Prieš sumainant žiedus

       

        

                      PRIEŠ SUMAINANT ŽIEDUS 

Jėzus Kristus nustatė, kad santuoka būtų monogaminė. Tai yra vienas vyras santuokoje gyvena su viena moterimi. Kas palieka savo žmoną arba meta savo vyrą ir tuokiasi arba išteka už kito,– pagal Jėzaus dievišką mokslą,– tas svetimauja  ir sunkiai nusideda.

Visi žinote, kad  katalikiška santuoka neišardoma. Tai reiškia, kad abu sutuoktiniai santuokos priesaikos laikosi iki mirties. Tik vienam mirus, antrasis lieka laisvas, vėl gali tuoktis, ištekėti.

Kokie yra  privalumai neišardomos santuokos? Sudaro geriausias sąlygas išsilaikyti šeimai, gerai išauklėti savo vaikus, pasitarnauti visuomenei ir tautai. Galimybė išsituokti skatina žmones nesivaržyti, elgtis savanaudiškai, nepaisyti vaikų ir visuomenės gerovės.

Kas kaltas, jei šeimoje prasideda nesantaika, barniai? Patys vedusieji, kurie sukūrė šeimą tam nepasiruošę, gerai vienas kito nepažindami ir, gal būt, tikėjosi, kad šeimyniniame gyvenime galės tik imti, o ne duoti, kad kitas ar kita turės aukotis, o jam ar jai to nereikės daryti. Abu turi dalintis ne tik bendrais džiaugsmais, bet ir sunkumais, problemų sprendimu.

Jeigu dėl kurio nors kaltės šeimyninis gyvenimas pasidaro nebeįmanomas ir nepakenčiamas, tada galima bendrai nebegyventi, atsiskirti. Tačiau Santuokos sakramento ryšys pasilieka. Todėl nebegalima vėl vesti arba ištekėti.  O jeigu kam nors taip atsitinka, tas nebegali sudaryti bažnytinės santuokos  tol, kol yra gyva antroji pusė: žmona ar vyras.

Reikia atkreipti jūsų dėmesį. Gyvenantys tik su civiline santuoka  arba be jos / liaudiškai sakant – susidėję/ negali priimti sakramentų: atgailos, švč. Sakramento, sutvirtinimo, jei dar buvo nesutvirtinti. Ligos metu jiems yra suteikiamas ligonio patepimo sakramentas. Tada galima gauti ir išrišimas po išpažinties. Šiaip ir jie privalo atlikti visas kataliko pareigas: dalyvauti sekmadienio Mišiose, kasdieną melstis, daryti gerus darbus, dalyvauti parapijos gyvenime.

Kai kas tvirtina, kad santuoka yra paties Dievo įsakyta. ,,Veiskitės ir dauginkitės ir pripildykite žemę”. Tame pasakyme nėra įsakymo, o tik palaiminimas.

Tiesa, kai kada santuoka gali būti netiesioginiai įsakyta. Kam lytiškai sunku susilaikyti, tam reikia kurti šeimą, kurioje jis galės nenusidėdamas džiaugtis santuokiniu gyvenimu. Toks ar tokia negali turėti begales partnerių ir nuodėmingai tenkinti savo užgaidas. Kas susilaukia kūdikio ne santuokoje, tas privalo tuoktis ir būti kūdikiui  tėvu.

Lytiškai normaliam žmogui susilaikyti nuo santuokos yra nekenksminga. Kas neveda arba neišteka dėl aukštesnių tikslų, tas vertas didelės pagarbos.

Santuokos kelią nustatė ne žmonės, bet Dievas. Žmonėms leista tik prisiderinti prie Dievo ir prigimties įstatymų. Katalikų Bažnyčia neturi teisių iš esmės keisti santuokos įstatymų. Ji gali tik aiškinti ir pritaikyti gyvenimui. Todėl yra neteisinga kaltinti Bažnyčią, kad ji negailestinga išsiskyrusiems sutuoktiniams, nes neleidžia vėl kurti naujos šeimos su Bažnyčios palaiminimu.

Koks yra pagrindinis santuokos tikslas? Kūdikio pradėjimas, gimdymas ir auklėjimas. Negalima tuoktis tik dėl savo užgaidų patenkinimo, pakeičiant pagrindinį santuokos tikslą. Negalima būti dviem vienu kūnu, atmetant trečiojo pradėjimą – kūdikį, kuris yra pirmaeilis santuokos tikslas.  Su dėkingumu Dievui priimdami kūdikius ir juos auklėdami, sutuoktiniai tobulėja kaip asmenybės. Jiems jau atsiranda nesavanaudiškas rūpestis nauju žmogumi.  Tas kilnina širdį, išmoko save užmiršti, vienas kitą pastebėti ir padėti, leidžia išaugti dar didesnei meilei. Tai antraeiliai santuokos tikslai. Jie taip pat labai svarbūs ir reikšmingi.

  Kas mėgaujasi santuokos malonumais, trukdant naujai gyvybei ateiti į šį pasaulį, tas persisotina  malonumais, pasibjaurėja vienas kitu ir iškyla  pavojus suirti šeimai.

Santuoka, kaip ir kiekvienas luomas, uždeda tam tikras pareigas sutuoktiniams. Šių pareigų nepaisyti arba į jas žiūrėti abejingai  yra ne tik pavojinga, bet ir nusikaltimas. Pvz. Santuokos pagrindinis tikslas vienas kitą mylėti ir susilaukti vaikų. Iš to seka pareiga sutuoktiniams lytiniai santykiauti. Todėl intymus lytinis bendravimas, priėmus Santuokos Sakramentą, yra doras veiksmas. Tačiau tik tuo atveju, kai tarnauja  palaikyti meilei ir netrukdo prasidėti naujai gyvybei. Sutuoktiniai yra Kūrėjo bendradarbiai, nes pažadina naują gyvybę, o Dievas sutveria nemirtingą kūdikio sielą  jo gyvybės prasidėjimo momentu.

Intymus lytinis gyvenimas vedusiems yra leidžiamas visuomet, atsižvelgiant į sveikatos būklę ir padorumo aplinkybes, tai yra atliekama įprastu būdu. Lytinis santykiavimas vien tik iš gašlumo, neturint kilnesnės minties, gali būti lengva nuodėmė. Didelė nuodėmė bus tada, kai santykiaujama naudojant dirbtinas priemones, kad nebūtų pradėtas kūdikis.  /Juk galima santykiauti nevaisingomis dienomis ir nebus nuodėmės. Apie tokių dienų ciklus informuoja moterų konsultacijos/.

Susituokusieji turi savo gyvenimą susitvarkyti taip, kad kuo daugiau laiko praleistų draugėje, nes ilgesni išsiskyrimai priveda prie svetimavimų ir suardo net tvirtą šeimą.

Susituokusieji turi padėti vienas kitam kūno ir sielos reikaluose.  Jie abu yra atsakingi prieš Kūrėją ne tik už save, bet ir už vienas kitą. Todėl reikia vienas kitam visapusiškai padėti: nesėkmėje, liūdesyje, ligoje, suklydime. Taip pat dalintis vienas kito džiaugsmais ir vienas už kitą melstis, kad nenutrūktų meilė, pagarba, ištikimybė, o  po kūno mirties  galėtų susitikti amžinybėje.  Neleidžiama vienam rizikuoti sveikata, dora, gyvybe be antro sutikimo.

Ilgiau pagyvenę santuokoje įgyja tam tikrą apsipratimą, kuris pamažu virsta nemandagumu, atšiaurumu ar net žiaurumu. Vyras ir žmona santuokoje turi visą laiką vienas kitą gerbti.  Karšta meilė gali praeiti, bet  gili pagarba vienas kitam turi išlikti visą gyvenimą

Paprastai šeima turi bendrą turtą. Abiejų sutuoktinių pareiga jį saugoti ir be kito sutikimo nešvaistyti. Kas be reikalo eikvoja šeimos turtą girtavimui ar pasipuošimui, tas nuskriaudžia šeimą  ir jai nusikalsta.

Jei gimsta silpnas kūdikis, reikia skubiai pakrikštyti. Bažnyčia reikalauja, kad kūdikis būtų pakrikštytas po 2 savaičių jam gimus, ne vėliau mėnesio. Kodėl? Kad šv. Dvasia per krikštą  greičiau panaikintų gimtąją nuodėmę ir ji apsigyventų vaikučio sieloje.

Tėvų pareiga padėti kūdikiui sveikam užaugti, susipažinti su pasauliu ir pasiruošti gyvenimo dvasinėms audroms. Vaikų geras auklėjimas būna tada, kai tėvai sutartinai rūpinasi  ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu vaikų auklėjimu: įpratina atsisakyti savo įgeidžių, norų, išugdo jautrumą kitam žmogui ir aplinkai. Svarbiausios auklėjimo klaidos: sukurti vaikui šiltnamio sąlygas, patenkinti visus jo norus, užgaidas, leisti viską, ko tik jis įsigeidžia.

Sutuoktiniai turi atsiminti, kad jie gimė, augo skirtingose šeimose, turi skirtingą būdą, charakterį ir įpročius. Todėl gali kilti įvairių nesutarimų. Reikia jiems stengtis vienas kitą suprasti, atjausti, rodyti kantrybę ir toleranciją, o kai suklysta, vienas kitą atsiprašyti, gerą, nuoširdų žodį pasakyti. Tarp vyro ir žmonos kilę nesutarimai, kokie nors ginčai turi likti jų šeimoje. Jie negali būti viešinami, pasakojami giminėms, draugams, kaimynams.

Santuokos Sakramento metu abu prisiekia: vienas kitą mylėti, gerbti, būti ištikimi ir iki  mirties vienas kito  neapleisti.

Prisiekdami mylėti vienas kitą įsipareigoja  rodyti meilę  vienas antram, ją gilinti ir padaryti tikrą. O kada ji būna tikra?  Kai vienas kitam linki gero, stengiasi padėti žemiškame gyvenime ir nori  būti mylimais Dievo vaikais. Tikrai meilei yra priešingas savanaudiškumas, savimeilė.  Tikra meilė stengiasi atsilyginti  meile už meilę, pasiaukojimu už pasiaukojimą, greitu atsiprašymu už savo klaidas. Norint taip mylėti reikia nuolatos stengtis  ir prašyti Dievo pagalbos, dažnai priimant sakramentus: išpažintį, šv. Komuniją. Jėzus Kristus pasakė: ,,Be manęs jūs nieko negalite “. Taip, mūsų jėgos labai ribotos ir silpnos. Jas reikia sustiprinti dvasinėmis priemonėmis: malda, šv. Rašto skaitymu, sekmadienių šventimu…

Vedusiųjų meilė turi būti žmogiška, tai yra  juslinė ir kartu dvasinė, vadovaujama proto. Vedusiųjų meilė nežmogiška tampa tada, kai vienas iš sutuoktinių siekia tik savo malonumo ir įgeidžių patenkinimo ir neatsižvelgia į savo žmonos ar vyro nesveikatą, jo kūno ir sielos nepritarimą, nekreipia dėmesio į nuoširdų prašymą, netgi maldavimą.

Jei kas nesugeba kito atjausti, išgirsti ir nepasidalina savo mintimis, troškimais, planais, laimėjimais, baime, pralaimėjimais, tas neugdo tarpusavio meilės.

Neištikimybė, santuokos išdavimas prasideda tada, kai vedę žmonės mintimis, troškimais, žodžiais ir veiksmais rodo savo meilę kitam asmeniui. Tai priesaikos laužymas, nusikaltimas Dievui, šeimos laimės griovimas, kuris gali pasibaigti skyrybomis.

Kai sutuoktiniai prisiekia  vienas kitą gerbti, tai jie įsipareigoja taip gyventi, kad vedybinis aktas būtų tikras meilės pareiškimas, jų vienybės ženklas, kuriuo jie gali pašaukti naują gyvybę. Būtų didelė nepagarba, jei į savo žmoną ar vyrą būtų žiūrima kaip į daiktą, kuris gali suteikti tam tikrų malonumų. Kaip bet koks nesaikingumas, taip ir intymūs nesaikingi santykiai pažemina žmones ir gali kenkti sveikatai. Pagarba vienas kitam reikalauja kantriai pakelti vienas kito ydas, netaktus, irzlumą, priekaištus  ir stengtis kitam padėti, suteikti džiaugsmo. Vedusieji turi rūpintis savo kūno ir sielos kultūra, privalo palaikyti gražią išvaizdą, namų švarą ir tvarką, draugiškus santykius su vieno ir kito giminėmis.

Yra labai svarbus klausimas. Kiek vaikų turėti šeimoje? Šį klausimą Dievas paliko spręsti patiems tėvams. Susituokusieji privalo gimdyti tiek vaikų, kiek Dievas duoda ir kiek jie galės išauginti, išauklėti sau, savo Tėvynei, Bažnyčiai ir Dievui. Kitaip sakant, pašaukti vaikus į pasaulį ar nepašaukti – tai kilnus Dievo įdiegtas susituokusiųjų apsisprendimas. Tai ne jų kažkoks išankstinis  planavimas, ne mada, ne vyraujančios nuomonės ar papročių dalykas. Tėvų apsisprendimui turi vadovauti krikščioniškai suformuota sąžinė.

Reikia pripažinti, kad tos šeimos, kurios sąmoningai augina daugiau vaikų, jos didžiadvasiškai vykdo svarbiausią savo misiją, nors turi daugiau sunkumų, nepriteklių, atsižadėjimų. Tačiau visokie  tyrinėjimai ir  patirtis  liudija, kad daugiavaikėse šeimose  vaikai geriau paruošiami gyvenimui ir iš jų išauga Tėvynės ir Bažnyčios švyturiai. Pvz. Prelatas poetas Maironis gimė aštuntu vaiku. Arkivyskupas kankinys Mečislovas Reinys gimė vienuoliktu vaiku. Jei jų mamytės būtų nebelaukusios daugiau kūdikių kaip dviejų ar trijų, mes šiandieną neturėtume jų bei daug kitų žymių žmonių, kurie gimė gausiose šeimose.

 

Santuokos sakramentas

Prieš Kristaus gimimą santuoka buvo tik natūrali, Dievo įsteigta sutartis. Jėzus Kristus santuoką pakėlė į sakramento garbę, kad sutuoktinių neišardoma sutartis dar labiau išryškintų Kristaus meilę ir taptų jo vienybės su Bažnyčia pavyzdžiu.

Kai vyras ir moteris pamilsta vienas kitą ir nebenori atskirai gyventi, jie pradeda bendrą gyvenimą, pasižada būti ištikimi,  vienas kitą gerbti, mylėti ir dalintis bendrais džiaugsmais, rūpesčiais. Tai nėra tik jų dviejų meilė, bet ir Dievo meilė. Bažnyčios atstovo kunigo ir dviejų liudytojų akivaizdoje jie abu viešai prisiekia.

Santuoka tarp pakrikštytų yra sakramentas. Jį teikia sutuoktiniai vienas  kitam. Kunigas ją tik laimina.

Jei sutuoktiniai aiškiai ir tvirtai atmeta tai, ko reikalauja Bažnyčia iš besituokiančiųjų krikščionių, sielų vadovai – kunigai tegu nelaimina tokių santuokų.

Per santuokos sakramentą – savęs atidavimą vienas kitam jie tampa ,,viena siela ir vienu kūnu”. Tokiu būdu jie randa būties pilnatvę ir laimę. Būdami vienu kūnu, jie gali pažadinti naują gyvybę, tapti motina ir tėvu. Jie pratęsia savo gyvybę. Kiekvienas kūdikis yra Dievo dovana, bet ir įpareigojimas. Todėl pagal sąžinę ir galimybes jie turi abu planuoti savo šeimą.

Kas reikalinga katalikiškai santuokai? Reikia būti pakrikštytam, prileistam prie išpažinties, šv. Komunijos ir lankyti pasirengimo kursus – pakartoti tikėjimo tiesas. Jei santuokos sakramentas bus imamas kitoje parapijoje, tai iš savo klebono gauti pažymą, kad esi pakrikštytas, prileistas prie sakramentų, kad neturi kliūčių tuoktis, kad atlikai prieš santuokinę išpažintį arba atliksi  toje bažnyčioje, kur būsi sutuoktas.

Katalikiška santuoka turi dvi ypatybes: vienumą ir nesuardomumą.  Vienumas – tai vieno vyro ir vienos moters santuoka. Nesuardoma santuoka, nes abu sutuoktiniai santuokos priesaikos laikosi iki mirties. Vienam mirus, antras lieka laisvas, vėl gali tuoktis, ištekėti.

Kokie privalumai neišardomos santuokos? Sudaro geriausias sąlygas išsilaikyti šeimai, gerai išauklėti vaikus, pasitarnauti visuomenei ir tautai. Galimybė išsituokti skatina žmones nesivaržyti, elgtis savarankiškai, nepaisyti vaikų ir visuomenės gerovės.

Kam šeimyninis gyvenimas pasidaro nebeįmanomas, tas gali bendrai nebegyventi, atsiskirti. Tačiau Santuokos sakramento ryšys pasilieka ir nebegalima tuoktis antrą kartą.

Koks pagrindinis santuokos tikslas? Kūdikio pradėjimas, gimdymas ir auklėjimas. Negalima tuoktis tik dėl savo užgaidų patenkinimo, pakeičiant pagrindinį tikslą. Negalima būti dviem vienu kūnu, atmetant trečiojo pradėjimą – kūdikio, kuris yra pirmaeilis santuokos tikslas.

Kai su dėkingumu Dievui priimami kūdikiai, tai sutuoktiniai tobulėja kaip asmenybės. Jiems atsiranda nebesavanaudiškas rūpestis nauju žmogumi. Tas kilnina širdį, išmoko save aukoti, vienas kitą pastebėti ir padėti, padeda išaugti dar didesnei meilei.

Santuoka uždeda tam tikras pareigas sutuoktiniams. Šių pareigų nepaisyti  arba į jas žiūrėti abejingai yra ne tik pavojinga, bet ir nusikaltimas. Pvz. santuokos pagrindinis tikslas yra vienas kitą mylėti ir susilaukti vaikų. Iš to seka pareiga sutuoktiniams lytiškai santykiauti. Priėmus Santuokos sakramentą intymus lytinis gyvenimas yra doras veiksmas. Bet tik tuo atveju, kai tarnauja palaikyti meilei ir netrukdo prasidėti naujai gyvybei. Sutuoktiniai yra Kūrėjo bendradarbiai. Jie pažadina naują gyvybę, o Dievas sutveria nemirtingą kūdikio sielą jo gyvybės prasidėjimo momentu.

Santuokos priesaika tokia: ,,Aš N. imu tave M. savo žmona / vyru/  ir prisiekiu visada būti tau ištikimas /a/;  kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims,– visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas”.

Be vietos ordinaro /vyskupo/ leidimo negali kunigas būti liudininku tokioms santuokoms: 1. klajoklių, 2. kuri negali būti sudaryta pagal civilinius įstatymus, 3. kurie suvaržyti įsipareigojimų kitai šaliai ar vaikams iš ankstesnės santuokos, 4. kurie viešai atsižadėjo katalikų tikėjimo, 5. kurie nubausti bažnytine bausme – ekskomunika, interdiktu, 6. kurie sudaro santuoką per įgaliotinį ir 7. nepilnamečių, 8.lytinis nepajėgumas, 9. tebesitęsiantis santuokos ryšys, 10. kulto skirtumas, 11.šventimai, 12.vieši amžinos skaistybės įžadai, 13. pagrobimas, 14. sutuoktinio nužudymas, norint sudaryti naują santuoką, 15. giminystė, 16. svainystė, 17. viešas nepadorumas, 18. įstatyminė giminystė.

Nuo kai kurių kliūčių dispensuoja /atleidžia/ vyskupas. Yra kliūčių, kurios priklauso prigimtinei teisei /2,3,iš dalies 9/ Nuo jų ne dispensuojama. Nevaisingumas santuokos neardo.

Kai kyla neaiškumai, reikia kreiptis pas vyskupą ar bažnytinį Teismą.

Trys mėnesiai prieš santuoką  jaunieji kreipiasi pas kleboną susitarti dėl santuokos. Lietuvoje sutuoktinių amžius 18 metų. Bažnyčia laimina santuoką, jei bent vienas iš jų yra katalikas. Santuokai yra būtina du liudininkai. Jei katalikas tuokiasi su ne kataliku, tai katalikas /žinant ir sutinkant ne katalikui/ rašo pasižadėjimą, kad savo vaikus krikštys ir auklės katalikiškai.

Bažnyčia, skelbdama Kristaus mokslą, negali jo keisti, nepripažįsta skyrybų. Ji gali paskelbti santuoką negaliojančią, o sudaryta ir pavartota santuoka yra galiojanti  ir negali būti nutraukta. Jei katalikas susituokia su nekrikštytu, tai dėl labai svarbių priežasčių santuoka gali būti Popiežiaus nutraukta, nes nėra sakramentas. Kai tarp sutuoktinių atsiranda didelė neapykanta, jie gali gyventi atskirai.

Jei ne katalikas sutuoktinis atsisako tuoktis bažnyčioje, katalikas gali kreiptis pas vyskupą dėl santuokos ir, gavęs leidimą, duoda priesaiką vienas.

Išsiskyrusiems  teikiama  parama, kad nesijaustų atskirti nuo Bažnyčios. Jie raginami melstis, dalyvauti šv. Mišiose ir bendruomenės gyvenime. Jei katalikas, sudaręs bažnytinę santuoką, išsiskiria ir sudaro naują, civilinę santuoką, gali eiti sakramentų tik tada, kai pasižada gyventi visiškai susilaikydamas nuo lytinių santykių. Jie nepraranda Dievo meilės ir nenustoja būti Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariais.

Sutuoktiniai turi teisę planuoti vaikų   skaičių natūraliais metodais / vaisingų ir nevaisingų dienų kalendorius/. Bažnyčia visada mokė ir moko, kad kontracepcija yra blogis iš esmės.

       Lytiniai santykiai turi būti natūralūs.

Kas ruošiasi santuokos sakramentui ir, perskaitęs šias mintis, turės kokių nors neaiškumų, tegu klausia kunigą.

Panaudota literatūra:1.”Katechetiniai užrašai” kun. Vygintas Čiurinskas, 2. Tikiu /trumpas Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 3. Katalikų Bažnyčios Katekizmas.

Atominė bomba  ant Lietuvos

Baigiantis antram pasauliniam karui ant Japonijos miestų buvo numesta atominė bomba. Tada iš karto žuvo kelios dešimtys tūkstančių žmonių.

 Ant mūsų Lietuvos kiekvienais metais krito ir dabar vis  krinta kitokia bomba, kuri neleidžia į šį pasaulį ateiti po 40 000 naujagimių. Tai abortai. Todėl ištuštėjo kaimai, mokyklos. Dėl to nusikaltimo liko bei lieka daug  fiziniai ir dvasiniai sužalotų motinų.

Neštumo nutraukimas – abortas sukrečia moters psichiką iš pagrindų. Būna atvejų, kai motinai tuoj pat ištinka hormoninis šokas, nes staiga sutrinka fiziologinis procesas. Paskui prasideda nuolatinė depresija, nes toks didelis pergyvenimas pasilieka psichikoje, nors motina ir labai stengtųsi pamiršti savo nekalto kūdikio nužudymą.

Nutraukus neštumą seka tokie padariniai:

1/ aštri psichozė arba šizofrenija toms, kurios iš prigimties turi polinkį šioms ligoms,

2/ psichinė depresija, kuri išjungia moterį iš visuomenės gyvenimo, arba moteris būna taip paveikta, kad ji nepajėgia nei dvasiniai, nei fiziniai auklėti kitus vaikus.

3/ nebeįstengia būti tinkama partnere savo vyrui ir viskas veda prie konfliktinių situacijų, neištikimybės ir  skyrybų.

Keletas gyvenimo pavyzdėlių: moteris augino du sūnus. Tapo nėščia, kai sūnums buvo 15 ir 14 metų. Gėdinosi kaimynų, giminaičių ir  neštumą nutraukė. Vaikai suaugo, pradėjo savarankišką gyvenimą, o motina liko vieniša. To vienišumo ji negalėjo pernešti, nes sąžinė nuolat prikaišiojo, kad dabar nebūtų tokia vieniša, jei nebūtų padariusi aborto. Štai nesibaigianti depresija.

Kitas atvejis. Moteris pagimdė tik vieną dukrą. Norėjo ją deramai išauklėti, išmokyti ir tik ją vieną išauginti. Sekė keli abortai. Dukra užaugo, ištekėjo, pagimdė sūnų. Duktė mirė, žentas pasiėmė jos anūką. Ji liko vieniša, be artimo žmogaus. Ją kankino nuolatinė depresija dėl anų nužudytų negimusių savo kūdikėlių.

Dar vienas pavyzdys. Motina turėjo psichiškai nesveiką dukrą. Kažkas ją išprievartavo. Gimė sveikas vaikas – duktė, kuri augo vaikų namuose. Ją lankydavo senelė.  Mergaitė užaugo sveika, protinga. Senelei mirus toliau ji globojo  psichiniai nesveiką savo motiną.

Nutraukus neštumą moteriai gresia fiziologinės pasekmės – gali daugiau nebepastoti ir  išsivystyti kitos vidaus ligos.

Kai vaikai sužino, kad jų motina padarė abortą, nužudė jų broliuką ar sesutę, tai dėl motinos poelgio  jiems būna trauma, kuri pasilieka visam gyvenimui. Nesąmoningai juose ima rusenti agresyvumas motinai ir visiems žmonėms.

Atsitinka, kad vyras reikalauja aborto. Tokio reikalavimo ištakos glūdi kur kas giliau. Tas rodo, kad  jų abiejų meilėje ne viskas tvarkoje.  Jei vyras reikalauja to, kas nuodėminga ir jo žmoną visapusiškai sužaloja, tai moteris privalo pasipriešinti ir vyrą auklėti, nes meilė nesiderina su žudymu. Jeigu aborto nori moteris, tai abu turėtų kreiptis pas psichologą ir autoritetingą dvasininką.

Šv. Raštas nusako, jog žmogaus gyvybės pradžia yra apsupta šviesos. Dievas palyginamas su Audėju, kuris motinos įsčiose ,,audžia” žmogaus kūną.

 138 psalmėje rašoma: ,,Viešpatie,  Tu mano širdį sukūrei, Tu sunarstei mane mano motinos įsčiose. Dėkoju, kad taip stebuklingai Tu mane surėdei, nes visi Tavo keliai yra stebuklingi. Tik Tu vienas mano sielą pažįsti. Ne vienas kaulelis Tau paslėptas nebuvo, kai paslapčiom mane kūrei…”

Makabiejų motina, drąsindama savo kankinamus sūnus, kalbėjo: ,,Nežinau kaip mano įsčiose jūs atsiradote , nes ne aš jums gyvybę ir būtį daviau. Ir juk ne aš jūsų kūno sąnarius  kūriau. Pasaulio Kūrėjas jums naują gyvybę suteiks. Tasai, kuris viskam davė pradžią, Jisai ir alsavimą jums sugrąžins…/Mak. 7,29/.

Šv. Raštas argumentuoja, kad žmogus yra begalinės vertės būtybė. Jo gyvybė šventa, neliečiama, nes jos pradžia apsupta šventumo.

Kadangi Dievas žmogų pašaukia į būtį, į buvimą, tai tik Jis vienas turi teisę pasikviesti iš buvimo. Kai žmogus šventvagiškai įsibrauna į gyvybės vystymosi paslaptį ir ją naikina, žudo, tai jau padaro nusikaltimą.

Ar pateisinamas neštumo nutraukimas, jei numatoma, kad kūdikis gims fiziniai nesveikas?

Tokie atvejai reti, dažniausiai bijoma be reikalo, nes tai būna tik prielaidos.

Kartą Prancūzijos televizijoje dalyvavusi gydytoja pasakė: ,,Reikėtų neštumą nutraukti, jei  numatoma, kad kūdikis gims nenormalus.” Tuoj pat telefonu sureagavo vienas tėvas, sakydamas: ,,Atleiskite, aš nepripažįstu tokios medicinos, kuri šalintų ligą kartu su ligoniu. Juk medicinos pareiga yra gydyti ligonį, o ne jį sunaikinti.”

Ta gydytoja bandė prieštarauti, bet laidą vedantysis neleido jai kalbėti, sakydamas: ,,Negalima taip spręsti klausimą, nes  prie ekranų gal sėdi iš prigimties invalidai žmonės. Atrodytų, kad mes sakome jiems: jūs gyvenime nereikalingi, nes gimėte invalidais.

Katalikiškas tikėjimas sako, kad kiekvienas žmogus vienodai priklauso Dievui. Žmogaus vertės nesąlygoja jo invalidumas, nes žmogaus gyvybė šventa.

Žmogaus gyvenimas prasideda nuo jo pradėjimo momento. Kas šią tiesą nori paneigti, tas sako, kad  gyvenimas prasideda gimimu. Tai netiesa. Šiandieniniai embriologai, neurologai, psichologai aiškina, kad žmogus yra žmogumi nuo paties jo  pradėjimo. Jau po 24 val. vaisius turi visas organizmo sistemas kaip ir suaugęs individas: odą, širdį, kepenis, plaučių pradmenis, lyties užuomazgą, centrinės ir periferinės nervų sistemos pradmenis.

Gydytojai specialistai ultragarso nuotraukose  gali stebėti negimusį kūdikėlį. Jie daro tokią išvadą: tas mažas sutvėrimėlis yra tikras žmogus –  dvasinė būtybė, kuriai turi įtakos pirmųjų savaičių motinos pergyvenimai jo tolimesniam gyvenimui. Jei motina laukdama  kūdikio bet kurį neštumo mėnesį  apsivogs, tai gimęs kūdikis bus vagis iš prigimties – kleptomanas.

1984 m. vokietė Kotryna Cimer išleido knygą ,,Gyvenimas prieš  gimimą”. Joje rašo, kad  žmogaus gyvenimas pradeda vystytis nuo pirmųjų ląstelių dalijimosi. Gimimas yra tik perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą.  Jau 21 dieną širdis pradeda galingai veikti ir varinėti kraują po visą kūnelį. Deguonis pasiekia visus taškus, o pirmiausiai besivystančius smegenis, kurie parodo savo subtilią struktūrą.  Anksti ima veikti juslės,  jos reaguoja į išorinius įspūdžius.  Anksti pasirodo sielos apraiškos dar nepažįstama veikla. Tik dabar sužinota,  kad  jau pirmosiomis savaitėmis yra kažkoks dvasinis ryšys tarp motinos ir joje augančio kūdikio.

,,Ankstyvo vystimosi stebuklas pastebimas rankos ir plaštakos augime. Nuo 28 dienos jau matosi rankučių pradmenys. 6 – tos savaitės gale rankutės ir plaštakos jau pilnai susiformavusios. Sudėtingas čiulpimo sistemos  vystimąsis trunka 14 dienų.

Kūdikėlis naudoja rankutes ir kojytes, kaip ir visas besivystančias, besiskleidžiančias sistemas. Iš moderniosios psichologijos žinome, kad judesys yra pirmoji nebyli kalba. Motina vos jaučia mažyčio kūnelio judesius, kurie  yra ankstyvų jo sielos pagavų ir susijaudinimų išraiška. Nuo aštuntos savaitės kūdikėlis kai kada įdeda nykštuką į burnytę. Motinos kūne jis keičia padėtį, kaip jam patogiau. Tas rodo, kas jame vystosi pusiausvyros jausmas. Tai kūno ir sielos veikla.

8 – 10 savaičių kūdikėlis jau gali jausti, kentėti – jis jau socialinė būtybė.

Ultragarso nuotraukomis yra užfiksuoti kūdikėlio nužudymo  momentai. Kai gydytojas instrumentu paliečia nekaltą auką, ji smarkiai sujuda ir  į burnytę mėgina įkišti nykštuką. Tai pagalbos šauksmas, kuris žinomas ir gimusiam kūdikiui. Kūnelis smarkiai suvirpa, širdelė ima plakti 200 kartų per minutę. Kaip kiekvienas gyvis, taip ir negimęs kūdikėlis nenori mirti, jam skauda, jis jau kenčia, bet yra bejėgis apsiginti, nes motina, ar pati, ar tėvelio priversta, pasiryžo juo atsikratyti.  Skausmingai atveria burnytę, lyg norėdamas šaukti pagalbos: ,,Mamyte, gelbėk, mane skaudžiai sužeidė, jau vieną kojytę nupjovė”. Bet jam pagalbos nėra, nes jis nelaukiamas, nereikalingas…Visa tai matyti ultragarso nuotraukose.

Amerikietis gydytojas ginekologas Dr. Bernardas Netansonas su kolegomis paruošė filmą, vadinamą ,,Nebylio šauksmu”. Gydytojas prisipažįsta: ,,Kai prieš 40 m. studijavau, man sakė, kad embrionas dar nėra žmogus. Tik ultragarso nuotraukose pamatęs  supratau, ką esu padaręs. Ant mano sąžinės gula tūkstančiai nužudytų negimusių kūdikėlių.” Jis pasiryžo daugiau nebežudyti negimusių kūdikėlių. Važinėja po pasaulį su paskaitomis  apie aborto nežmoniškumą ir siaubą.  Jis skelbia: ,,Abortas yra žmogžudystė”.

Abortas yra ypatingai žiauri smurto forma dėl to, nes yra pasikėsinama  prieš nekaltą, bejėgį, negimusį kūdikį. Jis aiškina toliau: ,,Aborto pasekmės liečia visą visuomenę  – ji žiaurėja. Visose gyvenimo srityse ima reikštis smurtas, melas, netolerancija, teroras, žmonių teisių pažeidinėjimai, kariniai konfliktai ir kitos blogio apraiškos.  Mes patenkame į užburtą ratą. Žmogaus protas klausia, ar galima skelbti gyvenimo ar mirties nuosprendį  pagal žmogaus didumą?”

Vokietijos rašytoja Ieva Štimater aprašo savo jausmą, patirtą po aborto. ,,Aš norėčiau palaidoti  savo liūdesį dėl negimusio kūdikėlio nužudymo, bet niekada negalėsiu. Vėju staugia demonai, lietum šnibžda ir man spjauna į veidą. Nors Dievas man gali atleisti, bet aš sau neatleisiu, nes aš nusigręžiau nuo jo  - savo kūdikio. Jis man davė mažytį ženklą… Galėjau jį pamatyti, jei tik būčiau norėjusi… Jis manyje susiformavo, bet aš ant jo įtūžau, kad atims mano dienas ir metus, mane pražilins ir susargdins. Ir kvailiodama dar maniau, kad aš esu  pašaukta rašyti. Aš piktai džiaugiausi didžiąja laisvės teise. Visam laikui save supančiojau. Pasinėriau kažkur giliai į liūdesį iki beprotybės…”

Kartą misionierius paklausė indų tautos vadą Gandi, ko reikia, kad indai geriau suprastų Jėzų Kristų? Gandi atsakė: ,,Pagalvokite apie rožės paslaptį: ji nieko nedaro, o tik kvepia. Todėl visi ją myli. Kvepėkite ir jūs”.

Kuo kvepia šiandieninė mūsų visuomenė? Neapykanta vienas kitam, netgi negimusiam nekaltam kūdikiui.

Kas šiandieną daro abortus, tas save stengiasi taip nuraminti. Įstatymas leidžia abortus, todėl galiu pasinaudoti galiojančiu įstatymu.

Kas šį įstatymą parašė? Žmonės –įstatymų leidėjai, neretai doroviškai iškrypę. Kodėl užmirštamas Dievo įsakymas – nežudyk?

Kai moteris pasinaudoja galiojančiu įstatymu, leidžiančiu žudyti negimusį kūdikėlį, tai po to  ji visada jaudinasi, skaudžiai pergyvena matydama  kitus kūdikėlius vežimėlyje, ant motinų rankų  ar bežaidžiančius. Ji savo sąžinėje, sieloje jaučia skaudų priekaištą, kad nužudė savo negimusį kūdikėlį ir savo sieloje pravirksta.  Savo sielos negalima apgauti ir sąžinės nuraminti, nes sulaužytas Dievo įsakymas ,,nežudyk.” Tas motiną sužeidžia nepagydomai.

Mes gyvename, džiaugiamės gyvenimu  ir nenorime, kad mus kas nužudytų. Lygiai taip pat ir mes neturime teisės  kito žudyti, nors tai būtų negimęs, negalintis priešintis  ir apsiginti kūdikėlis. Mes kiekvienas buvome motinos iščiose silpni, bejėgiai ir ačiū mūsų motinoms, kurios mums leido gimti, gyventi nors gal buvome penktas ar septintas vaikas  šeimoje.

Kai kada gydytojai pataria nutraukti neštumą dėl susilpnėjusios motinos sveikatos. Kaip tokiu atveju elgtis?

Paklausykime šio atsitikimo ir bus teisingas atsakymas.

Vienai jaunai motinai sušlubavo sveikata. Gydytojai patarė kuo skubiausiai nutraukti neštumą.  Jie pasmerkė mirčiai jos negimusį kūdikėlį. Moteris visada tardavos su vyru. Šį kartą vyras laukė prie ligoninės durų. Abu pasuko į nuošalią vietą pasikalbėti. Protingas vyras kalbėjo: ,,Ar mes nesukliudysime pasireikšti Dievo valiai, jei susidorosime su ta bejėge maža būtybe  – mūsų kūdikiu?“ Jie nuėjo į bažnyčią, kur ne kartą meldėsi, ėjo sakramentų, sekmadieniais dalyvavo šv. Mišiose…Užeiti į bažnyčią pasiūlė vyras. Jauna motina ten daug meldėsi ir  verkė. Gal įsivaizdavo esanti invalidė ar net mirusi. Ji save klausė: ,,Ar Dievo valia, kad aš, motina atiduočiau gydytojų rankoms sudraskyti savo kūdikėlį ir išmesti į kanalizaciją? Jei yra Dievas, kurį tikėjau iki šiol, tai yra ir jo amžinybė ir pažadėtas mirusiųjų prisikėlimas. Ar man, motinai, bus malonu amžinajame gyvenime sutikti tą bevardę būtybę – savo kūdikį, kurį pastūmėjau mirti pirma savęs arba vietoj savęs? Ar man, motinai  nebus gėda prieš tą, kurį  esu pašaukta gimdyti, auginti, globoti ir auklėti ?”

Ką galvojo jos vyras? Gal jis įsivaizdavo žmonos mirtį ir  vienatvę su dviems našlaičiais savo vaikais, bet jis negalėjo patarti savo mylimai žmonai  nužudyti savo kūdikį. Jis žinojo, kad žmona laukia jo galutinio sprendimo, nuo kurio priklausys mirties nuosprendis dviems ar vienai būtybei…

Po geros valandos jie išėjo iš bažnyčios. Žmonos akys buvo ašarotos. Ji ten meldėsi ir verkė, bet jos akys švytėjo  drąsa ir pasiryžimu: ,,Aš būsiu tikra motina”. Vyras paėmė jos ranką, suspaudė  tvirtai ir pasakė: ,,Einame namo”.

Motina paėmė nemokamas atostogas, išvažiavo į vyro tėviškę – kaimą. Ten grynas oras, sveikas maistas, rami, jauki aplinka, dažni vyro apsilankymai jos sveikatą labai sustiprino. Gimdymas buvo sėkmingas, į pasaulį atėjo sveika dukrytė – trečias kūdikis šeimoje.  Motina džiaugėsi, kad nepaklausė gydytojų patarimo ir netapo savo vaiko žudike.

Toji motina išaugino 6 vaikus.

 Ką šis atsitikimas mums kalba?  Jis kviečia mūsų šeimas vengti  skaudžių suklydimų, kad atgimstančios Lietuvos šeimos būtų gausesnės, skaitlingesnės, Dievo palaimintos ir laimingos čia ir amžinybėje.

Vedusiųjų sąžinės sąskaita.

Kaip vedusiojo gyvenimas skiriasi nuo vienišo žmogaus, taip ir išpažintys turi būti skirtingos. Čia išgirsite klausimus, kurie palengvins pasiruošti išpažinčiai.

Ar neverčiau santykiauti ligoje ir neprotingai daug kartų? Ar be rimtos priežasties neprieštaravau vyrui, žmonai, kai  prašė lytinio santykio? Ar lytinio santykio metu nebuvau praradęs žmogiškumą? Ar nebuvau įkyrus savo gašlumu? Ar neturėjau  gašlumo minčių, jausmų, darbų su svetimais, su vedusiais ar nevedusiais? Ar lytinio santykiavimo metu nevengiau apvaisinimo, naudodamas vaistus  ar kitokias priemones? Ar neįkalbėjau kitų asmenų vengti gausesnės šeimos  ir naudoti apsaugos priemones? Ar neįsileisdavau į bučinius, palytėjimus, kurie privesdavo prie galutinio susijaudinimo, bet ne lytinio santykio? Ar nepatenkinau savo lytinių jausmų vienas? Ar neskaičiau begėdiškų knygų, nežiūrėjau amoralių filmų ir taip  savęs nesuteršiau? Ar saugojausi progų, kurios nuveda į nuodėmes?

Ar sąžiningai saugojau savo šeimos turtą? Ar girtavimui, puošmenoms  neeikvojau šeimos pinigų, kas vedė į nesantaiką, nesutarimą? Ar tingėdamas dirbti nenuskriaudžiau savo šeimos? Ar žiūrėjau savo šeimos tvarkos ir švaros?  Ar nemelavau ir melagingai neprisiekiau?

Ar buvau mandagus, dėkingas, geras ir  pagarbiai elgiausi? Ar nesiplūdau iš įpročio ir nesivaldydamas? Ar be jokio pagrindo neįtarinėjau neištikimybe? Ar stengiausi suteikti džiaugsmo,o nepasisekime paguosti? Ar rūpinaus drauge gyventi  ir kiek galima daugiau laiko praleisti šeimoje? O gal bėgau pas kaimynus, draugus?

Ar nebuvau per daug  žiaurus ar atlaidus vaikų atžvilgiu? Ar pakankamai rūpinaus jų  gydymu, kai jie susirgo?

Viena poetė parašė eilėraštį, pavadintą “Negimusio kūdikio šauksmas”. Paskaitykite jį, jei  kils noras atsikratyti antru ar ketvirtu kūdikiu.

         Poetės šie posmai tegu randa reikiamą  atgarsį motinos ir tėvo sieloje, kai jie panorės nužudyti negimusį savo kūdikį.

OI MAMA, MAMA, sulaikyki ranką,

Leisk dar pabūti  po tava širdim.

Nejaugi žemėj kraujo neužtenka?

Kodėl gyvybę nori man atimt?

         Turiu aš sielą, duotąją Kūrėjo,

O gležną kūną  tu pati davei.

Ir nusikalsti aš dar nesuspėjau.

Oi mama, mama, kam mane žudai?

Leisk man išvysti nors trumpam pasaulį,

Pažvelgt į tavo veidą ir akis…

Leisk pamatyti, kaip atrodo saulė,

Išgirst, ką tavo lūpos man sakys…

                   Po krikšto būčiau aš kaip angelėlis,

                   Nuplauna krikštas nuodėmes tėvų…

                   Dabar neteks mažytei mano vėlei,

          Matyti Dievo ir jo angelų…

           Bet šito šauksmo motina negirdi,

           Nejaugi jai nesudrebės širdis?

           Ji eina, kūdikį pasmerkus mirti,

           O sieloje – juoda naktis.

                         DIRBTINIS APVAISINIMAS

         Šiandienos mokslas galutinai įrodė, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento ir turi būti ginama nuo pat pradžios. Viena iš prigimtinių žmogaus teisių yra ta, kad niekas neturi teisės į kitą asmenį. Tėvai neturi absoliučios teisės į vaiką, jie turi teisę tik į santuokinį aktą, kuris gali būti apvainikuotas nauja gyvybe kaip dovana. Yra šeimų, kurios dėl įvairių priežasčių šios dovanos negauna ir yra vadinamos nevaisingomis.  Bažnyčia gerai supranta šią problemą ir teigia, jog yra moralu ir yra būtina gydyti nevaisingumą, šalinti visas įmanomas  nevaisingumo priežastis  pasitelkiant vaistus ar atliekant operacijas.  Tačiau gydymo priemone negali tapti pats vaikas.  Po dirbtinio apvaisinimo  žmonės ir toliau lieka nevaisingi, nes griežtąją prasme  nevaisingumas yra ne liga, bet kitų ligų ar priežasčių pasekmė.

         Dirbtini apvaisinimo klinikų teiginys, jog pažeidžiama Konstitucijos suteikta  teisė į gydymą, yra neteisingas, nes dirbtinis apvaisinimas negydo nevaisingumo. Tai patvirtina ir nuostata dirbtinai apvaisinti vienišas moteris, kurios neturi vaisingumo sutrikimų. Tačiau tuo siekiama įteisinti apmokėjimą iš ligonių kasų   ir pirmiausia užtikrinti verslo klestėjimą.

         Bažnyčia niekada  neprieštarauja pagelbėti žmogui ir nepasisako prieš dirbtinį apvaisinimą apskritai,  tačiau priešinasi apvaisinimui mėgintuvėlyje – procesui, atliekamam ne moters organizme, ne natūralioje aplinkoje.  Bažnyčia gina  žmogaus prigimtinę teisę būti natūraliai pradėtam, išnešiotam ir pagimdytam.

         Kiekviena gyvybė yra dovana. Iš mėgintuvėlio gimęs žmogus taip pat dovana, jis unikalus, vienintelis ir nepakartojamas, bet vis dėlto mes turime atsilaikyti prieš norą turėti vaiką bet kokia kaina.

         Pati lytinė ląstelė jau yra gyvybė – gyvybės nešėja. Bet lytinė ląstelė – dar ne žmogus, jis pradedamas tik dviems ląstelėms susiliejus. Nuo tos akimirkos ir prasideda gyvybė. Žmogus yra žmogus bet kurioje  savo vystimosi stadijoje, ar tai būtų keliolika pasidalijusių ląstelių ar devyniasdešimtmetis senukas. Todėl kai kalbama apie nepanaudotus embrionus, kurių stipresni atrenkami implantuoti, o likusieji, pasibaigus laikymo terminui ar šeimos skyrybų atveju, sunaikinami, kalbame apie žaidimą žmonių gyvybėmis. Kiekvienas embrionas yra ŽMOGAUS GYVYBĖ, ne šuns, ne katės, ne augalo.  Kas turi moralinę teisę spręsti, kurį iš jų užšaldyti, kurį palikti, o kurį išmesti kaip nereikalingą?         

K R I K Š T A S

              KRISTAUS KRIKŠTAS  IR MŪSŲ KRIKŠTAS

 Evangelijos pasakoja, kaip Jonas Krikštytojas atgailaujančius krikštijo Jordano upėje. Tada jis pasakė: ,,Po manęs ateina galingesnis už mane,– aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia” /Mk1,8/.

Kodėl Jėzus Kristus prašė Joną Krikštytoją, kad jį pakrikštytų? Šv. Rašto tyrinėtojai aiškina, kad tikroji Jėzaus krikšto priežastis – Jo noras susivienyti su nuodėminga žmonija.  Būdamas be nuodėmės, jis krikštijosi tam, kad prisiimtų visų amžių žmonių nuodėmes ir taip atpirktų žmoniją. Jis labai nusižemino ir tapo panašus į žmones, išskyrus nuodėmę. Ir vėliau jis nevengė draugystės su nusidėjėliais, net jų ieškojo.

Kiti Bažnyčios Tėvai Jėzaus prašyme pakrikštyti įžvelgė Krikšto sakramento simbolinį įsteigimą.

Jėzaus krikšto metu pasireiškė visi trys Švč. Trejybės asmenys: ant Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus nusileido Šventoji Dvasia ir pasigirdo Tėvo balsas: ,,Tu mano mylimasis Sūnus…”.

Viešpats Jėzus Kristus, prieš įžengdamas į dangų, pasiuntė apaštalus ir jų įpėdinius mokyti visų tautų, amžių žmones ir juos krikštyti Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu. Taigi  Jėzus Kristus įpareigojo savo apaštalus, jų įpėdinius – vyskupus ir kunigus – krikštyti visus žmones… Todėl Bažnyčia vadovaujasi Kristaus įsakymu ir per amžius krikštija Švč. Trejybės vardu kūdikius ir suaugusius.

Krikštas yra didelis įvykis šeimai, parapijai ir visai Katalikų Bažnyčiai. Tačiau didžiausias įvykis pačiam krikštijamajam, kuris gauna dieviškojo gyvenimo pradmenis. Vėliau jis, remiamas sakramentų malonėmis, savo ir tėvų pastangomis dvasiniai augs.

Naujoje apeigų knygoje apie krikštą yra pasakyta: ,,Krikšto sakramentas yra mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus įsteigtas. Jis reikalingas amžinai vienybei su Dievu – dangui pasiekti. Krikštu mes tampame Dievo vaikais ir Kristaus įkurtosios bendruomenės – Bažnyčios nariais” (Kūdikių krikštas,45).

Per Krikštą žmonės yra įjungiami į Dievo tautą. Pakrikštytas kūdikis gauna gimtosios nuodėmės atleidimą. Jei Krikštą priima suaugęs, tai gauna visų nuodėmių atleidimą. Krikštas suteikia pašvenčiamą  malonę, padaro žmogų Dievo vaiku, Bažnyčios nariu. Krikštas duoda teisę priimti kitus sakramentus. Vandens nuplovimu ir Šventosios Dvasios  galia tapęs nauju kūriniu, jis ne tik vadinasi, bet iš tikrųjų yra Dievo vaikas.  Krikštas yra labai gerbiamas visų krikščionių. Jis suteikia dvasinį ženklą ir niekada nekartojamas.

Krikšto sakramentas viršija visus Senojo Testamento apsivalymus, nes savo dievišką galią jis gauna iš Kristaus kančios ir prisikėlimo paslapčių. Krikštijamieji, jungiami su Kristaus mirties panašumu ir palaidoti su Juo, taip pat su Juo ir atgaivinami bei prikeliami. Taigi krikštu minima ir įgyvendinama Velykų paslaptis: žmonės miršta nuodėmei ir prisikelia gyvenimui. Todėl per Krikštą turi spindėti prisikėlimo džiaugsmas.

Šventosios Dvasios vadovaujama, Bažnyčia ragina suaugusius gyventi pagal Evangeliją, o kūdikius krikštyti ir auklėti Bažnyčios tikėjimu. Be to, krikštijant kūdikį, reikia, kad Dievo tautai atstovautų ir aktyviai dalyvautų apeigose ne tik tėvai, giminės, krikšto tėvai, bet ir kiti namiškiai, kaimynai ir bendruomenės nariai. Dera visiems džiaugtis, kad į Bažnyčią atėjo ir įsijungė naujas narys.

Krikštijant kūdikį turi dalyvauti nors vienas krikšto tėvas. Jis atstovauja tiek krikštijamojo šeimai, tiek ir Motinai Bažnyčiai. Paskiau jis turės padėti tėvams, kad vaikas gerai pažintų katalikų tikėjimą ir pagal jį gyventų.

Kokį vardą išrinkti naujagimiui?  Vardas parenkamas ne vienai dienai, ne metams, bet visam gyvenimui. Todėl jis turi gražiai derėti prie pavardės ir tikti mažam, jaunam ir senam. Kai kurie tėvai parenka savo vaikui ,,saldų” vardą: Jaunius, Žydrūnė, Dainius, Dailė ir pan. Kaip atrodo, kai 80 m. senukas, bet vis tiek Jaunius, Dainius arba sulinkusi močiutė su lazdele rankoje, bet vis tiek Dailė, Žydrūnė? Kiti tėvai savo vaikui duoda užsienietišką vardą ir nežino, ką jis reiškia? Pavyzdžiui Gitana lietuviškai reiškia čigonė? Ar šešiolikmetė Gitana nesigėdys pasakyti savo vardo, ar nekaltins savo tėvų?

