Gyvenimas prieš gimimą

                GYVENIMAS PRIEŠ GIMIMĄ

Nuo seniausių laikų žmonės klausė, ar negimęs kūdikis turi sielą? Ar jis jau žmogus? Ką jis išgyvena ir  patiria prieš ateidamas į šį pasaulį? Kada jis pradeda gyventi?

Dar neseniai buvo tvirtinama, kad ilgiausią laiko dalį motinos įsčiose vaisius yra tik bejausmis, primityviai vegetuojantis ,,kažkas”.

 Kai kas ir šiandieną įsivaizduoja gemalą esant tiktai ląstelių gumulėlį.

Prof. Rita Ziusmut (buvusi Vokietijos sveikatos reikalų ministrė) rašo: ,,Norėčiau, kad jaunos mamytės ir tėveliai užmegztų gyvą ryšį su savo kūdikiu dar prieš jam užgimstant. Kas turės nuovoką apie dvasinį ir fizinį kūdikio skleidimąsi įsčiose, geriau supras vėlesnį vaiko vystymąsi bei poreikius. Sutuoktiniai galės žymiai sąmoningiau ir atsakingiau nuspręsti, ar jie nori turėtų vaikų, ar ne.

Tikiuos, kad informacija apie negimusią gyvybę padės daugeliui piliečių laisvai ir brandžiai iš anksto apsispręsti ir išvengti konfliktinių situacijų sąryšyje su neštumu. Gilesnis pažinimas padės suvokti: kad tiek negimęs, tiek gimęs kūdikis laukia mūsų meilės, globos ir pagarbos jo žmogiškai būčiai”.

Šiuolaikiniai mokslininkai apie žmogaus gemalą

 Mokslininkai  8–12 savaičių kūdikį vadina gemalu, o po to – vaisiumi.

Dar neseniai buvo samprotaujama, kad žmogaus gemalas besivystydamas kartoja žemesniųjų gyvūnų gemalų vystymosi stadijas. Pavyzdžiui mokslininkas Ernstras Hekelis 1866 m. paskelbė vadinamą biogenetinį dėsnį. Pagal jį, individualus žmogaus vystymasis suprastinta forma atkartojąs visas žmonijos evoliucijos stadijas: gemalas  pereina žuvų, varliagyvių ir kitų gyvūnų gemalų stadijas. Šiuolaikinis embriologijos mokslas Hekelio biogenetinį dėsnį paskelbė klaidingu ir jį atmetė. Nežiūrint į tai, Hekelio biogenetinis dėsnis dar dėstomas kai kuriose pasaulio mokyklose. Sovietinei ateistinei ideologijai šis aiškinimas buvo priimtinas ir jo laikėsi daugelį metų.

Naujausi moksliniai tyrinėjimai tvirtina, kad žmogaus gemalas ankstyviausiose vystymosi stadijose nėra tapatus žuvies, roplio ar paukščio gemalui.

 Šiuolaikiniai mokslininkai: embriologai, neurologai, psichologai, pasitelkę elektroninius mikroskopus, ultragarso aparatūrą ir endoskopiją (tiesioginį kūdikio stebėjimą motinos įsčiose per specialų vamzdelį) padarė stulbinančių atradimų. Jie sužinojo ir visiems paskelbė daug dalykų apie negimusio žmogaus gyvenimą. Jie nustatė, kad po 24 valandų nuo apvaisinimo gemalas jau turi visas organizmo sistemas kaip ir suaugęs individas: odą, širdį, kepenis, plaučių pradmenis, lyties užuomazgą, centrinės ir periferinės nervų sistemos pradmenis. Kai žmogaus gemalas dar nesiekia 2 mm dydžio, jau funkcionuoja jo smegenys, valdydamos jo tolimesnį vystymąsi. 3,5 mm dydžio – 25 dienų žmogaus gemalas jau turi visus svarbiausius organus.

 Kaip mokslininkas Ernstas Hekelis, taip ir kiti juo besiremiantys aiškinimai suklaidino daug žmonių, nes mokslo vardu teigė, kad žmogaus gyvenimas prasideda ne nuo jo pradėjimo momento, bet jam gimus. Tai buvo klaidingas, žalingas tvirtinimas.

Kaip greitai auga vaisius motinos įsčiose?

         Paveikslėlis rodo vaisiaus vystymąsi nuo 9 iki 38 savaitės.

Per pirmąsias 8 savaites apvaisintas kiaušinėlis tampa 3 cm dydžio gemalu.

10-sios savaitės pabaigoje vaisiaus dydis padvigubėja: jis jau siekia 6 cm.

 14-sios savaitės pabaigoje jis vėl padidėja dvigubai: jis jau siekia  12 cm.

 26-ją savaitę dar padvigubėja: jis jau 24 cm.

 38 – sios savaitės gale, prieš gimimą, susirietęs vaisius, yra 36 cm, o išsitiesęs siekia 49– 52 cm. Augimo tempai didžiausi pradžioje.

1.Apvaisintas kiaušinėlis –zigota skyla pirmiausia į dvi ląsteles–blastomerus, šie savo ruožtu dalijasi toliau.

2. Po 3 dienų iš kelių blastomerų susidaro apskritas darinys, ląstelių kekė, vad. morulė.

3. 4 dieną įsiveržia skystis ir susidaro dvi ląstelių grupės: viduje vad. embrioblastas, iš kurio paskui išsivysto gemalas, ir ploną sienelę sudarantis ląstelių sluoksnis – trofoblastas (gr.trofhe – mityba), vėliau tampantis chorionu arba placenta. Ši pūslelę primenanti gemalo vystymosi stadija vadinama blastocista.

4. Aplink gemalo užuomazgą (embrioblastą) formuojasi  amniono ertmė /vėliau ji, kaip vaismaišis, apgaubia visą gemalą/. Pačią  blastocistą gaubia choriono  dangalas. Motinos kraujas iš gimdos gleivinės patenka į ertmes tarp choriono išaugų.

5. Vėlesnėje stadijoje mažąjį gemalą viduje gaubia  amniono dangalas (vaismaišis), o iš išorės chorionas. Trynio maiše yra kraujo apytakos ir žarnyno užuomazga. Vėliau jis sunyksta.

Gyvenimas prieš gimimą

Čia pateikiama medžiaga  iš vokietės Kotrynos Cimer 1984 m išleistos knygos ,,Gyvenimas prieš gimimą”. Joje rašo, kad  žmogaus gyvenimas pradeda vystytis nuo pirmųjų ląstelių dalijimosi. Gimimas yra tik perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą.

 Moksliniai tyrimai nustatė, kad žmogus yra žmogumi nuo paties jo pradėjimo. Nuostabūs atradimai visiškai pakeičia mūsų sampratą apie kūdikį motinos įsčiose.

Gyvenimas iki gimimo prasideda tada, kai vyriškoji lytinė ląstelė susijungia su subrendusiu moteriškuoju kiaušinėliu. Nuo to momento prasideda organizmo vystymasis, kuris užsibaigia mirtimi. Šio proceso ne vienas etapas neatsiranda be parengimo ir nepraeina be pasekmių.  Gimimas tėra tik perėjimas į kitą būvį.

Pirmomis dienomis po daugkartinio ląstelių dalijimosi susidaro jaunasis gemalas, vadinamas blastulė. Jis įauga į motinos gimdos audinius ir tiesiogiai įsijungia į motinos medžiagų apykaitą. Per mitybą užsimezga pirmieji santykiai tarp motinos ir kūdikio. Jie lemia būsimąjį organizmo vystymąsi.

Gemalas dalyvauja visame, kas motinai atsitinka. Ką ji išgyvena – džiaugsmą, susijaudinimą, baimę ar rūpestį – visa tai daro įtakos širdies ritmui, kraujotakai ir medžiagų apykaitai. Kraujas po visą organizmą išnešioja hormonus, atitinkančius išgyvenamą situaciją; tai patiria ir gemalas.

Šiandieną jau žinoma, kad kūnas reaguoja į dvasinius išgyvenimus. Kai išsigąstame, širdis ima greičiau plakti. Kai patiriame siaubą ar baimę, išmuša prakaitas. Šias reakcijas sukelia smarkiai susijaudinus kūne pasigaminami ir per kraują išnešiojami hormonai. Mažytis gemalo kūnelis, žinoma, dar nesąmoningai, priima motinos kūno signalus apie jos jausmus ir išgyvenimus.

Neįsivaizduojamai smulkutėse smegenyse jau išsiskiria subtilios struktūros, anksti ima veikti pojūčiai, labai anksti pradeda jausti išorinius dirgiklius ir ,,atsakinėti” judesiais, atsiskleidžia pirmutinės sielos apraiškos. Dabar pagrįstai tvirtinama, kad pirmosiomis savaitėmis po prasidėjimo užsimezga dvasinis ryšys  tarp motinos ir jos įsčiose bręstančio kūdikio. To meto motinos pergyvenimai persiduoda vaisiui.

Pačių motinų pastebėjimai

 1. Nėščia dažnai lipdavau ant aukšto atsinešti lašinių. Paaugęs kūdikis labai mėgo kopinėti laiptais, o vaikas laipiojo po medžius, karstėsi per tvoras…

 2. Laukdama kūdikio apsivogiau (pasisavinau valdišką turtą). Gimęs vaikas, paskiau jaunuolis vagiliavo. Jis iš prigimties visam gyvenimui tapo  kleptomanas – vagis.

3. Kai laukiau kūdikio tik vieną kartą pamačiau ir nusistebėjau nepažįstamo žmogaus negražiai rudais plaukais. Gimė duktė su tokios pat  spalvos plaukais, nors visoje mūsų giminėje nebuvo rudaplaukių.

Kokiose sąlygose būna gemalas?

Gemalas būna paniręs skystyje, vadinamojoje amniono  ertmėje, ir apgaubtas amniono dangalu. Jį gaubia dar ir antrasis  gaureliais apaugęs choriono dangalas, kuris  paskiau su gimdos audiniais sudaro placentą. Dviejų savaičių gemalas gauna maistą iš motinos kraujo per choriono išaugas arba gaurelius /vėliau susiformuoja virkštelė/.

Trečiąją savaitę įvyksta ypač svarbūs pakitimai. Apie penkioliktąją dieną pasirodo pirmieji kraujo indai. Dar po kelių dienų mažutėje 1,7 mm gemalo krūtinėlėje įvyksta naujas stebuklas: dvi gyslos susijungia į širdį, kuri jau prieš 21-ją gyvenimo dieną ima plakti ir varinėti kraują po kūnelį. (Šiuo momentu motina jau numano esanti nėščia, nes sutriko mėnesinių ciklas).

Mažoji širdelė iš pat pradžių būna ypatingai stipri. Ji aprūpina krauju ir deguonimi sparčiai besivystančias smegenis, kur intensyviai dauginasi ląstelės. Naujausieji stebėjimai elektroniniu mikroskopu atkleidė dar vieną nuostabų dalyką: septintąją savaitę susidaro nervų sistemos ląstelių junginys, arba sinapsės, perduodančios žinias tarp smulkiausių nervų skaidulų. Seniau buvo galvojama, kad šios jungtys atsirandančios tik po gimimo. Tuo pačiu metu formuojasi daugeriopos tinklinės smegenų struktūros: jos priima informaciją apie gemalo padėtį motinos kūne, spaudimą į jo kūnelį, temperatūrų skirtumą. Taip atsiranda sąlygos tikrovės pajautimui bei patyrimui.

Yra pastebėta, koks nuostabiai tikslingas ir darnus yra šis ankstyvasis vystymasis: visi atsirandantys organai bei sistemos ugdo ir skatina vieni kitus. Pradžioje ypač greitai vystosi smegenys ir širdis – jie iš pat pradžių užtikrina kūno ir sielos vienovę. Vėliau procesų kaita bei sąveika tampa tokia sudėtinga, kad tiesiog pranoksta mūsų įsivaizdavimo galimybes. Visos naujai susidarančios sistemos, nors jos dar nebūna išsivysčiusios iki galo, iš karto panaudojamos. Tai dar kartą įrodo, kad mūsų sugebėjimai įgyjami gerokai prieš gimimą.

Raidos stebuklas ne specialistui darosi labai raiškus stebint rankų plaštakų formavimąsi. Vėlgi viskas, kaip ir širdies atveju, vyksta sunkiai įsivaizduojamu tempu.

Apie 28-ją dieną atsiranda būsimųjų rankų žymės, du maži gūburėliai. Jau po trijų dienų priekinė dalis paplatėja: po dviejų dienų rankytė dar pailgėja ir jau visai aiškiai skiriasi plaštaka. Iki 41-sios dienos atsiranda pirštų žymės, dilbio ir žasto kaulų kremzlės.

Visa sudėtinga lytėjimo sistema formuojasi 14 dienų – o juk ji glaudžiai susijusi su kalba ir protu. Pamažu rankos per pažastis ir alkūnes linksta į vidų, artėdamos viena prie kitos, pagaliau pasiekia burną, pirmąjį lytėjimo organą. Vėliau pasitaiko, kad kūdikis įsčiose žinda savo nykštį.

Gemalo kūnelio laikysena primena dūdele grojantį muzikantą. Kojos vystosi panašia eiga, tik kiek vėliau už rankas. Jei pažiūrėtume sulėtintu dažniu nufilmuotą šį augimo procesą, pastebėtume tam tikrą ,,augimo judesį”, griebimo užuomazgą. Kitaip tariant, rankų ir plaštakų lenkimas būsimų sąnarių vietoje jau pranašauja būsimus judesius: vėliau visas kūnelis gali susilenkti ir išsitiesti, o galva kiek pasisukti. Tai pirmosios gemalo elgsenos apraiškos.

Sulaukęs aštuonių savaičių žmogaus gemalas, nuo tol medikų vadinamas vaisiumi, jau turi rankas, kojas, vidaus, lyties organus, net akių vokus ir krūtinės spenelius: jis jau visai išsivystęs, nors dar nesubrendęs. Ši trijų centimetrų būtybė tarsi tupi motinos įsčiose. Aplink burną vaisius ima jausti palietimus, vystosi uoslės ir skonio juslės (jis paniręs salstelėjusiame skystyje).  Pradeda veikti ir pusiausvyros aparatas, o po kelių savaičių kūdikis galės girdėti tėvų balsą.

Galėtume netgi pavadinti vaisių socialia būtybe – juk jis jaučia ir gali reaguoti judesiais…. Žinoma, jo suvokimas žymiai skiriasi nuo vėlesnio žmogaus suvokimo. Bet jis jau savotiškai jaučia, ar tėvai jo nori, ar su meile jo laukia.  Viena yra tikra: visi šie ankstyvi išgyvenimai atsiliepia tolesniame gyvenime.

Sparčiai vystosi centrinė nervų sistema. Šešių savaičių gemale matomas nervinis vamzdelis (būsimas stuburas su nugaros smegenimis) ir smegenys su viena raukšle sprando viršuje. Choriono dalys po gemalu.

Aštuntą – devintą savaitę širdis ir kepenys užima visą krūtinės ląstą. Širdis ypač gerai maitina krauju smegenis – jos gausiai apraizgytos kraujagyslėmis.

Vienuolikos – dvylikos savaičių vaisius primena kūdikį. Aiškiai skiriasi jo lytis. Iš trynio maišo liko tik maža apskrita pūslelė – ji jau pasitarnavo gemalo kraujotakos užuomazgai ir tolydžio nyksta.

Devintą savaitę kūdikis pažįsta daug naujų dalykų iš jį supančios intrauterinės aplinkos ir bando judėti. Į lengvą lūpų palietimą jis reaguoja viso kūno judesiais. Jei paliečiama plaštaka, gniaužiasi pirštai – tai jau griebimo reflekso užuomazga (šiuos įgūdžius kūdikis parodo tuojau po gimimo). Akių vokai taip pat darosi jautrūs: juos palietus, vaisius varto akutes.

Negimęs kūdikis ne tik reaguoja, ne tik kartoja gamtos numatytą genetinę programą, bet  rodo ir savarankiškas pastangas, kurias savo ruožtu nuolat koreguoja aplinka. Pirmieji judesiai dar būna užprogramuoti: kūnelis išsitiesia ir vėl susiriečia.

12-ją savaitę pasirodo pirmieji čiulpimo ir rijimo refleksai, specialus refleksas, kurio dėka vėliau  naujagimis, palietus jo skruostą, pasisuka ir randa motinos krūtį; vaisius spardosi, stumiasi kojomis (šie judesiai padeda gimstančiam kūdikiui aktyviai vaduotis iš motinos įsčių). Kai kūdikis ateina į šį pasaulį, jo mimika būna tokia įvairi, kad tėvams lieka tik stebėtis. Niekieno nepamokytas kūdikis sugeba savo mimika aiškiai pareikšti motinai, ko jam trūksta, kas jam malonu ir kas nepatinka. Ultragarsu galima tiksliai fiksuoti veidelio išraišką dar motinos įsčiose.

Kai nuo dešimtos savaitės prasideda antrasis nėštumo trečdalis, susirietęs vaisius būna 6 cm dydžio, jis vis imliau priima aplinkos ir patirties teikiamas pamokas: tai suprantama, nes ir savo juslėmis jis vis daugiau patiria. Ypač sparčiai ir įspūdingai vystosi lytėjimo juslė. Trečiojo mėnesio pabaigoje didžioji kūnelio dalis ima jausti palietimus. O jų netrūksta, nes vaisius arba pats gyvai junta ir vartosi, arba jaučia motinos judėjimą ir glostymą per odą. Kiekvieną kartą toks palietimo signalas perduodamas į besivystančias smegenis, čia ,,apdorojamas”, ir toliau siunčiamas.  Kiekvienas toks signalas padeda toliau vystyti jautrius smegenis ir ugdo naujus sugebėjimus. Be to, šie lytėjimo patyrimai būtini harmoningai nervų sistemos veiklai.

Šiuo metu vaisius jau ima jausti ir pusiausvyrą. Vidinė ausis, vadinamasis labirintas,  leidžia vaisiui orientuotis svorio jėgos atžvilgiu – šią informaciją savo ruožtu apdoroja smegenys. Pusiausvyros ir lytėjimo pojūčiai yra labai svarbūs besivystančioms smegenims. Jie jas tvarko ir organizuoja. Motinai vaikščiojant, sūpuojantis ar dirbant, kūdikis įgyja naujos patirties, darosi vis ,,gudresnis”. Per šiuos pojūčius jis gauna informacijos iš savo paties  raumenų ir sąnarių, mokosi patirti save.

Visa tai vaisiui leidžia savarankiškai judėti mažame įsčių pasaulyje: pakeisti padėtį, povyzą ir kuriam laikui ją išlaikyti. Kai vaisiui padėtis darosi nebepatogi, jis gali suspurdėjęs įsitaisyti ,,jaukiau”. Antrąjį nėštumo trečdalį gimdoje dar tiek daug vietos, kad kūdikis gali tiesiog vartytis kūlvirsčia. Kiekviena nauja situacija praturtina besivystančias smegenis  nauju sprendimu.

 Dvyliktą savaitę susirietęs vaisius tesiekia tik 6-8 cm dydžio, tačiau jis jau patiria daugybę pojūčių ir gali atlikti savarankiškus veiksmus.

Nors iš pažiūros tai atrodo  paprasta,- sugriebti, išsitiesti, pasisukti, čiulpti,- iš tikrųjų kiekvienas toks veiksmas yra daugiapusis įvykis, kuriame dalyvauja  išlavėję pojūčiai ir judėjimo įgūdžiai. Šios jėgos veikia ne padrikai. Jos susilieja į prasmingą veiksmą tik paklusdamos tam tikrai tvarkai. Šią tvarką palaiko skirtingi iš smegenų gaunami impulsai: vieni skatina informacijos perdavimą, atverdami jai kelią, kiti ją slopina. Taip išskiriami nesvarbūs dalykai.

Teisingai priimti skatinančius ir slopinančius impulsus svarbu ne tik vaisiui, bet ir kūdikiui, o vėliau suaugusiam žmogui. Be šio proceso neapsieina nė menkiausias veiksmas – ar būtų kišamas į burną nykštys, ar imamas pieštukas, žaidžiamas tenisas ar taisomas televizorius. Štai kodėl taip gerai būna išvystyti naujagimio smegenų tinklai, tokia sparti kūdikio savivokos pažanga: jau motinos įsčiose veikia visos jo juslės, jau ten jis apsiginkluoja specifiniam žmogiškajam  patyrimui ir veikimui.

Taigi dar kartą įsidėmėkime: judesys yra vienas pirmųjų vaisiaus sugebėjimų. Kartu su besivystančiais pojūčiais, judesiai rodo dvasinį jo vystymąsi. Žmonėms ir gyvūnams tai yra pirmoji be žodžio ryšio priemonė. Suvokę šiuos ryšius, suprasime, kaip nepaprastai svarbus ir vėliau lieka judėjimas, tikrovės patyrimas dvasiniam bei socialiniam vaiko išsivystymui.

Tarp devintos ir dvyliktos savaitės vaisius stebina mus naujais savo sugebėjimų ryšiais. Palietus kaktą, jis jau sugeba nusukti galvą, kad išvengtų trikdymo. Arba jis gali suraukti kaktą, pakelti antakius. Vaisiaus galva nebėra tiek palenkta kaip ankstesniais mėnesiais. Savo  proporcijomis jis kaskart vis labiau panašėja į kūdikį, o veidelis gražėja. Jis jau gali judinti bemaž atskirai riešus ir alkūnes, nykštį atskirti nuo kitų pirštų. Pasirodo pirmieji švelnūs nageliai. Įdėmus stebėjimas leidžia atskirti lytį jau nuo dešimtos – vienuoliktos savaitės.

Nuo dvyliktos savaitės vaisius gali pakelti viršutinę lūpą – veidas nušvinta savotiška šypsena. Iš tikro tai yra čiulpimo reflekso apraiška. Čiulpimui prisitaiko  ne tik lūpos, bet ir visa burnos ertmė. Vaikas praryja truputį jį plukdančio skysčio, įsisavindamas jo naudingąsias medžiagas. Šiame skystyje vaisius dar gali laisvai plaukyti. Virkštele jis jungiasi su chorionu, būsimąja placenta. Skystyje susidaro brendimui palankios sąlygos: 1.vaisus gali tolygiai augti; 2. jis nesuauga su gaubiančiais dangalais; 3. apsaugomas nuo smūgių; 4. gali laisvai judėti (skystyje sumažėja svorio jėga); 5. užtikrinama tolygi šiluma.

Ketvirtą mėnesį atsiranda naujų svarbių permainų. Nuo šiol vaisius aprūpinamas deguonimi ir maistu per placentą (ji ketvirtame mėnesyje yra apie 8 cm storio). Jo kūnas funkcionuoja kaip atskira, nors nuo motinos organizmo dar priklausoma, sistema. Ši 14 cm būtybė turi jau uždarą kraujotaką, širdutė perpumpuoja 30 litrų kraujo per dieną (naujagimio širdis – 350 l). Dar viena esminga naujovė; vaisius jau pats gali šiek tiek reguliuoti medžiagų apykaitą (pvz. kai ką sulaikyti ar išlyginti), jei motina serga ar yra pavargusi.

Deja, dar ne viską kūdikis gali išlyginti. Jo organizmas yra nepajėgus susidoroti su deguonies trūkumu. Jei motiną ištinka sunkūs dvasiniai išgyvenimai arba – dar blogiau - jei ji rūko, tuomet per placentą tiekiamo deguonies nepakanka. Bejėgis vaisius ir prieš infekciją, (pvz. jei motina užsikrečia raudonike arba toksoplazmoze). Paveldėti trūkumai ir kenksmingos medžiagos, ypač ankstyvuoju gemalo laikotarpiu, gali palikti nepataisomus pėdsakus. Todėl kiekviena nėščioji savo negimusiam kūdikiui turėtų padėti išvengti tokios rizikos: nerūkyti, negerti alkoholinių gėrimų, protingai maitintis, dėvėti laisvus drabužius, o vaistus vartoti tik būtinų būtiniausiu atveju. Vyras savo ruožtu turėtų stengtis apsaugoti būsimąją motiną nuo nemalonių dvasinių išgyvenimų.

Per šį antrąjį vystymosi trečdalį, kaip matėme, vaisius daro sparčią pažangą – rengiasi savarankiškam gyvenimui. Penktąjį mėnesį širdutė plaka taip stipriai ir garsiai, kad jos galima klausytis stetoskopu. Ir vaisiaus judesiai tampa energingi –juos ima jausti motina. Auga plaukai ir blakstienos, kūnelį dengia riebalų sluoksnis, saugantis švelnią odą. Nuo viršugalvio iki užpakaliuko jis siekia iki 20 cm., o nuo galvutės iki kojyčių – 27 cm. Motinos įsčių prieblandoje vaikutis jau kartais ima miegoti. Dažniausiai jis prisitaiko prie motinos ir perima jos dienos ir nakties ritmą.

Negimusio ir gimusio sapnai

Daugelis žmonių pasakoja, kaip kartais jie sapnuoja savo būklę prieš gimimą: ,,Jaučiu, kad surietęs nugarą ir įtraukęs rankas tupiu rausvai rudoje motinos įsčių prieblandoje. Keista, ten girdėti nemaža triukšmo”.

Ar šis suaugusio žmogaus sapnas tikrai vaizduoja situaciją iki gimimo, ar tik atspindi jo vėlesnius tos būklės įsivaizdavimus? Šimtai suaugusių žmonių sapnų buvo sulyginta su jų motinų neštumo ir gimdymo anamnezėmis. Pasirodė, kad kai kurie motinos įsčiose patirti dalykai anaiptol nepamirštami. Vėliau jie vėl gali išplaukti sapnuose, susiliedami su augančio žmogaus įspūdžiais. Kitaip tariant, įsčiose pergyventi jausmai apvelkami vėlesnio sąmoningo gyvenimo įvaizdžiais. Pavyzdžiui, jaunas žmogus sapnavo, kad jis susigūžęs sėdi šuns būdoje, į kurią kanopomis spardo arklys. Panagrinėjus jo motinos neštumo istoriją pasirodė, kad prieš gimdymą ji buvo kritusi laiptais ir tada kelis kartus užsigavo pilvą.

Vaisius taip pat sapnuoja. Žinoma, tie sapnai yra kitokie negu mūsų,  nes jo aplinka ir pergyvenimai yra daug ribotesni. Jo patyrimai yra tarsi atskiri blyksniai, jie dar nesijungia į prasmingą asociacijų grandinę, kurią vėliau žmogui įtakoka platus patirties horizontas. Todėl vaisiaus sapnus galėtume įsivaizduoti esant labai fragmentiškus, žymiai padrikesnius už vėlesnius kūdikio sapnus. Raumenų trūkčiojimai, žagsėjimas (vaisiui pasitaiko netgi ir tai), virkštelės palietimas rankomis, malonus ar nemalonus motinos balsas, garsus ar tylus šlamesys, motinos pilvo paspaudimas – visi šie maži išgyvenimai, jeigu nepabudina vaisiaus, tam tikru būdu atsispindi jo sapnuose. Veikiausiai jo sapnai  glaudžiai susiję su motinos išgyvenimais– išreiškia kažką panašaus į ,,saugią ir patikimą būseną”, arba ,,baimę ir pavojų” ir pan. Juk nebūtina mokėti žodžiais įvardinti jausmus, galima tiesiog tai išgyventi.

Šiuo vystymosi tarpsniu suaktyvėjusios smegenys leidžia vaisiui tam tikra prasme ir savo veiklą pasverti, tvarkyti. Kai kuriuos veiksmus ir patyrimus jis noriai kartoja. Pvz. stengiasi žysti nykštį, nes tai jam teikia malonumą. Priešingai, kitų dalykų vengia.

Vaisius kaskart labiau pasirengęs savarankiškam gyvenimui: jis jau sukaupęs šiek tiek riebalų ir šeštą mėnesį sveria apie 800 gramų. Ištiestas visu ūgiu, šešto mėnesio pabaigoje jis siekia 32 cm. Plaučiai jau išsivystę tiek, kad jais jau galėtų kvėpuoti, tačiau kol kas kvėpavimo takai dar pilni vaisiaus skysčio. Paskutiniaisiais mėnesiais prieš gimimą vaisius per placentą iš motinos kraujo gauna svarbių apsauginių medžiagų: pvz. gamaglobulinų ir antikūnių, kurių yra pasigaminęs nėščiosios organizmas, kad apsigintų nuo tymų, skarlatinos, kokliušo, kiaulytės, vėjaraupių, poliomielito. Tačiau būsimojo gyvenimo kraitį sudaro ne tik tos apsauginės medžiagos. Ne mažiau yra svarbios motinos nuotaikos ir jausmai, kuriuos ji jaučia savo negimusiam kūdikiui. Nuo jų priklauso ne tik sėkmingas vystymasis, bet ir vėlesnė vaiko dvasios ir kūno sveikata.

Jei motina, laukdama kūdikio, pergyvena daug neramumo ir baimės, tas pačias nuotaikas ji perteikia ir vaisiui. Žinome, kaip jautriai naujagimis reaguoja į motinos širdies plakimą. Netgi į magnetofono juostelę įrašyti ramūs širdies tonai padeda  vaikams geriau vystytis. Kita vertus, pagreitintas širdies plakimas kelia vaikui nerimą. Visa tai labai gerai matoma ultragarso aparatūra. Jei gydytojas, apžiūrėdamas motiną, susirūpinęs pasako, kad vaisius visiškai nejuda, šis tarsi pagal komandą pradeda mataruoti rankomis ir kojomis. Kodėl? Motina, išsigandusi gydytojo pastabos, savo kūdikiui perduoda dvigubą signalą – kraujo išnešiojamais hormonais pagreitintu širdies plakimu. Ir šis tučtuojau reaguoja.

Už perdėtą motinos susirūpinimą arba baimę dar blogiau gležnam vaisiui būna, kai motina jo nenori. Savo neigiamą nusiteikimą ji leidžia vaisiui pajusti ir tuo, kad nekreipia dėmesio į savo sveikatą. Tuo būdu sąmoningai ar nesąmoningai stato į pavojų kūdikio gyvybę. Pasitaiko, kad motinos nevengia pavojingų eismo situacijų, perdėtai sportuoja, nelanko konsultacijų, dėvi ankštais rūbais, kenkia vaisiaus sveikatai alkoholiu, rūkalais, narkotikais. Dažnai motina net nesuvokia, ką daranti.  Tačiau kūdikiui tokia meilės stoka nepraeina be pėdsakų – rezultatai pasirodo gimdymo metu ir vėliau gyvenime.

Daugelis tyrinėjimų rodo, kad motinos, džiugiai laukiančios kūdikio, dažniausiai gimdo lengvai ir be komplikacijų, o jų vaikai pasižymi dvasine pusiausvyra. Tuo tarpu abejojančių ar netgi priešingai nusiteikusių moterų gimdymai dažnai būna pernelyg ankstyvi ir perdėtai judrūs. Žinoma, tai nėra neišvengiama taisyklė, bet akivaizdžiai rodo, koks svarbus tėvų požiūris į laukiamą kūdikį.

Devintąjį mėnesį vaisius dar priauga svorio – paprastai naujagimis sveria 3000 – 3500 gramų, o išsitiesęs siekia 49-52 cm ūgio. Artėjant gimimui, pradeda veikti paskutinysis pojūtis. Jei į gimdą nukreipiama labai skaisti šviesa, vaikas reaguoja: jis jau mato. Dabar jis visiškai pasiruošęs gimti,– veikiausiai pats hormonais duoda signalą motinos organizmui (kai kurie mokslininkai mano, kad gimdymą sukelia placenta). Daugumai kūdikių tai atsitinka apie 266 dieną po prasidėjimo.

Gimimas, susitikimas su išoriniu pasauliu buvo tikslas vaisiaus raidos po motinos širdimi. Kokie nuostabūs būtų įsčiose įgyti sugebėjimai, jie pajungti vieninteliam tikslui, – kad gimęs kūdikis galėtų išgyventi. Nuo dabar visos naujagimio galios darniai tarnauja kovai už būvį.

Čia vėl labai svarbūs motinos ir vaiko santykiai. Mokslininkai vieningai sutaria: jei kūdikis nejaus motinos meilės, jis negalės sėkmingai augti. Tiek įsčiose, tiek ir po gimimo nemylimas vaikas jaučia vienatvę, depresiją, ir tai trukdo jam vystytis.

Čia aprašyti duomenys (o jų būtų galima pateikti kur kas daugiau) įtikina mus, kad gemalą ir vaisių privalome laikyti žmogumi, kuris  jaučia, patiria ir reikalingas meilės. Motinos įsčių patyrimas pasitarnauja ne tik ankstyvajai vaikystei, bet gali nulemti ir suaugusio žmogaus polinkius. Gimimas yra tik perėjimas į kitą būvį. Jis rodo, kad vaisius  jau subrendo iš motinos įsčių pereiti į šeimos prieglobstį. Kol žmogus visiškai pasirengs savarankiškam gyvenimui, praeis daug metų, ir jis patirs dar kelis tokius lemtingus perėjimus.

Vyras reikalauja aborto

Atsitinka, kad vyras reikalauja aborto. Tokio reikalavimo ištakos glūdi kur kas giliau. Tas rodo, kad  jų abiejų meilėje ne viskas tvarkoje.  Jei vyras reikalauja to, kas nuodėminga ir jo žmoną visapusiškai sužaloja, tai moteris privalo pasipriešinti ir vyrą auklėti, nes meilė nesiderina su žudymu. Jeigu aborto nori ir moteris, tai abu turėtų kreiptis pas psichologą, autoritetingą dvasininką.

Ką sako šv. Raštas?

Šv. Raštas nusako, jog žmogaus gyvybės pradžia yra apsupta šviesos. Dievas palyginamas su Audėju, kuris motinos įsčiose ,,audžia” žmogaus kūną.

 138 psalmėje rašoma: ,,Viešpatie,  Tu mano širdį sukūrei, Tu sunarstei mane mano motinos įsčiose. Dėkoju, kad taip stebuklingai Tu mane surėdei, nes visi Tavo keliai yra stebuklingi. Tik Tu vienas mano sielą pažįsti. Ne vienas kaulelis Tau paslėptas nebuvo, kai paslapčiom mane kūrei…”

Makabiejų motina, drąsindama savo kankinamus sūnus, kalbėjo: ,,Nežinau kaip mano įsčiose jūs atsiradote, ne aš jums gyvybę ir būtį daviau. Ir juk ne aš jūsų kūno sąnarius  kūriau. Pasaulio Kūrėjas jums naują gyvybę suteiks. Tasai, kuris viskam davė pradžią, Jisai ir alsavimą jums sugrąžins…(Mak. 7,29).

Šv. Raštas tvirtina, kad žmogus yra begalinės vertės būtybė. Jo gyvybė šventa, neliečiama, nes jos pradžia apsupta šventumo.

Kadangi Dievas žmogų pašaukia į būtį, į buvimą, tai tik Jis vienas turi teisę pasikviesti iš buvimo. Kai žmogus šventvagiškai įsibrauna į gyvybės vystymosi paslaptį ir ją naikina, žudo, tai jau padaro nusikaltimą.

Ar šiuo metu leistinas abortas?

Ar abortas leistinas, jei gydytojai numato, kad kūdikis gims fiziniai nesveikas?

Tokie atvejai yra reti. Dažniausiai bijoma be reikalo, nes tai esti tik prielaidos.

Kartą Prancūzijos televizijoje dalyvavusi gydytoja pasakė: ,,Reikėtų neštumą nutraukti, jei  numatoma, kad kūdikis gims nenormalus.” Tuoj pat sureagavo telefonu vienas tėvas, sakydamas: ,,Atleiskite, aš nepripažįstu tokios medicinos, kuri šalintų ligą kartu su ligoniu. Juk medicinos pareiga yra gydyti ligonį, o ne jį sunaikinti.”

Ta gydytoja bandė prieštarauti, bet laidą vedantysis neleido jai kalbėti, sakydamas: ,,Negalima taip spręsti klausimą, nes prie ekranų gal sėdi iš prigimties invalidai žmonės. Atrodytų, kad mes sakome jiems: jūs gyvenime nereikalingi, nes gimėte invalidais”.

Katalikiškas tikėjimas sako, kad kiekvienas žmogus vienodai priklauso Dievui. Žmogaus vertės nesąlygoja jo invalidumas, nes žmogaus gyvybė šventa.

Kaip reaguoja kūdikis aborto metu?

Yra ultragarso užfiksuoti kūdikėlio nužudymo  momentai. Kai gydytojas instrumentu paliečia nekaltą auką, ji smarkiai sujuda ir į burnytę mėgina įkišti nykštuką. Tai pagalbos šauksmas, kuris žinomas ir gimusiam kūdikiui. Kūnelis smarkiai suvirpa, širdelė ima plakti 200 kartų per minutę. Kaip kiekvienas gyvis, taip ir negimęs kūdikėlis nenori mirti, jam skauda, jis jau kenčia, bet yra bejėgis apsiginti, nes motina, ar pati, ar tėvelio priversta, pasiryžo juo atsikratyti.  Skausmingai atveria burnytę, lyg norėdamas šaukti pagalbos: ,,Mamyte, gelbėk, mane skaudžiai sužeidė, jau vieną kojytę nupjovė”. Bet jam pagalbos nėra, nes jis nelaukiamas, motinai nereikalingas…Visa tai matyti ultragarso nuotraukose.

Negimusio šauksmas

Viena poetė parašė eilėraštį, pavadintą ,,Negimusio kūdikio šauksmas”. Tepaskaito nėščios, kai   kils noras atsikratyti antru ar ketvirtu kūdikiu.

         Šie posmai tegu randa reikiamą  atgarsį ir tėvo sieloje, kai jis reikalaus žudyti negimusį savo kūdikį.

Oi mama, mama, sulaikyki ranką,

Leisk dar pabūti  po tava širdim.

Nejaugi žemėj kraujo neužtenka?

Kodėl gyvybę nori man atimt?

                                                                 

         Turiu aš sielą, duotąją Kūrėjo,

O gležną kūną  tu pati davei.

Ir nusikalsti aš dar nesuspėjau.

Oi mama, mama, kam mane žudai?

Leisk man išvysti nors trumpam pasaulį,

Pažvelgt į tavo veidą ir akis…

Leisk pamatyti, kaip atrodo saulė,

Išgirst, ką tavo lūpos man sakys…

         Po krikšto būčiau aš kaip angelėlis,

         Nuplauna krikštas nuodėmes tėvų…

         Dabar neteks mažytei mano vėlei,

          Matyti Dievo ir jo angelų…

Bet šito šauksmo motina negirdi,

Nejaugi jai nesudrebės širdis?

Ji eina, kūdikį pasmerkus mirti,

O sieloje – juoda naktis.

Ant Lietuvos krinta ,,bomba”

Baigiantis antram pasauliniam karui ant Japonijos miestų amerikiečiai numetė atominę bombą. Tada iš karto žuvo keliasdešimtys tūkstančių žmonių.

 Ant mūsų mažytės Lietuvos kiekvienais metais krinta kitokia ,,bomba”–  mirtį nešantys abortai, kurie neleidžia į šį pasaulį ateiti po 40 000 naujagimių. Todėl ištuštėjo kaimai, mokyklos. Dėl to nusikaltimo liko ir kasmet lieka daug  fiziniai ir dvasiniai sužalotų motinų.

Kokie padariniai nutraukus neštumą?

Neštumo nutraukimas – abortas sukrečia moters psichiką iš pagrindų. Būna atvejų, kai motiną tuoj pat ištinka hormoninis šokas, nes staiga sutrinka fiziologinis procesas. Paskui prasideda nuolatinė depresija, nes toks didelis pergyvenimas pasilieka psichikoje, nors motina ir labai stengtųsi pamiršti savo nekalto kūdikio nužudymą. Kokie kiti padariniai?

 1. Aštri psichozė arba šizofrenija toms, kurios iš prigimties turi polinkį šioms ligoms.

2. Psichinė depresija, kuri išjungia moterį iš visuomenės gyvenimo, arba moteris būna taip paveikta, kad ji nepajėgia nei dvasiniai, nei fiziniai auklėti kitus vaikus.

3. Nebeįstengia būti tinkama partnere savo vyrui ir viskas veda prie konfliktinių situacijų, neištikimybės ir  skyrybų.

4. Padaro nuodėmę. Jei prie to prisideda vyras, tai ir jam yra nuodėmė.

5. Nutraukus neštumą moteriai gresia fiziologinės pasekmės – gali daugiau nebepastoti ir  išsivystyti kitos vidaus ligos.

Kai sužino vaikai, kad jų motina padarė abortą, nužudė jų broliuką ar sesutę, tai dėl motinos poelgio  jiems būna trauma, kuri pasilieka visam gyvenimui. Nesąmoningai juose ima rusenti agresyvumas motinai ir visiems žmonėms.

Gyvenimo pavyzdėliai

1. Moteris augino du sūnus. Tapo nėščia, kai sūnums buvo 15 ir 14 metų. Gėdinosi kaimynų, giminaičių ir  neštumą nutraukė. Vaikai suaugo, pradėjo savarankišką gyvenimą, o motina liko vieniša. To vienišumo ji negalėjo pernešti, nes sąžinė nuolat prikaišiojo, kad dabar būtų nevieniša, jei nebūtų padariusi aborto. Ir tęsiasi nesibaigianti depresija.

2. Moteris pagimdė tik vieną dukrą. Norėjo ją deramai išauklėti, išmokyti. Tik ją vieną išauginti. Sekė keli abortai. Duktė užaugo, ištekėjo, pagimdė sūnų. Ji mirė, žentas pasiėmė jos anūką. Motina liko vieniša, be artimo žmogaus. Ją kankino nuolatinė depresija dėl anų nužudytų negimusių savo kūdikėlių.

3. Motina turėjo psichiškai nesveiką dukrą, kurią kažkas išprievartavo. Gimė sveikas vaikas – mergaitė, kuri augo vaikų namuose. Ją lankydavo senelė.  Mergaitė užaugo sveika, protinga. Senelei mirus toliau ji globojo  psichiniai nesveiką savo motiną.

Žodis genekologo apie abortą

Amerikietis gydytojas genekologas Dr. Bernardas Netansonas su kolegomis paruošė filmą, vadinamą ,,Nebylio šauksmas”. Gydytojas prisipažįsta: ,,Kai prieš 40 m. studijavau, man sakė, kad embrionas dar nėra žmogus. Tik ultragarso nuotraukose pamatęs  supratau, ką esu padaręs. Ant mano sąžinės gula tūkstančiai nužudytų negimusių kūdikėlių.” Jis pasiryžo daugiau nebežudyti negimusių kūdikėlių. Važinėja po pasaulį su paskaitomis  apie aborto nežmoniškumą ir siaubą.  Jis skelbia: ,,Abortas yra žmogžudystė”.

Abortas yra ypatingai žiauri smurto forma dėl to, nes žudomas nekaltas, bejėgis, negimęs kūdikis. Jis aiškina toliau: ,,Aborto pasekmės liečia visą visuomenę  - ji žiaurėja. Visose gyvenimo srityse ima reikštis smurtas, melas, netolerancija, teroras, žmonių teisių pažeidinėjimai, kariniai konfliktai ir kitos blogio apraiškos.  Mes patenkame į užburtą ratą. Žmogaus protas klausia, ar galima skelbti gyvenimo ar mirties nuosprendį  pagal žmogaus didumą?”

Rašytojos kentėjimai po aborto

Vokietijos rašytoja Ieva Štimater aprašo savo kančią, patirtą po aborto. ,,Aš norėčiau palaidoti  savo liūdesį dėl negimusio kūdikėlio nužudymo, bet niekada negalėsiu. Vėju staugia demonai, lietum šnibžda ir man spjauna į veidą. Nors Dievas gali atleisti man, bet aš sau neatleisiu, nes aš nusigręžiau nuo jo  - s a v o kūdikio. Jis man davė mažytį ženklą… Galėjau jį pamatyti, jei tik būčiau norėjusi… Jis manyje susiformavo, bet aš ant jo įtūžau, kad atims mano dienas ir metus, mane pražilins ir susargdins. Ir kvailiodama dar maniau, kad aš esu  pašaukta rašyti. Aš piktai džiaugiausi didžiąja laisvės teise. Visam laikui save supančiojau. Pasinėriau kažkur giliai į liūdesį iki beprotybės…”

Kartą misionierius paklausė indų tautos vadą Gandi, ko reikia, kad indai geriau suprastų Jėzų Kristų? Gandi atsakė: ,,Pagalvokite apie rožės paslaptį: ji nieko nedaro, o tik kvepia. Todėl visi ją myli. Kvepėkite ir jūs”.

Kuo kvepia šiandieninė mūsų visuomenė? Neapykanta vienas kitam, netgi negimusiam nekaltam kūdikiui.

