Šventoji Teresėlė

Šv. Kūdikėlio Jėzaus  ir Švč. Veido Teresė

Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė – vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš žinomiausių šventųjų. Dar vadinama Lizjė Terese, Karmelio Gėlele arba Teresėle. Ji yra Prancūzijos ir pasaulio misijų globėja, ją gerbia ir kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai ir netgi nekrikščionys. Visuotinė Bažnyčia šv. Teresę mini spalio 1 d.

Po jos mirties 1897m., sekančiais metais rugsėjo 30 dieną, buvo pirmą kartą išspausdinta jos parašyta ,,Vienos sielos istorija“ ir prasidėjo visame pasaulyje vadinamasis ,,garbės uraganas “. Vyko stebuklai nesiliaujančiai ir stulbinančiai. Prasidėjo Rožių lietus, kurį pranašavo  ji prieš pat mirtį.  1923 m. kovo 29 dieną Popiežius Pijus XI ją paskelbė Palaimintąja, o tais pačiais metais balandžio 30 dieną paskyrė ją pasaulio Misijų globėja.. 1925m. gegužės 17 dieną Šv. Teresė paskelbta šventąja.          Ji tobulai, paprastai atskleidė evangelinę išmintį. Tas paskatino popiežių Joną Paulių II 1997 m. spalio 19 d. ją paskelbti Bažnyčios Mokytoja. Tai jauniausia Bažnyčios Daktarė istorijoje.

            1873 metų sausio 2 dieną, Alensono mieste, Prancūzijoje pusę dvylikos nakties gimė mergaitė, kuri po poros dienų buvo pakrikštyta Marijos Franciskos Teresės vardu. Jos tėva: Luisas Juozapas Stanislovas Martinas ir motina Marija Celija Gerin. Teresė buvo jauniausia iš penkių seserų. Darnioje, mylinčioje šeimoje Teresė gavo pirmąją tikros tėviškos, motiniškos meilės patirtį. Šios meilės patirtis persmelkė jos santykius su Dievu. 1877 m. rugpjūčio 28 d. mirė jos motina ir pasibaigė laimingasis Teresės gyvenimo laikotarpis. Tėvas su dukromis išsikraustė į Lizjė. Teresė iš džiaugsmingos mergaitės tapo labai jautri ir drovi. Ją apniko skrupulai. Dėl didelių emocinių žaizdų Teresė net susirgo. Iš rimtos ligos patalo pakilo per 1883-ųjų Sekmines, švč.Mergelės Marijos užtarimu. Šis laikotarpis labai svarbus ir Teresės dvasiniam brendimui. 1884 m. gegužės 8 d. ji priėmė Pirmąją Komuniją. Tai išgyveno kaip be galo artimą susitikimą su Jėzumi.Tais pačiais metais, birželio 14 d. Teresė labai sąmoningai priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Dabar gimė noras jos pašaukimui į Karmelį.

Keturiolikmetę Teresę perkeitė apimanti Kalėdų malonė. Pati Teresė ją apibūdino, kaip „darbą, kurio neįveikiau per dešimt metų. Jėzus padarė per vieną akimirką, pasikliaudamas mano gera valia, kurios man niekada netrūko“. Ji jautėsi atgavus sielos tvirtumą, atsikratė vaikystės ydų, trūkumų. Teresė staiga subrendo, o Jėzus jos vidinę tamsą pavertė šviesa. Ji aprašė savo atsivertimo vaisius: artimo meilę, savęs pamiršimą, nusidėjėlių sielų troškulį.

Po savo atsivertimo Teresė stengės įstoti į Karmelio vienuolyną. 1887 m. lapkričio 20 d., piligriminės kelionės į Romą metu, ji išdrįso kreiptis į popiežių Leoną XIII, kad jai, penkiolikmetei, leistų įstoti į vienuolyną.

1888 m. balandžio 9 d. ji įstojo į Lizjė Karmelį, 1890m. rugsėjo 8-ąją, per Švč. M. Marijos Gimimo šventę, davė pirmuosius vienuolinius įžadus. Teresė įstojo į Karmelį ne dėl to, kad anksčiau į tą vienuolyną įstojo jos vyresnės seserys. Jos troškimas – aukotis dėl sielų, melstis už kunigus. Ji troško tapti šventa. Įkvėpimą jai davė Evangelijos. Tuo laiku nebuvo įprasta ieškoti įkvėpimo Dievo žodyje. Teresės neguodė nė šventųjų gyvenimų aprašymai. Ji matė didžiulę prarają tarp jų ir savęs. Ją apšvietė Šventasis Raštas: „Jei kas yra mažasis, teateinie pas mane!“ (Pat 9, 4). Šiuose žodžiuose ji atpažino save.  Per Dievo žodį ji atpažino Viešpaties motinišką, tėvišką meilę ir pati užsidegė Jo meile.

1895 m. birželio 9 d., per Švenčiausiosios Trejybės iškilmę, ji pasiaukojo Gailestingajai Dievo Meilei. Atsiskleidė didžiulė Teresės drąsa, kad nepaisė suvokimo apie savo menkumą. Ji prašė Dievą būti jos šventumu. Teresė Dievo Gailestingajai Meilei pasiaukojo ir maldavo Dievą ją „sunaikinti”.  Visas Teresės gyvenimas buvo persmelktas šios atrastos meilės.

Teresę kankino troškimai būti apaštale, kankine, kovotoja, kunigu, skelbti Evangeliją visuose žemynuose. Ji rašė: „Meilė, gailestingumas bus mano pašaukimas. Suvokiau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė žadina Bažnyčios narius veiklai. Ir jeigu Meilė užgestų, apaštalai neskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti kraują <…> Aš supratau, kad  meilė aprėpia visus pašaukimus, kad meilė yra viskas, kad ji gyva visais laikais ir visur. Vienu žodžiu, meilė amžina. <…> Taip, aš atradau savo vietą Bažnyčioje <…> Mano Motinos Bažnyčios Širdyje aš būsiu Meilė…taip mano svajonė išsipildys!!!“

1896 m. balandžio 3-ąją, naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, Teresę ištiko kraujoplūdis, pirmasis mirtinos ligos – džiovos ženklas. Jį sutiko tikėdama, kad artėja susitikimas su Mylimuoju Sužadėtiniu Kristumi. Prieš tai Motina Agnietė ją paprašė baigti rašyti savo prisiminimų pirmąją dalį. Kitas rankraščio dalis B ir C parašė jau sunkiai sirgdama. Vėliau seserys rinko, užrašė jau sergančios, nebepajėgiančios rašyti Teresės žodžius.

Teresei ligos laikotarpis sunkus ne tik fiziškai. Ją labiausiai kankino vidinė tamsa. Teresė darėsi panaši į Kristų ne tik fiziniais kentėjimais, bet ir Jo apleistumu. Jos vidinė vienatvė, dvasinis išbandymas ją įvesdino į Kančios slėpinį. Jos agonija 1897 m. rugsėjo 30 d. buvo kaip ir Jėzaus, be jokios paguodos. Apie trečią valandą ji, atsiremdama į dvi seseris, kryžiumi išskėtė savo rankas. Ji duso, ieškodama palengvėjimo, o susirinkusioms seserims ji labai priminė Nukryžiuotąjį. Iki paskutinio atodūsio ji buvo suvokianti. Teresė galėjo paaukoti savo mirtį. Jos mirtis negalėjo sukelti vien ašarų ir skausmo, o tapo džiaugsmo švente. Viename laiške ji rašė: „Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą…“

             Prieš mirtį šv. Teresė Lizjė išsitarė, kad jos dvasinį gyvenimą itin maitino Izaijo 53-iasis skyrius, Kenčiančiojo Tarno giesmė. Mūsų pateikiamame straipsnyje aprašomi paskutiniai šeši šv. Teresėlės gyvenimo mėnesiai, geriausiai atskleidžiantys jos nueitą kryžiaus kelią, parodantys jos beribę viltį tikėjimo naktyje. Šis tekstas turėtų mums padėti įžvelgti tikrąjį, nepagražintą Teresės veidą, kuris, kentėjimų išgrynintas, tapo toks panašus į Jėzaus veidą.

„Gyventi iš meilės – tai kopti  į Kalvariją su Jėzumi…“

1897-ųjų birželį Teresė, dar kartą skaitydama savo pjesę „Žana Arkietė“ apie pasmerktą mirti kalinę, joje įžvelgė savo pačios mintis. Daugelis frazių ją giliai sujaudino, ypač ši: „O kaip būčiau paguosta matydama, kad mano kentėjimai yra kaip mano Išganytojo“.

