Gavėniai žodžiai

                           

                                       Atvelykis - APAŠTALAS TOMAS IR AŠ

Šventiškos nuotaikos jau praėjo, bet dar giedame „aleliuja" ir kalbame apie velykinį džiaugsmą, kuris privalo tęstis ilgai. Kaip įprasta, bėgančios dienos neša tolyn visa, kas prieš savaitę gaivino kiekvieno širdį.

Velykų nuotaikas gaivina Evangelijos pasakojimas apie apaštalą Tomą. Jis tik aštuntąją dieną po Jėzaus prisikėlimo tapo tikinčiu ir uoliu Kristaus liudytoju. Tomas visiems laikams palaimino tuos, kurie artėja prie Dievo per abejones tikėjime ir nepa­sitiki kitų atsivertimais.

Evangelistas teigia – apaštalai po Jėzaus mirties iš baimės užrakino ne vien kambario duris, bet užrakino ir širdis. Dažnai atsitinka, kad baimės valandomis susiaurėja širdis, ap­temsta akys, o apkursta ausys. Akla, kurčia baimė neregi, negirdi, netiki ir neturi jokios vil­ties. Aklai baimei visur atrodo didžiausia grėsmė.  Ji žmogų sukausto. Jis nebejuda arčiau kito žmogaus ir Dievo. Tada lieka tik aimanuoti, verkšlenti, skųstis...

Tikrai bailūs buvo apaštalai po Jėzaus mirties. Jie bijojo Jeruzalės šventyklos vadovų ir nebegalėjo džiaugtis. Ir štai į to­kią padėtį patekusiems apaštalams pasirodė prisikėlęs Kristus. Jis tarė: „Ramybė jums!". Pasakęs šiuos žodžius, Jis parodė savo pervertas rankas ir atvirą šoną.

Jie  labai nudžiugo, nes pamatė savo Viešpatį esantį gyvą. Tačiau Jėzus atėjo atnešti ne vien ramybės,  bet dar daugiau. Jis tarė: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu" (Jn 20, 21). Su Jėzumi praleisti keleri metai įgavo prasmę: būti siunčiamu ir veik­liu, o ne dairytis atgal.

Kur anuomet Jėzus pasiuntė savo apaštalus? Į Jo priešininkų pasaulį, į Romos imperijos platybes.  Kur Jis mus siunčia šiandieną? Į nuodėmes pamėgusį pasaulį, kur nuolat pasireiškia neapykanta Kristui ir Jo įsteigtai Bažnyčiai.

Pasveikinęs apaštalus Kristus kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos" (Jn 20, 23

Dievas įkvepia ir mums galią truputį netekti savęs ir atleisti tai, kad kito būtų daugiau. O kai kito bus daugiau, tai ir mūsų šalia jo bus daugiau.

Austrų vyskupas J.Vėberis straipsnyje apmąsto apie bažnytinį ateizmą. Rašo apie tokį ateizmą, kuris dažnai pasitaiko tarp krikščionių Bažny­čioje, apie kunigų ir pasauliečių ateizmą.  Kaip galima kalbėti apie bažnytinį ateizmą?

Pasirodo, kad vyskupo pastebėjimu galima. Bažnyčia negyvena tikėjimu, kaip Dievo malone ir dovana. Bažnyčia tampa panaši į paslaugų biurą, kur jos nariai nori dik­tuoti, primesti savo įsitikinimus, net reikalavimus.

Kai pirmą kartą Jėzus atėjo pas apaštalus, nebuvo su jais Tomo. Kai Jėzus atėjo antrą kartą, Jis atkreipė dėmesį į Tomą. Jam nepriekaištavo, bet pasakė: „Tomai, įdėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pa­kelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebūk netikintis - būk tikintis" (Jn 20, 27).

Evangelija primena: Jėzus ­atėjo nepanaikinti savųjų baimės, kad jie viešpatautų, bet kad jie gelbėtų ir įgyvendintų Jo Testamentą.  Aš ir atėjau kvies­ti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių. Palaiminti, kurie tiki ir įgyvendina šiuos žodžius.

Kai prisimename apaštalą Tomą, visuomet  kreipiame dėmesį į jo norus: pa­liesti Jėzaus šoną, įdėti pirštus į jo žaizdas. Jis nepalietė Kristaus žaizdų, nes jį apgaubė Prisikėlusiojo šviesa. Jam viskas pasidarė aišku, kai pamatė prisikėlusį ir gyvą Jėzų. Mes elgiamės priešingai. Tikime nepamatę, bet įtikėję norime pamatyti, paliesti. Jei taip neįvyksta, skundžiamės, kad mūsų tikėjimui trūksta matomų stebuklų.

Yra krikščionių, kurie reikalauja iš Dievo stebuklingų ženklų, nuostabios ir pasto­vios pagalbos. Todėl mūsų tikėjimas yra svyruojantis, trapus, neatbaigtas, susijęs su emocijomis, nusivylimais, įpročiais. Dažniausiai tokiame tikėji­me pritrūksta Dievo, kuris rodo pervertas savo rankas ir šoną. Nesugebame pastebėti, kad prisikėlęs Viešpats teberodo savo meilės ste­buklus ir nori matyti gyvą mūsų tikėjimą. Jis laukia iš savo tikinčiųjų, kad tikėjimas pasireikš­tų kasdieną elgesyje, darbuose, o sutinkantys mus turi teisę pasiteirauti: ar Kristaus prisikėlimas ką nors pakeitė mūsų gyvenime?

Mes esame palaiminti, nes įtikėjo­me nematę. Dievas su mumis ir globoja mus. Mes esame pa­šaukti nenuvilti kitų, trokštančių išgelbėjimo.

Velykų linksmybėms tolstant visada parodomas Tomas, kuris norėjo apčiuopiamų įrodymų ir nenorėjo pasitikėti draugų žodžiais. Kai buvo pranešta apie Lozoriaus mirtį Jėzus pasakė: „Eikime pas jį", tada Tomas pasakė: „Eikime ir mes nu­mirti su juo". Jis nesuprato, kad kalbama apie Lozoriaus atgai­vinimą, o ne jo mirtį. Prie Paskutinės Vakarienės stalo atsisveikinimo kalboje Jėzus minėjo savo išėjimą: „Kur aš ei­nu, jūs žinote kelią" (Jn 14, 4).

Tada Tomas replikavo: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?" (Jn 14, 5). Per Velykas jis vėl išsišoko. Kai apaštalai meldėsi, budėjo aukštutiniame kambaryje, Tomas kažkur blaškėsi. Viešpaties apsilankymą pamatę jo bičiuliai  pasidžiaugė Tomui, o jis įžūliai pareiškė: „Jeigu aš nepamatysiu... ir nepalie­siu jo šono - netikėsiu" (Jn 20, 25).

Tomo išdidumas, puikybė reikalavo jam vienam skirto ženklo. Jėzus atėjo antrą kartą, parodė jam rankas ir šoną. Tada jis sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!" (Jn 20, 28) Tikinčiu jis tapo per prievartą.

 Pasirodo, kad Tomas yra nepakeičiamas mūsų Velykose ir daug reikalingesnis nei kiti Evange­lijos personažai, nes esame su Tomu aštuntosios dienos žmonės liturgijoje, kasdieny­bėje, su  savo abejonėmis, pasipiktinimu.

Atvelykio sekmadienį Tomą sveikina bro­liai ir seserys, kurie vėluoja į Velykų džiaugsmą ir vilties šventes. Tebūna jis mūsų globėjas ir teatleidžia, kai jį pravardžiuoja tie, kurie nepažįsta dvasinės nakties.

Tad kantriai, su meile pažinkime Tą, ku­ris nugalėjo mirtį, nuodėmę ir prisikėlė. Galiausiai kartu su Tomu tarkime: „Mano Viešpats ir mano Dievas!" Jei jis mums viskas, tai mes nieko daugiau nestokojame.     Amen.

                               DID.  ŠEŠTAD. NUKRYŽIUOTASIS IR MES 15

Per Gavėnią stebėjome Kristaus žengimą į Golgotą ir artėjimą į mus. O mes ar artėjome į Jį? Ar Jis tapo mūsų asmeninio gyvenimo vadovu ir Mokytoju?

Tikriausiai nepriklausome prie tų, kurie išsigina Dievo. Dabar ne sovietmetis, kada ne vienas taip darė. Taip pat nepriklausome tiems, kurie abejingi religiniam tikėjimui. Nebūtume atėję į Didžiojo Šeštadienio pamaldas. Bet ar mes nepriklausome tiems, kurie klaidingai supranta Kristaus tikėjimą ir tikinčiojo pareigas sąžinei, Dievui, Bažnyčiai?  Štai kas svarbu, ar nepriklausome tiems, kurie vis dar tebegalvoja, kad Dievas yra lyg koks mūsų tarnas... Mums prireikė kažko. Mes meldėme ir tikėjome tuoj pat tai gauti. Jei mūsų prašymas buvo neišklausytas, mes nebenorime melstis.  Tai didžiausia mūsų klaida ir nelaimė. Jei norime pasiekti Dievo palaimos, tai mūsų centras turi būti Dievas, o ne mes patys ar dar kas nors.

Kai kas atsisako Kristaus ir Jo įsteigtosios Bažnyčios, kai  sužlunga viltys, ištinka nepasisekimas, netektis, artimo žmogaus mirtis. Taip atsitinka, nes jie neturi tvirto pagrindo gyvenime ir mirtyje. Kas priklauso prie tų, kurių sąžinę spaudžia nuodėmių našta, tas pats yra kaltas. Tokiam tinka pranašo Elijo žodžiai: ,,Kaip ilgai jūs svyruosite į abi puses?“ (3 Kor 18,21).

Kai į upelį suteka dirvų užterštas vanduo, jis nebūna tyras ir skaidrus. Jei žmogaus širdis linksta visur, kur tik jis panori, tai jam nebėra ramybės, laimės. Kai žmogus visa siela stengiasi siekti Dievo, Jį geriau pažinti, jam tarnauti, tai jis yra gerame kelyje, prisikėlimo kelyje. Tokiam nebereikia Dievo buvimo įrodymų. Jo nepalauš skausmas, vidinės ir išorinės pagundos. Kol nebus šio supratimo apie Dievą, tol tikėjimo neišlaikys nei pamaldų puošnumas, nei vargonų muzika, nei gražūs giedojimai, nei nuostabus religinis menas. Tikroji laimė ir gyvenimo stiprybė glūdi tampriame susijungime su Dievu.

 Kristaus sekimo knygoje parašyta: ,,Tu būsi tiek vertas, kiek atsiversi prieš Dievą, nedaugiau ir nemažiau“.

Kristaus auka Golgotoje  – tai jėgų šaltinis mūsų pasiaukojimui. Kas nori surasti Išganytoją, tas turi prisiminti ir apmąstyti Kristaus kančią.

Tris valandas tęsiasi Jėzaus kančia ant kryžiaus. Išteka vis daugiau kraujo, kuris nudažo kryžių, žemę ir nuplauna sielas... Jis susimaišo su Abelio krauju, pranašų, nekaltų Betliejaus berniukų krauju, krikščionybės kankinių krauju, negimusių nužudytų kūdikėlių krauju ir maldauja: ,,Tėve, atleisk jiems, nes jie žino, ką darą“. (Lk 23,34).