Kai kurie tėvai  nori, kad jų vaiko vardas būtų vienintelis visoje apylinkėje. Jie sudeda savo vardų skiemenis ir gauna naują vardą. Pavyzdžiui: tėtis Gytis, motina Dalia, o duktė Dalgytė. Ar tai vardas? Yra panašiau į pavardę. Mes lietuviai turime savo gražių vardų. Jais ir pavadinkime savo vaikus. Yra šeimų, kurios vardą perduoda iš kartos į kartą. Tai nuostabus, girtinas paprotys, kai naujagimis gauna savo senelių, prosenelių vardą.

Kas gali būti Krikšto tėvais? Krikšto tėvais gali būti tie:

kas gali tinkamai dalyvauti krikšto apeigose,

kas jau priėmęs pirmuosius 3: Krikštą, Sutvirtinimą, Švč. Sakramentą ir turi bent 16 metų, kas galės atlikti savo pareigas krikščioniškai auklėjant pakrikštytąjį ir pats krikščioniškai gyvena.

Krikštatėviais negali būti krikštijamojo tėvai ar įtėviai.

Atsitinka, kad, tėvų pageidavimu, krikšto tėvais būna ne katalikai, bet kiti krikščionys. Jie netampa krikšto tėvais, bet yra tik krikšto sakramento liudytojai. Krikšto tėvais negali būti gyvenantys šeimoje be Santuokos sakramento, o tik susimetrikavę arba savo daiktelius susinešę į vieną vietą.

Kas gali krikštyti? Krikštyti gali: vyskupas, kunigas, diakonas, ir esant mirties pavojui, – kiekvienas žmogus, jei turi intenciją kūdikį pakrikštyti. Kadangi visi tikintieji yra kunigiškos tautos nariai, tai privalo išmokti ir, reikalui esant, deramai krikštyti kūdikį. Ypač turi mokėti krikštyti tėvai ir atitinkamas pareigas einantys tikintieji: katechetai, akušerės, medicinos seserys, gydytojai, prieglaudų, ligoninių patarnautojai.

        

Jei  kūdikiui gresia mirties pavojus, tai reikia skubiai jį pakrikštyti. Tai leistina net be tėvų sutikimo.  Visais kitais atvejais yra būtinas nors vieno iš tėvų sutikimas. Praėjus mirties pavojui ir kūdikiui pasveikus, jis nešamas į bažnyčią Krikšto apeigoms papildyti. Būtina pasakyti kunigui, kad jis iš vandens jau yra pakrikštytas.

Kūdikį reikia krikštyti pirmomis savaitėmis po gimimo. Jei nėra vilties, kad kūdikis bus katalikiškai auklėjamas, kunigas gali atidėti krikštą vėlesniam laikui. Kodėl taip daroma? Atidėjimo priežastį paaiškins tėvams.

Apeigų knygoje yra reikalavimas, kad Krikšto apeigose dalyvautų tėvai. Jie atlieka tam tikras apeigų dalis; ne tik klausosi krikštytojo pamokymų, bet kartu su visais meldžiasi ir aktyviai dalyvauja apeigose:

1.Viešai paprašo kūdikiui Krikšto sakramento.

2.Tuoj po krikštytojo daro kryžiaus ženklą ant kūdikio kaktytės.

3. Atsižada piktosios dvasios ir išpažįsta tikėjimą.

4. Kūdikį palydi prie altoriaus.

5. Tėvas paima pakrikštytą kūdikį.

6. Motina paima uždegtą žvakę.

 7. Priima motinai ir tėvui suteikiamą specialų palaiminimą.

 Jei Krikštą nori priimti jaunuolis ar suaugęs žmogus, tai jis turi būti deramai pasirengęs. Neužtenka vien jo noro ir pasiryžimo, bet privalo pažinti tikėjimo tiesas, mokėti priimti sakramentus bei būtinas maldas.

Jeigu krikštijamajam parinktas tautinis vardas, patartina parinkti ir krikščionišką vardą, kad jis turėtų dangišką globėją ir gyvenimo pavyzdį.

Ką daryti, jei kuris nors iš krikštijamojo tėvų yra ne katalikas ir negali atlikti tikėjimo išpažinimo?  Jis gali patylėti. Iš jo reikalaujama, kad jis netrukdytų vaiką auklėti krikščioniškai.

 

         Apie krikšto apeigas

Apeigos pradedamos kūdikio pasitikimu. Kartu su krikštytoju visi persižegnoja. Krikštytojas  pasveikina tėvus, krikštatėvius: ,,Garbė Jėzui Kristui” (Atsakymas: Per amžius. Amen) arba ,,Malonė jums ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus”. (Atsakymas: Amen) Tada kreipiasi į atėjusius:

       –Nuoširdžiai sveikinu jus visus, ypač tėvus. Jūs šį kūdikį gavote kaip brangią dovaną iš gyvybės Kūrėjo – Dievo. Krikštas jam suteiks dievišką gyvybę. Linkiu, kad savo vaiku jūs visada džiaugtumėtės.

Krikštytojas tėvus klausia: ,,Kokį vardą išrinkote šiam kūdikiui?”. Po tėvų atsakymo vėl klausia: ,,Ko jam prašote iš Dievo Bažnyčios?”(Tėvai atsako: Krikšto).

Krikštytojas tėvams paaiškina ir juos klausia, ar prašydami kūdikį pakrikštyti, jie prisiima pareigą išauklėti jį tikinčiu, ir mokyti, kad jis laikytųsi Dievo įsakymų, mylėtų Dievą, žmones taip, kaip liepia Jėzus Kristus. (Tėvai atsako: Žinome).

Po to seka kreipinys į krikštatėvius: ,,Ar jūs esate pasirengę kūdikį globoti ir padėti tėvams jį tikinčiu išauklėti? (Krikštatėviai atsako: Esame).

Krikštytojas  kalba krikštijamajam:

        –N., šiandieną krikščionių bendruomenė su džiaugsmu sutinka tave. Jos vardu ženklinu tave kryžiumi ir linkiu, kad tapęs /usi/ krikščioniu  /-ne/, niekada šio ženklo nepaniekintum. Netrukus ir tavo tėvai, krikštatėviai pažymės tave tuo pačiu ženklu.

(Krikštytojas, tėvai ir krikštatėviai dešinės rankos nykščiu daro kryžiaus ženklą ant kūdikio kaktytės).

 Krikštytojas kviečia visus dalyvauti Žodžio liturgijoje.

             Šv. Raštas skaitomas, kad sužadintų tėvų, krikštatėvių ir kitų dalyvių tikėjimą.

Jei sakomas pamokslėlis, tai aptariamos šv. Rašto mintys, primenama krikštu gaunama malonė ir kviečiami tėvai, krikštatėviai uoliai atlikti jiems tenkančias pareigas.

           Kalbama visuotinė malda, prašant Dievą gailestingumo malonės šiam kūdikiui, tėvams, krikštatėviams ir visiems krikščionims.

Visuotinės maldos pabaigoje yra kreipiniai į šventuosius.

Seka egzorcizmo malda, kuri užbaigiama: ,,Tesustiprina tave mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, kurio vardu patepame išganymo aliejumi ir kuris gyvena ir viešpatauja per amžius. (Atsakymas: Amen).  Dabar krikštytojas patepa kūdikėlio krūtinę katechumenų aliejumi.

Krikštijimas

            Krikštytojas, trumpai priminęs nuostabų Dievo nutarimą vandeniu pašventinti žmogaus kūną ir sielą, kreipiasi į tėvus ir krikštatėvius, sakydamas:

           –Jūsų atneštas kūdikis Krikšto vandens nuplovimu ir Šventosios Dvasios  veikimu iš mus mylinčio dangaus Tėvo gaus  naują, dievišką gyvybę. Kad ši gyvybė jame nebūtų nuodėmių žalojama, o nuolat augtų ir stiprėtų, tėvų pareiga kūdikį išauklėti tikinčiu. Todėl kiekvieną klausiu: ,,Ar atsižadate piktosios dvasios? (Atsižadu).Ar atsižadate visų jos darbų? ( Atsižadu) Ar atsižadate visų jos vilionių? (Atsižadu).

Po to seka trys klausimai apie tėvų ir krikštatėvių tikėjimą. ( Atsakymas: Tikiu.)

                            Krikštas

         Jei krikštijamas berniukas, tai jį laiko krikštatėvis, jei mergaitė – krikštamotė. Kūdikio galva ant laikančiojo dešinės rankos, o antrasis krikštatėvis – atsistoja kairėje laikančioje kūdikį ir ant savo kairės rankos laiko baltą drabužėlį. Abu tėvai atsistoja dešinėje.

      Prie krikštyklos atėjusius krikštatėvius ir tėvus krikštytojas klausia:

–Ar norite, kad N. būtų pakrikštytas tuo Bažnyčios tikėjimu, kurį ką tik išpažinome? (Atsakymas: Norime).

       Krikštytojas, krikštydamas kūdikį, taria žodžius:  Ona arba Juozai, AŠ TAVE KRIKŠTIJU VARDAN DIEVO TĖVO (užpila vandens ant galvos), IR SŪNAUS ( antrą kartą užpila vandens), IR ŠVENTOSIOS DVASIOS (trečiąkart užpila vandens).

        Dalyviai gali atsakyti: ,,Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai”.

          Krikštytojas, atsigręžęs į pakrikštytą, kalba:

          –Vaikeli, visagalis Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, vandens nuplovimu ir Šventosios Dvasios galia išvadavo tave iš nuodėmės ir atgimdė naujam, malonės gyvenimui. Tegu jis dabar patepa tave išganymo aliejumi, kad, įsijungęs į jo Tautą, dalyvautum Kristaus kunigystėje, liudytum jį pasauliui, plėstum jo karalystę ir užsitarnautum amžinąjį gyvenimą.( Dalyviai atsako: Amen).

       Krikštytojas patepa kūdikio viršugalvį krizma.

       Po kreipinio į pakrikštytąjį, krikštytojas ant kūdikėlio uždeda tėvų ar krikštatėvių paruoštą baltą drabužėlį, papuoštą spalvotu kaspinėliu: mergaitei – mėlynu, berniukui – rausvu.

         Pakrikštytam kūdikėliui įteikiama deganti žvakė, kuri jam primena Kristų – mūsų šviesą. Krikštytojas tėvams ir krikštatėviams paveda globoti tikėjimo šviesą šiame kūdikyje ir rūpintis, kad jis, Kristaus tikėjimo dabar apšviestas, nuolat gyventų kaip šviesos vaikas ir, tvirtai tikėdamas, taptų vertu amžinai džiaugtis Dievo ir šventųjų draugėje.

         Apeigų pabaigoje krikštytojas primena, kad krikštas kūdikį padarė Dievo vaiku, dangaus paveldėtoju, kad tėvų pareiga jį tokiu išauklėti. Dar kartą klausia tėvų, ar pasižada pakrikštytą auklėti taip, kad jis mylėtų Dievą ir žmones. Po tėvų pažado, krikštytojas abiem tėvams pasako: ,,Imkite šį kūdikį – dabar jau Dievo vaiką. Užauginkite jį tokį gerą, kad jis būtų Dievui garbė ir žmonėms džiaugsmas”.

        Krikšto tėvas, laikęs kūdikį, paduoda jį tėvui, o krikštytojas sako:

–Jūs, tėve, imkite savo kūdikį ir nepamirškite, kad jam reikės ne tik duonos, bet ir jūsų meilės, ir gražaus gyvenimo pavyzdžio.

        Krikštytojas paima  žvakę ir įteikia motinai, sakydamas:

– Jūs, motina, imkite žvakę, kurią savo vaikui įteiksite Pirmosios Komunijos dieną.

       Užbaigęs Krikšto apeigas krikštytojas pakviečia melsti Dievo palaimos šiam kūdikiui ir visi meldžiasi taip, kaip Viešpats Jėzus Kristus išmokė. Garsiai, sutartinai kalba ,,Tėve mūsų…”

        Po maldos palaiminami motina, tėvas ir visi dalyviai.

        Jei yra paprotys pakrikštytą kūdikį nešti prie Marijos altoriaus ir Jį paaukoti dangiškai Motinai Marijai, tai labai skatintina.

        Po Krikšto tėvai turi padėkoti Dievui už kūdikį ir gautąją Krikšto malonę. Bet tuo jų pareigos dar nepasibaigia. Būdami ištikimi savo įsipareigojimui tėvai vėliau savo pakrikštytam vaikui turi paaiškinti apie Dievą, maldą, o dar vėliau – išmokyti tikėjimo tiesų ir prileisti prie sakramentų

    Palaiminimų tekstai:

          Motinos. Visagali Viešpatie Dieve, tu per savo Sūnų, gimusį iš Mergelės Marijos, duodi krikščionims džiugią viltį regėti savo vaikus amžinai laimingus. Palaimink šią tavo duotu kūdikiu besidžiaugiančią motiną ir suteik malonę, kad ji su savo vaikais visuomet tau dėkotų per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

       Tėvo palaiminimas. Visagali Viešpatie Dieve, iš tavo rankų mes gauname savo žemiškąją būtį ir dangaus gyvenimą. Palaimink šį tėvą, kad jis išvien su kūdikio motina žodžiu ir elgesiu rodytų savo vaikams gražų tikėjimo pavyzdį. Prašome per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

       Visų dalyvių. Visagali Viešpatie Dieve, Krikšto sakramentu tu mums davei dievišką gyvenimą ir pašaukei į amžinąją laimę. Gausiai palaimink čia susirinkusius, kad jie būtų gyvi tavo Tautos nariai, atrama pakrikštytiesiems ir džiaugtųsi ramybe per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

Šiais gražiais palaiminimais, paimtais iš naujos Krikšto apeigų knygos,  užbaigsiu šią trumpą informaciją, skirtą  tėveliams, krikštatėviams, kurie ruošiasi krikštyti savo ar kitų kūdikėlį.

Panaudota literatūra: 1996 m. Tarpdiecezinės Katechetikos Komisijos leidinys ,,Katalikų Bažnyčios katekizmas” ir 1977 m. Lietuvos Vyskupijų Ordinarų Kolegijos leidinys – Maldynėlis ,,Visada su Dievu”.

                   Medžiagą surinko ir redagavo kan. Bronius Šlapelis

  

                                        Šv. Tėvas Pijus - kunigas stigmatikas

        

1999m. gegužės 2d. Romoje, šv Petro bazilikoje įvyko beatifikacijos iškilmės. Jose dalyvavo apie pusė milijono maldininkų iš viso pasaulio.  Popiežius  Jonas Paulius  ll paskelbė palaimintuoju italų vienuolį kapuciną, stigmatiką Tėvą Pijų.  Jo populiarumas Italijoje ir visame pasaulyje yra labai didelis.

2002 m. birželio 16 dieną Italijos sostinė priėmė šimtus tūkstančių maldininkų italų ir iš viso pasaulio. Šv. Petro aikštėje įvyko garsiojo vienuolio palaimintojo tėvo Pijaus paskelbimas šventuoju iškilmė. Rengėjai pranešė, kad į iškilmes oficialiai užsiregistravo 250 tūkstančių dalyvių, tačiau buvo daugiau.

Tėvas Pijus 462 –sis  šventuoju paskelbtas per Jono Pauliaus II pontifikatą. Prieš  110 m. pietų Italijoje, Pietrelčinos vietovėje, Džiuzefinos  ir Gracijaus Fordžioni šeimoje gimęs vaikas skelbiamas Bažnyčios šventuoju.

Tėvai aštuntam savo vaikui išrinko Pranciškaus vardą. Jau vaikystėje Pranukas buvo labai pamaldus, mėgo piešti kryžius. Nuo 7 m. berniukas ganė avis ir ožkas.  Rašyti ir skaityti išmoko iš kaimo mokytojo.

Nesulaukęs 16 m. jis įstojo į vienuolių kapucinų naujokyną, pasirinkęs vienuolišką Pijaus vardą.  Visą laiką buvo labai silpnos sveikatos, dažnai sirgdavo. Norėjo būti kunigu ir uoliai studijavo teologiją.  Sulaukusį 21m.įšventino kunigu. Po 6 m. jis paprašė vyskupą,  kad paskirtų į labai apleistą San Džovani Rotondo kapucinų vienuolyną. Tai buvo nuošali ir kalnuota vietovė. Ten buvo maži valstiečių kaimeliai, kur prasidėjo didysis Dievo žmogaus kelias, kupinas mistikos, stebuklų.

Katalikų Bažnyčios istorijoje buvo daug stigmatizuotųjų – Kristaus kančios ženklus nešiotojų, bet jų žaizdų Bažnyčia niekados nelaikė stebuklu. Nors patį stigmų buvimą pripažįsta, bet jo neprilygina tikėjimo tiesoms.

Tėvas Pijus buvo pirmasis kunigas, kurio rankose, kojose ir šone atsivėrė Kristaus kančią primenančios žaizdos – stigmos. Tai atsitiko 1918m. rugsėjo 20 naktį, tėvui Pijui besimeldžiant prieš kryžių vienuolyno bažnyčioje. Atėjęs kitas vienuolis rado tėvą Pijų gulintį bažnyčioje ant grindų, pasruvusį kraujais. Po kelių savaičių jis savo nuodėmklausiui rašė, kad tos kraujuojančios žaizdos yra labai skausmingos. Tėvas Pijus maldavo Dievą, kad panaikintų šiuos kančios ženklus – stigmas, bet stebuklingai atsiradusios žaizdos išliko visą gyvenimą iki mirties,  daugiau 50 metų.

Prie fizinių kančių prisidėjo ir dvasiniai išgyvenimai, nes Bažnyčios nurodymu prasidėjo begalės mediciniškų tyrimų. Tėvas Pijus buvo šmeižiamas, vadinamas apgaviku, isteriku. Vienuolynas norėjo nuslėpti stigmų atsiradimą Tėvo Pijaus kūne, bet žinia apie jo stigmas greitai sklido ir po kelių savaičių pas ypatingąjį vienuolį kunigą į San Džovani Rotondą atvyko pirmieji maldininkai. Kasmet jų gausėjo. Kapucinų vienuolijos vyresnieji norėjo Tėvą Pijų perkelti į kitą vietą, bet žmonės ėmė protestuoti. Stigmatizuotąjį vienuolį kunigą Pijų paliko vietoje. Dabar toji vieta tapo populiariausia Italijos šventove.

Atvykę maldininkai į Tėvo Pijaus aukojamas šv. Mišias išgyvendavo ypatingą slėpinį. Aukojimo metu Tėvas Pijus lyg atsijungdavo nuo žemiškojo pasaulio. Jo aukojama šv. Mišių auka dvelkė amžinybe.

Niekas taip negarbino šv. Komunijos – Jėzaus Kristaus Kūno, kaip tėvas Pijus. Ypatingai jis gerbė švč. Mergelę Mariją – Dievo Motiną ir angelus sargus. Savo kambarėlyje – vienuoliškoje celėje jis daug valandų kalbėdavo rožinį ir kitas maldas. Jis rūpinosi ir vargšų žmonių gerove. Iš tikinčiųjų gautomis lėšomis tėvas Pijus pasirūpino pastatyti prie vienuolyno  nedidelę ligoninę – kančių mažinimo namus. Vėliau tie namai buvo išplėsti ir tapo moderniausiu kompleksu visoje pietų Italijoje.

Tėvas Pijus labiausiai rūpinosi dvasine tikinčiųjų gerove. Jo gyvenimo centras buvo Jėzaus Kristaus kančia ant kryžiaus. Jo nuolankumas ir paprastumas patenkindavo daugelio žmonių dvasinio atsinaujinimo poreikį. Nors tėvas Pijus labai griežtai smerkė Dievo įsakymų nevykdymą, tačiau jo užuojauta nusidėjusiems traukdavo dešimtis tūkstančių žmonių į San Džovani Rotondo vienuolyną atlikti išpažinties. Atgailautojams tekdavo laukti keletą dienų, kad galėtų atlikti išpažintį pas tėvą Pijų. Jis klausykloje praleisdavo iki 12- 16 val. per dieną. Su antgamtiniu įžvalgumu jis sugebėdavo pažvelgti į išpažintį atliekančiojo sielą. Jis tuoj pajausdavo, kuris nėra visiškai atviras, kažką bando nutylėti, nuslėpti, savo nuodėmę sušvelninti ir veidmainiauja. Tokius ,,atgailautojus” tėvas Pijus varydavo šalin nuo klausyklos, kad ateitų vėliau, bet jau pasirengę susitaikyti su Dievu.

Viena pagyvenusi moteris buvo net kelis kartus tėvo Pijaus nuvaryta nuo klausyklos. Kodėl? Tėvas Pijus pajuto, kad ponia išpažintį atlieka nenuoširdžiai. Ji ilgai ruošėsi dar kartą atlikti išpažintį pas tėvą Pijų. Kai ji pasakė nuodėmes, tėvas Pijus jai liepė užsimerkti. Paskiau jos paklausė: ,,Ką matai?” Moteris atsakė: ,,Matau Popiežių, rengiantis aukoti šv. Mišias”.  Tada tėvas Pijus jai pasakė: ,,Tavo nužudytas negimęs kūdikis būtų tapęs Popiežiumi”.  Galime įsivaizduoti, kaip jautėsi ta moteris po tokios pastabos.

Kaip jaustųsi ne viena, bet tūkstančiai Lietuvos moterų, kurios  neleido savo kūdikiams gimti – ateiti į šį pasaulį? Dabar oficialiai skelbiama, kad kiekvienais metais Lietuvoje nužudoma iki 50 tūkstančių  negimusių kūdikėlių. Todėl ištuštėjo mokyklos, vaikų darželiai ir lieka morališkai traumuotos moterys, susitepę savo kūdikėlio krauju.

Prieš kelis dešimtmečiu pas tėvą Pijų išpažinties atvyko Romoje studijuojantis jaunas Lenkijos kunigas Karolis Voityla, vėliau tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi ll.  Tada tėvas Pijus jam išpranašavo, kad jis taps Popiežiumi ir prieš jį bus įvykdytas pasikėsinimas.

Tikintieji ypatingai vertino tėvo Pijaus palaiminimus. Tūkstančiai žmonių rinkdavos sode prie vienuolyno ir laukdavo vakaro 7 val., kai vienuolis tėvas Pijus ateidavo prie lango ir suteikdavo palaiminimą. Taip pat daugelis norėdavo prisiliesti prie jo vienuoliško drabužio arba gauti jo žaizdų – stigmų krauju suvilgytų drobės tvarsčių, nes jie galėjo išgydyti kūno ir sielos ligas. Daugelį kartų buvo patvirtintas tėvo Pijaus sugebėjimas būti tuo pačiu metu dvejose vietose, pvz. Romoje, šv. Petro bazilikoje, prie popiežiaus šv. Pijaus X kapo ir savo vienuolyne, iš kurio jis niekur neišvykdavo. Tėvui Pijui užtariant vykdavo stebuklingi išgijimai. Tai vyksta ir jam mirus.

Vienas iš žymiausių stebuklų yra mergaitės vardu Gemos iš Cicilijos praregėjimas. Ta mergaitė gimė be akių vyzdžių. Gemos senelė, nors abejodama, atvežė anūkę pas tėvą Pijų, kuris jai pažadėjo: ,,Tavo anūkė vėl matys”. Iš tikrųjų mergaitė Gema praregėjo, nors jos akyse nebuvo vyzdžių ir tokiomis akimis matyti neįmanoma.

Vatikano muziejaus direktoriaus tėvas susirgo nepagydoma širdies liga. Sūnus atvyko pas tėvą Pijų paprašyti pagalbos. Šis pasiuntė jį į namus, sakydamas: ,,Nesirūpink, viskas bus gerai”. Sugrįžęs į namus rado tėvą pagijusį.

Popiežius Jonas Paulius ll, dar būdamas Krokuvos vyskupu, tėvui Pijui pasiuntė laišką, prašydamas melstis už jo pažįstamą, sergantį gerklės vėžiu. Po 11d. vėžys nepaaiškinamai išnyko.

Tėvas Pijus mirė 1968m. rugsėjo 20d., sulaukęs 81 m. amžiaus. Prieš mirtį, iš vakaro jo stigmos, 50 m. kraujavusios, bandytos užgydyti ir neužgydytos, pačios savaime sugijo.

Jau daug metų iš viso pasaulio ateina į Romą žinios apie stebuklingus išgijimus, užtariant šventajam tėvui Pijui.

1999m. gegužės 2 d., kai Romoje vyko tėvo Pijaus beatifikacijos iškilmės, pietų Afrikos respublikoje, Benono parapijos bažnyčioje buvo aukojamos specialios padėkos pamaldos į palaimintąjį Tėvą Pijų, nes jo užtarimu grąžintas regėjimas  vietinei 12 m. mergaitei Kerilei Fenton.  Kai Kerilei buvo treji metai, jai atliko sudėtingą galvos operaciją ir buvo pažeistas regėjimo nervas. Prieš metus, rudenį  vienuolikmetei Kerilei regėjimas visai nusilpo. Jos senelė, nuvykusi į Dievo Motinos šventovę, meldė grąžinti anūkei regėjimą. Ji prašė Dievo tarno tėvo Pijaus užtarimo. Įvyko stebuklas.  Kai gydytojai atliko tyrimus, rado, kad mergaitė vėl mato geriausiai.

Paskutinį stebuklą aprašė Italijos laikraštis  ,,Il  Messaggeo”, kai buvo likusi viena savaitė iki tėvo Pijaus beatifikacijos .

Autoavarijoje sunkiai sužeistas jaunuolis pateko į komą – prieš mirtinę būseną. Jaunuolio tėvai paprašė, kad jų mirštantį sūnų aplankytų kapucinas kunigas. Vienuolis atsinešė tėvo Pijaus relikviją ir su ja palietė bejausmį jaunuolio kūną. Šis tuoj pat atsigavo ir sveikata pradėjo greitai taisytis.

Tėvas Pijus netroško nei ypatingos pagarbos, nei gausybės žmonių, ištroškusių stebuklų. Žmonės visada labai veržėsi prie jo. Tėvas Pijus ieškojo tikinčiųjų, kurie būtų pasiruošę sekti Evangelijos mokymu – užlaikyti įsakymus. Jis kūrė maldos grupes  ir bendruomenes tų, kurie buvo pasiryžę vykdyti Dievo valią. Šiuos žmones tėvas Pijus vadino savo dvasios vaikais, pažadėjo už kiekvieną jų melstis ir būdamas amžinybėje.

Ir mes, Lietuvos katalikai, savo dvasia, tikėjimu nusilpę, prašykime, maldaukime šventąjį Tėvą Pijų sau ir kitiems atsivertimo malonės, nuoširdžios atgailos, didesnio tikėjimo ir pasitikėjimo bei pamaldumo į Dievo Motiną Mariją, Jėzų švč. Sakramente.

ĮDOMESNĖS TĖVO  PIJAUS MINTYS.

Šv. Tėvo Pijaus pamokymai tinka visiems krikščionims, kurie  pasiduoda baimei, nerimui, nepasitikėjimui – ,,vėžiniams sielos skauduliams”. Pažįsta jis ir mūsų laikų blogį ir nori jį gydyti.

,,BAIMĖ yra didesnis blogis už patį blogį”– pasakė tėvas Pijus. ,,Vaikščiokite Viešpaties keliu paprastai ir nesukite sau galvos. Bjaurėkitės savo nuodėmėmis, bet nepasiduokite nerimui. Svarbu tik tai, ko Dievas nori. Jei jis nori kalbėti kaip Mozei iš degančio krūmo tarp žaibų ir audrų,  neprivalome dėl to užsispirti ir norėti, kad Jis kalbėtų švelniu šnaresiu  kaip Elijui..”

,,Vietoj filosofuoti apie savo klaidas, verčiau pasilikite savo laivelyje, į kurį jus įkėliau švento klusnumo vardu” – pasakė seserims tėvas Pijus. ,,Audra gali šėlti. Tegyvuoja Jėzus. Jūs nepaskęsite. Jis miega, tačiau reikiamu momentu pabus, kad sutektų jums ramybę”.

Kitą kartą tėvas Pijus pabrėžė: ,,Skaudžiausias įžeidimas, kurį galime padaryti Dievui, tai Juo abejoti “.

,,Nereikalaukite atsakymo iš Dievo. Jo niekados neklauskite: ,,kodėl”. Nežiūrėkite į kelią, kuriuo Jis veda. Maldauju dėl Jėzaus meilės – kelkite savo žvilgsnį į tą, kuris jus veda ir dangiškąją Tėvynę, į kurią nori nuvesti. Argi svarbu, kad veda jus per dykumas, ar per žaliuojančias lankas? Svarbu štai kas, kad tuo keliu, kuris yra jūsų kelias pasiektumėte  vienintelį Dievo paskirtą tikslą, kad taptumėte  panašios į Jo mylimąjį Sūnų ir vis labiau į Jį persikeistumėte”.

 ,,Meilė yra nuostabus magnetas, atitraukiąs sielą nuo sustingimo, vidutiniškumo ir patraukiantis į save. Tačiau ši meilė yra nukryžiuota ir ją rasite tik ant kryžiaus”.

,,Meilė yra nevertinama. Norime meilės ir šalinamės nuo kentėjimų. Jėzus tiesia mums savo ranką, tačiau ši ranka prikryžiuota. Jeigu nori ją apkabinti, turi ir Jo kryžių  apglėbti. Nori jį surasti, turi dalintis Jo agonija”.

Vienai savo dvasios dukrai jis rašo: ,,Jėzus visados tebūna tavo širdies valdovas. Telaimina Jis tave  šitame išbandyme ir tepašventina tave.  Tu kankiniesi, ieškodama aukščiausio Gėrio. Tikrumoje šis Gėris yra tavyje ir nepridengtas guli ant kryžiaus, kartu teikdamas stiprybės tą nepernešamą kankynę pakelti ir meilę karčiu būdu mylėti. Jeigu Jis laukia mūsų ant kryžiaus, kodėl turime bijoti kryžiaus? Jei nori mus sutikti tamsybėje, kodėl turime vengti tamsumos? Šv. Raštas sako, kad Jėzui gimus piemenys girdėjo angelų giesmes. Tačiau šv. Raštas nesako, kad švenčiausioji Mergelė Marija ir šv. Juozapas būtų girdėję angelų garsus ar matę dangiškąjį švytėjimą, nors jie buvo taip arti. Ką jie girdėjo? Naujagimio verksmą. Ką jie matė? Ašarotas  Kūdikėlio akutes. Klausiu jūsų, kur pasiliktumėte, jeigu būtų leista pasirinkti? Tamsiame tvartelyje, ar pas piemenis, pilnus susižavėjimo dangaus meliodijomis? Žinau jūsų atsakymą. Su šv. Petru sakytumėte: ,,Gera mums čia būti”. Tačiau užtikrinu jus, kad esate Betliejaus grotoje arti Jėzaus, kuris dreba iš šalčio. Dar geriau pasakius, esate prie Marijos ant Golgotos kalno, kur regite tik vinis, erškėčius, agoniją, mirtį, tamsumą, apleidimą…Maldauju jus mylėti Prakartėlę ir tamsumoje paskendusią Nukryžiuotojo Dievo Golgotą…”

,,Kai melsdamosi atsirandi prieš Dievą, pažvelk į save tiesos šviesoje. Kalbėk su Juo, jei gali. Jei negali, tik žiūrėk ir niekuo nesirūpink.”

1918m. spalio 13d. tėvas Pijus vienai  dvasios dukrai rašė: ,,Ką turiu tau apie save pasakyti? Mano skausmų aštrybė daro mane nebyliu ir luošiu. Melskis, kad mano siela nepražūtų šiuose baisiuose bandymuose”.

         TĖVAS PIJUS GYDYTOJŲ RANKOSE

         Kaip Dievas, taip ir Bažnyčia nesielgia švelniai su dvasios viršūnes pasiekusiais ir ji yra teisi. Vienuolyno vyresnysis tėvą Pijų pavedė daktaro Luigi Romanelli tyrimams. Jis turi rūpestingai  iširti ,,žaizdas “, pritaikyti gydymą ir mediciniškai aprašyti. Daktaras Bignami iš Romos buvo pakviestas tyrimą sugriežtinti. Dr. Bignami – netikintis ir vienuolius laiko fenomenais, kurių santykiai su  natūraliais žmonėmis yra įtempti.  Tėvas Pijus buvo kaip bandomas triušis dviejų gydytojų rankose. Jie  sukėlė  pacientui nepakeliamus fizinius kentėjimus.

Po 15 mėnesių tyrimų dr. Romanelli parašė tokį raportą:

,,Žaizdos, kurias t. Pijus turi ant rankų, yra pridengtos švelnia rausvos spalvos odele. Tai ne kraujuojantys taškai, nei sutinimas, nei audinių uždegimas.

Esu įsitikinęs, kad žaizdos nėra paviršutinės. Kai jas savo pirštais spaudžiau, jutau, kad žaizdos eina per visą rankos storumą.

Negalėjau nustatyti, ar stipriau spaudžiant mano pirštai susilietė, nes šis bandymas, kaip ir kiekvienas spaudimas, iššaukdavo stiprius skausmus pacientui.

Kiekvieną rytą ir vakarą pakartotinai atlikdavau šią skaudžią analizę ir turiu pripažinti, kad rezultatai būdavo tie patys.

Žaizdos kojose turi pačias žymes, kaip ir rankų.  Dėl kojų storumo negalėjau atlikti tokių bandymų, kaip su rankomis.

Šone, lygiagrečiai šonkaulių, yra įpjauta žaizda, nuo 7 iki 8 centimetrų. Ji kerta minkštuosius audinius. Jos gylį sunku nustatyti. Žaizda gausiai kraujuoja. Kraujas turi visas arterinio kraujo savybes. Žaizdos sienelės rodo, kad ji nėra paviršutinė.

Žaizdas dengiantys audiniai nerodo uždegiminės reakcijos ir mažiausiai paspaudus skauda.  Per 15 mėnesių  aš tėvą Pijų ištyriau penkis kartus.

Dr. Bignami prisipažino, kad jo tyrimai nedavė jokių rezultatų. ,,Keistosios žaizdos egzistavo, neužsikrėsdavo ir ne mažiausiai nepūliavo”.

Dar buvo atlikta keletas klinikinių tyrinėjimų tėvo Pijaus žaizdų – stigmų. Po visų nuodugnių tyrimų buvo pripažinta, kad ši ,,žaizdų rūšis” mokslui nesuprantama.

Visi gydytojų tyrinėjimai parodo, kad tėvas Pijus kraujavo ne tik kūnu, bet ir siela. Kūno žaizdų vertė yra ta, kad jos atskleidžia sielą, kuri nepaliaujamai sutinka ,,papildyti“ tai, ko trūksta Viešpaties kančioms už pasaulio išganymą.

Jo maistas: anksti rytą po Mišių išgeria didelę stiklinę vandens. Pietus valgo kartu su broliais vienuoliais. Pietų maistas tik salotos, daržovės, kartais žuvis, sūris, limonadas ar alus.

TĖVO PIJAUS  KVEPĖJIMAS

         Tėvo Pijaus stigmų kraujas, jo paliesti daiktai skleidžia labai malonų kvapą. Tai jaučia arti esantys, o kartais net per  didelį atstumą.

Dr. Festa turėjo medžiagos gabalėlį, suvilgytą tėvo Pijaus stigmų krauju. Jį laikė rašomojo stalo stalčiuje. Ligoniai, kuriuos jis sekančią dieną konsultavo, ,,buvo tų nuostabių  kvapų” nustebinti. Jie teiravosi kvepalų pavadinimo ir kilmės. Kiti nieko neužuodė, nors jie turėjo gerą uoslę.

Per kelias dešimtis metų   susidarė toks didelis skaičius liudininkų, kurie jautė malonų tėvo Pijaus kvapą, kad neįmanoma abejoti tuo reiškiniu.

Du neseniai susituokę lenkai, gyvenantys Anglijoje, turėjo svarbių klausimų, kurių nepajėgė patys išspręsti. Parašė tėvui Pijui laišką, į kurį negavę atsakymo, ryžosi pas jį nuvažiuoti. Kelionė iš Anglijos iki tėvo Pijaus  tolima. Kelionėje sužinojo, kad tėvas Pijus ,,izoliuotas “ ir kelionė gali būti veltui. Nešvaraus ir netvarkingo viešbučio kambarėlyje jie kalbėjosi ir nusiminę ryžosi grįžti į namus. Staiga pajuto ,,aromatišką stiprų kvapą”.  Kvapas buvo toks malonus, kad jie ,,visiškai nusiramino”. Moteris ėmė ieškoti stalčiuje, spintoje kvepalų bonkutės, kurią išsiblaškęs keleivis galėjo palikti viešbutyje. Iš jos turėjo sklisti tas malonus kvapas. Kvepalų bonkutės nerado. Netrukus malonus kvapas pranyko. Kambarys vėl dvokė pelėsiais.  Jie pirmą kartą išgirdo iš keleivių apie tėvo Pijaus kvapus ir ryžosi keliauti pas jį į vienuolyną. Tėvas Pijus juos sutiko su ištiestomis rankomis. Jaunas vyras mokėjo itališkai pasakyti keletą sakinių: ,,Mes jums rašėme,  Padre, bet neatsakėte…”

– Ką, aš neatsakiau? Neseniai, tą vakarą, šveicarų viešbutyje ar nieko neužuodėte?

 Sujaudinti ir užtvindyti džiaugsmo jie suprato, kad tėvas Pijus ,,šituo būdu užmezga kontaktą su tais”, kurie šaukiasi jo pagalbos. Tėvas  Pijus paskleidžia malonų kvapą iš arti ir per tolį, kas padaro savo: gaivina, padrąsina, įspėja prieš gresiantį pavojų, pabara, primena savo buvimą, patarimus ir rūpestį.

Tėvo Pijaus tarpininkavimu gaunami pasveikimai pasireiškia stipriu, charakteringu kvepėjimu.

24 m. mergina Josephina Marchetti iš Bolonos išsilaužė dešniąją ranką, kuri prieš 3 m. dėl ištikusios avarijos buvo operuota. Po naujos operacijos chirurgas pareiškė merginos tėvui, kad  ji niekada negalės valdyti rankos, nes, pašalinus dalį mentikaulio,   ji liko stangri.

Nusiminę tėvas ir dukra keliavo į San Giovanni Rotondo vienuolyną pas tėvą Pijų. Jis maloniai juos priėmė, merginą palaimino ir pasakė: ,,Tik nenusiminkite. Pasitikėkite Dievu. Ranka išgis.”

Tai įvyko 1930 m. liepos mėnesio pabaigoje. Ligonė sugrįžo į Boloną, tačiau sveikata nepagerėjo. Rugsėjo 17d., šv. Pranciškaus žaizdų minėjimo dieną, merginos  ,,Marchetti kambarėlis prisipildė maloniu kvapu, primenančiu narcizus ir rožes. Kvapas truko maždaug 15 minučių.”  Namiškiai buvo labai nustebinti, kai nerado šio nuostabaus aromato priežasties.

Nuo šios dienos mergina pradėjo valdyti savo ranką. Rentgeno nuotrauka rodo kaulų ir kremzlės atsistatymą.

TĖVAS PIJUS MATO SIELOS STOVĮ

IR GIRDI TOLIMUS POKALBIUS

Atsivertusių tarpe yra masonai, protestantai, marksistai, užkietėję ateistai, maniakai, žmogžudžiai ir žmonės, kuriems ištvirkavimas buvo tapęs antrąja prigimti. Vienas lankytojas tėvui Pijui pasakė:

- Tėve, aš netikiu Dievą.

- Bet Dievas tiki tavimi, mano sūnau.

- Tėve, aš per daug nusidėjau, jau nebeturiu vilties.

- Mano sūnau, Dievas nesiliauja persekiojęs labiausiai užkietėjusias sielas. Per daug tu jam kainavai, kad paliktų tave likimo valiai.

Vienas lankytojas, tik iš smalsumo atvykęs pas tėvą Pijų, stengėsi pasislėpti už vyrų zakristijoje.  Kai tėvas Pijus atėjo, jį tuoj pašaukė: ,,Dženoveze, tavo veidas purvinas.  Gyveni porą žingsnių nuo jūros ir negali nusiprausti?” Kaip sumišo tas jaunuolis. Visų žvilgsniai nukrypo į jį. Tėvas Pijus tęsė toliau: ,,Tavo laivas stiprus, bet niekas nevaldo vairo.”  Jaunuolis atliko išpažintį.

Kai kuriems maldininkams jis neduoda šv. Komunijos. Gali tris,  penkis, dešimt kartų klauptis priimti Komuniją, tėvas Pijus praeina.  Vienam vyrui, kuris atėjo į zakristiją, pasakė: ,,Eik, vesk moterį, su kuria gyveni, paskui ateik”.

Tėvas Pijus negali pernešti, jei kas nesilaiko duoto žodžio. Vieną dieną pas tėvą Pijų atvyko dvi mergaitės ir norėjo, kaip ir dauguma kitų, pabučiuoti jam ranką. Tėvas Pijus savo rankas  sukryžiavo už nugaros ir jų paklausė: ,,Ką jūs prižadėjote savo tėvui?” Mergaitės labai išraudo, nes jos iš tikrųjų gavo savo tėvo leidimą važiuoti pas tėvą Pijų, kai pasižadėjo išpildyti tėvo reikalavimą, ,,kad nepalies jo rankų, padengtų tuberkuliozės kilmės žaizdomis”. Tas atsitikimas atnešė didelę permainą toje šeimoje. Pas stigmatizuotąjį Pijų per dukras buvo atvestas mergaičių tėvas.

Vienam universiteto profesoriui tėvas Pijus pasakė: ,,Knygose Dievas ieškomas, o maldoje Jis surandamas”.

Apulijoje žmonės žino gražią istoriją apie dr. Ricciardi. Jis buvo aktyvus ateistas. Daug metų šmeižė religiją ir stigmatizuotą kapuciną. Jis buvo gydytojas, gyveno visai arti vienuolyno. Galėjo viską stebėti ir įsitikinti. Tėvas Pijus kentėjo ir tylėjo. Po metų gydytojas susirgo. Jo kolegos nustatė skrandžio vėžį. Vieną dieną pasklido apylinkėje žinia, kad daktaras miršta. Nors jis buvo ateistas, bet žmonės jį mylėjo. Buvo kilnios sielos, veltui gydė jų ligonius. Žemdirbiai susirinko ir suklaupę gatvėje meldėsi, kad gydytojas susitaikytų su Dievu.

Klebonas Don Giuseppe prisiversdamas aplankė ligonį, kuris įniršęs šaukė: ,,Aš nenoriu kunigo”. Norėdamas labiau pabrėžti savo atsisakymą, sviedė šlepetę klebonui į veidą. Klebonas nepaisydamas jį vis tiek kalbino. Ligonis šaukė: ,,Palikite mane ramybėje. Nebent tėvas Pijus galėtų mane išklausyti išpažinties, tačiau aš esu per daug jį įžeidęs. Jis tikriausiai neateis. Be to, jis negali išeiti iš vienuolyno. Aš mirsiu taip, kaip gyvenau.”

Kai sužinojo apie tai tėvas Pijus, skubiai išsiruošė su sakramentais pas ligonį. Atėjęs pas ligonį tėvas Pijus plačiai išskėtė rankas ir nusišypsojo vaiko šypsena. Pradžioje netikintis gydytojas suglumęs apžvelgė jį tiriamu žvilgsniu, po to nušvito jo veidas ir tarė: ,,Atleiskite man, tėve Pijau”.

Atlikęs išpažintį, gavęs išrišimą, aprūpintas sakramentais galėjo ramiai mirti. Tačiau po 3 d. gydytojas pasveiko. Vėžys dingo net nepalikęs mažiausių pėdsakų. Senasis ateistas savo vidumi pasikeitė ir pradėjo kitokį gyvenimą. Kaip anksčiau jis kovojo prieš Pijų, taip dabar uoliai kovojo už tėvą Pijų.

Dievui sunku neįvykdyti to, ko prašo Jo Sūnaus žaizdomis paženklintas vienuolis kunigas. Tačiau po stebuklingo išgijimo tėvas Pijus pasako: ,,Mieli žmonės, ne  man, bet Dievui turite dėkoti”.

,,Melskitės į maloningąją  Dievo Motiną. Ji išprašys tau sveikatos”.

,,Tave išgydė Madona, o aš čia nieko dėtas”.

Jei kas prašydavo jį stebuklingai pagydyti ir tas įvykdavo, tai dėkojančiam tėvas Pijus pertraukdavo kalbą: ,,Mano sūnau, žmonės nieko negali “. Ir parodydavo pirštu į dangų, sakydamas:  ,,Tik jis vienas ten aukštai… Nesiliaudamas melskis. Ir aš melsiuos už tave…”

Alberto del Fante savo knygoje yra aprašęs 47 stebuklingus išgijimus dėka tėvo Pijaus maldų. Jie patvirtinti gydytojų liudijimais.

Tėvas Pijus savo gyvenimo pagrindu laikė šv. Mišių auką, kuri, anot stigmatizuotojo ,,diena dienon gelbsti pasaulį nuo pražuvimo”. Jis niekados nepraleidžia šv. Mišių, ,,didžiausio gėrio žemėje”.

Tėvo Pijaus visi patarimai sukosi apie Eucharistiją. ,,Už nieką pasaulyje neapleiskite kasdieninės Komunijos. Ginkite šalin visokias abejones. Imu tai ant savo sąžinės. Jums reikia klausyti  ir eiti tuo keliu, kurį esu nurodęs. Nereikia susilaikyti nuo šv. Komunijos “.

Popiežius Benediktas XV mėgdavo sakyti: ,,Tėvas Pijus yra tikras Dievo žmogus”. Prie Adrijos jūros esantis pietinės Italijos Apulijos miestelis San Džiovani  Rotondo  turi apie 30 tūkstančių gyventojų. Čia kapucinų vienuolyne Tėvas Pijus praleido didesnę savo gyvenimo dalį.  Dėl Jėzaus stigmų T. Pijaus kūne, žmonių sielų skaitymo ir Viešpaties jam suteiktų  ypatingų užtarimo malonių, toji vietovė išgarsėjo visame pasaulyje. San Džiovani  Rotondą kasmet  aplanko 7 – 8 milijonai maldininkų. Tai daugiau, negu Lurde, Fatimoje  ir kitose šventovėse.

Gausiai lankant maldininkams tą vietą prireikė pastatyti didelės bažnyčios. Iš suaukotų pinigų dabar ten statoma didžiausia Europoje bažnyčia, kurioje vien sėdimų vietų bus 8 000. Šios bažnyčios statybai jau išleista daugiau kaip 30 milijonų dolerių ir bus užbaigta 2003 m. gegužę. Apie tokią bažnyčią svajojo Tėvas Pijus gyvas būdamas. Kai pastatė 1958 m. nedidelę medinę bažnytėlę, jis pasakė: ,,Ką jūs čia man pastatėte, degtukų dėžutę”? Tėvas Pijus jau tada buvo labai žymi asmenybė Italijoje ir pasaulyje. Kartą jis pasakė: ,,Po mano mirties dėmesys  man bus dar didesnis nei esant gyvam”.

Žymiausias jo gyvenimo įvykis  buvo 1918 m. rugsėjo 20d., kai jis gavo stigmas  –  Kristaus nukryžiavimo metu turėtas kraujuojančias žaizdas. Jos atsirado Tėvui Pijui besimeldžiant  16 amž. statytoje bažnyčioje. Tas įvykis iš esmės pakeitė jo padėtį. Kai žinia apie t. Pijaus stigmas pasklido plačiai, susidomėjo Vatikanas. Pradėjo tirti šį nepaprastą reiškinį. Tokiais atvejais bažnytinė vadovybė su nepasitikėjimu priima stigmų stebuklingą atsiradimą. Vatikane buvo paskelbtas net toks skelbimas: tėvo Pijaus ,,stigmos” nėra antgamtinis reiškinys, o tik savitaigos ir apgavystės pastangos. Norėjo vienuolį ,,ištremti” į kitą vienuolyną, bet vietiniai gyventojai tam  pasipriešino.

Kai jį paliko vietoje, tai uždraudė viešai aukoti šv. Mišias, sakyti pamokslus, bendrauti su pasauliečiais. Jis negalėjo raštu atsakyti į gaunamus laiškus. Tai buvo skaudus 10 m. trukęs išbandymas, bet tėvas Pijus su vienuolišku klusnumu viską ištvėrė.

Jis išgarsėjo kaip nuodėmklausys ir šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas tėvą Pijų pavadino ,,didžiuoju atgailos sakramento apaštalu”. Per beveik 60 kunigiškos tarnybos metų jis klausykloje kasdieną išbūdavo 12 – 16 valandų. Jis sugebėjo  penitento nuodėmes išanalizuoti ir geriau nusakyti su visomis detalėmis, negu pats atgailautojas.  Vienas vyras tėvui Pijui prisipažino, kad netiki pragaro buvimu. Vienuolis jam tiesiai atkirto: ,,Tu patikėsi, kai ten atsidursi”. Dėl jo sugebėjimo matyti sielų gelmes ir duoti reikalingus dvasinius patarimus, daug jį aplankiusių žmonių atsivertė ir tapo Tėvo Pijaus dvasios vaikais.

Jis turėjo galingą malonę užtarti pas Viešpatį. Todėl jis gydė žmones ne tik dvasiškai, bet ir fiziniai sergančius. Jis pagydė daug žmonių su įvairiomis negaliomis ir ligomis, ypač daug išgelbėjo aklųjų ir sergančių vėžiu.

1962 m. Krokuvos arkivyskupas Karolis Voityla  laišku prašė tėvą Pijų pasimelsti už lenkę moterį, sergančią gerklės vėžiu. Po 11 dienų kardinolas Voityla parašė antrą laišką tėvui Pijui, kad minėta moteris staiga, nepaaiškinamai pasveiko.

Tėvas Pijus dažnai sakydavo: ,,Aš galėsiu daug daugiau padėti visiems  būdamas danguje, nei čia, žemėje”.

Iš tikrųjų, Italijos laikraščiuose yra gausu pranešimų apie stebuklingus išgijimus, meldžiant t. Pijaus užtarimo. Vienas iš paskutiniųjų atvejų – išgijimas 30 m. moters iš Sicilijos. Ji po automobilio avarijos  buvo paralyžiuota 5 metus. Ji nustebino gydytojus, kai pradėjo vaikščioti. Ji prisipažino, kad meldėsi į Tėvą Pijų, prašydama užtarimo. Sapne jis pasirodė ir pranešė apie gautąją malonę.

7 m. berniukas Mateo Pio Kolelja sirgo labai sunkia meningito forma. Faktiškai jau buvo komos būsenoje. Nors tėvas buvo gydytojas, bet pagydyti jau nebegalėjo, nes nebeveikė visi pagrindiniai kūno organai: širdis, kepenys, nervų sistema. Berniuko motina griebėsi paskutinės priemonės: paprašė kapucinų vienuolių surengti maldos budėjimą toje vienuolyno celėje, kurioje gyveno tėvas Pijus ir paprašyti palaimintojo užtarimo. 2000 m. sausio 21 dieną berniukas visiškai netikėtai atsigavo iš komos būsenos ir pasveiko. Pasijutęs visai sveikas, jis paprašė jam paduoti kompiuterinį žaidimą. Nustebę gydytojai jį klausė, ar ką prisimena? Jis atsakė, jog sapne  jam buvo pasirodęs senelis su balta barzda,- panašią turėjo t. Pijus. Jam pasakė: ,,Nebijok. Tu netrukus būsi sveikas”.

