Velykų laikui

                            

                                   Tėvo dienoje

Pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį prisiminėme ir meldėmės už gyvas ir mirusias motinas. O kiekvieną gegužės mėnesio sekmadienį ta intencija buvo aukojamos šv. Mišios.

Bažnyčia pirmąjį birželio mėnesio sekmadienį skiria tėvams pagerbti ir už juos gyvus, ar jau mirusius pasimelsti. Darnią šeimą  sudaro motinos ir tėvo vienybė, jų tarpusavio meilė, pagarba ir savo pašaukimo teisingas supratimas.

Labai gražų pamokymą davė vienas tėvas savo vaikams: ,,Man būtų geriau, kad netektumėt darbo, negu išsižadėtumėt tikėjimo į Dievą. Visi darbai praeina, o Dievas amžinai pasilieka. Jei prarasite darbą, galėsite susirasti kitą.  Praradę tikėjimą į Dievą, jūs nebūsite laimingi nei čia žemėje, nei amžinybėje“.

Ar daug tėvų galėtų panašiai pasakyti savo sūnui, dukrai? Tačiau daug tėvų yra pavergti blogos ydos, dėl kurios daug kenčia žmonos, vaikai, o kai kada net įvyksta skyrybos, įvairios avarijos, suluošinami ar net žūsta žmonės. Ši yda - tai girtavimas.

Labai liūdnas atsitikimas. Šeima rengėsi minėti sidabrines vestuves – šeimyninio gyvenimo dvidešimt penktą jubiliejų. Žmona paruošė vaišes, pakvietė gimines, atvažiavo vaikai su šeimomis. Bet šeimininko – jubiliato reikėjo ilgai laukti. Jis išėjo į parduotuvę, dar kažko nupirkti vaišėms, susitiko du bendradarbius ir norėjo pirma su jais atžymėti savo šeimos šventę. Per ilgai užtruko ir privertė susirinkusius nekantriai laukti. Tik vėlai vakare sugrįžo jubiliatas girtas. Svečiai nenorėjo būti nemalonioje situacijoje ir  tuoj pat išvažiavo į namus.

Kiek skausmo ir pergyvenimo žmonai, vaikams su savo atžalomis. Tas vyras dažnai suklydo ir žmonai  buvo labai skaudu nelaimingoje santuokoje...

Rytą atsikėlęs pamatė vaišių stalą paruoštą vakarienei, į kurią jis nesugrįžo. Giminės atvežė ir paliko jubiliatams dovanas, į kurias jis negalėjo net pažiūrėti.

Kokia gėda ir dvasinis skausmas. Jis pravirko kaip vaikas. Atsiprašė žmonos, vaikų, vėliau atsiprašė visų giminaičių, jiems dėkojo už dovanas, atvežtas šeimos jubiliejuje ir pasižadėjo visiems mesti girtavimą. Tačiau įpratusiam prie alkoholio buvo labai sunku užlaikyti duotą pažadą. Tačiau jis visą laiką prisiminė nevykusiai švęstą vestuvių sidabrinį jubiliejų. Su žmona pradėjo dažniau lankyti pamaldas, eiti prie sakramentų, Dievo malonei ir gerai žmonai padedant jis tikrai pametė girtavimą, net vengė ragauti svaigalų ir į šeimą sugrįžo laimė.

        

Šiandieną daug žmonų, motinų kenčia nuo girtuoklių vyrų ir savo girtaujančių atžalų. Kiek šiandieną yra berniukų ir mergaičių, kurie jau pradėjo mirkti svaigaluose ir jie, neidami prie sakramentų, gal ir nesimelsdami, savo jėgomis nepajėgs mesti įsigalėjusio įpročio girtauti. Blogiausia, kad nesimato jiems šviesesnio rytojaus: nuolatinės išgertuvės, keiksmai, net grasinimai… Kokie bus būsimi tėvai, motinos?

        

Duok Dieve, kad kiekvienas girtaujantis vyras, kaip tas jubiliatas suprastų, kokį blogį savo elgesiu jis padaro sau, savo šeimai ir ryžtųsi pasitaisyti. Įpratusiam girtauti tai padaryti nelengva. Bet sukaupus valios jėgas, paprašius Dievo pagalbos gal ir pavyktų išrauti tą blogą įprotį, jei dar nėra įsigalėjusi alkoholizmo liga.

Reikia pripažinti, kad šiandieną sergančių alkoholizmu yra daug ne tik vyrų, bet ir moterų, jaunimo, net paauglių. Kaip gamtoje, taip ir žmonių gyvenime vyksta atranka: silpnesnieji sunyksta, patys susinaikina ir taip užleidžia vietą stipresniesiems.

Ligoninėje merdėjo septyniolikmetis jaunuolis. Su draugais važiavo į diskoteką, padidino mašinos greitis, jos nebesuvaldė, trenkėsi į medį, draugas žuvo vietoje, o jis su dviems sužalotomis merginomis atsidūrė ligoninėje.

Anas jaunuolis tikriausiai galėjo pasakyti: ,,Jei ne tėtės duoti 20 Lt. ir leidimas vairuoti jo automašiną be teisių, aš dabar tikrai būčiau sveikas ir neliksiu invalidu visam gyvenimui”.

Ne vienas jaunas žmogus, šiandieną sėdintis kalėjime, galėtų sakyti: ,,Čia aš nebūčiau atsidūręs, jei tėvas būtų mane nubaudęs, kai pirmą kartą pamatė pas mane vogtus daiktus” arba ,,Kai pirmą kartą mane pamatė girtą”.

Kodėl tėvai nepergyvena, kai pamato savo vaikus išgėrusius, rūkančius ir vartojančius narkotikus? Kodėl kai kurie tėvai duoda savo nepilnamečiams vaikams pinigų, už kuriuos jie nusiperka svaigalų ir girti sudaužo tėvo mašiną, o neretai patys žūsta?

Nesuprantama, kaip tėvai gali ramiai miegoti, kai jų nepilnamečiai naktimis trankosi, keikiasi, grįžta tik rytmečiu, ir neaišku, kur jie praleido naktį arba neleidžia tėvams pasakyti pamokantį žodį…

Tėvai žino, kokie pavojai gresia jų vaikams, bet ar daugelis už vaikus meldžiasi? Ar vaikai mato tėvus meldžiantis namie, bažnyčioje?

Kai kunigas paklausė 10 m. berniuką, prileistą prie pirmos šv. Komunijos, ar dabar sekmadieniais ateisi į bažnyčią, o gal ateiti patarnauti šv. Mišioms? Tas berniukas atsakė: ,,Neateisiu, nes tėtis neina į bažnyčią”.

Gal vėliau tas vaikas paauglystėje ar jaunystėje padarys kokį nusikaltimą? Kokia atsakomybė tenka tėvui. Duok Dieve, kad visi tėvai suprastų savo pareigas, atsakomybę ir jiems netektų iš savo vaikų išgirsti teisėtą, skaudų priekaištą: ,,Aš savo jėgomis neįstengiau būti sąžiningas, blaivus, doras. Tėve, dabar mane keik, kiek nori bark, aš nebegaliu būti kitoks”.

Šiandieną švenčiame Devintines – Jėzaus Kūno ir Kraujo šventę ir tėvų dieną. Šv. Mišiose melskime Eucharistinį Jėzų dieviškos palaimos, išminties mūsų tėvams, šeimoms, jaunimui ir pavieniams žmonėms.  Amen.

                             B 06 ŠVČ.TREJYBĖ DIDYSIS SLĖPINYS

Mokslininkas, mąstytojas Paskalis prieš mirtį atsikėlė iš lovos, atsisėdo prie stalo ir užrašė savo tikėjimo išpažinimą. Šie užrašyti žodžiai buvo rasti po jo mirties liemenės kišenėje. ,,Pusė dvyliktos. Esu Dievo akivaizdoje. Tikiu. Tikiu į Dievą. Mano Dievas nėra teologų nei žemės Mokytojų Dievas. Mano Dievas yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas: yra Apreiškimo Dievas. Mano Kristus yra Evangelijos Kristus. Tikiu jį, kaip jis save apreiškė“ (Plg.L.Tulaba. Pamokslai A.P 247). Mokslininkas tikėjimą išpažino kalbėdamas ne tik apie Dievą, bet ir apie Dievo Sūnų.

Kiekvienais metais švč. Trejybės sekmadienyje prisimename pagrindinę mūsų tikėjimo tiesą apie Triasmenį Dievą.

Senojo Testamento šv. Rašto knygose nebuvo aiškaus liudijimo apie Triasmenį Dievą. Izraelis buvo apsuptas pagoniškų tautų, kurios išpažino ir garbino daugelį dievų. Izraelitų Dievas buvo gyvas ir mylintis Dievas, kuris apsireiškė Abraomui, Mozei ir kalbėjo per pranašus, o galiausiai per Jėzų Kristų.

 Karalius Dovydas savo psalmėse labai jautriai išreiškia savo tikėjimą. Jis visus kviečia teikti garbę Dievui. ,,Viešpačiui naują giesmę giedokit, giedokite jam visos šalys“(Ps 97). ,,Visos šalys, džiūgaukit Dievui, jam tarnaukite linksmos, jo akivaizdon ženkit džiaugsmingai. Jis tikras Dievas, žinokit. Jis mus sukūrė, esam jo žmonės, esam jo liaudis, jo kaimenės avys“  (Ps 99).

Nuo pat pirmųjų Naujojo Testamento puslapių aptinkame švč. Trejybės asmenis. Dar prieš Kristaus gimimą šio slėpinio spindulys pasiekė žemę. Archangelas Gabrielis pranešė Marijai, kad ji bus Dievo Sūnaus Motina: ,,Štai pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1,31-32). Štai pirmą kartą žmonėms paskelbiama: Dievas turi amžinąjį Sūnų, kuris iš Marijos gaus žmoniškąją prigimtį. Tada nustebusi Marija paklausė, kaip tai įvyks? Archangelas Gabrielius jai paaiškino: ,,Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu, todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1,35).  Šiame dangiško svečio pasveikinime minimi visi trys švč. Trejybės asmenys ir atskleidžiama Dievo Sūnaus įsikūnijimas.