Tačiau dar didesni buvo Jėzaus sielos skausmai: apaštalas Judas išdavė, kiti apaštalai išbėgiojo, visų vyriausias iš jų Petras tris kartus viešai išsigynė. Liko tik Motina, apaštalas Jonas ir kelios moterys. Aplink kryžių vien priešai. Skaudžiai plakė Jėzų Kristų žmonių pajuoka, pasityčiojimai ir piktžodžiavimai. Bet tai ne viskas. Labiausiai Kristų kankino žmonijos nuodėmės. Kaip mes jaustumės, jei ant mūsų užgriūtų visų amžių ir visų žmonių nuodėmės? Jėzų prislėgė nuodėmės nuo rojaus laikų iki paskutinio teismo. Todėl Jis meldėsi: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27,46).

Žmonių meilė užgęsta skausmuose, o Jėzaus meilė didėjo kančioje. Labiausiai Jis mylėjo, kai buvo prikaltas ant kryžiaus. Gal Jis tikėjosi iš mūsų didesnės meilės, didesnės padėkos ir ištikimybės. Ne. Jis kaip Dievas žinojo, kad žmonės atsilygins nedėkingumu, neištikimybe, net neapykanta.

Jėzus dėl mūsų padarė kelionę iš dangaus į žemę, iš Betliejaus į Kalvariją, nuo Motinos kelių ant kryžiaus.  Padarykime ir mes kelionę: jei nuodėmės slegia sąžinę, artimiausiu metu atlikime išpažintį. Jis atleido piktadariui paskutinę jo gyvenimo minutę ir pažadėjo: ,,Dar šiandien tu su manimi būsi rojuje“.

Kai mums kas nors pasiūlys naują tikėjimą. O tokių vis pasitaiko: ateina, gražiai kalba, cituoja šv. Rašto žodžius. Jie ateina nekviesti ir pasiūlo naujus dievus. Jiems drąsiai atsakykime prancūzų politiko Talleyrando žodžiais: ,,Už savo siūlomą programą, naują tikėjimą, naujovišką gyvenimą tu sutik pirma numirti, kaip mirė Jėzus Kristus, tada ir aš pagalvosiu. Dabar gi aš esu Kristaus ir su Kristumi. Jam vienam gyvenu, su juo kenčiu ir mirsiu, kad taip pat kaip Jis prisikelčiau amžinam gyvenimui ir džiaugsmui“. Amen.

                                 
                                DIDYSIS PENKTADIENIS 15.

  

    Priešų pavergtai Izraelio tautai Dievas siuntė stipruolį Samsoną, bet jo žmona Dalila išdavė jį pilistimams. Priešai jį prirakino prie dviejų kolonų, kurios laikė dideles namo lubas ir net visą pastatą. Samsonas meldė Dievą: ,,Viešpatie, atsimink mane ir sugrąžink man pirmykštę stiprybę, kad aš atkeršyčiau savo priešams”./Teis.16,28/. Po maldos Samsonas išsitempė ir sujudino kolonas. Griuvo didžiulis namas, palaidodamas iš baimės ir mirties siaubo klykiančius pilistimus. Samsonas ir jo tauta triumfavo,  nes nebereikės vergauti pilistimams.

Dievas Tėvas pasiuntė savo Sūnų Jėzų Kristų gelbėti žmonijos iš pragaro nelaisvės. Bandykime dabar sugretinti: Dalila, tai žydų sinagoga, kuri Jėzų išdavė priešams. Fariziejai, Rašto žinovai, akla žmonių minia džiūgavo, kai pamatė nukryžiuotą Jėzų. Prisikeldamas iš numirusiųjų Jėzus supurto dvi kolonas: sinagogą ir pagonybę. Jos žūsta, o Jėzaus pasakytas žodis ant kryžiaus ,,Išsipildė”– per visus amžius aidi galingu pergalės šauksmu ,,Aleliuja”.

Paskutiniai Samsono žodžiai buvo ,,kad aš atkeršyčiau savo priešams”. Kokie buvo  paskutiniai Jėzaus žodžiai pasakyti ant kryžiaus? ,,Mano Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro? /Lk.23,38/.

Priešų neapykanta pasmerkė Jėzų prikalti ant kryžiaus. Bet jiems tai buvo per mažai. Jie pradėjo niekinti ir šmeižti Jėzaus dievystę. Jie kartojo: ,,Jis pasitikėjo Dievu, tegul dabar jį išvaduoja, jei nori; nes jis yra sakęs: aš Dievo Sūnus. Kitus išgelbėjo, pats savęs negali išgelbėti”. ,,Tegul dabar nužengia nuo kryžiaus ir mes Juo tikėsime”.       

Priešams neužteko iškankinti Jėzaus kūną.  Jie su pragariška neapykanta kankino ir Jo sielą. O kaip tada elgėsi Jėzus?  Ant kryžiaus Jėzus pasakė atleidimo žodžius, kurių neužmiršta žmonija per amžius: ,,Mano Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro”/Lk.23,38/. Savo kančioje Jis patvirtino anksčiau sakytus žodžius: ,,Mylėkite savo priešus, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia… kad būtumėte vaikai jūsų Tėvo, esančio danguje, kuris leidžia saulei tekėti ant teisiųjų ir neteisiųjų”/ Mt. 5,44-45/.

Išganytojo meilė priešams, malda už juos apšvietė dešiniojo piktadario sielos gelmes. Paskutinę gyvenimo minutę jam gimė viltis ir tikėjimas amžinybe. Jis prisipažino, kad yra blogai padaręs, nusipelnęs bausmės ir, įsidrąsinęs, Jėzaus paprašė: ,,Atsimink mane, kai nueisi į savo karalystę”. Jėzus Kristus nenusigręžė nuo didžiausio nusidėjėlio. Atgailaujančiam piktadariui tarė: ,,Sakau tau, dar šiandien tu su manimi būsi rojuje”. Jo meilė žmonėms pamatė piktadario sieloje gerumo kibirkštėlę.

Viešpats taip elgiasi per visus amžius su kenčiančiais, palūžusiais, viltį praradusiais. Todėl kol plaka žmogaus širdis, tol nėra vėlu jam pasitaisyti. Jeigu norės,  žmogus išgirs Jėzaus tariamus žodžius: ,,Dar šiandien tu su manimi būsi rojuje”. Taigi, negalima smerkti ir nuteisti žmogaus, kol jis dar gyvas ir jo nenuteisė Dievas. Viešpats teisia tada, kai žmogus atsistoja amžinybės šviesoje.

Jėzus savo kančioje buvo vienas. Visi apaštalai buvo jį palikę. Prie jo buvo tik Motina, mylimiausias mokinys Jonas ir kelios moterys. Kad Motina neliktų visai vieniša, Jėzus jai  priskyrė savo mokinį Joną. O jam tarė: ,,Štai tavo motina”.

Tą skausmo valandą Motinos širdies kančią galėjo palengvinti tik naujas rūpestis: globoti apaštalus ir jauną Kristaus įsteigtą Bažnyčią.

Žmogaus širdį palaužia ta kančia, kai jis  mato tik savo kentėjimus ir skausmą. Marija kentėjo su savo mylimu Sūnumi, kentėjo už visą žmoniją. Todėl ji ir nepalūžo.

Žmonių gyvenime atsitinka, mirtis pašaukia iš jų tarpo brangų artimą žmogų ir jie nebeturi kam parodyti savo meilės. Tačiau Dievas neretai parūpina kitą žmogų, kuriam reikalinga jų rūpestis ir meilė.

Kristus nešė kryžių su visų amžių, visų žmonių, įvairiausių rūšių nuodėmėmis. Nuplaktas, apspjaudytas, erškėčiais vainikuotas nešė kryžių į Kalvarijos kalną. Nukryžiuotas pajuto visu kūnu ir siela troškulį ir jo sukepusios lūpos tarė: ,,Trokštu”. Tuo jis parodė, kad yra ne tik Dievas, bet ir žmogus, mūsų brolis. Skausmo, apleidimo valandą Jis šaukė: ,,Mano Dieve, kodėl mane apleidai?” Ir mes neretai šaukiame iš nevilties ir skausmo: ,,Dieve, už ką man tokie kentėjimai?” Tada atsiminkime Jėzaus pasakytus žodžius: ,,Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją”. Kaip Jis kentėjo,   taip ir mes kitaip negalime.

Kristaus kryžius, kurį šiandieną iškilmingai pagerbiame, yra nepajudinamas. Aplink jį mūsų įvairiausi kryželiai: ligų, skausmo, išmėginimų, juodos nedalios... Juos pripildo prasmės Jėzaus paskutiniai žodžiai: ,,Išsipildė”. ,,Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią”.

            Ir mes išpildykime Tėvo valią. Amen.  

                             Did. Ketvirtad. MEILĖS ŽENKLAI

   

Rašytojas Albert'as Reinecke savo ap­sakyme „Tikroji meilė" vaizduoja tragišką meninin­ko Ambrozijaus likimą. Jis buvo nupiešęs labai daug įvairių paveikslų, bet dar norėjo pavaizduoti tikrąją meilę. Tačiau kas ją galėtų įkūnyti? Ilgai galvojo ir nusprendė nupiešti motiną. Ne, tai nebus tikroji meilė. Yra motinų, kurios žudo savo vaikus arba jų išsižada, atiduoda kitiems au­ginti. Menininkas Ambroziejus tikėjo, kad tikrąją meilę bus radęs savo mylimosios asmenyje. Nupiešė paveikslą, kuriame pavaizdavo savo sužadėtinę. Šis paveikslas visiems labai patiko ir menininkas gavo premiją parodoje. Kartą ta moteris labai apvylė Ambrozijų. Jis nubėgo į parodą, nukabino nuo sienos savo paveikslą ir jį sudraskė. Po to jis klajojo gatvėmis ir kartojo: „Aš ieškau tikrosios meilės!"

Daug laiko praėjo ir nieko nesigirdėjo apie tą menininką. Jis paseno, pražilo ir vieną dieną jį rado dirbtuvėlė­je negyvą prie didžiulio paveikslo, kuriame buvo pavaizduotas Kristaus nukryžiavimas. Buvo nuostabiausios Kristaus akys, kurios su begaliniu gerumu maldaujan­čiai žvelgia į dangų. Menininkas po paveikslu užrašė: „Tikroji meilė!"

Susirinkome šį vakarą prisiminti Viešpaties Paskutinės va­karienės, kuri visiems liudija apie tikrąją, dievišką meilę. Štai Viešpats plauna savo mokiniams kojas. Tai didžiausio nusižeminimo išraiška. Kojų plovimas primena visą Jėzaus gyvenimą, kuris buvo tarnavimas ir meilė kitiems. Žy­dų supratimu, kojas plauti kitiems - tai vergo ir svetimšalio darbas.

Paskutinėje vakarienėje sa­vo apaštalų kojas plauna ne vergas, bet Dievo Sūnus Jėzus. Jis nuplovė kojas ir Judui, kurio išdavystę kaip Dievas gerai žinojo.

