L u r d a s

                                                       Šventoji Bernadeta 

    Diena dienon tūkstančiai žmonių traukia į Prancūzijos miestą Lurdą. Vieni prašyti Dievo Motinos užtarimo pagydant juos nuo ligų, kiti tiesiog melstis, prašyti malonės ar atgailauti. Lurdas - stebuklinga vieta. Tokia jis tapo dėl Bernadetos Subiru (Soubirous) regėjimų 1858 m., kai beraštė, save nemokša vadinusi kaimo paauglė mergaitė 18 kartų susitiko su Dievo Motina.

       Kas buvo toji mergaitė, kai kurių dėl jos ribotumo lyginama su Arso kle­bonu, tačiau, kaip ir jis, tapusi viena iš populiariausių šventųjų? 

        1844 m. Francois Soubirous  ir Louise Castėrot susilaukė pirmagimės ir pavadino ją Ber­nadeta. Šeima skurdo. Joje gimė devyni vaikai, bet užau­go tik keturi. Gyvenvietė, kurioje buvo Soubirous namai, vadinosi Boli ir joje tebuvo keli malūnai bei malūnininkų trobelės. Bernadetos tėvas nuomojo vieną iš šių malūnų. Uždarbių būta tokių menkų, kad šeima pramisdavo itin sunkiai. Neilgai trukus tėvas prasiskolino, tapo samdiniu, galiausiai reikalai pasisuko taip, kad Soubirous atsidū­rė visiškame varge, net prarado stogą virš galvos. Šešių asmenų šeima apsigyveno drėgnoje buvusio kalėjimo 16 kv. m celėje. Tėvas neretai likdavo be darbo, skurdas spaudė kaip įmanydamas. Dvylikametę Bernadetą ati­davė ganyti avių ir tarnauti į kitą šeimą už valgį. Be to, šeimininkė žadėjo ją pamokyti katekizmo. Tačiau mai­tino itin prastai, o mokslai baigėsi tuo, kad šeimininkė pareiškė: „Tu per daug kvaila. Net Pirmosios Komuni­jos negalėsi gauti!" Su mergaite buvo elgiamasi baisiai.   

   Galiausiai ji grįžo namo. Katechizuoti ėmėsi parapijos klebonas, bet ir tas piktai numojo ranka: „Ji net nežino apie Švenčiausiąją Trejybę!" Visi, įskaitant ją pačią, Ber­nadetą laikė nemokša, netikša, beviltiška.

Mergaitė buvo nuolanki, kantri, tyros širdies. Ji niekuo nesiskundė, savo negabumus ir vis silpnėjančią sveikatą priimdavo ramiai. Jau sirgo astma. Ką reikšdavo tais laikais astmos priepuoliai...Vargšų prieglaudoje – mokyklėlėje Bernadeta nepajėgė išmokti skaityti ir rašyti. Taip vargšė beraštė mergaitė ir liko gyventi amžinai pusalkanėje šeimoje.

1858m. vasario 11 d. Bernadeta su jaunėle seserimi ir kaimynų mergaite išėjo rinkti sausų šakų krosnelei pakur­ti. Be to_; mergaitės rinkdavo ir visokį seną šlamštą, kurį parduodavo sendaikčių supirkėjai. Tada Bernadetai buvo 14 metų. Paauglėms reikėjo perbristi per ledinį upelio ir malūnų kanalo vandenį. Ligota Bernadeta bristi nesi­ryžo ir liko ties priešais esančia grota. Oras buvo tykus, sesuo ir antroji mergaitė patraukė tolyn. Staiga suošė tarsi stiprus vėjo gūsis, ir Bernadeta grotoje pamatė bal­tais drabužiais vilkinčią, pasak jos, „panelę". Ji išsitraukė rožinį ir ėmė melstis. „Panelė" tylėdama meldėsi kartu. Paskui išnyko. Bernadeta visai sumišo, juolab kad neto­liese buvusios sesuo ir draugė nieko nematė, nejautė nė vėjo gūsio, o medžių lapai nė nemanė krustelėti.

Nedelsiant paplito kalbos, gandai, paskalos su įvairiais pagražinimais. Susidomėjo vietinė spauda, kunigas, meras, policija. Bernadetą ėmė tardyti, barti, bauginti kalėjimu, jei ji ir toliau savo „prasimanymais" trikdys vietos gyventojus. Prie šios kampanijos labai aktyviai prisidėjo dvasininkai. Buvo prisiminta mergaitės neraš­tingumas, negabumas, net imta svarstyti apie jos proti­nį nevertiškumą. Nepaisant visko, Bernadetą labai traukė eiti prie grotos.

Joje ji regėjo Dievo Motiną nuo 1858 m. vasario 11d. iki liepos 16 d. net aštuoniolika kartų. 

 Bernadeta niekas nepatikėjo. Susirinkdavo žmo­nių, bet „Baltąją damą", susijuosusią mėlynu kaspinu, tik ji matydavo. Kai „Panelės" paliepta mergaitė rankomis ėmė kapstyti grotoje buvusios balutės purvą ir ištryško tyro vandens šaltinis, reikalai pakrypo į kitą pusę. Nuo­dėmklausiai prabilo apie gausius atsivertimus, pasipylė išgijimai ir tai vertė reaguoti. Įsitraukė Bažnyčios hierarchai ir aukšto rango pareigūnai. Prasidėjo juokingai liūdni dalykai. Bernadetą vertė šlakstyti gro­tą šventintu vandeniu, deginti joje žvakę, bet „Panelė" tik šypsojosi. Aukšti as­menys klausinėjo, kokia kalba „Baltoji dama" kalbanti su mergaite. Mat, anot jų, jei tai tikrai Švenčiausioji Marija, tai ji turėtų kalbėti žydiškai arba bent jau lotyniškai. Kai mergaitė atsakė, kad jos kalbasi vietiniu dialektu (prancū­ziškai Bernadeta nemokėjo), vyresnybė nenorė­jo patikėti. Regėjimų vietą buvo apsupę žandarai, minia smalsuolių, bet niekas nieko nematė, išskyrus Bernadetą. Buvo net diskutuojama dėl galimos mergaitės psi­chinės ligos. Tik va, „nesklandumas" - ligoniai nuo šaltinio vandens pagydavo, o atsivertimų vis daugėjo.

Į paduotą popieriaus lapą ir pieštuką, prašant pa­rašyti savo vardą, apsireiškusioji atsakė: „Tai nebūtina." Dar ji pasakė Bernadetai, kiek dienų ji turės ateidinėti prie grotos. Ki­tą kartą Švenčiausioji Mergelė paprašė, kad prie šaltinio būtų pastatyta koplyčia žmonėms melstis. Klebonas pa­reiškė, kad nestatys, jei nepražys ten augantis erškėtrožių krūmas. Tegu „Baltoji dama"... duoda pinigų statybai!

Klausinėjama, kas ji tokia, švelniai šypsojosi, tačiau galiausiai Bernadeta išgirdo atsakymą: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas." Be to, Marija per kelis regėjimus prašė, kad žmonės melstųsi, ypač už nusidėjėlius. Pačiai Bernadetai pasakė, kad jos laukia sunkus gyvenimas žemėje ir didelė laimė amžinybėje. Buvo tokių pokalbių, kurių Dievo Motina įsakė neskelbti. Bernadeta iki mirties tylėjo, todėl niekas nežino, ką dar Marija pasakė būsimai šventajai.

1862 m. Bažnyčia oficialiai pripažino regėjimus. Į Lurdą ėmė plūsti žmonių minios, o Bernadetos gyvenimas ta­po visai nepakenčiamas. Ją atakavo žurnalistai, smalsuoliai ir kt. Vietos vyskupas apgyvendino regėtoją vienuolyne. Merginos pašaukimas kėlė abejonių, nes ji buvo labai ligota ir praktiškai beveik nieko nemokėjo dirbti. Tačiau vienuoly­nas buvo vienintelė išeitis. 1867 m. (būdama jau 23 metų) Bernadeta davė pirmuosius įžadus Gailestingųjų seserų vienuolyne Nevere. Vienuolyno vyresnioji, kuri dėl jos re­gėjimų šiek tiek abejojo, paskyrė amžinai sergančią seserį Mariją Bernadetą lazareto slauge, tačiau vyskupas įdėmiai į ją pažiūrėjo ir tarė: „Aš jums skiriu maldos tarnystę."

Tolesni jos metai prabėgo maldoje ir kančiose. Tankėjo astmos priepuoliai, ant kojos kelio susiformavo skausmingas nežinomos kilmės auglys. Galiausiai ji at­sidūrė lazarete. Ten besigydydama padėjo slaugyti kitus ligonius, kol pati atgulė. Seserys jai buvo negailestin­gos. O vyresnioji kartais nusistebėdavo, kodėl Dievo Motina pasirinko beraštę, niekam tikusią, negabią kai­mietę. O Bernadetai dėl to buvo skaudu. Gimusi ir augusi varge, niekinta ir užgauliota dėl turėtų regėjimų, apsupta netikėjimo jais, ji kasdieną silpo ir nyko. Lyg to būtų maža, ji visiškai apkurto ir taip prarado pas­kutinį kontaktą su aplinkiniu pasauliu. Paskutiniai Bernadetos žodžiai buvo šnabždesys: „Šventoji Marija, Dievo Motina, melski už mane varg­šę nusidėjėlę, vargšę nusidėjėlę..." Tada jai buvo sukakę 35 metai. Ėjo 1879 m. balan­džio 16 diena.

Ne taip dažnai kalbama apie šv. Bernadetos palaikus, nors tai įdomu ir verta žinoti. Praėjus trims paroms po mirties, kū­ną paguldė į ąžuolinį karstą, šį įdėjo į cinkuotą ir palaidojo ga­na drėgname vienuolyno parke. Karstus uždarant ir užantspau­duojant dalyvavo meras, du žan­darai, kunigai ir vienuolės.

      Piligrimystė prie Bernadetos kapo truko 30m.  1909m., baigiant rinkti medžiagą beatifikacijai, kūną ekshumavo. Dalyvavo vyskupas, tribunolo nariai, trys nepriklausomi liudininkai, meras, du gydytojai ir keturi darbininkai. Visi, padėję ranką ant Šventojo Rašto knygos, prisiekė liudyti tik tiesą. Kai atidarė karstą, pamatė šlapią, apipuvusį abitą, nuo­metą, surūdijusius kryžių, rožinį ir... nesugedusį kūną! Seserys apiprausė palaikus, apvilko naujus drabu­žius. Kūnas vėl buvo įdėtas į du karstus, užantspauduotas septyniais antspaudais ir palaidotas tame pačiame kape.

Antroji ekshumacija įvykdyta 1919 m. Dalyvavo tokio paties rango, tik jau kiti asmenys. Skyrėsi vien tai, kad abu gydytojai išvadas rašė atskirai, tarpusavyje nesitardami. Ir vėl atidarius karstą rastas nesugedęs kūnas, šlapias abitas, aprūdiję kryžius ir rožinis.

Trečioji ekshumacija atlikta 1925 m. (praėjus 46 metams po jos mirties). Kūnas buvo nė kiek nesugedęs. 1925 m. liepos 18 d. Bernadetos kūnas įdėtas į perma­tomą karstą. Dabar šis sarkofagas su negendančiu kūnu perkeltas į vienuolyno bažnyčios koplyčią, esančią šalia pagrindinio altoriaus.

Štai kaip skiriasi mūsų ir Dievo vertinimai! Visaga­liui nerūpi žmogaus intelektas, erudicija, gabumai, žmonių verti­nami nuopelnai. Jis pasirenka teisinguosius, tyros širdies, skaisčios sielos žmones, nusišypsodamas į proto guvumą, gudrumą, gabumus.

Šventoji Bernadeta beatifikuota 1925 m., kanoni­zuota 1933 m. Išlikusiuose dagerotipuose, fotografijose į mus žvelgia dailaus, ramaus veido, valstietiškai vilkinti mergina. Šventoji Bernadeta globoja ligonius ir Lurdą.

Iš žurnalo ,,Artuma“  2016 m. gegužė nr. 5 d.

Parengė Vanda IBIANSKA

*   *   *   *   *   *   *   *

      Bernadetą Subiru augino žindyvė Lagiu Bartrese kaime. Ji, po savo kūdikio mirties, paėmė auklėti dvi Subiru šeimos dukteris, nes norėjo pagelbėti sunkiai besiverčiančiai šeimai. Kaimas buvo už mylios nuo Lurdo, toli nuo pagrindinių kelių ir vos įžiūrimas tarp žalumynų. Jame gyveno apie keturis šimtus žmonių. Šiek tiek paaugusi Bernadeta pradėjo ganyti avis. Visą vasarą su savo banda ji klaidžiojo šioje nuostabioje gamtoje, nesutikdama ne gyvos dvasios.

Tuos metus Bernadeta gyveno Bartrese supama švelnumo ir meilės. Ji buvo prastos sveikatos, retkarčiais dusdavo nuo astmos priepuolių, kuriuos sukeldavo net menkiausias vėjelio dvelkimas. Būdama 12 m. ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Buvo atsilikusi nuo kitų vaikų tiek protiškai, tiek fiziškai. Beje, ji buvo graži, švelnaus būdo, nuolanki, neplepi, daugiau mėgdavo klausyti, o ne kalbėti. Iš prigimties ji buvo protinga, kartais į klausimus atsakydavo labai sumaniai. Kai išmoko melstis su rožiniu, tai dažnai kartojo: ,,Pater noster – Tėve mūsų” ir Ave Maria – Sveika Marija”. Ji nuolat kreipėsi į vienintelę savo drauge – Švč. Mergelę Mariją. Žiemos vakarais ji leisdavo laiką didžiajame kambaryje prie židinio. Bernadetos žindyvė turėjo brolį kunigą. Kai kada jis skaitydavo religinio turinio nuostabias istorijas, nepaprastus nuotykius, kurie priversdavo džiaugtis. Kunigo atneštose knygelėse buvo daug paveikslėlių, vaizduojančių Dievą, spindinčią Švč. Mergelę Mariją, apsirengusią baltais, žydrais ar aukso spalvos drabužiais. Dažniausiai kunigas skaitydavo Bibliją – seną šeimos relikviją. Bernadeta labiausiai mėgo knygas, kuriose pasakojama apie besišypsančią Švč. Mergelę Mariją ir istorijas apie burtininkes ir velnius. Bernadeta, prieš užmigdama, mintyse džiaugdavos ir melsdavos, kad girdėtoje pasakoje buvo įveiktos tamsiosios pragaro jėgos. Tačiau ji baiminos, kad velnias  neateitų pas ją, kai ji užgesins šviesą.

