2015 m. vasario 5 d., ketvirtadienis

A, B, C eil.

A, B, C EILINIS LAIKAS

ROŽANČIUS 2015 m. Tg.

Visi žinome, kad daug Lietuvos jaunesnių žmonių išvyksta į užsienį ieškoti darbo ir geresnio uždarbio. Ten esantiems ne visiems pasiseka. Vienas vyras prieš metus išvyko į Airiją ir ten gavo darbą prie medienos apdirbimo. Darbdavys buvo sąžiningas ir lietuvis buvo patenkintas gyvenimo sąlygomis, atlyginimu. Po pusės metų šeimininkas jį pradėjo vadinti šunimi. Lietuvis pyko, nervinosi ir kartą darbdaviui priekaištavo: ,,Nors esu patenkintas Jūsų suteiktomis gyvenimo, darbo sąlygomis ir Jūs patenkinti mano darbu, bet man nesuprantama, kodėl Jūs pradėjote mane vadinti šunimi?“

Darbdavys buvo musulmonas, o jie kasdieną net kelis kartus meldžiasi. Jis taip paaiškino: ,,Tave pradėjau vadinti šunimi todėl, kad per pusę metų niekas iš mūsiškių nematė tavęs ne karto meldžiantis“. Tie musulmono žodžiai buvo labai skaudūs lietuviui, bet jis pasakė tikrą tiesą.

Kiekvienas žmogus, kuris negarbina savo Kūrėjo Dievo ir jam niekada nepadėkoja, jis save pažemina iki gyvulio. Visi gyvuliai neturi proto ir jie vadovaujasi Kūrėjo duotu instinktu. Jiems negarbina Kūrėjo, nes neturi proto, nemirtingos sielos, yra gyvuliai.

Kiek daug yra žmonių mūsų Tėvynėje, kiekvienoje parapijoje, kuriuos sovietinis ateizmas dvasiniai suluošino ir per du dešimtmečius dar jie neišsigydė ateistinio užkrato. Todėl elgiasi kaip gyvuliai – negarbina savo Kūrėjo Dievo. Per visas dienas neranda noro, laiko melstis garbinant Dievą, dangiškąją Motiną Mariją, o sekmadieniais ateiti į Kristaus Eucharistinę auką... Už tai labai dažnai keikiasi, pykstasi, girtauja, vienas kitą apkalba, šmeižia, kankina. Muzulmonas darbdavys nesimeldžiantį lietuvį teisingai pavadino šunimi.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais tikintieji į Kristų buvo kankinami ir žudomi. Iki Milano edikto, 313 m. liejosi nekaltų žmonių – kankinių kraujas. Krikščionės mergaitės, vedamos į nužudymo vietą, pasipuošdavo baltais drabužiais, užsidėdavo žydrios spalvos apsiaustu. Tai buvo ženklas jų sielos tyrumo, nekaltumo. Ant kaklo užsidėdavo karolius, lyg eidamos į vaišes. Koks stiprus buvo jų tikėjimas. Kai nutildavo žvėrių kauksmas, o žiūrovai išsiskirstydavo, maldingos moterys ateidavo, papirkdavo arenos sargus ir surinkdavo kankinių kaulus, kuriuos rūpestingai laidojo katakombose. Romoje yra Siksto katakombos, kur palaidota tūkstančiai nukankintų krikščionių. Tos moterys paimdavo karolius iš kankinimų vietos, nešdavos į namus ir išdalindavo tikintiesiems kaip kankinių relikvijas. Su tais karoliais kalbėdavo maldas. Tai buvo pradžia rožančiaus maldos.

Reikia pastebėti, kad pirmieji krikščionys Dievą garbino ne Viešpaties malda – ,,Tėve mūsų“ ir ne arkangelo Gabrielio pasveikinimu Marijai ,,Sveika Marija“ maldomis, kaip mes tai darome kalbėdami rožinį. Jie kartodavo Dovydo psalmes. Kas mokėjo rašyti, tie savo ranka nusirašydavo psalmes. Kas turėjo gerą atminti, jas giedojo atmintinai. Vėliau vietoj psalmių pradėjo kalbėti poterius. Dar vėliau prie poterių pridėdavo mąstymus svarbesnių įvykių iš Marijos ir Kristaus gyvenimo. Taip gavosi ne tik lūpų, bet ir minties malda.

Šis maldos būdas nėra sunkus vaikui ir nėra per prastas profesoriui, nes yra turtingas Kristaus gyvenimo įvykiais ir tikėjimo tiesomis. Todėl rožinio maldoje suranda minčių mąstymui ir teologijos profesoriai.

Dvidešimtyje paveikslų, vadinamų slėpiniais, mums rodomos svarbiausios tikėjimo tiesos. Jos sugrupuotos į keturias dalis: džiaugsmo, šviesos, kančios ir garbės.

Rožinio maldą kalbėti mus kviečia pati dangiškoji Motina Marija. 1858 m. pasirodžiusi Lurde ji dešinėje rankoje laikė rožančių. 1917 m. Marija apsireiškė Portugalijos vietovėje Fatimoje ir prisipažino, kad jai patinka rožinio malda. Kvietė regėtojus vaikus: Liuciją, Pranuką ir Jacinta, o per juos visus tikinčiuosius kalbėti rožinį.

Štai apsireiškusios Marijos noras, kad žmonės kalbėtų rožinį. Ar mes visi jį kalbame? Ar dažnai jį kalbame? Ar spalio mėnesį kasdieną sukalbame bent vieną rožinio dalį, ar bent vieną slėpinį???

Praeis spalio mėnuo, skirtas Marijos garbinimui, ir mes nepadėkime rožančiaus iki kitų metų spalio mėnesio, bet dažnai, pamaldžiai jį kalbėkime: sekmadieniais ir šiokiadieniais. Panaudokime laisvalaikius ne apkalboms, tuštiems plepalams, o kasdieną sukalbėkime rožinį. Štai susitinka dvi moteriškės. Jos gal apkalba pusę miestelio gyventojų, tačiau dažnai skundžiasi, kad neturi laiko kasdieninei maldai.

Esame kelionėje į miestą ar į namus, einame į darbą arba grįžtame, o taip pat poilsio, nemigo valandomis kalbėkime rožinį.

Vienas lietuvis dėstytojas docentas prisipažino: kai buvau studentas, kasdieną sukalbėdavau vieną dalį rožančiaus, nors buvo žiauraus ateizmo laikas. Einant į paskaitas vienoje rankoje laikiau užrašų sąsiuvinius, o kitą ranką laikiau kišenėje rožančių ir sukalbėdavau visas penkias rožančiaus paslaptis. Man sutrumpėdavo kelionė, prasmingai sunaudojau laiką ir manęs ateizmas nesužalojo. Ir dabar stengiuosi papuošti sielą ne tik malda, bet ir gerais darbais.

Gyveno našlė su 6 vaikais. Jos vyras žuvo autoavarijoje. Ji turėjo daugybę rūpesčių: reikėjo vaikus išmaitinti, aprengti, mokyti. Auklėti nebuvo kada, bet vaikai augo darbštūs, sąžiningi, dori ir pavyzdingi.

Ar apie daugelį mūsų vaikų būtų galima panašiai pasakyti? Ar tie tėvai gali pasidžiaugti savo vaikais, kuriuos augino be darbo, be maldos, o buvo tik lepinami - tėvai tenkino kiekvieną jų užgaidą?

Kaimynės tą našlę ne kartą klausė: ,,Ką tu darai, kad visi šeši tavo vaikai taip darbštūs ir gražiai išauklėti? Mes su vyrais ir jau negalime susikalbėti su savo vaikais?“ Toji našlė taip atsakė: ,,Man padeda auklėti vaikus darbas ir rožančius“.

Šv. Rašte skaitome: ,,Jei Viešpats namų nestato, veltui darbuojasi tie, kurie juos stato“. Jei Šv. Dvasia per maldą ir darbą neauklės jaunų širdžių, tai vien tėvų ir mokytojų pastangos ne daug ką padės ir paveiks. Jiems greitai prireiks svaigalų, rūkalų, narkotikų ir sekso.

Mes šiandieną visi matome, kokie rezultatai tose šeimose, kur vaikai nemato tėvų meldžiantis, švenčiant sekmadienių, nes tuose namuose dar nėra vietos Dievo veikimui.... Tada jaunose sielose daugiau veikia ne Dievo malonė, bet piktoji dvasia, kuri gundo daryti blogus darbus ir užmiršti Dievą, Bažnyčią, sakramentus ir maldą...

Per TV išgirstame pranešimus apie nusikalstamas jaunimo grupuotes, kurios organizuoja įvairias vagystes, apiplėšimus ir net žudynes. Tikrai juose veikia ne Dievo Dvasia, bet šėtonas.

Pažvelkime į Lietuvos šeimas. Daug jų nebevienija malda, o klesti keiksmai, girtavimas, neištikimybės ir dar blogesni dalykai. Kas pažiūrite TV laidelę ,,24 valandos“, apie tai matome.

Melskime rožinio malda dvasinės stiprybės sau ir kitiems, kad nebūtume vadinami šunimis, kaip tas lietuvis išgirdo iš pamaldaus musulmono. Amen.

B25EIL KAIP KELIAUJAME PER PASAULĮ?

Baltas, baltas kaip vyšnios viršūnė,

Žydro veido, kaip žydras dangus.

Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė

Per pasaulį keliauja žmogus. (B. Brazdžionis)

Žmonės per pasaulį keliauja ir labai dažnai vadovaujasi puikybe, pavydu, kerštingumu, ieškodami malonumų, siekdami garbės, karjeros, paaukštinimų ir savaip suprastos laimės.

Pirmųjų tėvų vaikai: Kainas ir Abelis aukojo Dievui aukas:žemdirbys Kainas aukojo javų derlių, o Abelis - geriausią bandos avinėlį. Kaino aukos Dievas nepriėmė - dūmai slinko pažeme ir aukotojui graužė akis. Abelio aukos dūmai kilo į viršų ir Kainui sukėlė pavydą. Jis nesuvaldė savęs ir nužudė savo brolį Abelį.

Kasdieniniame žmonių gyvenime yra daug pavydo ir kerštingumo. Blogiausia tai, kad iš to išplaukia: apkalbos, šmeižtai, skundimai, džiaugsmas kito nelaime ar nesėkme. Išgirstame, kad iš keršto ar pavydo padegta mašina, namai ar prie ežero ištaiginga vila. Pažiūrėkite į mažą, dar neprotaujantį vaiką. Jis jau parodo pavydą ir gaili savo broliukui ar sesutei žaislo, motinos paduoto saldumyno. Mokykloje jis pavydės savo klasės draugui ar draugei geresnio pažymio ar mokytojų dėmesio. O kiek daug pavydo suaugusiųjų žmonių gyvenime. Tas graužia. ir naikina juos, neretai nuveda į didesnius nusikaltimus. Visa tai parodo, kaip gimtoji nuodėmė sužalojo ir sudarkė žmogaus prigimtį. Apaštalas šv. Jokūbas antrame Mišių skaitinyje paaiškina: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs negeri darbai..."

Ar ne keista, kad save vadinanti katalike trijų vaikų motina iš pavydo žvelgia į kaimyno vaikus per padidinamą stiklą ir jiems primeta įvairiausius trūkumus, blogybes, nors jos pačios vaikai yra daug blogesni. Kai klausaisi tokios kritikos, prisimena liaudies patarlė: „Barasi puodas, kad katilas juodas". Pavydas žmogų apakina ir jis, praradęs sveiką nuovoką, kalba nesąmones ir kritikuoja tai, kuo dauguma žavisi, o jis giria, kas yra nuodėminga.

Šv. Jokūbas klausia: „Iš kur atsiranda karai? Iš kur jūsų tarpe kivirčai?" Ir jis pats atsako: „Ne iš kur kitur, o tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite. Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti. Tuomet kovojate ir kariaujate".

Daug blogo, o kartais ir gero padaro žmonės iš puikybės. Ji pasireiškia ankstyvoje vaikystėje. Štai berniukas toliau numetė akmenį ir prieš draugus didžiuojasi savo dideliu laimėjimu. Dažnas moksleivis pasigiria draugams: pamokų neparuošė, o, kai mokytojas pakvietė atsakinėti, gavo geriausią įvertinimą.

Buvo laikai, kai žmonės tikėdami į Dievą, norėjo tapti didesniais už Dievą. Pasiryžo pastatyti Babelio bokštą iki dangaus skliautų, užkopti į dangų ir ten įvesti žmogišką tvarką. Bet greitai įsitikino, kad nieko nepasieks, per aukštai dangus. Savo tarpe susibarė, susipyko ir išsiskirstė, o paskiau susitikę nesusikalbėjo.

Jei atkreipsime dėmesį į kosminius skrydžius: Menulį, Venerą, tai įsitikinsime, kad yra pasiekta daugiau negu su Babelio bokšto statyba. Šiuo metu į visatą yra paleista virš 100 000 įvairiausių žmogaus padarytų palydovų. Tai didelė grėsmė virš mūsų galvų. Mokslo žmonės, leisdami palydovus į erdves, nesugalvojo jiems eismo taisyklių kosmose. Galima garantuoti, kad žmogui nepasiseks ten įvesti savo tvarkos.

Daugelis žmonių sunkiai darbuojasi, kad išsimaitintų, apsirengtų, turėtų šiltas gyvenamas patalpas ir tam tikrus patogumus. Dalelę žmonių vargo ir skurdo rodo TV laida „Bėdų turgus". Įvairūs sunkumai dažniausiai aplanko tas šeimas,

kuriose yra girtaujama, vengiama dirbti.

Visi žmonės nori daugiau sužinoti, išsilavinti ir savo vaikus paruošti gyvenimui. Todėl kuriamos mokyklos, rašomi vadovėliai, knygos, leidžiami laikraščiai, žurnalai, transliuojamos radijo, TV laidos. Jeigu pamirštamas dvasinis ugdymas, tai vien mokslo neužtenka doram, Šeimyniniam gyvenimui/Labai svarbu, kad tariami gražūs žodžiai kitiems nesiskirtų nuo gyvenimo, o teorija nuo praktikos. Ką mes patiriame? Prieš kiekvienus rinkimus kandidatai žeria gražiausius pažadus ir nuostabias programas. Po rinkimų išrinktieji nebepasirodo mūsų salėse ir neduoda ataskaitos, kaip įvykdė savo duotus pažadus? Labai dažnai jų programos, pavadintos skambiausiais vardais, tampa tik uždanga, dengianti jų melą, žmonių mulkinimą ir apgaudinėjimą. Visi prisimename, kaip liūdnai nuskambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje mūsų konstitucinio teismo sprendimas pašalinti iš aukščiausio posto vieną pažaduką. Atsirado kitas Lietuvos gelbėtojas, atsiųstas iš svetur. Jam pavyko suklaidinti daug žmonių, o dabar ir jam atėjo atpildas – atimta teisinė neliečiamybė. Daugiausiai pastangų žmonės įdeda, kai ieško visokiausių malonumų ir pramogų. Jie parodo didžiausią išradingumą ir kūrybą.

Indijos kardinolas pastebėjo, kad turtingieji per vienus pietus išleidžia tiek pinigų, kurių užtektų mėnesiui Kalkutos vargšams išmaitinti. Ir mūsų išrinktųjų dažnos kelionės į užsienius, kainuojančios apie 80 000 dolerių, labai nutraukia pinigėlius nuo vargstančių ir skurstančių žmonių. Yra blogai, kad žmonės trenka įvairius karjeristus, milijonierius, kurie neturi dvasingumo ir jiems nerūpi nei vargo žmonės, nei Lietuva. Jiems tikslas - karjera, kapitalas, garbė. O kas tokiems pastoja kelią, TV negailestingai išpurvina, apšmeižia, suniekina, sugalvoja nebūtus kaltinimus... Štai šitaip žmonės keliauja per pasaulį.

O kaip mes, tikintieji, keliaujame? Ar mes neklaidžiojame, o suklydę atgailaujame? Gal savo tikslams pasiekti taip pat naudojame neleistinas priemones, pasitelkiame nevaldomą liežuvį ir savo išpurvintą sąžinę?

Mes kiekvienas žinome, ką reikia daryti, kai norime valgyti, gerti, ilsėtis... Kai atsiduriame dvasinėje srityje, tai pasirodome mažai suprantantys ir parodome savo neišmanymą. Norint būti tikru žmogumi, reikia veržtis prie Dievo ir jo neišmatuojamų lobių. Čia galima pasijusti tikru, pilnu žmogumi, kaip tai pavyko pasiekti ne vienam mūsų tautiečiui. Amen.

MARIJOS ATLAIDUOSE - 2015

Praeitą trečiadienį su Jūsų klebonu buvome Šiluvoje. Ten kartu su trimis Kauno vyskupais, dideliu būriu kunigų iš visų vyskupijų ir gausia tikinčiųjų minia meldėmės į Švč. Mergelę Mariją. Tikriausiai ir Jūs, klausydami Marijos radijo, dalyvavote bendroje maldoje. Šv. Mišių aukoje prašėme savo parapijiečiams dangiškos Motinos globos, didesnio uolumo atliekant savo katalikiškas pareigas.

Jau praėjo virš 400 m. nuo Marijos apsireiškimo Šiluvoje ir pirmo jos apsireiškimo Europoje. Pasaulyje garsėja ne tik mūsų Šiluva, bet ir Prancūzijos Lurdas, Portugalijos Fatima, Meksikos Gvadelupė, buvusios Jugoslavijos Medjugorje. Paskiausiai švč. Mergelė Marija apsireiškė Azijoje ir Afrikoje.

Kyla klausimas, kodėl Marija taip gausiai apsireiškia žmonėms? Atsakymas. Todėl, kad pasaulyje klesti įvairiausios blogybės, egzistuoja didelis nepaklusnumas Viešpačiui, o Gailestingas Dievas nori per Jėzaus Motiną Mariją pakviesti žmones prie nuoširdesnės atgailos.

Prieš Kristaus gimimą Dievas siuntė žmonėms pranašus. Jie turėjo priminti Dievo meilę žmonėms ir jų pareigas Dievui, artimui, savo sielai. Kai žmonės nužudė pranašus, Dievas atsiuntė savo Sūnų Jėzų Kristų. Ir Jį lyg kokį piktadarį nukryžiavo. Tačiau savo prisikėlimu iš numirusiųjų Jėzus atpirko žmoniją iš piktosios dvasios vergijos ir paliko savo įsteigtąją Bažnyčią su įvairiomis priemonėmis sieloms išganyti.

Ar žmonija per 2000 metų pasikeitė? Ne. Kiekvieną šimtmetį žmonės vis tolo nuo Dievo įsakymų ir savo sielos išgelbėjimo. Paskutiniais dešimtmečiais Dievas vis daugiau įžeidinėjamas.

Kai kas klausia, kodėl Dievas nebaudžia nusikaltusių? Todėl, kad Jis nenori žmonių pražūties, bet trokšta visus išgelbėti, laukia jų atgailos, pasitaisymo ir nuolat perspėja: žemės drebėjimais, potvyniais, karais, badu, sausra, okupacijomis, nepagydomomis ligomis... Ar žmonės pasinaudoja tais perspėjimais? Ne. Iš begalinės meilės žmonėms Dievas siunčia savo Sūnaus Motiną, kuri per visą Bažnyčios istoriją yra apsireiškusi keliuos šimtuos vietų.

1858 m. apsireiškusi Lurde švč. Mergelė Marija kvietė žmones daryti atgailą. 1917 m. apsireiškusi Portugalijos Fatimoje Marija davė labai svarbius pamokymus ir perspėjimus. Po 13 metų Bažnyčios vadovybė pripažino, kad Marijos apsireiškimai Fatimoje yra tikri. Ar žmonės paklausė gautų perspėjimų, kuriuos Marija pasakė: ,,Dievas baus žmones, jeigu jie nepasitaisys...“ Nepaklausė. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, nusinešęs milijonus gyvybių. Įsigalėjo blogio imperija su melu, prievarta, girtavimu, bedievybe ir gausybe kitų nusikaltimų. Tas parodo, kad žmonės nepasitaiso.

1975 metais Japonijos vietovėje Akitoje apsireiškė švč. Mergelė Marija vienuolei Agnietei ir jai pasakė: ,,Dangiškasis Tėvas rengiasi bausti visą žmoniją. Ugnis kris iš dangaus ir nušluos didelę žmonijos dalį – gerus ir blogus, o žmonės savo malda, atgaila, pasiaukojimu gali tik sušvelninti Dievo bausmę“.

Klausiame, kodėl bus nubausti ir gerieji? Dangiškosios Motinos pranešimai pirmiausiai skiriami katalikams, bet jie nenori jų pripažinti, nes dangiškoji Motina liepia daugiau melstis, atgailauti, švęsti Viešpaties dieną – sekmadienį, kurį švęsti atpratino sovietinis ateizmas. Jeigu katalikai apleidinėja savo šventas pareigas, nepataiso savo gyvenimo, ar jie nebaustini?

Kiekvieno apsireiškimo metu švč. Motina Marija prašo: ,,Tegu visi mano vaikai kasdieną kalba rožinį už pasaulio taiką, kaip meilės ir ramybės maldą“. Ar visi katalikai parodo šį pamaldumą – kasdieną kalba rožinį? Reikėtų pasidžiaugti, kai susidaro grupės po 20 žmonių ir kasdieną kalba gyvąjį rožinį, tai yra po vieną rožinio paslaptį.

1988 m. sausio 29 d. gavo stigmas – Kristaus kančios ženklus Marijos regėtoja korėjietė Julija Kim. Netrukus apsireiškusioji jai pasakė: ,,Pats didžiausias dabartinės žmonijos nusikaltimas yra negimusių kūdikių žudymas. Iš tikrųjų, tai ne žudymas, bet tikros skerdynės, nes pasaulyje kasmet nužudoma daugiau kaip 50 milijonų nekaltų, negimusių kūdikėlių. Ir mūsų mažoje tautoje, kur ištuštėjo kaimai, miesteliai, mokyklos, kasmet nebuvo leidžiama gimti keliasdešimčiai tūkstančių kūdikių.

Apsireiškusioji Julijai pasakė: ,,Negimusių kūdikių žudytojai, jei nepadaro nuoširdžios atgailos, eina į pragarą, nors ir nežino, kad jie yra žmogžudžiai. Tos nekaltos, Dievo sukurtos brangios gyvybės yra žiauriai sudraskomos, suplėšomos, nužudomos neišmanėlių, abejojančių...“ Švč. Mergelė Marija liepė Julijai: ,,Kalbėk visiems, kad mažas kūdikėlis nėra tik mėsos gabalas. Jis yra gyvas nuo pradėjimo akimirkos motinos isčiose“.

Dar yra šimtai nuodėmių, kurias žmonės daro kasdieną visame pasaulyje. Ypatingai didelės nuodėmės – tai šeimų skyrybos ir blogos santuokos, kai katalikai tenkinasi tik civiline metrikacija arba partnerystės įstatymu, kurį išleido mūsų išrinktieji Seimo nariai. Jie vadovavosi ne Dievo įsakymu ,,Nežudyk“, bet savo suluošinta sąžine. Tose šeimose augantys vaikai auklėjami be religinio tikėjimo ir veikiami blogų pavyzdžių.

Kai Julija aplankė Kanadą, ten kalbėjo: ,,Suirusios šeimos ir iširusi santuoka... yra svarbiausios priežastys, kad mūsų Viešpats ir švč. Motina Marija tiek daug kenčia. Sutuoktiniai yra Dievo sujungti, kad laimingai gyventų... Bet jie, nebemylėdami vienas kito, kariauja tarpusavyje ir negali vienas kitam atleisti. Toks elgesys teikia daug skausmo Viešpačiui Jėzui ir jo Motinai Marijai“.