Apaštalams tai buvo negirdėta ir neįprasta. Jie negalėjo pakelti tokio nusižeminimo. Petras ener­gingai protestavo. Bet Jėzus norėjo aiškiai parodyti, kad visas Jo gyvenimas – tarnavimas, nusižemi­nimas, auka.

Taip Kristus norėjo pamokyti mus visus, kaip turime gyventi ir panašiai elgtis. Tai reiškia, kad pri­valome tylėdami vienas kitam tarnauti, broliškai ir seseriškai vienas kitą mylėti. Kristaus pavyzdys įpareigoja mus sekti jį, jei esame Jo sekėjai.

Pop. Pranciškus, būdamas kardinolu Argentinos sostinėje, didįjį Ketvirtadienį plovė kojas Aids liga sergantiems.  Tai buvo tikrai keistas reginys, bet prasmingas tuo atveju, jei kituose sužadinama tarnavimo meilės, aukos dvasia.

Plauti ko­jas, tai atleisti kitam net tada, jeigu tas ir būtų Judas. Šiandieną teigiama, kad beveik keturiasdešimčiai procentų ligonių visai nereikia jo­kių vaistų, o tik gero žodžio, švelnaus elgesio ir jie pasveiktų. Tai žmonės, kuriuos susargdino aplin­ka, artimųjų meilės stoka.

Kristus, plaunantis savo mo­kiniams kojas, kviečia mus atnaujinti tarpusavio meilę: darbovietėje, parapijoje, šeimoje. Todėl šiandieną gailėkimės, kad dažnai gyvenime stokojome artimo meilės, buvome grubūs, šiurkštūs, nesugebantys jausti ir teisingai mąstyti...

Paskutinėje vakarienėje Kristus, įsteigdamas Švenčiausiąjį Sakramentą, paliko pats save duonos ir vyno pavidalu. Ką Viešpats parodė kojų plovimu, tą dabar įvyk­dė. Jis ne tik pasilenkė prie savo tvari­nių, bet prisiėmė kasdieninio maisto išvaizdą, kad per amžius dvasiniai maitintų ir stiprintų savo mokinius.

Viešpats norėjo, kad Švč. Sakramentą visi priimtų, todėl pasakė: „Tai darykite mano at­minimui!" Taip vyks per visus amžius. Bet ar mes tai suprantame? Ar mūsų sielos girdi šiuos žodžius? Jei gerai pasiruošę dažnai einame prie Viešpaties ir Jį priimame, tai ženklas, kad mes suprantame ir mums bus ramu amžinybėje.

Tardamas žodžius: „Tai darykite mano atmi­nimui", Kristus įsteigė Kunigystės sakramentą. Jo apaštalai buvo pirmieji, kurie po Sekminių savo bendruomenėje aukojo šventąją Auką ir teikė šv. Komuniją. Nuo to laiko visi kunigais pa­švęstieji atlieka šią tarnybą. 

Garsus lietuvių poetas Milašius yra pasakęs, tik­ras žingsnis yra tiktai tas, kurį žengiame su meile ir iš meilės. Tepadeda Dievas, kad šis šventas vakaras naujai įžiebtų mumyse meilės dvasią ir bū­tume verti Jo mokiniai, atspin­dintys Jo Evangeliją mūsų tėvų ir prosenelių krašte! Amen.

                                               


                                           V E R B O S E

Šios dienos Evangelija pasakoja apie Kristaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę. Pakilios nuotaikos žmonių minia jį sutiko labai iškilmingai. Taip pareiškė savo džiaugsmą, pagarbą Mesijui – Gelbėtojui. Tik fariziejai degė neapykanta ir kerštu.

Praėjo kelios dienos ir ta pati žmonių minia, piktavalių fariziejų suklaidinta, jau reikalavo mirties Kristui. Jie turėjo galimybę pasirinkti, ką švenčių proga išlaisvinti. Pasirinko žmogžudį Barabą. Mes stebimės greitu žmonių pasikeitimu – vieną dieną šaukia garbė Kristui, o kitą dieną – ant kryžiaus jį.

Šiandieną pažiūrėkime į save, ar mūsų elgesys ir pasirinkimai nėra panašūs į ano meto suklaidintą žydų minią?

Lietuvos atgimimo 1989 – 1990 metais lietuviai su trispalve vėliava ėjo į mitingus, į Baltijos kelią, į rinkimus ir išrinko naujus žmones į Aukščiausiąją Tarybą. Visi buvome patenkinti, kad be didelio kraujo praliejimo atgavome laisvę, nepriklausomybę. Tačiau dalis žmonių degė pavydu, kad ne jie vadovaus ir jų pikta valia suklaidino daugelį žmonių. Todėl per rinkimus į Seimą buvo išrinkti tie, kurie buvo daug prisimelavę, apsivogę, uoliai tarnavo okupantui ir buvę KGB bendradarbiai. Jie darė ir dabar gal tebedaro tai, dėl ko daugelis Lietuvos gyventojų yra nepatenkinti, nuskurdinti, apvogti, priversti bėgti svetur dirbti ir nesaugūs nuo gausėjančių nusikaltėlių...

Tauta  išrinko 140 žmonių į Seimą, o priimant svarbius įstatymus dalyvauja vos 50 ar 70 seimo narių.  Žmonės smerkia valdininkus už nuolatines jų keliones į užsienį ir nuomojamus brangiuosius viešbučius. Vienai išvykai reikia po keliasdešimt tūkstančių litų. Giriamės, didžiuojamės, kad esame priimti į Europos sąjungą, bet nesugebame įsisavinti skiriamų milžiniškų lėšų.

Prieš vienus Seimo rinkimus per TV prabilo Telšių vyskupas, o per spaudą Panevėžio vyskupas, kviesdami tikinčiuosius rinkti dorus, patikimus žmones. Į dviejų vyskupų geranorišką kreipinį žmonės nekreipė dėmesio. Vėl išsirinko buvusius, tik kitaip pasivadinusius. Toks elgesys yra tolygus ano meto žydų elgesiui, kai jie prašė išlaisvinti nusikaltėlį Barabą, o Kristų prikalti ant kryžiaus.

Prisiminkime moralinę sritį. Gerai atlikęs išpažintį katalikas pasiryžta būti pamaldesnis, neapleisti savo katalikiškų pareigų, švęsti sekmadienius kaip priklauso ir klausyti sąžinės. Tada jo siela šaukia: garbė Dievui.  Praeina kiek laiko ir tas pats katalikas savo kasdieniniu elgesiu pasisako kitaip: šalin katalikiškas pareigas, man kliudo Dievo, Bažnyčios įsakymai, nenoriu gaišti laiko su maldomis ir sekmadienio Mišiomis...

Verbų sekmadienyje Lietuvos bažnyčios yra pilnos žmonių. Jie savo atsilankymu šaukia: garbė Dievui. Praeina Velykos ir eiliniais sekmadieniais bažnyčios lieka pustuštės. Sovietmečiu žmonės prievarta buvo įpratinti dirbti sekmadieniais ir šventėse. Ir dabar darbuojasi, nors niekas jų neverčia. Ar dėl to jie taps turtingesni?  Kur santaupos, kurias sukaupė sovietmečiu? Nešventė sekmadienių ir velnias ant uodegos per savo tarnus nusinešė visų santaupas.    Argi dar reikia skaudesnių pamokų?

Kiekvieną vasarą visose parapijose ateina būrelis vaikų pirmos išpažinties ir šv. Komunijos. Šeimų abejingumas, paveldėtas iš sovietmečio, dalį vaikų nustumia nuo sakramentinio gyvenimo. Ir jie prileisti prie sakramentų, daugiau nebepasirodo bažnyčioje.

Daugelis pastebėjo, kad kai kurie laikraščiai, TV laidos savo įžūlumu pralenkė sovietinius laikus. Atrodo, kad jų tokią veiklą kažkas skatina geru finansavimu.

Vienoje TV laidoje buvo šmeižiamas jaunas, veiklus klebonas. Po parodyto anonso laidos vedėjai paskambino jos giminaitis kunigas ir paprašė, kad tos laidos nerodytų per TV. Savo dėdei kunigui žurnalistė atsakė: ,,Tai padaryti negaliu, nes yra labai svarbus, gerai apmokėtas užsakymas“.

Blogiausia, kad ateistinis darbas tebevykdomas tik kitokiomis formomis. Štai vienoje parapijoje Gavėnios rekolekcijų metu surengia rajono mokyklų simpatiškiausios moksleivės rinkimus. Į bažnyčią, į rekolekcijas neatėjo nė vienas moksleivis, nes kultūros namuose daromas renginys daug įdomesnis.

Sovietmečiu mokytojams buvo nurodyta rengti varžybas, ekskursijas katalikų šventėse, rekolekcijose, kunigo jubiliejuje ar laidotuvėse. Šiandieną, jei mokyklų vadovai laisvamaniškų pažiūrų, tebesielgia panašiai. Reikia pripažinti, kad tokiu būdu yra vykdomas Lietuvos dvasinis genocidas. Skaudžiausia, kad tai daro jau savo tautos žmonės, gaunantys iš Nepriklausomos Lietuvos gerus atlyginimus.

Garbindami Kristaus kryžių, vardan Jo šventos kančios ir mirties prašykime malonės: dvasinio, tikro praregėjimo ir atgimimo sau bei Lietuvos žmonėms. Taip pat melskime malonės sau ir kitiems, kad mūsų širdys niekados nenutiltų šaukusios: ,,Garbė Dievui...“  Amen.

                 

                                     GAVĖNIAI KANCIA

Kovos lauke pasibaigė žiaurus mūšis. Didžiulis laukas nuklotas jaunų vyrų negyvais, sužeistais kūnais. Pro juos, sunkiai alsuodamas, šliaužia vienas kareivis. Jis pamatė galulaukėje, vakaro saulės spindulių apšviestą, stovintį didelį kryžių. Prie jo prišliaužė kareivis, nusiėmė kepurę ir žvelgė į Nukryžiuotąjį, sakydamas: ,,Viešpatie, kaip tu sužeistas ir kruvinas, taip aš ir mano draugai tapome labai panašūs į Tave”. Kareivis atrėmė savo galvą į kryžiaus medį ir užsnūdo.

Iš kovos lauko buvo renkami sužeistieji. Draugai jį rado nebegyvą, nukraujavusį. Čia pat netoli kryžiaus, mėnesienos šviesoje, iškasė duobę ir visus palaidojo.

Pasaulio Gelbėtojas Jėzus Kristus laisva valia ėjo mirti už mus visus. Jis iškankintas, nuplaktas, erškėčiais vainikuotas nešė kryžių į Golgotos kalną, ten išliejo savo kraują ir atidavė savo gyvybę.

Ir mes, kaip tas jaunas kareivis, šiandieną – kančios sekmadienį atėjome į bažnyčią prie Kristaus.      Prieš Mišias trumpai mąstėme apie Jo kryžiaus kelią, dabar dalyvaujame Jo nekruvinoje aukoje, šv. Mišių metu giedosime graudžius verksmus.          Jei mes paklaustume Viešpaties, ar Jo kančia pasibaigė anuomet ant kryžiaus, išgirstume atsakymą, aš per visus amžius kenčiu, kraujuoju dėl žmonių nedėkingumo, žiaurumo ir nuodėmingumo.

