik į bažnyčią, kad galėtum padėkoti Dievui, bet tik tuojau. Tu dar daug kentėsi. Nei tų skausmų, nei vidinių kančių nebijok. Tik su šia sąlyga gali prisidėti prie sielų išganymo. Reikia vis daugiau atsižadėti savęs. Saugok savo kūdikišką paprastumą”.

1926 metų rudenį Teresė susirgo bronchitu. Gydomas net stiprėjo ir išsivystė į plaučių uždegimą. Lapkričio 19 dieną, penktadienį, kruvinos ekstazės kančios ją taip nualino, atrodė ji tuoj mirs. Klebonas suteikė Ligonio sakramentus. Į jos vieną ranką įdėjo žvakę, kitą – kryželį. Staiga žvakė ir kryželis iškrito. Teresė, pakilo lovoje ir spindinčiu veidu tiesė rankas pirmyn. Tik jai girdimas balsas kalbėjo: „Išganytojas džiaugiasi, matydamas tave taip atsidavusią. Tu dar nemirsi. Tu dar daug kentėsi, kad palaikytum kunigus jų vykdomame sielų išganymo darbe”.

Po šio paskutinio išgijimo Teresė visiškai išsilaisvino iš įvairių ligų, kurios ją laikė sukaustę 6 su puse metų. Nuo dabar Teresės gyvenime prasidėjo antgamtiniai reiškiniai.

1. Visiškas ir nuolatinis pasninkas, kuris tęsėsi per visą likusį jos gyvenimą – 33 metus. To fakto nepaneigė net aršiausi Teresės priešininkai.

2.Gautos stigmos ir kiekvieno penktadienio ekstazės – Kristaus kančios išgyvenimai.

3.Kiti įvairūs regėjimai.

4.Kalbų dovana, aiškiaregystė ir aiškiagirdystė.

5.Pranašystės dovana ir biliokacija.

6.Įvairūs vidiniai balsai ir eucharistiniai reiškiniai.

1927m. Kalėdų laikotarpyje Teresė sužinojo, kad vienas kunigų Seminarijos klierikas serga sunkia gerklės liga. Dėl to jam gali tekti palikti Seminariją – atsisveikinti su kunigystės pašaukimu. Teresė meldėsi, kad Dievas jai perteiktų ano klieriko ligą. Klierikas staiga visiškai išgijo, o Teresė nuo to laiko nebegalėjo priimti ne trupinėlio maisto. Net viso komunikanto negalėjo priimti. Duodavo tik dalelę šv. Komunijos, suvilgytos vandenyje. 1934m. birželio 30 dieną tas jaunuolis, jau kunigas, aukojo pirmąsias šv. Mišias. Tą dieną Teresės gerklės skausmai buvo tokie dideli, kad ji negalėjo kalbėti. Šie skausmai praėjo, kai kunigas Mišiose ištarė konsekracijos žodžius.

Apie visišką Teresės pasninką sužinojo Ratisbonos arkivyskupas, kuriam priklausė Konnersreuto parapija. Jis pasiuntė stebėtojus, kad ištirtų, kas vyksta su Terese Neumanaite. Ir kreipėsi į mokslininkus, norėdamas sužinoti, kiek gali išgyventi žmogus negėręs ir nevalgęs. Atsakymas buvo toks: maždaug 11 dienų. Tada pavedė stebėti Teresę Neumanaitę. Dr. Seidlas pakvietė nemažą skaičių žmonių ją stebėti. Tyrimai tęsėsi 15 dienų – nuo 1927m. liepos 13d. iki 28 dienos. Stebėtojai neišleido iš savo akių Teresės nei dieną, nei naktį. Per 15 dienų Teresė nepriėmė jokio maisto, išskyrus vandenyje suvilgytą šv. Komuniją, kas sudaro 0,33 gr. ir 3 arbatinius šaukštelius vandens. Kraujyje nerado pasninkavimo ženklų. Jos svoris liepos 13 ir 28d. buvo tas pats. Penktadieniais išgyveno Kristaus kančią. Tada ištekėdavo daug kraujo ir ji netekdavo 4 kg svorio. Sekantį rytą ji priimdavo šv. Komuniją ir jos svoris vėl 55 kg. Tyrimų duomenys buvo viešai paskelbti.

Su badaujančiais būna taip: jiems greitai išdžiūsta burna, silpnėja širdies veikla, dažnėja kvėpavimas ir darosi paviršutiniškas, o organizmas liesėja ir senka jėgos.

Pasaulyje garsus badautojas Succi išlaikė 30 dienų, bet jis gėrė vandenį, o Teresė nuo 1927m. Kalėdų nepriėmė jokio skysčio. Žmogus be vandens gali išgyventi tik 2 savaites. Nežiūrint į tai, kad Teresė nesimaitino, negėrė skysčių, ji buvo stipri. Namuose dirbo visus namų ruošos darbus, bet vengė darbo, kuris reikalavo didesnės fizinės jėgos. Tai sukėlė širdies žaizdos kraujavimą – kraujoplūdį. Ji mėgo gėles, turėjo savo darželį, puošė bažnyčios altorius, lankė ligonius, vargšus ir priiminėjo daug lankytojų.

Mistinių reiškinių aršus priešininkas – Erlangeno universiteto prof. Dr. Ewaldas specialiai buvo pakviestas stebėti, ar Teresė iš tikrųjų visiškai nieko nevalgo ir negeria. Štai ką jis pasakė apie dr. Seidlo pravestą tyrimą: „Keturios slaugės su foto aparatais rankose labai tiksliai vykdė dr. Seidlo nurodymus ir jos šį įsakymą tobulai įvykdė“.

Teresė nieko nevalgydama išgyveno 33 metus. Kai žmonės stebėjos, kaip ji gyvena be maisto, ji atsakydavo: ,,Aš kasdieną priimu švč. Sakramentą, o Kristus pasakė: ,,Mano Kūnas tikrai yra valgis“.

Nuo 1929m. pradžios Teresė Neumanaitė visiškai nemiegojo. Anksčiau jos miegas trukdavo apie 2 val. per parą.