Šis niekuo nepaaiškinamas, bet gerai dokumentuotais patvirtintas pasveikimas buvo tiriamas Šventųjų skelbimo kongregacijos sudarytos  teologų ir medicinos ekspertų komisijos. Jos patvirtinimas, jog įvyko stebuklas, labai paspartino t. Pijaus kanonizacijos bylos eigą. Dekretas apie stebuklingą išgijimą, užtariant t. Pijui, buvo paskelbtas 2001 m. gruodžio 20 d., dalyvaujant  popiežiui Jonui Pauliui II , vienuolių bendruomenei ir visai pagijusiam berniukui M. Kolelja su savo tėvais.

Kiekvienais metais milijonai maldininkų aplanko San Džiovani Rotondo šventovę. Ten sudeda savo prašymus, maldavimus, užrašytus kortelėse, prie tėvo Pijaus kapo. Vertingiausi yra dvasinio atsivertimo maldavimai: Padėk man pamilti Jėzų, padėk man gyventi šventą gyvenimą, kad sūnus sugrįžtų į doros kelią ir kt. Šie žmonių maldavimai rodo, kad  ir po mirties T. Pijaus  vykdo žmonių sielų gydytojo misiją.

Tėvas Pijus 1956 m. įkūrė San Džovani Rotondo ligoninę, turinčią daugiau kaip 1000 lovų kiekvienais metais ten gydosi iki 900 000 pacientų. Daugelis jų ateina arba atvežami į koplyčią, esančią greta ligoninės. Jie čia meldžiasi kriptoje, prie palaidoto vienuolio kapo, prašydami užtarimo.

Savo užtarimu pas Viešpatį Dievą tėvas Pijus tęsia ne tik žmonių kūnų, bet – kas yra svarbiausia – sielų gydymą.

Tėvas Pijus daug valandų kasdieną bendravo prie klausyklos langelio su pagalbos prašyti atvykusiais žmonėmis, bet išgarsėjo ir kaip maldos vyras. Jis labai daug ir uoliai meldėsi savo vienuoliškoje celėje arba bažnyčioje prie medinio Nukryžiuotojo. Kristaus auką ant kryžiaus jis  visada laikė  savo maldos gyvenimo centru.  Kaip minėta jis pats buvo paženklintas stigmomis – savo rankose, kojose ir krūtinėje nešiojo  kraujuojančias žaizdas, nuo kurių kentėjo  ir Išganytojas, prikaltas  prie kryžiaus  . Tėvo Pijaus kūnas, paženklintas stigmomis, rodė glaudų ryšį  tarp mirties ir prisikėlimo.

1999 m. beatifikacijos iškilmėse Popiežius Jonas Paulius II pasakė: ,,Šis nuolankus kapucinas vienuolis nustebino pasaulį savo gyvenimu, visiškai atsiduodamas maldai ir savo brolių bei seserų išklausymui”.

Jis nuolat ragino melstis Viešpačiui, ,,nes visam pasauliui labiausia reikia maldų”. Šitaip tėvas Pijus davė pradžią galingam tarptautiniam maldos sąjūdžiui. Dabar įvairiose šalyse yra daugiau kaip 2000 tėvo Pijaus maldos grupių, kurių įstatus  Vatikanas patvirtino 1986 m.  Jo intencija buvo sukurti besimeldžiančių žmonių armiją, kuri savosios maldos galia taptų tikruoju ,, RAUGU,, pasaulyje– kalbėjo šv. Tėvas. Ir šiandieną visa Bažnyčia yra dėkinga jam už šį brangų paveldą, gėrisi šio savo sūnaus šventumu ir kviečia kiekvieną sekti jo pavyzdžiu”. / ,,Tėvas Pijus skelbiamas šventuoju”- XXI amžius” –2002.06.14.Nr.145/.

TĖVO PIJAUS ŠV. MIŠIOS

Vienuolis kapucinas tėvas Pijus buvo visame pasaulyje garsus savo šventumu, stebuklais ir penkiomis Jėzaus Kristaus žaizdomis, kurias turėjo rankų delnuose, kojų pėdose ir šone.  Rankų žaizdos – tai kruvinos dviejų centimetrų skersmens permatomos delnų skylės.

Daug žmonių jaudinasi dalyvaudami kapucino tėvo Pijaus šv.Mišiose. Visi mato, kaip jis prie altoriaus verkia ir savo kraują lieja.  Visi jaučia, kad prie altoriaus vyksta į dabartį  atkeltoji Golgotos drama. Viename pokalbyje šis mistikas – vienuolis kapucinas tėvas Pijus yra papasakojęs, ką jis pergyvena, aukodamas šv. Mišias.

 Šios mintys paimtos iš knygos ,,Cosiparlo Padre Pio” 1975 metais.

- Tėve, kas gi yra Jūsų šv. Mišios?

- Aš, aukodamas šv. Mišias, kenčiu kartu su Jėzumi.  Tokių dalykų, kuriuos aš čia miniu,  nėra daugiau pasaulyje,- sako verkdamas tėvas Pijus.

- Ką gi aš Jūsų šv. Mišiose matau?

- Visą Kristaus kančią, kentėtą Golgotos kalne.

 - Tėve, pasakykite man visa, ką Jūs, aukodami šv. Mišias  kenčiate?

- Aš kenčiu visa, ką Jėzus iškentėjo, kad ir ne visai vienodu būdu, ir tik tiek, kiek įmanoma žmogui.  Tai ne mano nuopelnas, o tik gerojo Dievo dovana.

- Tėve, ar ir Jūs norite būti atsakingas už žmonių piktybes, aukodami Kristaus auką?

- Kitaip negali ir būti. Juk tai Kristaus aukos esminė dalis.

- Ar Dievas ir Jus laiko nusidėjėliu?

- To nežinau, tačiau spėju, kad taip yra .

- Aš esu matęs, kaip Jūs drebate, žengdami altoriaus laiptais.  Kodėl? Ar dėl to, kad matote savo būsimąsias kančias?

- Ne dėl savo būsimųjų kančių, bet dėl to, ką aš turiu ten aukoti.

- Kuriuo šv. Aukos aukojimo metu Jūs labiausiai kenčiate?

- Kenčiu nuolat, bet mano kančia tolydžio vis didėja.

- Ar būna toks momentas, kada Jūs labiausiai kenčiate?

- Nuo Konsekracijos iki šv. Komunijos.

- Kodėl Jūs šį rytą verkėte, skaitydamas Evangelijos žodžius: ,,Kas valgys mano kūną  ir gers mano kraują, gyvens per amžius laimingas”?

- Verkiu, kad labai myliu.

- Tėve, kodėl Jūs verkiate beveik visuomet, kai šv. Mišiose skaitote Evangeliją?

- Tai negirdėtas dalykas, kad Dievas su savo kūriniais kalbėtų, kad žmonės jam taip prieštarautų, kad būdami taip nedėkingi ir taip netikėdami jį nuolat įžeistų.

- Tėve, ar Jūsų aukojamos šv. Mišios yra kruvina auka?

- Čia tu klysti.

- Aš norėjau pasakyti, kad Jėzaus auka čia nekruvina, bet Jūs , joje dalyvaudami, argi ne kruvinai kenčiate? Ar ir čia aš klystu?

- Taip, šį kartą tu neklysti. Aš manyčiau, kad tu čia tiesą sakai.

- Kas Jums aukojant šv. Mišias nušluosto kraują?

- Niekas.

- Tėve, Jūs man pasakykite, kodėl labai kenčiate konsekracijos metu?

- Ten juk nauju stebuklingu būdu sunaikinama ir sukuriama.

- Tėve, kodėl Jūs prie altoriaus verkiate, ir ką gi reiškia tie žodžiai, kuriuos Jūs ištariate, aukštyn pakeldami šv. Ostiją?  Tai norėčiau sužinoti ne iš smalsumo, bet kad galėčiau ir aš su Jumis juos pakartoti?

- Neįmanoma Valdovų     Valdovo paslaptis kartoti nepažeidžiant jų didybės.  Mane klausi, kodėl aš verkiąs? Aš norėčiau ne tik verkšlenti, bet srovėmis lieti ašaras. Tik pagalvok, koks šiurpulingas čia slėpinys.

- Tėve, ar Jūs per šv. Mišias kenčiate ir Kristaus ragautos tulžies kančias?

- Taip, tai būna labai dažnai.

- Tėve, kaip Jūs tai galite ištverti prie altoriaus/

- Kaip Jėzus iškentėjo ant Golgotos.

- Ar ir Jūs, būdami prie altoriaus, būnate kalami prie kryžiaus, kaip ir Jėzus ant Golgotos?

- Kam dar ir klausti?

- Ir kaip gi galite tai iškentėti?

- Kaip Jėzus iškentėjo ant Golgotos?

- Tėve, ar budeliai buvo apvertę kryžių kniūbsčią, kad galėtų geriau įtvirtinti vinis?

- Taip, jie buvo taip padarę.

- Ar jie ir Jums taip tvirtina vinis?

- Labai smarkiai.

- Ar jie ir Jus su kryžiumi paguldo kniūbsčią?

- Be abejo, bet tuo nesirūpink.

  - Tėve, ar ir Jūs pakartojate septynis posakius, kuriuos Jėzus ištarė  prikaltas prie kryžiaus?

- Taip, nors aš taip daryti esu ir nevertas.

- O kam Jūs taikote  šiuos žodžius: ,,Gerbiamoji, štai bus tavo sūnus”.

- Aš sakau Marijai: ,,Štai tavo Sūnaus vaikai “.

- Ar ir Jūs kenčiate troškulį  ir jaučiatės visų apleisti,  kaip ir Jėzus?

- Taip. Tai būna po duonos Konsekracijos  ir trunka iki šv. Komunijos.

- Jūs esate man pasakęs, kad Jūs gėditės ištarti šiuos žodžius : ,,Veltui  aš ieškau, kad man kas paguodos žodį ištartų”. Kodėl Jūs gėditės?

- Mūsų kančios  palyginti su Jėzaus  kančiomis yra per daug menkos.  Mes juk esame kalti.

- Prieš ką gi Jums ima gėda?

- Prieš Dievą ir savo sąžinę.

- Kas yra šv. Komunija – šventas Susijungimas?

- Tai Dievo gailestingumas. Visiškas žmogaus susijungimas su Kristumi. Galėtumėte Jėzų prašyti, kad Jis suteiktų malonę tai gyvai jausti.

- Ką daro Jėzus  šio šventojo Susijungimo metu?

- Jis gėrisi savo kūriniu.

- Ką mes turėtume  Jėzų prašyti dėl Jūsų , kai su Juo susijungiame šv. Komunijoje?

- Kad aš būčiau antru Jėzumi, tikru Jėzumi, visuomet Jėzumi.

- Ar Jūs ir tada kenčiate, kai jungiatės su Jėzumi?

 - Tada mano kančios būna didžiausios.

- Ar su Juo susijungę dar Jūs kenčiate?

- Taip. Bet tada jau būna meilės kančios.

- Ar Jums susijungus su Jėzumi Jis jus paguodžia?

- Taip. Bet aš ir toliau lieku prikaltas prie kryžiaus.

   - Į ką Jėzus metė savo paskutinį žvilgsnį prieš mirtį?

- Į savo Motiną.

- O Jūs į ką tada žvelgiate?

- Į savo brolius, žemės tremtinius.

- Ar ir Jūs numirštate per šv. Mišias?

- Taip, susijungęs su Jėzumi / Jį priėmęs/. Numirštu slaptingu būdu.

- Ar Jūs numirštate iš didelės meilės, ar iš didelių skausmų?

- Dėl abiejų priežasčių numirštu, bet labiausiai iš meilės.

- Kai šv. Komunijos metu susijungęs su Jėzumi numirštate, ar Jūs tada būnate nebe prie altoriaus?

- Ir numiręs Jėzus tebebuvo ant Golgotos.

- Tėve, Jūs esate paminėję, kad šv. Komunijos – švento Susijungimo metu, kaip auka, Jūs numirštate.  Į kieno rankas Jus numirusį padeda?

- Į šv. Pranciškaus rankas.

- Tėve, ar Jūs Jėzų labai mylite?

- Aš jo neapsakomai ilgiuosi, bet deja iš tikrųjų turėčiau pasakyti , kad mano meilė – lygiai niekas  ir todėl man gėda.

- Tėve, kodėl Jūs verkiate skaitydami Mišių baigiamosios Evangelijos žodžius: ,,Mes matėme, koks Jis šlovingas – koks šlovingas  Tėvo Vienatinis Sūnus,- kaip tobulai Dievas jam buvo maloningas bei ištikimas.

- Argi tau atrodo tai mažas dalykas?  Jeigu apaštalai savo kūno akimis matė, koks jis šlovingas,  tai kaipgi  atrodys šlovingas Dievo Sūnus Jėzus, kai mums apsireikš danguje.

- Kaip mes būsime susijungę su Jėzumi danguje?

- Klausyk. Tai galima truputį nujausti iš to, kaip mes su juo susijungiame, kai Jį priimame švenčiausiame Sakramente.

- Ar Jums aukojant šv. Mišias dalyvauja ir Dievo Motina?

- Ar tu galvoji, kad Motinai nerūpi savo vaikas?

- Ar ir angelai dalyvauja šv. Mišiose?

- Čia būna jų minios.

- Ką gi jie čia veikia?

- Jie meldžiasi ir reiškia savo meilę.

- Tėve, kas prie altoriaus stovi arčiausiai Jūsų?

- Visas dangus.

- Ar Jūs dienos metu nenorėtumėte šv. Mišių aukoti daugiau, kaip tik vienerias?

- Jeigu tai būtų mano valia, aš nuo altoriaus  niekuomet neatsitraukčiau.

- Jūs esate man pasakę, kad altorių nešiojatės.

- Tai tiesa. Čia yra taip, kaip apaštalas Povilas apie save yra pasakęs: ,,Aš turiu Viešpaties Jėzaus žaizdas”. ,,Aš esu su Kristumi prikaltas prie kryžiaus”, ,,Aš leidžiu plakti savo kūną...”

- Taigi, aš tiesą sakau, kad su  mumis vaikšto prie kryžiaus prikaltas Jėzus.? / Čia tėvas Pijus nieko neatsakė./

- Tėve, ar mane prisimeni aukodamas šv. Mišias?

- Taip. Šv. Mišiose prisimenu be pertraukos – nuo pradžios iki pabaigos.

- Tėve, ar Viešpats brangina šią šventąją Auką?

- Taip. Jis juk šiąja Auka atnaujino pasaulį.

- Ar šv. Mišios labai pašlovina Dievą?

- Taip.  Neapsakomu būdu.

- Ką per šv. Mišias mes turime daryti?

- Turime su Kenčiančiu Jėzumi liūdėti ir reikšti Jam meilę.

- Tėve, kaip mes turėtume dalyvauti šv. Mišiose?

- Kaip švč. Mergelė Marija ir gerosios moterys. Kaip apaštalas Jonas paskutinėje  Vakarienėje ir Kristaus kančios metu.

- Tėve, kokių malonių mes gauname dalyvaudami šv. Mišiose?

-Tik danguje jas pamatysime. Šv. Mišių metu gyvai tikėk ir mąstyk, kas yra tas Nekaltasis, kuris dėl tavęs aukojasi teisingajam Dievui, kad Jis tau sušvelnėtų. Niekuomet neik nuo altoriaus neliejęs gailesčio ir meilės ašarų prie kryžiaus prikaltam Jėzui Kristui. Tuo būdu pelnysi amžinąją laimę. Skausmingoji Motina bus su tavimi ir mielai teiks tau šviesos.

         1937 m.du lietuviai kunigai: salezietis kun. Antanas Sabaliauskas ir pranciškonas Augustinas Dirvelė, grįždami į Italiją nutarė aplankyti pagarsėjusį stigmatiką Tėvą Pijų. Jis turėjo Jėzaus Kristaus kančios žymes, skaitė sąžinės paslaptis, buvo pastebėta biliokacija ir gyveno San Rotondo vienuolyne.

Prisiminęs viešnagę pas tėvą Pijų, kun. salezietis A. Sabaliauskas rašė: ,,Iš Podžios geležinkelio stoties toliau reikėjo keliauti autobusu. Juo važiavo įvairių tautybių žmonės. Iki vienuolyno buvo 40 km. Vos tik pasirodė vienuolyno bokštai, visi keleiviai sukruto. Mat staiga pajutome nuostabų kvapą. Vėliau vienuolyne mums paaiškino, kad taip Tėvas Pijus pasitikina svečius. Apie 10 val. su tėvu Augustinu Dirvele pagaliau pasiekėme Tėvo Pijaus būstinę. Įėjome į bažnyčią, kur jau buvo pilna žmonių. Jie visi meldėsi, o Tėvas Pijus klausė išpažinčių. Pasimeldėme ir mes. Bokšto laikrodžiui išmušus 10 val., Tėvas Pijus pakilo iš klausyklos  ir gan vikriai nuėjo į zakristiją.  Mes iš paskos. Iš karto paprašėme, kad leistų pabučiuoti jo rankų žaizdas. O jis mums netikėtai pasakė:

–Jūs pirmieji iš Lietuvos.

Jo žodžiai mus labai nustebino, nes niekas nežinojo, kas mes ir iš  kur  mes.

         Pabučiavę žaizdas ir priėję išpažinties, norėjome ką nors išgirsti apie Lietuvos ateitį.  Tėvas Dirvelė, kuriam aš buvau vertėju, liepė paklausti Tėvo Pijaus, ar Lietuvai gresia bolševizmas.

         –Taip,– nė nepagalvojęs atsakė Tėvas Pijus. – Jis gresia ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.

         Kai norėjome atsisveikinti, Tėvas Pijus pasiūlė mums pernakvoti vienuolyne. Mes mielai pasilikome.

Rytojaus dieną, paaukoję Mišias, turėjome laimės matyti Tėvą Pijų, aukojantį Viešpaties Auką. Tai, ką pamatėme, buvo įspūdingiausia gyvenimo valanda. Tėvas Pijus Mišias aukojo  prie šoninio altoriaus. Nedidelė bažnyčia buvo kimšte prikimšta. Nebuvo vilties  prisigrūsti arčiau. Mums padėjo viena moteris italė, suradusi abiem vietos arčiau altoriaus. Suradę vietą suole, mėginome pradėti kalbėti brevijorių. Kur tau. Žmonių verkšlenimas trukdė susikaupti. Tada perėjome prie rožančiaus. Bet ir čia nesisekė melstis.  Ne patys nepajutome, kaip ir mes su minia pradėjome ašaroti ir verkšlenti. Būtumėte matę, su kokiu dvasios pakilimu Tėvas Pijus aukojo beveik dvi valandas šv. Mišias. Prie altoriaus matėme tarsi paties Kristaus asmenį. Šis vaizdas liks visam gyvenimui. Po šv. Mišių turėjome laimės dar pasikalbėti su Tėvu Pijumi.

Atsisveikindami klausėme, ar galima į jį kreiptis laišku kokiu nors dvasiniu reikalu. Jis mums atsakė:

– Laiškų nerašykite, pasiųskite Angelą Sargą, aš per jį jums atsakysiu”.

 

                    Šv. Tėvas Pijus – kunigas ir auka  Kęstutis Choromanskis,

„Viešpatie Jėzau Kristau, pasauliui atvėsus, norėdamas mūsų širdis savo meilės ugnimi uždegti, Tu atnaujinai palaimintojo Pranciškaus kūne Tavo šventąsias stigmas. Maloningai suteik, kad jo nuopelnų ir maldų sustiprinti, kartu kryžių neštume ir pelnytume vertų atgailos vaisių.“

Taip meldžiamės šv. Pranciškaus Asyžiečio šventųjų stigmų įspaudimo minėjime rugsėjo 17 dieną. Bažnyčios istorijoje vis ateina laikai, kada net tikinčiųjų širdys lyg suledėja, tampa abejingos Dievui ir dvasiniam gyvenimui. Tuomet Dievas siunčia ypatingus šventuosius, kad jie primintų pasauliui apie Jo beribę meilę žmonėms. Tryliktame amžiuje atėjo šv. Pranciškus, jis buvo pirmasis iš šventųjų, gavęs stigmas – gyvas kraujuojančias žaizdas Išganytojo žaizdų vietose. Praėjusio šimtmečio pradžioje Dievas vėl davė ypatingą šventąjį – tėvą Pijų (Padre Pio), priklausiusį šv. Pranciškaus įsteigto ordino šakai – kapucinams. Jam taip pat dovanotos stigmos, kad ir mūsų bedieviškais laikais bent kelias širdis „uždegtų Dievo meilės ugnimi“.

Apie t. Pijų jau parašyta virš 600 knygų, dauguma jų labiau pabrėžia nepaprastąją ir antgamtinę šio šventojo gyvenimo pusę: jo stebuklus ir ypatingas malones. Visa tai atrodo kaip iššūkis mokslo ir racionalizmo epochai. Tačiau svarbiausia ne šie sensacingi fenomenai ir stebuklai, ne dėl jų t. Pijus tapo šventuoju, o dėl visiško atsidavimo Viešpačiui savo vienuoliškų ir kunigiškų pareigų vykdyme. Jis buvo sacerdos et victima, kunigas ir auka, kaip ir Viešpats Jėzus Kristus. T. Pijus gyveno nuolatinės maldos, kančių ir pasiaukojimo gyvenimą, paskendęs begalinėje nukryžiuoto Išganytojo meilėje, ir taip laimėjo daugybę sielų Dievui. Būtent jo aukos gyvenimas yra ženklas mūsų amžiui, kada žmonės vis labiau siekia laikino savęs patenkinimo ir pamiršta amžinąjį gyvenimą, kai pačioje Bažnyčioje įsigalėjo pasaulio dvasia ir net Viešpačiui pašvęstieji bijo žodžio „auka“.

Kelias į šventumą 

Nuo pat pradžių t. Pijaus gyvenimas buvo pažymėtas aukos ir dvasinių kovų žyme. Būsimas šventasis gimė 1887 metais Pietrelčinos miestelyje, Italijoje, didelėje, skurdžioje, bet pamaldžioje šeimoje, kur kiekvieno šeimos nario pasiaukojimas lyg perkeisdavo sunkią kasdienio gyvenimo realybę. Jo tėvai buvo paprasti, dievobaimingi piemenys, savo vaikams įdiegę didelę meilę Dievui. Kūdikis buvo pakrikštytas kitą dieną po gimimo – lyg nuspėjant būsimąjį pašaukimą, jam buvo duotas Frančesko (Pranciškaus) vardas. Dar būdamas penkių metų amžiaus jis nusprendė visą savo gyvenimą paaukoti Dievui. Po kelių metų jį aplankė pirmasis mistinis regėjimas. Štai jo paties pasakojimas:

„Kartą, kai aš klūpėjau prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, iš tabernakulio pasigirdo balsas, kuris man pasakė: ‚Tu būsi plakamas ir kryžiuojamas dėl mano meilės. Tačiau tu grąžinsi daug sielų į mano kaimenę‘.“

Nepaisant prasidėjusių velnio puolimų ir gundymų, Pranciškaus troškimas pasišvęsti Dievui vis augo. Sulaukęs 11 metų, jis priėmė pirmąją Komuniją. Mokykloje pasižymėjo kaip pavyzdingas mokinys – ne tiek dėl savo gabumų, kiek dėl gero elgesio ir pamokų lankymo. Į mokyklą iš namų Pranciškus išeidavo valandą anksčiau, kad spėtų patarnauti šv. Mišioms Pietrelčinos parapijos bažnytėlėje. Tai labai nepatiko jo mokytojui, Donui Dominykui Tizani, buvusiam kunigui, metusiam savo pašaukimą ir gyvenusiam nuodėmėje. Šis suteikė jaunajam Frančesko nemažai skausmo ir pažeminimų, tačiau po daugelio metų šventasis sugrąžino savo mokytoją prie tikėjimo.

Kai Pranciškui buvo jau 15 metų, kartą į namus užklydo kapucinų vienuolis, prašydamas išmaldos savo vienuolynui. Šis iš pažiūros toks nežymus įvykis turėjo lemiamos reikšmės jaunuolio pašaukimui. Jis nusprendė pasišvęsti Dievui, tapdamas šv. Pranciškaus sūnumi griežtos regulos kapucinų ordine. Tačiau šis pasirinkimas neįvyko be dvasinės kovos:

„Aš jaučiau savyje dvi jėgas, kovojančias tarpusavyje ir draskančias mano širdį: pasaulis norėjo pasilikti mane sau, o Dievas kvietė mane naujam gyvenimui. Mano priešai tyčiojosi iš manęs ir visaip kankino… Neįmanoma aprašyti, kokią kančią patyriau. Vien prisiminus tą kovą, kuri vyko mano viduje, man kraujas stingsta gyslose, nors praėjo jau 22 metai.“

1903 metais Pranciškus užsivilko kapucino abitą ir pakeitė savo vardą į Fra Pio (brolis Pijus), norėdamas pagerbti popiežių šv. Pijų V. Jo noviciatas truko keturis metus, per kuriuos jam teko patirti daug ir nepaprastų velnio puolimų. Davęs amžinuosius įžadus, paklusdamas vyresniųjų paliepimui, jis pradėjo ruošis kunigystei. Seminarijoje jo sveikata labai pašlijo dėl dažnų pasninkavimų, atgailos darbų, šalčio ir tuberkuliozės, kankinusios jį visą gyvenimą. Dar prisidėjo įvairios keistos ligos, kurių daktarai negalėjo paaiškinti. Visas šias kančias jis aukojo Dievui už sielų išganymą. 1910 m. brolis Pijus buvo įšventintas kunigu. Laiške savo dvasios vadovui jis rašė:

„Mano širdis kupina laimės, ir aš jaučiuosi vis labiau ir labiau pasiruošęs priimti bet kokius kentėjimus, jei tai patiks Jėzui.“

Čia ir glūdi t. Pijaus kunigiško dvasingumo esmė: sekti Jėzumi net tik kaip Kunigu, bet kaip ir Auka. Kunigo pašaukimas, sekant Vyriausiąjį Kunigą Kristų, yra sutaikyti žmonės su Dievu, o tai įmanoma tik per kančią ir kryžių. Kunigystės šventimų dieną t. Pijus sukūrė maldą: „Padaryk mane šventu kunigu ir tobula auka“.

Jį toliau kankino įvairios ligos, todėl vyresnieji nusprendė išsiųsti jį į kapucinų vienuolyną San Giovanni Rotondo. Ten šventasis praleido visą savo likusį gyvenimą. Pradžioje jo pareigos buvo nedidelės – padėti parapijos kunigui teikti sakramentus. Dėl silpnos sveikatos ir moralinės teologijos žinių trūkumo jam buvo uždrausta klausyti išpažinčių. Tačiau tai nesumažino jo uolumo dirbant dėl sielų išganymo. Jis pradėjo susirašinėti su keliais pamaldžiais žmonėmis ir aukojo save kaip auką už juos, taip pat už vėles skaistykloje. Jis suvokė, kad kentėjimai yra neatskiriami nuo Dievo meilės ir kad jie yra vienintelis kelias, kuriuo siela gali pakilti link Dievo. T. Pijaus maldos tapo labiau kontempliatyvios, jis vis labiau suvokė Dievo didybę ir žmogaus menkumą. Jo siela pradėjo patirti įvairius mistinius reiškinius, vienaip ar kitaip trukusius visą gyvenimą.

T. Pijus greitai atkreipė į save kitų brolių dėmesį dėl gausių ašarų, išliejamų per rytines meditacijas, kurios kapucinų namuose paprastai yra skirtos Kristaus kančiai apmąstyti. Jo ašaros buvo tokios gausios, kad dažnai prireikdavo patiesti rankšluostį ant grindų, kur jis klūpėdavo. Būtent dėl tų pilnų meilės ir užuojautos apmąstymų apie Jėzų Nukryžiuotąjį, Dievas jį, kaip ir šv. Pranciškų Asyžietį, apdovanojo skausmingomis Viešpaties stigmomis.

Tuo laiku atsinaujino dvasinės kančios. Atrodo, kad Dievas laukia iš savo išrinktųjų, kad šie ypatingu būdu, iškęsdami sunkias pagundas, atlygintų Dievo teisingumui už viešas to meto nuodėmes. Tada, kai įvairios ateistinės filosofijos, modernizmas ir psichoanalizė siekė paneigti kaltę bei nuodėmę, t. Pijus, kaip ir šv. Teresėlė iš Lizjė, turėjo iškentėti nepaprastą pagundų prieš tikėjimą ir įvairiausių skrupulų audrą. Ši audra siautė apie tris metus, o po to sekė „tamsioji sielos naktis“, užsitęsusi daugelį metų. Tai liudija jo laiškai savo dvasiniam vadovui t. Agostino:

„Aš gyvenu nuolatinėje naktyje… Mane viskas trikdo, ir aš nežinau, ar elgiuosi gerai, ar blogai. Aš žinau, kad tai ne skrupulai, tačiau abejonė, ar aš patinku Viešpačiui, ar ne, mane gniuždo… Mano protą nepaliaujamai puola šventvagystės ir klaidingos, ateistinės idėjos. Kiekvieną mano gyvenimo akimirksnį aš jaučiu savo sielą lyg persmeigtą, tai mane žudo… Mano tikėjimas palaikomas tik nuolatinėmis valios pastangomis. Ir visa tai, tėve, vyksta ne kelis kartus į dieną, aš tai patiriu nuolat! O tėve, kaip sunku yra tikėti!“

Po šios dvasinės nakties t. Pijui atėjo dar baisesnis išbandymas, trukęs septynias savaites. Šv. Kryžiaus Jonas vadina tai širdies persmeigimu Dievo meilės ietimi, kai siela neapsakomai kenčia nuo dieviškos meilės pertekliaus. Vienas t. Pijaus draugų kapucinų pasakojo, kad tuo metu „jo išvaizda buvo labai pasikeitusi, atrodė, jog jis miršta. Jis nuolat dūsavo ir verkė kalbėdamas, kad Dievas jį apleido“. Turėdami omeny tokią jo mistinę patirtį geriau suprasime kai kuriuos tėvo Pijaus posakius, pvz.: „Meilė daug nuostabesnė baimės draugijoje, nes taip ji tampa stipresnė“; „Kuo daugiau mes mylime Dievą, tuo mažiau tai patys jaučiame“. Šias baisias dvasines kovas tėvas Pijus laimėjo laikydamasis to, ko buvo išmokytas dar būdamas novicijumi. Tai vis tos pačios senos auksinės taisyklės, kurias per amžius kartodavo šventieji: ištvermingumas maldoje, apsimarinimas, nepajudinama ištikimybė luomo pareigoms ir tobulas paklusnumas savo dvasios vadovui. Galiausiai 1918 rugsėjo 20 dieną dvasios kančios staiga dingo, ir t. Pijus pajuto gilią ramybę. Ryte, atšventęs šv. Mišias, jis klūpėjo priešais Nukryžiuotąjį ir pamatė dangišką būtybę, kuri sužeidė jį Viešpaties Jėzaus žaizdomis – t. Pijus tapo vieninteliu kunigu istorijoje, gavusiu Kristaus stigmas. (Šv. Pranciškus turėjo tik subdiakono šventimus).

Iš nusižeminimo jis stengėsi slėpti stebuklingąsias žaizdas, tačiau kraujas, gausiai tekantis iš stigmų, netrukus išdavė jį. Greitai jis sulaukė didelio tikinčiųjų, taip pat daugelio medikų ir mokslininkų susidomėjimo. Po apylinkes pasklido garsas apie šventą stigmatizuotą kunigą. Jo stebuklingosios žaizdos imtos nuodugniai tyrinėti, kol visi mokslininkai pripažino, kad jų paaiškinti negali. Tačiau čia šventąjį ištiko kitas Dievo išbandymas. 1920 m. Šventasis Sostas, išgirdęs apie stigmas ir dar neturėdamas patikimų žinių apie jų autentiškumą, uždraudė tėvui Pijui klausyti išpažinčių, viešai laikyti Mišias ar suteikti kitus sakramentus už vienuolyno ribų. Po dviejų metų naujas popiežius Pijus XI, suklaidintas pavydžių kunigų opozicijos prieš tėvą Pijų, apribojimus dar labiau sugriežtino. Tėvui Pijui buvo uždrausta išeiti iš savo celės, išskyrus kai reikėdavo laikyti Mišias, jam neleista kalbėtis su niekuo, net ir su savo dvasios vadovu. Ar galima įsivaizduoti didesnę kančią šventajam, žinant, kaip jis degė uolumu dėl sielų išganymo? T. Pijus visa tai iškentė romiai,

rodydamas tobulą paklusnumą vyresniesiems ir atsidavimą Dievo valiai. Savo lovą jis persinešė į biblioteką ir ten vienumoje leido laiką melsdamasis, kentėdamas bei skaitydamas teologijos, Bažnyčios istorijos ir dvasines knygas, trumpam išeidamas tik atlaikyti šv. Mišių, kurios buvo vienintelė jo paguoda.

Dvasinis vadovas 

Tik 1933 m. Pijus XI, nuoširdžiai atsiprašęs šventojo kapucino, panaikino visus suvaržymus. Nuo to laiko garsas apie t. Pijų ėmė plisti visame pasaulyje. San Giovanni Rotondo tapo viena labiausiai piligrimų lankomų vietų Italijoje. Pas jį plūdo tikintieji, ieškodami patarimo, paguodos, pagalbos, stebuklo ir galiausiai – paties Dievo. Tėvas Pijus greitai pagarsėjo stebuklais bei antgamtiniais reiškiniais. Stigmos, pranašystės, įvairūs regėjimai, bilokacija (sugebėjimas vienu metu būti dviejose vietose), levitacija (pakilimas į orą), malonaus kvapo skleidimas net kelių dešimčių kilometrų atstumu, stebuklingi išgydymai, prikėlimai iš numirusiųjų, įvairiausių kalbų supratimas, įspūdingi atvertimai, nepaprastai mažas miego ir maisto poreikis (t. Pio miegodavo vos dvi valandas per parą ir maisto suvartodavo penkis kartus mažiau nei normalus žmogus, tačiau nuo to neprarasdavo svorio) – apie visa tai parašyta daug knygų, tai patvirtino daugybė liudininkų, tyrinėjo daug žymių mokslininkų.

Tačiau labiausiai žmones traukdavo jo akivaizdus šventumas, tikintieji matydavo jame antrąjį Kristų, kuris myli žmones ir kenčia už jų išganymą. Daug labiau nei stebuklai į šį nuošalų kapucinų vienuolyną traukė t. Pijaus kaip dvasinio vadovo savybės. Skausmingai įgyta patirtis dvasinių kovų metu leido jam tapti geru vadovu kitiems. Be to, jis buvo apdovanotas kai kuriomis antgamtinėmis galiomis, pvz., minčių skaitymo bei patarimo dovana. T. Pijus matydavo žmogų „kiaurai“. Sutikęs nepažįstamą žmogų, jis iš karto žinojo, kas jo širdyje. Per išpažintį jis iš anksto žinodavo visas penitento nuodėmes, tačiau norėdavo, kad šis pats jas išpažintų. Tai žmones nepaprastai paveikdavo, didelės minios plūdo atlikti išpažintį pas tėvą Pijų. Klausykla tapo vieta, kur šventasis praleisdavo daugiausia laiko (vidutiniškai 16-18 valandų per parą) ir kur jis turėdavo pajusti begalybės įvairiausių nuodėmių svorį. Dėl to žmonės jį pradėjo vadinti antruoju Arso klebonu. Iš tiesų, tėvo Pijaus gyvenimas labiau panėšėjo į šv. Jono Vianėjaus, o ne į garsiojo Asyžiaus pamokslininko gyvenimą. Tėvas Pijus suvokė, kad esminis jo pašaukimas – kunigystė.

T. Pijaus klausykloje tikintieji būdavo trumpai: išpažintis tetrukdavo kelias minutes, ir atgailaujantys išgirsdavo tik keletą žodžių, tačiau jie smigdavo į pačią širdį ir sukrėsdavo sielą iki pat gelmių. Pirmoji išpažintis pas tėvą Pijų neretai baigdavosi nuoširdžiu atsivertimu. Paprastai malonus ir gailestingas tėvas Pijus tapdavo griežtas tiems, kurie nenorėdavo gailėtis dėl savo nuodėmių. O atėjusius į klausyklą be grynos intencijos jis net išvarydavo lauk taip ir nedavęs išrišimo. Šis šventas pyktis ir uolumas dėl Dievo garbės užklupdavo ypač tuos, kurie netinkamai elgdavosi bažnyčioje. Tokiais atvejais šiaip labai romus ir mandagus su žmonėmis šventasis tapdavo rūstus. Kartą, pamatęs per daug išsiblaškiusį choro berniuką, jam tarė: „Mano vaike, jei tu nori keliauti į pragarą, tau nereikia mano parašo“. Dar griežtesnės reakcijos susilaukdavo pokarinė mada ir nepadorūs rūbai: „Moterys, kurios tenkina savo tuštybę drabužiais, niekada negalės apsivilkti Jėzaus Kristaus gyvenimu. Dar daugiau, kai tik šis stabas užvaldo jų širdis, jų sielos iš karto praranda visą savo puošnumą.“Tiems, kurie jam priekaištaudavo dėl tariamo meilės trūkumo, jis atsakydavo:  „Prašau jus nekritikuoti manęs pasitelkiant meilės vardą – didesnė meilė yra išvaduoti sielas iš šėtono nelaisvės ir laimėti jas Kristui.“

Daugelis tikinčiųjų iš tikrųjų įvertino tokią meilę jų sieloms ir pasivedė jo dvasinei globai, tapdami tėvo Pijaus dvasiniais vaikais. Jo globa buvo nepaprasta ir stebuklinga, ji buvo jaučiama net už tūkstančių mylių. Ko mokė t. Pijus savo dvasinius vaikus? Atrodytų, kad toks nepaprastas ir stebuklais garsėjantis šventasis turėtų ir savo mokiniams perteikti kažką nepaprasto. Deja, visa, ko jis mokė, tėra tos pačios „auksinės“ dvasinio gyvenimo taisyklės. Kaip pasakoja viena artimiausių jo dvasinių dukterų Katharina Tangari,[1] jis tereikalavo, kad jo vadovaujama siela visa širdimi mylėtų Dievą ir iš visų jėgų stengtųsi Jo neįžeisti. Dvasios dukterims jis duodavo tam tikrą regulą: išpažintis kas savaitę, kasdienė Komunija ir dvasinis skaitymas, sąžinės sąskaita kas vakarą ir apmąstymas du kartus per dieną. Ir be abejo, kasdienis Rožančius.

Apie išpažintį t. Pijus kalbėdavo: „Išpažintis yra sielos apiplovimas. Jūs turėtumėte jos eiti bent kartą per savaitę. Aš nenoriu, kad sielos liktų be išpažinties ilgiau nei savaitę. Net švarus ir nenaudojamas kambarys prisineša dulkių. Grįžkite į jį po savaitės ir pamatysite, kad jį vėl reikia valyti.“

Tiems, kurie sakydavosi esą neverti kasdien priimti šv. Komuniją, jis atsakydavo: „Visiškai teisingai, mes visi neverti tokios dovanos. Tačiau artintis prie Švenčiausiojo Sakramento esant mirtinos nuodėmės būsenoje yra viena, o būti nevertam jo – visai kas kita. Visi mes esame neverti, tačiau Jis pats mus kviečia. Jis to trokšta. Todėl nusižeminkime ir priimkime Jį atgailaujančia ir meilės pilna širdimi.“

T. Pijus labai rūpindavosi, ką jo dvasiniai vaikai skaito: „Aš pradedu drebėti vien pagalvojęs apie žalą, kurią patiria sielos, neskaitydamos šventų knygų… O, kokią galią turi dvasiniai skaitiniai, jie gali pakeisti gyvenimą ir net žmones, prisirišusius prie pasaulio, paskatinti žengti į dvasinio tobulumo kelią.“

Jo patarimai, kaip atlikti meditaciją, buvo paprasti:

„Nors jums ir nesiseka daryti apmąstymų, nemeskite šios pareigos. Jei jus puola begalė blaškančių minčių, nenustokite drąsos. Iš karto nusistatykite, kiek laiko medituosite, ir nesitraukite iš  savo vietos nepabaigę apmąstymo, net jei jaustumėtės lyg kas jus kryžiuotų. Kodėl jaudinatės, kad jums neišeina mąstyti taip, kaip jūs norėtumėte? Meditacija yra priemonė pasiekti Dievą, o ne tikslas pats savaime. Meditacijos tikslas yra Dievo ir artimo meilė.“

Taip reikia ir dalyvauti šventojoje Mišių aukoje. Anot t. Pijaus, daug svarbiau per Mišias stengtis sužadinti valios aktus (gailesčio, tikėjimo, meilės, dėkojimo ir t.t.), nei stebėti apeigas. Kažkas t. Pijų paklausė, ar tikintiesiems reikia sekti Mišias pagal mišiolą. Šventasis atsakė, kad tiktai kunigui reikia mišiolo, geriausias būdas dalyvauti šv. Mišiose – pilna užuojautos ir meilės širdimi vienytis su Sopulingąja Mergele, stovinčia po kryžiumi. Tiktai danguje, užtikrino jis savo pašnekovą, mes suvoksime, kokią naudą gauname dalyvaudami šv. Mišiose. Tėvas Pijus teisingai suvokė, kad tikintiesiems visai nebūtina tiksliai žinoti, ką kunigas kalba Mišių metu, nes vis tiek nei vienas žmogus iki galo nesupras šv. Mišių paslapties. Todėl suprantama jo reakcija, kai 1965 metais, dar prieš Vatikano II Susirinkimo pabaigą, jam buvo pranešta, kad greitai visi privalės švęsti Mišias pagal naują ritualą, ad experimentum gimtąja kalba. To esą reikalauja modernaus žmogaus poreikiai, „subrendęs“ ir „orus“ tikintysis nori suprasti visus žodžius ir apeigas. Iš karto, dar nematęs eksperimentinio teksto, t. Pijus parašė popiežiui Pauliui VI, prašydamas atleisti jį nuo eksperimento ir leisti toliau laikyti Mišias pagal šv. Pijaus V mišiolą lotynų kalba. Leidimas jam buvo suteiktas.  

Šventoji Mišių auka buvo t. Pijaus gyvenimo centras. Šv. Mišiose jis gaudavo dvasinius ginklus ir daug malonės dovanų – vėliau klausykloje galėjo tais ginklais kovoti prieš nuodėmę ir gausiai dalinti gydančias Dievo malones. Visas jo gyvenimas sukosi aplink tas valandas, kai jis skolindavo Kristui savo rankas, akis ir lūpas Kryžiaus aukos atnaujinimui. Jis būdavo Kristaus įrankis net išoriškai, fiziškai. Kas yra matęs t. Pijaus Mišias, negalėjo pamiršti jų visą gyvenimą.

T. Pijus Mišias švęsti pradėdavo kasdien 5 val. ryto, jos trukdavo nuo dviejų iki keturių valandų. Dažnai jis patirdavo ekstazę ir išliedavo tiek daug ašarų, jog beveik turėdavo palikti altorių. Štai vienas iš begalės dalyvavusiųjų jo Mišiose pasakojimų: „Reikėtų būti aklam, kad nematytum, jog šis žmogus, besiartinantis prie altoriaus, nepaprastai kenčia. Jis eina sunkiai ir klupinėdamas. Nelengva vaikščioti pervertomis kojomis. Jis sunkiai padeda rankas ant altoriaus ir bučiuoja jį. Jo judesiai atsargūs, kaip žmonių, kurių rankos sunkiai sužeistos. Kapucino veidas, prieš kelias minutes atrodęs linksmas ir švelnus, dabar visiškai pasikeitęs. Dabar jis išduoda viduje siaučiančias intensyvias emocijas, nematomi veikėjai ir scenos jį pripildo baime, džiaugsmu, liūdesiu, agonija… Šiose išraiškose galima įžvelgti paslaptingą dialogą. Dabar jis protestuoja, krato galvą, laukia atsakymo. O dabar jo visas kūnas sustingsta tyliame maldavime. Jau po akimirksnio aš jį matau purtomą stiprių jausmų. Staiga ašaros paplūsta iš jo akių, jo pečiai dreba nuo kūkčiojimų, jie palinkę lyg neštų sunkią naštą. Aš staiga prisimenu žmones, karo metais tik ką pasmerktus mirti. (…) T. Pijus nevaidina kažkieno kito dramos. Dabar nebelieka skirtumo tarp jo ir Kristaus. „Aš gyvenu, tačiau jau nebe aš…“ Jei Galva atnaujina savo auką tik nekruvinu būdu, ar dėl to mes turėtume pamiršti Jo kraujo kainą? (…) Per atnašavimą paslaptingos dramos ritmas greitėja. Maldaujančiai iškeldamas pateną, į kažkokią neregimą šviesą žvelgiančiomis akimis, t. Pijus parodo savo rankų žaizdas, raudonas ir kruvinas. Jis pasilieka tokioje pozoje ilgiau nei reikia sukalbėti maldą Suscipe. Minutės teka, kaip kraujo lašai. Aš staiga suprantu, kad per Mišias mes turime priėjimą prie amžinybės. Neapsakomu būdu, visiškai neprieinamu mūsų intelekto supratimui, Kalvarijos auka vyksta kiekvienose Mišiose, ir mes atsiduriame Kalvarijoje.

Per konsekraciją, trukusią nuo penkių iki dešimties minučių, jo veido išraiška pasikeisdavo: ji tapdavo lyg nukryžiuoto žmogaus. Jo žvilgsnis būdavo toks, jog atrodydavo, kad akys iš tikrųjų mato Kristaus mirtį ant kryžiaus. Jo kančia bei kraujavimas iš stigmų per konsekraciją būdavo intensyviausi. Kartais jo veidas šviesdavo tokia šviesa, kad to pakakdavo atversti labiausiai užkietėjusius nusidėjėlius. Per Memento, kai kunigas prisimena, už ką šv. Mišios yra švenčiamos, t. Pijus patekdavo į ekstazę. Atrodydavo, lyg jis stengtųsi prisiminti visą pasaulį. Jo vyresnysis t. Agostino, tvirtina, kad t. Pijaus Memento trukdavo ne mažiau kaip penkiolika minučių. Dažnai t. Agostino turėdavo duoti tėvui Pijui tylų ženklą tęsti Mišias, kuriam šventasis tučtuojau paklusdavo. Kartą kažkas t. Pijų paklausė, kodėl per Memento jis užtruko tiek ilgai. Šis atsakė: „Aš matau visus tuos žmones, kurie šiandien prašė už juos pasimelsti. Tačiau aš dar matau daugybę sielų skaistykloje, tiek daug, kad neužtektų didžiulio kalno joms sutalpinti.“

T. Pijaus maldos už sielas nenutrūkdavo šv. Mišioms pasibaigus. Visa tolimesnė jo diena buvo lyg šv. Mišių aukos pratęsimas. „Pasaulį gali išgelbėti tiktai malda ir atgaila“– tai viena svarbiausių jo sentencijų, kuri lyg pakartoja Fatimos Dievo Motinos žodžius. Tėvą Pijų visiškai teisėtai galima vadinti „maldos vyru“: jis niekada nepavargdavo melstis. Laiškuose savo dvasiniams vyresniesiems jis skųsdavosi, kad jam niekada neužtenka laiko pasimelsti tiek, kiek norėtų. Kartą jis net rašė: „Aš norėčiau, kad diena truktų 40 valandų“. Jis melsdavosi visur: prie altoriaus, klausykloje, bažnyčios chore, lipdamas laiptais ir eidamas koridoriais, savo celėje. Melsdavosi nuolat, dieną ir naktį, išskyrus trumpas miego valandas. T. Pijus buvo sau pažadėjęs kasdien sukalbėti ne mažiau kaip penkis kartus visą Rožančių. Jis dažnai sakydavo: „Eikite pas Švenčiausiąją Mergelę, padarykite, kad ją visi mylėtų! Visada kalbėkite Rožančių. Kalbėkite jį gerai! Kalbėkite jį taip dažnai, kiek tiktai galite!“

Troškulys maldai ir noras maldos dvasią perduodi kitiems įkvėpė jį įkurti garsiąsias maldos grupes visoje Europoje. Jis pats melsdavosi už tuos, kurie save pavedė jo maldoms ir už tuos, dažnai jam nepažįstamus žmones, už kuriuos melstis jį įkvėpė pats Viešpats. T. Pijus mums iš tiesų paliko nuostabų maldos pavyzdį. Jis mus moko, kad joks dvasinis darbas nebus užbaigtas ir vaisingas, jei dvasios žvilgsnis nebus nuolat pakeltas į Dievą maldoje.

T. Pijus ir pasikeitimai Bažnyčioje 

1960-ųjų pradžioje iš Romos papūtė nauji vėjai. Pradėta kalbėti apie Bažnyčios atsinaujinimą ir jos prisitaikymą prie šiuolaikinio pasaulio. Aukos dvasia tapo nebeaktuali, nemoderni. Kaip šventasis kapucinas reagavo į Jono XXIII paskelbtą aggiornamento? Apie tai skelbiama daug prasimanymų, neatitinkančių realybės. Vienintelė Lietuvoje knyga apie šį šventąjį, kun. Jakučio „T. Pijaus paslaptis“, be jokių įrodymų bando piršti mintį, kad t. Pijus labai palankiai vertinęs Vatikano II Susirinkimo dvasią ir po jo sekančius pasikeitimus. Tai paprasčiausia netiesa. Tuo metu t. Pijus kentėjo nuo antrojo Bažnyčios hierarchų suvaržymų (nuo 1960 iki 1964 m.) kartais tikrai absurdiškių: vienuolyno vyresnysis liepė net įmontuoti mikrofonus t. Pijaus klausykloje. Visa tai šventasis priėmė kaip visada romiai ir paklusniai, tačiau kartais atvirai pasakydavo savo nuomonę.