Vieną žiemą, klebonui Aderiui leidus, skaitymai vykdavo bažnyčioje. Čia ateidavo ne viena šeima, namie taupanti elektrą. Jie skaitydavo Bibliją ir melsdavos. Toje bažnytėlėje Bernadeta pradėjo mokytis katekizmo, nes netrukus jai bus keturiolika metų. Laikas eiti pirmos šv. Komunijos. Jos žindyvė, garsėjanti gobšumu, neleido Bernadetos į mokyklą ir versdavo dirbti namuose nuo ryto iki vakaro. Sausio 7 dieną Bernadetai sukako keturiolika metų. Jos tėvai Subiru, matydami, kad ji Bartrese nieko neišmoko, nusprendė parsivežti ją į namus, į Lurdą, kad ji išmoktų katekizmą, rimtai pasiruoštų pirmajai šv. Komunijai.

Lurde, Pti Fosė gatvelė niūri, siaura ir kreiva. Abejose jos pusėse – vargani namai, su blogai nutinkuotomis sienomis. Viename name, pirmame aukšte, tamsaus koridoriaus gale buvo Subiru šeimynos kambarys. Jame gyveno septyni žmonės: tėvas, motina  ir penki vaikai. Ten visa šeima susigrūdusi miegojo, ten valgė, kai turėjo maisto.  Paskutiniu metu tėvas Fransua Subiru, iš profesijos malūnininkas, sunkiai gaudavo darbo. 1858 m. vasario 11 dieną, ketvirtadienį buvo šalta ir apsiniaukę. Neturtingo malūnininko namuose nebuvo malkų. Šeima negalėjo pasigaminti pietų. Luiza pasakė savo jaunesniajai dukrai Marijai: ,,Eik ir prirink žabarų Gavo pakrantėje arba bendruomenės miške”. Gavas – tai upelis, tekantis pro Lurdą.

Marija turėjo vyresniąją seserį Bernadetą, kuri neseniai sugrįžo iš kaimo. Ten ji ganė valstiečių gyvulių bandą. Luiza Subiru nesiryžo siųsti Bernadetos kartu su Marija, nes buvo šalta diena, o ji dažnai serganti astma. Tačiau Marija ir kaimynė Žana užsispyrusiai prašė, kad leistų ir Bernadetai kartu eiti. Visos trys mergaitės išėjo pasirinkti žabarų. Jos atsidūrė prieš grotą, esančią didžiulėje uoloje, kurią vietiniai gyventojai vadino Masabielio uola.

Trys mergaitės nusileido prie Gavo upelio kranto ir atsidūrė prieš Masabielio uolą, nuo kurios jas skyrė tik siauras Svi malūno upeliukas. Apačioje buvo negili grota, apaugusi erškėčiais ir gervuogėmis. Kadangi žabarų čia buvo nedaug, tai Marija ir Žana peršoko upelį, nes kitame krante pamatė daug šakų, atplukdytų ir srovės išmestų. Bernadeta nenorėjo sušlapinti kojų, todėl pasiliko tame pačiame krante. Ji nusiavė klumpes, nusimovė kojines ir ruošėsi bristi per upelį. Staiga išgirdo devynis kartus skambant bažnyčios varpą, kviečiantį vidurdienio ,,Viešpaties angelas“ maldai. Staiga Bernadetos ausyse pasigirdo vėtros ūžesys, tartum nuo kalno ritasi stiprus uraganas. Ji pažvelgė į medžius ir nustebo: nejudėjo ne vienas lapelis. Ji pasilenkė prie klumpių ir vėl išgirdo pro ją praūžiantį viesulą. Kai ji pakėlė akis, medžių nebematė, bet ją apakino ryški balta šviesa, nušvitusi ant uolos, virš grotos. Bernadeta išsigando ir atsiklaupė ant kelių. Netrukus ji įsižiūrėjo į veidą, kuris skleidė ryškią, baltą šviesą. Ji pagalvojo, ar tik nebus velnias, apie kurį girdėjo ne viename pasakojime. Bernadeta išsitraukė rožančių ir pradėjo kalbėti maldos žodžius. Kai šviesa užgeso, Bernadeta, perbridusi upelį, nuėjo prie sesers Marijos ir Žanos. Ji labai nustebo, kai sužinojo, kad mergaitės nieko nematė, nors rinko žabarus prieš pat grotą. Grįžtant į Lurdą mergaitės ją klausinėjo, ką ji ten mačiusi? Iš pradžių ji nieko nesakė, bet vėliau prisipažino, kad matė kažką vilkint baltais drabužiais.

Tėvai Subiru, išgirdę vaikų šnekas, supyko ir uždraudė savo dukteriai eiti prie Masabielio uolos. Tik sekmadienį leido Bernadetai nueiti prie grotos su buteliu pašventinto vandens, kad įsitikintų, ar tik čia nebus įsipainiojęs velnias. Bernadeta vėl pamatė šviesą ir moters figūrą, kuri neišsigando šventinto vandens ir šypsojosi. Ketvirtadienį Bernadeta dar kartą vėl nuėjo į minėtą vietą ir tą dieną, ryškios spalvos nušviesta, šviesioji moteris kreipėsi į ją šiais žodžiais: ,,Padaryk man paslaugą, ateik čia kasdieną dvi savaites iš eilės”.

Dabar Bernadeta prieš akis pamatė žavingą, jauną moterį, kokią matydavo tik paveikslėliuose. Ji gerai įsidėmėjo veido bruožus ir visuomet vienodai nupasakodavo: jos akys buvo mėlynos ir labai malonios, rausvos lūpos šypsojosi, žavus veidas švietė jaunyste, tačiau tuo pačiu metu jame buvo kažkas motiniškai švelnu. Iš po apsiausto matėsi tankūs, banguoti, šviesūs plaukai. Akinamai baltos spalvos suknelė buvo pasiūta iš žemėje niekad neregėtos medžiagos, tarytum nuaustos iš saulės spindulių. Dangiškai mėlynos spalvos ilga skraistė. Ją buvo užsidėjusi ant galvos. Rožančius, kurį ji laikė dešinėje rankoje, buvo suvertas iš baltų kaip pienas karoliukų, o grandinėlė ir kryželis – auksiniai. Ant baltų basų kojų žydėjo dvi auksinės rožės, kurios simbolizuoja Dievo Motinos skaistumą. Jokia gyva moteris neturėjo tokio balto, rausvo veido ir tokio grožio. Jį galima matyti tik paveikslėliuose.

Ketvirtą ir penktą kartą Bernadeta ją matė penktadienį ir šeštadienį. Bet ji nepasakė savo vardo, o tik šypsojosi ir linkčiojo Bernadetai netardama nė žodžio. Sekmadienį ji pravirko ir Bernadetai pasakė: ,,Pasimelsk už nusidėjėlius”.

Pirmadienį nepasirodė, o antradienį ji patikėjo Bernadetai paslaptį, kurios niekam negalėjo atskleisti. Jai davė užduotį: ,,Eik ir pasakyk kunigams, kad toje vietoje reikia pastatyti koplyčią”.

Trečiadienį ji keletą kartų pakartojo: ,,Atgailos, atgailos, atgailos”.

Ketvirtadienį ji pasakė: ,,Eik prie šaltinio, atsigerk, nusiprausk jo vandenyje ir valgyk žolę, kuri auga ten, šalia šaltinio”.

Šiuos žodžius Bernadeta gerai suprato. Kai įėjo giliai į grotą, ji prisilietė pirštais prie uolos ir iš po jos pirštų ištryško vanduo. Įvyko stebuklas – prasiveržė stebuklingas šaltinis.

Prasidėjo antra savaitė. Penktadienį gražioji moteris nepasirodė, tačiau sekančias penkias dienas nužengdavo ir kartojo savo įsakymus, su šypsena žvelgė į mergaitę Bernadetą. Jai pasirodžius Bernadeta imdavo melstis. Kovo 4 d. pasirodžiusioji vėl pareikalavo pastatyti koplyčią, į kurią žmonės susirinktų iš visų žemės kampelių. Nors Bernadeta prašė, kad pasakytų savo vardą, bet jį pasakė tik po trijų savaičių, kovo dvidešimt penktą, ketvirtadienį. Tada pasirodžiusi sudėjo rankas maldai ir, nukreipusi savo žvilgsnį į dangų, pasakė: ,,Aš esu Nekaltas Prasidėjimas”.

Dar du kartus ji pasirodė Bernadetai: balandžio 7 d. ir liepos 16 d. Pirmą kartą įvyko stebuklas su žvake. Bernadeta ilgai laikė ranką virš žvakės liepsnos ir jos neapsidegino. Iš viso Bernadetai ji pasirodė 18 kartų ir daugiau nebepasirodė.

Pati Dievo Motina pripažino tai, ką Popiežius prieš trejus metus viešai paskelbė kaip tikėjimo dogmą. Ji patvirtino kol kas dar ginčytiną klausimą apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą. Ši žinia sujaudino visą Lurdą. Prasidėjo stebuklingi pagijimai. Žmonės plūdo į Marijos apsireiškimų vietą.

Lurdo klebonas Peiramalis buvo sąžiningas, nuoširdus, tvirtos valios dvasininkas. Jis teigė, kad nepažįsta Bernadetos, nes jos nė karto nematė katekizmo pamokose.

Kažkas prisiminė, kad Aržaleso piemuo, kalbėdamas apie Masabielio uolą, buvo išpranašavęs, kad ten vyks dideli įvykiai.

Dabar prie Masabielio uolos pradėjo rinktis minios žmonių. Jų širdys prisipildo džiaugsmo, kai pamato Bernadetą suklupusią ant kelių prieš Grotą. Dešinėje rankoje ji laiko degančią žvakę, o kairėje – rožinį. Žmonės mato, kad Bernadetos veido bruožai sušvelnėja, jame švyti neapsakoma palaima, akys blizga, pusiau pravertos lūpos kruta, tarytum mergaitė taria begarsius žodžius. Jai regėjimas yra tikrovė, už kurią ji gali paaukoti savo gyvybę.

Bernadeta nuolatos pasakojo kitiems tai, ką ji regėjo, su tomis pačiomis detalėmis. Ji niekada nemelavo.

Nieko keisto, kad Bernadeta, gimusi šioje žemėje, sužydo kaip nuostabi rožė. Ji prasiskleidė tame sename krašte, kur gyvena tikintys, taikūs žmonės, besilaikantys griežtos religinės moralės. Kaip visi žmonės džiaugėsi ir ėmė šaukti, kai  senis Burietas atgavo regėjimą, mažasis Žiustenas Bugogorta pasveiko po to, kai buvo panardintas į ledinį Lurdo šaltinio vandenį. Dieviškoji galybė griovė pasaulio tvarką, kad būtų laimingi visi kenčiantys vargšai. Stebuklai gausėjo ir jie patvirtino, kad Bernadeta sakė tiesą.

Po pirmų stebuklų prasidėjo persekiojimai. Bernadeta buvo apšaukta beprote, melage, net ją grasino pasodinti į kalėjimą. Lurdo klebonas Peiramalis ir Tarbeso vyskupas Loransas, kaip ir visa dvasininkija, laikėsi nuošalyje ir atsargiai lūkuriavo. Miesto valdžia – meras, valstybės prokuroras,  policijos komisaras – su dideliu uolumu pradėjo pulti religiją…

Per pirmus apsireiškimus daug kentėjo Bernadeta – geraširdė, žavinga savo naivumu ir labai pamaldi. Jos veidas pražysdavo, akyse švietė meilė, pravertos lūpos kažką šnabždėjo. Ji lėtai žegnodavos. Nors Apsireiškusioji dar nepasakė savo vardo, bet visi žmonės kalbėjo: ,,Tai ji, tai Švenčiausioji Mergelė”. Visi norėjo pamatyti tą palaimintąjį vaiką, Angelų Karalienės išrinktąją. Kai Bernadeta pasirodė, pasigirdo džiaugsmingas šnibždesys: ,,Tai šventoji, šventoji, šventoji”.

         Kai įvyko pirmieji Lurdo stebuklai, sužydo paguoda vargšėms širdims, iškankintoms skurdo ir ligų. Ketvirtadienį, kovo 4 d., prie Grotos susirinko daugiau kaip dvidešimt tūkstančių žmonių.

         Dvasininkija ilgai nesiryžo pasakyti savo nuomonės. Lurdo klebonas buvo atšiaurus žmogus. Tačiau demonstruodavo savo gerumą ir nuoširdumą tuo metu, kai įsitikindavo, kad elgiasi teisingai. Kai Bernadeta atėjo pas jį pirmą kartą, jis priėmė mergaitę labai rūsčiai. Ji užaugusi Bartrese ir ne karto nebuvusi katekizmo pamokose. Jis nepatikėjo ja, o su ironija balse patarė paprašyti Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad ji pražydintų prie Grotos augantį erškėtį. Vėliau jis pradėjo globoti mergaitę, kai policija ėmė persekioti ir norėjo pasodinti į kalėjimą. Jis sakė, kodėl reikėtų neigti, kad įvyko stebuklas?  Jis pamilo Bernadetą ir pradėjo ją ginti.

Vyskupas monsinjoras Loransas saugiai sėdėjo savo vyskupijoje, dėdamasis, kad Lurde neįvyko nieko ypatingo. Savo kunigams jis net davė nurodymą nesirodyti tarp žmonių, ištisą dieną leidžiančių prie Grotos. Jis, kaip ir daktarai, netikėjo šiais stebuklais. Buvo tos nuomonės, kad mergaitė regi haliucinacijas. Vyskupas labai pamaldus, šalto proto žmogus, gerai vadovavo savo vyskupijai. Aršūs Bernadetos priešininkai pradėjo vyskupą pravardžiuoti šventu Tomu.