           Ko kito labiau už viską ji galėjo trokšti per paskutinius dvejus gyvenimo metus, nei sekti Mylimąjį Jėzų Jo Kančia? Visų krikščionių gyvenimas, pažymėtas Krikšto žyme, veda į sakramentinį dalyvavimą Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Su apaštalu Pauliumi galime sakyti, kad Jėzaus Kančia tęsiasi Jo kūno, kuris yra Bažnyčia, nariuose. Penki mėnesiai prieš mirtį poetas Bernanos, įkvėptas „švenčiausiosios Agonijos“, savo dienoraštyje rašė: „Lygiai taip, kaip jis (Jėzus – red.) paaukoja savo gyvybę ant kiekvieno altoriaus, taip jis vėl iš naujo ima mirti kiekviename žmoguje, išgyvenančiame mirties agoniją“.

             Kančia, evangelijose užimanti iškilią vietą tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu požiūriu, visuomet sudarė šventųjų mąstymo šerdį. Tai neįsivaizduojama bedugnė, vienintelė vieta, kurioje įmanomas visų vertybių perkeitimas: Visagalis ir Gyvybės Viešpats ten miršta ir nusileidžia į pragarų gelmes, kad naujai prikeltų žmogų Gyvenimui.

            Teresę nuolat lydėjęs kankinystės troškimas kilo iš nuojautos, kurią turi mylintysis, – kaip įmanoma artimiau dalyvauti Mylimojo likime. Nedaugeliui skirtas ypatingas kankinystės pašaukimas yra regimas Kenčiančiojo Tarno kančios sudabartinimas. Švenčiausiojo Veido Teresė karštai troško pakliūti į tą mažąjį būrį ir buvo išklausyta. Ji, taip mėgdavusi eiti Kryžiaus kelią, iš tikrųjų praėjo jį ne liturgine ar perkeltine prasme, bet tikrovėje. Plūsdama krauju ji džiaugdavosi, kad lieja kraują dėl Dievo. Teresėlė sakydavo, kad kitaip net ir negalėtų būti: „Žinojau, kad patirsiu paguodą, regėdama liejantis savo kraują, nes esu meilės kankinė“.

1. Mirties akivaizdoje

Nuo pat ankstyvos vaikystės Teresė susidūrė su mirtimi. Turima galvoje ne tik tie momentai, kai jos pačios gyvybė vargais negalais buvo išplėšta iš mirties (1873 m. sausio 17-ąją, kai kūdikiui tebuvo 15 dienų, o ypač nuo vasario 28 iki kovo 10 dienos – tądien ji vos nenumirė). Dar prieš gimstant Teresei, šeimą dažnai lankė mirtis. Keturi vaikai mirė vaikystėje; įskaitant senelių mirtį, per vienuolika metų (1859–1870) šeimoje buvo septynerios laidotuvės. Daug kartų ji girdėjo kalbant apie liūdną broliukų ir sesučių netektį. Tačiau neatrodo, kad tokia aplinka būtų ją slogiai paveikusi. Dar neturėdama trejų metų Teresė pareiškė norą, kad mirtų jos tėveliai – tačiau vienintelė šio noro priežastis buvo troškimas, kad tėvai patektų į dangų; ji suvokė, jog mirtis – būtina sąlyga dangaus laimei pasiekti.

Tokia vaiko galvosena yra visiškai logiška. Kaip galima bijoti mirties, jei tuoj pat po jos laukia susitikimas su Dievu, o tai yra amžinoji laimė? Neatrodo, kad Teresė kada nors būtų bijojusi mirties iki pat paskutinės savo ligos. Netgi labai paveikta motinos netekties, Teresė nenusivylė ir netapo baiminga. Gyvenimas joje buvo stipresnis.

Vienąkart Teresei vaikščiojant su tėvu Lizjė apylinkėse jiedu pakliuvo į audrą ir matė netoliese skeliant žaibą. Ji visiškai nenusigando, bet džiaugsmingai tarė: „Dievas atrodė esąs taip arti manęs“.

Ji taip susitelkusi žvelgė amžinybės kryptimi, jog neteikė didelės reikšmės tenai vedančiam keliui. Šios nuostatos nepakeitė netgi tiesioginis susidūrimas su mirtimi. Teresei buvo aštuoniolika, kai 1891 m. gruodžio 5-ąją ji regėjo mirštant mylimą, gerbiamą motiną Genovaitę, patyrusią baisius ilgamečius kentėjimus. Teresė pasakoja pirmąkart stovėjusi prie mirties patalo ir priduria netikėtą pastabą: „Tai buvo užvaldantis reginys“. Po mėnesio gripo epidemijai paguldžius beveik visą bendruomenę ir per keletą dienų nusinešus trijų seserų gyvybes, Teresė vaikščiojo sveika. „Vienos sielos istorijoje“ ji rašė: „Mano 19 metų sukakties diena paženklinta dar viena mirtimi, netrukus mirė dar dvi. Tada buvau likusi viena zakristijoje, nes, vyriausiajai patarnautojai sunkiai sergant, pati turėjau rūpintis laidotuvėmis, atidaryti choro groteles prieš Mišias ir t. t. Gerasis Dievas man maloningai davė daug jėgų, dabar aš net klausiu save, kaip be baimės galėjau padaryti tai, ką padariau; visur viešpatavo mirtis, sunkiausias ligones slaugė tos, kurios dar galėjo paeiti; kai tik kuri nors sesuo išleisdavo paskutinį atodūsį, ją tuojau pat tekdavo palikti vieną. Kartą rytmetį atsikėliau kamuojama nuojautos, kad sesuo Magda jau mirusi; miegamasis skendėjo tamsoje, niekas neišėjo iš savo celių; pagaliau pasiryžau įeiti į sesers Magdos celę, kurios durys buvo praviros; iš tikrųjų pamačiau ją apsirengusią ir gulinčią ant čiužinio, bet nė kiek neišsigandau“.

To laikotarpio aprašymą ji baigia šiais žodžiais: „Mirštančios seserys ramiai išeidavo į geresnį gyvenimą, ir vos mirus jų veidus nušviesdavo džiaugsmas ir giedra, tarsi jos saldžiai miegotų“.

Šios patirties paveikta, ji visiškai nejautė nerimo, mąstydama apie savo pačios mirtį. Yra žinoma, kad nuo vaikystės dienų Teresė nujautė mirsianti anksti. Ji netgi troško tai. Šis troškimas buvo pagrįstas vaikystės noro logika: jei norint išvysti Dievą būtina mirti, tuomet ji pasirengusi mirti. Šį troškimą dar sutvirtino viltis mylėti iki mirties ir mirti iš meilės.

 Dabar galime suprasti, kodėl 1897 m. balandį, gegužę ir birželį rimtai sirgdama Teresė taip žvaliai rengėsi mirčiai. Ji tiesiai paaiškino savo seserims, kurios, panašiai kaip kiti žmonės, negalėjo suprasti jos skubotumo: „Manęs pasitikti ateis ne ‘mirtis’, o Dievas. Mirtis nėra kažkoks vaiduoklis ar baisi šmėkla kaip vaizduojama paveiksluose. Katekizme pasakyta, jog ‘mirtis yra sielos atsiskyrimas nuo kūno’, ir tai yra visa mirties prasmė“.

Birželį ir liepą, tais laukimo mėnesiais, ji labai dažnai sušukdavo: „Ak mano seselės, kokia esu laiminga. Matau, kad netrukus mirsiu, dabar jau visiškai tuo įsitikinau“. Kapelionui pasiteiravus, ar ji nuolankiai susitaiko su mirtimi, atsakė: „Tėve, man reikia susitaikyti tik su mintimi apie gyvenimą. Mąstydama apie mirtį, išgyvenu vien tik džiaugsmą“. Liepos 31 dienos laiške sesuo Eucharistijos Marija pabrėžė šią neįprastą nuostatą: „Neįmanoma suprasti jos džiaugsmo dėl mirties. Ji panaši į vaikelį, iš visos širdies trokštantį vėl išvysti savo Tėvą. Niekuomet neregėta, kad kas mirtų šitokioje ramybėje. Ji sako: ,,Kodėl mirtis turėtų mane gąsdinti? Juk visa, ką veikiau, buvo Dievo garbei’“.

Nei šioje pastaboje, nei kitur nėra gyrimosi. Tačiau tai neleidžia mums teigti, kad Teresė nebijojo mirties. Iš tikrųjų ji išgyveno svyravimų ir staigios baimės akimirkas. Ji pati tai pripažino. Mes nepaisytume tiesos, neatsižvelgdami į tokius jos žodžius: „Vieną rytą dėkodama po Komunijos, pajutau mirties agoniją... ir jokios paguodos“.