Kai Jonas Krikštytojas Jėzų Kristų krikštijo Jordano upės vandenyse, tada antrą kartą apsireiškė Švč. Trejybė.

Gydytojas, evangelistas šv. Lukas rūpestingai ištyrinėjo Jėzaus gyvenimą ir paliudijo: ,,Kai visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: ,Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“(Lk 3,21-22). Pirmame viešame Jėzaus pasirodyme žmonėms dalyvauja visa Švč. Trejybė.

Prieš žengdamas į dangų Jėzus Kristus savo apaštalams dar kartą priminė Švč. Trejybę: ,,Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19).

Pirmieji krikščionys Švč. Trejybės paslaptį laikė pagrindine tikėjimo tiesa. Didysis šv. Augustinas rašė: ,,Perskaičiau visus raštus, kuriuos galėjau, ir jie visi liudija tą pačią tiesą, paveldėtą iš apaštalų, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienodi dievyste“.

Ne vienas tikintysis nežino, į kurį dieviškąjį asmenį geriau kreipti savo pamaldumą. Patarimas vienas: visi dieviški asmenys tikrai atsiliepia į atpirkto žmogaus maldas. Pavyzdžiui, jaunas žmogus turi mylintį, gerą savo tėvą. Jis su pasitenkinimu kalbės maldą ,,Tėve mūsų, kurs esi danguje...“ Nuodėmės sužeistas žmogus maldaus Jėzaus Kristaus gailestingumo ir nuodėmių atleidimo. Dvasinius skausmus išgyvenanti motina maldaus Šventąją Dvasią, kad ji apšviestų protą jos sūnui, pasirinkusiam įvairių klaidžiojimų kelią. Taigi, pamaldumas vienam ar kitam dieviškam Švč. Trejybės asmeniui gali priklausyti nuo amžiaus, nuo pašaukimo ir kitų įvairių aplinkybių.

Noriu Jūsų paklausti, į kurį Švč. Trejybės asmenį jūs dažniausiai kreipiatės ir meldžiatės, kai iškyla dvasinės problemos? Atsakymas tikriausiai būtų įvairus. Gal būt daugelis savo širdies skausmus pasakojate Atpirkėjui Jėzui Kristus, kuris buvo ne tik Dievas, bet ir Žmogus. Noriu jums patarti taip pat dažnai kreiptis ir į Šventąją Dvasią, maldaujant Jos dovanų, kad ji sustiprintų mūsų tikėjimą, pamaldumą, baimę nusikalsti ir nuodėmėmis įžeidinėti artimą bei Dievą.

Įžymusis tiesos ieškotojas lietuvis Stasys Šalkauskis jautė didelį pasitikėjimą Šventąja Dvasia. Jis manė, kad Šventosios Dvasios globa ir parama ypač reikalinga mūsų dienų žmogui, ieškančiam dvasinės atramos.Pasižiūrėkime į savo tautiečius. Šiandieną jų daugelis yra pasimetę ir klaidžioja, save ir kitus klaidina. Jie savo gyvenimą skandina alkoholyje, narkotikuose, ištvirkavime ir įvairiuose nusikaltimuose. Matome, kiek nusikaltimų atskleidžia žiniasklaida, policija, prokuratūra, teismai. Ir tik dalelė nusikaltimų iškyla į viešumą.

Nuodėmingam žmogui tiesiausias kelias į Dievą yra per Sūnaus Jėzaus asmenį. Jis priėmė žmogaus kūną ir prigimtį, nepakartojamu būdu atskleidė mums Dievo meilę ir ją įrodė mirdamas ant kryžiaus. Jis atleido nuodėmes didžiajai atgailautojai Marijai Magdalietei ir, prisikėlęs iš numirusiųjų, jai pirmiausiai pasirodė. Greta nukryžiuotam piktadariui, parodžiusiam atgailą, Jėzus ne tik atleido, bet pažadėjo: ,,Dar šiandien tu su manimi būsi rojuje“.

Apaštalui Pilypui Jėzus pasakė: ,,Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn. 14,9). Štai kaip Dievas pasirinko tobuliausią būdą apsireikšti savo mylimiems žmonėms. Taigi, Dievo Sūnaus asmenyje turime ne tik antrąjį Švč. Trejybės asmenį, bet ir tobulinusią žmogų, savo kilnumu, šventumu žavintį visų amžių žmoniją. Daugeliui tikinčiųjų Jėzus tampa gyvenimo pavyzdžiu ir įprasminimu. Žemėje Jis gyveno žmogišką gyvenimą: valgė, gėrė, keliavo, pavargo, mokė, liūdėjo, verkė, meldėsi... Jis mums visiems tapo kelias, tiesa ir gyvenimas. Laimingi tie, kurie suranda šį kelią. Tada jie viską suranda. Ypatingai į glaudžius santykius sueina tie, kurie nuoširdžiai dalyvauja šv. Mišių Aukoje ir gerai pasiruošę vertai priima šv. Komuniją – mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują.

Prie kurio Švč Trejybės asmens  mes beartėtume, mes artėsime prie visų trijų asmenų: Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Nuo to laiko, kai pirmą kartą žmonijai buvo  atskleistas Švč. Trejybės slėpinys, visi amžiai, žmonės ir angelai, matoma ir nematoma Kristaus Bažnyčia gieda himną Dievui Tėvui, Dievui Sūnui, Dievui Šventajai Dvasiai. Kasdieną įsijunkime ir mes kiekvienas savo mąstymu, malda ir gyvenimu. Amen.

Pasinaudota pamokslu iš žurnalo ,,Bažnyčios žinios“ 2006. nr. 9, 15-16.

                                                  

                                       Šeštinėse

Šiandieną mes kitaip įsivaizduojame ir suvokiame pasaulį, ne­gu apaštalų laikais. Savo laiku per televiziją buvo parodytas žmogaus pasivaikščiojimas ant mėnulio. Dar tikima ir dides­nių šuolių į kosmosą.

Ne vienam kyla klausimas, kaip turi­me suprasti Kristaus žengimą į dangų? Taip klausdami mes užmirštame Dievo galimybes ir nepastebime svar­biausio dalyko. Kristus įžengė ne į dangaus mėlynę, bet į pilną savo garbę, apie kurią aiškiai primena Šeštinių šventė. Tarp Dievo garbės ir mūsų kasdieninės elgsenos yra bedugnė. Todėl išpažinkime savo nuodėmes ir prašyki­me Jėzų atleidimo.

Kasmet Šeštinių šventėje esame kviečiami džiaugtis Jėzaus per­gale prieš nuodėmę, mirtį ir Jo dovanotu amžinu gyveni­mu. Ir meldžiame patyrimo Kristaus pažadėto naujo gyvenimo.

Mūsų viltis kyla iš Jėzaus mirties ir prisikėlimo. Nuodėmę Jis nugalėjo amžiams! Esame sutaikinti su Dievu ir daugiau nesame svetimšaliai ar atstumtieji. Todėl kasdieną būkime ramūs ir pasitikėkime, nes Dievas yra su mumis, Jis mus stiprina ir guodžia.

Jėzus, žengdamas į dangų, mums atvėrė savo Karalystės vartus. Nors esame nusidėjėliai, bet buvome atpirkti ir patyrėme atleidi­mą. Dabar esame mylimi Dievo vaikai, ir mums skirta gyventi su Juo per amžius.

Prieš su­grįždamas pas Tėvą, Jėzus mokiniams pažadėjo, kad tuos, kurie Jį tikės, lydės ženklai: jie Jo vardu išvarinės demonus, gydys ligo­nius, darys kitus stebuklus (plg. Mk 16, 17-18).  Tai mums pavyks Šventosios Dvasios galia, kuri mumyse gyvena. Kiekvieno mūsų širdyje yra Dievo Dvasia, kuri prikėlė Jėzų iš numirusiųjų. Ji nuo­lat mus kviečia save atiduoti Jam ir įgalina gyventi Jėzaus prisi­kėlimo pergale. Todėl joks išbandymas Dievo vaikui nėra per didelis.

Siaučiant krikščionių persekiojimui Kinijoje, 1839 m. į teismą buvo atvesta krikščionė motina su savo sūneliu. Pirmiausia stengėsi palaužti berniuką, kad jis išsi­žadėtų tikėjimo, tačiau jo atsakymas buvo vienas: „Aš esu krikščionis". Tada ištempė jo kūną ant kankinimo rato, trau­kė jo sąnarius ir žiauriai plakė. Taip kraujyje paskendusį ber­niuką paliko kuriam laikui gulėti. Prie jo stovėjo motina, nebe­galėdama paslėpti savo gilaus skausmo. Tada teisėjas prabi­lo į ją: „Esi be galo žiauri motina. Galėjai jį išgelbėti vienu savo žodžiu. Vietoje to, tu šaltai žiūrėjai, kaip tavo sūnus kankinamas".

Tie žodžiai dar daugiau plėšė motinos širdį, bet dabar ji išgirdo sūnaus šauksmą: „Mama, neverk, dangus yra to ver­tas". Po šių sūnaus žodžių motina peržegnojo savo sūnų  kankinį ir nuoširdžia malda palydėjo jo sielą į amžinybę. Po to ji buvo nukankinta.

Dangus to vertas! Tai pasakė vaikas. Šeštinių šventė ir mūsų žvilgsnius nukreipia į dangų. Ar mes sugebėtume būti tokio tvir­to tikėjimo, kad net kankinimai, mirtis mūsų neišgąsdintų? Ar to berniuko pavyzdys nesugėdina mūsų?  Kokie bailūs ir prisitaikėliai  buvome ateizmo siautėjimo laikais?