1990 m., per Žolinės šventę Marija kalbėjo Julijai: ,,Dar nebuvo tokio amžiaus, kad tiek daug pasaulio žmonių nuklystų, būtų užsitraukę sau pražūtį, bendrautų su piktosiomis dvasiomis ir būtų jų globoje“. Marijos regėtoja Julija Kim turėjo galimybę per apreiškimą pamatyti daugelį šeimų, kurios gyvena ne pagal Dievo valią, neišskiriant ir katalikų. Dėl tokių šeimų Marija lieja kraujo ašaras, o Jėzus skaudžiai įžeidžiamas.

Vienose Devintinėse Jėzus regėtojai Julijai Kim pasakė: ,,Mano Motina dažnai ragina atlikti išpažintį. Bet daugelis ją atlieka be nuoširdaus gailesčio arba net be išpažinties priima šv. Komuniją. Išpažintis tik iš įpročio, be tikro gailesčio yra manęs įžeidimas“.

Kaip mes toliau elgsimės? Pradėkime nuo Viešpaties dienos – sekmadienių šventimo ir dalyvavimo Kristaus Aukoje – Mišiose. Po to ims keistis mūsų požiūris į daugelį dalykų: atgailą, Švč. Sakramentą, šeimos ištikimybę, santuoką, jos neišardomumą, blaivų ir dorą gyvenimą ir kt. vertybes. O kitais metais Seimo rinkimuose būsime sąmojingesni – nerinksime tų, kuriuos po kelių mėnesių pradėsime keiksnoti.

Užbaigai malda: ,,Dangiška Motina Marija, minėdami Tavo vardadienį, mes prašome, išmelsk ramybę mūsų šeimoms, mūsų valstybei ir kiekvieno mūsų širdžiai. Teatsiranda vis daugiau žmonių, kurie savo malda, atgaila, pasninku ir pasiaukojimu sušvelnintų grėsiančią Dievo bausmę. Amen.

B18eil 03 NERAMUMAI STOVYKLOJE

19-me amžiuje, prieš Kristaus gimimą Kanaano žemėje gyveno izraelitų tautos protėvis Abraomas. Po gero šimtmečio vienas jo ainių –Juozapas, brolių parduotas, pateko į Egiptą ir ten tapo faraono turtų valdytoju. Per kelis šimtmečius ten atsirado gausybė izraelitų. Pradžioje į juos egiptiečiai žiūrėjo abejingai. Vėliau, kai jų vis daugėjo ir daugėjo, egiptiečiai pradėjo juos išnaudoti, pavergti. Dievo pakviestas Mozė tapo tautos vadu ir panoro juos išvesti iš Egipto žemės, išvaduoti iš nelaisvės.

Kai žmonių grupė ilgiau pagyvena vienoje vietoje, tai ji sukuria tam tikrus papročius, tradicijas ir atatinkamą gyvenimo būdą. Iš ten iškeliaujant reikia viską palikti. Mozė ištraukia savo tautą iš senų įpročių, pakenčiamų gyvenimo sąlygų ir išveda į nežinią. Jie palieka namelius, sodelius ir iškeičia į klajoklių palapines. Gyvenę mieste ar miestelyje kasdieną turi keliauti per dykumą, kur nėra nei kelio, nei takelio. Daugelį metų rytais pabudę jie nebeturėjo mėgstamų valgių ir prisiminė Egipto mėsą, svogūnus. Stovykloje įvyksta tai, kas turėjo įvykti. Žmonių kantrybė išseko ir kilo sąmyšis. Visų piktos akys klausiamai žvelgė į du žmones: Mozę ir Aaroną.

Ir mūsų laikus pasiekė to laikotarpio posakis: ,,Egipto puodai”. Izraelitų nuotaikas parodo šie žodžiai: ,,Geriau būtume numirę iš Viešpaties rankos Egipte, kur sėdėjome prie puodų su mėsa ir valgėme duonos iki soties. Kam judu išvedėte į šituos tyrus? Ar tam, kad visi išmirtume badu?”

Ar mūsų kai kurie žmonės, su nostalgija prisimindami sovietinius dešimtmečius, po 16 Nepriklausomybės metų, nepakartoja tai, ką kalbėjo žydai išvesti iš Egipto nelaisvės? ,,Turėjome darbo ir užsidirbdavome”, bet, pamiršo, kad parduotuvės buvo tuščios. Būdavo taip, statantys namą turėjo važiuoti vinių pirkti Daugpilį, o kur nors gavus statybinių medžiagų, reikėjo dar ieškoti nusipirkti pateisinamus dokumentus.

Per 40 metų kelionės dykuma daug izraelitų išmirė. Senesnieji, gražiai prisimindami Egipto puodus pilnus mėsos, liko palaidoti dykumoje, o jaunesnieji pasiekė Kanaano žemę ir ten įsikūrė.

Pradžioje jie susibūrė aplink Mozę ir juo pasitikėjo, išėjo iš Egipto nelaisvės, kur juos engė ir išnaudojo. Tikėjos geresnės, šviesesnės ateities ir pakluso Mozei. Keliaujant per dykumą reikalai klostėsi ne taip, kaip žmonės pageidavo. Jie pradėjo galvoti, kad Dievas juos užmiršo, apleido.

Labai panašiai yra su krikščionimis per visą Bažnyčios ir tautų istoriją. Ilgėjimasis pilnų ,,Egipto puodų” yra didelė pagunda, tykanti visų krikščionių, kai vardan medžiaginės gerovės užmirštami dvasiniai vertesni dalykai. Turtuose paskendęs žmogus praranda žmoniškumą, dorumą, teisingumą, artimo ir Dievo meilę.

Ačiū Dievui, kad mes nesame užkietinę savo širdies įvairiomis medžiaginėmis gėrybėmis, todėl mums brangi Viešpaties diena – sekmadienis ir jo paliktieji sakramentai. Mes atėjome į pamaldas. O kur kiti mūsų broliai ir seserys?

Kas gyvena kaip kirminas lašiniuose, tas savo galvosena ir elgesiu gali labai klysti. Jam atrodys, kad jis gyvena teisingai ir išmintingai, bet jis nebeturės vidinės laisvės, vergaus svetimiems dievams, iki žemės lenksis tam, kas jam suteiks kokių nors privilegijų. Jis bus medžiagos, daiktų vergas.

Prisiminkime netolimą praeitį, kai daug lietuvių nuolankai pataikavo svetimiesiems, slėpė savo įsitikinimus ir aklai vykdė partijos užduotis. Kas šiandieną aklai priima vakarietiškas blogybes? Ar ne tie, kuriems dvasinės vertybės, lietuviškos tradicijos ir krikščioniški papročiai jau nieko nebereiškia?

Netikintis prancūzų filosofas Russo kalbėjo: ,,Laimė – tai geras indėlis banke, geras stalas ir dar geresnis skrandis”.O Dievas nori mus pagydyti nuo tokios ,,laimės” ir kartais veda į dykumą: suteikia negales, ligą, savųjų neatjautimą, nepelnytus pažeminimus. Ar susidūrę su įvairiomis gyvenimo negerovėmis mes atsimename, kad Dievas nori mus išvesti iš savimeilės į meilės platumas? Žinokime, kad žygis per gyvenimą su Dievu, yra tikėjimo žygis, kurio negalima pramatyti, apskaičiuoti net su elektronikos pagalba.

Kas eina Viešpaties keliu, tas gali patirti sunkių išgyvenimų – atsidurti dykumoje. Daugelis krikščionių, patyrę dvasinę dykumą, nori pasukti iš sunkaus kelio ir ieškoti, kur patogiau, lengviau ir ramiau, nes nori ramybės, užuovėjos, tikrumo.

Dalis mūsų tautiečių, būdami nežmoniškose lagerių ir tremties sąlygose sugebėjo atsiduoti Dievo valiai, dėkojo Viešpačiui ir meldėsi už savo kankintojus. Sugrįžę iš Sibiro nekerštavo savo skriaudėjams, nors juos žinojo ir ne kartą susitiko.

Sunerimusius izraelitus Dievas sugrąžino į šaltą protą. Tai padarė savo būdu. Kaip pasielgia žemiškieji valdovai, kai prieš juos tauta ar jos dalis sukyla? Jie paskelbia griežtus dekretus ir maištaujančius gerokai papurto.

Dievas maištaujantiems izraelitams kasdieną siuntė manną. Jiems davė tiek, kiek reikia tai dienai. Bet žygis per dykumą buvo tęsiamas ir nesutrumpintas. Keliaujantys nežinojo, kiek metų jiems teks keliauti. Dievas niekada neatskleidžia žmonėms savo planų. Nepasako, kas jų laukia ateityje: rytoj, po metų ar keliolikos metų. Kokie pavojai, sunkumai ir ligos ištiks. Dievas teikia kasdieninės mannos. Tai reiškia, kad Dievas teikia jėgų.

Ar visi žmonės tai žino? Ar nori pasisemti jėgų iš maldos, sakramentų, sekmadienių Mišių Aukos ir Dievo valios vykdymo? Kaip yra su mumis, kurie dabar dalyvaujame šv. Mišiose? Į save pažvelkime ir sau atsakykime. Amen.

B18eil GYVENIMO DUONA

Bažnyčios daktaro šv. Augustino gyvenimas yra visiems gera pamoka. Padaręs daug klaidų dar daugiau atgailavo ir su ilgesiu Dievui kalbėjo: ,,Dieve, Tu mus sukūrei. Todėl mūsų širdis bus nerami, kol neras poilsio tavyje”.

Senas psalmininkas giedojo, kad ,,jo siela trokšta gyvojo Dievo”, todėl jo ieško lyg elnė vandens upelio. Dievas yra kiekvieno gero, doro žmogaus sielos ilgesys. Kitaip yra su tais, kuriems dora yra svetima ir tolima. Jie erzinasi, pyksta, nervuojasi, jei kas nors pradeda kalbėti apie Dievą, nemirtingą sielą, jos amžinybę.

Protaujančių, sąmoningų žmonių nepatenkina turtai ir garbė. Jiems reikia dalykų, kurie nepraeina su šiuo pasauliu.

Boksininkas turtuolis Jackas Depsey /amerikietis/ po pergalės kalbėjo: ,,Aš laimėjau, esu čempionas, bet kas iš to, tai niekis”. Kristus žinojo, žmonėms sakydamas: ,,Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui” /Jn.6,27/.

Praėjusį sekmadienį Evangelija kalbėjo apie nuostabų, stebuklingą pamaitinimą alkanų žmonių minios tyruose. Taip padarė padauginęs penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Jis simbolizavo gyvenimo Duonos – Švč. Sakramento nuolatinį padauginimą Katalikų Bažnyčioje. Kaip apaštalai nepamiršo duonos padauginimo stebuklo, taip ir mes privalome atsiminti Kristaus Testamentą, paliktą Paskutinės Vakarienės metu. Dar daugiau. Ne tik prisiminti, bet kuo dažniau, gerai pasiruošus priimti Eucharistiją. Jeigu šv. Komuniją mes priimsime tam, kad ir kiti taip daro, tai dvasinės naudos mes neturėsime. Priešingai, ji gali būti priimta šventvagiškai, nevertai ir atneš mums tik žalą, kaip Judui Iskarijotui, kuris Paskutinės Vakarienės metu, priėmęs konsekruotą Duoną, išėjo išduoti Jėzaus priešams.

Kaip reagavo žmonės, kai jie buvo pasotinti stebuklingai padaugintu maistu? Jie norėjo, kad Kristus būtų jų karalius. Žmonės nesuprato stebuklingo įvykio prasmės. Tada Kristus pasitraukė į kalnus. Ar šiandieną visi žmonės supranta Eucharistijos stebuklą? Ar nėra tokių, kurie norėtų, kad Kristus arba Jo įsteigtoji Bažnyčia rūpintųsi visais jų buitiniais reikalais, o jie nedirbdami, bet girtaudami, ištvirkaudami galėtų be vargo džiaugsmingai pagyventi?

Kai apaštalai nebematė Kristaus, jie ėjo prie savo laivelio, o plakdami atgal nustebo, kai pamatė Kristų, einantį virš vandens ta pačia kryptimi.

Kristus su apaštalais ir žmonės kartu vėl buvo Kafarnaumo sinagogoje. Žmonės stebėjosi ir klausė, kaip ir kada čia atvyko Kristus? Kas matė Kristaus padarytą stebuklą, tas vėl tikėjos būti pamaitintas duona ir žuvimi. Jie žinojo, kad pranašas Mozė jų tėvus tyruose maitino iš dangaus kasdieną krintančia manna. Žydai Mozę vadino Mesiju, Gelbėtoju ir tikėjo, kad paskutinis pranašas Kristus taip pat kasdieną maitins juos. Dabar Kristui buvo gera proga pasakyti, kokia yra Dievo mintis, planas. Ir jis pasakė: ,,Aš esu gyvenimo duona. Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš”.

Lygiai po vienų metų, Paskutinės Vakarienės metu, apaštalai pirmą kartą valgė pašventintą – konsekruotą Duoną ir gėrė konsekruotą vyną – priėmė Kristaus Kūną ir Kraują. Senoji duona – manna buvo kaip ženklas Kristaus – Gyvenimo Duonos.

Sena vieniša moteris gyveno pamiškėje. Pas ją lankydavos tik kaimynų mergaitė. Susirgusi senutė prašė pakviesti kunigą su sakramentais. Mergaitė skubėjo į bažnytkaimį pas kunigą. Gera mergaitė kunigui pasakė: ,,Yra stebėtina, kaip Kristus Eucharistijoje eina pas ligonę duonos pavidalu”. Ji kalbėjo toliau: ,,Aš tikiu, kad Kristus yra duonoje, nes Dievas taip norėjo, kad jo Duona būtų paduota sergančiai”.

Ar mes kiekvienas turime tokį tikėjimą? Ar eidami šv. Komunijos tikime, kad joje yra tikras, gyvas Jėzus, kaip tikėjo toji mergaitė ir tiki milijonai tikinčiųjų pasaulyje? Jei tikrai tikėtume, tai prieš priimdami šv. Komuniją daugiau savo sąžinę išvalytume ir sielą išpuoštume.

Katalikų mokyklų globėjas, teologas, mokslo genijus šv. Tomas Akvinietis, būdamas arti mirties, šv. Komuniją priėmė atsiklaupęs ant žemės, nes Eucharistija buvo jo gyvenimo ir mokslo centras.

Mes, prieš priimdami šv. Komuniją savo dvasioje klaupkimės, o po Komunijos dėkokime, melskimės, su Jėzumi kalbėkimės…

Išvargęs ir sužeistas partizanas buvo globojamas vienos moteriškės. Jis buvo tiek sužeistas, kad negalėjo priimti maisto. Jo draugai partizanai moteriškę prašė, kad ligoniui duotų namuose keptos duonos, nes jis tos duonos dažnai ilgėdavos. Moteriškė parūpino naminės duonos, padavė sužeistajam, kuris pasakė: ,,Ši duona man primena motiną, pas kurią ją valgydavau. Duok man jos su arbata”. Kelias savaites valgydamas naminę duoną jis atgavo jėgas ir vėl sugrįžo pas draugus.

Kristus kalbėjo: ,,Dievas Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos”. Šiandieną ir dažniau mąstykime apie Dievo Duoną, kuri yra sveikųjų, sužeistųjų, sergančiųjų maistas ir pavargusių šviesa bei stiprybė. Amen.

B17EIL KELIONĖ Į AMŽINYBĘ

Iš Evangelijų sužinome, kad didelės minios sekdavo stebukladarį Jėzų Kristų. Jie klausydavo dieviškos išminties pamokymų net užmiršdami valgymą. Kristus norėjo juos pamaitinti ir vieną kartą apaštalų klausė: ,,Iš kur pirksime duonos, kad šitie galėtų pavalgyti?“(Jn6,5). Apaštalai tylėjo, nes jie su vargu pelnėsi duoną. Vienas iš jų pastebėjo: ,,Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis“ (Jn 6,8). Tuomet Jėzus padaugino duoną, žuvis ir pavalgydino virš 5 tūkstančių vyrų. Pavalgydinti vėl galėjo klausyti Jėzaus nuostabių pamokymų.

Per visus amžius milijonai žmonių seka Jėzų Kristų plačiuoju gyvenimo keliu į amžinybę. Kelionėje yra begalės pavojų ir klystkelių. Kad minios žmonių ištvertų tikėjime, meilėje, vienybėje, nuolatinėse kovose Viešpats Jėzus paliko mums maistą: ,,Duona iš dangaus, kad kiekvienas, kurs jos valgo, nemirtų“(Jn 6,50).

Kristaus įsteigtoji Bažnyčia savo ketvirtuoju įsakymu įpareigoja kiekvieną kataliką velykiniu laikotarpiu ateiti prie Kristaus ir, atlikus išpažintį, priimti švč. Sakramentą. Tai privalo padaryti net ligoniai ir įvairūs apsileidėliai. Reikia priminti, kad velykinės išpažinties laikotarpis ilgas – nuo Pelenų dienos, pradžioje Gavėnios iki šv. apaštalų Petro – Povilo šventės. Kodėl tai yra būtina? Kasdieninis gyvenimas mus labai nualina. Todėl turime artėti prie Viešpaties, kad Jis mus atgaivintų ir sustiprintų. Jis yra pasakęs: ,,Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu“( Mt 11,28).

Anuomet Kristus samarietei kalbėjo: ,,Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tau sako: duok man geri, tu tikrai būtum Jį prašiusi ir jis tau duotų gyvojo vandens“ (Jn 4,10).

Jei mes gerai pažintume Kristaus paliktąją mums dovaną –Švč. Sakramentą ir jos teikiamus vaisius, tai mes pasistengtume dažnai ir vertai priimti šv. Komuniją. Ji mus tampriai sujungia su Jėzumi, naikina lengvas nuodėmes, padidina pašvenčiamąja malonę, pašvenčia mūsų sielą ir ją dvasiniai stiprina.

Prieš kančią ir mirtį, per Paskutinę vakarienę Jėzus įsteigė Švč. Sakramentą – pasiliko dvasiniu maistu visų amžių žmonėms. Jis pasirinko duonos ir vyno pavidalus, nes priimtas maistas ir gėrimas tampriausiai susijungia su mūsų prigimtimi. Jėzus, pasilikęs Švč. Sakramente, nori susivienyti su mumis.

Šv. Augustinui Viešpats Jėzus kalbėjo: ,,Mane valgydamas ne tu mane pakeisi į save, bet tu būsi pakeistas į mane“ ( Išp 1,7). Jau atsivertęs Augustinas kalbėjo: ,,Nerami mano širdis, kol neatilsės Tavyje, Viešpatie“. Šie šv. Augustino žodžiai nusako visos žmonijos ir kiekvieno žmogaus paskirtį: iš Dievo – pas Dievą. Į šį pasaulį atėjome iš Dievo valios ir turime nueiti pas Dievą. Tai didžiausia žmogaus laimė – sugrįžti pas Dievą.

Nuodėmė nutraukė vienybės ryšį su Dievu, o Jėzaus kančia ir mirtis ant kryžiaus atstatė tą ryšį tarp Dievo ir žmogaus. Vertai priimta šv. Komunija šią sąjungą sustiprina ir pakelia iki aukščiausio laipsnio. Kokie esame laimingi, kai priimame Komuniją ir siela glaudžiai susijungia su Jėzumi. Kristus pasakė: ,,Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame“ ( Jn 6,57).

Kas yra amžinoji laimė danguje? Tai nuolatinė vienybė su Viešpačiu. Kas ant žemės nesistengia būti vienybėje su Jėzumi, kaip jis galės pasiekti vienybę amžinybėje? O Jėzus pasakė: ,,Kas valgo mano kūną, tas bus gyvas per amžius“(Jn 6,57).

Ar mes, remdamiesi vien savo silpnomis jėgomis, galime pasiekti šią glaudžią vienybę su Dievu? Ar galime pasiekti vienybę su Dievu kartodami tik pamaldžius žodžius, bet negyvendami tikėjimu? Ne. Nuodėmių sužeistą širdį pagydyti gali tik vienas Dievas, kuris yra šventumo šaltinis. Viešpats šv. Komunijoje atėjęs į žmogaus sielą sunaikina visa, kas ten yra nuodėminga, nešventa. Tik sunkią nuodėmę pirmiau turi panaikinti žmogaus gailestis ir asmeninė išpažintis. Šv. Komunija naikina mažąsias nuodėmes ir padidina pašvenčiamąja malonę, antgamtinės meilės ir gailesčio laipsnį. Šv. Komunija veikia kaip ugnis: kas prie jo artinasi, – sušyla, įkaista ar net užsidega. Šv. Komunijos uždegti galime labiau pakelti prie Dievo savo mintis, žodžius ir kasdieninius darbus.

Kai gyvenimo vakare prie mūsų artės mirtis ir ims siaubas dėl gyvenime padarytų klaidų, apsileidimų, pasikviestas Jėzus Švč. Sakramente dar kartą primins amžinos vilties žodžius: ,,Kas valgys tos duonos, bus gyvas per amžius“. Jei gyvenime dažnai ir vertai valgėme Eucharistinės duonos, tada sąžinė neprikaišios ir ramūs iškeliausime į laimingą amžinybę. Amen.

B17eil.KRISTAUS DUONA

Šiandieną daugelis pasako, kad tautiečiai yra supriešinti, daug riejasi, keikiasi, kritikuoja, dejuoja, girtauja ir, turbūt, nebesimeldžia. Pasižiūrėkime aplinkui, kiek katalikų susirenka į eilinių sekmadienių Mišias? Be Dievo pagalbos, be sakramentų malonės ir maldos žmonės yra silpni, pikti ir tarpusavyje priekabūs, neteisingi ir žiaurūs. Mažiausias nepasisekimas, neviltis ir ne vienas paskęsta svaigaluose, kai kas net žudosi.

Šio sekmadienio Evangelija pasakojo, kaip Jėzus tyruose stebuklingai pamaitino alkanus žmones. Paėmęs penkis duonos kepalus ir dvi žuvis dėkojo Dievui ir davė žmonėms tiek, kiek jie norėjo. Tūkstančiai žmonių įsitikino, kad jie buvo pamaitinti stebuklingai, nes dar surinko 12 pintinių maisto likučių.

Duonos padauginimo stebuklas – labai svarbus įvykis. Jį aprašo visi keturi evangelistai. Kristus norėjo, kad žmonės tikėtų jo žodžiais, kurių dar gerai jie nesuprato. Šiuo duonos padauginimu Kristus norėjo žmones paruošti kitam, dar didesniam stebuklui – švč. Sakramento įsteigimui. Per Paskutinę Vakarienę Jėzus paliko savo Testamentą – atidavė pats save kaip maistą, Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalais, sakydamas: ,,Tai darykite mano atminimui”.

Jau beveik 2000 metų, kai Dievo pašauktieji kunigai vykdo šį dievišką Jėzaus Testamentą ir visame pasaulyje kasdieną paaukojama apie pusė milijono šv. Mišių. Jos aukojamos Dievui padėkoti, Jį pagarbinti ir prašyti nuodėmių atleidimo gyviems žmonėms, o mirusiems – Viešpaties gailestingumo. Dalyvaujantys šv. Mišiose yra paties Kristaus pasotinami ir vedami.