Kaip žmonės pateisina abortą?

Kas šiandieną daro abortus, tas stengiasi save taip nuraminti. ,,Įstatymas leidžia abortus, todėl galiu pasinaudoti galiojančiu įstatymu”.

Kas šį įstatymą parašė? Žmonės – įstatymų leidėjai, neretai doroviškai iškrypę. Kodėl užmirštamas Dievo įsakymas – nežudyk? Kas svarbiau: ar Dievo įsakymas, ar žmonių įstatymai?

Kai moteris pasinaudoja galiojančiu įstatymu, leidžiančiu žudyti negimusį kūdikėlį, tai po to  ji visada jaudinasi, skaudžiai pergyvena matydama kitus kūdikėlius vežimėlyje, ant motinų rankų ar bežaidžiančius. Ji savo sąžinėje, sieloje jaučia skaudų priekaištą, kad nužudė savo negimusį kūdikėlį. Sieloje ji dažnai pravirksta.  Negalima apgauti savo sielos ir nuraminti sąžinės, nes aiškiai sulaužytas Dievo įsakymas ,,nežudyk” ir padaryta nuodėmė. Tas motiną labai sužeidžia.

Mes gyvename, džiaugiamės gyvenimu ir nenorime, kad mus kas nužudytų. Lygiai taip pat ir mes neturime teisės  kito žudyti, nors tai būtų negimęs, negalintis priešintis ir apsiginti kūdikėlis. Mes kiekvienas buvome motinos įsčiose silpni, bejėgiai ir ačiū mūsų motinoms, kurios mums leido gimti, gyventi nors gal buvome penktas ar septintas vaikas  šeimoje.

                      Gausių šeimų motinos

Bažnyčios istorija primena: tik gausiose šeimose išauga talentingi, šventi žmonės. Anglijos lordienė Vangiau užaugino 13 vaikų, kurių 6 tapo dvasininkais, 6 dukros įstojo į įvairius vienuolynus. Mūsų tautoje yra Gražulių šeima, kurioje iš 12 vaikų trys tapo kunigais. Mūsų kunigaikštis Kęstutis buvo penktasis  dvylikos vaikų šeimoje. Garsusis kompozitorius J. Haidnas buvo 12 vaikas šeimoje. Imperatorius Napoleonas – 14, Švč. Kūdikėlio Jėzaus Teresė - 9, jėzuitų ordino įsteigėjas šv. Ignacas Lojola – 11, šv. Petras Kanizijus – 20, šv. Kotryna Sienietė – 25 vaikas šeimoje. Poetas prelatas Maironis gimė aštuntu vaiku. Arkivyskupas kankinys Mečislovas Reinys gimė vienuoliktu vaiku. Jei jų mamytės būtų nebelaukusios daugiau kūdikių kaip dviejų ar trijų, mes šiandieną neturėtume jų ir daug kitų žymių žmonių, kurie gimė gausiose šeimose Arkivyskupas Mečislovas apie motiną pasakė: ,,Jeigu mes branginame savanorių pasiaukojimą, tai kaip nebranginti motinos, kuri tautai dažnai paaukoja net savo gyvybę“.

 

Reikia pripažinti, kad tos šeimos, kurios sąmoningai augina daugiau vaikų, jos didžiadvasiškai vykdo svarbiausią savo misiją, nors turi daugiau sunkumų, nepriteklių, atsižadėjimų. Tačiau visokie  tyrinėjimai ir  patirtis  liudija, kad daugiavaikėse šeimose vaikai geriau paruošiami gyvenimui ir iš jų išauga Tėvynės ir Bažnyčios švyturiai.  .

Gydytojo patarimas daryti abortą

Kai kada gydytojai pataria nutraukti neštumą dėl susilpnėjusios motinos sveikatos. Kaip tada elgtis?

Šis atsitikimas bus teisingas atsakymas.

Vienai jaunai motinai sušlubavo sveikata. Gydytojai patarė kuo skubiausiai nutraukti neštumą.  Jie pasmerkė mirčiai jos negimusį kūdikėlį. Moteris visada pasitardavo su vyru. Šį kartą vyras laukė prie ligoninės durų. Abu pasuko į nuošalią vietą pasikalbėti. Protingas vyras kalbėjo: ,,Ar mes nesukliudysime pasireikšti Dievo valiai, jei susidorosime su ta bejėge maža būtybe  – mūsų kūdikiu?“ Jie nuėjo į bažnyčią, kur anksčiau ne kartą meldėsi, eidavo prie sakramentų, sekmadieniais dalyvavo šv. Mišiose…Užeiti į bažnyčią pasiūlė vyras. Jauna motina ten daug meldėsi ir  verkė. Gal įsivaizdavo esanti invalidė ar net mirusi. Ji save klausė: ,,Ar Dievo valia, kad aš, motina atiduočiau gydytojų rankoms sudraskyti savo kūdikėlį ir išmesti į kanalizaciją? Jei yra Dievas, kurį tikėjau iki šiol, tai yra ir amžinybė, pažadėtas mirusiųjų prisikėlimas. Ar man, motinai, bus malonu amžinajame gyvenime sutikti tą bevardę būtybę – savo kūdikį, kurį pastūmėjau mirti pirma savęs arba vietoj savęs? Ar man, motinai  nebus gėda prieš tą, kurį privalau gimdyti, auginti, globoti ir auklėti, nes tam esu pašaukta?”

Ką galvojo jos vyras? Gal jis įsivaizdavo žmonos mirtį ir  vienatvę su dviems našlaičiais savo vaikais, bet jis negalėjo patarti savo mylimai žmonai nužudyti savo kūdikį. Jis žinojo, kad žmona laukia jo galutinio sprendimo, nuo kurio priklausys mirties nuosprendis dviems ar vienai būtybei…

Po geros valandos jie išėjo iš bažnyčios. Žmonos akys buvo ašarotos, nes ji ten ne tik meldėsi, bet  ir verkė. Dabar jos akys švytėjo  drąsa ir pasiryžimu: ,,Aš būsiu tikra motina”. Vyras paėmė jos ranką, suspaudė  tvirtai ir pasakė: ,,Einame namo”.

Motina paėmė nemokamas atostogas, išvažiavo į vyro tėviškę – kaimą. Ten grynas oras, sveikas maistas, rami, jauki aplinka, dažni vyro apsilankymai jos sveikatą labai sustiprino. Gimdymas buvo sėkmingas, į pasaulį atėjo sveika dukrytė – trečias kūdikis šeimoje.  Motina džiaugėsi, kad nepaklausė gydytojų patarimo ir netapo savo vaiko žudike.

 Toji motina išaugino 6 vaikus.

 Ką šis atsitikimas mums kalba?  Jis kviečia mūsų šeimas vengti skaudžių suklydimų, kad atgimstančios Lietuvos šeimos būtų gausesnės, skaitlingesnės, Dievo palaimintos ir laimingos čia žemėje ir amžinybėje.

Dirbtinis apvaisinimas

         Šiandieną mokslas įrodė, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento. Ji turi būti ginama nuo pat pradžios iki mirties. Viena iš prigimtinių žmogaus teisių yra ta, kad niekas neturi teisės į kitą asmenį. Net tėvai neturi absoliučios teisės į vaiką. Jie turi teisę tik į santuokinį aktą, kuris gali būti apvainikuotas nauja gyvybe kaip dovana. Yra šeimų, kurios dėl įvairių priežasčių šios dovanos negauna ir yra vadinamos nevaisingomis.  Bažnyčia gerai supranta šią problemą ir teigia, jog yra moralu ir  būtina gydyti nevaisingumą, šalinti visas įmanomas  nevaisingumo priežastis pasitelkiant vaistus ar atliekant operacijas.  Tačiau gydymo priemone negali tapti pats vaikas.  Po dirbtinio apvaisinimo  žmonės ir toliau lieka nevaisingi, nes griežtąją prasme  nevaisingumas yra ne liga, bet kitų ligų ar priežasčių pasekmė.

         Dirbtinio apvaisinimo klinikų teiginys, jog pažeidžiama Konstitucijos suteikta  teisė į gydymą, yra neteisingas, nes dirbtinis apvaisinimas negydo nevaisingumo. Tai patvirtina ir nuostata dirbtinai apvaisinti vienišas moteris, kurios neturi vaisingumo sutrikimų. Tačiau tuo siekiama įteisinti apmokėjimą iš ligonių kasų   ir pirmiausia užtikrinti verslo klestėjimą.

         Bažnyčia niekada neprieštarauja pagelbėti žmogui ir nepasisako prieš dirbtinį apvaisinimą,  tačiau priešinasi apvaisinimui mėgintuvėlyje – procesui, atliekamam ne moters organizme, ne natūralioje aplinkoje.  Bažnyčia gina  žmogaus prigimtinę teisę būti natūraliai pradėtam, išnešiotam ir pagimdytam.

         Kiekviena gyvybė yra dovana. Iš mėgintuvėlio gimęs žmogus taip pat dovana, jis unikalus, vienintelis ir nepakartojamas, bet vis dėlto mes turime atsilaikyti prieš norą turėti vaiką bet kokia kaina.

         Pati lytinė ląstelė jau yra gyvybė – gyvybės nešėja. Bet lytinė ląstelė – dar ne žmogus, jis pradedamas tik dviems ląstelėms susiliejus. Nuo tos akimirkos ir prasideda gyvybė. Žmogus yra žmogus bet kurioje  savo vystymosi stadijoje, ar tai būtų keliolika pasidalijusių ląstelių ar devyniasdešimtmetis senukas. Todėl kai kalbama apie nepanaudotus embrionus, kurių stipresni atrenkami implantuoti, o likusieji, pasibaigus laikymo terminui ar šeimos skyrybų atveju, sunaikinami, kalbame  apie žaidimą žmonių gyvybėmis. Kiekvienas embrionas yra ŽMOGAUS GYVYBĖ, ne šuns, ne katės, ne augalo.  Kas turi moralinę teisę spręsti, kurį iš jų užšaldyti, kurį palikti, o kurį išmesti kaip nereikalingą?

 Sutuoktinių sąžinės sąskaita

Kaip vedusiojo gyvenimas skiriasi nuo vienišo žmogaus, taip ir išpažintys turi būti skirtingos. Prie sąžinės sąskaitos klausimų, kurie apima Dievo, Bažnyčios įsakymus bei septynias didžiąsias nuodėmes, čia  pateikiami vedusiems klausimai, kurie palengvins pasiruošti išpažinčiai.

Ar neverčiau santykiauti ligoje ir neprotingai daug kartų? Ar be rimtos priežasties neprieštaravau vyrui, žmonai, kai  prašė lytinio santykio? Ar lytinio santykio metu nebuvau praradęs žmogiškumą? Ar nebuvau įkyrus savo gašlumu? Ar neturėjau  gašlumo minčių, jausmų, darbų su svetimais, su vedusiais ar nevedusiais? Ar lytinio santykiavimo metu nevengiau apvaisinimo, naudodamas vaistus  ar kitokias priemones? Gal reikalavau, kad kitas panaudotų neleistinas priemones? Ar neįkalbėjau kitų asmenų vengti gausesnės šeimos, naudoti įvairias apsaugos priemones ar pasidaryti abortą? Ar neįsileisdavau į bučinius, palytėjimus, kurie privesdavo prie galutinio susijaudinimo, bet ne lytinio santykio? Ar nepatenkinau savo lytinių jausmų vienas? Ar neskaičiau begėdiškų knygų, nežiūrėjau amoralių filmų ir taip  savęs nesuteršiau? Ar saugojausi progų, kurios nuveda į nuodėmes?

Ar sąžiningai saugojau savo šeimos turtą? Ar girtavimui, puošmenoms  neeikvojau šeimos pinigų, kas vedė į nesantaiką, nesutarimą? Ar tingėdamas dirbti nenuskriaudžiau savo šeimos? Ar žiūrėjau savo šeimos tvarkos ir švaros?  Ar nemelavau ir melagingai neprisiekiau?

Ar buvau mandagus, dėkingas, geras ir  pagarbiai elgiausi? Ar nesiplūdau iš įpročio ir nesivaldydamas? Ar be jokio pagrindo neįtarinėjau neištikimybe? Ar stengiausi suteikti džiaugsmo, o nepasisekime paguosti? Ar rūpinaus drauge gyventi  ir kiek galima daugiau laiko praleisti šeimoje? O gal bėgau pas kaimynus, draugus?

Ar nebuvau per daug  žiaurus ar atlaidus vaikų atžvilgiu? Ar pakankamai rūpinaus jų  gydymu, kai jie susirgo? Ar man rūpėjo, kad vaikai geriau pažintų Dievą, dažniau eitų prie sakramentų, kasdieną melstųsi?

Kada „embrionas“ tampa „žmogiška būtybe“?

Pietų Korėjos aukščiausiasis teismas nusprendė, kad tada, kai būsimo naujagimio motinai prasideda sąrėmiai. Šis teismo sprendimas šalyje sukėlė karštas diskusijas ir daugelio organizacijų bei institucijų, tarp jų ir katalikų Bažnyčios, pasmerkimą.

Pietų Korėjos aukščiausiojo teismo sprendimas buvo suformuluotas tiriant 2001 metais iškeltą bylą, kurioje jauna moteris kaltino savo akušerę tyčiniu nužudymu, mat ši laiku nenusprendė daryti cezario pjūvio ir vaikas pernešiotas mirė motinos įsčiose.

Teismas nusprendė, kad kūdikis nebuvo „žmogiška būtybė“, mat mirė taip ir neprasidėjus sąrėmiams, nepaisant to, kad laiku padarius cezario pjūvį vaikas būtų buvęs visiškai sveikas. Akušerei buvo skirta bauda už nepakankamą „atsargumą ir atidumą“ darbe.

Paliekant kriminalinį šios bylos aspektą nuošalyje, kritikai aštriai kritikavo teismo pasirinktą kriterijų, pagal kurį vaisius motinos įsčiose tampa „žmogiška būtybe“ – sąrėmius. Kyla tikrai labai daug klausimų. Jau yra nesuskaitoma daugybė atvejų, kai po medikų intervencijos ir cezario pjūvio motinas įsčias palieka 8 ar net 7 mėnesių kūdikiai, kuriais šiandieninė medicina pajėgia visiškai pasirūpinti. Neseniai buvo išgelbėtas netgi šešių mėnesių nesulaukęs kūdikis. Ir niekas neabejoja, kad visi šie ankščiau laiko motinos įsčias palikę kūdikiai yra „žmogiškos būtybės“. Tačiau Pietų Korėjos teismui net 9 mėnesių sulaukęs kūdikis nebuvo „žmogumi“.

Jau seniai ir plačiai diskutuojama kada vaisius tampa „žmogiška būtybe“. Beveik visuotinai atsisakyta nuomonės, kad vaikas „žmogumi“ tampa tik po gimimo. Mūsų juridinė sistema numato, kad vaikas po gimimo įgyja tam tikrą statusą ir teisių, tačiau jau visuotinai sutinkama, kad nėra principinio skirtumo tarp vaiko dieną prieš gimimą ir dieną po gimimo.

O kada šis skirtumas atsiranda? Kai kuriems toks skirtumas atrodo esąs įvairaus lygio embriono organų susiformavimas. Štai, yra teigiančių, kad embrionas žmogiška būtybe tampa maždaug dviejų mėnesių, kai jau išryškėja jo kūno ir galvos kontūrai. Kiti teigia, kad vėliau, kai susiformuoja smegenys, centrinė nervų sistema, plaučiai, kūdikis pradeda reaguoti į garso signalus. Dar kiti riba laiko tą metą, kai po išankstinio gimdymo ar cezario pjūvio atveju vaiką būtų įmanoma išgelbėti. Su dabartine medicina įmanoma išgelbėti penkių su puse mėnesių kūdikį.

Katalikų Bažnyčios akimis embrionas nuo pat jo užuomazgos jau yra „žmogiška būtybė“, kuri, jei nebus sutrukdyta, tikrai išsivystys į visiškai susiformavusį žmogų. Būtų galima pasakyti, kad Bažnyčios akimis embrioną „žmogiška būtybe“ daro ne jo organų išsivystymo lygis, o pati jame užkoduota ir labai kryptingai veikianti “galia“ vystytis ir tapti visiškai susiformavusiu žmogumi. Todėl, beje, Bažnyčia pasisako prieš abortus – nes tiki, kad abortu yra sunaikinama žmogiška būtybė, kai niekam neleistina jos naikinti, o ne todėl, kad trokšta paniekinti moterų laisvę rinktis.

Kaip bebūtų, tačiau Pietų Korėjos teismo sprendimas rizikuoja pralenkti net ir karščiausius abortų šalininkus arba abortą pripažįstančių valstybių įstatymus, kurie didžiuma atvejų numato, kad abortą galima atlikti iki 12 vaisiaus gyvenimo savaitės, o paskui jau pradeda tarsi sutikti, jog vaisiaus „panašumas“ į žmogišką būtybę darosi toks „akivaizdus“, kad jau tikrai nebegalima jo naikinti. (rk)

SKAISTYBĖ yra GENETINĖ SĄVOKA

Valerijus Bočkariovas, istorijos mokslų kandidatas, docentas. Iš rusų kalbos vertė L.Čėsnienė. Sveikata 98/9

Tai žino šunų augintojai, bet ignoruoja žmonės...

 Dauguma sutuoktinių nori turėti būtent savo vaikų. Vaikai gimsta, bet kartais... jie būna tarsi kitos rasės, jų būdas, elgesys visiškai kitoks negu tėvų ir protėvių. Dėl šios priežasties tėvai ir vaikai jaučiasi svetimi, abejingi vieni kitiems, o kartais netgi priešiški. 0 paskui sužinome siaubingą faktą, kad motina nužudė savo kūdikį, kad atsirado daugybė pamestų ir niekam nereikalingų vaikų. Vėliau patys kenčiame nuo paauglių nusikalstamumo, nuo sūnaus ar dukters šiurkštumo ir net žiaurumo.

Neretai pasitaiko ir sunkiai paaiškinamų atvejų, kai darbštus ir gerbiamas žmogus, rūpestingas ir mylintis tėvas neranda bendros kalbos su savo sūnumi. Maža to, sūnus daugiau linksta prie motinos, nors jos gyvenimo būdas tikrai netikęs...

Pamėginsiu paaiškinti, kodėl taip yra?

Šios problemos nagrinėjimas skirtas tiems, kurie nori turėti SAVŲ vaikų. Todėl noriu atsiprašyti tų skaitytojų, kurie dėl biologinių bei genetinių priežasčių negali jų turėti ir priversti kitokiais būdais pasirūpinti, kad jų namuose atsirastų ,,savo" vaikas.

Lygiai prieš 150 metų žirgynų savininkai, norėdami išvesti naują arklių veislę, nutarė sukryžminti arklį su zebre. Bandymas nepavyko - nė viena kumelė nepastojo nuo zebro ir  nė vienas grynaveislis žirgas neapvaisino zebrės.

Šis bandymas buvo pamirštas. Tačiau praėjus keleriems metams grynaveislės kumelės, kadaise kergtos su zebrais, nuo grynaveislių žirgų atsivedė dryžuotų kumeliukų. Kaip galėjo atsitikti, kad zebro neapvaisinta, vėliau, keletą kartų nuo veislinių žirgų turėjusi normalių kumeliukų, staiga nei iš šio, nei iš to kumelė atsiveda dryžuotą jauniklį.

Apstulbę mokslininkai šį reiškinį pavadino telegonija. Prof. Flinto, F.Ledanteko ir kitų mokslininkų bandymai su kitais gyvūnais patvirtino šį fenomeną. F.Ledantekas parašė knygą ,,Individas, evoliucija, paveldimumas ir neodar-vinistai" (Maskva, 1889), kurios skirsnyje ,,Telegonija, arba pirmojo patino įtaka" aprašė atliekamus bandymus.

Tiktai šunų augintojams tai nebuvo jokia naujiena, nes jie seniausiai žinojo: jeigu grynaveislė kalė nors kartą pasilakstys su neveisliniu patinu ir nors šuniukų nuo jo neturės, ji jau niekada nebeatves grynaveislio patino. Šiandien tai žino kiekvienas šunų augintojas. Nustebinti amžininkai ėmė teirautis fiziologų: ,,Ar telegonija gali duoti tokį pat efektą ir žmogui?" Po daugybės ilgamečių įvairių bandymų mokslininkai nustatė: taip, telegonija būdinga ir žmonėms. Be to, jos efektas gali būti dar ryškesnis nei gyvūnams!

Vėliau kažkokių suinteresuotų asmenų valia bandymai buvo nutraukti, o jų rezultatai įslaptinti arba sunaikinti. Tačiau slaptumas nebūna amžinas, ypač moksle. Sparčiai besiplečią XX a. ryšiai tarp žmonių, valstybių ir žemynų, lydimi seksualinio palaidumo, AIDS ir gimstančių mutantų, savižudybių ir žudymų gimus ,,nesaviems" (keistiems) kūdikiams, vėl paskatino mokslininkus grįžti prie telegonijos.

Ne paslaptis. Jog po tarptautinių festivalių, kitokių renginių, ypač dabar, kai valdžia nesugeba pažaboti narkomanijos, pornografijos ir prostitucijos, praėjus keleriems metams po nesantuokinių ryšių mūsų dukterys arba jų anūkės pagimdo juodaodžius arba debiliškus kūdikius nuo baltų genetiškai sveikų SAVO dabartinių vyrų. Tokių kūdikių gimimo priežastis - genetinė chromosomų grandinės mutacija, įvykusi dėl vienkartinių, o dar  labiau daugkartinių nesantuokinių lytinių santykių. Telegonija įrodė, kad paveldimi ne tik išoriniai seksualinio partnerio bruožai, bet ir jo vidinės savybės.

Ši pavojinga telegonijos pasekmė įspėja tuos, kurie klaidingai galvoja, jog nebūtinai reikia saugoti skaistybę, kad nekaltai merginai yra sunkiau ištekėti, kad žmonos skaistybė lyg byloja apie jos nepakankamą seksualinę vertę.

Telegonija įrodė, jog merginos skaistybė – moralinė – genetinė sąvoka. Ypač tai svarbu vyrams, kurie nori ir gali turėti SAVO, o ne svetimą kūdikį. Tėvams svarbu, kad jų vaikai suprastų ir mylėtų savo tėvą, o ne elgtųsi su juo kaip su svetimu.

Telegonijos rezultatai rodo, kad ne vis tiek, kas ir kokie buvo mūsų merginų, moterų seksualiniai partneriai iki jų santuokos bei gimdymo. Moters seksualiniai santykiai su kiekvienu partneriu keičia jos paveldėtą genetiką, o ilgainiui gali pakeisti ir jos teisėto vyro genealoginį ir nacionalinį tipą.

Bet kokie atsitiktiniai moters lytiniai santykiai, nors ir vienkartiniai, jai yra rykštė, kuria ji plaka pati save, savo likimą, savo dukterų ir anūkių gyvenimą. Iš jų kyla šeimų tragedijos, pamestų, susvetimėjusių arba priešiškų tėvams palikuonių žudymai ir savižudybės.

Ką čia slėpsi: mūsų merginos, iki santuokos tapusios moterimis, vis dažniau apdovanoja savo ,,teisėtus mylimuosius" slaptomis nesantuokinių lytinių santykių nuodėmėmis ir tragiškomis pasekmėmis,  ypač prostitutės, ,,dirbančios" savarankiškai arba įvairiose palydovių bei masažo firmose. Jų pagimdyti vaikai neretai pasidaro narkomanai, toksikomanai, homoseksualai arba psichiškai atsilikę. Kad ir kaip gerai tokie vaikai auklėjami, vis vien jie nuo tėvų nutolsta, o kartais net jų nekenčia.

Merginos nekaltybė ir sutuoktinių ištikimybė – genetinis šeimos laimės pamatas, tėvų ir vaikų gerų tarpusavio santykių laidas. Tai lemia ne tik sveiką genetinį šeimos paveldimumą, bet ir tautos, valstybės ateitį. Būtent todėl visos pagrindinės pasaulio religijos ragina saugoti iki santuokinę merginų, vaikinų skaistybę, moterų ir vyrų dorovę. Išžaginimas laikomas sunkiu kriminaliniu nusikaltimu ir daugelyje valstybių dažnai už jį baudžiama mirties bausme.

Apie telegonijos pasekmes žinojo ir mūsų protėviai, kurie degutu tepliodavo pasileidėlių duris, plakdavo jas rykštėmis prie gėdos stulpo, užmėtydavo akmenimis. Štai kodėl daugelis tautų, žiauriai bausdamos savąsias paleistuves, verbuoja prostitutes iš Europos šalių: Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos.

Telegonijos efektas verčia vyrus susimąstyti, ar tikrai savo vaiką auginate ir kodėl jis atitolęs nuo jūsų, kartais net priešiškas, nors yra mylimas ir gerai auklėjamas. Ar ne patys prisišaukiate nelaimę, nesistengdami imti į žmonas dorų ir nekaltų merginų?!

Vertinkite ir saugokite merginų skaistybę ir dorovę (jei reikia - ir su ginklu) nuo klaidžiojančių nešvankios erotikos mėgėjų, vergių pirklių ir sutenerių, nuo pornografinės spaudos ir televizijos demoralizuojančio poveikio!

Telegonija įspėja kiekvieną iš mūsų: moralūs seksualiniai santykiai - genetinė sąvoka. Todėl turi būti priimti Įstatymai, kurie stiprintų dorovę, griežčiau kovotų su fiziniu ir informaciniu suteneriavimu ir su prostitucija.

Pagrindinė telegonijos išvada tokia: kuo daugiau iki gimdymo moteris turėjo seksualinių santykių su skirtingais partneriais, tuo stipriau jie yra užteršę moters chromosomų grandinę ir tuo mažiausiai turi šansų gimdyti teisėtam vyrui genetiškai jo vaikus. Jei vyresnių kartų moterys buvo dorybingos, tai tik todėl, kad, būdamos merginos, brangino skaistybę, nekaltybę - genetinio grynumo požymį.

2. Abortai, dirbtinio apvaisinimo procedūros, kontraceptikai. Atrodo, kad medicina turi visas galimybes spręsti net ir negimusio žmogaus likimą. Mokslas ir pažanga – gerai, bet ar nėra ribų? Kada jau reikėtų sustoti?

Apie tai kalbame su kunigu, bioetikos mokslų daktaru, Mykolo Riomerio ir Vytauto Didžiojo universitetų profesoriumi Andriumi NARBEKOVU.

Klausimas. Bioetika nagrinėja temas, kurias dažnai paliečia ir Katalikų Bažnyčia. Ar tai nėra vien tikinčiųjų mokslas?

Atsakymas. Bioetika - tai gyvybės mokslų etika. Ji yra visų mokslas, įskaitant ir Bažnyčią, kuriai ši sritis ypač artima. Mat gyvybė net ir netikinčiam žmogui suprantama kaip kažkas, kas kyla ne iš materijos. Šiuolaikinis mokslas, pasiekęs didžiules aukštumas, vis dėlto nepajėgus sukurti paprasčiausios vienaląstės gyvybės. Jei žmogus negali sukurti gyvybės, vadinasi, negali ja ir manipuliuoti kaip jam patinka. Bioetika svarbi tam, kad gyvybė, ypač žmogaus, būtų apsaugota nuo išnykimo. O tai - jau Bažnyčios rūpestis.

Pats gyvybės atsiradimo klausimas yra filosofinis – teologinis. Aišku, reikia ieškoti mokslo ir tikėjimo santykio, bet jų objektai skirtingi.

Mums, tikintiems žmonėms, mokslas netrukdo tol, kol jis užsiima vien savo objektu. O religija neturi trukdyti mokslui. Pažiūrėkite, kiek žymių mokslininkų, šviesuolių yra ir tikinčių.

         Ar bioetika yra vien Bažnyčios reikalas?

Tai visų reikalas, o tai reiškia, kad ir Bažnyčios. Bažnyčia yra ne pastatai, o pirmiausia žmonės. Bažnyčiai žmogus rūpi toks, koks jis yra - kūniškas, bet kartu dvasiškas. Jis atsiranda pradėjimo momentą, o jo orumas bei vertė negali būti paminami. Bažnyčios pareiga ginti žmogaus orumą, saugoti gyvybę, ypač tų, kurie negali apsiginti, tai yra negimusių.

Mes matome, kiek daug yra politikos bioetikoje. Nuo jos priklauso, kaip žvelgiame į patį žmogų.

         Man, kaip mokslo žmogui, baigusiam ir medicinos studijas, nejauku ir gėda, kad Lietuvoje žmogų vadiname žmogumi tik nuo tada, kai jis gimsta ir pirmą kartą savarankiškai įkvepia oro – tokia yra teisinė nuostata.

Kaip galime ignoruoti mokslinius faktus apie negimusį vaiką? Juk jam dar esant gimdoje galime užrašyti jo kardiogramą ar encefalogramą. Tyrimai rodo, kad negimę vaikai jau gimdoje bendrauja su tėvais ir daug ko išmoksta!

Jei žmogaus nėra iki gimimo, tuomet gali su juo daryti kas patinka ir esi švarus, niekam nereikia aiškintis. Tokia pozicija yra labai patogi ir naudinga. Kita gudrybė yra atskyrimas: ne visi žmonės yra asmenys. Mat teises turi tik asmenys ir juos gina įstatymai. Jei nesi asmuo, esi niekas. Į visuomenės užribį patenka tie, kurie ,,dar nėra" asmenys, būtent negimusieji, ir tie, kurie ,,jau nebėra" asmenys, būtent nebeprotaujantieji, kuriuos vadina tiesiog ,,daržovėmis".

Bažnyčia mano, kad tai yra neteisinga interpretacija. Tiesa yra ta, kad žmogus yra žmogus nuo prasidėjimo momento iki pat natūralios mirties. Beje, atnaujintoje Hipokrato priesaikoje, kurią duoda mūsų gydytojai, ši tiesa yra patvirtinama.

Tuo tarpu gydytojai ginekologai rezidentai pradeda mokytis gydymą nuo abortų darymo. Man renkantis specialybę, tai būtų buvusi kliūtis, ir manau, kad žmonės yra verčiami eiti į kompromisus su savo sąžine.

Abortas - žmogaus nužudymas. Todėl Bažnyčia ir nepritaria abortams.

Apie tai, kas yra abortas, manau, neverta net kalbėti. Jau net ir netikinti visuomenė supranta, kad tai yra žmonių žudymas.

Dabar yra išaukštinamos žmogaus teisės, todėl ir abortai taip pat yra pateisinami: tai yra moters teisė. Su tuo, kurio dar nevadini žmogumi, susidoroti yra labai paprasta. Tačiau darant abortus yra žudomi žmonės. Kai kuriose šalyse tai aiškiai įvardyta.

Pavyzdžiui, Vokietijoje, abortai nedraudžiami, bet įvardijama, kad tai - negimusio kūdikio nužudymas. Žmogus, kuris tam ryžtasi, žino, ką jis iš tikrųjų daro. Manau, kad ne tik nusikalstama, bet ir nedora slėpti tiesą apie aborto esmę nuo nėščios moters.

Neseniai teko skaityti straipsnį, pasirodžiusį Didžiojoje Britanijoje. Pasirodo, ginekologai nebenori daryti abortų dėl vienos svarbios priežasties – visuomenė jų negerbia. Galų gale juk sąžinę turime visi. Gydytojas, kad ir kaip save nuteiktų, iš tiesų jis mato, ką daro: nutraukia vaikelio rankas, kojas, traiško kaukolę...

Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose abortą buvo galima daryti iki pat gimimo momento, kai vaikelis jau visiškai susiformavęs. Gerai, kad Aukščiausiasis Teismas neseniai uždraudė dalinio gimimo abortą. Tai būdavo iš viso nesuvokiamas dalykas. Moteris turi gimdyti, vaikelis gimdoje apsukamas aukštyn galva (nes kai išlenda galvytė, tai jau laikoma gimimu), kai išlenda kojytės, įkiša žirkles, prakerpa galvą ir išsiurbia smegenis. Tai padaroma gimimo metu! Ir tai vadinama dalinio gimimo abortu! Manau, ginekologams, kurie tai daro, anksčiau ar vėliau atsiranda psichologinės pasekmės.

Vakaruose žmonės jau ima suvokti, kas yra abortas. Kaip manote, kada šis suvokimas pasieks ir Lietuvą?

Manau, kad nepritariantieji negimusių vaikų žudymui turėtų tai labai aiškiai pasakyti. Aš suprantu, jog abortai yra blogai, nes tai vaikų žudymas. Jei ginekologas turėtų operuoti mano mamą ar seserį, aš nenorėčiau, jog tai atliktų žmogus, kuris daro abortus. Jei tokią poziciją išreikštų daugiau nepritariančiųjų, tai būtų ne tik pozicijos išsakymas, bet ir stiprus ekonominis svertas. Bent ekonominis, jei jau sąžinė seniai prarasta.

Pavyzdžiui, jei mano sesuo gimdytų, aš nenorėčiau, kad vaikelį priimtų tas, kuris ką tik už durų kelis negimusius nužudė. Tiesą pasakius, daugelyje pasaulio šalių tai jau suprasta ir abortų klinikos neturi nieko bendra su gydymo įstaigomis. Tik pas mus dar netvarka - abortai daromi ten pat, kur ir gimdoma, tų pačių gydytojų. Manau, tai reikėtų aiškiai atskirti.

Gyvybės perdavimas - meilės išraiška. Dėl abortų tikintieji ir netikintieji pamažu ima susitarti, o dėl dirbtinio apvaisinimo didelė visuomenės dalis nusiteikusi tik teigiamai. Kokia jūsų nuomonė?

Gerai ar blogai dirbtinis apvaisinimas, negaliu vienareikšmiškai atsakyti. Yra tam tikrų dirbtinio apvaisinimo technologijų, kurios yra moraliai geros. Yra trys sąlygos, kurias Bažnyčia iškelia dirbtinio apvaisinimo procedūrai, kad ji atitiktų žmogaus orumą ir todėl būtų morali. Jei dirbtinio apvaisinimo metodas tas sąlygas atitinka, jis laikomas moraliu.

Pirma, turi būti naudojamos sutuoktinių lytinės ląstelės. Antra, apvaisinimas turi vykti in vivo - motinos kūne. Trečia, apvaisinimas turi būti neatsiejamas nuo santuokinio lytinio akto.

Trečioji sąlyga krikščioniškoje vertybių sistemoje svarbi todėl, kad lytinis aktas yra meilės ir gyvybės perdavimas. Žmogaus gyvybės perdavimas nėra toks pats kaip gyvūno. Tai yra meilės išraiška. Todėl sakome, kad gyvybės perdavimas negali būti atsietas nuo meilės perdavimo. O laboratorijoje tai neįmanoma. Kai kurie moksliniai darbai parodė, jog apvaisinimas mėgintuvėlyje turi neigiamos įtakos tolesniam žmogaus vystymuisi.

Tad jei dirbtinis apvaisinimas atitinka šias sąlygas, nėra jokių moralinių problemų. Ši procedūra turėtų būti pagalba santuokiniam aktui, kad žmonės, perduodami meilę, tapdami vienu kūnu, kartu galėtų perduoti ir gyvybę.

Embrionas jau yra žmogus. Tačiau jūsų minėtos etiškos procedūros ne visada pavyksta.

Visi metodai ne visada sėkmingi. Dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje padeda tik kas ketvirtai porai. Tuo tarpu jis klaidingai reklamuojamas kaip tas, kuris padės visiems nevaisingiems asmenims. O jis kelia ir kitokių problemų - atsiranda atliekamų embrionų.

Kiaušidės stimuliuojamos hormonais, todėl subręsta, pavyzdžiui, 10 ar 20 kiaušialąsčių, kurias visas apvaisina. Nepanaudotus embrionus geriausiu atveju užšaldo, tačiau atšildant apie 50 proc. jų žūva. O embrionas jau yra žmogus! Nelabai išeina tai paneigti, kai žinai, kad jau 18-21 nėštumo parą plaka jo širdis.

Kita problema - donorinių lytinių ląstelių panaudojimas. Jei kuris nors sutuoktinių yra nevaisingas, imamos kito asmens ląstelės. Tai yra anonimiška, todėl užaugęs vaikas nežino, kas yra jo genetiniai tėvai.

Pasaulyje yra daugybė atsitikimų, kai užaugę vaikai paduoda į teismą dirbtinio apvaisinimo klinikas ir bylinėjasi, kad atskleistų tėvų tapatybę. Žinoti apie savo tėvus – prigimtinis kiekvieno žmogaus troškimas ir teisė. Iš čia atsiranda ir televizijos laidos, ieškančios ,,pamestų" tėvų ar vaikų.

               

             Ar siūlote uždrausti dirbtinį apvaisinimą?

Kam uždrausti moralius dirbtinio apvaisinimo metodus? Ne, jų uždrausti nesiūlome, tačiau jei jie nepadeda susilaukti vaiko, tuomet Bažnyčia siūlo įsivaikinimą.

Italijoje neseniai priimtas įstatymas, leidžiantis užšaldyti ne embrionus, o kiaušialąstes. Norėtume, kad toks būtų priimtas ir Lietuvoje. Kad iš moters būtų galima paimti kiaušialąsčių, moteriai reikia duoti hormonų, o tai žalinga jos sveikatai. Hormonų dozės yra didžiulės, kiaušidės padidėja iki kumščio dydžio, plyšta, atsiranda komplikacijų.

Todėl dirbtinį apvaisinimą atliekantys gydytojai teigia, jog iš karto paims daugiau kiaušialąsčių, kad moteriai nebereikėtų skirti hormonų, jei procedūra nepavyktų. Šitaip jie pateisina embrionų užšaldymą.

Tačiau galima užšaldyti apie 20 kiaušialąsčių ir po kelias atšildžius bandyti jas apvaisinti. Hormonų moteriai nereikėtų duoti. Todėl mes prašome, kad būtent taip ir būtų atliekamas dirbtinis apvaisinimas ir kad embrionų skaičius būtų ribojamas. Italų variantas mums tikrai priimtinesnis, nes naudojamos tik sutuoktinių ląstelės ir ribojamas embrionų skaičius.

Tačiau apvaisinimas vis dėlto būtų atliekamas mėgintuvėlyje?

Taip. Tai neatitiktų Bažnyčios mokymo, nes vis tiek gyvybės perdavimas vyktų atskirai nuo meilės perdavimo ir pati gyvybė užsimegztų ne motinos kūne. Tačiau nežūtų tiek daug embrionų - ir tai būtų mažesnis blogis.

Tyrimai aiškiai rodo, kad su dirbtiniu apvaisinimu susiję ir daugiau problemų - atsiranda apsigimimų, daroma neigiama įtaka ne tik vaikui, bet ir tėvams. Procedūrų kartojimas, nepasisekimas...

Jei žmogui, kuris yra nevaisingas, sakoma: ,,Aš tau padėsiu", o padėti galima tik ketvirtadaliu atvejų, tai trys ketvirtadaliai lieka be nieko - be pinigų, vaikų ir dar daugiau traumuoti. Depresija, patiriama žlugus tokioms viltims, prilygsta depresijai susirgus vėžiu.

Argumentas už dirbtinį apvaisinimą yra toks: tegu žmonės renkasi ką jie nori (ir čia pat atmetamas įsivaikinimas kaip vienas iš pasirinkimų). Tačiau tuomet reikia jiems atskleisti viską nuo pradžios iki pabaigos, nieko nenuslėpti ir nenutylėti. Juk tai, kas blogai, tai, ką Katalikų Bažnyčioje vadiname nuodėme, darome visi.

Tačiau viena, kai tai darome sąmoningai, o kita - kai darome nežinodami, kai mums meluoja. Baisu, kad hormoniniai kontraceptikai ginekologų pateikiami kaip didžiausias gėris. Nuo jų, kaip ir nuo abortų, Lietuvoje yra mirčių. Bet ar apie jas girdėjote? Šeimai paprastai gėda, kai žmona ar dukra mirė nuo aborto, todėl daroma viskas, kad tai būtų užglaistyta. Apie riziką garsiai nekalbama

       Kuo negerai hormoninė kontracepcija?

      Dėl hormoninės kontracepcijos labiausiai susirūpinę yra kraujagyslių chirurgai. Jau seniai žinoma, kad ji didina kraujo krešėjimą. Kontraceptikų aprašuose nurodoma, kad moteris, kuri rūko, jų vartoti negali. Tokiu atveju labai smarkiai didėja rizika mirti nuo kraujo krešulio.

Neseniai teko girdėti, kad mirė jauna mergina, nes jai trombais užsikimšo smegenų sinusai. Buvo ir toks atvejis, kad krešulys pateko į plaučių arteriją. Moteris taip pat mirė.

Yra sakoma: ,,Tai naujos kartos kontraceptikai, jie nesukelia neigiamo poveikio, kurį turėjo senieji." Bet ta senoji karta buvo prieš kelerius metus ir tuomet buvo sakoma tas pats! Esu tikras, kad po kelerių metų apie dabartinių kontraceptikų poveikį bus sakoma lygiai tas pats. Juos ,,pralenks" naujos kartos preparatai. Juk kontracepcija yra didelis verslas. Jis yra ketvirtas pagal pelningumą po naftos, ginklų, narkotikų.

Manau, kad apie tai turėtų būti garsiai kalbama. Kontraceptikus jaunos merginos vartoja labai dažnai ir kažin ar skaito jų aprašus. Jos turėtų žinoti apie gresiantį pavojų. Tiesa, Kaune atliktas tyrimas parodė, jog net aprašuose pateikiama ne visa privaloma informacija.

    Kokios alternatyvos siūlomos tokiai kontracepcijai?

Bažnyčia siūlo aiškią alternatyvą. Moterims siūloma pažinti savo vaisingumo ciklą ir naudotis natūraliais šeimos planavimo metodais. Žinoma, kalbama apie žmones, gyvenančius santuokoje. Beje, pastaruoju metu mūsų šeimos centruose vis daugiau žmonių ima tuo domėtis. Juk tai visiškai nieko nekainuoja ir absoliučiai nekenkia sveikatai! Be to, tai moralu. O jei žmogus yra tikintis, jam svarbu ir tai.

Visuomenėje yra nuomonė, kad Bažnyčios pozicija, siūlanti atsisakyti to ar ano (šiuo atveju kontracepcijos arba dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje), yra senamadiška. Ką galėtumėte pasakyti taip manantiesiems?

Moralinės problemos kyla iš prigimtinio įstatymo nesilaikymo. Kitaip sakant, jei žmogus ką nors daro prieš savo prigimtį, jis tikrai sau nepadeda. Tai, kad žmogus vaisingas, yra gėris, Dievo dovana. Akivaizdu, kada tai naikinama, einama prieš prigimtį.

Visa tai, man atrodo, yra kaip verslo mašina: ginekologai daro abortus, kurie yra svarbiausia nevaisingumo priežastis, paskiau skiria kontraceptikus, gimdos spirales, kurie yra viena nevaisingumo priežasčių. O kai moterys tampa nevaisingos, jas gydo dirbtinai apvaisindami.

Manau, Bažnyčios pozicija yra labai protinga ir reikalinga. Žmonės paprastai praregi vėliau ir pasako: ,,O kodėl mums niekas nieko nesakė?" Problemų su vaikais iš mėgintuvėlių yra visame pasaulyje ir jos niekur nedings. Tas pats ir su moterimis, kurios pasidaro abortą. Bažnyčios pozicija yra kaip tėvų, kurie turi pasakyti vaikams tiesą, nors jiems ir nepatinka. Ji teigia, kad reikia saugoti žmogaus prigimtį, kokia ji Dievo duota. Jai galima padėti, bet tik tada, jei yra problemų. Apskritai, jei kiekvienas žmogus vadovautųsi mintimi, jog leidžiama tik tai, kas žmogui padeda, o ne tik kam nors naudinga, tokių klausimų svarstyti mums nereikėtų. Juk, pavyzdžiui, Bažnyčia neišgirsta priekaištų dėl kalbų apie organų donorystę. Ji net ragina aktyviau tai daryti. Kodėl? Todėl, kad tai nepelninga sritis ir interesai nesikerta.

 

            Medžiagą surinko ir redagavo kan. Br. Šlapelis

Naudota literatūra: Žurnalas ,,Katalikų pasaulis”, 1989 m., priedas gautas iš kun. Kęstučio Briliaus MIC 2006m. ir kt.

      

S p i r i t i z m a s

Tai mirusiųjų ar dvasių iškvietimas, norint juos paklausti ir gauti atsakymus. To pasakyti negalima apie dvasias. Mes žinome, kad Dievas sukūrė dvasias, angelus, kurių dalis, pasipriešinę Dievui, pavirto demonais.