Spaudos konferencijoje 1975 m. buvęs šventojo draugas ir vyresnysis, t. Carmelo da Sessano pareiškė: „Mūsų brolis niekada nebuvo prieš Susirinkimo reikalingumą. Tačiau jis buvo labai sunerimęs dėl tos krypties, kurią Susirinkimas įgavo. Jį išgąsdino tam tikri pasikeitimai“. Kai kard. Bacci atvežė tėvui Pijui popiežiaus leidimą toliau švęsti šv. Mišias lotyniškai, šis susijaudinęs ištarė: „Dėl Dievo meilės, greičiau uždarykite Susirinkimą“. Tais pačiais metais, per pačią susirinkiminę euforiją, žadančią Bažnyčiai naują pavasarį, t. Pijus pasiguodė vienam savo dvasinių sūnų: „Šiuo tamsos laiku melskimės. Darykime atgailą už išrinktuosius“. Nebuvo jis palankus ir ordino atnaujinimui. Vieną dieną broliai diskutavo su kapucinų ordino generalinio vyresniojo patarėju apie problemas Bažnyčioje. Tarp jų buvo ir t. Pijus. Staiga jis baisiai pasipiktinęs atsistojo ir sušuko: „Kas jums visiems atsitiko ten, Romoje? Ką jūs ten rezgate? Jūs netgi norite pakeisti šv. Pranciškaus regulą!“ Vyresniojo patarėjas atsakė: „Tėve, pakeitimai buvo pasiūlyti, nes jaunimas nebenori nieko girdėti apie tonzūras, abitus, basas kojas…“ T. Pijus: „Tai vykite juos lauk! Argi jie daro šv. Pranciškui paslaugą užsivilkdami jo abitą ir sekdami jo gyvenimu? Priešingai, šv. Pranciškus jiems suteikia šią didžiulę malonę!“ „Bet tėve, reikia atsižvelgti į jaunąją kartą… jaunimas vystosi pagal savo madas… atsirado nauji poreikiai“ T. Pijus atsakė: „Vienintelio dalyko jiems trūksta, tai proto ir širdies, tai viskas. Supratimo ir meilės...“

1968 m. rugsėjo 20 d. suėjo 50 metų, kai t. Pijus gavo stigmas. Tą dieną stigmos stebuklingai išnyko. Sekančias dvi dienas t. Pijus buvo per silpnas laikyti Mišias, tačiau jis vis dar kalbėjo šv. Rožančių. Rugsėjo 22 d. jis buvo priverstas pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime aukoti Mišias atsisukęs į žmones. Tėvai Onoratas ir Valentinas nugabeno vargšą t. Pijų prie altoriaus, kur jis gyvas arba miręs turėjo atlaikyti šv. Mišias versus populum. Mišių pabaigoje šventasis susmuko. Tai buvo paskutinės Mišios jo gyvenime, po jų jis pasijuto labai blogai. T. Pijus mirė tą pačią naktį šventa mirtimi, turėdamas giedrą protą, kaip jis pats buvo išpranašavęs. Kai susirinkusieji aplink jo mirties patalą paprašė jį pasakyti jiems ką nors pamokančio, jis tegalėjo ištarti: „Mylėkite Švenčiausiąją Mergelę ir stenkitės, kad ji būtų mylima. Visada kalbėkite rožančių“.

Malda į šv. tėvą Pijų

Mylimas Tėve Pijau, šiandien aš jungiuosi maldoje kartu su tūkstančiais kitų, kurie myli ir garbina tave Kristaus vardu. Jie prašo išgydymo ir sielos išganymo, žemiškų ir dvasinių palaiminimų, kūno ir dvasios ramybės. Tavo bendrystės su Viešpačiu dėka, Jis išgano tuos, kuriuos tu užtari, ir atleidžia tiems, kuriems tu prašai atleidimo Jėzaus vardu. Paženklintas matomomis Nukryžiuotojo Kristaus žaizdomis, kurias turėjai 50 metų, tu buvai mūsų laikų išrinktasis pašlovinti Nukryžiuotąjį Jėzų. Prašau, leisk mums susigrąžinti Jėzaus Kristaus žaizdų garbinimą, nes mes išpažįstame Jo Brangų Kraują, kaip tikrą išgelbėjimo ir apvalymo ženklą.

Su meile apmąstydami žaizdas, kuriomis buvo pervertos tavo rankos, pėdos ir šonas, kaip ir mylimo Jėzaus Kristaus, mes ne tik prisimename Jo bei tavo pralietą kraują, kantriai pakeliant skausmą, bet ir tave gaubusį švelnų gėlių aromatą, simbolizuojantį Viešpaties šventumo dvelksmą.

Tėve Pijau, tegul ligonių išgijimas, tau užtariant, tampa akivaizdžiu liudijimu, jog esi Viešpaties pakviestas į Šventųjų bendriją. Savo gerumu padėk man (paminime savo prašymą ir persižegnojame).

Palaimink mane ir mano artimuosius. Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.

Paskutinis Tėvo Pijaus laiškas

Vienuoliktą dieną prieš mirtį, 1968 m. rugsėjo 12d., Tėvas Pijus nusiuntė popiežiui Pauliui VI jaudinantį laišką, kuriame išreiškė pagarbą ir dėkingumą už tai, kad enciklikoje „Humanae Vitae“ gina pagrindines vertybes, aptariančius Dievo įstatymą ir žmogaus orumą.

San Giovanni Rotondo

12 rugsėjo1968 metai

Jūsų Šventenybe,

Pasinaudodamas Jūsų susitikimo proga su tėvais, dalyvaujančiais Generalinėje kapituloje, kad jungiantis dvasiškai su mano bendrabroliais ir prie jūsų kojų su visapusiška pagarba nusilenkti, mano visiškas atsidavimas Jūsų Kilnybei, su tikėjimu, meile ir paklusnumu prieš Tą, kurį atstovaujate žemėje. Kapucinų vienuolija visuomet išsiskyrė meile, ištikimybe, paklusnumu ir atsidavimu Apaštalų Sostui. Prašau Viešpaties, kad toks išliktų ir išlaikytų radikalizmą, vienuolinį griežtumą, evangelinį neturtą ir toliau ištikimai laikytųsi Regulos ir Konstitucijos, liktų pilni gyvybingumo ir liepsnojančios dvasios, pagal II Vatikano susirinkimo nutarimus, kad būtų pasiruošę ateiti į pagalbą Motinai Bažnyčiai pagal Jūsų Šventenybės pakvietimą.

Žinau, kad dėl sunkios Bažnyčios situacijos šiomis dienomis Jūsų širdis kenčia; stokojant kai kuriems katalikams paklusnumo, Bažnyčios mokymo, kurio Jūs, padedant Šventajai Dvasiai Dievo vardu nuolat mus mokote; taip pat dėl didelių žmonijos poreikių; dėl grėsmės taikai pasaulyje.

Aukoju Jums mano maldą ir kasdieninį kentėjimą, nors ir nedidelį, bet nuoširdų prisiminimą vieno iš Jūsų sūnų, kad Viešpats Jus sustiprintų savo malone einant teisingu, bet sunkiu keliu, ginant amžinąją tiesą, kuri pasilieka nekintama visais laikais. Mano dvasinių sūnų ir Maldos grupės vardu dėkoju Jums už aiškų ir tvirtą žodį, kurį išsakėte paskutinėje enciklikoje „Humanae Vitae“. Vėl pažadu nuolatinį paklusnumą Jūsų nutarimams.  O kad Viešpats norėtų skirti pergalę tiesai, ramybę savo Bažnyčiai, taiką žemės tautoms, sveikatos ir sėkmės Jūsų Šventenybei, kad būtų išsklaidyti tie praeinantys debesys, plėstųsi Dievo karalystė mūsų širdyse dėka Jūsų apaštališkų darbų krikščioniškojo tikėjimo. Jums žemai lenkiuosi kartu su savo broliais, mano dvasiniais sūnumis, Maldos grupėmis, savo ligoniais, prašau palaiminimo visiems geriems ketinimams. kuriuos Jėzaus vardu ir su Jūsų globa stengsimės įvykdyti.

Jūsų Šventenybei nuolankus sūnus.

T.Pijus, kapucinas

„Kokia nuostabi ir didelė yra Dievo Tėvo meilė, išreikšta per Jo Sūnų mums ir taip pat koks didelis yra Sūnaus  nuolankumas Tėvo atžvilgiu, kad leido Jam pasilikti su mumis iki pasaulio pabaigos. Ir kokia yra didelė Dievo Meilė, kuris matė Savo Sūnaus paniekinimą ir vis dėlto leido Savo numylėtam Sūnui pasilikti tarp mūsų.

(Ep II p.342-344).

„O Dieve, kokį dėkingumą mes turime parodyti? Kokia meile turi degti mūsų širdys.. O kokia turi būti mūsų meilės ugnis, kad jinai sušildytų jo gležną kūnelį…Tavo gerumas, o Jėzau turi apimti mano širdį, kad visiškai mane užlietu Tavo meilė, o dangiškasis Kūdikėli! Leisk, kad nuo Tavo meilės karščio mano siela ištirptų Tavo meilėje ir garbinčiau tavo gerumą ir meilę.

(EP IV, p.869-872).

ŠV. TĖVO PIJAUS

ROŽINIO  KILMĖ

 Kartūzų vienuolis Adolfas von Esenas, dvidešimties metų amžiaus, apie 1400 metus,  jaunai Lotaringijos kunigaikštytei Margaritai pasiūlė  ,,Dangaus  Karalienės  Rožių  darželį”. Ją pamokė, kad kalbant 50 ,,Sveika Marija” galima apmąstyti Jėzaus gyvenimą. Kunigaikštytė iš šios maldos patyrė didelę dvasinę pagalbą. Ji pradėjo platinti šią maldos formą. Jau ir anksčiau buvo vertinamas 50 ,,Sveika Marija” kalbėjimas. Vienuolio Adolfo nuopelnas tas, kad jis lūpų maldą ,,Sveika Marija” sujungė su Jėzaus gyvenimo apmąstymu.

         Kai Adolfas buvo išrinktas Tryro kartūzų vienuolyno viršininku, jis apie šį maldos būdą papasakojo  novicijui Domininkui, kuris buvo labai nusiminęs ir nerandantis ramybės. Vienuolis Adolfas šį naują maldos būdą pavadino  Rožiniu. Nors Domininkas labai stengėsi, bet jam nepavyko ilgiau išbūti susikaupus.

         Jam atėjo mintis Jėzaus gyvenimą susiskirstyti į 50 svarbesnių momentų ir prie kiekvienos ,,Sveika Marija” apmąstyti vieną iš jų.  Vienuolyno vyresnysis iš karto suprato, kad šis mažas išradimas suteiks didelę pagalbą besimeldžiantiems. Vienuoliai kartūzai ir jų dvasios broliai benediktinai išplatino šias Domininko sukurtas  ,,paslaptis”.

         Prieš tai rožinis buvo tik asmeninė malda. Dabar jis pradėtas kalbėti bendruomenėse. Kas vadovauja bendrai maldai, tas prie kiekvienos ,,Sveika Marija” maldos turi apmąstyti vis kitą Jėzaus gyvenimo paslaptį.  Šis paslapčių skaičius  sumažėjo iki 15, kurias mes dabar žinome.

         Dievo Motina, apsireiškusi Lurde, Fatimoje ir kitose vietose, aiškiai pritarė 15 paslapčių rožinio kalbėjimui. Jis labai paprastas ir nereikia  jo apsunkinti.

         Kai buvo apreikštas palaimintojo tėvo Pijaus rožinis, 50 paslapčių vėl tapo tinkamos šiems laikams, nes:

         1. ne visi turi galimybės per dieną sukalbėti daugiau kaip vieną Tėvo Pijaus rožinį.

         2. prie kiekvieno karoliuko sustojama pakankamai ilgai, kad būtų galima  apmąstyti atitinkamą paslaptį.

         

KĄ PAŽADĖJO  TAUTŲ VALDOVĖ?

,,Vaikai vėl turi būti viena su tėvais. Reikia visiems vėl kartu klauptis ir kalbėti rožinį “ –prašo švč. Mergelė Marija. Šeimoms, kurios atsižadės  televizoriaus žiūrėjimo ir pusvalandį paskirs paprasto rožinio kalbėjimui arba visą valandą  palaimintojo Tėvo Pijaus  rožiniui, Visagalis Dievas suteiks neįkainojamų malonių. Atėjo paskutinių ir didžiausių malonių metas. Jėzus Kristus skelbia: ,,Prieš ateidamas  teisingu Teisėju,  aš plačiai atversiu vartus savo Gailestingumui”.

Marija trokšta atitraukti jaunimą nuo moderniosios pagonybės ir jį sugrąžinti prie kryžiaus.   Todėl ši malda skirta jaunimui, kuris yra    ,,nusiminęs  ir neranda ramybės”, kaip minėtas kartūzas Domininkas.

Ši malda atitinka jaunųjų veržimąsi  ,,į reformas, į grįžimą  prie ištakų”. Be šito jie apsigaus, kaip ir dėl kitų  ,,atnaujinimų, kurie nėra  tikras grįžimas  prie ištakų. [ Pavyzdžiui: Komunijos priėmimas į rankas, neteisingi vertimai šv. Rašto tekstų, Konsekracijos – Perkeitimo žodžių, Sanctus ir kt.]

KALBĖJIMO   BŪDAS.

Į Ž A N G A.

 1.Viso pasaulio paaukojimas: ,,Su visu dangumi, visų žmonių vardu ir už visus žmones, su visomis sielomis ir už visas sielas tegul skamba ši malda, net man apie tai negalvojant”.

2.,,Šventasis  arkangele Mykolai, gink mus kovoje, būk mums skydas nuo pikto ir pragaro žabangų. Mes maldaujame: Dievas teviešpatauja jam. Dangiškųjų kariuomenių kunigaikšti, dieviška jėga nustumk  į prarają šėtoną ir visas piktąsias dvasias, kurios, trokšdamos pražudyti žmones, laiko apglėbusios  visą pasaulį. Amen “. [ Leonas XIII ]

3. Malda į šv. Dvasią. Pvz. ,,.Dvasia, Viešpatie, ateik” arba:  ,,Mieliausias Jėzau, Tu esi kupinas šv. Dvasios. Išliek į mus šv. Dvasią su jos septyniomis dovanomis ir dvylika vaisių, kad piktoji dvasia pasišalintų nuo mūsų”.

P R A D Ž I A: ,,Tikiu Dievą Tėvą”, ,,Tėve mūsų…” 3 ,,Sveika Marija…”/ prašome tikėjimo, vilties ir meilės / ir ,,Garbė Dievui…”

         Ant kiekvieno mažojo karoliuko: ,,Tėve mūsų…” ir ,,Sveika Marija…” su paslaptimi, [pavyzdžiui: ,,…Tavo Sūnus Jėzus,   ,kurį Tu , švenčiausioji Mergele, pradėjai iš šv. Dvasios”]. Tada kalbėti: ,,Šventoji Marija, Dievo ir mūsų Motina, melski už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą. Amen” , ,,Garbė Dievui…”, ,,O Marija, be gimtosios nuodėmės pradėtoji…”  Po kiekvienų 10 karoliukų kalbėti:

1. ,,Meilė, garbė, šlovė ir išaukštinimas dabar ir visados, ir per amžius švenčiausiajai Trejybei ir Eucharistinei Jėzaus Širdžiai per Nekaltąją Marijos Širdį su jos skausmais ir ašaromis”.

2. ,,Šventasis Tėve Pijau, melski už mus ir su mumis, laimink mus ir visą pasaulį”.

3.,,Mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas,  kurios labiausiai reikalingos Tavo gailestingumo”.

Tėvo Pijaus rožinis šiandieną teikia daugiau malonių, negu paprastas rožinis. Nuopelningiausia dalis yra skausmingoji. Mes  turime nuolat jį aukoti už visą pasaulį.

PAŽADAI

TĖVO PIJAUS ROŽINIO KALBĖTOJAMS

1970 metais balandžio 19 dieną regėtojui Klemensui Domingezui Švenčiausioji Karmelio kalno Dievo Motina pasakė: ,,Mano sūnau, aš ateinu kaip Jėzaus ir jūsų Motina. Štai kokias malones aš pažadu visiems, kurie su tikru pamaldumu kalbės rožinį iš 50 ,,Tėve mūsų…”, 50 ,,Sveika Marija…” 50 ,,Garbė Dievui…”ir 50 ,,O Marija, be gimtosios nuodėmės pradėtoji …”

         1. Aš suteiksiu  jiems tobulą savo meilės pažinimą ir pagalbą jiems, kaip savo vaikams.

         2. Aš patrauksiu juos prie Eucharistijos, kurioje tikrai gyvena mano dieviškasis Sūnus.

         3. Aš duosiu jiems gilų gailestį už savo nuodėmes.

         4. Aš suteiksiu malonę, kad visos jų praėjusio gyvenimo nuodėmės bus išdildytos.

         5. Jie greitai patirs savo šeimos narių atsivertimą.

         6. Aš suteiksiu jiems nuojautą, kaip praktikuoti meilę visiems broliams.

         7. Kas šį rožinį kalbės kasdieną, gaus laimingos mirties malonę ir bus apsaugotas nuo pasmerkimo, o apleisdamas šį pasaulį pateks tiesiai į dangišką laimę.

         8. Aš teiksiu jiems ir jų artimiesiems  labai gausias malones.

         9. Tuos, kurie numirę pateks į skaistyklą, aš pažadu išvaduoti jau kitą dieną.

         10. Tiems, kurie kalba šį rožinį, aš pažadu pagreitinti ir jų artimųjų giminių  išvadavimą iš skaistyklos.

         11. Prieš mirtį jie laiku gaus ženklą, kad  dar galėtų pasinaudoti Švenčiausiuoju Sakramentu.

         12. Prieš pat mirtį jie regės mano dieviškąjį Sūnų ir mane, jūsų Motiną.

         13. Aš dovanosiu taiką vietovėms ir tautoms, kur kasdieną bus kalbamas šis rožinis, skirtas Švenčiausiajai Trejybei ir man, jūsų Motinai.

         14. Aš dengsiu savo apsiaustu visus šio rožinio kalbėtojus per visą gyvenimą ir jie bus visiškai saugūs.

15. Aš suteiksiu malonę išlikti apsaugotais nuo ateinančios 

bausmės visiems, kurie kalba šį rožinį ir apmąsto, atsiduodami mano globai.

16.Jei šio rožinio kalbėtojas mirs šeštadienį, aš jam užtikrinu vieno jo šeimos nario  išgelbėjimą.       Aš jus laiminu.”

1970 metais balandžio 28 dieną tam pačiam regėtojui Viešpats pasakė: ,,Jūs net negalite  įsivaizduoti, kokį džiaugsmą suteikiate Man, kalbėdami Tėvo Pijaus rožinį, nes tai didelė atgaila.  Kalbėkite jį už tuos, kurie nesimeldžia, už tuos, kurie piktžodžiauja ir įžeidinėja mano Švenčiausiąją Širdį, iš kurios trykšta gailestingumo srovės.  Kuo daugiau jūs melsitės, tuo daugiau nusidėjėlių atversite, tuo labiau atsilyginsite mano Švenčiausiajam      Veidui ir tuo daugiau žmonių patrauksite  prie Manęs Eucharistijoje,  kur aš save dovanoju visų jūsų išganymui.

         Mano vaikeliai, šis rožinis yra tikras ženklas, kad jūs esate nuolatinėje vienybėje su  Švenčiausiąja  Trejybe ir mano bei jūsų Motina.

         Man nepatinka žodžiai tų mano vaikų, kurie sako: ,,Aš geriau kalbėsiu švč. Mergelės Marijos  rožinį įprastu būdu.” Jie nepastebi, kad švč. Mergelės Marijos rožinis įeina į Tėvo Pijaus rožinį, todėl pastarasis yra tobulesnis. Kas jį kalba, šaukiasi švč.Trejybės ir švč. Mergelės Marijos, jūsų Motinos, kartu su angelų chorais.  Tai reiškia, kad meldžiasi kartu su visais dangaus gyventojais, ir dėl to gauna didesnių malonių.”

         1970 metais gegužės 17 dieną, per Sekmines Viešpats kalbėjo: ,,Nuo šios dienos jūs turite dar labiau pamilti mano Motiną švenčiausiąją Mergelę Mariją.

         Būkite klusnūs mano vietininkui,  Popiežiui - neklystančiai uolai. Jį  kryžiuoja jo sūnūs.  Jo skausmą padidina ir tai, kad jis mato, kaip  jo avys klysta, o jo balsas nesulaukia deramo atgarsio, nes taip maža kovojančių prieš blogį, o kai kurie net ginčija jo Pontifikatą.  Tačiau aš, kuris iki laikų  pabaigos  vadovausiu savo Bažnyčiai, neleisiu, kad mano išrinktieji suklystų.

         Aš jums sakau: neklausykite kalbų prieš Popiežių, kurį išsirinko Šv. Dvasia. Daug melskitės už jį. Jis kenčia taip, kad jūs negalite net įsivaizduoti.  Tačiau jis yra pasiryžęs net savo gyvybę už mane paaukoti. Jis yra man ištikimas ir tikras mano švenčiausios Motinos  garbintojas, už tai Ji savo apsiaustu dengia Popiežių.

         Aš norėčiau, kad jūs kalbėtumėte šią maldą.  Mano Motinai labiau patinka, kai jūs, kalbėdami ,,Sveika Marija”, sakote: ,,Šventoji  Marija, Dievo ir mūsų Motina, melski už mus nusidėjėlius  dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.

         Aš laiminu jus ”.

         Kiekvienas tėvo Pijaus rožinio žodis atvers vieną nusidėjėlį [ypač esantį dideliame pavojuje ir mirštantį] ir išvaduos vieną sielą iš skaistyklos ”.

         Naujas apreiškimas: Pabaigoje reikia melstis: ,,Amžinasis Tėve, mes aukojame Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai save ir visą pasaulį “  ir dar sukalbėti visų tautų Valdovės maldą: ,,Viešpatie Jėzau Kristau, Tėvo Sūnau, siųsk dabar į žemę Šventąją Dvasią. Tegyvena ji visų žmonių širdyse ir teapsaugo juos nuo pražūties, nelaimių ir karo. O visų tautų Valdovė, kuri kadaise buvo paprasta mergaitė Marija, tebūna mūsų Užtarėja. Amen”.

         1970 metais liepos 5 dieną Tėvo Pijaus pranešimas prie jo kapo: ,,Mano vaikeliai, šis Rožinis – ne mano užgaida.  Tai būtinybė norint pakeisti iškreiptą žmonijos pasaulėžiūrą. Aš laiminu jus ”.

50 frazių Tėvo Pijaus rožinio apmąstymui

I. Nazaretas ir Betliejus

1. kurį Tu, tyriausioji Mergele, pradėjai  iš Šventosios Dvasios.

2. su kuriuo Tu per kalnus keliavai pas šv. Elžbietą.

3. kurį Tu, skaisčiausioji Tarnaite, didžiame džiaugsme pagimdei.

4. kurį šventieji angelai pagarbino dangiškomis giesmėmis.

5.  kurį aplankė piemenys, suradę netoli Betliejaus.

6.  kuris aštuntą dieną`buvo apipjaustytas ir gavo Jėzaus vardą.

7.  kurį Tu šventykloje paaukojai Dievui, Jo dangiškajam Tėvui.

8.  kuriam išminčiai dovanojo aukso, smilkalų ir miros.

9.  su kuriuo Tu turėjai bėgti į Egiptą.

10. su kuriuo Tu Jeruzalėje pasimetei ir tris dienas ieškojusi atradai

II. Galilėja.

1. kuris augo metais, išmintimi ir malone pas Dievą.

2. kurį šv. Jonas pakrikštijo Jordano upėje.

3. kurį gundė šėtonas, bet negalėjo įveikti.

4. kuris pašaukė mokinius ir apaštalus į naują Dievo tautą.

5. kuris skelbė žmonėms  gerąją Naujieną apie Dievo Karalystę.

6. kuris Kanoje Tavo prašymu padarė pirmąjį stebuklą.

7. kuris dieviška galia pagydė daugybę ligonių.

8. kurio kojas nusidėjėle nuplovė ašaromis.

9. kuris prikėlė iš numirusių Lozorių ir kitus numirėlius.

10. kuris ant Taboro kalno atsimainė mokinių akivaizdoje.

III. Jeruzalė.

1.      kuris ant Petro – Uolos įkūrė Bažnyčią.

2.      kuris iškilmingai įžengė į Jeruzalę.

3.      kuris Paskutinės Vakarienės metu plovė kojas savo mokiniams.

4.      kuris savo mokiniams davė savo Kūną ir Kraują.

5.      kuris meldėsi už savo mokinių vienybę.

6.      kuris Alyvų sode meldėsi ir krauju prakaitavo.

7.      kuris leidosi suimamas ir teisiamas neteisingų tiesėjų.

8.      kuris  buvo pririštas prie stulpo ir žiauriai nuplaktas.

9.      kuris buvo vainikuotas erškėčiais  ir apspjaudytas.

10. kuris buvo nekaltai pasmerktas gėdingai mirčiai.

IV. Golgota.

1.kuris ant savo šventų pečių nešė kryžių.

2.kuriam buvo nuplėšti drabužiai.

3.kurio rankos ir kojos buvo prikaltos prie kryžiaus.

4.kuris meldė Tėvą atleidimo savo budeliams.

5.kuris latrui pasakė: ,,Dar šiandien tu būsi su manimi rojuje”.

6.kuris Tave, Sopulingoji Motina, atidavė savo mokiniui Jonui ir tuo apreiškė, kad Tu esi visų žmonių Motina.

7.kuris sušuko: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”

8.kuris buvo pagirdytas actu ir tulžimi.

9.kuris tarė: ,,Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią”.

10.kuris ištarė: ,,Atlikta “ ir  mirė už mus nusidėjėlius skaudžia mirtimi.

V. Sugrįžimas.

1. iš kurio perverto šono ištekėjo Kraujas ir vanduo.

2. kuris nuimtas nuo kryžiaus buvo paguldytas į  Tavo glėbį.

3. kuris gerų žmonių buvo išteptas aliejais ir palaidotas.

4. kuris nužengė į pragarus ir paguodė protėvių sielas.

5. kuris trečią dieną prisikėlė iš numirusių.

6. kuris Tave ir visus, kuriems pasirodė, labai pradžiugino.

7. kuris įžengė į dangų ir sėdi Tėvo dešinėje.

8. kuris ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų.

9. kuris  visiems, kurie Jį tiki, atsiunčia  Šventąją  Dvasią.

10. kuris Tave,  savo mylimiausiąją Motiną, paėmęs į savo Karalystę, vainikavo ir gyvena bei viešpatauja su dangaus Tėvu ir Šventąja Dvasia.

          

 Kai tėvą Pijų paskelbė šventuoju – jį  kanonizavo, tai atidarę karstą pastebėjo, kad jo palaikai išsilaikę. Dabar San Dziovani Rotondo vienuolyno bažnyčioje specialiame stikliniame sarkofage išstatyti palaikai yra tikinčiųjų gausiai lankomi ir prie jų meldžiasi.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                     

Medžiagą, nuotraukas surinko ir paruošė spaudai kan. Br. Šlapelis                         

         

TERESĖ NEUMAN gimė 1898 metais balandžio 8 dieną, didįjį Penktadienį Vokietijoje, Bavarijos srityje, Konnersreuto parapijoje. ( Mirė 1962 m. rugsėjo 18d.). Ji buvo vyriausioji duktė iš keturių brolių ir keturių seserų. Tėvai buvo sulaukę sūnaus, kuris gyveno tik kelias valandas. Apie jį nieko nesakė savo vaikams. Vėliau regėjimų metu Teresė pažino savo brolį ir apie jį paklausė savo tėvą.

Teresė buvo tvirtos sveikatos, kaip ir jos tėvai, broliai ir seserys. Buvo labai tvarkinga, uoli ir pavyzdinga mokinė. Savo tėvus, kleboną, mokytojus ir drauges ji stebindavo savo meile tiesai.

Kai būdavo skaitomi Jėzaus Kristaus kančios aprašymai Teresė negalėdavo sulaikyti ašarų. Pirmos šv. Komunijos dieną ji turėjo regėjimą, apie kurį tik vėliau pasakojo.

1914 metų vasarą kilo pirmasis pasaulinis karas. Vyrai buvo paimti į kariuomenę. Visi darbai teko moterims. Teresė pasirodė labai stipri. Ji lengvai kilnojo maišus iki 70 kilogramų. Kai liko laiko nuo tarnaitės pareigų, ji augino gėles ir skaitė religines knygas.

1918 metais kovo 10 dieną, gesindama kaimyno degantį namą, ji labai pavargo ir pajuto aštrų skausmą nugaroje.  Tempiant iš rūsio bulvių maišą ji krito aukštielninka, susitrenkė galvą į laiptus ir apalpo. Galvoje buvo didelė žaizda, kuri vėliau ilgai pūliavo. Ėmė silpnėti regėjimas. Lipdama kopėčiomis nepataikė ant pirmojo laipto ir vėl nukrito ant galvos. Po šio kritimo Teresė jau nebegalėjo skaityti. Prasidėjo dažni priepuoliai. Buvo iškraipyti sąnariai, nebegalėjo valdyti kairės kojos, visiškai susuktos ir pritrauktos. Iš ausų nuolat bėgo pūliai. Skrandžio sutrikimai ir keistas kaklo sutinimas vis labiau apsunkino maitinimąsi. 1919m. kovo 17d. ji visiškai apako, neteko klausos ir kalbos. Įsmuko du nugaros stuburo nareliai. Per žiemą paralyžius progresavo. Pavasarį jos kojos neteko jautrumo. Visame kūne pasirodė pragulos, kurios pūliavo ir dvokė. Teresė kentėjo ir sutiko su Dievo valia. Viešpats pasirinko ją ypatingu įrankiu.

Šeši žymūs Vokietijos gydytojai neįstengė jos pagydyti. Tačiau ji visiškai pasveiko per penkis, labai staigius, vienas po kito sekusius stebuklingus išgijimus. Prieš tai regėjime jai pasirodė Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė, kuri buvo jos dangiškoji Globėja. Jai pranešė apie staigius išgijimus ir naujas kančias. Visi gydytojai, kurie ją matė beviltiškoje padėtyje ir bandė ją išgydyti, pamatę ją išgijusią, tvirtino, kad Teresės staigūs išgijimai mediciniškai neišaiškinami.

1923m. balandžio 29d. suėjo 4 metai ir vienas mėnuo, kai Teresė visiškai apako. Tai buvo paskutinė novenos diena, kurią kalbėjo Teresė, prašydama Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės pagalbos.

Teresė staiga pastebėjo savo palaidinę boluojant, paskui matė savo rankas, pamatė Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės graviūrą, pakabintą virš lovos. Kai į kambarį įėjo jaunesnė sesuo Kreščensa, kurios dabar nepažino, nes per 4 metus ji stipriai paaugo, Teresė jos paklausė: „Kas tu esi?” , bet ją tuoj pažino iš balso. Jos abi verkė iš džiaugsmo. Visi namiškiai, kaimynai nustebo: „Teresė mato. Teresė vėl mato”, o Dr. Seidlas nustatė stebuklingą išgijimą.

1925m. gegužės 3d. įvyko staigus pagijimas iš gangrenos. Apie Teresės kairės kojos gangreną Dr. Seidlas išsireiškė: „Tai blogas reikalas”. Jam atrodė, kad reikės koją amputuoti.

Teresė savo sesers Kreščensos paprašė tarp tvarsčių įdėti rožės žiedų, kuriais buvo paliestas Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės kapas. Tas rožes jai padovanojo vienuolis karmelitas.

Po kelių minučių ji pajuto skaudamoje kojoje stiprų dilgtelėjimą, paskui smarkų niežėjimą. Po to viskas nurimo. Rytojaus dieną žaizda buvo visiškai išgijusi, apdengta jauna ir sveika oda. Dr. Seidlas patikrinęs nustatė visišką, neišaiškinamą išgijimą. Kitas gydytojas Dr. Frolichas šį išgijimą pripažino pačiu įspūdingiausiu ir mediciniškai neišaiškinamu.

Nuo 1918m. spalio mėnesio Teresė buvo prirakinta prie lovos paralyžiaus, kurį 5 gydytojai neišgydė. Ji pradėjo noveną į Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę. Novena turėjo baigtis sekmadienį, kai popiežius Pijus XI paskelbė Teresėlę šventąja. Staiga aplink save pamatė šviesą meldžiantis, ji išsitiesė po 6 su puse metų ir ligonės kairioji koja grįžo į normalią padėtį. Tai įvyko 1925m. gegužės 17d. Skubiai iškviestas gydytojas dr. Seidlas nustatė: pūliuojančios žaizdos nugaroje užgijusios, stuburkaulis sveikas, paralyžius dingęs. Teresė viena galėjo atsisėsti ir atsistoti, o kitų palaikoma vaikščioti.

1925 metais lapkričio 7dieną Teresė, po didelio karščio ir staigių skausmų, atsigulė į lovą. Po kelių dienų Dr. Seidlas įsakė važiuoti į ligoninę operacijai. Tačiau ir šį kartą ji stebuklingai pasveiko. Kai klebonas paklausė, ar jai vėl padėjo šv. Teresėlė, ji atsakė: „Taip. Ji man kalbėjo: „Kad pasaulis žinotų, jog yra aukštesnė galia, tau nereikės daryti operacijos. Kelkis ir eik į bažnyčią, kad galėtum padėkoti Dievui, bet tik tuojau. Tu dar daug kentėsi. Nei tų skausmų, nei vidinių kančių nebijok. Tik su šia sąlyga gali prisidėti prie sielų išganymo. Reikia vis daugiau atsižadėti savęs. Saugok savo kūdikišką paprastumą”.

1926 metų rudenį Teresė susirgo bronchitu. Gydomas net stiprėjo ir išsivystė į plaučių uždegimą. Lapkričio 19 dieną, penktadienį, kruvinos ekstazės kančios ją taip nualino, atrodė ji tuoj mirs. Klebonas suteikė Ligonio sakramentus. Į jos vieną ranką įdėjo žvakę, kitą – kryželį. Staiga žvakė ir kryželis iškrito. Teresė, pakilo lovoje ir spindinčiu veidu tiesė rankas pirmyn. Tik jai girdimas balsas kalbėjo: „Išganytojas džiaugiasi, matydamas tave taip atsidavusią. Tu dar nemirsi. Tu dar daug kentėsi, kad palaikytum kunigus jų vykdomame sielų išganymo darbe”.

Po šio paskutinio išgijimo Teresė visiškai išsilaisvino iš įvairių ligų, kurios ją laikė sukaustę 6 su puse metų. Nuo dabar Teresės gyvenime prasidėjo antgamtiniai reiškiniai.

1. Visiškas ir nuolatinis pasninkas, kuris tęsėsi per visą likusį jos gyvenimą – 33 metus. To fakto nepaneigė net aršiausi Teresės priešininkai.

2.Gautos stigmos ir kiekvieno penktadienio ekstazės – Kristaus kančios išgyvenimai.

3.Kiti įvairūs regėjimai.

4.Kalbų dovana, aiškiaregystė ir aiškiagirdystė.

5.Pranašystės dovana ir biliokacija.

6.Įvairūs vidiniai balsai ir eucharistiniai reiškiniai.

1927m. Kalėdų laikotarpyje Teresė sužinojo, kad vienas kunigų Seminarijos klierikas serga sunkia gerklės liga. Dėl to jam gali tekti palikti Seminariją – atsisveikinti su kunigystės pašaukimu. Teresė meldėsi, kad Dievas jai perteiktų ano klieriko ligą. Klierikas staiga visiškai išgijo, o Teresė nuo to laiko nebegalėjo priimti ne trupinėlio maisto. Net viso komunikanto negalėjo priimti. Duodavo tik dalelę šv. Komunijos, suvilgytos vandenyje. 1934m. birželio 30 dieną tas jaunuolis, jau kunigas, aukojo pirmąsias šv. Mišias. Tą dieną Teresės gerklės skausmai buvo tokie dideli, kad ji negalėjo kalbėti. Šie skausmai praėjo, kai kunigas Mišiose ištarė konsekracijos žodžius.

Apie visišką Teresės pasninką sužinojo Ratisbonos arkivyskupas, kuriam priklausė Konnersreuto parapija. Jis pasiuntė stebėtojus, kad ištirtų, kas vyksta su Terese Neumanaite. Ir kreipėsi į mokslininkus, norėdamas sužinoti, kiek gali išgyventi žmogus negėręs ir nevalgęs. Atsakymas buvo toks: maždaug 11 dienų. Tada pavedė stebėti Teresę Neumanaitę. Dr. Seidlas pakvietė nemažą skaičių žmonių ją stebėti. Tyrimai tęsėsi 15 dienų – nuo 1927m. liepos 13d. iki 28 dienos. Stebėtojai neišleido iš savo akių Teresės nei dieną, nei naktį. Per 15 dienų Teresė nepriėmė jokio maisto, išskyrus vandenyje suvilgytą šv. Komuniją, kas sudaro 0,33 gr. ir 3 arbatinius šaukštelius vandens. Kraujyje nerado pasninkavimo ženklų. Jos svoris liepos 13 ir 28d. buvo tas pats. Penktadieniais išgyveno Kristaus kančią. Tada ištekėdavo daug kraujo ir ji netekdavo 4 kg svorio. Sekantį rytą ji priimdavo šv. Komuniją ir jos svoris vėl 55 kg. Tyrimų duomenys buvo viešai paskelbti.

Su badaujančiais būna taip: jiems greitai išdžiūsta burna, silpnėja širdies veikla, dažnėja kvėpavimas ir darosi paviršutiniškas, o organizmas liesėja ir senka jėgos.

Pasaulyje garsus badautojas Succi išlaikė 30 dienų, bet jis gėrė vandenį, o Teresė nuo 1927m. Kalėdų nepriėmė jokio skysčio. Žmogus be vandens gali išgyventi tik 2 savaites. Nežiūrint į tai, kad Teresė nesimaitino, negėrė skysčių, ji buvo stipri. Namuose dirbo visus namų ruošos darbus, bet vengė darbo, kuris reikalavo didesnės fizinės jėgos. Tai sukėlė širdies žaizdos kraujavimą – kraujoplūdį. Ji mėgo gėles, turėjo savo darželį, puošė bažnyčios altorius, lankė ligonius, vargšus ir priiminėjo daug lankytojų.

Mistinių reiškinių aršus priešininkas – Erlangeno universiteto prof. Dr. Ewaldas specialiai buvo pakviestas stebėti, ar Teresė iš tikrųjų visiškai nieko nevalgo ir negeria. Štai ką jis pasakė apie dr. Seidlo pravestą tyrimą: „Keturios slaugės su foto aparatais rankose labai tiksliai vykdė dr. Seidlo nurodymus ir jos šį įsakymą tobulai įvykdė“.

Teresė nieko nevalgydama išgyveno 33 metus. Kai žmonės stebėjos, kaip ji gyvena be maisto, ji atsakydavo: ,,Aš kasdieną priimu švč. Sakramentą, o Kristus pasakė: ,,Mano Kūnas tikrai yra valgis“.

Nuo 1929m. pradžios Teresė Neumanaitė visiškai nemiegojo. Anksčiau jos miegas trukdavo apie 2 val. per parą.

Kas yra stigmos?  Stigmos yra žaizdos, primenančios mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žaizdas. Tai pats reikšmingiausias mistikos ženklas, kuris sutinkamas pas katalikus, labai šventus ir kilnius asmenis.

Katalikų Bažnyčios istorijoje buvo 352 pripažinti stigmatizuoti. Iš jų tik 61 paskelbtas šventuoju, 70 – palaimintais. Vatikanas pradeda palaimintojo ar šventojo bylą tada, kai to paskelbimo prašo vienuolių Ordinas ar Vyskupijos Ordinaras. Atsitinka, kad po stigmatiko mirties tyla, nes dar gyvas pareiškė arba testamentu pareikalavo, kad jis nebūtų paskelbtas palaimintuoju ar šventuoju.

Pas Teresę buvo nuolatinės ir laikinos stigmos. Nuolatines stigmas ji nešiojo rankose, kojose, kairiajame šone ir aštuonias nuo erškėčių vainiko galvoje. Metų bėgyje ji gavo laikinas stigmas, priklausomai nuo dienos liturgijos, kurios lietė Kristaus kančią. Tai ant pečių nuo kryžiaus nešimo, ant kelių – nuo Kristaus kritimo po kryžiumi. Nuolatinės stigmos gautos staiga, Kristaus kančios regėjimo metu ir penktadienį.

1926m. kovo 5d., trečią Gavėnios sekmadienį ji regėjo Kristų Alyvų sode ir gavo šono stigmą. Besimelsdama ji pajuto didelį, aštrų skausmą kairiajame šone. Atrodė, kad aštrūs peiliai jai perskrodė šoną ir širdį. Pradėjo bėgti iš šono kraujas. Apie stigmas ji nebuvo girdėjusi. Nieko nesuprato, kas jai atsitiko. Nenorėdama tėvų įskaudinti nauju susirgimu tai slėpė. Sesuo Kreščensa plovė jos kruvinus baltinius. Balandžio 2d., Didįjį Penktadienį ji regėjo skausmingą Kristaus kančią ir gavo rankų, kojų viršutinėje pusėje stigmas.

1927m. Didįjį Penktadienį, balandžio 15d. ji gavo stigmas delnuose ir kojų pėdose. Tų metų bėgyje ji gavo vieną po kitos viršugalvyje aštuonias stigmas – erškėčių vainiko Kristui padarytas žaizdas.

1928m. Gavėnios metu ji gavo ant dešinio peties plačią kryžiaus nešimo stigmą. Sekančiais metais, Didįjį Penktadienį Teresė gavo plakimo stigmas, kurios kasmet, Didįjį Penktadienį kartojosi. Tą dieną visas kūnas būna išvagotas kruvinų ruožų, lyg ji būtų nuplakta rykštėmis.

Dr. Seidlas stigmas gydė įvairiais vaistais. Gydymas tik pablogino padėtį: žaizdos sutino, labai skaudėjo, o skausmai buvo nepakeliami, kad Teresė daug kartų neteko sąmonės. Klebonui Naberiui leidus motina nuėmė tvarsčius ir Teresė pasijuto geriau. Gydytojas vėl pradėjo gydyti ir kančios prasidėjo. Žaizdos negijo, buvo atviros, nuolat kraujavo. Teresė prašė šv. Teresėlės, kad jai vėl padėtų. Po kelių dienų kraujavimas išnyko. Dr. Seidlas paliko ją ramybėje, bet ir toliau stebėjo jos žaizdas. Gydytojui buvo nesuprantama, kaip neišgydomos, neapsaugotos nuo oro, pasitaikančių nešvarumų žaizdos nepūliavo, neužsikrėtė ir nekarščiavo. Vėliau žaizdos apsitraukė tamsiai rudos spalvos žievele. Kiekvieną kentėjimų dieną žaizdos savaime kraujavo be jokios priežasties. Dr. Seidlas po priesaika patvirtino: „Mano stebėjimų duomenimis Teresės žaizdos yra tikros. Nėra jokios abejonės. Jos nėra dirbtinai iššauktos”.

Bažnytinė vyresnybė Teresei įsakė slėpti stigmas ir nešioti kumštines pirštines. Vėliau Teresė rodė stigmas prašantiems. Kartą jas parodė vienam vienuoliui ir sakė: ,,Tai man davė Viešpats, kad žmonės jas matytų ir būtų sustiprinti tikėjime”.

Prie stigmų reikia jungti kraujo ašaras, kurios visiems stebėtojams darė jaudinančius Teresės kentėjimus penktadieniais ir jos regėjimus. Jų metu ji dalyvavo Jėzaus Kristaus kančiose nuo maldos Alyvų sode iki šono pervėrimo ant kryžiaus.

Labai daug žmonių norėjo pamatyti penktadieniais Teresės ekstazes. 1936m. Didįjį Penktadienį prie Teresės namų 8 val. rytą susirinko apie 8 tūkstančiai žmonių. Jų tarpe buvo daug užsieniečių. Ekstazių metu Teresę pamatyti galėjo grupelėmis po 10 žmonių, nes jos kambaryje buvo mažai vietos. Atėjusieji išbūna po 2 minutes ir užleidžia vietą kitiems.

Medicinos dr. Wolfgang Weisl aprašo savo įspūdžius, kuriuos jis patyrė pas stigmatizuotąją Teresę Neuman ekstazės metu.

– Anksčiau už mus atėjusių lankytojų grupės pamažu lipa laiptais žemyn persimainę. Vyrai sujaudinti, moterys verkiančios. Jų veiduose tiek daug rimties, kad mes jau nujaučiame, su kuo ten susitinkama. Aš tvirtai pasiryžęs nepasiduoti jokiems įspūdžiams. Čia atvykau žiūrėti, o ne jausti. Žengiu, matau ir jaučiu begalinę užuojautą. Labai nustembu. Aš niekada nebūčiau tikėjęs į tai, kas čia vyksta, jeigu nebūčiau pamatęs savo akimis. Kaip mergaitė regi Jėzaus kančios kelią. Ji regi taip stipriai, su tokiu vidiniu pajautimu, kad kraujas ilgomis srovėmis teka per veidą iš abiejų akių, o kraujas iš širdies žaizdos nurausvina baltinius, iš galvos žaizdų – skarelę. Aš žiūriu ir žiūriu. Prieš mane lovoje – kančios paveikslas. Veidas kažko pagautas, nukreiptas į tolumą, jai aplink stovintys žmonės tarsi neegzistuoja. Burna pusiau pravira, rankos bejėgiškai ištiestos į priekį, nori kažką sugriebti, siekia tuštumoje ir nevilties išraiškoje susipina ant krūtinės. O akys. Tokių akių aš nemačiau. Pilnos skausmo, kupinos siaubo, sutinusios, nuo kraujo sulipę vokai, baimingai smeigiasi kažkur. Ką regi šios akys, kurios daugiau mato negu mes? Ant skruostų laša raudoni, kruvini perlai. Rytą apie 10 val. suskaičiau ant kairiojo skruosto 6 ilgus kraujo ruoželius, ant dešiniojo – kiek mažiau.

Bet po vidurdienio abu skruostai skendo kraujyje. Kraujo dryželiai per skruostus ir per žandikaulį tekėjo beveik iki kaklo. Ji verkia krauju. Ant jos ištiestų baltų, bespalvių rankų žiba dvi raudonos žymės…Tą pačią dieną Teresę aplankiau antrą kartą, jau po kryžiaus mirties, kai ji susmukusi, panaši į numirėlį, miegodama gulėjo ant pagalvių. Kokia valios jėga, koks pasiilgimas ir meilė Dievui turi būti šios kaimietės širdyje, kad gali taip stipriai, begaliniai išgyventi savo Išganytojo kentėjimus, Jo kančios kelią ir drauge su Juo mirti”.

Kalėdų ir Velykų laikotarpyje Teresė neturėjo ekstazių.

Kristaus kančios regėjimai Teresei sukėlė nepaprastas kančias, veidui suteikė tikros kankinės išraišką. Būdama ekstazėje Teresė matė iš Kristaus kančios įvairius asmenis, daiktus, namus, minią, kareivius, švč. Mergelę Mariją ir kt. Ji jautėsi ten esanti su kūnu.

Jėzaus Kristaus kančia kartojosi jos akivaizdoje ta pačia tvarka kaip vyko anuomet. Teresė gerai prisiminė savo išgyvenimus normaliame stovyje, bet jų nebeprisiminė sekančioje ekstazėje. Tada jai atrodė, kad juos mato pirmą kartą. Todėl ji tikėjo iki kančių pabaigos, kad Jėzus Kristus nebus nukankintas.

Ekstazės metu ji iš šalies nieko negirdėjo, nematė, nejautė. Laike pauzių ji nukrisdavo ant pagalvių. Tada ją klausė, ką ji neseniai regėjo. Pasakojo labai tiksliai, atkūrė įvairiomis kalbomis girdėtus pokalbius, net ilgus tekstus. Ekstazių metu ji galėjo pakartoti aramajiškai visų istorinių asmenų kalbas, kurie turėjo ryšį su Kristaus kančia. Tų kalbų ji nesuprato, todėl jas vadino „nerimtomis”. Universitetų profesoriai – senųjų kalbų tyrinėtojai – pripažino, kad ji tikrai girdi ir teisingai kartoja hebrajiškai, aramajiškai kalbančius asmenis.

Ekstazėje ji buvo visiškai nejautri aplinkai. Medikai nukreipė galingą prožektorių į Teresės akis, kai ji ekstazės metu matė Kristaus kančią. Pauzės metu ją paklausė, ar ji nepastebėjo galingos šviesos? Teresė atsakė: „Ne. Kristus yra miręs ir dangus apsiniaukęs”.

Kiti įvairūs regėjimai. Teresė turėjo ir kitų regėjimų. Ji dalyvavo Senojo ir Naujojo Testamento įvairiose scenose ir šventųjų gyvenime. Šie regėjimai visiškai sutapo su istorinėmis žiniomis ir šv. Rašto duomenimis. Pasibaigus regėjimui ji pasakojo paprastais žodžiais ir šviesiu protu, ką regėjo, jeigu kas nors paklausė.

Vienas anglų gydytojas atsivežė iš Prancūzijos, iš Lurdo grotos uolos dalelytę. Ten pasirodė švč. Mergelė Marija mergaitei Bernadetai. Ekstazės metu, dalyvaujant Teresės tėvui, klebonui Naberiui, vienam vyskupui iš Anglijos, vienam Konnersreuto atsivertėliui ir minėtam gydytojui, pridėjo tą Lurdo grotos uolos gabalėlį prie Teresės vienos stigmos. Ji smulkiai nupasakojo Marijos regėjimą, kurį turėjo Bernadeta 1858m. vasario 11 dieną. Teresė pakartojo pireniečių tarme Marijos pasakytus žodžius, kuriuos girdėjo Bernadeta.

Teresė labai smulkiai nupasakojo apie vietoves, istorinius paminklus, kas suglumino labiausiai patyrusius archeologus ir istorikus. Vienam specialistui ji tiksliai nupasakojo apie Erodo šventyklos koridorių ir laiptų padėtį, apie kambarių paskirstymą.

Teresės regėjimuose yra smulkmenų, kurių nežinome iš jokių kitų dokumentų. Pvz. Erškėčių vainikas, kurį budeliai uždėjo Jėzui ant galvos, buvo ne toks, kokį vaizduoja tradicija. Tai lyg kepurė, grubiai supinta iš rytų akacijų su ilgais, tankiais spygliais. Budeliai vainiką užspaudė lazda, kad patys nesusižeistų rankų.

Ekstazės metu Teresė matė Kristų nešant ne tradicinį kryžių, bet du ne vienodo ilgumo rąstus. Vieną dieną ji pasakė: „Jį verčia nešti medžius statybai”, nes ji nežinojo, kas bus toliau.

Kryžiaus skersinyje skylės buvo paruoštos iš anksto. Pirmiausia prikalė dešinę ranką. Pasirodė, kad kairioji ranka nepasiekė jai paruoštos skylės. Tada prie Jėzaus kairiosios rankos pririšo virvę, ją traukė du vyrai, kad ranka atsidurtų prie paruoštos skylės, o trečias vyras keliais spaudė Kristaus krūtinę. Teresė regėjime matė, kaip šis traukimas išnėrė Jėzaus petį. Apie tai niekur neparašyta, o Teresė regėjime matė, paskiau papasakojo.

Po kiekvieno regėjimo Teresė tuoj krito ant pagalvių, bet ji buvo apimta regėjimo. Šitoje būsenoje ji galėjo tiksliai pakartoti, ką ji matė ir girdėjo. Reikėjo tik ją klausti, o ji nurodė jaudinančias smulkmenas. Bet ji buvo pamiršus išorinį pasaulį ir klausė: „Kur aš esu? Kas tu esi?”

Po to sekė trumpas pakilaus poilsio stovis. Tada Teresė atgavo visas savo jėgas. Tai rodė veido spalva ir normalus balso skambėjimas.

 Ji pranašavo ir atidengė nuostabius dalykus, kurie žinomi tik Dievui. Ji galėjo atsakyti į sunkiausius klausimus. Jei kas nereikalinga atsakyti, ji sakė: „Nereikia, kad tai tu žinotum”.