Jėzus kalbėjo suprantamai to meto žmonėms. Jis buvo toks papras­tas, prieinamas ir mylimas. Kartu su Juo apaštalai vaikščiojo, plaukiojo po ežerą ir ilgai šnekučiuodavos... Amžinasis Dievo Žodis tapo Kūnu, tokiu pat kaip mes kiekvienas. Ką visa tai reiš­kia? Žmogui suvokti neįmanoma. Lieka tik sušukti: „O, Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme!"

Ar šiandieną Jėzaus atsisveikinimas mus sujaudina?... Nesijaudino žmonės ir tuomet, kai Jis buvo nukry­žiuotas ir minia šaukė: „Ant kryžiaus jį!". Dieve, mes nesame kitokie, ir ten būdami kitaip nebūtume pasielgę... Taigi, nesame geresni už anuos žmones. Būtume žuvę,  jei Kristus nebūtų meldęsis už savo priešus. Tai paguodžia mus ir palaiko viltį ne savo jėgomis, o iš Dievo gailestingumo ir meilės.

Jėzus turėjo išeiti, nes viskas bu­vo atlikta pačią tamsiausią Golgotos naktį. Jis prasitarė, kad tai yra kelias į pergalę. Jėzus su savimi prisiėmė mūsų kūną, mūsų gyvenimą ir mirtį. Jis mūsų prigimtį ne tik sujungė su savo dieviškąja prigimtimi, bet ir pasiėmė su savimi ten, kur pakilo, mus palaiminęs ir atsisveiki­nęs.

Negalime savo vaizduotėje „nupiešti" sielos, esančios Dievo artumoje. Tačiau gerai žinome, kad negalime savo laimės ieškoti kur nors kitur, nes priešingu atveju liksime amžinose kančiose.

Mūsų tikėjimas ir paguoda remiasi tuo, kad Jis su savimi į dangų pasiėmė visa tai, ką žemėje turėjo kaip ir mes. Jis įžengė į dangų ir sėdi Tėvo dešinėje. „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje" (Apd 7,56), - taip pasakė prieš pat savo mirtį pirmasis krikščionis kan­kinys diakonas Steponas. Žmogaus Sūnus ir į mane teismo die­ną žvelgs žmogaus veidu.

 „Dabar išeinu pas tą, kuris mane yra siuntęs..." (Jn 16, 5), bet ,,Nepaliksiu jūsų našlaičiais - ateisiu pas jus" (Jn 14,18) - tai Jėzaus žodžiai. Da­bar negalime Jo matyti ar liesti, kaip tada. Jis yra dangu­je. Ne už šimto ar tūkstančio kilometrų, bet... čia pat - tarp mūsų. „ Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos " (Mt 28, 20).

Kadangi Kristus norėjo būti arti mūsų, todėl tapo žmogumi, mirė, prisikėlęs ir „laimindamas atsisky­rė". Jis per Šventąją Dvasią iš Tėvo teikia gyvenimo pilnatvę kiekvienam Jį įtikėjusiam.

Dangun žengimas yra Dievo meilės žmogui įvykis, kuris per Šventąją Dvasią dabar turi atsikartoti kiekvieno gyvenime -  asmeninėje mūsų išganymo istori­joje.  Kai žemėje tampame vargšai, tampame turtingi pas Dievą. Kai viskas skęsta tamsoje, nušvinta šviesa skaistesnė už saulę. Kai skauda širdį, kad Jis atrodo esąs toli nuo mūsų - „aukštai" danguje, Jis yra visai čia pat ir kviečia pas save, nors ir nesame tam pasiruošę.

Rašytoja Luiza Hensel prieš savo mirtį labai gražiai pasa­kė apie susitikimą amžinybėje: ,,Greitai viskas praeis žemėje. Kaip aš džiaugiuosi galėsianti pamatyti savo draugus ir gimines, ku­rie pirma manęs jau ten nukeliavo. Kai aš būsiu danguje, mel­siuos už jus visus čia pasilikusius".

Kokia guodžianti rašytojos Luizos pažadas, kad niekada neužmirš mūsų iš amžinybės. Tad ar gali mus užmiršti mūsų mirusios motinos, senelės ir kiti artimiausi žmonės? - Ne! Tikrai negali užmiršti.

Ir Jėzus negalėjo palikti likimo valiai savo mo­kinių ir visų į Jį įtikėjusių. Jo krauju visi atpirkti ir krikštu pašventinti turime galimybę taip pat laimėti amžinąjį gyvenimą.

Viešpatie Jėzau, mes džiaugiamės, kad įžengei į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Dėkojame už galimybę dalintis dan­giškuoju Tavo gyvenimu. Per savo Dvasią padėk mums naudo­tis Tavuoju paveldu - kiekvienam Dievo vaikui suteikta viltimi ir galia. Augink mumyse meilės vaisius, kad per tikėjimą, vilties šviesą, vis su didesniu kantrumu siektume amžinosios bendrystės su Tavimi.   Amen. 

                             

                           2. Šeštinėse. Kvietimas gyventi meilėje.

 Atsisveikindamas su mokiniais, Jėzus pažadėjo nepalikti jų našlaičiais ir vėl sugrįžti. Pažadėjo atsiųsti Globėją – Tiesos Dvasią, kuri turėsianti visko išmokyti. Jėzus prašė mokinių tik vieno dalyko: „Pasilikite mano meilėje“ ir nurodė, ko reikia: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15); „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

Dievas mus pamilo anksčiau, nei mes išvydome šį pasaulį. Per Krikštą meilės ryšys tarp Dievo ir žmogaus tampa panašus į vaiko ir tėvų ryšį. Dėl to apaštalas Jonas sako: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Dievas mus myli besąlygiškai, net ir tuomet, kai mes jo nemylime. Tačiau Dievo meilė visuomet laukia žmogaus atsakymo. Todėl neatsitiktinai Jėzus, prieš atsiskirdamas nuo savo mokinių, juos prašė pasilikti jo meilėje, neiškeisti jo meilės į kokio nors kūrinio meilę.

Ką reiškia mylėti Dievą, mylėti Jėzų Kristų? Paprastai mylimas asmuo mūsų širdyje užima labai svarbią vietą. Mes jį nuolat prisimename, ir tas prisiminimas mus džiugina. Panašiai turi būti ir su mūsų meile Jėzui. Jei mes jį mylime, per dieną ne kartą jį prisiminsime ir, galbūt, pasakysime: „Jėzau, tu mane myli, ir aš tave myliu.“ Tai būtų ženklas, kad mūsų širdyse Jėzus turi pakankamai daug vietos. Tačiau jei per dieną mes paskirtume Dievui tik kelias minutes, tai liudytų apie mūsų skurdžią meilę.

Mūsų kasdienė malda yra tas būtinas meilės ryšys tarp Dievo ir mūsų. Tik nepasitenkinkime mechanišku vienos ar kitos maldos sukalbėjimu, bet pridėkime dar nuo savęs padėką, atsiprašymą ar tiesiog šlovės aktą.

Jėzus sako: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų.“ Dekalogas, ypač didysis Dievo meilės įsakymas, yra nurodymas, ko Dievas iš mūsų nori. Dievo įsakymai yra ne kažkokie neprasmingi suvaržymai – tai meilės kelias. Jei mylime Dievą, turime būti tokie, kokius mus nori matyti pats Dievas. O jis dar žiloje senovėje tai nurodė išrinktajai tautai, kai ši keliavo iš Egipto nelaisvės. Jis paliepė gerbti Dievą, tėvus; vieną savaitės dieną skirti Dievui; nurodė būti tiesiakalbiams, sąžiningiems, doriems net mintyse ir troškimuose.

Mes dažnai esame gundomi nesilaikyti Dievo įsakymų, tarsi varžančių mūsų laisvę. Iš tikrųjų jie nevaržo laisvės. Laisvę sunaikina tik nuodėmė. Kaip apgailėtinai atrodo per nuodėmę kokią nors priklausomybę turintis žmogus. Atsidūręs moralinėje duobėje toks žmogus suvokia savo padėties tragiškumą, bet labai sunku priklausomybę nugalėti.

Jėzus sako: „Kas mane myli, laikysis mano žodžio.“ Dievas yra palikęs mums savo Žodį. Jį turime užrašytą Šventajame Rašte. Jį užrašė ne pats Dievas, bet jo įkvėpti žmonės. Mes turime Evangeliją, kurioje užrašyti Jėzaus žodžiai. Tai didelė brangenybė, tik ja reikia pasinaudoti. Jėzaus raginime laikytis jo žodžių girdėkime raginimą Šventąjį Raštą turėti, laikyti jį gerai matomoje vietoje ir kasdien nors truputį jį praverti, paskaityti ir pamąstyti, ką Dievas tuo nori man pasakyti.

Būtų bėda, jei klausytumės tik žmonių žodžių, kuriuos girdime TV programose ar skaitome kur nors internete, ir retai girdėtume mums sakomą Dievo žodį. Kas taip elgiasi, apie Dievo meilę kalbėti dar per anksti.

Mūsų Dievo meilės ryšį nutraukia sąmoninga ir sunki nuodėmė. Todėl kiekvieno iš mūsų širdyje turi būti rūpinimasis išvengti šios apgailėtinos padėties, o jeigu jau atsitiko nelaimė, tuomet nelaukiant švenčių ar geros progos kuo greičiau per atgailą, atliekant išpažintį, meilės ryšį vėl atkurti.

Ar įmanoma visa tai realiai padaryti? Ar įmanoma šitaip praktikuoti Jėzaus meilę? Tai ne tik įmanoma, bet ir būtina, tik mūsų gerų norų per maža. Reikia paties Dievo pagalbos, dėl to Jėzus sako: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44). Vadinasi, turime būti paties Dievo patraukti, paskatinti.

Šventoji Dvasia, kurios dovanas priimdami Sutvirtinimo sakramentą gauname, mums gali padėti tai įvykdyti – išlieti mumyse Dievo meilę. Norėkite, kad tai įvyktų. Tai labai svarbu.