Kas yra stigmos?  Stigmos yra žaizdos, primenančios mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žaizdas. Tai pats reikšmingiausias mistikos ženklas, kuris sutinkamas pas katalikus, labai šventus ir kilnius asmenis.

Katalikų Bažnyčios istorijoje buvo 352 pripažinti stigmatizuoti. Iš jų tik 61 paskelbtas šventuoju, 70 – palaimintais. Vatikanas pradeda palaimintojo ar šventojo bylą tada, kai to paskelbimo prašo vienuolių Ordinas ar Vyskupijos Ordinaras. Atsitinka, kad po stigmatiko mirties tyla, nes dar gyvas pareiškė arba testamentu pareikalavo, kad jis nebūtų paskelbtas palaimintuoju ar šventuoju.

Pas Teresę buvo nuolatinės ir laikinos stigmos. Nuolatines stigmas ji nešiojo rankose, kojose, kairiajame šone ir aštuonias nuo erškėčių vainiko galvoje. Metų bėgyje ji gavo laikinas stigmas, priklausomai nuo dienos liturgijos, kurios lietė Kristaus kančią. Tai ant pečių nuo kryžiaus nešimo, ant kelių – nuo Kristaus kritimo po kryžiumi. Nuolatinės stigmos gautos staiga, Kristaus kančios regėjimo metu ir penktadienį.

1926m. kovo 5d., trečią Gavėnios sekmadienį ji regėjo Kristų Alyvų sode ir gavo šono stigmą. Besimelsdama ji pajuto didelį, aštrų skausmą kairiajame šone. Atrodė, kad aštrūs peiliai jai perskrodė šoną ir širdį. Pradėjo bėgti iš šono kraujas. Apie stigmas ji nebuvo girdėjusi. Nieko nesuprato, kas jai atsitiko. Nenorėdama tėvų įskaudinti nauju susirgimu tai slėpė. Sesuo Kreščensa plovė jos kruvinus baltinius. Balandžio 2d., Didįjį Penktadienį ji regėjo skausmingą Kristaus kančią ir gavo rankų, kojų viršutinėje pusėje stigmas.

1927m. Didįjį Penktadienį, balandžio 15d. ji gavo stigmas delnuose ir kojų pėdose. Tų metų bėgyje ji gavo vieną po kitos viršugalvyje aštuonias stigmas – erškėčių vainiko Kristui padarytas žaizdas.

1928m. Gavėnios metu ji gavo ant dešinio peties plačią kryžiaus nešimo stigmą. Sekančiais metais, Didįjį Penktadienį Teresė gavo plakimo stigmas, kurios kasmet, Didįjį Penktadienį kartojosi. Tą dieną visas kūnas būna išvagotas kruvinų ruožų, lyg ji būtų nuplakta rykštėmis.

Dr. Seidlas stigmas gydė įvairiais vaistais. Gydymas tik pablogino padėtį: žaizdos sutino, labai skaudėjo, o skausmai buvo nepakeliami, kad Teresė daug kartų neteko sąmonės. Klebonui Naberiui leidus motina nuėmė tvarsčius ir Teresė pasijuto geriau. Gydytojas vėl pradėjo gydyti ir kančios prasidėjo. Žaizdos negijo, buvo atviros, nuolat kraujavo. Teresė prašė šv. Teresėlės, kad jai vėl padėtų. Po kelių dienų kraujavimas išnyko. Dr. Seidlas paliko ją ramybėje, bet ir toliau stebėjo jos žaizdas. Gydytojui buvo nesuprantama, kaip neišgydomos, neapsaugotos nuo oro, pasitaikančių nešvarumų žaizdos nepūliavo, neužsikrėtė ir nekarščiavo. Vėliau žaizdos apsitraukė tamsiai rudos spalvos žievele. Kiekvieną kentėjimų dieną žaizdos savaime kraujavo be jokios priežasties. Dr. Seidlas po priesaika patvirtino: „Mano stebėjimų duomenimis Teresės žaizdos yra tikros. Nėra jokios abejonės. Jos nėra dirbtinai iššauktos”.

Bažnytinė vyresnybė Teresei įsakė slėpti stigmas ir nešioti kumštines pirštines. Vėliau Teresė rodė stigmas prašantiems. Kartą jas parodė vienam vienuoliui ir sakė: ,,Tai man davė Viešpats, kad žmonės jas matytų ir būtų sustiprinti tikėjime”.

Prie stigmų reikia jungti kraujo ašaras, kurios visiems stebėtojams darė jaudinančius Teresės kentėjimus penktadieniais ir jos regėjimus. Jų metu ji dalyvavo Jėzaus Kristaus kančiose nuo maldos Alyvų sode iki šono pervėrimo ant kryžiaus.

Labai daug žmonių norėjo pamatyti penktadieniais Teresės ekstazes. 1936m. Didįjį Penktadienį prie Teresės namų 8 val. rytą susirinko apie 8 tūkstančiai žmonių. Jų tarpe buvo daug užsieniečių. Ekstazių metu Teresę pamatyti galėjo grupelėmis po 10 žmonių, nes jos kambaryje buvo mažai vietos. Atėjusieji išbūna po 2 minutes ir užleidžia vietą kitiems.

Medicinos dr. Wolfgang Weisl aprašo savo įspūdžius, kuriuos jis patyrė pas stigmatizuotąją Teresę Neuman ekstazės metu.

– Anksčiau už mus atėjusių lankytojų grupės pamažu lipa laiptais žemyn persimainę. Vyrai sujaudinti, moterys verkiančios. Jų veiduose tiek daug rimties, kad mes jau nujaučiame, su kuo ten susitinkama. Aš tvirtai pasiryžęs nepasiduoti jokiems įspūdžiams. Čia atvykau žiūrėti, o ne jausti. Žengiu, matau ir jaučiu begalinę užuojautą. Labai nustembu. Aš niekada nebūčiau tikėjęs į tai, kas čia vyksta, jeigu nebūčiau pamatęs savo akimis. Kaip mergaitė regi Jėzaus kančios kelią. Ji regi taip stipriai, su tokiu vidiniu pajautimu, kad kraujas ilgomis srovėmis teka per veidą iš abiejų akių, o kraujas iš širdies žaizdos nurausvina baltinius, iš galvos žaizdų – skarelę. Aš žiūriu ir žiūriu. Prieš mane lovoje – kančios paveikslas. Veidas kažko pagautas, nukreiptas į tolumą, jai aplink stovintys žmonės tarsi neegzistuoja. Burna pusiau pravira, rankos bejėgiškai ištiestos į priekį, nori kažką sugriebti, siekia tuštumoje ir nevilties išraiškoje susipina ant krūtinės. O akys. Tokių akių aš nemačiau. Pilnos skausmo, kupinos siaubo, sutinusios, nuo kraujo sulipę vokai, baimingai smeigiasi kažkur. Ką regi šios akys, kurios daugiau mato negu mes? Ant skruostų laša raudoni, kruvini perlai. Rytą apie 10 val. suskaičiau ant kairiojo skruosto 6 ilgus kraujo ruoželius, ant dešiniojo – kiek mažiau.

