Apie sakramentus

Jėzaus Kristaus apreikštas mokslas skelbia, kad pirmieji žmonės buvo tobuli, o jų gyvenimas laimingas. Jis tęsėsi tol, kol įvyko jų suklydimas ir ,,džiaugsmo rojus“ pavirto ,,ašarų slėniu“. Pirmieji tobuli žmonės tapo nuodėmės žmonėmis.

Visa tolimesnė žmonijos istorija tapo nuodėmės istorija. Pasaulyje yra labai ryškūs nuodėmės pėdsakai. Dar neprotaujantis kūdikis jau rodo pavydą, rūstumą, kerštingumą... Kiekvienas pastebime dvilypumą savyje. Kodėl taip yra? Nesugebame išaiškinti. Pagonis Ovidijus sakė: ,,Aš  matau tai, kas yra geriau ir man patinka, bet  pasirenku tai, kas yra blogiau“. Vienas mąstytojas labai vaizdžiai pasakė: ,,Jei visi pasaulio medžiai virstų rašytojais ir visos jų šakos rašomomis plunksnomis, o kalnai būtų knygos, visi vandenys – rašalas, tai viso to neužtektų aprašyti įvairioms blogybėms, kurias į pasaulį atnešė nuodėmė“.        

Pagonys romėnai aiškino: ,,Pradžioje žmonės ir dievai gyveno kartu ant žemės. Tai buvo laimingas aukso amžius. Žmonių godumas ir pavydas pakeitė gyvenimą: aukso amžius virto sidabro amžiumi, o šis vario ir pagaliau geležies amžiumi. Nuo tada pasaulyje prasidėjo žvangėti ginklai, dievai nutolo ir apsigyveno Olimpo kalne. Kai pirmą kartą žemė buvo sutepta krauju, paskutinė deivė Cerea paliko žemę ir žmones“.

Panašių pasakojimų turi indų ir persų senovė. Tačiau mes, katalikai, žinome, kas įvyko po to, kai žmonių dorovė pasiekė blogiausią būseną. Dievo Apvaizda įvykdė žmonių gelbėjimą – siuntė į žemę Dievo Sūnų, kuris įsikūnijo, paskelbė dievišką mokslą ir atstatė tai, ką pirmieji žmonės buvo sugriovę. Liūdna žmogaus būklė pasikeitė. Grįžo jam Dievo draugystė, ypatinga malonės parama gyvenime ir bilietas į laimingą amžinybę. Kitaip sakant, kai per pirmąją nuodėmę buvo sugadintas Dievo paveikslas žmogaus sieloje, tai per Dievo malonę sugrįžo pirmykštis jos grožis. Tačiau į pasaulį nebesugrįžo rojus, žemė pasiliko kruvina, ašarota ir žmoguje liko vidinis dvilypumas. Todėl su šv. Pauliumi kiekvienas galime sakyti: ,,Kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis mane paverčia belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus. Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno. Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui“.  Rom.7,22-25).

Kiekvienas ateiname į šį pasaulį su gimtąja nuodėme. Krikštas panaikino tą nuodėmę, bet pasekmės pasiliko: turime į blogą linkusią prigimtį, jos maištingumą ir dvilypumą. Todėl kartu su psalmininku galime palyginti savo nuodėmes galvos plaukų skaičiui.

Ar rasime bent vieną žmogų, kurio sąžinė nebūtų sužeista nuodėmės? Kaip bus tiems, kuriems nuodėmė – kasdieninis dalykas? Jeigu Jėzus Kristus nebūtų palikęs atgailos sakramento – išpažinties, tai visas išganymo darbas būtų veltui.

Išpažintis nebus gerai atlikta, jei žmogus nesupras, kas yra nuodėmė ir kaip ji suteršia žmogaus sąžinę? Nuodėmė yra didžiausias priešas žmogui ir kliūtis pasiekti amžinąjį tikslą. Ją padarome mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais, kai nepaisome Dievo valios – sąmoningai neužlaikome Dievo ir Bažnyčios įsakymų.

Yra nuodėmės sunkios arba mirtinos ir lengvos arba atleistinos. Sunkią nuodėmę padarome tada, kai neužlaikome Dievo įsakymo svarbiuose dalykuose su aiškiu pažinimu ir laisva valia. Kaip suprasti svarbus dalykas? Tai neapykanta Dievui, vagystė, artimo šmeižimas... Kada yra aiškus pažinimas?  Kai suprantame, kad tai blogis, kuris draudžiamas  ir laisva valia pritariame.  Todėl blogi sapnai nėra nuodėmė.

Lengva, atleistina nuodėmė bus tada, kai draudžiamas dalykas nėra labai svarbus, pavyzdžiui sumeluoti, iš įpročio susikeikti, kai trūksta aiškaus pažinimo ar visiško pritarimo.

Todėl yra didelis skirtumas tarp lengvos ir sunkios nuodėmės. Lengva nuodėmė nenutraukia malonės ryšio su Dievu, o tik sužeidžia sielą. Tačiau ji sumažina Dievo malonę ir parengia sunkiam nusikaltimui. Kas tai supranta, visada vengia ir mažų nuodėmių, nes ir už jas turėsime duoti ataskaitą Dievo teisingumui.

Daug skaudesnis dalykas mirtina nuodėmė – visiškas nukrypimas nuo amžino tikslo – sielos išganymo ir pasirinkimas nuodėmingo malonumo ar paniekinimas Kūrėjo Dievo. Sunki nuodėmė atima sielai antgamtinę gyvybę, teisę į laimingą amžinybę ir užtraukia amžiną bausmę. Angelai už vieną nuodėmę pavirto šėtonais, žmonija už pirmųjų tėvų nuodėmę mirksta ašarose ir kraujuje. Nuodėmės žalai sunaikinti reikėjo Dievo Sūnaus įsikūnijimo, kentėjimų ir mirties ant kryžiaus.

Sunkiai nusidėjusio žmogaus būsena panaši į tą, kai žmogus stovi ant liepto virš bedugnės. Lieptas lūžta, jis krenta į tą bedugnę, iš kurios savo jėgomis neišlips. Jį gali išgelbėti tik Dievo malonė, kurią gauname per atgailos sakramentą – nuoširdžią išpažintį.

Senovės tautų istorija rodo, kad žmonės vienaip ar kitaip darydavo atgailą ir aukojo aukas: vieni žemės vaisius, kiti gyvulius, o dar kiti net žmones, ypač kūdikius. Tas rodo, kad žmonės jautė savo kaltę ir bausmę už nuodėmes. Jie norėjo išvengti bausmės, todėl stengėsi atsilyginti Dievo teisingumui. Savo kaltės panaikinimui kai kur įgaudavo juokingas formas. Stabmeldžiai Tibeto gyventojai naujuose metuose degindavo didelį popierių, į kurį buvo surašytos praeitų metų jų padarytos nuodėmės.

Shinto gyventojai Azijoje nuodėmes naikino nusitrindami popieriumi, kurį įmesdavo į jūrą. Išrinktosios Izraelio tautos žmonės atgailavo asmeniškai ir visa tauta: buvo kunigų luomas, permaldavimo aukos, apsiplovimai, atgailos šventės. Didis atgailautojas buvo karalius Dovydas. Jo atgailos psalmes ir šiandieną kartoja nuodėmingi žmonės. Tačiau išrinktajai tautai Dievas įsakė ne tik atgailauti, bet išpažinti savo nuodėmes.

Toji atgaila nebuvo vaisinga, nes nuodėmė darė prarają tarp Dievo ir žmogaus. Todėl ji sielos nenuskaidrino ir neišteisino Dievo akivaizdoje. Žmogus gali atsilyginti tik žmogui, bet ne Dievui.

Per visus amžius žmonių vartotą įvairiausią atgailą Kristus pakėlė į sakramentą, kuris turi didelę galią atleisti nuodėmes. Paralyžiuotam ligoniui Kristus pasakė: ,,Tavo nuodėmės tau atleistos“. Pasipiktinę fariziejai sakė: ,,Jis piktžodžiauja; tik Dievas gali atleisti nuodėmes“. Kristus įrodė, kad turi galią ne tik atleisti nuodėmes, bet ir pagydyti ligonį: ,,Sakau tau: kelkis, imk savo guolį ir eik į savo namus“ (Mt.9,6).

Dar ryškiau parodo nuodėmės vaizdą kūno mirtis. Kaip Kristus grąžino gyvybę mirusiam, taip Jis gali sunaikinti nuodėmę ir grąžinti sielai malonės gyvenimą. Kai apaštalai buvo pašaukti, apmokyti, tai Kristus apaštalui Petrui pasakė: ,,Tau aš duosiu dangaus karalystės raktus: ką turi suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką išriši žemėje, bus išrišta ir danguje“(Mt.16,19). Kristus savo apaštalams suteikia įgaliojimus, kuriais naudosis ir jų įpėdiniai iki pasaulio pabaigos. Prieš žengdamas į dangų pasakė: ,,Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu. Po to Jis kvėpė į juos ir tarė: ,,Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, ir kam sulaikysite, jos sulaikytos“ (Jn. 20,21-23).  

Kaip apaštalai galės tai vykdyti, jei nežinos, kas vertas atleidimo, o kas nevertas? Todėl reikia išpažinti nuodėmes, kad kunigas pažintų atgailaujančio dvasinę būseną. Kristus įsteigė Bažnyčią ne vienai žmonių kartai ir dievišką galią atleisti nuodėmes suteikė ir apaštalų įpėdiniams: vyskupams, kunigams. Apaštalas šv. Jokūbas rašė: ,,Išpažinkite vienas kitam savo nuodėmes“ (Jok. 5,16).

