Žemaitijos ir Tauragnų bildukai
BILDUKAI ŽEMAITIJOJE
Įvykiai Šatės parapijoje.
Tai buvo
Skuodo rajone, Pagramantės kaime, Kaminskų šeimoje. Čia surašyti įvykiai yra
paties klebono kunigo Vlado Šlevo matyti, girdėti, jam papasakoti: Kaminsko, jo
šeimos narių, daugelio kitų tai mačiusių žmonių.
1954 m.
sausio 8 d. rytmetį, 10 val. į Pagramančio kleboniją atėjo labai susirūpinęs
Kaminskas. Jo akys nuo nemigos paraudę, o veidas pageltęs. Jis buvo
nereligingas žmogus: niekada nelankė bažnyčios, nekalbėjo poterių, nepriimdavo kalendos
metu kunigo ir bažnyčios tarnų. Jo užsiėmimas – spekuliacija bekonais. Juos
supirkdavo ir veždavo į Rygą. Jis mėgdavo girtauti. Jo žmona taip pat mėgo
svaigintis degtinėle, o kartais net gatvėje pasirodydavo girta. Turėjo penkis
vaikus. Keturis sūnus ir dukrą Aldoną. Ją tėvas labai mylėjo. Žmona taip pat
buvo nereliginga. Atėjęs pas kleboną Kaminskas kalbėjo:
–Blogi
dalykai pas mus dedasi.
–Kas gi
atsitiko,– teiraujasi klebonas. Ar kas serga? Ar mirė?
–Sunkiai
serga mano dukrelė Aldona.
–Kas jai?
–Mūsų namuose
pradėjo vaidentis.
–Negali būti.
Gal kas nors pasislėpęs jus gąsdina? Šiais laikais vaiduoklių jau nėra. Ar pranešėte milicijai?
–Pranešiau, –
patvirtino Kaminskas. Prieš dvi dienas pranešiau, bet jie tik juokėsi, tuo
netiki.
–Ir aš manau,
kad čia kažkas daro juokus. Papasakok viską plačiau.
–Sausio 5
dieną, antradienį, vakare, 10 valandą manęs nebuvo namie. Buvo tik žmona su
vaikais. Jie visi jau miegojo. Aldona miegojo lovoje prie išorinės sienos, o
žmona – kitoje. Staiga Aldutė nubudo ir išsigandusi šaukė: ,,Mama, mama, ar tu
mane šaukei?”
–Miegok, dukrele, ramiai, aš tavęs nešaukiau. Tau tik
taip pasigirdo per miegą.
Tuo metu kažkas stipriai subeldė į lango stiklą.
Aldona klausia: ,,Kas čia beldžia? Ko norite?” Niekas nieko neatsakė. Lauke buvo
sniegas ir švietė mėnulis. Pro langą nieko nesimatė. Dar kelis kartus subeldė į
lango stiklą. Tada žmona atsikėlė, užsidegė lempą ir ėjo į priemenę prie durų
paklausti, ar aš jau sugrįžau, nes buvau išėjęs pas kaimyną truputėlį degtinės
išgerti. Vėl pradėjo nesiliaujamai belsti į lango stiklą. Žmona su vaikais
nusigando. Išėjo visi pro duris į lauką.
Žmona klausė, kas čia? Niekas neatsiliepė. Visur buvo tyla. Mano namiškiai,
kaip ir aš apie vaiduoklius negalvojome.
Po to
vis beldė ir beldė ne tik į lango stiklą, bet ir į sieną labai garsiai, piktai.
Žmona su vaikais išsigando ir perėjo miegoti į virtuvę, galvodami, kad nežinomi
asmenys nustos belstis. Bet nenustojo. Žmona su vaikais jau nebeužmigo. Pilni
baimės nekantriai laukė manęs sugrįžtant. Aš sugrįžau jau truputį pagėręs apie
pirmą valandą nakties. Žiūriu, mano namiškiai guli virtuvėje. Juos klausiu:
,,Kodėl jūs gulite čia, virtuvėje, o ne ten?
Žmona
ir vaikai papasakojo viską, kas buvo. Aš tuo netikėjau ir piktai juokdamasis
sakiau, gal kokie piemenys mums krečia juokus, o gal saugumas ko ieško? Aš juos
drąsinau, sakydamas, nebijokite, surasiu, kas taip daro. Man taip bekalbant vėl
kažkas smarkiai subeldė į lango stiklą. Aš supykau ir be jokios baimės surikau:
,,Kas čia” Ko baldotės? Ko norite?” Tačiau niekas nieko neatsakė. Ir vėl
subeldė į langą. Išėjau į prieangį, paskui į kiemą, visur ieškojau ir nieko
neradau. Ir vėl beldė. Po to aš pasiėmiau lazdą, atsistojau lauke prie namo
kertės ir laukiu. Kas prieis ir bels į langą, tam gerai uždrošiu. Laukiu,
laukiu lazdą pakėlęs – niekas neateina. Tik staiga džin džin į lango stiklą,
vėl stipriai subeldė. Aš krūptelėjau ir lazda iš rankų žemėn. Visos pagirios
dingo. Labai išsigandęs puoliau į trobą ir sakau: čia ne juokai. Čia kažkas
labai negerai. Gal tikrai kokie vaiduokliai?
Ypatingai
buvo išsigandusi Aldutė, bet ir visiems ėjo šiurpas per kūną. Po to kiek aprimo
beldimai. Mes atsigulėme ne virtuvėje, bet kambaryje. Galvojome, kad aprims.
Bet staiga vaiduoklis pradėjo daužyti į lovos galą ir tąsyti, kilnoti lovos
galą. Tada mes visi pašokom iš lovų ir subėgome į virtuvę. Buvome labai
išsigandę. Virtuvėje išbuvome visą naktį be miego. Tik rytą liovėsi beldimai.
Aš atsikėlęs nuėjau į miliciją ir apie tai pranešiau. Jie juokėsi ir pažadėjo
ateiti. Bet iki šiol dar neatėjo. Antrą naktį mes bijojome nakvoti. Ypatingai
bijojo dukrelė Aldutė. Ji ėmė sirgti, naktį krūpčiojo, šoko iš lovos, verkė. Aš
pasikviečiau pas save nakvoti šiuos asmenis: Robertą Nikartą iš Šatės,
Nikartienę ir dar keletą kitų. Šią naktį
mano namuose triukšmas buvo toks pat: beldė į lango stiklą, į išorinę
namo sieną, į tarpsienį, kuris padarytas iš lentų ir abi pusės tinkuotos. Mano
pakviestieji nakvotojai išsigando, pasigriebė patalynes ir subėgo į virtuvę. Ir
trečią naktį buvo tas pats. Tik buvo atėję daugiau žmonių pasiklausyti. Visi
stebėjosi ir bijojo. Vieni sakė, kad tai velnias, kiti – mirusieji prašo maldų.
Mes nežinojome, ką daryti? Daugelis patarė eiti pas kleboną pasitarti ir
paprašyti atlaikyti Mišių”.
Kaminskas
pas kleboną atėjęs viską išpasakojo ir labai prašė, kad klebonas ateinantį
sekmadienį atlaikytų Mišias. Kaminskas pridūrė, kad reikėtų pagiedoti ir
kalnus, tai yra Kristaus kryžiaus kelio maldas. Gal mirusieji giminės prašo
tokių maldų. /Žemaitijoje yra labai
populiarūs ,, kalnai”/. Klebonas paklausė, už ką aukoti Mišias? Kaminskas
pasakė: ,, Už mano žmonos tėvus: Oną Gedvilienę ir Kazimierą Gedvilą. Jie yra seniai mirę. Mano
žmonai paliko namus, žemę ir prašė už juos melstis. Mes juos esame pamiršę. Aš
ir žmona labiau mėgome degtinę, negu maldą”.
Klebonas
nusprendė pats įsitikinti, kas darosi ten pas Kaminskus. Sausio 9 dieną, tai
buvo šeštadienis, apie 6 val. vakare nusiuntė pas Kaminskus savo vargonininką
Antaną Rimkų ir Vaclovą Narvilą. Jie rado Kaminskų dukrą Aldoną labai
sergančią, o motiną ir gimines verkiančius. Tėvas taip pat buvo labai
susirūpinęs ir nusiminęs. Buvo apie 13 svetimų žmonių.
Vargonininkas
su kitais vyrais, pasišviesdami su lempa, visur ieškojo ir stengėsi surasti tą,
kas čia beldėsi, bet nieko nesurado. Labai beldė
ir į vidinę sieną. Vargonininkas pradėjo kalbinti tą vaiduoklį. Prašė, kad jis
beldimu atsakinėtų į pateiktus klausimus. Vaiduoklis ne tuoj pat, bet ėmė
atsakinėti. Jam davė 15 klausimų ir vaiduoklis į visus juos atsakė. Pavyko
sužinoti, kad čia beldėsi ir visus labai išgąsdino Kaminskienės tėvo Kazimiero
Gedvilo siela. Apie pateiktus klausimus ir gautus atsakymus geriausiai gali
papasakoti pats vargonininkas Antanas Rimkus. Apie 20 val.
žmonės, esantis pas Kaminskus, pradėjo kalbėti: sergančiai Aldonai reikia
parvežti kunigą su šventais sakramentais. Ji gali šią naktį numirti, nes labai
blogai atrodo. Kaminskas su tuo pasiūlymu sutiko ir apie 20 val. 30 min.
išvažiavo pas kleboną.
Klebonas
nenorėjo važiuoti. Jis sakė: ,,Dabar šeštadienis, jau vėlus laikas, nuvažiuosiu
rytoj po pamaldų”. Kaminskas prašymą pakartojo: ,,Labai serga mano dukrelė. Iki
mūsų visai netoli, nėra ne kilometro, geras rogių kelias, greitai
nuvažiuosime”.
Klebonas
baiminosi, kad čia gali būti kažkokia apgaulė, ar noras pasityčioti iš
sakramentų. Jis nutarė važiuoti be švč. Sakramento. Dar pasiėmė zakristijoną ir
išvažiavo pas Kaminskų Aldoną. Važiuodami pralenkė einančius keturis
stribitelius su šautuvais ant pečių. Jie ėjo taip pat pas Kaminskus. Ten radome
apie 15 žmonių, laukiančių kunigo su sakramentais. Jie norėjo pradėti giedoti,
bet kunigas pasakė: ,,Negiedokite. Atvažiavau be švč. Sakramento”. Klebonas paprašė žmones, kad išeitų į kitą
kambarį, nes jis nori asmeniškai pasikalbėti su ligone Aldona. Klebonas atsisėdo
netoli lovos prie Aldonos ir su ja kalbėjosi. Ją klausė, ar ji kada nors nepaniekino kryžiaus, šventųjų
paveikslų, ar neėmė nuo kapo gėlių ir kt. Klebonas labai stengėsi Aldoną
nuraminti, paguosti, kad ji nebijotų. Aldonai buvo 12 m. Klebonas jai sakė, tu
esi dar maža. Tau niekas negali keršyti. Jei čia beldėsi vaiduoklis, tai jis
per tave nori tavo tėvelių ko nors paprašyti.
Aldona
nusiramino, nes klebonas su ja pasikalbėjo apie 10 minučių. Tuo laiku
vaiduoklis nebeldė. Visur buvo tylu ir ramu. Klebonas pakvietė visus žmones
sueiti į kambarį prie Aldonos. Visiems girdint klebonas paaiškino, kad čia
nieko stebuklingo nėra. Čia kieno nors paprasčiausia apgaulė. Čia kažkas
pasislėpęs jus gąsdina. Reikia tuojau surasti. Užsidekite lempą ir išieškokite
visus pašalius: lauke, rūsyje, ant trobos. Patikrinkite, ar nėra pėdsakų ant
sniego.
Vargonininkas
atsiliepė: ,,Mes jau pirma visur ieškojome ir nieko nesuradome. Eikime dar
kartą ir visus pašalius iškrėskim”. Po kiek laiko jie sugrįžę pasakė: ,,Nieko
nesuradome”. Kol jie ieškojo, kelis kartus subeldė į sieną. Klebonas įtarė, kad
tai daro kažkas iš esančių žmonių. Visi vienbalsiai tvirtino, kad tai
vaiduoklio darbas. Vėl išgirdo keistą beldimą. Jau ir klebono kūnu perėjo
šiurpas. Kaminskas jau kelias dienas barstė pelenus po langais, bet nerado
jokių pėdsakų.
Klebonas
įsakė lovas atitraukti nuo sienų, o visiems susėsti į pašalius ir nejudėti. Tuo
metu kambaryje buvo šie asmenys: Domas Pocius, Vaškys, Latakienė, Jonas iš
Geldenų kaimo, Robertas Nikartas, Širvinskienė, Justas Alseika, Vladas Mažonas,
Vladas Rimkus, Vaclovas Narvilas, Kęstas Šimaitis, Kinčius, veterinaras
Urbonas, pienininkas Svirka, Kušleika, Kušleikienė, Antanas Rimkus-
vargonininkas, Vincas Sakalauskas,
Justelis Alseika, Vaclovas Latakas, Angelė Latakaitė, Kazys Kaminskas su savo
žmona ir vaikais, 4 stribiteliai. Iš viso 34 žmonės ir klebonas kun. Vladas
Šlevas. / Šio įvykio pas Kaminskus aprašymų autorius/.
Klebonas
norėjo išsiaiškinti klastą, nuraminti namiškius ir sugauti kalboje atsakinėjantį
vaiduoklį. Nutarė pasikalbėti su tuo vaiduokliu klausimų metodu. Iš kambario
išnešė lempą kitur. Buvo tamsoka, bet pro langus švietė mėnulis. Klebonas
atsisėdo netoli lovos, kur gulėjo Aldona. Rankoje turėjo elektrinį šviestuką.
Kambaryje buvo apie 20 žmonių. Antrame kambaryje buvo 10 žmonių ir 4 stribiteliai. Žmonės susėdo į
pasienius. Buvo įsakyta nekrutėti ir ne
žingsnelio nežengti iš vietos.
Klebonui atsakinėjo vaiduoklis
Klebonas
aiškiu balsu paklausė: ,,Kas tu esi, kurs čia beldi, ar vyro, ar moters dvasia?
Jei moters – subelsk 3 kartus, jei vyro – 5 kartus. Labai nustebome, kai į
sieną pabeldė 5 kartus. Tai visi girdėjome. Reiškia kalba vyro dvasia.
Klebonas vėl
klausė: ,,Ar giminė, ar ne? Jei giminė, subelsk 5 kartus, jei ne – 3 kartus.”
Vaiduoklis subeldė 5 kartus. Panašiai klausinėjo ir toliau. Vaiduoklis
atsakinėjo beldimais.
–Ar tu esi
toli, ar arti, kai su mumis kalbi?
–Arti.
–Ar esi
skaistykloje, ar pragare?
–Skaistykloje.
–Ar maldos
norėsi, ar ne?
–Norėsiu.
–Ar Mišių
norėsi, ar ne?
–Norėsiu.
–Kelių Mišių
norėsi?
Vaiduoklis
subeldė 4 kartus.