Ar dauguma parapijiečių skuba į bažnytėlę eiliniais sekmadieniais ir šventėse? Ar ateina į Kristaus Auką tada, kai tik gali? Ar atėjusieji yra aktyvūs Mišių dalyviai? Ar stengiamės pasiruošti ir vertai priimti švč. Sakramentą? Ar mūsų padėka Viešpačiui Jėzui už atsilankymą šv. Komunijoje visada yra nuoširdi? Gal pamirštame padėką ir skubame iš bažnyčios neperskaitę iš maldaknygės ne vienos padėkos maldos?

Vienoje bažnyčioje, pirmame suole sėdėdavo negirdinti moteriškė ir, per garsiai kalbėdama rožančių, šiek tiek trukdė kitiems. Kartą kunigas po pamaldų ją paklausė, už ką ji taip nuoširdžiai ir garsiai meldžiasi Mišiose? Ji atsakė: ,,Aš meldžiuosi už tuos, kurie girdi Evangeliją, sakomus pamokslus, kad jie gyventų taip, kaip juos pamoko, o kas priima šv. Komuniją, kad vertai ją priimtų ir būtų dvasiniai sustiprinti”.

Duok, Dieve, kiekvienai parapijai tokių pamaldžių ir supratingų bažnyčios lankytojų.

Prisimenu savo kurso draugą, kuris po šventimų kunigavo tik 3 metus. Pasiskelbė netikinčiu, parašė knygą ir siekė žemiškos laimės. Bet jo nepasotino žemiški malonumai, žmona, dvi dukros, šeimyninis gyvenimas. Prie Dievo jis sugrįžo dėka kardinolo Sladkevičiaus meilės jam, klystančiam ir skaudžiai suklupusiam.

Kai viena vienuolė kardinolui papasakojo, kad ji pažįsta nelamingą Algutį, tai Jo Eminencija kardinolas Vincentas pasakė: ,,Aš jį myliu taip, kaip kenčiantį vaiką”. Paprašė seselę perduoti linkėjimus jam, kad ieškotų tiesos dėl Tėvynės ir žmogaus. Paskui padavė rožančių, sakydamas: ,,Kai bus jam labai sunku, tegu paima į rankas ir palaiko”. Kardinolas paprašė ne kalbėti, ne bučiuoti kryželį, o tik palaikyti rožančių rankose. Koks atlaidumas Bažnyčią palikusiam ir ją įskaudinusiam. Kai Algutis atsivertė, tai naujoje knygoje apie kardinolą parašė: ,,Šitaip mylėti ir suprasti gali tik šventieji”.

Kai šv. Kazimiero relikvijos buvo perkeltos į Vilniaus katedrą, Algutis su šeima dalyvavo šv. Mišiose. Knygoje jis rašo: ,,Pakylėjimo metu aš atsiklaupiau ir likau klūpėti iki Mišių pabaigos. Man pačiam keista: tiek metų netikintis, o dabar nepripažįstantis šių apeigų prasmės, klūpau ir man gera, tarsi sugrįžus į seniai paliktą tėvų sodybą. Ir čia prisiminiau sūnaus palaidūno istoriją”.

Deja, prie Dievo Algutis tada dar nesugrįžo. Kai po mėnesio jam padarė antrą širdies operaciją ir po narkozės pabudo, jis prisiminė kardinolo žodžius: kai bus labai sunku, paimk į rankas rožančių. Savo antroje knygoje jis prisimena: ,,Kalbėjau maldą taip, kaip nekalbėjau niekada ir turbūt nekalbėsiu…” Praėjus kelioms savaitėms apie šią valandą jis pasakė: ,,Tam lemtingam sugrįžimui prie Dievo tarpininkas buvo kardinolas. Jis padėjo man atsigręžti veidu į Dievą. Per jį man grįžo didžioji Dievo dovana – Tikėjimas.

Įsikūnijęs Dievas, pasilikęs švč. Sakramente Jėzus Kristus mus kiekvieną kviečia: Ateikite pas visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu, sustiprinsiu...“.

Pradėkime naują Eucharistijos erą, nes švč. Sakramente pasilikęs Jėzus yra visų vilčių išsipildymas. Apsidairę pamatykime ir pakvieskime tuos, kurie nutolę nuo Dievo, Bažnyčios, sakramentų, maldos ir paskendę klaidose, nuodėmėse.

Šveicarų ūkininkų šeimos susėda prie stalo valgyti ir meldžiasi tokiais žodžiais: ,,Duona iš grūdų, grūdai iš šviesos, o šviesa iš Dievo. Visi žemės vaisiai yra iš Dievo šviesos. Dieve, leisk tai šviesai būti ir mano širdyje”.

Baigdamas noriu jūsų paklausti, kaip jūs meldžiatės susėdę prie stalo? O gal visai nesimeldžiate, net nesižegnojate ir nenorite, kad Dievo šviesa būtų jūsų širdyse? Kaip paršeliai stumdydamies skubina prie lovio, gal taip ir mes pamaitiname tik savo kūną, o nemirtingą sielą ir Dievą pamirštame? Jeigu yra taip, tai mums gėda, nes šioje srityje nesiskiriame nuo keturkojų. Pasitaisykime ir melskimės, kad Dievo šviesa būtų mūsų širdyje ir kasdienybėje. Amen.

B17EIL KELIONĖ Į AMŽINYBĘ

Anuomet Kristus samarietei kalbėjo: ,,Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tau sako: duok man geri, tu tikrai būtum Jį prašiusi ir jis tau duotų gyvojo vandens“ (Jn 4,10).

B 16 eil. JĖZAUS ATOSTOGOS

Tikriausiai nėra tokio žmogaus, kuris niekuomet nebuvo pavargęs…Vieni žmonės daugiau patiria fizinį nuovargį, kiti – dvasinį nuovargį, kai mažiausiai jo laukia. Tada visiems pasako, esu pavargęs, man labai labai sunku.

Kiekvienas anksčiau ar vėliau pajus, kad yra išvargintas gyvenimo rūpesčių ir nuolatinių pastangų. Norės skubiai atsikvėpti, patirti ramybę, kurios taip sunkiai ieškojo kasdieniame gyvenime…

Šiandien ir Evangelija primena apie šią poilsio būtinybę ir duoda suprasti, jei neatrasime savo gyvenimo prasmės, nesuvoksime, kam gyvename, anksčiau ar vėliau mūsų laukia didelis vidinis nuovargis.

Jėzus mato, atjaučia ir prabyla į nuvargusius apaštalus: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“.

Tai nėra tik užuojauta. Išganytojas pilnai supranta žmonių svajones ir skausmą, nes pats yra žmogus.

Jėzus sutiko iš kelionės grįžusius apaštalus, apie kurių išsiuntimą mums pasakojo praėjusio sekmadienio Evangelija. Mokiniai buvo kupini džiaugsmo, tačiau labai pavargę. Dabar Jėzus mato, kaip kunigai, važinėjantys per kelias parapijas labai išvargsta. Be pamaldų per dvi ar tris parapijas, jiems reikia rūpintis ir aptarnaujamos parapijos pastatų remontu ir tvarkyti kasmet gausėjantį dokumentų – popierių srautą. Jėzus mato ir tuos, kurie rūpinas ilgai sergančiais ligoniais, mato išvargusias motinas, kurios kenčia nuo girtaujančių šeimos narių ir nebeturi jėgų. Gerai, jeigu jos meldžiasi, prašydamos vidinės ramybės, bent kiek poilsio…

Jėzus įsako apaštalams eiti nuošaliau ir pailsėti, nes tikras dvasios poilsis yra tada, kai galime pasitraukti nuo mus varginančios kasdienybės ir pabūti nuošaliau kartu su Dievu.

Tačiau visuomet yra pavojingos atostogas, kai poilsį supranta kaip galimybę patirti naujus įspūdžius. Pastebime visi, kad atsirado labai madingos kelionės į tolimus kraštus. Tačiau Jėzus, ragindamas mokinius eiti pailsėti, apie tai tikrai negalvojo. Nuošalesnę vietą būtina rasti savo širdyje nepamirštant, kad ten turi būti vietos ir Dievui. Tik taip galime atgauti kūno ir sielos pusiausvyrą, kurią dažnai užgožia skubūs kasdieniniai rūpesčiai. Tegul tai bus nepaprasta Dievo dovana, kai įsiklausysime į savo ir kitų žmonių poreikius, kai suvoksime, kam gyvename ir kaip gyvename.

Štai pats vidurvasaris - atostogų ir poilsio metas. Jėzus iš šios dienos Evangelijos mus kviečia palikti darbus ir pasitraukti su juo į „negyvenamą vietą ir truputį pailsėti" (Mk 6, 31). Jis moko mus to, ką ir pats darydavo: pereiti nuo bendravimo su žmonėmis prie pokalbio su Dievu. Tai svarbu, nes gyvenimo tempas viršija mūsų gebėjimą prisitaikyti.

Senovės romėnai sakydavo: ,,Festina lenta - skubėk lėtai“. Šiandieną prieveiksmis „lėtai" ištrintas, liko tik veiksmažodis „skubėk". Todėl įsigalėjo žmonių nuolatinis bėgimas, skubėjimas, o lėkimas net tapo manija, nauja liga. Kai kas pasako, kas sustoja, tas atsilieka nuo gyvenimo. Tačiau nuo gyvenimo atsilieka ir jį praranda tie, kas niekada nebesustoja. Palaimintasis Šarlis de Fuko (+ 1916m.) sako: „Siela sukurta ne klegesiui, bet susikaupti; gyvenimas turi būti pasiruošimas dangui ne tik pasitelkus į pagalbą vertingus darbus, bet ir ramybę bei susitelkimą Dieve."

Skaitant Evangeliją, nesusidaro įspūdis, kad Jėzus būtų skubėjimo pagautas. Jis nebijo prarasti laiko maldai, pasitraukdamas į vienumą, kai tuo metu visi jo ieško ir neranda (plg. Mk 1, 35-37). O savo mokiniams pataria skirti laiko poilsiui: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite" (MA: 6, 31). Kitu kartu jis pataria nepaskęsti rūpesčiuose, bet pasitikėti Dievo apvaizda (plg. Lk 12, 22-31). Taip pat pateikia palyginimą apie dirvon pasėtą sėklą, kuri dygsta ir auga žemdirbiui ilsintis (plg. Mk 4, 27).

Sekmadieniai, šventės, jei gerai išnaudojamos, mums suteikia galimybę sustabdyti per daug neramų gyvenimo tempą ir išvaduoti nervų sistemą nuo įtampos, atkurti darnesnius santykius su žmonėmis ir su Dievu. Atostogose turėtume pamiršti laikrodį, televizorių, mobilų telefoną, savo svarbius darbus ir įsitikinti, jog pasaulis nesugrius ir be mūsų. Laiko praradimas poilsiaujant yra geriausias būdas jį atrasti. Prarastas laikas yra tas, kurį praleidžiame nekeldami esminių klausimų: kas esu? Ko noriu? Kur keliauju? Koks kelionės tikslas? Ir niekada nesusimąstome, kad yra Dievas ir mes egzistuojame Dieve.

Tikrasis kiekvieno žmogaus poilsis yra ir turi būti kažkas išliekančio, lyg uola prieš bangas. Tai nebūtinai susiję su veiklos nebuvimu, bet su gyvenimo džiaugsmu, kurio šaltinis Dievas. Jėzus, sutikęs prie Jokūbo šulinio, samarietei pasakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą" (Jn 4, 13-14).Taigi, kas keliauja atostogauti nesirūpindamas numalšinti sielos troškulį, tas grįš į namus dvasiškai pavargęs ir išsekęs. O kas ras laiko sutikti Dievą – tikrąją poilsio vietą, tas grįš pailsėjęs, atnaujintas, radęs vidinių jėgų, nes jo poilsis apėmė ir sielos gelmes. Amen.

B15EIL 06 APAŠTALAVIMAS

Jėzus išsirinko dvylika vyrų, kuriuos pavadino apaštalais. Trejus metus juos mokė ir po to išsiuntė skelbti Evangeliją. Jėzus taip pasielgė dėl to, kad apaštalai įprastų savarankiškai skelbti Kristaus tiesas, nes netrukus jie nebeteks savo Mokytojo.

Kodėl Jėzus siuntė apaštalus po du skelbti Evangeliją? Todėl, kad reikia dviejų žmonių paliudijant tiesą. Kristaus tiesa yra amžina ir ji turi būti skelbiama neklaidingai. Be to, dviese lengviau nugalėti kliūtis, pasitarti ir vienas kitą sustiprinti. Dviese lengviau apsisaugoti nuo blogio ir būti vienas antram tarsi angelu sargu.

Jėzus siuntė apaštalus skelbti Evangeliją, nes po neilgo laiko apaštalus turės pakeisti kiti žmonės – nauji apaštalai.

Visais amžiais Evangeliją privalo skelbti vyskupai ir jų pagalbininkai – kunigai. Tai jų svarbiausia pareiga. Visi tikintieji per krikštą ir sutvirtinimą gauna dalį kunigystės. Todėl ir jie privalo skelbti gerąją naujieną – Evangeliją.

Šv. Pranciškus susitiko brolį Leoną ir jam sako: ,,Pasakyk pamokslą“. Brolis Leonas atsako: ,,Ką aš nemokytas kalbėsiu?“ Prikalbintas sutiko. Šv. Pranciškus vedė Leoną pamokslauti. Abu ėjo ilgą kelią. Eidami kalbėjo rožinį. Susitiko verkiantį vaiką, jį nuramino ir pralinksmino, nušluostė ašaras ir palinkėjo Dievo palaimos. Vaikas pradėjo juoktis ir jiems dėkoti. Susitikę senutę ją paguodė, davė vilties ir dvasinės stiprybės senatvės negalėse. Pamatę dirbantį jam talkino ir kalbėjo apie darbą kaip Dievo palaimą. Pagaliau sugrįžo į vienuolyną. Brolis Leonas pasakė: ,,Man nereikėjo sakyti pamokslo“. Šv. Pranciškus tarė: ,,Mūsų pamokslas buvo ne girdimas, bet matomas“.

Kiekvienas tikintysis yra Kristaus mokinys ir apaštalas. Kiekvienas tėvas, motina savo pavyzdžiu turi skelbti Evangeliją, pirmiausia savo vaikams, vyresnieji – jaunesniems. Savaime aišku, matomasis pamokslas yra labiau vertingas už skelbiamą pamokslą. Kristus kalbėjo: ,,Be lazdos nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų, tik apsiauti kurpėmis, net nesusivilkti dviejų tunikų“(Mk 6,8).

Ką tai reiškia? Kaip suprasti tokį nurodymą? Ar tai taikoma tik apaštalams - kunigams? Ne. Kiekvieno tikinčiojo gyvenimas yra kelionė ir pasiuntinybė. Kristaus žodžiai liečia visus ir visur.

Bet ar mes kiekvienas galime taip gyventi ir skelbti Evangeliją? Turime namą, šeimą, o vietoj lazdos – automobilis. Kristus kalbėjo anais laikais. Dabar yra technikos amžius. Šiandieną reikia turėti ir žieminius, ir vasarinius drabužius, o taip pat apavą. Jaunimas mėgsta grožį, ar jį turime iš jų atimti? Ne. Taigi, svarstant Kristaus žodžius reikia pažinti ano laiko žmonių gyvenimą, apaštalų svajones. O apaštalai svajojo, kad Kristus – Mesijas sukurs Izraelio valstybę be okupantų romėnų ir jai vadovaus. Jie bus kaip ministrai. Bet Kristaus mintys, planai kitokie – svarbu būti žmogumi.

Antroji Kristaus Evangelijos mintis – turimas gėrybes reikia tinkamai panaudoti. Jėzus savo Evangelija nenorėjo visus žmones padaryti elgetomis, asketais. Svarbiausia nepririšti savo širdies prie žemiškų gėrybių. Mūsų širdis turi būti prie Dievo prisirišusi.

Važiuoja lengva mašina tėvas ir sūnus. Pakelėje randa paliktą, matyt sugedusią kitą mašiną. Tėvas sūnui ir sako: ,,Mūsų mašinos akumuliatorius senas. Pamainykime ant anos mašinos akumuliatoriaus.“ Akumuliatorius sumaino. To ne gana. Atsiranda noras ir daugiau detalių išmainyti. Pakeičia visus keturis ratus. Kristaus žodžiai ,,neimkite nieko kelionėje“ ano tėvo buvo užmiršti, nes pasireiškė jo savanaudiškumas, nesąžiningumas.

Sakydamas: Nieko neimkite išskyrus lazdą, Jėzus pabrėžė, kad būsite Dievo aprūpinti.

Vieną vasarą nebuvo lietaus ir viskas išdžiuvo taip, kaip dabar. Tada net upelis išdžiuvo. Pranašas Elijas, pamatęs našlę, nešančią malkų, paprašė jos: ,,Duok man vandens atsigerti“. Ji pažadėjo tuojau atnešti. Elijas dar paprašė: ,,Atnešk man pavalgyti duonos“. Moteriškė atsakė: ,,Aš neturiu duonos. Štai nešu malkų ir iškepsiu iš paskutinių miltų duonos. Pavalgysime su vaikais ir mirsime“ Elijas tarė: ,,Ir man dalį duok valgyti“. Moteriškė iškepė ir pirmiausia davė pranašui pavalgyti. Vėliau ji pavalgė su savo vaikais. Tada pranašui buvo pasakytas Viešpaties žodis: ,,Miltai nesibaigs ir aliejaus neprituks, ko ateis lietus ir vėl užderės“ . ( 1Kar 17).Taip našlei visą laiką užteko duonos pavalgyti

Kas turi meilę artimui ir dalinasi paskutiniu kąsneliu ir nebijo turėti mažiau, tas visada būna Dievo aprūpintas.

Evangelijoje dar pasakyta: Jėzus davė valdžią apaštalams, kad jie išvarytų piktasis dvasias. Kur yra meilė, pasiaukojimas, gailestingumas, ten nėra vietos blogiui, piktajai dvasiai. ,,Ten susitiks Gailestingumas ir Ištikimybė, pasibučiuos Taika ir Teisybė...“ visokių gėrybių duos Dievas, derlinga bus mūsų žemė“ (Ps 84,11.13). Amen.

B14EIL PERGALĖ SU KRISTUMI

Antrasis šv. Mišių skaitinys mums primena apaštalo šv. Pauliaus skundą apie kūne esantį dyglį, kuris priešinasi sielos gerovei ir laimei. Kas tas dyglys? Tai įgimtos, kūniškos, žemos pagundos, polinkiai, įvairios vilionės.

Kiekvieno žmogaus gyvenime yra daug įvairių trukdymų ir kliūčių, kurias mes, tikintieji, su Dievo pagalba, turime nugalėti. Dievo tarnai ir šventieji priešinosi šitai tamsai, kuri juos vargino. Už tiesą ir meilę Dievui, artimui Dievo tarnai kentėjo, aukosi ir net mirė kankiniais. Šv. Paulius sekė Kristumi ir savo pasiaukojimu davė pavyzdį Dievo tarnams.

Štai šv. Vincentas Fereri ispanas, domininkonas, misionierius buvo invalidas ir sunkios ligos prislėgtas. Nežiūrint į tai jis 21 metus keliavo ir kalbėjo Europos žmonėms.

Šv. Bernardas iš Sienos, italas, pranciškonas turėjo chronišką gerklės ligą. Jis prašė Dievo Motinos pagalbos ir pagijo.

Šv. Kunigas Jonas Vianey, kunigų globėjas buvo nuolat persekiojamas piktosios dvasios. Per ilgas valandas klausykloje jis labai pavargdavo, bet šėtonas neduodavo jam pailsėti. Stumdė jo lovą ir su pajuoka vadino “šaltų bulvių valgytoju”.

Šv. Matas, apaštalas ir evangelistas kalba apie Kristaus 40 dienų ir naktų pasninką. Alkanas ir gundomas Kristus šėtonui pasakė: ,,Žmogus gyvas ne viena duona”. Vėliau Dievo šventieji gerai atsiminė šiuos Jėzaus pasakytus žodžius ir jais vadovavosi.

Šv. Kotryna iš Sienos, Bažnyčios daktarė ir mistikė gavėnios metu valgė tik duoną su vandeniu. Panašiai elgėsi ir kiti. Mes taip nedarome, nes bijome nusilpti.

Evangelija pasakoja, kaip Kristus aplanko Nazaretą, kur ilgiau gyveno, turėjo giminių ir pažįstamų. Kristus nesistebėjo, kad tos vietos žmonės iš pavydo ir netikėjimo jam buvo nepalankūs. Pavydas atsirado tuose žmonėse, kurie žinojo apie Jėzaus žmogiškąjį gyvenimą. Bet pavydo apakinti jie negalvojo, kad Jėzus yra iš Dievo, laukiamas tautos Gelbėtojas, Mesijas. Visais laikais žmonių pavydas, aklumas ir puikybė apakina juos ir jų nuodėmės pasmerkia Kristų Dievą.

Kiekvienais metais liepos mėnesio pradžioje Amerikos gyventojai švenčia tautos šventę ir dėkoja Dievui už palaimą. Su nusižeminimu prašo Dievo pasigailėjimo už savo klaidas ir nuodėmes. Tai gražus paprotys. Ne visos tautos taip elgiasi. Kiti su pavydu kalba apie turtingus amerikiečius. Pavydo ir melo tėvas velnias sėja blogą sėklą, o bedievybė su melu ir pavydu kitus klaidina. Antikristas yra didis klaidintojas ir jam pavyksta įtikinti žmones. Paskiau juos veda ne į rojų, bet į savo vergiją.

Evangelistas šv. Lukas pasakoja apie Jėzaus kalbą Nazareto sinagogoje, kai priminė pranašą Izaiją, sakiusi, kad Jėzus skelbs žmonėms gerąją naujieną. Sinagogoje esantys žmonės galvojo, kad Kristus piktžodžiauja ir jį išvarė iš miesto, netgi norėjo nuo kalno nustumti žemyn. Bet Kristus sėkmingai pasišalino.

Dievo tarnai sulaukia priekaištų ir vargų, kai liepia visiems siekti nusižeminimo, gerumo, teisingumo ir dorybių. AMEN.

B14EIL SAVIEJI JO NEPRIĖMĖ

Kai Jėzus Kristus pradėjo savo viešą veiklą, tai net kelis kartus lankėsi savo miestelyje Nazarete, kur augo ir iki 30 metų amžiaus išgyveno. Jo atsilankymai į tėviškę kėlė žmonių didelį susidomėjimą. Du evangelistai: Matas ir Morkus apie Jėzaus atsilankymą Nazarete rašo labai trumpai. Jie pažymi, kad pradžioje gyventojai palankiai klausė Jėzaus žodžių, bet greitai nusivylė ir neteikė reikšmės jo žodžiams. Be to, per tris dešimtmečius gerai jį pažino ir jo giminaičiai čia gyveno. Nazarete Jėzus nepadarė ne vieno stebuklo.

Trečias evangelistas Lukas plačiau aprašo apie Jėzaus pasirodymą sinagogoje. Jėzui buvo paduota pranašo Izaijo knyga. ,,Jis rado vietą, kur parašyta: ,Viešpaties dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“(Lk 4,17-18). Perskaitęs šiuos žodžius Jėzus pasakė: ,,Šiandieną išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (21). Iš pradžių susirinkusieji klausėsi jo žodžių, o kai išgirdo, kad jis pranašo žodžius taiko sau, visi pasipiktino ir ,, išsivarė jį iš miesto“ (plg Lk 4,29). Kodėl jie taip pasielgė? Jie laukė kitokio Mesijo, kuris išvaduotų juos iš romėnų priespaudos. Išsipildė evangelisto Jono pranašiški žodžiai: ,,Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1,11). Ne tik Nazareto gyventojai, bet ir kiti jo tautiečiai netikėjo Jėzumi ir jį įdavė Pilotui, kad jį pasmerktų nukryžiuoti.