Tertulijonas savo knygoje ,,Apie atgailą“ rašo: ,,Jei jūs vengiate išpažinties, atsiminkite pragaro ugnį, kurią užgesina išpažintis“.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais pirmiau atlikdavo atgailą, o paskui suteikdavo išrišimą. Nusidėjėlis savo nuodėmes išpažindavo viešai, o dvasininkas nurodydavo, kokią atgailą privalės atlikti. Jos būdavo sunkios: turėjo vilkėti skirtingą atgailos drabužį, netekdavo kai kurių teisių, negalėjo dalyvauti šv. Mišiose, o turėjo stovėti už bažnyčios durų arba prieangyje, atgailos metu buvo draudžiamos vedybos, susituokusieji negalėjo naudotis moterystės teisėmis, privalėjo susilaikyti nuo pasilinksminimų, puotų, turėjo varginti savo kūną, mažai miegoti, daug melstis, duoti vargšams išmaldą. Kai tokią atgailą atlikdavo, vyskupas suteikdavo išrišimą, kuris buvo suteikiamas vieną kartą gyvenime. Kodėl? Dažnesnis suteikimas išrišimo galėjo paskatinti lengvabūdiškai žiūrėti į nuodėmę. Išrišimą teikdavo Didįjį Ketvirtadienį, o sunkiai sergantiems – dažnai. Visai neduodavo išrišimo net mirties valandą už tris nuodėmes: atkritimą nuo tikėjimo, žmogžudystę ir paleistuvystę. Buvo paliekamas žmogus Dievo gailestingumui.

Visiems buvo žinoma imperatoriui Teodozijui paskirtoji vieša atgaila. Ją paskyrė šv. Ambroziejus už vieno miestelio gyventojų išžudymą.

Penktame amžiuje įvyko pasikeitimai atgailos sakramente. Labiau įsigalėjo slapta išpažintis, o vieša išpažintis liko tik retais atvejais. Tada sutrumpėjo atgailos laikas ir išrišimas buvo dažniau teikiamas. Vienoje knygoje parašyta:  ,,Jei kas nusidės mintimis – norės nužudyti žmogų ar paleistuvauti, ar pavogti, ar pasigerti, ar ką nors užgauti, įžeisti... tas turės atgailauti tik su duona ir vandeniu: už didesnius nusikaltimus – pusę metų, o už mažesnius – 40 dienų. Jei kas nusidės vagyste, tas atgailą darys vienus metus, kas susimuš ir kitą sužalos, tas darys atgailą trejus metus“ (P.L.80,225).

Atgaila sušvelnėjo, kai Bažnyčia pradėjo skirti atlaidus už įvairius gerus darbus ar sukalbėtas maldas. Taip buvo atlyginta Dievo teisingumui ir palengvinta žmonėms.

Kaip dažnai eiti išpažinties? Iki 1215m. nebuvo nustatyta, kaip dažnai visiems tikintiesiems eiti išpažinties, o buvo įvairovė. Pvz. Metzo vyskupas įsakė, kad kanauninkai privalės eiti išpažinties pas vyskupą du kartus per metus. Grano vyskupų sinodas pasauliečiams įsakė eiti išpažinties ir šv. Komunijos tris kartus per metus. Dabartinis Bažnyčios įsakymas: ,,Kai tikintieji ateina į protą ir skiria gerą nuo pikta, privalo išpažinti visas savo nuodėmes bent kartą per metus“ (Kan.936). Yra pageidautina dažnesnė išpažintis, nes ji nuskaidrina sielą ir sugrąžina prarastą Dievo vaikų garbę. Būtina išpažintis tuomet, kai sunki nuodėmė sužaloja sielą. Tada žmogus antgamtiškai miręs, nes sunki nuodėmė sunaikino malonės gyvenimą.

Tokią sielos būklę vaizdingai nurodė Kristus savo palyginimu:  ,,Aš vynmedis, o jūs vynmedžio šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas neša daug vaisiaus, nes be manęs jūs nieko negalite padaryti. Jei kas nepasiliktų manyje, bus laukan išmestas, kaip šakelė, ir sudžius, ją paims, įmes į ugnį ir ji sudegs“ (Jn.15, 5-6).

Yra labai rizikinga pasilikti su sunkia nuodėme, kuri grasina amžina pražūtimi. Nuo jos žmogų apsaugo tik kūno gyvybė. Tačiau kas gali užtikrinti kūno gyvybę, kai nėra draudimo nuo kūno mirties? Kristus perspėjo: ,,Budėkite, nes mirtis ateina, kaip vagis naktį“. Labai pavojinga sielos išganymui atidėti išpažintį. Kas sunkiai suserga, tas nelaukia savaitėmis, mėnesiais, bet skubiai kreipiasi pas gydytoją. Ir atgailauti reikia skubėti, kad siela nebūtų sunkios nuodėmės sukaustyta. Gera išpažintis ne tik atleidžia nuodėmes, bet apsaugo sielą nuo jų. Todėl derėtų atlikti išpažintį kas 2-3 mėnesiai. Čia priklauso nuo žmogaus prigimties, aplinkybių, kokiose sąlygose jis gyvena. Jei gyvena su blogai išauklėtais, piktais žmonėmis, teks dažniau pašalinti savo sąžinės dėmes.

Daugelis tikinčiųjų išpažintį atlieka prieš didžiąsias šventes: Kalėdas, per rekolekcijas prieš Velykas, Sekmines, laidotuves, mirusio metines ir įvairius atlaidus.      

Tokiais atvejais prie klausyklos būna labai daug ir nuodėmklausys priverstas skubėti: nebegali įsigilinti į išpažintį atliekančio dvasinę būseną. Neužtenka laiko tinkamai pamokyti, patarti ar nurodyti. To pasėkoje išpažintis tampa paviršutiniška, mažai suteikia dvasinės naudos ir tolimesnis gyvenimas lieka toks, koks buvo.

Kas lanko bažnyčią kasdieną, dažnai atlieka išpažintį,  tegul netrukdo su savo išpažintimi tiems, kurie tik per šventes arba tik kartą per metus ateina išpažinties. Kam yra galimybė, geriausia išpažintį atlikti šventės ar atlaidų išvakarėse.

Anksčiau šv. Komuniją priimdavo tik tą dieną, kai atlikdavo išpažintį. Šv. Komunijai priimti būtina gryna sąžinė, tai yra būti be sunkios nuodėmės, užlaikyti eucharistinį pasninką – būti 1 val. nevalgius. Todėl šv. Komuniją galima priimti tol, kol leidžia sąžinės tyrumas. Bažnyčios nuostata tokia – pilnas dalyvavimas šv. Mišiose, kai tikintysis priima šv. Komuniją.

Kunigas klausykloje yra daugiau negu žmogus. Jis – Kristaus atstovas, tarpininkas, o žmogus išpažintį atlieka Dievui. Todėl išpažintyje būtina užmiršti žmogiška nedrąsa, baimė, nes tuo metu persikeliame į dvasinę būseną.

Yra teologinė tiesa, kad sakramentinis veikimas nepriklauso nuo dorovės kunigo, kuris jį suteikia. Taigi, išrišimas visų kunigų yra tas pats.  Kas mėgsta pasirinkti nuodėmklausį, tas girtinai pasielgia, jei pasirinkimo motyvas nėra blogas. Jis būna blogas tada, kai sąmoningai renkamės tokį kunigą – nuodėmklausį, kuris daug nesidomi, neklausia paaiškinti apie pasakytas nuodėmes, nereikalauja pažado taisytis ir, paskubomis paskyręs atgailą, suteikia išrišimą. Antra klaida, kai pasirenkame jaunesnį, gražesnį ir nesirūpiname, ką jis dvasiniai duos. Toks pasirinkimas išpažintyje yra neleistinas, lengvabūdiškas.

 Nuodėmklausio pasirinkimas galimas tik tuomet, kai  siekiama sau didesnės dvasinės naudos: gautų išmintingų patarimų, pamokymų, paskatinimų ir po išpažinties grįžtų atsinaujinęs, pasiryžęs, o širdis gyventų šventu džiaugsmu.

Nepatartina eiti išpažinties pas labai artimą kunigą, su kuriuo tenka bendrai dirbti. Tas artimumas yra psichologinė kliūtis, kuri suvaržo abiejų laisvumą, o jis reikalingas gerai išpažinčiai.

Visiems žinoma, kad kunigai privalo užlaikyti išpažinties paslaptį. Tą įstatymą visai Bažnyčiai paskelbė pop. Inocentas III 1215m. Jis galioja ir šiandieną. Kokia bausmė kunigui, kuris sulaužo išpažinties paslaptį? Užsitraukia ekskomuniką, specialiausiu būdu rezervuotą Apaštalų Sostui (Kan.2369). Pavyzdžiui, kunigas sužino per išpažintį, kad artėja pavojus kieno nors gyvybei. Jis negali perspėti, nors tai būtų jo tėvas ar brolis. Kunigas per išpažintį sužino, kad iškilo pavojus visai valstybei. Jo pranešimas išgelbėtų valstybę, bet jis negali to padaryti. Jis negali išduoti išpažinties paslaptį net esant pavojui jo paties gyvybei.