Bet po vidurdienio abu skruostai skendo kraujyje. Kraujo dryželiai per skruostus ir per žandikaulį tekėjo beveik iki kaklo. Ji verkia krauju. Ant jos ištiestų baltų, bespalvių rankų žiba dvi raudonos žymės…Tą pačią dieną Teresę aplankiau antrą kartą, jau po kryžiaus mirties, kai ji susmukusi, panaši į numirėlį, miegodama gulėjo ant pagalvių. Kokia valios jėga, koks pasiilgimas ir meilė Dievui turi būti šios kaimietės širdyje, kad gali taip stipriai, begaliniai išgyventi savo Išganytojo kentėjimus, Jo kančios kelią ir drauge su Juo mirti”.

Kalėdų ir Velykų laikotarpyje Teresė neturėjo ekstazių.

Kristaus kančios regėjimai Teresei sukėlė nepaprastas kančias, veidui suteikė tikros kankinės išraišką. Būdama ekstazėje Teresė matė iš Kristaus kančios įvairius asmenis, daiktus, namus, minią, kareivius, švč. Mergelę Mariją ir kt. Ji jautėsi ten esanti su kūnu.

Jėzaus Kristaus kančia kartojosi jos akivaizdoje ta pačia tvarka kaip vyko anuomet. Teresė gerai prisiminė savo išgyvenimus normaliame stovyje, bet jų nebeprisiminė sekančioje ekstazėje. Tada jai atrodė, kad juos mato pirmą kartą. Todėl ji tikėjo iki kančių pabaigos, kad Jėzus Kristus nebus nukankintas.

Ekstazės metu ji iš šalies nieko negirdėjo, nematė, nejautė. Laike pauzių ji nukrisdavo ant pagalvių. Tada ją klausė, ką ji neseniai regėjo. Pasakojo labai tiksliai, atkūrė įvairiomis kalbomis girdėtus pokalbius, net ilgus tekstus. Ekstazių metu ji galėjo pakartoti aramajiškai visų istorinių asmenų kalbas, kurie turėjo ryšį su Kristaus kančia. Tų kalbų ji nesuprato, todėl jas vadino „nerimtomis”. Universitetų profesoriai – senųjų kalbų tyrinėtojai – pripažino, kad ji tikrai girdi ir teisingai kartoja hebrajiškai, aramajiškai kalbančius asmenis.

Ekstazėje ji buvo visiškai nejautri aplinkai. Medikai nukreipė galingą prožektorių į Teresės akis, kai ji ekstazės metu matė Kristaus kančią. Pauzės metu ją paklausė, ar ji nepastebėjo galingos šviesos? Teresė atsakė: „Ne. Kristus yra miręs ir dangus apsiniaukęs”.

Kiti įvairūs regėjimai. Teresė turėjo ir kitų regėjimų. Ji dalyvavo Senojo ir Naujojo Testamento įvairiose scenose ir šventųjų gyvenime. Šie regėjimai visiškai sutapo su istorinėmis žiniomis ir šv. Rašto duomenimis. Pasibaigus regėjimui ji pasakojo paprastais žodžiais ir šviesiu protu, ką regėjo, jeigu kas nors paklausė.

Vienas anglų gydytojas atsivežė iš Prancūzijos, iš Lurdo grotos uolos dalelytę. Ten pasirodė švč. Mergelė Marija mergaitei Bernadetai. Ekstazės metu, dalyvaujant Teresės tėvui, klebonui Naberiui, vienam vyskupui iš Anglijos, vienam Konnersreuto atsivertėliui ir minėtam gydytojui, pridėjo tą Lurdo grotos uolos gabalėlį prie Teresės vienos stigmos. Ji smulkiai nupasakojo Marijos regėjimą, kurį turėjo Bernadeta 1858m. vasario 11 dieną. Teresė pakartojo pireniečių tarme Marijos pasakytus žodžius, kuriuos girdėjo Bernadeta.

Teresė labai smulkiai nupasakojo apie vietoves, istorinius paminklus, kas suglumino labiausiai patyrusius archeologus ir istorikus. Vienam specialistui ji tiksliai nupasakojo apie Erodo šventyklos koridorių ir laiptų padėtį, apie kambarių paskirstymą.

Teresės regėjimuose yra smulkmenų, kurių nežinome iš jokių kitų dokumentų. Pvz. Erškėčių vainikas, kurį budeliai uždėjo Jėzui ant galvos, buvo ne toks, kokį vaizduoja tradicija. Tai lyg kepurė, grubiai supinta iš rytų akacijų su ilgais, tankiais spygliais. Budeliai vainiką užspaudė lazda, kad patys nesusižeistų rankų.

Ekstazės metu Teresė matė Kristų nešant ne tradicinį kryžių, bet du ne vienodo ilgumo rąstus. Vieną dieną ji pasakė: „Jį verčia nešti medžius statybai”, nes ji nežinojo, kas bus toliau.

Kryžiaus skersinyje skylės buvo paruoštos iš anksto. Pirmiausia prikalė dešinę ranką. Pasirodė, kad kairioji ranka nepasiekė jai paruoštos skylės. Tada prie Jėzaus kairiosios rankos pririšo virvę, ją traukė du vyrai, kad ranka atsidurtų prie paruoštos skylės, o trečias vyras keliais spaudė Kristaus krūtinę. Teresė regėjime matė, kaip šis traukimas išnėrė Jėzaus petį. Apie tai niekur neparašyta, o Teresė regėjime matė, paskiau papasakojo.