Tuo metu Bernadetos persekiojimas dar labiau sustiprėjo. Kultų ministras Paryžiuje pareikalavo baigti netvarką. Meras įsakė kareiviams užimti Grotos prieigas. Tikintieji ir pasveikusieji tam priešinos ir Grota tapo maldininkų vieta, į kurią rinkosi ir pasipriešino valdžiai. Tikinčiųjų srautas didėjo. Jau bijojo valdžia suimti Bernadetą. Nusprendė Grotą aptverti ir nieko prie jos neprileisti. Žmonės grasino komisarui kumščiais. Jį išvadino vagimi ir žudiku. Paskui miesto valdžia pastatė sieną, užkalė lentomis įėjimą į Grotą. Ji klydo tikėdama, kad užtvaros sustabdys vargšus, ieškančius vilties.

Tikintieji, nekreipdami dėmesio į draudimus, dar  labiau plūdo į Lurdą. Ligoniai, kuriems žiaurus įstatymas uždraudė išsigydyti, siekė vienintelio tikslo – pavogti bent lašelį stebuklingo Lurdo vandens. Visi likimo nuskriaustieji vargšai, išsiilgę stebuklo, ėmė koneveikti valdžią. Prieš teismą turėjo stoti tvarkos pažeidėjai: varganos senutės, paliegę vyrai, kuriuos kaltino, kad naudojo uždraustą šaltinio vandenį. Viena moteris parodė vos gyvą savo vaiką. Žmonės šaukė: ,,Nejaugi jis turi užgesti ant motinos rankų, kai šaltinio vanduo išgelbėjo kitus vaikus?”  Čia pat aklas žmogus rodė savo nereges akis. Išblyškęs, sergantis berniukas buvo atneštas – ant jo kojų buvo žaizdos. Paralyžiuota moteris bandė rankas sudėti maldai. Nejaugi valdžia nori jų mirties, draudžia šauktis Dievo pagalbos?

Kova truko keletą mėnesių. Buvo baisu žiūrėti, kaip mąstantys žmonės: ministras, meras, policijos komisaras kovoja su didėjančia minia žmonių, kurie likimo nuskriausti. Ėmė sklisti kalbos, kad kaimų gyventojai ketina išvaduoti dievybę. Valdžia išsigando. Pirmasis pasidavė vyskupas Lorensas, kuris pamatė, kokį mąstą įgyja šis judėjimas. Vyskupas įsakė sudaryti komisiją, kuri ištirtų visą šitą reikalą. Toks sprendimas leido kurį laiką atidėti stebuklų pripažinimą.

Pagaliau į Lurdą atvyko pats imperatorius. Kai vyko Bernadetos persekiojimai, tai dalyvavo žurnalistai ir bedievio Voltero pasekėjai. Imperatorius neišsakė savo nuomonės. Atrodė, kad jo niekas nejaudina. Tik imperatorienė padarė jam įtaką. Tada prakalbo ir jis. Imperatorius nusprendė atšaukti mero įsakymą, draudžiantį gerti švento šaltinio gyvybės vandenį. Įsakė nugriauti tvorą ir išlaisvinti Grotą.

         Vėliau meras ir komisaras buvo atleisti iš darbo. Džiaugsmo šauksmai kilo į dangų: ,,Dievas nugalėjo. Žmonių kančios nugalėjo”.

Lapkričio pabaigoje vyskupo sudaryta komisija ėmėsi darbo. Apklausė Bernadetą, ištyrė stebuklingus atvejus, tačiau pripažino tik trisdešimt išgijimų. Vyskupas prisipažino, kad faktai jį įtikino. Po trejų metų atsiuntė specialų raštą, kuriame pranešė, kad Švenčiausioji Mergelė Marija iš tikrųjų apsireiškė Masabielio grotoje, kur vėliau įvyko gausybė stebuklų.

Pirmos religinės iškilmės Lurde buvo organizuotos tik praėjus šešeriems metams po Marijos apsireiškimo. Tai įvyko tą dieną, kai Grotoje, toje pačioje vietoje, kur pasirodė Švč. Mergelė Bernadetai, buvo pastatyta Švenčiausios Mergelės Marijos statula. O 1869 m. buvo aukojamos pirmosios šv. Mišios statomos bazilikos kriptoje. Tai buvo naujo kulto pradžia. Jaunas kunigas Pjeras pasakė: ,,Dievas nugalėjo ir nuo tos dienos čia nuolat vyksta stebuklai. Didžiausiomis malonėmis apdovanojami patys nuolankiausi”.

Belgas darbininkas Pjero de Ruder iškrito iš medžio ir susilaužė koją. Aštuonerius metus kaulai niekaip negalėjo suaugti ir styrojo iš žaizdos, kuri palengvėle puvo. Negyva koja kabojo kaip strampas.  Ir štai, vos tik jis išgėrė stiklinę stebuklingo Lurdo vandens, kaulai sustojo į savo vietas ir suaugo. Jis galėjo vaikščioti be ramentų, o daktaras jam pasakė: ,,Jūsų koja visiškai sveika, tarytum būtumėte ką tik gimęs”. Iš tikrųjų daugiau jis su ta koja jokio vargo nebeturėjo.

Vienas iš pirmųjų pasveikusiųjų Lurde buvo Luji Burjetonas, akmenskaldys.  Jis buvo sužeistas sprogus minai. Dešinės akies jis jau neteko, tačiau iškilo pavojus prarasti ir kairiąją. Vieną gražią dieną jis nusiuntė savo dukterį pasemti drumzlino vandens Lurdo šaltinyje, kuris tuo metu vos sunkėsi. Paskui nuoširdžiai pasimeldė ir suvilgė akis tuo purvinu vandeniu. Staiga sušuko: ,,Aš praregėjau”. Jis ėmė matyti abiem akimis taip gerai, kaip sveikieji. Jį gydęs gydytojas parašė straipsnį apie šį nutikimą.

Dar vienas atsitikimas. Lavoro šaltkalvį aštuoniolika metų kamavo gili, pūliuojanti opa ir kairiosios kojos venų išsiplėtimas. Jis negalėjo vaikščioti. Daktarai sakė, kad jis visą gyvenimą bus luošys. Vieną vakarą jis užsidarė savo kambarėlyje, paėmė Lurdo vandens butelį, nusirišo kojos tvarsčius, nusiplovė tuo vandeniu abi kojas, o likusį vandenį išgėrė. Paskui jis nuėjo miegoti, užmigo kietu miegu, o rytą žiūri, čiupinėja koją – ligos kaip nebūta. Venų išsiplėtimas ir opa – viskas dingo…Kelio oda pasidarė lygi ir šviežia – tarytum dvidešimtmečio jaunuolio.

Našlės Rizan išgijimas sukėlė daug triukšmo… Dvidešimt ketverius metus jos pusė kūno buvo paralyžiuota. Ką tik suvalgydavo, viską išvemdavo. Iš jos liko nejudrus kūnas, vartomas lovoje nuo šono ant šono. Nuo ilgo gulėjimo atsirado pragulų… Vieną vakarą daktaras pasakė, kad ji iki ryto neišgyvens. Po dviejų valandų ji atsipeikėjo ir paprašė dukters atnešti jai iš kaimynės stiklinę Lurdo vandens. Tik rytojaus rytą jai padavė tą vandenį. Ligonė staiga sušuko: ,,Dukrele, aš geriu gyvenimą, nuprausk mano veidą, rankas, kojas, visą kūną”. Duktė įvykdė motinos prašymą ir patinimas ėmė tuoj nykti, paralyžiuota ranka, kojos tapo lanksčios. Ji atgavo savo ankstesnį vaizdą… Negana to, ponia Rizan sušuko, kad ji pasveiko ir nori valgyti, nori duonos ir mėsos. Šio maisto ji nebuvo valgiusi dvidešimt ketverius metus. Ponia Rizan atsistojo, apsirengė, o duktė kaimynėms kartojo: ,,Mano mama nemirė, ji prisikėlė”.

Labai įdomi paralyžiuotos mergaitės Liusi Driuon ligos istorija ir pagijimas. Ji gyveno našlaičių namuose. Jai atėmė kojas: dešinioji pasidarė trumpesnė ir apsisuko apie kairiąją. Kai jos draugės ant rankų ją nešdavo, tai jos abi kojos bejėgiškai tabaluodavo. Devynias dienas ji pasninkavo ir dieną naktį meldėsi, nes troško pasveikti. Devintą dieną ji išgėrė truputį Lurdo vandens ir pajuto stiprų skausmą kojose. Liuzi atsistojo ir pargriuvo, vėl atsistojo ir nuėjo. Jos draugės labai nustebo, net išsigando ir ėmė šaukti: ,,Liuzi vaikščioja. Liuzi vaikščioja”. Per keletą sekundžių mergaitės kojos išsitiesė, tapo sveikos ir tvirtos. Ji perėjo kiemą, užlipo į varpinę ir ten visos auklėtinės, įkvėptos dėkingumo jausmo, ėmė giedoti ,,Magnificat”.

Dieviškoji galia visada perveikia gamtos įstatymus.

Antuanetę Tardivaj kamavo skrandžio skausmai. Kartais jis išsipūsdavo ir pasidarydavo vaiko galvos didumo. Aštuonis mėnesius ji vėmė krauju. Atrodė, kad ji tuoj mirs, nes iš jos teliko vien kaulai ir oda. Kai išgėrė Lurdo vandens, paprašė tuo vandeniu išplauti jai skrandį. Po trijų minučių ji atsistojo, atsisėdo prie židinio ir su apetitu valgė minkštą vištienos sparnelį. Ji juokėsi kaip dvidešimtmetė mergina ir valgė viską, ko tik užsinorėjo.

Žiuljena ėmė skrepliuoti krauju. Kartą, kai ji atgulė, visiems buvo aišku, kad daugiau nebeatsikels. Jokie vaistai, procedūros jai nepadėjo. Šeši gydytojai jai nustatė džiovą. Ji iškeliavo į Lurdą.  Vienas Dievas žino, kiek ji daug kentėjo.  Tuluzoje atrodė, kad ji jau miršta. Lurde seselės nenorėjo jos maudyti šaltinyje, nes atrodė, kad ji tikra negyvėlė. Ją panardino į baseiną. Kai ištraukė, ji buvo taip išblyškusi, kad paguldė ant žemės ir pasakė: ,,Tai pabaiga”. Staiga Žiulijenos skruostai paraudo, ji atmerkė akis ir giliai atsiduso. Ji pasveiko, apsirengė, papietavo ir patraukė į Grotą padėkoti Švč. Mergelei Marijai.

Tai nuostabu. Buvo džiovininkė, per akimirką pagijo.

Išganytojo vardo bažnyčios kunigas papasakojo apie seserį Dorotėją ir jos stebuklingą išgijimą.

Sesuo Dorotėja vieną rytą atsikėlusi pajuto, kad jai atėmė koją. Ji tapo šalta, sunki kaip akmuo. Be to, jai pradėjo skaudėti nugarą. Keletas gydytojų ją apžiūrėjo, gydė, bet nepadėjo. Sesuo Dorotėja važiavo į Lurdą. Ten paprašė, kad panardintų į šaltinį. Iš pradžių ji galvojo, kad mirs, nes vanduo buvo labai šaltas. Paskui pasidarė šiltas kaip pienas ir ji jautėsi labai gerai. Šiluma pasklido po visą jos kūną. Ji niekada nesijautė taip gerai. Dingo skausmas ir ji galėjo vaikščioti. Sugrįžo į gyvenimą. Vakare suvalgė visą keptą karvelį. Naktį labai gerai miegojo. Ji liko dėkinga Visagalei Motinai ir jos Dieviškam Sūnui.

Reikia tikėti, karštai melstis ir išsipildys didžiausi troškimai, nes Dievui nėra negalimų dalykų.

Belgė Joachina Deo per visą Prancūziją keliavo į Lurdą. Jos išnirusioje kojoje atsivėrė žaizda. Ji pradėjo dvokti ir žmonės ėmė jos vengti. Kai Lurde ją panardino į šaltinio vandenį, kažkokia baisi jėga laužė jai kaulus, plėšė koją. Suluošinta koja vandenyje išsitiesė lyg strėlė, kojos raumenys atsipalaidavo, kelis atsistatė į savo vietą. Šis procesas buvo toks skausmingas, kad mergina prarado sąmonę. Kai ji atsipeikėjo, pašoko ant kojų ir nuėjo į Grotą. Ten paliko savo ramentus.

Didysis daktaras Dievas, lyg tyčiodamasis iš medicinos mokslo, daro stebuklus ir dalija žmonėms džiaugsmą.

Nepagydoma ligonė Aurelija Briuno turėjo sužeistą ausies būgnelį. Lurde staiga išgirdo vargonų garsus.

 Luiza Furšė keturiasdešimt penkis metus negalėjusi ištarti žodžio, pasimeldus prie Grotos, staiga sušuko: ,,Būk pasveikinta, Švenčiausioji Mergele Marija”.

Šimtus kitų ligonių išgydė Lurdo vandens keli lašai įsilašinti į ausį arba jais suvilgius liežuvį.

Aklas tėvas Armanas pajuto, kaip švelni ranka nuėmė skraistę,  dengusią jo akis. Jis tai priskyrė Švč. Mergelei Marijai, į kurią meldėsi.

 Dvylikametė mergaitė, kurios akys panašėjo į marmuro rutuliukus, Lurdo vandens dėka atgavo akių šviesą ir ji nušvito neapsakomu džiaugsmu.

Delanua penkiolika kartų gulėjo įvairiose Paryžiaus ligoninėse. Dvylika daktarų nustatė jam tą pačią diagnozę. Kai Lurde pro jį praėjo kunigas, nešinas Švč. Sakramentą, jis staiga pajuto kojose jėgą ir galėjo eiti. 

Keturiolikmetė mergaitė Luiza Delpon turėjo paralyžiuotas rankas ir kojas, o burna buvo perkreipta. Ištrauka iš Lurdo šaltinio staiga pajuto, kad veidas išsilygino, kūnas tapo lankstus. Nematoma ranka sutraukė ją varžiusias siaubingas grandines.

Paralyžiuota Marija Vašė septyniolika metų išgulėjusi patale, išlipo iš Lurdo šaltinio ir galėjo vaikščioti, nebeliko ne pėdsako pragulų.