Piloto kieme įpykusi žmonių minia šaukė: ,,Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų”/ Mt.27,23/. Kryžiaus nešimas su parpuolimais, kareivių žiaurumas, nukryžiavimas, pašaipos ir tris valandas trukęs merdėjimas bei mirtis ant kryžiaus. Visa tai krito ant jų sąžinių, nors tuo metu jie džiaugėsi savo pergale.

  Per visus amžius iš Mišių aukos ir sakramentų trykšta tikintiesiems atpirkimo, išganymo Jėzaus kraujas. Jau antras tūkstantis metų Jis puošia žmonių širdis pasiaukojimo, atgailos, ištikimybės, skaistumo žiedais ir atverčia nusidėjėlius, pradedant Marija Magdalena ir baigiant šiandieniniais atgailautojais.

Kai žmonių neapykanta pašalino Jėzų iš gyvųjų tarpo ir jį prikalė ant kryžiaus, tai Kristus žmonijai atsilygino atpirkimu – sielų išgelbėjimu nuo pragaro, o jo pralietas kraujas tapo gydančiu vaistu nuodėmingai žmonijai. Tiesa, tada žmonės negalėjo tai suprasti. Kruvinas Jėzus jiems tada atrodė kaip pašaipos objektas. Ir nuo tada žmonijos likimas tapo skausmingas, o Kristus nuolat kankinamas ir kryžiuojamas, nesuprantamas ir atmetamas. Todėl visais amžiais žmonija stokoja Kristaus atneštojo tikėjimo ir ,,elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai”. Ar šiandieną negalima taip pasakyti apie kai kurių žmonių elgesį?

Kaip žmonijos atpirkimas atėjo per Kristų, taip visais amžiais per Jį ateina išgelbėjimas. Reikia, kad žmonės sukluptų prieš Kristaus kryžių ir gautų Dievo palaimą.

Jau praėjo beveik 4 tūkstančiai metų, kai Dievas per Mozę Sinajaus kalne davė savo dešimtį įsakymų. Jie buvo, yra ir bus žmonių nepaisomi ir nuolat laužomi. Tačiau paniekinti Dievo įsakymai,  lyg kokie  peiliai, įsirėžia į žmonių gyvenimą ir jį sudarko. Kas gali padėti? Tik iš Kristaus ateina dvasinė pagalba ir išsigelbėjimas.

Liūdna, kad daugelis žmonių pamiršo savo sielos išganymą. Jiems atrodo, kad gyvens su saule ir nereikės mirti. Jų tikslas įvairūs malonumai, kurie dažnai užsibaigia tragiškai. Kur yra vaistai nuo to blogio? Kristus už visus atidavė savo gyvybę ir tik Jis gali išgelbėti.

Žmoniją nuolat sužeidžia pykčiai, kerštai, nesantaikos, išdavystės…Ne tik šeimos nesutaria ir skiriasi, nesutaria ir tarpusavyje kovoja tautos, valstybės, skirtingų rasių, religijų žmonės, užmiršdami, kad visi yra to paties Dievo vaikai. Iš kur gali ateiti išganymas? Iš Dievo, iš Jėzaus Kristaus, kuris gali išsklaidyti bet kokius priešiškumus.

 Žinoma, jis negali elgtis prieš žmogaus laisvą valią. Jei žmogus iš savo širdies išvarė Dievą, iš savo gyvenimo išbraukė 10 Jo įsakymų, o jų vietą užėmė ydos, aistros, blogi įpročiai ir sugedimas, tai to žmogaus net Dievas negali išgelbėti.

Po Kristaus kryžiumi stovėjo buvusi nusidėjėlė Marija Magdalena, apaštalas Jonas ir Motina Marija. Per visus amžius Marija prikėlė gausybę nusidėjėlių, kurie šaukėsi Jos dangiškos pagalbos. Taigi, po kryžiumi klūpanti Magdalena – pirmoji nusidėjėlė ir atgailautoja – visus nusidėjėlius kviečia į atgailą, atsinaujinimą, dvasinį prisikėlimą.

Kristaus kraujo lašai nuo kryžiaus pasiekė ir apaštalą Joną, stovėjusį po kryžiumi. Apaštalų įpėdiniai: vyskupai ir jų pagalbininkai kunigai turi saugoti Kristaus kraują šv. Mišiose ir tą dievišką jėgą perteikti žmonėms per sakramentus.  Šventimais jie gavo galias ir įpareigojimą nuvalyti nusidėjėlių širdis, o po to suteikti gyvenimo duoną – švč. Sakramentą.

Į šį pasaulį kiekvienas atėjome su gimtąja nuodėme. Krikšto sakramentas, suteiktas kunigo rankomis, nuplovė gimtąją nuodėmę. Gyvenimo purvai, mūsų klaidos vėl sužalojo sielą. Žemėje nėra kitų priemonių, kurios galėtų pašalinti mūsų sielos sužalojimus. Kristaus atleidžiantis kraujas srūva nuo kryžiaus, o klausykloje liejasi į atgailaujančiojo sielą su kunigo padrąsinimu: ,,Tavo nuodėmės tau atleistos. Eik ramybėje”.

Visi keliaujame gyvenimo keliais, kur mus pasitinka įvairūs pavojai, pagundos, silpnumai. Kad savo tikėjimu ir dvasia būtume tvirti, mus sustiprina Kristus ir per vyskupą suteikia stiprybės ir drąsos tikėjime. Vyskupas, teikdamas Sutvirtinimo sakramentą, meldžiasi: ,,Dieve, sustiprink tai, ką jau esi mumyse nuveikęs”.

Baigiantis žemišką kelionę žmogus prakaituoja mirties prakaitu, nes netrukus stos prieš Dieviškąjį Teisėją, kuris nulems sielos amžinąjį likimą. Prie jo atsiranda kunigas, jei artimieji jį pakviečia ir jam suteikia sakramentus. O laiminančios Viešpaties rankos ištrina kalčių ir bausmių liekanas. Ir gyvenimo kelyje Viešpats dažnai žmogų perspėja: ,,Gelbėk savo sielą”. Išgirskime tuos įspėjimus ir branginkime savo sielos tyrumą – dieviškąjį drabužį. Kai jis susiteps, įplyš, sudulkės, skubiai jį valykime per išpažintį ir Viešpats Jėzus mus palies, pagydys.

Ne tik Gavėnios metu, bet dažnai atsiminkime, kaip daug kainavo Jėzui Kristui mūsų atpirkimas. Visada rūpinkimės sielos išganymu, nes tame rūpestyje niekas mūsų neužvaduos.

Šiandieną, kančios sekmadienį matykime kraujuojantį Jėzų ir klauskime, ar dėl jo pralieto Kraujo mes nesame kalti? Savo dvasioje apkabinkime Jėzaus kryžių ir maldaukime: ,,Viešpatie Jėzau, tavo pralietas Kraujas teatneša visiems ne pasmerkimą, bet dievišką palaimą. Nukryžiuotasis Jėzau, pasigailėk mūsų, nusidėjėlių“. Amen.

                                  KOVO 11-ji 2015m.

Kai kuriose Lietuvos bažnyčiose kovo 11 dieną, o kitur šį sekmadienį žmonės gausiau renkasi į pamaldas, jose vėl prisimename kovo 11-os žygdarbį, kai tuometinė Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.  

Šiandieną vieni dėkojame Dievui už laisvės dovanotą stebuklą, kiti dar tebegaili nelaisvės metų ir nenori geruoju prisiminti to įvykio. Jaunesnieji, kurie nepažino nelaisvės pančių, gerai nesupranta, ką davė Lietuvai kovo 11- ji. Todėl nemažai jaunimo klaidingai supranta laisvę: gali elgtis kaip nori, daryti ką nori, svaigalais, narkotikais save žudyti, bėgti svetur iš Lietuvos...

Visus sveikinu su Dievo padovanota Lietuvai Laisvės švente, kurią šventėme trečiadienį. Po ilgų okupacijos dešimtmečių  su mažomis aukomis išdygo laisvė ir nepriklausomybė mūsų Tėvynėje. Šiandieną nors labai sunkiai, bet kuriame savo valstybę.

Kas prieš 25 metus dar nebuvo gimęs, tas nepajėgia suprasti daugelio žmonių didelio džiaugsmo, kai anuomet, vėlų vakarą sulaukėme Aukščiausios Tarybos deputatų paskelbimo, kad Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. Tada žmonės verkė iš džiaugsmo, o deputatai vieni kitus apkabindami sveikino, džiūgavo.

Daug renginių vyko ir iki kovo 11 dienos. Tai mitingas prie Šv. Onos bažnyčios 1987 metais, Vingio parke 1988 metais.

Kaip žydai, Mozės vadovaujami, išėjo iš Egipto nelaisvės į pažadėtąją žemę, taip ir Lietuva, vadovaujama prof. Lansbergio, pasuko į laisvės ir nepriklausomybės kelią. Tada buvo nemažai baimės, pagrįsto nerimo, nes Kremlius buvo paruošęs sovietinius tankus ir smogikus. Tačiau pasiryžimas tapti laisviems ir nuo svetimų nepriklausomiems buvo stipresnis už okupantų norą dar ilgiau būti okupuotoje, svetimoje žemėje.

Prieš 26 metų, kovo 11-ją mes nežinojome, kiek aukų reikės sudėti 1991 m. sausį ir vėliau. Bet niekas netikėjo, kad taip staiga viskas pasikeis į gera. Po kovo 11-tos visi laukėme, kada pasaulio valstybės mus pripažins laisva tauta. O kas darėsi Lietuvoje? Omonas naikino pasienio postus, žudė valstybės sieną saugojusius karius. Tada mes netekome gero parapijiečio – Antano Musteikio, kuris okupacijos metais rašoma mašinėle spausdino Daunorių klebono duotą pogrindžio spaudą. Jis su kitais keliais vyrais teroristų smogikų buvo žiauriai sušaudytas Medininkų muitinėje.

Dievui padedant išgyvenome kruvinąjį sausį, po to sekusias kelias ekonomines blokadas. Ir atėjo nesantaikos, kurstymų metas, nepasidalinimas valdžios postų ir šmeižimas tų, kurie atsisėdo prie valstybės vairo. Tas buvo tęsiama net kelis metus. Kažkam visada patinka drumsti vandenį. Ir šiandieną taip daroma, kad žmonės nuleistų rankas ir, nusivylę savo valstybe, pasakytų: ,,O prie sovietų buvo geriau. Užteko rublių, pigi buvo degtinė, kuras“. Tačiau taip kalbantieji užmiršta, kad parduotuvės buvo tuščios. Jei reikėjo pavaišinti svečią, tai buvo problema, kokioje parduotuvėje gauti geresnės mėsos ir ne visiems užtekdavo atvežtų gyvulių kojų, plaučių, – visi geresni mėsos gaminiai buvo išvežama į Maskvą, Leningradą...

 Labai panašiai kalbėjo žydai, išvesti iš Egipto nelaisvės. Jie atsidūrę dykumoje kartojo: ,,Egipte buvo geriau. Turėjome užtenkamai mėsos ir svogūnų...“ Jeigu kas nors žydams būtų pasiūlę sugrįžti į vergiją, daugelis jų tikrai būtų sugrįžę į Egipto nelaisvę.