Po kiekvieno regėjimo Teresė tuoj krito ant pagalvių, bet ji buvo apimta regėjimo. Šitoje būsenoje ji galėjo tiksliai pakartoti, ką ji matė ir girdėjo. Reikėjo tik ją klausti, o ji nurodė jaudinančias smulkmenas. Bet ji buvo pamiršus išorinį pasaulį ir klausė: „Kur aš esu? Kas tu esi?”

Po to sekė trumpas pakilaus poilsio stovis. Tada Teresė atgavo visas savo jėgas. Tai rodė veido spalva ir normalus balso skambėjimas.

 Ji pranašavo ir atidengė nuostabius dalykus, kurie žinomi tik Dievui. Ji galėjo atsakyti į sunkiausius klausimus. Jei kas nereikalinga atsakyti, ji sakė: „Nereikia, kad tai tu žinotum”.

Šitame stovyje ji pasakojo apie reikšmingus įvykius, sekančius regėjimus, ligas, žmones, kurie nori ją aplankyti arba yra susirinkusiųjų tarpe. Šitoks stovis jai buvo ne tik po ekstazių, regėjimų, bet ir po šv. Komunijos priėmimo. Kai kunigas artinosi prie jos, laikydamas šv. Komuniją, tai Teresė kunigo nematė, bet matė spinduliuojančią šviesą ir šviesoje patį Kristų. Būdama šiame stovyje ji galėjo skaityti jos akivaizdoje esančių žmonių širdis, mintis, sumanymus. Ne kartą ji parodė blogus kėslus atsilankiusiųjų. Kartą ji kalbėjo vienam dvasininkui: „Tu neesi vyskupas, bet tu esi kunigas, nes juo esi per amžius. Žiūrėk, kad tau nieko blogo neatsitiktų kelyje”. Tas kunigas, vaizduojantis vyskupą, išvažiavo ir kelyje padarė avariją. Policija išaiškino, kad jis nėra vyskupas. Už neteisėtą vyskupo uniformos nešiojimą jį nubaudė.

Kitą kartą kunigas, apsirengęs civiliais drabužiais, su savimi atsinešė švč. Sakramentą iš bažnyčios. Žmonių akivaizdoje Teresė paprašė, kad kunigas nuneštų į bažnyčią švč. Sakramentą ir tik tada pas ją atsilankytų.

Nuostabi Teresės galia pažinti žmonių širdis daugelį sulaikė nuo lankymosi pas ją, nes savo akivaizdoje esančius ji matė geriau, negu jie patys save.

Tame stovyje ji žinojo ir mirusiųjų sielos likimą, galėjo pažinti relikvijas ir kitus palaimintus, pašventintus daiktus. Labai ji reagavo, kai prie jos stigmų pridėdavo dalelę tikrojo Kristaus kryžiaus arba medžiagos, persunktos jos pačios krauju, pralietu ekstazės metu. Tokių bandymų metu ji sakė: „Tai ne mano kraujas”.

Labai įdomiai pasakė ją tyrinėję gydytojai: „Jei Teresė normaliai valgytų, tai reguliarus tokio kraujo kiekio netekimas per penktadienių ekstazes ir vėl atgavimas per 33 metus moksliškai neišaiškinamas”.

Prie minėtų Dievo duotų dovanų Teresei reikėtų pridėti jos galią matyti ir girdėti iš tolo, iš laiko...

Kai Vokietijoje įsigalėjo Hitlerio valdžia, Teresė skelbė jos liūdną galą. Ji visiems patarė kantriai palaukti.

Vienas žymus Bažnyčios vyskupas Vokietijoje Teresei pasakė: „Religijai nereikia bijoti nacių, bet greičiau socialistų ir komunistų”. Tada Teresė kategoriškai atsakė: „Monsinjore, jūs klystate. Jūs labai apsirinkate. Jūs kada nors prisiminsite mano žodžius”.

Naciai labai neapkentė Teresės, bet Hitleris bijojo neramumų, kurie galėjo kilti, jei Teresę nužudytų. Kai Hitlerio kariuomenei pradėjo nebesisekti, tai SS norėjo Teresę sunaikinti. 1945m balandžio 20d. vokiečių tankų dalinys sustojo Konnersreuto aikštėje prieš Neuman sodybą. Teresė prieš tai regėjimo metu matė artėjančius nacistų tankus ir pasišalino iš namų. Nors miestelį padegė ir jis degė 24 val., bet ji liko gyva.

Kartą būdama pas kleboną paėmė vieną laišką iš daugybės laiškų ir, duodama klebonui Naberiui, pasakė: „Čia yra Viešpats”. Klebonas laiške rado įdėtą Komuniją ir parašytą klausimą: „Bažnyčioje rasti išbarstyti komunikantai ir nežinome, ar jie konsekruoti – šventinti?”

Teresė turėjo Dievo suteiktą galią prisiimti kitų kančias bei nuodėmes, kad palengvintų kitų vargus ir prisidėtų prie sielų išganymo. Jos išperkamąsias kančias lydėjo simboliniai ženklai tų asmenų, dėl kurių kentėjo. Pvz. Ji kentėjo už alkoholiką ir atrodė kaip girta, kliedėjo nesąmones, net vėmė skystį, kuris dvokė aštriu alkoholio kvapu. Ji savuosius perspėjo iš anksto, kad jai bus didelės kančios ir dėl to nesibaimintų. Kartą ji sirgo stipriu plaučių uždegimu. Atrodė, kad šį kartą ji mirs. Bet staiga išgijo, kai tik gavo malonę tam asmeniui, dėl kurio kentėjo.

Biliokacija yra toks stovis, kada mistikas gali tuo pačiu metu būti keliose vietose. Italų vienuolis kapucinas mistikas šv. kun. Tėvas Pijus (2002m. paskelbtas šventuoju), taip pat stigmatizuotas, gerai pažino Teresę Neuman, nors jie niekados nesimatė. Jie buvo susitikę šv. Petro bazilikoje, Romoje abu būdami biliokacijos stovyje.