Kodėl žmonės trokšta kalbėtis su mirusiais? Kokios svarbiausios šio troškimo priežastys?

Smalsumas, troškimas sužinoti, ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas, kas ten yra ir kaip ten gyvenama.

Palankūs jausmai mirusiam asmeniui, nuo kurio nenorima atitrūkti. Kyla noras su juo pasikalbėti, sužinoti, kaip jam sekasi ir jausti jo buvimą greta.

Noras sužinoti, kas įvyks ateityje, nes galvojama, kad mirusieji tai žino. Kai kada laukiama jų patarimo kilus abejonėms dėl pasirinkimo ar sprendimo.

Noras sulaukti mirusiųjų pagalbos ir apsaugos arba įsigyti jų palankumą savo naudai.

Tikintieji gerai žino, kad Senasis, Naujasis Testamentai ir Bažnyčios vadovybė draudžia bet kokias spiritizmo formas, kad tai nusižengimas pirmam Dievo įsakymui, pasidavimas prietarams, atsitraukimas nuo tiesos ir nesipriešinimas klaidai. Kas atsako į klausimus spiritizmo seanso metu? Tai gali būti įsikalbėjimai, paranormalūs reiškiniai, velnio veikimas...

Apreiškimas sako,  kad mirusiųjų sielos tiesiogiai keliauja arba į rojų, arba į skaistyklą, arba į pragarą. Šią tiesą patvirtino du ekumeniniai susirinkimai: Liono /1274 05 7 – 07 17/ir Florencijos /1439-1443/.

Mes turime tik šį gyvenimą kaip išbandymo laikotarpį ir nėra apeliacijos galimybės. Todėl reinkarnacijos pasakėlė yra nepriimtina, nes ji iš esmės prieštarauja krikščionybės pagrindą sudarančiam tikėjimui Prisikėlimu.

Tikėjimas mums sako apie mirusiųjų sielų veikimą. Šventųjų bendravimo tiesa mums sako, kad sielos rojuje gali sulaukti mūsų maldų ir gali melsti už mus. Sielos skaistykloje gali sulaukti mūsų užtarimo ir išprašyti mums malonių. Viskas vyksta ne tiesioginiai, bet per Dievą. Dar galime tikėti, kad mirę mūsų artimieji per Dievą stebi mūsų darbus. Kristaus palyginime apie turtuolį ir Lozorių yra nedidelė detalė; turtuolis regėdamas vargšą Lozorių Abraomo prieglobstyje /tai apibūdina Dievą/, jis nesikreipia tiesioginiai į Lozorių, o kalbasi su Abraomu: ,,Pasakyk Lozoriui...“ Nes tarp mūsų ir mirusiųjų yra neperžengiama praraja, jie gyvena kitame lygmenyje ir santykis su jais gali vykti tik per Dievą.

Kas žengia kreivais spiritizmo keliais, tas pasitraukia nuo Dievo ir nuo tiesos.

Žmogiški mokslai galioja tik gamtos pasauliui. Kol žmogus gyvens ant žemės, tol jis vis kažką naujo atras. Yra antgamtinių tiesų, kurios susijusios su antgamtiniu pasauliu. Jos niekuomet nebus moksliškai įrodomos ir neįsileis moksliškai tyrinėjamos. Tai sielos nemirtingumas, angelų ir demonų buvimas, rojaus, skaistyklos, pragaro buvimas, ir paties Dievo buvimas. Šioje srityje tikrumą mums gali suteikti tik apreiškimas. Tikėjimas yra Šventosios Dvasios dovana, o ne žmogaus pastangų vaisius.

Tam tikrą įtaką spiritizmui turėjo ir kitas šaltinis, kuris nėra su tuo tiesiogiai susijęs. Kai buvo išleista R.A.Moody knyga ,,Gyvenimas po gyvenimo“ pasirodė ir daugiau panašių knygų. Jose pasakojama apie buvusių komos būsenoje ir klinikinę mirtį patyrusių, vėliau atsigavusių žmonių liudijimus. Tie pasakojimai yra labai panašūs vienas į kitą ir teikiantys daug vilties. Žmonės pasakoja apie ryškios šviesos apšviestą erdvę, kur juos apgaubė meilės pojūtis. Todėl jie, pastebėję, kad jau grįžta į žemiškąjį gyvenimą, kartais net pradėdavo apgailestauti dėl savo sugrįžimo. Žinoma, tada žmonės dar nebūdavo mirę /nes nėra lengva nustatyti tikrąją mirties akimirką/. Nors šie atvejai pažadino smalsumą ir norą sužinoti, kas iš tiesų vyksta po mirties, bet jie neturi jokio ryšio su spiritizmu.

,,Kas teiraujasi mirusiųjų, tas pasibjaurėtinas Viešpačiui“. Ši citata iš Pakartoto Įstatymo knygos turi būti atsimenama skaitytojų. Privalome tikėti, kad Dievas yra be galo geras Tėvas ir mums nori gero. Visi Dievo įsakymai, draudimai yra mūsų gerovei. Jei pokalbiai su mirusiais būtų naudingi,  jei jie būtų gėris, tai Dievas skatintų į juos. Jei Dievas tai draudžia, tai tik todėl, kad jie yra blogis, kenkiantys tikėjimui ir atitolina nuo Dievo.

Tiesa, Dievas gali leisti, kad mirusysis prisistatytų gyvajam, kad jam prabiltų ar užmegztų ryšį su juo.  Šv. Rašte ar šventųjų gyvenimų aprašymuose randame tokių pavyzdžių. Bet jie yra labai reti. Čia yra vienas esminis skirtumas. Šiais atvejais toks ryšys atsiranda laisva Dievo valia ir iniciatyva, bet niekuomet kaip žmogaus sugebėjimų, galimybių rezultatas. Tai įvyksta kaip ir per apreiškimus. Bernadeta Subiru nepadarė nieko, kad jai Masabielle grotoje pasirodytų Nekalčiausioji Mergelė Marija. Trys Fatimos vaikai nedarė nieko, kad jiems Irijos oloje pasirodytų gražioji Madona. Šie atsitikimai vyko dieviškąja iniciatyva, Dievo nustatytose vietose ir pagal Jo numatytas aplinkybes.

Dievas gali laisvai naudotis visomis priemonėmis, kad leistų neįprastą ryšį su mirusiais. Tai gali būti apreiškimas, kaip atsitiko šv. kun. Jonui Bosko, arba balsai, kaip buvo Žanai d`Ark, arba sapnai, apie kuriuos pasakoja Šv. Raštas ir šv. gyvenimų istorijos. Dievas gali viską. Yra vienintelis atvejis, kai Saulius, naudodamasis mediumu, iškviečia pranašo Samuelio sielą. Tai buvo neeilinis įvykis, kurį leido Dievas. Po to sekė Samuelio pasmerkimas ir griežta jo pranašystė: šiandien tu ir tavo sūnūs mirsite. Ar to nepakanka, kad praeitų bet koks noras kviestis mirusiuosius?

Žinių gerumas neparodo jų šaltinio ir kilmės. Mozė faraono akivaizdoje Dievo galia rodo ženklus, kuriuos  faraono žyniai atlieka su velnio pagalba. Kai Kristus viešajame gyvenime sutiko Šėtoną, tai šis gražiai prakalbėjo: ,,Mes žinome, kas tu esi: tu Dievo Sūnus“ /Plg.Mk 3,11/. Yra ir daugiau panašių pripažinimų. Štai apaštalas Paulius pamokslauja Filipinuose. Viena velnio apsėstoji visuomet jį sekioja, o velnias šaukia: ,,Šie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia jums išganymo kelią“ /Apd 16,17/. Tai kilo iš Šėtono, kuris visada turi savo tikslų. Todėl Jėzus ir apaštalas Paulius jį užčiaupė.

Dalyvavimas spiritizmo seansuose ne tik gali sukelti psichikos negalavimų, bet gali sutrikti sveikata ir apsėsti pats velnias. Kai paaugliai atlieka spiritizmo seansus, tai jie nebesugeba mokytis, ilsėtis, valgyti. Jie sapnuoja košmarus ir kitus panašius dalykus. Tai būdavo psichikos sutrikimas, o kai kada piktybinis blogis, išryškėjęs vėliau atliekant egzorcizmą.

Kai kurie žmonės pasako, kad spiritizmo seanso metu ,,sulaukiau tokių gerų žinių... Jos sutvirtino mano tikėjimą... Jos išgelbėjo mane nuo depresijos...“ 

Dar prisiminkime palyginimą apie turtuolį ir Lozorių. Turtuolis, susirūpinęs savo artimaisiais, prašo, kad Abraomas nusiųstų Lozorių ir įspėtų jo brolius, nes jie gyvena taip, kaip ir jis gyveno. Jų laukia toks pats skaudus likimas. Abraomas tada atsako: ,,Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso“. Turtuolis bando ginčytis: ,,Ne, tėve Abraomai. Bet jei kas iš numirusiųjų nueitų pas juos...“Abraomas ir vėl atsako: ,,Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusiųjų prisikeltų“ /Lk v16,27-31/. Kas nepaklūsta Dievo žodžiui, Bažnyčios mokymui, tas tegu nesitiki atrasti tiesą spiritizme.

                Sudarytojo žodis

Apokalipsė, pasaulio pabaiga... Kam apie tai rašyti? Vieni sako, kad tai pasakos, žmonių vaizduotės išmonės... Kiti sako, kad tai gyvenimo realybė. Kurie yra teisūs?

Aiškiaregystė, intuicija, telepatija, pranašystės... Kiek yra atvejų, kai žmogaus pasąmonėje iškyla praeities ar net ateities vaizdai, yra gaunami perspėjimai ir mirštama nurodytu laiku. Kas mus informuoja? 

Yra nuomonių, kad Visatoje egzistuoja visuotinis informacinis laukas. Visos mūsų mintys, poelgiai, kalbos nuo gimimo iki mirties kaupiamos Didžiajame Visatos kompiuteryje.

Mūsų kūnas tik sielos apvalkalas. Jam mirus, siela gyvena toliau. Dvasingi žmonės dar gyvi sugeba savo sielą prijungti prie Didžiojo Visatos kompiuterio ir gauti dominančią informaciją.

Aiškiaregė akla bulgarė Vanga kalbėdavo su mirusiųjų sielomis. Ekstrasensas Alanas Čumakas informaciją gaudavo  tiesiogiai iš Kosmoso.

Daug kalbama apie pasaulio pabaigą. Reikia atiduoti pagarbą prancūzų astrologui Nostradamui, kuris įžvelgė žmonijos ateitį iki 3797 metų. Jo prognozės pildosi 97 %.

Siūlau skaitytojams pastudijuoti knygos tekstus, o išvadas pasidaryti patiems.

                                                                                                                                    Stasys ŠPIRKAUSKAS

Mūsų Žemėje dažnėja pavojingos stichinės nelaimės – potvyniai, sausros, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, audros.

         Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje įvyko 16 stichinių nelaimių. Aštuntajame –  29, devintajame dar daugiau – 68. Besivystančiose šalyse žuvo 793 616 žmonių, o isivysčiusiose – 34 823. Į šį skaičių neįeina pusė milijono žmonių, žuvusių per sausras 1974 – 1984 metais.

 Nuo 1964 m., per 30 metų, išsiveržę ugnikalniai nusinešė apie 30 000 gyvybių. Per tą patį laiką nuo žemės drebėjimų žuvo beveik pusė milijono žmonių. Materialinė žala įvertinta 65 milijardais JAV dolerių.

Panašių padarinių kaip žemės drebėjimai sukelia tropinės audros. Per dvi audras (1970m. 1985m.) Bangladeše žuvo 211 000 žmonių. Taip pat ciklonai daro daug žalos, nes išardo koralinius rifus, kopas, pakrantės miškus ir namus.

Praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje nuo sausrų Afrikoje nukentėjo 24 milijonai žmonių, devintajame – 40 milijonų. ,,Ekologiniai pabėgėliai“ iki šiol neturi nuolatinio prieglobsčio.

2004 m. gruodžio 26 d. Pietryčių Azijoje cunamio aukų priskaitoma virš 231 tūkstančio.

Dažnai įvyksta miškų gaisrai, avarijos atominėse elektrinėse ir išsilieja naftos didžiuliai kiekiai. 1982 m. vienas gaisras Indonezijoje sunaikino 3,6 milijono hektarų augalijos.

Nuo 1945 metų iki 1989 metų, tai yra per 44 metus pasaulyje buvo susprogdinti 1820 bandomieji atominiai užtaisai. Taigi, kas devintą dieną griaudėjo sprogdinimai. Pirmieji trys buvo įvykdyti su žmonėmis. Apie 485 sprogdinimus buvo atlikta atmosferoje.

Per pastaruosius 20 metų įvyko daugiau kaip 1000 tanklaivių avarijų ir į jūrą išsiliejo daugiau kaip 3 milijonai tonų naftos. Gamyboje, įvykus avarijoms, žuvo 8000 žmonių, 2000 sužeista.

Didžiausios avarijos: dujų sprogimas Mechike, žuvo 452 žmonės, avarija chemijos įmonėje Bhopalo (Indija), žuvo 2800 žmonių, chemikalų sprogimas Severe (Italija),  nukentėjo 37 000 žmonių ir apnuodyti dideli plotai.

Iki paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio veikė 423 branduoliniai reaktoriai. Nuo 1976 m. vien JAV buvo sustabdyta šimtai atominių reaktorių. Braunso – Ferio atominės elektrinės gaisras padarė tiesioginės ir netiesioginės žalos, vertinamos 150 milijonų JAV dolerių. Sunkiausia avarija įvyko 1986 m. Černobilyje.

Per vienus 1992 metus Lietuvoje kilo 8802 gaisrai ir žuvo 143 žmonės. Kiekvienais metais nelaimių kreivė kyla į viršų.

Geologijos ir mineralogijos mokslų kandidatas I. Janickis teigia, kad mokslininkai stebi planetos ,,alsavimą“. Helis kyla iš žemės gelmių tik iš tų vietų, kur gelmėse glūdi plyšiai. Buvo pastebėta: prieš žemės drebėjimus inertinių dujų ,,iškvėpimai“ sutrinka. Ar tai ne ženklai artėjančios nelaimės? Mūsų žemėje yra tokių vietų, kurios pakyla kelis metrus kaip pūslės ir vėl nusileidžia. Po visą planetą yra išsibarstę pavojingos vietos. Jei tose vietose pastatytas koks nors statinys, jis gali sugriūti ir be žemės drebėjimo.

Pavyzdžiui Baškirijoje, likus kelioms valandoms iki dujų sprogimo, žmonės girdėjo keistą požeminį ūžesį, kai kur sutriko elektronika. Černobilio avarijai tirti komisijos išvada tokia: pamatuose vyko deformaciniai procesai. Toji vieta nuo seno buvo laikoma pražūtinga. Kas darėsi atmosferoje avarijos metu ir po jos?

Žemės istorijoje kataklizmai ne retenybė. Didysis apledėjimas, Pasaulinis tvanas. Čia baigiasi mokslo žinios ir prasideda spėjimai, hipotezės.

Žinoma, kad Žemės paviršius siejasi su branduoliui vertikaliais kanalais. Jų gylis apie 3000 kilometrų, skersmuo – kelios dešimtys kilometrų. Kanalų išėjimai ir anomalios zonos sutampa. Žemės branduolys sukasi, jame susidarantys energetikos ,,išsikišimai“ ir ,,įdubimai“ judina medžiagą kanaluose, sukelia įvairius reiškinius. Tokia konkreti anomalija nusidriekia šimtus, tūkstančius kilometrų ir pulsuojantis gravitacijos spindulys kyla į erdvę, į neaprėpiamus tolius.

 Ar tai ryšys su kosmosu?  Į šį klausimą atsakyti šiandieną panašu į mistiką. Senovėje, kai žmonės gyveno santarvėje su Gamta ir savo gyvenimą tikrino pagal žvaigždes, tie mėginimai nekėlė nė šešėlio abejonių.

Vyksta informacijos su Saule, kurios blyksniai neseniai padažnėjo. Mums nelemta pažinti Visatos gyvybinės veiklos procesus. Galime tik įsivaizduoti, kad mūsų Žemę kažkas sujaudino, nes pastaruoju metu ji taip sunerimo. Yra kalti patys žmonės, kurie įprato save laikyti gamtos valdovais, net Visatos centru.

Yra pranašaujama, kad padidėjęs kosminis ir Saulės spinduliavimas, ozono skylės yra pačios Žemės gydimasis nuo žmonių blogos įtakos: branduolinių užtaisų sprogdinimų planetos kūne, teršimų gyvybinės veiklos atliekomis.

Galų gale žmonija turi pasinaudoti duotu protu ir susimąstyti apie ateitį.

Visatos ir žmogaus ryšys. Visais amžiais žmonės grožėjosi dangumi, jos šviesulių harmonija, kuri pasiekia žmogaus sielos gelmes. Šiandieną yra žmonių, kurie dangaus žvaigždžių akivaizdoje suvokia net savo paties didybę. Daugelis žmonių, prispausti kasdienybės rūpesčių, vis dažniau skuba ir neturi laiko pažvelgti į dangų.

1989 m. Saulius Kanišauskas vienoje Lietuvos TV laidoje teigė, kad šiuolaikinio žmogaus požiūris į tai, ką mes vadiname kosmosu arba Visata, yra daugeriopas. Pirma, tai estetinis gerėjimasis nuostabiu dangumi. Antra, stiprus žmogaus troškimas pažinti nežinomybę, suvokti, kaip aplinkinis pasaulis įrengtas, kokia Visatos ir žmogaus praeitis bei ateitis.  Šis troškimas suvokti nežinomybę yra įgimtas. Trečia, tai ezoterinis, paslaptingas žmogaus ir kosmoso vienybės suvokimas. Žmogus trokšta įsisavinti kosmoso platybes, pakilti į artimiausius dangaus kūnus, juose pabūti ir ten išplėsti gyvybės erdvę.

Ar gali šiuolaikinis mokslas patvirtinti ar paneigti žmogaus  vidinę nuojautą, kad jis yra dalelytė, neatskiriama nuo kosmoso. Taip buvo teigiama žiloje senovėje, viduramžiais ir net dabar taip manoma. Pavyzdžiui psichoterapeuto Kašpirovskio seansai per televiziją, kurių metu savo gydymo metodą jis siejo su kosmosu. Jis teigė esąs tarpininkas tarp žmonių, žiūrinčių jam į akis, klausančių jo balso ir gali žmonėms padėti arba pakenkti paslaptingos kosminės energijos. Ne paslaptis, yra žmonių, kurie sugeba pasitelkti kosmines jėgas ir gydyti įvairias ligas. Tie žmonės menkai išmano astronomiją, bet tvirtina, kad yra tarpininkai tarp žmonių ir kosmoso.

Mokslininkai nepripažįsta ryšio tarp žmogaus ir kosmoso. Jie teigia, kad jau nuo Niutono laikų žmogus tarsi susvetimėjo, liko supriešintas su gamta.

Iki XX amžiaus pradžios Visata buvo suvokiama kaip trimatė erdvė su joje esančiais dangaus kūnais: planetomis, žvaigždėmis. Tie kūnai juda, tačiau Visata yra nekintama, amžina, begalinė. Dvidešimto amžiaus pradžios Einšteino, Fridmano atradimai parodė, kad Visata nėra tokia paprasta, kaip teigė Niutonas.  Ji turėjo pradžią, turės ir pabaigą.

Prieš įvykstant didžiajam sprogimui, kuris buvo prieš 15 ar 20 milijardų metų, Visata plėtėsi nepaprastai greitai ir per trumpą laiką susiformavo visos Visatos struktūros. Jei pakeistume Visatos savybes, mes neegzistuotume. Taigi, žmogus ir kosmosas glaudžiai siejasi ir egzistuoja harmonija.

1915 m. atsirado naujas mokslas – heliobiologija. Ji patvirtino, kad mes esame susiję su kosmosu. Artimiausiame šviesulyje Saulėje kartais pasirodo tamsios dėmės ir blyksniai. Kai Saulė aktyvi, iš jos skrieja įvairios energijos srautai. Tada ties Žemės poliais nušvinta nuostabios prošvaistės. Jos mus ne tik žavi, bet jos sukelia Žemės geomagnetinio lauko pokyčius. Japonų mokslininkų žodžiais tariant sudrebina netgi žemės gelmes, išprovokuoja vulkanų išsiveržimus. Ir visa tai veikia žmogų. Yra teigiama, kad įvairios avarijos, nusikaltimai, savižudybės, kiti socialiniai reiškiniai yra Saulės veiklos pasekmės. Po Saulės aktyvumo sutrinka orai, gimsta daugiau genialių žmonių. Taip pat mus veikia ir Mėnulis. Jis veikia ne tik emocionaliai, bet ir fiziškai. Po jaunojo geriau auga grybai. Per pilnatį didžiausia traukos jėga. Kodėl taip yra? Žmogaus organizmas sudarytas daugiausiai iš vandens. Mėnulio jėga verčia kūno vandenį kilti į smegenis, ir mes ,,sukvailiojame“. Iš tikrųjų, sutrinka medžiagų apykaita ir ji atsiliepia žmogaus psichologijai.

Mes esame ir liksime kosmoso kūdikiai. Dažniau kelkime akis į dangų ir pajuskime Visatos didybę, o savo menkystę. Niekada neįsivaizduokime esą gamtos valdovai, nes tai yra tik iliuzija.

Pėdsakas, kurio neišdildo laikas. Prieš tris tūkstančius metų Babilono filosofijos religinės sistemos teiginys buvo: ,,Visata visą laiką kuriama ir visą laiką griaunama. Ji neturi ribų nei laike, nei erdvėje“. Šiandieną ją patvirtina astrofizikų ir astronautų apskaičiavimai.

Žemės amžius – 4,32 milijardai metų. Šis skaičius mus pasiekė iš senovės indų mitologijos. Dabartiniai mokslininkai tvirtina, kad Žemei – 4,5 milijardo metų. Prieš 5000 metų šumerai žinojo, kad žvaigždžių skliautas apsisuka per 25 920 metų.  Tai rodo lentelės, rastos Niūros ir Siparo šventyklų bibliotekose. Šį skaičių žinojo ir majai, gyvenę vėlesniais laikais kitoje Žemės rutulio pusėje.

Prieš 3000 metų chaldėjų šaltiniai teigė, kad Žemės rutulio spindulys – 6310,5 km. Dabartiniais duomenimis jo spindulys yra 6371,03 km.

Prieš 6 tūkstantmečius indai ligų priežastimi laikė bakterijas  – mažyčių, nematomų organizmų miriadus. Mes apie tai sužinojome, kai atradome mikroskopą. Jau tuo metu egiptiečiai turėjo tikslių žinių apie magnetinius planetos polius...

Padalinę erdvę į 360 laipsnių, o laiką – 60 minučių mes tęsiame šumerų tradiciją, kuri siekia ketvirtą tūkstantmetį prieš Kristaus gimimą.

Žinių apie Amerikos žemyną galima rasti tibetiečių tekstuose prieš pusantro tūkstančio metų iki Kristaus gimimo. Susiduriame su reiškiniu, kad  aukšto lygio žinių randame visur. Jos buvo suformuluotos kitais laikais, kitokiomis sąlygomis.

Kada ir kas tai padarė?

Prisiminkime Senovės Graikijos ,,stebuklą“ – neįtikėtiną mokslinės minties šuolį pirmame tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą. Jis truko keletą šimtmečių. Mes ten randame visų šiuolaikinių mokslų ištakas.

Šiuolaikinė samprata apie materijos sandarą savo esme artima V a. prieš Kristaus gimimą. Erdvės ir laiko begalybės ir diskretiškumo idėjas suformulavo Epikūras IV a. pr. Kristaus gimimą. Aristotelio raštuose, kurie padėjo biologijos mokslo pagrindus, pirmą kartą užsimenama apie gyvulių ir žmogaus paveldimumo požymius. Ekonomikos mokslų daktaras J. Kanyginas studijavo senovės graikų mokslą ir pastebėjo, kad jis davė galingą mokslo raidos impulsą, net tobulesnį nei vėlesnės kartos mąstytojų teorijos. J. Kanyginas tvirtina, kad senovės graikų mokslininkai naudojosi vadinamosiomis ezoterinėmis /slaptosiomis/ žiniomis, sukauptomis Senovės Egipte, Persijoje, Babilone, tai yra tose šalyse, kurių intelektualinis potencialas iki šiol lieka paslaptingas, sunkiai paaiškinamas.

Keletą metų praleidęs Persijoje Heraklitas pirmasis suformulavo dialektinę pasaulėžiūrą, kad visko pagrindas – priešybių kova ir kaita. Tačiau jos viena kitos nepaneigia, sudaro aukščiausią vienybę – pasaulio harmoniją.

Viena Egipto mįslių yra ta, kad jo civilizacija niekada nebuvo jauna. Iki pirmųjų dinastijų – 3200 m.pr. Kristaus gimimą čia jau buvo brandžios civilizacijos kultūra: hieroglifų raštas, ilgio ir tūrio matų standartizavimas, navigacija, topografija, kalnakasyba, dirbtinė optika, 365 dienų Saulės kalendorius, vandens ir Saulės laikrodžiai, nepaprastas meno, mokslo suklestėjimas ir visa tai buvo tobula.

Kai Europa vos sugebėjo suskaičiuoti pirštus, Dviupio tautelės jau vartojo numeracijos sistemą, galėjo operuoti dideliais skaičiais. Skaičiavimo elementai, informacijos kodavimas buvo atrasti tik XX amžiaus viduryje ir padėjo plėtoti kibernetiką, kuri egzistavo šumerų karalystėje dar prieš 4-5 tūkstantmečius. Egiptiečiai gerai žinojo, kad Žemė yra apskrita ir juda erdvėje, paklusdama tiems paties dėsniams, kaip ir kitos Saulės sistemos planetos. Taip pat jie gerai žinojo ir apie kraujotaką, kurią mums europiečiams atrado Viljamas Harvėjus XVIII a.

Iš kur senovės civilizacijos sėmėsi šių žinių? Akademikas V. Vernadskis tvirtina, kad protingos būtybės Žemėje atsirado prieš 15-20 milijonų metų. Ką žmonija vieną kartą jau buvo pasiekusi, tai šiuolaikinis mokslas tik pakartoja. Archeologų radiniai Etiopijoje nukelia ,,protingo žmogaus“ egzistavimo pradžią 4 milijonais metų.

Didelę sensaciją sukėlė Peru Ikos miesto apylinkėse 1973 m. iškasti tūkstančiai juodų apvalių akmenų. Ant jų juvelyriškai išgraviruoti piešiniai rodo širdies operaciją, taikant anesteziją, organų persodinimą ir žmogų, žiūrintį pro teleskopą. Ant dviejų 100 kilogramų luitų žmonės, dinozaurai, vandenynas ir keturi žemynai, tačiau jų kontūrai skiriasi nuo šiuolaikinių. Tiek daug akmenų vienoje vietoje, kalnuose rasta todėl, kad aukštai išsivysčiusi civilizacija ketino savo palikuonims perduoti dalį žinių ir papasakoti apie save. Šie piešiniai buvo išgraviruoti daugiau kaip prieš 10 000 metų.

Prieš 13,5 tūkstantmečio Žemėje įvykusi didžiulė katastrofa, pasak J. Kanygino, kaip užuolaida uždengė buvusią žmonijos istoriją ir sunaikino labai išsivysčiusią civilizaciją. J. Kanyginas pateikia faktą, jog senovės indų, egiptiečių, asirų ir majų kalendoriuose nurodyta katastrofos data – 11 542 metai prieš Kristaus gimimą.

Katastrofos priežastis nežinoma. Vienų nuomonė – mūsų planeta susidūrė su kažkokiu dangaus kūnu, kitų – kaltas katastrofiškai padidėjęs Saulės aktyvumas. Naują mintį iškėlė astrofizikai. Pagal juos Saulė turi palydovę – nykštukinę žvaigždę, su kuria periodiškas suartėjimas sukelia Saulės sistemoje kataklizmus. Nors ši žvaigždė dar neatrasta, bet ji jau pavadinta graikų atpildo deivės Nemezidės vardu.

Smarkus klimato atšilimas, pasaulinis tvanas, siaubingi žemės drebėjimai, kalnų susidarymo procesai. Ar šiame pragare galėjo išlikti nepaprastai išsivysčiusi civilizacija? Į atmosferą pakilusios dulkės, dujos užtemdė Saulę šimtams metų. Žmonės išsiskirstė po visą žemę ir turėjo pradėti daug ką iš pradžių... 

Iš kur tie stebuklai? Garbingą savo tautos praeitį šumerai pradėjo aprašinėti apie 2300 metus prieš Kristaus gimimą. Šiandieną neturime žinių, iš kur toji tauta atsirado. Bet žinome, kad šumerai turėjo aukštai išvystytą kultūrą, kurią iš dalies paveldėjo barbarais buvę semitai. Šumerai buvo stebėtinai išvystę astronomiją. Jų observatorijose apskaičiuotas mėnulio sukimasis nuo šiuolaikinių skaičiavimų skiriasi vos 0,4 sekundės.

Keletas tos geografinės platumos keistenybių:

Geoy Tepe – spiralių piešiniai; prieš 6000 metų tikra retenybė.

Gar Kobeh – 40 000 metų senumo titnago dirbiniai.

Tepe Asiano radiniai – statulėlės, kapai ir akmeniniai įrankiai, 13 000 metų senumo.

Karim Šahire rasti įrankiai ir pjūklas uolienai pjauti.

Barda Bardoje aptikti pleištai ir įrankiai.

Šandiaro urve rasti suaugusių vyrų ir vieno vaiko skeletai. Naujausiais metodais nustatyta, kad jiems 45 000 metų.

Šį sąrašą galima tęsti ilgai. Kiekvienas naujas faktas tik stiprina įsitikinimą, kad prieš  40 000 metų šumerų apgyvendintame arele virė primityvių tautų mišinys. Dėl neaiškių priežasčių, netikėtai  išnyko šumerai su visa savo kultūra, astronomija ir technika.

Libane esama akytos uolienos, vadinamųjų tekstilių, kuriuose amerikietis Dr. Stairas aptiko radioaktyviųjų aliuminio izotopų. Irake ir Egipte rasta šlifuotų kristalinių lęšių, kurie ir šiandieną gaminami tik naudojant cezio oksidą, tai yra tokį, kuris gaunamas elektrocheminiu būdu.

Bagdado muziejuje galima pamatyti sausas baterijas, veikusias galvaniniu principu. Ten pat galima apžiūrėti elektros elementus, su  variniais elektrodais ir neaiškios kilmės elektrolitu.

Londono universiteto Egipto skyriuje yra priešistorinių laikų kaulas. Dešimt centimetrų virš dešiniosios alkūnės jis profesionaliai amputuotas – pjūvis lygus, dešniakampis.

Artimuosiuose Rytuose, Kohistano kalnuose rastas piešinys uoloje, kur prieš 10 000 metų Visatos kūnai pavaizduoti taip, kaip šiandien juos vaizduojame. Pvz. Venera ir Žemė sujungtos linija.

Delyje stovi labai senas geležinis stulpas – jame nėra nei fosforo, nei sieros. Iki šiol stulpas nerūdija.

Tai be galo sunkūs klausimai.

,,Pagrobtoji“ planeta. Žemės istorijoje yra nemaža ,,baltų dėmių“. Mįslingiausia – mūsų nuolatinio palydovo Mėnulio kilmė. Yra ir kitų mįslių: Atlantida ir pasakojimas apie jos staigų, katastrofišką žuvimą, tie keisti griuvėsiai Ramiojo vandenyno salose – milžiniškų miestų griuvėsiai. Jiems visiškai ne vieta būti tokiuose nedideliuose žemės lopinėliuose. Taip pat senovinė kalnų ežero Titikakos kranto linija, kuri rodo, kad  kadaise šis ežeras buvo jūros įlanka. Tarpeklis, kuriame dingsta Niagaros krioklio vandenys. Paslaptingoji Sonkuikuilko piramidė dabartinės Meksikos teritorijoje... Sąrašą būtų galima tęsti be galo... Dauguma šių faktų nurodo kažkokią milžinišką katastrofą, sukrėtusią mūsų planetą prieš 10 -15 tūkstančių metų.

Koks tai buvo sukrėtimas? Kokia pasaulinė katastrofa galėjo palikti savo pėdsakus Atlante, Ramiajame vandenyne, Kaukaze, Pietų Amerikoje ir Norvegijos Šiaurėje, kur senovinė kranto linija prasideda aukštai virš dabartinio vandenyno paviršiaus  ir laipsniškai nusileidžia žemiau jo lygio? Į tą klausimą atsako austrų inžinierius, matematikas Hansas Herbigeris hipoteze, išdėstyta Henrio Belamje knygoje ,,Atlantidos mitas“. Ten teigiama, kad prieš 10 – 15 tūkstančių metų sausumos ir vandens pasiskirstymo santykis mūsų planetoje buvo kitoks negu dabar. Toje vietoje buvo plati žemuma, drėkinama didžiųjų upių: Nilo, Tiberio, Ronos. Ispanija ir Afrika jungėsi plačia sausumos juosta, o Bosforo ir Dardanelų vietoje buvo siauras pratakas, jungęs Juodąją jūrą su tuometiniais ežerais. Lygumose aplink tuos ežerus buvo keletas valstybių.

Dabartiniame Atlante buvo dar viena nepaprastai aukštos kultūros valstybė Atlantida. Pasiekus aukštą civilizacijos lygį gyventojams pasidarė ankšta nedideliame žemyne. Jie ėmė visomis kryptimis steigti kolonijas. Rytuose jiems patiko Europa ir Afrika, vakaruose – Šiaurės ir Rytų Amerika.

Tais laikais ties Atlantida mėlynavo toks pat dangus su beveik tais pačiais žvaigždynais, planetomis. Tame danguje dar buvo viena, mūsų astronomams nežinoma planeta – nerami, pavojinga Mėnulio palydovė.

Žemė ir Mėnulis, skriedami savo orbitomis, kartais susitikdavo: Žemė – afelyje, Mėnulis – perihelyje. (Taškas, kuriame atsiduria planeta, sukdamasi savo orbita). Per kiekvieną tokį susitikimą Žemės gravitacijos laukas (trauka) iškreipdavo Mėnulio orbitą ir pritraukdavo šią planetą arčiau Žemės. Vienu metu Mėnulis skriejo per perihelį greičiu, tik vos didesniu už Žemės greitį afelyje. Kas atsitiko? Abi planetos beveik vienodu greičiu ilgai skriejo greta, traukdamos viena kitą. Kai Mėnulis aplenkė Žemę ir pasuko savo orbitą toliau, jo greitis pasirodė nepakankamas, kad ištrūktų iš Žemės traukos sferos. Žemė tapusi lėtesnė ir nepalyginti masyvesnė prisitraukė užsispyrėlę planetą ir privertė pasukti į naują orbitą. Taip mūsų Žemė įgijo palydovą.

Kas tuo metu dėjosi Žemėje? Per lemtingą planetų susidūrimą naujasis palydovas Žemėje sukėlė negirdėtą katastrofą. Buvo pažeisti visi trys apsauginiai sluoksniai: atmosfera, hidrosfera ir litosfera. Žemės atmosfera nepaprastai stipriu uraganu nusiaubė visą planetą. Milžiniška kelių šimtų metrų vandens banga siaubingu kriokliu siūbtelėjo į lygumą tarp Europos ir Azijos. Ji prasiplovė kelią tarp Ispanijos ir Maroko, išrausė gilų duburį ir veržėsi toliau. Pagaliau užliejo visą žemumą. (Dabar vakarinė Viduržemio jūros dalis gilesnė už rytinę). Kitos potvynio bangos dar ilgai ritosi pirmyn ir atgal per visą žemumą nuo Gibraltaro iki Azijos. Pagaliau jos nurimo ir Viduržemio jūra įgijo dabartinį savo pavidalą. Toje vietoje kažkada klestėjusios valstybės atsidūrė jūros dugne. Tai primena paslaptingi didžiulių miestų griuvėsiai, atrandami jūros dugne  aplink Maltą, Siciliją ir kitas salas.

Panaši katastrofa įvyko Ramiajame vandenyne. Ten žuvo smulkesnės, ne tokios pažangios valstybės, kaip Europoje, Atlantidoje.

Žinios apie Pasaulinį tvaną išliko visose mitologijose, padavimuose dabartinių tautų, gyvenančių aplink Viduržemio jūrą, Europoje ir abiejose Amerikose, Kinijoje, Indijoje.

Mėnulio ,,pagrobimo“ padariniai žmonijai buvo su niekuo nepalyginama katastrofa. Žuvo ne viena Atlantida, bet ir visos šalys, buvusios dabartinės    Viduržemio jūros įduboje, Indijos, Ramiojo vandenyno salose. Kartu žuvo istorija, kultūra. Išlikusieji meno kūriniai pasižymi keistu įmantrumu, neįprasta vaizdavimo maniera. Rastieji akmeniniai įrankiai pagaminti taip dailiai ir skoningai, kad peršasi išvada, jie padaryti pagal pavyzdžius daiktų, kažkada pagamintų iš patogesnės, lengviau apdorojamos medžiagos.

Keli įdomūs duomenys apie didžiosios katastrofos datą.

Senovės egiptiečiai laiką skaičiavo Saulės ciklais po 1460 metų. Šis skaičiavimas baigiasi 139-ais mūsų eros metais. Senovės asiriečiai naudojos Mėnulio ciklais po  1805 metus. Jų skaičiavimas baigėsi 712 metais pr. Kristaus gimimą. Sulyginus šiuos abu skaičiavimus ir atsiminus, kad tarp mūsų eros pirmųjų metų ir paskutiniųjų prieš mūsų erą nėra jokiu ,,nulinių“ metų, galime rasti epochą, kai abu šie skaičiavimai sutapo:

139 m. e. m. – 8 ciklai po 1460 metų, tai yra 11542 m. pr. m. e.

712 m. pr. m. e. – 6 periodai po 1805 metus, tai yra 11542 m. pr. m. e.

Taigi didžiausioji žmonijos istorijoje katastrofa – Mėnulio ,,pagrobimas“, Atlantidos žuvimas, Didysis tvanas įvyko 11542 m. prieš Kristaus gimimą.

Gyvenimo ritmų chronologija.  Rusų futuristas Vladimiras Chlebnikovas ištyrinėjo žymesnius žmonijos istorijos įvykius ir surado egzistuojant lemtingą 317 metų ciklą. Tuo ritmu pasaulyje vyksta niokojantys karai, kiti reikšmingi istoriniai įvykiai.

Yra ir kitokių dėsningų periodų. Galingų valstybių susikūrimo pradžia kartojasi kas 413 metų. Didžiųjų žmonių vienodo likimo gimimas kartojasi kas 365 metai.

Yra įdomūs skaičiai: 48, 1053, 768, 243.

Daugelis vyriausybių susidarydavo ritmingai, kas 48 dienos. Skaičius 768 = 48 x16 rodo carų mirtį.

Daugiau kaip 120 metų mokslininkams žinomos dvi įdomiausios datos: 11652 ir 11542 m. iki m. e. Tai senovės egiptiečių, asirų, indų, senovės majų rašytiniai priminimai apie buvusią katastrofą Žemėje.

Dabartiniai mokslininkai pripažįsta, kad prieš 13 – 14 tūkstančių metų buvo globalinis kataklizmas. Gal tai buvo Halio kometos padarinys?  Surastas tam tikras dėsningumas – 1770 metų periodas. 837 m. ši planeta praskriejo visai netoli nuo Žemės (už 6 milijonų kilometrų). Nuo šios datos, atėmus atgal septynis periodus po 1770 metų gausime 11553 metus iki mūsų eros, o tai visiškai sutampa su tų laikų siaubingais įvykiais.

Ar prasminga klausti, kur egzistuoja skaičiai? Kiek metų jie dar egzistuos? Šis požiūris  vyravo iki XVII a. pradžios. Jį sugriovė Galilėjus, teikdamas, kad gamtos knyga parašyta matematikos kalba. Pitagoro mokykla teikė skaičiams mistinę galią. Skaičius ,,7“ ir šiandieną dar laikomas laimingu. Senovės žmonės žinojo septynis metalus, septynias kūno dalis, septynis amžiaus tarpsnius.

Septyneto garbinime įžvelgiamas racionalus pradas – šis skaičius išreiškia pažintą pasaulio tvarką. Savaitė ne atsitiktinai turi septynias dienas: 7 – 8 dienas trunka viena Mėnulio fazė. Pitagoriečiai pridėjo prie anksčiau žinomų septyniukių septynias planetas, septynis muzikos tonus ir patikėjo šiam skaičiui ypatingą reikšmingumą.

Vėliau, V a. pr. m. e. imta laikyti ,,10“ reikšmingiausiu, tobulinusiu skaičiumi. Pitagoro mokyklos atstovas buvo įsitikinęs, kad dešimtainė skaičiavimo sistema yra patogi ir vienintelė galima. Dekados savybė ta, kad ji yra pirmų keturių skaičių suma  (1+2+3+4.

Jie šiai savybei teikė grynai aritmetinę ir geometrinę prasmę. Jie vienetą sutapatino su tašku, dvejetą – su  linija, trejetą – su trikampiu, plokščia figūra, ketvertą – su ketursiene piramide. Taip buvo sugeometrintas pasaulis.

Kosmose ir žmoguje vyrauja harmonija.

Labai įdomus fatališkas ,,prezidentų ciklas“.

Kai buvo minima 25-ios JAV prezidento D. Kenedžio nužudymo metinės, JAV laikraštis ,,St. Petersburg Times“ išspausdino žinutę, kurioje lyginamos dviejų prezidentų: Kenedžio ir Abraomo Linkolno mirties aplinkybės.

,,Ir Linkolnas ir Kenedis buvo Amerikos Atstovų rūmų nariai. Linkolnas juo tapo 1847 m., o Kenedis 1947 m. Abu buvo išrinkti prezidentais po to, kai pralaimėjo prieš tai buvusias rinkimines kompanijas į viceprezidento postą. Linkolnas buvo išrinktas prezidentu 1860 m., Kenedis 1960 m. Abu buvo kovotojai už pilietines teises.

Prezidentaudami abu neteko savo sūnų. Abu turėjo žmonas, kurios buvo nuolat kritikuojamos už besaikį pinigų švaistymą drabužiams. Abiejų pavardės iš 7 raidžių: Kennedy ir Lincoln. Linkolno sekretorius Kenedis lemtingąją dieną nepatarė prezidentui eiti į teatrą. Kenedžio sekretorius Linkolnas bandė atkalbėti prezidentą nuo kelionės į Dalasą. Abu prezidentai buvo nušauti šūviais į pakaušį penktadienį šalia savo žmonų.

Žudikų vardai ir pavardės: John Wilkes Booth ir Leo Harvey Oswald – iš 15 raidžių. Abu buvo kilę iš JAV pietinių valstijų, kur dar ir šiandieną dažnai deklaruojamos nepopuliarios JAV politinės idėjos.

Booth nušovė Linkolną teatre ir pasislėpė sandėlyje. Osvalas šovė iš sandėlio ir pasislėpė kino teatre. Abu žudikai buvo nužudyti nesulaukę teismo.

Abiejų nužudytųjų prezidentų postai atiteko viceprezidentams Džonsonams. Abu jie buvo demokratai iš JAV Pietų. Abu senatoriai. Andriu Džonsonas gimė 1808 m. Londonas Džonsonas – 1908 m. Abiejų vardai ir pavardės iš 13 raidžių.

Kenedžio ir Linkolno nužudymai yra tik dvi vadinamojo fatališko ,,prezidentų ciklo“ grandys. Jo esmę aiškina astrologas Romualdas Kalonaitis.

Beveik kas dvidešimt metų įvyksta Jupiterio ir Saturno planetų konjunkcija. Astrologijoje Jupiteris yra valdžios simbolis, Saturnas – mirties. Tad planetų susijungimas gresia mirtimi valdžios asmenims, kurie tuo metu stoja į valdžią. Tos konjunkcijos įvyksta kaip tik JAV prezidentų rinkimo mėnesį kas dvidešimt metų.  Nuo 1840 m. iki 1960 m. abi planetos susitikdavo kokiame nors ženkle: Ožiaragyje, Mergelėje, Jautyje. Tas pats bus nuo 2000 iki 2080 metų. Štai prezidentų ciklas: 1840 m. prezidentu išrinktas V.Harisonas mirė 1841 m. nuo plaučių uždegimo. 1860 m. prezidentu išrinktas Abraomas Linkolnas perrinktas 1864m., nužudytas 1865 m. Iki Kenedžio nužudymo praėjo 98 metai. Džeimsas Garfildas išrinktas 1880m., nužudytas 1881 m. Viljamas Makinlis perriktas  1900 m. nužudytas 1901 m. Varenas Hardingas išrinktas 1920 ml. Mirė pose 1923 m. Franklinas D. Ruzveltas trečią kartą išrinktas 1940m., išimties keliu perrinktas 1944 m., mirė poste po metų. Džonas Kenedis išrinktas 1960 m., nužudytas 1963 m.