Mus keisti į gera yra pajėgi tik meilė. Kodėl dažnai tikinčiųjų į Dievą žmonių gyvenimai beveik nesiskiria nuo netikinčiųjų? Jie tiki, bet neturi Dievo meilės, ir lieka, Jėzaus žodžiais tariant, pabaltinti karstai, pilni puvėsių. A.

 

                                            

                                      3. B ŠEŠTINĖS

Mes matome Dievo sukurtą pasaulį, juo žavimės, nors daug jo paslapčių nesuprantame ir, kiek įmanoma, stengiamės protu suprasti. Prisimename praėjusią dieną, žvelgiame į tolimą praeitį, skaitome pageltusius istorijos lapus ir matome, kad protaujantis žmogus visais laikais norėjo turėti gyvenimo prasmę. Seniausių civilizacijų žmonės rūpinosi ne tik žemiška buitimi, bet tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Šiuo tikėjimu ypatingai pasižymėjo išrinktoji žydų tauta. Todėl į tos tautos istoriją įsiterpė Dievas.

Senojo Testamento knygose dažnai kalbama apie keliones. Štai patriarchas Jokūbas apie savo gyvenimo metus Egipto faraonui pasakė: ,,Žemėje mano gyvenimas ateiviu turi šimtą trisdešimt metų“(Per 47,9). Ne vien garbingas patriarchas šioje žemėje yra ateivis. Visi šiame pasaulyje esame ateiviai ir keliaujame į amžinus namus.

Jokūbo sūnus Juozapas, brolių parduotas Egipto pirkliams, ėjo aukštas valdininko pareigas. Ten tapo dešiniąja faraono ranka ir valdė didelius turtus. Šv. Raštas liudija, kad jis ten nepasistatė jokio būsto. Visą laiką svajojo grįžti į gimtuosius namus. Prieš mirtį jis reikalavo savo tautiečių, kad nepaliktų jo palaikų svetimoje žemėje, o pargabentų į gimtinę. Ištrūkę iš Egipto vergijos izraelitai leidosi į kelionę per dykumą. Jie keliavo į pažadėtąją žemę.

Pažadėtoji žemė mums visiems yra simbolis Dievo pažadų. Šeštinių šventė kasmet mums primena mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žemiškos kelionės pabaigą. Iš Evangelijos girdėjome: ,,Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“. Ši šventė ir mums primena žmogaus žemiškos kelionės pabaigą ir gyvenimo tikslą. Kad žmogus geriau suprastų dangišką, galutinę savo laimę šv. Raštas ją parodo žemiškais vaizdais, daugiausiai amžinos puotos įvaizdžiu. Pranašas Izaijas skelbia: ,,Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais“ ( Iz 25,6). Dalyvavimas puotoje visada žmogų pakylėja virš kasdienybės. Puotoje vyrauja pakili nuotaika, šeimininko dosnumas, vaišingumas, džiaugsmai ir linksmybės.

Antras biblinis amžinosios laimės įvaizdis yra miestas, reiškiantis tvarką, gerovę, užimtumą.  Mieste žmogus nėra vienišas, nes susiduria su daugybe pramogų ir džiaugsmų. Nelaimingų žmonių: ligotų, invalidų, skurdžių, prasigėrusių surasime net turtingiausiuose didmiesčiuose. Tačiau jie nesutiktų persikelti gyventi į kaimą, nes yra prisirišę prie savo miesto. Apaštalas šv. Paulius laiške žydams miesto įvaizdžiu atkreipia mūsų dėmesį į busimąjį miestą: ,,Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome busimojo“( Žyd.13,4). Jį mums pateikia Apreiškimo knyga: ,,Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ,Štai Dievo padangtė  tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“(Apr 21,2-4).

Kas yra didysis ir neišsemiamas dangaus šventųjų laimės šaltinis?  Yra pats Dievas, į kurį mes ,,būsime panašūs, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1Jn 3,2). Dievuje pažinsime jo kūrybos ir pasaulio išganymo slėpinius. Šventieji Bažnyčios tėvai tvirtina, kad su Dievo regėjimu bus ir daugiau laimės šaltinių: visai nauji santykiai su Jėzumi kaip žmogumi, bendravimas su jo Motina Marija, šventaisiais ir susitikimai su tėvais, giminėmis, geradariais, draugais. Dangus mums bus atbaigto pasaulio būsena, Dievo kūrybos vainikas.

 Mūsų žemiškos kelionės tikslą gražiai nusako apaštalas šv. Paulius: ,,...mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje“ ( 2 Kor 5,1).

Šeštinių šventė mums primena, kad visų mūsų laukia dangus, nes Jėzus Kristus mums pažadėjo amžinąjį gyvenimą. Ar mus stiprina šis Viešpaties pažadas, ar ne? Pirmuosius krikščionis stiprino ir drąsino po Romos imperiją pasklidę Kristaus apaštalai. Jie perdavė žmonėms gilų tikėjimą pomirtiniu gyvenimu ir visus kvietė ištverti persekiojimus, kankinimus ir net mirtį.

Mūsų tautiečiai, okupacijos metu, ištremti į Sibirą, uždaryti į kalėjimą ir kankinami ištvėrė, nes sunkią valandą prisiminė Kristaus pažadą: ,,Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane,- nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ ( Jn 11,25-26).

Įžengęs į dangų Jėzus Kristus yra patikimiausias mūsų užtarėjas. Todėl mes tikime jo dievišku pažadu, nes jis dėl mūsų ,,numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus“ ( Rom 8,33-34). Jei keliausime pagal Kristaus nurodymus, tai jis mums padės ištverti žemiškos kelionės sunkumus ir atvers mums laimingos amžinybės vartus. Amen.

                     

                                             4. ŠEŠTINĖSE. Eikite ir liudykite

Šeštinės – Kristaus Žengimo į dangų šventė yra vilties šventė. Ji skatina dirbti, skleisti gėrį ir niekada neprarasti geros nuotaikos. Šeštinių šventė mums primena Jėzų Kristų, baigiantį aukos kelią ir grįžtantį pas Tėvą. Ši šventė primena, kad ir mūsų  gyvenimo kelionės pabaigoje laukia susitikimas su mus mylinčiu Dangiškuoju Tėvu. Šeštinės mus skatina apsispręsti gyventi pagal Kristaus Evangeliją, o šis kelias pilnas ne tik vilties ir meilės, bet ir erškėčių. Taigi, ne visada lengva eiti keliu, kuris veda į laimingą amžinybę.

Kristaus Žengimo į Dangų šventė mus lyg išplėšia iš dabarties tikrovės, kupinos nusikaltimų, žemiškų vilčių bei skaudžių praradimų, ir pakelia į antgamtinę tikrovę. Apie ją Jėzus Kristus pasakė: aš keliauju pas Tėvą. Einu jums vietos paruošti.

Kristaus žemiškas gyvenimas, pradedant įsikūnijimu ir baigiant mirtimi ant kryžiaus, tampa suprantamas tik tada, kai jis baigiasi sugrįžimu pas Tėvą, o mums palikta viltis, jog ir žmonėms skirta gyventi Tėvo namuose. Mūsų tikėjimo kelionė suprantama tik tada, kai priimame ne tik aukos gyvenimą su visais įsipareigojimais, bet ir viltį, kad Kristus liks ištikimas savo pažadams.

Apaštalų darbų knygoje tik vienu sakiniu yra aprašytas Kristaus Žengimas į Dangų: Jėzus paliko aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Tačiau po to, kai Kristaus mokiniai, pakėlę galvas, dar žiūrėjo į dangų, prie jų prisiartinęs vyras baltais drabužiais prabilo: Vyrai, gaililėječiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Šiuo klausimu Viešpats paragino eiti į dabarties pasaulį ir liudyti gyvenimą su Tėvu, būti tikro gyvenimo kūrėjais. Šis siuntimas ypač aktualus šiandieną, kai sumaišties apimti žmonės dažnai renkasi ne gyvenimą, bet mirtį.

Prieš palikdamas šį pasaulį, Kristus daug kalbėjo apie savo Tėvą, kurį turime mylėti: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės, mes pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 14,23). Gyvenimas Tėvo meilėje yra mums pažadėtas dangus, be Tėvo meilės – jau čia, žemėje, prasideda pragaras. Ar ne todėl juntame pragaro alsavimą nūdienos tikrovėje, kad daugelis pamiršo meilę Kristui ir kelią į Tėvo  namus? Kiekviena neteisybė, pažeidimas meilės, pagarbos žmogui, kiekvienas nusikaltimas žmogaus gyvybei yra mirties šešėliu pažymėtas gyvenimo kelias, kuriame yra kažkas demoniško. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II  tokį gyvenimo kelią pavadino mirties kultūra, kuri nesutaikoma su Kristaus meilės ir aukos dvasia besiskleidžiančia gyvybės kultūra.

Jėzus Kristus siuntė savo mokinius būti jo meilės liudytojais: Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos ir mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Krikšto metu tapę Jėzaus broliais ir seserimis, sutvirtinti Šventosios Dvasios, mes taip pat esame siunčiami dabartiniame pasaulyje liudyti Tėvo meilę, kurios gelmę išvydome ant Golgotos kryžiaus.  Ką šis siuntimas liudyti reiškia kiekvieno mūsų gyvenime?

Pirmiausia reiškia visiškai priimti Kristaus Evangeliją. Reikia priimti ne tik tas vietas, kurios mums patogios, ir be sąžinės graužaties leidžia vadintis krikščionimis, bet ir tas, kurios reikalauja keisti mūsų gyvenimą. Priimti Kristaus Evangeliją – tai apsispręsti gyventi meilėje ir teisingume, tai priimti kiekvieną žmogų kaip brolį, nors jis būtų narkomanas ar valkata.

Liudyti Kristų gali tik tas, kuris priima Jo Bažnyčią. Jėzus Kristus nepaliko mūsų vienų, jis įkūrė Bažnyčią – Kristaus brolių ir seserų bendruomenę, vadovaujamą Petro įpėdinio –Popiežiaus drauge su vyskupais. Per Sekmines šiai Bažnyčiai atsiuntė Šventąją Dvasią, nes jos nariai per daug silpni, kad savo jėgomis galėtų ką nors padaryti.