Kai kas iš Lietuvos žmonių to ,,Egipto“ ieško Baltarusijos kolūkiuose, juos girdami. Nors ten klesti diktatūra ir parduotuvių lentynos tuščios taip, kaip buvo čia okupacijos metais. Kiek mūsų žmonių, nusivylę Lietuvos sąjūdiečiais ir nepriklausomybe, net 2 kartus išrinko į Seimą tuos pačius, kurie paklusniai tarnavo Kremliui?

Senojo Testamento biblinė tikrovė pasakoja, kad visi rėksniai prieš Mozę, kam jis išvedė iš nelaisvės, dykumoje išmirė ir niekas jiems nepastatė paminklų.

Ateities Lietuva įvertins tuos, kurie tuo laiku rizikavo savo gyvybe, nuoširdžiai dirbo, nors buvo šmeižiami ir apspjaudomi. Jie stengėsi, kad pasaulio valstybės pripažintų Lietuvos nepriklausomybę, bet atsirado jėgos, kurios stengėsi išmesti juos iš politinio gyvenimo.

Kas mes būtume, ar tikintieji, ar abejingieji, ar visai netikintys, bet Dievas mus visus pašaukė gyventi prie Baltijos, leido mums dalytis laimėjimais, nesėkmėmis ir bendromis jėgomis kurti gražesnę, blaivesnę, doresnę Lietuvą.

Lietuva jau kuriama mokyklos suole per pamokas. Kartais jos būna nuobodžios, sunkios, tačiau reikalingos. Kas gali pasakyti, kad nereikia fizikos, chemijos, istorijos, geografijos, matematikos, braižybos, tikybos ir etikos bei kitų dėstomų dalykų? Turtingesnės, teisingesnės Lietuvos nesukurs nemokšos, ištižėliai ir apsvaigę nuo svaigalų ar narkotikų.

Kiekvienas tikriausiai žinome, kad neužtenka tik mokslo žinių, o reikia savo sieloje statyti šventovę. Jeigu jos nebūtų statę Lietuvos šviesuoliai: Vaižgantas, Maironis, Dovydaitis, Basanavičius, Jakštas, Šalkauskis, ką mes šiandieną turėtume? Lietuvos šviesuoliai mums paliko dvasinius turtus, nes jie patys buvo dvasiniai turtingi ir vadovavosi krikščionybe, kurios pradininkas yra Jėzus Kristus, o jis kiekvieną kviečia: Jam atsiverti, priimti Jo tiesas, Jo kelią ir Jo įsakymus. Su Kristumi būsime tvirti, nugalėsime sutiktas kliūtis, labai atsakingai kursime savo gyvenimą ir padėsime tai daryti savo artimiesiems.

Linkiu visiems atsisakyti okupacinio palikimo – ateizmo nuodų galvosenoje, kalbose, elgesyje ir kasdieniniame gyvenime. Amen.

     

                B 4 GAV. PROTO AMZIUS 2015m.

Kiekvieno žmogaus, šeimos, tautos gyvenime ir net pasaulyje yra gausu gerų žinių. Jeigu būtų tik blogos žinios, gyventi pasidarytų neįmanoma. Vis dėl to spauda, radijas, televizija mums pateikia daugiau blogų žinių: apiplėšė, išžagino, nužudė, sudegė, dingo be žinios, pagrobė, pardavė, išsilaužė, senelius sumušė ir apiplėšė, įvyko eismo avarijos, kilo politiniai konfliktai, karo veiksmai ir kita. Iš šitų pranešimų negalima spręsti, kad pasaulyje daugiau blogio, negu gėrio. Tiesa, yra daug tamsos ir įvairių blogybių, bet yra ir daug šviesos, gerumo, atjautimo, labdaros...

Mes galvojame, kad būtų naudinga, prasminga, jeigu per radiją ir televiziją būtų daugiau pranešama, spaudoje rašoma apie gėrį, kuris kasdieną tikrai reiškiasi pasaulyje ir  Lietuvoje. Pavyzdžiui motina daugelį metų globoja, prižiūri invalidą savo vaiką, žmona jau keliolikti metai slaugo sergantį vyrą ir jo neiškeičia į jaunesnį... Tačiau blogis daugiau krinta į akis, o gėris lyg savaime suprantamas reiškinys ir dėl to nesistebime. Mes kenčiame tik nuo blogio, kuris yra labai įvairus. Tada mes klausiame, iš kur tas blogis? Iš kur kyla mūsų piktos apkalbos, kai pamatome kaimyno šeimoje atsiradusį blogį? Kodėl mes nesidžiaugiame, kad kita šeima yra gausi ir visi tarpusavyje gražiai sugyvena?

Amerikoje, laikraštis ,,Miamo naujienos“ pradėjo skelbti tik geras žinias ir nutylėjo apie bet kokį blogį. Taip elgėsi dėl to, kad nenorėjo skaitytojų iš pat ryto supažindinti su blogomis, nelinksmomis pasaulio naujienomis. Visi pranešimai apie nusikaltimus, katastrofas, karus buvo nespausdinami. Rašė tik apie gerus, šviesius įvykius.

Laikraščiui nepasisekė šis bandymas aprašyti tik gerasias naujienas. Ne todėl, kad žmonės pageidautų vis naujų blogybių: užmušimų, apgavysčių, įvairių žiaurumų. Ne. Žmonėms pasirodė, kad laikraštis tapo netikras, nenormalus, nes pasaulis nėra vien tik geras, o yra ir blogybių. Tokiu būdu diena su geromis naujienomis lyg niekam netarnauja. Blogis yra kasdieninė tikrovė. Net šv. Rašte yra kalbama apie blogį. Jėzus pasakė: ,,Jų darbai buvo pikti“.

Praėjęs XX amžius yra vadinamas blogio ir žiaurumų amžiumi, nes jame buvo du pasauliniai karai, nusinešę 65 milijonus gyvybių. Reikia dar prisiminti pokario metus, kai įvairiuose lageriuose, kalėjimuose, Lietuvos miškuose buvo žvėriškai žudomi jauni žmonės – partizanai. Jų žuvo virš 20 000 nelygioje kovoje. Tačiau čia netinka žodos ,,žvėriškas“, nes joks gyvulys ar žvėris nepadaro taip, kaip padaro žmogus. Todėl nėra žvėriškų žiaurumų, o yra tik žmogiškas žiaurumas.

Taip pat neteisinga sakyti, kad XX amžius buvo tik blogas ir žiaurus. Visais amžiais buvo žmogiškų žiaurumų. Štai Anglijos karalius Henrikas VIII norėjo nukankinti kardinolą Reginaldo, nes jis priešinosi bedieviškiems karaliaus planams. Kai jam nepavyko suimti kardinolo, tai areštavo jo motiną, 90 metų senutę ir ją pasmerkė mirti. Nuosprendį vykdantis budelis buvo toks nevykėlis, kad kelis kartus kirto kirviu į galvą, kol senutė numirė. Reikia pastebėti, kad toks žmogiškas žiaurumas anksčiau atsitikdavo tik aukštuomenėje, o dabar pas mus, ateizmo suluošinti žmonės, taip pasielgia net kaimuose: moteris su virtuviniu peiliu nudūrė savo vyrą ir pasodinta į kalėjimą...

Paprastų žmonių gyvenime dažniau pasitaiko gražių pavyzdžių. Štai vienai motinai gimė sūnelis. Po kurio laiko pastebėjo, kad jis gimė kurčias. Ji žinojo, kad tokius invalidus galima išmokyti kalbėti, rašyti. Pradėjo su juo užsiiminėti. Reikalingų žinių gavo iš defektologijos instituto.  Tai buvo nepaprastai sunkus darbas. Motinai padėjo vyras ir vyresnė duktė. Berniukas išmoko kalbėti, skaityti, rašyti. Motina negailėjo jėgų ir laiko. Dirbo su juo daug, kantriai ir ilgai. Kita motina jos vietoje būtų peržegnojusi vaikelį ir palikusi invalidu.

Kitas atsitikimas. 18 metų kanadietis siekė sportinės karjeros. Pradėjo  vis dažniau skaudėti kelio sąnarį. Gydytojai nustatė vėžio ligą. Jam koją nupjovė ir pritaikė protezą. Ligoninėje jis matė žmonių kančias ir pasiryžo likusį gyvenimą kovoti su vėžio liga. Ką jis sugalvojo daryti?  Bėgti per Kanadą ir surinkti milijoną dolerių fondui - kovai su vėžio liga. Daug mankštinosi, įvaldė protezą taip, kad kasdieną nubėgdavo 25 kilometrus. Pradėjo balandžio mėnesį, o po dviejų mėnesių jo žygį sekė visa Kanada per TV. Rugpjūčio mėnesį jau buvo nubėgęs 5300 kilometrų ir surinkęs pusantro milijono dolerių. Tačiau jam sveikata vėl pradėjo blogėti. Vėžys persimetė į plaučius. Jaunuolis atsigulė į ligoninę, bet aukos – doleriai ir toliau plaukė į jo įsteigtą fondą. Sveikatai pagerėjus jis atėjo į Kanados parlamentą, kur iškilmingai jam įteikė aukščiausią valstybės apdovanojimą.

Mes netapsime bėgikais, kaip anas jaunuolis invalidas. Ne vienai motinai neteks auginti ir auklėti savo kurčią vaiką. Mes kiekvienas galime bėgti pareigos ir darbo kviečiami su gerumu, kantrybe, gražiu pavyzdžiu kitiems: su kasdienine malda ir sekmadieniu Mišiomis... Tai bus mūsų darbai, anot Evangelijos, ,,atlikti Dieve“ ir mūsų dėka bus mažiau blogio širdyje, šeimoje, aplinkoje, parapijoje ir valstybėje.

Mums bėgimo gaires nurodo Bažnyčia, kai pabrėžia maldos, pasninko ir susivaldymų reikalingumą. Tie žodžiai kai kam skamba senoviškai, bet jų turinys tikrai katalikiškas ir prasmingas. Mūsų malda – tai pokalbis su Dievu ir bendravimas su Juo. Pasninkas – tai griežtumas sau, sutramdant ne tik skrandžio norus, bet ir savo liežuvį, blogus jausmus ir norus. Susivaldymas – tai atsisakymas visko, kas veda į blogą, į nuodėmę. Visa tai yra kova su blogiu ir pikta mumyse bei pasaulyje. Taip darykime ir po Gavėnios. Amen.

                      

                        B3GAV06 DIEVO NAMAI

Jėzus Kristus apie save pasakė: ,,Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“(Mt 11,29). Apaštalai ir minios žmonių iš jo visada girdėjo pamokančius palyginimus, palaiminimus, švelnius, guodžiančius žodžius. Šios dienos Evangelija parodo Kristų visai kitokį, neatpažįstamą. Su rimbu rankoje jis varto šventykloje prekeivių stalus, varo lauk avis ir jaučius. Šventovę prižiūrėti, tvarkyti, valyti buvo kunigų ir jų tarnų darbas. Niekas kitas neturėjo teisės šeimininkauti šventykloje. Todėl įsižeidę žydai klausė Jėzų, kokią teisę jis turi taip elgtis? Ir kitus žmones nustebino Jėzaus elgesys šventykloje. Jie visada matė Jėzų užjaučiantį, gydantį, atleidžiantį, o dabar jis rūstus ir negailestingas. Jėzus savo elgesį paaiškino suprantamai ir trumpai: ,,Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“(Lk19,46).