 Rugsėjo mėnesį kitas jos prisipažinimas: „Bijau, kad neišsigąsčiau mirties. Tačiau to, kas bus paskui, žinoma, nebijau! Ir gyvenimo nesigailiu, o ne! Galiu tik sau sakyti: ,,Kas gi yra tasai paslaptingas sielos atsiskyrimas nuo kūno?’ Aš tai patyriau pirmą kartą, bet tučtuojau pasiaukojau gerajam Dievui“.

Sirgdama ji keletą kartų mąsto apie slėpiningą mirties perėjimą ir apie tai, kaip ji pati per ją eis: „Mąstau, kaip man seksis mirti. Norėčiau ‘garbingai’ atlikti visa tai. Tačiau manau, kad tai nepriklauso nuo žmogaus“. „Ką kūdikis turi daryti, kad mirtų? Tačiau nuo ko aš mirsiu?“ Rugsėjo 29-ąją ji rašo: „Ką turėčiau daryti, kad mirčiau?“ Teresė čia nepozuoja ateinančioms kartoms. Kiekvienas jos žodis tiesiog išreiškia tai, ką ji tuo metu išgyveno. Ji kalbėjo tik tiesą. Vyresnės seserys, matydamos ją tokią ryžtingą mirties akivaizdoje, negalėjo susilaikyti nuo įspūdžio, jog tai tėra jaunatviškos iliuzijos. Kažkas net patarė jai bijoti mirties.

Liepos mėnesį po dar vienos panašaus turinio pastabos Teresė sako: „...Kodėl turėčiau būti labiau už kitus apsaugota nuo mirties baimės? Aš nesakysiu taip, kaip šv. Petras: ,,Niekuomet tavęs neišsiginsiu’“.

Išgyvendama skaidrumą ir drauge apleistumą, Teresė buvo viskam pasirengusi. Tebetrokšdama ‘patikti’, ji neatmetė ‘gražios mirties’, kurios tikėjosi ir jos seserys, galimybės – ji netgi prašė Švč. Mergelės šios malonės. Tačiau visų pirma ji norėjo palikti tai Dievo valiai. Galiausiai ji teturėjo vienintelį tikrą troškimą, nuolatos tą patį– mirti iš meilės.

2. „Mylėti iki mirties...“

Šis didis ir taip dažnai kartojamas troškimas kilęs iš šventojo Kryžiaus Jono veikalų. 1890–1891m., būdama septyniolikos ar aštuoniolikos, jaunoji karmelitė rimtai atsidėjo didžiojo ispanų mistiko raštų skaitymui, pasirinkdama jį savo dvasios vadu. Tuo laikotarpiu ji maldavo Dievą įvykdyti joje tai, apie ką skaitė „Gyvojoje liepsnoje“. Karmelio Mokytojo komentare (1 sk., eil. 6) aiškinama, kaip Dieviškosios Meilės apimtos sielos miršta nuo tos pačios Meilės, dėl kurios siela atsiskiria nuo kūno: „Tokių asmenybių mirtis yra labai švelni ir saldi, saldesnė ir švelnesnė, negu visas jų dvasinis gyvenimas žemėje. Nes jie miršta, patirdami subtiliausias paskatas ir nuostabiausius meilės susitikimus, panašiai kaip gulbė, daug saldžiau giedanti prieš mirtį“.

 Ligoninėje Teresė nebuvo atskirta nuo savo dvasios vadovo darbų. Ji iš naujo skaitė ir žymėjosi pastabas. Štai dar viena pastraipa: „Žmogui gyvybiškai būtina šiame gyvenime daryti meilės aktus, kad per trumpą laiką ištobulintas jis ilgiau neužsilaikytų šioje žemėje ar būsimajame gyvenime prieš regėdamas Dievą“.

Tokius dalykus ji skaitė dar tebebūdama tamsioje tikėjimo naktyje. Ji nuolat troško „mirti iš meilės“, nors ir nepatyrė jokių „subtiliausių paskatų“ ir „nuostabiausių meilės susitikimų“.

Birželio mėnesį, prieš dvi dienas pradėjusi rankraštį C, Teresė rašo seseriai Švč. Trejybės Marijai: „Aš nebepasitikiu liga, tai per lėtas vadovas. Dabar remiuosi tik meile“. Kitą dieną pozuodama paskutinei nuotraukai ir laikydama rankose du atvaizdus, simbolizuojančius jos vardą ir pašaukimą, ji tyliai išsako savo viltį. Aplink Švenčiausiojo Veido atvaizdą užrašyti žodžiai: „Dieviškasis Jėzau, įvykdyk mano svajonę – mirti iš meilės...“

Rugpjūčio 31-ąją sirgdama Teresė susiejo savo trumpą gyvenimą su mirtimi iš meilės. Ji dar kartą patvirtino, kad Dievas atsakė į jos troškimus, pranokdamas visus lūkesčius: „Neįtikėtina kaip buvo išpildytos visos mano viltys. Skaitydama apie šventąjį Kryžiaus Joną, maldavau Dievą, kad manyje įvyktų tai, apie ką jis rašė, – tai yra, net jei man tektų gyventi iki labai senyvo amžiaus – kad greitai sudegčiau Meilėje, ir mano maldos buvo išklausytos“.

Seserys iš Martenų šeimos, puikiai žinojusios savo mirštančios sesers troškimą ir susipažinusios su šv. Kryžiaus Jono raštais, tikėjosi, jog tiesiog paraidžiui įvyks tai, kas aprašyta žymiuosiuose „Gyvosios Liepsnos“ puslapiuose.

Liepos 7 d. sesuo Genovaitė rašė broliui Simonui: „Jos liga yra meilė... Tai ne kas kita kaip mirtis iš meilės, kurios ji taip troško“. Motina Agnietė nustebusi tarė: „Kaip labai jaučiu Jūsų agoniją! O juk tik prieš mėnesį sakėt tokius gražius dalykus apie ‘mirtį iš meilės’!“ Teresės nuomonė tebebuvo ta pati: „Tai, ką sakiau tuomet, galėčiau pakartoti ir dabar“. Patirtis išmokė ją išsilaisvinti nuo šv. Kryžiaus Jono įvaizdžių, kad galėtų grįžti į Evangelijos šerdį – Jėzaus Kristaus Kančią.

3. „Nuostabiausia mirtis iš meilės...“

Liga neabejotinai išmokė šventąją daugelio pamatinių tiesų. Liepos 4–ąją Teresė iškilmingai sukvietė pas save tris savo seseris ir davė svarbių pamokymų. Pirmutinis ir svarbiausias: likti tvirtai įsišaknijus tikėjime – tai yra jos kelio pagrindas. „Nesistebėkite, jeigu po mirties nei pasirodysiu jums, nei regėsite ką nepaprasta – kaip ženklą, kad esu laiminga. Prisiminkite, jog, pasirinkus ‘mažąjį kelelį’, netrokštama regėjimų.“

Baigdama ji pasakė svarbų dalyką apie „mirtį iš meilės“: „Neliūdėkite mano seselės, kad labai kankinuosi ir, kaip jums sakiau, jeigu nematysite mano veide jokios laimės išraiškos mirties valandą. Mūsų Viešpats mirė kaip Meilės Auka, o pažvelkite, kokia buvo Jo agonija!.. Visa tai nieko nesako“.

 Taigi nuo birželio Teresė, kalbėdama apie mirtį iš meilės, skiria tai nuo mirtį lydėsiančių ženklų. Ji aiškiai nutolo nuo šv. Kryžiaus Jono teksto. Ją patenkino vienintelis patikimas ir neatremiamas argumentas, pasitelktas iš Evangelijos – paties Išganytojo mirtis. Jei tokia buvo Jėzaus iš Nazareto mirtis, tuomet ji negalėjo tikėtis kitokios.

,,Mūsų Viešpats mirė skausmuose ant Kryžiaus, ir vis dėlto tai gražiausia mirtis iš meilės. Vienintelė kada nors tokia regėta. Niekas nematė Švč. Mergelės mirštant. Mirti iš meilės – nereiškia mirti alpstant iš saldybės. Atvirai sakau, man atrodo, jog tai aš ir patiriu.“

Tai labai svarbus prisipažinimas. Atrodė, kad progresuojanti liga, tamsi tikėjimo naktis po truputį atšaldo didžiulius troškimus. Teresės aplinkiniai ėmė nerimauti. Ar tai mirtis iš meilės? Argi Teresė nepatyrė abejonių? Gal ji klydo? Tuomet Teresė pažvelgdavo į krucifiksą, su kuriuo niekuomet nesiskirdavo, ir jai iš lėto išryškėdavo atsakymas: kokia begali būti gražesnė mirtis iš meilės už tą, kuria mirė Nukryžiuotasis? Taip! Nuolankia aiškiaregyste, pagrįsta instinktyviu tikėjimu, ji tapatino save su Mylimuoju. Drąsi jaunoji karmelitė labiau vadovavosi savo patirtimi negu Karmelio mokytojo mokymu.