Bažnyčia - tai šiandieną gyvenantis Kristus. Tai gražiai skamba, bet iš tikrųjų tai yra milžiniškas įpareigojimas tiems, kurie priklauso Bažnyčiai. Visiems jos nariams – ne tik man kunigui, ar kokiai nors vienuolei, bet ir paprastam darbininkui ar ūkininkui – yra patikėta misija tęsti Kristaus darbus. Amen.

 

                           B5VELYKU 06 VYNMEDZIO SAKELES

Paskutinės vakarienės metu Jėzus Kristus paliko mums savo testamentą, duoną paversdamas savo Kūnu, o vyną – savo Krauju, ir liepdamas apaštalams tai daryti jo atminimui. Taigi, Jėzus savo apaštalams jau tada davė valgyti ne duoną, bet savo Kūną,  davė gerti ne vyną, bet savo Kraują. Tuo metu tarp Jėzaus ir apaštalų atsirado vienybė, kurią vaizdingai paaiškino palyginimu apie vynmedį ir šakeles. Vynmedžio kamienas ir jo šakelės yra tas pats vynmedis. Jei šakelės nulūžta arba atskiriamos nuo kamieno, tai jos sudžiūsta, nes negauna maisto, drėgmės. Kristaus įsteigtoji Bažnyčia vykdo vienijimo misiją – tikinčiuosius suvienija su Kristumi. Kaip tai atlieka?

Paskutinėje vakarienėje Jėzaus ištarti žodžiai yra rūpestingai Bažnyčios saugomi, nes jie testamentiniai Viešpaties stebuklingą galią turintys žodžiai ir labai patikimai liudija Kristaus veiksmą: ,,Paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: ,Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, tardamas: ,Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22,19-20)“. Visa tai rasime plačiai aprašyta Mato, Morkaus, Luko evangelijose ir šv. Pauliaus laiškuose.

Mišių Aukos metu konsekruota duona, dalinama tikintiesiems, vadinama šv. Komunija. Šis žodis reiškia dvejopą bendrumą. Pirma, Kristaus ir Jo Kūną priimančių bendrumas, antra, tikinčiųjų tarpusavio bendrumas, kuris kyla iš bendro dalyvavimo šv. Komunijoje. Tai turėtų atsiminti visi, kurie nori vertai priimti šv. Komuniją.

Atsitinka kartais taip, susipykę dvi kaimynės ir dar nesusitaikę eina prie šv. Komunijos. Nors abi dalyvauja šv. Komunijos priėmime, bet tarp jų nėra tarpusavio bendrumo. Ir išėję iš bažnyčios jos dar nenorės pažvelgti viena kitai į akis arba ištarti: ,,Sveika, kaimyne“. Jos priėmė šv. Komuniją tik iš įpročio ir nereikia laukti gerų rezultatų.

Gilinkimės toliau. Jau krikšto metu sukuriama vienybė tarp Kristaus ir tikinčiojo, kai per pašvenčiamą malonę pakrikštytas gauna dievišką prigimtį. Kas vertai, gerai pasiruošęs priima šv. Komuniją, tas gali pakartoti šv. Paulius žodžius: ,,Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“(Gal 2,20“.

Šventieji Bažnyčios tėvai dar geriau išreiškė Kristaus ir tikinčiojo vienybę, panaudodami šiuolaikinį palyginimą apie įkaitintą geležį. Ugnyje palaikyta geležis įgyja ugnies savybes: jos karštį ir spindėjimą. Lygiai panašiai įvyksta ir žmogui, kai jis, priimdamas šv. Komuniją,  patenka į Dievo meilės karštį. Ar tą karštį patiria tie, kurie priima šv. Komuniją tik iš įpratimo arba dėl to, kad kiti taip daro?

Kodėl kunigai šv. Mišiose į aukojamą vyną įlašina keletą lašų vandens?  Tie vandens lašeliai – tai žmogaus prigimties simbolis. Tie įlašinti vandens lašeliai visiškai susivienija su vynu. Kai konsekruojamas vynas, tai yra konsekruojami ir tie vandens lašeliai. Panašiai ir žmogaus prigimtis susivienija su dieviška Kristaus prigimtimi.

Apaštalas šv. Paulius laiške Korinto tikintiesiems rašė: ,,Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1Kor 10,17). Jei esame vienybėje su Kristumi, tai turime jausti vienybę ir būti vieningi tarpusavyje. Ar taip yra visiems, kurie dažnai priimame šv. Komuniją?

Šv. Tomas Akvinietis – didysis Eucharistijos garbintojas - parašė himnus, kuriuos ir mes dažnai giedame: ,,O dieviškoji Ostija“, ,,Prieš taip didį sakramentą“. Jis primena, kad Eucharistijos sakramento medžiaga – kviečiai ir vynas slepia savyje svarbų pamokymą. Kokį? Kaip iš daugelio grūdų sumalta ir iškepta duona arba iš daugelio vynuogių išspaustas vynas tampa viena, taip ir mes visi, kurie priimame šv. Komuniją, jungiamės į vieną. Todėl šv. Auksaburnis visų krikščionių vienybę laiko jų skiriamuoju ženklu: ,,Galite daryti tūkstančius stebuklų, jeigu jūs nebūsite tarp savęs viena, tuomet pasitarnausite tik savo pajuokai“.

Kam mes pasitarnaujame, kai išėję iš bažnyčios pamirštame, ką ten būdami priėmėme? Ar mūsų katalikiškumas automatiškai išsijungia, kai vos peržengiame bažnyčios slenkstį ir atsiduriame kitoje aplinkoje?

Didžiausias Kristaus troškimas buvo – krikščionių vienybė. Prieš savo kančią Jėzus, kaip aukščiausias kunigas, meldė: ,,Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes... Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“( Jn 17,11.21).

Mes kiekvienas dabar galime suprasti, kad Kristaus įsteigtoji Bažnyčia yra kaip vynmedis, kurio šakelės yra vienybėje su vynmedžiu  ir tarpusavyje. Nulūžusios šakelės tuoj pat sudžiūsta, nes maisto, drėgmės negauna iš vynmedžio. Ar su mumis neatsitinka panašiai? Kai apsileidžiame religinėse pareigose, nusilpsta mūsų vienybė su Dievu – dvasinės gyvybės davėju. Sakykite, ar nepasijutote vieni kitiems svetimi, neteisingi ar net žiaurūs, kai nesimaitinome dvasiniai: nesimeldėte, jau kuris laikas nepriėmėte sakramentų, apleidote net velykinę išpažintį...?

Dangiškasis Tėvas rūpinasi savo šakelėmis: ,,Kiekvieną vaisingą šakelę jis apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“  (Jn 15,2). O kaip Viešpats mus apvalo, kad vėl būtume dvasingesni ir duotume gerų vaisių? Dievas pasiunčia kentėjimus, ligos skausmus, artimųjų netektį? Tada mus lyg iš miego pažadina ir mes vėl tampame gyvos šakelės Bažnyčios medyje. Tie pažadinimai kartais būna labai skaudūs, bet jie reikalingi.

Už nusikaltimus vyras buvo nuteistas ilgus metus kalėti. Ten jam, turint daugiau laiko, apmąstant padarytas klaidas, atsivėrė akys. Už pavyzdingą elgesį anksčiau laiko jį paleido į laisvę. Į gyvenimą jis sugrįžo kitoks – dvasiniai ir morališkai atsinaujinęs ir sustiprėjęs. Jei ne ta kančia, laisvės praradimas ir liūdnos dienos kalėjime, jis būtų padaręs dar daugiau įvairiausių nusikaltimų ir į amžinybę iškeliavęs be ryšio su Dievu.

Savo metu Lietuvos TV rodė meninį filmą apie galiūną laivą ,,Titaniką“, kurio pirmoji kelionė pasibaigė tragiškai. Skęstant laivui kilo didelė žmonių sumaištis, o orkestras neperstojamai grojo giesmę ,,Dieve, arčiau tavęs“.

Brangieji, ar mūsų gyvenimas šioje žemėje nepanašus į buvimą skęstančiame laive? Vieni anksčiau, kiti truputį vėliau iškeliaujame iš šio pasaulio. Visada reikia žvelgti į savo širdies gelmes ir melstis: ,,Dieve, arčiau tavęs“. Iš tikrųjų, kiekviena diena mus artina į finišą prie Dievo. Ne vienas nežinome, kada Viešpats pasakys: ,,Tau gyventi gana. Ateik ir duok ataskaitą iš savo gyvenimo darbų, atliktų pareigų arba apsileidimų ir nusikaltimų“.

Žmogus yra paslaptinga būtybė. Kai kada jis bėga nuo Dievo ir netrukus vėl jo šaukiasi. Dalis žmonių taip elgdamiesi nežino, ko jie nori ir ko tokiu elgesiu siekia. Įvairių knygų aprašymai parodo, kiek daug žmonėse nerimo, nusivylimų, skausmingų ieškojimų ir praradimų. Atėjęs Kristus į šį pasaulį aiškiai pasakė: ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“(Jn 14,6). Šiandieną iš Evangelijos girdėjome Kristaus pasakymą: ,,Aš esu vynmedis“. Gerai atsiminkime, kad šiame pasaulyje gyventi prasmingai, naudingai, vaisingai ir garbingai įmanoma tik esant vienybėje su Kristumi, iš kurio gauname dvasinės stiprybės ir dieviškų jėgų. Kaip vynmedis vaisingas tik tada, kai jo šakelės prigludusios prie kamieno ir užtenkamai gauna reikiamo maisto, taip ir mes prasmingai gyvename, kai esame vienybėje su Dievu.