Istorija primena ne vieną pavyzdį, kai kunigas pasirinko mirtį, bet nenusikalto šventai pareigai. Šv. Jonas Nepomukas buvo nužudytas, kai krašto valdovas reikalavo pasakyti jo žmonos išpažintyje pasakytas nuodėmes. Kunigas nesutiko taip pasielgti.

Būtina įsidėmėti ir tai, kad išpažinties paslaptis saisto ir tuos, kurie nugirsta prie klausyklos svetimas nuodėmes. Tai reikalauja ne tik padorumas, bet ir Bažnyčios įstatymai (Kan.889).

Katekizme pasakyta: ,,Kad išpažintis būtų gera, reikia: nuodėmės atsiminti, už jas gailėtis, tvirtai pasiryžti nebenusidėti, nuodėmes išpažinti ir už  jas atsilyginti“.

Gerai išpažinčiai būtina rūpestinga sąžinės sąskaita. Pasitaiko, kai per metinę išpažintį pasako tik kelius mažmožius ir daugiau nieko nebeprisimena. Ar jo sąžinė mirusi, kad nebeskiria gero nuo blogo, dorybės nuo nedorybių? 

Nepatartinas ir per didelis baimingumas. Žmogus kelias dienas rengiasi išpažinčiai ir vis jam atrodo, kad dar kažką pamiršo ir niekaip negali pasiruošti. Jam atrodo, kad visų nuodėmių dar neprisiminė. Sąžinės sąskaitai reikia tiek rūpestingumo, kiek jo parodome, kai rengiamės svarbiam užsiėmimui, darbui. Reikia melsti Šventąją Dvasią, kad ji apšviestų ir padėtų gerai padaryti sąžinės sąskaitą ir pasiruošti išpažinčiai. Kai saulės spinduliai apšviečia kambarį, pasirodo jame esančios dulkės. Šv. Dvasios šviesa reikalinga sąžinės užkampiams apšviesti ir juos gerai pažinti. Darant sąžinės sąskaitą būtina atkreipti dėmesį į sunkias nuodėmes, kurios būtina išpažinti. Dar reikėtų suskaičiuoti, kiek kartų padaryta viena ar kita sunki nuodėmė. Kas sunkias nuodėmes daro iš įpročio, tas turėtų pasakyti apytikrį skaičių tų nuodėmių, kurias padarė per savaitę ar per mėnesį.

Išpažintyje svarbiausia ne smulkmeniška sąžinės sąskaita, bet nuoširdus gailestis ir pasiryžimas nebenusidėti.

Pasitaiko atvejų, kai, dažnai einantis išpažinties, savo sąžinėje neranda nė mažiausios nuodėmės. Jei kunigas bando padėti su klausimais, tai prasideda savęs teisinimas, kitų kaltinimas. Atrodo, kad jis ar ji nepadarė ne mažiausios nuodėmės savo gyvenime, o iš tikrųjų kasdieną pasireiškia įvairios ydos: apkalbėjimai, pavyduliavimai, apsileidimai, nedėkojimas Dievui... Tai ne šventumo ženklas, bet nepasiruošimas išpažinčiai – neskaityta iš maldaknygės ,,Sąžinės sąskaita“.

Jeigu iš tikrųjų sąžinė yra jautri ir švari, tai ačiū Dievui, kad Visagalis globojo savo malone ir apsaugojo nuo nuodėmių. Tokia Dievo dovana yra labai brangi. Laimingų sielų atsiranda pasaulyje ir pas mus. Tokios sąžinės žmonės eidami išpažinties turi prisiminti ir išpažinti kokią nors nuodėmę, netobulybę iš praeities, kad kunigas galėtų suteikti išrišimą.

Sąžinės patikrinimas

Sąžinės sąskaita bus gerai padaryta, jei ją atliksime Dievo akivaizdoje. Reikia atsiminti, kada paskutinį kartą buvai išpažinties? Ar gavai išrišimą? Ar atlyginai kitam padarytus nuostolius? Ar atšaukei šmeižtus, kurie artimui visada labai kenkia? Gal priėmei šv. Komuniją žinodamas, kad išpažintis negerai atlikta? Ar gerai pasiruošęs priėmei šv. Komuniją, o priėmęs, ar padėkojai?

Klausti save, kuo esi nusi­kaltęs (-usi) Dievo ir Bažnyčios įsakymams po paskutinės išpažinties. Dabar atidžiai peržvelgti čia pateiktus klausimus:

Dievo įsakymai:

1. Gal nesirūpinai išmokti pagrin­dines tikėjimo tiesas ir reikalingas maldas? Gal abejojai ar nepripažinai kai kurių tikėjimo tiesų? Gal nesirūpinai pa­gilinti religines žinias? Gal tikėjai burtais, prietarais, sapnais, horoskopais ar užkerėjimais? Ar nelankei spiritizmo seansų? Gal ilgesnį laiką nesimeldei ar blogai meldeis? Gal niekinai Dievui pašvęstus asmenis, vietas, daiktus? Gal gėdijausi savo tikėjimo arba jo visiškai išsižadėjai? Gal nesistengei sustiprinti savo tikėjimą?  Gal abejojai Dievo gailestingumu ir praradai išganymo viltį? Ar nepasidavei nusiminimui, abejonėms ir nekovojai su blogomis ydomis, pagundomis? Ar neskaitei knygų, laikraščių, kurie priešingi tikėjimui, dorovei? Gal prislėgtas gyvenimo sunkenybių nekantravai ir piktažodžiavai Dievui? Ar neišjuokei pamaldžių ir gera darančių žmonių? Gal gėdinais pasirodyti, kad esi tikintis, lankai bažnyčią ir priimi sakramentus?

2. Gal prisiekinėjai Dievu kiekviename žingsnyje? Gal neteisingai prisiekei? Gal sulaužei Dievui duotus pažadus? Gal nepagarbiai vartojai Dievo,  Jėzaus,  Marijos ir šventųjų vardus? Ar kasdieną suradai laiko ir noro melstis? Kai meldiesi, ar atsimeni, kad kalbi su Dievu, švč. Mergele Marija, savo angelu sargu?

3. Gal sekmadienį — Dievo dieną praleidai be maldos, vien medžiodamas, žvejodamas, uogaudamas, žaisdamas, kortuodamas, gal net girtaudamas ar ištvir­kaudamas? Gal sekmadienį dirbai nebūtinus sunkius fizinius darbus? Gal be būtino reikalo kitus vertei sek­madienį sunkiai dirbti? Ar tavo maldos nebuvo tik ištarti žodžiai, be minties ir širdies? Gal maldose tik savi reikalai, pamirštant Bažnyčios, parapijos, žmonijos rūpesčius? Ar laisva valia neapleisdavai kitų religinių pareigų: dažnesnės išpažinties, sekmadienio šv. Mišių, kasdieninės maldos? Gal būdamas bažnyčioje be reikalo kalbėdavai, Mišių metu buvai pasyvus ir neprisidėjai prie pamaldų grožio?

4. Gal neklausei tėvų ir vyresniųjų? Gal juos erzinai, pašiepei, plūdai, išjuokei, priešinaisi jų patvarkymams? Gal juos apgaudinėjai, jiems blogo linkėjai, jiems pikta darei, ranką prieš juos pakėlei? Gal blogai užlaikei senus savo tėvus, nedavei rei­kiamo maisto ir drabužio, šiurkščiai su jais elgeisi, susirgusiems nepakvietei gydytojo ir kunigo jiems prašant, neišpildei paskutinės jų valios ir krikščioniškai nepalaidojai, už mirusius nesimeldei? Gal savo vaikų nesaugojai nuo blogų draugų, vietų, įpročių? Gal jų neįspėjai dėl nusižengimų, nenurodei jiems pareigų ir neįpratinai gerai jas atlikti? Gal be reikalo savo vaikus erzinai, pykinai, nuskriau­dei,  galėdamas (-a) neaprūpinai jų? Gal kaip vyresnysis buvai žiaurus, per griežtas (-a), negailestingas (-a), neteisingas (-a)? Gal piktnaudžiavai savo valdžia ir tuo padarei kitiems dvasinę ar fizinę skriaudą?

5. Gal linkėjai artimui nelaimę, ligą, mirtį? Gal jį pravardžiavai, mušei, sužeidei ar nužudei? Gal ant artimo pykai, troškai jam atkeršyti, pavydė­jai ir jo nesigailėjai? Gal tyčiomis kenkei savo svei­katai? Gal girtavimu, narkotikais ar persivalgymu trumpinai savo gyvenimą? Gal sunaikinai dar negimusio kūdikio gyvybę? Gal kitą kalbinai nusidėti, įtraukei į nuodėmę ar patarei jam ką bloga padaryti? Gal negailestingai mušei ir kankinai gyvulius, be reikalo naikinai kitus gyvosios gamtos padarus? Gal važiuodamas nesilaikei eismo taisyklių, rizikavai savo ir kitų sveikata ir gyvybe?

6. Gal be tikro reikalo žiūrėjai į nepadorius rengi­nius, paveikslus, ėjai į nepadorius vaidinimus, filmus? Gal draugavai su pasileidusiais asmenimis? Gal kal­bėjai neskaisčias kalbas, pasakojai nepadorias istorijas, dainavai nedoras dainas? Gal klauseis nepadorių kalbų ir dėl to nesudraudei jaunesniųjų? Gal rašei, skaitei nepadorius raštus ir kitiems jų davei? Gal vienas ar su kitais nepadoriai elgeisi —paleistuvavai? Gal nesituokęs (-usi) gyvenai taip, kaip vedęs (ište­kėjusi)? Gal, būdamas (-a) vedęs (ištekėjusi), buvai ne­ištikimas žmonai (neištikima vyrui) arba jį (ją) metei ir su kitu (-a) susidėjai?