–Ar
pavargėlius reikės sušelpti, ar ne?
–Reikės.
–Ar maldų
nori tuoj, ar vėliau?
–Tuoj.
- Ar nori, kad būtų pagiedoti kalnai? /Tai yra kryžiaus kelio maldos/.
- Ar nori, kad būtų pagiedoti kalnai? /Tai yra kryžiaus kelio maldos/.
–Taip.
–Kiek dienų
čia baldysies?
Vaiduoklis subeldė du kartus. Šį klausimą
klebonas pakartojo dar du kartus. Atsakymą gavo tą patį.
–Ar dukrelė
mirs, ar ne?
–Mirs.
Motina suklykė, kai išgirdo vaiduoklio atsakymą. Tada
klebonas vėl paklausė, ar dukrelė iš šios ligos išgis, ar ne? Vaiduoklis
beldimais atsakė, kad išgis.
–Po
kelių dienų išgis?
–Po 6
dienų.
–Ar gydytojo
reikės, ar ne?
–Ne.
–Gal Mišias laikyti Kretingoje, gal
Kalvarijoje?
–Ne.
–Gal Šatėse?
–Taip.
–Prie kurio altoriaus, didžiojo ar mažojo?
–Prie didžiojo. /Didysis altorius yra privilegijuotas. Prie
jo aukojant Mišias laimimi sielai atlaidai/.
–Kodėl anksčiau neprašei maldų? – Tyla.
–Ar nedrįsai prašyti maldų, ar nenorėjai?
–Nedrįsau.
–Ar sunkiai kenti skaistykloje, ar ne?
–Sunkiai.
–Ar maldų norėsi už save, ar ir už žmoną?
–Už abu.
–Kiek praėjo dešimčių metų, kai kenti?
Vaiduoklis
subeldė du kartus. Velionis buvo miręs prieš 15 metų. Klebonas pakartojo tą patį klausimą antrą kartą.
Vaiduoklis subeldė du kartus, bet jau daug smarkiau.
–Ar daug žmonių skaistykloje?
– Nedaug.
– Ar Aldonai
nori keršyti, ar ko prašyti?
– Prašyti.
Klebonas davė vaiduokliui 26 klausimus.
Nebežinojo, ko daugiau galėtų paklausti.
Jis kreipėsi į susirinkusius: ,,Sakykite, ko
dar klausti?”
Viena moteris
atsiliepė: ,,Klebonėli, paklausk apie karą”. Klebonas aiškiu balsu paklausė: ,,Ar
bus šiemet karas?” – Tyla.
Kita moteris pastebėjo: ,,Klebone, kam to
klausi. Juk čia yra stribitelių?
–Jau paklausiau, kaip bus taip, – atsakė
klebonas. Ir jis vėl garsiai pakartojo tą patį klausimą. –Tyla.
–Ar
nežinai, ar nenori atsakyti?
– Nežinau.
Klebonas
pajuto, kaip per visą perėjo baimė. Jis vėl klausė:
–Subelsk aiškiai į lovos galą. – Tyla.
–Mes
laukiame, subelsk. Mes norime labiau įsitikinti.–Tyla.
–Subelsk 3
kartus į sieną.–Tyla.
Po to mergaitę
Aldoną perkėlė su lova prie išorinės sienos, tai yra prie to lango, kur
pirmiausiai beldė.
–Ar maldų
tuoj norėsi, ar vėliau?
Vaiduoklis subeldė jau į šitą sieną, parodydamas, kad
maldų norės tuoj.
–Ar žinai, su
kuo kalbi?
–
Žinau.
– Subelsk į
lango stiklą. –Tyla.
Buvo 1 val. nakties. Vaiduoklis jau nebeldė.
Namiškiai paaiškino, kad po 12 valandos
nebeldžia.
Keistas
atsitikimas
Klebonas,
vargonininkas, Kaminskas, V.Norvilas atsisveikino su namiškiais, kitais
žmonėmis, sėdo į roges ir išvažiavo į namus. Iš jų keliuko vežimas pasuko į
Barstyčių vieškelį. Buvo apie 400 metrų nuo Šatės ir įvyko labai keistas
atsitikimas. Kažkokios jėgos mes visi buvome išmesti iš rogių. Vargonininkas
gulėjo griovyje iškėlęs kojas. Kleboną kažkas labai stipriai tempė iš vežimo
lauk, bet jis laikėsi už rogių briaunos įsikibęs. Tačiau jėga rankas atgniaužė.
Arklys kaip įbestas ramiai stovėjo ant kelio. Mes visi buvome išmesti iš rogių
ant sniego. Po kiek laiko mes pabudome lyg iš miego, sulipome į roges ir
parvažiavome į namus. Mūsų namiškiai nekantriai laukė. Visi buvome perimti
kažkokios keistos baimės. Savo pasakojimu mes išgąsdinome namiškius, kad jie be
šviesos bijojo eiti į kitą kambarį. Ir mes bijojome išeiti į kiemą ypač po
vieną. Dvi naktis visi mažai miegojome.
Kai iš
Kaminskų išvažiavome, Kaminskienė vaiduoklį paklausė:
–Ar tu esi
Kazys, mūsų tėvas, ar ne?
–Taip.
/Beldimu atsakė vaiduoklis./
Klausinėjo ir
kiti žmonės, o vaiduoklis atsakinėjo į klausimus beldimais.
Sekmadienio
vakare pas Kaminskus buvo giedami Kalnai. Širvinskienė vaiduoklį paklausė, ar
maldų dar nori, ar ne? Atsakė beldimu, kad nori. Kol buvo giedami Kalnai, tol
vaiduoklis tylėjo. Kai tik nustodavo giedoti, tuoj vėl belsdavo. Tą vakarą pas
Kaminskus buvo labai daug žmonių ir visi beldimus girdėjo.
Pirmadienio
vakarą klebonas vėl atsiuntė pas Kaminskus vargonininką su Norvilu. Buvo
parašęs daug įdomių klausimų vaiduokliui, bet jis silpnai beldė, į klausimus
visai nebeatsakinėjo. Po 2 dienų belsti visai nustojo. Po 6 dienų Aldona pasveiko. Kai klebonas kalėdojo kaimynus,
Aldona buvo visai sveika ir linksma.
Šio keisto,
baisaus ir įdomaus atsitikimo aprašymas
jau baigiamas. Tai tik pirmoji dalis. Dar bus baisesnių pergyvenimų.
Abejojančių
tokiais reiškiniais galime paklausti, kas ten beldėsi? Beldimus girdėjo daug
žmonių. Kas galėjo duoti tokius atsakymus? Tik nematoma dvasia, nes niekas
nerado pasislėpusio žmogaus. Valstybės saugumiečiai tyrinėjo, ieškojo pasislėpusiųjų,
daug žmonių ištardė ir kaltininkų nesurado. Ar galėjo būti nepaprastos pasekmės
be priežasties?
Minėtą
šeštadienį kun. Klebonas Vladas Šlevas pas Kaminskus vaiduoklį paprašė, kad
pasirodytų. Po to pageidavimo, žmonės, lyg
gaisro ištikti, puolė į lauką. Klebonas paprašė stribitelius, kad pagąsdintų vaiduoklį ir iššautų. Bet jie
bijojo tai daryti. Gal jau tikėjo, kad čia yra kokia galinga dvasia, kuri už
šaudymą gali juos pačius nubausti.
Spekulianto
mirtis
Vaiduokliui
nurimus Kaminskai vėl ėmė spekuliuoti ir girtuokliauti, kaip ir anksčiau.
Maldos vėl buvo pamirštos.
Kaminskas su
Paulausku / iš Derkinčių kaimo/ išvažiavo į Rygą spekuliuoti. Ten jie padarė
kažkokį baisų nusikaltimą. Sugrįžtant iš Rygos į namus Paulauskas pradėjo eiti
iš proto. Parvažiavusį žmona klausė: ,,Ko gi tu toks nusiminęs ir keistas? Nei
valgai, nei kalbi. Gal sergi?”
–Aš su kirviu
nukirsiu savo vaikui nykštį,– pasakė Paulauskas ir tuoj puolė savo vaiką. Žmona
apgynė, bet suprato, kad jos vyras susirgo proto liga. Paulauskas grasino
toliau: ,,Eisiu ir uždegsiu savo namus, o paskui pasikarsiu.”
Namų jis
neuždegė, bet žmona rado ką tik pasikorusį, atpalaidavo kilpą ir atgaivino.
Praėjo kelios dienos, bet vyras ir toliau nesitaisė, o ėjo blogyn. Tai sužinojo
apylinkės žmonės ir jį išvežė į beprotnamį. Ten jis buvo gydomas tik dvi
savaites. Gydytojams pasirodė, kad jis tik laikinai pakvaišo ir paleido į
namus.
Vieną
pavakarę klebonas kun. Vladas Šlevas sunkiai sirgo ir gulėjo lovoje. Pas jį į
kambarį atėjo Paulauskas. Jo veidas atrodė labai baisiai. Jis paklausė kleboną:
,,Kaip tamsta manai, ar aš esu beprotis, ar ne?”
–Ne, – atsakė
klebonas. Jūs atrodote visai sveikas.
–Ne, ne. Man
trūksta proto. Jei žinotum, ką mes su Kaminsku padarėme Rygoje, tai man
nedovanotum. Jei valdžia sužinotų, tai mus labai nubaustų.
–Tai kokiu
reikalu pas mane atėjote?– paklausė klebonas.
–Aš noriu
eiti išpažinties. Eikime tuoj į bažnyčią.
–Aš dabar
sunkiai sergu,– teisinosi klebonas. Ateik kitą kartą arba nueik į Barstyčius ir
ten galėsi atlikti išpažintį.
–Paulauskas
šiurkščiai atkirto: ,,Kai pamatei mane ateinantį, tyčia atsigulei. Gerai, eisiu
ir nusižudysiu”. Tai pasakęs, piktai trenkė durimis ir išbėgo į lauką. Po to
klebonas daugiau jo nebematė.
–Po to, vieną vakarą Paulauskas pasiėmė kirvį ir išėjo
į savo kaimą. Priėjęs prie vieno namo,
su kirviu išdaužė langus ir nubėgo kitur. Pagaliau su kirviu jis atsirado prie
gyventojo Ruikos namų. Išmušė langą ir, laikydamas kirvį rankoje, lindo pro
langą į vidų, šaukdamas: ,,Aš jus visus tuoj iškaposiu, nepaliksiu ne vieno
gyvo. Ruika bijojo, kad Paulauskas neišžudytų jo šeimos, su kirvio ašmenimis
keletą kartų rėžė Paulauskui, kuris apalpęs sugriuvo po langu. Ruika tuoj
išskubėjo į Šates pranešti milicijai apie šį įvykį. Milicija viską ištyrė,
ištardė. Greitoji med. pagalba suteikė Paulauskui paslaugą – sutvarstė
tvarsčiais ir nuvežė į Salantų ligoninę.
Ten jis tik kitą dieną atgavo sąmonę ir klausė: ,,Ar aš dar gyvas? Kam mane
atgaivinote? Aš nenoriu gyventi.” Jis tuoj pat griebė tvarsčius, juos plėšė ir
po kelių dienų, baisiai šėldamas mirė.
Aldona slepiama pas
gimines
Kaminskai, pripratę vogti, girtauti, žudyti,
bedieviškai gyventi, nenorėjo taisytis. Jie nesijaudino nei dėl savo darbų, nei
dėl Paulausko nelaimingos,
ankstyvos mirties. Pelenų dieną /Gavėnios pradžioje/ savo namuose jie surengė
pramogas: šoko, dainavo, valgė mėsiškus valgius. Dar daugiau. Kaminskienė savo
dukrelei Aldonai nuplėšė kryželį nuo krūtinės, kurį jai dovanojo Lenkimų
parapijos kunigas altarista, kad vaiduoklis jos nebevargintų. Kaminskienė
kryželį numetė ant grindų ir viešai išniekino – trypė su kojomis.
Buvo
1954 m. kovo mėnesio pradžia. Kaminskų namus ir juos pačius apstojo naujas
vaiduoklis, bet jau nebe siela, o pats velnias. Jis siautėjo iki 1955 m. sausio
6 dienos.
Kaminskas Aldoną nuvežė į Rygą pas burtininkus. Tie
pasakė: ,,Mūsų burtai čia nieko nepadės. Jai reikia maldos”. Toje vietoje, kur
nakvojo Kaminskas, vaiduoklis ėmė varginti
patį namų šeimininką ir kitus ten nakvojančius. Vargino visus per visą naktį: beldė į sienas,
pešė plaukus ir gnaibė. Žmonės stebėjosi ir labai bijojo. Nakvotojų buvo 10.
Tada Kaminskas Aldoną nuvežė į Sedą pas kitus savo
vaikus, kurie ten gyveno. Po dviejų
dienų vaiduoklis ir ten atsikraustė. Ėmė varginti visus to namo gyventojus. Kaminskas
turėjo savo dukrą Aldoną pasiimti į namus.
Valdžios pareigūnai
tiria
Vieną vakarą pas Kaminskus susirinko apie 150 žmonių.
Vaiduoklis nepaprastai siautėjo: beldė į sieną, ją braižė su nagais, o Aldoną
gnaibė. Jos kūne buvo matyti gnybimų žymės.
Iš Skuodo atvažiavo apie 40 valdininkų. Buvo ir
lietuvis valdininkas Tunėla. Jis pasakė: ,,Čia nieko nėra. Čia niekas nei peša,
nei smaugia, nei baldosi.” Žmonės jam sako: ,,Atsigulk tik į šitą lovą ir
įsitikinsi…” Tunėla nusimetė kailinius ir atsigulė į tą lovą, bet staiga
atsisėdo ir sako: ,,Kai galvoji, kad peša, tai ir atrodo, kad tau peša.” Ir jis
vėl atsigulė. Bet tuoj vėl atsisėdo, jau gerokai išsigandęs. Dairėsi į šalis,
po lovą. Jis įtarė, kad kažkas, palindęs po lovą, jį pešioja. Jis atsigulė trečią
kartą ir staiga šoko iš lovos, sakydamas: ,,Tikrai peša.” Tuo metu vaiduoklis
stipriai subeldė į sieną. Atėjo daugiau valdininkų. Jie sakė, kad čia nieko
nėra, o žmonės šaukė, kad kažkas yra. Vienas valdininkas žmonėms pasiūlė: ,,Klaupkitės
ir melskitės. Čia yra Dievas.”
–Dievas,
ne Dievas. Bet kas gi čia yra ? Išaiškinkite mums,– atsikirto žmonės.
Valdininkai
labai susirūpino tais įvykiais. Paneigti faktų negalėjo. Jais tikėti jiems taip
pat buvo negalima. Tada Nikartas priėjo prie vieno valdininko ir jam sako: ,,Pirma
jūs mane žiauriai tardėte. Sakėte, kad aš čia beldžiąs. Dabar gi aš esu čia,
kambaryje. Pasakykite, kas gi čia beldžia?”