Reikia pastebėti, kad daliai šiandieninių žmonių nebeįdomu nei Jėzaus dieviškas asmuo, nei jo įsteigta Bažnyčia, nei palikti sakramentai, nei kvietimas melstis. Jų visų rūpestis – kuo daugiau pasisemti malonumų, kuo daugiau sukaupti pinigų ir turtų, kuo gražesnes pilaites pasistatyti... Ar tokie žmonės, jų įsteigtos partijos, net duodami gražiausi pažadai gali pasotinti kitų žmonių širdis? Ne. Prisiminkime Kristaus pasakymą: ,,Žmogus gyvas ne viena duona...“ Jam reikia Dievo malonės, Jo dieviškos palaimos, kurią gaunama tik prigludę prie dieviško šaltinio – Kristaus ir jo Bažnyčios. Amen.

            


   B 4 po Velykų - Melskimės už dvasininkiją

Šį sekmadienį yra mūsų bažnyčios dangiškojo Globėjo – šv. Jurgio atlaidų diena. Įprastomis sąlygomis tikintieji gauna visuotinius atlaidus. O tos sąlygos: esant be sunkių nuodėmių priimti šv. Komuniją ir sukalbėti: ,,Tėve mūsų, Tikiu Dievą“ Popiežiaus intencija.

Meldžiamės į šv. Jurgį už gyvulių sveikatą ir palaimą mūsų laukams. Tačiau popiežius šv. Jonas Paulius II šį sekmadienį paskelbė pasauline maldos diena už dvasininkiją ir pašaukimus. Visi tikintieji kviečiami melstis už kunigus, vyskupus ir naujus pašaukimus į kunigystę.

Vatikano statistika skelbia, kad pasaulyje dvasinių pašaukimų skaičius nuolat didėja, bet nevienodai įvairiose pasaulio šalyse.

Kai Bažnyčią pradėjo valdyti popiežius Jonas Paulius II per metus  buvo 63 882 kandidatai į kunigystę. Per 25 metus visoje Katalikų Bažnyčioje tas skaičius žymiai padidėjo – 110 563. Tačiau labai skirtingai padidėjo įvairiose šalyse. Pvz. Dvasinių pašaukimų Bažnyčioje 3 kartus padidėjo Afrikoje, 125 procentais padidėjo Azijoje, 65 procentais padidėjo šiaurės ir pietų Amerikoje. Europoje padidėjo tik 12 procentų.

Prieškarinėje, Nepriklausomoje Lietuvoje katalikų Bažnyčios kunigų buvo 10 kartų daugiau, negu dabar, nes sovietiniais metais buvo tik viena Kunigų Seminarija, valdžia jai trukdė priimti ir paruošti daugiau jaunuolių. Buvo užtenkamai kandidatų per visą sovietmetį, bet ateistinė santvarka neleido daugiau priimti kaip 5 jaunuolius. Dabar Lietuvoje yra trys kunigų seminarijos. Jose mokosi tik 45 klierikai. Jei atsirastų daugiau norinčių ruoštis kunigystei, visos seminarijos dar galėtų priimti ir paruošti 400 jaunuolių, bet jau nėra norinčių. Be to, daroma ir atranka. Kiekvienas, panorėjęs įstoti į kunigų seminariją, gali būti nepriimtas.

Kristaus įsteigtoji Katalikų Bažnyčia nematomu būdu yra valdoma paties Kristaus. Matomai ją valdo, į išganymą veda per apaštalų įpėdinius: Popiežių, vyskupus ir jų pagalbininkus kunigus.

Tenka pripažinti, kad jūs bažnyčioje mažai girdite kalbant  apie kunigystę ir kunigus. Tačiau dažniau girdite iš kritiškų žurnalistų piktus atsiliepimus apie dvasininkus.  Kritikams atrodo, kad kunigai ne šio pasaulio žmonės, jie kilę iš kitos visuomenės ir niekada negali suklysti, o žurnalistai, kiti kritikai dedasi neklystančiais.     Kodėl katalikų kunigai daug kam užkliūva? Jie visiems primena apie Dievą, Jo 10- tį įsakymų, nemirtingą sielą, jos pašventinimą amžinybei.

Kunigai yra Kristaus pašaukti ir pasiųsti į pasaulį būti druska, saugančią nuo sugedimo. Jie nėra ir negali būti kaip cukrus. Todėl jie palydimi su piktais žvilgsniais, priekaištingais žodžiais. Jėzaus pasakyti pranašiški žodžiai pildosi: ,,Mokinys nėra didesnis už savo Mokytoją. Kaip mane niekino, taip ir jus niekins”.

Tik vienas Jėzus Kristus galėjo pasakyti: ,,Kas gali įrodyti manyje nuodėmę?” Tačiau apie jį vis tiek buvo sakoma: jis yra rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių draugas.

Kunigai yra paimti iš žmonių tarpo ir paskirti tokiems pat žmonėms patarnauti. Jie yra su visiems žmonėms būdingomis silpnybėmis, kurias kiti išpučia, padidina ir su  džiaugsmu išreklamuoja, kad galėtų pateisinti savo blogą elgesį ir laikinai nuraminti savo sąžinę. Todėl daugeliui žmonių kunigai yra lyg druska graužianti akis.

Tokia išimtimi kunigai tampa ne savo malonumui, bet vykdo Kristaus misiją. Nematomoji Dievo ranka juos atvedė į šią tarnybą ir ne žmonėse jie ieško teismo. Apaštalas šv. Paulius apie save pasakė: ,,Jei aš  norėčiau įtikti žmonėms, tai nebūčiau Kristaus tarnas”. Panašiai ir kunigai negali įtikti visur ir visiems žmonėms, nes žmonių norai, užgaidos, pretenzijos, reikalavimai būna neapgalvoti net nekatalikiški. Todėl kunigai gyvenime yra sveikinami ir šmeižiami, laukiami ir pasmerkiami, mylimi ir nekenčiami.

Prieš mirtį Jėzus savo apaštalus įpareigojo skelbti žmonėms dievišką Jo mokslą. ,,Kaip Tėvas mane siuntė, taip aš jus siunčiu. Eikite į visą pasaulį ir mokykite žmones krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Jis pareiškė: iki šiol aš jus mokiau, o nuo dabar jūs būsite mano apaštalai: pakelsite sudaužytas sielas, paguosite nuliūdusias širdis, atvesite prie Dievo suklydusius ir abejojančius.

Kai tikintieji mato kunigų pareigas, tai išryškėja du dalykai: sąmoningesnių žmonių pagarba ir meilė kunigams, o kitų – pyktis, neapykanta, nesibaigianti kritika. Šitiems žmonėms kunigas nereikalingas nei velykinei išpažinčiai atlikti, nei sekmadienių pamaldoms, o pas kunigą kreipiasi tik tada, kai prieš santuoką prireikia gauti atitinkamų pažymų, arba nori  palaidoti savo mirusįjį. Tokie žmonės nepaaukos bažnyčios ir jos tarnų išlaikymui, kunigų seminarijai ir kt.

Nusidėjusio žmogaus sieloje jau nėra Dievo malonės. Ji suteršta ir negali priimti Dievo pagalbos. Jos negali prižadinti nei angelai, nei šventieji, net pati Jėzaus Motina Marija. Didesnio pergyvenimo ar kitų maldų paveiktas jis padaro atgailą, gauna kunigo išrišimą – ištrinamos jo nuodėmės ir siela prisikelia naujam gyvenimui.

Kunigai neša žmonėms Dievo malones, kurios svarbiausi šaltiniai – 7 sakramentai ir šv. Mišių Auka. Nuo kūdikio krikšto iki kapo duobės kunigai yra nuolatiniai tikinčio žmogaus palydovai. Kiekvienos Mišios yra naujas Dievo pakvietimas į mūsų tarpą, geriausias būdas maldauti Dievą ir Jį pagarbinti.

Kasdienybėje yra daug apsileidžiama, keikiama, meluojama, šmeižiama, piktžodžiaujama. Kiekvieną dieną kunigo lūpos ir širdis garbina Dievą, meldžiasi už Bažnyčią, Popiežių, Vyskupą, visus tikinčiuosius, gyvus ir mirusius. Jis nuolat maldauja Viešpatį gailestingumo nuodėmėmis prisotintai žemei, žmonių širdims, o mirusiems – dangiškos ramybės ir atpildo.

Ačiū Jėzui Kristui, kad paliko kunigystės sakramentą ir kviečia žmones į kunigišką tarnybą. O mes klausykime Popiežiaus kvietimo melstis už kunigus ir tuos, kurie ruošiasi tapti kunigais. Amen.

                                 B 3 Vel. AR NORIME PRISIKELTI? 2015

Ačiū Dievui, jau eilę metų Velykas švenčiame būdami laisvėje. Noriu paklausti, ar visi laisvę supratom teisingai? Ar ja tinkamai ir teisingai dabar pasinaudojame? Daug žmonių laisvę panaudoja netinkamai: kuria blogybes savyje, savo šeimoje, aplinkoje. Kodėl taip atsitinka?   Todėl, kad neturi religinio tikėjimo, nepaiso Dievo, Bažnyčios įsakymų, nebesimeldžia, nepriima sakramentų, neklauso sąžinės ir daro įvairius nusikaltimus.

Prisiminkime, kokios sąlygos buvo  sovietmečiu. Po Velykų švenčių kai kam reikėjo aiškintis mokykloje ar darbovietėje, kodėl buvai bažnyčioje, dalyvavai procesijoje, patarnavai šv. Mišiose? Šiandieną visa tai liko tik prisiminimuose, bet tai ne visiems. Tačiau ateizmo pasėta sėkla duoda ir dar ilgai duos savo pražūtingus vaisius:  religinį abejingumą, apsileidimą katalikiškose pareigose, sekmadienių nešventimą, šeimos nuvertinimą. Iš to išplaukia nuolatiniai savęs pateisinimai, o kitų apkaltinimai, savo nuodėmių nematymas, o kitų apkalbėjimai, šmeižimai ir teisimai.