7. Gal vogei, grobei (ką?, kiek?) ar apiplėšei? Gal sukčiavai parduodamas  (-a)  ar pirkdamas  (-a)  ir apgavai? Gal priėmei pavogtus daiktus? Gal negrąžinai skolos ir neatidavei surastų daiktų? Gal neatsi­lyginai už padarytas skriaudas, neatidavei neteisingai įgytą daiktą? Gal darei skriaudą atskirų žmonių ar visuomenės turtui? Gal skriaudei šeimą, eikvojai turtą girtaudamas (-ai, ištvirkaudamas (-a), lošdamas (-a) ar kitokiu nedoru būdu bei nereikalingiems tiks­lams?

8. Gal melavai ir apsimetei geresnis (-e), negu iš tiesų esi? Gal apkalbėjai, t. y. be tikro reikalo nežinantiems pasakojai apie kito ydas, klaidas, blo­gus darbus? Gal šmeižei, t. y. kitam primetei nusikaltimą, kurio jis nėra padaręs, arba tikrą kaltę padidinai? Gal liežuvavai, t. y. vieniems žmo­nėms pasakojai, kas kitų apie juos kalbėta? Gal neišlaikei patikėtos paslapties?

9. Gal troškai svetimauti, svajojai apie buvusias neskaistumo nuodėmes, laisvai džiaugeisi neskaisčiomis mintimis, troškai matyti ar padaryti neskaistų veiksmą?

   10. Gal geidei svetimo turto, kitam pavydėjai ge­ro, pasisekimo; godžiai didinai savo turtą ir buvai šykštus vargingesniųjų atžvilgiu?

                        Bažnyčios įsakymai

1. Švęsk šventes. Be sekmadienių yra kitos šventės, kurias Bažnyčia įsako švęsti taip, kaip sekmadienius: Tai Kalėdos, Naujieji Metai, Trys karaliai, Šeštinės, Devintinės, Petrinės, Žolinė, Visi šventieji, Marijos Nekaltas prasidėjimas. Gal nešventei įsakytų šven­čiu?

2. Sekmadieniais ir šventėmis dalyvauk šventose Mišiose. Gal be rimtos priežasties sekmadienį ar įsakytos šventės dieną arba išvakarėse nedalyvavai šv. Mišiose? Kas be rimtos priežasties minėtu laiku nedalyvauja šv. Mišiose, sunkiai nusideda.

3. Užlaikyk pasninkus ir nesilinksmink draudžiamu laiku. Pasninkauti privalo katalikai nuo 16m. amžiaus Kūčiose, Pelenų dieną, Didįjį Penktadienį, Advento ir Gavėnios penktadieniais. Gal nepasninkavai minėtomis dienomis? Gal advente ir gavė­nioje  nesusilaikei  nuo alkoholio,  triukšmingų  pasilinksminimų?   Pasninku ir susivaldymu išmokstame save geriau suvaldyti.

4. Velykiniu laiku (nuo Pelenų dienos iki Petrinių) atlik išpažintį ir priimk Švenčiausiąjį Sakramentą. Gal neatlikai velykinės išpažinties su šv. Komunija —  religinės praktikos minimumo? Gal nuslėpei sunkią nuodėmę? Gal užmiršai pasakyti kokį nors svarbų suklydimą? Ar tikrai gailėjaisi nuodėmes daręs? Ar rimtai stengeisi pasitaisyti? Ar atsilyginai žmonėms skriaudas ir skolas, ar atsiprašei už įžeidi­mus, ir susitaikei su tais, kurių anksčiau nekentei? Gal praeityje per išpažintį sakei neaiškiai, tyliai, kad kunigas nesuprastų? Gal sumažinai nuodėmių skaičių? Ar neatlikai išpažinties su neapykanta ir kerštu savo artimui? Gal atidėliojai išpažintį, kai buvai sunkiai nusidėjęs? Ar dėl tavo kaltės, apsileidimo nenukentėjo šeimos narių ir artimųjų dvasiniai reikalai?

5. Padėk išlaikyti savo Bažnyčią ir jos tarnus. Gal neatlikai pareigos malda ir darbu remti Baž­nyčios siekius? Gal neprisidėjai aukomis išlaikyti savo parapijos bažnyčią, jos darbuotojus, vyskupijos ku­riją, misijas, šv. Žemės bažnyčias ir kunigų seminariją?

                                  Kitos nuodėmės

Gal nesistengei būti kuklus, nuolankus ir nevengei tuščio išdidumo? Gal buvai godus pinigams ir šykštus? Gal netramdei rūstumo, neturėjai geros širdies kitiems? Gal nevengei pavydo? Gal nesivaldei valgyme ir gėrime? Gal nebuvai darbštus, uolus; neatlikai savo pareigų šeimoje, darbe, moksle? Gal pasidavei tingumui? Gal prisidėjai prie svetimų nuodėmių: gal kam pa­tarei, liepei, pamokei ką bloga daryti; gal bloga darančio nesulaikei, jį pagyrei, jam padėjai daryti bloga; gal kitų blogus darbus slėpei nuo jų tėvų ar teisėtų vyresniųjų arba dalijais neteisingu  laimikiu? Atsidėjęs (-usi) pasvarstyk, ar nesi padaręs (-iusi) dar kokių nors, čia neišvardytų nuodėmių. Jei dėl ko imsi rimtai abejoti arba ko nesuprasi ir tau rūpės, nepalik taip, bet per išpažintį paprašyk kunigą, kad tau paaiškintų ir išsklaidytų abejonę.

      Suprantama, ne visi čia paminėti dalykai yra sunkios nuodėmės. Šie klausimai kiekvienam padės geriau save pažinti, sužadinti gailestį ir ryžtą taisyti gyve­nimą. Nusikaltimas yra tik tada, kai protas pažįsta, kad blogas darbas ir laisva valia jam pritariame ir įvykdome.

      Svarbiausias dalykas išpažintyje – tikras gailestis ir tvirtas pasiryžimas nebenusidėti. Kai kada gailestis gali pakeisti atgailos sakramentą ir galime gauti nuodėmių atleidimą. Taip atsitinka, kai labai norime gauti nuodėmių atleidimą, bet nėra galimybės atlikti išpažintį. Tuomet tobulas gailestis panaikina nuodėmes. Gailimės iš Dievo meilės, bet išpažintį reikia atlikti, kai bus galimybė. Be gailesčio nė viena nuodėmė neatleidžiama. Ir kunigo suteiktas išrišimas nieko nereiškia, jei išpažintis be gailesčio. Pats Dievas reikalauja gailėtis, sakydamas: ,,Plėšykite savo širdis, ne savo drabužius, nes Jis yra maloningas ir gailestingas“(Joel 2,13).

      Teologija gailestį vadina skausmu dėl padarytų nuodėmių. Tad gailesčiui sužadinti reikia mąstyti apie nuodėmės blogį, Dievo gerumą, Kristaus kančią ir mirtį, nes tuo išpirko žmonijos kaltes.

      Yra dvejopas gailestis: tobulas ir netobulas. Tobulas, kai kyla iš meilės Dievui, kad nuodėmėmis įžeidėme Dievą. Netobulas, kai gailimės dėl nuodėmių, nes jomis užsitraukėme bausmę. Yra gerai turėti tobulą gailestį, bet išpažinčiai užtenka netobulo gailesčio. Jį sužadinti prieš išpažintį, kai padarome sąžinės sąskaitą. Galima skaityti iš maldaknygės gailesčio maldas, bet dar geriau savo žodžiais išreikšti širdies liūdesį, skausmą dėl padarytų nuodėmių. Gailestis turi būti antgamtinis, kai gailimės, jog nusikaltome Dievui, užsitarnavome bausmę. Jei gailimės, kad nuodėmingas gyvenimas sunaikino sveikatą, turtą, garbę, toks žemiškas gailestis neturi vertės Dievo akivaizdoje.

      Gailestis yra Dievo malonė. Nusidėjęs žmogus yra nepajėgus apgailėti savo nuodėmių, jei Dievas nesuteiktų jam gailesčio malonės. Ši tiesa labai dažnai pasitvirtina gyvenime. Žmogus klaidžioja, netekęs tikėjimo ir doros. Nors jis supranta, kad negerai gyvena ir gali ištaisyti savo klaidas, bet pasilieka savo nuodėmėse. Kodėl? Atgailos malonė jo neaplanko ir nežinia, ar kada nors aplankys. Už tokį žmogų reikia melstis ir prašyti jam atgailos dvasios. Tik Dievo malonė gali paveikti žmogų, kad suprastų savo nelaimę, pražūtingą būseną ir kartotų sūnaus palaidūno žodžius: ,,Tėve, nusidėjau dangui ir Tau“.

      Gyvenimo patirtis sako, kad daug jaunų žmonių pasineria į nuodėmingą gyvenimą ir iš jo nepakyla, kol įsitikina, kad tapo labai apvilti, o širdyje pajunta nykią tuštumą, sąžinės skundą. Jei susimąsto, jiems gaila pražudytų metų, tačiau dar nepasiryžta grįžti ir vėl ieško paguodos, pasitenkinimo nedorybėse. Tokie neretai nusivilia savo gyvenimu ir jį baigia savižudybe.