Šitame stovyje ji pasakojo apie reikšmingus įvykius, sekančius regėjimus, ligas, žmones, kurie nori ją aplankyti arba yra susirinkusiųjų tarpe. Šitoks stovis jai buvo ne tik po ekstazių, regėjimų, bet ir po šv. Komunijos priėmimo. Kai kunigas artinosi prie jos, laikydamas šv. Komuniją, tai Teresė kunigo nematė, bet matė spinduliuojančią šviesą ir šviesoje patį Kristų. Būdama šiame stovyje ji galėjo skaityti jos akivaizdoje esančių žmonių širdis, mintis, sumanymus. Ne kartą ji parodė blogus kėslus atsilankiusiųjų. Kartą ji kalbėjo vienam dvasininkui: „Tu neesi vyskupas, bet tu esi kunigas, nes juo esi per amžius. Žiūrėk, kad tau nieko blogo neatsitiktų kelyje”. Tas kunigas, vaizduojantis vyskupą, išvažiavo ir kelyje padarė avariją. Policija išaiškino, kad jis nėra vyskupas. Už neteisėtą vyskupo uniformos nešiojimą jį nubaudė.

Kitą kartą kunigas, apsirengęs civiliais drabužiais, su savimi atsinešė švč. Sakramentą iš bažnyčios. Žmonių akivaizdoje Teresė paprašė, kad kunigas nuneštų į bažnyčią švč. Sakramentą ir tik tada pas ją atsilankytų.

Nuostabi Teresės galia pažinti žmonių širdis daugelį sulaikė nuo lankymosi pas ją, nes savo akivaizdoje esančius ji matė geriau, negu jie patys save.

Tame stovyje ji žinojo ir mirusiųjų sielos likimą, galėjo pažinti relikvijas ir kitus palaimintus, pašventintus daiktus. Labai ji reagavo, kai prie jos stigmų pridėdavo dalelę tikrojo Kristaus kryžiaus arba medžiagos, persunktos jos pačios krauju, pralietu ekstazės metu. Tokių bandymų metu ji sakė: „Tai ne mano kraujas”.

Labai įdomiai pasakė ją tyrinėję gydytojai: „Jei Teresė normaliai valgytų, tai reguliarus tokio kraujo kiekio netekimas per penktadienių ekstazes ir vėl atgavimas per 33 metus moksliškai neišaiškinamas”.

Prie minėtų Dievo duotų dovanų Teresei reikėtų pridėti jos galią matyti ir girdėti iš tolo, iš laiko...

Kai Vokietijoje įsigalėjo Hitlerio valdžia, Teresė skelbė jos liūdną galą. Ji visiems patarė kantriai palaukti.

Vienas žymus Bažnyčios vyskupas Vokietijoje Teresei pasakė: „Religijai nereikia bijoti nacių, bet greičiau socialistų ir komunistų”. Tada Teresė kategoriškai atsakė: „Monsinjore, jūs klystate. Jūs labai apsirinkate. Jūs kada nors prisiminsite mano žodžius”.

Naciai labai neapkentė Teresės, bet Hitleris bijojo neramumų, kurie galėjo kilti, jei Teresę nužudytų. Kai Hitlerio kariuomenei pradėjo nebesisekti, tai SS norėjo Teresę sunaikinti. 1945m balandžio 20d. vokiečių tankų dalinys sustojo Konnersreuto aikštėje prieš Neuman sodybą. Teresė prieš tai regėjimo metu matė artėjančius nacistų tankus ir pasišalino iš namų. Nors miestelį padegė ir jis degė 24 val., bet ji liko gyva.

Kartą būdama pas kleboną paėmė vieną laišką iš daugybės laiškų ir, duodama klebonui Naberiui, pasakė: „Čia yra Viešpats”. Klebonas laiške rado įdėtą Komuniją ir parašytą klausimą: „Bažnyčioje rasti išbarstyti komunikantai ir nežinome, ar jie konsekruoti – šventinti?”

Teresė turėjo Dievo suteiktą galią prisiimti kitų kančias bei nuodėmes, kad palengvintų kitų vargus ir prisidėtų prie sielų išganymo. Jos išperkamąsias kančias lydėjo simboliniai ženklai tų asmenų, dėl kurių kentėjo. Pvz. Ji kentėjo už alkoholiką ir atrodė kaip girta, kliedėjo nesąmones, net vėmė skystį, kuris dvokė aštriu alkoholio kvapu. Ji savuosius perspėjo iš anksto, kad jai bus didelės kančios ir dėl to nesibaimintų. Kartą ji sirgo stipriu plaučių uždegimu. Atrodė, kad šį kartą ji mirs. Bet staiga išgijo, kai tik gavo malonę tam asmeniui, dėl kurio kentėjo.

Biliokacija yra toks stovis, kada mistikas gali tuo pačiu metu būti keliose vietose. Italų vienuolis kapucinas mistikas šv. kun. Tėvas Pijus (2002m. paskelbtas šventuoju), taip pat stigmatizuotas, gerai pažino Teresę Neuman, nors jie niekados nesimatė. Jie buvo susitikę šv. Petro bazilikoje, Romoje abu būdami biliokacijos stovyje.

Vienas Konnersreuto darbininkas, praradęs viltį gyvenime, nutarė nusižudyti – pulti po traukinio ratais. Vieną naktį jis nuėjo į mišką, kur ėjo geležinkelio linija. Kai jau rengėsi pulti ant bėgių po bėgančiais ratais, pajuto jėgą, traukiančią atgal. Išsigandęs atsisuko ir prieš save pamatė Teresę. Ji žiūrėjo su užuojauta ir rodė rankų stigmas. Darbininkas pravirko ir sutiko kreiptis pas kleboną. Jis buvo išgelbėtas.

Protestantas – kalvinas gydytojas Gerlichas atvyko į Konnersreutą nuplėšti nuo Teresės Neuman melo – apgaulės kaukę. Teresės šventumas jį paveikė taip, kad jis atsivertė ir tapo uoliu kataliku, jos gerbėju ir gynėju. Jis parašė stambų veikalą apie Teresę Neuman.

Teresė, būdama normaliame stovyje, savo dešinėje nuolatos matė šviesos pasiuntinį – angelą ir su juo nuolat kalbėjo. Šis angelas jai apreiškė apie lankytojų gyvenimą, jų sielos stovį, kėslus, intencijas.

Svarbiausi ir žymiausi Teresės gyvenime reiškiniai –eucharistiniai. Prieš juos mokslas nebylus. Visa Teresės veikla buvo nukreipta į šias dvi paslaptis:  Kristaus kančią ir Jėzaus Kristaus buvimą švč. Sakramente.  Eucharistinė Duona – šv. Komunija Teresei atstojo fiziologinį maistą. Nustatyta, kad Šv. Komunijos pavidalas joje išsilaiko 24 val. Mistinių reiškinių metu šis laikas buvo trumpesnis, nes tada Teresė išeikvojo daug energijos.

Kai šv. Komunija suvirškinama prieš sekantį Komunijos priėmimą, jos jėgos greitai silpnėjo, pasikeitė veido spalva. Ir kasdieninis šv. Komunijos priėmimas buvo nepaprastas. Teresė negalėjo nuryti jokio maisto. Taip pat negalėjo nuryti ir komunikanto. Šv. Komuniją ji priėmė tik suvilgytą vandenyje ir ne visą, bet dalelę. Tačiau ekstazių metu jai padėdavo ant liežuvio visą Komuniją ir ji tuoj dingdavo neuždarius burnos, nenuryjant ir net nepajudinant liežuvio.

Teresė net iš tolo jautė, kur yra švč. Sakramentas. Pvz. Ji galėjo pasakyti, kurioje bažnyčioje yra švč. Sakramentas, arba nėra. Ji net žinojo, kuris žmogus neseniai priėmė šv. Komuniją, kai ją aplanko namuose ar susitinka gatvėje.

Ji greitai reagavo, kai kryžiaus dalelę ar konsekruotą Ostiją pridėjo prie jos stigmų. Bet ji visai nereagavo į nekonsekruotą ostiją.

Teresė nuėjo pas vieną dvasininką, bet nežinojo, kad tuose namuose yra koplyčia ir švč. Sakramentas. Vos tik peržengus namų slenkstį ji pajuto, kad yra Eucharistija. Šeimininko paprašė, kad jai leistų valandėlę susikaupti.

Stebuklingi reiškiniai su Terese Neuman mums sako apie nematomąjį, dvasinį pasaulį. Egzistuoja Kūrėjas Dievas, o kiekvienas žmogus turi nemirtingą, dvasinę sielą. Stigmos mums liudija, kad Dievo Sūnus Jėzus Kristus yra kentėjęs už mus, o Teresės išgyventa paslaptis mus sukrečia. Teresė nėra vien kukli, kantri, serganti siuvėjo dukra, bet įrankis begalinio, nesuprantamo reiškinio, kuris mus visus paliečia. Todėl mes negalime užsimerkti ir praeiti pro tą nuostabų įvykį, kuriame girdisi kito pasaulio grasinimas ir pažadas. Yra ne vis tiek būti tikinčiu ar netikinčiu, išpažinti tą ar kitą religiją. Nuostabūs įvykiai patvirtina nukryžiuoto Kristaus religiją, krikščionybės tiesų, Evangelijų tikrumą ir parodo pačios krikščionybės dievišką kilmę. Laimė ir garbė priklausyti prie Kristaus religijos išpažinėjų ir priimti jos sakramentus, branginti šv. Mišių Auką. Neveltui pragaras, jo tarniukai per visus amžius puola Kristaus religiją ir Jėzaus įsteigtąją Bažnyčią.

V. Jėzaus gyvenimas, kančia, mirtis turi rasti atgarsį mūsų gyvenime, kančiose ir mirtyje, kad geriau suvoktume krikščionybės esmę ir mokymą. Kiekvienas katalikas turi savyje puoselėti krikščionišką asmens pilnumą.

Marta Robin (1902–1981) mistikė, stigmatikė ir kankinė gimė 1902 m. kovo 13 d. Chateauneauf de Galaure, Prancūzijoje, šešių vaikų šeimoje. Tėvas buvo ūkininkas, bet ne religingas. Jis dalyvaudavo Mišiose tik per Velykas ir didžiuosius atlaidus. Bet jį paveikė dukters dorovingumas ir jis atsivertė. Pasak Martos tėvas „mirė būdamas šventuoju“. Martos motina Amelie – Celeste Chosson buvo laiminga 6 vaikų motina, namų šeimininkė. Pradžioje nepasižymėjo pamaldumu, tačiau į gyvenimo pabaigą, paveikta Martos šventumo, atsivertė.  Martai pamaldumas buvo būdingas nuo vaikystės.

1918 m gegužės mėnesį tėvai patyrė skaudų pergyvenimą. Pirmą kartą pasireiškė Martos liga - stiprus galvos skausmas. Lapkričio 25 d. Marta virtuvėje apalpo ir nebepajėgė atsikelti.  Savo skausmuose Marta šaukdavo. Jos liga progresavo, kančios stiprėjo, silpo kojos ir ji daugiau buvo vežimėlyje. Pirmą kartą jai apsireiškė Švenčiausia Mergelė Marija. Nuo tada Martos dvasinis gyvenimas suklestėjo, subrendo ir ją įkvėpdavo, jos tikėjimą sustiprindavo Teresė iš Lizje, kurią Popiežiaus Pijaus XI 1925 m. spalio 15 d. kanonizavo – paskelbė šventąja. Spalio 15 d. Marta paskelbė „Savęs atsižadėjimo ir atsidavimo Dievo Meilei ir Valiai Aktą“.

         1926 m. spalio 3 d. nepraėjus nė metams po „Savęs atsižadėjimo ir atsidavimo Dievo Meilei ir Valiai Akto“  Marta susirgo dar viena liga. Atvykęs gydytojas Dr. Aristide Sallier Martą rado komos būsenoje. Daktaras pasakė: „Nieko daugiau padaryti nebeįmanoma“. Parapijos kunigas tėvas Faure jai suteikė Ligonių sakramentą. Koma tęsėsi tris savaites.

Mirtis atrodė neišvengiama. Marta patyrė Kūdikėlio Jėzaus Teresės tris pasirodymus. Jai pasakė, kad ji nemirs, pasveiks ir savo misiją paskleis po visą pasaulį!

Nuo 1928 m. kovo 25 d. Martos kojos tapo visiškai suparalyžiuotos, sutrauktos, net susuktos. Marta liko prikaustyta prie patalo visam gyvenimui. Jos paralyžius sutapo su ypatingu jos gyvenimu be maisto ir vandens. Šis reiškinys yra žinomas ir kitų mistikų gyvenime. Nuo 1928m. iki mirties 1981 m., tai yra 53 metus ji nieko negėrė, nevalgė, išskyrus šv. Komuniją, kurią jai suteikdavo vieną arba du kartus per savaitę. Priimant konsekruotą Ostija ji pranykdavo be jokių maisto kramtymo ar nurijimo požymių, nes nuryti negalėdavo. Metų pradžioje motina jai atnešė puodelį kavos, kuri tuoj pat išbėgo iš jos burnos. Nuo tada Martos organizmas nepriėmė jokio maisto, vandens ir ji visiškai nebemiegodavo. Be to, labai dažnai ją puldinėjo šėtonas, kuris jai išmušė du dantis. Medikai tvirtina, kad visiškas nebuvimas miego yra nepaaiškinamas labiau, nei gyvenimas be maisto ir vandens. Suprantame, kad be didžiulių kančių niekas neatsiduria į tokį stovį. Norėdamas kankinę Martą paguosti pradėjo lankyti Tėvas Netonas. Padažnėjo jai švč. Mergelės Marijos apsireiškimai.

Po Martos mirties buvo surasti jos užrašų kai kurie  sąsiuvinio puslapiai.  Juose ji aprašo savo kančias, patirtas 1927m.  „... be pasišventusios mamos pagalbos nebūčiau galėjusi atlikti net paprasčiausių judesių, ne tik kad nebegalėjau priversti nors dalinai tarnauti man savo plaštakas bei kojų pėdas, bet jos pasidarė visiškai nebepaslankios. Nepaisant to, aš dėkoju Dievui už viską, ką Jis man siunčia, ypač už tai, kad Jis man paliko bent jau šiuos paslankumo likučius kaip dalelę paguodos mano brangiems tėveliams, ir kad dėl jų aš dar galiu įstengti atlikti nors keletą lengvų judesių ...

Apie Martą Robin parašyta daug knygų įvairiomis kalbomis, bet lietuvių kalba kol kas dar neturime.

 *  *  *  *  *  *  *  * * *  *   *  * * *  *  *  *  *  *  *  * 

  Polinezijos salyne mergina gavo Kristaus žaizdas. Tomas Viluckas.  Paskelbta 2016 balandžio 11d. 

 Jauna protestantė iš Polinezijos salyno Samoa teigia, kad per Velykas gavo stigmas. Ant jos kūno atsirado kruvini pėdsakai, kurie panašūs į Kristaus žaizdas. Ši žinia tapo pagrindiniu įvykiu mažos šalies iš pietinės Ramiojo vandenyno dalies gyvenime.

Samoiečiai gyvai aptarinėja merginos atvejį: didelė dalis jos bendratikių protestantų nusistatę gana skeptiškai, o daugelis katalikų yra linkę manyti, kad tai yra stebuklas.

Kovo 27 d., per Velykas, 23 metų Toaipuapuaga Opao Soanai dalyvavo Kristaus nukryžiavimo inscenizacijoje. Ji turėjo garbę atlikti paties Jėzaus vaidmenį. Staiga auditorija pastebėjo, kad merginai pradėjo tekėti kraujas iš delnų, pėdų ir šono – tose kūno dalyse, kur Kristus buvo pervertas vinimis ir ietimi, taip pat ant kaktos, kur atsivėrė kruvini pėdsakai, panašūs į erškėčių karūną.

Stigmos yra skausmingas kraujavimas iš žaizdų tose kūno vietose, kuriose yra nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus žaizdos.

Jauna mergina, vietinio pastoriaus dukra, žurnalistams sakė, kad keletą dienų prieš Velykas turėjo mistinį regėjimą. Kai kurie vietiniai gyventojai mano, kad stigmos – tikras stebuklas, o kiti, kad tai – apgaulė.

      Samoa krikščionių kongregacinės bažnyčios (didžiausios religinės bendruomenės salyne), kuriai priklauso mergina, generalinis sekretorius Afereti Wiley žurnalistams sakė, kad šios stigmos yra precedento neturintis atvejis jo bažnyčioje. Jis sakė: „Stigmos nėra reformatų tradicijos dalis. Mes pradėjome savo tyrimą dėl šio atvejo“.

Savo ruožtu Samoa katalikai priėmė naujieną apie savo tėvynainės stigmas su dideliu entuziazmu. Premjeras Tuilaepa Sailelel Malielagoi – katalikas, neseniai lankęsis Vatikane pas popiežių Prasnciškų, pareiškė, kad įvyko „stebuklas“. Jis paragino šalies gyventojus džiaugtis šiuo įvykiu. Katalikų bažnyčioje vyko Mišios už stigmatikę, per kurias ji galėjo pasidalinti savo dvasine patirtimi.

Duodamas interviu Australijos žiniasklaidai, religijotyros profesorius Paulas Morrisas pareiškė, kad jaunoji Samoa stigmatikė nėra blogas reiškinys. Jei tai būtų tyčinis klastojimas, apgavystė greit paaiškėtų. Daugelis kitų krikščioniškų bendruomenių reagavo į neįprastą reiškinį santūriau – net kai kurie jų lyderiai suskubo pasakyti, kad tai yra „velniška manija.“

Profesorius neatmeta psichosomatinės reakcijos, kuri kilusi dėl to, kad mistikė pernelyg įsijautė į Kristaus vaidmenį. Jis taip pat patvirtino, kad iki šiol už Katalikų Bažnyčios ribų užfiksuoti tik reti šio fenomeno pasireiškimai.

Pati Toaipuapuaga Opao Soanai sako, kad Dievas atsiuntė stigmas, nes pamatė, kad Samoa žmonės ėmė prarasti tikėjimą, ir norėjo tokiu būdu pakviesti juos į atgailą.

Stigmos yra skausmingas kraujavimas iš žaizdų tose kūno vietose, kuriose buvo nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus žaizdos. Pirmasis stigmatikas buvo šv. Pranciškus Asyžietis, gavęs šią malonę 1224 m. Religiniu požiūriu kalbama apie ypatingą mistinę patirtį, o šiuolaikinė medicina stigmas priskiria psichosomatikos sričiai.

Katalikų Bažnyčia vertina šį reiškinį labai atsargiai. Stigma gali būti laikoma stebuklu tik po kruopštaus tyrimo, kuris įprastas beatifikacijos ar kanonizacijos proceso metu.

Priedas.

         Vienas įdomiausių, atliekamų maldos fenomeno mokslinių tyrimų, yra Andy Newbergo eksperimentai bei duomenų analizė. Daug metų šis mokslininkas kvietėsi į laboratoriją daugybę įvairių religijų atstovų: budistų, protestantų ir kt. Jis tyrė jų smegenis dviem aspektais: jų veiklą religinių praktikų, patirčių metu ir jų pokyčius ilgalaikių religinių praktikų pasekoje.
Pasak A. Newbergo, meldžiantis krikščionims aktyvuojasi smegenų sritis, esanti priekinėje dalyje. Smegenys tada veikia lygiai taip pat, kaip ir kalbantis su paprastu žmogumi. Kitaip tariant, krikščionio smegenys „nejaučia“ skirtumo tarp pokalbio su žmogaus asmeniu ir su Dievu. Taigi, kalbėtis su žmogumi ir kalbėtis su Dievu smegenims yra vienas ir tas pats. Kas praktikuoja kasdienę krikščionišką maldą, to smegenys demonstruoja išvystytas smegenų sritis, skirtas bendravimui su asmeniu.

Mokslininkas Craig Aaen-Stockdale kėlė abejones, ar tikrai svarbi priekinėje dalyje esanti smegenų sritis, tačiau nesuabejojo pačiu principu, kad maldoje smegenys veikia taip, tarsi būtų bendraujama su asmeniu. 

Šventasis Pijus su stigmomis.
Stigmos yra Romos katalikų Bažnyčioje išplitęs reiškinys. Tačiau išoriškai panašus reiškinys sutinkamas ir islame,  Azijos tikėjimuose, kur mistikams atsiveria kūniškos priežasties neturinčios žaizdos.

Stigmos, sumušimai ir visa kita yra moksliškai stebimi reiškiniai. Yra tikėjimo klausimas, koks jų šaltinis? 

Stigmų fenomenas Romos Katalikų Bažnyčioje pasirodė XIII amžiuje. Šventasis Pranciškus Asyžietis yra pirmasis žmogus krikščionybės istorijoje, kuriam atsirado stigmos (penkios žaizdos - abejose rankose, kojose ir šone, kaip pas Kristų).  Vienas iš pastarojo amžiaus stigmatikų, kunigas šv. tėvas Pijus gyveno XX amžiuje. Jis buvo pranciškonų dvasingumo sekėjas, priklausė kontempliatyviam (susimąstymą, meditaciją praktikuojančiam) kapucinų ordinui.

Egzorcizmu lotyniškai vadinamas demonų išvarymas (nuo gr. exorcismos). Bažnyčioje egzorcizmą vykdyti gali tik vyskupo paskyrimą, palaiminimą gavęs dvasininkas.

             Egzorcizmai, kaip ir kiti dvasiniai reiškiniai, yra labai subtilus reikalas. Jei žmogus yra sąmoningas krikščionis, eina išpažinties, priima šv. Komuniją, tada klausimas, kodėl jis gali būti apsėstas? Jei tai nepraktikuoja, kam jam egzorcizmas? Jei nėra sąmoningas krikščionis, kam egzorcizmas? Jis gali būti atliktas tokiam žmogui, kuris laisva valia jo nori. Bažnyčios Tėvai į egzorcizmus žiūrėjo labai atsargiai ir galimybę juos atlikti laikė charizma – Šv. Dvasios dovana.

             Lengviausias būdas žmogui tapti piktosios dvasios apsėstam – burti, kerėti, užsiimti magija. Apsėdimo nepadaro vaikiški būrimai kortomis ir panašiai. Taip atsitinka, kai naudoja tikras okultines praktikas. Taigi, reikia skirti fantaziją nuo okultizmo. Šv. Grigalius Sinajietis rašo: „Protas pats savaime turi prigimtinę svajonės galią. Jis lengvai gali kurti atvaizdus to, ko iš jo siekia kruopščiai telkiantysis dėmesį ir taip sau pačiam kenkia“. Puikybės demonas gali užvaldyti žmogų per fantazijas ir svajoklišką gyvenimą, tačiau tai visai kas kita, nei realus demonų iškvietimas, tikra magija ar kontaktai su blogiu. Demoną iškviesti yra daug sunkiau, nei gali pasirodyti. Todėl reikia vengti lengvabūdiško požiūrio, jog pažaidus su kortomis ar pasiklausius roko muzikos, tuoj prisistatys ir apsės velnias.

          Kai pasaulis pristatomas kaip angelų ir demonų knibždėlynas, tai kyla pagunda žavėtis okutizmu kaip kažkuo paslaptingu, pavojingu ir ranka pasiekiamu. Tikroje magijoje nėra nieko romantiško – tai labai šlykštus užsiėmimas. Yra du kraštutinumai, vienas iš jų, neigti demonų buvimą, apsėdimus, išvarymus, o kitas – visa tai pateikti kaip jaudinančią dramą. Rusų rašytojas F. Dostojevskis rašė, jog angelų ir demonų kovų arena yra žmogaus širdis. Mes kasdieną dalyvaujame toje nematomoje kovoje, kai renkamės tarp gėrio ir blogio, kai save verčiame padaryti ką nors gero ar blogo.

          Pagal pristatytus mokslinius duomenis apsėdimą galima apibūdinti kaip būseną, kai žmogų užvaldo tam tikra objektyvi psichinė jėga. Ši jėga jam nėra pavaldi. Tačiau tikras apsėdimas gali įvykti tik tada, jei žmogus savo laisva valia renkasi blogį. Demonas negali apsėsti žmogaus, kuris savo laisva valia renkasi Kristų ir sengiasi juo sekti. 

          Apsėdimas gali įvykti tik žmogui išreiškus valingą sutikimą. Psichinių ligų ir apsėdimų atskyrimas yra sudėtingas klausimas, todėl praktikoje dažnai suklystama. Egzorcizmas negali padėti psichiniam ligoniui, o psichiatrinis gydymas negali padėti apsėstajam.

         Kartais bandoma teigti, kad demonologija yra psichinių ligų „sureliginimas“. Taip pat teigiama, esą įvairios vizijos, „balsų girdėjimai“ tėra psichinių reiškinių ar net psichinių nukrypimų interpretacija. Iš tiesų, kaip pastebi Craig Aaen-Stockdale, statistika rodo, jog religingumas tarp psichinių ligonių ir sveikų žmonių yra daugmaž tokio pat lygio (yra tik konkrečios ligos, kurios skatina fanatizmą, tame tarpe, religinį). Kita statistika rodo, kad daug daugiau sveikų žmonių tikina turėję „religinę patirtį“. Daugelis psichologistinių religinių reiškinių interpretacijų atsiranda todėl, kad mokslininkai tiria tik psichinius ligonius ir nelygina duomenų su sveikų žmonių statistika. Į apsėdimus ir egzorcizmus reikia žiūrėti su ypatingu protingumu ir proto blaivumu. Nereikia įtarti, kad pasidariusi amuletą mergaitė jau taps apsėsta.  Reikėtų bijoti paskęsti puikybėje. Negalima tvirtinti, kad žmogus yra apsėstas, jeigu aktyviai dalyvauja Bažnyčios sakramentiniame gyvenime. Galbūt jis turi tik neišpažintų nuodėmių, o „apsėdimas“ yra savo širdies kietumo pateisinimas. Kiekvienas atvejis yra visada individualus.

         Žydų rabinas Martin Buberis yra pasakojęs tokią istoriją. Jaunystėje domėjęsis mistika ir dažnai turėjęs ekstatinių patirčių. Kartą pas jį atėjo vienas studentas. Kad su juo pasikalbėtų, Buberis grįžo iš ekstazės ir jie abu kalbėjosi. Kai išėjo studentas, Buberis vėl tęsė meditaciją, o studentas nuėjo nusižudyti. Apie tai sužinojęs Buberis suprato, kad visos jo ekstatinės patirtys yra tuštybė, nes jis nesugebėjo atpažinti, kad tam jaunam žmogui buvo reikalinga dvasinė pagalba.

          Ekstatinės patirtys, vizijos yra sutinkamos visose kultūrose, net jas galima fiksuoti. Jos yra žinomos religiją tiriantiems mokslams. Kaip ir kitų dvasinių reiškinių atžvilgiu mes turime duomenis apie tai, kad jie yra nesuvaidinti, o realiai išgyvenami. Tačiau negalime pasakyti, iš kur kilo ekstatinės patirtys, vizijos?

          Apreiškimas yra užbaigtas Kristaus įžengimu į Dangų, o naujas Apreiškimas bus Kristui sugrįžtant. Kaip rašoma Evangelijose ir Apreiškime Jonui, naujas Apreiškimas bus akivaizdus – Kristus nužengs garbėje. Danguje pasirodys ženklas ir kt., tada sumaišyti Kristų su nekristumi bus neįmanoma. Bet iki to laiko bus daug netikrų „mesijų“.

          Nenoriu būti suprastas neteisingai. Vizijų ir ženklų būna, tačiau Dievas nežaidžia kortomis, jis kalba be užuominų ir bendravimas su juo žmogui visada teikia dvasinę naudą, o bendraujantį su Dievu galima atpažinti. Tačiau tam žmogui nereikia jokių vizijų, stebuklų bendravimui.

            Religijos klausimuose visada viskas atsiremia į tikėjimą. Mes matome tam tikrus reiškinius, mokslo pagalba galime aiškiau juos suprasti, tačiau apie reiškinių pagrindą ir prasmę žmogus nieko negali pasakyti nei teigiamo, nei neigiamo. Todėl filosofas L. Wittgensteinas yra pasakęs „apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“.  o šv. Grigalius Nazianzietis pasakė, kartais tyla yra daug iškalbingesnė ir daug daugiau atverianti, nei kalbėjimas.

         Reikia suvokti, kad tikri dvasiniai potyriai yra dovana. Netgi malda yra charizma, Šventosios Dvasios dovana. Tas, kas netiki Dievu, nejaučia jo buvimo, negalėtų melstis visą dieną kaip vienuolis. Jis maldos neišmoks, kaip ir kitų dvasinių reiškinių.

Viršelyje nuotrauka iš 1953 metų, Didžiojo Penktadienio. Teresė mato ekstazėje Jėzaus kančią, mirtį ir pati lyg miršta. Iš jos akių srūva kraujas. Viršelio gale – nuotrauka Martos Robin.

Knygos santrauką padarė, daugiau medžiagos parinko ir viršelį sukūrė kan. Bronius Šlapelis, 2016  06 18

Šv. Kūdikėlio Jėzaus  ir Švč. Veido Teresė

Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė – vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš žinomiausių šventųjų. Dar vadinama Lizjė Terese, Karmelio Gėlele arba Teresėle. Ji yra Prancūzijos ir pasaulio misijų globėja, ją gerbia ir kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai ir netgi nekrikščionys. Visuotinė Bažnyčia šv. Teresę mini spalio 1 d.

Po jos mirties 1897m., sekančiais metais rugsėjo 30 dieną, buvo pirmą kartą išspausdinta jos parašyta ,,Vienos sielos istorija“ ir prasidėjo visame pasaulyje vadinamasis ,,garbės uraganas “. Vyko stebuklai nesiliaujančiai ir stulbinančiai. Prasidėjo Rožių lietus, kurį pranašavo  ji prieš pat mirtį.  1923 m. kovo 29 dieną Popiežius Pijus XI ją paskelbė Palaimintąja, o tais pačiais metais balandžio 30 dieną paskyrė ją pasaulio Misijų globėja.. 1925m. gegužės 17 dieną Šv. Teresė paskelbta šventąja.          Ji tobulai, paprastai atskleidė evangelinę išmintį. Tas paskatino popiežių Joną Paulių II 1997 m. spalio 19 d. ją paskelbti Bažnyčios Mokytoja. Tai jauniausia Bažnyčios Daktarė istorijoje.

            1873 metų sausio 2 dieną, Alensono mieste, Prancūzijoje pusę dvylikos nakties gimė mergaitė, kuri po poros dienų buvo pakrikštyta Marijos Franciskos Teresės vardu. Jos tėva: Luisas Juozapas Stanislovas Martinas ir motina Marija Celija Gerin. Teresė buvo jauniausia iš penkių seserų. Darnioje, mylinčioje šeimoje Teresė gavo pirmąją tikros tėviškos, motiniškos meilės patirtį. Šios meilės patirtis persmelkė jos santykius su Dievu. 1877 m. rugpjūčio 28 d. mirė jos motina ir pasibaigė laimingasis Teresės gyvenimo laikotarpis. Tėvas su dukromis išsikraustė į Lizjė. Teresė iš džiaugsmingos mergaitės tapo labai jautri ir drovi. Ją apniko skrupulai. Dėl didelių emocinių žaizdų Teresė net susirgo. Iš rimtos ligos patalo pakilo per 1883-ųjų Sekmines, švč.Mergelės Marijos užtarimu. Šis laikotarpis labai svarbus ir Teresės dvasiniam brendimui. 1884 m. gegužės 8 d. ji priėmė Pirmąją Komuniją. Tai išgyveno kaip be galo artimą susitikimą su Jėzumi.Tais pačiais metais, birželio 14 d. Teresė labai sąmoningai priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Dabar gimė noras jos pašaukimui į Karmelį.

Keturiolikmetę Teresę perkeitė apimanti Kalėdų malonė. Pati Teresė ją apibūdino, kaip „darbą, kurio neįveikiau per dešimt metų. Jėzus padarė per vieną akimirką, pasikliaudamas mano gera valia, kurios man niekada netrūko“. Ji jautėsi atgavus sielos tvirtumą, atsikratė vaikystės ydų, trūkumų. Teresė staiga subrendo, o Jėzus jos vidinę tamsą pavertė šviesa. Ji aprašė savo atsivertimo vaisius: artimo meilę, savęs pamiršimą, nusidėjėlių sielų troškulį.

Po savo atsivertimo Teresė stengės įstoti į Karmelio vienuolyną. 1887 m. lapkričio 20 d., piligriminės kelionės į Romą metu, ji išdrįso kreiptis į popiežių Leoną XIII, kad jai, penkiolikmetei, leistų įstoti į vienuolyną.

1888 m. balandžio 9 d. ji įstojo į Lizjė Karmelį, 1890m. rugsėjo 8-ąją, per Švč. M. Marijos Gimimo šventę, davė pirmuosius vienuolinius įžadus. Teresė įstojo į Karmelį ne dėl to, kad anksčiau į tą vienuolyną įstojo jos vyresnės seserys. Jos troškimas – aukotis dėl sielų, melstis už kunigus. Ji troško tapti šventa. Įkvėpimą jai davė Evangelijos. Tuo laiku nebuvo įprasta ieškoti įkvėpimo Dievo žodyje. Teresės neguodė nė šventųjų gyvenimų aprašymai. Ji matė didžiulę prarają tarp jų ir savęs. Ją apšvietė Šventasis Raštas: „Jei kas yra mažasis, teateinie pas mane!“ (Pat 9, 4). Šiuose žodžiuose ji atpažino save.  Per Dievo žodį ji atpažino Viešpaties motinišką, tėvišką meilę ir pati užsidegė Jo meile.

1895 m. birželio 9 d., per Švenčiausiosios Trejybės iškilmę, ji pasiaukojo Gailestingajai Dievo Meilei. Atsiskleidė didžiulė Teresės drąsa, kad nepaisė suvokimo apie savo menkumą. Ji prašė Dievą būti jos šventumu. Teresė Dievo Gailestingajai Meilei pasiaukojo ir maldavo Dievą ją „sunaikinti”.  Visas Teresės gyvenimas buvo persmelktas šios atrastos meilės.

Teresę kankino troškimai būti apaštale, kankine, kovotoja, kunigu, skelbti Evangeliją visuose žemynuose. Ji rašė: „Meilė, gailestingumas bus mano pašaukimas. Suvokiau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė žadina Bažnyčios narius veiklai. Ir jeigu Meilė užgestų, apaštalai neskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti kraują <…> Aš supratau, kad  meilė aprėpia visus pašaukimus, kad meilė yra viskas, kad ji gyva visais laikais ir visur. Vienu žodžiu, meilė amžina. <…> Taip, aš atradau savo vietą Bažnyčioje <…> Mano Motinos Bažnyčios Širdyje aš būsiu Meilė…taip mano svajonė išsipildys!!!“

1896 m. balandžio 3-ąją, naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, Teresę ištiko kraujoplūdis, pirmasis mirtinos ligos – džiovos ženklas. Jį sutiko tikėdama, kad artėja susitikimas su Mylimuoju Sužadėtiniu Kristumi. Prieš tai Motina Agnietė ją paprašė baigti rašyti savo prisiminimų pirmąją dalį. Kitas rankraščio dalis B ir C parašė jau sunkiai sirgdama. Vėliau seserys rinko, užrašė jau sergančios, nebepajėgiančios rašyti Teresės žodžius.

Teresei ligos laikotarpis sunkus ne tik fiziškai. Ją labiausiai kankino vidinė tamsa. Teresė darėsi panaši į Kristų ne tik fiziniais kentėjimais, bet ir Jo apleistumu. Jos vidinė vienatvė, dvasinis išbandymas ją įvesdino į Kančios slėpinį. Jos agonija 1897 m. rugsėjo 30 d. buvo kaip ir Jėzaus, be jokios paguodos. Apie trečią valandą ji, atsiremdama į dvi seseris, kryžiumi išskėtė savo rankas. Ji duso, ieškodama palengvėjimo, o susirinkusioms seserims ji labai priminė Nukryžiuotąjį. Iki paskutinio atodūsio ji buvo suvokianti. Teresė galėjo paaukoti savo mirtį. Jos mirtis negalėjo sukelti vien ašarų ir skausmo, o tapo džiaugsmo švente. Viename laiške ji rašė: „Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą…“

             Prieš mirtį šv. Teresė Lizjė išsitarė, kad jos dvasinį gyvenimą itin maitino Izaijo 53-iasis skyrius, Kenčiančiojo Tarno giesmė. Mūsų pateikiamame straipsnyje aprašomi paskutiniai šeši šv. Teresėlės gyvenimo mėnesiai, geriausiai atskleidžiantys jos nueitą kryžiaus kelią, parodantys jos beribę viltį tikėjimo naktyje. Šis tekstas turėtų mums padėti įžvelgti tikrąjį, nepagražintą Teresės veidą, kuris, kentėjimų išgrynintas, tapo toks panašus į Jėzaus veidą.

„Gyventi iš meilės – tai kopti  į Kalvariją su Jėzumi…“

1897-ųjų birželį Teresė, dar kartą skaitydama savo pjesę „Žana Arkietė“ apie pasmerktą mirti kalinę, joje įžvelgė savo pačios mintis. Daugelis frazių ją giliai sujaudino, ypač ši: „O kaip būčiau paguosta matydama, kad mano kentėjimai yra kaip mano Išganytojo“.

           Ko kito labiau už viską ji galėjo trokšti per paskutinius dvejus gyvenimo metus, nei sekti Mylimąjį Jėzų Jo Kančia? Visų krikščionių gyvenimas, pažymėtas Krikšto žyme, veda į sakramentinį dalyvavimą Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Su apaštalu Pauliumi galime sakyti, kad Jėzaus Kančia tęsiasi Jo kūno, kuris yra Bažnyčia, nariuose. Penki mėnesiai prieš mirtį poetas Bernanos, įkvėptas „švenčiausiosios Agonijos“, savo dienoraštyje rašė: „Lygiai taip, kaip jis (Jėzus – red.) paaukoja savo gyvybę ant kiekvieno altoriaus, taip jis vėl iš naujo ima mirti kiekviename žmoguje, išgyvenančiame mirties agoniją“.

             Kančia, evangelijose užimanti iškilią vietą tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu požiūriu, visuomet sudarė šventųjų mąstymo šerdį. Tai neįsivaizduojama bedugnė, vienintelė vieta, kurioje įmanomas visų vertybių perkeitimas: Visagalis ir Gyvybės Viešpats ten miršta ir nusileidžia į pragarų gelmes, kad naujai prikeltų žmogų Gyvenimui.

            Teresę nuolat lydėjęs kankinystės troškimas kilo iš nuojautos, kurią turi mylintysis, – kaip įmanoma artimiau dalyvauti Mylimojo likime. Nedaugeliui skirtas ypatingas kankinystės pašaukimas yra regimas Kenčiančiojo Tarno kančios sudabartinimas. Švenčiausiojo Veido Teresė karštai troško pakliūti į tą mažąjį būrį ir buvo išklausyta. Ji, taip mėgdavusi eiti Kryžiaus kelią, iš tikrųjų praėjo jį ne liturgine ar perkeltine prasme, bet tikrovėje. Plūsdama krauju ji džiaugdavosi, kad lieja kraują dėl Dievo. Teresėlė sakydavo, kad kitaip net ir negalėtų būti: „Žinojau, kad patirsiu paguodą, regėdama liejantis savo kraują, nes esu meilės kankinė“.

1. Mirties akivaizdoje

Nuo pat ankstyvos vaikystės Teresė susidūrė su mirtimi. Turima galvoje ne tik tie momentai, kai jos pačios gyvybė vargais negalais buvo išplėšta iš mirties (1873 m. sausio 17-ąją, kai kūdikiui tebuvo 15 dienų, o ypač nuo vasario 28 iki kovo 10 dienos – tądien ji vos nenumirė). Dar prieš gimstant Teresei, šeimą dažnai lankė mirtis. Keturi vaikai mirė vaikystėje; įskaitant senelių mirtį, per vienuolika metų (1859–1870) šeimoje buvo septynerios laidotuvės. Daug kartų ji girdėjo kalbant apie liūdną broliukų ir sesučių netektį. Tačiau neatrodo, kad tokia aplinka būtų ją slogiai paveikusi. Dar neturėdama trejų metų Teresė pareiškė norą, kad mirtų jos tėveliai – tačiau vienintelė šio noro priežastis buvo troškimas, kad tėvai patektų į dangų; ji suvokė, jog mirtis – būtina sąlyga dangaus laimei pasiekti.

Tokia vaiko galvosena yra visiškai logiška. Kaip galima bijoti mirties, jei tuoj pat po jos laukia susitikimas su Dievu, o tai yra amžinoji laimė? Neatrodo, kad Teresė kada nors būtų bijojusi mirties iki pat paskutinės savo ligos. Netgi labai paveikta motinos netekties, Teresė nenusivylė ir netapo baiminga. Gyvenimas joje buvo stipresnis.

Vienąkart Teresei vaikščiojant su tėvu Lizjė apylinkėse jiedu pakliuvo į audrą ir matė netoliese skeliant žaibą. Ji visiškai nenusigando, bet džiaugsmingai tarė: „Dievas atrodė esąs taip arti manęs“.

Ji taip susitelkusi žvelgė amžinybės kryptimi, jog neteikė didelės reikšmės tenai vedančiam keliui. Šios nuostatos nepakeitė netgi tiesioginis susidūrimas su mirtimi. Teresei buvo aštuoniolika, kai 1891 m. gruodžio 5-ąją ji regėjo mirštant mylimą, gerbiamą motiną Genovaitę, patyrusią baisius ilgamečius kentėjimus. Teresė pasakoja pirmąkart stovėjusi prie mirties patalo ir priduria netikėtą pastabą: „Tai buvo užvaldantis reginys“. Po mėnesio gripo epidemijai paguldžius beveik visą bendruomenę ir per keletą dienų nusinešus trijų seserų gyvybes, Teresė vaikščiojo sveika. „Vienos sielos istorijoje“ ji rašė: „Mano 19 metų sukakties diena paženklinta dar viena mirtimi, netrukus mirė dar dvi. Tada buvau likusi viena zakristijoje, nes, vyriausiajai patarnautojai sunkiai sergant, pati turėjau rūpintis laidotuvėmis, atidaryti choro groteles prieš Mišias ir t. t. Gerasis Dievas man maloningai davė daug jėgų, dabar aš net klausiu save, kaip be baimės galėjau padaryti tai, ką padariau; visur viešpatavo mirtis, sunkiausias ligones slaugė tos, kurios dar galėjo paeiti; kai tik kuri nors sesuo išleisdavo paskutinį atodūsį, ją tuojau pat tekdavo palikti vieną. Kartą rytmetį atsikėliau kamuojama nuojautos, kad sesuo Magda jau mirusi; miegamasis skendėjo tamsoje, niekas neišėjo iš savo celių; pagaliau pasiryžau įeiti į sesers Magdos celę, kurios durys buvo praviros; iš tikrųjų pamačiau ją apsirengusią ir gulinčią ant čiužinio, bet nė kiek neišsigandau“.

To laikotarpio aprašymą ji baigia šiais žodžiais: „Mirštančios seserys ramiai išeidavo į geresnį gyvenimą, ir vos mirus jų veidus nušviesdavo džiaugsmas ir giedra, tarsi jos saldžiai miegotų“.

Šios patirties paveikta, ji visiškai nejautė nerimo, mąstydama apie savo pačios mirtį. Yra žinoma, kad nuo vaikystės dienų Teresė nujautė mirsianti anksti. Ji netgi troško tai. Šis troškimas buvo pagrįstas vaikystės noro logika: jei norint išvysti Dievą būtina mirti, tuomet ji pasirengusi mirti. Šį troškimą dar sutvirtino viltis mylėti iki mirties ir mirti iš meilės.

 Dabar galime suprasti, kodėl 1897 m. balandį, gegužę ir birželį rimtai sirgdama Teresė taip žvaliai rengėsi mirčiai. Ji tiesiai paaiškino savo seserims, kurios, panašiai kaip kiti žmonės, negalėjo suprasti jos skubotumo: „Manęs pasitikti ateis ne ‘mirtis’, o Dievas. Mirtis nėra kažkoks vaiduoklis ar baisi šmėkla kaip vaizduojama paveiksluose. Katekizme pasakyta, jog ‘mirtis yra sielos atsiskyrimas nuo kūno’, ir tai yra visa mirties prasmė“.

Birželį ir liepą, tais laukimo mėnesiais, ji labai dažnai sušukdavo: „Ak mano seselės, kokia esu laiminga. Matau, kad netrukus mirsiu, dabar jau visiškai tuo įsitikinau“. Kapelionui pasiteiravus, ar ji nuolankiai susitaiko su mirtimi, atsakė: „Tėve, man reikia susitaikyti tik su mintimi apie gyvenimą. Mąstydama apie mirtį, išgyvenu vien tik džiaugsmą“. Liepos 31 dienos laiške sesuo Eucharistijos Marija pabrėžė šią neįprastą nuostatą: „Neįmanoma suprasti jos džiaugsmo dėl mirties. Ji panaši į vaikelį, iš visos širdies trokštantį vėl išvysti savo Tėvą. Niekuomet neregėta, kad kas mirtų šitokioje ramybėje. Ji sako: ,,Kodėl mirtis turėtų mane gąsdinti? Juk visa, ką veikiau, buvo Dievo garbei’“.

Nei šioje pastaboje, nei kitur nėra gyrimosi. Tačiau tai neleidžia mums teigti, kad Teresė nebijojo mirties. Iš tikrųjų ji išgyveno svyravimų ir staigios baimės akimirkas. Ji pati tai pripažino. Mes nepaisytume tiesos, neatsižvelgdami į tokius jos žodžius: „Vieną rytą dėkodama po Komunijos, pajutau mirties agoniją... ir jokios paguodos“.

 Rugsėjo mėnesį kitas jos prisipažinimas: „Bijau, kad neišsigąsčiau mirties. Tačiau to, kas bus paskui, žinoma, nebijau! Ir gyvenimo nesigailiu, o ne! Galiu tik sau sakyti: ,,Kas gi yra tasai paslaptingas sielos atsiskyrimas nuo kūno?’ Aš tai patyriau pirmą kartą, bet tučtuojau pasiaukojau gerajam Dievui“.

Sirgdama ji keletą kartų mąsto apie slėpiningą mirties perėjimą ir apie tai, kaip ji pati per ją eis: „Mąstau, kaip man seksis mirti. Norėčiau ‘garbingai’ atlikti visa tai. Tačiau manau, kad tai nepriklauso nuo žmogaus“. „Ką kūdikis turi daryti, kad mirtų? Tačiau nuo ko aš mirsiu?“ Rugsėjo 29-ąją ji rašo: „Ką turėčiau daryti, kad mirčiau?“ Teresė čia nepozuoja ateinančioms kartoms. Kiekvienas jos žodis tiesiog išreiškia tai, ką ji tuo metu išgyveno. Ji kalbėjo tik tiesą. Vyresnės seserys, matydamos ją tokią ryžtingą mirties akivaizdoje, negalėjo susilaikyti nuo įspūdžio, jog tai tėra jaunatviškos iliuzijos. Kažkas net patarė jai bijoti mirties.

Liepos mėnesį po dar vienos panašaus turinio pastabos Teresė sako: „...Kodėl turėčiau būti labiau už kitus apsaugota nuo mirties baimės? Aš nesakysiu taip, kaip šv. Petras: ,,Niekuomet tavęs neišsiginsiu’“.

Išgyvendama skaidrumą ir drauge apleistumą, Teresė buvo viskam pasirengusi. Tebetrokšdama ‘patikti’, ji neatmetė ‘gražios mirties’, kurios tikėjosi ir jos seserys, galimybės – ji netgi prašė Švč. Mergelės šios malonės. Tačiau visų pirma ji norėjo palikti tai Dievo valiai. Galiausiai ji teturėjo vienintelį tikrą troškimą, nuolatos tą patį– mirti iš meilės.

2. „Mylėti iki mirties...“

Šis didis ir taip dažnai kartojamas troškimas kilęs iš šventojo Kryžiaus Jono veikalų. 1890–1891m., būdama septyniolikos ar aštuoniolikos, jaunoji karmelitė rimtai atsidėjo didžiojo ispanų mistiko raštų skaitymui, pasirinkdama jį savo dvasios vadu. Tuo laikotarpiu ji maldavo Dievą įvykdyti joje tai, apie ką skaitė „Gyvojoje liepsnoje“. Karmelio Mokytojo komentare (1 sk., eil. 6) aiškinama, kaip Dieviškosios Meilės apimtos sielos miršta nuo tos pačios Meilės, dėl kurios siela atsiskiria nuo kūno: „Tokių asmenybių mirtis yra labai švelni ir saldi, saldesnė ir švelnesnė, negu visas jų dvasinis gyvenimas žemėje. Nes jie miršta, patirdami subtiliausias paskatas ir nuostabiausius meilės susitikimus, panašiai kaip gulbė, daug saldžiau giedanti prieš mirtį“.

 Ligoninėje Teresė nebuvo atskirta nuo savo dvasios vadovo darbų. Ji iš naujo skaitė ir žymėjosi pastabas. Štai dar viena pastraipa: „Žmogui gyvybiškai būtina šiame gyvenime daryti meilės aktus, kad per trumpą laiką ištobulintas jis ilgiau neužsilaikytų šioje žemėje ar būsimajame gyvenime prieš regėdamas Dievą“.

Tokius dalykus ji skaitė dar tebebūdama tamsioje tikėjimo naktyje. Ji nuolat troško „mirti iš meilės“, nors ir nepatyrė jokių „subtiliausių paskatų“ ir „nuostabiausių meilės susitikimų“.

Birželio mėnesį, prieš dvi dienas pradėjusi rankraštį C, Teresė rašo seseriai Švč. Trejybės Marijai: „Aš nebepasitikiu liga, tai per lėtas vadovas. Dabar remiuosi tik meile“. Kitą dieną pozuodama paskutinei nuotraukai ir laikydama rankose du atvaizdus, simbolizuojančius jos vardą ir pašaukimą, ji tyliai išsako savo viltį. Aplink Švenčiausiojo Veido atvaizdą užrašyti žodžiai: „Dieviškasis Jėzau, įvykdyk mano svajonę – mirti iš meilės...“

Rugpjūčio 31-ąją sirgdama Teresė susiejo savo trumpą gyvenimą su mirtimi iš meilės. Ji dar kartą patvirtino, kad Dievas atsakė į jos troškimus, pranokdamas visus lūkesčius: „Neįtikėtina kaip buvo išpildytos visos mano viltys. Skaitydama apie šventąjį Kryžiaus Joną, maldavau Dievą, kad manyje įvyktų tai, apie ką jis rašė, – tai yra, net jei man tektų gyventi iki labai senyvo amžiaus – kad greitai sudegčiau Meilėje, ir mano maldos buvo išklausytos“.

Seserys iš Martenų šeimos, puikiai žinojusios savo mirštančios sesers troškimą ir susipažinusios su šv. Kryžiaus Jono raštais, tikėjosi, jog tiesiog paraidžiui įvyks tai, kas aprašyta žymiuosiuose „Gyvosios Liepsnos“ puslapiuose.

Liepos 7 d. sesuo Genovaitė rašė broliui Simonui: „Jos liga yra meilė... Tai ne kas kita kaip mirtis iš meilės, kurios ji taip troško“. Motina Agnietė nustebusi tarė: „Kaip labai jaučiu Jūsų agoniją! O juk tik prieš mėnesį sakėt tokius gražius dalykus apie ‘mirtį iš meilės’!“ Teresės nuomonė tebebuvo ta pati: „Tai, ką sakiau tuomet, galėčiau pakartoti ir dabar“. Patirtis išmokė ją išsilaisvinti nuo šv. Kryžiaus Jono įvaizdžių, kad galėtų grįžti į Evangelijos šerdį – Jėzaus Kristaus Kančią.