Kartą viena mokytoja man pasakė: ,,Klebonas ne viską žinai, kaip miestelio žmonės vieni kitus kritikuoja, kaltina, teisia, pasmerkia?“ Ji pastebėjo: ,,Gal ir klebonas išgirsi ką nors piktai kalbant. Aš patariu į tai per daug nekreipti dėmesio, nes žmonių kalbos, jų padarytos išvadas, pastabos priklauso nuo jų sugedimo: kas daugiau morališkai sužalotas, tas kitus labiausiai kritikuoja ir mato tik blogybes...“

Šia proga noriu priminti Jėzaus Kristaus perspėjimą: ,,Neteiskite, kad patys nebūtumėte teisiami. Kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta“. O mūsų liaudies patarlės dar vaizdingiau išreiškia: ,,Kaltina puodas, kad katilas juodas“. ,,Kas kuo kvepia, tuo kitą tepa“.

Dabar sugrįžkime prie minties apie Jėzaus prisikėlimą. Katalikų Bažnyčia neturėtų galimybės egzistuoti, o tikintieji džiaugtis Velykų metine švente, jei Kristus nebūtų prisikėlęs iš numirusiųjų. Didysis apaštalas šv. Paulius tai pripažįsta sakydamas: ,,Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai... ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ (1 Kor 14, 15, 17). Kristaus prisikėlimą liudija visi keturi evangelistai, savo laiškuose tikintiesiems aprašo apaštalai, kurie vėliau paaukojo savo gyvybę už tikėjimą į Kristų Dievą.

Naujojo Testamento, šv. Rašto knygose parašyta, kad prisikėlęs iš numirusiųjų Kristus pirmiausiai pasirodė buvusiai nusidėjėlei – didžiajai atgailautojai Marijai Magdalenai ir kitoms moterims. Tik paskui pasirodė apaštalui Petrui, dviems mokiniams, skubantiems į Emausą, dešimčiai apaštalų Velykų rytą, po to vienuolikai apaštalų drauge esant Tomui, apaštalams žvejojantiems Genezareto ežere, apaštalams Galilėjoje ant kalno, 500 žmonių, apaštalams ir mokiniams įžengiant į dangų, o galiausiai krikščionių persekiotojui Sauliui, kuris po to tapo uoliausiu apaštalu Pauliumi.

Kai kur Velykų šventėje per pamaldas vieni kitus bučiuoja ir taip pasidalina su kitais dvasiniu, šventiniu džiaugsmu. Norėtųsi pakviesti, kad ir mes Velykų šventėje parodytume daugiau nuoširdaus vidinio džiaugsmo. Bet kaip jį parodyti, jeigu jo nėra mumyse. Todėl prieš tai mums reikia prisikelti iš dvasinės mirties: blogio, apkalbų, šmeižtų, nesibaigiančios kitų kritikos, o geriau įsižiūrėti į save, savo silpnybes, klaidžiojimus, apsileidimus ir net nusikaltimus Dievo, artimo meilei... Ne paslaptis, dvasinio blogio mumyse yra gausiai. Jis pasireiškia įvairiausiomis formomis: kyla iš mūsų sugadintos prigimties, jį skleidžia kai kurios TV laidos, valdžios žmonių nedoras elgesys, skandalai ir skandalėliai...

Kelis dešimtmečius Lietuva buvo skandinama alkoholyje. Kasmet vis daugiau buvo išgerta svaigalų, kasmet daugėjo nelaimingų alkoholikų, įvairių apsigimėlių ir jų nusikaltimų. Šios blogybės kreivė kyla vis aukštyn ir nepriklausomoje Lietuvoje, nes svaigalus pardavinėja kas nori, kada nori ir kokius tik gauna arba patys pasidaro. Nei Seimui, nei vyriausybei nelabai rūpi liūdnoji statistika... Todėl norisi garsiai šaukti: kelkimės iš girtybės tvano. Kelkimės, nes jis kasmet nusineša šimtus gyvybių namuose ir keliuose. Išardo tūkstančius šeimų, dvasiniai sužaloja jaunus žmones, girti namuose sudega, vaikus palieka našlaičiais. O į gyvenimą pašaukia nepilnaverčius invalidus, reikalingus valstybės ir geradarių nuolatinės paramos. Viso to rezultate – mūsų maža tauta stumiama  į išsigimimą ir išnykimą.

Popiežius šventasis Jonas Paulius II kartą kalbėjo susirinkusiems į šv. Petro aikštę: ,,Kai žmogaus sąžinėje pradeda blėsti dvasinė jėga, tai sąžinė pasmerkta mirčiai. Žmogus be sąžinės nebegirdi į sielą kalbančio nukryžiuoto Dievo balso, į žmogų nukreipto Dievo meilės šauksmo“.

Mes galime klausti, ar su pragerta sąžine, nuo svaigalų aptemusiu protu žmogus išgirsta Dievo duotą vidinį balsą, motinos, žmonos, vaikų aimanas ir prašymus?“ Ne. Jis jau negirdi ir jam nesvarbu, kokia bus Lietuvos ateitis, nes jo nebedomina net savo šeimos skaudūs pergyvenimai.

Lietuvos radijo, TV laidos praneša apie mūsų valstybėje vykstančius nusikaltimus: plėšikavimą, vagystes, žudynes, išžaginimus, nusižudymus, fizines, dvasines katastrofas, padegimus, gaisrus ir milijoninius nuostolius. Kas pabudins ir prikels apmirusias sąžines, kad jos išgirstų Dievo meilės šauksmą, kviečiantį į susivaldymą, į pareigų atlikimą savo sielai, šeimai, tėvynei, parapijai, Bažnyčiai ir Dievui? Drąsiai galiu tvirtinti, kad be religinio tikėjimo ir dieviškos pagalbos neįveiksime dvasinės krizės, o riedėsime žemyn ir tapsime vis blogesni.

Pasiklausykite, kaip moksleiviai kalba mokykloje per pertraukas arba autobusų stotelėje. Visi žinome, kad mokykla jų nemoko bjauriai keiktis, pravardžiuoti, tyčiotis, stumdytis... Viso to išmoksta iš tėvų, kuriems nėra nei sekmadienių, nei šventadienių, kai nebenori nei melstis, nei pamaldose dalyvauti.

Turėtų TV daugiau parodyti dorovę skatinančių laidų. Tačiau iš ten dažnai padvelkia sovietinės nuotaikos: Gavėnios metu arba net Didžiąją savaitę rodomi įvairūs renginiai, įžeidžiantys dorovę ir gražius papročius, aukština žmogaus apnuogintą kūną, o užmirštama dvasinis, vidinis žmogaus pasaulis.  Sovietmečiu tai buvo daroma pagal gautas instrukcijas iš švietimo misterijos ir KGB. Kas dabar tai diktuoja? O gal tie patys, tik kitaip pasivadinę?

Velykos ir velykinis laikotarpis mus visus kviečia prisikelti. Tad kelkimės iš apmirusios sąžinės ir įvairių blogybių. Prikelkime savo artimuosius ir kaimynus nuoširdžiu žodžiu, malda ir geru pavyzdžiu. Gal mūsų žodžiai nebus jų išgirsti, bet mūsų maldos į Prisikėlusį Kristų  – mirties nugalėtoją tikrai gali jiems padėti: susimąstyti, prabusti, prisikelti ir kitaip gyventi. Amen.

                         B 2 Vel. Tikėjimas ir gailestingumas

Antro Velykų sekmadienio Evangelijos fragmente pasakojama apie du įvykius: apaštalo Tomo netikėjimą ir Dievo gailestingumo perdavimą apaštalams. Du akibrokštai, kuriais sunku patikėti: apaštalas, kitaip sakant vyskupas, gali būti netikintis, ir kad nuodėmių atleidimas patikėtas apaštalams ir jų įpėdiniams, kuriais yra pirmiausia vyskupai ir kunigai.

Vyskupų ir kunigų netikėjimo skandalai tęsiasi per visą istoriją, tačiau jų tarpe yra kur kas daugiau nuostabių tikėjimo liudytojų. Deja, praėjusiais metais vykusiame vyskupų sinode Vatikane, kuriame buvo diskutuojama šeimos klausimais, kai kurie vyskupai siūlė dalykus, kurie buvo aiškus jų tikėjimo silpnumo arba net netikėjimo liudijimas. Vokiečių kardinolas Marksas nesenai pasakęs, jog Vokietijoje esanti katalikų bažnyčia nėra Vatikano filija, tuo pareikšdamas tikėjimo susvyravimą visuotine Bažnyčia ir popiežiaus primato dogma.

2003 m. kunigas Adam Gardyasz Katalikiškajame Lublino universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją, kurioje įrodinėjo, jog garsus filosofas ir Lublino arkivyskupas Józef Życiński, beje, šio universiteto didysis kancleris, savo pažiūromis ir laikysena yra labiau ateistas nei tikintis. Nors kurija bandė visais būdais sutrukdyti šios disertacijos sėkmei, tačiau darbas buvo patvirtintas ir laipsnis suteiktas. Išties, tai buvo precedento neturintis įvykis, jog arkivyskupo netikėjimas tapo filosofinių tyrinėjimų pagrindu, nagrinėjant jo raštus, pasisakymus ir elgesį, ir vainikuojant drąsiu teiginiu, jog Bažnyčiai vadovauja netikintis vyskupas. Tokių disertacijų būtų galima parašyti ir daugiau.

Šie įvykiai parodo, jog ne visada tie, kurie turėtų budėti ir ginti tikėjimo grynumą ir jį nešti į pasaulį, šią pareigą deramai atlieka, kad kartais vyksta priešingai, ir kad kur kas dažniau tikėjimą saugo ir perduoda eiliniai katalikai. Daugumas garsių vyskupų ar kunigų tikėjimo dovaną gavo būtent iš savo močiučių ar mamų, kaip antai šv. Augustinas, šv.Pijus X, kardinolas Martini ir daugybė kitų.