Tikriausiai to meto žmonės nesuprato Dievo garbei skirtosios šventyklos šventumo, nes ten buvo prekiaujama, o tuose namuose turi būti teikiama pagarba Dievui ir apeigos atliekamos šventai. Tas Kristaus paaiškinimas galioja visiems visų laikų žmonėms. Visur ir visada turi būti šventa tai, kas daroma Dievo garbei. Dievo namai – mūsų bažnyčios negali būti pasimatymų, pasirodymų, pasikalbėjimų vieta. Čia yra altorius, kur aukojama Kristaus auka, čia yra tabernakulis, kur švč. Sakramente pasilikęs Jėzus, čia yra sakykla, kur skelbiamas Dievo žodis, čia yra klausykla, kur atgailaujantys sutaikomi su Dievu.

Šis Gavėnios sekmadienis mus kviečia prisiminti ir kitokias šventyklas. Apaštalas šv. Paulius savo laiške korintiečiams rašo: ,,Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo...?“ (1Kor 6,19).

Kiekvienas iš mūsų prieš šventes susitvarkome savo kambarius, apvalome savo gyvenamąją aplinką. Taip pat ir bažnyčiose pasipuošiame prieš atlaidus, Kalėdas, Velykas. Tikinčio žmogaus gyvenime už viską svarbiau jo dvasinis apsivalymas, sąžinės reikalų sutvarkymas geroje išpažintyje.

Vienoje nuošalioje vietoje tarp vietinių gyventojų darbavosi jaunas gydytojas. Buvo geras specialistas, jautrus žmonių negalioms, bet stokojo stiprios valios. Jis dažnai vartojo tai, ką pats kitiems draudė vartoti. Iš pradžių jis piktnaudžiavo alkoholiu, o vėliau ir narkotikais. Jis suprato, kad jau klimpsta į baisų liūną ir nebeturi atramos. Kartą išėjo į mišką grybauti ir ten pasiklydo. Bevaikščiodamas labai pavargo. Suradęs upelį, panoro atsigerti. Vanduo buvo skaidrus ir tyras. Pasilenkęs gerti vandenyje kaip veidrodyje jis pamatė savo veidą ir išsigando: ,,Nejaugi tai aš?- nustebęs paklausė. Tai buvo jam naujas praregėjimas. Jis suprato, kad alkoholis ir narkotikai iškreipė jo veidą. Po šios ekskursijos į mišką gydytojas surado bažnyčią ir pirmą kartą atliko viso gyvenimo išpažintį. Jis pakilo iš nuodėmės liūno ir blogųjų įpročių.

Katalikų Bažnyčia įpareigoja kiekvieną kataliką bent kartą per metus, velykiniu laikotarpiu atlikti išpažintį. Tuomet išpildomas ir kitas svarbus Bažnyčios įsakymas, tai yra velykinės Komunijos įsakymas. Labai gerai elgiasi tie, kas savo sąžinę nuvalo susitaikymo sakramente kiekvieną mėnesį arba po kiekvienos sunkesnės nuodėmės, išpažinties neatideda vėlesniam laikui. Išpažintis – gera proga kritiškai pažvelgti į save, nes kasdienybėje greičiau kitus pamatome ir sukritikuojame. Kas supranta išpažinties vertę, tam ji nėra sunki našta. Be to, išpažintis nėra tik nuodėmių atleidimas. Per ją gauname pašvenčiamąją malonę, susigrąžiname tą dovaną, kurią gavote per Krikšto sakramentą ir atgauname nuopelnus, įsigytus už gerus darbus. Geriausiai parodo atgailos sakramento vertę jo padariniai, kuriuos atskleidžia Evangelijos minimas sūnus palaidūnas, kuris po ilgų klaidžiojimų sugrįžo pas savo tėvą. Mus stebina tėvo gerumas. Jaudina tai, kad jis taip greitai visa atleido. To ne gana. Tėvas tuojau liepė tarnams: atnešti geriausią drabužį ir  jį apvilkti, užmauti jam ant piršto žiedą, apauti kojas, iškelti didelį pokylį ir linksmintis, ,,nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado“(Lk 15,24).

Per sunkią nuodėmę mes liekame žuvę, o tik susitaikymo sakramentas mus vėl dvasiniai atgaivina. Kai kas skundžiasi, kad išpažintis yra sunkiausia krikščioniška pareiga. Tačiau ar ne mes patys  išpučiame tuos sunkumus?  Ne vienas katalikas savo širdyje maištauja: kaip gali Bažnyčia reikalauti, kad aš svetimam žmogui išpažinčiau savo slapčiausias nuodėmes? Neužmirškime, kad katalikų kunigas turi Kristaus įgaliojimus: ,,Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, kam sulaikysite - sulaikytos“. Kunigai veikia ne savo, bet Kristaus vardu, jo Evangelijos dvasia. Kai einame išpažinties, prisiminkime, ką pasakė Jėzus Kristus: ,,Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15,7).

Į Ženevos vyskupą Pranciškų Salėzą kreipėsi vyriškis, kažkada buvęs praktikuojantis katalikas, bet ilgainiui apsileido ir  atšalo. Save teisindamas jis sakė vyskupui: ,,Bet ką apie mane pagalvos kunigas, kuriam aš išpažinsiu savo visas nuodėmes?“ Į tai vyskupas atsakė: ,,Kunigas apie tave pagalvos: tai šventas žmogus, nes tik šventieji atvirai ir nuoširdžiai išpažįsta savo nuodėmes“.

Reikia pastebėti, kad mūsų katalikiškoje Lietuvoje labai sumenkėjo išpažinties praktika. Žmonės dažnai su nuodėmėmis ištisus mėnesius eina priimti šv. Komuniją. Kaip to pasėka – žmonių dorovė, religinis sąmoningumas nusmuko iki negirdėto lygio.

Sovietmečiu daug Lietuvos bažnyčių buvo išniekintos, paverstos sandėliais. Šiuo metu dauguma jų jau sugrąžintos, suremontuotos, vėl pašventintos. Jose vėl aukojama Kristaus auka, skamba Dievo žodis, dalinami sakramentai, maldomis ir giesmėmis garbinamas Dievas.

Šiandieną dar prisiminkime savo širdies šventovę. Ar nereikia jos restauruoti, atnaujinti, išpuošti? Kaip tai padaryti? Reikia ateiti į bažnyčią, gerai pasiruošti  ir nuoširdžiai atlikti išpažintį, kad sielos šventovė būtų papuošta ir pašventinta.

Melskime sau ir savo tautai Šventosios Dvasios dovanų, kad  per šią gavėnią visi tikintieji ir net pasyvūs, apsileidę atnaujintų savo sielos šventovę. Amen.

        B 2 Gavenios  AR JIE LAIMINGI?

Menininkas nupiešė labai prasmingą paveikslą ir jį pavadino ,,Laimės medžioklė“. Paveikslas vaizduoja, kaip siauru tiltu virš bedugnės skubiai joja jaunuolis. Jis vejasi laumę – gyvenimo laimę, pavaizduotą žėrinčio stiklo rutuliu. Vienoje rankoje laumė laiko karališką karūną, kita ranka moja raiteliui.  Laumės žvilgsnio spindesio pavergtas jaunuolis skuba, skuba net užmiršęs pavojų – siaurą tiltą per bedugnę. Jis nemato kelyje pasitaikančių žmonių. Žirgas sutrypia kažkokią moteriškę, gal būt to jaunuolio motiną, kuri išėjo palaiminti savo skubančio sūnaus. Sužaloja žaidžiančius vaikus, gal tai jo mažesnieji pusbroliai. Jaunuolis nieko nemato, o tik laumę ir skuba ją pagauti. Tiltas baigiasi siauru balkiu. Už jo tamsi bedugnė ir mirtis. Jeigu jaunuolis laiku to nepastebės, jis pražus.

Tai kiekvieno jauno žmogaus paveikslas, nes visi gaudo laimę: kas tikrąją, o kas įsivaizduotą. Laimės troškimas įgimtas kiekvieno žmogaus širdžiai.

Štai jau vaikas, žaisdamas su kitais vaikais, nesijaučia laimingas. Jis nori būti stipresnis, didesnis, apsukresnis, bet tas noras jam neįvykdomas. Jis galvoja, kad nerūpestinga vaikystė jam neatneša džiaugsmo, laimės. Jis įsivaizduoja laimę tik tada, kai bus didelis, stiprus ir savarankiškas.

Štai jaunuolis taip pat nori greitai tapti laimingu, turtingu, nuo vyresniųjų nepriklausomu. Ar jam lengvai pasiseks? Kai akys pasirenka nuodėmingą kelią, jis save labai suluošina. Šiandieną daug jaunų žmonių, nusisukę nuo Kristaus šviesos, labai apsigavo, nusivylė ir, vietoj širdies, suado akmenį, arba jie patys tapo kitiems akmeniu. Kai nepaklausė savo tėvų, vyresniųjų pamokymų, perspėjimų, o stengėsi patenkinti savo prigimties geismus ir nuodėmingus norus, tai dar daugiau apsiriko. Anksčiau ar vėliau pamatys, kad jo gyvenimo kelyje buvo daug dumblo ir nešvarumų. Ar jo sąžinė nepasakys, kad prabėgančioje jaunystėje daug prarasta, kad sėjos metu jis pasėjo daug blogos sėklos.  Ką jis jaus savo senatvėje, jei jos sulauks ir amžinybėje? Ar jis būtų tiek daug suklydęs, pasirinkdamas laimę, jei gyvenime būtų vadovavęsis Kristaus mokslo tiesomis, Dievo, Bažnyčios įsakymais?

Šiandieną nemaža dalis žmonių praleidžia savo gyvenimo dienas su tokiu šūkiu: ,,Geriam visus skystimus, tik vanduo mus baugina“. Ar jie laimingi? Ar jiems neskauda galvos po išgertuvių? Ar jų nekankina nuolatinis svaigalų troškulys? Mes klausiame, ar šito laukia iš jų tėvai ir mūsų tėvynė Lietuva? Jų gyvenimas galima palyginti į statinę be gerų lankų. Vieną dieną statinė išyra ir vynas pasilieja į žemę, kur pavirsta purvu.

Kiek daug šiandieną girtaujama mūsų Tėvynėje? Ar nuo okupacijos pradžios pradėjusieji svaigintis mūsų žmonės dar tebegyvena? Daugelio jų jau nebėra. Ar atsilaikys prieš šį tvaną naujai pamėgusieji svaigalus, narkotikus? Ar ši pražūtinga banga jų nenusineš? Taip, tikrai jie per anksti paliks šį pasaulį.