Margarita Žejė dvidešimt septynerius metus kentėjo klubo sąnario skausmus, nes sirgo koksalgija.  Jos dešinysis kelis nesilankstė. Lurde, meldžiantis į Švč. Mergelę Mariją, ji staiga atsiklaupė ir dėkojo už pagydimą. Iš ponios Montanjon kūno per keletą kartų ištraukė dvidešimt du litrus vandens, tačiau ligonė ir vėl ištino. Kai jai pradėjo dėti tvarsčius, suvilgytus Lurdo šaltinio vandeniu, patinimai dingo.

 Marija Sušė vemdavo juodu krauju. Lurde pasveiko, ėmė valgyti už du ir greitai sustiprėjo.

Marija Žarlan per klaidą išgėrė vario sulfato ir prasidegino skrandį. Atsiradusi opa išgijo, kai pradėjo gerti Lurdo šaltinio vandenį..

Aukštesnėms jėgoms veikiant dingdavo ligonių baisios išorinės žaizdos ir net vėžys.

Ant vieno žydo aktoriaus rankos buvo atsiradusi siaubinga žaizda. Lurde jis panardino savo nesveiką ranką į šaltinio vandenį ir žaizda užgijo.

Našlės Froman lūpą suėdė vėžys. Ji ėmė dėti ant žaizdos Lurdo vandens kompresus ir vėžio neliko ne pėdsako.

Marija Moro labai kentėjo nuo krūties vėžio. Prie krūties pridėjusi Lurdo vandens kompresą ji užmigo. Kai po dviejų valandų prabudo, ji jau buvo visiškai sveika.

Margarita Kupel sirgo džiova trejus metus. Tuberkuliozė labai pakenkė jos plaučiams. Vienu metu Lurde ji atsistojo alsuojanti sveikata ir nuėjo lyg nebūtų sirgusi.

Ana Katri sirgo paskutinės stadijos džiova. Kairiajame plautyje susidarė kaverna ir liga pakenkė pusei jos plaučio. Ligonę nardino į šaltą Lurdo vandenį penkis kartus ir ji pasveiko, plautis išgijo.

Kita jauna mergina džiovininkė, penkiolikos gydytojų buvo pasmerkta mirti. Ji net neprašė Švč. Mergelės Marijos, kad ją pagydytų. Eidama pro Grotą atsiklaupė ir pati nustebo, kai tuoj pat pasveiko.

       Stebuklai, nesibaigiantys stebuklai. Jie pasipylė kaip lietus iš giedro dangaus. Buvo sukrečiančių stebuklų ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, kūdikiams. Penkių metukų paralyžiuotą berniuką išrengė ir kelias minutes laikė po ledine šaltinio vandens srove. Jis pradėjo vaikščioti.

Penkiolikmetis berniukas tik gulėdavo ir staugdavo lyg koks žvėrelis. Panardintas į Lurdo šaltinio vandenį pagijo ir šaukdamas iššoko iš vandens.

 Dviejų metų kūdikis dar nemokėjo vaikščioti. 15 minučių palaikė Lurdo šaltinio vandenyje, jis atgijo, ištrauktas iš vandens nusišypsojo ir pradėjo žengti pirmuosius žingsnius.

Ir dideli, ir maži dažniausiai jaučia skausmą, kol vyksta pasveikimo stebuklas. Staigus sveikimas sukrečia visą organizmą: kaulai suauga ir išsitiesia, ligos suardyti audiniai, organai atsinaujina ir atsistato, žaizdos užgyja, svoris padidėja. Todėl į Lurdo šaltinio vandenį nardina visus be išimties. Po to visi pajunta dievišką palaimą. Kyla didžiulis džiaugsmas, dėkingumas. Pasveikusieji suklumpa ant kelių ir meldžiasi, kiti šokinėja, vaikšto lyg norėdami įsitikinti pagijimu. Kai kas iš džiaugsmo rauda, šaukia. Netikintys pradeda tikėti. Žydai ir protestantai pereina į katalikybę. Labai dažnai pagijimai palydimi Magnifcat giesmės. Daktarai kiekvieną pagijimą palydi su nuostaba, ypač, kai negalėję vaikščioti, staiga pradeda vaikščioti, negalėję valgyti, ima valgyti kaip sveikieji.

Nelaimingieji, vaitojantys iš skausmo ir kančių, ryžtasi leistis į tolimą, varginančią kelionę, į Lurdą, nes jie nebesitiki medicinos mokslo pagalba. Juos išvargino nesibaigiančios daktarų apžiūros, įvairios procedūros. Jie išseko gerdami vaistus, kurie jiems nepadėjo. Yra nesunku suprasti jų norą gyventi, nugalėti abejingą gamtą, jų svajones apie antžmogišką galybę, kuri gali perveikti gamtos dėsnius. Jie bedaliai šiame gyvenime ir jiems liko tik viena – tikėti į Dievą. Jie tikis pasveikti, nors kūnas nusėtas žaizdomis, nors rankos ir kojos išsukinėtos ligos, pilvas išsipūtęs nuo opų, plaučiai sunykę nuo džiovos ar vėžio. Jei tik panorės Švč. Mergelė Marija, jis  gali būti sveikas.

Ligoniai įžengė į stebuklų šalį, o ten, kas neįmanoma, tampa akivaizdu, ir stebuklas keičia stebuklą.

                                *   *   *   *    *    *     *

Kiekvienais metais Lurdą aplanko keli milijonai maldininkų iš įvairių pasaulio šalių. Visus užvaldo vienintelis troškimas  – pagyti ir tikėjimą padaryti savo gyvenimo atspara. Maldininkai klaupiasi su malda lūpose, prašydami išvaduoti iš dvasinių ir fizinių kančių. Įvairiausi sunkūs ligoniai tikisi, kad jų begalinės maldos sujaudins Aukščiausiąjį ir jie pagis. Turtingesni atveža į Lurdą įvairių dovanų, pavyzdžiui: katedrai – auksinį žibintą, nusagstytą brangakmeniais, kad nusišypsotų jiems Nekaltojo Prasidėjimo Mergelė. Kiti įteikia kitokias dovanas: bažnytinę vėliavą, trilankį rožių vainiką.

Kai traukinys maldininkus atveža į Lurdą, tai vietiniai sanitarai pagelbsti išnešti iš vagonų sunkiai sergančiuosius.

Tai buvo liūdnas reginys: jauna moteris, sudžiuvusi kaip skeletas, gulėjo savo dėžėje tarytum karste ir kantriai laukė, kol ją išneš. Sanitarai, apsimovę pirštinėmis, sunkiai tempė savo vežimaičiuose apskretusias moteris. Kiti negalėjo ištraukti neštuvų ant kurių nejudėdami, žvelgdami liūdnais žvilgsniais, gulėjo ligoniai. Invalidams pavyko patiems prasibrauti prie išėjimo. Jaunas šlubas kunigas klibinkščiavo šalia mažo, ramentais pasiramsčiuojančio berniuko – vienakojo ir kuproto, panašaus į nykštuką. Būrys žmonių supo paralyžiaus suriestą žmogų, kurį teko nešti ant kėdės – jo ir kojos, ir galva buvo nusvirę žemyn.

Stoties viršininkas, bėgdamas į priekį, sušuko: ,,Atvyksta ekspresas iš Bajonos… Greičiau. Greičiau. Liko tik trys minutės.”

Žmonės labai nuoširdžiai vieni kitiems padėjo. Viename antros klasės vagone liko moteris, kuriai prasidėjo stiprus nervų priepuolis. Ji rėkė, plėšėsi iš rankų. Prie jos nebuvo galima net prisiliesti.

Daugelio dėmesį patraukė šešiasdešimtmetis senis didele galva ir žilais ežiuku pakirptais plaukais. Jis atrodė pakankamai stiprus, tik vilko vieną koją. Kaire ranka jis rėmėsi į storą lazdą.

Kai jis turėjo 55 metus, tai jį ištiko apopleksijos smūgis, kuris kartodavos kas dveji metai ir dalinai paralyžiavo kairiąją kūno pusę. Dabar jis ramiai laukė trečiojo smūgio. Buvo pasirengęs bet kurią akimirką mirti. Visas Lurdas žinojo jo misiją – sutikti kiekvieną traukinį su maldininkais. Jis rūsčiai priekaištavo ligoniams už tai, kad jie taip karštai trokšta pasveikti.

– Pasveikti, pasveikti, visi to nori. Velkasi šimtus kilometrų, atvažiuoja suvargę, kankinami iš skausmo, nori pasveikti, tačiau tik patiria skausmus ir kančias.

Kreipdamasis į vieną senyvo amžiaus vyrą kalbėjo:

– Ko pasieksite būdamas tokių metų, tokios prastos sveikatos, jei jūsų Švenčiausioji Mergelė Marija pagydys jūsų kojas? O Dieve,  kam jums to reikia? Jau geriau mirti dabar. Štai tikroji laimė.

         Jis kalbėjo ne kaip tikintysis, kuris tikisi apdovanojimo aname gyvenime, o kaip pavargęs žmogus, trokštantis amžinos ramybės nebūtyje.

– Nepiktnaudžiaukite. Atsisakydamas gyvenimo ir niekindamas sveikatą, jūs rūstinate Dievą. Patikėkite, jums pačiam būtų ne pro šalį prašyti Švč. Mergelės Marijos malonės –   pasigirdo iš minios replika.

Dabar senis tiesiog pašėlo. Jis šaukė:

– Pagydyti mano koją. Nieko jūsų Švč. Mergelė Marija negali padaryti, aš tuo įsitikinau. Tegul ateina mirtis, tegul viskas baigiasi… Kai ateina laikas mirti, reikia paprasčiausiai nusigręžti į sieną ir iškeliauti į amžinybę.

Senas kunigas nutraukė jį ir parodė į jauną merginą, vardu Marija.  Ji, gulėdama dėžėje, klausėsi jo pokalbio. Jam  pasakė:

– Jūs norite, kad visi mūsų ligoniai mirtų savo namuose? Ir ta mergina, tokia jauna ir taip trokštanti gyventi?

Mergina žvelgė išplėtusi dideles akis. Buvo aišku, kad ji trokšta gyventi ir pasiimti savo laimės dalį šiame pasaulyje. Piktažodžiautojas priėjo prie merginos ir jai drebančiu balsu pasakė:

– Panele, jei jūs čia pasveiksite, linkiu jums kito stebuklo – laimės.

Gailestingųjų seserų pasirodymas vėl sukėlė šurmulį. Jų buvo labai daug, daugiau kaip du šimtai. Vienos čia veržėsi, norėdamos padėti ligoniams, kitos veržėsi, trokšdamos pasirodyti ir patenkinti savo tuštybę. Kiekviena, įstojusi į Gailestingosios Dievo Motinos bendriją, turėjo aukotis. Bet ne visos norėjo aukotis. Priimdavo visas norinčias iš baimės, kad gali sumažėti besiaukojančių merginų. Kasmet vis daugiau atvažiuodavo jų. Buvo tokių damų, kurioms pakako vien to, kad galėjo nešioti ant korsažo raudoną kryžių. Kitos, atvažiavusios į Lurdą, tuoj išsirengdavo į ekskursijas. Tačiau tos, kurios visas jėgas skirdavo ligoniams, iš tiesų buvo vertos pagyrimo. Per penkias dienas jos mirtinai nuvargdavo. Per parą miegodavo tik dvi valandas ir matydavo baisiausių, kraupiausių dalykų. Jos būdavo šalia mirštančiųjų, perrišinėdavo baisiausias žaizdas, paduodavo ir išnešdavo basonus, keisdavo skalbinius, vartydavo ligonius, žodžiu atlikdavo sunkų, joms neįprastą darbą.

Lurde nebuvo nei vaistinės, nei medicinos personalo. Kam visa tai? Medicinos mokslas atsisakė gydyti šiuos ligonius. Čia atvyko nevilties apimti žmonės, atvyko prašyti Dievo, kad juos išgydytų, nes bejėgiai mirtingieji negalėjo jų išgydyti. Per maldininkų atvykimo dienas būdavo nutraukiamas bet koks gydymas. Jei kuris vaduodavosi mirtimi, pas jį kviesdavo tik kunigą. Ligoninėje buvo jaunas gydytojas su vaistinėle ir jis suteikdavo pagalbą.

Aštuonios valandos ryto. Giedriame danguje plieskė rugpjūčio saulė. Šį šviesų rytą traukė grindiniu siaubinga žmogiškų kančių procesija. Tai buvo nesibaigianti vargšų žmonių virtinė, pragariškas srautas visokiausių ligų – pačių keisčiausių, rečiausių ir baisiausių. Ant žmonių galvų buvo matyti egzemos, ant kaklų – raudonos dėmės, nosys ir burnos, dramblialigės paverstos beformiais snukiais. Čia galėjai pamatyti seniai užmirštomis ligomis sergančias ligones, raupsuotą senutę, o šalia jos kitą, kamuojamą dedervinės, tarytum šešėlyje sutrūkinėjusį medį. Procesijoje traukė vandenlige sergantys ligoniai su išsipūtusiais pilvais, žmonės, prisidengę reumato išsukinėtas rankas, nuo neštuvų karojo beformės kojos, primenančios skudurų prikemštus maišus. Moteris, serganti smegenų vandenlige, sėdėjo mažame vežimėlyje, o jos sunki didžiulė galva siūbavo į šonus nuo kiekvieno krestelėjimo. Mergina, serganti šv. Vito liga, be paliovos mostigavo rankomis ir kojomis, darė grimasas, traukuliai traukė kairiąją jos veido pusę. Kita, jaunesnė, garsiai lojo, iš jos lūpų pasigirsdavo žvėries riksmas kiekvieną kartą, kai nuo skausmų  persikreipdavo burna. Paskui ėjo džiovininkai, krečiami karštligės, nuo dizenterijos išsekę ligoniai, sudžiuvę kaip skeletai, mirtinai išblyškę, žemės spalvos veidais. Tarp jų buvo siaubingai išblyškusi, degančiomis akimis moteris, – atrodė, į negyvėlės galvą įstatytas deglas. Paskui juos sekė sukrypę, išsukinėtomis rankomis, kreivais kaklais žmonės, nelaimingos, suluošintos, tragiškų pajacų pozomis sustingusios būtybės. Ypač dėmesį traukė viena moteris, kurios dešinioji ranka buvo atmesta atgal, o kairysis skruostas rėmėsi į petį. Buvo rachito kamuojamų mergaičių vaškiniais veidais. Kai kurios gulėjo neštuvuose, įbedusios liūdną žvilgsnį į dangų, kentėdamos savo skausmą, kurį sukėlė kūdikio galvos dydžio augliai, ardantys jų vidaus organus. Dvidešimtmetės merginos galva buvo plokščia kaip varlės, didžiulis pagurklis tarytum ant krūtinės karojo beveik iki pilvo. Paskui ją sekė akla, baltu kaip purpuras veidu, moteris, jos akių vietoje kiaurojo dvi kruvinos skylės, iš kurių tekėjo pūliai. Beprotė senutė, nupuvusia nosimi ir juoda burna kvatojosi kraupiu juoku. Nuomariu serganti moteris netikėtai ėmė daužytis neštuvuose, taškydamasi putomis. Procesija, nelėtindama greičio, vis plaukė genama karštligiškos aistros link Grotos.