Dar vieną kartą jai siūlėsi vaizdinga „gražios mirties“ galimybė. Tai buvo Karmelio Dievo Motinos šventės metu po komunijos. Tačiau: „Tai nepanašu į mano ‘mažąjį kelią’... Mirti priėmus komuniją būtų pernelyg gražu man. Mažosios sielos negalėtų tuo sekti“.

Taigi Teresės mirtis iš meilės visiškai derinosi su jos „mažuoju keliu“. Ji turėjo likti „tikėjimo naktyje“. Nes būtent ten ji vėl iš naujo rado šv. Kryžiaus Jono mokymo esmę.

4. Sesuo Švč. Veido Teresė

1889 m. sausio 10, abito gavimo dieną, sesuo Kūdikėlio Jėzaus Teresė pabaigė raštelį seseriai Mortai pasirašydama: „sesuo Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė“. Šis vardo papildymas turėjo gilią prasmę, mat Teresė tuo metu išgyveno didįjį išbandymą – ligą tėvo, kurio veidas buvo „paslėptas“, kaip ir „Garbingas Jėzaus Veidas, pridengtas Jo kančios metu.

Izaijo 53 skyrius, Kenčiančiojo Tarno giesmė, tampa jai itin svarbi. Teresės nuojauta vėl neapvylė. Remdamasi vien ja, Teresė atrado esminį Senojo Testamento tekstą, kurį šiuolaikinė egzegezė laiko pamatiniu. Jėzus dažnai cituodavo Kenčiančiojo Tarno giesmes – svarbias pranašystes apie jo pasiuntinybę. Tačiau – sąmoningai ar nesąmoningai – jos buvo jo mokinių, maištingai atmetusių mintį, kad Mesijas bus persekiojamas, žmonių atmestas ir nukryžiuotas, užmirštas. Teresė nieko nežinojo apie šiuos mokslinius tyrinėjimus. Ji netgi po ranka neturėjo viso Biblijos teksto, tačiau teigė: „Šie Izaijo žodžiai: ’Kas galėtų patikėti, ką mes girdėjome?.. Nebuvo jame nei patrauklumo, nei grožio...’ tapo mano pasišventimo Švenčiausiajam Veidui pagrindu arba, tiksliau pasakius, viso mano pamaldumo pagrindu. Aš taip pat troškau būti be grožio, viena sutraiškyta vynspaudės, niekam nežinoma“.

 Ta, kurią mes įpratę vadinti šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese ir kurią tuo būdu paverčiame tik kūdikystės simboliu, prieš mirtį pasakė, kad visas jos pamaldumas rėmėsi Izaijo 53 skyriumi, kalbančiu apie Kenčiantį Tarną. Netiksliai perteikdami jos vardą, iškraipome ir jos pašaukimą bei visą gyvenimą. Jei pasitikime Motinos Agnietės liudijimu beatifikacijos byloje, iš tikrųjų turėtume ją vadinti seseria Švč. Veido Terese. Pasišventimas Švč. Veidui buvo ypatingas traukimas prie Dievo Tarno. Kad ir koks mielas būtų jos pasišventimas Kūdikėliui Jėzui, jis negali būti lyginamas su jos pasišventimu Švenčiausiajam Veidui.

Du kartus Teresė prasitarė apie Jobą, apleistą teisųjį, Senojo Testamento veikėją, primenantį Kristų, – vieną kartą tapatindamasi su juo, kitą kartą sakydama: „Šis Jobo pasakymas: ‘Nors jis nužudytų mane, aš vis tiek jį tikėsiu’, žavėjo mane nuo vaikystės“.

Birželio 7 dieną darytoje nuotraukoje Teresė laiko du paveikslėlius, kurie simbolizuoja jos vardą ir pašaukimą. Kūdikėlis Jėzus ir Kenčiantis Kristus – jie ne supriešinti vienas kitam, bet visiškai vieningi. Tai vienas ir tas pats Asmuo, kuris nuo vaikystės pažino kančią: nuogas ant šiaudų tvartelyje, žmonių persekiojamas, bėgantis į Egiptą... Taigi nėra jokios prieštaros Teresės žodžiuose, kad visas jos pamaldumas remiasi Kenčiančiojo Tarno tekstais.

Derėtų atkreipti dėmesį, kad žodis „pasišventimas“ Švč. Veidui nurodo visiškai laisvą pamaldumo praktiką, paliktą asmeniškam pasirinkimui. Tuo laiku Karmelitų ordine Švč. Veido šventė buvo švenčiama rugpjūčio 5 dieną. Teresė tą dieną laikė savo švente, kad aiškiai parodytų, jog tai buvo ir viso jos pamaldumo pamatas, išties – pats kertinis akmuo. Čia mes paliečiame pačią jos gyvenimo esmę, Evangeliją. Jos novicija, sesuo Švč. Trejybės Marija, liudija: „Sesuo Kūdikėlio Jėzaus Teresė buvo ypač pasišventusi Švč. Jėzaus Veidui. Jame ji įžvelgė Jėzaus Kančios pažeminimų ir kentėjimų atspindį. Dieviškojo Veido žvilgsnis jos sieloje pažadindavo ugningą troškimą būti kaip jis. Apie tai ji man nuolat kalbėdavo. Ji didžiavosi nešiodama šį vardą“.

Ilgą laiką sesuo Švč. Veido Teresė troško gyventi Jėzaus kančia. Sirgdama ji prie lovos užuolaidų pritvirtino Švč. Veido paveikslą iš savo brevijoriaus ir niekada iš rankų nepaleisdavo Nukryžiuotojo. Ji bučiuodavo jį, simboliškai ištraukdavo vinis.

Dideliam Teresės džiaugsmui Švč. Veido paveikslas iš choro buvo atneštas ir pakabintas ligoninėje. „O! Kiek daug Švč. Veidas padarė gero man gyvenime!“ Ji žvelgė į jį kiaurą naktį. Tie paveikslai nuolat buvo prieš jos akis, padėdami mąstyti kentėjimų valandomis. Labai dažnai ji sulygindavo savo ir Jėzaus padėtį.

Ji išdrįsta „pasiskolinti“ Jėzaus žodžius, ištartus per Paskutinę Vakarienę. Ji mano, kad Jėzus neprieštaraus, nes ji yra jo mažoji nuotaka, tad visa, kas jo, priklauso ir jai. Menkiausias gyvenimo įvykis jos mintis nukelia į jo Kančią. Skaudantis petys jai primena, kaip Jėzus nešė kryžių. Viena sesuo ateina ir vargina stebėdama ją. „Taip skausminga būti stebimam ir išjuokiamam, kai kenti. Bet aš mąstau, kad mūsų Viešpats ant Kryžiaus buvo taip pat apžiūrinėjamas... Buvo netgi blogiau, nes jie iš tikrųjų tyčiojosi iš jo. Argi nepasakyta evangelijose, kad jie žvelgė į jį kraipydami galvas? Ši mintis padeda man aukoti šią auką teisia dvasia.“

Pamačius savo tris seseris, užmigusias prie jos lovos, ji jas pavadina: „Petras, Jokūbas ir Jonas“. Tai buvo kitas būdas susitapatinti su Kristumi. Tai buvo susitapatinimas, kuris turėjo ir skirtumų: Teresė tai pabrėžė. Motinai Agnietei, nuliūdusiai nuo minties apie Teresės mirtį, ji sako: „Švenčiausioji Mergelė laikė mirusį Jėzų ant savo kelių ir jis buvo sužalotas, pasruvęs krauju. Tu matysi kažką kitokio!“ Tos detalės nepaslepia gilesnių ryšių, vienijusių sergančią Teresę su jos nukryžiuotu Mylimuoju. Ji darosi į jį panaši ne tik fiziniais kentėjimais, bet ir dalijasi jo apleidimu. Jos vidinė vienatvė, dvasinis išbandymas įvesdina į Getsemanės slėpinį.

Jos agonija rugsėjo 30 d. buvo kaip ir Jėzaus, be jokios paguodos. Kai apie trečią valandą ji kryžiumi išskėtė savo rankas, atsiremdama į dvi seseris, dusdama ir ieškodama palengvėjimo, susirinkusiems aplink ją labai priminė ji Nukryžiuotąjį: „Mums ji bus pribloškiantis nukryžiuoto Jėzaus įvaizdis. Laikau šį sutapimą visiškai slėpiningu...“ Pasakodama apie savo sesers trumpučius šūktelėjimus ir dejones, sesuo Genovaitė pridėjo: „Tų kapotų žodžių, turinčių visas atsidavimo Dievo valiai žymes, buvo sunku klausytis. Atrodė, kad Dievas apleido ją, panašiai kaip Jėzų“.