3. „Nuostabiausia mirtis iš meilės...“

Liga neabejotinai išmokė šventąją daugelio pamatinių tiesų. Liepos 4–ąją Teresė iškilmingai sukvietė pas save tris savo seseris ir davė svarbių pamokymų. Pirmutinis ir svarbiausias: likti tvirtai įsišaknijus tikėjime – tai yra jos kelio pagrindas. „Nesistebėkite, jeigu po mirties nei pasirodysiu jums, nei regėsite ką nepaprasta – kaip ženklą, kad esu laiminga. Prisiminkite, jog, pasirinkus ‘mažąjį kelelį’, netrokštama regėjimų.“

Baigdama ji pasakė svarbų dalyką apie „mirtį iš meilės“: „Neliūdėkite mano seselės, kad labai kankinuosi ir, kaip jums sakiau, jeigu nematysite mano veide jokios laimės išraiškos mirties valandą. Mūsų Viešpats mirė kaip Meilės Auka, o pažvelkite, kokia buvo Jo agonija!.. Visa tai nieko nesako“.

 Taigi nuo birželio Teresė, kalbėdama apie mirtį iš meilės, skiria tai nuo mirtį lydėsiančių ženklų. Ji aiškiai nutolo nuo šv. Kryžiaus Jono teksto. Ją patenkino vienintelis patikimas ir neatremiamas argumentas, pasitelktas iš Evangelijos – paties Išganytojo mirtis. Jei tokia buvo Jėzaus iš Nazareto mirtis, tuomet ji negalėjo tikėtis kitokios.

,,Mūsų Viešpats mirė skausmuose ant Kryžiaus, ir vis dėlto tai gražiausia mirtis iš meilės. Vienintelė kada nors tokia regėta. Niekas nematė Švč. Mergelės mirštant. Mirti iš meilės – nereiškia mirti alpstant iš saldybės. Atvirai sakau, man atrodo, jog tai aš ir patiriu.“

Tai labai svarbus prisipažinimas. Atrodė, kad progresuojanti liga, tamsi tikėjimo naktis po truputį atšaldo didžiulius troškimus. Teresės aplinkiniai ėmė nerimauti. Ar tai mirtis iš meilės? Argi Teresė nepatyrė abejonių? Gal ji klydo? Tuomet Teresė pažvelgdavo į krucifiksą, su kuriuo niekuomet nesiskirdavo, ir jai iš lėto išryškėdavo atsakymas: kokia begali būti gražesnė mirtis iš meilės už tą, kuria mirė Nukryžiuotasis? Taip! Nuolankia aiškiaregyste, pagrįsta instinktyviu tikėjimu, ji tapatino save su Mylimuoju. Drąsi jaunoji karmelitė labiau vadovavosi savo patirtimi negu Karmelio mokytojo mokymu.

Dar vieną kartą jai siūlėsi vaizdinga „gražios mirties“ galimybė. Tai buvo Karmelio Dievo Motinos šventės metu po komunijos. Tačiau: „Tai nepanašu į mano ‘mažąjį kelią’... Mirti priėmus komuniją būtų pernelyg gražu man. Mažosios sielos negalėtų tuo sekti“.

Taigi Teresės mirtis iš meilės visiškai derinosi su jos „mažuoju keliu“. Ji turėjo likti „tikėjimo naktyje“. Nes būtent ten ji vėl iš naujo rado šv. Kryžiaus Jono mokymo esmę.

4. Sesuo Švč. Veido Teresė

1889 m. sausio 10, abito gavimo dieną, sesuo Kūdikėlio Jėzaus Teresė pabaigė raštelį seseriai Mortai pasirašydama: „sesuo Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė“. Šis vardo papildymas turėjo gilią prasmę, mat Teresė tuo metu išgyveno didįjį išbandymą – ligą tėvo, kurio veidas buvo „paslėptas“, kaip ir „Garbingas Jėzaus Veidas, pridengtas Jo kančios metu.

Izaijo 53 skyrius, Kenčiančiojo Tarno giesmė, tampa jai itin svarbi. Teresės nuojauta vėl neapvylė. Remdamasi vien ja, Teresė atrado esminį Senojo Testamento tekstą, kurį šiuolaikinė egzegezė laiko pamatiniu. Jėzus dažnai cituodavo Kenčiančiojo Tarno giesmes – svarbias pranašystes apie jo pasiuntinybę. Tačiau – sąmoningai ar nesąmoningai – jos buvo jo mokinių, maištingai atmetusių mintį, kad Mesijas bus persekiojamas, žmonių atmestas ir nukryžiuotas, užmirštas. Teresė nieko nežinojo apie šiuos mokslinius tyrinėjimus. Ji netgi po ranka neturėjo viso Biblijos teksto, tačiau teigė: „Šie Izaijo žodžiai: ’Kas galėtų patikėti, ką mes girdėjome?.. Nebuvo jame nei patrauklumo, nei grožio...’ tapo mano pasišventimo Švenčiausiajam Veidui pagrindu arba, tiksliau pasakius, viso mano pamaldumo pagrindu. Aš taip pat troškau būti be grožio, viena sutraiškyta vynspaudės, niekam nežinoma“.

 Ta, kurią mes įpratę vadinti šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese ir kurią tuo būdu paverčiame tik kūdikystės simboliu, prieš mirtį pasakė, kad visas jos pamaldumas rėmėsi Izaijo 53 skyriumi, kalbančiu apie Kenčiantį Tarną. Netiksliai perteikdami jos vardą, iškraipome ir jos pašaukimą bei visą gyvenimą. Jei pasitikime Motinos Agnietės liudijimu beatifikacijos byloje, iš tikrųjų turėtume ją vadinti seseria Švč. Veido Terese. Pasišventimas Švč. Veidui buvo ypatingas traukimas prie Dievo Tarno. Kad ir koks mielas būtų jos pasišventimas Kūdikėliui Jėzui, jis negali būti lyginamas su jos pasišventimu Švenčiausiajam Veidui.

Du kartus Teresė prasitarė apie Jobą, apleistą teisųjį, Senojo Testamento veikėją, primenantį Kristų, – vieną kartą tapatindamasi su juo, kitą kartą sakydama: „Šis Jobo pasakymas: ‘Nors jis nužudytų mane, aš vis tiek jį tikėsiu’, žavėjo mane nuo vaikystės“.

Birželio 7 dieną darytoje nuotraukoje Teresė laiko du paveikslėlius, kurie simbolizuoja jos vardą ir pašaukimą. Kūdikėlis Jėzus ir Kenčiantis Kristus – jie ne supriešinti vienas kitam, bet visiškai vieningi. Tai vienas ir tas pats Asmuo, kuris nuo vaikystės pažino kančią: nuogas ant šiaudų tvartelyje, žmonių persekiojamas, bėgantis į Egiptą... Taigi nėra jokios prieštaros Teresės žodžiuose, kad visas jos pamaldumas remiasi Kenčiančiojo Tarno tekstais.

Derėtų atkreipti dėmesį, kad žodis „pasišventimas“ Švč. Veidui nurodo visiškai laisvą pamaldumo praktiką, paliktą asmeniškam pasirinkimui. Tuo laiku Karmelitų ordine Švč. Veido šventė buvo švenčiama rugpjūčio 5 dieną. Teresė tą dieną laikė savo švente, kad aiškiai parodytų, jog tai buvo ir viso jos pamaldumo pamatas, išties – pats kertinis akmuo. Čia mes paliečiame pačią jos gyvenimo esmę, Evangeliją. Jos novicija, sesuo Švč. Trejybės Marija, liudija: „Sesuo Kūdikėlio Jėzaus Teresė buvo ypač pasišventusi Švč. Jėzaus Veidui. Jame ji įžvelgė Jėzaus Kančios pažeminimų ir kentėjimų atspindį. Dieviškojo Veido žvilgsnis jos sieloje pažadindavo ugningą troškimą būti kaip jis. Apie tai ji man nuolat kalbėdavo. Ji didžiavosi nešiodama šį vardą“.

Ilgą laiką sesuo Švč. Veido Teresė troško gyventi Jėzaus kančia. Sirgdama ji prie lovos užuolaidų pritvirtino Švč. Veido paveikslą iš savo brevijoriaus ir niekada iš rankų nepaleisdavo Nukryžiuotojo. Ji bučiuodavo jį, simboliškai ištraukdavo vinis.

Dideliam Teresės džiaugsmui Švč. Veido paveikslas iš choro buvo atneštas ir pakabintas ligoninėje. „O! Kiek daug Švč. Veidas padarė gero man gyvenime!“ Ji žvelgė į jį kiaurą naktį. Tie paveikslai nuolat buvo prieš jos akis, padėdami mąstyti kentėjimų valandomis. Labai dažnai ji sulygindavo savo ir Jėzaus padėtį.

Ji išdrįsta „pasiskolinti“ Jėzaus žodžius, ištartus per Paskutinę Vakarienę. Ji mano, kad Jėzus neprieštaraus, nes ji yra jo mažoji nuotaka, tad visa, kas jo, priklauso ir jai. Menkiausias gyvenimo įvykis jos mintis nukelia į jo Kančią. Skaudantis petys jai primena, kaip Jėzus nešė kryžių. Viena sesuo ateina ir vargina stebėdama ją. „Taip skausminga būti stebimam ir išjuokiamam, kai kenti. Bet aš mąstau, kad mūsų Viešpats ant Kryžiaus buvo taip pat apžiūrinėjamas... Buvo netgi blogiau, nes jie iš tikrųjų tyčiojosi iš jo. Argi nepasakyta evangelijose, kad jie žvelgė į jį kraipydami galvas? Ši mintis padeda man aukoti šią auką teisia dvasia.“

Pamačius savo tris seseris, užmigusias prie jos lovos, ji jas pavadina: „Petras, Jokūbas ir Jonas“. Tai buvo kitas būdas susitapatinti su Kristumi. Tai buvo susitapatinimas, kuris turėjo ir skirtumų: Teresė tai pabrėžė. Motinai Agnietei, nuliūdusiai nuo minties apie Teresės mirtį, ji sako: „Švenčiausioji Mergelė laikė mirusį Jėzų ant savo kelių ir jis buvo sužalotas, pasruvęs krauju. Tu matysi kažką kitokio!“ Tos detalės nepaslepia gilesnių ryšių, vienijusių sergančią Teresę su jos nukryžiuotu Mylimuoju. Ji darosi į jį panaši ne tik fiziniais kentėjimais, bet ir dalijasi jo apleidimu. Jos vidinė vienatvė, dvasinis išbandymas įvesdina į Getsemanės slėpinį.

Jos agonija rugsėjo 30 d. buvo kaip ir Jėzaus, be jokios paguodos. Kai apie trečią valandą ji kryžiumi išskėtė savo rankas, atsiremdama į dvi seseris, dusdama ir ieškodama palengvėjimo, susirinkusiems aplink ją labai priminė ji Nukryžiuotąjį: „Mums ji bus pribloškiantis nukryžiuoto Jėzaus įvaizdis. Laikau šį sutapimą visiškai slėpiningu...“ Pasakodama apie savo sesers trumpučius šūktelėjimus ir dejones, sesuo Genovaitė pridėjo: „Tų kapotų žodžių, turinčių visas atsidavimo Dievo valiai žymes, buvo sunku klausytis. Atrodė, kad Dievas apleido ją, panašiai kaip Jėzų“.

Žmogų, skaitantį „Paskutiniuosius pokalbius“ turėtų apimti liūdesys. Kas gali būti liūdniau, kaip matyti pamažu silpstant jauną žmogų, kurio ląstelės šaukiasi gyventi. Teresei buvo skirta išvengti senatvės, bet ne lėto kūno irimo nuo ligos, lydimo vargų ir pažeminimų. Tačiau jos protiniai sugebėjimai nesumažėjo. Iki paskutinio atodūsio – kaip Jėzus – ji liko suvokianti, budri. Žodžiu, Teresė matė save mirštant ir galėjo paaukoti savo mirtį.

Ir netgi tie tekstai skleidžia ramybę. Kad ir kaip baisu tai buvo, Švč. Veido Teresės mirtis negalėjo sukelti vien ašarų ir skausmo. Skaitytojas suvokia, jog vyksta perėjimas, o ne mirtis. Atrodo, kad ji tik dabar pagaliau pilnutinai gyvena, vykdydama savo misiją.

 Po Teresės mirties seserys karmelitės išleido jos rankraščius. Prasidėjo Teresės malonės, kurias, jos užtariami, gavo daugybė žmonių. Sunkiai sirgdama sakė, kad į dangų ji išeis ne ilsėtis, o daryti gera žemėje. Ir tai daro su kaupu.

Lizjė Karmelyje jos pirmosios mirties metinės – nors keistai skamba – tapo džiaugsmo švente. Argi ji nebuvo rašiusi tėvui Beljerui: „Taip, esu tikra, kad po mano įžengimo į gyvenimą, mano brangaus brolelio sielvartas pavirs giliausiu džiaugsmu, kurio niekas negali atimti“.

5. „Aš nemirštu, o žengiu į gyvenimą“

Į gyvenimą, atsidavusį meilei, Kančia neatėjo tik kaip atsitiktinumas. Visa širdimi ir siela Teresė laisvai įžengė į ją. „Didingas šventojo gyvenimas ateina, kad įspraustų jį į mirtį kaip šviesos ir saldybės bedugnę“ (Bernanos, „Šv. Domininkas“). Teresė pati mums paaiškina savo kančią paskutiniame rankraštyje, pasiskolindama šv. Jono kunigiškąją Jėzaus maldą. Ji taip pat cituoja kankinio Ignoto Antiochiečio žodžius: „Aš taip pat turiu būti kančios sumalta, idant tapčiau Dievo duonos kviečiais“.

„Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Visiškai suvokdamas savo dievišką sūnystę, Jėzus pilnutinai įžengė į kentėjimus ir mirtį, taip kaip Žodis laisvai tapo žmogumi. Jėzus eina į mirtį gerai žinodamas, ką jis daro. Evangelistas tai pabrėžia, sutelkdamas dėmesį į Kančią: niekas neatėmė iš jo gyvenimo, jis atidavė jį. Jis gyveno nukreipęs akis į Valandą, kurią mylimasis mokinys taip dažnai minėdavo. Dabar ji atėjo. Dabar vyksta šio pasaulio teismas; dabar šio pasaulio valdovas nuverčiamas; ir aš, pakeltas nuo žemės, patrauksiu visus prie savęs (plg. Jn 13, 31–32). Nuo to laiko valanda yra Dabar.

Tad Kančia atsiskleidžia kaip didinga tragedija. Evangelistas pabrėžia Jėzaus tobulą žinojimą, kas vyksta, ir kartu jo aukščiausią laisvę ir didybę Kančios metu. Anot Jono, Kančia jau yra Šlovė, taip kaip Prisikėlimas ir į  Dangų Žengimas. Ar veikiau, Kančia, Prisikėlimu ir Žengimu Dangun Sūnus pašlovinamas Tėvo, Dievo šlovė pasireiškia Sūnuje. Mirtis yra „pakėlimas“ dvejopa žodžio prasme: fizinis pakėlimas ant kryžiaus ir išaukštinimas.

Iš baimės ir natūraliai viduje kovodamas Jėzus šaukiasi savo Tėvo ir paaukoja jam savo gyvybę: „Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, <...> Jėzus tarė: ‘Atlikta!’ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią“ (Jn 19, 28, 30). Tai buvo didžiausias mylinčios valios aktas, didžiulės žmonijos revoliucijos pradžia. Žmogus, viso žmonių vargingumo nešėjas, Kenčiantysis Tarnas iš Izaijo 53 skyriaus, Nekaltasis, ateinąs iš kitur, atsigręžia į Tėvą ir atiduoda savo gyvybę už visus brolius. Didžiausios meilės ženklas (plg. Jn 15, 13). Asmeninė drama pasiekia visuotinę, kosminę dimensiją – žmonija ir medžiaginis pasaulis išlaisvinami.

Teologinis Kančios skaitymas – esmė, prie kurios Bažnyčia nuolat sugrįžta liturgijoje ir savo apmąstymuose, kadangi tai yra pats jos buvimo šaltinis, leidžiąs mums suvokti kiekvieno krikščionio (pasak Jono evangelisto, Bažnyčia gimė iš perverto nukryžiuoto Kristaus šono) kančią, taip pat ir sesers Švč. Veido Teresės.

Rankraštis C yra jos Didysis Ketvirtadienis. Jame ji atveria savo asmenybės paslaptį ir prasmę, dėl kurios gyveno. Žodžio dabar kartojimas įgyja pilnutinę reikšmę: jis išreiškia brandą ir tinkamumą. Jis taip pat nurodo „Teresės Valandą“. Kaip Jėzus ji laisvai atidavė, paliko save. Taigi tie keliantys nuostabą žodžiai apie jos troškimą kentėti primena Kristaus savanorišką ėjimą į Jeruzalę, nukryžiavimo vietą, pasipiktinusį Petrą.

Baigdama rankraštį Teresė, vedama tikros tikėjimo nuojautos, savo pačios žodžius įtraukė į Jėzaus – Aukščiausiojo Kunigo – maldą Didžiojo Ketvirtadienio vakarą. Paskaitykime, ką Teresė rašo. Tai nušvies visa, kas anksčiau parašyta.

„Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdama darbą, kurį man buvai davęs nuveikti. Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir įtikėjo, kad esi mane siuntęs. Aš meldžiu už juos, tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji. Aš jau nebe pasaulyje. Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs. Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje iš TAVĘS kylančio džiaugsmo pilnatvę. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie tave įtikės per jų žodį. Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš, ir kad pasaulis pažintų, jog ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.“

Lygindami Teresės parašytąją maldą su Šventuoju Raštu, pastebėsime, kad ji kai kurias eilutes, taikytinas tik Jėzui, praleido, o kitur pakeitė kai kuriuos žodžius. Pavyzdžiui, Jn 17, 9 ji praleidžia „ne už pasaulį meldžiu“; 11 eilutėje praleidžia „kad jie būtų viena kaip ir mes“; vietoj 13 eilutės žodžių „manojo džiaugsmo pilnatvę“ ji rašo „iš Tavęs kylančio džiaugsmo pilnatvę“; užuot rašius 20 eilutės žodžius „kurie per jų žodį mane įtikės“, ji rašo „kurie tave įtikės per jų žodį“.

Tai yra Teresės Kančios raktas ir visų jos kentėjimų galutinė prasmė. Sunkiai ji baigė rašyti tas eilutes liepos 6-ąją prasidėjus jos Didžiajam Penktadieniui – kraujoplūdžių laikui.

Palaiminta kančia, šlovinga kančia, kuri atvers pragarų vartus ir išlaisvins nesuskaičiuojamą daugybę visų kraštų vyrų ir moterų iki laikų pabaigos, nurodydama jiems ramybės ir džiaugsmo kelią.

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Palaidota mažose Lizjė kapinėse Teresė greitai pritrauks minias žmonių. Jos asmeninė misija tęsis iki pasaulio pabaigos. 1897 liepos 9-ąją dėdė Gerenas, rašydamas dukteriai apie savo dukterėčios besiartinančią mirtį, nejučiomis išpranašavo: „Mūsų širdys buvo labai nuliūdusios, tačiau ši žinia, kuri mus nuliūdino, žymi džiaugsmo pradžią“. 1925 gegužės 17-ąją šimtai tūkstančių maldininkų iš viso pasaulio dalyvavo Teresės Marten triumfe, Bažnyčiai ją pagerbiant ir kanonizuojant. Dar būdama nežinoma, ji rašė tėvui Beljerui, gulėdama ligoninės lovoje: „Aš nemirštu, o žengiu į gyvenimą“.

Pagal Guy Gaucher parengė „Bažnyčios žinios“   

1897 m. rugsėjo 30 d. mirusi jaunoji karmelitė palaidojama Lizjė kapinėse. Išleidus jos prisiminimų sąsiuvinius „Vienos sielos istoriją“, prie jos kapo pradejo rinktis būriai maldininkų. Dėl gautų malonių jų vis daugėja. Šv. Teresės kūnas pirmąsyk ekshumuojamas 1910 m. rugsėjo 6 d. dalyvaujant vyskupui ir maždaug šimtui žmonių. Jos palaikai sudedami į švino karstą ir perkeliami į kitą vietą. Antrąkart palaikai ekshumuojami 1917 m. rugpjūčio 9–10 d. Galiausiai 1923 m. kovo 26 d. kūnas iškilmingai perkeliamas iš kapinių į Karmelio koplyčią.

           

Paskelbdamas šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę Bažnyčios Mokytoja Jonas Paulius II 1997m. pabrėžė, jog jos mokymas šiandien labai aktualus dėl trijų priežasčių: ji yra moteris, kontempliatyvi ir jauna. Iš tikrųjų šv. Teresėlė su moterišku jautrumu perteikia mums savo mintis, įžvalgas, mąstymus. Visur remiasi Dievo Žodžiu ir savo pačios gyvenimo patirtimi. Būdama kontempliatyvi, ji primena, kad būti visada svarbiau negu veikti. Prieš imdamasis darbų, žmogus pirmiausia turi priimti Dievą. Tik patyręs Dievo meilę, jis sugebės mylėti kitus. Šv. Teresė mirė labai jauna, sulaukusi tik 24–erių metų. Tačiau tai nesukliudė jai pasiekti šventumą. Šventosios jaunystė drąsina jaunimą nebijoti savo gyvenimą atiduoti Dievui.

Šv. Teresėlė visiems rodo kelią į šventumą: Mano misija – išmokyti žmones mylėti Dievą taip, kaip aš Jį myliu, parodyti sieloms savo mažąjį kelelį.

Supratusi, kaip Dievas ją myli, šv. Teresėlė puolė į Dievo glėbį ir visiškai atsidavė Dievo meilės veikimui. Tai darė kaip mažas vaikas, su dideliu nuolankumu, suprasdama, kokia ji yra maža, silpna, bejėgė: Aš puikiai suprantu, kad tik meilė gali mus padaryti malonius gerajam Dievui. Jėzui patinka rodyti man vienintelį kelią, vedantį į tą milžinišką Dieviškąjį žaizdrą; tas kelias – tai visiškas atsidavimas mažo vaiko, kuri be baimės užmiega savo Tėvo glėbyje…

Tačiau šv. Teresėlė suvokė, kad jos mažumas negali būti kliūtis veržiantis į šventumą. Ji Dievui taria: Jaučiu savo bejėgiškumą ir prašau Tave, o Dieve, kad tu pats būtum mano Šventumas.

Kas ieško savo pašaukimo kelio, teįsidėmi jos žodžius: Meilė stiprina visus pašaukimus, meilė yra viskas, meilė apglėbia visus laikus ir visas vietas. Šv. Teresėlė  atranda savo vietą Bažnyčios širdyje: Mano pašaukimas – meilė! Bažnyčios mano Motinos širdyje aš būsiu Meilė – taigi būsiu viskas....

Mažasis kelelis – tai visiškas pasitikėjimas Dievo Gailestingumu. Tai liudija šv. Teresėlės pasiaukojimas Gailestingajai Meilei, kuriuo ji paaukoja save kaip deginamą auką, trokšdama būti meilės kankine, skubėdama į Gailestingosios Viešpaties Meilės glėbį.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė visą savo gyvenimą mato apgaubtą Dievo Gailestingumo. Pradėdama Vienos sielos istoriją, ji sako: Ketinu padaryti vienintelį dalyką: pradėti giesmę, kurią norėčiau giedoti amžinai – Viešpaties Gailestingumo giesmę!!!

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė yra mylima, nes savo paprastais žodžiais ir gyvenimo liudijimu paliečia širdis, parodydama mums, kaip reikia priimti Dievo meilę ir atsiliepti į ją. Ji mylima ne vien katalikų, bet ir kitų religijų išpažinėjų. Ji artima visiems: vaikams, vienuoliams ir vienuolėms, kaliniams, ligoniams, kunigams, net ateistams, nes pati išgyveno tikėjimo nakties tamsą ir sąmoningai sutiko likti šioje tikėjimo naktyje, kad netikintys galėtų pažinti Dievą: Pasakiau Jam, jog esu laiminga, kad negaliu tuo gražiu Dangumi džiaugtis, čia, žemėje, kad Jis atvertų jį vargšams, netikintiems amžinybe.

Šv. Teresėlės širdyje tilpo visas pasaulis, ji savo karštomis maldomis ir auka lydėjo kunigų misionierių gyvenimą. Už tai 1927 m. ji buvo paskelbta Misijų globėja.

Prancūzai labai myli Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Ji paskelbta antrąja tautos globėja. Tačiau šv. Teresėlės šventumo garsas greitai pasklido po visą pasaulį. Ji neliko tik vienos tautos šventoji. Greitai iškilo Lizjė bazilika, kurioje lankosi piligrimai iš viso pasaulio.

Popiežius Jonas Paulius II paskelbdamas daug šventųjų norėjo priminti pasauliui, jog mes visi esame pašaukti į šventumą. Norėjo mums parodyti daugelio šventųjų gyvenimo pavyzdį. Jam ypač rūpėjo, kad būtų paskelbti šventieji iš visokiausių luomų ir tautų: pasauliečių, vyrų ir moterų, kurie, gyvendami kasdienį gyvenimą, savo profesijoje ar šeimoje pasiekė šventumą.

Benediktas XVI ragino visus atrasti meilės slėpinį, suvokti, kad Dievas yra meilė. Iš to šaltinio trykšta visokia meilė: meilė Dievui, meilė žmogui, santuokinė meilė, artimo meilė, ypač kenčiančiųjų, apleistųjų. Savo Enciklikoje Dievas yra meilė, Šventasis Tėvas du kartus pamini Motiną Teresę iš Kalkutos, kaip gailestingosios meilės pavyzdį. Ji, kaip ir mažoji Teresėlė, Kristaus žodžius ant Kryžiaus – Trokštu, įsidėjo į širdį, suprasdama, kad Jėzus trokšta žmogaus meilės, kad kenčia, nes Meilė nėra mylima.

Abi Teresės, kiekviena savo būdu, siekė numalšinti Kristaus troškulį, kuris trokšta sielų išganymo, trokšta meilės.

Meilė visuomet išliks Bažnyčios gyvenimo variklis. Kaip pati Šv. Teresė sakė: Supratau, kad Bažnyčia turi Širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė skatina veikti Bažnyčios narius, kad jeigu Meilė užgestų, Apaštalai nebeskelbtų Evangelijos, Kankiniai atsisakytų lieti savo kraują… Supratau, kad Meilė stiprina visus pašaukimus, Meilė yra viskas, Meilė apglėbia visus laikus ir visas vietas… Žodžiu, Jinai yra amžina!...

Bažnyčią atnaujiname, kai viską darome iš meilės, su meile, skleisdami meilę žmonių širdyse, šeimose, vienuolynų ir parapijų bendruomenėse.

Mūsų visų pirminis pašaukimas yra meilė. Tam nereikia nuveikti didelių darbų. Užtenka mažus, kasdienius darbelius atlikti iš meilės ir su meile. Šiandien pasaulis nemoka mylėti, dėl to labai kenčia. Mums reikia meilės apaštalų, kurie nepabūgtų savuoju gyvenimu paliudyti meilės galią ir suteikti daugiau vilties, kuri yra jaunesnioji tikėjimo ir meilės sesuo.

Popiežiaus JONO Pauliaus II Homilija šv. Teresę Lizję skelbiant Bažnyčios mokytoja  Sekmadienis, 1997 spalio 19 d.

1. „Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio“ (Iz 60, 3). Kristaus Apsireiškimo aidas suskamba pranašo Izaijo lūpose kaip aistringas laukimas ir šviesi viltis. Būtent dėl sąsajos su šiandienos iškilme galime geriau suvokti šio sekmadienio misijinį pobūdį. Iš tiesų Izaijo pranašystė išplečia išganymo perspektyvą iki visos žmonijos ir šitaip numato pranašišką trijų karalių veiksmą, kai jie, atvykę iš Rytų pagarbinti Betliejuje gimusio Dievo kūdikio (plg. Mt 2, 1–12), iškilmingai paskelbia, kad visos tautos klausys Kristaus žinios.

Visi yra pašaukti tikėjimu priimti išgelbėjimo Evangeliją. Bažnyčia yra siunčiama į visas tautas, šalis ir kultūras: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (plg. Mt 28, 19–20). Šie Kristaus prieš žengimą į dangų ištarti žodžiai ir apaštalams bei jų įpėdiniams duotas pažadas, kad pasiliks su jais iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20), yra misionieriaus pavedimo esmė – savo tarnų asmenyje pats Kristus eina ad gentes pas tuos, kuriems tikėjimas dar nėra paskelbtas.

2. Basoji karmelitė Teresė Martin iš Lizjė karštai troško būti misionierė. Ir ji buvo tokia misionierė, kad Bažnyčia ją galėjo paskelbti misijų globėja. Pats Jėzus jai paaiškino, kaip ji gali gyventi šiuo pašaukimu – vykdydama meilės įstatymą, ji bus pačioje Bažnyčios misijos širdyje ir slėpininga maldos bei bendrystės galia rems skelbiančius Evangeliją. Šitaip Teresė pasiekė tai, ką pabrėžė Vatikano II Susirinkimas, – kad Bažnyčia iš prigimties yra misijinė (plg. Ad Gentes, 2). Ne tik pasirinkę misionieriaus gyvenimą, bet ir visi pakrikštytieji tam tikru būdu siunčiami ad gentes.

Štai kodėl pasirinkau šį misijų sekmadienį paskelbti šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresę – jauną kontempliatyvią moterį – visuotinės Bažnyčios mokytoja.

3. Visi suvokiame, kad šiandien vyksta kažkas stebinančio. Šv. Teresė negalėjo lankyti universiteto ar sistemingai studijuoti. Ji mirė jauna. Tačiau nuo šios dienos ji bus gerbiama kaip Bažnyčios mokytoja. Tai nuostabus pripažinimas, kuriuo ją pagerbia visa krikščionių bendruomenė ir kuris pranoksta bet kokį akademinį vardą.

Iš tiesų kurį nors žmogų paskelbdamas Bažnyčios mokytoju Magisteriumas nori parodyti visiems tikintiesiems, ypač atliekantiems Bažnyčioje pamatinę pamokslavimo tarnystę arba vykdantiems subtilią teologijos mokymo ir tyrinėjimo užduotį, kad to asmens išpažintas ir skelbtas mokymas gali būti atrama ne tik dėl to, kad atitinka apreikštąją tiesą, bet ir dėl to, kad naujai nušviečia tikėjimo slėpinius ir leidžia giliau suvokti Kristaus slėpinį. Susirinkimas mums priminė, kad, padedant Šventajai Dvasiai, Bažnyčioje vis labiau pažįstamas tikėjimo lobynas (depositum fidei); prie šio augimo vyksmo prisideda ne tik giliai kontempliatyvios studijos, kurias atlikti pašaukti teologai, ne tik „tikrą tiesos charizmą“ gavęs ganytojų Magisteriumas, bet ir giluminis dvasinių dalykų suvokimas, duotas per patirtį drauge su gausiomis ir įvairiomis dovanomis tiems, kurie klusniai leidosi vedami Dievo Dvasios (plg. Dei Verbum, 8). Dogminė konstitucija Lumen Gentium moko, kad pats Dievas „mums kalba“ (50) per šventuosius. Dėl šios priežasties dvasinė šventųjų patirtis mums ypač vertinga, nes padeda geriau pažinti visada mūsų mintis pranokstančius dieviškuosius slėpinius. Neatsitiktinai Bažnyčia tik šventiesiems suteikia mokytojo vardą.

4. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė yra jauniausia iš visų „Bažnyčios mokytojų“, tačiau jos entuziastinga dvasinė kelionė atskleidžia tokį brandumą, o užrašytos tikėjimo įžvalgos tokios plačios ir gilios, kad yra vertos būti prilygintos didžių dvasinių vadovų mintims.

Šia proga savo parašytame apštališkajame laiške pabrėžiau kelis pagrindinius jos mokymo aspektus. Tačiau argi galime dabar nepaminėti to, ką laikytume pačia Teresės mokymo viršūne, pradėdami nuo pasakojimo apie jaudinantį jos ypatingo pašaukimo Bažnyčioje atradimą? „Gailestingoji meilė, – rašė šventoji, – tapo mano pašaukimu. Aš supratau, kad Bažnyčia turi kūną, sudarytą iš įvairių narių, tad jam negali trūkti ir visų būtiniausio bei kilniausio dalyko; supratau, kad Bažnyčia turi Širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė skatina veikti Bažnyčios narius, kad jeigu Meilė užgestų, Apaštalai nebeskelbtų Evangelijos, Kankiniai atsisakytų lieti savo kraują… Supratau, kad meilė apima visus pašaukimus… Tada, apsvaigusi iš džiaugsmo, pati sau sušukau: „O Jėzau, mano Meile... pagaliau aš radau savo pašaukimą, mano pašaukimas – Meilė!“ (Rankraštis B, 3v.). Tai nuostabi ištrauka, iš kurios nesunku matyti, kad šv. Teresei galima pritaikyti mūsų per Žodžio liturgiją girdėtą Evangelijos pagal Matą eilutę: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25).

5. Šventoji Teresė Lizjietė ne tik suvokė ir aprašė giliąją Meilės tiesą kaip Bažnyčios centrą ir širdį, bet ir intensyviai gyveno per savo trumpą gyvenimą šia tiesa. Būtent ši doktrinos ir konkrečios patirties, tiesos ir gyvenimo, mokymo ir praktikos vienybė, ypač ryškiai spinduliuojama šios šventosios, daro ją patraukliu pavyzdžiu jaunimui ir visiems, ieškantiems savo gyvenimo prasmės.

Vietoj daugybės tuščių žodžių Teresė siūlo kitą išeitį, vieną išgelbėjimo Žodį, kuris, suprastas ir išgyventas tyloje, tampa atnaujinto gyvenimo šaltiniu. Dažnai praktinio materializmo valdomai racionaliai kultūrai ji pasipriešina nuginkluojančiu „mažojo kelio“ paprastumu, sugrąžinančiu prie esminių dalykų ir vedančiu į viso gyvenimo slėpinį – bet kurią žmogaus veiklą apimančią ir persmelkiančią Dievo meilę. Mūsų laikais, neretai pasižyminčiais trumpalaike bei hedonistine kultūra, ši nauja Bažnyčios mokytoja ypač veiksmingai apšviečia tiesos ir meilės alkstančių bei trokštančių žmonių protus ir širdis.

6. Šv. Teresė pristatoma kaip Bažnyčios mokytoja šiandien, kai švenčiame Pasaulio misijų sekmadienį. Ji karštai troško atsidėti Evangelijos skelbimui ir norėjo, kad jos liudijimas Evangelijos būtų vainikuotas aukščiausia kankinystės auka (plg. Rankraštis B, 3r). Be to, gerai žinome apie šventosios uolų asmeninį įsipareigojimą remti t. Maurice’o Belliere’o ir t. Adolphe’o Rulland’o – pirmasis buvo misionierius Afrikoje, antrasis – Kinijoje – apaštalavimą. Karštai trokšdama evangelizuoti, Teresė, anot jos pačios, turėjo vieną idealą: „Mes Jo prašome, kad leistų mums darbuotis Jo šlovei, Jį mylėti ir padaryti, kad Jis būtų mylimas“ (220 laiškas).

Šio savo gyvenimo idealo ji siekė ne didžiais darbais, kuriuos atlikti gali tik nedaugelis, bet kiekvienam pasiekiamu būdu, „mažuoju keliu“ – pasitikėjimu ir visišku atsidavimu Viešpaties malonei. Tai ne koks nors pilkas ir nuobodus kelias, tarsi būtų ne toks reiklus. Priešingai, tai reikli tikrovė, nes Evangelija visada yra reikli. Tačiau šiuo keliu eidamas žmogus yra kupinas pasitikinčio atsidavimo Dievo gailestingumui, dėl kurio net ir sunkiausias dvasinis įsipareigojimas tampa lengvas.

Dėl šio kelio, kuriame ji viską priima kaip „malonę“, nes visa ko centras jai yra ryšys su Kristumi ir meilės pasirinkimas, ir dėl uolaus klusnumo širdies įkvėpimams Teresė Lizjietė metams bėgant vis tiek lieka jauna šventoji ir iškeliama kaip pavyzdys ir vedlė į trečiąjį tūkstantmetį žengiantiems krikščionims.

7. Todėl Bažnyčia šiandien nepaprastai džiaugiasi matydama, kaip pildosi lūkesčiai ir maldos daugelio žmonių, kurie prašydami paskelbti Teresę Bažnyčios mokytoja suprato, pripažino ir priėmė šią ypatingą Dievo dovaną. Mes norime drauge dėkoti Viešpačiui, ypač su Romos bažnytinių universitetų dėstytojais ir studentais, šiomis dienomis pradėjusiais naujus mokslo metus.

Taip, Tėve, mes šloviname Tave su Jėzumi (plg. Mt 11, 25), kad paslėpei savo paslaptis nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei šiai „mažutėlei“, kurią šiandien vėl iškeli, kad atkreiptume į ją dėmesį ir ja sektume.

Ačiū už išmintį, kurią jai davei padarydamas ją visai Bažnyčiai išskirtine liudytoja ir gyvenimo mokytoja.

Ačiū už jai išlietą meilę, kuri toliau apšviečia ir šildo širdis skatindama jas šventėti.

Nuostabiai išsipildo Teresės troškimas „gyventi danguje darant gera žemėje“ (Opere Complete, p. 1050).

Ačiū, Tėve, kad padarei ją šiandien mums artimą suteikdamas jai naują vardą, idant Tavo vardas būtų per amžių amžius garbinamas ir šlovinamas.

Jos mintys:

Nebijokite pasakyti Jėzui, kad Jį mylite, net jei to ir nejaučiate. Teresėlė

Juk Dievas ne tam kasdien nužengia iš dangaus, kad pasiliktų paauksuotoje komuninėje, o tam, kad rastų kitą dangų, jam daug brangesnį už pirmąjį, mūsų sielos dangų, sukurtą pagal Jo paveikslą, gyvąjį Dieviškosios Trejybės šventyklą! Teresėlė

Niekada nebūna per daug pasitikėjimo Geruoju Dievu, tokiu galingu ir tokiu gailestingu.  Teresėlė

Jėzus nekviečia tų, kurie yra verti, bet pašaukia tuos, kurių pats nori. Teresėlė

Kadangi nebeišaugsiu, turiu save pakęsti tokią, kokia esu, su visais netobulumais; tačiau noriu ieškoti būdo, kaip nueiti į Dangų labai tiesiu, trumpu, visiškai nauju mažu keleliu. Teresėlė

Būdingiausias meilės bruožas yra nusižeminimas... Dievas sukūrė ir vaiką, kuris nieko nemoka, vien rėkia, ir vargšą laukiną, kuris gyvena tik pagal gamtos įstatytmą, ir vis dėlto net į jų širdis Jis teikiasi nusileisti, nes tai yra laukų gėlės, kurių paprastumas Jį džiugina ir žavi... Taip žemai nusileisdamas Dievas rodo begalinį kilnumą. Teresėlė

          Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė rašė: „Aš norėčiau apkeliauti visą žemę, skelbti Tavo vardą... skelbti Evangeliją visuose penkiuose pasaulio žemynuose, ligi pačių tolimiausių salų... Norėčiau būti misioniere ne kelerius metus, norėčiau būti ja ligi amžių pabaigos...“

Viešpats išpildė Teresės troškimą. Jauna, kukli, niekada už vienuolyno sienų neišėjusi karmelitė po mirties nesiliauja iš dangaus liejusi savo žadėtąjį rožių lietų – užtarimo malones žmonėms. Jos rašyta „Vienos sielos istorija“ Evangelijos žinia apie Dievo meilę persmelkė tūkstančių žmonių širdis. Ir nors nuo pirmojo šios knygos leidimo praėjo šimtas metų, Teresė savo raštais nepaliauja su jaunatviška mylinčios širdies jėga skelbti gailestingosios Dievo meilės žinią visuose pasaulio žemynuose. Negana to, ji po mirties išties kaip misionierė keliauja po pasaulį. Esame įpratę kaip piligrimai patys keliauti į šventąsias vietas, lankyti šventųjų relikvijas. O Teresėlė pati leidosi į piligrimystę.

           1994 m. Prancūzijoje prasidėjusi jos piligrimystė tęsiasi iki šiol. Ji virto „malonės piligrimyste“: Teresės užtarimu vykusiais stebuklingais pagijimais, atsivertimais ir kitokiais nepaprastais įvykiais. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos nukeliavo tūkstančius kilometrų: nuo Rusijos iki Argentinos, nuo Australijos iki Vietnamo ir Airijos. Dabar šv. Teresėlė keliauja laivais, lėktuvais, autobusais, vežimais, traukiniais. Visur, kur tik lankosi jos relikvijos, suplaukia tūkstantinės Dievo ieškančios minios. Nuo mažų vaikų iki senyvo amžiaus žmonių, visuomenės atstumtųjų ir pačių įvairiausių luomų atstovų. Teresėlę „lanko“ ne tik ją gerai pažįstantys katalikai, bet ir budistai, musulmonai, induistai. Ji tapo „visiems viskuo“ (plg. 1 Kor 9, 22).

Daugelį metų būriai maldininkų atvykdavo į Lizjė šv. Teresės baziliką pasimelsti prie šventosios palaikų. Rengiantis minėti šventosios – viso pasaulio misijų globėjos – mirties šimtmetį prasidėjo didžioji jos relikvijų kelionė po pasaulį. Šventąją skelbiant Bažnyčios mokytoja jos relikvijos buvo atvežtos į Romą. Šv. Teresėlės relikvijos po pasaulį keliauja specialiame relikvijoriuje, vadinamajame „Šimtmečio relikvijoriuje“. Jis yra apkeliavęs visus pasaulio žemynus. Tai Brazilijos dovana šimtųjų šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mirties metinių proga.

             Bažnyčioje nuo pat ankstyvųjų laikų buvo paprotys susiburti draugėn maldai prie tikėjimo liudytojų, kankinių kapų. Šio papročio senumą mums primena katakombos – kapinės, priglaudusios daugybę Kristaus išpažinėjų kūnų, ir sykiu krikščionių maldos vieta. Ilgainiui Bažnyčioje paplito šventųjų relikvijų, tai yra jų mirtingųjų palaikų, pagerbimas. Šventųjų relikvijos – tai iškalbingi ženklai, mums, gyviesiems, liudijantys žmogaus trapumą ir sykiu nemirtingumo viltį. Relikvijos – tai iškovotos geros kovos, tai meilės pergalės ženklai. Priešingai nei mano nūdienos visuomenė, Dievas visada renkasi tai, kas silpna, idant sutrikdytų galinguosius. Žvelgdami į savo brolių bei seserų relikvijas išpažįstame, kad Viešpats, davęs mums mirtingą kūną, pakeis jį kitu, nemirtingu ir garbingu kūnu. Todėl relikvijos visada bus ant mūsų altoriaus, ant kurio Kristus prisikelia per kiekvienas šv. Mišias, tapdamas aukščiausiu mūsų prisikėlimo laidu.
             2007 m. gegužės 18 – liepos 1 d. šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos pasiekė ir Lietuvą. Jos pažadas po mirties iš dangaus siųsti rožių lietų laukia visų mūsų. Per 45 savo viešnagės Lietuvoje dienas Šventosios relikvijos aplankė visas vyskupijas, keliavo po miestų katedras, vienuolynus, kalėjimus, ligonines, primindamos visiems jos skelbtą vienintelę būtinybę: „Mylėti Viešpatį ir stengtis, kad Jis būtų mylimas.“
           Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos mus skatina naujai išgyventi Evangelijos žinią – visa apimančią, visa įveikiančią gailestingąją Dievo meilę, įsiklausyti į jos išmintį, vedančią į Dangiškojo Tėvo Širdį.
           Pagerbdami relikvijas, pagerbiame ne tik šventąjį, bet ir Dievo galingą veikimą jame. Ne veltui, statant altorius bažnyčiose, į juos įdeda relikvijorius, nurodant Kristaus Kūno ir šventojo kūno sąsają. Prisiliesdami prie relikvijų savotiškai prisiliečiame prie Kristaus Kūno dalelės. Šventajame Rašte, ypač Naujajame Testamente, yra gausu pavyzdžių, kaip žmonės prisilietę prie šventųjų pagydavo, net prikeldavo iš mirties. Evangelijose galime stebėti Jėzų, kurio apsiausto apvadą palietusi, išgyja serganti moteris. Šventieji yra tie, kurie kartu su Pauliumi galėjo sakyti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20). Būtent dėl susivienijimo su Kristumi, šventųjų kūnai      

Nuostabu, kad Šv. Teresėlės relikvijos buvo atvykusios į Vilnių, kuris yra Gailestingumo miestas. Galime matyti, kaip gražiai susipina trys Dievo Gailestingumo žinios: Aušros vartų Gailestingumo Motinos, Gailestingojo Jėzaus paveikslo ir šios šventosios skelbiama Dievo gailestingumo giesmė.skleidžia tą gydančią Dievo galią.

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, gražioje koplyčioje, pastatytoje jo garbei, saugomas šv. Kazimiero karstas, palaimintojo Jurgio Matulaičio palaikai gerbiami Marijampolės bazilikoje. Kitose bažnyčiose yra įvairių šventųjų relikvijos.

                  

                                                1 diena

                      

                    Marijos garbinimas

 Gegužės mėnesio skaitymus pradėkime tokiu palyginimu.

Karšta vasaros diena. Keliu skuba pilnas autobusas keleivių. Visi suvargę, sukaitę, kai kurie snaudžiantys. Vienoje stotelėje į autobusą įlipa jauna motina su mažu kūdikėliu ant rankų ir į tuščią vietą  atsisėda. Tvankus oras mažajam keleiviui nepatiko ir pradėjo verkti. Motina spaudė prie krūtinės savo kūdikėlį ir maloniai jam kalbėjo. Dabar visi keleiviai žvelgė į motiną ir kūdikį. Visiems kelionė pasidarė daug įdomesnė…

Mes, žemės keleiviai, skubame per gyvenimą kitokiame autobuse, kurį astronomai vadina Žeme. Žmonės vieni kitus spaudžia, keikia, stengiasi užimti geresnę vietą ir nepastebi silpnesniojo. Skaudžiausia, kad daugelis žemės keleivių nežino, iš kur atėjo ir kur keliauja? Taip atrodė pasaulis prieš Kristaus gimimą.

Prieš 2017 metų pas išvargusius žemės keleivius  atėjo švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi. Nors jie vietą surado tik Betliejaus tvartelyje, bet širdies gilumoje Marija galėjo kartoti žodžius: ,,Štai nuo dabar visos kartos mane vadins palaiminta. Nes didžių dalykų padarė man Visagalis, kurio vardas šventas”/ Lk.1,48- 49/.

Marijos pasirodymas sujaudino dangų ir žemę. Pasigirdo angelų giesmės. Nuo tos valandos žmonių žvilgsniai pakrypo į Jėzų ir Mariją.

Šiandieną pradedame Marijos garbei skirtąjį gegužės mėnesį –. Kiekvieną paros minutę visame žemės rutulyje, didingose katedrose ir mažose kaimų bažnytėlėse, koplyčiose ir šeimų kambariuose yra gėlėmis išpuošti Marijos altorėliai, statulos, paveikslai, o tikintieji sveikina ir garbina švč. Mergelę Mariją.

Išsipildė Marijos pranašystė, kad visos žemės tautos ją garbins, o Bažnyčia skirs jai pirmą vietą po Jėzaus Kristaus. Taip. Jos garbei skirti net du mėnesiai: gegužė ir spalis, visi metų šeštadieniai ir daug įvairių švenčių. Betliejaus Kūdikėlio Jėzaus Motina tapo žmonijos pamaldumo centru. Ją vadina tikintieji įvairiausiais titulais: Motina, Karaliene, Gynėja, Paguoda, Sveikata… Iš kur jai tokia garbė? Atsakymas vienas – Dievo Sūnaus motinystė. Dievas ją išsirinko savo Sūnaus – žmonijos Gelbėtojo Motina. Šventoji Dvasia ją išpuošė nekaltu prasidėjimu ir kitomis dorybėmis. Todėl ji dangaus ir žemės Karalienė,  nusidėjėlių gynėja, nuliūdusiųjų paguoda, karalienė šeimos ir taikos.

Dangiškoji Motina yra Dievo malonių dalintoja. Per ją į žmonių širdis plūsta malonės gyvenimas – užtikrintas kelias prie Jėzaus.

Gegužinių pamaldų dalyviai, ką pasiryžote atnešti Marijos garbei per sekančias 30 dienų?  Atneškite savo širdį, papuoštą nuoširdžiu pamaldumu Marijai ir Jos Sūnui Jėzui. Dalyvaukite gegužinėse pamaldose ir, jei galite, priimkite Jėzų švč. Sakramente.

Apmąstydami Marijos gyvenimą, giedodami giesmes, kalbėdami maldas per visą gegužę pinkime maldų vainiką švč. Mergelei Marijai. Mūsų gyvenimo vakare Ji mums padovanos laimingą amžinybę. Amen. 

2 diena

Per Mariją prie Jėzaus

Šv. Pranciškaus Asyžiečio brolių kronikose yra užrašytas įdomus pasakojimas  apie  Marijos tarpininkavimą.

Šv. Pranciškaus širdžiai artimas brolis Leonas pasakoja: ,,Kartą šv. Pranciškus turėjo dvasinį regėjimą – žemę ir dangų jungiantys dveji laiptai. Vieni buvo raudoni, blizgantys kaip auksas,  antri balti lyg sniegas. Auksinių laiptų viršuje, angelų chorų apsuptas garbės soste sėdėjo Jėzus. Baltųjų laiptų viršuje  buvo švč. Mergelė Marija, Jėzaus Motina. Šv. Pranciškaus broliai kopė auksiniais laiptais  – skubėjo prie Jėzaus. Tačiau broliai, pavargę  ir nepasiekę laiptų viršaus, krito žemėn. Tai matydamas Pranciškus verkė ir klausė Jėzaus, kodėl taip atsitiko?  O Jėzus jam atsakė: ,,Pranciškau, patark savo broliams kopti baltais laiptais, nes tik per mano Motiną jie ateis pas mane”.

Pranciškaus broliai lipdami baltais laiptais lengvai pasiekė Mariją, o Ji visus pristatė savo Sūnui Jėzui, kuris priėmė į laimingą amžinybę.

Broli, sese, pasakyk, kas tu esi? Kuo tu vadiniesi? Gal kiekvienas dabar sakote savo vardą, pavardę? Ačiū už atvirumą. Man rūpi tavo asmenybės esmė.

    –Tarp  Dievo tvarinių esu jų karalius, o žmonių tarpe vadinuosi krikščioniu.

     – Kuo tu vadiniesi krikščionių tarpe ?

     – Esu katalikas.

     – Ar įsigili, ką reiškia būti krikščioniu kataliku?

    Toliau tau paaiškinsiu: būti krikščioniu, reiškia Kristų laikyti tikėjimo centru. Būti krikščioniu kataliku, reiškia Kristaus Evangeliją priimti visą ir be iškraipymų, o savo privatų ir viešą gyvenimą tvarkyti krikščioniškos moralės dėsniais. Taip pat Jėzų Kristų kaip Dievą išpažinti  ne tik bažnyčioje, bet ir namuose, darbe, visuomenėje. Taigi, katalikui Jėzus Kristus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jam aukojama: kūnas, siela,  mintys, žodžiai, darbai. O kokia pareiga? Kuo geriau Kristų pažinti, garbinti, mylėti ir Jam pasišvęsti.