Valdininkas niūriai tylėjo. Tada viena mergina viešai
ir piktai suriko: ,,Jeigu velnias mėšluota
uodega jums per lūpas brauktų, tai jūs ir tada netikėtumėte?”
Valdininkai nežinojo, ką čia reikia daryti? Jie
tikriausiai bijojo, kad gali patikėti ne
tik susirinkę žmonės, bet ir jų valdžios pareigūnai. Pas Kaminskus kasdieną rinkdavosi vis gausiau žmonių iš
plačiausių apylinkių. Valdininkai įsakė žmonėms skirstytis į namus, bet žmonės
nenorėjo klausyti ir skirstytis. Valdininkai matė, kad pradėjo kilnoti lovos
galą. Lovą užsėdo 4 vyrai. Vaiduoklis girgždančią lovą su 5 vyrais ir gulinčia
Aldona pakėlė iki lubų. Tada valdininkai su grasinimais vaikė žmones iš
kambario. Jie nutarė patys vieni tirti šiuos reiškinius. Žmonėms išėjus į namus
valdininkai su lempa ieškojo vaiduoklio. Jiems einant į daržinę, pro galvas
prašvilpė didelis akmuo ir smarkiai trenkė į daržinės duris. Bet niekas nerado
jokio nukritusio akmens.
Valdininkai sėdo prie stalo lošti kortomis. Staiga
vaiduoklis pagriebė nuo stalo kortą, ją suplėšė ir numetė ant stalo. Paskui
vaiduoklis taip stipriai trenkė į sieną, kad valdininkai nutarė Aldoną
išvežti į Skuodo ligoninę ištirti ir
gydyti.
Mergaitę vežė su sunkvežimiu. Tai buvo sekmadienio
vidurdienis. Nuvažiavus apie kilometrą,
sunkvežimis staiga nuvirto į griovį, nors nebuvo nei kelias slidus, nei
vairuotojas išgėręs. Žmonės šį apvirtimą laikė nuostabiu įvykiu.
Aldonos tyrimai
ligoninėje
Kai Aldona atsidūrė ligoninėje, tai vieną dieną dar
buvo ramu. Po to ir čia vaiduoklis pradėjo belsti į tą langą, prie kurio gulėjo
Aldona. Žmonės klausė, kas čia pradėjo belstis?
–Dvasia atsivijo mane – paaiškino Aldona palatoje
esantiems ligoniams. Vėliau vaiduoklis įsikraustė į palatos vidų. Ėmė belsti į
sieną, į lovą. Pradėjo kitus ligonius pešioti už plaukų, kilnoti lovas,
gnaibyti. Ligoniai pradėjo labai baimintis. Atėjo gydytojai ir felčeriai.
Vaiduoklis pešiojo jiems barzdas ir plaukus. Kai vienas felčeris atsigulė į
lovą, vaiduoklis tą lovą pakėlė, pasiūbavo ir felčerį išmetė ant grindų.
Buvo pakviesta milicija. Jie čia nieko negalėjo
padaryti. Aldoną atskyrė nuo kitų ligonių ir paguldė į vienutę. Ją tyrė ir
gydė. Po 3 savaičių nusprendė ją išvežti į Maskvą tyrimams. Tačiau tėvas
Kaminskas užprotestavo: ,,Neleisiu savo dukros iš čia išvežti. Jūs netirsite,
bet išvežę nužudysite”. Dukterį jis parsivežė į namus.
Pas Kaminskus atvažiavo iš Klaipėdos kun. Bronius
Burneikis. Jis su vargonininku Rimkumi ten išbuvo visą naktį. Vaiduoklis per
naktį labai beldėsi į sieną, skaudžiai
gnaibė mergaitę Aldoną. 5 kartus ją smaugė. Buvo baisu žiūrėti į smaugiamą
mergaitę. Jai ėjo putos iš burnos, buvo matomos smaugimo žymės. Vaiduoklis ją
smaugė, smaugė su metaliniais stripais ir vėl paleido. Tada mergaitė atsigavo.
Tėvai mėgino jai padėti, bet nieko negalėjo padaryti. Kunigui Br. Burneikiui
vaiduoklis du kartus smarkiai patempė už plaukų. Kunigas dėl to labai išsigando
ir išbalo.
Kai vaiduoklis pradėjo braižyti su nagais lovą ir
gnaibyti Aldoną, vyrai išėmė iš lovos čiužinį, patiesė ant grindų, ant jo
paguldė mergaitę, o patys, apie 15 žmonių sustojo aplinkui ir žiūrėjo, ką dabar
vaiduoklis darys? Ant lubų pasigirdo žingsniai, po to pro lubų kampą praėjo ir
pradėjo per sieną čiuožti žemyn. Nučiuožęs žingsniavo į mus. Tai mes girdėjome,
bet nematėme, o Aldona sakė: ,,Aš matau juodą šešėlį”.
Vaiduoklis palindo po grindimis ir iš ten pradėjo
pešioti čiužinį, nagais braižė grindų apačią ir gnaibė mergaitę Aldoną, nors ji
buvo užklota antklode.
Po
to vaiduoklis ėmė nuo stalo valgomus daiktus: bulves, kiaušinius, juos svaidė į
krosnį, į sieną, kai kam net į kaktą, ypač tiems, kurie juokėsi. Nematoma ranka
paėmė nuo stalo lėkštę su sriuba, ją nešė ir sudaužė į sieną.
Vaiduoklis pradėjo iš Kaminsko kišenės ištraukinėti
pinigus. Niekur negalėjo jų paslėpti: surasdavo ir paimdavo.
Kartą pavakare Aldona išėjo prie šulinio ir pamatė
seną, nepažįstamą moteriškę su juodais drabužiais apsirengusią. Ji parodė
Aldonai pinigus ir pasakė: ,,Tai tavo tėvo pinigai. Jis jų negaus: jie paimti
už skolą. Tai pasakiusi moteriškė staiga dingo.
Pašnekesys su banko
direktoriumi
Vaiduoklis pas Kaminskus siautėjo apie metus
laiko. Buvo daug įvairiausių ir keisčiausių
įvykių. Juos matė žmonės iš plačiausių apylinkių per 1954 m. Visi kaip vienas
pripažino, kad tai buvo įdomūs, neįprasti ir materialiai neišaiškinami
reiškiniai.
Kunigas Vladas Šlevas prisiminė: ,,Man dirbant
Endriejave, pas mane atvažiavo iš Vilniaus bako direktorius. Jis domėjosi tais
įvykiais pas Kaminskus ir prašė smulkiai papasakoti. Kai papasakojau, tai jis
pareiškė: ,,Būtų įdomu pačiam pamatyti, patirti“. Jam patariau: ,,Paimkite
lengvą mašiną, pasikvieskite kelis aukštus valdžios pareigūnus, medicinos
darbuotojus, kelis mokslininkus ir ištirkite ten, vietoje. Juk tai labai įdomus
ir retas reiškinys.
–Taip,
taip,– atsakė banko direktorius. Vilniuje buvo net keli posėdžiai dėl to
įvykio. Niekas nežino, ką daryti?
–Tai kodėl neatvažiavo ištirti?– klausė kunigas.
–Bijo,- atsakė direktorius. Jei išaiškės, kad čia tikrai yra kažkas antgamtiško, tai materializmui būtų per kelnes. Man atrodo, kad ten kažkas yra.
–Tai kodėl neatvažiavo ištirti?– klausė kunigas.
–Bijo,- atsakė direktorius. Jei išaiškės, kad čia tikrai yra kažkas antgamtiško, tai materializmui būtų per kelnes. Man atrodo, kad ten kažkas yra.
Kunigo ir banko direktoriaus pokalbis oficialiai tuo
ir pasibaigė. Iš Vilniaus niekas neatvažiavo ištirti įvykių pas Kaminskus. 1954
m. kovo mėn. ,,Komjaunimo tiesoje” pasirodė feljetonas, kuris visus įvykius pas
Kaminskus pavertė paprasta apgaule. Šią apgaulę sugalvojęs kunigas ar kas
kitas, kad pasipelnytų ir religiniais prietarais toliau dumtų žmonių akis.
Jei šie įvykiai buvo kunigų sugalvoti, tai kodėl per
ištisus metus neišaiškino kaltininkų ir nenubaudė jų nei valdžios pareigūnai,
nei gydytojai, nei visagalis saugumas?
TAURAGNŲ BILDUKAI
Tauragnų
parapijoje, Žiezdrių kaime gyveno Grašių šeima: Andrius Grašys ir jo žmona
Jadvyga, sūnus Algirdas, g.1934 m. ir dukra Ona, g.1944 m. Su jais kartu gyveno
dar šie asmenys: Andriaus tėvas, motina ir dėdė Anupras.
1957m. spalio 27 dieną, sekmadienį, Kristaus Karaliaus
šventėje Andrius ir Jadvyga Grašiai išvažiavo į Utenos turgų. Namuose pasiliko
abu Andriaus tėvai ir duktė Onutė. /Algirdas buvo kariuomenėje/.
Apie 12 val. dienos metu Onutė perkėlė karves ir
skubėjo į trobą, kad suspėtų Sumos metu pasimelsti. Parbėgusi pastebėjo
išdaužtus keletą stiklų negyvenamajame
trobos gale.
Po
keliolikos minučių atėjo Onutės draugė Stasė Grašytė, netrukus užsuko Kazys Strakšys iš Žiezdrių
kaimo. Visi apžiūrėjo išdaužtus lango stiklus ir klausė, kas galėjo tai
padaryti? Jiems besistebint kažkas nematomas vis svaidė akmenukus į langą.
Onutė
ir jos draugė Grašytė nubėgo į Geguniškio kaimą pas Antaną Štarą paprašyti, kad
jis telefonu iškviestų milicininką.
Apie
16 val. iš Utenos sugrįžo Andrius ir Jadvyga Grašiai. Stiklų jau niekas
nebedaužė. Onutės tėvas Andrius pasiėmė kirvį ir apibėgo krūmus, ieškodamas
lango stiklų daužytojo. Nieko nesurado.
Grašio trobos
yra ant aukšto kalno. Nuo gyvenamojo namo vieno galo ir iš vieno šono tuoj
prasideda nuokalnė. Iš kito namo galo stovi tvartas, iš šono aukštyn eina
prieškalnė ir stovi kluonas.
Buvo
rami parūkavusi diena, bet viskas gerai matėsi. Pavakare susirinko daugiau
žmonių. Visi stebėjosi tuo įvykiu.
Pirmadienio
ankstyvą rytą vėl pradėjo kažkas
nematomas daužyti langų stiklus. Nuostabiausia buvo tai, kad į langų stiklus
buvo mėtoma skiedromis, burokais ir akmenimis tiek iš oro, tiek iš vidaus
pusės. Kamaroje, kurios langų stiklai buvo daužomi, rytą surado didžiausią
netvarką: išversta dėžė su sėlenomis, išmėtyti burokai. Keletas burokų buvo
įsodinta į supjaustytų ir paraugtų kopūstų statinę.
Milicija ieško
kaltininkų
Apie
12 val. dienos atvyko Tauragnų milicijos įgaliotinis Rudėnas. Vėliau atėjo
Sėlos kolūkio pirmininkas Ruzgas ir daug kitų netoli gyvenančių kaimo žmonių.
Praėjus pirmai susijaudinimo bangai, milicininkas
Rudėnas liepė žmonėms eiti į namus prie darbo. Po to abu su kolūkio pirmininku
pradėjo daryti kratą – ieškojo netvarkos kaltininkų. Kamaroje viską sutvarkė,
uždarė ir užkabino duris. Pirkioje pasiliko Ruzgas, Grašio kaimynas Blažys ir
visi namiškiai. Milicininkas Rudėnas, kito kolūkio pirmininkas Kilkus ir
šeimininkas Andrius Grašys užlipo ant aukšto pažiūrėti pastogės. Ten nieko
nerado ir nulipo žemėn. Visi sutarė laukti, kas bus toliau. Po kiek laiko
nusprendė apžiūrėti, ar kamaroje tebėra jų padaryta tvarka? Rado vėl sėlenų
dėžė apversta, ant jos padėtas mažas kryželis, kuris paprastai būna ne
kamaroje, bet gyvenamos trobos gale. Šeimininkas Andrius paėmė kryželį į rankas
ir pasakė: ,,Viešpatie, ir tave pradės nešioti”. Kamaroje ant staliuko buvo
padėtos svarstyklės. Vienoje svarstyklių lėkštelėje buvo 100 gramų svarstis, o
kitoje – miltų sauja.
Milicininkas
Rudėnas antrą kartą išskubėjo į Tauragnus telefonu pranešti Utenos milicijai,
kad atvyktų daugiau milicininkų į Žiezdrių kaimą.
Vakare žmonės vėl ėjo į kamarą pažiūrėti. Ant grindų
pamatė neaiškų šviesulį. Iš kur jis? Prie sienos buvo atremta pirties
prausyklė, o po ja buvo padėta deganti lempa, o ant lempos briaunos – degtukas.
Tai matė šie asmenys: Juozas Grašys iš Grašių kaimo, Steiblys /tada gyvenęs
Grašių kaime/, Antanas Juodvalkis ir Petras Bileišis /Žiezdrių kaimo/.
Žinia
apie Žiezdrių kaime vykstančius nuostabius reiškinius pasklido labai plačiai. Antradienį prisirinko
daug žmonių. Visi tikėjosi pamatyti, ką nors įdomaus ir naujo, arba išaiškinti
kaltininkus, bet tą dieną buvo ramu. Iš Utenos atvažiavusi milicija varė žmones
eiti į namus. Jie išjuokė visus, kurie tikėjo, kad čia vaidenasi piktosios
dvasios – velniai. Jie nesuvokė, kaip galima tikėti, jog yra velnias.
Pripažinus velnią, reikėtų tikėti ir į Dievą.
Bildukai atsakinėja
raštu
Lapkričio
11 d., sekmadienio vidurdienį vėl pradėjo byrėti daužomų langų stiklai jau
gyvenamojo namo gale. Kitų langų stikluose buvo padarytos tik skylutės,
išeižėjusiais kraštais.
Tą
sekmadienį namuose pasiliko abu broliai seneliai ir duktė Onutė. Visi kiti
išėjo į bažnyčią. Pro langą įlėkė akmuo ir sudaužė puodynę. Šukės išlakstė po
trobą. Onutė paėmė 6 šukes ir, laikydama delne, jas apžiūrinėjo. Staiga iš 6
šukių liko tik 4. Ji labai tuo stebėjosi. Tas 4 šukes paėmė Anupras. Iš jo
rankų nedingo ne viena šukė.
Viena šukė skaudžiai šėrė seneliui Andriui į galvą.
Jis supykęs ir išsigandęs klausė: ,,Kas gi čia yra ir ko gi nori?”
Atsakymas buvo duotas raštu. Pirkaitėje asla buvo
pabarstyta smėliu, o smėlyje buvo parašyta: ,,Iš namų išeikite arba statykitės
kitus”.