1980 m. prezidentu tapo Ronaldas Reiganas. 1962 m. Džozefas Gudvidžas, nežinodamas būsimo prezidento pavardės, išpranašavo, kad jis bus sužeistas pasikėsinimo metu, liks gyvas, laimingai baigs pirmąjį terminą ir taps ,,vienu žymiausių visų laikų JAV prezidentu“.  Taip ir įvyko. Ronaldas Reigenas buvo sužeistas, liko gyvas ir tapo populiariausiu JAV prezidentu. 1980 m. Jupiterio ir Saturno konjunkcija įvyko Oro ženkle Svarstyklėse, kuris palankus JAV.

Ar Reiganas žinojo apie fatališkąjį prezidentų ciklą, keldamas save kandidatu? Taip, žinojo ir rinkiminės kompanijos metu ne kartą apie tai diskutavo su žurnalistais. Jo atsakymai buvo tokie: ,,Aš pasitikiu savo laiminga žvaigžde“.

Kiek kitų prezidentų, išrinktų ne tais lemtingais metais, mirė atlikdami savo pareigas? Nuo 1840 m., be minėtų septynių, iki 1980 m. buvo dar 27 JAV prezidentai. Iš jų tik vienas mirė (savo mirtimi) būdamas poste.

Prisiminus Linkolno ir Kenedžio mirtis, galima dar papildyti sutapimų eilę. Jonh Wilkes Booth gimė 1839 m., Leo Harvey Oswald – 1939 m. Linkolnas mirė Fordo teatre, Kenedis – Fordo markės automobilyje.

Apie ritmų chronologiją. Senojo Testamento, Danieliaus knygoje rašoma, kad nuo tada, kai bus liepta atstatyti Jeruzalę iki Viešpaties Kristaus gimimo, praeis 7 septynmečiai ir 62 septynmečiai. Persijos valdovas Kiras, užgrobęs Babiloną, išvadavo judėjus iš nelaisvės ir 538 m. p. m. e. leido atstatyti Jeruzalę ir jos šventyklą. Tokiu būdu išpranašautas gimimas siejamas su atitinkamu istoriniu įvykiu.

Po Danieliaus žodžių apie Kristaus gimimą (62 septynmečiai). Teigiama, kad vėl atgims gatvės, miesto dalys. Tas leidžia Mesijo gimimą datuoti 55 m. pr. m. e – 538- (7x7+62x7). Kadangi šventykla buvo statoma 46 metus, tai Kristus turėjo gimti 9 m. pr. m. e.

Aiškiaregystė. Aiškiaregystės fenomenas pasaulyje jau nebekelia jokių abejonių. Dauguma žmonių šią galimybę laiko išimtimi, anomalija, patologija.  Tai gali būti natūrali kiekvieno žmogaus savybė, bet reikia ją išlavinti. Aiškiaregystės ekspertas, knygų autorius Johanesas fon Butlaras teigia: ,,Manęs dažnai klausia, ką aš laikau aiškiaregystės fenomenu. Aš atsakau: į kai kuriuos rimtus profesionalus – daugiausia moteriškos lyties – reikia žiūrėti labai rimtai.

Egzistuoja ateities aiškiaregystė, tai yra pranašavimas, prekognicija ir praeities aiškiaregystė, tai yra sugebėjimas pažvelgti į praeitį, retrokognicija.

Ligi šio laiko sugebėjimai numatyti ateitį, įžvelgti praeitį ar tai, kas vyksta toli nuo mūsų, nėra nuodugniai paaiškinami.

Dauguma sutinka, kad greta mūsų materialaus egzistavimo lygmens egzistuoja ir kitas, psichinis, kuriame galioja visai kitokie dėsniai. Kai kurie žmonės ypač karštai gina šią tezę. Tarp jų daugiausiai moterys, kurios tikriausiai yra jautresnės už vyrus ir turi tobulesnius ,,telepatijos įtaisus“.

Atsakant į tokius klausimus, reikia pabrėžti, kad kiekvienas žmogus yra aiškiaregis. Nuojautą, telepatiją kiekvienas esame patyrę.

Raineris Halbė – apie parapsichologiją knygų autorius rašo: ,,Man buvo patikėta rūpintis įvairiausiomis, neįtikėtinomis istorijomis. Giliausią įspūdį man paliko tas atvejis, kuris nutiko pensininkui Klausui Šraiberiui iš Aacheno. Per trumpą laiką jis neteko dešimties savo šeimos narių, tarp jų mylimos 17- os metų dukters. Jis daug galvojo, kaip užmegzti kokį nors kontaktą su mirusiųjų pasauliu. Videokamera jis mėgino užfiksuoti iš ten sklindančius optinius ir akustinius signalus. Aš pats savo akimis mačiau jo užfiksuotus vaiduokliškus pavidalus bei veidus ekrane. Iš kur atėjo šie sutvėrimai? Jie save vadina 7-jo matavimo būtybėmis. Jie kalba vokiškai. Aš žinau, kad manimi dabar niekas nepatikės, tačiau taip yra. Užmegzti ryšius su mirusiaisiais įmanoma. Taip pat yra įmanoma ir aiškiaregystė. Yra labai jautrių žmonių...“

Parapsichologas Dr. Valteris fon Lucedau: ,,Prieš kurį laiką federalinė darbo žinyba įkūrė specialią parapsichologinių konsultacijų tarnybą, kurios paskirtis – supažindinti piliečius su tokiomis sąvokomis, kaip psichosektantai, kontaktai su mirusiais, aiškiaregystė, švytavimas, būrimas iš stiklo rutuliukų.

Aiškiaregiai egzistuoja. Kai kurių jų pranašystės kelia visuotinį nusistebėjimą savo realumu. Tačiau 99 procentai  atvejų jiems klientai kokiu nors būdu nusako tai, ką jie trokšta išgirsti.  Aiškiaregiai yra be galo tebepatiškai jautrūs žmonės. Jie atspėja kitų mintis. Kai kurie pranašaudami naudojasi pagalbinėmis kultinėmis priemonėmis, kaip švytuoklė, kortos, krištolinis rutulys. Rimti aiškiaregiai sugeba intuityviai persikūnyti į kitą žmogų. Tai Dievo dovana. Tokie niekada nepaims ne cento už paslaugą“.

Politikai labai vertina aiškiaregius, kurie sugeba nuspėti ateitį. Daugelio valstybių politiniai veikėjai kreipėsi į žymiausius to meto pranašus.

Antrojo pasaulinio karo metais savo aiškiaregyste garsėjo amerikiečių žurnalistė Lisija. Ji analizuodavo fronto įvykius. Atsisėdusi už stalo, užsimerkusi matydavo plaukiančius vaizdus, kurie buvo tiesioginiai susiję su jos analizuojamais dalykais. Lisijos analitines apžvalgas labai vertino daugelio šalių politiniai lyderiai.  Ji išpranašavo Graikijos užpuolimą ir daug kt. dalykų.

Dar vienas pasaulinio garso sensityvas –Volfas Mesingas, kuris bendravo su Gandžiu, Einšteinu, Froidu. Kai Mesingas išpranašavo fašistinės Vokietijos žlugimą, juo asmeniškai susidomėjo Hitleris. Jis įsakė pristatyti pranašą į Reichstagą gyvą ar mirusį. Mesingas domino ir Staliną.

Dar vaikystėje Mesingas pastebėjo savo neįprastus sugebėjimus. Važiavo traukiniu be bilieto. Konduktoriui paprašius bilieto, jis ištiesė paprasto laikraščio skiautelę, tikėdamas, kad konduktorius palaikys ją bilietu. Pareigūnas ramiai paženklino komposteriu laikraščio skiautelę ir pasakė: ,,Kodėl jūs stovite? Juk yra vietos“.

Ketvirto dešimtmečio pabaigoje telepatiniai sugebėjimai išgelbėjo Mesingui gyvybę. Būdamas Varšuvoje sužinojo, kad Hitleris paskelbė jo paiešką. Mesingas atsidūrė karceryje. Jis suprato, jei per keletą valandų jam nepavyks pasprukti, jo laukia mirtis. Pasitelkė telepatiją. Sukvietė į kamerą visus tame dalinyje buvusius policininkus ir jų viršininką. Kai visi suėjo į vidų, telepatas išspruko iš kameros ir užrakino geležimi kaustytas duris. Iš Varšuvos jis išvažiavo šienu pakrautame vežime.

Atvykęs į TSRS, Mesingas susitiko su Stalinu, kurio patikėtiniai nutarė išmėginti jo sugebėjimus. Jis buvo nusiųstas į banką. Priėjęs prie kasos langelio, Mesingas padavė kasininkui iš mokyklinio sąsiuvinio išplėštą lapelį. Pagyvenęs banko darbuotojas atskaičiavo šimtą tūkstančių rublių. Kai po atlikto eksperimento Mesingas  grąžino pinigus bankui, abstulbęs kasininkas susmuko ant grindų, ištiktas infarkto. Laimei, jis pasveiko.

Mesingo gyvenimas buvo pilnas nuotykių. Tačiau garsusis sensityvas niekuomet nepiktnaudžiavo savo sugebėjimais. Avantiūrizmas jam buvo svetimas.

Aiškiaregė bulgarė Vanga taip pat domina ne vieną politiką. Ji išpranašavo antrąjį pasaulinį karą, įspėjo Bulgarijos karaliaus Boriso III mirties datą, Indiros Gandi jaunesnio sūnaus žūtį autokatastrofoje.

Ne visi aiškiaregiai siekia kilniausių tikslų. Ryškiausias pavyzdys – kontraversiška Kašpirovskio asmenybė. Jis artimai bendrauja su politiniu avantiūristu V.Žirinovskiu, kuris pažadėjo, paėmęs valdžią į savo rankas, bičiulį Kašpirovskį nuskraidins į kosmosą.

Galima drąsiai teigti, kad kai kurie politikai turėjo sensityvinių sugebėjimų, kurie padėjo jiems iškilti. Įkvėpimas, sugebėjimas jį perduoti kitiems – tai sensatyvumas. Prisminkime garsiuosius M. Gorbačiovo pasisakymus: jo veido išraišką, laikyseną, žvilgsnį, rankos gestus ir palyginkite su Kašpirovskio seansais.

Įvykių numatymu garsėjo lordas Nelsonas, imperatorius Napoleonas, prezidentas Linkolnas.

Džordžas Vašingtonas patyrė ,,nušvitimą“. Jo metu regėjo amerikiečių nacijos ateitį. Tai atsitiko vidurnaktį. Prezidentas sėdėjo už rašomojo stalo savo rezidencijoje. Pakėlęs galvą pamatė prieš  save stovinčią nepaprasto grožio moterį ir be galo nustebo. Buvo įsakęs nieko pas jį neįleisti. Vašingtonas pasijuto sukaustytas: neklausė liežuvis, sustingo mintys, paslaptinga jėga užvaldė jo kūną ir sąmonę. Pamažu aplinkui viskas ėmė ryškėti, paslaptingoji viešnia tapo permatoma, kol galiausiai išnyko. Po to jis išgirdo balsą: ,,Respublikos sūnau, žiūrėk ir mokykis“. Prezidento akyse ėmė kaleidoskopiškai plaukti vaizdai su būsimais JAV istorijos įvykiais. Vėliau gyvenimas juos patvirtino kaip realybę.

Adolfas Hitleris ypatingai didelį dėmesį skyrė okultizmui. Jam rūpėjo sustiprinti savo psichologinį poveikį žmonėms. Fiureris turėjo keletą asmeninių aiškiaregių, kurie jam patardavo prieš priimant svarbius politinius sprendimus. Garsiausias iš jų žydų kilmės Oskaras Lautenzakas. Deja, per didelis jo žinojimas jam kainavo gyvybę.

Hitlerio prisirišimą prie okultizmo byloja fašistinė svastika – atvirkštinis Šyvos ženklo vaizdas.

Fiurerio įsakymu buvo įkurtas uždarų mokslinių tyrinėjimų institutų tinklas. Juose buvo tiriamos sensityvios žmogaus savybės, astralinio kūno jėgos, bioenergetiniai procesai. Tikslas – šioms jėgoms padedant pavergti visą pasaulį. Studentai buvo griežtai atrenkami. Dėstytojai kviečiami iš viso pasaulio: Tibeto lamos, Indijos jogai, Kinijos gydytojai mokė astrobiologijos, homeopatijos, hipnozės, magijos, fitoterapijos ir kitų dalykų. Studentai praktiką atlikdavo Afrikoje, Indijoje, Amerikoje.

Sensityvumu ne mažiau domėjosi Stalinas. Jaunystėje jis mokėsi dvasinėje seminarijoje kartu su vienu žymiausiu XX a. okultizmo mokytoju Gurdžijevu. Stalino biografai aprašo psichologines priemones, kurias jis taikydavo savo aukoms.

Danilas Andrejevas knygoje ,,Pasaulio rožė“ bandė analizuoti Stalino regėjimus, įvairias sensityvines būsenas. Didysis diktatorius buvo įvaldęs specifinę meditaciją, kurios padedamas pasinerdavo į chochos būseną. (Ypatinga rimties, harmonijos būsena, kurios metu išnyksta sąsajos su materialiuoju pasauliu). Ši būsena neturėjo nieko bendra su dvasine praktika. Todėl buvo pavaldi astralinės hierarchijos juodosioms jėgoms.

Prieškario metais Stalinas jau buvo puikiai įvaldęs chochą. Galėjo pasinerti joje savo valia ir bet kada. Dažniausiai tai atsitikdavo paryčiais. (Stalinas naktimis nemiegodavo). Jis užsisklęsdavo savo duris ir langus, sėsdavo į gilų fotelį ir prieblandoje atsipalaiduodavo. Pamažu jis prarasdavo fizinio kūno pojūtį, ryškiai pasikeisdavo jo išorė: labai išsiplėsdavo akys, lengvai parausdavo skruostai, išnykdavo raukšlės, veidas atrodydavo pajaunėjęs. Kaktos oda taip įsitempdavo, jog galva atrodė padidėjusi. Kvėpavimas būdavo lėtas, vos pastebimas.

Chochos metu Stalinas gaudavo informaciją apie būsimus įvykius. Rytais jis visus priblokšdavo neįprasta energija ir vitališkumu. Bet ši energija nebuvo skirta kūrybai. Ji turėjo šėtoniškos galios.

Intuityvusis numatymas. Romos istorikas Gajus Trankvilis Svetonijus veikale ,,Dvylikos Cezarių gyvenimas“ rašo, kad paskutiniajam Flavijų dinastijos atstovui Domicianui ankstyvoje jaunystėje buvo išpranašauta, jog 45 –ais gyvenimo  ir 15-ais valdymo metais, tai yra 96 m. rugsėjo 18 d. jį nudurs sąmokslininkai.  Tokia pranašystė nieko nestebino. Įvairūs būrimai, pranašystės buvo ne tik paplitusios, bet ir sudarė oficialaus Romos kulto dalį. Be auspicijų – pranašavimų iš paukščių skrandžio ir dangaus ženklų – valstybė nesiimdavo jokių veiksmų. Pranašavimai leisdavo numatyti būsimų įvykių baigtį, jų pobūdį. Domicianui buvo pranešta jo mirties tiksli data, 5 val. dienos. Romos diena turėjo 12 valandų – nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Mūsų laiku tai atitinka 11 val.

Šią pranašystę žinojo pats Domicianas, jo žmona, tėvai. Tiksliai, kaip buvo išpranašauta, po brolio Tito mirties 81 m. Domicianas tapo imperatoriumi. Jo įtarumas tapo beribis: jam visur vaidenosi suokalbininkai. Įtarė: sargybą, tarnus, šeimos narius. Jis vaikštinėdavo portikuose, kur sienos buvo padengtos baltu, pusiau permatomu marmuru, kad atspindyje Domicianas galėtų matyti viską, kas vyksta už jo nugaros.

Artėjo lemtinga 96 m. rugsėjo naktis. Imperatorius vidurnakty atsibudo baisiai persigandęs ir jau nebegalėjo užmigti. Išaušus iškvietė germanų būrėją Larginą Prokulą, kad jam paaiškintų išvakarių įvykius: žaibas trenkė į Flavijų šventyklą ir Domiciano miegamąjį. Būrėjas pasakė, kad tai reiškia valdžios pasikeitimą. Imperatorius įsakė jį nužudyti. Bausmės nespėjo įvykdyti, nes naujasis imperatorius Nerva pranašą paleido.

Domicianas, nujausdamas nelaimę, paklausė sargybinį, kuri valanda. Išgirdęs, kad jau 6 val. dienos (sargybinis iš baimės pamelavo) imperatorius nusikvatojo, nes pranašystė neišsipildė. Liepė iškūrenti pirtį. Einant į ją, imperatorių sustabdė rūmų valdininkas Porfirijus ir pasakė, kad valdytojas Stefanas nori jam kažką svarbaus pranešti apie sąmokslą. Domicianas grįžo į miegamąjį, kur jį sąmokslininkas nudūrė lygiai 5 val. dienos.

Domiciano likimo išpranašavimas yra ne vienintelis atvejis. Panašių pranašysčių buvo ir vėlesniais laikais. 1882 m. Londone įkurta ,,Psichinių reiškinių tyrinėjimo draugija“. Jos tikslas – telestezijos, aiškiaregystės tyrinėjimas. Draugija sukaupė daug medžiagos apie spontaninę telepatiją, telesteziją.

Senovės graikai padėjo pamatus visiems mokslams ir nevengė kalbėti apie likimą, kurį jie suprato kaip būdingą teisingumo įstatymą, Jis žmogui reiškė arba aplinkybių sutapimą, arba neišvengiamumą.

Aiškiaregystės atvejų yra nedaug. Kas turi tokį sugebėjimą,  tas neteigia, kad jis naudojasi juo kaip kalbos dovana. A. Šopenhaueris spėja, kad tokį sugebėjimą, tik labai neišvystytą, turi kiekvienas žmogus. Labiausiai paplitusi aiškiaregystės apraiška yra nuojauta. Jai priskiriamas psichikos reiškinys, vadinamas ,,vidiniu balsu“. Šis ,,balsas“ nepasireiškia  garsais, o kritinėje situacijoje, reikiant priimti sprendimą, žmogus netikėtai pajunta įsitikinimą, kad reikia pasielgt taip, o ne kitaip. Tą sprendimą kažkas pasufleruoja, lyg primeta.

Pseudohaliucinacijos yra susijusios su aiškiaregyste ir reiškiasi garsiniais įvaizdžiais. Pvz. Žmogui ,,pasigirsta“, kad kažkas jį šaukia vardu. N. Gogolis apysakoje ,,Senųjų laikų dvarininkai“ yra prašęs apie save, kad kartais kažkas jam už nugaros aiškiai ištardavo jo vardą.

Daug aiškiau reiškiasi baldų stumdymas, indų skambėjimo garsai. Tokias haliucinacijas žmogus girdi iš gretimo kambario. Jam atrodo, kad suskamba skambutis prie durų ar beldžiama į duris. Šiuo reiškiniu neabejojama. Todėl einama prie durų atidaryti arba dar laukiama, kad garsas vėl pasikartotų.

Aiškiaregė iš Anglijos. XIX a pabaigoje Anglijoje gimusi moteris Mere Balfour garsėjo aiškiaregyste. Ji buvo kilusi iš aiškiaregių giminės. Jos močiutė iš motinos pusės sugebėjo spėti žmonių ateitį iš puodelyje išplaktų kiaušinio baltymų burbuliukų. Ta senutė garsėjo ir pranašiškais sapnais. Viename jų pamatė jūroje plūduriuojantį, į medinę dėžę įsikibusį brolį jūrininką su praskelta kakta. Kai ji pradėjo klykti, brolis ją nuraminęs: ,,Nesijaudink, sugrįšiu“. Ji šventai tikėjo sapnais ir nepergyveno, kai išgirdo apie žūtį laivo, kuriuo plaukė jos brolis. Iš tikrųjų, po kurio laiko brolis sugrįžo sveikas, tik su randu kaktoje.

Pranašiškos vizijos aplankydavo ir jos motiną. Vaikystėje, jai ruošiantis gulti, pro atvirą miegamojo langą ji išgirdo jauniausios sesers Anos riksmą. Ji iššoko pro langą ir prieblandoje pamatė baltais naktiniais baltiniais apsirengusios sesers atvaizdą, kuris šaukė ją vardu. Tą atvaizdą supo kažkoks spinduliavimas, tartum mergaitė stovėtų po ryškiai šviečiančia elektros lempute. Kai Merės motina nubėgo pas tėvus ir jiems apie tai pranešė, jie nenorėjo apie tai klausyti. Sesutė viešinti pas gimines. Ji greitai sugrįš. Tačiau Ana niekada negrįžo, nes mirė tą pačią akimirką, kai ją pamatė sode.

Merė Balfour skyrėsi nuo savo giminės moterų tuo, kad ją dažniau lankydavo praeities vizijos. Pirma vizija ją aplankė vaikystėje, kai viešėjo pas klasės draugę Alisą Karmišel senoje pilyje. Naktį ji pamatė aukštą, pakumpusią moterį aksomine suknele, slampinėjančią po mėnulio šviesos apšviestą miegamąjį. Kitą naktį ta pati moteriškė, prisiartinusi prie miegančiosios lovos, graudžiai pravirko. Kenčiančios, kūkčiojančios moters vizija išblaškė visus jos miegus. Kai mergaitė viešnios pasiteiravo, kas ją kankina, šios figūra tirpte ištirpo.

Ji prisipažino draugei, ką matė naktimis. Išgirdo atsakymą, tame pačiame kambaryje viduramžiais buvo įkalinta ir badu numarinta moteris.

Dar įdomesnį susitikimą ji patyrė ne miegodama, bet šviesią pavasario naktį, pro pravirą langą žvelgdama į kaimynų namą. Jo balkone rymojo iš viduramžių atkeliavęs didikas su atlasiniu nėriniais padabintu švarku ir baltu peruku. Jis buvo toks susikrimtęs, kad stebėjusi dama pamanė, jog iš kaukių baliaus sugrįžusį džentelmeną kankina pagirios.

Sekančią dieną ji pasidomėjo kaimyniniu namu ir jo paslaptinguoju šeimininku. M. Balfour nustebo: užuolaidos buvo užtrauktos, niekas ten negyvena, prie durų buvo prisegtas skelbimas ,,Išnuomojamas“. Vėliau sužinojo, kad XVII a. namą valdęs  savininkas balkone kas vakarą laukdavo dukros, kuri su meilužiu pabėgo ir tėvui pažadėjo sugrįžti. Laukė veltui, nes dukra negrįžo.

Ponia M. Balfour tuo pasakojimu patikėjo tada, kai  dar kartą to namo balkone pamatė kenčiančio tėvo viziją. Šį kartą viskas įvyko viduryje baltos dienos. Name jau kažkas gyveno. Balkoną tvarkęs vyriškis vaikščiojo šalia vaiduoklio ir jo visai nepastebėjo.

M. Balfour sugebėjo spėti ateitį iš delno. Ji prisipažino, kad, stebėdama delną, ji mato to žmogaus ateities vaizdus. Pirmiausia ji perskaitė savo kambarinės Ženės delne visą jos ateitį: jos išrinktasis bus našlys vežikas, auginantis du sūnus ir gyvenantis didmiestyje. Vienas sūnus žūsiąs kare. Vėliau Balfour nustebo, kai sužinojo, kad jos buvusi kambarinė ištekėjo už vieno našlio vežiko, dviejų vaikų tėvo.

Jaunam škotų dvasininkui ji iš delno išpranašavo puikią karjerą. 1926 m. jis tapo karališkuoju kapelionu, 1969 m. jam daug vietos skirta garsiųjų Didžiosios Britanijos žmonių knygoje ,,Kas yra kas“.

Balfour pagarsėjo savo pranašiškais sapnais. Kai jos sesuo Debora laukėsi kūdikio, Merė susapnavo seserį, einančia keliu juodai apsirengusią ir nešančią didelę gėlių puokštę. Ji prisiminė: ,,Sapnuodama aš kūkčiojau. Bet pasigirdo balsas: ,Neverk. Mirtis sapne reiškia gyvenimą“. Pabudusi pažvelgė į laikrodį. Jis rodė pusė aštuonių ryto. Tuoj paskambino į sesers namus. Svainis pranešė, kad pusę aštuonių ryto žmona pagimdė sūnų. Aiškiaregės neapleido nerimas. Po kurio laiko dar ji paskambino į sesers namus.  Dabar sužinojo, kad po gimdymo jos sesuo netrukus mirė.

Po daug metų sapne Merę aplankė sesers Deboros sūnus Chrisas, anglų karininkas, kuris dalyvavo antrojo pasaulinio karo mūšiuose. Jis gulėjo klane kraujo, gargaliavo ir siekė ranka už sužeistos gerklės. Merė pasiteiravo ir išgirdo, kad kulka pervėrė jam ranką.

Po karo Merė papasakojo savo sapną Chrisui. Jis nenorėjo patikėti, nes sapnas buvo pranašiškas: sužeistas į ranką jis šliaužė slėptuvės link. Tuo metu skeveldra įstrigo jam į gerklę. Taigi Merė sapne matė viską, kaip buvo iš tikrųjų.

Senatvėje Merė prisipažino, kad nebijo mirties, nes ji  jau lankėsi pomirtiniame gyvenime. Kartą, eidama Londono gatve, ji pajuto, kad iš akių dingsta viskas: gatvės, namai, transportas. ,,Aš atsidūriau ant aukšta žole apaugusios kalvos. Dešinėje stūksojo baltas malūnas, kurio ratus suko užtvenktas upelis. Miesto transporto gausumą pakeitė paukščių giesmės, visur tvyrojo palaiminga ramybė“. Istorikai jai paaiškino, kad tą pavasario rytą ji aplankė Mount Rou malūną, veikusį prieš 300 metų. Dabar jo išlikę tik sienų griuvėsiai.

Kaip ji paaiškina savo sugebėjimų ištakas? Savo aiškiaregystę ji aiškina legenda, kuri sako, septintojo šeimos vaiko septintas palikuonis būna nepaprastas žmogus. Jos močiutė, jos mama ir ji pati šeimoje buvo gimusios septintosiomis.

Aiškiaregė Vanga. Vangos namus Petričiaus mieste lankė šimtai žmonių. Jie visi norėjo išgirsti, sužinoti, kaip išspręsti asmenines ar tarnybines problemas, nesutarimus šeimoje, kokius vaistus naudoti kankinančiai ligai pagydyti. Miesto gyventojai jau įprato prie nusitiesusių eilių palei Vangos namus. Jie nesuprato, koks miestui ,,turtas“ nuo 1942 m. Vangos buvimas.

Ką nepaprasto turėjo toji moteris, kurią likimas apdovanojo nuostabia dovana?  Ji gimė 1911 m. sausio 31 d. Strumicos mieste, Jugoslavijoje, smulkių valstiečių šeimoje. Iš tėvo paveldėjo fizinę jėgą, teisingumą ir meilę nuskriaustiesiems. Iš motinos – linksmą būdą, tvarkingumą ir švarumą.

Ji gimė dviem mėnesiais anksčiau, buvo labai silpna, sulipusiais rankų ir kojų piršteliais.

Kai Vanga turėjo tris metukus, jos motina mirė gimdydama kitą kūdikį. Po metų prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Tėvas buvo paimtas į kariuomenę ir pasiųstas kariauti bulgarų armijos gretose. Po trijų metų tėvas grįžo iš kariuomenės labai išsekęs. Netrukus jis vedė miestelio gražiausią merginą Tanką Georgijevą. Prasidėjo sėkmingas, darnus gyvenimas. Bet sėkmė buvo trumpalaikė. Tėvas buvo areštuotas, šeima pateko į didelį skurdą.

1922 m. Tanka pagimdė sūnų, kurį pavadino Vasiliju.

Dvylikametė Vanga kartą pateko į baisią audrą. Dulkės, žemės grumstai, šakos, lapai susimaišė į vieną neįsivaizduojamą sūkurį. Jis parbloškė ant žemės išsigandusias mergaites. Pusseseres pradėjo nešti šaltinio link, o Vangą nubloškė apie porą kilometrų į laukus. Vangą vos surado po audros. Ji gulėjo apnešta žemėmis, akmenimis, šakomis. Iš baimės buvo beveik netekusi proto. Dar daugiau skaudėjo akis, kurių ji negalėjo atmerkti. Vėliau jos akys pabalo. Buvo padarytos trys akių operacijos. Ji pradėjo regėti, bet greitai apako amžinai. Ją apgyvendino Aklųjų namuose. Išmoko Brailio alfabeto, mokėsi muzikos ir kitų dalykų. Ji turėjo absoliučią klausą. Greitai išmoko skambinti pianinu.

Aštuoniolikmetė Vanga įsimylėjo taip pat aklą jaunuolį Dimitrą. Išsiuntė žinią, kad gautų tėvo palaiminimą.

1928 m. Vanga gavo iš Stumicos žinią, kuri ją pribloškė. Tėvas kvietė skubiai sugrįžti prižiūrėti vaikų. Tanka pagimdė trečią kūdikį – mergaitę, dar po dviejų metų gimdydama mirė ji ir kūdikis.

Vanga atsisveikino su pirmąja meile, su mokykla, vestuvėmis ir su viltimi geresnio gyvenimo. Prasidėjo gniuždantis skurdas, alinančios kančios, bet ją palaikė didelė dvasinė jėga ir padėjo atlaikyti visus sunkumus.

Čirpano mieste ir jo apylinkėse įvyko stiprus žemės drebėjimas.  Nuo stiprių smūgių senas jų namas sugriuvo. Po keleto dienų tėvas iš nendrių stiebų, sutvirtintą moliu, surentė nedidelį namelį. Kai šeima išsikraustė į kitą namą, Vanga ir Liubka liko namelyje. Miesto ir apylinkių žmonės sužinojo, kad Vanga moka sparčiai megzti. Jai darbo netrūko. Netrukus pradėjo austi.

Tame krašte yra įdomus paprotys. Šv. Jurgio dieną mergaitės deda į aukštą puodą įvairius savo ,,ženklus“. Rytojaus dieną pagal juos spėja likimą. Puodą padėdavo Vangos kieme po senu raudonų rožių krūmu. ,,Ženklus“ iš puodo imdavo Vanga ir kiekvienai pranašavo. Įdomu tai, ką Vanga nuspėdavo, viskas pasitvirtindavo. Visi stebėjosi, bet niekas negalvojo, kad Vanga turi pranašystės dovaną.

Keturiasdešimties šventųjų kankinių šventėje mergaitės skersai upę klodavo šakas – darydavo ,,tiltą“, tikėdamos naktį susapnuoti pas jas ateinantį savo išrinktąjį. Sekančią dieną Vanga papasakodavo mergaičių sapnus. Toks Vangos elgesys buvo neįprastas, bet niekas nesistengė to reiškinio paaiškinti.

Tėvas pradėjo svajoti apie lobį, tikėdamas kažkur rasti daug pinigų. Vanga prasitarė, kad ji žino vietą, kur yra užkasta labai daug antikos pinigų. Ji nupasakojo tėvui tą vietą. Sakė, kad tą vietą ji susapnavo.

1939 m. Vanga susirgo pleuritu. Apie 8 mėnesius kovojo su mirtimi. Staiga pasveiko ir neliko žymės, kad sunkiai sirgo. Tais pačiais metais jos tėvas buvo sumuštas ir suluošintas. Vanga jį gydė. 1940 m. Vangai pasirodė raitelis, kuris su ja kalbėjo, o Liubka nieko nematė. Turėdamas 54 m. amžiaus tėvas mirė. Vanga ir Liubka pasiliko vienos.

1941 m. pradžios regėjimas. ,,Jis buvo aukštas, rausvaspalvis, dieviškai gražus, apsirengęs senovės riterio drabužiais, kurie blizgėjo mėnulio šviesoje. Jo žirgas švytravo balta uodega ir kapstė žemę kanopomis. Raitelis sustabdė žirgą prieš Vangos vartus, nušoko nuo jo ir užėjo į tamsų kambarėlį. Jis taip spindėjo, kad viduje tapo šviesu kaip dieną. Atsisuko į Vangą ir prašneko tvirtu balsu: ,,Greitai pasaulis susimaišys, daugelis žmonių dings. Tu stovėsi šioje vietoje ir pranašausi mirusiesiems ir gyviesiems. Nebijok, aš būsiu šalia tavęs ir sakysiu tau, ką reikia perduoti“.

Liubka krūptelėjo nuo Vangos nervinės įtampos. Atsisėdusi ant lovos pamatė, kad jos sesuo labai susijaudinusi ir visa virpa. Ji paklausė: ,,Liubka, ar matei, kaip iš čia išėjo raitelis?“

– Koks raitelis? Turbūt kažką sapnavai?

– Nežinau, gal ir sapnavau. Bet labai keistas sapnas. Klausyk...“

– Nuo tada prasidėjo Vangos aiškiaregystė, pranašavimai. Greitai ji išgarsėjo kaip gera įvairių ligų gydytoja. Ji labiausiai rekomendavo vaistažoles.

Į ją kreipdavos įvairiais klausimais, o ji visuomet kitiems padėdavo. Lengvai išspręsdavo ilgamečius ginčus.

1942 m. gegužės 10 d. Vanga susituokė su atklydusiu kareiviu Dimitru Guščerovu. Išvažiavo gyventi į Bulgariją, Petričių. Pasiėmė ir seserį Liubką. Gyventojai greitai sužinojo apie aiškiaregę Vangą. Susitvarkyti su žmonių miniomis jai padėjo valdžia. Buvo paskirti žmonės, kurie palaikė tvarką  ir rūpinosi Vangos poilsiu, ramybe. Vanga buvo oficialiai pripažinta. Tapo Sugestologijos parapsiocholgijos mokslinio instituto tyrinėjimo objektu.

Įdomiausias Vangos aiškiaregystės pasireiškimas – kontaktai su atvykstančių pas ją lankytojų mirusiais artimaisiais, giminėmis, pažįstamais. 1983 m. užrašytas pokalbis, kurio metu Vanga režisieriui P.P. pasakė: ,,Kūnas po mirties pūva ir visa, kas gyva žemėje, po mirties taip pat nyksta. Tačiau tam tikra kūno ir sielos dalis yra negendanti, nenykstanti. Jūs kalbėjote apie atgimimą. Kas tai yra, aš nežinau. Bet tai, kas neišnyksta po žmogaus fizinės mirties, vystosi tol, kol pasiekia aukščiausią būseną. Tik mes nežinome, kokia ji yra... Tai yra siela“.

Vanga mirtį suvokia tik kaip fizinę pabaigą. Ji teigia, jog asmenybė išlieka ir po tos lemtingos pabaigos.

Į vieno lankytojo klausimą, kodėl jam kalba apie mirusią motiną, kurią esą ateidamas kartu su savimi atsivedė. Vanga atsakė: ,,Ne tu ją atsivedei. Jie ateina patys, nes aš esu jiems vartai“.

Vanga prisipažino: ,,Kai pas mane įeina žmogus, jo mirę artimieji susirenka aplink jį ir uždavinėja man klausimus. Taip pat atsako į to lankytojo klausimus. O aš tik perduodu tai, ką išgirstu iš jų“.

         Vanga galvoja, kad žmogui svarbiausia išsaugoti sveiką dvasią. Šį klausimą ji aiškina taip: ,,Visa gyvybė, žemė ir visata griežtai paklūsta numatytam kosminiam ritmui ir tvarkai. Net menkiausias šios tvarkos pažeidimas atveda prie didelių, netgi lemtingų klaidų, už kurias paskui brangiai mokame“.

Į klausimą: ,,Kas yra žmogus?“ Vanga atsakė: ,,Tai besiblaškanti, nerimastinga ir kartu menka būtybė, kuri nuolat save analizuoja, stebi, ieško ir vis savęs neranda. Žiūrint mus supančios Visatos akimis – žmogus yra niekas. Maža, niekinga dulkelė, pasimetusi begalybėje, tačiau su ,,dieviška“ kibirkštimi. Todėl ta dulkelė dažnai pranoksta save, nenuilsdama ieško, rizikuoja, tyrinėja, bando įspėti pasaulio paslaptis, daro stulbinančius atradimus. Savo ryžtingą žvilgsnį nukreipia į dangų, nebijodama jo iššūkio“. / Pokalbis įvyko 1979 m. gegužės mėnesį/.

Antrasis Kristaus atėjimas? Yra tvirtinimų, kad mes gyvename laikotarpį, kuris aprašytas Apreiškime Jonui. Klausimas, kiek angelų jau sutrimitavo? Tiksliai sunku pasakyt, bet mažiausiai trys. Štai Černobilio avarijos aprašymas. ,,Trečiasis angelas sutrimitavo, ir krito iš dangaus  didelė žvaigždė, degdama kaip deglas, ir nukrito ant trečiosios dalies upių ir ant vandens šaltinių. Žvaigždės vardas yra Metelė“. /Apr.8:10/. Metelė ukrainietiškai Černobilis.

Sovietinės imperijos bei pasaulinio socializmo žlugimas yra tiesiog demonstratyvus Apokalipsės simbolis. ,,Didysis miestas suskilo į tris dalis... visos salos pabėgo ir kalnų nebebuvo galima atrasti“ /Apr 16:19/. ,,Didžioji imperija suiro. Visos respublikos atsiskyrė ,,pabėgo“, Kaukaze vyksta karas. Ši versija būtų teisinga, jei ,,Babelė didžioji“ ir ,,didysis miestas“ yra sovietinės imperijos ir Maskvos miesto įvaizdžiai. Tada galime net rasti komunistų pučą: ,,Vargas. Vargas. Didysis mieste. Per vieną valandą atėjo tavo teismas“/Apr 18:10/. Kada ir kur galime tikėtis Didžiojo Apreiškimo, Apokalipsės pildimosi?

Rusija yra žemiškojo pragaro įvaizdis. Amerikos prezidentas R. Reiganas Rusiją pavadino ,,blogio imperija“. Visame pasaulyje ir pačioje Rusijoje yra paplitęs jos, kaip pragariškos šalies įvaizdis.

Rusija yra apokalipsinė šalis. Taip rašė filosofas N. Berdiajevas.

Apokalipsė pasiekė stadiją, kai žmonija iš esmės išsėmė technikos pažangos galimybes.  Ši pažanga jau priėjo aklavietę, gamtos ištekliai beveik išeikvoti, žemė užteršta. Žmonijos šuolis į naują etapą įmanomas tik per dvasinį prasiveržimą Didžiojo Apreiškimo dėka.

Jau artinasi diena lemtinga... Iki šiol pasaulio pabaigos skelbėjai suklysdavo. Tačiau nereikia nepaisyti šv. Rašte paskelbtos pranašystės apie staigią pasaulio pabaigą.

Kai atidžiai pažiūrime į mūsų Žemę, matome,  juo toliau, juo labiau skubam į mirtiną pavojų. Šiuos pavojus galima sugrupuoti pagal skirtingus jų kilmės šaltinius. Yra šie pagrindiniai grėsmės planetai veiksniai:

1.     geofiziniai – atmosferiniai;

2.     astronominiai;

3.     socialiniai – politiniai;

4.     biologiniai ;

5.     antgamtiniai.

Kiekvienas materialus daiktas, kosminis kūnas turi savo pradžią ir pabaigą. 

         Tūkstantmečius žmoniją jaudina tie patys klausimai: kokio dydžio yra Visata? Koks likimas jos laukia? Koks jos amžius? Svarbiausia – kas lemta žmonėms?

         Pavojingiausias geofizinis veiksnys – spartus apsauginio ozono sluoksnio tirpimas. Jis pastebėtas prieš keliolika metų virš Pietų Ašigalio. Dabar ozono sluoksnio erozija jau plinta po visus žemynus. Ozono sluoksnis saugo Žemės gyvybę nuo radioaktyvių Saulės spindulių, palaiko deguonies cirkuliaciją.

Ozono sluoksnį naikina patys žmonės, gamybos procesų metu,  išmesdami į atmosferos sluoksnį tonas nuodingų atliekų. Tačiau tikėkime, kad mokslininkai atras naują, ekologiškai nekenksmingą skysčio šaldytuvams gaminimo būdą. Pvz. amerikiečiai amžiams išsivalė užterštus savo ežerus, išrado filtrus automobilių išmetamosioms dujoms sugerti.

Tačiau žmonių intelektas per menkas, kad apsisaugotume nuo astronominės kilmės kosminių katastrofų. Nerimą kelia tai, kad Žemė yra menkas sviedinukas milžiniškame kosminių kūnų žaidimo lauke.

Albertą Einšteiną paklausė, koks ginklas bus panaudotas trečiajame pasauliniame kare? Mokslininkas atsakė, kad to nežinąs, bet, jo nuomone,  ketvirtajame pasauliniame kare vienintelis ginklas bus akmens kirvukas.

XVII amžiuje karai Europoje nusinešė 3 milijonus žmonių gyvybių. XVIII a. – per 5 milijonus, XX a. – beveik 6 milijonus.. Pirmajame pasauliniame kare žuvo apie 10 milijonų žmonių, Antrajame – 50 milijonų.

Tai buvo karai, kuriuose dar nenaudotas atominis ginklas. Kyla klausimas, ar atominės bombos ne tam sugalvotos, kad priartintų pasaulio pabaigą?

Kai amerikiečiai pirmąsias atomines bombas numetė Hirosimoje ir Nagasakyje, Stalino generolai nenustigo. 1947 m. netoli Semipalatinsko įvykdytas pirmasis TSRS atominės bombos bandymas. Jos galingumas buvo 20 kilotonų. Šiame poligone vėliau buvo galybės sprogdinimų: 25 antžeminiai, 98 atmosferoje, apie 300 požeminių. Kaip jie padėjo ,,kelti“ liaudies gerovę?  Kiekvienas toks bandymas kainavo nuo 12 – 70 milijonų dolerių. Tai buvo tik ašara jūroje palyginus su tuo, kokių nelaimių susilaukė poligono kaimynystėje gyvenę žmonės 100 km. atstume. Tūkstančiai jų gavo net iki 160 berų apšvietimo dozę.  Žmonių apspinduliavimo riba neturi viršyti 0,5 bero per metus. Šimto berų vienkartinė dozė sukelia spindulinę ligą. 200 berų – mirtina dozė. 1962 m. Semipalatinsko medicinos  įskaitoje buvo įrašyta  10 tūkstančių žmonių. Iš jų liko tik 3 tūkstančiai: luošių, ligonių, invalidų.

20 metų TSRS nepaisė tarptautinių susitarimų ir šaltakraujiškai skandino radioaktyvias atliekas Barenco ir Karos jūrose, netoli Naujosios Žemės. Ten taip pat vyko atominiai bandymai. Kas laukia žmonijos, kai keli šimtai metalinių konteinerių su radioaktyviomis atliekomis prarūdys? Tarptautiniai standartai reikalauja, kad konteineriai būtų su stiklo ir betoniniu apvalkalu. O ten to nėra.

Radioaktyvių kapinių yra ne tik minėtose jūrose. Jų veikimo pražūtingų pasekmių mūsų karta, gal būt, nesulauks. Mums apokalipsės šaukliai yra atominės ir termobranduolinės bombos. Nuo šio  ginklo bandymų pražūtingo poveikio pasaulyje jau mirė virš 5 milijonų žmonių.

Šiuo metu pasaulyje yra sukaupta dešimtys tūkstančių branduolinių ginklų. Šio kiekio teoriškai pakanka, kad dešimt kartų būtų sunaikinta visa, kas gyva Žemėje.

Vos ketvirtį visų atsargų susprogdinus į atmosferą pakiltų 225 milijonai tonų dulkių ir suodžių. Jų pakaktų, kad būtų užtemdyta Saulė šiauriniame Žemės pusrutulyje, kur yra didžiausia branduolinio ginklo  konflikto tikimybė.

Prieš 10 000 metų Žemėje gyveno apie 10 milijonų žmonių. Mūsų eros pradžioje žmonių buvo apie 200 milijonų. 1988 m. – 5,1 milijardo.

Prognozuojama, jei išliksime gyvi, iki 2025 m. Žemėje gyvensią apie 8,5 milijardo žmonių.

Statistika skelbia, tik 500 milijonai žmonių turi pakankamai maisto. Kiti maitinasi blogai ar vegetuoja pusalkaniai. Per metus pasaulyje miršta iš bado 20 milijonų žmonių.