      Daugelis pasiryžta grįžti į dorą gyvenimą. Tačiau jiems kyla baimingas klausimas: ,,Ar Dievas man atleis? Ir pakartoja Kaino žodžius, kuriuos tarė nužudęs savo brolį Abelį: ,,Mano nedorybė yra per daug didelė, kad galėčiau tikėtis atleidimo“ (Pradž. 4,13). Tada prisistato šėtonas, kuris gundo užsispirti ir su puikybe tarti: ,,netarnausiu“. Jei Dievo malonė ir kitų maldos jo užsispyrimą palaužia, tada šėtonas jam pasiūlo nusivylimą, abejones Dievo gailestingumu. Reikia atsiminti, kad visos nuodėmės, lyginant su Dievo gailestingumu, yra kaip lašas prieš vandenyną. Iš kur mes žinome? Iš šv. Rašto, kuris sako: ,,Dievas yra meilė“ (1Jn 4,16), Jis nori, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2,4). Prisiminkime, kaip Kristus elgėsi su nusidėjėliais: muitininku Zachieju, Marija Magdalena,  atgailaujančiu piktadariu.

      Gerai išpažinčiai būtinas pasiryžimas nebenusidėti. Be jo, kaip ir be gailesčio už nuodėmes, išpažintis būtų šventvagiška. Koks turi būti pasiryžimas?  Jis turi būti tikras ir tvirtas.

      Gražus pavyzdys iš šv. Jono Chrizostomo gyvenimo. Konstantinopolio valdžios vyresnieji tarėsi, kaip nubausti sostinės vyskupą už tai, kad jis išdrįso viešai kritikuoti vyriausybės nedorybes. Vieni patarė jį ištremti, kiti – pasodinti į kalėjimą, dar kiti – nubausti mirtimi. Vienas valdininkas pasakė: ,,Yra tik vienas dalykas, kurio bijo vyskupas. Tai nuodėmė. Niekuo daugiau jo nenugąsdinsite“.

      Tokį nusistatymą turėtų parodyti kiekvienas krikščionis, kuris tiki Kristaus žodžiais: ,,Ką padės žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet savo sielą pražudytų?“

      Ne vienas pasako: ,,Kaip aš galiu pasižadėti nebenusidėti, jei žinau, kad vis tiek nusidėsiu“. Pasiryžimo vertė priklauso ne nuo to, ar daugiau nusidėsi, ar ne. Užtenka tai, kad dabar yra tvirtas nusistatymas vengti nuodėmės, saugotis tų progų, kurios veda į nuodėmę. Išpažinties gerumui neturi įtakos, ar pasiryžimas nenusidėti išliks ilgai ar tik kelias valandas. Priežodis pastebi: ,,Klysti yra žmogiška“. Apaštalas Petras Jėzui pažadėjo – geriau mirsiu, negu išsižadėsiu savo Mokytojo, bet po kelių valandų jis su priesaika tvirtino, kad nepažįsta to žmogaus – Jėzaus.

Svarbiausia, kad žmogus visada norėtų keltis iš nuodėmės ir daugiau į ją nebesugrįžtų. Blogiausia žmogui ne nuodėmė, bet pasilikimas nuodėmėje.

 Kai kas pasako: ,,Negaliu pasipriešinti savo blogiems įpročiams ir nuodėmių neišvengsiu. Todėl manęs negelbės mano pasiryžimas nebenusidėti“. Toks pasakymas rodo, kad žmogui nerūpi sielos išganymas ir jis neturi tikro gailesčio. Jo žodžiai per išpažintį: ,,gailiuosi, pasižadu nebenusidėti“ yra melas. Nors kunigas suteikia išrišimą – nuodėmių atleidimą, bet Dievas skelbia: ,,Ne, sūnau, dukra, aš tavęs neišrišu, nes esi to nevertas“. Kaip per vaidinimą vieni kitus žudo, bet visi lieka sveiki ir gyvi, taip tokia išpažintis yra tik vaidinimas, nes nekovojama su nuodėme. Kieno gailestis ir pasiryžimas nebenusidėti yra tikras, tas negrįžta prie tų pačių nuodėmių.

Evangelijoje minimas muitininkas Zachiejus daugiau nebedarė suktybių. Apverkusi savo nuodėmes Marija Magdalena daugiau nebeištvirkavo. Apaštalas Petras jau nebeišsigynė Kristaus, nors dėl Jo teko jam mirti. Todėl būtina atsiminti Dievo paramą, kad ištesėtume pasiryžimą nebenusidėti. Kristus perspėjo: ,,Be manęs jūs nieko negalite padaryti“. Didysis šv. Augustinas pasakė: ,,Kas moka gerai melstis, tas moka ir gerai gyventi“.

Kiekvienam žmogui įgimta pareikšti kitiems tai, kas jam suteikia džiaugsmą, paguodą, garbę, ir slėpti tai, kas yra nemalonu, pažemina. Suaugusiems žmonėms nėra lengva parodyti kitam žmogui – išpažintyje kunigui savo sąžinės gelmes ir laukti sprendimo. Tačiau atlikus išpažintį  patiriame  džiaugsmą. Ne vienas savo dvasinėmis kančiomis nori pasiskųsti kitam, kad jam būtų lengviau. O savo sąžinės slėpinius pasisako kunigui, kuris privalo išsaugoti išpažinties paslaptį.

 Protestantas prekybininkas nusikalto moterystės ištikimybei, neturėjo ramybės ir kelias dienas blaškėsi. Jis užėjo į vienuolyną ir sutiktam kunigui pasakė savo nusikaltimą. Išpažinties jis nemokėjo, bet tikėjo, kad prisipažinęs dvasininkui jis panaikins sąžinės kančias.                

Šv. Bernardas mini keturias išpažinties kliūtis:

1.Nedrąsa, gėdos jausmas. Nuodėmes išpažinti nėra malonus veiksmas. Tačiau gėdos jausmo nebūtų tada, kai pagunda siūlo nusidėti. Jei nebuvo gėdos nusidėti, tai neturėtų būti gėda išpažinti nuodėmę.

          Pasakojime yra daug tiesos. Velnias slankiojo prie klausyklos. Jo buvo paklausta, ką šventoje vietoje veikiąs? Jis atsakė: ,,Kai atėmiau gėdą žmonėms, tai jie nusidėjo. Dabar jiems grąžinu gėdą, nes atėjo išpažinti nuodėmių“.

2.Baimė yra antroji kliūtis išpažintyje. Ne vienas prisipažįsta: ,,Prieinu prie klausyklos ir nežinau, kodėl bijau“. Ar baimė kyla dėl to, kad išpažinčių klauso griežtas kunigas? Jei nebuvo baimės nusidedant Dievui, tai neturėtų būti baimės pasisakant nuodėmes kunigui.

3.Puikybė nemėgsta žemintis, o išpažintyje reikia nusižeminti. Nenoras pasirodyti blogu paskatina slėpti nuodėmes. Tokia išpažintis neduoda dvasinės naudos. Svarbiau atsakomybė prieš Dievą, negu tuščias pasirodymas geru.

4.Pasitaisymo trūkumas. Tai paskutinė kliūtis gerai išpažinčiai. Nemalonu vėl ateiti prie klausyklos, kai gyvenime neįvykdytas pažadas pasitaisyti. Tada ateina mintis: ,,Kam Dievui žadėti ir meluoti? Kas man iš tų išpažinčių?“ Išvada, kad išpažintys paviršutiniškos ir nė karto nebuvo tikro pasiryžimo nebenusidėti.

Yra neprivaloma išpažinti mažas nuodėmės. Tačiau ne visuomet lengva atskirti, kuri maža, lengva ir kuri sunki nuodėmė. Todėl patartina išpažinti visa tai, kas slegia sąžinę. Per išpažintį reikia pasakyti ne tik nuodėmes, bet ir sunkių nuodėmių skaičių. Labai abejotina išpažintis, kai sakoma: ,,susikeikiau, melavau, šmeižiau, apgaudinėjau, nepadoriai elgiausi ir pan.“ Kodėl ji abejotina? Todėl, kad ji nieko nepasako.

Pavyzdžiui, yra skirtumas tarp melo juokaujant ir melo teisme, kai sprendžiamas artimo likimas. Negalima lyginti kelių eurų vertės vagystę su kelių tūkstančių eurų vagyste... Išpažįstant nuodėmes reikia parodyti savo dvasinę būseną ne juodinant save ir ne spalvinant. Dar reikėtų pasakyti nuodėmės aplinkybės, kurios nuodėmę padidina: pav. vagystė iš neturtingo žmogaus ar iš bažnyčios, įtraukimas į nuodėmę nepilnamečio ar psichiniai nesveiko.

Išpažintyje yra būtinas atvirumas su antgamtine intencija. Tai nebūna, kai ateina prie klausyklos tik pasikalbėti, pasiguosti savo vargais, ligomis, artimaisiais arba susipažinti su kunigu, koks jis per išpažintį –  geras ar blogas, arba ,,įsigyti“ klebono palankumą... Nebūna atvira išpažintis, kai stengiasi savo nuodėmes sumažinti arba pasakyti tyliai, skubiai, neaiškiai, kad kunigas neišgirstų, nesuprastų. Tai apgaulė, melas, nauja nuodėmė. Geroje išpažintyje būtina jausti savo kaltę ir laukti Dievo gailestingumo. Apaštalas šv. Petras perspėja: ,,Dievas išpuikėliams priešinasi, o  nuolankiesiems duoda malonę“ (1Pet.5,5). Reikia pastebėti, kad kunigas nėra įpareigotas klausinėti – tardyti penitentą. Todėl neatvirumas tik sau pakenkia.