Sanitarai, kunigai, stipresni ligoniai užtraukė giesmę –Bernadetos raudą, šlovinančią Švč. Mergelę Mariją. Sen Žozefo gatvės kampe, prie Merlaso aikštės ant šaligatvio stovėjo priblokšta turistų šeima: tėvai ir dvi suaugusios dukterys šviesiomis suknelėmis. Jie, laimingieji, atvažiavo į Lurdą prasiblaškyti. Netrukus jų nuostabą pakeitė vis didėjantis siaubas. Merginos išblyško, tėvas ir motina apmirė, pamatę nesibaigiančią baisių kaukių, nuo kurių sklido dvokas, procesiją. Dieve, kiek išsigimėlių, kiek purvo, kiek kančios. Ar įmanomas toks siaubas, kai šviesiame danguje skaisčiai šviečia saulė? Baisi procesija, giedodama giesmes, tęsė savo kelionę prie Grotos, smarkiai kontrastuodama su šventišku gamtovaizdžiu.

Upės krantas, kur kadaise ganėsi kiaulės, suplaukus dideliems pinigams, dabar tapo puikia, šalia Gavo nusitiesusia alėja. Šia alėja traukdavo minia žmonių, skubanti į Grotą.

Netikintis į Lurdo stebuklus jaunas kunigas Pjeras, atvažiavo iš Paryžiaus įsitikinti stebuklais ir įtikėti. Jis susitiko su pažįstamu gydytoju Šaseniu, kuris į Lurdą atvežė sergančias žmoną ir dukterį. Jis buvo netikintis. Po dviejų savaičių jo žmona pasijuto žymiai geriau, bet vieną rytą ją rado mirusią. Duktė Margarita netikėtai ėmė karščiuoti, o rytojaus dieną mirė. Daktaras nusprendė likti Lurde. Jis metė Paryžiuje darbą, turėtą klientūrą, kad galėtų gyventi netoli kapo, kur palaidota jo žmona ir duktė.

Kun. Pjeras klausė: ,,Kaip, daktare, nejaugi jūs tikite, kad gali įvykti stebuklas? Aš visada maniau, kad jūs netikintys, visiškai abejojate religija”. Kadaise jaunuolis Pjeras žavėjosi skvarbaus proto gydytojo sugebėjimu analizuoti. Kaip galėjo šis šviesaus proto netikintis žmogus pradėti tikėti stebuklingais išgijimais, išsimaudžius dieviškame šaltinyje, kuris Švč. Mergelės Marijos valia ištryško iš po Bernadetos pirštų?

Pjeras kalbėjo daktarui.

– Prisiminkite, brangusis daktare, jūs pats davėte mano tėvui knygelių apie Bernadetą, jūsų kraštietę. Jūs sakėte, kad ji ligonė, kad mato haliucinacijas, kad ji – neišsivystęs, bevalis vaikas. Prisiminkite mūsų pokalbius ir mano abejones. Jūs atvedėte mane į protą.

Daktaras Šasenis, iki tol ramiai ir liūdnai šypsojęsis, staiga atsisuko į kun. Pjerą. Jo veide atsispindėjo didžiulė panieka.

– Mokslas. Argi aš, mokslininkas, ką nors žinau, argi aš ką nors sugebu. Jūs paklausėte manęs, nuo ko mirė mano vargšė Margarita. Bet aš nieko nežinau. Mane laiko mokslininku, galinčiu kovoti su mirtimi, o aš nieko nesupratau, nieko negalėjau padaryti, negalėjau net vienai akimirkai pratęsti jos gyvenimo. O žmona, kurią radau lovoje jau atšalusią, iš vakaro nuėjo miegoti sveika ir linksma. Ar aš galėjau numanyti, ko reikės griebtis?.. Ne, ne… Mano akyse mokslas bankrutavo. Aš nebenoriu nieko žinoti, aš tesu kvailas, nelaimingas žmogus.

Šiek tiek apsiraminęs, jis pridūrė:

– Žinote, mane labai graužia sąžinė. Taip, ji mane persekioja, gena čia, prie besimeldžiančių žmonių… Kodėl nenusilenkiau Grotai, kodėl neatvedžiau čia savo artimųjų, kurias taip mylėjau? Jos būtų parklupusios kaip visos moterys, aš būčiau atsiklaupęs šalia jų ir, galbūt, Švč. Mergelė Marija būtų jas išgydžiusi?.. O aš, kvailys, praradau artimuosius žmones. Dėl to kaltas tik aš vienas.

Jo skruostais ritosi ašaros.

– Prisimenu, kaip vaikystėje Bartrese mano valstietė motina kasdien versdavo mane melstis Aukščiausiajam ir prašyti jo pagalbos. Tas maldas prisiminiau, kai likau vienas, silpnas ir bejėgis lyg vaikas. Aš sudėjau rankas maldai kaip anksčiau, jaučiausi toks nelaimingas, toks visų apleistas, man taip reikėjo Dangaus pagalbos, reikėjo globėjo, kuris viliotų mane į amžinybę. Kokia painiava buvo mano galvoje pirmomis dienomis po tokio žiauraus mane ištikusio smūgio. Aš nemiegojau dvidešimt naktų, jau maniau, kad išsikraustysiu iš proto. Mane užplūdo priešingos mintys: čia grasindavau kumščiais Dangui, čia melsdavausi, kad Viešpats pasiimtų mane pas save. Aš pradėjau tikėti. Esu įsitikinęs, kad mano duktė sugrįš į gyvenimą, kartkartėmis girdžiu jos balsą. Ji sako man, kad mes susitiksime, vėl išvysime vienas kitą. Vėl regėti savo žmoną ir dukrą, būti su jomis aname pasaulyje – tai vienintelė mano viltis ir paguoda šioje ašarų pakalnėje. Dabar aš pasikliauju tik Dievu, nes tik jis gali man jas grąžinti.

Kun. Pjeras suprato, kodėl, didelį sielvartą išgyvenantis, mokslininkas Šasenis pasidavė jausmams ir vėl išpažįsta religiją, vėl ėmė tikėti Dievu. Dabar daktaras tetroško tik vieno – susitaikyti su Dievu ir užmigti amžiams.

Kreipdamasis į kun. Pjerą daktaras tarė:

– Patikėti stebuklu, ar ne? Jūs kunigas. Aš žinau, kas jus kamuoja…Jums atrodo, kad nebūna tokių stebuklų. Bet ką jūs apie tai žinote? Įtikinkite save, kad jūs nieko nežinote. Kas, anot jūsų, neįmanoma, įvyksta per akimirką…Pusę keturių aš lauksiu jūsų biure, kur registruojami stebuklai. Tikiuos, kai kas jus priblokš…

Laikrodis išmušė vienuolika valandų, liūdna procesija traukė šviesos nutvieksta aikšte ir gatvėmis į Visų Kenčiančiųjų Švč. Dievo Motinos bažnyčią.

Vienuolis kapucinas, stovintis vidury aptvertos aikštelės, vadovavo besimeldžiantiems. Minia giedojo ,,Ave Maria”. Kai įėjo į paviljoną, kapucinas atsiklaupė, sukryžiavo rankas ir sušuko:  ,,Viešpatie, pagydyk mūsų ligonius”. Jis garsiai kartojo šiuos žodžius dešimt, dvidešimt kartų. Minia jam antrino raudodama, bučiuodama žemę. Malda skambėjo vis garsiau, tarytum vertė Dangų pasigailėti kenčiančiųjų žemėje.

Kapucinas atsigulė kryžiumi ant žemės, žmonės parklupę ir sukryžiavę rankas, bučiavo ją.

Po maldų srautas maldininkų atsidūrė prie šaltinio. Tai buvo didžiulis įrenginys, žema akmeninė siena iš tašytų akmenų ir dvylika kranų, iš kurių vanduo tekėjo į siaurą baseiną. Prie kranų nusidriekė eilės. Maldininkai atsinešė butelius, molinius ąsočius ir skardines. Prie kranų buvo įtaisyti mygtukai. Vanduo imdavo tekėti tik juos paspaudus. Vienas jaunuolis išgėrė to vandens 7 stiklines ir 7 kartus plovė akis. Eliza Rukė nenorėjo pasinerti į baseiną. Ji atsiklaupė, atsidengė baisią žaizdą ir ilgai laikė prie žaizdos pridėtą vandenyje sumirkytą nosinaitę. Kiti žmonės grūdosi prie jos ir, nekreipdami dėmesio į baisų Elizos veidą, prausėsi ir gėrė iš to paties krano kaip ir ji.

Patalpa buvo gerai įrengta, trys kabinos viena nuo kitos buvo atskirtos pertvaromis. Kiekvienoje kabinoje buvo baseinas, į kurį stipresni ligoniai patys nusileisdavo laipteliais, o kitus įleisdavo. Prieš kabinas buvo plytelėmis klota laukiamoji salė. Čia sutrikę ir susigėdę ligoniai paskubomis nusirengdavo ir grįžę apsirengdavo. Kažkoks vyriškis, drebančiomis rankomis, vyniojosi tvarsčius. Kitas, džiovininkas, labai sudžiuvęs, gargė ir drebėjo iš šalčio. Vienas ligonis, ištrauktas iš baseino, buvo be sąmonės. Visi galvojo, kad jis jau mirė, tačiau jis tyliai sudejavo. Kiekvienam, pamačius jo kūną, su gilia žaizda šone, kildavo gailestis, nes jis priminė ant prekystalio numestą skerdieną.

Ten buvo ir vienuolis, kuris kalbėjo ,,Pater noster, Ave Maria”. Maldos nebuvo nutraukiamos nė akimirkai.

Vienas ligonis baiminos, kad vanduo per daug šaltas. Jis pasakojo, kad pirmą kartą panardintas į vandenį jis jautėsi siaubingai ir buvo prisiekęs daugiau čia nebeatvažiuoti. Anot jo, baisesnes kančias sunku net įsivaizduoti. Be to, baseino vanduo yra nešvarus. Dvasininkai bijojo, kad šaltinis neišsektų ir įsakė keisti baseino vandenį ne dažniau kaip du kartus per dieną. Į tą patį vandenį panardindavo ne mažiau kaip šimtą žmonių. Tai galima įsivaizduoti, kuo pavirto ši siaubinga ,,vonia”. Ten plaukiojo kraujo krešuliai, odos atplaišos, šašai ir tvarsčiai – šlykštūs pėdsakai visokiausių ligų, visokiausių žaidų ir išskyrų. Atrodė, tai buvo nuodingų mikrobų veisykla, visokių užkrečiamų ligų židinys. Tikras stebuklas, kad žmonės gyvi išlipdavo iš viso to purvo.

Atsargiau, atsargiau, – kartojo ponas Sabatjė, nešantiems jį į baseiną. Ligonis su siaubu žvelgė į šį švino spalvos vandenį, kurio paviršiuje plaukiojo šviesios dėmės. Prie pat krašto, kairėje baseino pusėje buvo matyti raudonas krešulys, matyt, šioje vietoje pratrūko votis. Vandenyje plaukiojo kažkokie skudurai, tarytum lavono odos atplaišos. Tačiau ponas Sabatjė sutiko lipti į purviną vandenį, kurį šiek tiek jau sušildė iki pietų ten maudęsi ligoniai.

Prie baseino stovintis vienuolis vienodai karštai šaukė:

– Viešpatie, pagydyk mūsų ligonius. Viešpatie, pagydyk mūsų ligonius.

Kun. Pjeras jau atgavo tikėjimą. Seniai taip karštai nebuvo meldęsis. Sabatjė ištraukė iš vandens nesulaukusį nė menkiausio palengvėjimo. Švč. Mergelė Marija septintą kartą nepanoro jo išgirsti. Jo skruostais ritosi stambios ašaros.

Daktaras Šasenis laukė kun. Pjero prie išgijimų registracijos biuro. Atėjęs Pjeras sunkiai brovėsi pro minią. Priėjęs prie daktaro Šasenio paklausė: ,,Ar yra dar vienas stebuklas, tikras, nepaneigiamas?”

Atsivertėlis daktaras nusišypsojo ir tarė:

– Kaip čia pasakius, juk stebuklas neįvyksta pagal užsakymą. Dievas savo malone apdovanoja tada, kai to panori.

Biure, kur registruojami išgijimai, buvo apie 50 žmonių, daugelis iš jų buvo atsirėmę į sieną. Prie stalo sėdėjo penki vyrai, viduryje – šaltinio prižiūrėtojas, vienas Dangun Ėmimo šventės bendrijos dvasiškasis tėvas ir trys jauni seminarijos studentai – sekretoriai. Ten taip pat buvo Nekaltojo Prasidėjimo ordino vienuolis, tėvas Darželesas, vyriausias žurnalo ,,Apie Lurdą” redaktorius. Jis užsirašydavo pastabas, kurias vėliau skelbė savo laikraštyje.

Be jų buvo liudytojai – dvidešimt keturi daktarai ir keturi kunigai. Daktarai, atvykę iš įvairių Prancūzijos vietų, tylėjo. Kas buvo tie daktarai? Jų pavardės negirdėtos. Vienas kažkokio katalikiško universiteto daktaras, kuris prikaustė visų dėmesį prie savęs.