Kamaroje nuo varstoto buvo nukeltas ir ant grindų
paguldytas avižų maišas. Maišo raištelis numestas į šalį. Ant maišo buvo
miltais išrašytas sakinys: ,,Jūs nusikaltot. Eikit nevalgę”/vadinasi eikite
išpažinties ir šv. Komunijos/. Čia dar įdomu štai kas. Tos raidės, kurios
netilpo ant maišo, su miltais buvo
išrašytos ant grindų.
Andrius Grašys, perskaitęs šį priekaištą, susišaukė
visą šeimyną ir klausė: ,,Gal kas Visų Šventųjų šventėje esate neteisingai
atlikę išpažintį?”
Už rėčkos stovėjo lentgalys. Jame buvo užrašyta visai
priešinga mintis: ,,Jūs esate nekalti. Jūs brangūs žmonės. Mes žiūrim teisybės.
Jūs esate dar prie Dievo”.
Žmonės sujudo ir ėmė plaukti iš plačios apylinkės į
Grašių trobą pasižiūrėti ,,stebuklų”. Bet buvo ramu pirmadienį, lapkričio 12 ir
antradienį, lapkričio 13 dieną.
Jaunasis Andrius Grašys dirbo paprastu darbininku
Tauragnų MTS. Lapkričio 14 d., trečiadienį jis parėjo į namus anksčiau, apie 15
valandą. Rado žmoną Jadvygą juokiantis. Ir kiti šeimos nariai kažko buvo
nustebinti. Andrius paklausė: ,,Ko gi čia taip juokiatės?”
–Kaip gi nesijuokti,– sako žmona,– vėl krečiamos
išdaigos: apversti vandens kibirai,
skraido akmeniokai, nuo sienos nukrito lempa, o jos dagtis pradingo.
Andrius nusprendė, kad lempai nukritus dangtis galėjo
iššokti iš ropės ir palėkti po lovą. Jis
palindo po lovą ieškoti dagties. Ten jis dagtį surado, bet jam išlendant iš palovio
kažkas tvojo buroku per šlaunį. Išlindęs iš palovio ant pagalvės pamatė puodo
šukę.
Andrius suprato, kad čia kažkokių dvasių darbas. Jis
paklausė: ,,Ko gi jūs iš mano šeimos norite? Gal čia yra kas nors palaidota?
Gal čia buvusios kapinės, o mes ant jų gyvename ir spjaudome? Jei taip, tai
prašau dovanoti.. Duosiu šv. Mišioms ir pastatysiu kryžių.”
Skiedroje atsirado toks užrašas: ,,Palaidoti lavonai“.
–Dabar aš negaliu nukelti namo. Ar sutinkate mus
palaikyti per žiemą? – klausė Andrius Grašys. Skiedroje buvo parašyta: “Su”.
–Ar man lango stiklų daugiau nebedaužysite?
–Šito nebus –skiedroje rado tokį atsakymą.
–Kiek čia
yra palaidota žmonių?
–Du, –skiedroje atsirado užrašas.
–Anglimi ar kreida pažymėkite ant grindų tą vietą, kur
palaidoti lavonai.
Virtuvėje, prieš krosnį ant grindų atsirado kreida
parašytas kryželis.
–Ar lavonai palaidoti vienoje, ar nevienoje vietoje?
Prie
kryžiaus atsirado du taškai: vienas vienoje kryžiaus pusėje, o kitas kitoje.
Šis pokalbis vyko dalyvaujant tik namiškiams. Todėl
Andrius Grašys paklausė:
–Ar apie tai galima papasakoti kitiems?
–Galima – užrašė atsakymą.
–Ar valdžia baus, išgirdusi apie tai kalbant?
–Baus – raštu atsakė vaiduoklis.
–Kokie vardai palaiduotųjų? Kaip jie čia
atsirado?
–Antanas ir Jonas. Jie nužudyti einant iš
darbo 1942 m.– skiedroje buvo parašyta.
–Kaip gi lavonai galėjo atsirasti po mūsų namu
tais metais, kai mes jau gyvenome šitame name?
–Sūnus
15 m., tėvas 42m. amžiaus buvo nužudyti,
kai namai buvo ką tik pradėti statyti, tai yra uždėti tik du vainikai– parašė
vaiduoklis.
Už dingusius pinigus nupirkta
maisto
To
paties trečiadienio vakare iš kamaraitės buvo išmesta senelės palaidinė, kurios
kišenėje buvo 150 rub. Senelė ją pasiėmė ir padėjo po pagalve savo lovos.
Vėliau pastebėjo, kad nėra nei palaidinės, nei pinigų. Skiedroje atsirado
užrašas: ,,Pinigai paimti, bet savo laiku bus sugrąžinti”.
Vėliau
Grašiai rado nupirktą ir padėtą medžiagos gabalą tarsi naujai palaidinei
pasisiūti. Gabalas buvo toks mažas, kad galėjo išeiti tik pusė palaidinės.
Ketvirtadienį
Grašys Andrius buvo išvažiavęs į malūną. Sugrįžo dar su šviesa. Onutė savo
tėčiui tuoj pranešė: ,,Kamaroje mums paruošė vaišes vaiduoklis”.
Iš tikrųjų, ant stalo buvo išdėliota: dešros,
sausainių, saldainių, olandiško sūrio, 6 rūkytos žuvys, 2 stiklainiai uogienės,
3 dėžutės degtukų, 7 pakeliai cigarečių, pakelis baltų žvakučių Kalėdų eglutei.
Skiedroje buvo parašytas paaiškinimas: ,,Šiomis vaišėmis norime padėkoti, kad
jūs pirmieji už mus meldėtės. Nebijokit – valgykit. Paruoškite kuo puikiausią
kalėdinę eglutę”.
Andrius Grašys prisipažino: ,,Mes tikrai daug meldėmės
už tas vėles. Dabar visi sėdome vakarieniauti. Valgius peržegnojau,
sakydamas: ,,Viešpatie, palaimink šiuos
valgius ir penki angelai padėkit šioms
sieloms”. Suvalgėme ne viską, kas buvo padėta ant stalo. Penktadienio rytą
radom raštelį, kuriame buvo parašyta: ,,Kodėl vakar ne viską suvalgėte?
Pabaikit šiandieną”.
–Šiandieną penktadienis. Ar galima valgyti dešrą?
–paklausė Andrius Grašys.
–Galite valgyti,– atsirado toks užrašas. Ir mes
valgėme,– prisipažino Andrius.
Ketvirtadienį prie paruoštų valgių atsirado įvairių
vaikiškų žaisliukų. Jie buvo nuolatos svaidomi. Andrius pagalvojo, kad jam tie
žaisliukai nepatinka. Tuoj atsirado raštelis: ,,Galite juos imti arba neimti.
Visa tai nupirkta už senelės pinigus”.
Ketvirtadienio vakare žmona Jadvyga su dukra Onute
ruošėsi penktadienio kelionei į Uteną.
Reikėjo Onutei metrikų. Skrynios rakčiukas visada būdavo žmonos kišenėje, dabar
jo ten nebuvo. Andrius ruošėsi su kirviu atplėšti skrynią. Andrius prisimena: ,,Gale
stalo kažką rašiau. Žiūriu – po stalu sąsiuvinio lapas, o ant jo padėtas
rakčiukas, kurio nerado Jadvyga savo
kišenėje. Ant lapo buvo parašyta: ,,Mes radome rakčiuką. Sužinojome, kad jis
jūsų ir grąžiname”.
Penktadienį išvažiuojant į Uteną Onutė pastebėjo, kad
į jos kišenę įdėta 3 rubliai, o prie jos įsidėto maisto buvo dar pridėta:
saldainių, sausainių ir olandiško sūrio gabaliukas. Kai nuvažiavo į Uteną, savo
kišenėje Onutė rado ir daugiau pinigų.
Lapkričio 17 d., šeštadienio vakare ant Onutės knygų
atsirado 1 kg silkučių, kurias visa šeima suvalgė.
Lapkričio 18 d., sekmadienį Grašys Andrius su žmona ir
motina išvyko į bažnyčią. Apie 11 val.Onutė sėdėjo prie stalo ir ruošė pamokas.
Staiga pažvelgė į pastalę ir pamatė raštelį, o jame buvo parašyta: ,,Eik į
Tauragnus ir prie parduotuvės manęs palauk. Eidama pasiimk krepšelį. Į jį
susidėsi visa, ką aš tau duosiu”.
Onutė
atėjo į Tauragnus. Bažnyčioje buvo giedama ,,Pulkim ant kelių”. Ji pamatė
ateinantį gražiai apsirengusį vyriškį. Jis priėjo tiesiai prie jos ir paklausė:
,,Ar seniai manęs lauki?” Jis Onutę paėmė už rankos, nusivedė į parduotuvės
kiemą ir jai į krepšį pridėjo įvairiausių maisto gaminių. Liepė nešti namo ir
ją perspėjo: ,,Tavo namuose bus svetimų žmonių. Todėl šio maisto į vidų
nesinešk”.
Onutė su juo atsisveikino ir sugrįžo į namus. Maistą
pasidėjo kluone. Įėjusi į trobą tikrai rado svetimų žmonių. Tai buvo Gaivenis.
Jis atėjo pasiteirauti apie įvykius.
Onutės parneštą valgį vėliau visa šeima suvalgė.
Po kalėdojimo bildukai pradėjo labiau
siautėti.
Lapkričio 21 dieną Tauragnų klebonas kun. Povilas
Čiučkis kalėdojo Grašių ir Gaidelių kaimus. Jis
aplankė ir Andriaus Grašio namus. Tuoj pradėjo domėtis apie keistuosius
reiškinius. Andrius įsivedė kleboną į kamarą, parodė, kur ir kaip anksčiau buvo
padaryta netvarka. Klebonas, pamatęs daugybę skiedrų, ant kurių surašyti
atsakymai su gramatikos ir sintaksės klaidomis, Andriui patarė: ,,Daugiau
nebeklausinėti vaiduoklio, nes jis ne vėlė. Jei čia yra dvasios, tai tik
piktosios dvasios”.
Tos dienos pavakare Andrius pastebėjo savo švarko
kišenėje kyšantį popieriaus lapo kampą. Jį išsitraukė, išvyniojo, perskaitė.
Ten buvo parašyta: ,, Gerai, kad kunigą klausei. Jis sako tiesą. Aš esu
velnias.” Vėliau klebonas tą raštelį pasiėmė.
Po to vaiduoklis pradėjo tikrai dūkti. Į Andriaus Grašio namus prisirinkdavo daug žmonių. Vieni
ateidavo, kiti išeidavo. Daugeliui vaiduoklis darė visokius nemalonumus: pilstė
žemėmis, druska, svaidė burokais ir bulvėmis. Joną Asminavičių ir jo sūnų Balį
apmėtė sūrio gabaliukais. Sūris ir druska buvo paimti iš kambario, o žemės – iš
po grindų.
Lapkričio 22 d.vakare vėl prisirinko daug svetimų
žmonių. Namiškiai negalėjo nei pailsėti, nei pamiegoti. Ypatingai buvo
išvargintos žmona Jadvyga ir duktė Onutė. Vyras Andrius joms pasiūlė eiti pas
kaimynus pernakvoti. Tuo metu atėjo kaimynas Petras Bileišis. Jis nusivedė
Jadvygą ir Onutę į savo namus, pas savo motiną ir seserį Malviną pernakvoti.
Petras sugrįžo nakvoti pas Andrių
pasižiūrėti vaiduoklių.
Jau buvo vėlus laikas. Bileišis atsigulė ant suolo,
bet čia jis neilgai galėjo ilsėtis. Į langą pradėjo belsti. Šį kartą beldė ne
bildukai, o jo sesuo Malvina. Ji pasakė: ”Eik namo. Mūsų namuose netvarka. Kai
viešnios ruošėsi užmigti, staiga išbyrėjo lango stiklai, nuo lentynos nukrito
radijo aparatas, kažkas apvertė kibirą su vandeniu, sudaužyta lempa”.
Vis dėl to Jadvyga ir Onutė pernakvojo pas Bileišį. Tą
naktį Grašio namuose buvo ramu.
Pašventinami Grašio namai
Penktadienio
rytą, lapkričio 23 dieną į Tauragnus pas kleboną kun. P. Čiučkį atvyko Andrius Grašys ir paprašė, kad jo
namus pašventintų. Kažkokia jėga kleboną Čiučkį paveikė taip, kad jis pamiršo
pasiimti ritualą ir švęstą vandenį, reikalingą namus pašventinant. Todėl turėjo
važiuoti antrą kartą, lapkričio 24 dieną, šeštadienį. Tą dieną pašventinęs
klebonas pasakė: ,,Dievas, norėdamas parodyti dvasinio pasaulio buvimą, gali
leisti dvasioms vaidentis ir namą pašventinus”. Iš tikrųjų, klebonui išvažiavus
tą šeštadienį bildukai dar vaidenosi: pilstė žemėmis į žmones, sienoje ant
keturių colių vinies kabėjo kepurė, staiga vinis iš sienos išsitraukė ir kepurė
nukrito, palei lubas pradėjo skraidyti kiaušinis. Jis, atšokęs nuo lubų ir
sienos, visiškai sveikas nukrito Jonui Asminavišiui ant kelių. Tai buvo vienas
iš dviejų kiaušinių, neseniai atneštų iš tvarto. Asminavičius kiaušinį paėmė,
pavartė ir pasakė: ,,Žiūrėkite, velnias nepajėgia nė kiaušinio sudaužyti”. Vos
jam tai pasakius, antrasis kiaušinis trenkėsi į sieną ir po visą trobą ištiško.
Iš mūro iškrito krosniakamštis. Ignui Godai iš Akmeniškio kaimo sviedė buroku.
Justinui Mačerauskui pataikė bulvė į kaktą. Po to jis užsidėjo kepurę.
Mizeikiui /Mediniškių kaimo / iš naujos milinės staiga lyg nupjauta iškrito
saga žemėn. Ta saga buvo ne segamoji, bet iš fasoninės sagų eilės. Visą tai
matė šie asmenys: Jonas Šinkūnas, Juozas Grašys / abu iš Grašių kaimo/, Kazys
Mačiulevičius ir Stasys Grašys / abu iš Žiezdrių kaimo/.
Lapkričio
25 dieną, sekmadienį, ankstyvą rytą vėl
susirinko daug žmonių pasižiūrėti šių nepaprastų reiškinių. Bet tą dieną nieko
neįvyko. Dvi savaites buvo ramu.
1957 m. gruodžio 9 dieną, sekmadienio rytą vėl buvo
išdaužtas lango stiklas. Dėdei Anuprui buvo dingę 100 rublių. Tą dieną jis
norėjo važiuoti pas burtininką, bet nežinojo kelio. Anupras pasakė: ,,Tegu
vėlės pasiima tuos pinigus, jeigu nori”. Tada ant Anupro lovos atsirado
raštelis: ,,Nevažiuok pas gydytoją / burtininką/, mus kviečia mūsų viršininkas.
Mes iš čia išeisime 12 valandą. Jis mus išsiuntė paieškoti jam tarnų. Užsukome
čia pas jus. O jūs nenorite ir mes iš jūsų nieko negavome. Jūs giedokite
Marijos litaniją ir bus mūsų išleistuvės”.