Nors ne visiems sekasi trumpai, suprantamai, sklandžiai išreikšti savo mintis, bet per išpažintį nereikia kalbėti tiek, lyg išpažintis iš viso gyvenimo, o tepasako tik vieną kitą nuodėmę...  Tai vargina ne tik klausantį išpažinties kunigą, bet ir laukiančius eilėje. Taip pat nekartoti jau išpažintų nuodėmių, nebent nuo praėjusios išpažinties nepadaryta sunki nuodėmė.

Kunigas klausykloje – ,,dvasios tėvas, o jo užduotis – kiekvieną suprasti, padėti. Kai atsiranda dvasinių kančių, patartina išpažintyje ieškoti paguodos ir ištvermės, nes kunigas atstovauja Kristų, kuris pasakė: ,,Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu“.

Pasitaiko, kad atėjęs prie klausyklos kartoja formulę, kurią išmoko vaikystėje: ,,mamytės nepaklausiau“, ,,su kaimyno vaikais susimušiau“ ir panašiai, nors jam jau virš 50, 60 metų. Kiti, atėję išpažinties, tyli ir laukia, kad kunigas juos klausinėtų – tardytų. Iš tokios išpažinties nėra naudos, o tik kunigo varginimas.

Išpažinties klausantis kunigas privalo suprasti, kokia yra penitento dvasinė būsena. Todėl būtina pradžioje pasakyti, kada buvo išpažinties, kokia jo (jos) profesija, luomas, lytis, kad kunigas galėtų pritaikyti pamokymus, patarimus: vienaip sakys mokytojui, studentui, moksleiviui, motinai, kitaip – vedusiam ar vienuolei. Pavyzdžiui, kunigas duoda pamokymą, kuris pritaikytas moteriškei, o nuo klausyklos nueina vyriškis.

 Yra nevykęs posakis išpažintyje: ,,Užrūstinau Dievą šiomis nuodėmėmis“. Dievas nei rūstinas, nei pyksta, nes yra tobulas, teisingas ir labai gailestingas. Šv. Raštas pastebi: ,,Dievas yra meilė“ (1Jn. 4,8).

Visas nuodėmes pasakius, netinka tarti: ,,Viskas“. ,,Daugiau nenusidėjau“. Argi visos nuodėmės prisimintos, ar neliko užmirštų nusikaltimų?

Kai kunigas neaiškiai ar per tyliai duoda pamokymus ar paskirią atgailą, galima paprašyti, kad garsiau kalbėtų. Tačiau kas turi silpną klausą ar negirdi, tas išpažintį turėtų atlikti zakristijoje ar bažnyčios prieangyje, nes kunigas negali garsiai mokyti, užduoti atgailą.

Išpažintyje vengti tokių išsireiškimų: pakūta, griekas ir juos pakeisti: atgaila, nuodėmė ir t.t. Taip pat netinka kreiptis į kunigą: ,,Dieviškas tėveli, mano tėveli, tėveliuk“.

Kai kunigas Dievo vardu ir galia teikia nuodėmių atleidimą – išrišimą, dar kartą išreikšti gailestį: ,,Dieve, pasigailėk manęs arba Viešpatie, būk man gailestingas“. Nuo klausyklos nueiti tik tada, kai kunigas duoda ženklą – silpnai pabeldžia į klausyklos langelį. 

Po išpažinties seka padėka. Ją galima pareikšti maldaknygės tekstu, o dar geriau savo širdies kalba. Dar tiktų padėkos malda už kunigą, kuris suteikė vertingą patarnavimą.

Visiems pasitaiko pamiršti savo kai kurias nuodėmes ir jas prisimename nuėję nuo klausyklos. Jei buvo pamiršta netyčia, išpažintis gera.  Reikia tai pasakyti per sekančią išpažintį. Jei buvo pamiršta lengva nuodėmė, jos galima nebekartoti per sekančią išpažintį.

Išpažinties esmė reikalauja, kad kunigas per išpažintį paskirtų sakramentinę atgailą. Jos dydis turi atitikti nuodėmių sunkumui, didumui. Pav. kas pasisavino kito vertingą daiktą, turi grąžinti, kas šmeižtu pakenkė kito asmens geram vardui, privalo atšaukti. Kas šių reikalavimų neišpildo,  tam suteiktas išrišimas neturi vertės. Kartais kunigas skiria lengvą sakramentinę atgailą už sunkias nuodėmes, nes jis pats prisiima atlikti tą pareigą.

Reikia pastebėti, kad kunigo paskirtoji sakramentinė atgaila nėra paprastas geras darbas. Kunigas ją skiria Bažnyčios vardu. Kartu yra išpirkimas laikinos bausmės, kuri liko atleidus nuodėmes – amžiną bausmę. Todėl paskirtoji atgaila būtina atlikti. Gerai daro tie, kurie patys suranda galimybės Dievo teisingumui atsilyginti: malda, pasninku, gerais darbais, paaukotais kentėjimais... Prisiminkime Kristaus pasakymą: ,,Duokite vertingų atgailos vaisių“ (Mt 3,8).

Viena studentė rašė: ,,Išpažintį atlikus buvo taip lengva ir gera sieloje. Užmiršau viską, kas buvo sunkoka ir nepatogu“. Ji nusakė tai, ką jaučia po išpažinties daugelis žmonių. Tai pasitenkinimas, džiaugsmas, kad nuodėmingas žmogus vėl tapo Dievo vaiku.

Pasitaiko žmonių, kurie po išpažinties jaučia nerimą, baimę, kad ne viską tiksliai pasakė per išpažintį... Taip atsitinka nesveiko jautrumo žmonėms, kurie vadinami skrupulatais. Jie mato nuodėmes ten, kur jos visai nėra arba mato didelę nuodėmę ten, kur lengva nuodėmė. Atsiranda net kunigų, kurie negali eiti savo pareigų, nes bijo, kad jo duotas išrišimas bus negeras arba Mišiose neįvyks konsekracija... Toks sąžinės nerimas ir baimė kenkia sveikatai, ardo nervus, blogai veikia kraujo apytaką, tampa kliūtimi maldai, susikaupimui, dvasinei pažangai. Tokiems ligoniams reikia stengtis laiku pasveikti. Kaip? Aklas pasitikėjimas dvasios vadovu ir pareiga jo klausyti. Pav. Jei kunigas pasako: ,,Tu gali eiti prie Komunijos“, tai privalai klausyti, nors tau atrodys, kad ją priimsi šventvagiškai. Tad visuomet privalai klausyti nuodėmklausio, kitaip nepagysi iš skrupulų ligos.

Yra pasakyta – šimtą kartų geriau visai neiti išpažinties, negu ją atlikti šventvagiškai. O kada ji gali būti šventvagiška?  Tokia bus tada, kai laisva valia bus neišpildyta bent viena atgailos dalis:

1.     Visai nedaryta sąžinės sąskaita, nes nenorėjo prisiminti ir suskaičiuoti padarytų nuodėmių;

2.     Nebuvo jokio gailesčio dėl padarytų nuodėmių;

3.     Nebuvo noro pasitaisyti;

4.     Per išpažintį nuslėpta, nepasakyta sunki ar sunkios nuodėmės;

5.     Nebuvo išpildytos išrišimo sąlygos: neatlyginta artimui už padarytą skriaudą, neatšauktas šmeižtas ir t.t.

Kad išpažintis buvo negera, turi būti žmogui aišku, neabejotina, nes abejojant nėra sunkaus nusikaltimo. Jei darant nuodėmę nebuvo suprasta, kad tai sunki nuodėmė, tuomet išpažintis nebus šventvagiška, jei nepasakys jos per išpažintį.

Sielos būsena yra katastrofiška, kai po šventvagiškos išpažinties visos kitos išpažintys tampa blogos ir neatleistos nuodėmės. Dar prisideda sekančios šventvagiškos išpažintys ir priimtos šv. Komunijos. Tokiu atveju būtina skubiai atlikti gerą išpažintį iš viso to laikotarpio nuo paskutinės geros išpažinties. Tai atlikęs galės pasakyti kaip vienas karininkas prisipažino: ,,Jei būčiau žinojęs, kad taip lengva viską atitaisyti, tikrai nebūčiau nešiojęs sąžinėje tokios sunkios naštos“.

Yra labai naudinga generalinė išpažintis iš viso praėjusio gyvenimo. Ji  būtina šiais atvejais:

1.  Kai sąžinės ramybę drumsčia rimtos abejonės dėl praeities;

2.  Stojant į kunigų ar vienuolių luomą;

3. Mirties pavojuje, jei dar yra jėgų ir laiko. Tada yra brangiausia sąžinės ramybė, kuri užtikrina sielos laimingą amžinybę.

4. Kai gyvenime atsirado svarbios permainos: prieš vedybas, užbaigus mokslus...

     Tokia išpažintis yra nepatartina nesveikos, jautrios vaizduotės žmonėms, nes jiems sukeltų daugiau baimės.

Generalinei išpažinčiai reikia gerai pasiruošti per kelių dienų rekolekcijas, padalinus savo gyvenimą į laikotarpius: vaikystę, jaunystę ir t.t. Norint sau palengvinti, galime užsirašyti nuodėmes, bet po išpažinties tą raštą sunaikinti. Kitiems gali atrodyti, kad tokia išpažintis yra lyg aukštas kalnas, į kurį jie neįstengs užlipti. Tada mandagiai paprašyti, kad kunigas per išpažintį pateiktų klausimus...