Kurčiosios išgijimas neatrodė įtikinantis, daktaras šiurkštokai jai pasakė:

–  Na, na, mano mieloji. Tu tik pradedi sveikti. Ateik čia dar kartą…Mes registruojame pagijimus tik tada, kai viskas aišku kaip diena…

Kiekvienas į Lurdą atvykstantis ligonis atsiveža bylą, kurioje beveik visada yra daktaro pažyma, o kartais kelių daktarų pažymos ir visa ligos istorija. Jei ligonis pasveiksta ir atvyksta į biurą pasitikrinti, pakanka atversti jo bylą ir susipažinti su daktaro ar daktarų diagnoze. Tada viskas aišku, kuo ligonis sirgo ir galima padaryti išvadą apie jo visišką pasveikimą.

Į kambarį atvedė ligonį, kurio visas kūnas buvo padengtas egzema. Kai jis nusivilko marškinius, nuo jo krūtinės ėmė byrėti kažkokie pilki miltai. Jis atvažiuoja į Lurdą kiekvienais metais ir kaskart jaučia palengvėjimą.

Paskui atėjo siaubingai liesa dama, grafienė. Jos likimas buvo nepaprastas: prieš septynerius metus Švč. Mergelė Marija išgydė jai tuberkuliozę. Per tą laiką ji spėjo pagimdyti keturis vaikus. Dabar vėl susirgo džiova ir tapo morfiniste. Po pirmo išsimaudymo ji pajuto tokį didelį jėgų antplūdį, kad ketino vakare dalyvauti procesijoje su žvakėmis. Su ja buvo atvykę dvidešimt jos giminaičių.

Po to atėjo moteris, iš nervinio sukrėtimo praradusi balsą. Po kelių mėnesių tylos ji staiga atgavo balsą, kai dalyvavo ketvirtos valandos procesijoje su Švč. Sakramentu.

– Ponai,– sušuko daktaras Bonami. Jūs žinote, kad mes netiriame atvejų, kurie susiję su nervų ligomis. Atkreipiu jūsų dėmesį, ši moteris pusę metų gydėsi Salpetriero ligoninėje, tačiau tik atvažiavus čia atgavo kalbos dovaną.

Įėjo besišypsanti, kukli mergaitė Sofi Kuto. Daktaras džiaugsmingai sušuko: ,,Štai, ponai, puikus pagijimo atvejis. Jis įvyko pernai kaip tik šiuo metų laiku”.

Dr. Bonami žurnalistui aiškino, kad mergaitė sirgo kairės kojos kulno ėduonim. Kai buvo ištirti audiniai, paaiškėjo, kad ją būtina kuo greičiau operuoti. Kai Sofi pamirkė koją Lurdo šaltinyje, baisi pūliuojanti žaizda staiga dingo.

–  Sofi, papasakok, kaip viskas buvo.

– Tai šit, mano kojai darėsi vis prasčiau. Aš net nebegalėdavau nueiti į bažnyčią. Koją turėjau apsivynioti skuduru, nes iš jos tekėjo kažkokia šlykštynė. Daktaras ją prapjovė, norėjo pasižiūrėti, kas ten yra. Ir pasakė, kad teks pašalinti dalį kaulo, bet po to aš šlubuosiu…Tuomet ilgai kalbėjau maldas Švč. Mergelei Marijai, įkišau koją į šaltinį… O kai ištraukiau koją iš šaltinio, ji buvo visiškai sveika. Kai gydęs daktaras pamatė mano koją, jis pasakė: ,,Man visai nesvarbu, Dievas ar velnias išgydė šią mergaitę, svarbu, kad ji pasveiko”.

Mergaitė nusiavė batus ir ponams parodė savo koją… Daktaras tarė, kiekvienas galite ją pačiupinėti ir jums neliks kokių nors abejonių. Visi išvydo baltutę koją, po kulkšnimi buvo matyti ilgas baltas randas, įrodantis, kad liga iš tiesų buvo rimta. Dr. Bonami pasakė, kad kaulo ir odos dalis atsistatė akimirksniu, o švč. Mergelė Marija paliko randą, – stebuklo įrodymą.

Į kambarį įėjo Eliza Rukė. Ji nusirišo nuo galvos skarelę ir parodė baisų veidą. Nuo ryto ji dėjo ant savo veido šaltinyje suvilgytą nosinaitę, o dabar jai atrodė, kad žaizda pradėjo balti ir džiūti. Vilklige susergama, kai sutrinka normalus odos maitinimas.

Staiga į kambarį pasišokinėdama įskrido Grivota. Ji garsiai šaukė: ,,Aš išgijau… Aš išgijau…”

Tai ta pati mergina, kuri praeitą naktį gulėjo vagone ant suolo be sąmonės. Ji buvo papilkėjusiu veidu, kosinti, spjaudanti krauju. Dabar ji liepsnojančiais skruostais, spindinčiomis akimis troško gyventi ir džiaugtis gyvenimu.

Dr. Bonami pareiškė: ,,Ponai, šis atvejis labai įdomus. Jūs tik pažiūrėkite…”

Grivotos ligos istorijos aplanke buvo trys daktarų pažymos. Jie visi trys liudijo, kad Grivota serga džiova, kurią komplikuoja nerviniai priepuoliai. Dabar ji pagijusi.

Kunigas Pjeras kritikavo vonias.

– Aš jas mačiau. Ten taip retai keičia vandenį. Koks purvas… Kokia mikrobų veisykla. Aš labai stebiuosi, kaip visi ligoniai nemiršta nuo kokios baisios epidemijos.

Daktaras pertraukė  kun.Pjerą.

– Ne, ne. Vonios, nors ir purvinos, nekelia jokio pavojaus. Ten vandens temperatūra ne didesnė kaip dešimt laipsnių, o kad mikrobai galėtų daugintis, reikia, kad vanduo įšiltų iki dvidešimt penkių laipsnių. Čia atkeliauja ligoniai, sergantys organinėmis ligomis: insultu, skrofulioze, įvairiais navikais, abscesais, vėžiu, džiova… Šios ligos neplinta per vandenį…

Kun. Pjeras ėmė suprasti, kas vyksta Lurde, šiame nepaprastame mieste, kur metų metais suplaukia minios žmonių – vieni su dievišku nuolankumu, kiti su įžeidžiančia pašaipa.

Kun. Pjeras dr. Bonami klausia:

         – Koks ligonių procentas pasveiksta?

– Apie dešimt procentų, – atsakė dr. Bonami. Iš tikrųjų, jų yra daugiau. Mano išgijimų registracijos biuras registruoja tik tuos išgijimus, kurie galima įrodyti, kai pasveiksta sunkūs ligoniai.

Ne vienas pripažino, kad išgijimų registracija nedavė jokios naudos: kas ten vykdavo, įžeisdavo tikinčių žmonių jausmus, o netikinčių neįtikindavo. Ar stebuklą reikia įrodinėti? Juo reikia tikėti. Jeigu įsikišo Dievo valia, žmogus neturi svarstyti, ar tai gerai, ar blogai.

Įdomu štai kas, beveik visos ligonės demonstravo  meilę savo  artimui ir buvo laimingos, kai pasveikdavo kas nors  . Jose retai kada prabildavo pavydas. Jos viena nuo kitos užsikrėsdavo viltimi ir tikėjo, kad rytojaus dieną Švč. Mergelė Marija, jei tik panorės, išgydys ir jas. Todėl net patys sunkiausi ligoniai neprarasdavo vilties ir melsdavosi už savo kaimynus – nelaimės brolius. Kiekvienas naujas stebuklas buvo įrodymas, kad įvyks ir kitas. Žmonių tikėjimas vis stiprėjo. Visi pasakojo apie paralyžiuotą fermos darbininkę, kuri pėsčiomis nuėjo iki Grotos. Vėliau ji paprašė palydėti ją žemyn, trokšdama vėl parpulti prie Lurdo Švenčiausios Dievo Motinos kojų, bet pusiaukelėje susvyravo, mirtinai išblyško ir uždususi sustojo. Ji nebeturėjo jėgų toliau eiti. Kai ją atnešė neštuvuose, ji nebekvėpavo. Čia stebuklingai išgijusi ji mirė. Kiekvienam ateina jo eilė.

Atsitiko toks nedažnas dalykas – viena mergina nustojo tikėti ir pradėjo koneveikti Dangų.

– Ne, ne, ji pikta, ji neteisinga. Aš buvau įsitikinusi, kad šiandien ji išgirs mane, aš tiek jai meldžiausi… Aš nenorėjau dabar kalbėti. Priverskite mane nutilti, nes mano širdis pritvinkusi pykčio.

Kun. Pjeras priglaudė merginos galvą prie savo krūtinės ir prašė:

– Nutilkite. Nereikia, kad jus išgirstų… Juk jūs tokia dievobaiminga. Nejaugi norite sudrumsti kitų ramybę?

– Aš privalau kalbėti… Aš jos daugiau nebemyliu, aš netikiu ja. Viskas, kas čia pasakojama,– melas. Nieko nėra. Ji neegzistuoja, jeigu negirdi, kai jos šaukiamasi su ašaromis. Išneškite mane, jau geriau mirsiu gatvėje, kur bent praeiviai pasigailės mano kančios. Netrukus ji kitaip kalbėjo. Suprantu, kodėl mane apniko abejonės. Ji negalėjo išgydyti manęs. Aš blogai meldžiausi, aš nepakankamai skaisti.

Ji daugiau nebepriekaištavo Dangui.

Mergina vardu Marija į Lurdą atvažiavo su pažeistais nugaros smegenimis. Ją palydėjo tėvas ir jaunas kun. Pjeras. Atsirėmusi alkūnėmis į vežimėlio kraštą ji palinko į priekį, įsmeigė akis į Švč. Mergelę Mariją. Jos veidas pasikeitė, nušvito dangišku džiaugsmu, jos lūpos judėjo, bet nepratarė ne vieno žodžio. Vienu metu ji pasakė vos girdimu balsu: ,,Kokia aš laiminga. Aš ją mačiau, aš maldavau, kad ji man ir jums pagelbėtų. Ji man nusišypsojo, linktelėjo galva, tarsi sakydama, kad ji mane girdi  ir mano maldos išklausys…Ji tylėjo, tačiau aš supratau, ką ji norėjo pasakyti. Šiandieną, ketvirtą valandą per eiseną su Švč. Sakramentu monstrancijoje, aš būsiu išgydyta”.

Jaunas kun. Pjeras klausėsi jos ir galvojo, ar tik ji nesapnuoja, nors akys plačiai atvertos.

Stebuklingai išgijusių statistika besirūpinantis dr. Bonami tvirtino, kad pagyja tik dešimt iš šimto. Kokiais motyvais vadovaujasi Švč. Mergelė Marija, kad vieni pakyla sveiki ir laimingi, o kiti pasilieka ligos gniaužtuose? Žmogui tai nesuprantama.

         Lurde  pagyja ir iš dvasinių ligų, netikėjimo. Dr. Šasenis gyveno Paryžiuje. Kai Švč. Mergelė Marija apsireiškė Bernadetai Lurde, jis turėjo trisdešimt metų. Tada jis neigė visa, kas yra antgamtiška. Jis nenorėjo važiuoti į tėviškę, kad pamatytų halucinacijas reginčią Bernadetą. Tik po 6 metų jis atvyko į Lurdą ir iš smalsumo  aplankė Bernadetą, kuri tuo metu gyveno Nevaro seserų vienuolyne. Čia seserys ją išmokė skaityti ir apsaugojo nuo smalsios žmonių minios. Ji padėjo vienuolėms šeimininkauti, tačiau savaitėmis sirgo ir neatsikeldavo iš lovos. Dr. Šasenį pribloškė Bernadetos paprastumas, blaivus protas ir kuklumas. Ji nebuvo gražuolė, skruostai išblyškę, veido bruožai gruboki. Ji buvo paklusni. Bernadeta niekuo neišsiskyrė iš kitų merginų ir nepanašėjo į aistringas Kristaus gerbėjas. Vėliau ji niekada nebematė antgamtinių reginių, niekada nekalbėjo apie aštuoniolika apsireiškimų, kurie turėjo lemiamos įtakos jos gyvenime. Jei kas norėjo apie tai sužinoti, turėjo ilgai ją klausinėti, o jos atsakymai buvo vienskiemeniai žodžiai. Ji nenorėjo kalbėti šia tema ir stengėsi kuo greičiau užbaigti pokalbį.

Dr. Bonami tvirtino, kad Bernadeta jį stebino: nemelavo, kartojo įprastą pasakojimą. Apskritai ji niekada nemelavo, nes nemokėjo meluoti. Be to, Bernadeta vengė žmonių. Ji laiminga jautėsi tik tada, kai buvo visiškai viena. Ji neturėjo artimos draugystės, nebuvo prie nieko prisirišusi. Ypatingą jautrumą Bernadeta jautė vaikams ir švelniai elgėsi su našlaičiais. Juos globojo Nevero seserų įkurta prieglauda. Ten buvo priglaudžiamos neturtingų žmonių dukterys, kad išvengtų gatvės įtakos ir pavojų. Gal ir Bernadetai būtų susiklostęs panašus likimas, jei jai nebūtų pagelbėjusi Švč. Mergelė Marija.

Pas Bernadetą atvažiuodavo kasdieną daug lankytojų iš visų Prancūzijos kampelių ir net iš užsienio. Reikėjo daryti griežtą atranką, atsikratyti smalsuolių, priimti tik nuoširdžiai tikinčius ir kunigus arba garsius žmones, kurių neįmanoma išprašyti už durų. Žmonių priėmimuose dalyvaudavo vienuolė, kad apsaugotų Bernadetą nuo nekuklių klausimų. Aukštuomenės damos prieš Bernadetą klaupdavo, bučiuodavo suknelę, reikėjo saugoti, kad jos nesuplėšytų į skutelius ir nepasiimtų kaip relikviją. Buvo tokių personų, kurios norėjo įsigyti Bernadetos rožančių ir žadėjo mokėti didžiausius pinigus. Kiti tikėjos, kad Bernadeta jų akivaizdoje padarys kokį nors stebuklą. Pas ją atveždavo vaikus, kad prie jos prisiliestų. Prašydavo patarimo, kaip išsigydyti nuo vienokios ar kitokios ligos. Dar kitos maldavo užtarimo, nes tikėjo, kad Bernadeta daro įtaką Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Jai siūlydavo dideles pinigų sumas, bet Bernadeta jų nepriėmė. Vieną gražų balandžio rytą pas Bernadetą atvažiavo labai gražus ir turtingas princas prašyti jos rankos.