Vienas Konnersreuto darbininkas, praradęs viltį gyvenime, nutarė nusižudyti – pulti po traukinio ratais. Vieną naktį jis nuėjo į mišką, kur ėjo geležinkelio linija. Kai jau rengėsi pulti ant bėgių po bėgančiais ratais, pajuto jėgą, traukiančią atgal. Išsigandęs atsisuko ir prieš save pamatė Teresę. Ji žiūrėjo su užuojauta ir rodė rankų stigmas. Darbininkas pravirko ir sutiko kreiptis pas kleboną. Jis buvo išgelbėtas.

Protestantas – kalvinas gydytojas Gerlichas atvyko į Konnersreutą nuplėšti nuo Teresės Neuman melo – apgaulės kaukę. Teresės šventumas jį paveikė taip, kad jis atsivertė ir tapo uoliu kataliku, jos gerbėju ir gynėju. Jis parašė stambų veikalą apie Teresę Neuman.

Teresė, būdama normaliame stovyje, savo dešinėje nuolatos matė šviesos pasiuntinį – angelą ir su juo nuolat kalbėjo. Šis angelas jai apreiškė apie lankytojų gyvenimą, jų sielos stovį, kėslus, intencijas.

Svarbiausi ir žymiausi Teresės gyvenime reiškiniai –eucharistiniai. Prieš juos mokslas nebylus. Visa Teresės veikla buvo nukreipta į šias dvi paslaptis:  Kristaus kančią ir Jėzaus Kristaus buvimą švč. Sakramente.  Eucharistinė Duona – šv. Komunija Teresei atstojo fiziologinį maistą. Nustatyta, kad Šv. Komunijos pavidalas joje išsilaiko 24 val. Mistinių reiškinių metu šis laikas buvo trumpesnis, nes tada Teresė išeikvojo daug energijos.

Kai šv. Komunija suvirškinama prieš sekantį Komunijos priėmimą, jos jėgos greitai silpnėjo, pasikeitė veido spalva. Ir kasdieninis šv. Komunijos priėmimas buvo nepaprastas. Teresė negalėjo nuryti jokio maisto. Taip pat negalėjo nuryti ir komunikanto. Šv. Komuniją ji priėmė tik suvilgytą vandenyje ir ne visą, bet dalelę. Tačiau ekstazių metu jai padėdavo ant liežuvio visą Komuniją ir ji tuoj dingdavo neuždarius burnos, nenuryjant ir net nepajudinant liežuvio.

Teresė net iš tolo jautė, kur yra švč. Sakramentas. Pvz. Ji galėjo pasakyti, kurioje bažnyčioje yra švč. Sakramentas, arba nėra. Ji net žinojo, kuris žmogus neseniai priėmė šv. Komuniją, kai ją aplanko namuose ar susitinka gatvėje.

Ji greitai reagavo, kai kryžiaus dalelę ar konsekruotą Ostiją pridėjo prie jos stigmų. Bet ji visai nereagavo į nekonsekruotą ostiją.

Teresė nuėjo pas vieną dvasininką, bet nežinojo, kad tuose namuose yra koplyčia ir švč. Sakramentas. Vos tik peržengus namų slenkstį ji pajuto, kad yra Eucharistija. Šeimininko paprašė, kad jai leistų valandėlę susikaupti.

Stebuklingi reiškiniai su Terese Neuman mums sako apie nematomąjį, dvasinį pasaulį. Egzistuoja Kūrėjas Dievas, o kiekvienas žmogus turi nemirtingą, dvasinę sielą. Stigmos mums liudija, kad Dievo Sūnus Jėzus Kristus yra kentėjęs už mus, o Teresės išgyventa paslaptis mus sukrečia. Teresė nėra vien kukli, kantri, serganti siuvėjo dukra, bet įrankis begalinio, nesuprantamo reiškinio, kuris mus visus paliečia. Todėl mes negalime užsimerkti ir praeiti pro tą nuostabų įvykį, kuriame girdisi kito pasaulio grasinimas ir pažadas. Yra ne vis tiek būti tikinčiu ar netikinčiu, išpažinti tą ar kitą religiją. Nuostabūs įvykiai patvirtina nukryžiuoto Kristaus religiją, krikščionybės tiesų, Evangelijų tikrumą ir parodo pačios krikščionybės dievišką kilmę. Laimė ir garbė priklausyti prie Kristaus religijos išpažinėjų ir priimti jos sakramentus, branginti šv. Mišių Auką. Neveltui pragaras, jo tarniukai per visus amžius puola Kristaus religiją ir Jėzaus įsteigtąją Bažnyčią.

V. Jėzaus gyvenimas, kančia, mirtis turi rasti atgarsį mūsų gyvenime, kančiose ir mirtyje, kad geriau suvoktume krikščionybės esmę ir mokymą. Kiekvienas katalikas turi savyje puoselėti krikščionišką asmens pilnumą.

Marta Robin (1902–1981) mistikė, stigmatikė ir kankinė gimė 1902 m. kovo 13 d. Chateauneauf de Galaure, Prancūzijoje, šešių vaikų šeimoje. Tėvas buvo ūkininkas, bet ne religingas. Jis dalyvaudavo Mišiose tik per Velykas ir didžiuosius atlaidus. Bet jį paveikė dukters dorovingumas ir jis atsivertė. Pasak Martos tėvas „mirė būdamas šventuoju“. Martos motina Amelie – Celeste Chosson buvo laiminga 6 vaikų motina, namų šeimininkė. Pradžioje nepasižymėjo pamaldumu, tačiau į gyvenimo pabaigą, paveikta Martos šventumo, atsivertė.  Martai pamaldumas buvo būdingas nuo vaikystės.

1918 m gegužės mėnesį tėvai patyrė skaudų pergyvenimą. Pirmą kartą pasireiškė Martos liga - stiprus galvos skausmas. Lapkričio 25 d. Marta virtuvėje apalpo ir nebepajėgė atsikelti.  Savo skausmuose Marta šaukdavo. Jos liga progresavo, kančios stiprėjo, silpo kojos ir ji daugiau buvo vežimėlyje. Pirmą kartą jai apsireiškė Švenčiausia Mergelė Marija. Nuo tada Martos dvasinis gyvenimas suklestėjo, subrendo ir ją įkvėpdavo, jos tikėjimą sustiprindavo Teresė iš Lizje, kurią Popiežiaus Pijaus XI 1925 m. spalio 15 d. kanonizavo – paskelbė šventąja. Spalio 15 d. Marta paskelbė „Savęs atsižadėjimo ir atsidavimo Dievo Meilei ir Valiai Aktą“.