Per krikštą mes kiekvienas tapome savais Kristui ir Jo įsteigtai Bažnyčiai. Pirmoji Komunija, Sutvirtinimo sakramentas stiprino mūsų ryšį su Kristumi. Tai buvo atmintinos, šventos dienos. Dabar norisi klausti, kaip yra su mumis šiandieną? Ar tikėjimo šviesa neužgeso mumyse? Gal kai kam visai išblėso ir skubiai reikia vėl įkurti? Vėl klausimas, kas temdo arba visai užgesina tikėjimo malonę mumyse? Atsako evangelistas Jonas, nurodydamas didžiuosius pavojus, gręsiančius mūsų tikėjimui. ,,Tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2,16).

Apsidairykime ir pamatykime, kaip vieni žmonės neatsispiria kūno pagundoms, kiti atsiduoda savo geismams: neskaistumui, gobšumui, besaikiam norui girtauti, dar kiti apimti puikybės ir visada save rodo lyg būtų pasaulio centras.

Puikybė labiausiai užtemdo antgamtinę tikrovę. Išpuikęs žmogus į pirmą vietą įrašo save, o tik po to – Dievą ir kitus.

Žmogau, žmogau, argi tu esi toks tobulas, kad gali save iškelti aukščiau Dievo? Tik pasižiūrėk į savo sąžinę, kiek ten susikaupė įvairių blogybių. Gal geriau pagalvoki apie gerą, išpažintį, nuoširdžią atgailą ir tikrai pats sau nestatyki garbės paminklo.

Šv. Rašte parašyta: ,,Žmogaus puikybės pradžia yra nusisukimas nuo Viešpaties ir širdies nugręžimas nuo savo Kūrėjo“(Sir 10,12). Puikybės pėdsakai jau pasirodo vaikuose. Štai berniukas, toliau numetęs akmenuką, didžiuojasi ir pučiasi prieš savo bendraamžius. Puikybė pasireikšdavo net kai kurių šventųjų gyvenime. Apaštalas Petras Paskutinės vakarienės metu puikuodamasis pažadėjo Jėzui ištikimybę. Jis iškilmingai pareiškė: ,,Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu“ (Mt 26,33). Šiuose jo žodžiuose pasirodė didelė puikybė. O po kelių valandų tas pats Petras tris kartus išsigynė savo Viešpaties Jėzaus. ,,Aš nepažįstu šio žmogaus“.

Per visą Bažnyčios istoriją nepaprastai daug žalos padarė jos narių puikybė. Drąsiai galime tvirtinti, kad visų erezijų, atkritimų nuo Bažnyčios priežastimi buvo puikybė. Ir šiandieną puikybė atlieka griaunamąjį darbą. Ji daug žmonių atstumia nuo Bažnyčios ir nuo Dievo, nuo sakramentų ir maldos. Ne vienas, norėdamas pateisinti savo netikėjimą, pasako: nėra gerų pamokslininkų, kurie mane įtikintų ir tikėjimą man sustiprintų, nėra pasiaukojančių pavyzdžių, kurie padrąsintų ir paskatintų jais sekti...

Prieš kelis metus dažnai TV rengiamose programėlėse rodėsi kalbėtojas sovietiniais laikais nežinia už ką gavęs profesoriaus titulą. Vieną kartą jis iškilmingai pareiškė: ,,Mano akivaizdoje Bažnyčia Lietuvoje įgautų aukštesnį reitingą ir pateisintų savo egzistavimą, jei kiekvienoje parapijoje įrengtų valgyklą ir alkstančius maitintų, užsiimtų labdara ir mūsų miesteliuose, kaimuose nebebūtų stokojančių...“ Tas profesorius kalbėjo lyg girtas ar iš kosmoso nukritęs. Jis nenurodė iš kokių šaltinių parapijos galėtų įrengti valgyklas ir nemokamai alkstančius maitinti arba iš kokių fondų galėtų dalinti labdarą? Norėjosi tą profesorių paklausti, kiek tamstelė paaukojai tai religinei bendruomenei, kurios teritorijoje gyveni? Yra pastebėta, kad tie, kurie daug reikalauja iš kitų, patys nieko neduoda.

Ką mes tikintieji padarėme, kad Bažnyčioje labiau išryškėtų Jėzaus gerumo, gailestingumo paveikslas?

Iš tikrųjų, mes nesame Bažnyčia. Liūdna, kad daugelis tikinčiųjų nenori matyti Dievo geradarybių ir neparodo jam dėkingumo. Todėl neteikia jam deramos pagarbos, o per daug rūpinasi savo garbe ir kišene. Pranašas Izaijas perspėjo puikuolius: ,,Vargas tiems, kurie savo akyse yra išmintingi, kurie, savo pačių manymu, gudrūs“(Iz 5,21).

Prisimena gražus pasakojimas, kuris parodo, kad Bažnyčia iš tikrųjų esame mes. Kinietis berniukas ateina prie bažnyčios, kurią uždarė valdžia, o sargybinis sako: „Eik namo. Tavo bažnyčia uždaryta“. Berniukas nustebęs atsako: „Kaip tai? Juk Bažnyčia – tai aš“.

Ar įmanoma pagydyti žmones iš puikybės? Kokie vaistai tam tinka? Pagrindinis vaistas – nusižeminimas. Nusižeminti – tai save pažinti ir tinkamai įvertinti. Kas gerai save pažįsta, tas supranta nusižeminimo prasmę ir vertę.

Mus pasiekė iš senovės laikų posakis: ,,Žmogau, pažink pats save“. Šv. Bernardas pateikia nusižeminimo dorybės apibrėžimą: tai dorybė, kurios dėka gerai save pažinęs žmogus save laiko menku. Žmogau, kuo tu didžiuojiesi? Neužmišk, kad esi dulkė ir į dulkes pavirsi.

Mums pavyzdžiu yra šv. Augustinas, kuris savo gyvenime iki atsivertimo, siekęs garbės, pripažinimo, tik suradęs Dievą suprato, kad tik Viešpats vertas šlovinimo. Jis pasakė atmintinus žodžius: ,,Nori pastatyti didelius dorybių rūmus, galvok apie gilius pamatus“. Kas tie gilūs pamatai? Tai nusižeminimas.

Antras pavyzdys mums tai Kafarnaumo protingas šimtininkas, kuris žydams pastatė sinagogą ir tuo nesididžiavo. Kai kreipėsi į Jėzų, prašydamas pagydyti sergantį tarną, jis nuolankiai pasakė: ,,Viešpatie, neesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks“(Mt 8,8). Jei savo elgesį mes palygintume su ano šimtininko doru elgesiu, tai pamatytume, kad mes labai dažnai savo gyvenimo veiksmais pasakome: ,,Viešpatie, tu nevertas, kad tave tikėčiau, lankyčiau, priimčiau ir garbinčiau. Viešpatie, nors aš girdžiu tavo dažną kvietimą, bet turiu svarbesnių reikalų ir rūpesčių. Viešpatie, aš nešvęsiu šventų dienų taip, kaip dera katalikui“.

Šios dienos Evangelijos aprašytas įvykis baigėsi tuo, kad Nazareto gyventojai Jėzų išvijo iš savo miesto (plg. Lk 4,29). Ar mes, Lietuvos katalikai nesame panašūs į anuos Nazareto gyventojus? Juk ne kartą ir mes vejame Dievą iš savo kasdieninio gyvenimo, iš šventadienių ir sekmadienių, o į jo vietą pasikviečiame tai, kas nuodėminga ir suteršia mūsų sielą, sąžinę, visą gyvenimą.

Yra pasakyta, kad vartai į rojų yra siauri ir žemi. Kas nori pro juos praeiti, privalo nusilenkti, nusižeminti. Ar mes nebijome to padaryti? Su džiaugsmu lenkimės mus mylinčiam, mūsų laimės trokštančiam Kūrėjui Dievui, Atpirkėjui Jėzui Kristui ir šventintojai Šventajai Dvasiai. Ir dažnai melskimės, kad geriau pažintume savo menkumą ir Dievo didybę, kad išmoktume dėkingumo ir drauge su visais Dievą mylinčiais jam giedotume garbės himną čia ir amžinybėje. Amen.

B13 eil. 12 metu

Evangelijos tekste – du Jėzaus stebuklai, neatskiriamai supinti tarp savęs. Nešdami Apreiškimo žinią, jie vienas kitą papildo. Matome dvi moteris: vieną – dar vaiką, savo gyvenimo pradžioje, kitą – sekinančių ir ilgų kančių pabaigoje. Nei viena, nei kita nebegali būti žmonių išgelbėta. Bet tiek viena, tiek ir kita bus išgelbėtos Jėzaus galia ir žmonių tikėjimo: moteris – savo tikėjimo, mergaitė – savo tėvo tikėjimo. Jėzus, prikeldamas mergaitę, paima ją už rankos, o kraujoplūdžiu serganti moteris pagyja paliesdama Jėzaus apsiaustą. Tačiau šių prisilietimų nemato gausinga minia: moters atveju minia dalyvauja išgydyme, bet nieko nepastebi, lyg jos ir nebūtų šiame įvykyje; mergaitės atveju minia, besijuokianti iš Jėzaus, paliekama lauke, anapus įvykio. Atkreipkime dėmesį, mergaitė yra dvylikmetė, o moterį kraujoplūdis vargina jau dvylika metų. Vadinasi, moteris susirgo tada, kai gimė mergaitė. Tad šis skaičius nėra tik atsitiktinis. Jis yra gana svarbus simbolis, nes turi ryšį su tuo, kas išsipildo. Prisiminkime, kad Jėzus ištaria savo pirmąją pranašystę būdamas dvylikos metų (Lk 2, 42. 49). Jis išsirenka dvylika apaštalų, nes atėjo laikas (Mk 3, 14). Tą patį – laiko pilnatvę – reiškia ir dvylika pilnų pintinių maisto, kurio atliko, kai Jėzus stebuklingai pamaitino savo mokinius (Mk 6, 43). O laikų pabaigą simbolizuoja dvylika dangiškosios Jeruzalės vartų (Apr 21, 12–21) ir Apreiškimo moteris su dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos (Apr 12, 1). Ir pagaliau Jėzaus sako, jog diena turi dvylika valandų (Jn 11, 9). Vadinasi, šie du stebuklai yra ne tik paprasčiausi gailestingumo gestai, bet juose slypį apreiškimas. Mergaitė yra žmonija, laikų pradžioje nusigręžusi nuo Dievo: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“ (Pr 3, 12). Bet pagaliau moteris, žmonija nusidėjėlė, savo sekinančios kančios pabaigoje sulaukia laikų pilnatvės atėjimo, Dievo žodžio Įsikūnijimo, ir, galėdama jį paliesti, yra išgydoma iš savo negalios. Žmonės supranta, kad jie nieko jai negali padėti, ir tai pripažįsta: „Ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: ‘Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!‘“ (Mk 5, 35). Mirties akivaizdoje žmogiškas bejėgiškumas yra totalus. Tačiau „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Išvaduodamas žmoniją iš nuopuolio ir mirties, Viešpats nieko neprašo, tik dviejų dalykų – drąsos ir tikėjimo: „Nenusigąsk, vien tik tikėk!“ (Mk 5, 36).

B 12 eil DIEVO RANKOSE

Evangelisto Morkaus aprašymas apie laivelį, ištiktą audros, mums primena Bažnyčią, kurią dažnai vadiname Petro laivu. Ir giesmėje giedame: ,,Petro laivas plauks kaip plaukęs ten, kur Kristus iria jį, ...šioj kelionėje nežūva Petro laivo įgula...“

Pirmus tris šimtus metų jauną Kristaus Bažnyčią norėjo sunaikinti galinga Romos imperija. Ji žudė Kristaus išpažinėjus ir apaštalus. Bet jų neišgąsdino net žiauriausi persekiojimai, žudynės, nes jie stipriai tikėjo Viešpaties Jėzaus žodžiais: ,,Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.(Mt 28,20).

Praėjusių pasaulinių karų paliesta Bažnyčia ir šiandieną vis tiek plaukia. Kai žmonės nusivilia savo išrinktaisiais jie vėl žvelgia į Bažnyčią, kuri priespaudos metais nepalūžo, nors patyrė labai daug išbandymų ir skaudžių pergyvenimų.

Ne vienas tikintysis klausia, kodėl Dievas leido savo Bažnyčiai patirti žiaurius persekiojimų ne tik pirmaisiais amžiais, bet ir vėliau. Pirmus 300 metų liejosi krikščionių kraujas, o vėliau kartojosi jos persekiojimai ir nauji sunkumai.

Štai XI amžiuje Bažnyčia suskaldoma didžiosios Rytų schizmos. XVI amžiuje vėl skaudus skilimas. XX amžiuje Kristaus Bažnyčiai grasino pasaulio šmėkla – bolševikinis komunizmas. Geležine uždanga uždaryti žmonės buvo dusinami valstybinio ateizmo. Bažnyčiai ištikimieji buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis. Jie negalėjo dirbti geriau apmokamų darbų. Sunkiausiais priespaudos metais Lietuvoje buvo tik vienas vyskupas, vienintelė kunigų seminarija, kurioje valdžia leido mokytis tik 25 klierikams.

Ar kiekvieno mūsų gyvenimas negalima palyginti su kelione mažu laiveliu? Dažnai mums pasirodo, kad atėjo paskutinė gyvenimo valanda. Mes tokie silpni ir priklausomi nuo įvairių aplinkybių. Tada Viešpats Jėzus mus kviečia pasitikėti Dievo Apvaizda.

Savo metu naciai masiškai žudė izraelitų tautos žmones. Ne vienas tuomet klausė: ,,Viešpatie, kam leidi piktavaliams taip žiauriai elgtis? Ar tu negirdi, kaip jie meldžiasi už save ir savo vaikus?“

Savo laiku TV rodė degančius Niujorko dangoraižius, cunamio aukas, tornadus, potvynius, žemės drebėjimus su baisiausiais padariniais. Ne vienas tada ir vėliau klausė: ,,Viešpatie, kam visa tai leidi ir baugini žmones?“

Blogio problemos mes neišspręsime, jei į pasaulį ir jo įvykius žvelgsime vien savo proto akimis. Sužinojus apie Jėzaus kančią ir mirtį mūsų žvilgsnis praplečiamas, o evangelistas šv. Jonas mums duoda atsakymą: ,,Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“(Jn 3,16).

Jėzaus kentėjimai, nukryžiavimas, mirtis ir prisikėlimas rodo, kad kūno gyvybės praradimas nėra didžiausias blogis. Todėl kiekvienas kryžius teprimena mums Jėzaus iš numirusiųjų prisikėlimą ir į dangų įžengimą. Taigi, Kristaus atėjimas į šį pasaulį neapsaugojo mūsų nuo nuodėmės, piktos valios žmonių daromų blogybių. Jėzus Kristus, skelbdamas dievišką mokslą, taip pat nepasakė: ,,Aš jus išlaisvinsiu iš visų kančių ir jūsų nevargins nei troškulys, nei badas, nei pavojai, nei piktų žmonių žiaurumai...“ To jis nepažadėjo. Bet jis pažadėjo būti su mumis, kai mums bus sunku, kai aplankys mus liga, nesėkmė, neviltis... Jis net pakvietė: ,,Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu“( Mt 11,28).

Ar mes nesuprantame, kad už savo kaltes, nuodėmes reikia pakentėti ir Dievui atsiteisti?

Prisiminkime Senojo Testamento Juozapo istoriją. Broliai iš pavydo jį pardavė egiptiečiams. Jaunuoliui buvo didelis smūgis, kai pateko į vergiją. Iš kur jam laukti pagalbos? Brolių neprisišauksi, jie pardavė jį svetimtaučiams, o šie jį laikė tik preke. Vėliau paaiškėjo, kad ta Juozapo nesėkmė buvo reikalinga. Jis tapo žymiu Egipto asmeniu, faraono turtų valdytoju. Kai susitiko su savo broliais, jiems pasakė: ,,Aš esu jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte į Egiptą... dabar nesikankinkite, sau nepriekaištaukite, kad mane pardavėte... ne jūs mane čia atvedėte, bet Dievas. Jis padarė mane Egipto krašto valdovu“ (Per 45,4-8).

Šv. Augustinas, aiškindamas blogio problemą, panaudoja palyginimą apie gražų kilimą. Kai žiūrime į antrą kilimo pusę, tai nematome jo grožio, o vien margų siūlų ir spalvų maišalynė. Kai pažvelgiame į kilimą iš gerosios pusės, pamatome visą jo grožį, raštus, suderintus ornamentus.

Ar ne toks yra mūsų gyvenimas? Mes kiekvienas matome tik jo blogąją dalį. Tikėkime, kad Visagalis Dievas, parodys mums visą gyvenimo grožį, kai amžinybėje pasakys: ,,Įeik į savo Viešpaties garbę, džiaugsmą ir ramybę“. Amen.

B 12 eil DIEVO RANKOSE

Ar mes nesuprantame, kad už savo kaltes, nuodėmes reikia pakentėti ir Dievui atsiteisti?

B 12 eil DIEVO RANKOSE

Kaip anuomet apaštalai su Kristumi išplaukė į Genezareto ežerą, kuris dėl savo didumo buvo vadinamas jūra, taip Bažnyčia, gavusi Šventąją Dvasią, pradėjo savo dievišką misiją pagoniškame pasaulyje. Jau antras tūkstantis metų ji plaukia per gyvenimo jūrą, vadovaujama Petro įpėdinių – Popiežių.

Pirmus tris šimtus metų jauną Kristaus Bažnyčią norėjo sunaikinti galinga Romos imperija. Ji žudė Kristaus išpažinėjus ir apaštalus. Bet jų neišgąsdino net žiauriausi persekiojimai, žudynės, nes jie stipriai tikėjo Viešpaties Jėzaus žodžiais: ,,Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.(Mt 28,20).

Praėjusių pasaulinių karų paliesta Bažnyčia ir šiandieną vis tiek plaukia. Kai žmonės nusivilia savo išrinktaisiais jie vėl žvelgia į Bažnyčią, kuri priespaudos metais nepalūžo, nors patyrė labai daug išbandymų ir skaudžių pergyvenimų.

Ne vienas tikintysis klausia, kodėl Dievas leido savo Bažnyčiai patirti žiaurius persekiojimų ne tik pirmaisiais amžiais, bet ir vėliau. Pirmus 300 metų liejosi krikščionių kraujas, o vėliau kartojosi jos persekiojimai ir nauji sunkumai.

Štai XI amžiuje Bažnyčia suskaldoma didžiosios Rytų schizmos. XVI amžiuje vėl skaudus skilimas. XX amžiuje Kristaus Bažnyčiai grasino pasaulio šmėkla – bolševikinis komunizmas. Geležine uždanga uždaryti žmonės buvo dusinami valstybinio ateizmo. Bažnyčiai ištikimieji buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis. Jie negalėjo dirbti geriau apmokamų darbų. Sunkiausiais priespaudos metais Lietuvoje buvo tik vienas vyskupas, vienintelė kunigų seminarija, kurioje valdžia leido mokytis tik 25 klierikams.

Ar kiekvieno mūsų gyvenimas negalima palyginti su kelione mažu laiveliu? Dažnai mums pasirodo, kad atėjo paskutinė gyvenimo valanda. Mes tokie silpni ir priklausomi nuo įvairių aplinkybių. Tada Viešpats Jėzus mus kviečia pasitikėti Dievo Apvaizda.

Savo metu naciai masiškai žudė izraelitų tautos žmones. Ne vienas tuomet klausė: ,,Viešpatie, kam leidi piktavaliams taip žiauriai elgtis? Ar tu negirdi, kaip jie meldžiasi už save ir savo vaikus?“

Savo laiku TV rodė degančius Niujorko dangoraižius, cunamio aukas, tornadus, potvynius, žemės drebėjimus su baisiausiais padariniais. Ne vienas tada ir vėliau klausė: ,,Viešpatie, kam visa tai leidi ir baugini žmones?“

Blogio problemos mes neišspręsime, jei į pasaulį ir jo įvykius žvelgsime vien savo proto akimis. Sužinojus apie Jėzaus kančią ir mirtį mūsų žvilgsnis praplečiamas, o evangelistas šv. Jonas mums duoda atsakymą: ,,Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“(Jn 3,16).

Jėzaus kentėjimai, nukryžiavimas, mirtis ir prisikėlimas rodo, kad kūno gyvybės praradimas nėra didžiausias blogis. Todėl kiekvienas kryžius teprimena mums Jėzaus iš numirusiųjų prisikėlimą ir į dangų įžengimą. Taigi, Kristaus atėjimas į šį pasaulį neapsaugojo mūsų nuo nuodėmės, piktos valios žmonių daromų blogybių. Jėzus Kristus, skelbdamas dievišką mokslą, taip pat nepasakė: ,,Aš jus išlaisvinsiu iš visų kančių ir jūsų nevargins nei troškulys, nei badas, nei pavojai, nei piktų žmonių žiaurumai...“ To jis nepažadėjo. Bet jis pažadėjo būti su mumis, kai mums bus sunku, kai aplankys mus liga, nesėkmė, neviltis... Jis net pakvietė: ,,Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu“( Mt 11,28).

Ar mes nesuprantame, kad už savo kaltes, nuodėmes reikia pakentėti ir Dievui atsiteisti?

Prisiminkime Senojo Testamento Juozapo istoriją. Broliai iš pavydo jį pardavė egiptiečiams. Jaunuoliui buvo didelis smūgis, kai pateko į vergiją. Iš kur jam laukti pagalbos? Brolių neprisišauksi, jie pardavė jį svetimtaučiams, o šie jį laikė tik preke. Vėliau paaiškėjo, kad ta Juozapo nesėkmė buvo reikalinga. Jis tapo žymiu Egipto asmeniu, faraono turtų valdytoju. Kai susitiko su savo broliais, jiems pasakė: ,,Aš esu jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte į Egiptą... dabar nesikankinkite, sau nepriekaištaukite, kad mane pardavėte... ne jūs mane čia atvedėte, bet Dievas. Jis padarė mane Egipto krašto valdovu“ (Per 45,4-8).

Šv. Augustinas, aiškindamas blogio problemą, panaudoja palyginimą apie gražų kilimą. Kai žiūrime į antrą kilimo pusę, tai nematome jo grožio, o vien margų siūlų ir spalvų maišalynė. Kai pažvelgiame į kilimą iš gerosios pusės, pamatome visą jo grožį, raštus, suderintus ornamentus.

Ar ne toks yra mūsų gyvenimas? Mes kiekvienas matome tik jo blogąją dalį. Tikėkime, kad Visagalis Dievas, parodys mums visą gyvenimo grožį, kai amžinybėje pasakys: ,,Įeik į savo Viešpaties garbę, džiaugsmą ir ramybę“. Amen.

ŠVČ.JĖZAUS ŠIRDIES ŠVENTĖJE

Švč. Jėzaus Širdies garbinimas Lietuvoje buvo labai populiarus birželio mėnesį ir pirmais mėnesių penktadieniais. Net 20 bažnyčių pastatyta Švč. Jėzaus Širdies titulu. Sovietiniai laikai sumažino lietuvių pamaldumą į švč. Jėzaus Širdį. Jei gegužės mėnesį kai kuriuose kaimuose dar būna gegužinės pamaldos, tai birželio mėnesį taip nėra. Gal tik atskiros šeimos pasipuošia Jėzaus Širdies paveikslą ir kasdieną sukalba litaniją, pasiaukojimo arba atsiteisimo aktą.