Kai Bernadetai buvo dvidešimt dveji metai, ji išvyko iš Lurdo visam laikui ir užsidarė šv. Žildaro vienuolyne, Nevere. Netikintieji skleidė gandus, kad Bernadeta išprotėjo, dar kiti šmeižė dvasininkus, kad ją uždarė į vienuolyną bijodami, jog ji neprasitartų apie apgavystę. Iš tikrųjų, Bernadeta pati norėjo išvykti iš Lurdo, nes ją labai vargino nuolatiniai lankytojai ir triukšmingas garbinimas. Ji niekada neimdavo aukų sau ar savo šeimai, kuri visą laiką gyveno skurdžiai. Kilni ir kukli Bernadeta norėjo likti šešėlyje, pasislėpti nuo žmonių ir ramiai pasiruošti mirčiai. Savo misiją ji jau atliko. Kilo didelis judėjimas, o ji net nesuprato, kodėl ir kaip tai atsitiko. Grotos reikalus tvarkė kiti žmonės. Stebuklų sėkla sudygo, o derlių rinko kiti.

Lurdo klebonas kun. Peiramalis sutvarkė Grotą: ją aptvėrė tvora, įrengė nutekamuosius vamzdžius, atliko žemės darbus, išvalė vandenį ir nusprendė pastatyti didelę bažnyčią, nes Švč. Mergelė Marija reikalavo koplyčios. Kun. tikėjo, kad jam padės visas krikščioniškas pasaulis. Iš tikrųjų, pinigai plaukė ir atrodė, kad jie niekada nesibaigs. Kunigas Peiramalis susirgo. 1864 m. balandžio 4 d. šešiasdešimties tūkstančių maldininkų procesija iš jo parapijos bažnyčios patraukė prie Grotos. Klebonas buvo prie mirties. Kai atsigavo iš sunkios ligos, sužinojo, kad vyskupas Loransas paskyrė į Lurdą naują kleboną kun. Sampė. Naujasis klebonas nusprendė baigti pradėtus darbus – suteikti bažnyčiai savarankiškumą ir visišką nepriklausomybę. Jis visomis jėgomis siekė, kad suklestėtų naujasis Lurdo miestas, o senasis savaime buvo nustumtas į antrą planą. Visos pajamos buvo skiriamos naujo miesto plėtrai.

Du kartus per dieną Lurde būna eisenos. Jos plaukia metais, mėnesiais, ištisomis dienomis, kartais nematyti pabaigos. Atrodo, kad čia atvyksta, laimę atsiveja iš viso pasaulio tautų nuskriaustieji ir kenčiantys žmonės. Reginys tikrai vertas dėmesio. Tikintieji žegnojasi, meldžiasi, meta laiškus prie Grotos, degina žvakes, kloja gėlių puokštes, liečiasi prie akmens po Švč. Mergelės Marijos kojomis, ir prie jo prideda savo rožančius, medaliukėlius ar kitokius pašventintus daiktus.

Kai kunigas sako pamokslą ir įterpia ,,Ave Maria, Pater noster”, tai po maldos kreipiasi į žmones tokiais žodžiais, o jie atkartoja: ,,Marija, mes mylime tave”. ,,Marija, tu vienintelė mūsų viltis”. ,,Švč. Mergele Marija, praskaidrink mūsų sielas”. ,,O Visagale, išgydyk mūsų ligonius”.

Čia kiekvienais metais vargana žmonija šaukiasi dangaus pagalbos ir nori priversti Dievą, kad dovanotų sveikatą, gyvenimą. Ji neprašo dangaus karalystės, o trokšta gyventi šioje žemėje ir kuo ilgiau jos nepalikti. Visų vienas troškimas: Viešpatie, dovanok mums sveikatą ir laimę, mes norime gyventi, trokštame gyventi. Iš akių spaudžia ašaras net abejingiems, kai susirinkę žmonės galingai šaukia: ,,Viešpatie, Dovydo sūnau, išgydyk mūsų ligonius”.

Po garsių šūksnių, kupinų tikėjimo, vilties ir meilės, vadovaujantis dvasininkas pareikalauja visiškos tylos, kad kiekvienas keletą minučių kalbėtųsi su Dievu. Didžiulėje minioje įsiviešpatauja trumpa tyla. Kiekvienas gyvena tik su savo paslaptimi. Tai neįprastai didinga. Po to kreipiasi į ligonius, kviesdamas maldauti Dievą duoti jiems tai, kas yra jo galioje. Šimtai drebančių balsų užtraukia:

– Viešpatie Jėzau, jei tu panorėsi, išgydysi mus. Viešpatie Jėzaus, parpuolam prie tavo kojų, išgydyk mus.

Daugelis veržiasi prie monstrancijoje nešamo švč. Sakramento. Baldakimas siūbuoja minioje tarytum laivas per audrą. Prasideda stebuklai: paralyžiuotieji atsistoja, meta šalin ramentus. Moteris, suvyniota į baltą drobulę, pakyla nuo čiužinio, akloji netikėtai išvysta liepsnojančią Grotą, kurčioji staiga parklumpa ir garsiai, aiškiu balsu dėkoja švč. Mergelei Marijai.

Vežimėlyje sėdinti mergina Marija, su pažeistais stuburo smegenimis, laukė ketvirtos valandos procesijos su Švč. Sakramentu monstrancijoje. Kai pro pat ją nešė monstranciją, ji pamatė saulėje spindinčią Ostiją, ją lyg žaibas perskrodė. Jos akys sužibo, jose sušvito gyvybė. Dabar jos degė kaip žvaigždės. Marijos veidas atgijo, paraudo, pražydo sveika šypsena. Ji atsistojo, išsitiesė visu ūgiu savo vežimėlyje ir labai susijaudinusi pajuto, kad joje vyksta galingas atgimimo procesas: gyslose ėmė tekėti kraujas, gerkle kilo lyg sunkus kamuolys. Šį kartą jis neįstrigo ir ji nepradėjo dusti. Staiga pajutusi palengvėjimą ji sušuko: ,,Aš išgijau. Aš išgijau”. Prieš visų akis atsivėrė neįprastas reginys. Žavingame jos veide švietė triumfas. Jos šūksnis sujaudino minią. Mergina stovėjo nudžiugusi, švytinti, o aplink esantys žmonės nematė nieko, o tik ją vieną. Tūkstančiai susijaudinusių maldininkų stumdė vieni kitus, veržėsi artyn prie jos, kad savo akimis pamatytų išgijusiąją. Nugriaudėjo plojimų audra.

Vadovaujantis dvasininkas šaukė:

– Brangūs broliai, brangios seserys, Dievas aplankė mus. Jis ėmė giedoti ,,Magnificat anima mea..” Ant patalo išgulėjusi septynerius metus, Marija žengė nevikriai ir labai jaudindamosi, tačiau džiaugdamosi.

Kai Marija ėjo į išgijimų registracijos biurą, tai nemažas žmonių srautas ją lydėjo. Dabar ji atrodė žavingai, tarsi specialiai sukurta, kad patrauktų žmonių dėmesį.

Dr. Bonami, susipažinęs su daktarų liudijimais, ėmė kalbėti:

– Ponai, štai kur įdomus atvejis. Prieš mus stovinti panelė sirgo sunkia stuburo smegenų liga. Šie liudijimai, kuriuos pasirašė du Paryžiaus medicinos fakulteto daktarai, gerai žinomi mūsų kolegoms. Jais privalome pasitikėti.

Po to kalbėjo išgijusioji Marija.

– Dieve mano, ką galėčiau jums pasakyti. Dar vakar aš buvau įsitikinusi, kad išgysiu. Vis dėlto, kai mano kojomis ėmė bėgioti skruzdelės, išsigandau, kad tai dar vienas priepuolis, net ėmiau abejoti… Skruzdelės  liovėsi bėgiojusios, paskui, kai ėmiau melstis, vėl jas pajutau … Ak, aš meldžiausi, meldžiausi iš visos širdies. Aš kaip vaikas atsidaviau į Švč. Mergelės Marijos rankas. Aš šnabždėjau: ,,Švč. Mergele Marija, Lurdo Švč. Dievo Motina, daryk su manimi ką nori…” Skruzdelės nesiliovė bėgiojusios. Man atrodė, kad manyje užvirė kraujas, aš išgirdau balsą: ,,Stokis, stokis”. Ir įvyko stebuklas. Aš pajutau, kaip ėmė traškėti mano kaulai, kaip visą kūną persmelkė žaibas. Iš pradžių Švč. Mergelė Marija man išlaisvino kojas. Jutau, kaip jas kausčiusios grandinės slysta mano kūnu, kaip jos trūkinėja… Paskui gumulas, kurį visą laiką skausmingai jausdavau savo viduje, štai čia, kairiajame šone, ėmė kilti aukštyn. Maniau, kad mirsiu, kaip smarkiai skaudėjo. Bet jis vis kilo, pasiekė gerklę ir aš jį išspjoviau. Štai ir viskas, ligos kaip nebūta.

Abejojantis gydytojas, išpūtęs akis, klausėsi ir staiga sušuko:

– Ji velnią išspjovė, velnią.

Dr. Bonami sustabdė jį ir kreipėsi į visus komisijos gydytojus.

– Prieš jūsų akis įvykęs faktas, nes mes vengiame tarti žodį ,,stebuklas”. Kaip paaiškinti remiantis medicina? Ši panelė septynerius metus buvo paralyžiuota, jos stuburo smegenys buvo pažeistos. Šito paneigti negalime, mes turime nenuginčijamų įrodymų. Ji negalėjo vaikščioti, menkiausias judesys keldavo skausmą. Ligonė buvo visiškai išsekusi, o jūs žinote kuo visa tai baigiasi. Ir staiga ji pakilo, ėmė vaikščioti, juoktis, džiaugtis gyvenimu. Paralyžius dingo nepalikęs pėdsakų, ir skausmas dingo. Dabar ji tokia pat sveika, kaip mes su jumis…

Nė vienas  daktaras neprieštaravo. Dr. Bonami pareiškė:

– Aš konstatuoju, kad šio atvejo negalima paaiškinti remiantis vien mokslo turimomis žiniomis. Noriu pridurti, kad tai nėra lėtas sveikimas. Jos sveikata atsistatė staiga ir visiškai. Pažiūrėkite, jos akys blizga, skruostai paraudo, veidas atgijo ir nušvito džiaugsmu. Ši panelė atgimė.

Kai Marija išėjo iš stebuklų registracijos biuro, vėl pasigirdo šūksniai, minia vėl pradėjo audringai ploti. Šis stebuklas buvo oficialiai patvirtintas.

Kai tėvas pamatė savo dukrą sveiką, ji puolė tėvui į glėbį ir jie abu parklupo ant žemės.

– O Jėzau, Marija, dėkoju, kad sugrąžinote man mano vaiką. Mano vaike, mums neužteks gyvenimo atsidėkoti Marijai ir Jėzui už mums dovanotą laimę… Jie prikėlė tave gyventi ir apdovanojo grožiu. Todėl paimk ir mano širdį, kad įteiktum jiems ją kartu su savąja…Abu suklaupę meldėsi ir dėkojo:

– O Jėzau, dėkojame tau. O Švenčiausioji Mergele Marija, dėkojame tau. Tu įliejai šviežio kraujo į mūsų gyslas, dabar jis tavo, jis pulsuoja tau… O visagale Švenčiausioji Dievo Motina, o numylėtasai Dievo Sūnau, duktė ir tėvas nuolankiai šlovina tave.

Visas miestas susijaudinęs kalbėjo apie įvykusius stebuklus, ypač apie tą, kad viena paralyžiuota panelė staiga atsistojo ir nutempė savo vežimėlį iki bazilikos.

Tūkstančiai maldininkų užplūdo gatves ir krautuvėles. Žmonės pirko maistą, vaisius kelionei į namus. Iš vieno  prekeivio, pardavinėjusio sūrį, akimirksniu buvo išgraibstytos visos prekės, kurias jis vežė vežimėlyje. Daugiausiai žmonės pirko religinio turinio suvenyrus. Kai kurių pardavėjų vežimėliai buvo pilni statulėlių, šventųjų paveikslų ir paveikslėlių, medaliukų ir rožančių, po 20 su už tuziną ir brangių, pagamintų iš kvepiančio medžio. Viena prekiautoja stebuklingai išgijusiai merginai Marijai norėjo įteikti dovaną, sakydama:

– Prašau, panele, paimkite puoduką švęstam vandeniui, rinkitės kurį tik norite, štai iš šitų. Švenčiausioji Mergelė Marija, pasirinkusi jus, atsimokės man geru.

Viena motina atsivežė į Lurdą ligotą savo dukrytę ir tikėjosi, kad į namus sugrįš abi sveikos ir laimingos. Tačiau dukrytė čia mirė ir negalėjo jos palaikų parsivežti  į Paryžių. Vienu metu moteris lyg pamišusi šaukė:

– Neteisybė. Švenčiausiajai Mergelei Marijai nusispjauti į mane. Švenčiausioji Mergelė – melagė. Kodėl ji mane apgavo? Aš niekada nebūčiau važiavusi į Lurdą, jei nebūčiau bažnyčioje išgirdusi jos balso. Mano dukrelė buvo gyva, galbūt daktarai būtų ją pagydę… Aš nebūčiau susidėjusi su kunigais ir būčiau buvusi teisi. Nėra jokios Švenčiausios Mergelės Marijos. Nėra Dievo…

Niekas negalėjo jos paguosti ir nuraminti. Pradėjo visi giedoti giesmę: ,,Šlovinkit, šlovint, šlovinkit Mariją”.

Į Lurdą atvyksta ir simuliantų, apsimetėlių ligoniais. Buvęs ligoninės sanitaras meistriškai apsimetė ligoniu. Kartą atvažiavo kaip ,,paralyžiuotas”, antrą kartą – turįs viduje auglį, trečią kartą – praradęs klausą. Taip prisirinkdavo aukų ir pasinaudojo sveikųjų dėmesiu, pasiaukojimu. Daktarui Bonamiui pavyko nustatyti, kad jis yra tikras sukčius.