         1926 m. spalio 3 d. nepraėjus nė metams po „Savęs atsižadėjimo ir atsidavimo Dievo Meilei ir Valiai Akto“  Marta susirgo dar viena liga. Atvykęs gydytojas Dr. Aristide Sallier Martą rado komos būsenoje. Daktaras pasakė: „Nieko daugiau padaryti nebeįmanoma“. Parapijos kunigas tėvas Faure jai suteikė Ligonių sakramentą. Koma tęsėsi tris savaites.

Mirtis atrodė neišvengiama. Marta patyrė Kūdikėlio Jėzaus Teresės tris pasirodymus. Jai pasakė, kad ji nemirs, pasveiks ir savo misiją paskleis po visą pasaulį!

Nuo 1928 m. kovo 25 d. Martos kojos tapo visiškai suparalyžiuotos, sutrauktos, net susuktos. Marta liko prikaustyta prie patalo visam gyvenimui. Jos paralyžius sutapo su ypatingu jos gyvenimu be maisto ir vandens. Šis reiškinys yra žinomas ir kitų mistikų gyvenime. Nuo 1928m. iki mirties 1981 m., tai yra 53 metus ji nieko negėrė, nevalgė, išskyrus šv. Komuniją, kurią jai suteikdavo vieną arba du kartus per savaitę. Priimant konsekruotą Ostija ji pranykdavo be jokių maisto kramtymo ar nurijimo požymių, nes nuryti negalėdavo. Metų pradžioje motina jai atnešė puodelį kavos, kuri tuoj pat išbėgo iš jos burnos. Nuo tada Martos organizmas nepriėmė jokio maisto, vandens ir ji visiškai nebemiegodavo. Be to, labai dažnai ją puldinėjo šėtonas, kuris jai išmušė du dantis. Medikai tvirtina, kad visiškas nebuvimas miego yra nepaaiškinamas labiau, nei gyvenimas be maisto ir vandens. Suprantame, kad be didžiulių kančių niekas neatsiduria į tokį stovį. Norėdamas kankinę Martą paguosti pradėjo lankyti Tėvas Netonas. Padažnėjo jai švč. Mergelės Marijos apsireiškimai.

Po Martos mirties buvo surasti jos užrašų kai kurie  sąsiuvinio puslapiai.  Juose ji aprašo savo kančias, patirtas 1927m.  „... be pasišventusios mamos pagalbos nebūčiau galėjusi atlikti net paprasčiausių judesių, ne tik kad nebegalėjau priversti nors dalinai tarnauti man savo plaštakas bei kojų pėdas, bet jos pasidarė visiškai nebepaslankios. Nepaisant to, aš dėkoju Dievui už viską, ką Jis man siunčia, ypač už tai, kad Jis man paliko bent jau šiuos paslankumo likučius kaip dalelę paguodos mano brangiems tėveliams, ir kad dėl jų aš dar galiu įstengti atlikti nors keletą lengvų judesių ...

Apie Martą Robin parašyta daug knygų įvairiomis kalbomis, bet lietuvių kalba kol kas dar neturime.

 *  *  *  *  *  *  *  * * *  *   *  * * *  *  *  *  *  *  *  * 

  Polinezijos salyne mergina gavo Kristaus žaizdas. Tomas Viluckas.  Paskelbta 2016 balandžio 11d. 

 Jauna protestantė iš Polinezijos salyno Samoa teigia, kad per Velykas gavo stigmas. Ant jos kūno atsirado kruvini pėdsakai, kurie panašūs į Kristaus žaizdas. Ši žinia tapo pagrindiniu įvykiu mažos šalies iš pietinės Ramiojo vandenyno dalies gyvenime.

Samoiečiai gyvai aptarinėja merginos atvejį: didelė dalis jos bendratikių protestantų nusistatę gana skeptiškai, o daugelis katalikų yra linkę manyti, kad tai yra stebuklas.

Kovo 27 d., per Velykas, 23 metų Toaipuapuaga Opao Soanai dalyvavo Kristaus nukryžiavimo inscenizacijoje. Ji turėjo garbę atlikti paties Jėzaus vaidmenį. Staiga auditorija pastebėjo, kad merginai pradėjo tekėti kraujas iš delnų, pėdų ir šono – tose kūno dalyse, kur Kristus buvo pervertas vinimis ir ietimi, taip pat ant kaktos, kur atsivėrė kruvini pėdsakai, panašūs į erškėčių karūną.

Stigmos yra skausmingas kraujavimas iš žaizdų tose kūno vietose, kuriose yra nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus žaizdos.

Jauna mergina, vietinio pastoriaus dukra, žurnalistams sakė, kad keletą dienų prieš Velykas turėjo mistinį regėjimą. Kai kurie vietiniai gyventojai mano, kad stigmos – tikras stebuklas, o kiti, kad tai – apgaulė.

      Samoa krikščionių kongregacinės bažnyčios (didžiausios religinės bendruomenės salyne), kuriai priklauso mergina, generalinis sekretorius Afereti Wiley žurnalistams sakė, kad šios stigmos yra precedento neturintis atvejis jo bažnyčioje. Jis sakė: „Stigmos nėra reformatų tradicijos dalis. Mes pradėjome savo tyrimą dėl šio atvejo“.

Savo ruožtu Samoa katalikai priėmė naujieną apie savo tėvynainės stigmas su dideliu entuziazmu. Premjeras Tuilaepa Sailelel Malielagoi – katalikas, neseniai lankęsis Vatikane pas popiežių Prasnciškų, pareiškė, kad įvyko „stebuklas“. Jis paragino šalies gyventojus džiaugtis šiuo įvykiu. Katalikų bažnyčioje vyko Mišios už stigmatikę, per kurias ji galėjo pasidalinti savo dvasine patirtimi.