Dabar noriu priminti paties Jėzaus Kristaus pažadą, duotą vienuolei Marijai Margaritai Aliakok: ,,Aš laiminsiu tuos namus, kuriuose mano Širdies paveikslas bus garbinamas. Aš gausiai laiminsiu visus jų darbus. Aš duosiu ramybę jų šeimoms. Aš juos raminsiu visuose jų nuliūdimuose ir nelaimėse…”

Vyresnio amžiaus tikintieji savo namuose garbingoje vietoje turi švč. Jėzaus Širdies ir Nekalčiausios Marijos Širdies pašventintus paveikslus. Tai labai girtina. Kur kas prasmingiau religiniai paveikslai, negu kačiukų ir šuniukų išsiuvinėti atvaizdai ant sienos kilimo.

Pirmą kartą Lietuva buvo paaukota švč. Jėzaus Širdžiai 1934 m. liepos 1 d., per pirmąjį tautinį Eucharistinį kongresą. Dalyvaujant valstybės prezidentui, vyriausybei Lietuvos vyskupai, suklupę prieš švč. Sakramentą, paaukojo mūsų tėvynę dieviškai Jėzaus Širdžiai ir visus mūsų tautos troškimus:

,,Švč. Jėzaus Širdie, saugok ir globok mūsų tautos laisvę ir nepriklausomybę. Savo šventosios Dvasios malonėmis stiprink mūsų dvasios vadus, mūsų vyriausybę, mūsų kariuomenę ir visus tautos darbuotojus. Suburk visus mūsų tautos vaikus į vienybę, surink svetur išblaškytus mūsų sūnus ir dukras, ir sujunk su mumis tėvynės meilės ryšiais.

Geriausioji Jėzaus Širdie, kuri verkei žiūrėdama į savo išrinktosios tautos nelaimes, priimk ilgus ir sunkius mūsų tautos iškentėtus skausmus ir neleisk daugiau mūsų priešams viešpatauti brangioje mūsų Tėvynėje.”

Kaip žinome, po kelių metų įvyko mūsų Tėvynės okupavimas ir prijungimas prie Sovietų Sąjungos. Prasidėjo trėmimai į Sibirą: per pirmąjį tremtį birželio 14d. buvo ištremta apie 14 000 geriausių lietuvių, po to sekė kunigų seminarijų, vienuolynų uždarymai, klebonijų nusavinimai ir kunigų įkalinimai. Pasiaukojimo aktas, pasirašytas Kauno arkivyskupo metropolito Skvirecko turėjo būti patalpintas tautos nepriklausomybės šventovėje – Prisikėlimo bažnyčioje, Jėzaus Širdies altoriuje, bet nebaigtą statyti bažnyčią sovietai konfiskavo ir padarė radijo gamyklą.

Su švč. Jėzaus Širdies garbinimu yra neatskiriama praktika pirmųjų devynių mėnesių išpažintis ir šv. Komunija permaldavimo intencija. Jėzus Kristus minėtai vienuolei pažadėjo, kas pirmus mėnesio 9 penktadienius atliks išpažintį ir priims šv. Komuniją, to mirtis bus palaiminta, nes jis priims sakramentus ir mirs pašvenčiamoje malonėje.

Mūsų tautiečiai katalikai, ypač vyresnio amžiaus žmonės stengėsi pasinaudoti Jėzaus pažadėta privilegija – lankydavo pirmuosius mėnesių penktadienius. Prieš keliolika metų mūsų parapijoje į pirmojo penktadienio pamaldas atsilankydavo virš 40.

Kai dirbau Zarasuose, tai dažnai tekdavo važiuoti į Dūkštą patalkėti klebonui net iš vakaro ir patį pirmąjį penktadienį, nes išpažinčių būdavo virš 300 ir daugumas jauni.

Sovietmečiu būdavo draudžiama kunigams katekizuoti vaikus. Šiandieną to draudimo vaisiai jau aiškūs. Kaip koks rūkas dengia žmonių sąmonę ir protą nepaprastai silpnas tikėjimo tiesų pažinimas ir nenoras gyventi pagal jas. Dėl to daug išsiskyrusių šeimų, daug našlaičių vaikų, o tūkstančiams jų neleidžiama gimti. Girtavimas, narkomanija irgi yra to pasėka.

Dabar katekizacija neuždrausta, tikybos pamokos vyksta mokyklose, nepersekiojami moksleiviai gali dalyvauti bažnyčios chore, procesijoje ir patarnauti šv. Mišioms. Bet taip nėra, nes tėvų silpnas tikėjimas, sekmadienių nešventimas persiduoda jų vaikams. Todėl tik ruošiantis pirmajai išpažinčiai, šv. Komunijai vaikų būreliai pasirodo bažnyčioje, o prileisti prie sakramentų – jie dingsta, nes jiems vieniems sunku atlikti šią pareigą, kai tėvai būna nusiteikę priešingai arba yra abejingi.

Bažnyčios nuostata yra tokia, kad tik gerai pasiruošę vaikai priima šv. Komuniją. Tauragnų parapijoje pirmus metus vaikai eina tik išpažinties, o antrais metais pakartoja katekizmą, nes ką praeitais metais mokėsi gal jau primiršo ir tik gerai pasiruošę priima švč. Sakramentą. Taip pasiruošusių vaikų pirmoji Komunijos iškilmė yra parapijos, šeimos ir paties vaiko šventė. Ne tik vaikams, jų tėveliams, bet visiems iškilmių dalyviams yra galimybė tose pamaldose gauti visuotinus atlaidus.

Paveskime kiekvienas savo širdį ir savo šeimą Dieviškai Jėzaus Širdžiai, jos globai ir visados būkime geros valios. Tada jau šioje žemėje pajusime tikrą laimę, paguodą ir džiaugsmą, ko pasaulis nesugeba žmogui duoti. Amen.

B 6 eil. RAUPSUOTASIS

Iš Evangelijos girdėjome apie raupsuotą vyrą. Raupsai yra sunki, lėta, užkrečiama liga. Raupsai daugiausiai yra paplitę Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje.

Kristaus laikais sergantieji rausais buvo laikomi nešvariais. Jie negalėjo bendrauti su sveikaisiais, buvo atskirti nuo bendruomenės gyvenimo ir jų neįsileisdavo į miestus. Kai artėdavo prie žmonių, jie privalėjo šaukti: ,,Esu nešvarus“. Gailestingieji jiems kaip šunyčiams numesdavo išmaldą.

Morkaus Evangelijoje minėtas pasakojimas apie raupsuotąjį yra ne vien pagydymas. Ano meto krikščionys jame įžvelgė gilią simbolinę prasmę. Jiems raupsuotojo kūno išgydymas gyvai priminė nusidėjėlio dvasios išgydymą. Ir Bažnyčią jie vertino kaip išgelbėtųjų bendriją. Apaštalas šv. Paulius sako, kad Kristus apvalydamas Bažnyčią pašventino ją.

Šių laikų žmonės žvelgia į Bažnyčią su kažkokiu nepasitikėjimu. Jiems atrodo, kad Bažnyčia iš jų kažką atima, visada varžo laisvę, pavydi džiaugsmo... Jie su pasitenkinimu skaičiuoja kunigų nuodėmes, kad galėtų lengviau save pateisinti. Todėl per padidinamus stiklus tik kituose mato blogį, įvairius nusikaltimus...

Ką galime pasakyti apie Bažnyčios narių nuodėmes? Ar jos nenustelbia Bažnyčios šventumo? Nuodėmingi Bažnyčios nariai nemažina jos orumo, nes šventumas žemėje niekada nėra atbaigtas. Kiekvienas save paklauskime, kaip pasijusčiau tokioje Bažnyčioje, kur šventumas pilnai jau būtų įgyvendintas ? Ar galėčiau bendrauti su tais nariais, kurie jau nebeturi jokių žmogiškų silpnybių? Ar sugebėčiau atlikti savo išpažintį tokiam kunigui, kuris dar nėra patyręs nuodėmės kartumo?

Gražų pamokymą mums duoda Jėzus Kristus savo palyginime apie kviečius ir rauges. Dėkokime Viešpačiui už pamokymą šiuo vaizdingu palyginimu. Štai tarnai tarp kviečių pamatė rauges ir savo šeimininkui pasisiūlė: ,,Jei nori, mes eisime ir jas išrausime“. Ką pasakė šeimininkas? ,,Ravėdami rauges tarp kviečių, jūs galite išrauti ir kviečius. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ,,Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną“(plg. 13,24-30).

Jei Dievas būtų skubiai nubaudęs nusidėjusius, tai Bažnyčia iš savo kalendorių turėtų išbraukti daug šventųjų vardų. Dėkokime Viešpačiui už jo kantrybę ir nuolatinį gydymą mūsų sužalotų sielų. Kas gali pasakyti, koks skaičius nusidėjėlių maldavo: ,,Viešpatie, jei nori, gali padaryti mane švarų“? Reikia pasakyti, kad Viešpats išgirdo kiekvieną maldaujantį pasigailėjimo. Net prikaltas ant kryžiaus Jis girdėjo nusidėjėlio, piktadario maldavimą ir jam tarė: ,,Dar šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,43).

Mes, europiečiai nepažįstame baisios raupsų ligos. Bet mums nesvetimos kitos blogybės: vagystės, plėšimai, nesąžiningumas, svetimavimas, paleistuvystės, narkomanija, girtuoklystė. Vis tai įveikti nepadeda nei švietimas, nei policija, nei kitokios programos. Šių dvasinių ligų šiandieną nemažėja, bet gausėja. Kas galėtų jas pagydyti?

Italijoje, Netunno vietovėje, dvi šeimos nuomojo nedidelį ūkį. Tai neturtinga našlė Goretti su šešiais vaikais ir našlys Serenelli su sūnumi Aleksandru. Gorečių šeimoje pagrindinė darbininkė buvo keturiolikmetė Marija. Serenelli šeimos tėvas dažnai išgėrinėjo, jo sūnus Aleksandras augo be priežiūros. Jaunuolis norėjo Mariją palenkti nedorai draugystei. Kai jo žodžiai mergaitės nepaveikė, jis panoro su jėga pavergti Mariją. Vieną kartą Marijai pavyko pasipriešinti. Ji prašė savo motiną, kad nepaliktų jos vienos, nes bijojo kaimyno Aleksandro. Motina nesuprato pavojaus. 1902 m. birželio 5 d., popietę Marija buvo viena. Netikėtai pasirodęs Aleksandras užčiaupė mergaitei burną ir tempė į savo kambarį. Mergaitei ginantis Aleksandras pačiupo peilį ir smogė Marijai į krūtinę. Po to sekė kiti smūgiai. Iš viso jis padarė 14 smūgių. Kaimynai pajuto, kad vyksta kažkas negero ir atskubėjo į pagalbą. Mariją skubiai nugabeno į artimiausią ligoninę. Ji išgyveno vieną parą. Prieš mirtį ji kartojo Jėzaus ir Marijos vardus. Kai paklausė, ar atleidžia savo žudikui Aleksandrui, ji atsakė: ,,Taip, aš atleidžiu jam. Danguje aš melsiu jam atsivertimo malonės. Dėl Jėzaus, kuris atleido atgailaujančiam nusikaltėliui, noriu turėti jį danguje arti savęs“. Marijos laidotuvėse dalyvavo tūkstantinės žmonių minios, ypač daug jaunimo. Aleksandras greitai buvo suimtas ir nuteistas 30 m. kalėti. Keletą metų jis nerodė atgailos ženklų. Kai vieną naktį sapne jam pasirodė nužudytoji Marija, kuri skynė gėles ir tiesė jam, Aleksandras pasikeitė. Prieš laiką paleistas iš kalėjimo pirmiausiai skubėjo pas Marijos motiną ir paprašė atleidimo. Motina Asunta ramiai atsakė: ,,Jei Dievas tau atleido, kaip aš galėčiau neatleisti?“ Tais pačiais metais, per Kalėdas Marijos motina ir Aleksandras klūpojo toje pačioje bažnyčioje ir priėmė šv. Komuniją. Šiandieną Marija Goretti yra Bažnyčios šventoji, o Aleksandro sielos išgydymas yra gera pamoka visiems apie Dievo gailestingumą. Aleksandras buvo kaip raupsuotasis, kurį Viešpats išgydė.

Savo galią gydyti sielų raupsus Kristus paliko savo įsteigtoje Bažnyčioje, apaštalams sakydamas: ,,Imkite šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ ( Jn 20, 22-23).

Sekmadieniais, atlaiduose, rekolekcijose jūs matote kunigus klausyklose. Nepamirškite, kokią jie nuostabią galią gavo per kunigystės šventimus. Žinokite, kad kunigo, vyskupo ištarti išrišimo žodžiai gydo visas sielos žaizdas, kai norime, atsiveriame, išpažįstame ir atgailaujame. Amen.

B 6 eil. Kūno ir sielos raupsai

Evangelijoje šv. Morkus pasakoja apie raupsuotąjį, kuris, tikėdamas Kristaus dieviška galia, prašė jį pagydyti. ,,Jei nori, gali mane padaryti švarų”. Jėzus Kristus, jį pagydęs iš raupsų ligos, norėjo, kad apie tai nebūtų kalbama, nes vengė stebukladario garso. Liepė pasirodyti kunigui ir už pasveikimą paaukoti Mozės įsakytą atnašą.

Kitas evangelistas šv. Lukas aprašo daug liūdnesnį atsitikimą. Jėzui keliaujant į Jeruzalę jį pasitiko 10 raupsuotų vyrų, kurie garsiai šaukė: ,,Jėzau Mokytojau, pasigailėk mūsų”. Kristus jiems pasakė: ,,Eikite pasirodykite kunigams”. Jie beeidami pasveiko. Vienas iš jų sugrįžo atgal padėkoti Jėzui, kad pagydė iš baisios raupsų ligos, kuri, paprastai, nepagydoma ir susirgusį atskiria nuo visuomenės. Tuo metu susirgusį nepagydoma liga – raupsais atskirdavo nuo sveikųjų, išveždavo į kokią nors salą, kur būdavo daugiau to likimo ištiktų žmonių. Jie ten baigdavo savo sunkų gyvenimą.

Kitaip yra dabar, kai demokratijos, žmogaus teisių vardan net AIDS sergantieji yra užslaptinami, kad jie netrukdomai galėtų apkrėsti dešimtis ir šimtus sveikų, nekaltų žmonių.

Kai pas Jėzų atėjo tas vienas padėkoti už pagydymą, išgirdo klausimą: ,,Argi ne dešimtis išgijo? Kur dar devyni?

Žmonių nedėkingumas visais laikais ir taip pat šiandieną kelia tą patį klausimą: kur dar devyni? Kur kiti tikintieji, kurių nėra sekmadienio pamaldose? Gal ir čia yra tas pats? Tik vienas iš dešimties ateina.

Dėkingumas yra gero žmogaus savybė. Savimeiliai žmonės neturi dėkingumo jausmo. Jie moka tik imti, naudotis kitų patarnavimais, nuoširdumu. Dar gali mokėti gražiai pakalbėti, bet dėkingumas tai ne jų charakteriui ir būdui.

Kiekvienas save paklauskime, kokioje padėtyje esame mes? Kokiai grupei: dėkingų ar nedėkingų priklausome?

Būti dėkingais mes pirmiausia privalome savo tėvams už auginimą, nemigo naktis, begalinę meilę, rūpesčius ir visa kita. Tėvai turi atkreipti vaikų dėmesį į dėkingumo būtinumą. Kartais girdisi, kad tėvai liepia vaikams būti dėkingu tik svetimiems. Ir taip iš mažens neįpratintas vaikas savo tėveliams dėkoti, jis ir suaugęs nemokės dėkoti savo gimdytojams ir kitiems.

Visi vaikštome po kapines. Matome daug apžėlusių, apleistų kapų, kauburėlių, išvirtusių kryžių. Ir pagalvoji, kad dėkingumo žemėje mažai, nes žmonės greitai savo geradarius užmiršta. Rodos girdisi iš apleistų kapų priekaištas: ,,Tave išauginau, o tu mano kapą žole apželdei. Kai gyvenau žemėje savo mintyse su tavimi keldavaus ir guldavau, o tu mane užmiršai savo maldose ir man nepadedi dvasiniai“.

Mes visi esame skolingi Kūrėjui Dievui, bet dažnai pasielgiame kaip anie 9 vyrai, pagydyti iš baisios raupsų ligos. Už daug ką turėtume dėkoti Dievui, o tai pamirštame. Tik nelaimės, ligos, artimųjų mirties ištikti atsimename Dievą.

Sovietmečiu visi matėme filmą ,,Karas ir taika”. Ten buvo parodyta, kaip rusų generolas Kutuzovas, nugalėjęs priešą – Napaleono kariuomenę, atsiklaupė ir dėkojo Dievui.

Kiekvienas tikintysis privalo plačiai matyti: šį gyvenimą ir amžinybę. Todėl šio gyvenimo sunkumus priimkime iš Viešpaties su dėkinga širdimi, nes jie gali mūsų sielai atnešti gausių nuopelnų.

Sutinkame žmonių, kurie moka dėkoti Dievui už sunkias, labai skausmingas valandas: ligą, kančias, netektį.

Mūsų bažnyčių tabernakuliuose, švč. Sakramente gyvena Jėzus Kristus. Iš Jo dieviškos Širdies trykšta daug malonių, tik mes būname nedėkingi, abejingi, apsileidę, nepakankamai pamaldūs. Gal tik vienas iš 10 parapijiečių atėjote šiandieną į šv. Mišias. Galime klausti, kur devyni? Ar jiems nesaisto įsakymai: sekmadienius švęs, šventomis dienomis dalyvauk šv. Mišiose? Ar visi neatėjusieji į sekmadienio Mišias turėjo pakankamai rimtą priežastį taip pasielgti? Tad kam mes priklausome? Ar tiems, kurie už gera pamiršta ir nemato reikalo padėkoti? Ar tam, kuris supranta reikalą už viską ir visiems nuoširdžiai padėkoti?

Pasvarstykime ir pasidarykime išvadas.

Rytoj prisiminsime Lietuvos nepriklausomybės dieną. Jau šiandieną melskimės už Tėvynę ir dėkokime Dievui, kad ilgai trukusios okupacijos: carinės Rusijos ir sovietų sąjungos neištrynė visiems amžiams iš žemėlapio Lietuvos vardo ir valstybės.

Ne paslaptis, kad šiandieną žmonės nebrangina laisvės ir nemoka ja džiaugtis. Galima suprasti, kai laisvės vertės nesupranta ir nedėkoja už ją tie, kurie nebuvo jos praradę. Tai šiandieninis jaunimas, kurio nemažai daliai už laisvę brangiau pinigai, pramogos, malonumai, kai kam narkotikai, svaigalai, seksas. Jie laisvėje temato galimybę tenkinti visus savo norus, niekinti autoritetą, griauti savo ir kitų moralę, leisti skleistis demoniškoms jėgoms, kurios aplink palieka šiukšles, išvartytus kapų paminklus. Jie trokšta turėti daug pinigų ir malonumų, bet mažai dirbti, vengti darbo. Toks gyvenimas veda į dvasinę mirtį. Jiems brangesnė ne vasario 16, bet Valentino – pasibučiavimų ir pasimylėjimų diena. Kur juos nuves nesivaldymas? Todėl neseniai Lietuvoje tebuvo tik 6 AIDS nepagydoma liga apsikrėtusieji, dabar tokių jau virš tūkstančio.

Nesuprantami yra tie, kurie nesidžiaugia laisve, nors savo kailiu patyrė visą nelaisvės siaubą – tikėjimo naikinimą, įvairias persekiojimo formas, dvasinę priespaudą, artimųjų įkalinimus, trėmimus, žudynes…

Į gyvenimą ir teisingą laisvės supratimą veda tik vienas kelias. Tai tas, kuriuo ėjo Jėzus Kristus – aukos ir pasišventimo kelias. Mūsų žmogiškai prigimčiai jis gali atrodyti per sunkus. Mes galime save atkalbėti juo eiti, o pasukti plačiu nuodėmės, nedorybės keliu, kuris veda į nelaisvę, į sielos kalėjimą.

Mes per krikštą įsipareigojome sekti Kristų. Jeigu save laikome krikščioniu ir norime gyventi pagal klaidingai suprastą laisvę, tada mes liekame tik pakrikštyti pagonys.

Švč. Motina Marija, mes norime sekti paskui dieviškąjį Sūnų Jėzų. Išmokyk mus pažinti tikrąjį laisvės kelią, padėk jį pamilti ir juo ištvermingai eiti. Amen.

B2 EILINIS SEKMADIENIS

Evangelija pasakojo kaip Jėzus Kristus pakvietė pirmuosius apaštalus.

Ar gali žmogaus protas suprasti, kaip Viešpats Jėzus kunigystės sakramentu išaukštino visą žmonių giminę? Kunigystės sakramentas duoda nuodėmingam žmogui tokią galią, kurios neturi ne vienas angelas danguje.

Silpnas žmogus, paimtas iš tautos, yra paskirtas būti tarpininku tarp Dievo ir žmonių. Kunigas yra ne vien tarpininkas, Dievo Žodžio skelbėjas, bet ir Dievo paslapčių, sakramentų dalintojas.

Evangelijoje skaitome, kaip kartą Jėzus laukė prie Jokūbo šulinio stabmeldės samarietės. Jis norėjo jai duoti gyvojo vandens, kad numalšintų jos sielos troškulį, kuris kilo dėl nedoro gyvenimo.

Katalikų kunigai, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, taip pat laukia prie gyvojo vandens šaltinio – altoriaus tabernakulio, kad nusilpusio tikėjimo sielos ateitų atsigaivinti ir atgauti dvasinį džiaugsmą, ramybę.

Tačiau kunigo dalia yra skaudi. Eina pro šalį jo giminės, artimieji ir nesupranta jo dieviškojo pašaukimo. Susitinka su pakrikštytais, prie sakramentų prilestais, kurie ne kartą gavo įvairių religinių patarnavimų ir jie kunigo nebepažįsta, nes jis jiems jau nebereikalingas.

Dieviškasis Mokytojas Jėzus savo apaštalus perspėjo: ,,Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs pirma nekentė”. Jei fariziejai ir kiti iškrypusios sąžinės žmonės Jėzų vadino velnio apsėstu, tai negalima norėti ir tikėti, kad kelis dešimtmečius ateizmo suklaidinti žmonės nesišaipytų iš Kristaus Bažnyčios ir jos tarnų: vyskupų, kunigų.

Piktoji dvasia gerai žino, ką reiškia kunigiškos galios. Todėl daro viską, kad pirmiausia kunigo sieloje sukeltų bejėgiškumo, nusivylimo nuotaikas, kad jį sužavėtų pasaulio blizgučiai, o altoriai liktų vieniši ir užsidarytų gyvojo vandens šaltiniai.

Žymus bažnytinis istorikas (pavardės neprisimenu) pasakė: ,,Kai nebėra kunigų, nėra ir religijos. Tada tauta žingsnis po žingsnio rieda į bedugnę, kur viešpatauja neteisingumas ir dvasinis supuvimas.”