Žmogų, skaitantį „Paskutiniuosius pokalbius“ turėtų apimti liūdesys. Kas gali būti liūdniau, kaip matyti pamažu silpstant jauną žmogų, kurio ląstelės šaukiasi gyventi. Teresei buvo skirta išvengti senatvės, bet ne lėto kūno irimo nuo ligos, lydimo vargų ir pažeminimų. Tačiau jos protiniai sugebėjimai nesumažėjo. Iki paskutinio atodūsio – kaip Jėzus – ji liko suvokianti, budri. Žodžiu, Teresė matė save mirštant ir galėjo paaukoti savo mirtį.

Ir netgi tie tekstai skleidžia ramybę. Kad ir kaip baisu tai buvo, Švč. Veido Teresės mirtis negalėjo sukelti vien ašarų ir skausmo. Skaitytojas suvokia, jog vyksta perėjimas, o ne mirtis. Atrodo, kad ji tik dabar pagaliau pilnutinai gyvena, vykdydama savo misiją.

 Po Teresės mirties seserys karmelitės išleido jos rankraščius. Prasidėjo Teresės malonės, kurias, jos užtariami, gavo daugybė žmonių. Sunkiai sirgdama sakė, kad į dangų ji išeis ne ilsėtis, o daryti gera žemėje. Ir tai daro su kaupu.

Lizjė Karmelyje jos pirmosios mirties metinės – nors keistai skamba – tapo džiaugsmo švente. Argi ji nebuvo rašiusi tėvui Beljerui: „Taip, esu tikra, kad po mano įžengimo į gyvenimą, mano brangaus brolelio sielvartas pavirs giliausiu džiaugsmu, kurio niekas negali atimti“.

5. „Aš nemirštu, o žengiu į gyvenimą“

Į gyvenimą, atsidavusį meilei, Kančia neatėjo tik kaip atsitiktinumas. Visa širdimi ir siela Teresė laisvai įžengė į ją. „Didingas šventojo gyvenimas ateina, kad įspraustų jį į mirtį kaip šviesos ir saldybės bedugnę“ (Bernanos, „Šv. Domininkas“). Teresė pati mums paaiškina savo kančią paskutiniame rankraštyje, pasiskolindama šv. Jono kunigiškąją Jėzaus maldą. Ji taip pat cituoja kankinio Ignoto Antiochiečio žodžius: „Aš taip pat turiu būti kančios sumalta, idant tapčiau Dievo duonos kviečiais“.

„Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Visiškai suvokdamas savo dievišką sūnystę, Jėzus pilnutinai įžengė į kentėjimus ir mirtį, taip kaip Žodis laisvai tapo žmogumi. Jėzus eina į mirtį gerai žinodamas, ką jis daro. Evangelistas tai pabrėžia, sutelkdamas dėmesį į Kančią: niekas neatėmė iš jo gyvenimo, jis atidavė jį. Jis gyveno nukreipęs akis į Valandą, kurią mylimasis mokinys taip dažnai minėdavo. Dabar ji atėjo. Dabar vyksta šio pasaulio teismas; dabar šio pasaulio valdovas nuverčiamas; ir aš, pakeltas nuo žemės, patrauksiu visus prie savęs (plg. Jn 13, 31–32). Nuo to laiko valanda yra Dabar.

Tad Kančia atsiskleidžia kaip didinga tragedija. Evangelistas pabrėžia Jėzaus tobulą žinojimą, kas vyksta, ir kartu jo aukščiausią laisvę ir didybę Kančios metu. Anot Jono, Kančia jau yra Šlovė, taip kaip Prisikėlimas ir į  Dangų Žengimas. Ar veikiau, Kančia, Prisikėlimu ir Žengimu Dangun Sūnus pašlovinamas Tėvo, Dievo šlovė pasireiškia Sūnuje. Mirtis yra „pakėlimas“ dvejopa žodžio prasme: fizinis pakėlimas ant kryžiaus ir išaukštinimas.

Iš baimės ir natūraliai viduje kovodamas Jėzus šaukiasi savo Tėvo ir paaukoja jam savo gyvybę: „Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, <...> Jėzus tarė: ‘Atlikta!’ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią“ (Jn 19, 28, 30). Tai buvo didžiausias mylinčios valios aktas, didžiulės žmonijos revoliucijos pradžia. Žmogus, viso žmonių vargingumo nešėjas, Kenčiantysis Tarnas iš Izaijo 53 skyriaus, Nekaltasis, ateinąs iš kitur, atsigręžia į Tėvą ir atiduoda savo gyvybę už visus brolius. Didžiausios meilės ženklas (plg. Jn 15, 13). Asmeninė drama pasiekia visuotinę, kosminę dimensiją – žmonija ir medžiaginis pasaulis išlaisvinami.

Teologinis Kančios skaitymas – esmė, prie kurios Bažnyčia nuolat sugrįžta liturgijoje ir savo apmąstymuose, kadangi tai yra pats jos buvimo šaltinis, leidžiąs mums suvokti kiekvieno krikščionio (pasak Jono evangelisto, Bažnyčia gimė iš perverto nukryžiuoto Kristaus šono) kančią, taip pat ir sesers Švč. Veido Teresės.

Rankraštis C yra jos Didysis Ketvirtadienis. Jame ji atveria savo asmenybės paslaptį ir prasmę, dėl kurios gyveno. Žodžio dabar kartojimas įgyja pilnutinę reikšmę: jis išreiškia brandą ir tinkamumą. Jis taip pat nurodo „Teresės Valandą“. Kaip Jėzus ji laisvai atidavė, paliko save. Taigi tie keliantys nuostabą žodžiai apie jos troškimą kentėti primena Kristaus savanorišką ėjimą į Jeruzalę, nukryžiavimo vietą, pasipiktinusį Petrą.

Baigdama rankraštį Teresė, vedama tikros tikėjimo nuojautos, savo pačios žodžius įtraukė į Jėzaus – Aukščiausiojo Kunigo – maldą Didžiojo Ketvirtadienio vakarą. Paskaitykime, ką Teresė rašo. Tai nušvies visa, kas anksčiau parašyta.

„Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdama darbą, kurį man buvai davęs nuveikti. Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir įtikėjo, kad esi mane siuntęs. Aš meldžiu už juos, tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji. Aš jau nebe pasaulyje. Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs. Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje iš TAVĘS kylančio džiaugsmo pilnatvę. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie tave įtikės per jų žodį. Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš, ir kad pasaulis pažintų, jog ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.“

Lygindami Teresės parašytąją maldą su Šventuoju Raštu, pastebėsime, kad ji kai kurias eilutes, taikytinas tik Jėzui, praleido, o kitur pakeitė kai kuriuos žodžius. Pavyzdžiui, Jn 17, 9 ji praleidžia „ne už pasaulį meldžiu“; 11 eilutėje praleidžia „kad jie būtų viena kaip ir mes“; vietoj 13 eilutės žodžių „manojo džiaugsmo pilnatvę“ ji rašo „iš Tavęs kylančio džiaugsmo pilnatvę“; užuot rašius 20 eilutės žodžius „kurie per jų žodį mane įtikės“, ji rašo „kurie tave įtikės per jų žodį“.

Tai yra Teresės Kančios raktas ir visų jos kentėjimų galutinė prasmė. Sunkiai ji baigė rašyti tas eilutes liepos 6-ąją prasidėjus jos Didžiajam Penktadieniui – kraujoplūdžių laikui.

Palaiminta kančia, šlovinga kančia, kuri atvers pragarų vartus ir išlaisvins nesuskaičiuojamą daugybę visų kraštų vyrų ir moterų iki laikų pabaigos, nurodydama jiems ramybės ir džiaugsmo kelią.

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Palaidota mažose Lizjė kapinėse Teresė greitai pritrauks minias žmonių. Jos asmeninė misija tęsis iki pasaulio pabaigos. 1897 liepos 9-ąją dėdė Gerenas, rašydamas dukteriai apie savo dukterėčios besiartinančią mirtį, nejučiomis išpranašavo: „Mūsų širdys buvo labai nuliūdusios, tačiau ši žinia, kuri mus nuliūdino, žymi džiaugsmo pradžią“. 1925 gegužės 17-ąją šimtai tūkstančių maldininkų iš viso pasaulio dalyvavo Teresės Marten triumfe, Bažnyčiai ją pagerbiant ir kanonizuojant. Dar būdama nežinoma, ji rašė tėvui Beljerui, gulėdama ligoninės lovoje: „Aš nemirštu, o žengiu į gyvenimą“.