Po gruodžio 8 d., sekmadienį Daunoriuose buvo Marijos
Nekalto Prasidėjimo atlaidai. Tą dieną Tauragnų klebonas išvažiavo į Daunorius
patalkėti. Todėl Tauragnų bažnyčioje nebuvo 12 val. Mišių – Sumos. Buvo tik
ankstyvosios Rarotinės Mišios.
Andrius Grašys pasakojo: ,,12val. mano troboje buvo
šie kaimynai: Antanas Juodvalkis iš Beržatiltės kaimo, Juozas Gaižutis iš
Grašių kaimo. Visi suklaupėme ir kalbėjome Marijos litaniją, po to – 5 poterius
Jėzaus Kristaus žaizdoms pagerbti. Užbaigę minėtas maldas, visi dar klūpėjome.
Staiga man kilo mintis, kad kažkas skels į galvą. Vėl pagalvojau, tikrai skels
man į galvą. Ir su ta mintimi į mano praplikusią galvą smogė stikline. Ji
sutrupėjo ir kaktoje paliko prilipusi stiklo skiautelė. Pasirodė kraujas ir
kaktoje atsirado ir visam gyvenimui
liko randas. Kita stiklinė smogė į
žmonos Jadvygos galvą, bet stiklinė nesudužo.
Samprotavimai
ir išvados kun. Povilo Čiučkio
Ar
galvosime vienaip ar kitaip, bet aprašytieji reiškiniai yra labai keisti ir
nesuprantami. Pažymėtina, kad prieš prasidedant nemaloniems reiškiniams Grašių
šeimos narius apimdavo kažkokia baimė. Jie jautė, kad kažkas tuoj turi įvykti. Tai
ypatingai jausdavo Jadvyga Grašienė. Šeimininkas Andrius Grašys paskutinį
sekmadienį taip pat aiškiai jautė, kad
kažkas negero tuoj įvyks. Baigęs maldas, alkūne atsirėmęs į stalą ir užsidengęs akis, jis ir kiti dar klūpėjo. Staiga jam kilo mintis, kad kažkas
jam tvos per galvą. Su lig ta mintimi nematomoji jėga tikrai smogė stikline jam
į kaktą. Daugiausia nemalonumų patyrė senelis Andrius, 80 m. amžiaus ir Onutė
12 metų / vyriausias ir jauniausia šeimoje/.
Senelis Andrius buvo skaudžiai užgautas šuke puodynės,
kurią sudaužė nematomoji jėga. Vieną kartą jis sėdėjo troboje atsirėmęs
lazdele, o nematoma jėga į jį sviedė 200 gramų svarsčiu, atlėkusiu iš kamaros.
Tada pataikė į rankos riešą, kruvinai jį sužalojo ir nukrito prie kojų. Kitą
kartą svarsčiu jam smogė į galvą. Į ausį kažkas badė špilkomis. Onutė buvo
žnaiboma ir badoma į šlaunį lyg adatomis. Tėvas Andrius pasakojo: ,,Kartą aš,
žmona, Onutė gulėjome ant krosnies. Aš gulėjau pačiam krašte, o Onutė gulėjo
kitame krašte prie sienos. Žmona gulėjo viduryje ir buvo apkabinusi Onutę.
Žmona išsigandusi sako: ,,Kažkas pila”. Aš uždegiau degtuką. Tada į mane sviedė
rašaline ir mane truputį aptaškė, o Onutės
galva buvo labai aplieta rašalu. Prireikė vaistų rašalui išplauti ir
Tauragnų vaistininkė Seredžiuvienė davė
vaistų rašalui išsiplauti.
Įdomu
prisiminti tai, kad Onutei buvo paliepta eiti į Tauragnus susitikti su
nepažįstamuoju.
Jeigu
tokiu būdu reiškėsi nematomos dvasios, tai Onutė ir jos motina Jadvyga galėjo būti tų reiškinių medijais. / Apie
medijas skaityti knygelėje ,,Spiritizmo dvasios”/.
Visuose
reiškiniuose yra būdinga štai kas. Nežinia iš kur staiga atsiranda įrašai,
atsakymai ant popieriaus, ant skiedrų, ant maišo ar aslos. Iš pradžių tie
įrašai buvo parašyti taisyklingai, gražiai, o paskui – lyg mieguisto ar
susinervavusio žmogaus.
Rašysena buvo panaši į Onutės. Bet neįmanoma suprasti,
kaip ir pro kur atsirasdavo kambaryje prirašytos skiedros ar popieriaus lapai.
Tarkim, čia rašydavo Onutė. Tuoj pat pasidaro neaišku, kodėl iš namiškių niekas
nepastebėdavo, kaip ji parašo, kaip padeda ten, kur sunku pasiekti, pvz.
aukštai ant sienų, ant krosniakamščio?
Jadvyga Grašienė pasakojo, kai klausimai būdavo
duodami vienas po kito, tai buvo ištisa klausimų eilė. Tada kažkokia jėga juos stumdavo eiti ten, kur buvo padėti
parašyti atsakymai. Jie visi trys: Andrius, žmona ir duktė skubėjo į tą vietą,
kur rasdavo prirašytą skiedrą ar popierių.
Žiezdrių kaime, Tauragnų parapijoje pas Andrių
Grašį 1957m. kelis mėnesius vykę nuostabūs
reiškiniai aiškiai ir tiesiogiai parodė,
kad yra dvasių pasaulis.
Kas ten nebuvo
ir nepatyrė nematomos jėgos išdaigų, tas negalvodamas pasakė: ,,Jei taip būtų
čia pas mus, mano namuose, arba mano kaime, mano akivaizdoje, tai ir aš
tikėčiau”.
Tokia
kalba yra nerimta ir neprotinga. Negalime reikalauti, kad kiekvienam
įsigeidusiam matyti kokius paslaptingus reiškinius, tuoj ir būtų patenkinta
užgaida.
Rimtai
galvojančiam žmogui yra svarbu įsitikinti, ar yra dvasių pasaulis, ar yra
Dievas? Tai mes galime sužinoti ir nereikalaudami, kad mūsų panosėje įvyktų
nuostabūs reiškiniai, kokie buvo pas Grašį.
Ar yra Dievas, ar yra dvasių pasaulis, tai svarbiausi
gyvenimo klausimai. Jeigu įsitikinsime, kad nėra jokio Dievo ir amžino sielų
gyvenimo, tai logiškai svarstant, žmogus yra tik gamtos žaisliukas. Suprantama,
mes esame tobulesni už kitus gamtos
gyvūnus. Už juos esame protingesni. Mes suvokiame, kad vieną dieną mūsų nebebus, nes mes mirsime, o
kiti gyvūnai to nežino. Jei nėra Dievo, tai mes esame nelamingesni už kitus
gyvūnus, kurie neturi troškimo amžinai
gyventi. Tada kiekvienas galime elgtis taip, kaip mums patinka, naudinga,
pelninga. Be sąžinės priekaištų galime kitus kankinti, žudyti, plėšikauti. Jei
Dievo nėra, tai negali būti ir dorovės dėsnių. Tada galime juoktis iš visų
įstatymų, kuriuos sukuria žmonės.
1957 m. vyko nepaprasti reiškiniai Grašio šeimoje,
Žiezdrių kaime. Neregimos dvasios darė visokias išdaigas: daužė langų stiklus,
mėtė akmenis, bulves, burokus, kiaušinius, skiedras, sūrio gabaliukus. Grašio
šeima buvo varginama kelis mėnesius. Tuos keistus reiškinius matė daugybė
žmonių. Kai kurie tebėra gyvi ir viską gerai atsimena.
Kaminskų šeimoje visus metus vykę reiškiniai buvo įdomesni ir nuostabesni.
Vieną kartą iki palubės pakėlė lovą, kurioje gulėjo 12 m. Aldutė ir ant lovos
krašto sėdėjo 4 iš Skuodo atvykę stribiteliai. Tuos reiškinius matė šimtai
žmonių, ne tik tikintieji, bet ir bedieviai, komunistai. Tai buvo nematomų
dvasių darbai. Netikėti dvasių pasaulio buvimu
gali tik neišgydomas fanatikas, kuris bijo pažvelgti tiesai į akis ir
nenori pasitaisyti.
Ar mes galime suprasti, kad yra Dievas iš nuostabių
reiškinių 1954 m. Kaminskų šeimoje, Pagramantės kaime, Šatės parapijoje, Skuodo rajone ir 1957 m.
Grašio šeimoje, Tauragnų parapijoje, Žiezdrių kaime, Utenos rajone? Galime.
Jeigu yra nematomos dvasios, tai yra ir Dievas. Pagramantės ir Tauragnų
vaiduokliai parodė nematomų dvasių buvimą, o tuo pačiu ir Dievo buvimą.
Kodėl Šatės ir Tauragnų parapijoje vykusių reiškinių
netyrinėjo aukšti valdžios atstovai, mokslininkai? Ne vieno karto nebuvo atvykę
iš Skuodo, Utenos rajono atsakingi pareigūnai patikrinti, surasti ,,kaltininkų”ir
juos nubausti?
Garbingas žmogus, kuriam rūpi pažinti tiesą, stengiasi
pats įsitikinti arba klausia liudininkus. Kai pamato, kad liudininkai sveiko
proto, yra ne melagiai ir ne fantazuotojai, įtiki tais reiškiniais. To meto
valdžios pareigūnai, daugiau bijodami
vienas kito, nesiryžo tyrinėti ir
elgėsi negarbingai.
Kai Tauragnų milicijos įgaliotinis Rudėnas įsitikino,
kad Žiezdrių kaime pas Grašį vykstantys reiškiniai yra kito pasaulio dvasių
darbas, tai savo vaikus tuojau pakrikštijo.
Veronika Jauniškienė siuvo drabužėlius vaikų krikštui.
Po to milicininkas Rudėnas buvo iškeltas
iš Tauragnų arba nubaustas.
Andrius
ir Jadvyga nufilmuoti
1985 m. Tauragnų klebonas kun. Bronius Šlapelis ir
Kirdeikių klebonas kun. Zenonas Navickas aplankė Andrių ir Jadvygą Grašius.
Kunigas svečias jiems pateikė keletą klausimų, o vietinis klebonas, Andriui
pasakojant prisiminimus, video kamera nufilmavo. Andrius buvo drąsus, jis
nebijojo papasakoti kunigams viską, ką prisiminė iš 1957 m. įvykių savo šeimoje
ir namuose.
–Kada ir
kaip prasidėjo vaiduoklių išdaigos? – paklausė Andrių Grašį kun. Z.
Navickas.
– Dar nebuvo
išplaukioję avižos 1957 metais. Gavau žinią, kad trys vyrai pjauna mano avižas.
Nuėjau į lauką, pjovėjų neberadau, bet
avižų lauke buvo išpjauti keli pradalgiai. Pažiūrėjau pjovėjų pėdsakų
dirvoje ir radau, kad padaryti pėdsakai vaikiškomis kojomis. Pagalvojau, kad
vaikų išdaigos. Kai nupjautas avižas surišom į kučkelas, tai kažkas vienas
išdraskė ir po dirvą išmėtė, o kitas sunešė į balą ir sumurkdė. Po to kurį
laiką buvo ramu.”
–Kaip jūs
reagavote, kai supratote, kad tos išdaigos ne vaikų, bet nežinia kieno piktas
darbas? – vėl klausė kun. Z.
Navickas.
–Pradžioje buvo atsiradęs pyktis ant išdaigininkų ir noras juos
nubausti. Kai paaiškėjo, kad čia ne vaikų darbas, tai pradėjau dėkoti Dievui,
kad man stebuklus rodo. Vėliau buvau net
patekintas, kad galiu bendrauti su ano pasaulio dvasiomis.
Rengiantis
važiuoti į turgų, žmonai pasakiau: ,,Sekmadienį važiuojam be svarbaus reikalo.
Gali Dievas nubausti”. Jadvyga pasakė: ,,Visas svietas važinėja ir Dievas
nenubaudžia”. Aš jai pasakiau: ,,Kitų nedabokim, o save žiūrėkim”.
Sugrįžtame iš
Utenos. Kai kurie langai jau išdaužyti. Va ir bausmė Dievo. Kai kurių langų
stiklai visai išbyrėję, o kitiems tik skylutės padarytos, o aplink skylutes
truputį sueižėję. Aš pradėjau dažniau poteriauti, einant į Tauragnų MTS ir
grįžtant į namus. Visi keliai mano buvo peržegnoti. Prašydavau, kad Dievas
laimintų ir mus sveikus laikytų.
–Ar
neturėjote baimės, kai nematomasis darė tokius darbus? – vėl klausė kun. Z. Navickas.
–Jokios
baimės neturėjau. Baimė būtų tada, jeigu ką nors blogą būčiau padaręs. Man
atrodė, kad sielos, būdamos prie Dievo, viską geriau žino.
–Ar iš
karto pranešėte milicijai? –
kun. svečias paklausė.
–Neskubėjau iš karto,– paaiškino Andrius
Grašys.
–Ką
dar įdomaus atsimenate?
–Sūnus
Algirdas sugrįžo iš kariuomenės. Tėvokas jam papasakojo apie velnius. Sūnus
atsakė: ,,Aš netikiu velnių buvimu”. Algirdas atsisėdo prie lango, o tėvokas
sėdėjo lovoje. Pradėjo sūnų vaiduoklis apmėtyti: virš galvos krito krakmolo
maišelis, sudulkėjo aplinkui. Po to į lango rėmą metė malką. Stiklo neišmušė. Sūnus pasitraukė
į kitą vietą. Tėvokas tada pasakė: ,,Vaike, dabar matai?” Algirdas pasakė: ,,Pirma
aš netikėjau, o dabar pamačiau”.
–
Girdėjau, kad jums buvo paruošta vaiduoklio vaišės? – klausė kun. Navickas.
–Taip,
buvo paruošta,– atsakė Andrius.
–Ar
valgėte?
–Pas mane
tokia mada. Tą valgį palaiminau, sakydamas: ,,Dieve, padėk, visi šventi ir
angelai penki”. Valgėme ir visko nesuvalgėme.
Andrius
Grašys dar prisiminė, kad jo gryčioje grindys buvo jau supuvę. Tik kampe dar
buvo likusių geresnių lentų. Kartą girdime, kažkas į grindis beldžia. Aš
bijojau, kad niekas nepasakytų ,,prašom”. Gali visos susikraustyti. Po to
pradėjo kaip katė su nagais draskyti grindis. Paėmiau švęsto vandens ir
pakrapijau. Tuoj nustojo draskyti.
–Ar
vaiduoklis neprašė, kad nesimelstumėte?
–Už poterius
kartą net dėkojo. Sakė, kad niekas už mus nesimeldžia. Jūs pirmieji žmonės už
mus pasimeldėte. Už velnius niekas nesimeldžia, o mes meldėmės, už tai
padėkojo.
–Kodėl ko nusprendėte, kad tai buvo velnias?