Stebuklingai išgijusi Marija ją palydėjusiam kunigui Pjerui pasakė:

– Tą naktį, kurią praleidau prie Grotos, aš daviau įžadą. Aš pažadėjau Švenčiausiajai Mergelei Marijai padovanoti jai savo nekaltybę, jei ji išgydys mane… Ji išgydė mane ir aš niekada, niekada už nieko neištekėsiu.

Į Lurdą atvyksta ir kitokiais tikslais vyrai ir moterys. Pabėgę nuo savo šeimos, tūkstantinės žmonių minios apsuptyje, išgyvena meilės romanus. Štai vienos moters prisipažinimas:

– Aš netikinti, religija negali manęs paguosti…Žinau, kad negerai apsimetinėti tikinčia ir, prisidengus religija, tvarkyti savo širdies reikalus. Bet mane privertė taip elgtis. Bažnyčia yra vienintelė vieta, į kurią mane išleidžia vieną, o Lurdas – vienintelė vieta, kur aš tris dienas galiu naudotis visiška laisve ir atsiduoti meilei… Aš ištekėjau už juvelyro ir patyriau visas kančias. Žvelgiant iš šalies, atrodė, kad mano gyvenimas susiklostė palankiai. Mano anyta – žiauri moteris, budelio ir kalėjimo prižiūrėtojo siela, o vyras – pabaisa, fiziškai ir morališkai išsigimėlis, man draudžia net žiūrėti į gatvę pro langą. Jį erzina mano įpročiai ir moteriškos silpnybės. Jis mane muša. Jis pats turi ryšius su kitomis moterimis. Jei aš, retkarčiais būdama geros nuotaikos, nusišypsau giminaičiui ar prisisegu gėlę prie drabužio, tai jis gėlę nuplėšia ir sukelia pavydo scenas, man grasindamas ir sukinėdamas rankas… Ar jūs įsivaizduojate, į kokį pragarą aš grįžtu. Mėnesiams dangus man užsivers, kantriai turėsiu kentėti… Laimė sugrįš tik po metų. Galima išprotėti nuo nežmoniško ilgesio…

Šv. Žildaro vienuolynas Nevere Bernadetai atrodė kaip rojus. Ten grynas oras, dideli, saulėti kambariai, didžiulis sodas, pilnas nuostabių medžių. Tačiau ir ten, atkampioje vietoje ji negalėjo pabėgti nuo pasaulio tuštybės. Minios žmonių ėmė traukti pas ją. Atvykusieji norėjo ją matyti, paliesti, prašė jos palaiminimų, tikint, kad ji atneš jiems laimę. Pervargusi ir susierzinusi Bernadeta verkdavo ir dejuodavo: ,,Kodėl jie mane taip kankina? Negi aš geresnė už kitus?” Čia davė įžadus ir pasivadino Marija Bernar. Dabar žmonės ją galėjo aplankyti tik su vyskupo raštišku leidimu. Kai kada pats monsinjoras atvesdavo pas ją aukštas pareigas užimančius asmenis, prelatus. Kartą sesuo Marija Bernar buvo paklausta, ar jos neerzina tai, kad pats vyskupas nuolatos ją lanko? Ji atsakė trumpai: ,,Monsinjoras manęs nelanko, jis tik rodo mane lankytojams”. Įvairūs didikai, garsūs, žymūs katalikai labai norėdavo ją pamatyti. Žvelgdami į ją jie susigraudindavo, imdavo raudoti, o kuklioji sesuo Marija Bernar buvo pakraupusi, kad tapo visų dėmesio objektu, išeidavo nieko nesupratusi, nuvargusi ir labai liūdna.

Sesers Marijos Bernar poreikiai buvo nedideli. Ji susirado širdžiai mielų užsiėmimų: slaugė ligonius, kai ji pati nesirgo ir meistriškai išsiuvinėjo altoriaus aptiesalus. Kai negalėjo dirbti, tai ji gulėjo lovoje arba sėdėjo fotelyje kalbėdama rožinį ar skaitydama religinio turinio knygas. Mėgstamiausia knyga – Biblija, pilnas stebuklų Naujasis Testamentas. Ypatingai ją  jaudino Jėzaus Kančios aprašymai. Tai neįprasti ir tragiški įvykiai, kurie, atrodo, įvykę tik vakar.

Pamažu jos veidas sulyso, neteko jaunystės spindesio, tačiau aiškiaregės akys kaip buvo, taip ir liko šviesios, žavingos lys skaistus dangus. Slenkant metams ligota sesuo Marija Bernar tapo atšiauri ir ūmi. Jos charakteris pagedo, kartais ji net būdavo šiurkšti. Kiekvieną kartą po tokio priepuolio ji labai pergyvendavo, atgailaudavo. Ji sakė, kad jai niekada nebus atleista ir visų prašė maldų, atleidimo. Iš kitų sesuo Marija Bernar išsiskyrė guviu charakteriu, ji visus prajuokindavo, buvo žavinga ir visi ją dievino. Nors dienas ji leido melsdamosi, bet ji nepiktnaudžiavo savo religingumu. Buvo atlaidi kitiems, kantri ir geraširdė. Jos skaistumas ir vaikiškas tyrumas  traukdavo prie jos mažylius. Jie rankutėmis apkabindavo jos kaklą. Ano meto vienuolyno sodas  gausdavo nuo užsižaidusių vaikų šūksnių. Sesuo Marija Bernar krykštaudavo kartu su jais. Ji džiaugėsi, kad jai sugrįžo vaikystės dienos, gyvenimas Bartrese.

Ką žinojo sesuo Marija Bernar apie Lurdą, ten prie Grotos vykstančias iškilmes, stebuklus ir to krašto pasikeitimus? Į šį klausimą niekas negalėjo atsakyti. Ji nemėgo kalbėti apie savo praeitį. Norėjo būti niekieno nežinoma ir nelankoma. Tačiau žmonės veržėsi pas ją, norėjo pamatyti, nors jos drabužį prisiliesti. Ją gąsdino prieš ją besilankstantys žmonės. Lurde ji būtų labai kentėjusi ir nuolat suglumusi. Kai į Lurdą maldininkai vykstantys jos klausdavo: ,,Ar norite važiuoti kartu su mumis?” Ji krūptelėjusi atsakydavo: ,,Ne, ne. Jei būčiau paukštė, tai ten dažnai skrisčiau”.

Sesuo Marija Bernar neatvažiavo į Lurdą net tada, kai buvo laidojamas jos tėvas, kai mirė jos mama, tačiau savo svajose ten dažnai gyveno. Ji mylėjo savo artimuosius, kurie tebegyveno skurde. Ją aplankė vyresnis brolis ir norėjo pasiguosti savo sunkiu likimu. Sesuo Marija Bernar net nepaklausė jo apie naująjį Lurdą. Gal augantis miestas baugino ją. Vieną kunigą ji prašė pasimelsti už ją prie Grotos. Jis pasakojo apie Marijos vainikavimo iškilmes Lurde, kai ten dalyvavo šimtai tūkstančių maldininkų, trisdešimt penki vyskupai ir gausybė kunigų, kaip aukojo šv. Mišias ugnimi nušviestoje bazilikoje. Vienu metu ji krūptelėjo. Akimirką ji norėjo tai išvysti savo akimis, ji jautė pavojų. Kai kunigas sušuko: ,,Ak. Jeigu jūs būtumėte mačiusį tą nuostabų reginį?” Ji atsakė: ,,Aš? Ką jūs, man kur kas geriau ligoninėje, savo kampelyje”.

Sesuo Marija Bernar ne kartą mintyse parklupdavo prieš to meto Grotą, laukinę Grotą, tarp erškėčiuotų krūmų ir gervuogių, kai ji matė ir kalbėjo su Švenčiausiąja Mergele Marija.

Sesuo Marija Bernar įsisirgo. Sėdėjo ligota savo fotelyje, užsidariusi tarp keturių sienų. Ji atsikeldavo iš ligos patalo keletui dienų, bet vos pavilkdavo kojas. Turėdavo vėl gultis į lovą. Kančia tapo nebepakeliama. Ji sirgo neuroze, astma ir dar susirgo džiova. Krūtinė ėmė draskyti baisus kosulys. Ji baigė prarasti paskutines jėgas. Prie visų bėdų prisidėjo dar viena: į dešinį jos kelį įsimetė ėduonis, kuris sukėlė didžiulius skausmus. Jos visas kūnas pasidarė atvira žaizda, ją reikėjo nuolat tvarstyti, atsirado pragulos. Visi jos gailėjo, o ji kantriai kentėjo. Ji bandė gydytis Lurdo vandeniu, bet palengvėjimo nepajuto. Norėdama save padrąsinti ji sakydavo: ,,Aš matau pabaigą, aš matau dangų, bet kodėl  pabaiga taip ilgai neateina?” Jos jėgas palaikė mintis, kad reikia kentėti žemėje, jei nori patirti palaimą danguje. Atmetusi rankas kryžiumi  į šonus ji norėjo susilieti su Jėzumi: savo kenčiančiu kūnu prisileisti prie Jo kūno, apsipilti krauju  kaip Jis ir kaip Jis išgerti karčią gyvenimo taurę iki dugno. Jėzus ant kryžiaus prieš mirtį kentėjo tris valandas. Sesers Marijos Bernar agonija truko ilgiau. Kai ji kentėjo iš begalinio skausmo, kartojo: ,,Kaip aš kenčiu. Bet kokia palaima kentėti”. Draugės seselės jai kalbėjo: ,,Ar jūs pamiršote? Švenčiausioji Mergelė Marija jums žadėjo, kad jūs būsite laiminga ne šiame, o kitame gyvenime”. Ji pagyvėjusi atsakė: ,,Pamiršau? Ne, ne. Aš prisimenu”.

1879 m. kovo 28 dieną, penktadienį prasidėjo sesers Marijos Bernar agonija. Visi galvojo, kad ji neišgyvens iki ryto. Šiame pasaulyje daug kentėjusi ji laukė, kad baigtųsi kančios ir ji atgimtų danguje. Ji paprašė, kad jai paduotų didelį kryželį, kurį stipriai spaudė prie savo krūtinės. Ji sakė, kad norėtų jį įsmeigti į savo kūną, kad jis ten liktų. Kai neteko paskutinių jėgų ir nebegalėjo išlaikyti kryžiaus, ji paprašė: ,,Pririškite stipriau prie mano kūno kryžių, aš noriu jausti jį iki paskutinio savo atodūsio”. Balandžio 16 dieną, per Velykas ją ėmė krėsti šaltis, prasidėjo paskutinė agonija. Tą dieną, sesers Marijos Bernar draugė, beviltiškai serganti vienuolė, netikėtai pasveiko, kai  išgėrė Lurdo vandens, o sesers Marijos Berner  troškimą  patenkino Dievas – ji užmigo amžinu miegu. Ji iškeliavo ten, kur nėra kančios. Prieš mirtį ji paprašė visų atleidimo ir tapo panaši į Išganytoją Viešpatį Jėzų, vainikuotą erškėčių vainiku, nuplaktą rykštėmis, prikaltą prie kryžiaus.

Net mirtis jai nesuteikė taip trokštamos ramybės. Prie jos karsto grūdosi minios varguolių, norėdami ją pamatyti, prie jos drabužio prisiliesti su rožiniu, medaliuku, maldaknyge, paveikslėliu. Jos kairioji akis po mirties niekaip neužsimerkė. Gal dėl to, kad ji kairėje pusėje pamatė apsireiškusią Švč. Mergelę Mariją. Paskutinis stebuklas pribloškė visas vienuoles – Bernadetos kūnas po mirties nepasikeitė. Kai ją trečią dieną laidojo, jis buvo lankstus, šiltas, lūpos raudonos, oda balta lyg sniegas, nuo jos sklido malonus kvapas.

                Lurdas  – miestas Prancūzijos pietuose 400 m aukštyje virš jūros lygio. Jis įsikūręs Pirėnų kalnų papėdėje prie Ispanijos sienos. Lur­das ta­po di­džiu­liu pi­lig­ri­mų cen­tru, į ku­rį kas­met at­va­žiuo­ja mi­li­jo­nai žmo­nių iš viso pasaulio, kai ku­rie jų iš­gy­ja nuo sunkiau­sių li­gų.

 Bažnyčios sudarytoji medikų ir teologų komisija oficialiai patvirtino  67 čia įvykusius stebuklingus išgijimus, (paskutinis patvirtintas 2005 metais).  Tačiau yra užfiksuoti tūkstančiai oficialiai nepatvirtintų išgijimų, kurie įvyko išgėrus stebuklingojo šaltinio vandens ar juo nusiprausus, ar palaiminus su Švč. Sakramentu.

Kas traukia piligrimus į Lurdą? Netikintis rašytojas Emile Zola rašo: „Aš tikiu nežinomos galios taurų dvelkimą, kuris sklinda iš minios per aštrią tikėjimo krizę“. Piligrimai patiria dvasines malones bei Švč. Mergelės Marijos veikimą. Lurdas garsėja savo stebuklingomis gydomosiomis galiomis.

Svarbiausios su Marijos apreiškimu Lurde susijusios datos: 1858 m. vasario 11 d. – liepos 16 d. įvyko Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Bernadetai Subiru. 1862m. Tarbes vyskupas Laurence pripažino apsireiškimo antgamtinę kilmę. 1866 m. liepos 29 d. Bernadeta tapo vienuole.  1879 m. balandžio 16 d. mirė Bernadeta. 1933 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI Bernadetą Subiru paskelbė Bažnyčios šventąja. 1983 m. Lurde lankėsi Jonas Pauliaus II ir tapo pirmuoju popiežiumi oficialiai ten apsilankiusiu. 1992 m. popiežius Jonas Pauliaus II vasario 11-ąją – Lurdo Dievo Motinos liturginę šventę – paskelbė Pasauline ligonių diena.

          Lurdo katedra

Viso teksto autorius nežinomas. Spaudai parengė,  viršelį sukūrė kan. Br. Šlapelis 2016 m. gegužė