Svarbiausia priemonė dvasiniam gyvenimui ugdyti – dažna išpažintis, nes ji griauna, kas yra bloga ir stato, kas yra gera. Tridento susirinkimas pareiškė: yra naudinga pasisakyti per išpažintį ir kasdienines nuodėmes. (14 ses.c.5). Kristus sakė nusidėjusiam žmogui: ,,Tavo nuodėmės tau atleistos“(Mt 9,2). Dažna išpažintis sielą atgaivina, sustiprina, paskatina. Nuo sąžinės tyrumo priklauso priimtos Komunijos vaisingumas. Tai gerai žinojo šv. Jonas Paulius II, kuris savo gyvenime kas savaitę atlikdavo išpažintį. Tačiau kas nėra uolus dvasios reikaluose, tam dažna išpažintis nedaug naudos duos. Dažną išpažintį turi lydėti kasdieninė sąžinės sąskaita ir gailestis už padarytas nuodėmes.

Pažymėtina, kad daugeliui gyvenimas nebūtų tragiškai pasibaigęs, jei jie būtų praktikavę atgailos – susitaikymo sakramentą ir stiprinęsi šv. Komunija.

Atsitinka kai kam, jog per didelis jausminis prisirišimas prie nuodėmklausio atneša daug kančių širdžiai ir ypatingos žalos sielai. Tik vienas Dievas vertas neriboto prisirišimo ir meilės. Tad atėjus prie klausyklos būtina kalbėti trumpai, aiškiai, nes kunigas skirtas ne vienai sielai. Jei laukia eilutė žmonių, tai ilgas kalbėjimas iš plepumo tiek kunigo, tiek penitento bus nusikaltimas artimo meilei.

Didžiausias XIX amž. pedagogas kun. Jonas Bosko savo oratorijoje globojo, auklėjo iš gatvės surinktus elgetaujančius vaikus, paauglius. Jis auklėjime nerado geresnės priemonės už dažną išpažintį, šv. Komuniją ir kasdieninę rožinio maldą. Kai paaugliai dažnai ir sąmoningai atlieka išpažintį, jie savo elgesiu teikia džiaugsmą tėvams ir kitiems. Jei jaunuoliai kas mėnesį atlieka išpažintį, jiems tikrai nereikia kreiptis pas venerinių ligų gydytoją. Jiems išpažintis – dvasinė kontrolė, per sąžinę nepraleidžia į sielą įvairių nešvarumų. Ir vedusiųjų laimė nesibaigtų tragiškai, jei vyras ir žmona dažnai eitų išpažinties. Gyvendami taikoje su Dievu, jie tikrai gyventų taikingai ir tarpusavyje. Jei visi žmonės dažnai eitų išpažinties, tai nebūtų reikalingi teismai, įkalinimai, kalėjimai.

Taigi, neįkainuojama palaima žmonėms – atgailos sakramentas. Tai didžiausia Kristaus dovana prisikėlus iš numirusiųjų. Pasaulyje nėra kitos tokios institucijos, kaip išpažintis, kuri pasitarnauja žmonių ir visuomenės gyvenimui. Tiesa, ji pareikalauja iš žmogaus aukos, nusižeminimo, nes reikia atskleisti sielos, sąžinės paslaptis kunigui – žmogui, kuris per kunigystės šventimus gavo dieviškus įgaliojimus, o per išpažintį Jėzaus vardu ir galia atleidžia nuodėmes.

Sveikas protas sako, kad nuodėmė negali likti nenubausta. Sunki nuodėmė sunaikina žmoguje Dievo atvaizdą, pasmerkia sielą amžinai bausmei, nes buvęs Dievo vaikas, tampa šėtono tarnu. Nuo to išgelbėja tik atgailaujančio išpažintis ir gautas nuodėmių atleidimas.

         Popiežius Pranciškus savo naujoje knygoje, skirtoje Gailestingumo metams, teigia: „Bažnyčia yra karo lauko ligoninė, kur gydymas yra suteikiamas visų pirma tiems, kurie yra labiausiai sužeisti“. Šiame kare pagrindinis mūsų priešas yra nuodėmė.

        Šv. Tėvas primena Jėzaus Kanoje įvykdytą stebuklą, kurį išprašė Marija iš savo sūnaus. Jėzus paverčia vandenį pačiu geriausiu vynu. Tai padaro naudodamas vandenį, kuris buvo reikalingos ritualiniam apsivalymui. Viešpats neišgauna vyno iš nieko, o panaudoja vandenį, kuris pilnas teršalų ir jį  perkeičia padarydamas švarų.

       Ši šv. Rašto scena yra Dievo gailestingumo iliustracija. Tas vanduo esu aš pats, suterštas nuodėmės. Man reikia pagalbos, kad pakilčiau. O gal savo laiką leidžiu ieškodamas krislo kito akyje, o užmirštu kasdieną pažvelgti į savo sąžinę, kur yra rąstai. Dievo gailestingumo darbai prasideda nuo mūsų suvokimo apie savo nuodėmingumą.

Ko reikia, kad sulauktume Dievo malonės? Popiežius atsako: „Pirmasis dalykas, tai frazė „Nebegaliu to pakelti!“ Noriu būti suprastas, pagydytas ir sulaukti atleidimo. Turiu pakilti, kad galėčiau tęsti savo kelią. ,,Sukurk man tyrą širdį, Dieve“ (Ps 51: 12).

 Bažnyčios tėvai moko, kad atgailaujanti širdis yra maloniausia dovana Dievui. Tai ženklas, kad esame sąmoningi dėl savo nuodėmių, padaryto blogio, savo menkystės ir dėl to, kad mums reikia atleidimo ir gailestingumo.

Pranciškus priminė Jono Pauliaus I žodžius: Viešpats kartais leidžia net ir dideles nuodėmes, kad mes po atgailos liktume nuolankūs, suvokdami savo pažeidžiamumą, ir negalvotume apie save kaip pusiau šventuosius ar pusiau angelus. Jei  suvokiame savo nuodėmingumą ir atgailaujame, tai Dievas parodo savo gydantį gailestingumą.

Žmonija yra giliai sužeista. Ji arba nežino, kaip užgydyti savo žaizdas, arba tiki, kad jų pagydyti neįmanoma. Žmonijai reikia gailestingumo ir atjautos. Mūsų eros trapumas yra tai, kad mes nebetikime, jog yra galimybė atpirkimui, rankai, kuri mus pakeltų, išgelbėtų, atleistų, užpildytų begaline, kantria, atleidžiančia meile ir pastatytų atgal ant kojų. Kardinolas Giacomo Biffi mėgdavo kartoti anglų rašytojo G. K. Chestertono žodžius: „Kai žmogus nustoja garbinti Dievą, tai vietoje Jo jis pradeda garbinti viską.“ Šiandien žmonės bando rasti išganymą visur, kur tik gali“ – rašo savo knygoje popiežius Pranciškus. Anot jo, šiandieną Bažnyčia turi būti mobili karo lauko ligoninė, kurioje žmonės gautų gydymą tiek nuo smulkių, tiek nuo didelių sužeidimų: „Ji siūlo pirmąją pagalbą ir neatidėliotiną rūpestį, kad kariai nemirtų.“ Tie kariai, tai mes, kurie kovojame su nuodėme.

Popiežius Pranciškus daug dėmesio savo knygoje skiria išpažinčiai. Anot jo klausykla yra pagrindinis ginklas kovoje su nuodėme. Klausykla yra ta vieta, į kurią žmogus gali nesislėpdamas atnešti visą save – sužeistą, netobulą, net pasibjaurėtiną sau pačiam. Pranciškus pabrėžia, kad nėra tokios nuodėmės, kuri būtų neperžengiama Dievo gailestingumui.

Pontifikas kviečia visus kunigus eiti pas kiekvieną nusidėjėlį, kad jis būtų išklausytas. Jei kunigas negali suteikti tikinčiajam išrišimo, tai bent privalo suteikti palaiminimą ir būtų paskatintas siekti Dievo gailestingumo.

Popiežius atsako į klausimą, jei galiu melstis tiesiogiai Dievui, o ne per tarpininką, tai kodėl gi taip pat nėra ir su išpažintimi? „Jei su savo broliu nesugebam kalbėti apie savo klaidas, tai tikrai nesugebėsim apie jas kalbėtis su Dievu. Mes esame socialinės būtybės, atleidimas turi socialinių padarinių; mūsų nuodėmės sužeidžia žmoniją, mūsų brolius, seseris ir visuomenę kaip visumą. Išpažinti nuodėmes kunigui yra būdas savo gyvenimą patikėti į rankas kito žmogaus, kuris veikia Jėzaus vardu ir galia“, – teigia Pranciškus.

Popiežius dar perspėja. Klausykla nėra cheminis valymas, tiesiog nuvalantis visas mūsų dėmes. Lyg nusivilktume nuodėmę kaip kokią purviną striukę ir atiduodame į specialisto rankas. „Nuodėmė yra daugiau nei dėmė. Nuodėmė yra žaizda – ją būtina prižiūrėti, gydyti“, – teigia popiežius. Kitaip tariant, nuodėmė reikalauja ne magiško kunigo mostelėjimo ir pareiškimo, jog viskas atleista, o mūsų pačių nusižeminimo, prisipažinimo, pastangų kovoti padedant Jėzui Kristui.