Prieš keliasdešimt metų Popiežius Pijus XI Romos miesto pamokslininkams kalbėjo: ,,Pasaulis grįžta į pagonybę. Visų dabartinių blogybių šaltinis yra pasaulio subedievėjimas, pagonėjimas”.

Jau kelis dešimtmečius kiekvienas pastebime, kad pildosi popiežiaus pranašystė. Žmonės grįžta į pagonybę, atmeta tikrąjį Dievą, garbina savo dievaičius ir vadovaujasi pagoniškais papročiais. Kaip prieš Kristaus gimimą, taip ir dabar yra moters pažeminimas, kūdikių naikinimas, paleistuvavimas ir girtavimas.

Tikėjimo žvilgsniu žvelgiame į žemę ir ne vienas pasakome: ,,Dievo akivaizdoje pagadinta žemė ir pripildyta visokio blogio”.

Šv. Rašte skaitome Jėzaus pasakytus žodžius: ,,Vargas vienam”. Iš tikrųjų, būtų nepakeliamas vargas kunigui, jei jis liktų vienas, jei nebūtų maldai sudėtų tikinčiųjų rankų, jei sekmadienių šv. Mišiose nebūtų parapijiečių... Parapijoje yra daug tokių, kurie kasdieną kalba rožinio maldą, kiekvieną sekmadienį dalyvauja Mišių Aukoje, dažnai priima sakramentus, kviečia pas ligonius kunigą su sakramentais... Jų dėka kunigas nėra vienas.

Mes didžiuojamės blaivybės apaštalu vyskupu Motiejumi Valančiu. Tačiau ką jis vienas būtų padaręs, jei nebūtų turėjęs Dievui ir žmonėms atsidavusių kunigų ir paklusnių tikinčiųjų?

Okupacijos dešimtmečiais Katalikų Bažnyčia kentėjo persekiojimus. Atsirado drąsuolių kunigų, kurie pradėjo leisti Katalikų Bažnyčios Kroniką, įsteigė tikinčiųjų teisėms ginti komitetą, ne vienas jų buvo nubaustas, įkalintas ir kiti net nužudyti. Tačiau persekiojama Katalikų Bažnyčia išsilaikė ir net klestėjo labiau, negu dabar, atgavus Nepriklausomybę. Kodėl dabar dalis žmonių nusisuko nuo Bažnyčios ir pasuko į naująją pagonybę? Čia vienu kitu sakiniu neįmanoma paaiškinti.

Nedidelės parapijos bažnytėlėje, pirmame suole sėdėjo kurčia moteris ir pusgarsiai meldėsi. Per šv. Mišias, ypač per pamokslą ji truputį trukdydavo. Kunigas labai nudžiugo, kai sužinojo jos maldų intenciją: ,,Aš negirdžiu, todėl meldžiuos už tuos, kurie girdi. Prašau Dievą malonės, kad tiesos žodis įeitų į jų širdis ir virstų gerais darbais”. Tam moteriškės apaštalavimui nebereikia paaiškinimų. Duok Dieve, kad visi kunigai turėtų tokių pagalbininkų.

Katalikų Bažnyčia turi šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę. Ji buvo silpnos sveikatos, sirgo džiova ir, jokių ypatingų darbų nepadariusi, jauna mirė. Bažnyčia ją paskelbė misijų globėja, nes gyva būdama melsdavos už kunigus ir misionierius. Ji net aplenkė daugelį vyrų, kurie liejo prakaitą misijose ir ne vienas už Kristų paaukojo savo gyvybę. Dievui svarbu ne darbų didumas, bet iš meilės Dievui atidavimas savo kasdienybės.

Miestuose dirbantys kunigai turi laimės išgyventi daugelio nusidėjėlių atsivertimą. Tai yra ženklas, kad būriai vienuolių už jų atsivertimą aukoja visą pilką kasdienybę, o geri, pamaldūs parapijiečiai paaukoja savo kentėjimus, maldas ir darbus. Gerųjų žmonių nuopelnai lydi kunigus sakyklose, klausyklose ir prie ligonių lovos.

Ne paslaptis, šiandieną žmonės nemoka naudotis atgautąja laisve. Jų sielos yra pavojuje pražūti, nes plačiu laisvės keliu daug eina pragaro link. Jeigu mes jų negelbėsime, jie amžinai pražus.

Štai suvažiuoja į laidotuves vaikai, anūkai ir per šv. Mišias pastovi prie durų, kai kurie kramto gumą, o kapuose, užpilant karstą žemėmis, kai kurie dar verkia, bet viskas tuo ir baigias. Iš tos šeimos niekas daugiau nebevarstys bažnyčios durų, niekam nebebus reikalingas kunigas. Bus ruošiami pamokslai, bet jie nebegirdės, ir sakramentų su Dievo malonėmis jie nebepriims. Tikėjimo švieselė išnešta iš tų namų ir ten viešpataus pagoniškas gyvenimas. Tikinčiojo akimis žiūrint į tai, ar gali būti dar baisesnis likimas?

Jeigu iki šiol nenorėjome būti apaštalais, tai dabar jau norėkime jais būti. Nepriklausomoje Lietuvoje Jėzus ir šiandieną kryžiuojamas įvairiausias būdais. Mes savo maldomis, gerais darbais jį paguoskime ir gelbėkime Jo krauju atpirktas sielas. Kuo daugiau iš meilės aukojamės Dievui, tuo daugiau gauname iš Jo malonių sau ir kitiems. Šį darbą pradėkime nuo savęs, nuo savo sąžinės sutvarkymo ir atgailos už nuodėmes.

Šv. Mergelė Marija, apsireiškusi Šiluvoje, išgelbėjo mūsų tautą nuo protestantizmo. Marijos metais subyrėjo blogio imperija ir mes atgavome laisvę. Marijos Dangaus Karalienės šventėje sužlugo Maskvos pučas ir pasaulio valstybės viena po kitos pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Maldaukime dangiškąją Motiną ir Viešpatį Dievą, kad mūsų tėvynė nepavirstų pagonišku kraštu, į kurį atvyktų misionieriai iš Afrikos skelbti Kristaus Evangelijos. Amen.

B 2 eil. DIEVO TRAUKA

„Ko ieškote?" - šiais žodžiais Jėzus pirmiausia kreipėsi į būsimuosius savo apaštalus. Tai esminis klausimas, kurį krikščionis privalo girdėti iš Viešpaties kiekviename savo gyvenimo žingsnyje. „Ko ieškote?" - šis klausimas rodo mūsų pašaukimo šaknis. Atskleidžia tai, kas yra žmogaus širdyje ir kas skatina jį veikti. Žmogus savo gyvenime nuolat kažko ieško, kažko trokšta, vis yra neramus. Jeigu šiandien Jėzus mūsų paklaustų: „Ko ieškote?", ar mums nebūtų sudėtinga atsakyti? Greičiausiai būtų sunku. Iš mūsų atsakymo Jėzus suprastų, ar einame teisingu, ar klaidingu gyvenimo keliu; pamatytų, ar mūsų širdyse nesislepia daug keistų, kontrastingų ir nuodėmingų troškimų. Viešpačiui pasidarytų aišku, kokie motyvai mus veda pirmyn. Juk Jėzus yra pasakęs: „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis" {ik 12, 34). Atspėjęs žmonių tikslus, jis sykį pasakė: „Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties" (Jn 6, 26).

Tragiškai baigiasi mūsų gyvenimas, jeigu ieškome tik savęs pačių, tik savo gerovės, pamiršdami mus supančių žmonių reikmes ir Dievo valią. Pasak prancūzų rašytojo Romėno Rolano: „Jei egoistiška gerovė - vienintelis gyvenimo tikslas, gyvenimas veikiai tampa beprasmiškas." Žmogui labai svarbu žinoti, ko jis ieško, ko siekia gyvenime. Krikščionis privalo ieškoti Dievo: „Mokytojau, kur gyveni?"

Žmogus pagal savo prigimtį ir pašaukimą yra religinė būtybė. Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje. Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Jame žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško. Visi yra kviečiami į tą patį tikslą - Dievą. Ypač krikščionys yra pašaukti į visapusišką krikščionišką gyvenimą ir tobulą meilę. Visi yra pašaukti būti šventi: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mt 5, 48). Tikroji pažanga yra viso žmogaus pažanga. Svarbu išsiugdyti gebėjimą būti ištikimam savo pašaukimui, tai yra Dievo šaukimui. „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia" (Jn 6, 44).

Traukti ką nors reiškia suteikti jam tokį judėjimą, kurio daiktas pats iš savęs neturėjo. Štai, pavyzdžiui, ant žemės akmuo taip ir gulėtų, jei neatsirastų jį pakeliančios rankos. Panašiai yra su žmogaus širdimi, kuri iš prigimties yra linkusi prie žemiškų dalykų. Jei tad ji ima kilti aukštyn prie Dievo, vadinasi, kažkas ją ten traukia. Toji slaptoji jėga yra Dievo veikiančioji malonė, kuri mus traukia eiti paskui mūsų Išganytoją. Dažnai dvasiniuose dalykuose trauką link Dievo vadiname pašaukimu. Šv. Jonas Boskas sakė: „Jaunimui sakau, jog pats brangiausias perlas, kurį galime surasti, tai savo pašaukimo pažinimas."

„Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia" (Jn 6, 44). Tačiau čia labai svarbu, kad žmogus pasiduotų Dievo traukai iš meilės, visišku savo valios pritarimu. Nes žmogus yra laisvas leistis traukiamas ar atmesti Viešpaties kvietimą. Apie atmetančiuosius Dievą Kristus kalbėjo: „Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės" (Jn 15, 22). Kitoje vietoje Išganytojas šitaip sako: „Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją: pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną" (/n 12, 48).

Dievas pirmasis pašaukia žmogų. Nors žmogus ir pamiršta savo Kūrėją ar slepiasi nuo Jo veido, vaikosi savo stabų ar kaltina Dievą, kam jį apleido, gyvasis ir tikrasis Dievas nenuilstamai kviečia kiekvieną žmogų slėpiningai susitikti su Juo maldoje. Joje visada pirmas su meile kreipiasi ištikimasis Dievas, žmogaus kreipimasis visada tėra atsakymas. Žmogaus kilnumo svarbiausias pagrindas glūdi jo pašaukime bendrauti su Dievu. Karmelite Edita Stein mokė, jog „kiekvieno iš mūsų vieta priklauso nuo mūsų pašaukimo. Pašaukimas neatrandamas išbandant įvairius gyvenimo kelius: pašaukimas atrandamas per maldą". Dievo traukimas uždeda žmogui trejopą pareigą: tiesos pažinimą; meilę tiesai; darbų vaisingumą.

Tiesos pažinimas. Negalima eiti prie Kristaus jo nepažįstant, todėl pirmutinis žingsnis yra tikėjimo tiesų priėmimas. Išganytojas, siųsdamas apaštalus, liepia pirmiausia skelbti Dievo žodį sakydamas: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas" (MA: 16,15).

Meilė tiesai. Fariziejai buvo girdėję Evangeliją, tačiau jos nepriėmė, nenuėjo paskui Kristų, nes neturėjo meilės tiesai. Toji tiesa smerkė jų piktus darbus, kurių jie nenorėjo atsižadėti, todėl Išganytojas ir nurodo netikėjimo priežastį kaip šviesos nekentimą: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą" (Jn 3, 19-20). Kas nori eiti paskui Kristų, privalo mylėti tiesą.

Darbų vaisingumas. Tyra meilė veda prie darbų, meilė be darbų panaši į uolėtą žemę, kuri priima pasėtą grūdą, bet vaisiaus neužaugina. Geri darbai plaukia iš meilės ir savo ruožtu stiprina meilę. Žmonijos pašaukimas - padaryti matomą Dievo paveikslą. Visuomenė yra būtina žmogaus pašaukimui įgyvendinti. Ji privalo sudaryti galimybę kiekvienam savo nariui įgyvendinti savąjį pašaukimą.

Viešpatie, mus traukia prie savęs Tavo kūriniai, akį vilioja gamtos grožis, ausį malonina muzikos garsai, mus traukia tos gėrybės, kurių Tu, Dieve, pripildei visą žemę, iš Tavęs visas tas gražumas. Tačiau Tu nori, kad mes, pamatę Tavo kūriniuose Tavo grožio mažą dalelę, nesustotume vien tik prie kūrinių ir užsidegtume troškimu savo dvasia kilti aukštyn, nueiti pas Tave ir pamatyti visą Tavo grožį. Sustoję pusiaukelėje pasitenkiname tik žemišku grožiu ir turtais, tai didžiausia mūsų klaida, nutraukianti mūsų kelionę link Viešpaties valios vykdymo.

Taigi pasiduokime Dievo traukimui pažinti tiesą, ją mylėti ir stiprinti tikėjimą gerais darbais, tuomet nereikės abejoti savo išganymu. A. (Bažnyčios žinios 2014 nr.12)

B 3 eil. ĮVYKDYMO METAS

Mes kiekvienas planuojame savo darbus, atostogas. Svajojame, ką veiksime išėję į pensiją, tačiau per mažai svarstome apie viso savo gyvenimo planą. Apie reikiamus gyvenimo pokyčius byloja tyliai sąžinėje girdimas Dievo balsas.

Pirmasis šio sekmadienio skaitinys yra iš pranašo Jonos knygos. Joną Viešpats siunčia skelbti atgailą pagonių miestui Ninivei. Kodėl Joną buvo neklusnus? Si užduotis jam veikiausiai atrodė pavojinga. Gal tikėjosi gudriai išsisukti: jam pabėgus Viešpats ras kitą žmogų šiai sudėtingai misijai. Galiausiai Jona suvokia, kad neturi kito pasirinkimo, tik keliauti į Ninivę ir pranešti apie miesto laukiančią Dievo rūstybę. Pasak skaitinio, Ninivė buvo didmiestis, ir reikėjo trijų dienų jį apeiti. Tačiau jau po pirmosios dienos žmonės, išgirdę žinią, atgailavo ir meldė Dievą pasigailėjimo. Tai iš tikrųjų įsiutino Joną. Jis skelbė žmonėms Dievo bausmę, o štai Dievas pakeitė savo nuomonę! Jonai sukyla apmaudas. Jis veikiausiai širdyje priekaištauja Dievui: gerai dariau norėdamas išvengti Tavo užduoties. Ir taip žinojau, kad esi gailestingas, o aš liksiu kvailio vietoje... Su tomis apmaudo mintimis Joną dykumoje laukia, kad Dievas pakeistų savo nuostatą ir sugriautų Ninevę. Čia jam dar kartą tenka suvokti savo menkumą. Nudžiūvus augalui, teikusiam malonų pavėsį, Jona mirtinai perpyko. Tačiau Dievas galiausiai paaiškina: „Tau gaila moliūgo, kurio neauginai. Dabar gali suprasti, kaip nepalyginamai labiau man rūpi tūkstančių Ninivės žmonių likimas!"

Evangelistas Morkus trimis sakiniais apibendrina pirmųjų Jėzaus pamokslų turinį. Jonas Krikštytojas uždarytas kalėjime, jo gyvenimo darbas pabaigtas. Jono žinią toliau tęsia Jėzus. Jėzaus lūpose ši žinia skamba dar daugiau: „Atėjo įvykdymo metas." Kartais mums atrodo, jog pasaulis yra atsitiktinių įvykių srautas, o patys jaučiamės nešami nežinoma kryptimi. Evangelijoje girdime, jog atėjo laiko pilnatvė. Dievo karalystė suteikia prasmę visai tikrovei. Įsikūnijęs amžinasis Dievo Žodis apreiškia amžinąjį Dievo planą.

Pačioje savo veiklos pradžioje Jėzus pašaukė mokinius. Jis žinojo, kad jam skirtas laikas yra trumpas. Žmonių ir žuvų žvejyba turi daug bendro. Žvejas gali kliautis geru laiku ar sėkmingais metodais, tačiau galiausiai rezultatas priklauso ne nuo jo. Galutinė sėkmė priklauso nuo daugelio sunkiai apskaičiuojamų „atsitiktinumų". Žvejonei reikia Dievo palaimos. Mokiniai paliko valtį ir tinklus, visą savo gyvenimo pagrindą, ir nusekė paskui Jėzų. Nuo šiol Jėzaus asmuo yra jų buvimo pagrindas. Jėzus juos kviečia ne kokiai nors konkrečiai užduočiai, bet pirmiausia sako: „Eikite paskui mane."

Jėzus pradeda savo žemiškąją veiklą. Dievas eina ieškoti paklydusios žmonijos. Bažnyčios tėvai sakydavo: kažkada šėtonas išviliojo žmogų iš rojaus, o dabar Kristus veda jį į dangaus sostą. Krikščionys yra pašaukti į viltį, pranokstančią žemiškąją tikrovę. Tačiau laikinieji dalykai gali tiek užgožti mūsų gyvenimą, kad pamiršime apie pasaulio laikinumą ir pašaukimą į amžinybę. Kas, jei ne mes, krikščionys, primins pasauliui, kad žmogaus gyvenimas keičiasi, tačiau nesibaigia laikinumu. Mūsų žodžiai ir veiksmai turi rodyti pasauliui didžią viltį, kurią dėjo į mus Dievas. Ar Simonas su Andriejumi būtų tapę žmonių žvejais, jei anuomet nebūtų palikę savo tinklų ir nusekę Jėzų?

Kita vertus, būtų klaidinga pažodžiui suprasti apaštalo Pauliaus raginimą Laiške korintiečiams. Apaštalas nori pabrėžti pasaulio pavidalų laikinumą, tačiau jokiu būdu nenuvertina santuokos. Bet kokio luomo žmogus neturi išleisti iš akių pagrindinio gyvenimo tikslo. Tačiau tai nereiškia, kad susituokusieji raginami gyventi taip, tarsi jie neturėtų jokių įsipareigojimų. Krikščionių pašaukimas nėra bėgti nuo šio pasaulio reikalų, bet rūpintis iš vidaus jį perkeisti. Šią užduotį taikliai nusakė ankstyvoji Bažnyčia: „Krikščionys nesiskiria nuo kitų žmonių nei gyvenimo vieta, nei kalba, nei apsirengimu. <...> Jie yra kūne, bet gyvena ne pagal kūną. Jie gyvena žemėje, tačiau yra dangaus piliečiai. Jie gyvena pagal įstatymus, bet savo gyvenimu pranoksta įstatymus." Apibendrinama palyginimu: krikščionis pasaulyje yra tai, kas yra siela kūne.

Dievo karalystė atsiveria ne vien visos žmonijos istorijos perspektyvoje, bet ir kiekvieno žmogaus asmeninėje istorijoje. Evangelija pasakoja apie Jėzaus susitikimą su konkrečiais asmenimis: Simonu, Andriejumi, Jokūbu, Jonu. Susitikus su Kristumi jų gyvenimas įgauna naują prasmę, ir tai pranoksta jų turėtus tikslus. Kiekvienas žodis, veiksmas, kiekviena žmogaus gyvenimo akimirka turi būti nukreipta siekiant labiau atskleisti ir įgyvendinti Dievo meilės planą. Tokia yra apaštalų ir kiekvieno krikščioniškojo pašaukimo esmė. Kristaus žodžiai: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat" yra pakvietimas, atskleidžiantis mūsų pašaukimo didybę: gyventi dėl Dievo, jo Karalystėje per amžius. A.

B 3 eil. NAUJA GIESMĖ

Šiandieną įžanginė Mišių malda prasideda 95 – tos psalmės žodžiais: ,,Viešpačiui naują giesmę giedokit, giedokit jam visos šalys... Kilni jo didybė ir grožis, galingas ir spindintis sostas“.

Mes kiekvienas su Dievu – šventumo, laimės šaltiniu - bendraujame per maldą, tikėjimą ir meilę. Tokiu būdu ir mes giedame naują giesmę Dievo garbei. Ši giesmė turi būti linksma, nes tikime, kad esame Dievo vaikai. Dievas nori, kad visų tautų žmonės būtų laimingi, linksmi. Jėzus Kristus – Dievo Sūnus mokė, kad nepriimtume tai, kas tolina nuo tikros laimės, tai yra atmestų nuodėmes ir gyventų pagal duotus Dievo įsakymus.

Penkiolikmetė Margaret Mehren padarė klaidą. Ji priklausė Vokietijos nacionalsocialistų mergaičių būreliui. Daug jos bendraamžių priklausė tai Hitlerio ideologijos organizacijai. Po karo Margaret sužinojo apie tos organizacijos padarytas neteisybes ir išsigando. Daug meldėsi, skaitė šv. Raštą, mąstė ir turėdama 21 metus tapo vienuole pranciškone, misioniere. Vėliau ilgai dirbo universitete Pietų Afrikoje. Ji savo gyvenimu tikrai giedojo naują giesmę Dievo garbei.

( M.Link,S.J.)

Šios dienos Evangelija skelbia, kaip Kristus pašaukė pirmuosius apaštalus. Tai buvo broliai: Simonas – Petras ir Andriejus ir kiti broliai: Jokūbas, Jonas. Jie pasekė Kristumi. Sekti Kristų yra ir lengva, ir nelengva. Yra lengva todėl, kad tik Dievas pasotina žmogaus širdies ilgesį. Yra sunku, nes esame silpni, nuodėmingi žmonės. Ir Kristus žinojo, kad gyvenimas yra kova. Gimtosios nuodėmės padarytos žaizdos, puikybės, gobšumo, kūniškumo pagundos žmogų lydi iki mirties. Mus stiprina Dievo malonė ir gerų žmonių paliktas gražus pavyzdys, aukos ir Kristaus sekimo pavyzdys.

Šv. Matilda (+968) buvo Danijos princesė, Vokietijos karaliaus Henriko žmona. Kartą regėjime ji matė dangaus šventųjų garbę. Ji ilgėjosi laimės. Dangiškas balsas ją mokė ir liepė džiaugtis. Žemiškas gyvenimas yra pasiruošimas amžinai laimei. Dievas daugeliui duoda dovanų – daug laiko pasiruošti.

Beveik kiekvienoje tautoje yra gražių pavyzdžių, kurie kitiems yra kaip šviesios žvaigždės. Lietuviams šviečia karalaičio šv. Kazimiero ir palaiminto arkivyskupo Jurgio Matulaičio žodžiai, darbai ir pavyzdys.

Amerikiečius moko šv. Elžbieta Ona Seton (+1821). Ji buvo penkių vaikų motina, daug skaitė, meldėsi. Dievas jai parodė tikrą kelią į laimę. Ji tapo katalike ir daug aukojosi Dievo garbei. Kiti to krašto gerumo švyturiai yra šv. vyskupas Jonas Newmanas ( +1860) ir šv . Pranciška Cabrini (+1917). Jie savo darbais ir gražiu gyvenimu giedojo naują giesmę Dievo garbei.

Pirmasis Mišių skaitinys šiandieną priminė pranašo Jonos elgesys. Jis gyveno aštuntame amžiuje prieš Kristaus gimimą. Jis skelbė Dievo žodį Ninivės miesto gyventojams. Tai buvo Asirijos sotinė. Dabar tas miestas yra Irake. Toji istorija mus moko, kad Dievas nori visiems žmonėms laimės. Žydai ir šis pranašas gerai to nesuprato. Pranašas Jona stebėtinu būdu buvo pamokytas. Po trijų dienų, išgelbėtas iš jūros gelmių, paklausęs Dievo, jis skelbė atgailą miesto žmonėms.

Kristus kalbėjo apie ,,Jonos ženklą“ , tai yra apie Kristaus prisikėlimą iš mirties. Tie, kurie nepriima šio ,,prisikėlimo ženklo“ ir kurie neseka Kristumi, jie negyvena laimėje, gal jų sąžinės tebėra sujauktos, išpurvintos. Jie tikrai negieda savo gyvenime naujos giesmės Dievo garbei.