Vyskupų ir kunigų tikėjimo susvyravimai atnešė daugybę Bažnyčios tragedijų ir papiktinimų. Užtenka prisiminti vienuolio ir kunigo, bažnytinės teisės daktaro Martyno Liuterio sukeltą protestantizmo ereziją, kuri buvo artikuliuota į komunizmą, nacionalsocializmą, darvinizmą, kapitalizmą, liberalizmą, postmodernizmą, gender, feminizmą ir kitas šių dienų pavojingas ideologijas. Liuterio idėjos sudavė smūgį katalikiškam tikėjimui ir per Vatikano II susirinkimo vardu neštą reformą. Paskutiniai keli metai Lietuvai buvo kunigų netikėjimo metai, kai vienas po kito savo pašaukimą, įžadus Dievui paneigė būrys iškunigių.

Tikėjimas yra svarbus tuo, jog, kaip moko apaštalas Paulius, per tikėjimą turime priėjimą prie Dievo malonės, prie jo gailestingumo. Be tikėjimo žmogus negali patikti Dievui ir būti išganytas, todėl Kristus liepė savo mokiniams eiti į pasaulį ir nešti tikėjimo dovaną.
Tikėjimas ir Dievo gailestingumas yra esminiai susiję, nes per tikėjimą ateina ir pasigailėjimo malonė. Neatsitiktinai šios dienos evangelinis pasakojimas perteikia juos drauge.

Pamokyti Kristaus ir jo apaštalų mes išpažįstame „tikiu nuodėmių atleidimu“, kurį gauname kaip dovaną, nenusipelnę. Dėl šios priežasties galima teigti, jog Dievas yra labiau gailestingas negu teisingas, todėl mes dar turime šansą. Žmonės baisiai ir daug nusideda, o Dievo gailestingumas laukia ir toleruoja. Kai kas nors visgi atsiverčia ir atgailauja, Dievo gailestingumas nedelsia gelbėti iš pražūties, nors Kristui tai kainuoja kančią ir gyvybę, jo krauju nuplaunamos kaltės.

Nuodėmių atleidimas remiantis teisingumu būtų visiška pražūtis kiekvienam iš mūsų. Pamačius tą buhalteriją beliktų galvą susiėmus šaukti „Oj, Jėzau, mes prapuolę“. Bet su tikėjimu šaukiant „Jėzau“ – jau prasideda gailestingumo ir atleidimo įvykis, dar belieka ateiti pas apaštalus, kad jiems duotąja atleidimo malone būtume sutaikyti su Dievu, kad užčiauptume burną visiems kaltintojams, kurie netiki nuodėmių atleidimu. Amen.

 

                                                   Atvelykis  2015m.

           Šventiškos nuotaikos jau praėjo, bet dar giedame „aleliuja" ir trokštame, kad velykinis džiaugsmas tęstus ilgai. Tačiau bėgančios dienos neša tolyn visa, kas prieš savaitę džiugino tikinčiojo širdį.

Evangelija pasakoja apie apaštalą Tomą, kuris tik aštuntąją dieną po Jėzaus prisikėlimo tapo tikinčiu, uoliu Kristaus liudytoju. Tomas visiems laikams palaimino tuos, kurie artėja prie Dievo per abejones tikėjime ir nepa­sitiki kitų atsivertimais.

Evangelistas teigia – apaštalai po Jėzaus mirties iš baimės užrakino ne vien kambario duris, bet užrakino ir savo širdis. Atsitinka, kad baimės metu ap­temsta akys, apkursta ausys. Akla, kurčia baimė neregi, negirdi, netiki ir neturi jokios vil­ties. Aklai baimei visur atrodo didžiausia grėsmė ir žmogų sukausto. Jis nebejuda arčiau kito žmogaus ir prie Dievo. Tada lieka tik aimanuoti, verkšlenti, dejuoti, skųstis...

Tikrai bailūs buvo apaštalai po Jėzaus mirties. Jie bijojo Jeruzalės šventyklos vadovų ir nebegalėjo džiaugtis. Štai į to­kią padėtį patekusiems apaštalams pasirodė prisikėlęs Kristus ir tarė: „Ramybė jums!". Pasakęs šiuos žodžius, Jis parodė savo pervertas rankas ir šoną.

Jie  labai nudžiugo, nes pamatė savo Viešpatį esantį gyvą. Tačiau Jėzus atėjo atnešti ne vien ramybės,  bet dar daugiau. Jis tarė: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu" (Jn 20, 21). Su Jėzumi praleisti keleri metai įgavo prasmę: būti siunčiamu ir veik­liu, o ne dairytis atgal.

Kur Jėzus anuomet pasiuntė savo apaštalus? Į Jo priešininkų pasaulį, į Romos imperijos platybes.  Kur Jis mus siunčia šiandieną? Į nuodėmes pamėgusį pasaulį, kur nuolat pasireiškia priešiškumas Kristui ir Jo įsteigtai Bažnyčiai, negimusiems kūdikiams ir normalioms šeimoms...

Pasveikinęs apaštalus Kristus kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos" (Jn 20, 23

Tais žodžiais Kristus įsteigė atgailos sakramentą ir apaštalus įpareigojo atgailaujantiems teikti nuodėmių atleidimą.

Austrų vyskupas J.Vėberis straipsnyje apmąsto apie bažnytinį ateizmą. Rašo apie tokį ateizmą, kuris dažnai pasitaiko tarp krikščionių Bažny­čioje, apie kunigų ir pasauliečių ateizmą.  Kaip galima kalbėti apie bažnytinį ateizmą?

Pasirodo, anot vyskupo, galima. Bažnyčia negyvena tikėjimu, kaip Dievo malone ir dovana. Bažnyčia tampa panaši į paslaugų biurą, kur jos nariai nori dik­tuoti, primesti savo įsitikinimus ir net reikalavimus.

Kai pirmą kartą Jėzus atėjo pas apaštalus, nebuvo su jais Tomo. Kai Jėzus atėjo antrą kartą, Jis nepriekaištavo Tomui, bet pasakė: „Tomai, įdėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pa­kelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebūk netikintis - būk tikintis" (Jn 20, 27).

Evangelija primena: Jėzus ­atėjo ne panaikinti apaštalų baimės, kad jie viešpatautų, bet kad jie įgyvendintų Jo Testamentą.  Aš ir atėjau kvies­ti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių. Palaiminti, kurie tiki ir įgyvendina šiuos žodžius.

Kai prisimename apaštalą Tomą, visuomet  kreipiame dėmesį į jo norą: pa­liesti Jėzaus šoną, įdėti pirštus į jo žaizdas. Jis nepalietė Kristaus žaizdų, nes jį apgaubė Prisikėlusiojo šviesa. Jam viskas pasidarė aišku, kai pamatė prisikėlusį ir gyvą Jėzų. Mes elgiamės priešingai. Tikime nepamatę, bet įtikėję norime pamatyti, paliesti, savo akimis įsitikinti. Jei taip neįvyksta, skundžiamės, kad mūsų tikėjimui trūksta matomų stebuklų.

Yra krikščionių, kurie reikalauja iš Dievo stebuklingų ženklų, nuostabios ir pasto­vios pagalbos. Todėl mūsų tikėjimas yra svyruojantis, trapus, neatbaigtas, susijęs su emocijomis, nusivylimais, įpročiais. Dažniausiai tokiame tikėji­me pritrūksta Dievo, kuris rodo pervertas savo rankas ir šoną. Nesugebame pastebėti, kad prisikėlęs Viešpats teberodo savo meilės ste­buklus ir nori matyti gyvą mūsų tikėjimą. Jis laukia iš savo tikinčiųjų, kad tikėjimas pasireikš­tų kasdieną elgesyje, darbuose, o sutinkantys mus turi teisę pasiteirauti: ar Kristaus prisikėlimas ką nors pakeitė mūsų gyvenime?

Mes esame palaiminti, nes įtikėjo­me nematę. Dievas su mumis ir globoja mus. Mes esame pa­šaukti nenuvilti kitų, trokštančių išgelbėjimo.

Velykų linksmybėms tolstant visada parodomas Tomas, kuris norėjo apčiuopiamų įrodymų ir nenorėjo pasitikėti draugų žodžiais. Kai buvo pranešta apie Lozoriaus mirtį Jėzus pasakė: „Eikime pas jį", tada Tomas pasakė: „Eikime ir mes nu­mirti su juo". Jis nesuprato, kad kalbama apie Lozoriaus atgai­vinimą, o ne jo mirtį. Prie Paskutinės Vakarienės stalo atsisveikinimo kalboje Jėzus minėjo savo išėjimą: „Kur aš ei­nu, jūs žinote kelią" (Jn 14, 4).

Tada Tomas vėl replikavo: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?" (Jn 14, 5). Per Velykas jis vėl išsišoko. Kai apaštalai meldėsi, budėjo aukštutiniame kambaryje, Tomas kažkur blaškėsi. Viešpaties apsilankymą pamatę jo bičiuliai  pasidžiaugė Tomui, o jis pareiškė: „Jeigu aš nepamatysiu... ir nepalie­siu jo šono - netikėsiu" (Jn 20, 25).

Tomo išdidumas, puikybė reikalavo jam vienam skirto ženklo. Jėzus atėjo antrą kartą, parodė jam rankas ir šoną. Tada jis sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!" (Jn 20, 28) Tikinčiu jis tapo per prievartą.

 Pasirodo, kad Tomas yra nepakeičiamas mūsų Velykose ir daug reikalingesnis nei kiti Evange­lijos personažai, nes esame su Tomu aštuntosios dienos žmonės liturgijoje, kasdieny­bėje, su  savo abejonėmis, pasipiktinimu.

Atvelykio sekmadienį Tomą sveikina bro­liai ir seserys, kurie vėluoja į Velykų džiaugsmą ir vilties šventes. Tebūna jis mūsų globėjas ir teatleidžia, kai jį pravardžiuoja tie, kurie nepažįsta dvasinės nakties.

Tad kantriai, su meile pažinkime Tą, ku­ris nugalėjo mirtį, nuodėmę ir prisikėlė. Galiausiai kartu su Tomu tarkime: „Mano Viešpats ir mano Dievas!" Jei jis mums viskas, tai mes nieko daugiau nestokojame.     Amen.