Yra iškalbingas pavyzdys, kuris pasakoja apie saleziečių kunigą Enrico Pazzoli. Jis klausdavo Viešpaties, ar nėra perdaug gailestingas visiems nusidėjėliams. Jis atsistodavo prieš altorių ir pareikšdavo: „Viešpatie, atleisk, jei aš atleidau per daug. Tačiau tu esi tas, kuris įsakei atleisti atgailaujančiam ne septynis, o septyniasdešimt septynis kartus, t. y. visada.

Apaštalui Petrui, vienos nakties metu triskart išdavusiam savo mokytoją, Kristus patikėjo ganyti savo avis. Pranciškus primena kiekvienam mūsų –  prieš teisdami kitą, kad visada atmintume savo nuodėmingumą ir mums patiems reikalingas gailestingumas.

Popiežius Pranciškus buvo kaltinamas, kad, plaudamas kaliniams kojas, jis pamynė teisingumo principą. Savo knygoje jis pabrėžia, jog nedera painioti teisingumo su gailestingumu. Jis nereiškia, kad mes privalome atverti kalėjimų duris ir į laisvę paleisti visus, kurie padarė sunkius nusikaltimus. „Tai reiškia, kad mes privalome padėti tiems, kurie parkrito, vėl pakilti. Sunku tai padaryti praktikoje, ir mes visam gyvenimui siunčiame žmogų už grotų, vietoj rasti jam vietą visuomenėje“.

Popiežius ragina būti neprisirišus prie įstatymo raidės, užmiršus meilę, nebūti tais, kurie teisia kitą, žvelgdami į jį iš nepasiekiamų teisuoliškumo pozicijų. Kviečia peržengti sienas kaip jas peržengė Jėzus, keliaudamas pas raupsuotuosius, o jie, remiantis Mozės įstatymu, turėjo būti atskirti nuo miesto. Esame kviečiami sekti Kristumi, o Kristus į žmonių kančias niekada nežvelgė kaip rūstus teisėjas, kaip abejingas stebėtojas. Žmonių nelaimės jį jaudino, palietė jo širdį.

Pranciškus kartoja – privalome smerkti nuodėmę, tačiau turime apkabinti nusidėjėlį. Žmogus nėra lygus nuodėmei, kurią padarė. Tai didžioji gailestingumo žinia – mūsų nuodėmės gali būti pagydytos, galime iš jų išbristi. Įstatymai reikalingi, nes jie yra teisingumo įgyvendinimo priemonė. Tačiau gailestingumas yra daugiau nei paprastas žmogiškasis teisingumas.

Vienų pamaldų metu popiežius Pranciškus tarė: „Nusidėjėliams – taip, korumpuotiems – ne!“ Nes korupcija yra tokia nuodėmė, kuri yra paverčiama sistema, tampa gyvenimo būdu. Jiems nebereikia atleidimo ir gailestingumo, nes jie pateisina save ir savo elgesį.

Korumpuotas žmogus, priešingai nei nusidėjėlis, užsidaro malonei. Jis visą laiką ieško, kaip apeiti įstatymus, moralines normas savo paties ir kitų orumo sąskaita. Viešai jis gali būti didis moralės gynėjas, kai kalbama apie kitų pasmerkimą ir savo interesų gynimą, tačiau visa tai sulaužys, jei jam pasirodys patogu siekiant asmeninės naudos.

Jei nuodėmė kartojama, tai gali atvesti į korupciją ne kiekybiškai, bet kokybiškai – susiformuoja įpročiai, kurie apriboja galimybes meilei ir sukuria apgaulingą savipakankamumo jausmą.  Korumpuotas žmogus supyksta, kai pavagiama jo piniginė. Jis skundžiasi menku saugumu gatvėse. Tačiau jis apgaudinėja valstybę vengdamas mokesčių arba atleidžia darbuotojus kas tris mėnesius, kad nereikėtų jų samdyti neterminuota sutartimi, arba verčia juos dirbti nelegaliai“.

Popiežius pasakoja apie kunigą Carlosą Duartę Ibarrą. 1953m. jį sutiko savo parapijos bažnyčioje minint evangelisto Mato iškilmę, kai jam buvo 17 m. Atlikęs išpažintį jis pajautė Dievo gailestingumą. Vėliau jis verkė sužinojęs, kad kitais metais kun. Ibarra mirė. Ši istorija parodo, kad Dievas šiame pasaulyje gali veikti tik per žmones, per kuriuos reiškiasi Dievo gailestingumas. Kitų kelių nėra.

Kita istorija apie moterį, kurią kartu su vaikais paliko vyras. Moteris tik kelis mėnesius per metus sugebėdavo rasti pastovesnį darbą. Ji pardavinėjo save, kad galėtų išmaitinti vaikus. Pranciškus tuo metu Argentinoje vadovavo vienai Jėzuitų kolegijai, į kurią pagalbos kreipdavosi ir minėta moteris. Popiežius pasakoja, kaip per vienas Kalėdas moteris jam paliudijo, kad didžiausia dovana jai buvo ne maisto davinys, o tai, kad kunigas ją, prostitutę, vis dar vadino senjora. Neatėmė iš jos žmogiškojo orumo, nenurašė jos, nepasmerkė. Kartais žodis gali būti didesnė dovana nei taip reikalingas daiktas, nei duona. Kartu tai ir pamoka, kaip turime bendrauti su žmonėmis brangindami jų prigimtinį orumą.

Šie asmeniniai popiežiaus liudijimai yra paskata mums susimąstyti apie tai, kaip konkrečiai mūsų gyvenime reiškiasi Dievo gailestingumas. Knygos pabaigoje Pranciškus primena septynis gailestingumo darbus kūnui: pamaitinti išalkusįjį, pagirdyti ištroškusįjį, aprengti vargšą, suteikti pastogę piligrimui, aplankyti sergantįjį, aplankyti įkalintąjį, palaidoti mirusįjį. Yra ir septyni gailestingumo darbai sielai: patarti abejojančiajam, pamokyti nemokantįjį, sudrausminti piktą darantįjį, paguosti nuliūdusįjį, atleisti įžeidimus, būti kantriam su erzinančiais žmonėmis, melstis už gyvuosius ir mirusiuosius. Kiekvienas sau galime atsakyti, ką ir kiek padarėme.

„Bažnyčia atskleidžia savo motiniškąją pusę, savo motinišką veidą sužeistai žmonijai. Ji nelaukia, kol sužeistieji pasibels į duris, ji ieško jų gatvėse, ji juos surenka, apkabina, rūpinasi jais, kad jie jaustųsi mylimi“, – kalba popiežius. O kas yra Bažnyčia? Ne pastatas, o mes, kurie į tą pastatą susirenkame. Ne tik kunigai, bet ir mes, kurie meldžiamės kartu su jais. Mes esame tie, kurie skatinami eiti į gatves, kad ir kiti išgirstų pratarmę: „Tu pasilenkei virš mūsų žaizdų ir mus pagydei suteikdamas vaistus, stipresnius nei mūsų sielvartas, gailestingumą, kuris yra didesnis nei mūsų kaltės. Šiuo keliu net ir nuodėmė, dėka tavosios nepajudinamos meilės, tarnavo kaip priemonė pakylėti mus į dieviškąjį gyvenimą.“Apie dangiškąjį garbės, laimės gyvenimą šv. Paulius pasakė: ,,Ko akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, nei žmogaus širdis nepatyrė, tą Dievas prirengė tiems, kurie jį myli“. Nusikaltęs žmogus tai pasiekti negali, nes jį skiria nuodėmės. Vienintelis būdas tai atsiekti – atgailos sakramentas, kai kunigas po išpažinties taria dieviškos galios žodžius:

Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę.

AŠ TAVE IŠRIŠU IŠ TAVO NUODĖMIŲ VARDAN DIEVO TĖVO, IR SŪNAUS,   +   IR  ŠVENTOSIOS DVASIOS“.

Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis sugrįžo iš trečiojo kryžiaus karo. Jis buvo narsus, bet neatsargus. Keliavo per markgrafo Leopoldo V žemes, o su juo kare buvo susipykęs. Markgrafas pasinaudojo galimybe jam atkeršyti. Jį suėmė ir uždarė į pilies požemius. Ričardui išsigelbėti nebuvo jokios vilties, nes niekas nežinojo, kur jis dingo. Jo mylimiausias dainius Blondel išvyko ieškoti savo valdovo. Keliavo per visą Vokietiją, aplankė daug pilių ir prie pilies langų giedojo karaliaus mėgstamą` giesmę, pritariant arfa. Taip keliaudamas atvyko prie Trifelio pilies. Kai užgiedojo įprastą giesmę, staiga išgirdo klausimą: ,,Ar tai tu, mielas Blondel? Išvaduok mane iš baisaus kalėjimo...“ Blondel pasirūpino savo valdovo išpirkimu ir karalius Ričardas atgavo laisvę.

Šis istorinis įvykis vaizduoja žmogaus gyvenimą. Kai silpnas žmogus palieka saugų Dievo įsakymų kelią, jis tampa amžinojo priešo – šėtono auka ir savo gyvenimo dienas leidžia nuodėmės kalėjime. Per pasaulį keliauja didysis Gelbėtojas – Jėzus Kristus ir ieško nuodėmės kalinių, kuriems taria: ,,Aš esu gerasis Ganytojas, kuris atiduoda gyvybę už savo avis“.

Laimingos sielos, kurios išgirsta ir supranta šią kalbą.

Nežinomo autoriaus knygelės santrauką padarė ir popiežiaus Pranciškaus  knygos pagrindines mintis atkėlė kan. Br. Šlapelis