Tačiau ir krikščionis katalikas neapsaugotas nuo aplinkos vilionių, prigimties silpnybių ir piktosios dvasios gundymų. Kiek daug buvo stengtasi, bet nepajėgta peržengti ne pirmo laipto. Jėzus Kristus mus kiekvieną kviečia: ,,Ateikite pas mane visi, kurie esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu” /Mt.11,28/. Ką daryti? Nenusiminti ir atsiminti, kad geriausias kelias prie Jėzaus per Mariją. Sukaupęs jėgas keliauki ir melski: ,,šventoji Dievo Gimdytoja, šaukiamės Tavo pagalbos…Mūsų tarpininke ir Motina, neatmeski mūsų maldų ir mus savo Sūnui atiduoki. Amen.

3 diena

Marijos žemė

Kadaise būrelis lietuvių aplankė Vatikaną. Bendros audiencijos metu iš Popiežiaus Pijaus XI išgirdo jaudinančius žodžius:

          – A, jūs iš Lietuvos. Mes žinome Lietuvą. Lietuva – Marijos žemė.”

            Jo Šventenybė priminė lietuviams tai, ko jie nežinojo ir apie tai negalvojo. Gal Popiežius taip sakydamas apsiriko? 

         Katalikiškų valstybių katalikai džiaugiasi stebuklingomis Marijos vietovėmis, paveikslais, statulomis.  Pavyzdžiui, prancūzai išgarsėjo pasaulyje savo Lurdu ir ten vykstančiais stebuklais.  Italai – Loretu, kur saugomas Nazareto namelis, kuriame įvykęs apreiškimas Marijai. Lenkai didžiuojasi Čenstakava, o lietuviai turi daugiausiai stebuklingų Marijos šventovių. Tai Aušros Vartai, Šiluva, Žemaičių Kalvarija, Pivašiūnai, Krekenava, Labanoras, Šimonys.

 Šv. Sosto atstovas prelatas Faidutti, dalyvavęs Marijos garbei skirtuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose, pasakė: ,,Neįmanoma aprašyti ir žodžiais apsakyti, o reikia savo akimis pamatyti, kas dedasi Žemaičių Kalvarijos atlaiduose. Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos suplaukia  garbinti Marijos “.

Ko žmonės keliauja į Žemaičių Kalvariją, Šiluvą, ar kitas stebuklingas vietas?  Marijoje yra visos malonės, dorybės viltis.

Kas suskaičiuos Lietuvoje Marijos garbei skirtas bažnyčias, koplyčias, altorius, kur lietuviai kasmet švenčia Marijos Gimimo, Apreiškimo, Nekalto Prasidėjimo, į dangų ėmimo šventes?  Kas suskaičiuos meniškus Marijos paveikslus, kuriais papuošti Marijos altoriai ir privatūs butai?

Štai Pažaislio bažnyčios altoriaus paveikslas, vaizduojantis  Dievo Motiną su  kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Jos maloni šypsena traukia lankytojų širdis. Ji tokia paprasta, bet kartu nuostabi. Atrodo, ji išklausys kiekvieną, kas tik atvers jai savo sielos ir kūno skausmus.

Iš tikrųjų, Lietuva yra Marijos žemė. Ne tik Marijos šventėse ir stebuklingose vietose, bet ir paprastose bažnyčiose, eiliniais sekmadieniais skamba giesmės Marijos garbei, o pamaldesni katalikai nuolat sveikina Mariją arkangelo Gabriėlio žodžiais: ,,Sveika  Marija, malonės pilnoji… melski už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą. Amen”.

4 diena

Lietuvos gynėja

Šešioliktame amžiuje vokiečių kunigas vienuolis Martynas Liuteris sukilo prieš Romos Katalikų Bažnyčią. Jis paneigė Popiežiaus neklaidingumą, Sakramentus, Šventųjų bendravimą, maldas už mirusius, atlaidus ir Marijos garbinimą. Taip jis suteikė žmogaus prigimčiai didžiausią laisvę tikėjime ir doroje. Kokios  pasekmės? Nepraėjo ne 10 metų Europa paskendo kovose ir kraujuose. Brolis kovojo prieš brolį, nes vienas buvo katalikas, o kitas liuteronas.

1755 m. Augsburge buvo pasirašyta taikos sutartis, bet taika su šūkiu: ,,Kieno valdžia, to ir religija”. Tokia neteisinga ,,taikos“ sutartimi buvo priimtas pirmas juridinis Dievo – Jėzaus  Kristaus krauju atpirktų sielų pavergimas žemės valdovams. Šia sutartimi vadovaudamiesi valdovai galėjo naudoti prievartą ir primesti savo išpažįstamą tikėjimą visiems savo pavaldiniams.

Minėtas Augsburgo taikos šūkis palietė ir Lietuvos katalikus. Didieji mūsų ponai, kaip Nikalojus Radvilas Juodasis, Chodkevičiai, Keišgailos  ir kt. pasiryžo lietuvius katalikus paversti protestantais. Buvo atiminėjamos katalikų bažnyčios, žudomi arba ištremiami kunigai, žmones su prievarta varė į protestantiškas pamaldas.

Prievartaujami katalikai ir kunigai su viltimi kreipėsi į Dievo Motiną Mariją. Ji atėjo į pagalbą ir lietuviai liko katalikais. Tuo tarpu didesnės valstybės ir skaitlingesnės tautos tebeneša Liuterio ir Kalvino erezijų  jungą.

Antras lietuvių katalikų išmėginimas buvo caro priespaudos metais. Tada norėta mūsų tautą surusinti ir suprovoslavinti. Caro žandarai su jėga atiminėjo bažnyčias, bet lietuvis katalikas savo rūpesčius pavedė Marijai. Jie griovė vienuolynus, į Lietuvą siuntė pravoslavų misionierius, kurie per cerkvę, mokyklą ir parsidavėlius tautiečius stengėsi platinti pravoslavų tikėjimą. Bet lietuvis katalikas dar labiau kreipėsi į Mariją. Prie bažnyčių žandarai plėšė maldaknyges iš katalikų rankų, bet lietuviai ir be knygos liepsnojo tikėjimu ir pamaldumu.

Kur šiandieną yra tie, kurie darė prievartą Lietuvos katalikams? Supuvo jų kaulai, o Marijos garbinimas Lietuvoje yra labai populiarus.

Trečias ir skaudžiausias Lietuvos katalikų išbandymas buvo sovietiniais metais. Tada valstybinis buldozerinis ateizmas per mokyklas, spaudą, radiją, televiziją, tūkstančius agitatorių, KGB darbuotojų  stengėsi išplėšti iš katalikų religinį tikėjimą ir, ateizmo suluošintus žmones, amžiams pavergti įsivaizduoto komunistinio ,,rojaus“ statybai.

1990 m., Marijos garbei skirtais metais, subyrėjo blogio imperija, bet lietuvis, ateizmo suluošintas, liko prasigėręs, įpratintas tinginiauti, vogti, išvirkauti… Jeigu jis nesikreips į Dangiškąją Motiną Mariją,  jis dar negreitai pajėgs išsilaisvinti iš jį pavergusių blogų įpročių.

 Marija  daug kartų apsaugojo Lietuvą nuo gresiančių pavojų. Tik Jos dėka mes nepražūsime. Amen.

5 diena

Ar myli Mariją?

            Lenkai didžiuojasi Čenstakavos stebuklingu Dievo Motinos Marijos paveikslu. Esą jis pieštas evangelisto, gydytojo šv. Luko. Paveikslas buvo Jeruzalėje, po to pateko į Konstantinopolį, o vėliau atsirado Čenstakavoje.

Kai švedai užėmė Čenstakavą, jie viską plėšė ir į namus vežė. Norėjo pasisavinti stebuklingąjį Marijos paveikslą, tačiau nepavyko. Paveikslas jau buvo įdėtas į vežimą, bet išvežti negalėjo. Įvyko stebuklas. Geriausi arkliai nepajėgė patraukti vežimo iš vietos. Švedų kariai supyko ir vienas karys, išsitraukęs kardą, du kartus kirto į Marijos veidą. Nors restauratoriai stengėsi užtaisyti  sužalotą paveikslą, bet veido perkirtimai ir šiandieną matyti Marijos paveiksle. Jie skatina tikinčiųjų meilę Marijai.

Brangieji, ar jūs mylite Mariją?

– Taip. Aš ją myliu. Mariją laikau savo dangiškąja Motina ir globėja. Jos garbei skirtas pamaldas lankau, prie Jos meldžiuosi, nešioju Jos medalikėlį ir kalbu rožinį.

–Tai labai gerai, nes pareiški meilę Jai savo mintimis, žodžiais. Ar darbais myli Mariją?  Ar nuodėmės smūgiai į jos Sūnaus paveikslą nenuliūdina Motinos?  Tiesa, Marijos Sūnus Jėzus savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus atnaujino kiekvieno sielos paveikslą ir net padėjo parašą: Jėzaus mistinio kūno narys. Šv. Dvasios bažnyčia. Dievo padangtė. Švč. Trejybės buveinė.

Taigi, po krikšto sakramento žmogaus sieloje įkūnytas Jėzaus paveikslas, kurį nuolat stebi Jėzaus Motina Marija. Todėl kas niekina kūdikį, tas skaudžiai įžeidžia jo motiną. Jei nuoširdžiai ir kritiškai pažvelgsime į savo sąžinę, tai pamatysime, kad Jėzaus paveikslą mūsų sieloje bjauriausiai daug kartų sukapojo  nuodėmės smūgiai. Jeigu taip buvo, tai savo darbais nemylime Marijos.

Kiek daug šiandieną tų, kurie labiau brangina girtavimą, ištvirkavimą, kitas nedorybes, negu jos Sūnų Jėzų. Apaštalas šv.Paulius perspėja: ,,Neklyskite. Nei paleistuviai, nei stabų garbintojai, nei svetimoteriai, nei vaikų darkytojai, nei vagys, nei godūs, nei girtuokliai, nei piktžodžiautojai, nei plėšikai nepaveldės dangaus karalystės” /1 Kor. 6,9-10/.

Kodėl? Todėl, kad bet kokia nedorybė sužeidžia Dievo paveikslą žmoguje, paniekina Jėzų ir įžeidžia Jo Motiną Mariją. Todėl mylėkime Mariją ne žodžiais, bet darbais. Ji yra gražios meilės, baimės, pažinimo ir šventos vilties Motina. Amen.

6 diena

Ligonių sveikata

Medicinos universiteto profesorius nusivedė studentus į ligoninę ir jų klausė: ,,Kaip jums atrodo, kuris ligonis yra silpniausias?” Ne vienas teisingai nepasakė, nes jie neturėjo mediko praktikos. Tada profesorius parodė ranka į kampe gulintį ligonį ir pasakė: ,,Žiūrėkite, tas ligonis jau nebepajėgia nubaidyti  musių…”

Pasaulis yra pilnas kūno ir dvasios ligonių. Kur tik pažvelgsi, visur dejonės, ašaros, kentėjimai, fizinės ir dvasinės ligos. Vieni žmonės džiaugiasi, o kiti kenčia kūno ir sielos kančias. Šios kančios kyla iš septynių didžiųjų nuodėmių, Dievo, Bažnyčios įsakymų nepaisymo, negailestingumo artimui, savo pareigų apleidimo, baimės, nusiminimo ir nusilpusio tikėjimo.

Visas pasaulis yra lyg didžiulė ligoninė, kurioje guli  sunkiau ar lengviau sergantys dvasios ligoniai. O kuris iš jų yra silpniausias?  Silpniausias yra tas, kuris nebepajėgia atsisakyti nedorybių kaip įkyrių vabzdžių.

 Kaip gaila, kad per krikštą gautas baltas nekaltumo drabužis suterštas, o Jėzaus Krauju atpirkta siela netoli pražūties. Drąsiai galima tvirtinti, kad pasaulyje yra daug neatgailaujant ių nusidėjėlių. Mes galime jiems padėti. Kaip? Tyliomis, nuoširdžiomis maldomis veskime dvasios ligonius prie Marijos – Ligonių Sveikatos, o Ji maldaus dieviškąjį gydytoją – Jėzų, kad kiekvieną pagydytų.

Šv. Augustinas sakė: ,,Didis ligonis gulėjo visame žemės rutulyje. Tas ligonis, tai nuodėmėse paskendusi žmonija. Kai ligonis negalėjo eiti pas gydytoją, tai didis gydytojas Jėzus nužengė iš dangaus”. Iš tikrųjų, žmonijos gelbėtojas Jėzus nužengė iš dangaus gydyti žmonių dvasines ligas. Jis atėjo gelbėti sielų savo Motinos – Ligonių sveikatos dėka. Negalimas dalykas, kad Marija neišmelstų atsivertimo malonės tam nusidėjėliui, už kurį aukojamos maldos, giesmės, šv. Komunijos, geri darbai, susivaldymai ir šv. Mišios.

Neatgailaujantis nusidėjėlis yra silpniausias ligonis, nes dangiškai laimei skirtoji siela serga ir ji gali kiekvienu metu žūti amžinai.

Klaupkimės prieš Ligonių Sveikatos – Marijos  paveikslą  ir melskime dvasios ligoniams: ,,Viešpatie, ateik ir išgydyk nusidėjėlį iš visų jo nuodėmių, kad jis amžinai nepražūtų”. Amen.

7 diena

Motina Kristaus

Kas skaitė ar girdėjo Kristaus kančios aprašymą, tas savo širdyje smerkė nedorėlius žydus, kurie negailestingai pasielgė su Jėzumi. Istorijos bėgyje tęsiasi Kristaus kryžiavimas. Teisingai išpranašavo Simeonas, kad ,,Jėzus pastatytas daugelio nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus ženklas, kuriam bus prieštaraujama”. Jėzui prieštaraujama visais amžiais ir visose tautose. Anuomet prieštaravo žydai, pagonys, vėliau prieštaravo eretikai, liberalai, dabar prieštarauja įvairiausi …istai. Šiandieninis gyvenimas rodo, kad į pasaulį atėjo antikristas. Tiesa, daug žmonių į jį netiki, bet paklausykime šv. Jono, kaip jis nupiešia antikristo vaidmenį.

           –Vaikeliai,  atėjo valanda  paskutinė. Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Jėzų esant Mesiją? Tas  yra ir Antikristas, nes jis paneigia Tėvą ir Sūnų. Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo”.1 Jn.2,18.22-23/. ,,Kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš Antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje”/ 1 Jn. 4,3/

            Iš tikrųjų, Antikristo veikla – prieštarauti Kristui. Pirmiausia prieštaravo Kristui per žydus ir jį prikalė ant kryžiaus. Visais amžiais jis veikia  per nedorėlius, veidmainius, aferistus, ateistus, liberalus... Jo tikslas išvyti Jėzų Kristų iš viešo žmonių gyvenimo.

Ateidamas į pasaulį Kristus atnešė šviesą, bet  žmonės buvo labiau pamėgę tamsą ir prieštaravo Jo gerajai naujienai – Evangelijai. Kristus atnešė žmonėms begalinę meilę, bet žmonės vadovavosi savo taisyklėmis: akis už akį, dantis už dantį. Todėl priešinosi Jėzaus Širdies meilei.

Ar mes niekada  neprieštaravome Jėzui?  Juk per kiekvieną nuodėmę  mes vijome iš savo širdies Jėzų. Jei ne žodžiais, tai savo elgesiu ne vienas pasakėme: Jam netarnausiu, Jo įsakymų nesilaikysiu, nes jie mane varžo, draudžia džiaugtis nuodėmingais malonumais.  Jei tau, Jėzau,  nepatinka gyventi mano išpurvintoje sieloje, tai gali išeiti…Ar tai nėra prieštaravimas Jėzui?

Iš tikrųjų, Simeono pranašavimas pildosi. Jėzus yra daugelio nupuolimas ir atsikėlimas. Jis – prieštaravimų ženklas.

Ką daugiausiai nuliūdina šie žmonių prieštaravimai? Švč. Motinos Marijos širdį. Ji labiausiai pergyvena Sūnaus niekinimus, sužeidimus ir mato antikristo veiklą Jėzaus Krauju atpirktose sielose. Teisingas Simeono pranašavimas: ,,Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atidengtos daugelio širdžių mintys” /Lk.2,35/.

Jėzui prieštaravimų pasėkos pasaulyje ir mūsų širdyse atsidengs tik paskutinio teismo dienoje. Jei norime šiandieną  užjausti kenčiančią Sopulingąją Motiną Mariją, turime pasipriešinti antikristo veiklai. Kaip?  Budėjimu ir malda, o ypač rožinio malda ir Marijos praktikuotomis dorybėmis. Taip elgdamiesi paguosime kenčiantį Kristų ir Jo Motiną Mariją. Amen.

8 diena

Šventoji Marija

1567 m. rugpjūčio 21 dieną Saleso pilyje, Savojoje gimė Pranciškus Salezas. Vaikystėje, skaitydamas šv. Pranciškaus Asyžiečio, šv. Pranciškaus de Paulio ir ką tik paskelbto šv. Pranciškaus Ksavero gyvenimų aprašymus, Pranukas  pasakė: ,,Jau trys šventieji yra mano vardo. Stengsiuosi būti ketvirtuoju”.

Šiam pasiryžimui įgyvendinti pasirinko pagalbininkę Švč. Mergelę Mariją. Jis dažnai kartodavo: ,,Kas galėtų Tavęs, o Marija,  nemylėti? Aš visuomet pasiliksiu Tavo, kad su manimi visi tvariniai Tau gyventų  ir dėl Tavo meilės mirtų”.

Yra gražūs laukai, kai banguoja javai. Čia nusvirusiomis varpomis rugių laukas. Ten vešliai žaliuoja kviečiai, iš kurių bus kepamas vaišių pyragas. Vėl gražiausi laukai miežių, avižų, žirnių, linų ir cukrinių runkelių. Visa tai džiugina ūkininkų širdis.

Ką mums primena gėrybėmis banguojantys laukai? Visos dovanos liudija apie Dievo gerumą ir dosnumą. Taip pat kiekvienam primena nemirtingą sielą, kurią sukūrė Dievas Tėvas, savo kančia ir mirtimi atpirko Sūnus Jėzus Kristus, o šv. Dvasia pašventino ir mus saugo Motina Bažnyčia.

Mūsų siela yra tobuliausias Dievo kūrinys, atpirktas Jėzaus Kristaus Krauju ir pašventintas šv. Dvasios. Ar žinote, ko Jėzus nori iš kiekvieno mūsų?  Jis laukia tobulybės vaisių ir nori įrašyti į amžinojo gyvenimo knygą. Taip pat nori, kad būtume tobuli, kaip dangiškasis Tėvas yra tobulas. Įsigyti tobulybės net mažiausią laipsnį  – tai ne vienos dienos darbas. Reikia ilgų metų nuolatinių pastangų ir Dievo pagalbos.

Laukas be javų – tai piktžolių prižėlęs dirvonas. Siela be dorybių – tai lyg vynuogynas su rūgščiais vaisiais. Kodėl taip įvyksta? Dažniausiai dėl nerangumo, apsileidimo, nusilpusio tikėjimo…

Šv. Dvasios įkvėptas Patarlių autorius sako: ,,Aš ėjau per tinginio dirvą ir per paiko žmogaus vynuogyną. Štai visur buvo pilna dagių ir jis buvo apaugęs erškėčiais, ir akmeninė tvora buvo išgriauta. Tai pamatęs dėjau sau į širdį ir iš to pavyzdžio mokiausi. Tariau, tu truputį miegi, truputį snaudi, truputį susidedi rankas pasilsėti. Ateis tau neturtas ir elgetystė”/ Pat. 24, 30 –34/.

Tebūna mums pavyzdžiu malonės pilnoji – Marija, pagirta tarp moterų, angelų ir žmonių Karalienė. Žvelkime į ją, kai stokojame tikėjimo, netenkame vilties ir pristingame meilės, kai reikia nusižeminti, parodyti kantrybę ir atsiduoti Dievo valiai arba kai prispaudžia gyvenimo skaudūs kryžiai. 

Kaip šv. Pranciškus Salėzas pasirinko sau gyvenimo vadove švč. Mergelę Mariją, taip ir mes ją pasirinkime ir kasdieną maldaukime: ,,O Marija, be gimtosios nuodėmės pradėtoji, melski už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos”.Amen.

9 diena

Malonės pilnoji

Dailininkas nupiešė paveikslą, vaizduojantį Archangelo apreiškimą Marijai, kad Dievas ją išsirinko savo Sūnaus Motina.. Menkas namelis. Kambaryje stalelis, greta jo klūpo Mergelė Marija ir skaito pranašystes. Arkangelas Gabriėlis viduryje kambarėlio apšviestas antgamtinės šviesos spindulių. Po paveikslu parašyta: ,,Sveika Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi”.  Paveiksle Marija atvaizduota ypatingai meniškai, kad prieš ją lenkiasi angelų Kunigaikštis Gabriėlis ir Mariją vadina MALONĖS PILNOJI.

Jei šiandieną koks nors dailininkas panorėtų atvaizduoti tikrą žmogaus vertę, jis turėtų nupiešti sielą nuostabiuose rūbuose. Ir tai būtų kaip lašas jūroje, lyginant su Dievo sukurta nemirtinga žmogaus siela.  Jei dailininkų piešti paveikslai yra rūpestingai saugomi, kad nesunyktų, tai dar labiau reikia saugoti,  puošti ir išlaikyti Dievo sukurtas žmogaus sielos paveikslas. Kaip laiko naikinami meno kūriniai – paveikslai  palaikomi dažais,  taip mūsų sielos grožis turi būti palaikomas Dievo malonėmis. Savo maldose kreipkimės į Mariją – malonės pilnąją. Tada mūsų vardai bus įrašyti į amžinojo gyvenimo knygą.

 Ar užtenka saugotis nuodėmių? Neužtenka. Reikia savo sielos paveikslą papuošti dorybėmis.

Kai kas galvoja, kad jis šventas, nes daug meldžiasi, dažnai priima šv. Komuniją. Kiti įsivaizduoja, kad jie už kitus šventesni, nes visada nešiojasi škaplėrius, rožinį, savo namus yra papuošę šventųjų paveikslais. Arba jis pajėgia daug pasninkauti ir stokojančius sušelpti.

Jėzus jaunikaičiui pasakė: ,,Jei nori įeiti į gyvenimą, mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis, o artimą, kaip pats save, nes Dievas yra meilė. Kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve  ir Dievas jame” /1 Jn.4,16/. Mylėti Dievą, reiškia  būti su Dievu vienos minties, o savo mintis, darbus, kalbas pavesti Dievui. Labai apsirinka tie, kurie galvoja, kad Dievo meilė reiškiasi dideliais, ypatingais darbais. Ji reiškiasi paprastais, mažais kasdieniniais darbais. ,,Iš tikrųjų, sakau jums, kiek kartų jūs padarėte vienam mažiausiųjų brolių, tai man padarėte” /Mt.25,40/.

Gražiausią Dievo meilės pavyzdį paliko malonės pilnoji Marija. Kai skaitė pranašystes apie būsimą Atpirkimą, ji buvo nežinoma Nazareto mergaitė. Kai arkangelas Gabriėlis ją pavadino malonės pilnąja, ji išsigandusi negalėjo suprasti to pasveikinimo. Bet  išgirdus, kad Dievo Žodžio įsikūnijimas nesuteps jos sielos, nes pradės iš šv. Dvasios, tada sutiko tapti Dievo Sūnaus – Mesijo Motina.

Taigi, mūsų siela yra gražiausias Dievo  paveikslas, o Marija – malonės pilnoji yra tobuliausias pavyzdys. Todėl kasdieną melskime: ,,Sveika  Marija, malonės pilnoji “, palaikyk mumyse skaistų kūną ir tyrą sielą. Amen.

10 diena

Viešpaties tarnaitė

            Tai buvo Senajame Testamente. Dievas pažadėjo patrijarchui Abraomui, kad jo giminę padaugins kaip jūros smiltis. Tačiau Abraomo širdis buvo skaudžiai sužeista, kai Dievas pareikalavo iš jo vienintelio sūnaus Izaoko gyvybės, kaip deginamos aukos. Ką darė Abraomas?  Gal klausė, kaip tai galės padaryti? Gal atsisakė ir prieštaravo Viešpačiui? Ne. Jam Dievo valia buvo šventa. Su savo sūnumi Izaoku Abraomas kopia į kalną, krauna laužą, suriša sūnų ir jau užsimoja peiliu. Tik angelo ranka išgelbėjo Izaoko gyvybę. Dievui patiko Abraomo klusnumas. Todėl jo giminei pažadėjo Mesiją.

Ką Dievas pažadėjo mums? Jei ištikimai vykdysime Jo valią, mes gausime amžinąjį gyvenimą su dangaus šventaisiais. Tai nepaprastas pažadas, bet jis reikalingas aukų ir pasišventimo.

Iš kur mes galime žinoti apie Dievo valią? Kiekvieno mūsų širdyje yra įrašyti Dievo įsakymai, o Jėzus pasakė: ,,Jei nori laimėti gyvenimą, laikykis įsakymų”. Jie skelbia: garbinsi tik vieną Dievą, neniekinsi Dievo vardo, švęsi sekmadienius, gerbsi tėvus, nežudysi, nepaleistuvausi, nevogsi, neapkalbėsi, nešmeiši artimo, nesvetimoteriausi, negeisi svetimo turto ir mylėsi Dievą labiau už viską, o artimą kaip pats save. Sakykit, ar dar reikia aiškesnės Dievo valios? Ar galite sakyti, kad niekas mums neskelbia apie Dievo valią? Kalbate Viešpaties maldą ,,Tėve mūsų…” Ar  ši malda neprimena, kad Dievas yra mūsų Viešpats? Ar kalbėdami tikėjimo išpažinimą  ,,Tikiu Dievą Tėvą…” neprisimenate tikėjimo tiesų, be kurių nėra sielos išganymo? Ar 10 Dievo įsakymų mums neprimena dorovės dėsnių, kurių privalome laikytis?  Turėtume atgailauti, kad  vykdėme ne Dievo, bet savo valią. Kas kaltas, kad abejonėmis ir šventų pareigų apleidimu nusilpninome savo tikėjimą? Kas kaltas, kad apleidžiame maldas, o nuolat keikiamės ir piktžodžiaujam?  Kas kaltas, kad nešvenčiami sekmadieniai?  Kas kaltas, kad neklausoma tėvų, vyresniųjų ir Dievo? Kas kaltas, jei neskaistumu save suteršiame ir gal ne vienam sugriauname gyvenimą? Kas kaltas, jei pasisaviname tai, kas mums nepriklauso? Kas kaltas, jei nesuvaldome savo liežuvio ir kitus apkalbam, šmeižiam? Kas kaltas, kad iš savo kasdienio gyvenimo išvejam Dievą? Atsiminkime, kad Dievo įsakymai tai Dievo valios pareiškimai, kokie turi būti mūsų santykiai su Kūrėju Dievu, artimu ir savimi. Tad laikykimės Dievo įsakymų ir įvykdysime Dievo valią.

Tobuliausiai įvykdė Dievo valią švč. Mergelė Marija. Ji mums pavyzdys.

Štai Dievas panorėjo, kad Nekalčiausioji Mergelė Marija taptų įsikūnijusio Sūnaus Motina. Ji sutinka, sakydama: ,,Štai aš Viešpaties tarnaitė..” Dievo valia buvo tokia, kad Jėzus gimtų Betliejuje. Marija paskutinėmis dienomis keliauja į Betliejų ir ten, gyvulių tvartelyje gimdo. Dievo valia, kad Marija bėgtų į Egiptą ir ji neprieštaraudama skuba. Dievo valia, kad per kančią ir kryžių Jėzus atpirktų pasaulį. Motina Marija aukoja savo Sūnų ir stovi po kryžiumi. Ji visą gyvenimą tobulai vykdė Dievo valią, kaip nuolanki Viešpaties tarnaitė.

Jei norime  patekti į dangišką karalystę, vykdykime Dievo valią. Pasitaikančiuose sunkumuose nedejuokime, o daugiau pasitikėkime Dievo Apvaizda ir melskime Viešpaties tarnaitę  Mariją pagalbos, kad Dievo valią vykdytume ne žodžiais, bet darbais. Amen.

                       11 diena

Mokytoja kantrybės

            Senajame Testamente, Huso žemėje gyveno Dievui atsidavęs Jobas.  Dievas bandė jo ištikimybę įvairiomis nelaimėmis.

Jobas buvo labai turtingas. Turėjo 7 sūnus ir 3 dukteris, 7 tūkstančius avių, 3 tūkstančius kupranugarių, 500 jaučių, 500 asilų ir labai daug tarnų. Vienu metu priešai sunaikino jaučius ir asilus, ugnis iš dangaus sunaikino avis, kaldiečiai atėmė kupranugarius  ir išžudė tarnus. Audra sugriovė namą ir griuvėsiai palaidojo sūnus ir dukteris. Ar dar gali būti didesnis pergyvenimas žmogui? Atsirado giminaičių, kurie  gundė Jobą nebepasitikėti Dievu. Tačiau kantrusis Jobas, pakėlęs akis į dangų, kalbėjo: ,,Dievas davė, Dievas atėmė. Kaip Viešpačiui patiko, taip ir pasidarė. Tebūnie pagarbintas Viešpaties vardas”/ Ekli, 2,1.3-6/.

Jobo istorija – tai visos žmonijos istorija. Kenčiančių jobų yra pilnas pasaulis. Taip patinka Dievui, kad visais amžiais kentėjimais mėginama tarnų ištikimybė.

Kai kas daro tokį priekaištą, kodėl Dievas baudžia ištikimuosius, o leidžia džiaugtis bedieviams?

Nekaltinkime Dievo, nes niekas nežinome Dievo Apvaizdos planų. Dievas siunčia kentėjimus, kad išbandytų vienų ištikimybę, o kitus sudrausmintų, tretiems, kad apsaugotų nuo slidžių gyvenimo vingių, ketvirtiems, kad už ištikimybę ir kantrybę kančiose dar labiau pagausintų nuopelnus. Kai kada atrodo, kad nedorėliai laimingesni. Bet nenorėkime jų laimės. Jie savo dalį atsiima šiame gyvenime – yra patys nelaimingiausi. Jie nieko nesitiki amžinybėje po trumpos žemiškojo gyvenimo valandėlės. Ar tai yra laimė? Ar nuėjus į amžinybę nebus ,,verksmo ir dantų griežimo”?

Šioje žemėje neišvengiami išbandymai. Tai gamtos jėgų siautėjimai, tai žmonių iškrypimai, tai kūno ir sielos ligos. Visa tai sužeidžia žmogaus širdį. Tačiau didžiausia nelaimė ne tai, kad mus ištinka įvairūs bandymai, bet kad mes jų neįvertiname.

Jėzus Kristus vadina kantriuosius palaimintais, nes jiems skirta dangaus karalystė. Kodėl palaimintais? Ar tai nėra prieštaravimas žmogaus trokštamai laimei? Argi suderinami kentėjimas ir laimė? Kas yra stipresnis: ar paežerės nendrė, lenkiama mažiausio vėjo, ar audrų draskomas ąžuolas? Kas sugeba kentėjimuose garbinti Dievą, tas turės didį atpildą danguje. Kaip Kristus per kančią ir mirtį atpirko pasaulį, taip ir mes per kentėjimus nueisime į dangišką garbę.

            Matome, kad  įvairūs bandymai yra reikalingi, nes per juos pasireiškia mūsų ištikimybė Dievui. Tik deja, daug bandymų užsibaigia neištikimybe Dievui ir net Jis kaltinamas. Štai, per šalta žiema – Dievas kaltas, per karšta vasara – Dievas kaltas, per sausa ar per šlapia – Dievas kaltas.  Kas nors susirgo  – Dievas kaltas, numirė – Dievas kaltas, šeimoje atsirado nesantaika  – Dievas kaltas, blogas žemės derlius – Dievas kaltas ir t.t . Kažkas pasakė: ,,Jei žmonės galėtų sugauti Dievą, tai Jis neišeitų iš kalėjimo. Vieni Jį suimtų, kiti paleistų ir vėl sodintų į kalėjimą”. Tai pasėkos žmonių neištikimybės Dievui.

            Nekaltinkime Dievo, bet mokėkime iškentėti bandymus. Kai mūsų prigimčiai bus nepakeliami kryželiai, tai  žvelkime į kantrybės Mokytoją Mariją, kuri su pranašu mums kalbės: ,,O jūs visi, kurie praeinate keliu, žiūrėkite ir matykite, ar yra skausmas, kaip mano skausmas” /Raud.1,12/. Marija buvo kantrybės Mokytoja Jėzų auklėdama, o ypatingai Jėzų aukodama. Amen.

12 diena

Malonių dalintoja

            Bažnyčios istorija pasakoja apie Juozapą egiptietį, kurį faraonas padarė savo turtų valdytoju. Per 7 bado metus žmonės kreipėsi pas faraoną, prašydami duonos, o jis kiekvieną siųsdavo pas turtų valdytoją Juozapą. Sutaupyti javai išgelbėjo egiptiečius ir kaimynus nuo bado mirties.

Ką mums primena ši istorija? Žmonijos dvasinį badavimą prieš Kristaus gimimą. Tiesa, žmonės turėjo užtenkamai materialinių  gėrybių, bet kentėjo jų sielos. Jie gyveno, bet nežinojo, kam gyvena. Jie kentėjo, bet nežinojo, kam kenčia.

Dievas pasigailėjo verkiančio žmogaus ir į žemę pasiuntė  savo Sūnų. Dievo malonės stokojančiai žmonijai atėjo derliaus pavasaris. Dievo Sūnus pasiaukojo ir mirė ant kryžiaus. Jėzaus mirtimi pasibaigė dvasinis badavimas, o dieviškų malonių dalintoja Jėzus paskyrė savo Motiną Mariją. Taigi, per Mariją ateina malonės, o per malones – sielos išganymas.

Šv.Bernardas sako: ,,Amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas”.

Kuo galima įrodyti šį tvirtinimą? Pažvelkime į Lurdo grotą Prancūzijoje, Aušros Vartus Vilniuje, Šiluvą, Žemaičių Kalvariją ir kt. Marijos šventoves. Ten esantys padėkos votai prie Marijos paveikslų  iškalbingiausiai liudija, kad Marija yra malonių dalintoja. Prie stebuklingų Marijos paveikslų pakabintos sidabrinės, paauksuotos širdelės, kojytės be žodžių šaukia: ,,Per Mariją į mūsų šeimą sugrįžo sutarimas ir ramybė, per ją sūnus pasveiko ir atėjo gyvenimo palaima…”

Prieš stebuklingus ir nestebuklingus Marijos paveikslus kasdieną klūpo milijonai žmonių ir meldžiasi, dėkoja, atsiprašo. Kas juos ten traukia? Tai dvasios alkis aukštesnio gyvenimo, tai noras padėkoti už patirtas malones.

Švč. Motina Marija, suteik mums reikalingų malonių dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.

13 diena

Motina stebuklingoji

Kartą du vyrai ginčijosi religijos klausimais. Vienas buvo tikintis, o antras – abejingas arba netikintis.

Tikintysis klausia: –Ar tu tiki į stebuklus?

Antras atsako: –Netikiu, nes jų negali būti. Jei apie juos kalbama, tai  visi yra išgalvoti.

Ilgai jie ginčijosi įvairiais religijos klausimais, nors abu nedaug ką težinojo. Jų ginčas – tai vienas iš daugelio šiandieną besikartojančių pokalbių svarbiais gyvenimo, mirties ir amžinybės klausimais.

Šiandieniniam žmogui yra sunku tikėti į protu nesuprantamus dalykus, kaip stebuklai, kurie vyksta pasaulyje ir pas mus.

Prisiminkime, kur Jėzus žengė, ten Jį lydėjo stebuklai: krikšto metu prie Jordano – dangiško Tėvo balsas ragino Jo klausyti, Galilėjos Kanoje – vandenį pavertė vynu, Kafarnaume išgydė ne vieną ligonį, Naime prikėlė jaunikaitį, nešamą laidoti, Betanijoje – iš numirusių prikėlė Lozorių, kuris 3 dienas išgulėjo kapo rūsyje.  Kur tik Jėzus ėjo, ten Jį lydėjo didelės žmonių minios, nes visi matė Jo nuostabius darbus – stebuklus. Tačiau tautos vadai ir fariziejai nenorėjo matyti Jėzaus stebuklų. Jie šaukė: ,,Kokį ženklą mums parodysi? Kaip tu gali sakyti: aš Dievo Sūnus?”

Jėzus trumpai ir aiškiai atsakė: ,,Jei aš nedarau Tėvo darbų – netikėkite manimi. O jeigu darau ir manimi netikite – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame”./Jn.210,37-38/.

            Jėzaus pasakyti žodžiai yra šventa tiesa. Bet pasaulyje  žmonės sunkiai patiki antgamtiniams dalykams. Pasakok apie atradimus, įvairias egzotiškas šalis, tai lengvai patikės. O apie stebuklus ne vienas pasako: ,,Jie buvo tik viduramžiais. Dabar jų nebėra ir negali būti. Stebuklus daro mokslas ir technika”.

Taip, fariziejiškos dvasios yra pilnas šiandieninis pasaulis. Daug kur prieštaraujama Kristui, Jo įsteigtai Bažnyčiai, Jo vietininkui žemėje – Popiežiui ir kt. vyskupams.

            Kodėl šimtai tūkstančių tikinčiųjų, kalbėdami Švč. Mergelės Marijos litaniją, kartoja: ,,Motina stebuklingoji, melski už mus?”

            Ar tik viduramžiais vykdavo stebuklai? Jie vyksta ir šiandieną Lurde, Fatimoje ir kt. stebuklingose vietose. Kas netiki katalikų tvirtinimams apie vykstančius stebuklus, tas gali paskaityti specialistų gydytojų, advokatų, policijos atstovų surašytus protokolus, kurie liudija apie stebuklus, įvykusius Lurde, Fatimoje. Tada įsitikins, kad Stebuklingoji Motina daro stebuklus ir mūsų dienomis. Amen.

14 diena

Nusidėjėlių gynėja

            Kapucinų vienuolį t. Mariją – Antaną žmonės vadino Tulūzos šventuoju. Jis pasakoja apie įvykį, įvykusį Lurde.

Senas nusidėjėlis iš žingeidumo  atvyko į Lurdą. Jis sutiko vienuolį t. Mariją – Antaną ir tuoj pat jam davė pinigų, sakydamas: ,,Turiu įsipareigojimą. Pažadėjau paduoti pinigų šv. Mišioms šioje šventovėje. Prašau paimkite”.

Kunigas vienuolis atsakė: ,,Brolau, man reikia ne pinigų, o tavo sielos. Ar esi atlikęs išpažintį?”

      –Ne. Kai man pasiūlė  šią ekskursiją į šventą vietą, aš sutikau tik su sąlyga, kad nereikės eiti išpažinties. Dvasiškas tėve, jūs, vos tik  sutiktas, man siūlote atlikti išpažintį. Tai jau per daug.”

      –Mielasis, ar žinai, kas yra per daug? Tikrai per daug eiti į šventą grotą su senomis nuodėmėmis. Ar tu nepatyrei švč. Mergelės Marijos pagalbos? Ar tu niekada į ją nesimeldei?

     –Ne, dvasiškas tėve. Aš tik atvykau.

      –Gerai. Aš tave nuvesiu. Pasitikėk manimi. Bet tu per daug neramus, kad galėtum matyti švč. Mergelę Mariją.

      –Dvasiškas tėve, kas čia reikia daryti?

      –Pirmiausia čia reikia pasimelsti.

      –Bet jau 50 metų, kai aš nesimeldžiu.

              –Todėl dar labiau reikia šiandieną pasimelsti.

Vienuolis kunigas atsiklaupė ir meldėsi. Greta jo atsiklaupė ir atvykęs nusidėjėlis. Po trumpos maldos vienuolis pažvelgė į gretą klūpantį vyriškį, kuris dvasios pakilime žvelgė į Marijos paveikslą ir po 50 m. vėl meldėsi.

     –Ar tu žinai, ko nori švč. Mergelė Marija?

     –Taip, žinau.

Kun. vienuolis jį nusivedė už altoriaus ir išklausė jo išpažinties. Jo siela buvo nuvalyta nuo nuodėmių ir jis labai džiaugėsi. Štai Marija per trumpą akimirką  nusidėjėlį padarė atgailautoju.

Kyla klausimas, kokia nelaimė yra didžiausia? Vieni pasakys – sunki liga, kiti – artimo žmogaus mirtis.  Tačiau visos nelaimės yra tik šešėlis prieš didžiausią nelaimę – sunkią nuodėmę. Žemiškos nelaimės užsibaigs su mirtimi. Gi nuodėmės nelaimė lydės sielą į amžinybę. Kas yra amžinybė? Tai gyvenimas be nakties, be rytojaus ir amžinai be atmainų. Tūkstančiai metų amžinybėje kaip lietaus lašas į vandenyną.

Kristaus tikėjimas aiškiai sako, kad bus dvejopas likimas amžinybėje:  laimė danguje  arba kentėjimai pragare. Visi pasirenkame: per atgailą – laimingą amžinybę, per nuodėmes  –  amžiną kančią.

Didžiausia nelaimė ne tai, kad silpnas žmogus nusideda, bet tai, kad  nusidėjęs per kelias dešimtis metų nebenori keltis iš savo klaidų ir daryti atgailą, kaip minėtas nusidėjėlis. Tik Lurde per vienuolio kunigo maldas jis buvo Marijos paveiktas ir tapo atgailautoju. Argi Marija nėra nusidėjėlių Gynėja, kurie šaukiasi Jos pagalbos.

Šiandieną melskime Mariją, kad atsiverstų užkietėję nusidėjėliai. Amen.

15 diena

Krikščionių Pagalba

Bežaisdami jaunuoliai pradeda ginčytis, kurioje bažnyčioje geriau melstis. Protestantas sako:

–Kas gali eiti į katalikų bažnyčią melstis, ten žiema taip šalta? Nėra krosnies…”

Katalikas jaunuolis atsikirto:

–Jūsų bažnyčioje nėra Jėzaus švč. Sakramente, o be karštos Jėzaus meilės širdyje reikia bažnyčią pašildyti krosnimis. Katalikų bažnyčioje yra Jėzus ir žmonės dega jam karšta meile, todėl katalikams ir nekūrenamoje patalpoje yra nešalta.”

Šis jaunuolių pokalbis yra labai reikšmingas. Jis pasitvirtina gyvenimo pavyzdžiais. Kai žmonių širdyse liepsnojo meilė Jėzui ir Marijai, tai bažnyčios buvo pilnos ir šalčiausią žiemos sekmadienį. Šiandieną Jėzus ir Jo Motina Marija yra vejami iš žmonių širdžių ir kasdieninio gyvenimo. Kai kurios ir katalikų bažnyčios žiemos metu yra pašildomos, bet sekmadieniais nebūna pilnos tikinčiųjų.

Daugelis dejuojame: žmonių dorovė pašlijo, įsigalėjo besaikis girtavimas, o iš to plaukia įvairios nedorybės, nusikaltimai, savižudybės…Senesni žmonės pasako: ,,Kai bažnyčios buvo pilnos per pamaldas, tai šeimose buvo sutarimas, vienybė, ištikimybė, jaunimo tarpe – skaistumas, o visuomeniniame gyvenime – teisingumas. Dabar to nebėra ir neaišku, kada vėl bus.”

Mes meldžiamės į Mariją, kad ji duotų dvasinę pagalbą, nes žmonių pastangos gelbėtis yra tuščios.

Mokslininkai, politikai, valstybės vyrai, seimo nariai ieško būdų, kaip palengvinti žmonių gyvenimą, kuris suluošintas daugelio širdyse. Kodėl taip yra? Gal dėl to taip atsitiko, kad valstybės vadovai, įstatymų leidėjai atpalaidavo žmonių dorovę nuo religijos įtakos ir širdis užliejo blogybės, plaukiančios iš netikėjimo. Daugeliui mūsų žmonių Dievas nebėra stiprybė ir atrama.

Panašiai yra visame pasaulyje. Kai Meksikos masonai  sudaužė garsiąją Gvadelupės Marijos statulą, tai jų tauta paskendo brolių kraujyje. Kai prieš Dievą ir Mariją pakėlė ranką Ispanijos komunistai, tai degė bažnyčios, didikų rūmai, žuvo tūkstančiai nekaltų žmonių.

 Jau carinė priespauda stengėsi sugriauti katalikybę lietuvio širdyje ir gyvenime, o sovietinis ateizmas išplėšė iš žmonių gilų tikėjimą Dievu. Tenka apgailestauti, kad iš ateizmo tamsybių dar daug lietuvių nepajėgia išsivaduoti, bet vis brenda į naujas blogybes.

Lietuva buvo vadinama Marijos žeme. Nuoširdžiai melskime ne tik gegužės mėnesį, bet visomis metų dienomis, kad  Lietuva vėl būtų verta pavadinti Marijos žeme. Amen.

16 diena

Motina gražiausioji

Italijos mieste Florencijoje, Apreiškimo bažnyčioje yra stebuklingas Marijos paveikslas. Prieš jį visada būna žmonių, kurie nuoširdžiai meldžiasi. Labai reikšmingas šio paveikslo atsiradimo pasakojimas.

13 amž. labai pamaldus dailininkas sumanė nupiešti koplyčioje Marijos Apreiškimą. Marijos veidą dailininkas pasiliko piešti paskiausiai. Kai užbaigiant paveikslą reikėjo piešti Marijos veidą, dailininkas pasijuto bejėgis atvaizduoti tai, ką širdimi jautė. Daugelį kartų bandė, bet vis nesėkmingai. Kelias dienas priėmęs šv. Komuniją piešė, bet vis buvo nepatenkintas savo nupieštu Marijos veidu. Dailininkas apsiverkė, vėliau užmigo. Kai pabudo iš miego, rado Marijos veidą nupieštą paveiksle. Jis stebėjosi, grožėjosi, nes jis niekada nebūtų sugebėjęs nupiešti tokį nuostabų Marijos veidą.

Garsusis dailininkas  Mykolas Angelas  apie tą paveikslą taip pasakė: ,,Jei kas sakytų, kad šis paveikslas yra žmogaus rankos pieštas, aš jam atsakyčiau: meluoji, nes žmogaus menas dar niekuomet nėra pasiekęs tokio tobulybės laipsnio. Aš tvirtinu, kad šis dieviškas Marijos veidas turėjo būti pieštas Dievo arba vieno iš angelų”.

Šiandieną kviečiu jus susidaryti savo vaizduotėje gražiausios Jėzaus Motinos paveikslą. Kažkas man sako, kad  Marijos grožį gali pajausti tik Dievą ir Ją mylinti žmogaus širdis. Šv. Rašto žodžiais tariant Marijos grožis toks: ,,Saule apsisiautusi moteriškė, mėnulis po jos kojomis ir ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas” /Apr.12,1/.

Ką sako meno istorija?  Nebuvo krikščionio dailininko, kuris nebūtų nupiešęs Marijos paveikslo arba poeto, neparašiusio jaudinančių eilių, giesmių apie Mariją. Paveikslų galerijos didžiuojasi garsiųjų dailininkų Madonomis. Kasdieną žmonės gieda gražias poetų ir kompozitorių sukurtas giesmes. Ir visa kūryba žmonės nesugebėjo atvaizduoti Marijos tobulybės.

Mes klausiame, kas sudaro Marijos grožį? Ar veido skaistumas ir drabužių puošnumas? Ne. Tai sunykimo nepažįstantis Dievo paveikslas ir dorybėmis papuošta Marijos siela. Atsiverskime maldaknygėje Marijos litaniją. Kiek daug įvairių titulų, kurie išreiškia Marijos dorybes. Štai kokia yra didinga angelų ir žmonių Karalienė. Bažnyčia, rinkdama Marijos dorybes, sustatė litaniją, kad Jos mylėtojai ir garbintojai turėtų pilną Gražiausios Jėzaus Motinos paveikslą.

Kas nori Mariją geriau pažinti ir garbinti, teskaito  litaniją, kurioje atsispindi Marijos dorybės. Kai prislėgs gyvenimo smūgiai, žvelk į Marijos paveikslą ir kartok: ,,Kokia graži esi Tu, Marija”. Amen.

17 diena

Linksmybės priežastie

Senojo Testamento Juditos knyga pasakoja Dievo išrinktosios tautos istoriją. Asyrijos kariuomenės vadas Holofernas, sunaikinęs didelę Judėjos dalį, apgulė Betulijos miestą. Holofernas niekino Izraelio Dievą, religiją, dorus papročius ir grūmojo sunaikinti, išniekinti visą tautą. Izraelitai drebėjo užsidarę Betulijoje, nes nepajėgė atsispirti Holoferno galybei. Jie meldė Dievo pagalbos. Dora našlė Judita, išsipuošusi ištaigingais rūbais, slapta nuvyko į asyriečių stovyklą suvilioti Holoferną. Degantis gašlumu Holofernas buvo sužavėtas Juditos grožio. Jis įsakė tarnams Juditai parengti palapinę greta jo palapinės.  Naktį, kai Holofernas girtas miegojo, Judita, jo paties kardu, nukirto jam galvą ir parnešė ją savo tautiečiams. Švintant betuliečiai puolė asyriečių kariuomenę ir be vado  buvo nugalėta. Betuliečiai Juditai giedojo: ,,Tu Jeruzalės garbė, tu Izraelio linksmybė, tu mūsų tautos šlovė, nes pasielgei kaip vyras, ir tavo širdis buvo stipri, nes mylėjai skaistybę”/Jud.15,10-11/.

Judita tapo tautiečių išgelbėtoja ir Izraelio tautos džiaugsmas.

Kiekvienas karas yra baisus. Tai nekaltų žmonių žudynės, visko naikinimas. Tačiau žmonių sukurti karai yra tik šešėlis to blogio, kurį nuolat kuria pasaulyje pragaro  kunigaikštis velnias.

Šv. Rašte, Apreiškimo knygoje parašyta: ,,Užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai  kovojo su slibinu. Ir  kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.”/Apr.10,7-9/.

Pragaro kunigaikštis Velnias dabar kovą tęsia žemėje. Pirmiausia jis puolė Rojaus linksmybių sodą ir sugundė pirmuosius tėvus nusidėti. Toliau jis puola visus Adomo ir Ievos vaikus ir stengiasi supančioti nuodėmės grandinėmis. Persekiojimais, kankinimais, trėmimais  jis visais amžiais grasina Kristaus Bažnyčiai labiau, negu Holofernas Betulijos miestui. Jo ryžtas kiekvieną Kristaus Krauju atpirktą sielą paskandinti ugnies pragare.

Ar mums nėra išsigelbėjimo?  Kaip Dievas pašaukė skaisčiąją Juditą, kad nukirstų asyriečio Holoferno galvą,  taip Dievas išrinko Nekaltai Pradėtąją Mergelę Mariją, kad ji sutrintų pragaro žalčio galvą. Marijos Sūnaus Jėzaus kryžiumi buvo galutinai sunaikinta pragaro galybė ir žmonija išgelbėta iš pragaro vergijos. Nuo tos valandos, kai Jėzus ant kryžiaus ištarė ,,Atlikta”, pragaro velniai nebegali pakenkti tai sielai, kuri šaukiasi Marijos vardo. Todėl teisingai Mariją vadiname ,,Linksmybės priežastis”.