–Klebonas
Kun. Čiučkis patarė neklausinėti, nes tos pasirodančios sielos yra blogos. Gera
siela nesirodys ir nedrums ramybės. Tada ant raštelio buvo toks prisipažinimas:
,,Aš esu pragaro Judas. Mes nuo maldų bėgam kuo toliausiai. Mus siuntė
šeimininkas ieškoti tarnų, o jūs nenorit bendrauti.
–Ar tiesa,
kad vaiduoklis Jūsų dukros galvą sulaistė rašalu?
–Taip buvo.
Rašalą panaudojo dukros. Tada ir mane aptaškė rašalu. Vaistininkė Seredžiuvienė
davė vaistų, su jais tik per kelis kartus pavyko išplauti rašalą.
–Ar
dukra labai išsigando, kai ją sulaistė rašalu?
–Mes ir dukra
jau buvome pripratę prie visokių netikėtinumų. Beveik kiekvieną dieną kas nors
atsitikdavo. Nuo vaiduoklio išdaigų ir nuo svetimų žmonių antplūdžio nebuvo
gero poilsio. Kasdieną ateidavo vis
naujų net nepažįstamų žmonių.
Mano kaimynas
Petras Bileišis buvo mano krikštasūnis. Kartą
žmoną Jadvygą ir dukrą norėjau nuvesti pas Bileišius, kad ten ramiai
pamiegotų. Buvo jau tamsu. Pasiėmiau savo panorą pasišviesti. Eidamas sutikau
Petruką ateinantį. Jis parvedė pas save mano žmoną su dukra ir sugrįžo pas mane
pasižiūrėti vaiduoklio išdaigų.
–
Ar ten pailsėjo žmona su dukra?
–Vaiduoklis
ir ten nusikraustė. Visko pridarė.
–Dar
atsiminiau įdomų nuotykį. Dirbau Tauragnų MTS. Buvau uždirbęs vienuoliką šimtų
rublių. Jie buvo padėti ant mūro. Kartą, eidamas į bažnyčią, nunešiau Mišioms
30 rublių. Imdamas pinigus nuo mūro pasakiau: ,,Jei reikia pinigų toms sieloms,
tai gali pasiimti, o paskui man atlygins šimteriopai.’ Kai grįžau iš bažnyčios,
tai radau raštelį, kuriame parašyta:’ Andriuko pinigų ėmėme, nesakysime kiek,
nes ir jis nesakė, kiek yra pinigų”.
– Kaip ten
buvo moterims pirtyje?
–Jau buvo
pašalę. Mano moterys ir kaimynės Asminavičienė su dukromis neapsirengę, basos
ir labai išsigandę atbėgo iš pirties į gryčią. Ėjau į pirtį parnešti jų paliktų
drabužių ir apavo. Kitą šeštadienį vėl
joms nedavė praustis. Pradėjo ridinėti kartį, ant kurios kabindavome lašinius,
kai rūkydavome. Užgeso panoras, o išeinant tarpduryje Asminavičienei metė kartį. Jau buvo sniego ir tada jos basos
atbėgo į gryčią.
– Kokių
nuotykių dar atsimenate?
–Kartą
vakarienei žmona atnešė prėskinio valgyti. Semiu ir pirmu šaukštu ištraukiu
pusę pustyklės. Išėmiau, padėjau ant taburetės. Vėl semiu. Dabar šaukšte
grėblio dantis. Jį išimu ir vėl semiu. Iš lubų šiupt druskos į indą ir mano valgymas pasibaigė.
Vietinis
klebonas apklausė ir nufilmavo kitus asmenis, tų įvykių liudininkus: Stasę
Asminavičienę, Malviną Stankelienę – Bileišytę, Justiną Mačerauską ir Konstanciją
Mačiulevičienę. Štai jų atsiminimai:
Stasė
Asminavičienė prisiminė, kaip ji su dukromis ėjo į Grašio pirtį. Vyresnioji duktė nubėgo pirmiau, kad
atsineštų į pirtį šalto vandens iš sodžalkos. Aš, susupus į kailinius, nešiau mažąją dukrą Bronytę. Kelyje
į pirtį visas slėnis buvo uždėtas
visokiom kliūtim: įvairiausių geležų, akėčių, drapokų, kad su vaiku vos galėjau
praeiti. Pirtyje jau nusirengę pastebėjome, kad nėra šilto vandens. Vienai
dukrai kažkas metė į galvą akmenuką. Tada ji pasakė: greitai renkimės, nėra
ką čia veikti, nėra vandens, mėto
akmenukus.
Mums
bekalbant atėjo Grašio moterys. Mūsų panoras buvo pirtyje, o jos savo panorą
paliko prieangyje. Senutė pasakė, kam palikai panorą prieangyje, atnešk, bus
šviesiau. Išėjo Jadvyga atsinešti, o jis buvo užgesintas. Staiga užgeso ir mūsų panoras. Visos likome
tamsoje. Dukra pasakė, mama greičiau renkis. Matai, kas čia daros. Jos
jaunesnės apsirengė greičiau ir išbėgo. Aš likau paskutinė. Į mane metė kartį.
Pataikė į petį ir nugarą, bet neskaudėjo. Man išeinant pro duris, pirtyje
kažkas suūžė, lyg būtų sugriuvusi krosnis. Tada aš pasakiau: ”Prarijai karštą
vandenį, ryk ir viską”. Neapsirengus, o tik prisidengus ir, į kailinius susupus
mažąją dukrą, basa parbėgau į Grašio gryčią.
Andrius atnešė iš pirties batus,
kitus drabužius ir palydėjo į namus. Ir namie labai bijojau, drebėjau kaip
lapelis. Buvo baisu ir kvėpuoti”.
–Ir dar
prisiminiau. Pradžioje vaidenimosi senoji Grašienė mane pakvietė ir parodė, kas
padaryta kamaroje: viskas išvartyta, sumaišyta. Ir ji man sakė, matai, kas pas
mus daros.
Mano vyras
Jonas ne kartą Andriui sakė: ,,Čia ne išdykaujančių vaikų darbas. Čia
darbuojasi nelabasis.”
–Pas mus
kartą buvo atvažiavę mokyti žmonės. Jie sakė, kad yra iš raudonojo
kryžiaus. Mūsų kieme paliko savo mašiną, nes bijojo ten važiuoti.
Ėjo pėsti. Sugrįžę jie mums aiškino, kad ten senelio darbas. Aš jiems pasakiau,
kad senelis tokių darbų negalėtų padaryti. Ten yra kokių dvasių darbas, gerų ar
piktų, angelų ar velnių.
– Kitą kartą
Algirdas atėjo pas mus vėl mūsų pakviesti į pirtį. Tada aš verpiau. Kai jis
įėjo į kambarį, tai mūsų viename lange pradėjo suktis baisus viesulas su
šiaudais, žemėmis. Tokių šiaudų pas mus niekur nebuvo. Mes su dukra Angele
labai išsigandome. Algirdas pamatė, kas čia prasidėjo ir kad mes labai bijome,
tuoj išėjo. Kai jis išėjo, viskas nurimo
Malvina
Stankelinė–Bileišytė prisimena, kada brolis Petras atvedė Grašio moteris pas
mus nakvoti, tai šuo pradėjo baisiai staugti ir netrukus prasidėjo vaiduoklio
išdaigos. Bet nuo lentynos numestas radijo aparatas nebuvo sugadintas. Kai
nunešiau meistrui remontuoti, jis stebėjosi, kad tik vienas laidelis
atsikabinęs.
Justinas
Mačerauskas savo įspūdžius pasakojo: ,,Kai vieną šeštadienį mes keturi vyrai nuėjome pas Andrių, tai jis
pakvietė eiti į pirtį. Tuo metu maudėsi moterys. Jos išsigandusios,
neapsirengusios atbėgo į gryčią ir sakė, kad ten buvo labai baisu. Andrius
kvietė mane eiti į pirtį, bet aš su Petru Grašiu pasilikau gryčioje. Mums
kalbantis, iš palubės pažėrė druskos. Ją paragavau ir sukasiau į stalo vidurį.
Neužilgo vėl pažėrė druskos. Ją vėl sukasiau į stalo vidurį. Mes kalbame,
juokaujame ir staiga ant stalo nukrito pusė raudono buroko. Krito labai
keistai, kartą pašoko ir sustojo. Jį
pastūmiau prie druskos. Vėl metė. Šį kartą sūrio gabaliuką. Pasidalinę
suvalgėme. Man nieko, o Petrui pradėjo skaudėti pilvą. Įvairius daiktus mėtė
taip lengvai, kad jie nuo stalo nenukrito žemėn. Netrukus ant stalo nukrito
tinko gabaliukas iš sienos. Petrui ant kelių nukrito lenciūgo kokia pora
sprindžių. Jį įsidėjo į kišenę. Po to nukrito bulvė ant stalo. Į ją Petras
įkišo nudegusį degtuką. Vaiduoklis ją sviedė
į duris ir pataikė seneliui
Andriui, kurio lova buvo prie durų. Ten
jis gulėjo. Tada aš užsidėjau kepurę ant galvos. Kita bulvė man pataikė į
galvą, bet neužgavo. Kai vyrai sugrįžo iš pirties, Andrius atsisėdo prie manęs.
Jam ant kelių nukrito lentelytė, kuri prieš tai buvo pakišta po lovos koja. Dar
numetė ant stalo duonos gabaliukus.
Konstancija
Mačiulevičienė prisiminė, kaip jos sūnų Vidą išgąsdino. Jis nuėjo pas Grašius ir nesitikėjo, ką nors ten
pamatyti. Vienu metu jis pajuto, kad už apykaklės kažką kiša. Kai vėliau
patikrino, ką jam ten užkišo, rado kietai suvyniotą popier Įdomų nuotykį
papasakojo Konstancija apie Linkmenų klebono Černiaus pergyvenimą. Jis buvo
atvažiavęs pas Grašius tuo metu, kai iš lubų krito skiedros. Keletą jų pasiėmė
ir parsivežė į namus. Sekančią dieną šeimininkė paruošė pietus dviems. Kai
klebonas atėjo pietauti vienas, šeimininkė pasakė: ,,Kodėl nepakvietei svečio?”
– Kokio
svečio? – nustebęs klausė klebonas. Šeimininkė aiškino: ,,Kai ruošiau pietus,
praėjo į jūsų kambarį jaunas, juodai apsirengęs vyras, bet man nieko nesakė, o
tik galvą linktelėjo. Jo nepastebėjau išeinančio. Klebonas sugrįžo į savo
kambarį, bet jokio svečio nerado. Paskiau pastebėjo, kad ant rašomojo stalo
nebebuvo skiedrų, atsivežtų iš Andriaus Grašio.
Tauragnų klebonas kun. Br. Šlapelis prisimena:
–
Kartą, liepos mėnesyje, pasiėmęs filmavimo kamerą, nuvažiavau pas muzikantę
Konstanciją Mačiulevičienę į Žiedrius. Ją paprašiau, kad papasakotų atsiminimus
iš tų metų, kai pas Andrių Grašį vyko keisti reiškiniai. Man filmuojant Konstanciją vienu metu už nugaros pasigirdo triukšmas, panašus į lūžtančio medžio. Pasakotoji
truputį nustojo kalbėti, pažvelgė į tą sodo pusę ir ramiai pasakojo toliau.
Kai ji baigė įdomų pasakojimą apie bildukus, aš išjungiau filmavimo kamerą ir
ją paklausiau: ,,Kas galėjo sukelti abiems girdėtą triukšmą? Einame pažiūrėti“.
Sodo viduryje buvo šviežiai nulaužta stora obelies šaka, storumo kaip vyriškas
rankos riešas. Kas galėjo ją nulaužti, kai tuo metu nebuvo nei vėjo, nei
suaugusių obuolių ant šakų? Bet Konstancija nieko nepasakė ir buvo rami .
Atrodo, kad jai buvo žinomi tie reiškiniai, kurie tikriausiai kartojosi ir jos
sodyboje. Gal bildukams nepatiko, kad apie juos pasakojama kunigui, kuris
filmuoja. Man liko neįminta mįslė“.
Naujai redagavo,
papildė ir tekstą surinko kan. Br. Šlapelis
SKAISTYBĖ yra GENETINĖ SĄVOKA
Valerijus Bočkariovas,
istorijos mokslų kandidatas, docentas. Iš rusų kalbos vertė L.Čėsnienė.
Sveikata 98/9
Tai žino šunų
augintojai, bet ignoruoja žmonės...
Dauguma sutuoktinių nori
turėti būtent savo vaikų. Vaikai gimsta, bet kartais... jie būna tarsi kitos
rasės, jų būdas, elgesys visiškai kitoks negu tėvų ir protėvių. Dėl šios
priežasties tėvai ir vaikai jaučiasi svetimi, abejingi vieni kitiems, o kartais
netgi priešiški. 0 paskui sužinome siaubingą faktą, kad motina nužudė savo
kūdikį, kad atsirado daugybė pamestų ir niekam nereikalingų vaikų. Vėliau patys
kenčiame nuo paauglių nusikalstamumo, nuo sūnaus ar dukters šiurkštumo ir net
žiaurumo.
Neretai pasitaiko ir sunkiai paaiškinamų atvejų, kai darbštus ir
gerbiamas žmogus, rūpestingas ir mylintis tėvas neranda bendros kalbos su savo sūnumi.
Maža to, sūnus daugiau linksta prie motinos, nors jos gyvenimo būdas tikrai netikęs...
Pamėginsiu paaiškinti, kodėl taip yra?
Šios problemos nagrinėjimas skirtas tiems, kurie nori turėti
SAVŲ vaikų. Todėl noriu atsiprašyti tų skaitytojų, kurie dėl biologinių bei
genetinių priežasčių negali jų turėti ir priversti kitokiais būdais
pasirūpinti, kad jų namuose atsirastų ,,savo" vaikas.
Lygiai prieš 150 metų žirgynų savininkai, norėdami išvesti naują
arklių veislę, nutarė sukryžminti arklį su zebre. Bandymas nepavyko - nė viena
kumelė nepastojo nuo zebro ir nė vienas
grynaveislis žirgas neapvaisino zebrės.
Šis bandymas buvo pamirštas. Tačiau praėjus keleriems metams
grynaveislės kumelės, kadaise kergtos su zebrais, nuo grynaveislių žirgų
atsivedė dryžuotų kumeliukų. Kaip galėjo atsitikti, kad zebro neapvaisinta,
vėliau, keletą kartų nuo veislinių žirgų turėjusi normalių kumeliukų, staiga
nei iš šio, nei iš to kumelė atsiveda dryžuotą jauniklį.
Apstulbę mokslininkai šį reiškinį pavadino telegonija. Prof.
Flinto, F. Ledanteko ir kitų mokslininkų bandymai su kitais gyvūnais patvirtino
šį fenomeną. F. Ledantekas parašė knygą ,,Individas, evoliucija, paveldimumas
ir neodar-vinistai" (Maskva, 1889), kurios skirsnyje ,,Telegonija, arba
pirmojo patino įtaka" aprašė atliekamus bandymus.