Biologijos mokslų daktaras profesorius V. Dolnikas teigia: gausėjant populiacijai, vienas individas stengiasi psichiškai pavergti kitą. Todėl atsiranda susiskirstymas į hierarchinius sluoksnius. Mokslininkas daro išvadą, kad taip populiacija paskirsto: į paliktus gyventi ir pasmerktus žūti. Kaip visi biologiniai dėsniai, taip ir šis yra negailestingas. Tiesa,  žmogus ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė. Todėl žmonės įveda paskirstymo kontrolę. To pasėkoje gali sumažėti populiacija.

Lietuvos Mokslų Akademijos ekologijos instituto bendradarbis Ričardas Volskis pateikia įdomių minčių apie žmonijos žengimą į apokalipsės lemtį. Jis teigia, kad žmogui nustatytos gausinimo ribos jau seniai peržengtos. Karai, suirutės, revoliucijos, badmečiai, epidemijos veikia ir reguliuoja žmonijos skaičių.

Iš šio mokslininko minčių išplaukia išvada, kad žmonijos likimas valdomas iš aukštybių. Permainas Europoje ir Azijoje R.  Volskis  sieja su Saulės aktyvumu, kuris didėja nuo 1987 metų. Tais metais visokie neramumai pradėjo vykti ties 30 paralele. Didėjant Saulės aktyvumui bruzdėjimai stūmėsi šiauriau. 1989 m. revoliucinės permainos sujudino Rumuniją, Vengriją, Čekoslovakiją, VDR, Lenkiją, Baltijos šalis, esančias šiauriau nuo 40 paralelės.

R. Volskis aiškina: ,,Žmonių populiacijos ir etnosai, pajutę Saulės skleidžiamus vis didėjančius energijos srautus, suprato kaip signalą daugintis. Taip elgiasi visos biologinės rūšys. Gavus signalą gausėti, reikia išsikovoti daugiau erdvės, pašalinti konkurentus. Nustojus didėti Saulės aktyvumui, signalas susilpnėja, ir etnosai jį gali suprasti kaip komandą ,,nesigausinti“.

1990 m. antroje pusėje mažėjančio Saulės aktyvumo signalai ties 30 paralele buvo iššifruoti kaip komanda ,,mūsų per daug“. Ją pirmasis pradėjo įgyvendinti Irakas ir užpuolė Kuveitą. Nuo to laiko Europos ir Azijos milžiniškuose plotuose pradėjo plisti žiaurumo, žudynių procesai, kurie slenka 40 paralelės link.

R.Volskis teigia, didėjant Saulės aktyvumui, žmonija linkusi į kilnius poelgius. Jos aktyvumui mažėjant, didesnioji žmonijos dalis linkusi skleisti blogį. Po 1917 m. revoliucijos, kai Saulės aktyvumas buvo pasiekęs maksimumą ir ėmė mažėti, įvyko pilietinis karas. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo didžiausio Saulės aktyvumo metu. Jis baigėsi, kai Salės aktyvumas sumažėjo.

Šios mokslininko mintys mus verčia pamąstyti. 

Biologinių veiksnių grupėje išskiriamos infekcinės ligos. Nuo AIDS jau mirė daug tūkstančių žmonių. Šimtai tūkstančių žmonių yra šio viruso nešiotojai. Jei greitai nebus išrasta vaistų nuo AIDS viruso, mirs 10 milijonų žmonių, o ŽIV viruso nešiotojais taps apie 100 milijonų žmonių.

Paslaptingiausias  potencialus mūsų planetos žudikas – mokslo nepaaiškinami dalykai, vadinamos anomalijos. Mes nežinome, ar visi tie NSO, poltergeistai, Bermudų trikampiai, hipotetiniai apsilankymai ateivių iš kosmoso tėra natūralūs ir mažai kenksmingi reiškiniai? Jie mums nepažįstami, todėl ir grėsmingi. Ar iš tiesų mus lanko protingosios būtybės? Jei taip, tai ar visi jie į mus žiūri draugiškai, palankiai?

Oskaro Milašiaus pranašystės. Yra nuostabus Oskaro Milašiaus gyvenimas. Jis – mistikas, praktikuojantis katalikas, didelių paslapčių aiškintojas. Iki šiol mažai pažįstama O. Milašiaus kūryba Lietuvos žmonėms.

Pasaulio galingieji, turbūt, sąmoningai nutyli O. Milašiaus aiškinimus apie pasaulį. Tai ne literatūrinės išmonės ar fantastikos pasaulis, bet rūstus, teisingas įspėjimas šio amžiaus, konkrečiai, Lietuvos žmonėms.

Pateikiame kai kuriuos O. Milašiaus samprotavimus.

Hebrajų kriptogramų Biblijoje išaiškinimas padėjo nustatyti baigiamąjį periodą, kuris bus paženklintas pasaulio sunaikinimo gaisrais. Pasaulio pabaigą ženklins šie pagrindiniai įvykiai: pasaulinis gaisras, Amerikos sunaikinimas ugnimi, Anglijos sunaikinimas ugnimi ir vandeniu, Rusijos sunaikinimas, nukritus trečdaliui Mėnulio.

Po 37 m. darbo, skirto filosofijai ir seniausių laikų istorijai, mums buvo suteikta malonė suvokti tam tikras vokabulas, kurių padėdami galėjome metafizikai iššifruoti svarbiausias Biblijos pranašystes ir iš jų svarbiausią – Šv. Jono Apokalipsę.

,,Aš, kaip praktikuojantis katalikas, visada tikėjau, kad didysis Apsireiškimas, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus atskleidė savo mylimajam apaštalui Jonui, turi dvi dieviškas tiesas. Viena susijusi su laikinuoju Šventos Bažnyčios vystymusi amžių bėgyje, o kita – dvasinė, užantspauduota ir paskirta paskutinės generacijos žmonėms, būtent krikščionims, kurie pašaukti dalyvauti atidarant tūkstantmečio karalystę. Taip pat žydams, kurie yra išrinkti atsivertimui“.

Apr 6.1. ,,Aš mačiau, kad Avinėlis buvo atplėšęs vieną iš septynių antspaudų, ir girdėjau vieną iš keturių gyvūnų tariant lyg griausmas balsu: ateik ir matyk.

2. Aš žiūrėjau: štai baltas žirgas, ant jo sėdintysis turėjo kilpinį. Jam duotas vainikas, ir jis išėjo kaip nugalėtojas laimėti“.

Baltas žirgas. Hebrajų kalba – sous laban. Kaita: Labounovo, Labūnava. Tai vardas dvaro, kurį mano šeima valdė Lietuvoje. Tasai dvaras buvo 50 km atstumu nuo Kauno. Jis priklausė mano šeimai nuo XVI amžiaus iki šių laikų. Baltas žirgas ir baltas raitelis – tai tautinis Lietuvos herbas. Lietuvos, kuri nuo seniausių laikų yra mano prosenelių tėvynė... Lenkų kalba Sartas Žirgas vadinamas gniady. Perstačius raides gauname Gdynia. Tai uostas, neseniai pastatytas Lenkijoje, netoli Dancigo. Sarto Žirgo 1933 m. karas  – tai lenkų – vokiečių karas (bent to karo pradžia)... Rok Panski – metai Viešpaties. Čia kaip tik kalbama apie Keturių Paktą. Jeigu Sargo Žirgo karas prasidėtų vėliau negu 1933 m., vis tiek jis bus išdava Keturių Pakto pasirašymo, kuris yra baisus žingsnis sutarčių peržiūrėjimui. Kadangi Lenkija neperleis Vokietijai koridoriaus ir Silezijos, Sarto Žirgo karas neišvengiamai kils iš Keturių Pakto“.

8.10. ,,Trečias angelas sutrimitavo. Tuomet iš dangaus nukrito didelė žvaigždė, deganti kaip švyturys, ir nukrito ant trečios upių dalies ir ant vandenų versmių.

11.Tos žvaigždės vardas Metėlė. Trečia vandenų dalis pavirto metėlėmis, ir daug žmonių mirė nuo vandenų, nes jie buvo pasidarę kartūs...“ Prasmę paskelbsime per vienuolika artimiausių metų. O. Milašas paaiškino, kad Metėlė – tai vietovės pavadinimas Černobil.

Didelis raudonas slibinas su septyniomis galvomis ir su dešimčia ragų – tai ,,žvėris, pakylantis iš jūros...“ Jo uodega – tai Amerikos vėliava.

,,Aš  mačiau kitą žvėrį pasikeliantį iš žemės. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, ir kalbėjo kaip slibinas. Jis vykdė pirmojo žvėries valią ir padarė, kad Žemė ir jos gyventojai garbintų pirmąjį žvėrį, kurio mirtingoji žaizda buvo pagydyta...“ Rusijos mechanizmai ir penkmečio planai – tai naivūs Amerikos materializmo vaikai.

Septynios galvos: America – septynios raidės. Dešimt ragų – United States of America – dešimt skiemenų. Anglija, nusilpninta industriškai ir finansiškai, galinti netekti Indijos ir Egipto, kolonijų ir dominijų, kad prailgintų savo egzistenciją, priversta remtis JAV... Amerikos materializmas sutapatinamas su Slibinu, Šėtonu. Amerika buvo, jos daugiau nebėra (ji visiškai sugriauta, paskendusi neapsakomoje moralinėje suirutėje), bet ji vėl pasirodys reliatyviai klestėdama, kad pademonstruotų savo galią trijų ir pusės metų laikotarpyje.

Dabartinis fizinis pasaulis, erdvės – laiko pasaulis, netekęs bet kokios absoliučios situacijos pats savyje, yra tik Dievo vizija. Tai vienintelis ryšys su kūnų judėjimu, kuris atskleidžia matematinės, fizinės – cheminės realybės įvaizdį dieviškai Vizijai, kurios vieta yra Dievas.

Dievas nukreipia savo žvilgsnį nuo pasaulio ir pasaulis nustoja egzistavęs. Dieviškasis Regėtojas atveria akis ir naujas pasaulis būna sukurtas. Tai tik menki pavyzdžiai, kad visiškai suprastume ir smulkiai išaiškintume tuos dalykus, tad kviečiame paskaityti  ,,Arcanes“ ir ,,Ars Magna“.

Oskaras Milašius nujautė, kad Apokalipsės aiškinimu mažai kas tesidomės. Reikia žmonėms tinkamo pasiruošimo, ne tik smalsumo. Ar daugelis Lietuvos inteligentų skaitė Naująjį Testamentą? Ar daug kas susigaudo Apokalipsės vaizduose? Net teologai dejuoja: ,,Keblu, sunku“. Štai kodėl Oskaras Milašius išsilavinusiems to meto žmonėms populiariai išaiškino ateities paslaptis, rodė žemėlapį – Jungtines Amerikos Valstijas, šio amžiaus apokalipsinį žvėrį.

Dar keliolika O. Milašiaus minčių:

,,1939 m. karo įvykius aš jums esu seniau paskelbęs. Atsimenate? Kai ką ir dabar pakartosiu. Vokietija bus išdraskyta. Norės vokiečiai susijungti, bet neturės valios. Jie daug kartų tyčiojosi iš Lietuvos, kad ji neturi sostinės Vilniaus. Tas pats jiems atsitiko dėl Berlyno. Kazokų raitelių kanopos mindžios šio miesto gatvių akmenis. Pilsudskinė Lenkija žlugs, patyrusi gilią žaizdą, nes atpildo Dangun šaukiasi Lenkijos valdžios persekiotos, išnaudotos tautinės mažumos. Prancūzija bus padalyta pusiau. Paryžius vergaus vokiečiams. Kelno katedra patirs didžiulį pavojų. Notre Dame de Paris išliks nesunaikinta. Nebeliks ir Lietuvos, Baltojo Žirgo krašto, minimo Apokalipsėje. Ji daug kentės už savo tautos negimusių kūdikių žudymą, girtavimą, paleistuvystes. Gėda. Dar to betrūko. Lietuviai pakartojo senosios Romos nuodėmes, ypač karininkai bei artistai. Yra pederastų, homoseksualistų, sodomiečių. Lietuvos kūnas pagraužtas iš vidaus. Besaikis malonumų ieškojimas kuriam laikui pražudys tautą. Bus pareikalauta skaudžios išpirkimo aukos. Iš bendro Visatos aruodo lietuviai daug išeikvojo, už tai skolą teks grąžinti krauju, ašaromis, kentėjimais bei kitokiomis kančiomis. Tūkstančiai lietuvių su šaknimis bus išrauti ir perkelti į amžinąjį ledą bei sniegą. Tai žiauru, bet tikra.

Į klausimą, kodėl tokia liūdna Lietuvos ateitis, O Milašius atsako: ,,Per daug lietuviai iki šiol mylėjo žemiškąją tėvynę, o nesirūpino amžinąja. Todėl svetimtaučiai engėjai prievarta išmokys juos neturto meilės. Įskiepys klusnumo, sandoros, tarpusavio meilės, atpratins nuo amerikietiškojo besaikiškumo kaupiant turtus.

...Daugelio žmonių žvilgsniai dabar krypsta į JAV. Lietuviai ten turi daug artimų giminių, pažįstamų, kartais pralobusių, o dažniausiai pavergtų, užguitų, sunaikintų. Antikristo katile verda tautos, jos lydosi. Gaila, kad to niekas nenori laiku pastebėti.  Daug kas gėrisi JAV tariamąja pažanga. Be reikalo. Iš kvailumo, trumparegiškumo. JAV įvairūs materialistai, pozitivystai iš pagrindų pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. Man neaišku, kodėl katalikai žavisi šia blogio šalimi? Mane dėl to apima liūdesys, prarandu viltį. Jeigu kuriam teks kariauti JAV pusėje ir jis turės progos susitikti šios šalies sugadintą gyventoją, ypač iš valdančiųjų tarpo, tai be vargo įsitikins kai kurių papročių, nuotaikų antikristiniu aiškumu. Evangelijos dvasiai prieštaringiausias kraštas. Kito panašaus istorija dar nežino.  Buvo visokių valstybių, visokių yra, atvirai persekiojusių ir dabar persekiojančių krikščionis. Tačiau šitokios apsimetėlės, gražios, klastingos ištvirkėlės Žemė nebuvo išdaiginusi. Kiekviename žingsnyje ten veidmainiai šlovina laisvę ir kiekviename žingsnyje apskaičiuotai, šaltai, atkakliai, sukčiausiais būdais rauna ir meta lauk krikščionybės dvasią. Daroma tai išradingai, šėtoniškai, klastingai. Dvasiniai reikalai JAV nerūpi. Žmonės prievarta įmurkdomi į tokias aplinkybes, kur skamba vienintelis šūkis: ,,Laikas – pinigai“.

1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nelaimės – dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siautės vandenys, vėjai, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą. Bet jūs nepasiduokite panikai, apgaulei. Pirma dar turi įvykti Apokalipsėje užrašyti įvykiai. Didžių ženklų nelaukite, nesitikėkite Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Sunkią valandą nukreipkite akis į JAV. Tik čia pasirodys pirmieji tikri pasaulio galo ženklai. JAV kils žiauri revoliucija. Žemė niekados nebuvo regėjusi panašios revoliucijos. 1917 m. revoliucija atrodys kaip vaikų žaidimai. Išnaudojamos, pavergtos JAV masės sukils, joms vadovaus geležinių gangsterių gauja, iš pradžių dar remiama pačių milijardierių. Ji nušluos savo globėjus fariziejus – sadukiejus, valdančiuosius sionistus iki paskutiniojo žmogaus. Žlugs dievažudžių sadukiejų kėslai užvaldyti pasaulį, pasigrobti žemės lobių skrynios raktus. Gangsteriai, kruvini, atviri plėšikai, iškėlę demono vėliavas, pasigrobs valdžią ir įsitvirtins. Čia man trūksta žodžių. Nežinau, kokias sąvokas sudarinėti. Tokių žodžių dar nėra dabartiniuose žodynuose. Gangsteriai į rankas gaus baisų, visą griaunantį ginklą – jėgą. Užteks vos saujelę tos medžiagos panaudoti – miestai virs pelenais, žlugs valstybės, žemynai, geležis tirps į vašką, akmenys liepsnos tarytum popierius. Taip bus atrastas baisus įrankis, šiurpesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus galima sunaikinti Žemę. Šiuo įrankiu JAV gangsteriai grasins visam pasauliui išdidžiai, suktai, akiplėšiškai, išlupdami milžiniškus mokesčius, kalbėdami apie taikos saugojimą. Bet vieną kartą patys žus savo sukurtoje ugnyje. Net pelenų neliks iš Antikristo žvėries nūdienės didybės. Žemė degte degs. Žolė ten šimtmečius nežels. Štai jums ,,Laikas – pinigai“. Tai tikriausias Antikristo ištvirkėlės ženklas. Kas juo save paženklins, tas pražudys ne tik kūną, bet ir sielą.

– Dar bus antrasis pasaulio pabaigos ženklas – tai Anglija. Ji pirmiausia palengva žlugs kaip valstybė, nuo galingos imperijos atsiskirs kolonijos. Bet čia tik mirties – žlugimo pradžia. Kas dieną augs vandens pavojus. Anglija skęs, netikėtai kris ugnis iš dangaus. Įvyks visuotinas šios salos sunaikinimas. Tai pelnyta bausmė. Anglai per ištisus šimtmečius išgėrė daug kraujo, ašarų, svetimo prakaito iš vergų kolonijose. Po visiškai pelnyto Anglijos žlugimo vandenyje bei ugnyje turėtų būti matomas Izraelio sugrįžimas į krikščionybę. Izraelitai bus išsigandę JAV sunaikinimo rykštės. Žydai turės valstybę. Bet tos valstybės pavojai – Talmudas, sadukiejų- fariziejų valdžia. Kad ir kas būtų, juokingos ar menkos Hitlerio pastangos sunaikinti Izraelį, Hitlerio kritimas bus labai ir labai naudingas viso pasaulio žydams. Kiekvienai valdančiai tautai tai yra didelis perspėjimas. Kiek iš Visatos lobyno ji išgers tautų kraujo, lygiai tiek pat teks atiduoti ir savojo. Regėsite savo akimis, galėsite mąstyti ir suprasti. Hitleris išžudė daug žydų, daug jų išžudys. Bet tiek pat bus išžudyta ir vokiečių. Amžiams Vokietija nebus pasmerkta. Kai Izraelis turės valstybę, daug sunaikins vergų arabų ir kitų tautų žmonių, bet tiek pat neteks ir savo vaikų. Dar pavyzdys. Turkai sunaikino daug armėnų. Bet turkai lygiai tiek pat neteko ir saviškių. Amžinoji Aukščiausiojo teisė seikėja dantį už dantį, akį už akį. Ne vienas pavergtos, kankinamos tautos lašas nežūsta. Taip pat atodūsis, ašara, išlieta vogčiomis slapčiausiame kampelyje. Viskas surenkama ir prisikelia atpildo valandą. Tokia amžinoji Visatos tvarka. Žmogus jos nepakeis.

Apie Lietuvos ateitį O. Milašius kalba:

– Keisti, netikėti istorijos vingiai. Kadaise Lenkija prievartavo Lietuvą, primetė Uniją. Ilgą laiką Lietuva vargo, murdėsi ,,Veto“ pragare bei anarchijoje, taip būdingoje lenkiškam ,,poniškam“ protui. Po Vokietijos žlugimo ir išdalinimo Lietuva kurį laiką bus galingesnė už sutriuškintą Lenkiją ir atsiims prarastas žemes kartu su sostine Vilniumi. Tačiau Lenkija iš naujo stiprės, nebus pasimokiusi iš praeities klaidų. Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, geis atkurti senąją valdžią, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus.

Lietuvos kelias – tegul ir kruvinas, skausmingas, bet savitas, grynai lietuviškas. Lenkija dar ryškiau pakartos amžinąją klaidą, besistengdama atnaujinti lenkišką katalikybę. Tarptautinė, universali katalikybė jiems svetima.

Didžios, paslaptingos, iki šiol mums nesuprantamos galybės pajudins mėnulį, atskels jo trečdalį. Kokiu būdu įvyks šioji nelaimė, sunku išaiškinti. Gal tai bus anos šiurpios medžiagos suradimo pasekmė? Trečdalis Mėnulio nukris Žemėn. Gal ant Juodosios jūros. Bet dar ne visiškas sunaikinimas. Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas. Mėnulio jūros pasižiūrėti atvažiuos žmonės iš tolimų kraštų. Bet ar liks Mėnulio jūros krantai, negaliu tikrai pasakyti. Dar nekrito pasuktinai išsipildymo lašai. Žmonės gali pasitaisyti, prisikelti iš nuodėmių vergijos. Aš bijau galvoti, tačiau Mėnulio jūra gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynų.

Lietuvą gali pasiglemžti vandenys, – tvirtino Milašius, – jeigu čia bus įsigalėję šėtoniški nusikaltimai. Mūsų laikų kai kurios moterys daugiau žino ir patyrė negu vyrai. Išsiplatino Sodomos nusikaltimas. Ne veltui kai kuriose šeimose šunys laikomi vietoje vaikų. Atsirado mesaliniečių.  Pasklis homoseksualizmas ne tik tarp artistų ir karininkų. Tauta žudys negimusius kūdikius. Beveik visų šeimų slenksčiai bus paženklinti krauju. Nedaug kas liks išgelbėtas. Jeigu tauta nedarys tikros atgailos, čia tyvuliuos Mėnulio jūra, Metėlės kartybėje plaukios žuvys, o niekas jų nežvejos.

Milašius paklaustas, jog Lietuva sykiu su Lenkija pasieks amžiną uniją Mėnulio jūroje, atsakė: ,,Jeigu nesitaisys, neatgailaus. Apskritai visokios piktžolės tautose ypač suklesti prieš katastrofas, didžiosiose kryžkelėse. Atsiminkite Evangelijos šauksmą pasižvalgyti lauke. Jeigu figos medis sprogsta, pavasaris arti. Jeigu aplinkui klesti paleistuvystės, girtavimai, visokie iškrypimai, neapykanta, masinis melas, masinės vagystės, pridengtos tariamos tiesos vardu, tai sunaikinimo bausmė artėja sparčiais žingsniais.

O. Milašius teigė, kad tikrai katalikiška valstybe galima laikyti tik Airiją. Ji arčiausiai katalikybės. Kad tik nebūtų teroristų. Katalikai negali žudyti viešai ir iš pasalų. Reikėtų pasimokyti iš pagoniškos Indijos vadų. Mahatma Gandis nurodė geresnį, išmintingesnį pasyvaus priešinimosi kelią be teroristinių aktų. Airija tamsią naktį Lietuvai parodys šlovingos Mergelės paveikslą. Neaišku, kokiu būdu tai atsitiks, bet kai kuriems lietuviams bus siaubinga atsiminti, kad prisidėjo prie žydų žudymo. Keistas reiškinys, tikrai skaudus: kol kas Žemėje nėra tikrai katalikiškos tautos ar valstybės. Gerų pavienių katalikų yra visur ir daug. Tai pasaulio druska, išsigelbėjimas, šviesa. Jeigu Sodomos mieste anuomet būtų buvę daugiau skaisčių žmonių – ugnis nebūtų kritusi iš dangaus.

O. Milašius vėl apie tai, ką anksčiau kalbėjo.

-Vaizduotėje išvydau Mėnulį. Atsidalijo jo trečdalis, kybo jis erdvėje virš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos. Tai sunaikinimo rykštė, angelų rūstybės taurė. Žūtų tuomet ir mano gimtinė, protėvių žemė. Koks turi būti geras katalikas? Tai budintis žmogus. Išganytojas mums nupiešė puikų paveikslą: žiburys ir apsiaustas rankose. Dar norite aiškesnio apibrėžimo? Prisiminkite šventąjį Pranciškų Asyžietį. Šį žmogų gerbia ne tik katalikai. Prisiminkite Izidorių artoją. Ar girdėjote ką nors apie šiuos didvyrius, tobulus katalikus?

Pranciškus mylėjo žvėris, paukščius, gyvulius, daug pasninkavo, grojo savo darbo smuiku, elgetavo, mėgo neturtą.

Izidorius artojas – darbininkas, savo prakaitu laistąs žemę. Jis neužmiršo taip pat maldos, taigi, dvasinių reikalų.  Fizinę veiklą jungė su dvasine. Vieną kartą Izidorius meldėsi, o angelas arė jo dirvą. Štai kur tobula katalikybė: sąžiningai, su meile atliekamas fizinis darbas, toliau – nusižeminimas, meilė paukščiams, gyvuliams, ne tik žmonėms, net ir nuožmiausiems priešams, pagarba grožiui, gamtai, neturtas...

O. Milašius linki Lietuvai: tegul lietuviai nieko nesimoko iš lenkų ir neugdo tautinės bažnyčios, tos ,,polskos vieros“. Tautiškumas negali nustelbti krikščioniško visuotinumo. Mylėti kaip brolius reikia visų tautų žmones. Girdėjau, kad yra lietuvių saleziečių, kurie vyksta Evangelijos šviesos skleisti į Afriką, kitus kraštus. Štai kur tobula katalikybė. Bus laikas, kuomet Lietuvos žemdirbiai sulauks paniekinimo. Bet garbė ir malonė jiems sugrįš. Varguose, bandymuose tegul Lietuvoje įsigali šventojo Pranciškaus dvasia.  Jau šiandieną reikėtų kalbėti apie Mahatma Gandį, Vidūną, Rabindranatą Tagorę. Kilnaus žmoniškumo dvasia bus itin reikalinga. Tiesos kelias – ne vienas. Lietuvoje gyvena ne vien katalikai. Pastarieji mokysis iš savo kilnių, skaičių, tvirtų kunigų ir mokytojų. Kitų tikėjimų žmonėms sektinas Vidūnas, Mahatma Gandi. Viską reikia daryti, kad būtų pašalinta neapykanta.

Matau prieš save lietuvius, prašau jiems Dievo palaimos. Perduokite būsimoms kartoms manąjį testamentą. Nesižavėkite ir jokiu būdu netikėkite JAV pažadais ir antikristine pasaulėžiūra. Neužmirškite: JAV yra Apokalipsės žvėris. Budėkite, nes Viešpaties atėjimas arti. Gaivinkite širdyse šventųjų Pranciškaus bei Izidoriaus artojo dvasią. Lietuviams ne katalikams linkiu nuoširdžiai pamilti Gandžio, Vidūno, Tagorės mokymus. Lietuvos katalikų laukia labai sunkūs išbandymai. Bet perduokite jiems žinią – Jėzus Kristus nugalės.

Priešmirtinis juokas. Konektuko universiteto profesorius Konetas Ringas teigia: ,,Apokalipsinė nuojauta kybo ore. Kai tik priartės siaubingoji data, kolektyvinės panikos ir nežinios sukurtas imidžas apniks mūs svajones ir vizijas“. Gausybė žmonių teigia užmezgę ryšius su ufonautais, pagal ,,Kosmoso brolių“ perduotas žinias, mūsų planetos laikas jau baigiasi. Dabar madingos Hopių pranašystės skelbia, kad mūsų pasaulis nuolat svyruoja ant bedugnės krašto. Majų ir actekų kalendoriuose pažymėta, kad šio amžiaus, prasidėjusio prieš 5000 metų, pabaiga –2012-ji.

Būdingiausias tūkstantmečių mąstymo bruožas – paskutinės pasaulio dienos nuojauta. Filosofijos profesorius Maiklas Grosas samprotavo, kad ,,Nuo 1945 m. technologiškai jau buvo įmanoma nutraukti šios planetos gyvybės siūlą“. Vandenilinės bombos realumas, cheminių ginklų įmonės, naftos išsiliejimai ir nepaliaujami karai sukėlė verkšlenančias pranašystes. Taip pat žmonės jaučia pasaulio beviltišką nuodėmingumą ir suvokia, kad prarandamos bet kokios įmanomos galimybės išlikti...

,,Šiltnamio efektas išsekins žemę ir vandenynus“ – rašo knygos ,,Belaukiant Apokalipsės“ autorius Danielis Koenas. Prastai kokybės religiniai traktatai sukuria fatališkos logikos įspūdį ir mes surandame klaikius panašumus: tarp pranašo Ezekijo ir ufonautų, Hopių ir Edgaro Kaiso, Nostradamo, Fatimos Mergelės, akmeninių Majų kalendorių, Džero Falvelo ir... Nacionalinės Mokslų Akademijos, kuri taip pat pripažįsta, jog mes gyvename pavojingais laikais.

Bobas Nelsonas, žinomas kaip Fobijas Reksas, savo knygoje ,,Pranašystės“ pateikia konspektyvų paskutinės pasaulio dienos amžių sandūroje numatymo planą – 2020 m. žemės gyventojų skaičius sumažės beveik trečdaliu. Jis priduria : ,,Jei šis civilizacijos žlugimas įvyks kaip įmanoma greičiau, tai bus pati geriausia išeitis mūsų planetai ir žmonėms“.

Žemė skrieja 67 000 mylių per valandą greičiu. Šiaurės ašigalyje kaupiasi vis storesnis ledo sluoksnis. Dėl tos priežasties turėtų apsiversti žemės rutulys ir poliai savaime pasikeis. Mokslininkai galvoja, kad polių pasikeitimas būtų viena iš ,,kraštutinių priemonių“. Kornelio universiteto geologijos mokslų departamento vadovas Donaldas Turkotas sako: ,,Polių pasikeitimas – gerai išanalizuotas reiškinys. Tai ta pati kontinentų pasislinkimo koncepcija“. Kontinentai juda aplink žemės rutulį ir visiškai įmanoma, kad poliai sugebės perslinkti per ekvatorių. Tačiau netgi jeigu ir įvyks ,,tikrasis polių stebuklas“, kaip jį vadina geologai, jūs neturėtumėte pulti į paniką, kad jūsų namas prasmegs skradžiai žemę. Poliai judėtų tokiu pačiu, kokiu slinks kontinentai, greičiu,- nebus jokių staigių pasikeitimų, nuo kurių išvirstumėte iš kojų.

Kitas scenarijus – potvyniai, kurie būtų šiltnamio efekto rezultatas. Deginant kietą kurą padidėja anglies dioksido kiekis, dėl tos priežasties atmosfera tampa panaši į tikriausią šiltnamį.CO2 absorbuoja infraraudonuosius spindulius ir neleidžia jiems išsisklaidyti kosmose. Mes visi turėtume iškepti lyg pomidorai šiltnamyje. Kai temperatūra pakils 9 laipsniais, pradės tirpti Šiaurės poliaus ledo apvalkalas. Vandenyno lygis pakils per septynias pėdas, patvins Nilo, Lousianos deltos, Niudžersio pelkės. Tai bus globalinis tvanas. Atmosfera yra labai sudėtinga, kad tiksliai būtų galima išpranašauti, kuomet tai įvyks. Šiltnamio efektas – viena iš didžiausių problemų. Kitą amžių žemė patirs realų pavojų. Deja, to neišpranašavo ne vienas aiškiaregis per pastaruosius tūkstantį metų.

Trečias scenarijus: sugrįžta tie nemalonūs ledynai, palikę mums Didžiuosius Ežerus, bjauriausią orą. Naujasis ledynmetis gerokai apkarpys derlingos žemės plotus ir tuomet visi išmirsime badu. Iš tiesų, yra prielaidų susidaryti naujiems ledynams.

Ketvirtas scenarijus: kometa arba asteroidas susiduria su žeme ir mes visi žūstame. 1954 m. meteoritas nukrito Alabamos valstijoje, pramušė gyvenamo namo stogą, suskaldė radijo imtuvą ir sužeidė moteriškę. Aiškiaregiai įsitikinę, kad kitą sykį gali baigtis blogiau...

Kometą, sprogusią 1908-ias metais Sibire ištyrinėjo Rusijos mokslininkai. Ji buvo keleto mylių skersmens ir turėjo sverti milijonus tonų. Matematiškai apskaičiuota, kad  kiekvienais šimtatūkstantaisias metais atsiranda kometos susidūrimo su Žeme tikimybė.

Penktas scenarijus. Žemė pasipurtys ir suskilinės į gabalus. Sugrius pastatai. Pakrančių miestai nuslinks į vandenyną. Stipriausio žemės drebėjimo, užregistruoto 1960 m. Čilėje, metu žuvo 3000 žmonių, 8000 sužeisti. Tačiau dideli žemės plotai niekuomet negali nuslinkti ir nugrimzti vandenyne.

Šeštas scenarijus: branduolinis karas. Paleidus raketas daugelis žmonių skris tiesiai į dangų. Kiti išmirs nuo radiacijos. Kornelio universiteto aplinkos globalinių programų direktorius ir vienas iš branduolinės žiemos teorijų programų direktorius Markas Harvelis aiškina: Beveik 100 raketinių galvučių, susprogusių svarbiausiuose Šiaurės Hempšyro miestuose, prigamintų tiek dūmų, kad jie sunaikintų ,,šiltnamio efektą“. Dūmai pasiektų stratosferą ir uždengtų Saulės spindulius. Žemei atšalus daugiau nei 165 oC, žus visas metų derlius. Taigi, mes greičiau mirsime badu, negu iškepsime. Nagasakis ir Hirosima – branduolinio karo rezultatų modelis. Tačiau sunaikintas pasaulis atrodytų dar baisiau.

Kai 200 milijonų kinų armija išžygiuos, prasidės tikrieji ,,branduoliai pokyčiai“ Artimuosiuose Rytuose. Visos pasaulio armijos kausis, nuo žemės paviršiaus nušluodamos daugelį tautų.

Keliose spaudos konferencijose prezidentas Ronaldas Reiganas pastebėjo, jog jo įsivaizduojamasis branduolinis Armagedonas sukonstruotas pagal pranašų: Danielio, Ezekijo regėjimus bei kitus pranašiškus Biblijos tekstus. Atėjo Apokalipsės laikai...

,,Nuo devyniolikto amžiaus padažnėjo Mergelės Marijos apsireiškimų, – teigia vizijų ekspertas Maiklas Grosas. ,,Tai tiesiog stulbinantis fenomenas, susijęs su aiškiaregiais ir su... ufonautais“.

1917 m. dangiškoji Madona pasirodė trims vaikams: Liucijai, Jacintai, Pranukui netoli Fatimos kaimo /Portugalijoje/. Tuo pat metu stebėtojai regėjo ,,sunkų didelį, skraidantį lėkštės pavidalo objektą“. Panašūs apsireiškimai tęsėsi šešis mėnesius“ – prisimena Grosas.

,,Per tą laiką liudininkų minios matė šviesos rutulius danguje, girdėjo raketų riaumojimą primenančius garsus ir pan.“ Ufonautiški efektai buvo pastebėti Marijos apsireiškimo Medžugorje /Jugoslavija/ metu. Dar teatrališkesni reginiai vyko 1961 –ais , kai Kaire apsireiškė Dievo Motina. Tūkstančiai žmonių liudijo matę juos apakinusį dieviškosios Madonos siluetą“.

Ką pasakoja papirusas?  Pasaulio spaudoje buvo spausdinami įdomūs pranešimai apie 1987 m. okeanolginės ekspedicijos vandenyne prie Bahamų salų surastą užantspauduotą senovinę amforą. Mokslininkai tik dabar prasitarė žurnalistams apie šį radinį, kuris jau pats savaime turėjo didžiulę mokslinę vertę. Tai buvo tik pradžia...

Peršviestus amforą rentgeno spinduliais, paaiškėjo, kad jos viduje yra kažkoks papiruso ritinėlis. Atidarius amforą, viduje buvo rastas senovės egiptiečių papirusas, kurio amžius, kaip parodė anglies izotopinė analizė, siekia 4000-4500 metų.

Iššifruoti duomenys parodė, kad papiruse užrašytos ateities pranašystės, iš kurių daugelis tiesiog stebėtinai atitinka žmonijos vystimosi ir istorijos raidą.  Pavyzdžiui, papiruse kalbama apie prancūzų pranašautoją Nostradamą, kuris kitados numatė Hitlerio atėjimą į valdžią, didžiausios pasaulio imperijos žlugimą ir netgi AIDS epidemiją.

Taip pat nurodyta Amerikos atradimo data – 1492 m. Išpranašauti kruvini įvykiai šiame naujai atrastame žemyne – ispanų konkistadorų atėjimas bei praeito amžiaus Pilietinis karas JAV.

Papiruse kalbama apie skraidymo technikos vystimąsi ir tobulėjimą. Aprašomas supergreitųjų avialainerių įrengimas.

Nurodyta žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje data  1969 m. būtent tais metais Mėnulį pasiekė pirmasis tarplanetinis amerikiečių ekipažas.

Išpranašautas 1989m. žemės drebėjimas  San Franciske.

1994-ais  m. papirusas žada kažkokios ,,blogos Viduriniųjų Rytų tautos“ sunaikinimą. Sakoma, jog tai bus milžiniško meteorito kritimo pasekmė. Žurnalas ,,Sciense  Digest“ išveda, kad čia kalbama apie mūs dienų Iraką. Beje, Nostradamas taip pat minėjo kažką panašaus apie naują pasaulio diktatūrą...

2015 metais senovės pranašas žada ,,skraidančiųjų ekipažų“ atsiradimą vietoj ratuotų transporto priemonių. Čia minimas ne visuomeninis transportas, individualios transporto priemonės. Tuo laiku kiekvienas jau turėsiąs po sparnuotą ekipažą.

         Nuo 2021 m., papiruse sakoma, ,,žmonėms nebereikės dirbti“. Ši frazė skamba labai miglotai.

         2025 m. senovės pranašas žada galimybę keliauti po laiką. Tyrinėtojų nuomone, vargu ar galima tuo tikėti, tačiau...

         2032 m. žadamas personalinio ginklo, galingesnio  už branduolinį, atsiradimas. Įdomu, kokios bus pasekmės?

2041 m. bus išrasti prietaisai ir įrengimai, įgalinantys visiškai kontroliuoti meteorologines oro sąlygas.

2043 m. bus sukurtos ,,jaunystės tabletės“. Tai preparatas, sulaikantis organizmo senėjimo procesą ir prailginantis žmogaus gyvenimą.

2051 m. bus populiarūs prietaisai, stiprinantys ,,smegenų bangas“, įgalinantys bendrauti telepatiniu būdu. tokį prietaisą galės įsigyti kiekvienas ateities pilietis.

2055 m. išnyks mums žinomi augaliniai organizmai.

Papiruso pranašystės siekia iki 2055 m. kai kas daro išvadą, kad tuo metu žmonijai kažkas atsitiks. Jau daugelis senovinio papiruso pranašysčių jau išsipildė.

Įspėjimas jau gautas. Nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes į jį reaguosime...

Nušluos mus kometos uodega? Prieš keliasdešimt metų Girdžių parapijos klebonas kun. Viktoras Šauklys pamoksle pasakė, kad ,,pasaulio mirtis ateis per katastrofą. Kokia bus Žemės mirties priežastis, net Kristus nenurodė. Kokie procesai sukels katastrofą – fiziniai ar astronominiai, geologiniai ar metereologiniai? Į tai nėra atsakymo. Pranašų kalba – ne gamtos mokslo vadovėlis, bet dieviškos išminties mokslas. Mes galime pasakyti, kad tai įvyks, o ne kaip įvyks.

1896 m. vasario 10 d. Madrido gyventojams sukėlė siaubą iš dangaus krintantys akmenys. Jų buvo tiek daug, kad juos praminė  meteorų lietumi. Kas gali teigti,  kad pasaulio pabaigoje nebus tokio pražūtingo meteorų lietaus? Kaip magnetas traukia geležies pjuvenas, taip Žemė  pritrauktų juos prie savęs. Šitaip  išsipildytų Kristaus pranašavimas: ,,žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sujudintos“.

Meksikoje nukritęs Bakubirito akmuo sveria apie 27 tonas. Yra ir didesnių. Kadangi du trečdalis žemės paviršiaus sudaro jūra, tai daugelis meteoritų patektų į vandenį, prasidėtų jūrų bangavimai, o žmonėms būtų didelio ,,išgąsčio dėl smarkaus jūros bangų ūžimo“. 

Įsivaizduokime, kad aliarmuojančią telegramą ,,Artėja žvaigždė – sudegins“ vieną dieną praneša observatorijos. Kas tai per žvaigždė? Gal iš Auksinės  žuvies žvaigždyno žvaigždė S. ji ,,energingiausia iš žinomų žvaigždžių. Ji išspinduliuoja 300–500 tūkstančių kartų daugiau karščio ir šviesos negu Saulė. Jei ta žvaigždė atsidurtų vietoje Saulės, tai Žemės temperatūra pašoktų iki 7000 laipsnių ir mūsų planeta pavirstų karštų dujų debesimis. Štai ir pasaulio pabaiga“.

1992m. vasario mėn. Saulėje įvyko kolosaliais sprogimas, prasiveržė protuberantai. Visoj Azijoj, iš dalies ir Australijoje liovėsi veikęs radijas. Kituose pasaulio rajonuose sutriko bangos. Dieną kai kur nutrūko tarptautinis telefono ryšys. Brazilijoje kilo uraganai, Australijoje – baisiausios liūtys. Tūkstančiai gyventojų Sidnejyje turėjo palikti namus dėl potvynių. Pietų Korėjoje ir Italijoje iškrito sniegas kovo mėnesį...

Žemė skrieja pašėlusiu greičiu – 30 kilometrų per sekundę. Susidūrusi su kometa ar planeta, smarkiai susidaužtų. Iš to kiltų baisus karštis. Toks karštis pražudytų visokią gyvybę.

Mūsų pasaulis nėra tobulas. Dievas galėjo šimtus pasaulių sutverti su geresne tvarka. Sukūręs ir žmogų Dievas kūrybiškai neišsisėmė. Šv. Raštas duoda pagrindo manyti, kad po šio pasaulio žlugimo bus sutvertas ,,naujas dangus ir nauja žemė“.

1990 m. lapkričio 12 dieną mokslo populiarintojui ir filosofui Sauliui Kanišauskui į darbovietę – Vilniaus planetariumą, – paskambino moteris. Ji pranešė, kad po dviejų dienų Šakių rajone Keturnaujienos kaime nuo 10 iki 16 valandos bus galima regėti ,,Saulės stebuklą“. Žmonės regės ne tik pačią Saulę, bet ir iš jos pusių dar po saulutę, apačioje išryškės kryžius, o po pietų virš Saulės pasirodys didelis paukštis.

– Kitą dieną paskaitos planetariume metu apie rytdienai pranašaujamą reiškinį papasakojau daugeliui žmonių ir paprašiau klausytojų, jeigu pranašavimai išsipildytų, būti liudininkais, jog apie minėtą reiškinį jie girdėjo jo pasirodymo išvakarėse, – prisimena S. Kanišauskas.

,,Stebuklas“ įvyko. Tai buvo kaip tik toje vietoje, kur kažkada buldozeriais nušlavė Aneliutės Matijošaitienės trobelę, šalia kurios pasirodžiusi apsireiškusioji Marija. ( Gal iš čia atsirado  buldozerinio ateizmo pavadinimas?) Anksčiau  čia maldininkai susirinkdavo slapta, dabar jau viešai suklaupia. Taigi Keturnaujienos kaimo ,,Saulės stebuklą“ matė maldininkų minia. Dvidešimt vienas žmogus, klausęs kitos paskaitos planetariume, raštiškai paliudijo, kad apie reiškinį jie sužinojo diena anksčiau iki jo pasirodymo.

S.Kanišausko komentaras: ,,...Gal pagal meteoritų prognozes galima būtų spėlioti apie halo reiškinio pasirodymo datą, bet iš anksto numatyti konkretaus halo vaizdo detales, trukmę ir pasirodymo vietą šiuolaikinis mokslas dar nemoka paaiškinti.

Panašių reiškinių, kai šalia Saulės pasirodo žmonių vadinami saulbroliai, turbūt ne vienas prisižiūrėjom. Juos matydami, senoliai sakydavo, kad tai blogo oro ženklas.

– Dabar žmonės teigia, kad  tai tragiškų įvykių ženklas. Keturnaujienos kaimo ,,saulės stebuklo“ pranašauta, kad po šv. Kalėdų bus tragiškų įvykių Lietuvoje. Kad ir keista, bet tai pasitvirtino, nors ir ne tuoj po šventų Kalėdų. O jeigu pripažintume senąjį kalendorių, tai pranašystė atrodytų dar teisingesnė.

Neįprasti reiškiniai Lietuvoje nebe naujiena. Grafaitė Gabrielė Giunterytė – Puzinienė parašė reikšmingus mūsų kultūros istorijai memuarus, kurie tapo bene pirmuoju rašytiniu paliudijimu apie ,,dangaus stebuklą“.