Pagal Guy Gaucher parengė „Bažnyčios žinios“   

1897 m. rugsėjo 30 d. mirusi jaunoji karmelitė palaidojama Lizjė kapinėse. Išleidus jos prisiminimų sąsiuvinius „Vienos sielos istoriją“, prie jos kapo pradejo rinktis būriai maldininkų. Dėl gautų malonių jų vis daugėja. Šv. Teresės kūnas pirmąsyk ekshumuojamas 1910 m. rugsėjo 6 d. dalyvaujant vyskupui ir maždaug šimtui žmonių. Jos palaikai sudedami į švino karstą ir perkeliami į kitą vietą. Antrąkart palaikai ekshumuojami 1917 m. rugpjūčio 9–10 d. Galiausiai 1923 m. kovo 26 d. kūnas iškilmingai perkeliamas iš kapinių į Karmelio koplyčią.

           

Paskelbdamas šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę Bažnyčios Mokytoja Jonas Paulius II 1997m. pabrėžė, jog jos mokymas šiandien labai aktualus dėl trijų priežasčių: ji yra moteris, kontempliatyvi ir jauna. Iš tikrųjų šv. Teresėlė su moterišku jautrumu perteikia mums savo mintis, įžvalgas, mąstymus. Visur remiasi Dievo Žodžiu ir savo pačios gyvenimo patirtimi. Būdama kontempliatyvi, ji primena, kad būti visada svarbiau negu veikti. Prieš imdamasis darbų, žmogus pirmiausia turi priimti Dievą. Tik patyręs Dievo meilę, jis sugebės mylėti kitus. Šv. Teresė mirė labai jauna, sulaukusi tik 24–erių metų. Tačiau tai nesukliudė jai pasiekti šventumą. Šventosios jaunystė drąsina jaunimą nebijoti savo gyvenimą atiduoti Dievui.

Šv. Teresėlė visiems rodo kelią į šventumą: Mano misija – išmokyti žmones mylėti Dievą taip, kaip aš Jį myliu, parodyti sieloms savo mažąjį kelelį.

Supratusi, kaip Dievas ją myli, šv. Teresėlė puolė į Dievo glėbį ir visiškai atsidavė Dievo meilės veikimui. Tai darė kaip mažas vaikas, su dideliu nuolankumu, suprasdama, kokia ji yra maža, silpna, bejėgė: Aš puikiai suprantu, kad tik meilė gali mus padaryti malonius gerajam Dievui. Jėzui patinka rodyti man vienintelį kelią, vedantį į tą milžinišką Dieviškąjį žaizdrą; tas kelias – tai visiškas atsidavimas mažo vaiko, kuri be baimės užmiega savo Tėvo glėbyje…

Tačiau šv. Teresėlė suvokė, kad jos mažumas negali būti kliūtis veržiantis į šventumą. Ji Dievui taria: Jaučiu savo bejėgiškumą ir prašau Tave, o Dieve, kad tu pats būtum mano Šventumas.

Kas ieško savo pašaukimo kelio, teįsidėmi jos žodžius: Meilė stiprina visus pašaukimus, meilė yra viskas, meilė apglėbia visus laikus ir visas vietas. Šv. Teresėlė  atranda savo vietą Bažnyčios širdyje: Mano pašaukimas – meilė! Bažnyčios mano Motinos širdyje aš būsiu Meilė – taigi būsiu viskas....

Mažasis kelelis – tai visiškas pasitikėjimas Dievo Gailestingumu. Tai liudija šv. Teresėlės pasiaukojimas Gailestingajai Meilei, kuriuo ji paaukoja save kaip deginamą auką, trokšdama būti meilės kankine, skubėdama į Gailestingosios Viešpaties Meilės glėbį.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė visą savo gyvenimą mato apgaubtą Dievo Gailestingumo. Pradėdama Vienos sielos istoriją, ji sako: Ketinu padaryti vienintelį dalyką: pradėti giesmę, kurią norėčiau giedoti amžinai – Viešpaties Gailestingumo giesmę!!!

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė yra mylima, nes savo paprastais žodžiais ir gyvenimo liudijimu paliečia širdis, parodydama mums, kaip reikia priimti Dievo meilę ir atsiliepti į ją. Ji mylima ne vien katalikų, bet ir kitų religijų išpažinėjų. Ji artima visiems: vaikams, vienuoliams ir vienuolėms, kaliniams, ligoniams, kunigams, net ateistams, nes pati išgyveno tikėjimo nakties tamsą ir sąmoningai sutiko likti šioje tikėjimo naktyje, kad netikintys galėtų pažinti Dievą: Pasakiau Jam, jog esu laiminga, kad negaliu tuo gražiu Dangumi džiaugtis, čia, žemėje, kad Jis atvertų jį vargšams, netikintiems amžinybe.

Šv. Teresėlės širdyje tilpo visas pasaulis, ji savo karštomis maldomis ir auka lydėjo kunigų misionierių gyvenimą. Už tai 1927 m. ji buvo paskelbta Misijų globėja.

Prancūzai labai myli Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Ji paskelbta antrąja tautos globėja. Tačiau šv. Teresėlės šventumo garsas greitai pasklido po visą pasaulį. Ji neliko tik vienos tautos šventoji. Greitai iškilo Lizjė bazilika, kurioje lankosi piligrimai iš viso pasaulio.

Popiežius Jonas Paulius II paskelbdamas daug šventųjų norėjo priminti pasauliui, jog mes visi esame pašaukti į šventumą. Norėjo mums parodyti daugelio šventųjų gyvenimo pavyzdį. Jam ypač rūpėjo, kad būtų paskelbti šventieji iš visokiausių luomų ir tautų: pasauliečių, vyrų ir moterų, kurie, gyvendami kasdienį gyvenimą, savo profesijoje ar šeimoje pasiekė šventumą.

Benediktas XVI ragino visus atrasti meilės slėpinį, suvokti, kad Dievas yra meilė. Iš to šaltinio trykšta visokia meilė: meilė Dievui, meilė žmogui, santuokinė meilė, artimo meilė, ypač kenčiančiųjų, apleistųjų. Savo Enciklikoje Dievas yra meilė, Šventasis Tėvas du kartus pamini Motiną Teresę iš Kalkutos, kaip gailestingosios meilės pavyzdį. Ji, kaip ir mažoji Teresėlė, Kristaus žodžius ant Kryžiaus – Trokštu, įsidėjo į širdį, suprasdama, kad Jėzus trokšta žmogaus meilės, kad kenčia, nes Meilė nėra mylima.

Abi Teresės, kiekviena savo būdu, siekė numalšinti Kristaus troškulį, kuris trokšta sielų išganymo, trokšta meilės.

Meilė visuomet išliks Bažnyčios gyvenimo variklis. Kaip pati Šv. Teresė sakė: Supratau, kad Bažnyčia turi Širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė skatina veikti Bažnyčios narius, kad jeigu Meilė užgestų, Apaštalai nebeskelbtų Evangelijos, Kankiniai atsisakytų lieti savo kraują… Supratau, kad Meilė stiprina visus pašaukimus, Meilė yra viskas, Meilė apglėbia visus laikus ir visas vietas… Žodžiu, Jinai yra amžina!...

Bažnyčią atnaujiname, kai viską darome iš meilės, su meile, skleisdami meilę žmonių širdyse, šeimose, vienuolynų ir parapijų bendruomenėse.

Mūsų visų pirminis pašaukimas yra meilė. Tam nereikia nuveikti didelių darbų. Užtenka mažus, kasdienius darbelius atlikti iš meilės ir su meile. Šiandien pasaulis nemoka mylėti, dėl to labai kenčia. Mums reikia meilės apaštalų, kurie nepabūgtų savuoju gyvenimu paliudyti meilės galią ir suteikti daugiau vilties, kuri yra jaunesnioji tikėjimo ir meilės sesuo.

Popiežiaus JONO Pauliaus II Homilija šv. Teresę Lizję skelbiant Bažnyčios mokytoja  Sekmadienis, 1997 spalio 19 d.

1. „Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio“ (Iz 60, 3). Kristaus Apsireiškimo aidas suskamba pranašo Izaijo lūpose kaip aistringas laukimas ir šviesi viltis. Būtent dėl sąsajos su šiandienos iškilme galime geriau suvokti šio sekmadienio misijinį pobūdį. Iš tiesų Izaijo pranašystė išplečia išganymo perspektyvą iki visos žmonijos ir šitaip numato pranašišką trijų karalių veiksmą, kai jie, atvykę iš Rytų pagarbinti Betliejuje gimusio Dievo kūdikio (plg. Mt 2, 1–12), iškilmingai paskelbia, kad visos tautos klausys Kristaus žinios.