Tiktai šunų augintojams tai nebuvo jokia naujiena, nes jie
seniausiai žinojo: jeigu grynaveislė kalė nors kartą pasilakstys su
neveisliniu patinu ir nors šuniukų nuo jo neturės, ji jau niekada nebeatves šuniukų
nuo grynaveislio patino. Šiandien tai žino kiekvienas šunų augintojas. Nustebinti
amžininkai ėmė teirautis fiziologų: ,,Ar telegonija gali duoti tokį pat efektą
ir žmogui?" Po daugybės ilgamečių įvairių bandymų mokslininkai nustatė:
taip, telegonija būdinga ir žmonėms. Be to, jos efektas gali būti dar ryškesnis
nei gyvūnams!
Vėliau kažkokių suinteresuotų asmenų valia bandymai buvo
nutraukti, o jų rezultatai įslaptinti arba sunaikinti. Tačiau slaptumas nebūna
amžinas, ypač moksle. Sparčiai besiplečią XX a. ryšiai tarp žmonių, valstybių ir žemynų, lydimi seksualinio
palaidumo, AIDS ir gimstančių mutantų, savižudybių ir žudymų gimus ,,nesaviems"
(keistiems) kūdikiams, vėl paskatino mokslininkus grįžti prie telegonijos.
Ne paslaptis. Jog po tarptautinių festivalių, kitokių renginių,
ypač dabar, kai valdžia nesugeba pažaboti narkomanijos, pornografijos ir prostitucijos,
praėjus keleriems metams po nesantuokinių ryšių mūsų dukterys arba jų anūkės
pagimdo juodaodžius arba debiliškus kūdikius nuo baltų genetiškai sveikų SAVO
dabartinių vyrų. Tokių kūdikių gimimo priežastis - genetinė chromosomų
grandinės mutacija, įvykusi dėl vienkartinių, o dar labiau daugkartinių nesantuokinių lytinių
santykių. Telegonija įrodė, kad paveldimi ne tik išoriniai seksualinio
partnerio bruožai, bet ir jo vidinės savybės.
Ši pavojinga telegonijos pasekmė įspėja tuos, kurie klaidingai galvoja,
jog nebūtinai reikia saugoti skaistybę, kad nekaltai merginai yra sunkiau
ištekėti, kad žmonos skaistybė lyg byloja apie jos nepakankamą seksualinę
vertę.
Telegonija įrodė, jog merginos skaistybė – moralinė – genetinė
sąvoka. Ypač tai svarbu vyrams, kurie nori ir gali turėti SAVO, o ne svetimą
kūdikį. Tėvams svarbu, kad jų vaikai suprastų ir mylėtų savo tėvą, o ne elgtųsi
su juo kaip su svetimu.
Telegonijos rezultatai rodo, kad ne vis tiek, kas ir kokie buvo
mūsų merginų, moterų seksualiniai partneriai iki jų santuokos bei gimdymo. Moters seksualiniai santykiai su kiekvienu
partneriu keičia jos paveldėtą genetiką, o ilgainiui gali pakeisti ir jos
teisėto vyro genealoginį ir nacionalinį tipą.
Bet kokie atsitiktiniai moters lytiniai santykiai, nors ir vienkartiniai,
jai yra rykštė, kuria ji plaka pati save, savo likimą, savo dukterų ir anūkių
gyvenimą. Iš jų kyla šeimų tragedijos, pamestų, susvetimėjusių arba priešiškų
tėvams palikuonių žudymai ir savižudybės.
Ką čia slėpsi: mūsų merginos, iki santuokos tapusios moterimis, vis
dažniau apdovanoja savo ,,teisėtus mylimuosius" slaptomis nesantuokinių
lytinių santykių nuodėmėmis ir tragiškomis pasekmėmis, ypač prostitutės, ,,dirbančios"
savarankiškai arba įvairiose palydovių bei masažo firmose. Jų pagimdyti vaikai
neretai pasidaro narkomanai, toksikomanai, homoseksualai arba psichiškai atsilikę.
Kad ir kaip gerai tokie vaikai auklėjami, vis vien jie nuo tėvų nutolsta, o
kartais net jų nekenčia.
Merginos nekaltybė ir sutuoktinių ištikimybė – genetinis šeimos laimės
pamatas, tėvų ir vaikų gerų tarpusavio santykių laidas. Tai lemia ne tik sveiką
genetinį šeimos paveldimumą, bet ir tautos, valstybės ateitį. Būtent todėl
visos pagrindinės pasaulio religijos ragina saugoti iki santuokinę merginų, vaikinų
skaistybę, moterų ir vyrų dorovę. Išžaginimas laikomas sunkiu kriminaliniu
nusikaltimu ir daugelyje valstybių dažnai už jį baudžiama mirties bausme.
Apie telegonijos pasekmes žinojo ir mūsų protėviai, kurie degutu
tepliodavo pasileidėlių duris, plakdavo jas rykštėmis prie gėdos stulpo,
užmėtydavo akmenimis. Štai kodėl daugelis tautų, žiauriai bausdamos savąsias
paleistuves, verbuoja prostitutes iš Europos šalių: Rusijos, Ukrainos, Lietuvos,
Baltarusijos.
Telegonijos efektas verčia vyrus susimąstyti, ar tikrai savo
vaiką auginate ir kodėl jis atitolęs nuo jūsų, kartais net priešiškas, nors yra
mylimas ir gerai auklėjamas. Ar ne patys prisišaukiate nelaimę, nesistengdami
imti į žmonas dorų ir nekaltų merginų?!
Vertinkite ir saugokite merginų skaistybę ir dorovę (jei reikia
- ir su ginklu) nuo klaidžiojančių nešvankios erotikos mėgėjų, vergių pirklių
ir sutenerių, nuo pornografinės spaudos ir televizijos demoralizuojančio poveikio!
Telegonija įspėja kiekvieną iš mūsų: moralūs seksualiniai
santykiai - genetinė sąvoka. Todėl turi būti priimti Įstatymai, kurie stiprintų
dorovę, griežčiau kovotų su fiziniu ir informaciniu suteneriavimu ir su
prostitucija.
Pagrindinė telegonijos išvada tokia: kuo daugiau iki gimdymo moteris
turėjo seksualinių santykių su skirtingais partneriais, tuo stipriau jie yra
užteršę moters chromosomų grandinę ir tuo mažiausiai turi šansų gimdyti
teisėtam vyrui genetiškai jo vaikus. Jei vyresnių kartų moterys buvo
dorybingos, tai tik todėl, kad, būdamos merginos, brangino skaistybę, nekaltybę
- genetinio grynumo požymį.
2. Abortai,
dirbtinio apvaisinimo procedūros, kontraceptikai. Atrodo, kad medicina turi
visas galimybes spręsti net ir negimusio žmogaus likimą. Mokslas ir pažanga –
gerai, bet ar nėra ribų? Kada jau reikėtų sustoti?
Apie
tai kalbame su kunigu, bioetikos mokslų daktaru, Mykolo Riomerio ir Vytauto
Didžiojo universitetų profesoriumi kunigu Andriumi NARBEKOVU.
Klausimas. Bioetika
nagrinėja temas, kurias dažnai paliečia ir Katalikų Bažnyčia. Ar tai nėra vien
tikinčiųjų mokslas?
Atsakymas.
Bioetika - tai gyvybės mokslų etika. Ji yra visų mokslas, įskaitant ir
Bažnyčią, kuriai ši sritis ypač artima. Mat gyvybė net ir netikinčiam žmogui
suprantama kaip kažkas, kas kyla ne iš materijos. Šiuolaikinis mokslas,
pasiekęs didžiules aukštumas, vis dėlto nepajėgus sukurti paprasčiausios
vienaląstės gyvybės. Jei žmogus negali sukurti gyvybės, vadinasi, negali ja ir
manipuliuoti kaip jam patinka. Bioetika svarbi tam, kad gyvybė, ypač žmogaus,
būtų apsaugota nuo išnykimo. O tai - jau Bažnyčios rūpestis.
Pats gyvybės
atsiradimo klausimas yra filosofinis – teologinis. Aišku, reikia ieškoti mokslo
ir tikėjimo santykio, bet jų objektai skirtingi.
Mums,
tikintiems žmonėms, mokslas netrukdo tol, kol jis užsiima vien savo objektu. O
religija neturi trukdyti mokslui. Pažiūrėkite, kiek žymių mokslininkų,
šviesuolių yra ir tikinčių.
Ar bioetika yra vien
Bažnyčios reikalas?
Tai visų reikalas, o tai reiškia, kad ir Bažnyčios. Bažnyčia
yra ne pastatai, o pirmiausia žmonės. Bažnyčiai žmogus rūpi toks, koks jis yra
- kūniškas, bet kartu dvasiškas. Jis atsiranda pradėjimo momentą, o jo orumas
bei vertė negali būti paminami. Bažnyčios pareiga ginti žmogaus orumą, saugoti
gyvybę, ypač tų, kurie negali apsiginti, tai yra negimusių.
Mes matome, kiek daug yra politikos bioetikoje. Nuo jos priklauso, kaip
žvelgiame į patį žmogų.
Man, kaip mokslo
žmogui, baigusiam ir medicinos studijas, nejauku ir gėda, kad Lietuvoje žmogų
vadiname žmogumi tik nuo tada, kai jis gimsta ir pirmą kartą savarankiškai
įkvepia oro – tokia yra teisinė nuostata.
Kaip galime ignoruoti mokslinius faktus apie negimusį
vaiką? Juk jam dar esant gimdoje galime užrašyti jo kardiogramą ar
encefalogramą. Tyrimai rodo, kad negimę vaikai jau gimdoje bendrauja su tėvais
ir daug ko išmoksta!
Jei žmogaus nėra iki gimimo, tuomet gali su juo daryti
kas patinka ir esi švarus, niekam nereikia aiškintis. Tokia pozicija yra labai
patogi ir naudinga. Kita gudrybė yra atskyrimas: ne visi žmonės yra asmenys.
Mat teises turi tik asmenys ir juos gina įstatymai. Jei nesi asmuo, esi niekas.
Į visuomenės užribį patenka tie, kurie ,,dar nėra" asmenys, būtent
negimusieji, ir tie, kurie ,,jau nebėra" asmenys, būtent
nebeprotaujantieji, kuriuos vadina tiesiog ,,daržovėmis".
Bažnyčia mano, kad tai yra neteisinga interpretacija.
Tiesa yra ta, kad žmogus yra žmogus nuo prasidėjimo momento iki pat natūralios
mirties. Beje, atnaujintoje Hipokrato priesaikoje, kurią duoda mūsų gydytojai,
ši tiesa yra patvirtinama.
Tuo tarpu gydytojai ginekologai rezidentai pradeda
mokytis gydymą nuo abortų darymo. Man renkantis specialybę, tai būtų buvusi
kliūtis, ir manau, kad žmonės yra verčiami eiti į kompromisus su savo sąžine.
Abortas - žmogaus nužudymas. Todėl Bažnyčia ir nepritaria
abortams.
Apie tai, kas yra abortas, manau, neverta net kalbėti.
Jau net ir netikinti visuomenė supranta, kad tai yra žmonių žudymas.
Dabar yra išaukštinamos žmogaus teisės, todėl ir abortai
taip pat yra pateisinami: tai yra moters teisė. Su tuo, kurio
dar nevadini žmogumi, susidoroti yra labai paprasta. Tačiau darant abortus yra
žudomi žmonės. Kai kuriose šalyse tai aiškiai įvardyta.
Pavyzdžiui, Vokietijoje, abortai nedraudžiami, bet
įvardijama, kad tai - negimusio kūdikio nužudymas. Žmogus, kuris tam ryžtasi,
žino, ką jis iš tikrųjų daro. Manau, kad ne tik nusikalstama, bet ir nedora
slėpti tiesą apie aborto esmę nuo nėščios moters.
Neseniai teko skaityti straipsnį, pasirodžiusį Didžiojoje
Britanijoje. Pasirodo, ginekologai nebenori daryti abortų dėl vienos svarbios
priežasties – visuomenė jų negerbia. Galų gale juk sąžinę turime visi.
Gydytojas, kad ir kaip save nuteiktų, iš tiesų jis mato, ką daro: nutraukia
vaikelio rankas, kojas, traiško kaukolę...
Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose abortą buvo
galima daryti iki pat gimimo momento, kai vaikelis jau visiškai susiformavęs. Gerai,
kad Aukščiausiasis Teismas neseniai uždraudė dalinio gimimo abortą. Tai būdavo
iš viso nesuvokiamas dalykas. Moteris turi gimdyti, vaikelis gimdoje apsukamas
aukštyn galva (nes kai išlenda galvytė, tai jau laikoma gimimu), kai išlenda
kojytės, įkiša žirkles, prakerpa galvą ir išsiurbia smegenis. Tai padaroma gimimo
metu! Ir tai vadinama dalinio gimimo abortu! Manau, ginekologams, kurie tai
daro, anksčiau ar vėliau atsiranda psichologinės pasekmės.
Vakaruose žmonės jau ima suvokti, kas yra abortas. Kaip manote, kada šis
suvokimas pasieks ir Lietuvą?
Manau, kad nepritariantieji negimusių vaikų žudymui
turėtų tai labai aiškiai pasakyti. Aš suprantu, jog abortai yra blogai, nes tai
vaikų žudymas. Jei ginekologas turėtų operuoti mano mamą ar seserį, aš nenorėčiau,
jog tai atliktų žmogus, kuris daro abortus. Jei tokią poziciją išreikštų
daugiau nepritariančiųjų, tai būtų ne tik pozicijos išsakymas, bet ir stiprus
ekonominis svertas. Bent ekonominis, jei jau sąžinė seniai prarasta.
Pavyzdžiui, jei mano sesuo gimdytų, aš nenorėčiau, kad
vaikelį priimtų tas, kuris ką tik už durų kelis negimusius nužudė. Tiesą
pasakius, daugelyje pasaulio šalių tai jau suprasta ir abortų klinikos neturi
nieko bendra su gydymo įstaigomis. Tik pas mus dar netvarka - abortai daromi
ten pat, kur ir gimdoma, tų pačių gydytojų. Manau, tai reikėtų aiškiai
atskirti.
Gyvybės perdavimas - meilės išraiška. Dėl abortų tikintieji ir netikintieji
pamažu ima susitarti, o dėl dirbtinio apvaisinimo didelė visuomenės dalis
nusiteikusi tik teigiamai. Kokia jūsų nuomonė?
Gerai ar blogai dirbtinis apvaisinimas, negaliu
vienareikšmiškai atsakyti. Yra tam tikrų dirbtinio apvaisinimo technologijų,
kurios yra moraliai geros. Yra trys sąlygos, kurias Bažnyčia iškelia dirbtinio
apvaisinimo procedūrai, kad ji atitiktų žmogaus orumą ir todėl būtų morali. Jei
dirbtinio apvaisinimo metodas tas sąlygas atitinka, jis laikomas moraliu.
Pirma, turi būti naudojamos sutuoktinių lytinės
ląstelės. Antra, apvaisinimas turi vykti in vivo - motinos kūne.