   1825 m. gegužės gražų vakarą Vilniuje prieš saulėlydį ar tuoj po jo dangaus vakarų pusėje pasirodė kryžius. Jį matė dauguma miesto gyventojų, vakare susirinkusių, kaip įprasta, bulvare prie Neries. Giedro dangaus fone matomas kryžius buvo didelis, lygiašonis, proporcingas, šviesiai žalios, greičiau auksinės spalvos ir permatomas, lyg būtų padarytas iš gintaro arba topazo. Žaliojo tilto kryptimi nuo Šnipiškių pusės. Išvydę šį reginį vaikščiojantys bulvaru, sustojo lyg įkasti į žemę, o žmonės kalbėjo, kad tai jau pasaulio pabaiga“.

1908 m. birželio 29 d. buvo pastebėti neįprasti reiškiniai: Samaroje, Kijeve, Tomsko, Orenburgo, Jaroslavlio ir kitose srityse. Štai liudininkės Z. Kalininos parodymai: ,,1908 m. vasarą man buvo penkeri metai. Žaidžiau gatvėje. Staiga dangus tarsi skilo pusiau ir lyg užsidegė, nes tame lūžyje liepsnojo baisi ugnis. Visi, tuo metu buvę gatvėje, pradėjo šaukti, kilo neapsakomas riksmas. Žmonės žiūrėjo aukštyn ir verkė: ,,Pasaulio pabaiga“.

Yra tokių asteroidų, kurie turi kintamas orbitas. Jie, priartėję prie didelių planetų, dėl jų traukos keičia orbitą. Jie gali pakeisti patekę ir į žemės trauką. Yra ne taip mažai asteroidų, kurie galėtų priartėti prie žemės. Žinomas vienas didžiulis asteroidas, kurio skersmuo net 30 kilometrų. Vieno kilometro skersmens jau esama apie pusšimtį, pusės kilometro – apie šimtą, mažesnių – dar daugiau. Užtenka, kad ant Žemės nukristų mažesnis negu 0,5 km skersmens asteroidas: jis nuniokotų plotą, prilygstantį Pusei Europos. 1968 m. būta didelio nerimo, kai Ikaro orbitą iškreipė Marsas ir jis smarkiai ėmė artėti prie Žemės. Laimė, kad jis nepateko į Žemės įtakos sferą. Jo skersmuo gana didelis, tai susidūrimo pasekmės būtų sunkiai nusakomos.

Iki šiol buvo teigiama, kad ant Žemės rutulio kasmet nukrenta apie 500–600 meteoritų. Paskutiniu metu amerikiečių mokslininkai suskaičiavo jų dešimtis kartų daugiau.

Yra sakoma, kad kometų pasirodymas – nelaimės ženklas. Po jų turėtų kilti žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai. Tik toli nuo Žemės Saulės apšviesta kometos uodega atrodo įspūdingai. Jos visiškai nereikėtų bijoti, jeigu neatsitiktų keistų dalykų: kai tik per žemę brūkšteli kometos uodega, tuoj pat prasideda epidemijos – gripo ir kitų susirgimų. Tuo remdamiesi, anglai suformulavo hipotezę, kad kosmose yra virusų tipo gyvybė. Jeigu kometa atneštų AIDS  (gal jau atnešė) ir dar baisesnių virusų, tai nedrįstume tvirtinti, kad kometos uodega negali nušluoti mūsų Žemės.

Astronomai sako, kad Mėnulio paviršius taip pat subombarduotas kometų, o dinozaurų išmirimo priežastis Žemėje – kometų lietus. Astronomai nedrįsta sakyti, kad žmonijos likimai kometos negali būti lemiamos...

Žmogus Apokalipsėje.  ,,Aš mačiau kaip jis atplėšė šeštąjį antspaudą. Tuomet kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas, o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn. Ir aptemo saulė ir oras nuo šulinio dūmų, o iš dūmų pasipylė žemės skėriai, ir jiems buvo duota galia kaip turi galią žemės skorpionai. Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei, o vien tik žmonėms, urie ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų“(Apr 6,12,13. 9,2-6).

Tai Naujojo Testamento citatos, kuriose ryškiai atsispindi Apokalipsės tema.

Ką apie Apokalipsę kalba Latvijos urologijos ir energoinformacijos tyrimo asociacijos prezidentas Valerijus Paramonovas?

– Dabartinė žmonija žemėje – jau penktoji civilizacija. Prieš mus gyvenusių civilizacijų atstovai sąlygiškai vadinami ariktidais, hiperboriečiais, lemūriečiais ir atlantais. Pastarieji pražudė save maždaug prieš 12 tūkstančių metų. Tai įvyko dėl technokratijos, kuri užgožė dvasingumą ir atvedė iki kosminio kolapso. Deja, atrodo, panašiu keliu eina ir mūsų žmonija... Apskritai kalbėti apie ateitį reikia dvasingumo kontekste. Tai kiekvieno individo, kiekvienos civilizacijos matas.

Apokalipsė ir ,,pasaulio pabaiga“ ne visai tapatūs dalykai. Visatoje galioja dėsniai. Vienas iš jų cikliškumas. Kiekvienas ciklas turi pradžią ir pabaigą. Apokalipsė yra normalus evoliucijos procesas, reikalingas, kad atsirastų nauja kokybė. Tačiau ji nereiškia pasaulio pabaigos. Pasaulio pabaiga negalima, nes evoliucijos procesas nesibaigiantis. Taip pat ir mirtis yra tik regimybė. Mirus žmogui, suyra jo materialusis apvalkalas – biomasė. Tačiau kiti, akiai nematomi kūnai išlieka. Ir nė vienas mūsų žingsnis neapseina be neregimų, subtilių pasaulių įtakos... Taip ir mūsų civilizacija: jai žlugus, atsiras kitos gyvybės formos.

– Visi pereinamieji laikotarpiai susiję su kataklizmais ir didžiulėmis netektimis. Tai kas rašoma Apreiškime apaštalui Jonui yra mūsų artimiausia ateitis. Galiu dar pridurti, kad trečiojo tūkstantmečio pradžioje visuomenės gyvenime labai padidės moterų vaidmuo. Tačiau bene grėsmingiausias faktas toks: pasibaigs Mėnulio įtaka Žemei. O juk žinome, kokia ji didžiulė. Potvyniai ir atoslūgiai reikšmingi ne vien jūroms ar vandenynams... Daugiau nei 80 procentų žmogaus organizmo – vanduo.

–       Ar įmanoma išvengti kataklizmų?                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              

– Puolusi civilizacija privalo atsakyti už praeityje padarytus savo veiksmus. Karmos dėsnis yra visuotinio pobūdžio. Todėl vienintelė išeitis – atsisakyti agresijos ir ugdyti dvasingumą.

–Manau, kad mūsų žemiškosios civilizacijos raidoje galimi trys variantai:

1.     susinaikinimas;

2.     skausmingai užsitęsusi evoliucija;

3.     išėjimas iš krizės.

Drįstu teigti, kad mūsų atveju Apokalipsė ne prasideda, o artėja į pabaigą – ji jau tęsiasi daugybę metų. Gerai įsiskaitykite Bibliją ir tuo įsitikinsite. Šv. Rašte aprašytas Antikristo atėjimas – neabejotinai mūsų laikų realija...

Apie Antikristo apsireiškimo požymius Valerijus kalba štai ką:

– Visų pirma tai dvasingumo smukimas. Žinių, informacijos slėpimas ir iškraipymas. Apreiškime parašyta, jog Antikristas įgys tokias formas, kad didžioji žmonių dalis jo nepažins – laikys Kristumi. O Mesiją atpažins tik tie, kurie ,,matys Dievo žymę kaktoje“.

Akivaizdu ir tai, jog žmonija baigia prarasti savisaugos instinktą. Ekstrasensų, įvairaus plauko demagogų suaktyvėjimas rodo, kad ,,netikrų pranašų“ laikai jau atėjo.

Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo karmą. Todėl iškilusias problemas privalo spręsti pats žmogus. Išorinius manipuliavimas žmogaus energetika dažniausiai kenkia. Aš pripažįstu ekstrasensinius reiškinius. Tačiau problema ta, kad dauguma ekstrasensų savo sugebėjimus panaudoja kitiems žmonėms pavergti, jų energijai siurbti. Žmonės galima veikti ne tik tiesiogiai, bet ir per atstumą, naudojant fotografijas ir pan. Todėl sakau: netikėkite ekstrasensais. Žinoma, lygiai taip pat nebūtina tikėti ir mano žodžiais. Eikite dvasingumo keliu ir viskas Jums atsivers. Patys gerinkite savo karmą. Tikėkite Dievu. O Dievas jumyse veiks.

–       Kokia pranašų misija?

            – Tam tikrais istorijos tarpsniais jie pasirodo žmonių pavidalu. Tačiau žemiškąjį gyvenimą veikia ne išoriškai, o palikdami žmonėms tam tikrą dvasinį mokymą, istoriškai, kultūriškai adaptuotą.  Pagal kosminius dėsnius išorinis įsikišimas į kitos civilizacijos gyvenimą yra neleistinas. Viskas daroma mūsų pačių rankomis. Jokie ateiviai mūsų nežudys ir negelbės. Mes patys tai darome ir darysime ateityje. Žemė – nuopuolio ir išbandymų planeta. Dvasinėje kosmoso hierarchijoje ji yra žemo lygio. Čia fiziškai įsikūnija sielos ne tik iš Žemės, bet ir iš kitų civilizacijų.

Žemėje daug kančios. Tačiau Dievas sukūrė žmoniją dideliam tikslui – suardyti Šėtono planą. Žmonėms duota laisva valia. Todėl jie gali tapti Dievo šalininkais. Dvasiškai tobulėdami mes turime galimybę pakilti į kosminės hierarchijos viršūnę ir tapti Dievu. Tokia yra mūsų misija...

Kalbėdamas apie Žemės auras, V. Paramonovas pasakė:

– Auros teršimas – pavojingas dalykas. Deja, smarkiai užteršta visos mūsų planetos aura. Didėja ozono skylė virš ašigalių. Žemė kaustoma betono ir asfalto šarvais. Nuodijama pesticidais ir kitais chemikalais. Negailestingai naikinama biosfera. Gali išnykti apie 10 000 gyvybės rūšių. Dar viena problema – demografija. Kristaus pasirodymo laiku žemėje gyveno apie 200 milijonų žmonių. XIX amž. viduryje – 1 mlrd. 1930 metais – 2 mlrd., 1960 metais – 3 mlrd. 1967 – 4 mlrd. 2000 – 6,5 mlrd. Taigi, artėjame prie kritinės masės. Blogiausia, kad žmogus įprato viską imti iš aplinkos, nieko jai nedujodamas, išskyrus šiukšles...

Atominė energija – akivaizdus civilizacijos akligatvis. Jei žmonija artimiausiu laiku nesusigriebs – žlugimas neišvengiamas.

Dar yra viena energijos rūšis, kuria jau dabar mėginama manipuliuoti – tai psichinė energija. Žmogus – savotiškas psichotropinis generatorius. Jis skleidžia septynių rūšių bangas. O jas galima valdyti. Tai žinojo visi didieji pasaulio politikai. Ne veltui JAV prezidentą Bušą saugojo šešiolika ekstrasensų...

 Deja, pasaulyje egzistuoja psichotroninis ginklas. Tik apie tai kol kas garsiai nekalbama. O jo panaudojimo pasekmės būtų tragiškos. Įsivaizduokite visuomenę, kuri yra lyg zombių ,,ferma“. Šis ginklas žmones gali paversti valdomais biorobotais. Toks išorinis kišimasis į žmogaus karmą – didžiausias kosmoso dėsnių neigimas. Šių dėsnių negalima nei pakeisti,  nei ,,apeiti“. Veikti prieš juos – save pasmerkti pražūčiai. Galbūt dėl to Žemėje tiek daug kančios. Kančia – signalas, kad elgiamės neteisingai.

Prieš 500 m. rusų pranašas Nemčinas išpranašavo: elektros, televizijos, rentgeno, atominės bombos ir kitus išradimus ir istorinių įvykių datas: Spalio revoliucijos, Antro pasaulinio karo. Jis rašė, kad didelio kolapso išvakarėse  ,,Šiaurės tautos gaus tris juoduosius perspėjimus“. Kas jie? Su žodžiu ,,čiornyj“ susijusios trys didžiosios nelaimės: 1986 m. – Černobylis, 1988 – Karabachas (Juodieji kalnai) ir 1989 m. – Černovcai... Įdomu ir tai, kad šie žmonijos skauduliai sutapo su garsių sovietinių budelių: Molotovo, Malenkovo, Kaganavočiaus mirties datomis.

– Kolapsas – tai nebūtinai visos žmonijos žūtis. Visų pirma, tai savotiška priemonė išsklaidyti susikaupusį blogį. Beje, kančia, dvasinis sukrėtimas gali būti žmogaus prabudimo prielaida. Atsigręžę į istoriją, pamatysime, kad jos tėkmė visą laiką pulsavo – buvo ir nuosmukių, ir pakilimų.

Blogis teikia informaciją apie gėrį. Todėl nuopuolis gali padėti pamatyti klaidą. Tad jei kartą suklupai, – apsidairyk ir atsikelk. Ir stenkis nebekartoti ankstesnių klaidų.

–       O Šėtono gundymai?

– Šėtonas labiausiai veikia jausmus. Svarbu stipriai tikėti, kad gyvenimas mūsų toks, kokį sukuriame savo darbais. Tikėti – vadinasi atsikratyti baimės, atsiversti pasauliui. Tada blogio veikimas nutrūksta.

– Žmogus Apokalipsės metu turi elgtis ramiai. Svarbu nepasiduoti astralinio (emocijos, aistros) ir mentalinio ( mąstymo) plano jėgoms. Apokalipsėje jos įgauna įvairiausias, dažnai patrauklias formas. Užgoždamos dvasingumą, gniuždo valią, trukdo priimti teisingus sprendimus. Todėl žmogui labai svarbu užlaikyti vidinę rimtį. Tada mintys tampa švaresnės, o veiksmai – laisvesni.

– Prisiminkime, kaip atrodo šventųjų veidai paveiksluose – juose nėra emocijų. Tik rimtis ir harmonija.

–       Kaip mūsų planetos likimą gali paveikti kitos civilizacijos?

– Jau minėjau, kad ne tik atskiras žmogus, bet ir tauta bei civilizacija turi savo karmą, kurios išorinės jėgos iš esmės negali pakeisti. Tačiau bandymai išorėje veikti galimi.

         Žemė Visatoje – lyg mažas akupunktūrinis taškas. Kaip žinoma, akupunktūriniais taškais galima veikti visą organizmą. Todėl įvairios kosminės jėgos kėsinosi į šį informacijos šaltinį. Maždaug prieš 8000 metų vyko didelės grumtynės dėl Žemės. Savotiški ,,dievų karai“ vyksta ir dabar. Latvijos asociacija gavo informaciją apie technologijas, kurių žmonija dar nežino. Tačiau puikiai prisimename, kaip prieš keletą metų buvo žavimasi atomine energija, chemija... O šiandien? Žemė darosi panaši į milžinišką sąvartyną. Mūsų asociacija – prieš nežabotą technokratiją. Todėl mes stengiamės perspėti įvairias instancijas dėl galimų pasekmių.

– Ar žmogus pajėgia būti atsakingas ne tik už save, bet ir už savo šeimą, tautą, žmoniją?

– Jūs abejojate žmogaus galia? Tada prisiminkite, kiek eibių prikrėtė vienas Hitleris. O Kristus? Juk jis vienas prisiėmė visos žmonijos kaltes, sudegino jos blogą karmą. Žmogaus galimybės tiesiog neįsivaizduojamos – jos gali išgelbėti žmoniją, gali ją ir pražudyti.

Tačiau dauguma žmonių nenori būti evoliucijos ,,sraigteliais“. Toks gyvenimas jiems nepriimtinas. Tai patvirtina didėjančios savižudžių gretos. Suprantama, kad savižudybė – ne išeitis. Į pasaulį mes atėjome ne savo valia. Todėl kėsintis į savo gyvybę – didelis nusikaltimas. Savižudžiai daugiausiai nubloškiami į žemiausius planus, įsikūnija poltergeistuose.

– Jei savižudybę pasirinks žmonija?

– Tuomet pradėsime nuo mineralų. Žmogus turi tik vieną realią išeiti – būti šiame pasaulyje, švarinti savo vidų ir laipsniškai kapstytis iš šios milžiniškos piramidės dugno. Reikia paaiškinti, kad Kosmoso hierarchija turi septynių pakopų piramidės struktūrą. Be jos neįmanoma tvarka. Žmogaus paskirtis – kopti šiais laiptais į viršų.

Vaikystės  ir jaunystės metai

Marta Robin (Roben) gimė 1902 m. kovo 13 d. mažame Prancūzijos valstiečių name netoli Chateauneuf-de-Galaure miestelio. Ji – jauniausia dukra ir šeštasis vaikas šeimoje. Jos tėvui Josephui Robinui priklausė nedidelis ūkis, kuriame sunkiu darbu pelnė maistą pragyvenimui. Motina Amėlie-Cėlestine Ro­bin buvo paprasta moteris, kuri kantriai triūsė namuose, prižiūrėjo gyvulius ir augino vaikus.

         Praėjus trims sa­vaitėms po gimimo, mažylę pakrikštijo Saint-Bonnet bažnyčioje, nors šeimos nariai nebuvo aktyviai praktikuo­jantys katalikai. Martos gyvenimas nuo vaikystės kupinas įvairių rūpesčių: reikėjo ganyti ožkas ir karves, dirbti namuose ir laukuose. Vis dėlto ji labai anksti pajuto didelį norą melstis į Švč. Mergelę Mariją. Vėliau apie save sakė: „Kai eidavau į miestelį apsipirkti, visada kiše­nėje turėdavau rožinį ir pakeliui jį sukalbėdavau." Žinoma, tuo metu niekas negalėjo numanyti, kad ši dro­vi mergaitė, kiekvieną rytą pėsčiomis skubanti į mokyklą daugiau nei du kilometrus ir kantriai lankanti katekizmo pamokas parapijoje, taps viena didžiau­sių XX a. katalikų mistikių.

Būdama šešiolikos metų Marta staiga susirgo sunkia liga – letarginiu encefalitu. Ją kankino stiprūs galvos ir raumenų skausmai. Dar vėliau kūną ištiko pa­ralyžius ir nebeliko jokios galimybės judėti. Gydymo pro­cedūros, atliktos ligoninėse, ir terapijos, taikytos sanatori­jose, nedavė teigiamų rezultatų. Iš pradžių Marta priėmė ligą kaip jai skirta sunkų, bet laikiną išbandymą, nes ji jauna ir tikėjo pasveikti. Vieną dieną, sesers namuose vartydama seną maldaknygę, joje aptiko tokius žodžius: ,,Kodėl ieškai ramybės, kai esi skirta kovai? Kodėl ieškai laimės, kai esi sukurta kančiai?"  Perskaitė šias mintis ir jos sieloje kilo audra, kurią nuraminti padėjo šv. Te­resės Lizijė kentėjimų pavyzdys ir toje pačioje knygoje raginimas: „Dievui reikia atiduoti viską." Vė­liau suvokė, kad ligos nugalėti nepavyks ir visą gyvenimą teks praleisti prikaustytai prie lovos. Nutiko sunkus vidinis išgyvenimas – priverstinė izoliacija nuo aplinkinių. Kaimynai, bičiuliai buvo priblokšti labai sunkios, dramatiškos padė­ties ir vengė lankyti įkalintą namuose ligonę. Jinai savo laiškuose ir dienoraštyje apibūdino vienumoje praleistas dienas kaip „pilkas ir vienodas". Jos tėvai dirbo daug ūkio dar­bų, kurie reikalavo jėgų, laiko, o neretai stokojo kantrybės ir supratingumo. Praėjus daugeliui metų ji atvirai prisipažino, kad tas gyvenimo etapas pareikalavo ypatingai daug dvasinių jėgų. Ji tvirtino: „Aš kovojau su Dievu." Galiausiai šios valingos merginos širdyje buvo priimtas svarbus sprendi­mas. 1925 m. spalio 15 d. Marta Roben parašė pasiaukoji­mo Dievo valiai ir meilei aktą, pagal seną katalikų tradici­ją. Gilų tikėjimą liudijančio dokumento tekste matyti jos nuoširdus siekimas susivienyti su Atpirkėju Jėzumi: „O mano sielos mylimasis, mano švelnusis Jėzau, tenoriu vien Tavęs ir dėl Tavo meilės aš atsisakau visko!"

           1928 m. Martos sveikata smarkiai pablogėjo: para­lyžius apėmė gerklės raumenis.  Ji jau nepajėgė nei valgyti, nei gerti. Sparčiai pasilpo regėjimas ir Marta turėjo gyventi kambario prieblandoje. Be to, ji negalėjo miegoti. Šis sutrikimas ypač nustebino gydytojus ir kėlė jiems didelį susirūpinimą.

Šiuolaikinės medicinos požiūriu tokioje sunkioje padėtyje esančiam žmogui nėra jokios galimybės egzistuoti, tačiau Marta liko gyva, sąmonin­ga ir veikli dar ne vieną dešimtmetį. Vieninteliu ligonės Martos maistu tapo Švč. Sakramentas. Kas savaitę jai atnešė šv. Komuniją vietos abatas Leonas Faure. Vėliau ši pareiga atiteko kunigui Georges'ui Finet, kuris tapo patikimu merginos nuodėmklausiu. Todėl šį nepaaiškinamą faktą derėtų vertinti vien tikėjimo šviesoje.

Martos Roben oficialios biografi­jos autorius kunigas Bernard'as Peyrous teigė, kad didžiausias jos troškimas buvo „priimti Dievo meilę, kiek tik pajėgia", nepaisant to, kad toks pasirinkimas „daugelio žmonių akimis žiūrint atrodė lyg absurdas".

Stiprų dvasinį impulsą Martos gyvenimui suteikė dviejų kapucinų vienuolių: tėvo Marie-Bernard'o ir tėvo Jeano apsilankymas. Ji apsisprendė savo kančioje siekti dar glaudesnės vienybės su Kristumi, puoselėti ypa­tingą pagarbą Švč. Jėzaus Širdžiai ir sekti šv. Pranciškaus Asyžiečio nuolankumo pavyzdžiu. Ji tapo pranciškonų tretininke. Marta užrašė tokias eilutes apie savo vidinius išgyvenimus: „Po daugelio sielvarto metų, po didelių fi­zinių ir moralinių išmėginimų aš išdrįsau ir pasirinkau Jėzų Kristų."

Daugelio liudininkų pasakojime mini­ma, kad iš pradžių parapijoje tuo metu dirbusiam abatui Leonui Faure buvo sunku suvokti Martos mistiniai pa­tyrimai, nes tas dvasininkas pirmenybę teikė intelektui ir katalikų tikėjimo praktikavimo tradiciniams būdams.

Martos Roben dvasinis gyvenimas buvo paženklin­tas ypatingu atsidavimu Švč. Mergelei Marijai,  ją vadindavo Mama. Mergina labai domėjosi šv. Liudvi­ko Marijos Grinjono Monforiečio mokymu apie visišką pasiaukojimą Dievo Motinai. Dažnai skaitė šventojo veikalus. Nuolatinis pasiryžimas paaukoti gyvenimą Kris­tui per Marijos rankas tapo kertiniu dvasingumo principu, būdingu jos iniciatyva įkurtam Meilės židinių judėjimui.

Svarbiausia šio judėjimo užduotis – rengti dvasines reko­lekcijas ir skleisti žinią apie Dievo meilę žmonėms Pran­cūzijoje ir visame pasaulyje. Be to, yra išlikę patikimų ra­šytinių liudijimų apie Martos Roben patirtus Švč. Mergelės Marijos regėjimus, priimant šv. Komuniją. Kalbėdama su at­vykusiais lankytojais, ji nuolatos ragino: „Sekime Jėzu­mi, sekime Juo drauge su Marija, Jo nuostabiąja Mo­tina. Nukreipkime savo žvilgsnius ne tik į Jo dieviškumą, bet ir į Jo šventąjį žmogiškumą, kenčiantį žmogiškumą..."

1930 m. Marta Roben patyrė dar vieną regėjimą, kurio metu Jėzus jos paklausė: „Ar nori būti kaip Aš?" Nuo to momento atsirado negyjančios, kraujuojan­čios stigmos jos kojose, rankose ir krūtinėje. Be to, ji labai skausmingai ir reguliariai išgyveno Kristaus kan­čią. Galima tvirtinti, kad tolesnis jos gyvenimas tapo nuolati­ne auka Dievui už praradusius viltį nusidėjėlius, kunigus ir visą pasaulį. Marta nepaprastai jautriai suvokė katalikų atsakomybę ir pareigą perteikti Gerąją Naujieną netikintiesiems: „Tai mūsų broliai. Galbūt yra ir mūsų kaltės, jei jie netiki? Nesame pakankamai skaidrūs, jiems nepavyksta per mus pamatyti šviesos – Jėzaus."

 Ne­galinti pajudėti lovoje ji ne kartą išgyveno ypatingai bru­talius demoniškų jėgų puolimus, nepaaiškinamus sumušimus, tačiau jos tikėjimas nesusvyravo.

Apie Martos Roben asmenybę, jos dvasingumą pradėjo plačiai sklisti žinios. Todėl žmonės atvykdavo į Chateauneuf-de-Galaure miestelį, norėda­mi su ja pasitarti jiems svarbiais klausimais,  rasti paguodos ir drauge pasimelsti. Buvo įspūdin­ga interesan­tų įvairovė  – nuo ūkininkų iki kardinolų. Ją lankė tokios asmenybės kaip filosofas Jeanas Guittonas ir įžymus romanistas Anatol Fran­ce. Ją aplankė virš 100 000 žmonių. Įdomu tai, kad kiekvienas jų, nors trumpai pabuvęs tamsiame merginos kambarėlyje, išei­davo sustiprintas arba pasirengęs keisti gyvenimo kryptį. Be to, Martos Roben asmeny­bė įkvėpė atsirasti skirtingai veikiančių katalikiškų bendruomenių. Tai visame pasaulyje žinomi judėjimai, kaip Palaiminimų bendruomenė, Emanuelio bendruomenė, Šv. Jono ben­druomenė. Artimais Martos bičiuliais tapo Arkos įkūrėjas Jeanas Vanier, Fokuliarų judėjimo įkūrėja Chiara Lubich ir autobiografinių knygų ,,Stipriau už ne­apykantą“ bei ,,Viltis iš gatvės“ autorius Timas Guenard, kuris specialioje sodyboje netoli Lurdo rūpinosi įvairias krizes patiriančiu jaunimu.

      Kalbėdama apie save, Marta nieka­da nepasidavė puikybės pagundai. Ji pabrėžė esminę nuostatą tokiais žo­džiais: „Kai Viešpats nori kuo nors pasinaudoti, Jis daž­nai pradeda veikti, sumenkindamas tą žmogų iki nulio."

    

  Marta mirė 1981 m. vasario 6 d., tačiau Prancūzi­joje jos atminimas neblėsta iki šiol. 2014 m. lap­kričio 7 d. popiežius Pranciškus paskelbė dekre­tą, kuriuo pripažįstamos Martos Roben herojiškos dorybės, o tai labai svarbus žingsnis jos beatifi­kacijos byloje.   Dr.  Giedrė  PRANAITYTĖ.

         Šiuolaikiniame pasaulyje vis mažiau dėmesio skiriama dvasinės ir fi­zinės kančios fenomenui. Laikomasi nuostatos, kad net men­kiausia užuomina apie patiriamus kentėjimus – blogo tono ženklas. Jis ne tik ardo harmoningo gyvenimo regimybę, bet ir sąlygoja neišvengiamą atsiskyrimą nuo visuomenės. Vis dėlto žmogaus bū­tis labai trapi, ji pažymėta laikinumu. Todėl dedamos pastangos bet ko­kia kaina išvengti susidūrimo su įvairiomis kančios apraiškomis yra neišvengiamai pasmerktos nesėkmei. Patiriamas kančias neigiant, ignoruojant ar jas slepiant nuo aplinkinių lengvai pasiduodama pa­smerkimo ir beviltiškumo jausmams arba net savižudybės pagundai. Turint omenyje šias nerimą keliančias tendencijas, pravartu atsigręžti į prancūzų mistikės Martos Roben asmenybę. Įstabus jos tikėjimo pavyzdys ir dvasiniai patyrimai tikrai gali tapti patikimu kelrodžiu daugeliui sergančiųjų ar viltį praradusiųjų.

 Toliau pateikiama santrauka (Iš prancūzų kalbos vertė Sondra Milušauskaitė ir Regina Dringelienė). Šio autoriaus trečioji knyga apie Martą Roben.

Viena vienuolė nepaprastai susijaudinusi nuėjo pas Martą dėl savo vyresniosios elgesio ir samprotavimų. Ji beveik apsisprendė palikti vienuolyną ir vienuolės gyvenimą. Kai savo apsisprendimą papasakojo Martai, ji nieko neatsakė. Po ilgos tylos vienuolė vėl sakė naujų argumentų, jog vyresnioji nepakenčiama ne tik jai, bet ir kitoms vienuolėms. Ir vėl Martos visiška tyla. Ją pertraukė vienuolės jau atvėsęs įkarštis. Marta nieko neatsakė, o tik meldėsi. Pagaliau Marta tvirtu balsu tarė: ,,Garbė Dievui Tėvui, garbė Sūnui, garbė Šventajai Dvasiai. Vien to pakanka, mano sese“.

Vienuolė lyg apsvaigo nuo to, kas atsitiko. Visa pagieža staiga nuslūgo. Ji iš naujo surado vienuolišką gyvenimą. Reikia kitaip gyventi, kitoje dvasinėje erdvėje, Tėvo ir Sūnaus artimumo Dvasioje. Tai paprasta – Taika ir Džiaugsmas.

Marta  patraukė kiekvieną, koks jis bebūtų ir kur bebūtų, gyventi savo gyvenimą Kristuje su Marija, pripildyti jį Tėvo garbei Meilės Dvasios. Jos žodžiai nušvietė todėl, nes jie yra jos gyvenimas – jos paslaptis.

Marta niekuomet nekalbėjo apie nepaprastus reiškinius, kurie paženklino jos gyvenimą: stigmas, meilės kančias ir faktą, kad ji nevalgo, negeria, ir nemiega, o maitinasi tik šv. Komunija. Ji neapkentė bet kokio viešumo, nes tai buvo jos paslaptis, ji išgyveno visišką auką ir savęs atsižadėjimą iki galo.

Ji 51 metus maitinosi vien šv. Eucharistija. Mums ji pasakytų: ,,Mano gyvenimas – tai Kristus, o kraujas, tekantis iš žaizdų – tai Jėzaus Kraujas, jos kentėjimai – tai Jėzaus Kančia už pasaulio išgelbėjimą“.         Ar mes tai suprantame?

Žvelgdami į jos gyvenimą, ilgą kančią, kuri tęsėsi keletą dešimtmečių, Martoje atpažįstame Jėzų Kristų visiems laikams tarp mūsų, o Jis mums sako: ,,Sekit manimi“.

Pasakojimas apie Martą Jums gali pasirodyti, tarsi anapus tikrovės, auksinė, stebuklinga ir nepasiekiama legenda. Visagalis Dievas savaip paliko žymę savo kūrinio kūne ir širdyje. Viešpaties pirštų sukurtas atvaizdas gali byloti Jums apie Dievo meilę, kurti šventą, neužbaigtą Jo įsteigtosios Bažnyčios Kūną.

Marta buvo apdovanota gera atmintimi. Ji viską greitai įsiminė, labai stengėsi ir viskuo domėjosi. Gaila, kad dažnai teko apleisti pamokas, kai susirgo arba reikėjo pavaduoti pavargusią mamą.

Į katekizmo pamokas vaikai vaikščiojo pėsčiomis 2 kilometrus. Martai buvo nesmagu, kai klebono paklausta, neatsiminė atsakymų iš katekizmo. Ji liūdėjo, kad brolis Henris nenori lankyti katekizmo pamokų. Jis išmoktų melstis. Marta meldėsi dažnai, dažniausiai į švenčiausiąją Mergelę Mariją. Ji kalbėjo maldas, kurias rado storame senelio maldyne. Kai ėjo į kaimą pirkinių, visuomet turėjo kišenėje rožinį ir jį sukalbėjo. Sekmadieniais ji su seserimis ėjo į bažnyčią ir dalyvavo šv. Mišiose. Būdama dešimties metų Marta priėmė pirmąją šv. Komuniją. Tai buvo 1912m., Žolinės šventė. Ji rašė: ,,Manau, kad mano Pirmoji Komunija buvo atsidavimas mūsų Viešpačiui. Manau, kad jau tą akimirką Jėzus užvaldė mane“. ,,Mano širdyje pradėjo plakti Jėzaus širdis“.

Pas Martos motiną, ponią Roben atvykdavo alkanų ir ištroškusių elgetų, kuriuos vaišino duona, sviestu, dešra, pomidorais. Tokiu elgesiu ji norėjo išmokyti savo vaikus dosnumo. Nuolat jie buvo skatinami atsisakyti dalies skanėstų ir juos atiduoti elgetoms...

Marta ir jos seserys turėjo bendraamžių draugų. Vakarais rinkdavos tai pas vieną, tai pas kitą. Marta buvo guvi žaidimuose, šokiuose, dainose. Turėjo gražų, malonų ir skambų balsą, mėgo pasakoti sugalvotas istorijas ir visus privertė kvatotis. Neretai lankėsi pas vyresniąją seserį Celiną, kuri turėjo du kūdikius, o jos vyras buvo fronte. Todėl dažnai jai padėjo tvarkant skalbinius, namus, daržą, nes jos rankos buvo energingos, įgudusios.

1918m. lapkričio 11-oji – paliaubos tarp kariaujančių Vokietijos ir Prancūzijos. Į kaimą grįžo kareiviai, suluošinti ir visam laikui paženklinti mūšių siaubo.

Po kelių dienų Marta virtuvėje parpuolė ir nepajėgė atsikelti. Gydytojai negalėjo pagelbėti. Spėjo, kad letarginis encefalitas, dar vadino ,,mistine koma“. Viskas vyko taip,  tarsi Jėzus būtų pasinaudojęs jos susirgimu, kad pakeistų Martą ir išlaisvintų jos sielą. 1921m. kovo 25-sios naktį ji atsigavo, o sesuo Alisa, miegojusi Martos kambaryje, prabudo nuo paslaptingo garso, pamatė gražią šviesą, kurioje matė Švč. Mergelę Mariją.

Marta atgavo jėgas. Jau galėjo eiti su lazdele ir prižiūrėti besiganančius gyvulius. Koks buvo jos džiaugsmas kvėpuoti grynu oru, matyti gyvą gamtą. Jai patiko būti naudingai: mezgė, siuvinėjo... Širdyje gimė ketinimas, jei pasveiksiu, tapsiu karmelite vienuole, kaip mažoji šv.  Teresė iš Lizjė.

1922m. pavasaris. Martai dvidešimt metų. Sesuo Gabrielė paprašė Martą pavaduoti namų ruošoje, paukštyne, nes turėjo vykti į Marselį. Labai smalsi Marta užlipo į palėpę, kur rado seną religinę knygą, ją vartant žvilgsnis krito į sakinius: ,,Kodėl ieškai poilsio, jei esi sutvertas kovai? Kodėl ieškai laimės, jei esi gimęs kančiai?“ Marta nustojo toliau skaityti, ją užliejo vidinė šviesa: ,,Tai tebūnie kančia“. Vėl skaitė toliau: ,,Dievui reikia atiduoti viską...“ Beveik trijų metų paralyžiaus kančios išvargino jos kūną, širdį ir suliejo jos gyvenimą su Marijos atsakymu arkangelui Gabrieliui ,,fiat – taip“. Marta čia pat suklupo ir tarė ,,taip“.

Kai savo kūne pajuto atgimstančią gyvybę ir norėjo pasiaukoti Jėzui, jos sveikata vėl pablogėjo. Pradėjo silpnėti regėjimas, skaudėjo nugarą, kelius ir vos galėjo eiti.

Martai pasiūlė vietą tarp maldininkų į Lurdą, kur švč. Mergelė Marija galėtų pagydyti ją arba suteiks vidinės šviesos. Tačiau Marta užleido vietą kitai ligonei. Klebonas abatas nepatenkintas pasakė: ,,Šitoji pati nežino, ko nori“.

Tačiau ji jau nieko nenorėjo: nei būti karmelite vienuole, nei vykti į Lurdą. Ji troško tik Dievo valios. Tai buvo 1925m. spalio 15-ji, šv. Teresės Avilietės atlaidų diena. Marta tą dieną parašė savęs atsižadėjimo ir atsidavimo Dievo meilei, valiai aktą. Jai dvidešimt treji metai, kai įvyko šios sužieduotuvės. Jos pasiaukojimo laiškas. ,,Viešpatie, mano Dieve, Tu visko paprašei savo mažąją tarnaitę – tad imk ir priimk viską.

Nuo šiandien atsiduodu Tau visiškai ir negrįžtamai.

O mano sielos mylimasis, tenoriu vien Tavęs... Dėl Tavo meilės atsisakau visko...

O meilės Dieve, imk mano atmintį ir visus jos prisiminimus.

Imk mano protą ir padaryk, kad jis tarnautų vien didesnei Tavo garbei.

Imk visą mano valią...

Imk mano kūną ir visus jo pojūčius, mano dvasią ir visus jos sugebėjimus, mano širdį ir visus jos prisirišimus.

Priimk šią auką, kurią kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą tyloje Tau aukoju. Teikis priimti ir paversti ją malonėmis bei palaiminimais tų, kuriuos aš myliu, nusidėjėlių atsivertimu ir sielų pašventinimu...

Imk ir pašventink visus mano žodžius, visus mano darbus, visus mano norus. Būk mano sielai jos gėris ir jos viskas. Aš atsižadu jos ir Tau ją atiduodu.

Su meile priimu viską, kas iš tavęs: širdgėlą, skausmą, džiaugsmą, paguodą, nejautrumą, apleidimą, nesirūpinimą, panieką, pažeminimą, darbą, kančią, išbandymą...

Mano Dieve, Tu pažįsti mano trapumą ir mano didžio silpnumo begalinę gelmę.

Jei aš būsiu neištikima aukščiausiajai Tavo valiai, jeigu... apleisiu Tavo meilės kelią, ak, maldauju, suteik man malonę numirti tą pačią akimirką.

O mano sielos Dieve, o Dieviškoji saule, aš Tave myliu, Tave garbinu, Tave šlovinu, Tau visa atsiduodu, Tu – mano prieglobstis. Paslėpk mane savo gelmėje. Paimk mane su savimi. Tik Tavyje aš noriu gyventi“.

Marta suprato, kad atsiduoti Kristui – tai per kančią susivienyti su visa kūrinija, tapti vienu kūnu su Kristumi, kad būtų išgelbėtas nuodėmės subjaurotas pasaulis.

Nuo šiol jos tarnystė – glūdėti Dieve, stovėti prie pragaro vartų, kad nusidėjėliai pro juos neįžengtų.

Marta pastebėjo: ,,Visas krikščionio gyvenimas yra Mišios ir kiekviena siela šiame pasaulyje yra Ostija. Tad imkite ir be jokių išlygų pasiaukokite Dievui kartu su Jėzumi dieviška auka, be paliovos aukojama dėl visų išganymo“.

1926m. spalio 3-ji, šv. Teresės Lizjė atlaidų diena. Marta vėl sunkiai susirgo. Suvalgytą maistą organizmas atmetė. Atsirado viena po kitos kraujosruvos. Abatas Faure`as Martai suteikė ligonių sakramentus. Marta norėjo mirti. Net tris kartus ją stebuklingai aplankė šv. Teresė Lizjė. Marta suprato, kad dar neatėjo jos valanda. Ji turės tęsti karmelitės iš Lizjė misiją visame pasaulyje. Jos kambarys – celė, koplyčia, o jos lova – altorius. Ji fiziškai ir dvasiškai buvo ,,sutriuškinta“. Senėjo jos tėvai ir brolis Henris. Tapo dažni vizitai gydytojų, nes ją vargino reumato priepuoliai. Tačiau ji neatsižadėjo savo pasižadėjimo.

,,Man atrodo, jog esu tik mažytis daikčiukas Dievo rankose ir kad taip bus iki mirties... Nežinau, ką Jis nori iš manęs padaryti, bet pati noriu visko. Visa, ko Dievas nori iš mūsų ir ką mums siunčia, yra gerai. Taip, man viskas gerai“(1927m. kovo 2d.).

1928m. kovo 25d. visiškai suparalyžiavo Martos kojas. Ji suprato, kad Dievas paėmė tai, ką Jam paaukojo, priėmė jos auką. Ji užsisakė pas stalių patogią, mažytę sofą, kurioje pasiliko iki mirties.

Dabar ji aukojo Jam savo rankas, sakydama: ,,Sudie, išsiuvinėtosios gėlės, sudie, pirštų sukurtos grožybės“. Ji padėjo žirkles, siūlus, adatą ir tarė: ,,O, mano mielas darbas, kuris man teikė iliuziją, kad aš kuo nors dar naudinga“. Dabar Marta galėjo tik aukoti savo gyvenimą ir mylėti Jėzų. ,,Kokia nuostabi mūsų kunigystė reiškėsi tyloje ir šešėlyje, paslėpta kaip Jėzus Ostijoje“.

Ji meldė Jėzų: ,,Paslėpk mane savyje“. Tamsiame kambaryje, nuošalioje nuo pagrindinių kelių vietovėje, prikaustyta prie patalo  ji nugrimzdo į savo slaptąjį gyvenimą, kuris bus ypatingai aktyvus.

,,Tu pasislepi sielose ir ten apsigyveni. Taip jas pačias paslepi nuo žmonių žvilgsnių ir panardini į savo Šventojo Veido paslaptį, kuri yra Tavo Žodis ir kur jos atranda prieglobstį nuo neramaus pasaulio“.(Šv. Kryžiaus Jonas, Dvasinai raštai ,,Gyvoji liepsna“ 956 psl.)

Nuodėmės pasauliui tai atrodė tuščias poelgis, visiškas pralaimėjimas. Iš tikrųjų, sutikdama save paaukoti kančioje ir nusižeminime Marta buvo kupina nežemiškos vilties, kad Dievas bus vienintelis jos gyvenimo šaltinis, kad Jis pats per ją suteiks daug gero savo Bažnyčiai.

Nuo galvos iki kojų suparalyžiuota Marta nuo 1928m. nebegalėjo valgyti, gerti ir net miegoti. Taip penkiasdešimt vienerius metus Marta tenkinos, kad jos lūpas suvilgė vandeniu ir kava. Jos vienintelis maistas – šv. Komunija, be kurios ji negalėjo gyventi. Tas parodė, kad Jėzaus Kūnas švč. Sakramente yra tikrasis Martos maistas. Martai visos savaitės svarbiausias įvykis – šv. Komunijos priėmimas. Kunigai, atnešę jai švč. Sakramentą, pastebėjo, kad Ostija į Martą įeina taip, kad jai net nereikia nuryti. Tas labai stebino patarnaujančius dvasininkus.

Paskutiniais gyvenimo metais ji priėmė šv. Komuniją tik trečiadienių vakarais. Visą dieną Marta buvo persmelkta troškimo: ,,Jis atsiduos man, Tasai, kuris gydo, guodžia, įkvepia, laimina“. Nuo ryto ji kartojo savo pasiaukojimo laišką, rašytą 1925m. spalio 25d. Vakare, atlikus sutaikinimo sakramentą – išpažintį, priėmė šv. Komuniją, ji tyliai sušuko ir pateko į ekstazę, Marta tapo paslėpta Dieve.

,,Tegul mano širdis ir visa mano esybė trokšta ir ilgisi tik Tavęs, tegul visa būsiu Tavo ir apimta tik Tavęs vienintelio; te amžinai gyvensiu kartu su Tavimi, Tavyje, susivienijusi su Tavimi“. Dalyviai tylėdami, atidžiai stebėjo Martos šv. Komuniją, ekstazę ir po kelių minučių, sukalbėję Magnificat, pasišalino.

Tik kitos dienos rytą atėjęs tėvas švelniai tarė: ,,Mano vaikuti, Bažnyčios vardu...“ taip ją grąžino iš ekstazės. Niekas kitas negalėjo tai padaryti.  Ji atsipeikėtų tik po pietų.

Vakare, maždaug dvidešimt antrą valandą ji išgyveno Getsemanę ir aukojosi: ,,Turiu sėti Meilę, sėti Gailestingumą“. Ji visa širdimi dieną ir naktį sėjo adoravimo, šlovinimo ir atleidimo sėklas.

,,O  Tėve, švelnus ir geras, ką man padarysi šiemet? Kur mane nuves Tavo meilė? Ko iš manęs paprašysi?“

Ko Jis paprašo?