Visi yra pašaukti tikėjimu priimti išgelbėjimo Evangeliją. Bažnyčia yra siunčiama į visas tautas, šalis ir kultūras: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (plg. Mt 28, 19–20). Šie Kristaus prieš žengimą į dangų ištarti žodžiai ir apaštalams bei jų įpėdiniams duotas pažadas, kad pasiliks su jais iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20), yra misionieriaus pavedimo esmė – savo tarnų asmenyje pats Kristus eina ad gentes pas tuos, kuriems tikėjimas dar nėra paskelbtas.

2. Basoji karmelitė Teresė Martin iš Lizjė karštai troško būti misionierė. Ir ji buvo tokia misionierė, kad Bažnyčia ją galėjo paskelbti misijų globėja. Pats Jėzus jai paaiškino, kaip ji gali gyventi šiuo pašaukimu – vykdydama meilės įstatymą, ji bus pačioje Bažnyčios misijos širdyje ir slėpininga maldos bei bendrystės galia rems skelbiančius Evangeliją. Šitaip Teresė pasiekė tai, ką pabrėžė Vatikano II Susirinkimas, – kad Bažnyčia iš prigimties yra misijinė (plg. Ad Gentes, 2). Ne tik pasirinkę misionieriaus gyvenimą, bet ir visi pakrikštytieji tam tikru būdu siunčiami ad gentes.

Štai kodėl pasirinkau šį misijų sekmadienį paskelbti šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresę – jauną kontempliatyvią moterį – visuotinės Bažnyčios mokytoja.

3. Visi suvokiame, kad šiandien vyksta kažkas stebinančio. Šv. Teresė negalėjo lankyti universiteto ar sistemingai studijuoti. Ji mirė jauna. Tačiau nuo šios dienos ji bus gerbiama kaip Bažnyčios mokytoja. Tai nuostabus pripažinimas, kuriuo ją pagerbia visa krikščionių bendruomenė ir kuris pranoksta bet kokį akademinį vardą.

Iš tiesų kurį nors žmogų paskelbdamas Bažnyčios mokytoju Magisteriumas nori parodyti visiems tikintiesiems, ypač atliekantiems Bažnyčioje pamatinę pamokslavimo tarnystę arba vykdantiems subtilią teologijos mokymo ir tyrinėjimo užduotį, kad to asmens išpažintas ir skelbtas mokymas gali būti atrama ne tik dėl to, kad atitinka apreikštąją tiesą, bet ir dėl to, kad naujai nušviečia tikėjimo slėpinius ir leidžia giliau suvokti Kristaus slėpinį. Susirinkimas mums priminė, kad, padedant Šventajai Dvasiai, Bažnyčioje vis labiau pažįstamas tikėjimo lobynas (depositum fidei); prie šio augimo vyksmo prisideda ne tik giliai kontempliatyvios studijos, kurias atlikti pašaukti teologai, ne tik „tikrą tiesos charizmą“ gavęs ganytojų Magisteriumas, bet ir giluminis dvasinių dalykų suvokimas, duotas per patirtį drauge su gausiomis ir įvairiomis dovanomis tiems, kurie klusniai leidosi vedami Dievo Dvasios (plg. Dei Verbum, 8). Dogminė konstitucija Lumen Gentium moko, kad pats Dievas „mums kalba“ (50) per šventuosius. Dėl šios priežasties dvasinė šventųjų patirtis mums ypač vertinga, nes padeda geriau pažinti visada mūsų mintis pranokstančius dieviškuosius slėpinius. Neatsitiktinai Bažnyčia tik šventiesiems suteikia mokytojo vardą.

4. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė yra jauniausia iš visų „Bažnyčios mokytojų“, tačiau jos entuziastinga dvasinė kelionė atskleidžia tokį brandumą, o užrašytos tikėjimo įžvalgos tokios plačios ir gilios, kad yra vertos būti prilygintos didžių dvasinių vadovų mintims.

Šia proga savo parašytame apštališkajame laiške pabrėžiau kelis pagrindinius jos mokymo aspektus. Tačiau argi galime dabar nepaminėti to, ką laikytume pačia Teresės mokymo viršūne, pradėdami nuo pasakojimo apie jaudinantį jos ypatingo pašaukimo Bažnyčioje atradimą? „Gailestingoji meilė, – rašė šventoji, – tapo mano pašaukimu. Aš supratau, kad Bažnyčia turi kūną, sudarytą iš įvairių narių, tad jam negali trūkti ir visų būtiniausio bei kilniausio dalyko; supratau, kad Bažnyčia turi Širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė skatina veikti Bažnyčios narius, kad jeigu Meilė užgestų, Apaštalai nebeskelbtų Evangelijos, Kankiniai atsisakytų lieti savo kraują… Supratau, kad meilė apima visus pašaukimus… Tada, apsvaigusi iš džiaugsmo, pati sau sušukau: „O Jėzau, mano Meile... pagaliau aš radau savo pašaukimą, mano pašaukimas – Meilė!“ (Rankraštis B, 3v.). Tai nuostabi ištrauka, iš kurios nesunku matyti, kad šv. Teresei galima pritaikyti mūsų per Žodžio liturgiją girdėtą Evangelijos pagal Matą eilutę: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25).

5. Šventoji Teresė Lizjietė ne tik suvokė ir aprašė giliąją Meilės tiesą kaip Bažnyčios centrą ir širdį, bet ir intensyviai gyveno per savo trumpą gyvenimą šia tiesa. Būtent ši doktrinos ir konkrečios patirties, tiesos ir gyvenimo, mokymo ir praktikos vienybė, ypač ryškiai spinduliuojama šios šventosios, daro ją patraukliu pavyzdžiu jaunimui ir visiems, ieškantiems savo gyvenimo prasmės.

Vietoj daugybės tuščių žodžių Teresė siūlo kitą išeitį, vieną išgelbėjimo Žodį, kuris, suprastas ir išgyventas tyloje, tampa atnaujinto gyvenimo šaltiniu. Dažnai praktinio materializmo valdomai racionaliai kultūrai ji pasipriešina nuginkluojančiu „mažojo kelio“ paprastumu, sugrąžinančiu prie esminių dalykų ir vedančiu į viso gyvenimo slėpinį – bet kurią žmogaus veiklą apimančią ir persmelkiančią Dievo meilę. Mūsų laikais, neretai pasižyminčiais trumpalaike bei hedonistine kultūra, ši nauja Bažnyčios mokytoja ypač veiksmingai apšviečia tiesos ir meilės alkstančių bei trokštančių žmonių protus ir širdis.

6. Šv. Teresė pristatoma kaip Bažnyčios mokytoja šiandien, kai švenčiame Pasaulio misijų sekmadienį. Ji karštai troško atsidėti Evangelijos skelbimui ir norėjo, kad jos liudijimas Evangelijos būtų vainikuotas aukščiausia kankinystės auka (plg. Rankraštis B, 3r). Be to, gerai žinome apie šventosios uolų asmeninį įsipareigojimą remti t. Maurice’o Belliere’o ir t. Adolphe’o Rulland’o – pirmasis buvo misionierius Afrikoje, antrasis – Kinijoje – apaštalavimą. Karštai trokšdama evangelizuoti, Teresė, anot jos pačios, turėjo vieną idealą: „Mes Jo prašome, kad leistų mums darbuotis Jo šlovei, Jį mylėti ir padaryti, kad Jis būtų mylimas“ (220 laiškas).

Šio savo gyvenimo idealo ji siekė ne didžiais darbais, kuriuos atlikti gali tik nedaugelis, bet kiekvienam pasiekiamu būdu, „mažuoju keliu“ – pasitikėjimu ir visišku atsidavimu Viešpaties malonei. Tai ne koks nors pilkas ir nuobodus kelias, tarsi būtų ne toks reiklus. Priešingai, tai reikli tikrovė, nes Evangelija visada yra reikli. Tačiau šiuo keliu eidamas žmogus yra kupinas pasitikinčio atsidavimo Dievo gailestingumui, dėl kurio net ir sunkiausias dvasinis įsipareigojimas tampa lengvas.

Dėl šio kelio, kuriame ji viską priima kaip „malonę“, nes visa ko centras jai yra ryšys su Kristumi ir meilės pasirinkimas, ir dėl uolaus klusnumo širdies įkvėpimams Teresė Lizjietė metams bėgant vis tiek lieka jauna šventoji ir iškeliama kaip pavyzdys ir vedlė į trečiąjį tūkstantmetį žengiantiems krikščionims.

7. Todėl Bažnyčia šiandien nepaprastai džiaugiasi matydama, kaip pildosi lūkesčiai ir maldos daugelio žmonių, kurie prašydami paskelbti Teresę Bažnyčios mokytoja suprato, pripažino ir priėmė šią ypatingą Dievo dovaną. Mes norime drauge dėkoti Viešpačiui, ypač su Romos bažnytinių universitetų dėstytojais ir studentais, šiomis dienomis pradėjusiais naujus mokslo metus.