Duodamas interviu Australijos žiniasklaidai, religijotyros profesorius Paulas Morrisas pareiškė, kad jaunoji Samoa stigmatikė nėra blogas reiškinys. Jei tai būtų tyčinis klastojimas, apgavystė greit paaiškėtų. Daugelis kitų krikščioniškų bendruomenių reagavo į neįprastą reiškinį santūriau – net kai kurie jų lyderiai suskubo pasakyti, kad tai yra „velniška manija.“

Profesorius neatmeta psichosomatinės reakcijos, kuri kilusi dėl to, kad mistikė pernelyg įsijautė į Kristaus vaidmenį. Jis taip pat patvirtino, kad iki šiol už Katalikų Bažnyčios ribų užfiksuoti tik reti šio fenomeno pasireiškimai.

Pati Toaipuapuaga Opao Soanai sako, kad Dievas atsiuntė stigmas, nes pamatė, kad Samoa žmonės ėmė prarasti tikėjimą, ir norėjo tokiu būdu pakviesti juos į atgailą.

Stigmos yra skausmingas kraujavimas iš žaizdų tose kūno vietose, kuriose buvo nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus žaizdos. Pirmasis stigmatikas buvo šv. Pranciškus Asyžietis, gavęs šią malonę 1224 m. Religiniu požiūriu kalbama apie ypatingą mistinę patirtį, o šiuolaikinė medicina stigmas priskiria psichosomatikos sričiai.

Katalikų Bažnyčia vertina šį reiškinį labai atsargiai. Stigma gali būti laikoma stebuklu tik po kruopštaus tyrimo, kuris įprastas beatifikacijos ar kanonizacijos proceso metu.

Priedas.

         Vienas įdomiausių, atliekamų maldos fenomeno mokslinių tyrimų, yra Andy Newbergo eksperimentai bei duomenų analizė. Daug metų šis mokslininkas kvietėsi į laboratoriją daugybę įvairių religijų atstovų: budistų, protestantų ir kt. Jis tyrė jų smegenis dviem aspektais: jų veiklą religinių praktikų, patirčių metu ir jų pokyčius ilgalaikių religinių praktikų pasekoje.
Pasak A. Newbergo, meldžiantis krikščionims aktyvuojasi smegenų sritis, esanti priekinėje dalyje. Smegenys tada veikia lygiai taip pat, kaip ir kalbantis su paprastu žmogumi. Kitaip tariant, krikščionio smegenys „nejaučia“ skirtumo tarp pokalbio su žmogaus asmeniu ir su Dievu. Taigi, kalbėtis su žmogumi ir kalbėtis su Dievu smegenims yra vienas ir tas pats. Kas praktikuoja kasdienę krikščionišką maldą, to smegenys demonstruoja išvystytas smegenų sritis, skirtas bendravimui su asmeniu.

Mokslininkas Craig Aaen-Stockdale kėlė abejones, ar tikrai svarbi priekinėje dalyje esanti smegenų sritis, tačiau nesuabejojo pačiu principu, kad maldoje smegenys veikia taip, tarsi būtų bendraujama su asmeniu. 

Šventasis Pijus su stigmomis.
Stigmos yra Romos katalikų Bažnyčioje išplitęs reiškinys. Tačiau išoriškai panašus reiškinys sutinkamas ir islame,  Azijos tikėjimuose, kur mistikams atsiveria kūniškos priežasties neturinčios žaizdos.

Stigmos, sumušimai ir visa kita yra moksliškai stebimi reiškiniai. Yra tikėjimo klausimas, koks jų šaltinis? 

Stigmų fenomenas Romos Katalikų Bažnyčioje pasirodė XIII amžiuje. Šventasis Pranciškus Asyžietis yra pirmasis žmogus krikščionybės istorijoje, kuriam atsirado stigmos (penkios žaizdos - abejose rankose, kojose ir šone, kaip pas Kristų).  Vienas iš pastarojo amžiaus stigmatikų, kunigas šv. tėvas Pijus gyveno XX amžiuje. Jis buvo pranciškonų dvasingumo sekėjas, priklausė kontempliatyviam (susimąstymą, meditaciją praktikuojančiam) kapucinų ordinui.

Egzorcizmu lotyniškai vadinamas demonų išvarymas (nuo gr. exorcismos). Bažnyčioje egzorcizmą vykdyti gali tik vyskupo paskyrimą, palaiminimą gavęs dvasininkas.

             Egzorcizmai, kaip ir kiti dvasiniai reiškiniai, yra labai subtilus reikalas. Jei žmogus yra sąmoningas krikščionis, eina išpažinties, priima šv. Komuniją, tada klausimas, kodėl jis gali būti apsėstas? Jei tai nepraktikuoja, kam jam egzorcizmas? Jei nėra sąmoningas krikščionis, kam egzorcizmas? Jis gali būti atliktas tokiam žmogui, kuris laisva valia jo nori. Bažnyčios Tėvai į egzorcizmus žiūrėjo labai atsargiai ir galimybę juos atlikti laikė charizma – Šv. Dvasios dovana.

             Lengviausias būdas žmogui tapti piktosios dvasios apsėstam – burti, kerėti, užsiimti magija. Apsėdimo nepadaro vaikiški būrimai kortomis ir panašiai. Taip atsitinka, kai naudoja tikras okultines praktikas. Taigi, reikia skirti fantaziją nuo okultizmo. Šv. Grigalius Sinajietis rašo: „Protas pats savaime turi prigimtinę svajonės galią. Jis lengvai gali kurti atvaizdus to, ko iš jo siekia kruopščiai telkiantysis dėmesį ir taip sau pačiam kenkia“. Puikybės demonas gali užvaldyti žmogų per fantazijas ir svajoklišką gyvenimą, tačiau tai visai kas kita, nei realus demonų iškvietimas, tikra magija ar kontaktai su blogiu. Demoną iškviesti yra daug sunkiau, nei gali pasirodyti. Todėl reikia vengti lengvabūdiško požiūrio, jog pažaidus su kortomis ar pasiklausius roko muzikos, tuoj prisistatys ir apsės velnias.