Dalis žmonių, ieškodami savo laimės, pasirenka nusikaltimų kelią. Anksčiau ar vėliau jie sėda į teisiamųjų suolą ir būna įkalinami. Dar kiti savo šūkiu skelbia: ,,Gyvenimas trumpas, todėl juo pilnai pasinaudosiu“. Ir visi matome, kaip jie naudojasi. Ne tik eiliniai žmonės, bet ir valdžios viršūnėse sėdintys kas kelinti metai keičia žmonas arba vyrus  ir net tuo giriasi per TV.

Autobuse, gretimoje sėdynėje kalbėjosi du pagėrę vyriškiai. Jie vienas antram prisipažino: ,,Man tikrai pasisekė, kai vedžiau ketvirtą kartą“. Kitas pasakė: ,,Su antra žmona sugyvenu geriau, negu su pirmąja“.

Štai kokius ,,laimėjimus“, galime pridėti socialistinius laimėjimus mums atnešė svetima ateistinė ideologija, padiktuota okupacinės santvarkos. Tos pasaulėžiūros ir šiandieną žmonės tebeveikiami ir stumiami nuo Dievo, Bažnyčios, sakramentų, normalios šeimos ir maldos.

 Ar vyras, moteris kada nors gali prabilti į Dievą maldos žodžiais, jei neišsivaduoja iš bedieviškos ideologijos?

Daug šiandieną vyrų, moterų ir vos pražydusio jaunimėlio stengiasi iš gyvenimo kuo greičiau viską atsiimti ir tampa galutiniai iščiulpti, sunaikinti. Ar tai žmogaus laimė?

Tad kas gi gali mums parodyti tikrą kelią į laimę? Erškėčiais vainikuotas Jėzus Kristus. Jis nešė kryžių, savo pervertomis rankomis visais amžiais rodo kelią į žemiškąją ir amžinąją laimę.

 Kasdieną šv. Mišiose Bažnyčia kviečia: ,,Aukštyn širdis“. Šito užsidegimo mums šiandieną kaip tik labai reikia. Nevilties, sunkumų, trūkumų slegiami pakelkime galvas ir širdis. Matykime už mus pasiaukojantį Išganytoją, kuris klausia: ar tu tiki? Ar tu eini į bažnyčią? Ar tu kasdieną meldiesi? Ar savo sąžinę nusivalai atgailos sakramentu? Ar dalyvauji  nekruvinoje aukoje – šv. Mišiose?

Kai Jėzaus žvilgsnis pasiekė apaštalą Petrą, jis suprato savo kaltę ir atgailojo visą gyvenimą. Daugiau jis nebeišsigynė Kristaus, bet paaukojo savo gyvenimą ir gyvybę už Kristų. Kai Judas Iskarijotas išdavė Kristų, jis neišlaikė Jėzaus žvilgsnio ir pasikorė. O kaip mes atgailausime už visus nusižengimus Dievui, Bažnyčiai, sąžinei, artimui?

Prieš pakildamas į Taboro kalną Jėzus Kristus patyrė dykumoje velnio gundymus. Bet jis visus juos atmetė. Sekdami savo Išganytoją ir mes gyvenime esame gundomi, bandomi ir kaip silpni žmonės ne kartą suklumpame. Žinokime, kad tik prisikėlę pasieksime amžiną laimę pas Viešpatį. Amen.

                        B 2 Gavenios MUSU ATSIMAINIMAS

Kiekvieno žmogaus prigimtyje yra dieviškojo Kūrėjo paveikslas. Tai paveikslas, į kurį mes privalome persimainyti. Jėzus Kristus pasakė: ,,Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. O apaštalas šv. Paulius net pakvietė: ,,Apsivilkite Kristumi“.

Kaip Jėzaus veidas ir drabužiai spinduliavo, taip ir mūsų mintys, žodžiai, veiksmai, gyvenimas turi šviesti žmonių akyse ir garbinti dangaus Tėvą.

Kas šito persimainymo nepradeda šioje žemėje, tas niekuomet nepasieks pilno persimainymo danguje, kada mums bus leista pakelti amžiną uždangą ir džiaugtis amžinuoju džiaugsmu. Mūsų persimainymui šioje žemėje yra reikalinga dažna, nuoširdi malda ir darbas. Jėzus Kristus ant Taboro atsimainė tada, kai meldėsi. O prieš atsimainymą Jis kopė į aukštą kalną akmenuotu keliu ir kalbėjo apaštalams apie būsimus kentėjimus.

Kai šv. Pilypas Neri melsdavosi, tai jo asmuo nušvisdavo nepaprasta šviesa. Kai kada jo kūnas pakildavo nuo žemės ir pasilikdavo ore, lyg jis neturėtų svorio. Tas nuostabus persimainymas, kurį šventuose žmonėse padaro malda, gali įvykti ir mūsų sielose, kai su giliu tikėjimu, nusižeminimu dažnai ir nuoširdžiai meldžiamės.

Malda pripildo mūsų protą šviesos. Kai Mozė nulipo nuo Sinajaus kalno, kur jis kalbėjosi su Dievu, jis turėjo apšviestą protą, kad du šviesūs spinduliai veržėsi iš jo galvos, tarsi du šviesūs ragai. Kai mes tinkamai meldžiamės, ne tik tariame maldos žodžius, bet ir paskęstame pokalbyje su Dievu. Kūrėjas klauso mūsų nužeminto balso, surenka visus mūsų širdies atodūsius ir priima mūsų troškimus.

Kai žmogus turi progos susitikti ir pasikalbėti su Popiežiumi, tą momentą fotografas nufotografuoja, tai nuotrauką pasirodo draugams, ją pasiunčia į laikraščius. Mes gi turime laimės kalbėtis su Dievu. Ir kiekvieną minutę galime tai padaryti. Koks geras Viešpats, kurs mums paliko maldą.

Šv. Tomas tuoj pat melsdavos, kai turėdavo kokį nors sunkumą ir jo protas nušvisdavo. Panašiai darykime ir mes. Kai būsime susirūpinę, melskimės ir gausime ramybę. Kai būname puolami pagundų, melskimės ir mes jas nugalėsime. Kai pradėsime abejoti savo tikėjimu, melskimės ir mūsų tikėjimas sustiprės.

Malda pripildo mūsų veiksmus šviesos. Vienuolyno naujokė pabeldė į šv. Teresėlės celės duris. Prie lango ji mikliai kažką siuvo, norėdama pabaigti savo darbą. Jos kambarėlis buvo pripildytas kažkokios malonios šilumos ir gaivinančio kvapo. Jos veide spindėjo džiaugsmas. Naujokė buvo tuo nustebinta. Ji išdrįso Teresėlės paklausti: ,,Apie ką mąstote?“ Teresėlė atsakė: ,,Mąstau apie Tėvą mūsų. Taip yra malonu vadinti Dievą mūsų Tėvu...“ Ir jos akyse spindėjo ašaros.

Šitą pavyzdį primenu jums, kurie kiekvieną dieną praleidžiate ruošiant valgius, tvarkant, puošiant butą. Pasekite šv. Teresėlės pavyzdžiu. Jei darbuojantis savo širdį pakeltumėte maldoje ir sukalbėtumėte maldas, kurias mintinai mokate, tai kiekvienas jūsų darbas pasikeistų ir būtų tarsi spindintis drabužis.

Tą pavyzdį primenu tiems, kurie priversti dirbti sunkų, nuobodų darbą. Laikas nuo laiko prisiminkite Viešpatį ir jam pasiųskite savo atodūsius, paaukokite patirtą nuovargį. Tada visos darbo dienos taptų šviesesnės, kaip buvo šviesūs Jėzaus drabužiai jo atsimainymo valandą ant Taboro.

Kviečiu atsiminti tą pavyzdį visus, kurie mokosi, studijuoja ar darbuojasi kabinetuose. Jei prie kiekvieno puslapio, kurį skaitot arba rašot, pakeltumėte savo širdį į Dievą, tai gerais darbais pripildytumėte savo amžinojo gyvenimo knygą.

Malda pripildo visą pasaulį šviesos. Štai šv. Antanas, gimęs 251m. Romoje, turtingoje šeimoje, septyniasdešimt metų gyveno tyruose, miegojo ant akmens ar ant žemės. Maitinosi duona ir vandeniu, pasninkavo net keturias dienas iš eilės. Kartą jį aplankė vienas išminčius ir paklausė, kaip jis galįs pakęsti tą vienatvę be knygų? Šv. Antanas atsakė: ,,Mano knyga yra visa Dievo sutvertoji gamta. Aš atskleidžiu dievišką knygą“.

Kai meldžiamės, visas pasaulis atrodo gražiau ir skatina melstis dar daugiau. Paukšteliai savo čiulbėjimu, blizgančios žvaigždės danguje ir dangaus mėlynė, laukų ir sodų gėlės, visa mus pakelia ir guodžia. Štai dėl ko visus daiktus šv. Pranciškus Asyžietis vadino broliais ir seserimis.

Šv. Rašto, Pradžios knygoje, 32 skyriuje aprašomas toks atsitikimas iš Jokūbo gyvenimo.

Aušo rytas. Jokūbas savo žmoną ir vaikus perkeldino per patvinusį, sraunų upelį ir pargabeno visa, kas jam priklausė. Pats dar pasiliko šitoje upelio pusėje.

 Iš miško išlindo žmogus ir artinosi jam grūmodamas. Ištvinęs upelis neleido Jokūbui pabėgti. Prasidėjo baisios vyrų imtynės. Pirmieji rytmečio spinduliai jau šypsojosi medžių viršūnėse, o Jokūbas smūgiu už smūgį atsilygindavo. O smūgiai buvo stiprūs. Pavargęs nepažįstamasis jam tarė: ,,Leisk man eit, nes jau išaušo“.

Stipruolis Jokūbas jam atsakė: ,,Aš tavęs nepaleisiu, kol tu manęs nepalaiminsi“.

– Koks tavo vardas? – paklausė nepažįstamasis.

– Jokūbas.

–Dabar ne vien Jokūbu tu vadinsies, bet taip pat ir Izraeliu arba tuo, kuris mokėjo kovoti su Dievu“. Taip pasakęs jis išnyko. Tai buvo angelas. ( 32,21-31).

Ar ši kova nėra žmogaus gyvenimo paveikslas? Kiekviena diena atneša savo erškėčius ir savo rūpesčius. Atsitinka, kad žmogus labai nuliūdęs, nes mato būsimus vargus, sunkumus. Jis pradeda murmėti: ,,Būtų geriau niekada neatsibusti“.

Nesiduokime apgaunami. Atpažinkime Viešpaties atsiųstą angelą, kuris ateina kartu kovoti su mumis. Jei norime atsimainyti, neturime išsigąsti vargų ir darbų. Paimkime kryžių, jį bučiuokime ir sakykime: ,,Mano Jėzau, tu šioje žemėje dirbai ir veikei per 33 metus. Dabar ilsėkis, dabar mano eilė kovoti ir kentėti“.

Mano eilė kovoti ir kentėti – kartokime dvasinių sunkumų metu, kai pasidaro sunku sutramdyti  savo būdą, kai atrodys, kad neįstengsite iš širdies išrauti blogų jausmų, pavydo, neapykantos...