Skaitykime Bažnyčios istoriją. Pragaras rodė savo galybę erezijomis, schizmomis, persekiojimais, tačiau Marijos dėka buvo nugalėta. Štai siautėja Arijus su savo klaidomis, katalikai šaukiasi Marijos ir Arijus liko tik istorijoje. Albingensai ima deginti bažnyčias, žudyti kunigus ir tikinčiuosius. Katalikai šaukiasi Marijos ir Ji atsiunčia Domininką Guzman su rožančiumi. Eretikų siautėjimas baigiasi. Krikščionims grūmoja islamas. Turkai grasina šv. Petro sostui. Popiežius Pijus V kviečia dvasininkus ir tikinčiuosius melsti Marijos pagalbos. Ir Ji išgelbėjo Bažnyčią. Ir prisiminkime paskutinį labai reikšmingą įvykį. 1990 m. – Marijos metais subirėjo blogio imperija, liovėsi siautėti valstybinis buldozerinis ateizmas.

Ne tik visais amžiais, bet ir šiandieną Marija pagelbėja išvargintai žmonijai, nes Ji Bažnyčios garbė, katalikų linksmybės priežastis, tikinčių šeimų pagalba ir viltis. Amen.

18 diena

Nekaltai Pradėtoji

1854 m. gruodžio 8 d. Katalikų Bažnyčioje didelis įvykis. Popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmą. Vienas vyskupas taip atsiliepė apie tas iškilmes: ,,Turėjau laimės dalyvauti tose iškilmėse, kurios nudžiugino dangų, žemę ir supurtė pragarą. Šv. Tėvas, lydimas kardinolų, arkivyskupų, vyskupų, kunigų, vienuolių ir nesuskaitomos minios tikinčiųjų, neklaidingu autoritetu iškilmingai paskelbė: ,,Marija – Nekaltai Pradėtoji, melski už mus”. Žmonių susijaudinimas buvo didelis, net kelis kartus pertraukė Popiežiaus kalbą gausūs plojimai. Popiežiaus veidas apsipylė džiaugsmo ašaromis, o žmonių minia pakartotinai šaukė: ,,Nekaltai Pradėtoji Marija, melski už mus nusidėjėlius. Pasigailėk mūsų, paklydusių Tavo vaikų. Gink nuo priešų, kurie puola Jėzaus įsteigtąją Bažnyčią. Grąžink mums dorovę ir širdžių nekaltybę”.

Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimas – iškilmingiausia Marijos garbintojų šventė. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių katalikai tikėjo Marijos Nekaltu Prasidėjimu. Kai kur jau veikė Marijos Nekalto Prasidėjimo draugijos, sodalicijos, bet buvo tik atskirų šalių paprotys.

Metuose yra virš 10 Marijos švenčių, bet iškilmingiausia ir žmonių labai mėgiama – Marijos Nekalto Prasidėjimo šventė. Nors gruodžio 8 d. jau būna šalčiai, žiemos speigai, bet tikintieji šią šventę nuoširdžiai  švenčia.

Sovietinio ateizmo laikais buvo abejojančių Popiežiaus neklaidingumu. Jie tvirtino, kad Popiežius apsiriko, skelbdamas Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmą. Jei visi žmonės gimsta su gimtąja nuodėme, tai kaip galėjo būti išskirta Marija iš šio nuodėmės įstatymo?

Prisiminkime, kaip arkangelas Gabriėlis pasveikino Mariją: ,,Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi, tu pagirta tarp moterų…”

Dievas buvo pažadėjęs siųsti moteriškę, kuri sutrins gundytojo žalčio galvą. Jei Marija būtų buvusi paliesta nuodėmės, tai ji negalėjus sutrinti gundytojui galvos. Dievo Sūnus Jėzus nebūtų įsikūnijęs nuodėmės sužeistoje mergaitėje. Ką pasakė Marija Lurde mergaitei Bernadetai Subiru šešiolikto pasirodymo metu?  Buvo praėję 4 m. nuo Popiežiaus paskelbtos dogmos apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą, tai yra 1854 m. kovo 25 d.  Trečią kartą Bernadetos  paklausta: ,,Gražioji Ponia, kuo tu vardu?” Ji atsakė: ,,Aš esu Nekaltas Prasidėjimas”. Pati Marija patvirtino Popiežiaus paskelbtą dogmą. Žmonės, iš Bernadetos sužinoję Marijos vardą, džiaugdamiesi, kas būdinga italams, šaukė: ,,Marija – Nekaltai Pradėtoji, melski už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos”.

Marijos Nekalto Prasidėjimo garbė, iš Lurdo, Masabielio galingais aidais pasklido ir sklinda po visą pasaulį.

Broli, sese, ar nori skelbti Marijos Nekalto Prasidėjimo garbę? Jei taip, tai lankyk Marijos šventes, klaupkis prieš Marijos altorius, paveikslus, kalbėk rožinį ir, išreikšdamas širdies džiaugsmą, maldauk Ją.

Nekaltai Pradėtoji, padėk mums, mūsų jaunimui ir šeimoms susigrąžinti širdies tyrumą. Amen.

19 diena

Motina nesuteptoji

            Vienas jaunuolis pradėjo abejoti kai kuriomis tikėjimo tiesomis. Kartą savo abejones pasisakė nuodėmklausiui per išpažintį. Kunigas jį paklausė: ,,Gal ruošiesi tapti kunigu?”

  –Taip, tėve.

  –Turėk  kantrybės. Kai studijuosi teologiją, daug tikėjimo tiesų tau paaiškės.

  – Ką man dabar daryti, kai kankina abejonės?

   –Skaityk religines knygas ir rūpimus klausimus išspręsi. Jei  ko nors nesuprasi skaitydamas, tai pasitikėk Katalikų Bažnyčios autoritetu. Jėzus Kristus savo įsteigtai Katalikų Bažnyčiai paliko neklaidingumo dovaną tikėjimo ir doros dalykuose. Toje srityje ji niekuomet neklydo ir nesuklys. Be to, Bažnyčia nori, kad visi būtų išganyti ir moko tikėjimo tiesų, kurios yra būtinos sielos išganymui.

Jaunuolis sutiko su dvasios tėvo patarimu ir jam išnyko visos abejonės tikėjimo tiesomis.

Visi žinome, kad Kristaus tikėjimas yra pilnas gilių, protu nesuprantamų tiesų ir net paslapčių.

Pasaulyje yra daug įvairių brangakmenių, bet vertingiausias deimantas. Tikėjimo paslaptis galime palyginti deimantams. Kaip atrodytų tikėjimas be paslapčių? Jis jau nebūtų tikėjimas, o žinojimas.

Kai vakar atsiminėme Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmą, tai kilo toks klausimas: ,,Kaip galėjo būti padaryta išimtis Marijai iš bendro nuodėmės įstatymo?” Šv. Paulius aiškiai pasakė: ,,Adome visi nusidėjo. Jo kaltė palietė visus žmones”. Tai kaip Marija galėjo būti apsaugota nuo gimtosios nuodėmės? Šis klausimas žmogaus protui yra tikėjimo paslaptis. Tačiau kokį paaiškinimą duoda Katalikų Bažnyčios autoritetai – teologai, mokytojai?

            –Reikėjo, kad dangaus Tėvas apsaugotų Mariją nuo gimtosios nuodėmės, kaip pasaulio Atpirkėjo Motiną ir Tarpininkę. Ar Dievo Sūnus galėjo priimti žmogišką prigimtį iš nuodėmės sužeistos mergaitės? Ne. Šv. Efremas Mariją vadina laisva nuo bet kokios nuodėmės.

            Kai kils abejonės Marijos Nekaltu Prasidėjimu, skaityk Bažnyčios mokytojų, teologų raštus ir tikėk Bažnyčios neklaidingumu tikėjimo ir doros dalykuose. Atsiminkime, ką pasakė Kristus apaštalams: ,,Kas jūsų klauso, tas manęs klauso. Kas jus niekina, tas mane niekina. O kas niekina mane, tas  niekina tą, kuris mane siuntė”/Lk.10,16 /.

Kas siuntė į pasaulį Jėzų Kristų? Dangiškasis Tėvas. Todėl, kas neklauso apaštalų įpėdinių, tas neklauso Kristaus. Kas neklauso Kristaus, tas neklauso dangiškojo Tėvo. To tikėjimas nėra Kristaus skelbtasis tikėjimas, bet  jo paties proto išvedžiojimai.

            Būkime klusnūs Bažnyčios mokymui ir mus nevargins abejonės tikėjime. Amen.

20 diena

O Marija

Paukštelių mylėtojas kambaryje turėjo keletą sparnuočių, o jų tarpe buvo kalbanti papūga. Šeimininkas ją išmokė šaukti: ,,Sveika Marija, Sveika Marija…” Vos tik atsilankydavo svetimas žmogus, papūga ir šaukia: ,,Sveika Marija, Sveika Marija…” Kol svečias būdavo, ji vis kartodavo šitą išmokytą pasveikinimą.

Palaimintas Dievas šventuosiuose. Bet Marijai yra skiriama ypatinga vieta tarp šventųjų, nes Jos vardas išganingas žemėje ir baisus pragare.

1683 m. Popiežius Inocentas XI, minėdamas aštuntą  Marijos gimimo dieną, įvedė Marijos Vardo šventę. Šv. Tėvas norėjo, kad tikintieji visuose ypatinguose reikaluose šauktų Marijos vardo, pasivestų Jos globai ir prašytų Jos užtarimo. Šis Popiežiaus noras yra reikšmingas.

Marijos vardas minimas kasdieną milijonus kartų. Jį taria vaikai, jaunimas ir  suaugusieji, pradėję dieną ir ją užbaigę. Marijos vardą mini ligoniai skausmų patale ir  paskutinę gyvenimo valandą iškeliaujantys į amžinybę. Vienuoliai, kunigai, seminarijų auklėtiniai, pamaldieji moksleiviai Mariją vadina savo Globėja. Taigi, Marijos vardas yra: dangaus vartai siekiantiems tobulybės, Dovydo bokštas, kovojantiems įvairių pagundų kovas, Aušros Žvaigždė, bandomiems sutemose, ligonių Sveikata, prirakintiems prie patalo, nuliūdusiųjų Paguoda, ištiktiems vargo ir liūdesio.

Kiekvieno šventojo kelias į dvasinę tobulybę buvo skirtingas. Tačiau pas visus juos yra bendras bruožas: per Mariją prie Jėzaus, o per Jėzų į dangų.

Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę iš tikinčiųjų širdžių namuose ir bažnyčiose maldomis ir giesmėmis skamba Marijos vardas

–Sveika Marija… Sveika Marija…

Broli, sese, ar nori  savo sielą išganyti? Ar nori su dangaus šventaisiais  per amžius garbinti Jėzų Kristų ir Jo Motiną Mariją  bei šventuosius? Jei taip, šaukis Marijos vardo. Jos vardas ne tėvų: Onos ir Joachimo sugalvotas, bet Dievo per angelą padiktuotas.

Papūga nesąmoningai kartojo: ,,Sveika Marija…” O mes, tikintieji, pamaldžiai, nuoširdžiai ir  dažnai kartokime: ,,Sveika Marija… melski už mus dabar ir mūsų mirties valandą. Amen. “

21 diena

Motina meilingoji

Jėzus su apaštalais buvo pakviestas į Galilėjos Kaną dalyvauti vestuvėse. Ten buvo ir Jėzaus Motina. Vestuvių šeimininkams pritrūko vyno. Pirmoji pastebėjo Marija. Ji Jėzui  pasakė: ,,Jie nebeturi vyno”. Kreipdamosi į tarnus pasakė: ,,Darykite, ką tik Jis jums pasakys”.

 Jėzus dar nebuvo padaręs ne vieno stebuklo, bet Marija neapsiriko tikėdama, kad Jėzus šeimininkams padės. Iš tikrųjų, Jėzus pavertė vandenį vynu, nes negalėjo neišklausyti savo meilingosios  Motinos prašymo. Padarytas stebuklas pataisė šeimininkų nuotaiką, o apaštalai įtikėjo Jėzų.

Šiame pasaulyje žmonės neapsieina be kito pagalbos. Mes visi esame vieni nuo kitų priklausomi. Vaikai glaudžiasi prie tėvų šeimoje, šeimos glaudžiasi  prie tautos židinio. Tautos bendrauja su kitomis tautomis, valstybės su kitomis valstybėmis.

Šiandieną žmonėse stinga artimo meilės, vieni visuomenės sluoksniai kovoja su kitais. Mums stinga artimo meilės, kaip Galilėjos Kanos vestuvėse pristigo vyno. Todėl  mokslo išradimai, technikos pasiekimai nepatenkina žmonių širdžių, nes nėra svarbiausio dalyko – gražios artimo meilės.

Prie apvalių stalų sėdi diplomatai, politikai ir sprendžia  sudėtingas gyvenimo problemas. Bet jie vis neišsprendžia, nes yra susitepę veidmainystėmis, savanaudiškumu, žmonių ašaromis ar net krauju.

Prancūzijos revoliucijos metu skambėjo šūkis: ,,Laisvė, lygybė, brolybė”. Jis skamba ir šiandieną kai kurių gražiakalbių lūpose. Tačiau, kaip matome, viso to nėra, nes trūksta artimo meilės.

Paklausykime, ką sako tautų apaštalas šv. Paulius: ,,Jei aš kalbėčiau angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš  būčiau kaip žvangantis varis ir skambantis cimbolas. Jei turėčiau pranašystės dovaną, žinočiau visas paslaptis ir visokį mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau kalnus perkelti, o neturėčiau meilės, aš esu niekas. Jei išdalinčiau visą turtą neturtingiems valgydinti  ir jei atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, man nieko nepadėtų…”  /Kor.13,6/

Meilingoji Motina, kaip Tu pastebėjai Kanos vestuvininkų rūpestį, taip dabar matai mūsų vargus. Melski už mus, nusidėjėlius pas savo Sūnų Jėzų Kristų mums broliškos, neveidmainingos meilės, kurios šiandieną labai trūksta. Amen.

22 diena

Motina gailestingoji

Profesorius Dr. Tihamer Toth savo parašytoje knygelėje ,,Jaunuolio religija” užrašė pokalbį su moksleiviu:

–Ar myli Dievą?

–Taip. Aš myliu Dievą.

 –Ar meldiesi?

Moksleivis nuleido galvą ir nedrįso kunigui kapelionui pažvelgti į akis, nes meluoti gėdinos, o prisipažinti neišdrįso. Tačiau jis prisipažino ne žodžiais, bet akių nuleidimu.

Jaunuolis galvojo,  kad Dievą galima mylėti nesimeldžiant. Kunigas kapelionas jam atsakė: ,,Dievo negali mylėti tas, kas nesimeldžia”.

Įsivaizduokime, mus kažkas klausinėja: Ar esi katalikas? Atsakome taip. Ar meldiesi? Vėl atsakome – taip. Aš kasdieną rytą ir vakarą meldžiuosi. Reiškia, tu tiki, kad yra Dievas. Atsakome. Taip, tikiu į Dievą. Ir vėl klausimas, ar myli Dievą? Į šį klausimą mes atsakome klausimu:” Ar aš veidmainis? Kaip galiu tikėti į Dievą, kasdieną melstis ir Jo nemylėti?” Klausiantysis tęsia: ar nežinai, kad kartu yra šilta ir šalta, meilė ir neapykanta, tikėjimas ir darbai?  Galima tikėti į Dievą, į Jį melstis, bet Jo nemylėti. Ką pasakė Jėzus Kristus? Pranašas Izaijas apie jus gerai  pranašavo: ,,Šita tauta gerbia mane lūpomis, o jų širdys toli nuo manęs” /Mt.15,7/.

Kokia išvada? Dievo meilė nesireškia vien tikėjimu, malda, bet darbais. Šv. Jonas sako: ,,Mano vaikeliai, nemylėkite žodžiu, ne liežuviu, bet darbu ir tiesa”/ Jn.3,18 Vienam įstatymo mokytojui Jėzus pasakė: ,,Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis mintimis ir jėgomis. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antras į jį panašus: mylėsi savo artimą kaip pats save” /Mt. 22, 37-38/. Dabar turbūt aišku, kad neužtenka kalbėti: ,,Tėve mūsų…” ir kt. maldas, bet reikia įrodyti darbais – ,,kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”. Dievo meilės negali būti ten, kur nemylimas artimas.

Labai reikšmingai pastebėjo apaštalas šv. Jonas, sakydamas: ,,Jei kas sakytų: aš myliu Dievą ir neapkęstų savo brolio, tas melagis. Nes kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip jis gali mylėti Dievą, kurio nemato? Tą įsakymą mes turime iš Dievo, kas  myli Dievą, mylėtų ir savo brolį”?/ 1 Jn. 4,20 – 21 /.

Jėzus pasakė: ,,Aš jums duodu naują įsakymą mylėti vienas kitą; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs vienas kitą mylėtumėte. Iš to visi pažins, kad jūs esate mano mokiniai,  jei turėsite meilę vienas kitam” /Jn.13,34 – 35 /. Artimo meilė iš mūsų reikalauja, kad ištiestume gailestingą ranką vargšams, stokojantiems, kad ligonius aplankytume, kalinius paguostume, silpnų nenuskriaustume, teisiems nedarytume prievartos, o tikintieji į Dievą ir amžinąjį gyvenimą nekentėtų dėl savo įsitikinimų….

Šv. Augustinas aiškina: ,,Dvejopa meilė stato dvi karalystes: Dievo meilė stato Jeruzalę, pasaulio meilė stato Babiloną. Tegu kiekvienas save paklausia, ką jis daugiau myli   ir supras, kurios karalystės jis yra pilietis”? /Aug. sup.Ps64/.

Gailestingumo Motina kelis mėnesius išbuvo pas giminaitę Elzbieta ir parodė didžią artimo meilę. Tos meilės skatinama ji atjautė Kanos jaunavedžius ir jos dėka Kristus padarė pirmąjį stebuklą. Mylėdama žmones ji stovėjo po kryžiumi ir aukojo  Jėzų žmonių išganymui.

Gailestingumo Motina, ateik šiandieną į mūsų šeimas, jaunimo ir vaikų širdis  ir uždek visus artimo meile. Amen.

23 diena

Karalienė išpažinėjų

Mozės vadovaujami izraelitai išėjo iš Egipto nelaisvės ir atsidūrė dykumoje. Ten daug ko trūko. Dievas juos pridengė debesiu, kad jie nekentėtų saulės karščio. Nakties metu siuntė ugnies stulpą, kad matytų kelią. Taip jie per dykumą pasiekė pažadėtą žemę. Kaip izraelitams buvo debesys ar ugnies stulpas,  taip mums – žemės keleiviams yra gyvas tikėjimas.  Jo dėka mes randame tikrą gyvenimo kelią.

Kiekvieno mūsų gyvenime buvo labai reikšmingas įvykis. Tai atgimimas iš vandens ir šv.Dvasios, kai sielą nuplovė Krikšto vanduo, o per krikšto sakramentą gimėme Dievui, Bažnyčiai, amžinybei. Krikšto pradžioje mes atsakėme į kelis klausimus, kad norime tikėjimo, kuris duos amžinąjį gyvenimą, kad tikime į Dievą Tėvą, Sūnų, Šv. Dvasią, kad atsižadame piktosios dvasios, jos vilionių, ir darbų. Tada kunigo užpiltas vanduo ant mūsų galvos nuplovė gimtąją nuodėmę, mus padarė atpirkimo dalininkais, amžinojo gyvenimo paveldėtojais.

Kad tai pasiekti, reikės eilę metų keliauti per gyvenimo dykumą, kaip izraelitams išvestiems iš Egipto nelaisvės. Jiems vadovavo Mozė, o kas mums vadovaus? Gyvas tikėjimas, lyg ugnies stulpas, tenušviečia mums teisingą gyvenimo kryptį. Tada Jėzus mums bus Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jei nori pažinti tikėjimo dorybę ir matyti tikėjimo  pavyzdį, žvelki į Mariją – Karalienę išpažinėjų. Ji išpažinėja ne žodžiais, bet darbais. Štai angelas apreiškia žmogaus protui nesuprantamą Dievo Sūnaus įsikūnijimą.  Marija tiki ir nusilenkia Dievo valiai. Ji sutinka būti Atpirkėjo Motina.  Angelas Marijai praneša giminaitės Elzbietos ir Zakarijo džiaugsmą, kad senatvėje laukiasi sūnaus.  Marija patiki ir keliauja  aplankyti Elzbietos. Senelis Simeonas paima į rankas kūdikėlį Jėzų ir pranašauja, kas Jo laukia. Marija tiki ir girdėtus žodžius svarsto savo širdyje. Dvylikametis Jėzus pasilieka Jeruzalės šventykloje, nes norėjo būti tuose dalykuose, kurie yra Jo Tėvo. Marija tiki ir jam nusilenkia.

Marija, Tu esi palaiminta, nes įtikėjai ir įvyko viskas, kas Viešpaties buvo Tau pasakyta. Mokyk ir mus tikėti viskuo, ko moko šv. Kristaus įsteigtoji Bažnyčia. Amen.

24 diena

Mergelė ištikimoji

Lietuvių patarlė sako: ,,Genys margas, o pasaulis dar margesnis”. Kaip įvairūs žmogaus kūno ir sielos reikalai, taip įvairios žmonių tarnystės. Darbininkas darbus dirba, moksleivis  mokosi, karys  saugo savo valstybę, kunigas veda žmonių sielas pas Dievą.  Tikėjimas, išpažintas krikšto metu, įpareigoja: ,,Mylėsi Viešpatį savo Dievą labiau už viską ir neturėsi kitų dievų, neminėsi Viešpaties vardo be reikalo ir švęsi šventes. Šie įsakymai skamba vienodai visiems: moksleiviui, studentui, kareiviui, darbininkui, šeimos tėvui, motinai, valstybės vadovui ir kunigui.  Ką tai reiškia?  Kad Dievas yra visų Viešpats ir Jam privalo visi tarnauti. Visos žemėje esančios tarnybos turi būti palenktos Dievo tarnybai, kaip galutiniam žmogaus tikslui. Kas pasaulio reikalus vertina daugiau, negu Dievą, kas pataikauja kūnui daugiau negu sielai, kas laikinus dalykus vertina daugiau už amžinus,  tas neieško Dievo ir jam yra neištikimas.

Gyvenime pasitaiko daug įvairių blogybių, bet didžiausia blogybė – tai abejonės ir neištikimybės Viešpaties tarnyboje.

Apaštalas šv. Jokūbas sako: ,,Kas abejoja, tas panašus į jūros bangą, kuri vėjo judinama ir nešiojama”. Toks žmogus šiandieną gal tiki, rytoj – netiki į nieką, dar po kelių dienų – tiki tik dalinai. Ar Dievas pasidalijęs? Ar galima jam tarnauti ir netarnauti?

Jėzus Kristus perspėja: ,,Ne vienas negali tarnauti dviems valdovams: nes arba jis vieno nekęs ir mylės kitą, arba vieno laikysis ir niekins kitą.  Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai” / Mt. 6, 24 /.

Ką mes gyvenime rinkomės? Aišku, vaikystėje mylėjome Dievą. Jaunystėje gal Dievą stūmėme į šalį? Subrendę gal už Dievą daugiau vertinome pasaulio puikybę, garbę, pagyrimus, pinigą? Kitą kartą pasididžiuodami sakėme: ,,Aš tikiu į Dievą”. Tačiau paklausykime, ką pasakė šv. Jokūbas: ,,Ką padės, mano broliai, jei kas sakytųsi turįs tikėjimą, bet neturėtų darbų? Argi tikėjimas galės jį išganyti? Tu tiki, kad Dievas yra vienas  – gerai darai. Taip pat  velnias tiki ir dreba. Ar nori, niekingas žmogau, žinoti, kad tikėjimas be darbų yra miręs?/Jok.2,14 –20 /. Tikėjimas, paremtas darbais, yra  ištikimas tarnavimas Viešpačiui. Toliau šv. Jokūbas ragina: ,,Būkite žodžio vykdytojai, o ne klausytojai, klaidinantys patys save…kas yra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tas panašus  į žmogų, kuris žiūri į savo gimtą veidą veidrodyje: jis pasižiūrėjo ir nuėjo ir tuojau užmiršo, koks buvo “ /Jok. 1,21 – 24 /.

Ištikimoji Mergelė Marija  buvo ištikima Dievui laimėje ir nelaimėje, ramybėje ir bandymuose, paguodoje ir kentėjimuose. Nors Jos Širdį varstė skausmų kalavijas, ji liko ištikimoji Mergelė, kuri niekada neabejojo Jėzaus dieviškumu, Dievo gailestingumu, Apvaizdos globa.

Kai mus aplankys abejonės, joms nepasiduokime. Kreipkimės į Ištikimąją Viešpaties tarnaitę ir tikėjimą stiprinkime  gerais  darbais. Amen.

25 diena

Mūsų viltie.

Dailininkas nupiešė tokį paveikslą. Ant žemės guli mažas kūdikėlis. Į dešinę jo rankytę gelia gyvatė, o kita gyvatė – į kojytę. Virš galvos ir iš šono rengiasi kūdikį pagrobti dvi sparnuotos ir su nagais būtybės. Kūdikio likimas beviltiškas.  Jis nepajėgus nei pabėgti, nei gintis, nei šauktis pagalbos. Jis verkia.

Yra sakoma, kad didžiausia nelaimė – tai neviltis. Ji gimdo nusiminimą, o nusiminimas tai antras smūgis į padarytą žaizdą. Kai kūne yra žaizda, jis kenčia skausmą. Skaudesnis išgyvenimas, kai kenčia žmogaus siela. Kai ligonis ištiktas kūno ir sielos skausmų, jis kartais nebepagydomas. Kaip kūno užgautą žaizdą skauda dvigubai, taip dvasios kentėjimai, užgauti nusiminimo, yra keleriopai skaudesni.  Kenčiantis be vilties yra nelaimingas žmogus. Jo būsena panaši į ano kūdikėlio, kuris negali gintis, pagalbos šauktis. Kūdikis verkia.  Jis bus sunaikintas, jei motina neatskubės pagelbėti.

Ar žinai, kokia liga pavojingiausia? Neviltis, nusiminimas. Kiekvienas žmogus gali nusidėti, tačiau tik neprotingas nusidėjęs užsikerta, nustoja vilties. Tai pavojinga, nepagydoma dvasios liga.

Iš kur savižudybės? Gal dėl sugriauto gyvenimo ? Ne. Gal dėl nepagydomos ligos? Taip pat ne. Gal garbės, turtų praradimas?  Irgi ne. Savižudybių pagrindinė priežastis – užgesęs tikėjimas, nusiminimas, neviltis, atsidavimas momento jausmui.

 Viltis yra viena iš pagrindinių dorybių. Kas netenka vilties, tas nusideda prieš šv.Dvasią. Yra šv. Rašte pasakyta: ,,Kas kalbėtų  prieš šv. Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime”/Mt.12,32/ Mes klausime, ar yra tokių nuodėmių, kurios neatleidžiamos?  Ne nuodėmės, bet nusiminimas neleidžia gailėtis už nuodėmes, nes nusiminimas yra prieš šv. Dvasią. Kaip yra gyvenime? Vienas iš nusiminimo girtauja, kitas į save iššauna, trečias užsineria virvę ant kaklo, ketvirtas skandinasi ar nuodų išgeria. Ar jie netenka proto? Jie pameta viltį ir tampa savižudybės aukomis.

Baisi nuodėmė yra žmogžudystė arba savižudybė, nes žmogus pasikėsina prieš Dievo teises. Jis atima sau ar kitam  gyvybę,  į kurią jis neturi jokių teisių. Tada padaro sunkią nuodėmę, su kuria iškeliauja į amžinybę. O ten, kaip sako Išganytojas, bus ,,verksmas ir dantų griežimas”.

Ar tu dažnai prašai Dievą antgamtinės pagalbos?  Dažnai prašyk ir turėk vilties ją gauti. Kai paskęsi nuodėmėse lyg pelkėje, maldauk pagalbos ir turėk viltį. Viešpats neapleis, pagelbės.

Artimiausias kelias prie Jėzaus yra per Mariją, nes Ji mūsų viltis, gailestingumo Motina, karalienė kankinių, gyvenimo saldybė ir viltis. Amen.

                                     26 diena

Marių žvaigždė

            Prancūzų revoliucijos metu  buvo uždrausta tikėti į Dievą ir melstis. Kai katalikams buvo uždrausta melstis viešai bažnyčioje, tai jie meldėsi namuose. Buvo baudžiamas mirtimi kiekvienas, kas prisipažindavo esąs katalikas ir meldžiasi.

Teismui buvo apskųsta 22 m. mergaitė Augustina. Žandaras, kuriam buvo įsakyta suimti Augustiną, laiškeliu pasiūlė pabėgti ar pasislėpti.  Tačiau Augustina buvo pasiryžusi mirti už tikėjimą. Kai du žandarai Augustiną suėmė, verkiant motinai, kaimynams ir giminėms, ji atsisveikindama užgiedojo ,,Sveika marių žvaigžde”. Jai paguoda buvo Marija, kai už tikėjimą nuteisė mirties bausme. Augustina šį sprendimą priėmė vėl giedodama: ,,Sveika marių žvaigžde”.  Mirties sprendimas buvo vis atidedamas. Tris mėnesius Augustina, kartu su daugybe kitų ištikimų  katalikų, buvo uždaryta į kalėjimą. Ten nusiminusius Augustina drąsindavo savo giedojimu. Netrukus kalėjimas tapo lyg koplyčia Marijos garbei. Visi pasmerktieji mirti galingai giedojo: ,,Sveika marių žvaigžde”.1794 m. liepos 25 d. atsidarė kalėjimo durys. Augustina, kiti pasmerktieji buvo vedami prie giljotinos. Dalis pasmerktųjų verkė  o Augustina  ramiai giedojo ,,Sveika marių žvaigžde” kol  giljotina nukirto jos galvą. Netrukus žuvo Robespieras ir pasibaigė jo teroras. Tikintieji gavo teisę melstis. Augustinos dorybės, didvyriška ištvermė, jos giedotoji giesmė ,,Sveika marių žvaigžde” ir šiandieną  minima Prancūzijos jaunimo su didžiausia pagarba. Ši giesmė jai buvo viltis kentėjimuose ir paguoda mirties valandą.

Kam galima palyginti mūsų gyvenimą žemėje? Jis panašus į laivą, plaukiantį jūra. Malonu plaukti, kai šviečia saulė, kai vandenyno bangos nedidelės. Tačiau šiurpas ir nerimas, kai audros verpetai blaško laivą, kai vandens kalnai  verčiasi per laivo viršų. Keleiviai nusigandę dairosi, ar nepamatys žvaigždės, kuri yra ramybės ženklas, išsigelbėjimo  viltis.

 Milijonai katalikų sveikina ,,Sveika marių žvaigžde”. Kodėl taip sveikina? Prisimena tuos laikus, kai žmonija, prieš Kristaus gimimą, skendėjo tamsoje, klaidose, nedorybėse, stabmeldystėje ir neturėjo amžinojo gyvenimo vilties.

Žmonijos laivas plaukė per gyvenimo jūrą, bet laivas buvo be vairininko ir mėtomas šėlstančių audrų.  Iš Jokūbo giminės užtekėjo Žvaigždė, kurios vardas Marija. Per Ją atėjo žmonijos Gelbėtojas Jėzus Kristus.

Ar šiandieniniai žmonės, nutolę nuo Dievo ir Jėzaus Kristaus įsteigtos Bažnyčios, nesugrįžta į anuos laikus, kokie buvo prieš Kristaus gimimą?

Kai nuodėmės blogis aptemdys mūsų sielą ir sužalos gyvenimą, prisiminkime mergaitę Augustiną, kuri, kovodama paskutinę gyvenimo kovą, giedojo: ,,Sveika marių Žvaigžde”. Žvelki į Mariją, kai  ligos skausmai varstys kūną, kai būsi vienišas ir net artimųjų apleistas. Ji tikrai padės, nes yra aušros Žvaigždė, išganymo viltis ir nusidėjėlių gynėja. Amen.

                                  

27 diena

Marijos nusižeminimas

Paskutinės Vakarienės metu Jėzus Kristus ne tik įsteigė kunigystę ir švč. Sakramentą, bet Jis paliko nuolankumo pavyzdį. Paėmė dubenį vandens, apsijuosė rankšluosčiu ir pradėjo mazgoti apaštalų kojas. Petras  net bandė  prieštarauti, bet vėliau sutiko, kad Viešpats ir jam nuplautų kojas.

Numazgojęs kojas Jėzus pasakė: ,,Jūs mane vadinate Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš esu. Taigi, jei aš  Viešpats ir Mokytojas mazgojau jūsų kojas, tai ir jūs turite vienas kitam mazgoti kojas, nes aš daviau jums pavyzdį. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums, tarnas nedidesnis už savo valdovą, nė pasiuntinys – už tą, kuris jį siuntė. Jūs palaiminti, jei tai žinote ir tai darysite” /Jn.13,13 –17/.

Kojų mazgojimu Jėzus  išryškino  nusižeminimo svarbą.

Klausimas, kuri dorybė yra reikalingiausia? Kai svarstome savo santykius su Dievu,  atrodo reikalingiausia dorybė – tikėjimas. Kai prisimename būsimąjį, amžinąjį gyvenimą – daugiau vertiname viltį. Kai  atliekame pareigas Dievui ir artimui – reikalingiausia meilė. Tačiau visų dorybių pagrindas  yra nusižeminimas.

Paklausykime, ką kalbėjo apie nusižeminimą didieji Bažnyčios mokytojai, teologai:

Šv. Ciprijonas. ,,Nusižeminimas yra šventumo pagrindas”.

Šv. Jeronimas. ,,Pirmutinė krikščionių dorybė – nusižeminimas”.

Šv. Bernardas. ,,Nusižeminimas yra dorybių pagrindas ir sargas”.

Šv. Grigalius. ,,Nusižeminimas yra dorybių motina, mokytoja, šaknis, pradžia”.

Šv. Augustinas. ,,Jei nori būti didelis, pradėk nuo mažiausių daiktų.  Manai įsikurti aukštus tobulybės rūmus, pirmiau pagalvok apie gilų nusižeminimo pamatą”.

Kaip vertino nusižeminimą pranašai? Dievo pašauktieji pranašai žmonėms skelbė Dievo valią. Pagrindinis jų gyvenimo bruožas – nusižeminimas. Apie didžiausią pranašą šv. Joną Krikštytoją Jėzus pasakė: ,,Ko išėjote į tyrus pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? /Mt.11,7/.

Meskime žvilgsnį į Betliejaus tvartelyje gulintį ėdžiose Kūdikėlį Jėzų. Ar gali būti didesnis nusižeminimo pavyzdys? Dievas prisiėmė nuodėmingo žmogaus pavidalą ir tapo silpnu kūdikiu. Šis Jėzaus nusižeminimas atėjo per Viešpaties  tarnaitę Mariją.

Kodėl Jėzus pasirinko Mariją įsikūnijimo tarpininke? Ar todėl, kad Marija buvo kilusi iš garbingos Dovydo giminės? Taip, buvo svarbu aukšta kilmė. Bet ji buvo užmiršta nuošaliame Nazareto miestelyje. Šv. Paulius sako: ,,Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo  kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akimis  - žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra. Dievas  pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo,- kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą.” /1 Kor.1,27 – 29 /. Dievas pasirinko nusižeminusią Mergelę Mariją, kad sugėdintų karaliaus rūmuose sėdinčias, išsipuošusias, pasaulio tuštybėse paskendusias. Tik Marijai angelas Gabriėlis pranešė džiugią naujieną – pasaulio Gelbėtojo įsikūnijimą. Tik ji viena nuo apsireiškimo valandos tapo visų palaimintoji. Amen.

28 diena

Marijos išaukštinimas

Dailininkas nupiešė labai įdomų paveikslą. Jame begalės žmonių, nešančių įvairius kryžius. Visų priekyje kryžių neša į kalną Jėzus Kristus. Paskui jį - apaštalas Andriejus ir kiti Jėzaus apaštalai. Truputį atsilikę neša kryžius vyskupai, kunigai, vienuoliai, vyrai, moterys. Paskiausiai, kardais ginkluoti, kryžius neša kariai. Paveikslo kampe stipruolis dar tik renkasi kryžių. Šalia jo angelas laiko ploną kryželį ir rodo aukštyn į dangų. Ant kryželio užrašyta: ,,Šis kryžius - iš Dievo“. Kitame jo šone – baisi pragaro baidyklė, kuri ant stipruolio pečių deda storą, gumbuotą, didelį kryžių.  Paveikslo viršuje stovi ilgais rūbais apsirengusi Meilė. Ji svarstyklėmis pasveria kiekvieno prisiartinusio kryžių. Antrame kampe su kryžiumi ir palmių vainiku stovi Amžinybė. Prie jos parašyta: ,,Valandėlės kryžius atlyginamas amžinu užmokesčiu”

.Virš visų – nupieštas Dievas ir dangus.

Kokia buvo dailininko mintis piešiant šį paveikslą? Jei kryžius yra nusižeminimo, atsižadėjimo išraiška, tai kiekvienas mirtingasis eina per gyvenimą su pažeminimų kryžiumi. Svarbiausia iš kieno rankų tas kryžius; ar iš angelo, kurį siunčia Dievas, ar iš velnio, kurį siunčia pragaras. Kryžių besirenkantis stipruolis nenorėjo priimti angelo rodomo nedidelio kryželio. Už tai velnias  jam ant pečių krovė šimtus kartų sunkesnį, gumbuotą kryžių.

Šis epizodas žmonių gyvenime labai dažnai pasikartoja. Kai atsisakoma nešti savo pareigų kryžius, tai  iš velnio gaunamas neištikimybių, girtavimo ir kt. nusikaltimų gumbuotas kryžius. Kai nenorima nešti nusižeminimo kryželis, tai pasiimamas šimtus kartų sunkesnis puikybės kryžius. Kristus pasakė, kad sielos išganymo kelias yra siauras, erškėčiuotas, bet tiesus. Tik ne daugelis nori juo eiti.  Ieškantiems pražūties – kelias platus, vingiuotas, rožėmis klotas ir juo eina daugelis. Kiek reikia padaryti nedorybių, kol sunaikinama žmogaus nekaltybė, tikėjimas, malonės gyvenimas? Yra šventa, gyvenimo patvirtina tiesa: kas atsisako nešti lengvą nusižeminimo kryželį,  tas neišvengiamai pasiima puikybės, įvairių nedorybių kryžių. Čia reikia pridurti, kad per nusižeminimą einama prie teisybės svarstyklių ir į amžinąją garbę.

Gražiausias nusižeminimo ir išdidumo sugretinimas ir įvertinimas yra Jėzaus palyginime apie muitininką ir fariziejų. Mokytas, išdidus fariziejus ir žmonių nekenčiamas, nusižeminęs muitininkas.  Jie abu atėjo į šventyklą melstis. Fariziejus išskaičiuoja Dievui visus savo gerus darbus, o muitininkas, nedrįsdamas akių pakelti, meldžia Dievą: ,,Būk gailestingas man, nusidėjėliui”.  Šitas liko Dievo išteisintas, o fariziejus ne. Čia nereikalingas  paaiškinimas. Dievo akyse vertas ne tas, kas neša puikybės ar kitų nusikaltimų kryžių, bet kas yra nusižeminęs.

Gražiausią nusižeminimo pavyzdį paliko Viešpaties tarnaitė Marija. Ji nusižemino ne žodžiais, bet darbais. Arkangelas ją pavadino ,,malonės pilnąja, pagirta tarp moterų”, o Marija nusižeminusi tyli ir pasveikinimą svarsto savo širdyje. Ne viena mergaitė, pasaulio garbės ieškotoja Marijos vietoje būtų labai pasididžiavusi.  Kai  Jėzus pradėjo daryti stebuklus,  Marija tuo nesididžiavo, kaip kartais motinos didžiuojasi savo sūnaus tuščia garbe. Marija stovi po savo Sūnaus kryžiumi, kai Jėzus paniekintas, pasmerktas, apaštalų apleistas, labai kenčia fizinius ir dvasinius skausmus. Viešpats Mariją išaukštino, kad būtų pavyzdys nusižeminusiems, o išdidiems – sugėdinimas.

Laimingi būtume, jei pasektume Marijos nusižeminimo  pavyzdį. Tada kaip ji ir mes neštume nusižeminimo, atsižadėjimo  kryžių. Amen.

29 diena

Motina skaisčiausioji

            Ar kada nors domėjotės, koks turtas nenykstantis? Kai kas galvoja, kad auksas brangiausias turtas. Kiti galvoja, kad tai deimantas. Brangiausias turtas yra angeliškoji skaistybė. Galima įsigyti aukso, galima už jį pirkti deimantus. Tačiau didžiausios pasaulio brangenybės – skaistybės nenupirksi nei už auksą, nei už kitokias vertybes. Paskui skaistybę bėga visi, net didžiausi nusidėjėliai jai lenkiasi.

            Ką galvojo apie skaistybę didieji žmonės? Brolių parduotas  egiptiečiams Juozapas,   brangindamas  skaistybę, sutiko eiti į kalėjimą. Skaistybė jį išaukštino.

            Skaisčioji Zuzana, pasirinko mirtį, negu su ištvirkėliais prarasti skaistybę. Zuzaną išgelbėjo nuo mirties skaistybė. Visą gyvenimą branginęs skaistybę  apaštalas Jonas buvo labai mylimas Jėzaus Kristaus, kuris jam leido per Paskutinę Vakarienę padėti galvą ant savo krūtinės. Jis pirmas pribėgo prie Jėzaus tuščio kapo, jam Dievas apreiškė dangaus gyvenimo paslaptis. Apaštalas šv. Paulius norėjo, kad visi žmonės būtų skaistūs.  Šventos mergaitės Cecilija, Agnietė, Agota pasirinko kankinio mirtį, kad išgelbėtų angelišką skaistybę. Šv. Tomas su ugnimi vijo iš savo kambario nedorėlę, kuri norėjo jį suvilioti.

Jaunimo mylėtojas ir auklėtojas Dr. Tihamer Toth pasakė: ,,Viešpats Dievas  mums paliko iš Rojaus laikų tris gerus daiktus: gėles, žvaigždes ir nekaltas kūdikio akutes”.

Ar yra gražesnis veidas, skaistesnės akys už tas, kuriose kuklumas, drovumas, pasitikėjimas ir meilė? Jis gyvena Dievo Dvasia. Skaistybė traukia akis grožėtis, širdį gėrėtis, o valią mylėti.

Kodėl Marija yra visų laikų, visų tautų labai mylima, garbinama, menininkų piešiama, muzikų ir poetų apdainuojama? Todėl, kad Marija yra skaistybės idealas, kad joje visos dorybės buvo aukščiausiame laipsnyje, o ypatingai nekaltumas.  Ji saulės rūbais apvilkta,  žvaigždžių vainiku apvainikuota dangaus garbėje su Dievu ir šventaisiais. Amen.

30 diena

Balčiausias bokšte

Kai graikų didvyris Herkulas atsidūrė gyvenimo kryžkelėje, niekaip negalėjo suvokti, į kurią pusę eiti. Staiga prieš jį atsirado dvi moteriškės su savo pasiūlymais. Pirmosios vardas Nuodėmė, o antrosios – Dorybė. Pirmoji prašneko: ,,Aš matau, kad tu nežinai, kuriuo keliu eiti. Eik su manimi. Mus abu pasitiks džiaugsmai, gėlės ir pasitrauks į šalį vargai. Visas tavo rūpestis bus: ko nori gerti, valgyti ir ko trokšta tavo jausmai. Jei manęs klausysi, visi smagumai bus pasiekti  be vargo ir be darbo”.

Antroji tarė: ,,Herkulai, aš nenoriu tavęs apgaudinėti. Kalbu atvirai ir aiškiai: dievai sujungė didybę, džiaugsmą su darbu ir prakaitu. Jei nori, kad Graikija vertintų  tavo gerumą, padaryk jai ką nors gero. Jei nori, kad tavo laukai neštų gausų derlių, gerai įdirbk ir patręšk savo dirvą. Jei nori būti stiprus, paklusk proto reikalavimams”.

–Herkulai, Dorybė žada tave vesti sunkiu keliu. Aš tave vesčiau džiaugsmų keliais. Eik su manimi.

–Vargše, ką gero tu gali duoti? Juk tu neturi ne  truputėlio laimės. Tu pavargsti ne nuo darbo, bet nuo tinginiavimo. Tu bręstančius jaunuolius išmokai nedorybių ir vedi į pražūtį, nes nakties tamsoje jie nusikalsta, o dieną miega. Nuodėme, tu esi nemirtinga, bet tave dievai išstūmė iš savo draugijos  ir net dori žmonės nuo tavęs nusigręžė. Mano vieta tarp dievų. Esu laukiama dorų žmonių. Kas žemėje kilnu, dora ir šventa, viskas išplaukia iš manęs. Herkulai, pasirink mane. Eik su manimi ir būsi amžinai laimingas.

Pasaulis yra kovų laukas. Dorybė ir nuodėmė kovoja dėl žmogaus sielos. Kiekvienas  prieina gyvenimo kryžkelę, kai reikia apsispręsti – su kuo keliauti per gyvenimą. Du pasauliai siūlo  pasirinkti : malonumus, viliones arba  darbą, kantrybę, susivaldymą. Tai nuodėmės ir dorybės varžytinės. Tai kūno ir sielos imtynės. Tai greitai praeinančių malonumų ar amžino gėrio pasirinkimas.

Klausimas, ar nori laimėti kovą? Ar nori išvengti pavojingų gyvenimo kryžkelių? Jei taip, tai savo širdį ir protą nukreipki į Mariją – balčiausią apsaugos bokštą. Tegu skamba Jėzaus Kristaus žodžiai: ,,Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie matys Dievą”.

Bręstanti jaunystė, nevaldomi kūno geismai ne vieną nutempia į neskaistumo purvus. Tas graužia kūno ir sielos sveikatą. Kur apsauga? Kas pagelbės? Nekaltybės karžygė, dorybių Mokytoja, pagundų ramintoja, balčiausias bokštas – Marija.

Bandykime įsivaizduoti, koks apgailėtinas vargšas ištvirkėlis. Vagis  apvagia kitus, neskaistus  - pats save, nes naikina kūno ir sielos jėgas, gabumus ir gyvenimo džiaugsmą.

Balčiausias skaistybės bokšte – Marija, išmelsk malonę mūsų jaunimui ir šeimoms branginti skaistybę, per gyvenimą pereiti tyromis  širdimis ir amžinybėje regėti Dievą. Amen.

31 diena

Dangaus Karaliene

Paryžiuje yra Marijos Širdies bažnyčia. Vienais metais, paskutinę gegužės mėnesio dieną bažnyčioje vyko iškilmės. Būrelis vaikučių pirmą kartą priėmė šv. Komuniją. Kai kunigas skaitė pasiaukojimo Marijai aktą, staiga apsiniaukė dangus ir pasidarė naktis. Švytavo žaibai, griaudėjo griaustinis ir kilo didelė audra. Bažnyčios tamsoje  švietė Šv Komuniją priėmusiųjų rankose laikomos žvakutės. Netoliese bažnyčios  trinktelėjo griaustinis ir visus labai išgąsdino.  Kunigas, po trumpos pauzės,  peržvelgė akimis išsigandusius vaikus ir jų tėvelius, sušuko: ,,Jūs girdite audrą. Audra, tai gyvenimo pavojų, priespaudos, tamsybių ir klaidų paveikslas. Pagalbos ieškokime po Marijos apsiaustu. Aš jūsų klausiu, ko galite bijoti po Marijos apsiaustu? Nieko, nes ji savo vaikų vargus nešioja savo širdyje. Tai tvirtinu iš savo patirties. Kai širdis gauna Dievo dovaną – mylėti Mariją ir jos pagalbos ieškoti bandymuose, kovose ir varguose,  tai ji turi būti rami, laiminga. Mariją mylinčios sielos kelias yra tiesus, atviras ir tikras. Brangieji, nepamirškite, kad jūsų dangiškos Motinos Marijos apsiaustas bus jums apsauga mirties valandoje. Kaip šiandieną jūsų širdys yra skaisčios,  taip tegu  tokios išlieka visą gyvenimą, nors tektų pergyventi dideles audras.

Šiandieną jau 31 –ji gegužės diena. Mes skirsimės su gegužinėmis pamaldomis. Užges žvakės ant altorių. Tegu neužgesta jūsų širdyse meilė Marijai. Ir po gegužės tepasilieka Marija jūsų tikėjimo, pamaldumo ir visų širdies troškimų centru.

Kai susidraugavę žmonės išsiskiria, tai vienas kitam iš širdies  palinki. Mes visi per visą gegužę draugavome su Marija. Todėl nuoširdus mano linkėjimas jums: ,,Neužmirškite savo Motinos Marijos. Laimėje ir nelaimėje, sveiki ir susirgę, šiokiadieniais ir šventėmis sveikinkite Mariją nuoširdžiai melsdamiesi: ,,Sveika Marija…“

Antras mano linkėjimas. Tegu Viešpats Jėzus suteikia jums laimės regėti Marijos garbę danguje.

Trečias linkėjimas. Įsigykite Marijos dorybes, kad po žemiškos kelionės, sugrįžę į dangiškojo Tėvo namus, turėtumėte laimės su Marija ir šventaisiais gyventi amžinybės džiaugsmais ir laime.

Baigdamas noriu jus įkvėpti, kad visada trokštumėte dangaus laimės. Aš silpnas žmogus, nusidėjėlis negaliu jums kalbėti apie Dievą, angelus ir šventuosius. Esu nepajėgus nupiešti dangiškos laimės paveikslą.  Bet ačiū Dievui, Šventajai Dvasiai, kuri kalbėjo per įkvėptus pranašus, kad dangus – tai švč. Trejybės sostas ir dangaus šventųjų laimės buveinės.

Kai Jėzus žengė į dangų, apaštalams kalbėjo: ,,Mano  Tėvo namuose yra daug buveinių…aš einu jums vietos paruošti”/Jn.14,2/ Paklausykite, ką pasakė šv. Paulius: ,,Ko akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį  neįėjo, ką Dievas prirengė tiems, kurie jį myli”/1 Kor.2,9/

Šv. Jonui buvo apreikšta: ,,Aš mačiau didelę minią, kurios niekas negalėjo suskaityti, iš visų tautų, giminių, kalbų ir rasių. Jie stovėjo ties sostu Avinėlio akivaizdoje, apvilkti baltais drabužiais ir palmės buvo jų rankose” /Apr.7,9/ Štai kokia dangaus tėvynė, kurios Karalienė Marija.

Kas pateks į dangaus grožybes? Kas bus vertas savo akimis regėti Dievą ir Jėzaus Motiną Mariją? Mums atsako psalmininkas: ,, Kieno rankos nekaltos  ir širdis nesutepta, kuris savo sielos nekreipia į tuštybę ir klastingai neprisiekia savo artimui, tas ims iš Viešpaties palaiminimą”/Ps.23,3/.

Iš tikrųjų, mūsų Tėvynė dangus, bet kelias į jį tik per Mariją. Kaip buvai su Marija per šį gegužį, taip su ja pasilik visus metus, visą savo gyvenimą ir visada turėk skaisčią, nekaltą širdį, jai aukok savo nuoširdžias maldas. Ji gailestingumo apsiaustu tave apgaubs dabar ir mirties valandą. Amen.