Taip, Tėve, mes šloviname Tave su Jėzumi (plg. Mt 11, 25), kad paslėpei savo paslaptis nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei šiai „mažutėlei“, kurią šiandien vėl iškeli, kad atkreiptume į ją dėmesį ir ja sektume.

Ačiū už išmintį, kurią jai davei padarydamas ją visai Bažnyčiai išskirtine liudytoja ir gyvenimo mokytoja.

Ačiū už jai išlietą meilę, kuri toliau apšviečia ir šildo širdis skatindama jas šventėti.

Nuostabiai išsipildo Teresės troškimas „gyventi danguje darant gera žemėje“ (Opere Complete, p. 1050).

Ačiū, Tėve, kad padarei ją šiandien mums artimą suteikdamas jai naują vardą, idant Tavo vardas būtų per amžių amžius garbinamas ir šlovinamas.

Jos mintys:

Nebijokite pasakyti Jėzui, kad Jį mylite, net jei to ir nejaučiate. Teresėlė

Juk Dievas ne tam kasdien nužengia iš dangaus, kad pasiliktų paauksuotoje komuninėje, o tam, kad rastų kitą dangų, jam daug brangesnį už pirmąjį, mūsų sielos dangų, sukurtą pagal Jo paveikslą, gyvąjį Dieviškosios Trejybės šventyklą! Teresėlė

Niekada nebūna per daug pasitikėjimo Geruoju Dievu, tokiu galingu ir tokiu gailestingu.  Teresėlė

Jėzus nekviečia tų, kurie yra verti, bet pašaukia tuos, kurių pats nori. Teresėlė

Kadangi nebeišaugsiu, turiu save pakęsti tokią, kokia esu, su visais netobulumais; tačiau noriu ieškoti būdo, kaip nueiti į Dangų labai tiesiu, trumpu, visiškai nauju mažu keleliu. Teresėlė

Būdingiausias meilės bruožas yra nusižeminimas... Dievas sukūrė ir vaiką, kuris nieko nemoka, vien rėkia, ir vargšą laukiną, kuris gyvena tik pagal gamtos įstatytmą, ir vis dėlto net į jų širdis Jis teikiasi nusileisti, nes tai yra laukų gėlės, kurių paprastumas Jį džiugina ir žavi... Taip žemai nusileisdamas Dievas rodo begalinį kilnumą. Teresėlė

          Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė rašė: „Aš norėčiau apkeliauti visą žemę, skelbti Tavo vardą... skelbti Evangeliją visuose penkiuose pasaulio žemynuose, ligi pačių tolimiausių salų... Norėčiau būti misioniere ne kelerius metus, norėčiau būti ja ligi amžių pabaigos...“

Viešpats išpildė Teresės troškimą. Jauna, kukli, niekada už vienuolyno sienų neišėjusi karmelitė po mirties nesiliauja iš dangaus liejusi savo žadėtąjį rožių lietų – užtarimo malones žmonėms. Jos rašyta „Vienos sielos istorija“ Evangelijos žinia apie Dievo meilę persmelkė tūkstančių žmonių širdis. Ir nors nuo pirmojo šios knygos leidimo praėjo šimtas metų, Teresė savo raštais nepaliauja su jaunatviška mylinčios širdies jėga skelbti gailestingosios Dievo meilės žinią visuose pasaulio žemynuose. Negana to, ji po mirties išties kaip misionierė keliauja po pasaulį. Esame įpratę kaip piligrimai patys keliauti į šventąsias vietas, lankyti šventųjų relikvijas. O Teresėlė pati leidosi į piligrimystę.

           1994 m. Prancūzijoje prasidėjusi jos piligrimystė tęsiasi iki šiol. Ji virto „malonės piligrimyste“: Teresės užtarimu vykusiais stebuklingais pagijimais, atsivertimais ir kitokiais nepaprastais įvykiais. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos nukeliavo tūkstančius kilometrų: nuo Rusijos iki Argentinos, nuo Australijos iki Vietnamo ir Airijos. Dabar šv. Teresėlė keliauja laivais, lėktuvais, autobusais, vežimais, traukiniais. Visur, kur tik lankosi jos relikvijos, suplaukia tūkstantinės Dievo ieškančios minios. Nuo mažų vaikų iki senyvo amžiaus žmonių, visuomenės atstumtųjų ir pačių įvairiausių luomų atstovų. Teresėlę „lanko“ ne tik ją gerai pažįstantys katalikai, bet ir budistai, musulmonai, induistai. Ji tapo „visiems viskuo“ (plg. 1 Kor 9, 22).

Daugelį metų būriai maldininkų atvykdavo į Lizjė šv. Teresės baziliką pasimelsti prie šventosios palaikų. Rengiantis minėti šventosios – viso pasaulio misijų globėjos – mirties šimtmetį prasidėjo didžioji jos relikvijų kelionė po pasaulį. Šventąją skelbiant Bažnyčios mokytoja jos relikvijos buvo atvežtos į Romą. Šv. Teresėlės relikvijos po pasaulį keliauja specialiame relikvijoriuje, vadinamajame „Šimtmečio relikvijoriuje“. Jis yra apkeliavęs visus pasaulio žemynus. Tai Brazilijos dovana šimtųjų šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mirties metinių proga.

             Bažnyčioje nuo pat ankstyvųjų laikų buvo paprotys susiburti draugėn maldai prie tikėjimo liudytojų, kankinių kapų. Šio papročio senumą mums primena katakombos – kapinės, priglaudusios daugybę Kristaus išpažinėjų kūnų, ir sykiu krikščionių maldos vieta. Ilgainiui Bažnyčioje paplito šventųjų relikvijų, tai yra jų mirtingųjų palaikų, pagerbimas. Šventųjų relikvijos – tai iškalbingi ženklai, mums, gyviesiems, liudijantys žmogaus trapumą ir sykiu nemirtingumo viltį. Relikvijos – tai iškovotos geros kovos, tai meilės pergalės ženklai. Priešingai nei mano nūdienos visuomenė, Dievas visada renkasi tai, kas silpna, idant sutrikdytų galinguosius. Žvelgdami į savo brolių bei seserų relikvijas išpažįstame, kad Viešpats, davęs mums mirtingą kūną, pakeis jį kitu, nemirtingu ir garbingu kūnu. Todėl relikvijos visada bus ant mūsų altoriaus, ant kurio Kristus prisikelia per kiekvienas šv. Mišias, tapdamas aukščiausiu mūsų prisikėlimo laidu.
             2007 m. gegužės 18 – liepos 1 d. šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos pasiekė ir Lietuvą. Jos pažadas po mirties iš dangaus siųsti rožių lietų laukia visų mūsų. Per 45 savo viešnagės Lietuvoje dienas Šventosios relikvijos aplankė visas vyskupijas, keliavo po miestų katedras, vienuolynus, kalėjimus, ligonines, primindamos visiems jos skelbtą vienintelę būtinybę: „Mylėti Viešpatį ir stengtis, kad Jis būtų mylimas.“
           Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos mus skatina naujai išgyventi Evangelijos žinią – visa apimančią, visa įveikiančią gailestingąją Dievo meilę, įsiklausyti į jos išmintį, vedančią į Dangiškojo Tėvo Širdį.
           Pagerbdami relikvijas, pagerbiame ne tik šventąjį, bet ir Dievo galingą veikimą jame. Ne veltui, statant altorius bažnyčiose, į juos įdeda relikvijorius, nurodant Kristaus Kūno ir šventojo kūno sąsają. Prisiliesdami prie relikvijų savotiškai prisiliečiame prie Kristaus Kūno dalelės. Šventajame Rašte, ypač Naujajame Testamente, yra gausu pavyzdžių, kaip žmonės prisilietę prie šventųjų pagydavo, net prikeldavo iš mirties. Evangelijose galime stebėti Jėzų, kurio apsiausto apvadą palietusi, išgyja serganti moteris. Šventieji yra tie, kurie kartu su Pauliumi galėjo sakyti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20). Būtent dėl susivienijimo su Kristumi, šventųjų kūnai      

Nuostabu, kad Šv. Teresėlės relikvijos buvo atvykusios į Vilnių, kuris yra Gailestingumo miestas. Galime matyti, kaip gražiai susipina trys Dievo Gailestingumo žinios: Aušros vartų Gailestingumo Motinos, Gailestingojo Jėzaus paveikslo ir šios šventosios skelbiama Dievo gailestingumo giesmė.skleidžia tą gydančią Dievo galią.

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, gražioje koplyčioje, pastatytoje jo garbei, saugomas šv. Kazimiero karstas, palaimintojo Jurgio Matulaičio palaikai gerbiami Marijampolės bazilikoje. Kitose bažnyčiose yra įvairių šventųjų relikvijos.