Šv. Grigorijus pastebi. Kiekvieną Jėzaus skausmą, pažeminimą seka atlyginimas: džiaugsmas ir garbė. Štai Jėzus gimsta gyvulių tvartelyje, didžiausiame skurde, neturte, bet danguje gieda angelai, nušvinta šviesi žvaigždė, ateina trys išminčiai su dovanomis.

Jėzus ant Jordano kranto kaip koks nusidėjėlis prašo Joną Krikštytoją pakrikštyti. Tačiau balsas iš dangaus šaukia, kad jis yra nekalčiausias ir mylimiausias Dievo Sūnus.

Jėzus apaštalams praneša, kad eina į Jeruzalę kentėti ir mirti ant kryžiaus. Po šešių dienų ant aukšto kalno viršūnės Jis  apsuptas garbės: Mozė ir Elijas paliudijo Jo dievystę.

Mirtis Jėzų nugalėjo. Jo kūnas, išteptas kvepalais, jau guldomas į kapo rūsį. Tačiau trečią dieną kapas atsidaro, kūnas prisikelia iš numirusių, jį apsupa garbe ir amžina jaunystė jį linksmina.

Taip bus ir mums, tikintiesiems. Kiekviena malda, kiekvienas darbas bei vargas yra atlyginamas paguoda, džiaugsmu. Paskui būsime atlyginti amžinu atsimainymu. Amen.

           

                                      B 1 GAV. NE VIENA DUONA

Trečiadienį, Pelenų dienos pamaldose buvo pašventinti pelenai ir bažnyčiose kunigai jais pabarstė kiekvieno pamaldų dalyvio galvą. Pradėjome Gavėnios laikotarpį, kada tikintieji stengiasi uoliau atlikti savo religines pareigas, nes prisimena Kristaus pasninką dykumoje ir jo gundymą.

Miestų parapijose per Gavėnią kunigai ruošia tėvus, kurie didįjį Šeštadienį norės pakrikštyti savo kūdikius, vaikus. Prisimenu, vienais metais didžiojo Šeštadienio pamaldose krikštijau aukštąjį mokslą baigusią žurnalistę. Prieš tai ją egzaminavau ir buvau nustebintas, kaip sąmoningai ji pasiruošė priimti krikštą ir švč. Sakramentą. Ji buvo apsirengusi baltais drabužiais. Užbaigiant krikšto apeigas jai buvo pasakyta: ,,Krikštu tapai nauju Dievo kūriniu, panašiu į Kristų. Šis baltas drabužis tebus tavo nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo ženklas. Tavo artimieji temoko tave žodžiu, teskatina geru pavyzdžiu, kad nekalta ir šventa laimėtum amžinąjį gyvenimą“. Įteikiant degančią žvakę buvo pasakyta:  ,,Deganti žvakė tegu primena tau Kristų – mūsų šviesą“.

Gražios krikšto apeigos yra tik simbolinė išraiška tų lūkesčių, kuriuos puoselėja Bažnyčia, teikdama Krikšto sakramentą tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Mums nuo krikšto praėjo vieniems daugiau, kitiems mažiau metų. Šiandieną, pirmąjį Gavėnios sekmadienį, kiekvienas save paklauskime, ar pateisinau Bažnyčios lūkesčius? Ar esu katalikas tik krikšto metrikų knygoje, o katalikiškos pareigos yra nuolat apleidžiamos? Ar neturiu ne trupučio kaltės, kad mūsų šalyje tik 10 iš šimto pakrikštytų išliko ištikimi krikšto pažadams? Jie kasdieną praktikuoja maldą, sekmadieniais dalyvauja šv. Mišiose, reguliariai priima sakramentus, ypač neapleidžia velykinės išpažinties. Ir mes nerimaudami klausiame, o kur dingo kiti?

Džiaugiamės, kad ištrūkome iš sovietinės priespaudos, buldozerinio ateizmo. Didžiuojamės, kad tapome Europos sąjungos nariais. Gėrimės gausybe prekių, kokių nebuvo per visą Lietuvos istoriją. Jaučiamės saugūs Nato globojami. Tačiau nenorime matyti, kad diena iš dienos silpnėja mūsų dorovinis atsparumas, klesti korupcija, įvairūs nusikaltimai, nuolat pasireiškia nusikalstami susivienijimai, kurie savo išpuoliais baugina nekaltus žmones. Kodėl dvasinės vertybės tapo visai nereikalingos lietuviams? Juk jos lemia tautos dorą, kultūrą, išlikimą. Daugelį kartų yra patirta, jei nepaisoma Dievo įsakymų, tai jokia teisėsauga ir švietimas neduos gerų vaisių.

Panevėžio Vyskupijos kunigas J. Lomanas kadaise parašė knygą ir ją pavadino labai taikliai: ,,Kur eini, modernioji Europa?“ Ji išleista prieš 81 metus. Tuo metu buvo labai aktualus rūpestis dėl Europos, nes rytuose viešpatavo komunistinis rėžimas, o vakaruose skambėjo nacistiniai šūkiai. Didžiųjų kaimynių grėsmė baugino Lietuvą. Kun. Lomanas, gyvenęs Pasvalyje, matė, jei žmogus sukyla prieš Dievą, jis pranašauja žmonijai liūdną ateitį. Nepraėjo ne dešimt metų ir suliepsnojo Antrasis pasaulinis karas, nusinešęs virš 50 milijonų gyvybių. Kai kurioms valstybėms pasibaigęs karas atnešė naujas blogybes: okupaciją, trėmimus, masines žudynes...

Kai šiandieną matome griūvančią tautos moralę kiekvienas privalome klausti: ,,Kur eini, demokratine Lietuva?“ Kas šiandieną galėtų sugrąžinti mūsų tautą prie tų moralinių vertybių, kuriomis garsėjo Lietuva iki sovietinės okupacijos?

Kristus savo dievišką mokslą pradėjo skelbti ragindamas: ,,Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1,15). Krikščionių gyvenime atsivertimas turi būti nuolatinis veiksmas. Šiandieną labai rimtai save paklauskime, kas man nutiktų, jei dabar mane pasišauktų Viešpats? Kaip atrodo mano krikšto drabužis: ar jis švarus, tyras, ar suterštas ir subjaurotas?  Ar su juo galėčiau viešai pasirodyti?

Gerasis Dieve, kiek gyvenimo metų dar man atseikėjai? O

kaip pasiryžau praleisti šią gavėnią? Ją praleiskim taip, kad didžiojo Šeštadienio pamaldose galėtume nuoširdžiai atnaujinti savo Krikšto pažadus.

Pirmiausia per šią gavėnią privalome rimtai peržvelgti savo religinį gyvenimą. Ar Kristaus Bažnyčios atžvilgiu nepasidavėme nepalankiai nuomonei, kuri, atrodo, dirbtinai šiandieną kažkieno kurstoma? Pažiūrėkime, kuo gyvena jaunesnioji karta, kai jiems dvasiniai dalykai dar vis neįdomūs? Mėgavimasis laisve, savęs nevaržymas dorovės reikalavimais, nevertinimas religijos, šeimos ir atsidavimas nuodėmės malonumui veda mūsų tautą į išsigimimą. Kodėl taip yra? Dabartiniai tėvai sovietinėje mokykloje buvo auklėjami ateistine pasaulėžiūra. Jau nuo darželių į jų sąmonę buvo įdiegiamas ateistinis mąstymas, kad nėra jokio Dievo, nemirtingos sielos, kad su mirtimi užsibaigia žmogaus gyvenimas. Todėl tik kvailiai nesinaudoja gyvenimo teikiamais malonumais, o tikisi atpildo po mirties. Taigi, ši pasaulėžiūra buvo perduota dabartiniams tėvams, kurie savo elgesiu taip pat ateistiškai auklėja savo vaikus. Todėl, sovietmečio padarytos žaizdos yra labai skaudžios ir jos užgis tik per kelias kartas, jeigu bus palankios sąlygos.

Išsivadavome iš sovietinių gniaužtų, visokių prekių nuolatinio deficito ir patekome į tokias sąlygas, kur mus apakino medžiaginių vertybių gausybė ir spindesys. Tačiau pradėjome nuolat skubėti ir į pirmą vietą statyti įvairius buitinius reikalus. Todėl vis mažiau surandame laiko maldai, sekmadienių šventimui, katalikiškai spaudai ir pareigoms. Dažnas savo savaitgalius skiria poilsiui, pramogoms, išvykoms, įvairiems renginiams, o po jų būna sunku fiziniai ir dvasiniai.

Būtų gerai, kad šiandieną kiekvienas tvirtai pasiryžtume per gavėnią atkurti savo nutrūkusią draugystę su Dievu, Kristaus Bažnyčia, Jos įsakymais. Atsiminkime trečią Dievo įsakymą: sekmadienius švęsk ir pasistenkime atlikti savo pareigas Dievui, savo sielai. Gavėnios metu kiekvienoje bažnyčioje bus susikaupimo, atgailos dienos – rekolekcijos. Per jas padarykime savo dvasinio gyvenimo reviziją. Dievo žodis iš Evangelijos, pamokslų ir nuoširdi išpažintis – tai nauji impulsai atgaivinti ryšį su Dievu ir Jį susigrąžinti į savo širdį, gyvenimo kasdienybę.

Prelatas Tulaba pasakojo tokį atsitikimą. Vienoje šeimoje jauna mergina, kaip Evangelijos minimas sūnus palaidūnas,  paliko savo tėvus ir išvyko į miestą gyventi. Tėvas ilgai jos ieškojo ir surado viename didmiestyje. Ji buvo tapusi prostitute – viešnamio preke. Tėvas tikėjos ją susigrąžinti į savo šeimą, bet dukra atkirto: ,,Aš negrįšiu. Nenoriu turėti su jumis nieko bendro“. Verkdamas tėvas jai kalbėjo: ,,Aš tik noriu, kad užmirštum viską ir būtum laiminga“. Dukra prisipažino: ,,Niekas man nebesugrąžins laimės. Verčiau jūrai atiduosiu savo kūną, negu tokia grįšiu į namus“. Tėvas ją maldavo: ,,Brangioji dukrele, prisimink, kai sėdėjai man ant kelių ir glaudeisi prie mano krūtinės, o aš pasakodavau tau pasakas...“ Staiga mergina pravirko ir suklupo prie tėvo kojų. Apkabino jo kelius ir išverkė visą savo skausmą.

Šiandieną ne vienas jaunuolis ir mergina blaškosi nepajėgdami išsivaduoti iš savo nuodėmingų įpročių: neskaistaus elgesio, priklausymo svaigalams, rūkalams, narkotikams. Ši gavėnia jiems galėtų būti kaip gelbėjimo ratas skęstančiam. Reikia jiems tik noro ir drąsos pasakyti sau: ,,kelsiuos ir eisiu pas tėvą“. Taip pasakęs Evangelijos minimas sūnus palaidūnas buvo tėvo sutiktas su džiaugsmu ir apdovanotas: gražiu drabužiu, brangiu žiedu ir dideliu pokyliu.

Jaunimas nemėgsta, kai jiems vyresnieji nurodinėja arba įsakinėja. Už juos pasimelskime ir nuoširdžiai pakvieskime, tikėdami, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Amen.

(Pasinaudota pamokslu, esančiu žurnale ,,Bažnyčios žinios“ 2006m. Nr.3. 21-22 psl.)