Kiekvienas save paklauskime, ar mes kiekvienas savo elgesiu, žodžiais, darbais giedame giesmę Dievo garbei? Amen.

B 4 eil.

Šv. Rašte skaitome: pasišaukęs mokinius Jėzus netrukus Kafarnaumo šventykloje išvarė piktąją dvasią iš apsėstojo. Jėzus kaip Dievas matė aiškų skirtumą tarp apsėdimo ir ligos. Todėl buvo įsitikinęs, kad yra svarbu mokyti apie demonus. Jis drąsiai atmetė kai kurias mokymo vietas, ne kartą ir labai svarbias. Pavyzdžiui: pabrėžė žmogaus viršenybę prieš įstatymą.

Mes klausiame, kokia piktųjų dvasių kilmė? Šėtonas ir kiti demonai, apie kuriuos rašo Biblija ir mini Bažnyčios tradicija, buvo Dievo sukurti kaip gerieji angelai. Mes klausiame, kada jie pavirto blogaisiais angelais? Kai savo laisvu, neatšaukiamu pasirinkimu atmetė Dievą, jo reikalavimą ir taip davė pradžią pragarui. Šv. Jonas Damaskietis (+ 749m.) pasakė: „Jiems nebėra atgailos po nuopuolio, kaip žmogui nebėra atgailos po mirties." Ir ne todėl, kad nebūtų begalinio Dievo gailestingumo, bet dėl jų pačių neatšaukiamo apsisprendimo.

Sukurtos Dievo jos buvo geros, nuostabios, laisvos būtybės ir todėl galėjo pasirinkti. Ir pasirinko, bet atmesdamos Dievo meilę. Taigi, tas pasaulyje esantis didžiulis blogis kilo iš jų blogo pasirinkimo. Tas pasirinkimas apsunkino ir pirmųjų tėvų - Adomo ir Ievos - pasirinkimą. Žmogaus nuodėmė be angelų nuodėmės tikrai nebūtų pakankama priežastis blogio pradžiai pasaulyje. Jeigu tik žmogus būtų to blogio priežastis, tai jis galėtų tą blogį nugalėti, tačiau ne vien savo jėgomis. Kodėl? Todėl, kad blogio kilmė, šaltinis yra tuose dvasiniuose Dievo kūriniuose, o jie yra aukštesnio lygmens negu žmonės.

Kokia blogųjų angelų nuodėmė? Dėl kokios kaltės gerieji angelai tapo piktosios dvasios ir pradėjo griauti tobulą Dievo tvarką kūrinijoje? Katalikų Bažnyčia nurodo jų nuodėmę. Tai puikybės, maišto prieš Dievą nuodėmė. Bažnyčia remiasi pranašų: Izaijo knygos (14, 10-14) ir Ezekielio knygos tekstais (28, 11-19), o ten parašyta, Liuciferis, nustebintas savo grožio, dvasinio didingumo, įsivaizdavo, kad jis gali stoti į dangaus ir žemės Viešpaties vietą, nebebūti jam paklusniu. Kitais žodžiais tariant, jis nepriėmė savo kaip kūrinio padėties, o pasipriešino Dievo visagalybei. To ne gana. Jis su savimi nusitempė daugybę sekėjų, kurie tapo demonais, blogomis dvasiomis, velniais.

Didžioji nuodėmė - puikybė ir žmones visada veda į savo tapatybės praradimą, pasipriešinimą Dievui. Iš čia kyla netvarka, kuri sąlygoja visas fizines ir moralines blogybes pasaulyje.

Šėtonas nepriima savo būties tiesos, o sykiu nepriima ir kitų. Neprarasdamas savo būties, jis laisvu pasirinkimu tapo blogas, pakeitė savo prigimtį – pasirinko būti tuo, kuo nėra. Kaip Dievo sukurta būtybė jis yra geras ir Dievas negali jo sunaikinti. Tačiau būdamas tik kūrinys, jis niekada negali būti prilygintas Dievo visagalybei.

Kaip įveikiamas velnias? Yra trys ribos, kurių niekaip negali peržengti šėtonas ir jo demonai. Pirmoji riba - Dievo galybė. Demonai negali eiti toliau, negu Dievas yra numatęs, o kartais jiems leidžia. Antroji – žmogaus laisvas apsisprendimas. Šv. Augustinas (+ 430m.) pasakė, kad šėtonas yra pririštas prie trumpos grandinės, tačiau žmogus savo laisvu apisprendimu gali pailginti tą grandinę. Nuo pat sukūrimo pradžios Dievas suteikė žmogui laisvę. Todėl žmogus, padedant Viešpačiui, visada gali atremti net didžiausias šėtono atakas. Jeigu žmogus išmoksta būti budrus ir atmesti tai, kas yra priešinga Dievo valiai, jis artinasi prie Dievo, ir velnio veikimas tampa vis silpnesnis. (plg. Jok 4, 7-8). Trečioji riba - Jėzaus Kristaus pergalė. Viešpaties Jėzaus mirtis ir prisikėlimas – svarbiausias pergalės įvykis prieš šėtoną. Kryžius yra Kristaus pergalės ir šėtono pralaimėjimo ženklas. Fizinis ir moralinis blogis gali tapti išganymo įvykiu, jeigu tai išgyvename kartu su Išganytoju. Todėl net didžiausia padaryta nuodėmė, jei po to žmogus gailisi ir prašo Dievo atleidimo, tampa apsivalymu, nuolankumu ir atsidavimu Dievui. Blogiau už nuodėmę yra pasilikimas nuodėmėje.

Šios dienos Evangelija parodo, kad Jėzui atėjus į Kafarnauno sinagogą kalbėti, piktoji dvasia buvo priversta pasirodyti. Ji ėmė šaukti: „Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!" Kodėl ji taip šaukė ir save demaskavo? Jai buvo nepakeliamas Jėzaus šventumas.

Krikščionis, gyvenantis vienybėje su Kristumi ir būdamas pašvenčiamojoje malonėje, tai be sunkių nuodėmių, yra Šventosios Dvasios šventykla, kuri turi dalį Kristaus šventumo. Ir šis šventumas kasdienėje aplinkoje, kurioje krikščionis gyvena, atlieka veiksmingą egzorcizmą. Todėl yra labai svarbu visada būti be sunkių nuodėmių, o suklydus– sunkiau nusidėjus skubiai atgailauti. Ar mes visi taip elgiamės? Ar savo pasitaisymo, atsiprašymo neatidedame kažkuriam laikui? Kai kas atvirai pasako, kaip pasensiu, tada daugiau melsiuos, eisiu išpažinties ir priimsiu Komuniją. Kas davė žmogui garantiją, kad jis sulauks senatvės?

Kiek yra žmonių, kurie savo atgailą, kaip labai nemalonų dalyką, vis atideda ir atideda senatvei. Tokiu savo elgsiu pradžiugina piktąją dvasią ir užkietina savo širdį nuodėmėje.

Brangieji, to nedarykime ir savęs nežudykime. Amen.

( Iš žurnalo ,,Bažnyčios žinios“ 2011m. Nr. 18.Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM“ Santrauką darė 2015 m. k.B. Š.)

B 4 eil. „Ko tau iš mūsų reikia?“

Šiandieniniai žmonės mėgsta sakyti, kad dabar sunkūs laikai. Kiekvienas pastebime, kad mums sukurtas toks pasaulis, kuriame vadovauja pelnas, bet ne žmogus ir jo gerovė. Iš tikrųjų, pasaulis yra grubus, jame laimi tas, kuris garsiau rėkia ir kitus išnaudoja.

Grįžkime prie vienintelės geros naujienos, kurios verta klausytis. Ją atnešė Mokytojas Jėzus. Jis yra Dievas ir nuostabus Žmogus. Jis pakvietė mus dalyvauti Jo meilės plane. Tad kiekvienas keiskime pasaulį, ir pradėkime nuo savęs, savo šeimos, savo miestelio, bažnyčios.

Morkaus Evangelija apima Jėzaus istoriją nuo krikšto iki prisikėlimo iš numirusiųjų. Joje sutinkame veikiantį Jėzų, kuris susitelkia į savo misiją.

Šios dienos Evangelijos ištrauka parodo Jėzų Kafarnaume, žvejo Petro namuose. Tai mažas pasienio miestelis prie ežero. Čia buvo ir mokesčių rinkėjai, ir romėnų legiono šimtinė, kuri kontroliavo jūros kelią, vedantį iš Damasko į Cezarėją. Šalia Petro namų buvo sinagoga, į kurią rinkosi žmonės klausyti Žodžio. Skaitovai galėjo pasakyti savo paaiškinimą, kaip jis suprato žymaus rabino mintis. O Jėzus pats išdrįso kalbėti.

Jis aiškino Raštus naujoviškai, originaliai ir visi buvo sužavėti. Mes nežinome, ką jis pasakė. Žmonės pastebėjo tai, kad Jėzus kalbėjo kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.

Susirinkime buvo vienas apsėstasis. Tų laikų medicina tamsos jėgoms priskirdavo visa, ko nesugebėdavo paaiškinti. Tokios ligos kaip epilepsija buvo priskiriama apsėdimams. Ją išgydyti mėgindavo pasitelkiant sudėtingus egzorcizmo ritualus.

Yra nežinoma, kuo sirgo Evangelijoje minimas vargšelis. Tačiau yra aišku, ką pasakė evangelistas Morkus, kad blogis gali egzistuoti sinagogoje ir taip pat Bažnyčioje. Todėl pirmiausiai apsivalymas, atsivertimas turi įvykti bendruomenės viduje, o ne išorėje. Pradėti reikia nuo savo vidaus, nuo savęs, savo aplinkos.

Ką pasakė apsėstasis? „Ko tau iš mūsų reikia? Gal atėjai mūsų pražudyti?“

Kai žmogus tiki į Dievą, bet Jo neįsileidžia į savo kasdienį gyvenimą ir nepriima gerų paskatinimų, tai toks jo tikėjimas turi demoniškų apraiškų.

Kitų žmonių tikėjimas pasilieka tik žodžiuose, kaip pas demonus, kurie atpažino Jėzuje Dievo šventąjį, bet nesilaikė Jo Evangelijos.

Taigi yra trys konkretūs pavojai, kuriuos turime atpažinti kiekvienas lankantys pamaldas:

1. Kai tikėjimą atskiriame nuo savo gyvenimo,

2. kai į Dievą žvelgiama kaip į mūsų malonumų priešininką,

3. kai Dievas garbinamas tik žodžiais, o ne širdimi.

Trečiojo tūkstantmečio Bažnyčioje egzistuoja pavojus, kad tikėjimas lieka izoliuotas nuo gyvenimo. Jį sudaro vien šventos tradicijos, tačiau jos nepajėgia nei paveikti, nei pakeisti mūsų mąstymo, elgesio ir likimo.

Tikėjimas tik apsimeta esantis krikščioniškas, jei nepakeičia žmonių nei gyvenimo, nei santykių teisingumo ir kitose srityje.

Nepakanka tikėti į Jėzų, nes ir demonai tiki. Jie gerai žino, kas yra Jėzus, kuris atėjo panaikinti tamsybių, nes jos įžūliai savivaliauja mūsų pasaulyje.

Taigi 2015 metų pradžioje Viešpats mus visus kviečia, kad vėl taptume tikrais tikinčiaisiais, tikrais Jo mokiniais. Amen.

(Pamokslas Paolo Curtaz iš Bernardinų. Vertė D. Žemaitytė.

Santrauką padarė k. B. Š.)

ŠV. AGOTA

Kasmet, vasario 5 d., tai yra praeitą ketvirtadienį Bažnyčia minėjo kankinę šv. Agotą. Bažnyčiose buvo šventinama šv. Agotos duona ir vanduo. Kas ji buvo, kad jau daug šimtmečių, kiekvienais metais ją atsimename ir prašome jos globos? Kuo ypatingas jos gyvenimas ir dorybės?

Agota gimė Sicilijoje, trečio amžiaus pradžioje, labai turtingoje ir garbingoje šeimoje. Tėvai buvo religingi ir pamaldūs. Ir Agota iš pat mažens pasižymėjo dideliu pamaldumu, dorybėmis ir buvo nepaprastai graži. Dar jaunystėje ji padarė skaistybės įžadą.

Pagoniška Roma iki Milano edikto 313 m. draudė išpažinti naują krikščionių religiją. Įstatymai leido krikščionis kankinti ir žudyti. Ypatingai uoliai užlaikė tuos įstatymus ir negailestingai žudė krikščionis imperatorius Decijus.

Į Katanos miestą, kur gyveno Agota, buvo paskirtas valdytoju Kvintianas, labai nedoras vyras. Pamatęs gražuolę krikščionę Agotą, jos nenuteisė mirti, bet norėjo ją perauklėti ir palenkti savo norams, bet Agota tvirtai laikėsi savo tikėjimo. Ką jis darė Agotai? Atidavė jauną mergaitę į viešnamį, kad nedorėlė Afrodizija perauklėtų; palaužtų jos tvirtumą ir išrautų tikėjimą į Kristų. Agota atsidūrė dideliame pavojuje. Tačiau ji, giliai tikinti mergaitė gundoma, šaukėsi Kristaus ir, Dievo malonei padedant, išliko tvirta kaip buvusi. Afrodizijos pastangos buvo veltui. Kai Kvintianas sužinojo apie Agotos atkaklumą, labai supyko ir pradėjo keršyti. Liepė ją atvesti ir įsakė budeliams mušti ją per veidą. Po to įmetė į kalėjimą. Sekančią dieną vėl atvedė Agotą prie Kvintiano. Dabar prieš Agotos akis sudėjo įvairius kankinimo įrankius ir norėjo ją išgąsdinti. Valdytojas geruoju ją prašė, kad Agota pasigailėtų savo jaunystės, aukštos kilmės ir pašlovintų dievaičius, kurie žada žmogui malonų, linksmą gyvenimą žemėje.

Agota į tai atsakė: ,,Mano išganymu ir didžiausiu sielos džiaugsmu yra Jėzus Kristus. Manęs neišgąsdinsi kankinimais. Priešingai, aš nekantriai laukiu kančių, kad greičiau susivienyčiau su Dievu. Jei nori su kalaviju nukirsti, štai mano kaklas. Jei nori plakti rykštėmis, štai mano pečiai. Gal liepsi įmesti į ugnį, štai mano kūnas. Jei atiduosi laukiniams žvėrims sudraskyti, štai mano rankos, kojos, galva ir visas kūnas. Tik noriu, kad mane visą suėstų. Tad kankink, degink ir draskyk mane. Tavo žiaurumas tik padaugins mano dangišką garbę”.

Mes šiandieną stebimės nuostabiu pirmųjų amžių krikščionių tikėjimu. Mums iki tokio ryžto, aukos labai toli. Jei prisimintume sovietmetį, kiek daug pas lietuvius katalikus pasireiškė baimės, neištikimybių, parsidavimų, išdavysčių...

Kvintianas klausėsi jos ir, degdamas pykčiu, svarstė, ką jai daryti? Tada Agota pradėjo nekantrauti: ,,Kas tau pasidarė? Ko lauki ir trukdai mano susivienijimą su Išganytoju, kuris yra gyvenimo šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų? Kvintianai, kur tavo dievaičiai, negyvi akmenys, geležis? Tokiems dievaičiams tarnavimas, tai didžiausia blogybė”.

Toks Agotos atkaklumas, įžeidžianti kalba valdytoją dar labiau įsiutino. Įsakė budeliams ją negailestingai kankinti. Agota buvo paguldyta ir botagais nuplakta. Po to pririšo prie stulpo ir nupjovė jai krūtis. Vos gyvą įmetė į kalėjimą. Naktį melsdamosi Agota pamatė kalėjime šviesą ir išgirdo balsą: ,,Mano dukra, mačiau tavo kančias ir tvirtą tikėjimą. Ateinu tave išgydyti”. Agota dar paklausė: ,,Kas esi?” Balsas iš šviesos atsakė: ,,Esu Kristaus apaštalas Petras, atsiųstas tave išgydyti. Jėzaus Kristaus vardu būk išgydyta”. Dangiškai būtybei nutilus, Agotos kūne neliko jokios žaizdų žymės ir ji nebejautė skausmų.

Rytojaus dieną Kvintianas pamatė Agotą visiškai sveiką ir labai nustebo. Ją palaikė didele burtininke. Vėl ją prašė, kad nusilenktų dievaičiams, bet Agota atsakė: ,,Kvintianai, tušti tavo žodžiai. Aš galiu priklausyti tik Jėzui Kristui, kuriam pasiaukojau, kurį myliu, kuris mane stiprino kankinimuose, ir Jis mane išgydė”. Pagonis įsakė Agotą nurengti ir paguldyti ant sudaužytų stiklų. Mergaitės kūnas buvo labai sužeistas, tekėjo kraujas, kentėjo naujas kančias. Bet iš jos lūpų nepasigirdo jokio skundo ar pasipriešinimo. Girdėjosi tik duslus vaitojimas. Kvintianas įsakė kankinimus dar padidinti. Budeliai uždėjo ją ant įkaitintų geležinių grotų, kurių apačioje buvo degančios anglys. Po šių kankinimų dar gyvą uždarė į kalėjimą. Ten gulėdama Agota meldėsi: ,,Mano Viešpatie Jėzau, Tu mane globojai nuo pat kūdikystės, atėmei prisirišimą prie pasaulio malonumų ir davei tvirtumą visuose kankinimuose. Dabar priimk mano sielą”. Po maldos žodžių jos tyriausia siela persikėlė į dangų pas dangiškąjį Sužadėtinį. Tai įvyko 244 m. vasario 5 dieną.

Kvintianas, norėdamas pasisavinti Agotos turtus, kėlėsi per upę ir nuskendo. Kaip greitai jis buvo Dievo nubaustas už nusikaltimą.

Po Agotos mirties jos kapą gausiai lankė daugelis žmonių ir kapas pagarsėjo stebuklais. Penktame amžiuje jau buvo aukojamos šv. Mišios jos garbei ir jos vardas minimas visų šventųjų litanijoje. Romos mieste keletas bažnyčių pavadintos šv. Agotos vardu.

Kai buvo Agotos mirties metinės iš Etnos kalno išsiveržė ugnis, kuri grasino sunaikinti Katanos miestą. Gyventojai išsigando ir bėgo prie šventos kankinės Agotos kapo melsti pagalbos. Buvo stebuklingai atgręžta liepsnos atgal nuo miesto ir visus išgelbėjo. Nuo to laiko šv. kankinė Agota yra ypatinga globėja nuo gaisrų, ugnies ir kitų nelaimių. Tam reikalui kasmet vasario 5 dieną yra šventinama šv. Agotos duona ir vanduo.

Vienas lietuvis buvo pašauktas į kariuomenę ir dalyvavo pirmajame pasauliniame kare. Išvykstant iš namų motina įdavė jam šv. Agotos duonos gabalėlį, kurį visą laiką jis turėjo su savimi. Dalyvavo fronte ir buvo sužeistas. Pagydytą vėl išsiuntė į kovų lauką. Jis vėl buvo sužeistas. Tokiu būdu jis liko gyvas ir sugrįžo į namus. Visi kiti jo draugai žuvo.

Kiekvienas žinome atsitikimų, kai šv. Agotos duona ar vanduo stebuklingai apsaugojo nuo gaisro ar kitokios nelaimės. Tikintys vairuotojai mašinoje visada turi šv. Agotos duonos gabalėlį, kad ji apsaugotų nuo nelaimingų atsitikimų kelyje. Patirtis rodo, vairuojantys kelis dešimtmečius įvairias mašinas, dėka šv. Agotos dangiškos apsaugos, nepatyrė ne mažiausio autoįvykio.

Tačiau yra daug svarbiau šv. Agotos tvirtas tikėjimas ir nepalaužiamas nusistatymas būti ištikima Jėzui Kristui. Tai gražiausias pavyzdys šiandieniniams žmonėms, kurių tikėjimas, dora yra nusilpę arba buldozerinio valstybinio ateizmo suluošinti.

Užbaigai malda iš šv. Agotos dienos Mišių: ,,Dieve, kurs šv. Agotą – savo kankinę, nuo ugninių nelaimių mums paskyrei už Globėją, suteik malonės, kad jos užtarimu galėtume išvengti amžinos pragaro ugnies. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

B 5 eil. ,,Ateikite pas mane visi...“

Evangelistas pastebi: Saulei nusileidus pas Jėzų sugabeno visus ligonius, demonų apsėstuosius. ,,Visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų."

Šis vaizdas labai artimas mūsų širdžiai. Kai ateina vakaras mes liekame vieni su savimi. Tada paaštrėja ligų keliami skausmai, pagilėja vienatvės ir liūdesio jausmas. Prisimename patirtus skausmus, neteisybes ir ištariame maldos žodžius. Kai kam vienintelė viltis – glaustis prie Viešpaties ir savo širdgėlą, ligų, nelaimių skausmą išlieti maldoje. Prisimename Kristaus žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!" (Mk 11, 28).

Galime tvirtinti, kad mes ir šimtai tūkstančių žmonių esame neišsemiama skausmo jūra ir kreipiamės į Viešpatį pagalbos. Kodėl taip elgiamės? Iš Jėzaus išeinanti jėga mus gydo, perkeičia, mums suteikia kantrybės, ištvermės, nes tik Jis išgydo sielos gelmes. Jo gydomoji jėga begalinė, nes Viešpaties gailestingumas neišsemiamas. Apaštalas šv. Paulius sako: „Dievas apstus gailestingumo" (Ef. 2, 4). Jis gerai supranta, „kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina" (Rom 8,2). Todėl mato visų kančias ir niekada neatsitraukia nuo kenčiančio žmogaus. Jo širdis jautri, išmintinga ir nei vieno neatstumia.

Iš evangelistų užrašytų scenų mes sužinome apie gydantį Jėzų. Štai jis išgydo apaštalo Petro sergančią uošvę. Kitą kartą minios viduryje, kuri prieš jį nusiteikus, prieina prie Jėzaus žmogus su padžiuvusia, paralyžiuota ranka. Tai vyksta šeštadienį. Todėl visi stebi, ar Jėzus gydys šeštadienį? Jis paklausė jų: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga?" (Mk 3, 1-5). Pajutęs minios neapykantą, širdžių žiaurumą, Jėzus apžvelgia aplink stovinčius, ir, nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, sergančiajam taria: „Ištiesk ranką." Šis ištiesė ranką ir ji sugijo. Kitoje vietoje pro stogą angą prie jo kojų neštuvuose nuleido gulintį paralyžiuotą vyrą. Jėzus jam taria: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės, kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo" (Mk 2, 1-11). Arba minioje prie Jėzaus apsiausto prisilietė moteris ir pagijo. Jėzus jai sako: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami" (Mk 5, 34).

Mes pastebime esminį išgydymo tikslą – sustiprinti tikėjimą ir išvaduoti žmogų iš nuodėmių naštos. Išgydymas vyksta visada, kai tikima į Jėzų Mesiją. Kas neturi tikėjimo, tas nesikreipia į Jėzų pagalbos.

Kiekvienas kentėjimas turi dvejopą tikslą – tai Dievo šauksmas, kuris sako: „Žmogau, tavo elgesys negeras, taisykis", arba kentėjimas yra pasveikinimas Dievo, kuris kalba: „Aš noriu tave padaryti tobulesnį negu esi."