,,Ar nori būti kaip Aš?

Jau praėjo daug laiko, kai Marta davė atsakymą – taip, noriu būti panaši. 1925 m. pasiaukojimo akte ji sakė: ,,O, mano Dieve, visa mano vargšė esybė priklauso Tau. Padaryk ją, maldauju Tave, mažyčiu savo atvaizdu... O, kad tik galėčiau iš tiesų pasakyti: manasis aš – tai Jėzus. Tebūna mano gyvenimas tobulas ir nepaliaujamas Tavo gyvenimo pakartojimas“.

1930m. spalio 2d. Jėzus vėl prisiartino. Tai buvo pirmasis mėnesio penktadienis. Jėzus ją paklausė: ,,Marta, ar nori būti kaip Aš?“

Marta pasakojo: ,,Tuomet pajutau kaitrią ugnį: kartais ji degino iš išorės, bet ypač viduje jutau ugnį. Liepsna sklido iš Jėzaus. Mačiau ją kaip šviesą... Šviesą, kuri mane degino. Visa, ką aš jutau, dabar pasakiau, – pasakiau nevykusiai. Be to, reikia atmesti išorę. Man ji nerūpėjo. Vidaus pasaulis – tai Jėzus, Jėzus savo dieviškame gyvenime...“

,,Iš pradžių Jis paprašė atiduoti rankas. Man pasirodė, kad iš Jo Širdies išskriejo strėlė ir pasidalijo į du spindulius, kurie pervėrė rankas: vienas dešinę, antras kairę. Vienu laiku pervėrė mano rankas ir iš vidaus.

Paskui Jėzus paragino, kad atiduočiau kojas. Tuoj pat jas ištiesiau – ir pamačiau strėlę, kuri persiskyrė į dvi dalis... Viskas įvyko akimirksniu.

Vėliau Jėzus paprašė, kad dovanočiau krūtinę ir širdį, lygiai kaip ir rankas bei kojas. Jas pervėrė dar smarkiau... Ilgą laiką buvau tarsi apalpusi. Ugninės strėlės dingo staiga taip, kaip ir buvo atsiradusios. Jėzus dar pasiūlė priimti erškėčių vainiką – labai stipriai spausdamas, uždėjo jį man ant galvos“.

Nuo šios akimirkos Martos kūną paženklino stigmos, tokios pat žaizdos kaip ir nukryžiuoto Jėzaus. Kas tą dieną galėjo pabučiuoti jos kaktą, savo lūpomis pajuto erškėčių vainiko paliktus kraujo krešulius.

Dabar Martos gyvenimas susijungė su Jėzaus gyvenimu. Kiekvieną penktadienį savo kūnu ir siela ji išgyveno Kristaus kančią, sielvartą Alyvų sode, kelią su kryžiumi į Golgotą, nusileidimą į pragarus ir Didžiojo Šeštadienio tylą. Tam tikra prasme ji mirė kiekvieną penktadienį,  penkiasdešimt vienerius metus.

Kam šita Kančia, toji meilės kančia? Dėl to, kad Marta mylėjo Jėzų ir nenorėjo Jo apleisti.

Ar galima apleisti savo mylimąjį tada, kai Jis niekinamas, širdgėlos draskomas ir kenčia begalines kančias? Ar ne tuomet labiausiai reikia būti šalia?

Vis daugiau Marta susivienijo su Jėzumi ir vis giliau slėpėsi Jame. Nuo 1936m. iki 1948m. Marta kentėjimuose meldėsi garsiai, o nuo 1948 iki 1981m. viskas vyko visiškoje tyloje.

Jos kančia prasidėdavo nerimu. Tėvą Finet ji kartą klausė: ,,Ar jūs tikrai žinote, kad šiandieną ketvirtadienis?

–       Taip, mano vaikuti.

–       Tėve, jūs žinote, kad šį vakarą...

–       Taip, mano vaikuti.

–       Tėve, aš neištversiu.

–       Ištversi, mano vaikuti, ištversi...

Getsemanė jau visai arti...

Kartu su Jėzumi Marta ne kartą stojo į kovą su pragaro jėgomis. Iš jos akių tekėjo kraujo ašaros. ,,Getsemanės sode Jėzus pirmą kartą krauju prakaitavo ir liudijo dvasinę Žmogaus Sūnaus kovą“. Drauge kentėjo Marta alyvų sode ir kartojo žodžius: ,,Tėve, atitolink nuo manęs šitą taurę... Tebūna Tavo valia“. Tai buvo ne Martos kančia, bet Jėzaus Kančia Martoje.

 Kiekvieną vakarą ant paklodės, prie Martos veido buvo patiestas baltos medžiagos gabalas, o rytais ją rasdavo suteptą krauju. Iš kur šis kraujas, atsirandantis per 51 metus? Koks paslaptingas pasidauginimas. Tai kaip kadaise duonos padauginimas ir pamaitinimas tūkstančiai žmonių.

Martos kančių liudininkai užrašinėjo jos šauksmus ir maldas iki 1948m.  Štai 1942 m. rugpjūčio mėnesio Kančia, kurią aprašė Sent Etjeno bažnyčios kunigas Šanuanas Berardje: ,,Marta tyliai, bet skausmingai dejavo. Mes pradėjome kalbėti rožinį ir staiga pamatėme pašėlusiai blaškomą jos kūną tai į kairę, tai į dešinė. Netrukus su galva ji įnirtingai daužė baldą, kuris buvo tarp lovos ir sienos. Be abejonės, tai buvo šėtono darbas. Daktaras Rikaras susirinkusiems pasakė, kad rado ryškių smaugimo žymių. Kitą dieną, kai Marta kentėjo trijų valandų Jėzaus kančią ant kryžiaus, ten esantys girdėjo Martą kimiu balsu rėkiant, lyg kas būtų sugriebęs už gerklės ir ją smaugęs. Daug kartų ji prisipažino savo nuodėmklausiui, jog tai velniai –  ,,visas legionas, kuris slankiojo aplink ją ir bandė pasmaugti“.

Agonija, kurią dabar regime, buvo rami ir tyli, – pastebėjo tėvas Finet. O buvo kur kas audringesnių ir tragiškesnių, kai girdėjosi maldaujantis Martos balsas: ,,Ne, mano Tėve, tik ne tai... O, Tėve, jeigu reikia, aš sutinku“.

Penktadienis, pagal saulę 14,35 val.. Daugiau kaip dvi valandas prie Martos budėjo tėvas Finet. Kai atėjo pas Martą, ją rado išmestą iš lovos, galva buvo beveik ant grindų.

Iš Martos lūpų sklido aimana, o galvą blaškė ant pagalvės. ,,O, eik šalin, nutilk“. Kartais Marta tarė: ,,O, Tu nori būti rami?“ Tuo metu šėtonas bandė ją įstumti į neviltį  ir įtikinti, kad jos kančios bevertės.

Apie 17 val. Marta kalbėjo: ,,Mano Tėve, kodėl mane apleidai?“ Jos galva mėčiojosi į šalis, girdėjosi daug trūkčiojančių ,,ak“. Galiausiai pasigirdo labai aiškiai, tyliu balsu: ,,Mano Dieve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“.

Po minutės Marta garsiai sušuko. Tas keistas šauksmas truko tris ar keturias sekundes – galva staiga nusviro į kairę, sudarydama su kūnu statų kampą. Stebėtojai tikėjo, kad Marta ką tik mirė... Ilgą valandą visi klūpojo visiškoje tyloje. Mintys nukeliavo į Kristaus Kalvariją. Būtent taip viskas vyko ir anuomet...

Marta nekvėpavo. Prieš visų akis – velionė, kurios veidas išblyškęs, skruostai paženklinti kraujo ašaromis, jos nudažė medžiagą, apvyniotą aplink jos kaklą.

Marta atsigavo tik sekmadienį. Paskutiniais gyvenimo metais – tik pirmadienio popietei baigiantis.

Jos išvaizda rodė, kad ji miršta kiekvieną savaitę ir atgyja kaip per reanimaciją. Kai ji galutiniai iškeliavo pas Tėvą, niekas nesuprato, kad ji nebesugrįš, nes tikėjo, kad Marta nemirtinga.

1981m. vasario 6d., pirmąjį mėnesio penktadienį baigėsi paskutinė Martos Kančia. Kai tėvas Finet įžengė į jos kambarį, pamatė ją sustingusią, nusviestą ant grindų, tarp išvartytų, išmėtytų daiktų... Kas tai padarė? Ji mirė vieniša, apleista, be jokio ryšio su žmonėmis ir su Dangiškuoju Tėvu, kuris privertė net Jėzų ant kryžiaus šaukti: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

1925m. spalio 15d. pasiaukojimo laiške ji buvo pateikusi visus prašymus Viešpačiui. ,,O mano sielos Dieve, visą save atiduodu Tau; ieškau prieglobsčio Tavyje;  paslėpk mane savo gelmėse, nes mano prigimtis virpa nuo žiaurių išbandymų naštos, visaip mane gniuždančios; nes aš visada viena.

Mano mylimasis, padėk man, paimk mane su savimi. Tik Tavyje aš noriu gyventi – ir mirti tik Tavyje“.

Viešpats atsakė jai į visus prašymus ir ją pasikvietė, kad ilsėtus šalia To, kurį mylėjo jos širdis.

Nuo 1930m. spalio mėnesio, kai Kančia paženklino Martos kūną, žmonės gausiai ją lankė iš visų apylinkių. Parapijos klebonas abatas Faure`as, suderinęs su Robinų šeima, rengė ir išdėstė vizitus. Vaikams buvo pirmenybė. Daug kartų per metus, kai nebuvo pamokų, jie linksmi keliavo pas Martą, o ji klausė jų pasakojimų ir jiems patarė. Ji sakė: ,,Šie mažutėliai krikščionys yra visai prie pat Viešpaties – tai Viešpaties lobynas... Reikia jiems parodyti, kad yra mylimi“.

Martą aplankė įkvėpimas, Chateauneufe atidaryti krikščionišką mokyklą, kur vaikai galėtų pažinti Dievo meilę, gautų išsilavinimą, išmoktų melstis ir išprašytų stebuklų sergančiam pasauliui.

Ši idėja klebonui buvo keista ir nesuprantama. Kas panorės vesti vaikus į katalikišką mokyklą, kai miestelyje tiek daug civilinių santuokų ir laidotuvių? Už kokius pinigus mokyklą įsteigti ir išlaikyti?

Net dvejus metus Marta prašė kleboną švč. Mergelės Marijos vardu. Savo parapijietės atkaklumas išjudino kleboną. Jis pradėjo ieškoti patalpų katalikiškai mokyklai. Surado parduodamą seną pilį už miestelio. Ją nupirko, su grupe parapijiečių įrengė ir 1934m. spalio 12 atidarė katalikišką mokyklą septyniems vaikams ir dviems mokytojoms.

Iš mažos mokyklos netrukus atsirado mergaičių pensionatas, tinkantis vaikams nuo darželio iki baigiamosios klasės. Dar vėliau išaugo berniukų vidurinė mokykla ir merginų žemės ūkio koledžas. Miestelyje, kuriam gyveno 1250 gyventojų, mokėsi apie 1000 moksleivių.

1936m. vasario 10d. abatas Žoržas Finet iš Lijono Martai padovanojo Mergelės Marijos – visų malonių Tarpininkės paveikslą. Jame buvo pavaizduota: žemės rutulys, vaivorykštė, nugalėtas žaltys, Dievo švelnumas, kuris įkvėpė pasiaukoti pasirengusias moteris, išsikeroję ūgliai, ir suartėjęs dangus su žeme. Sužavėta Marta suprato, kad šis paveikslas padės vaikams pažinti Mariją ir į ją melstis.

 Marta pažino švč. Mergelę Marija nuo pat vaikystės. Pirmą kartą jai apsireiškė 1921m., o vėliau daug kartų. Marta visą laiką jai pavedė savo auką, maldą, šlovinimą ir kasdieną meldė Šventosios Dvasios ugnies šiais žodžiais: ,,Šiandieną aš išsirinkau Tave, o Marija, savo motina ir valdove“.

1936m. spalio 10d. popietę Martos pokalbis su abatu Finet truko trejetą valandų. Pirmą pašnekesio valandą Marta kalbėjo apie švč. Mergelę Marija ir labai sujaudino abatą Finet. Jis pasakė: ,,Aš vedžiau konferencijas apie Mariją, bet buvau sužavėtas jos kalbėsenos apie Švenčiausiąją Mergelę. Marta ją vadino miela mama. Tuomet aš supratau, kad jos abi gerai pažįsta viena kitą“.

Pokalbio pabaigoje Marta tvirtai tarė abatui Finet: ,,Pone abate, turiu jums Dievo vardu perduoti vieną prašymą.

          – Kokį, panele?  ,,Jūs turite atvykti čia, į Chateauneufą, ir įsteigti pirmąjį Krikščioniškosios Meilės Židinį“.

   – Aš, panele? Bet aš ne iš šios vyskupijos! Aš iš  Lijono.

,,Na ir kas, jei to nori Dievas?

      – Ak! Atsiprašau, apie tai nepagalvojau. Ką man reikės daryti?

 ,,Daug ką, bet svarbiausia - vadovauti
rekolekcijoms.

             – Aš to nemoku. ,,Išmoksite“.                   ^r

             – Taip, trijų dienų rekolekcijos būtų visai ne pro šalį.

    – Ne, per tris dienas sielos nepakeisi.
Švenčiausioji Mergelė prašo ištisų penkių dienų...

– Ką veiksime per šias rekolekcijas? Ginčysimės? Apsikeisime nuomonėmis?

             – Ne, Švenčiausioji Mergelė nori visiškos tylos.

– Manote, kad sugebėsiu jaunas merginas ir ponias priversti tylėti penkias dienas?

– Taip, nes Švenčiausioji Mergelė to prašo.

– Bet kaip paskelbti šias rekolekcijas?

– Švenčiausioji Mergelė tuo pasirūpins. Jėzus suteiks nepaprastų malonių. Jums nereikės rūpintis reklama.

– Tačiau kur visa tai vyks?

– Mergaičių mokykloje.

            – Bet juk reikės lovų, virtuvės. Kas atliks tuos darbus?

– Jūs.

– Už kokius pinigus?

– Nesikamuokite, Švenčiausioji Mergelė vėlgi tuo pasirūpins.

– Kada pirmosios rekolekcijos?

– Pirmadienį, rugsėjo 7 d. Jos tęsis iki 13
d., iki sekmadienio popietės.

Rugsėjo 7 d. į vakarines Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo pamaldas atvyko trisdešimt trys ponios ir jaunos merginos. Valanso vyskupas magistras Pikas – entuziastas. Per antrąsias rekolekcijas gruodžio pabaigoje pats atvyko dalyvėms suteikti Bažnyčios palaiminimo. Atsirado pirmasis Krikščioniškosios Meilės Židinys. Tai – Dievo kūrinys, o Marija čia ,,bus karalienė, garbingai mylima ir klausoma. Ji pati vadovaus jam savo motinišku buvimu ir patirs tikrą triumfą, kuris sklis toli ir bus žinomas atokiausiuose žemės kampeliuose".

Kas tie Krikščioniškosios Meilės Židiniai? Kokia šių naujų bendruomenių  misija?

Marta kiekvienam nuoširdžiai pataria kiekvieną dieną pasiaukoti Jėzui per Mariją. Vienas kunigas jos paklausė:  ,,Ką šis pasiaukojimas pridės, jei širdis ir taip trokšta mylėti Švenčiausiąją Mergelę?“ Marta atsakė: ,,Žinote, mano tėve, pasitaiko, kad mes klaidingai savęs ieškome gėryje, kurį darome. Šito aukojimosi prasmė – išsivadavimas nuo savo nuopelnų naštos“.

Aukodamiesi atiduodame viską Marijai: ,,kai Šventoji Dvasia išvysta Ją sieloje ir pradeda veikti“.

Marta nujautė ateisiantį pasaulinį karą, kuris ilgam laikui sužeis žmoniją. Ji norėjo dar daugiau pasidalinti su žmonija jų tamsa – dovanojo savo akis. 1940m. liepos mėnesį ji apako.

Naktis. Visi gyventojai jau miegojo. Kambaryje budėjo Marta. Ji girdėjo, kaip ūkauja pelėda, čirškia svirpliai. Ji garbino ir šlovino:  ,,O Švenčiausioji ir amžinoji Trejybe, garbinu ir šlovinu Tave už Tave Pačią ir už Tavo kūrinius, už Tavo Esmės vieningumą, už Tavo Asmenų lygybę, už Tavo Mokslo geismą, už Tavo Išminties neaprėpiamumą, už Tavo Apvaizdos užmojį, už Tavo slėpinių grožį, už Tavo Kūrinių Kūrinį, kai Dievas tapo Žmogumi, o Mergelė – Dievo Motina!"

Marta buvo savo laikmečio teologė bent taip, kaip suprantama Rytuose. Ji nebėgo nuo žemiškosios tikrovės. Prisiminė viščiuką, priglaustą jai prie skruosto, mažą vaiką, paguldytą trumpam ant jos lovos, savo mažųjų sūnėnų ir dukterėčių juoką bei išdaigas, dovanas, gautas misijoms, suraminto kunigo džiaugsmą. Ačiū, Viešpatie!

,,Aš šlovinu Tave, mano Dieve, visuose Tavo kūriniuose, kurių dvasia išlieka dangiškųjų sodų garbė. Aš šlovinu Tave, Viešpatie, visoje gamtoje, kuri skelbia Tavo Vardą, Tavo garbę ir Tavo di­dybę".

Nakties  tyla. Martos dešinė ranka ant krūtinės. Pro įprastus, raminančius garsus ją pasiekė šauksmas žemės nelaimingųjų: kankinių, kalinių, budelių, našlaičių, nuodėmingųjų. Jėzus šią naktį prašė apaštalus budėti. Jie vis dėlto užmigo, įveik­ti nuovargio, o Jėzus prakaitavo krauju. Marta budėjo ir aukojosi kartu su Jėzumi.

,,Taip, iki pasaulio pabaigos aš būsiu Meilės apaštale... Tol, kol žemėje bus žmonių, kenčiančių, kovojančių, klaidžiojančių klystkeliais, aš prašysiu užtarti juos,   tarpininkausiu   už juos,   ateisiu jų mylėti, gelbėti, parodyti jiems tikrosios jų tėvynės".

Toks yra pirmutinis ir nepaliaujamas Martos darbas: garbinti, šlovinti ir tarpininkauti. Kai buvo mažytė, su kibiru, grandine ir skridiniu sėmėsi vandenį kiemo gale. Dabar sėmėsi meilę iš Dievo širdies ir liejo ją kitiems.

Marta galvojo apie visus, kurie ją aplankė, apie visus, kurie prašė: ,,Marta, gelbėk!" Jos atmintyje buvo kiekvienas su savo našta ar viltimi.

Ji įsiklausė į tylą tų, kurie užsisklendę neviltyje, ir tų,  kurie atkakliai laikėsi neapykan­tos." Ji pagavo šauksmus paklydėlių ir nukreipė juos Viešpaties link.

Ką daryti, kad visi atsivertų Dievo gailes­tingumui? Per adoraciją ji teikė jiems paramą. Lygiai kaip ir jos draugė šv. Teresė Lizjė, malda išgelbėjo mirtininką Pranzini, Marta turėjo pasmerktąjį mirti. Tai Stanislav Žiuanas, kalinys jugoslavas, kuris neturėjo šeimos. Jis reguliariai susirašinėjo su Marta ir ją mylėjo kaip savo motiną. Jinai lydėjo kalinį iki pat egzekucijos, kurią išgyveno melsdamasis.

Marta buvo atkakli. Kaip laukų vyturys voliojasi po žemę prieš pakildamas savo sparnais į dangų, taip ji – kartu su Jėzumi – prisiėmė pasaulio nuodėmes ir aukojo Jam savo kančias.

        ,,Aš noriu išpirkti sielas, bet ne už auksą, ne už sidabrą - už smulkias monetas savo kentėjimų, kuriuos sujungiu su neišsemiamu Atpirkėjo ir Jo Švenčiausiosios Motinos kančių lobynu; jas išpirkti galinguoju Kryžiumi, atiduotu į mano rankas, kasdieniu atsidavimu ir tylia savo gyvenimo auka man jį suteikusiam Kūrėjui...

Niekuomet, niekuomet neatsidžiaugsime, kad visą savo gyvenimą atidavėme Dievui. Už visa, ką Jam atiduodame, Jis šimteriopai atsilygina" (1930 m. sausio 7 d.).

Savaitėje buvo trys dienos nepaprasto Martos veik­lumo: antradienis, trečiadienis ir ketvir­tadienis. Visą likusį laiką ji buvo Dieve.

Antradienį laiškininko mašina atveža didelį ryšulį korespondencijos – laiškų iš įvairių pasaulio kraštų.

Židinio narys Simonas, atplėšęs laiškus, garsiai skaito. Tai įvairaus amžiaus žmonių pagalbos šauksmai, sukrečiantys kreipimaisi, prašymai patarimo, maldos ir padėkos. Marta klauso ir diktuoja atsakymus. Atsižvelgia į kiekvieno lūkestį, padrąsina, paguodžia, duoda protingų patarimų ir nuramina. Jos širdis sklidina švelnumo, kuris gausiai liejosi.

Šviečiant silpnai lempai, diktuo­jant Martai, Simonas rašo. ,,Širdies gelmėse išgirskite savo mažytę Martą. Ji jus bučiuoja tiek kartų, kiek žvaigždžių danguje ir gėlyčių pievose" ("l'Alounette", spec. nr., 1981, p. 66).

Po laiškų - siuntiniai. Kambarys užverstas tarsi prekių sandėlis. Čia buvo visko: kavos, šoko­lado, drabužių, knygų, cigarečių, vilnos, virbalų, dešros, rožinių ir virvučių, kartono bei vyniojamojo popieriaus. Tai, ką rekolekcijų dalyviai ar draugai davė, Marta siuntė užjūrio Židiniams ar Prancūzijos vargšams. Nė vieno neužmiršo. Kaliniams, raupsuotiesiems, misionieriams – rūpestingai sutaisyti ryšulėliai arba dideli siuntiniai. Buvo staigmenos. Kas gaus, tas ras būtiniausių daiktų ir priedo – visą jos dėmesį ir švelnumą.

Štai laiškas, gautas iš vieno kalinio:

,,Dėkoju jums už visas man atsiųstas kny­gas. Kaliniui knyga – tai atviros durys į pasaulį, kuris gyvena, jaučia, jaudinasi, bendrauja, išreiškia savo jausmus; tai trintukas, kuris ištrina vienatvę, sienas, grotas ir gultus" ('TAlounette", spec. nr., 1981, p. 64).

           Antradienis kankinamai sunkus. Laimei, ir šią dieną, po pietų, Marta sulaukė keleto lankytojų. Tai jai suteikė truputį atokvėpio, sykiu ir sekretoriui bei tiems, kurie sudarinėjo siuntinius.

Marta – moteris, kuri priėmė savo namuose. Neturėdama ,,oficialaus statuso", kaip mūsų dienomis sakoma Bažnyčioje, ji gyveno priėmimo,  išklau­symo tarnyste - ir net didvyriškai, nes, nuolatos kentėdama, niekada nė žodeliu neužsiminė apie tai savo lankytojams.

Antradienį Marta priėmė savo šeimos narius ir vaikystės draugus. Trečiadienį ir ketvirtadienį – Židinio narius, kurie atvyko rekolekcijų. Kartais penkiasdešimt ar šešiasdešimt žmonių vienas paskui kitą ­ėjo pas Martą. Prietemoje skambėjo skaidrus ir šiltas jos balsas.

Martos kūnas tik žodis. Jos išsekęs kūnas tapo Žodžiu. Marta, pradėjus pašnekesį, maloniai kiekvieną nuteikia, klauso, tyli, pasitikslina, džiugia mintim nuramina svečią, pakviečia drauge sukalbėti ,,Tėve mūsų".

Paradoksas: sveikieji išsipasakoja įvairiau­sius savo skausmus, vargus šiai visiškai invali­dei; stebisi jos humoru, paprastumu, realizmu. Išėję iš Martos, netikėtai aptinka savyje gilią ramybę. Tarsi ,,nukryžiuotosios kartu su Kristumi" džiaugsmas buvo užkrečiamas.

Kartais Martos aplankyti ateina koks nors svarbus asmuo – politikas, akademikas, žymus medikas ar kardinolas. Visiems ji pasirodo apdo­vanota ypatingu proto įžvalgumu. Filosofijos mokslų kandidatas ir medicinos daktaras Kušu pasakė: ,,Si mažutė valstietė yra neprilygstama moteris... Liga sutelkė Martą. Turiu priminti jums vieną detalę: Marta niekuomet nemiega. Taigi ji be perstojo mąsto. Jos smegenys galbūt vienos iš labiausiai išlavintų visoje mūsų planetoje".

Didžiulis džiaugsmas Martai priimti Židinio narius arba tuos, kuriuos ji nujautė jais būsiant. Gydytojui, kuris mąstė apie vienuolio pašaukimą, ji paprastai sakė: ,,Kiti metė savo darbą,  kodėl jūs negalite?"

Marta labai domėjosi Karalystės plėtimusi Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje. Maldavo Šventąją Dvasią dabar išsilieti ant visos kūri­nijos. Tai karščiausias jos troškimas. Juo labiau gilinosi, juo labiau mąstė apie misiją!

,,Įsikūnijimas, – sakė ji, – įvyko Nazarete, bet ne dėl Nazareto, o dėl visos žmonijos".

Ji nemąstė apie misiją tik čia ar ten. Vie­nam Židinio mokytojui, svajojančiam išvykti, pa­sakė: ,,Ar mokykla, ar misijos – visuomet ta pati misija".

Apibendrinkime. Kas sudarė Martos gyveni­mo audinį? Viena vertus, adoravimas, šlovinimas ir tarpininkavimas; antra vertus, priėmimas ir misija. Martoje susiderino veiksmas ir kontempliacija. Šias dvi pagrindines gijas atrasime ir Krikščioniškosios Meilės Židinių gyvenime.

Kai 1934 m. vasario 10 d. abatas Finet atvyko į Chateauneufą-de-Galaure'ą, be kita ko, Marta jam skelbė apie Bažnyčios atnaujinimą, apie svarbiausią vaidmenį, kurį suvaidinti šaukiami pasauliečiai, trumpai tariant, apie netolimą Sekminių dvelksmą.

Nustebusiam abatui Marta paaiškino, kad jau prieš trejus metus bendrais bruožais Jėzus atskleidė jai visiškai naują, t.y. Krikščioniškosios Meilės Židinių, projektą. Po kelerių metų tėvui Finet ji patikės tekstą, išreiškiantį Jėzaus valią. Tai pamatinis tekstas. Kelios jo ištraukos.

,,Tuomet Jėzus kalbėjo man apie nuostabią Bendriją, Jo norimą čia sukurti Tėvo garbei, kad visoje Bažnyčioje įsiviešpatautų Jo Karalystė, o visą žmoniją atnaujintų Jo duotas religinis mokymas, kurio antgamtinis ir dieviškas veikimas sklistų po visą pasaulį".

Kalbama ne apie Martos kūrinį, bet apie kūrinį iš Dievo, nes Dievas nėra tolimas, Jis veikia mūsų laikais. Šios bendrijos pradžia čia, Chateauneufe-de-Galaure'e, bet paskirtis –,,atnau­jinti visą pasaulį". Jos prigimtinė savybė – visuotinumas. Iš tikrųjų, praėjus penkeriems metams nuo Židinio centro įkūrimo, atsirado Židinių Europoje, o nuo 1955 m. – visuose žemynuose. Šiuo metu yra apie šešiasdešimt Židinių (daugiau kaip dešimt kuriasi), jie pasklidę keturiasdešimtyje šalių. Martai iškeliavus pas Dangiškąjį Tėvą, Sekminių judėjimas nesilpsta... Pastarųjų Krikščioniškosios Meilės Židinių įkūrimas Peru ir Taivanyje atspindi visuotinį jų pašaukimą. ,,Norėčiau skelbti Evangeliją visose pasaulio šalyse ir iki pat tolimiausių salų, – -kalbėjo Marta 1930 m. vasario 22 d. – Norėčiau eiti ten, kur niekas niekada nėjo".

Visuomet, kai tik Jėzus patiki kūrybinį užmojį ir paprašo jos, paralyžiuotosios, prisidėti, ji pradeda nerimauti. Tačiau supranta, jog nedera svarstyti ,,Dievo nurodymų". Ji tiki ir sutinka.

,,Netrukus Jis tęsė: 'Taip, aš noriu čia padaryti kai ką naujo ir labai didingo mūsų Garbei, dėl tavęs'".

,,Kai kas naujo". Bendrija nėra nei vienuolių kongregacija, nei pasaulietinė institucija. Krikščio­niškosios Meilės Židiniai – tai pirmosios naujoviškos bendruomenės, kurios pasirodė XX a. Tai bendruo­menės pakrikštytųjų, vyrų ir moterų, pasauliečių ir dvasininkų, visų rasių ir visų kultūrų žmonių; visi kartu, ,,gerbdami vieni kitų skirtybes", jie ,,skelbia žmogiškąją vienybę, atnaujintą Kristuje"*.

,,Noriu, kad visi Bendrijos nariai būtų šventi. Kad skleistų šviesą vidinio antgamtinio gyvenimo pavyzdžiu, nuolatiniais gailestingumo darbais, nepalaužiamu atsidavimu... ir galiausiai — pasi­aukojimu kiekvienam ir visiems, o per tai — visišku pasiaukojimu Dievui".

Šventumas yra pirmoji pasaulio atnaujinimo priemonė. Tai būtina priemonė. Šventumas, mėgstama sakyti Židiniuose, ne prabanga, o kiekvieno pakrikštytojo pašaukimas. ,,Jeigu bandytume suvokti, kas yra gyvenimas Židiniuose, mums nereikėtų skaityti nežinia kiek taisyklių ar įstatymų. Šventumo pavyzdys yra vienas – Kristus. Mūsų vienintelis tikslas – galimybė kartu su šv. Pauliumi pasakyti: ,,Man gyvenimas - tai Kristus'".

Mano Švenčiausioji Motina bus garbingai mylima ir klausoma Karalienė šiame Meilės Židinyje. Ji pati vadovaus jam savo motinišku buvimu ir patirs čia tikrą triumfą, kuris sklis ir bus žinomas atokiausiuose žemės kampeliuose".

Kiekvienas Židinys yra viena šeima, kurios Motina – Marija. Židinio nariai mokosi gyventi kartu su Marija. ,,Nebūgštaukime, kad Ji kada nors atskirs mus nuo Jėzaus – Ji veda mus pas Jį, mumyse Jį augina; pasak šv. Liudviko Marijos Grigniono de Montfort'o, 'per Švenčiausiąją Mergelę Jėzus Kristus atėjo j pasaulį ir per Ją turi vieš­patauti jame“.

,,Po to Jis vėl kalbėjo apie Bendriją; tai bus, sakė Jis, pastogė didelių nelaimių ištiktiesiems, kurie ateis čia pasisemti paguodos ir vilties, o šių sienų prieglobstis bus regimas mano Valios ženklas ir jaudinantis mano Širdies šauksmas nesuskaitomiems nusidėjėliams, kurie mano Motinos ir mano patraukti vyks iš visų pusių ieškoti čia šviesos ir išsigydyti ligų mano dieviškuoju nuodėmių atlei­dimu".

Si bendrija skirta pasauliui atnaujinti ne vien skelbiant Dievo Žodį per rekolekcijas, bet ir atidumu ,,didelių nelaimių ištiktiesiems", t.y. priimant gyvenimo sužalotuosius. Jėzus nepasitenkino vien mokymu, Jam atvesdavo visokiausių ligonių, ir Jis juos išgydydavo.

Židiniai taip pat stengiasi būti visiems prieinami ir atsideda veiklai, gelbstinčiai nuo šiuolaikinio pasaulio nelaimių: alkoholizmo, nar­kotikų, beglobės vaikystės ir t.t. Būtų galima pasa­kyti, kad Židiniai – tai priimti sugebanti bend­ruomenė ir namai, teikiantys dvasinį prieglobstį. Štai kaip Viešpaties vardu glaustai ir tvirtai juos apibūdina Marta: Šviesos Židinys ir gaivi oazė.

,,Aš noriu, kad tai būtų Židinys, skleidžias Šviesą, Gailestingumą, Meilę... gaivi oazė geros va­lios sieloms, nerimastingoms ir nusivylusioms sie­loms, užkietėjusiems nusidėjėliams ir skeptikams... kad tai būtų mano Širdies namai, atviri visiems".

Liudijimas: ,,Tai,  ką  savo  akimis  mačiau... tai, prie ko prisiliečiau..."

Šį prisiminimą apie Martą, jos paslaptį geriausia užbaigti Anžos Matei liudijimu. Ji buvo Paul Heroult licėjaus mokytoja Sen Žan de Morjene. Savua įsteigė pirmąją Švietimo darbuotojų profsąjungą ir labiausiai apleistuose kalnų kaimeliuose rūpinosi mokytojų problemomis. Ji buvo teisybės ieškotoja. Tėvas Perenas, knygos apie Simoną Weil autorius, priėmė ją į Bažnyčią. Tada ji buvo  ,,Mokymo grupių" narė, paskiau persiorientavo į ,,Šarlio de Fuko pasaulietinę broliją". Ilgus metus priklausė ,,Jėsus – Caritas" redakciniam komitetui, vėliau tapo jo vyriausiąja atsakingąja darbuotoja. Mirė 1982 m. Tai buvo nuostabi moteris, labai vertinama tiek savo mokinių, tiek tiesioginių vadovų.  1949 m. liepos 28 d. ji aplankė Martą. Vieno kunigo paprašyta, parašė ilgą ataskaitą, kuri nebuvo skirta skelbti. Tai buvo tik užrašai, tačiau iškalbingi. Mes praleisime kai kurias asmeniškiausias pastabas.

,,Ėjau ir visa virpėjau, nujausdama neįti­kimą privilegiją. Mane įvedė į mažytį tamsų kambarėlį. Pasakė: sėskitės štai ten! (Stumtelėjo mane kėdės link.) "Ji" yra čia, kalbėkite.

Nepajėgiau... Buvau labai susijaudinusi. Tolimas balsas  sušnabždėjo: ,,Ar čia yra kas nors?" Pasisakiau vardą ir mes pradėjome šnekėtis.

Pokalbis buvo apie Mariją Rozą Achard ir jos mamą. Iš šio pokalbio išplaukė daug visiškai naujų dalykų... Keturis kartus norėjau išeiti, nes bijojau ją išvarginti. Kiekvieną kartą ji mane sulaikė. Dieve mano, jei mokėčiau apsakyti tai, ką gyva mačiau prietemoje – tai buvo Jėzus, Ecce Homo (Jn 19, 5)). Jutau,   kad   pamažu   ryškėjo   paslapties artumas: visiškai susiliejo su visata – dabar ši ,,atsikėlė" į mažą kambarėlį, uždangstytą nuo bet kokios išorinės šviesos. O, ta smarki gyvybės galia, tie gyvojo vandens srautai: stiprybė, džiaugsmas, šviesa, antgamtiškas protas, – gyvybės versmė sustingusiame kūne, kuris jau nebe kūnas.

O, kaip ji myli Mariją Rozą! Kaip pažįsta jos vidų. Dvasiškai turtinga, kilni, uoli. ,,Jai nieko netrūksta, tik tikėjimo!"... ,,Kaip aš ją myliu! Kaip myliu juos visus! O jos mama, geroji mama Achard! Kodėl ji neateina manęs aplankyti?" Santūriai pasakiau, ką maniau: būtinybė prašyti leidimo užgavo meilę; draugystė – sena, išskirtinė, šiek tiek pavydi ,,naujai pasirodžiusiems" – labai pažei­džiama.

,,Reikėtų jai ateiti su kuo nors iš maniškių, pavyzdžiui, su kuria nors mano seserimi..."

Pasakoju apie šiurkščią Marijos Rozos reakciją į mano atsivertimą. Marta atleidžia, supranta: ,,Ji kentėjo, manė, kad tu ją palieki, kad tai jus išskirs!" Kaip jinai jaučia, tarsi pati būtų tai išgyvenusi!

Dar kalbu apie ponios Achard skausmą. Tą pačią dieną ji man pasakė: ,,Kadaise ir mes tikėjom! O dabar esam lyg bangų svaidoma valtis". Nedrąsiai klausiu: ,,Ar ji tikrai anksčiau tikėjo?" Absoliuti tyla. Pajuntu, jog apie intymias sielos paslaptis Marta gali kalbėti tik su pačia siela. Džiugi tyla!

Paskui ji prabilo apie mane. Kiek daug klausimų apie mano aplinką švietimo srity! Ir koks tikėjimas: ,,Tie, kurie atsiverčia šioje aplinkoje, yra labiausiai užsidegę ir aktyvūs". Pajuntu visišką pasitikėjimą ,,gyvybingosios", kuri dalyvauja Šven­tosios Dvasios žygyje, o ir pati jau yra veikianti Dvasia.

..Visa, ką kalbėjo, liepsnojo meile mūsų netikintiems broliams. ,,Jie tiki, kad netiki, - sako ji. – O, kaip reikia juos mylėti! Tai mūsų broliai. Galbūt esama ir mūsų kaltės, jei jie netiki? Nesame pakankamai skaidrūs, jiems nepavyksta per mus pamatyti šviesos - Jėzaus".

Netikėtai susigraudinus sakė: ,,Jie tikrai norėtų matyti tobulą kataliką!"

Kai ji sakė ,,mes" arba ,,katalikas", aiškiai jautėsi - ji yra toji katalikė, ji iki galo tai prisėmė, kaip ir gilią savo kančią.

Po šitiek aiškių ir skambių frazių, skaus­mingai vaitodama, ištarė: ,,Mes negalime būti tobuli, mes darome vien tai, ką galime". (Neatsimenu tikslių žodžių, bet visi jie reiškė: mes galime tik mylėti.)

Drįstu pasakyti: ,,Netikintiesiems vienintelė įmanoma vertybė yra moralė, kuri yra ir dorybė. Taigi jie nori mus matyti dorybingus ir tobulus, o patys nebesupranta gimtosios nuodėmės prasmės; jie jos savyje neatpažįsta; aptikę ją mumyse kaip trūkumus – stebisi ir piktinasi".

Ji mane beveik pertraukė: ,,O taip! Kaip tik šitaip! Tačiau tiesa nėra moralinė, ji — teologinė: tikėjimas, viltis, artimo meilė. Viskas! Krikščionybė yra žygis..."

Staiga, kai tik prabilo apie vienybę su Kristumi, balsas tapo vaiskus: Jis, Jisai vienatinis!

Kalbame apie X, mielą dabartinį mano rūpestį ,,Ar ne laikas jums paprašyti ją pradėti melstis? Reikia,  kad pajustų, jog į Dievą eiti vien proto nepakanka. Ne nuo pastarojo reikia pradėti, o nuo širdies. Reikia, kad ji melstųsi..."

Paprašiau pasimelsti kartu. ,,Melskitės, aš pritarsiu". Sukalbėjau ,,Tėve mūsų". Kokiu balsu ji man atsakė!.. Kaip rimtai drauge kalbėjo maldą ,,O mano valdove, mano Motina!" Kai sušnibždėjau paskutinius žodžius ,,kaip jūsų turtas ir nuosavybė", raginamai pridūrė: ,,Visiška, ar ne?" Iš visos širdies ištariau ,,taip".

Paskui, kaip ir visuomet, kreipiausi į man tokią artimą šv. Teresę.

,,Jūs taip pat ją mylite?"

Ir iš  karto  susikaupė.  O,  kaip ji  apie ją kalbėjo! Su kokia meile, su kokiu skaidrumu ir pažinojimu!   Užsidegusiu,   entuziastingu   balsu. Aistringo pasitikėjimo tonu.

,,Sakykit, ar pastebėjot, kaip ji pažįsta visą žmogaus silpnumą ir skurdą, visas įmanomas pagundas? Ji jas išgyveno... Atsimenat, ji pasakė:  'Niekuomet nepalikite nuodų prie kenčiančio ligonio'. Ji tikrai pažino tą baisią pagundą!"

Man atrodo, kad Marta ją irgi pažino.

Su vaikišku džiaugsmu, skaidriu, susijaudi­nusiu balsu ji tąsė: ,,Ir kokia ji įsitikinusi, tikra savo pasirinkimu! Ar pažįstate šventąjį, kuris būtų pasakęs taip kaip ji: 'Jeigu reikėtų pradėti iš naujo, pradėčiau tokiu pat būdu'? O juk visi dėl ko nors apgailestauja".

Tuo metu pagalvoju apie kleboną iš Arso. Ji iškart atsiliepė į mano mintį: ,,Taip, net Arso klebonas apgailestavo dėl kai kurių marinimųsi. O ji – dėl nieko!"

Akivaizdu, jog šventieji yra jos draugai ir ji gyvena su jais glaudžioje bendrystėje.

Balsas džiaugsmingas, ji juokėsi: ,,Tik pamanykite, aš taip ją myliu, o ji vis dėlto uždarė man Dangaus vartus!"

Ir ji man papasakojo: 1925 m. spalio 5 d. buvo laiminga ir pasirengusi iškeliauti, bet... pasiliko. Mažoji Teresė pranešė jai apie paralyžiuotosios maldos ir kančios pašaukimą: visa visatos malda ir visa Jėzaus kančia yra joje. Ji užbaigė: ,,Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios".

O, tas kryžiaus ženklas be judesio, tas kūnas... jis pats - kryžiaus ženklas...

Po to trys kreipimaisi į Mergelę Mariją. O man išeinant: ,,Ak, sakykit, kaip sekasi reko­lekcijos?" (Jas vedė tėvas Monjė SJ.) Papasakojau, ką jutau savyje ir aplink save. ,,Gerai! gerai! labai gerai!"

O paskui... Ne, neįmanoma šito papasakoti...

Staiga jos balsas pasidarė drovus: ,,O jei išdrįsčiau?.."

Kvapą užgniaužė nujautimas, ką ji man tuoj pasakys. Pralemenau: ,,Kodėl gi ne, – dėl Jėzaus?" Ji tęsė: "...Per jus aš nusiųsiu Marijos Rozos mamai bučinį..."

O Dieve, ji mane pabučiavo.

,,Ir perduokit, kad man labai malonu būtų ją pamatyti".

Sunerimau. Nežinojau, ar galėsiu tai pasakyti, ar surasiu tinkamą progą... Pastebėjusi mano nerimą, ji pridūrė: ,,Pasakykite tai tik tuomet, kuomet jausite, kad reikia ir galite tai padaryti".

Išeinu. ,,Ačiū! Ačiū!" Ir iš mano, ir iš jos lūpų. Negalėjau ištarti ,,iki pasimatymo"... Tyliai sukuždėjau ,,sudie", turėdama omeny ,,su Dievu". Ir tuoj išgirdau: ,,Taip... dviem žodžiais, ar ne?"

O dabar norėčiau pabandyti papasakoti... Kai ką užmiršau, bet tai nėra svarbu. Svarbu jos buvimas ir dalyvavimas visame kame. Ji domisi viskuo, išskyrus save pačią.

Koks tik nebūna Martos balsas: žemas ir aukštas; nuoširdžiausias ir draugiškiausias, tiesiog angeliškas; o kartais šitoks skausmingas, vaitojantis, kupinas raudos; bet ir vėlgi paskui smagus ir laisvas, vaikiškai linksmas. Tačiau visada jis lieka malonus bei... skvarbus, persmelkiantis, pasiekiantis jus tam tikru būdu ir su tokia išraiškos jėga, jog be paliovos rodosi, kad kalbą lydi gestai.

Niekada iki tol nesuvokiau, kokia konkreti yra dvasinė tiesa ir kad ji glūdi kiekvienoje žmogaus kančioje, kiekvienoje problemoje. Kaipgi įmanoma šitaip visapusiškai pažinti žmogaus gyvenimą, kai nejudi, esi uždarytas tokiame kambaryje? Aš mąsčiau: visa, kas žmogiška, yra čia, joje. Ji viską žino, viską išgyvena. Nujaučiau Jėzų, imantį žmogų visą, idant Jį prisiimtų.

          ,,Kas nori išgelbėti savo gyvenimą - jį pra­ras". Šitas gyvenimas visas atiduotas! O Dieve! Žmogaus akimis žvelgiant - kas jai beliko? Nieko. Mažiau negu nieko. Gyvas lavonas. O ir tas paverstas nieku. Nuo pat pašnekesio pradžios šioje prietemoje ir vėliau, kai įžvelgiau smulkų veidelį, įsivaizdavau kalbantį mirusįjį. Kas jam belieka? Nieko: nei kūno, nei judesio, nei maisto, nei žemiškos šviesos...