Trečia, apvaisinimas turi būti neatsiejamas nuo santuokinio lytinio akto.
Trečioji sąlyga krikščioniškoje vertybių sistemoje svarbi
todėl, kad lytinis aktas yra meilės ir gyvybės perdavimas. Žmogaus gyvybės
perdavimas nėra toks pats kaip gyvūno. Tai yra meilės išraiška. Todėl sakome,
kad gyvybės perdavimas negali būti atsietas nuo meilės perdavimo. O
laboratorijoje tai neįmanoma. Kai kurie moksliniai darbai parodė, jog
apvaisinimas mėgintuvėlyje turi neigiamos įtakos tolesniam žmogaus vystymuisi.
Tad jei dirbtinis apvaisinimas atitinka šias sąlygas,
nėra jokių moralinių problemų. Ši procedūra turėtų būti pagalba santuokiniam
aktui, kad žmonės, perduodami meilę, tapdami vienu kūnu, kartu galėtų perduoti
ir gyvybę.
Embrionas jau yra žmogus.Tačiau jūsų minėtos etiškos procedūros ne visada
pavyksta.
Visi metodai ne visada sėkmingi. Dirbtinis apvaisinimas
mėgintuvėlyje padeda tik kas ketvirtai porai. Tuo tarpu jis klaidingai
reklamuojamas kaip tas, kuris padės visiems nevaisingiems asmenims. O jis kelia
ir kitokių problemų - atsiranda atliekamų embrionų.
Kiaušidės stimuliuojamos hormonais, todėl subręsta,
pavyzdžiui, 10 ar 20 kiaušialąsčių, kurias visas apvaisina. Nepanaudotus
embrionus geriausiu atveju užšaldo, tačiau atšildant apie 50 proc. jų žūva. O
embrionas jau yra žmogus! Nelabai išeina tai paneigti, kai žinai, kad jau 18-21
nėštumo parą plaka jo širdis.
Kita problema - donorinių lytinių ląstelių panaudojimas.
Jei kuris nors sutuoktinių yra nevaisingas, imamos kito asmens ląstelės. Tai
yra anonimiška, todėl užaugęs vaikas nežino, kas yra jo genetiniai tėvai.
Pasaulyje yra daugybė atsitikimų, kai užaugę vaikai
paduoda į teismą dirbtinio apvaisinimo klinikas ir bylinėjasi, kad atskleistų
tėvų tapatybę. Žinoti apie savo tėvus – prigimtinis kiekvieno žmogaus troškimas
ir teisė. Iš čia atsiranda ir televizijos laidos, ieškančios ,,pamestų"
tėvų ar vaikų.
Ar siūlote
uždrausti dirbtinį apvaisinimą?
Kam uždrausti moralius dirbtinio apvaisinimo metodus?
Ne, jų uždrausti nesiūlome, tačiau jei jie nepadeda susilaukti vaiko, tuomet
Bažnyčia siūlo įsivaikinimą.
Italijoje neseniai priimtas įstatymas, leidžiantis
užšaldyti ne embrionus, o kiaušialąstes. Norėtume, kad toks būtų priimtas ir
Lietuvoje. Kad iš moters būtų galima paimti kiaušialąsčių, moteriai reikia
duoti hormonų, o tai žalinga jos sveikatai. Hormonų dozės yra didžiulės,
kiaušidės padidėja iki kumščio dydžio, plyšta, atsiranda komplikacijų.
Todėl dirbtinį apvaisinimą atliekantys gydytojai
teigia, jog iš karto paims daugiau kiaušialąsčių, kad moteriai nebereikėtų
skirti hormonų, jei procedūra nepavyktų. Šitaip jie pateisina embrionų
užšaldymą.
Tačiau galima užšaldyti apie 20 kiaušialąsčių ir po
kelias atšildžius bandyti jas apvaisinti. Hormonų moteriai nereikėtų duoti.
Todėl mes prašome, kad būtent taip ir būtų atliekamas dirbtinis apvaisinimas ir
kad embrionų skaičius būtų ribojamas. Italų variantas mums tikrai
priimtinesnis, nes naudojamos tik sutuoktinių ląstelės ir ribojamas embrionų
skaičius.
Tačiau apvaisinimas vis dėlto būtų atliekamas mėgintuvėlyje?
Taip. Tai neatitiktų Bažnyčios mokymo, nes vis tiek
gyvybės perdavimas vyktų atskirai nuo meilės perdavimo ir pati gyvybė
užsimegztų ne motinos kūne. Tačiau nežūtų tiek daug embrionų - ir tai būtų mažesnis blogis.
Tyrimai aiškiai rodo, kad su dirbtiniu apvaisinimu
susiję ir daugiau problemų - atsiranda apsigimimų, daroma neigiama įtaka ne tik
vaikui, bet ir tėvams. Procedūrų kartojimas, nepasisekimas...
Jei žmogui, kuris yra nevaisingas, sakoma: ,,Aš tau
padėsiu", o padėti galima tik ketvirtadaliu atvejų, tai trys
ketvirtadaliai lieka be nieko - be pinigų, vaikų ir dar daugiau traumuoti.
Depresija, patiriama žlugus tokioms viltims, prilygsta depresijai susirgus
vėžiu.
Argumentas už dirbtinį apvaisinimą yra toks: tegu
žmonės renkasi ką jie nori (ir čia pat atmetamas įsivaikinimas kaip vienas iš
pasirinkimų). Tačiau tuomet reikia jiems atskleisti viską nuo pradžios iki
pabaigos, nieko nenuslėpti ir nenutylėti. Juk tai, kas blogai, tai, ką Katalikų
Bažnyčioje vadiname nuodėme, darome visi.
Tačiau viena, kai tai darome sąmoningai, o kita - kai
darome nežinodami, kai mums meluoja. Baisu, kad hormoniniai kontraceptikai
ginekologų pateikiami kaip didžiausias gėris. Nuo jų, kaip ir nuo abortų,
Lietuvoje yra mirčių. Bet ar apie jas girdėjote? Šeimai paprastai gėda, kai
žmona ar dukra mirė nuo aborto, todėl daroma viskas, kad tai būtų užglaistyta. Apie
riziką garsiai nekalbama
Kuo negerai hormoninė kontracepcija?
Dėl
hormoninės kontracepcijos labiausiai susirūpinę yra kraujagyslių chirurgai. Jau
seniai žinoma, kad ji didina kraujo krešėjimą. Kontraceptikų aprašuose
nurodoma, kad moteris, kuri rūko, jų vartoti negali. Tokiu atveju labai
smarkiai didėja rizika mirti nuo kraujo krešulio.
Neseniai teko girdėti, kad mirė jauna mergina, nes jai
trombais užsikimšo smegenų sinusai. Buvo ir toks atvejis, kad krešulys pateko į
plaučių arteriją. Moteris taip pat mirė.
Yra sakoma: ,,Tai naujos kartos kontraceptikai, jie
nesukelia neigiamo poveikio, kurį turėjo senieji." Bet ta senoji karta
buvo prieš kelerius metus ir tuomet buvo sakoma tas pats! Esu tikras, kad po
kelerių metų apie dabartinių kontraceptikų poveikį bus sakoma lygiai tas pats.
Juos ,,pralenks" naujos kartos preparatai. Juk kontracepcija yra didelis verslas.
Jis yra ketvirtas pagal pelningumą po naftos, ginklų, narkotikų.
Manau, kad apie tai turėtų būti garsiai kalbama.
Kontraceptikus jaunos merginos vartoja labai dažnai ir kažin ar skaito jų
aprašus. Jos turėtų žinoti apie gresiantį pavojų. Tiesa, Kaune atliktas tyrimas
parodė, jog net aprašuose pateikiama ne visa privaloma informacija.
Kokios alternatyvos siūlomos tokiai kontracepcijai?
Bažnyčia siūlo aiškią alternatyvą. Moterims siūloma
pažinti savo vaisingumo ciklą ir naudotis natūraliais šeimos planavimo
metodais. Žinoma, kalbama apie žmones, gyvenančius santuokoje. Beje, pastaruoju
metu mūsų šeimos centruose vis daugiau žmonių ima tuo domėtis. Juk tai visiškai
nieko nekainuoja ir absoliučiai nekenkia sveikatai! Be to, tai moralu. O jei
žmogus yra tikintis, jam svarbu ir tai.
Visuomenėje yra nuomonė, kad Bažnyčios pozicija, siūlanti atsisakyti to
ar ano (šiuo atveju kontracepcijos arba dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje),
yra senamadiška. Ką galėtumėte pasakyti taip manantiesiems?
Moralinės problemos kyla iš prigimtinio įstatymo
nesilaikymo. Kitaip sakant, jei žmogus ką nors daro prieš savo prigimtį, jis tikrai
sau nepadeda. Tai, kad žmogus vaisingas, yra gėris, Dievo dovana. Akivaizdu,
kada tai naikinama, einama prieš prigimtį.
Visa tai, man atrodo, yra kaip verslo mašina: ginekologai
daro abortus, kurie yra svarbiausia nevaisingumo priežastis, paskiau skiria
kontraceptikus, gimdos spirales, kurie yra viena nevaisingumo priežasčių. O kai
moterys tampa nevaisingos, jas gydo dirbtinai apvaisindami.
Manau, Bažnyčios pozicija yra labai protinga ir
reikalinga. Žmonės paprastai praregi vėliau ir pasako: ,,O kodėl mums niekas
nieko nesakė?" Problemų su vaikais iš mėgintuvėlių yra visame pasaulyje ir
jos niekur nedings. Tas pats ir su moterimis, kurios pasidaro abortą. Bažnyčios
pozicija yra kaip tėvų, kurie turi pasakyti vaikams tiesą, nors jiems ir
nepatinka. Ji teigia, kad reikia saugoti žmogaus prigimtį, kokia ji Dievo
duota. Jai galima padėti, bet tik tada, jei yra problemų. Apskritai, jei
kiekvienas žmogus vadovautųsi mintimi, jog leidžiama tik tai, kas žmogui
padeda, o ne tik kam nors naudinga, tokių klausimų svarstyti mums apskritai
nereikėtų. Juk, pavyzdžiui, Bažnyčia neišgirsta priekaištų dėl kalbų apie
organų donorystę. Ji net ragina aktyviau tai daryti. Kodėl? Todėl, kad tai nepelninga
sritis ir interesai nesikerta.
3. Šiandieniniai embriologai, neurologai, psichologai
aiškina, kad žmogus yra žmogumi nuo paties jo
pradėjimo. Jau po 24 val. vaisius turi visas organizmo sistemas kaip ir
suaugęs individas: odą, širdį, kepenis, plaučių pradmenis, lyties užuomazgą,
centrinės ir periferinės nervų sistemos pradmenis.
Gydytojai specialistai ultragarso nuotraukose gali
stebėti negimusį kūdikėlį. Jie daro tokią išvadą: tas mažas sutvėrimėlis yra
tikras žmogus – dvasinė būtybė, kuriai
turi įtakos jo tolimesniam gyvenimui motinos pergyvenimai pirmųjų savaičių. Jei
motina laukdama kūdikio, bet kurį neštumo mėnesį apsivogs, tai gimęs kūdikis bus kleptomanas –
vagis iš prigimties.
1984 m. vokietė Kotryna Cimer išleido knygą
,,Gyvenimas prieš gimimą”. Joje rašo,
kad žmogaus gyvenimas pradeda vystytis
nuo pirmųjų ląstelių dalijimosi. Gimimas yra tik perėjimas iš vieno gyvenimo į
kitą. Jau 21 dieną širdis pradeda
galingai veikti ir varinėti kraują po visą kūnelį. Deguonis pasiekia visus
taškus, o pirmiausiai besivystančius smegenis, kurie parodo savo subtilią
struktūrą. Anksti ima veikti
juslės, jos reaguoja į išorinius
įspūdžius. Anksti pasirodo sielos
apraiškos dar nepažįstama veikla. Tik dabar sužinota, kad
jau pirmosiomis savaitėmis yra kažkoks dvasinis ryšys tarp motinos ir
joje augančio kūdikio.



Kūdikėlis naudoja rankutes, kojytes, kaip ir visas
besivystančias, besiskleidžiančias sistemas. Iš moderniosios psichologijos
žinome, kad judesys yra pirmoji nebyli kalba. Motina vos jaučia mažyčio kūnelio
judesius, kurie yra ankstyvų jo sielos
pagavų ir susijaudinimų išraiška. Nuo aštuntos savaitės kūdikėlis kai kada
įdeda nykštuką į burnytę. Motinos kūne jis keičia padėtį, kaip jam patogiau.
Tas rodo, kas jame vystosi pusiausvyros jausmas. Tai kūno ir sielos veikla.
8 – 10 savaičių kūdikėlis jau gali jausti, kentėti –
jis jau socialinė būtybė.
Ultragarso nuotraukomis yra
užfiksuoti kūdikėlio nužudymo momentai.
Kai gydytojas instrumentu paliečia nekaltą auką, ji smarkiai sujuda ir į burnytę mėgina įkišti nykštuką. Tai
pagalbos šauksmas, kuris žinomas ir gimusiam kūdikiui. Kūnelis smarkiai
suvirpa, širdelė ima plakti 200 kartų per minutę. Kaip kiekvienas gyvis, taip
ir negimęs kūdikėlis nenori mirti, jam skauda, jis jau kenčia, bet yra bejėgis
apsiginti, nes motina, ar pati, ar tėvelio priversta, pasiryžo juo atsikratyti.
Skausmingai atveria burnytę, lyg
norėdamas šaukti pagalbos: ,,Mamyte, gelbėk, mane skaudžiai sužeidė, jau vieną
kojytę nupjovė”. Bet jam pagalbos nėra, nes jis nelaukiamas, nereikalingas…Visa tai matyti ultragarso nuotraukose.
Liudijimas: jau daugelį metų ieškojau tikros šventyklos, kad galėčiau padaryti šventyklą, nes buvau daug sukčiavimo internete.Kai vieną dieną susitikau su mano draugu, kuris nukreipė mane į rimtą šventyklą, kuri su juo susisiekė 10 metų, kad jo gyvenimas changé.Il padėk man susisiekti su šventykla. Per savaitę mano gyvenimas pasikeitė. Aš tapau tuo, kas norėjau būti daugelį metų. Jei duosiu šį liudijimą, tai žmonėms, tokiems kaip jūs, kuriems reikia pagalbos, nes ta pati šventykla gali priversti jus grąžinti savo buvusią žmoną ar jūsų buvusį vyrą. Ta pati šventykla gali padėti jums rasti šypseną, kurią norėjote dėka 5 milijonų JAV dolerių, kuriuos jie siūlo pirmiausia po pakto, kad galėtumėte plėtoti savo veiklą ir realizuoti savo svajones. Tuo metu aš kalbu su jumis man, kuris buvo apgailėtinas, Aš esu milijonierius, ir aš aukoju asociacijoms nuo Covid 19 atėjimo.Čia yra šventyklos kontaktas, kuris leis jums rasti šypseną, kurią norėjote daugelį metų : espiritualtemplo@gmail.com
AtsakytiPanaikinti