          Kai pasaulis pristatomas kaip angelų ir demonų knibždėlynas, tai kyla pagunda žavėtis okutizmu kaip kažkuo paslaptingu, pavojingu ir ranka pasiekiamu. Tikroje magijoje nėra nieko romantiško – tai labai šlykštus užsiėmimas. Yra du kraštutinumai, vienas iš jų, neigti demonų buvimą, apsėdimus, išvarymus, o kitas – visa tai pateikti kaip jaudinančią dramą. Rusų rašytojas F. Dostojevskis rašė, jog angelų ir demonų kovų arena yra žmogaus širdis. Mes kasdieną dalyvaujame toje nematomoje kovoje, kai renkamės tarp gėrio ir blogio, kai save verčiame padaryti ką nors gero ar blogo.

          Pagal pristatytus mokslinius duomenis apsėdimą galima apibūdinti kaip būseną, kai žmogų užvaldo tam tikra objektyvi psichinė jėga. Ši jėga jam nėra pavaldi. Tačiau tikras apsėdimas gali įvykti tik tada, jei žmogus savo laisva valia renkasi blogį. Demonas negali apsėsti žmogaus, kuris savo laisva valia renkasi Kristų ir sengiasi juo sekti. 

          Apsėdimas gali įvykti tik žmogui išreiškus valingą sutikimą. Psichinių ligų ir apsėdimų atskyrimas yra sudėtingas klausimas, todėl praktikoje dažnai suklystama. Egzorcizmas negali padėti psichiniam ligoniui, o psichiatrinis gydymas negali padėti apsėstajam.

         Kartais bandoma teigti, kad demonologija yra psichinių ligų „sureliginimas“. Taip pat teigiama, esą įvairios vizijos, „balsų girdėjimai“ tėra psichinių reiškinių ar net psichinių nukrypimų interpretacija. Iš tiesų, kaip pastebi Craig Aaen-Stockdale, statistika rodo, jog religingumas tarp psichinių ligonių ir sveikų žmonių yra daugmaž tokio pat lygio (yra tik konkrečios ligos, kurios skatina fanatizmą, tame tarpe, religinį). Kita statistika rodo, kad daug daugiau sveikų žmonių tikina turėję „religinę patirtį“. Daugelis psichologistinių religinių reiškinių interpretacijų atsiranda todėl, kad mokslininkai tiria tik psichinius ligonius ir nelygina duomenų su sveikų žmonių statistika. Į apsėdimus ir egzorcizmus reikia žiūrėti su ypatingu protingumu ir proto blaivumu. Nereikia įtarti, kad pasidariusi amuletą mergaitė jau taps apsėsta.  Reikėtų bijoti paskęsti puikybėje. Negalima tvirtinti, kad žmogus yra apsėstas, jeigu aktyviai dalyvauja Bažnyčios sakramentiniame gyvenime. Galbūt jis turi tik neišpažintų nuodėmių, o „apsėdimas“ yra savo širdies kietumo pateisinimas. Kiekvienas atvejis yra visada individualus.

         Žydų rabinas Martin Buberis yra pasakojęs tokią istoriją. Jaunystėje domėjęsis mistika ir dažnai turėjęs ekstatinių patirčių. Kartą pas jį atėjo vienas studentas. Kad su juo pasikalbėtų, Buberis grįžo iš ekstazės ir jie abu kalbėjosi. Kai išėjo studentas, Buberis vėl tęsė meditaciją, o studentas nuėjo nusižudyti. Apie tai sužinojęs Buberis suprato, kad visos jo ekstatinės patirtys yra tuštybė, nes jis nesugebėjo atpažinti, kad tam jaunam žmogui buvo reikalinga dvasinė pagalba.

          Ekstatinės patirtys, vizijos yra sutinkamos visose kultūrose, net jas galima fiksuoti. Jos yra žinomos religiją tiriantiems mokslams. Kaip ir kitų dvasinių reiškinių atžvilgiu mes turime duomenis apie tai, kad jie yra nesuvaidinti, o realiai išgyvenami. Tačiau negalime pasakyti, iš kur kilo ekstatinės patirtys, vizijos?

          Apreiškimas yra užbaigtas Kristaus įžengimu į Dangų, o naujas Apreiškimas bus Kristui sugrįžtant. Kaip rašoma Evangelijose ir Apreiškime Jonui, naujas Apreiškimas bus akivaizdus – Kristus nužengs garbėje. Danguje pasirodys ženklas ir kt., tada sumaišyti Kristų su nekristumi bus neįmanoma. Bet iki to laiko bus daug netikrų „mesijų“.

          Nenoriu būti suprastas neteisingai. Vizijų ir ženklų būna, tačiau Dievas nežaidžia kortomis, jis kalba be užuominų ir bendravimas su juo žmogui visada teikia dvasinę naudą, o bendraujantį su Dievu galima atpažinti. Tačiau tam žmogui nereikia jokių vizijų, stebuklų bendravimui.

            Religijos klausimuose visada viskas atsiremia į tikėjimą. Mes matome tam tikrus reiškinius, mokslo pagalba galime aiškiau juos suprasti, tačiau apie reiškinių pagrindą ir prasmę žmogus nieko negali pasakyti nei teigiamo, nei neigiamo. Todėl filosofas L. Wittgensteinas yra pasakęs „apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“.  o šv. Grigalius Nazianzietis pasakė, kartais tyla yra daug iškalbingesnė ir daug daugiau atverianti, nei kalbėjimas.

         Reikia suvokti, kad tikri dvasiniai potyriai yra dovana. Netgi malda yra charizma, Šventosios Dvasios dovana. Tas, kas netiki Dievu, nejaučia jo buvimo, negalėtų melstis visą dieną kaip vienuolis. Jis maldos neišmoks, kaip ir kitų dvasinių reiškinių.

Viršelyje nuotrauka iš 1953 metų, Didžiojo Penktadienio. Teresė mato ekstazėje Jėzaus kančią, mirtį ir pati lyg miršta. Iš jos akių srūva kraujas. Viršelio gale – nuotrauka Martos Robin.

Knygos santrauką padarė, daugiau medžiagos parinko ir viršelį sukūrė kan. Bronius Šlapelis, 2016  06 18