O ji turi visko, ir dar su kaupu. ,,Gyvojo vandens upės, gyvybės versmės srūva iš jos gelmių". Ir nieko kito joje nėra, tik tekantis Dvasios gyvenimas... Tėvo Monier įsivaizduojamas ,,kanalas" tobulai realizuotas. Man buvo leista išvysti joje visa tai, apie ką jis kalbėdavo per rekolekcijas. "Tai, ką savo akimis mačiau... Tai, prie ko prisiliečiau..." O mano Dieve, tas bučinys!

Erdvė, laikas neegzistuoja. Martos kūnas – dvasinė būtybė, visiškai esanti Šventojoje Dvasioje, dalyvaujanti universume ir amžinybėje. Kai pamatai Martą – visa aišku. Daugiau jokių abejonių; jauti, kad tikra tik tai, kas iš Šventosios Dvasios ir Šventojoje Dvasioje.

Martoje pamačiau dangaus ir žemės susijun­gimą... Visa, ką aš nujausdavau, dabar aiškiai žinau. Visa, kuo tikėjau, tapo manyje akinančiu tikrumu.

Šitokia malonė su kaupu. Ir ji įpareigoja.

Pažinau Martoje gyvą mūsų Viešpaties kančią. Ar išdrįsiu ateityje prie jos kentėjimų pridėti kančią už mano neištikimybę? O Dieve, tegu mano atsidavimas bus visiškas!

Žinau, kad galiu pasikliauti pasiaukojusios Martos malda. Bet ne tam, kad ji už mane veiktų – tik kad pagelbėtų. Kitaip elgtis būtų niekinga ir egoistiška.

         Tegu neteks Martai, tegu neteks Tau, o Jėzau, kentėti dėl mano kaltės. Bet tegu aš kentėsiu su ja,  Tavimi, Tavyje už pasaulio nuodėmes...

          Jaučiuosi paženklinta visam gyvenimui... tiesa, naujai nušviečianti visus dalykus, kiekvieną daiktą, kiekvieną dieną, atrodo visiškai kitokia... Visi tuometiniai mano susitikimai ir santykiai buvo palytėti šio apreiškimo spindulių: viskas ateidavo be manęs, tik per mane. Ir tai tik pradžia. Vienintelis mano širdies troškimas – būti ištikimai gautoms malonėms".

Menas būti  Bažnyčios  dukra... Štai mes kartu nueito kelio pabaigoje. Ne­siekėme sukurstyti nederamo smalsumo nei paža­dinti dirbtinio stebuklų troškimo, kėlusio Martai ypatingą nepasitikėjimą.

Iš tiesų, ji nevalgė, negėrė, bet jokiu būdu ne dėl to, kad vaidintų fakyrą; ji niekada nesu­reikšmino šio priverstinio badavimo, kuris tęsėsi ilgiau nei penkiasdešimt metų.

Taip, Marta galėjo skaityti širdžių gelmes, matyti ateitį, bet ne taip kaip kokia kortų būrėja. Anot Paskalio, ji buvo kito sukirpimo. Kartą Martos paklausė, kokius ateities įvykius nujaučianti, ir ji atsakė: ,,Aš pažįstu tik vieną maloningą įvykį - Viešpaties atėjimą".

Būtent į tokį lygmenį reikia pakilti, kad suprastum Martą Roben, o ne daryti iš jos keistą mįslę. Marta Roben neturi paslapties, kurią ištirti galėtų policija – jos paslaptis ta pati kaip ir Jėzaus. Marta yra daugiau nei Marta. Kažkas joje gyvena. Ji gali pasakyti kaip šv. Paulius: ,,Man gyvenimas – tai Kristus".

Martos gyvenime tęsėsi Jėzaus Įsikūnijimo, Kančios ir Prisikėlimo paslaptys – Jėzaus, kurio pasišalinimas priartino Sekmines. Kaip tik iš šios trilypės nenutrūkstamos paslapties Marta Roben mokėsi meno būti Bažnyčios dukra.

Įsikūnyti – tai pirmiausia priimti žmonių gyvenimą ,,čia ir dabar", su visomis ribomis ir priklausomybėmis. ,,Dievo meilės visuotinumą Kristus įkūnija trumpu savo istoriniu egzistavimu, ypatingu asmeniniu gyvenimu". Kaip šie žodžiai tinka Martai!

Pirmiausia ji mylėjo gimtąjį kaimą, artimuosius, savo parapiją. Pasitikėdama sutiko fizinių galių laipsnišką išnykimą: nei miego, nei maisto, nei žemiškos šviesos. Kūnas nebejuda. Visiška priklausomybė nuo aplinkinių.

Įsikūnijimas - tai ir Šventosios Dvasios įsiliejimas į žmogaus kūną bei laipsniškas jo pakeitimas, vykstantis paklūstant Jos kvietimui. Tai ir yra tas nepaprastas savęs  atsižadėjimas, apie kurį šv. Paulius rašė Filipiečiams: ,,Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą... Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil 2, 5-8).

Martą šis klusnumas nuvedė labai toli, į visišką savo gerovės ir prisirišimų atsižadėjimą. Kai mirė karštai mylima sesuo ponia Bros, Marta nesusilaikė nepasakiusi: ,,Jis viską iš manęs atims!" Bet ji juk viską ir atidavė. ,,Nebėra manęs, nebėra to, kas mano, - rašė ji 1925 m. – Vienintelis Tu visados. Būk mano tikrasis gyvenimas, mano meilė ir mano viskas". Ji išnyko tik tam, kad Jis augtų. Ji pasislėpė tik tam, kad Jis pasirodytų.

Kartą vienas žurnalistas kiek juokaudamas paklausė: ,,Ar būtinai reikia susirgti, kad pamatytum Dievą?" Olivjė Klemenas atsakė: ,,Kur kas daugiau – reikia numirti".

Numirti sau, savo valiai, pasiduoti veikiamai. Marta pati neatsistebėjo joje nuveiktu darbu. 1930 m. ji pažymėjo: ,,Mano esybė patyrė tiek paslaptingą, tiek gilią permainą. Mano laimė šioje invalidės lovoje didelė ir patvari, nes ji dieviška. Koks darbas! Koks žengimas aukštyn! Ir kiek valios agonijų reikėjo, kad numirčiau sau!" 

,,Kiek valios agonijų" –  ji surado svarbius žodžius.

Klodelis į raupsuotosios Violenės lūpas įdėjo žodžius: ,,Mano kūnas triūsia save naikinančios krikščionybės labui". Marta mažaja­me Lygumos kambarėlyje nedarė teatro. Jei kentėjo už gėrį, su ašaromis maldavo ir krauju prakai­tavo, tai tam, kad savo kūnu prisidėtų prie Kančios už Bažnyčią. Jėzus suteikė jai dovaną ragauti Jo Kančios. Marta Jam buvo gailiaširdė Veronika; jos veidas tarsi gyva skepeta, kurioje atvaizdą paliko Jo Veidas...

Ši kančia ir mirtis nėra tikslas, tuo labiau liguistas pataikavimas. Tai būtinas perėjimas – Velykos. Štai kodėl Marta buvo kupina vilties. Kiekvieną savaitę ji patyrė baisų Kristaus Kalvarijos nerimą ir šviesų Velykų džiaugsmą.

,,Žmonės stebisi, kai sakau, jog gyvenu tam, kad numirčiau", - sakė Marta. Mirtis yra priva­lomas perėjimas, kad sutiktum pasaulio Šviesą, peržengtum bedugnę. ,,Aš noriu matyti Dievą, bet tam reikia numirti" – sakė Teresė Avilietė.

,,Ar nori būti kaip AŠ?" – Marta buvo kviečiama ne tik priimti Jėzaus žaizdas, bet ir dalytis Jo garbe. Nužudytasis Avinėlis kartu yra ir Avinėlis nugalėtojas. Mirties ir Prisikėlimo paslaptis, kuria esam ženklinami per krikštą, suteikia panašumo į nukryžiuotąjį ir šlovingąjį Kristų.

Kai 1930 m. rugpjūčio 11 d. davė vienuolės įžadus, Marta gerai suprato šio įvykio velykinę prasmę. Norėjo dėvėti išsiuvinėtus marškinius ir baltą šydą. ,,Apdairi nuotaka" pasirengė sutikti jaunikį. Tai buvo dar vienas puikios jos dvasinės sveikatos ženklas; Marta visu protu suvokė išgyvenamą paslaptį.

Sekminių paslaptis yra Šventosios Dvasios paslaptis, išlieta tam, kad per Bažnyčią žmonės susivienytų su Dievu ir tarp savęs. Tai esminis ir nenutrūkstamas vyksmas.

Taigi Marta yra visiškai atsidavusi Šven­tajai Dvasiai. Kaip Marija. ,,Ir nieko kito joje nėra, tik tekantis Dvasios gyvenimas", – sakė Ange Mattei.

Marta – tikra ir veikli pranašė. Buvo atsidėjusi adoracijai, dalyvavo Šventosios Dvasios veikime ir Bažnyčios kūrime. Kokį svarbų pranešimą ji perdavė ,,išstumtųjų" pasauliui: invalidams, susisielojusiems seneliams, manantiems, kad jie ,,niekam nereikalingi". Prikaustyta ji prie lovos virto vaisinga sėkla.

Martos misija tęsiasi. Nežinau, gal vieną dieną ją paskelbs invalidų ir paralyžiuotųjų glo­bėja. Tik žinau - jos malda pritraukė ir pritraukia į Krikščioniškosios Meilės Židinius Šventąją Dvasią, idant ji sukurtų iš jų Sekminių bendruomenes.

Spartus ir besitęsiantis Židinių steigimasis, plitimas niekuo kitu nepaaiškinamas, kaip tik Šventosios Dvasios galia. 1933 m. Marta nerimavo ir klausė savęs, kaip galės, tokia mažytė, neveikli, visko netekusi, prisidėti prie to nuostabaus kūrimo, ir Jis jai atsakė: ,,Nebijok, viską Aš padarysiu!"

Vis dėlto neužmirškime: šio galingo misio­nieriško pakilimo pradžioje yra slapta Martos auka, jos tvirtas ir neatšaukiamas ,,taip".

,,Kiekviena meilės sutartis tarp Jėzaus ir sielos vieną dieną bus atlyginta malonių stebuklais, gailestingumo liūtimis".

 

Naujieji liturginiai metai prasideda pirmuoju Advento sekmadieniu, tai yra ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas. Adventas yra keturių savaičių susikaupimo laikotarpis, skirtas pasirengti Kristaus gimtadieniui – Kalėdų šventei.

Advento metu nepuošiami altoriai  gėlėmis, vargonai groja tik giedojimui pritarti, Mišiose negiedamas arba nekalbamas garbės himnas (Gloria). Bažnyčia kviečia tikinčiuosius nerengti triukšmingų pasilinksminimų ir laikytis pasninko (nevalgyti mėsiškų valgių penktadieniais ir vengti svaigalų.)  Pasninkauti privalo nuo 16 iki 60 m. amžiaus. Tikintieji kviečiami atlikti adventinę – kalėdinę išpažintį, kad tyra siela galėtų švęsti Kristaus gimimo šventę.

Advento laikotarpiu, primenančiu ilgus amžius trukusį Mesijo laukimą, Bažnyčia kviečia visus save paklausti, ką gyvenime padariau dėl savo sielos, nes mūsų metai greitai bėga į amžinybę.

Kristus liepė apaštalams budėti. Šiandieną Bažnyčia kviečia mus budėti ir melstis. Ar budi motinos, tėvai prie savo vaikų ir jaunuolių, kuriems gresia įvairūs pavojai? Ar budi tikintieji prie savo sielos, kad ją pašventintų ir išganytų? Ar visiems tikintiesiems Dievo, Bažnyčios įsakymai yra teisingo, doro gyvenimo taisyklės?

Kiekvienas adventas mums primena didelę atsakomybę už tuos, kuriems turime liudyti Kristų; Dievą ir Žmogų, gyvenusį prieš beveik 20 amžių, o dabar sakramentiškai gyvenantį  su mumis Eucharistijoje.

Kasdieninio gyvenimo auka ir malda, o kai kas net kančia taisome kelią Viešpačiui į savo sielą, šeimą, aplinką, atšalusių brolių, seserų širdis ir visą mūsų Tėvynę.

Popiežius šv. Jonas Paulius II kvietė: ,,Atidarykite duris Viešpačiui”. Šį kvietimą visi išgirskime ir vykdykime pradedant nuo savęs.

Nekaltas Prasidėjimas. Advento metu, gruodžio 8 d. yra Marijos Nekalto Prasidėjimo šventė. Kaip šeima be motinos, taip Katalikų Bažnyčia be Marijos kulto.

Pirmųjų tėvų klaida Rojuje, lyg tamsus debesys apgaubė žmonijos gyvenimo kelią. Tarp Dievo ir jo kūrinio žmogaus atsirado praraja, kurią panaikinti galėjo tik didelė, tyra, šventa auka. Šią auką – Jėzų Kristų nuo Betliejaus tvartelio iki mirties ant kryžiaus lydėjo tyriausioji Mergelė Marija. Ją Dievas buvo numatęs šiai misijai ir todėl apsaugojo nuo gimtosios nuodėmės.

Kūčios. Gruodžio 24 d. vakare švenčiamos Kūčios – Kalėdų išvakarės. Kūčių dieną – pasninkas. Vakare arba naktį aukojamos Mišios vadinamos piemenėlių.

Kūčios yra šeimos šventė. Į ją renkasi visi šeimos nariai. Vakarienė pradedama malda. Po to laužomi pašventinti kalėdaičiai. Valgiai yra pasninkiški. Kūčiose vieni kitiems gali dovanoti: šv. Raštą, religinį paveikslą, religinę knygą, atvirutę su linkėjimu Dievo malonių ar Kūdikėlio Jėzaus pasveikinimu, ar kokia nors mintimi iš knygelės ,,Kristaus sekimas”.

KALĖDOS – Kristaus gimimo šventė. Nuo 354 m. Kalėdos pradėtos švęsti gruodžio 25 dieną.

          Krikščionybės eros metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo. Naujais apskaičiavimais nustatyta, kad Jėzaus gimimo data yra su 6 m. paklaida.

Pasaulio istorija kalba apie didelius praeities įvykius – Dievo Sūnaus atėjimą. Nenuostabu, kad istoriniai pasaulio įvykiai ir metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo. Dievas atėjo pas žmones, kad jie artėtų prie Dievo ir tobulėtų.

Dievo Sūnus apdovanoja tuos, kurie nusižemina ir myli tiesą. Išdidūs izraelitai negavo išminties dovanos, jie nematė Kūdikėlyje Mesijo. Gimusį Jėzų priėmė nusižeminę Betliejaus piemenys, o vėliau kiti geros valios žmonės.

Istorija kartojasi. Išdidūs mokslo žmonės dažnai pasilieka klaidoje. Teisingai pasakė šv. Pranciškus Asyžietis: ,,Mokslo pažinimas nepadidina Dievo meilės”.

Kristus yra Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Jis yra dvasinė šviesa ir didžiausia Dievo dovana.

Kristus ateina ir gyvena paprastų, gerų žmonių širdyse.  Tačiau šiandieną pasaulyje ir pas mus Kristaus gimtadienis be Jo švenčiamas. Ta klaida tęsiasi ir didėja žmonių nutolimas nuo Kristaus, Jo įsteigtosios Bažnyčios.

Antrąją Kalėdų dieną Bažnyčia prisimena pirmąjį kankinį, diakoną šv. Steponą, kuris mušamas akmenimis meldėsi, kad Dievas nepalaikytų jiems tai už nuodėmę.

Kiekvienas žmogus atsiduria pasirinkimo kryžkelėje: gali eiti pas Dievą ir gali tolti nuo Jo. Kai kam atrodo, kad Dievas iš žmogaus per daug reikalauja, viską tik draudžia ir nieko neduoda. Kas kita yra velnias, kuris nieko nedraudžia, nieko nereikalauja ir žmogui duoda visišką laisvę blogai elgtis. Jei žmogus nusisuka nuo Dievo ir eina paskui velnią, tai nueina per toli ir greitai apkarsta jam gyvenimas. Tačiau yra būtina tai, ko Dievas reikalauja iš žmogaus, kad jis liktų  žmogumi, o ne dvikoju gyvuliu.

Šioje lemtingoje kryžkelėje diakonas Steponas pasuko keliu, vedančiu pas Dievą. Todėl mušamas akmenimis jis sakė: ,,Aš matau atvirą dangų…”

Šeimos šventė. Sekmadienį po Kalėdų Bažnyčia švenčia šeimos šventę. Jėzus Kristus atėjo į žemę per šeimą, ją iškėlė iki dieviškų aukštumų ir tuo parodė, kad Dievas brangina šeimą. Šeimai skirtas svarbus uždavinys: pagimdyti, išauginti, išauklėti naujus žmones Dievui ir Tėvynei. Šeimose išauga didvyriai, išpažinėjai, šventieji, bet  taip pat ir nusikaltėliai. Todėl  yra didelė tėvų atsakomybė prieš Dievą ir tautą. Kokia šeima, tokie vaikai, tokia Bažnyčios ir tautos ateitis. Jeigu jauni žmonės kuria šeimą ant tikėjimo ir Dievo valios pamatų, tai jie kuria savo širdyse ir  žemėje Dievo karalystę. Visoms mūsų šeimoms tespindi šv. Šeimos gyvenimo pavyzdys: santarvė, darbštumas, ištikimybė ir pamaldumas.

Piktoji dvasia viską daro, kad šeimos būtų suardytos, o jų vaikai pražudyti. 1980 m. Popiežius šv. Jonas Paulius II rašė apie pavojus šeimoms, apie netikras laisves. Šiandieną šeimos išgyvena krizę.

Šv. Šeima nurodo, ko reikia šeimoms išgelbėti: tikėjimo, doros, pamaldumo, atlaidumo, šventumo ir tikros meilės. Tai vaistai šeimoms gydyti. Ar visos šiuolaikinės šeimos pasinaudoja tais vaistais?

Sausio 1 d. – Marijos, Dievo Sūnaus Jėzaus Gimdytojos iškilmė. Privaloma švęsti šventė.

Kalėdų šventės aštuntoji diena yra Dievo Motinos šventė. Kai angelas jai pasakė, kad ji išrinkta būti Mesijo Motina, ji sutiko, daug mąstė, meldėsi. Privalome pasekti Marijos pavyzdžiu.

 2002m. spalio mėnesį Popiežius šv, Jonas Paulius II paskelbė tuos metus rožinio metais ir visus pakvietė kalbėti rožinį. Marija, pasirodžiusi Lurde, Fatimoje ir kitur, prašė kalbėti rožinio maldą. Kai mes gerbiame Mariją, tai esame Jo Sūnaus laiminami. Melskime Mariją, kad ji padėtų visoms motinoms saugoti, o ne sunaikinti negimusias ir gimusias gyvybes.

Žmonijos istorija liudija, kad gausių šeimų vaikai tapo pasaulio įžymybėmis.. Tai didieji žmonijos protai: Volta, Amperas, Niutonas, Pavlovas, Tolstojus, De Golis, Kenedis ir kt. Jie Dievą pripažino ir jį garbino.

Kas be savo kaltės nepažįsta tikėjimo į Dievą, bet gyvena pagal sąžinę, tas vykdo Dievo valią ir taip pat gauna Viešpaties malonių.

Jėzaus apsireiškimas. Sekmadienį po Naujų Metų Bažnyčia mini Jėzaus Apsireiškimą. Ano meto trys išminčiai – astrologai: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras nebijojo kelionės vargų ir pavojų, nes turėjo tikslą – surasti per amžius žmonijos laukiamą Mesiją. Stebėtinos žvaigždės vedami Jį surado Betliejaus tvartelyje ir apdovanojo: auksu, smilkalais ir mira. Šios dovanos po 20 amžių  simboliškai primena mūsų ryšius su Dievu, Bažnyčia ir artimu.

Auksas – brangiausia žemės vertybe. Ji  simbolizuoja žmogaus ir Dievo santykius.

Smilkalai primena, kaip tikintysis nuolat bendrauja su Kristaus įkurtąja Bažnyčia. Žmogaus gyvenimas yra nuolatinė kova su blogiu savo prigimtyje, o Bažnyčia yra didžioji mūsų pašventintoja.

Mira primena žmogiškų santykių idealą, kurį išreiškia Jėzaus pasakyti žodžiai:,,Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau”/Jn 13,34/. Jei žmonija laikytųsi šio Kristaus įsakymo, nebūtų karų tarp valstybių ir tarp pavienių žmonių.

Kristaus Krikštas. Jis prisimenamas sekmadienį po trijų Karalių iškilmės. Prieš pradėdamas skelbti Evangeliją, Jėzus atėjo pas Joną Krikštytoją ir prašė jį pakrikštyti Jordano upėje. Tuo jis parodė, kad išganymo pradžia yra krikštas – atgimimas iš vandens ir Šventosios Dvasios.

Po krikšto žmonės atgimsta ir gyvena su Kristumi. Kaip sodininkas įskiepija medžio šakelę į kitą medį, taip krikštas žmones įskiepija į paslaptingą Kristaus Kūną. Pakrikštytieji tampa lyg šviesos lempos, prisijungę prie srovės šaltinio – Kristaus.

Lauktasis Gelbėtojas žmonijai prisistato ne stulbinančiu stebuklu, bet giliu nusižeminimu. Nuo pirmųjų savo žingsnių  pas žmones Betliejuje iki paskutinio atodūsio ant kryžiaus Jėzus slėpė savo dieviškumą.

Grabnyčios. Kalėdinis laikotarpis pasibaigia Kristaus Paaukojimu.

Keturiasdešimtą dieną Marija ir Juozapas  nunešė kūdikėlį Jėzų į Jeruzalės šventyklą paaukoti Dievui Tėvui.

          Ant Motinos Marijos rankų kūdikis – Dievas ir Žmogus, pasaulio Kūrėjas ir mūsų brolis. Jis aukojamas Dievui Tėvui per tyriausias Marijos rankas. Ši Auka pavirs į būsimą Atpirkimo Auką, į Kryžiaus ir šv. Mišių Auką. Senelis Simeonas tada paskelbė: ,,Šis skirtas daugelio nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas”. Kristus buvo prieštaravimo pasaulio dvasiai ženklas ne tik praeityje, bet taip pat  mūsų dienomis ir bus iki pasaulio pabaigos.

Grabnyčiose šventinamos žvakės, kurios degamos žmogui mirštant, kad apsaugotų nuo piktosios dvasios puolimų ir jos šviesa palydėtų sielą į amžinybę.

Pelenų diena. Prasideda Gavėnios ir Velykinės išpažinties, susikaupimo, Kristaus kančios apmąstymo ir atgailos metas. Pelenų diena būna trečiadienį. Šventinami pelenai ir, atgailos ženklan,  jais barstomos tikinčiųjų palinkusios galvos. Jie primena žmogaus fizinį menkumą ir kviečia į dvasią stiprinančią atgailą. Bažnyčia liepia tikintiesiems pasninkauti Gavėnios penktadieniais ir triukšmingai nesilinksminti, apmąstyti Kristaus kančią ir stropiai daryti gerus darbus. Bažnyčia primena tikintiesiems Kristaus žodžius, ko reikia vengti.

,,Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai”. Pasninkas tai savęs nusigalėjimas. Jei už tai laukiame kitų pagyrimo ar įvertinimo, patys griauname tai, ką statome.

,,Kai meldžiatės, nesistenkite būti žmonių matomi”. Jei savo atsidavimą Dievui rodysime žmonėms, tai nebus nuoširdi malda.

,,Venkite daryti geruosius darbus žmonių akyse”.  Jei išmalda duodama, kad atkreiptų kitų dėmesį, tai ja siekiame gėrio ne kitam, bet sau.  Tai netikri artimo meilės darbai ir jie nepelno Dievo atlygio.

Gavėnia. Tai pusseptintos savaitės laikotarpis, kai liturginė spalva violetinė, nevartojamas žodis ,,Aleliuja”, nekalbamas garbės himnas ,,Gloria”, vargonais grojama tik giedojimui pritarti, altoriai nepuošiami gėlėmis.

 Pelenų dieną ir Gavėnios penktadieniais – pasninkas. Bažnyčiose einamas kryžiaus kelias, giedami ,,Graudūs verksmai”, rengiamos rekolekcijos, klausoma velykinės išpažinties.

Gavėnios pradžioje Evangelija pasakoja apie Kristų, pasipriešinusį  šėtonui, pagundoms, kurios ateina visiems žmonėms iš trijų šaltinių: išdidumo, noro ieškoti malonumų ir būti turtingu.

Gavėnioje reikia labiau kovoti su pagundomis, pasipriešinti šėtono  gundymams ir pasirinkti gyvenimą su Kristumi.

Penkto Gavėnios  sekmadienio vakare uždengiami kryžiai su violetiniu apdangalu.

Verbos. Šeštą, paskutinį sekmadienį prieš Velykas yra Verbų sekmadienis. Prisimename iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kai minios žmonių jį sveikino ir po kojomis klojo palmių šakas. Šį sekmadienį prasideda Didžioji savaitė. Prieš Mišias šventinamos verbos.

Gavėnia baigiasi didžiojo Ketvirtadienio vakare prieš paskutinės Vakarienės pamaldas. Šiomis pamaldomis prasideda velykinis tridienis, kuris baigiasi Velykų vakare.

Dažnai žmonės užmiršta, kad gyvenimas ir meilė eina kartu su kentėjimais. Todėl Kristus liepia kitus mylėti, nors meilė dažnai yra kančia. Šv. Augustinas pasakė: ,,Yra vertesnė viena ašara to, kuris mąsto apie Kristaus kančią, negu kelionė į šventąją žemę”.

Didysis ketvirtadienis. Atsimename, kaip Kristus su apaštalais valgė paskutinę Vakarienę, įsteigė švč. Sakramentą, šv. Mišias ir kunigystę, o po vakarienės, leisdamas save suimti Alyvų sode, pradėjo kančią.

Ryte katedrose aukojamos krizmos Mišios. Vyskupas su kunigais šventina ligonių, katekumenų aliejų ir krizmą, atnaujina kunigystės pažadus. Vakare bažnyčiose laikomos Viešpaties Vakarienės Mišios. Kalbamas garbės himnas, jo metu skambinama varpais, kurie nutyla ir neskamba iki velyknakčio. Po Mišių švč. Sakramentas pernešamas į garbinimo altorių.  Jį adoruoja tikintieji, ypač jaunimas savo malda, klūpėjimu ir giesme.

Didysis penktadienis. Kristaus kančios, mirties ir palaidojimo diena. Visiems katalikams privalomas pasninkas. Neskambinama varpais, negrojama vargonais, niekur pasaulyje neaukojamos Mišios. Popietiniu metu būna specialios pamaldos, kuriose skaitomas Kristaus kančios aprašymas, meldžiamasi už visą žmoniją, garbinamas kryžius, dalinama šv. Komunija, kurią visi stengiasi priimti.

Žydai kovojo už laisvę ir pralaimėjo. Jie buvo nubausti mirtimi ant kryžiaus. Kai Romos imperijoje Milano ediktas 313 m. suteikė krikščionybei laisvė, tai nukryžiavimas buvo uždraustas. Kryžius tapo išganymo ženklu ir tikėjimo simboliu.

Didysis šeštadienis. Pamaldos pradedamos  vakare ugnies šventinimu, paskui giedamos giesmės, skaitomas šv. Raštas, šventinamas vanduo,  atnaujinami krikšto pažadai, aukojamos Mišios, kuriose jau grojama vargonais, skambinama varpais  ir giedama ,,Aleliuja”. Tikintieji stengiasi ilgiau budėti prie Kristaus kapo ir laukia Jo prisikėlimo.

VELYKOS – didžiausia šventė Katalikų Bažnyčioje. Tai tikėjimas Kristaus dievyste, Kristaus prisikėlimu ir viltis mūsų būsimu prisikėlimu. Iškilmingiausios Mišios būna rytą, netrukus po saulėtekio. Tris kartus einama procesijoje aplink bažnyčią, o po to šv. Mišios.

Jėzus apaštalams ne kartą  kalbėjo apie  savo būsimą mirtį ir prisikėlimą, bet jie iš pradžių nepatikėjo. Kai Velykų rytą Marija Magdalena jiems pranešė apie Jėzaus prisikėlimą, tai jie skubėjo prie kapo.

Jėgos, klastos, melo ir prievartos pasaulyje sunku patikėti džiugia prisikėlimo naujiena. Dievo Sūnus, sunaikinęs nuodėmę, nugalėjęs mirtį, dar turėjo įtikinti apaštalus savo pergale. Apaštalai įtikėjo ir savo gyvenimą aukojo sekdami Kristumi.

Žmogaus siela per nuodėmę tampa kapu, kuriame nėra Dievo Kristaus. Ar toks kapas vertas pagarbos? Ne, nes už mus sumokėta didelė kaina – Kristaus kraujas.

Gyvenime daug kuo rūpinamės: maistu, pramogomis, pasilinksminimais, pinigais… Ar dėl to netampame kapu be Kristaus? Gal būt mums nesiseka gyvenime ir nepatiriame tikro džiaugsmo, nes mūsų širdyje nebėra vietos Dievui.

Kodėl Velykos švenčiamos skirtingomis datomis, nuo kurių priklauso kitų švenčių vieta kalendoriuje? Velykos švenčiamos po kovo 22 dienos, pirmą sekmadienį po  mėnulio pilnaties.

Atvelykis. Šis sekmadienis kalba apie tai, kaip Jėzus atėjo pas apaštalus, durims esant užrakintoms.

 Ne vienas klausia, kaip medžiaginis kūnas gali praeiti per užrakintas duris? Atsakymas: Dievui nėra negalimų dalykų. Bet šis atsakymas vis tiek nepatenkina mąstančio žmogaus. Mokslo pasiekimai rodo, kad  medžiaga yra daugelybė ir paslaptinga, ji nueina į kitą matavimą. Kūrėjui Dievui prieinamas kiekvienas medžiagos pavidalas ir būsena. Be to, iš numirusių prisikėlusio Jėzaus kūnas buvo sudvasintas.

Visais laikais buvo, yra ir bus tokių žmonių, kurie tikės tik tuo, kas regima, apčiuopiama, suvalgoma... Jiems atrodo, kad šalia juslėmis patiriamo pasaulio nėra nesuskaitomos daugybės kitų medžiagos atmainų, kurios mums nejuntamos. Žmogus nenori tikėti tuo, ko nemato, ir tokiu būdu vengia susitikimo su Dievu, kuris reikalauja pasiaukojimo, sutrikdo nusistovėjusią ramybę ir varžo savimeilę.

Gali žmogus priešintis ir bėgti nuo Dievo, gali slėptis ir užsirakinti savo dvasios skurde. Tačiau vieną dieną ateis pas jį Dievas, įeis į jo širdį per kančią ar nelaimę, sunkią ligą ar savųjų netektį, per džiaugsmą ir pasisekimą, per troškimą aukštesnio, kilnesnio gėrio. Atėjęs Dievas pasės širdyje nerimą, vers ieškoti tiesos, ir neleis nurimti tol, kol sugrįš pas Dievą. Tada ir jis pajus Jėzaus pasveikinimo ,,Ramybė jums” palaimą.

Šeštinės.  Šis pavadinimas kilo dėl to, nes Kristaus į dangų žengimą Bažnyčia  minėjo  šeštą ketvirtadienį  / 40 dieną / po Velykų. Dabar ši svarbi šventė nukelta į sekantį sekmadienį.

Pirmas žinias apie dangų gavome vaikystėje iš katekizmo. Deja, daugelis žmonių nesistengia pagilinti tikėjimo žinių ir visam gyvenimui lieka vaikiškai  naivūs.

Ir Dantei ,,Dieviškoje komedijoje”sunkiausiai sekėsi pavaizduoti dangų.

Dangus ne ,,tenai”, ne ,,toli”, ne ,,aukštai”. Dangaus būsena prasideda žmogaus širdyje, kuri tarnaudama kitiems jau šiame gyvenime užmezga kontaktą su Dievu.

Kai  sakome, kad Dievas yra danguje, tai reiškia, kad dangus yra tenai, kur yra Dievas.  Kai sakome, kad anas žmogus nuėjo į dangų, tai reiškia, kad tas žmogus gyveno ir gyvena su Dievu.

Dangus, sielos amžinybė yra ne vien žmogaus proto svarstymų objektas, bet viso gyvenimo ir jo veiklos tikslas. Laikinas, žemiškas gyvenimas privalo būti kreipiamas į nesibaigiantį dangaus gyvenimą. Priešingu atveju, šis gyvenimas yra tuščias ir beprasmiškas.

Kiekvienas žmogus savyje nešioja dangaus ar pragaro pradmenis. Jis  kiekvienu žodžiu ar darbu kuria savyje ir aplink save dangų arba pragarą. Dangus ar pragaras – atpirkimas ar pasmerkimas yra tik atbaigimas to, ką žmogus pradėjo gyvendamas žemėje.

Kai žmogus su tikėjimu ir artimo meile eina per gyvenimą, tai jis pina laimingos amžinybės vainiką.

SEKMINĖS. 50 dieną po Velykų Bažnyčia mini Šventosios Dvasios atsiuntimą. Sekminėmis baigiasi velykinis laikotarpis, bet velykinė išpažintis pratęsta iki birželio 29 dienos /šventųjų Petro ir Povilo šventės/.

Pirmieji apaštalai, buvę žvejai buvo nepajėgūs tvirtai ir drąsiai nešti pasauliui Kristaus mokslo šviesą.  Kristus tai žinojo ir pažadėjo būti su jais ,,per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt.28,20). Jiems pažadėjo atsiųsti Tiesos ir Tvirtybės Dvasią, kuri ,,eina iš Tėvo “(Jn 15,26).Ją atsiuntė Sekminėse.

Yra žmonių, kurie nepažįsta šv. Dvasios. Žmogaus būseną be šv. Dvasios geriausiai išreiškia Sekminių šventės Mišių sekvencijos posmas: ,,Be tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu, viskas – atvira žaizda”.

Ką davė šv. Dvasia apaštalams? Šv. Dvasios sustiprinti apaštalai drąsiai skelbė Kristaus mokslą ir nebijojo kankinio mirties. Šv. Dvasios įkvėpti žmonės ištvermingai kovoja už tiesą, gėrį, teisingumą.

Žmogus be artimo bendravimo su šv. Dvasia galima palyginti su išdžiuvusia versme, paukščiu be sparnų…

Sekminės nėra vien Šventosios Dvasios atsiuntimo apaštalams atminimas. Tai mūsų pašventinimo Mistiniame Kristaus kūne priminimas ir Kristaus Bažnyčios gimtadienis. Nuo Sekminių Kristaus pasėtoji sėkla pradėjo duoti vaisių. Po apaštalo Petro pamokslo pirmose Sekminėse žmonės įtikėjo ir 3000 pasikrikštijo.

Sekminėse baigiasi velykinis laikotarpis ir prasideda eilinis laikas. Jis tęsis iki Kristaus Karaliaus šventės, sekmadienio prieš Adventą.

Švenčiausioji Trejybė. Yra gerai, kad žmogus gilinasi, ieško, mąsto, bet jis – ribotas kūrinys, o Dievas – beribis. Todėl Švč. Trejybė – vienas Dievas trijuose Asmenyse,  liko tikėjimo paslaptis, slėpinys.

Nors Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai nepajėgė atskleisti Švč. Trejybės slėpinio, bet mes privalome pažinti savo Kūrėją Dievą ir su juo bendrauti. Jį kiekvienas pažįstame pagal savo proto pajėgumą ir pasirengimą. Ir šito pažinimo užtenka sielos išganymui.

Gamtoje yra panašiai kaip tikėjime. Pvz.  Dobilo lapas yra vienas, bet  trilapis. Vanduo turi net kelias formas: sniegas, ledas, garai.

Svarbiausia yra ne perprasti tikėjimo paslaptis, bet savo sielą joms atverti ir nekliudyti Dievo veikimui savyje. Reikia būti vertiems Dievo, o jis ras galimybių mus sustiprinti ir pašventinti.

          Per Paskutinę Vakarienę Kristus apaštalams paliko save kaip auką duonos ir vyno pavidalu. Netrukus toji auka buvo paaukota ant kryžiaus. Paniekintas, iškankintas, sužalotas ir numarintas Jėzaus Kūnas prisikėlė iš numirusiųjų, pasiekė savo garbę, išaukštinimą ir visiems amžiams tapo ,,tyra ir nesutepta auka”. Pagal Jėzaus Kristaus Testamentą kiekvienose Mišiose vyksta stebuklas: duona tampa Kristaus Kūnų, o vynas – Jo Krauju. Per apčiuopiamą, juntamą pavidalą – Eucharistiją mes galime susitikti su Dievu.

Eucharistija – dvasinis maistas, kuriuo intymiausiai bendraujame su Dievu. Švč. Sakramentu pas mus ateina gyvasis Dievas.

Todėl turi būti tinkamas  sielos paruošimas, kad vertai galėtume priimti dievišką Svečią – Jėzų Švč. Sakramente.

Devintinėse Bažnyčia ypatingai pagerbia Kristaus Kūną ir Kraują – nemirtingų sielų dvasinį maistą. Tačiau tikrasis Eucharistijos pagerbimas – ne vien procesijos, maldos, giesmės Kristaus garbei, ne vien dalyvavimas pamaldose, bet vienijimasis su Kristumi. Kai Mišiose dalyvaujame ir jose priimame šv. Komuniją, tai mes parodome, kad vykdome Jėzaus paliepimą: ,,Imkite ir valgykite”. Dalyvauti Mišiose ir nesimaitinti Eucharistija, reiškia neklausyti Kristaus.

Maitintis privalo ne vien kunigas, bet ir visi tikintieji. Tiesa, šv. Komunijos negali priimti: 1. kas turi sunkias nuodėmes.(Jiems reikia atlikti išpažintį), 2. kas gyvena šeimos gyvenimą be santuokos sakramento.

Eucharistinis pasninkas – viena valanda. Vanduo ar reikalingi vaistai nėra draudžiami prieš priimant šv. Komuniją.

Švč. Jėzaus Širdis. Nuoširdus žmogus spinduliuoja paslaptinga jėga, darančia jį patrauklų, artimą ir mielą net atsitiktinai sutiktajam. Jei žmogus ,,neturi širdies”, jo neaukština nei ištaigingi, prabangūs baldai,  nei brangenybės, nei puošniausi drabužiai…

Jėzaus Širdis – Dieviškoji Širdis. Tai žmogiškos širdies tobulybė, idealas. Jėzus mus kviečia: ,,Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies”( Mt 11,29).

Tobuliausias bendravimas  yra  širdžių. Neveltui Pop. šv. Jonas Paulius II tikinčiuosius kvietė: ,,Atverkite savo širdis Dievui”, kad iš pervertos Jėzaus Širdies tekėtų kiekvienam gyvybę nešanti palaima.

,,Dievas yra meilė”. Jėzus savo meilę parodė iki galo. O kaip mes jam atsilyginame už meilę?

Švč. Jėzaus Širdies garbinimas – tai ne vien litanijos, maldos, paveikslų gerbimas ar pirmieji mėnesių penktadieniai. Yra  kartu tobulo krikščioniško gyvenimo siekimas. Žodžiai be darbų yra mirę. Jėzaus garbinimas be krikščioniško gyvenimo yra tuščias ir bevaisis. Ar gyvenimas yra krikščioniškas, jei per metus žmogus Mišių Aukoje dalyvavo tik vieną kartą, o per parą, 24 valandas nesurado nė minutės laiko pasimelsti ?

Žolinė. Jei nėra pomirtinio gyvenimo, yra beprasmės maldos, įvairios pastangos ir kilniausi siekimai. Bet Kristus prisikėlė ir iš mirties paėmė į dangų savo Sūnaus Motiną Mariją. Ji susilaukė Sūnaus  likimo, nes buvo malonėmis apdovanota. Ji nebuvo paliesta nuodėmės, todėl negalėjo būti nugalėta mirties. Mirtis parodo žmogišką trapumą, o prisikėlimas – gėrio laimėjimą. Švč. Mergelė Marija su kūnu ir siela paimta į dangų ir  Ji džiaugiasi Dievu.

Panašus likimas laukia kiekvieno Dievo vaiko. Kūnas su Kristumi bus atgaivintas ir išaukštintas. Gyvenimas pagal tikėjimą pelnys amžiną vienybę su Dievu.

Žolinės šventė – religinė ir valstybinė. Ji švenčiama rugpjūčio 15 dieną.

Visi šventieji. Lapkričio 1 dieną Bažnyčia prisimena visus šventuosius ir skaito Evangeliją apie Kristaus palaiminimus.

Popiežius Grigalius IV  833 m. nurodė, kad lapkričio 1-ją dieną bus švenčiama visų šventųjų šventė visoje katalikų Bažnyčioje. Taigi, šiai šventei, kurią mes kasmet, lapkričio 1 d. švenčiame, yra 1169 metai.

Žmonės šventais tampa per Dievą, kai gauna jo pagalbos ir įveikia savo silpnybes. Gerbdami šventuosius  mes praturtiname savo dvasinį gyvenimą ir iš jų pavyzdžio siekiame jų praktikuotų dorybių.

Skaitydamas šventųjų gyvenimo aprašymus šv. Augustinas save klausė: ,,Kiti galėjo, o kodėl negali tu, Augustinai?” Jis ryžosi siekti šventumo ir tapo didžiuoju šventuoju.

Šventųjų yra labai daug. Vieni jų oficialiai Bažnyčios paskelbti šventaisiais, kiti, nuėję pas Dievą, taip pat yra šventi, nors Bažnyčia oficialiai jų nepaskelbė šventaisiais.

Esame tikri, kad mūsų tauta, daug metų iškentėjusi okupacinę vergiją ir bedievybę, turi daug naujų šventųjų, kurių pavyzdžiai turėtų mus uždegti didesniu uolumu, pamaldumu, sekmadienių šventimu ir tikėjimo branginimu.

Vėlinės. Lapkričio 2 dieną Bažnyčia kviečia visus prisiminti mirusiuosius ir melstis už juos. Ji skiria visuotinus atlaidus tiems, kas meldžiasi už vėles skaistykloje. Juos galime pelnyti,  kai aplankome kapines ir pasimeldžiame už mirusius. Kiekvieną dieną gaunami tik vieneri visuotiniai atlaidai už vieną mirusį, o ne už visus šeimos ar giminės mirusiuosius. Kunigams leidžiama aukoti trejos Mišias, kurių vienos – už vėles skaistykloje, antros – Popiežiaus intencija, o trečios – aukotojų intencijomis už savo mirusius.

Kristus Karalius. Po švenčiausios Trejybės šventės, prasidėjęs eilinis metų laikotarpis užsibaigia Kristaus Karaliaus švente. Liturginė spalva buvo žalia, o šioje šventėje – balta arba auksinė.

Kančia – neišvengiama žmogaus dalia. Su ja nepajėgūs kovoti žemės vaikai. Vienintelis Kristus Karalius nebuvo nugalėtas kitų, bet pats nugalėjo pasaulio nedalią – kančią. Jis laisva valia užnešė ant kryžiaus visų žmonių nuodėmes.

Kristaus karalystė atėjo į mūsų tarpą. Visi varguoliai, nuskriaustieji, stokojantys tiesos ir meilės yra į ją pakviesti. Pasaulio išminčiams tai kvaila, o išdidiems papiktinimas, bet tiesą  mylintiems yra Dievo globojama karalystė.

Jėzaus Kristaus pavyzdžiu esame pašaukti nešioti vieni kitų naštas, kentėti ir jas lengvinti, kurti gėrį ir jį dalinti kitiems. Jėzus pasakė:Kas myli tiesą, tas klauso mano balso”. Ir štai Kristaus karalystės vaikai, nešdami širdyje tiesos , laisvės ir meilės ilgesį, kovoja savyje su prievarta, melu ir neapykanta.

Jėzus tylėjo žemiškųjų valdovų akivaizdoje, žinodamas savo tiesos galią. Ir mums kartais reikia nutilti su savo nuolatiniu ,,taip” įvairiems žemės balsams, kad galėtume pasakyti ,,taip” Karaliui Kristui. Tada net kančia taps įrankiu, kuriančiu sieloje laimės karalystę.

O Kristau, pasaulio Valdove,- ir žemės, ir aukšto dangaus, Tau amžiais ir meilę, ir šlovę varpai širdyse mūsų gaus.

                                                                                             

Surinko ir redagavo kan. Br. Šlapelis, 2002 metai