Ką reiškia, kad Jėzus gydo ligonius? Reiškia, jog prisiartino Dievo karalystė. Kristus primena pranašo Izaijo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų."

Būtina pabrėžti, jog Geroji Naujiena pirmiausia skirta vargdieniams, neturintiems lėšų pragyvenimui; netekusiems laisvės; akliesiems, neregintiems visos puikios kūrinijos. Kai juos slegia sielvartas ar socialinis neteisingumas; pagaliau nusidėjėliams. Pirmiausia tiems žmonėms Mesijas tampa lengvai atpažįstamu ženklu Dievo, kuris yra meilė. Skausmas Jo rankose kaip gera priemonė mums perauklėti ir išganyti.

Savo gyvenimo būdu ir darbais Jėzus apreiškė, kaip pasaulyje reiškiasi Dievo meilė. Veikli meilė, kuri ieško žmogaus ir aprėpia visą jo žmogiškumą, labiausiai pasireiškia ten, kur susiduria su kančia, skriauda, vargu, su visa žmogaus būsena, kuriai būdingas jo ribotumas, fizinis, moralinis trapumas. „Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens" (Mk 6, 34).

Ir šiandieną Jėzus gali ir nori mums padėti. Daugelis kenčiančių sulaukia Jo pagalbos, kuri sustiprina jų sielą ir kūną. Paprastai tai įvyksta ne kokio stebuklo dėka. Malda ir sakramentai turi didelę gydomąją jėgą. Trys sakramentai: Atgaila, Eucharistija ir Ligonių patepimas pirmiausia skirti mūsų sielai, t. y. nuodėmėms atleisti ir pašvenčiamajai malonei padidinti. Bet jie gydomai veikia ir kūną. Jei meldžiame sveikatos, tai kiekvienu atveju sakramentai daro mus vertesnius išganymo. Ypač sirgdami privalome maldingai priimti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus, o sunkios, pavojingos ligos atveju prašyti Ligonių patepimo. Kai meldžiame sveikatos, nuolankiai atsiduokime į Dievo Apvaizdos rankas.

Mūsų dienomis yra didelė būtinybė karitatyvinės veiklos. Įvairiomis formomis žmonėse pasireiškia kančia. Ji egzistuoja tam, kad žmogus save dovanotų dėl kenčiančiojo. Kančios pasaulis nuolat šaukiasi kitų meilės. Žmogus turi dėkoti kančiai, nes jo širdyje pabunda meilė ir pasireiškia veiksmais. Žmogus, kuris artimas kančiai, negali abejingai praeiti pro kitų kančią. Rusų rašytojas N. Gogolis prisipažino: „Tik po kentėjimų aš supratau, kaip gilus yra žmonių sielų giminingumas. Reikia pačiam išeiti kentėjimo mokyklą, tada visi kenčiantieji mums bus suprantami ir mes žinosime, ką jiems pasakyti" .

Ir mūsų žmonės, kai patys patiria įvairias kančias, tada gali suprasti, atjausti ir padėti kitiems kenčiantiems. Amen.

(Pamokslui medžiaga iš žurnalo ,,Bažnyčios žinios“ 2015 m. nr. 1 sutrumpino ir perkėlė į tinklalapį K. B. Š.)

T u r i n y s

2 Dievo Avinėlis

2 Džiaugsmas su Kristumi
3 Kristaus šviesa

3 Bažnyčios statytojai

3 Kristus kviečia į kunigystę

3 Kristaus kunigai

3 ir B 2 eil. Apaštalų pašaukimas

3 Skelbimo pradžia

4 Gausus atlygis

4 Menkumo galybė

4 Tikroji laimė

5 Žemės druska

5 Jūs – šviesa ir druska

5 Žemės druska II

6 Kelyje į dangų

6 Tikrasis teisumas

7 Būkite tobuli

8 Krikščioniška išmintis

9 Gyvenimo uola

10 Muitininko pašaukimas

DIEVO AVINĖLIS

Jonas Krikštytojas žmonėms pasirodžiusį Jėzų Kristų pavadino Dievo Avinėliu. Labai prasmingu titulu jis pristatė žmonijos Gelbėtoją. Toks Jėzaus pavadinimas žmonėms patiko, nes nekaltas Kristus, kaip pjaunamas avinėlis, nesipriešino budelių suėmimui, kankinimui ir nukryžiavimui.

Šį pavadinimą mes dažnai girdime Bažnyčios liturgijoje. Baigiant litanijas net tris kartus šaukiamės Dievo Avinėlio. Šv. Mišiose, prieš priimant Šv. Komuniją, kunigas rodo žmonėms pakeltą Ostiją, kartoja Jono Krikštytojo žodžius ir kviečia į Avinėlio puotą.

Išrinktosios žydų tautos gyvenime Avinėlio simbolis turėjo ypatingą prasmę. Nuo pat Abraomo laikų avinėlis yra ne tik ūkio gyvulėlis, bet ir Dievo garbei aukojama auka – geriausias bandos avinėlis. Ypatingą simbolinę reikšmę avinėlis įgijo po to, kai išrinktosios tautos žmonės buvo išvaduoti iš Egipto nelaisvės. Tuo metu avinėlio kraujas gelbėjo Izraelio pirmagimius nuo mirties. Mozė įsakė savo tautiečiams kasmet švęsti išėjimo dieną – Paschą. Tos šventės svarbiausia apeiga buvo šventinė vakarienė ir jos metu valgomas Velykų Avinėlis.

Kai Jonas Krikštytojas parodė žmonėms Kristų, kaip Mesiją, pasakė: ,,Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. Tuo metu Jonas dar nežinojo, kada ir kokiu būdu tas Avinėlis nuplaus pasaulio nuodėmes. Ta valanda atėjo po trijų metų. Jos liudytojais buvo apaštalai.

Kiekviena šeima, švenčianti žydų Paschą, buvo įpareigota valgyti Velykų Avinėlį. Ir Kristus su apaštalais valgė Paskutinę Vakarienę laikydamasis žydų tradicinio Paschos ritualo: kelis kartus buvo plaunamos rankos, valgoma nerauginta duona ir Paschos avinėlis su karčiomis salotomis. Taip pat keletą kartų geriami apeiginiai gėrimai.

Evangelijų aprašymai liudija, kad to šventinio ritualo laikėsi Kristus su savo apaštalais. Per Paskutinę Vakarienę Jėzus įterpė naujų dalykų: Jėzus dar nuplovė kojas apaštalams. Tuo parodė tos valandos svarbą, reikšmingumą ir apaštalus pamokė, kad jie pašaukti tarnauti. Dar daugiau. Jėzus duonai ir vynui suteikė naują prasmę. Rankose laikydamas duoną jis pasakė: ,,Tai yra mano Kūnas“. O duodamas taurę su vynu tarė: ,,Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano Kraujas...“ Ką reiškia tie Jėzaus pasakyti žodžiai? Reiškia tai, kad iš tikrųjų duona ir vynas tapo Kristaus Kūnu ir Krauju. Abejojančius galime paklausti, ar tokią svarbią valandą Kristus būtų klaidinęs savo apaštalus?

Pranciška Šantalietė, dar būdama vaikas, išgirdo vieną garbingą poną abejojantį, kad Kristus duoną pavertė savo Kūnu ir vyną savo Krauju. Melo nesugadinta Pranciška tuoj pat jį paklausė: ,,Pone, jūs priskiriate Jėzui melą? Juk jis, paėmęs duoną ir rodydamas apaštalams, aiškiai pasakė: ,,Tai yra mano Kūnas“.

Paskutinėj Vakarienėj Jėzaus veiksmai ir žodžiai buvo ypatingai rimti. Ką Jėzus darė, tai buvo Jo kruvinos Aukos pradžia. Jis leido apaštalams suprasti, kad atiduodamas kūnas ir praliejamas kraujas yra Jo Auka už žmonių nuodėmes. Toji Auka jau daroma dabar, Paskutinės Vakarienės metu. Ši vakarienė reiškė Jėzaus mirtį, nes čia atskiriami kūnas ir kraujas. Iš tikrųjų, Jėzus mirs vėliau, po tam tikrų kentėjimų. Tačiau apaštalai jau dabar priima jo aukos vaisius. Suprantama, tais vaisiais galės naudotis vėliau gyvensiantys žmonės: po šimto, po tūkstančio metų ir vėliau. Jėzus, sakydamas: ,,Tai darykite mano atminimui“, pakvietė visų kartų žmones. Tas kvietimas su įpareigojimu skirtas ne vien apaštalams ir jų įpėdiniams, bet visų laikų Jo įsteigtai Bažnyčiai. Jau prabėgo 2000 metų, o Kristaus auka tęsiasi. Jo dieviška meilė apima visus žmones. Todėl visi privalo turėti galimybę naudotis Kristaus aukos vaisiais. Ant kryžiaus prikaltas Kristus, savo išskėstomis rankomis nori apglėbti visą žmoniją. Jis tai daro šv. Mišių aukoje, kurioje pratęsia savo auką ir saviesiems dalina aukos dovanas.

Kai matome prie altoriaus kunigą ar vyskupą, aukojantį šv. Mišias, prisiminkime, kad ši auka yra ta pati Kryžiaus auka, kurią Jėzus aukojo per Paskutinę Vakarienę ir užbaigė ant Kalvarijos kalno. Nuo pat pirmųjų gyvavimo dienų Bažnyčia įsakmiai moko, kad Kristaus Kryžiaus auka kiekvienose Mišiose, kai kunigas ar vyskupas konsekruoja duoną ir vyną, yra sudabartinama, o ne kartojama. Bažnyčia tai nuolat skelbia, kad Kryžiaus aukoje kunigas buvo Kristus. Mišiose tikrasis aukotojas taip pat yra Kristus, nužengiantis ant altoriaus. Golgotos kalne auka buvo Kristus. Mišiose auka taip pat yra Kristus. Jo kraujas, atskirtas nuo kūno, byloja apie jo mirtį.

Brangieji, atgaivinkime savo tikėjimą tuo, ką Bažnyčia ištisus amžius skelbė ir skelbia: Kryžiuje ir altoriuje yra tas pats aukotojas – Jėzus Kristus. Kryžiuje ir altoriuje yra ta pat auka –Jėzus Kristus. Prie altoriaus esantis kunigas ar vyskupas yra tik Bažnyčios atstovas, kuris konsekracijos žodžiais pakviečia tikrąjį Mišių aukos kunigą Kristų, kad Jis aukotų savo Kūną ir Kraują už pasaulio gyvybę. Tarp kryžiaus aukos ir šv. Mišių aukos skirtumas tas, kad Kryžiaus auka buvo kruvina, o Mišių aukoje tai pridengta duona ir vynu.

Lietuvos vyskupai tėviškai kviečia visus tikinčiuosius parodyti daugiau dėmesio Eucharistijai. Sekmadieniais atlikti pareigą – dalyvauti šv. Mišiose ir pas save pasikviesti dievišką svečią – Jėzų švč. Sakramente, nes yra ,,laimingi, kurie dalyvauja Viešpaties puotoje“. Amen.

A 2 eil. DŽIAUGSMAS SU KRISTUMI

Vokietijoje, Verdeno miestelyje, ant bažnyčios stogo yra graži akmeninė avinėlio statula. Apie ją pasakojama įdomi istorija.

Kai buvo statoma ta bažnyčia, darbininką, esantį ant stogo, ištiko didelė nelaimė. Apsauginė virvė netikėtai nutrūko ir galva žemyn krito nuo bažnyčios stogo. Laimė, kad jis ne daug susižeidė. Jį išgelbėjo avinėlis, atėjęs ir tarp akmenų ramiai ėdė žolę. Darbininkas krito tiesiai ant avinėlio ir liko gyvas, o avinėlis žuvo.

Su didele padėka ir džiaugsmu tas darbininkas ištašė iš akmens avinėlio skulptūrą ir ją užkėlė ant stogo. Jis dažnai prisimindavo savo gelbėtoją avinėlį. Jei ne avinėlis, tai jis tikrai būtų mirtinai susižeidęs.

Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus šv. Rašte dažnai vadinamas Dievo Avinėliu. Kristus ramus ir nuolankus, su noru ir meile išgelbėjo žmones nuo amžinos mirties.

Šv. Jonas Krikštytojas šios dienos Evangelijoje kalba apie ateinantį Mesiją: ,,Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“.

Kristus Avinėlis yra atpirkimo Auka.

Prieš Kristaus gimimą būdavo aukojamas be dėmės, tylus, kantrus avinėlis kaip auka Dievui, kad gauti nuodėmių atleidimą. Naujajame Testamente, šv. Jonas Apreiškimo knygoje net 27 kartus Jėzų vadina Dievo Avinėliu. Kaip pjaunamas avinėlis nesipriešina, o ramiai atsiduoda mirčiai, taip ir Kristus laisva valia be jokio pasipriešinimo pasiaukojo mirti ant kryžiaus.

Visi krikščionys kaip tas darbininkas Vokietijoje, su padėka džiaugsmu turi galvoti, kad Jėzus – Dievo Avinėlis saugo mus nuo amžinos mirties. Dievo meilė, gerumas atleidžia mums nuodėmes ir mus pradžiugina. Krikščionių persekiotojas Saulius atsivertęs ir tapęs apaštalu Pauliumi labai džiaugėsi, kad Jėzus jam atleido nuodėmes ir apšvietė jį tiesos spinduliais. Šv. Augustinas, apsivalęs nuo nuodėmių, su džiaugsmu kalbėjo apie Dievo meilės ir šviesos dovaną.

Rašytojas Tomas Mertonas buvo ateistas ir komunistas, tačiau ten nesurado džiaugsmo. Kai susiprato, darė atgailą, pamatė šviesą ir tapo vienuoliu trapistu. Jis džiaugėsi ir rašė, o jo pavyzdys vedė jaunus žmones prie Dievo.

Lewis gimė šiaurinėje Airijoje. Jis buvo filosofas, profesorius, rašytojas. Parašė 18 knygų. Jo autobiografija pavadinta ,,Nustebintas džiaugsmo“. Jis, buvęs krikščionis, tapo ateistu. Tačiau džiaugsmą, laimę ir šviesą surado katalikų religijoje. Jo raštai stebina, nes jis iš patirties rašė ir parodė, kad gyvenimas be Dievo yra beprasmis.

Krikštas, kiti sakramentai, sekimas Kristumi ir Dievo malonė padaro žmones Dievo vaikais. Jie eina į Dievo Tėvo namus. Jėzus Kristus Paskutinėje vakarienėje kalbėjo, kad jis duos žmonėms tikrą džiaugsmą.

Dievo Motina Marija, stovėjusi po kryžiumi, su džiaugsmu prisidėjo prie žmonijos atpirkimo. Ji vykdė Dievo valią.

Esame Dievo ir tikro džiaugsmo vaikai. Laukiame tikro ir stebėtino džiaugsmo Dievo namuose. Tik klausimas, ar visi tam nuoširdžiai ruošiamės? Amen.

A 3 eil. KRISTUS – ŠVIESA

Iš Evangelijos girdėjome pranašo Izaijo žodžius: ,,Tamsybėse tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“ /Iz 8,23/. Mes kiekvienas suprantame, kad be šviesos yra tamsa. Naktis – lyg mirties šešėlis.

Turime įvairių šviesų: tai dangaus kūnų šviesos, elektros šviesa ir Dievo dovanų šviesa, kuri šviečia, šildo ir rodo žmonėms kelią į amžinuosius Dievo Tėvo namus.

Viena šviesos rūšis yra saulės šviesa. Tos šviesos dėka matome Dievo tvarinius, gamtos grožį... Saulė yra didžiausia Dievo dovana mūsų planetai, žmogui, gyvybei. Šv. Pranciškus, pažvelgęs į saulę, labai džiaugdavos. Jis rašė, po to giedojo Dievo garbei saulės giesmę.

Kita šviesos rūšis yra žmogaus proto šviesa, kuri duoda žmogui galią suprasti tiesą, dorą, suteikia kalbėjimo dovaną. Žmogus panašus į angelą. Jis yra Dievo paveikslas ir panašumas. Jis yra kūrėjas ir atradėjas turto, kurį Dievas padovanojo žemės planetai ir žmonėms. Žmogaus proto šviesa parodo žmonėms įgimtus įsakymus, kurie įrašyti į kiekvieno širdį. Vėliau jie buvo paskelbti kaip dešimt Dievo įsakymų.

Pati brangiausia šviesa yra antgamtinė – Dievo šviesos dovana. Ji šviečia tiems, kurie su nusižeminimu priima Dievo tiesas, paskelbtas per Jėzų Kristų. Tik šios šviesos dėka mes priimame ir tikime į tiesas, kurios gerai mūsų proto nesuprantamos. Pvz. Nesuprantame, bet tikime švč. Trejybės, šv. Eucharistijos, Krikšto ir amžino gyvenimo tiesomis. Prašome, kad ši Dievo šviesa visada būtų su mumis ir su psalmininku kalbame: ,,Atsiųski man savo šviesą ir tiesą; tegul jos man vadovauja ir veda į Tavo šventąjį kalną, į Tavo padangtę“ /Psl 42,3/. Apaštalas šv. Jonas kalbėjo apie Kristų: ,,Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų ir ji atėjo į šį pasaulį“ /Jn 1,9/.

Neretai atsitinka taip, kad paprastus ir gerus žmones Dievas labiau apdovanoja ir jie mato Kristaus šviesą, o išdidūs – ne.

Kartais Dievas netikėtai apšviečia suklydusius, nuo Dievo nutolusius ir esančius tamsoje. Pavyzdžiui didis nusidėjėlis Augustinas skendėjo nuodėmės tamsoje. Motinos maldų dėka jis atsivertė, tapo vyskupu, Bažnyčios daktaru, dideliu šventuoju. Jis dėkojo tiems, kurie padėjo išeiti iš tamsos į šviesą. Dažnai jis kalbėjo, kad norėtų vis daugiau pažinti Dievą ir save.

Jurgis Ruth Babe buvo žinomiausias Amerikos sportininkas, beisbolo žaidėjas. Visose valstijose nebuvo kito, kuris būtų tiek kartų ir taip labai toli atmušęs sviedinį. Porą metų prieš mirtį jis apie save rašė laikraštyje. Jis prisipažino, kaip buvo nutolęs nuo tikėjimo. Vieną žiemos naktį Niujorko mieste, stovėdamas prie lango, savo bute jis susimąstė. Puolė ant kelių ir padėjo melstis. Vėliau ligoninėje draugas Carey jį klausė, ar norėtų matyti kunigą. Jis nuoširdžiai atliko išpažintį, priėmė šv. Komuniją ir po to laikraštyje rašė: ,,Kai aš sirgau, tą naktį neturėjau rūpesčio. Visus rūpesčius atidaviau Dievui“.

Yra dar viena Dievo šviesa. Šventieji mato Dievą ,,akis į akį“/ 1 Kor 13,12/. Šv. Katarina iš Sienos, šv. Jonas Vianey ekstazėse matė šios šviesos spindulėlius.

Dievo Sūnus Jėzus Kristus norėjo apšviesti visus tamsius ir suklydusius žmones. Jis kalbėjo: ,,Aš pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“/Jn 8,12/.

Nesudarykime kliūčių dieviškai šviesai ir būsime jos apšviesti, sustiprinti, vedami į dangiškojo Tėvo namus. Amen.

A 3 eil. Bažnyčios statytojai

Šio sekmadienio Evangelija mums primena pirmuosius Jėzaus dieviškos veiklos žingsnius. Jis išsirenka sau talkininkus – apaštalus: Simoną, Andriejų, Jokūbą, Joną. Netrukus po to – kitus dar aštuonis. Jiems atveria Dievo karalystės slėpinius, įgalioja mokyti ,,visų tautų žmones, juos krikštyti vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Po pirmųjų Sekminių, Šv. Dvasios sustiprinti, apaštalai išsiskirsto po pasaulį ir skelbia Jėzaus dievišką mokslą. Stato Kristaus įsteigtąją Bažnyčią.

Naujasis Katalikų Bažnyčios katekizmas rašo apie apaštalų pašaukimą: ,,Kristus, paskyręs Dvyliką, juos įteisino kaip kolegiją, tai yra pastovią tarnybą, kuriai vadovauti paskyrė iš jų pačių būrio išrinktą Petrą. Viešpaties valia šventasis Petras ir kiti apaštalai sudarė vieną apaštalų kolegiją“ /KBK 880/.

Amžiams bėgant, Kristaus kunigų daugėjo ir pasklido po visą pasaulį. Šiuo metu Katalikų Bažnyčioje yra virš 400 000 kunigų. Lietuvoje yra: 614 diecezinių kunigų ir 75 vienuoliai kunigai. 780 parapijų.

Jei rašome apie bažnyčią kaip pastatą, tai rašome mažąja raide. Kai rašome apie Kristaus bendruomenę, kurią sudaro vyskupai, kunigai ir visi tikintieji, rašome didžiąja raide.

Teisėtas Kristaus vietininkas – Popiežius ir visi ganytojai sudaro Bažnyčios hierarchiją. Kunigai ir diakonai yra vyskupų padėjėjai. Bažnyčioje labai svarbus kunigo vaidmuo, kuris gali teikti visus sakramentus, išskyrus kunigystės šventimus.

Vatikano II Susirinkimas atkreipė mūsų dėmesį, kad kiekvienas pakrikštytasis yra ne tik avelė iš Kristaus avidės, bet ir ganytojas. Kiekvienas krikščionis yra kviečiamas dalyvauti Kristaus Bažnyčios statyboje. Apie tai sako minėto Susirinkimo vienas dokumentas: ,,Kristus, didysis pranašas, ir savo gyvenimo liudijimu, ir žodžio galia, paskelbęs Tėvo karalystę, savo pranašavimo uždavinį vykdo toliau <...> tam panaudodamas ne vien hierarchiją, kuri moko jo vardu ir galia, bet ir pasauliečius, kuriuos paskiria liudytojais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone“ /Apd 2,17-18/ Apr 19,10/. Taigi, ne vien vyskupai ir kunigai, bet ir pasauliečiai vykdo pasaulio evangelizaciją. Jie įvairiais būdais prisideda prie Bažnyčios palaikymo, jos augimo ar menkėjimo. Pasauliečiai Evangeliją skelbia ten, kur vyskupai, kunigai nepasiekia. Jie neretai tampa žemės druska ir pasaulio šviesa, dvasios švyturiais ir sektinais pavyzdžiais. Jie supranta, kad krikšto dėka mes visi esame Dievo tauta, pakviesta prisidėti prie Bažnyčios išganomojo darbo, o gavę tikėjimo dovaną, turime ja dalytis su kitais.

Pasauliečiai Bažnyčioje nesako pamokslų, nevadovauja pamaldoms, bet jie veikia daugiau tose vietose, kur vyskupas, kunigas niekada negali pasiekti. Jų kilnus, doras blaivus gyvenimas yra gražiausias pamokslas ten, kurį kasdieną jie gali pasakyti savo aplinkoje, savo šeimoje.

Ligoninėje gydėsi aukštas pareigūnas. Jį slaugė vienuolė seselė. Ji nežinojo savo ligonio aukštų pareigų, bet kaip visus, taip ir jį rūpestingai prižiūrėjo, lyg savo tėvą. Kartą ligonis seselės paklausė, kuo jis galėtų atsilyginti už jos nuoširdumą, gerumą. Seselė žinojo, kad ligonis nebepagydomas. Dabar ji truputį pagalvojo ir nedrąsiai pasakė: ,,Man būtų geriausias atlyginimas, jei tamsta sutiktumei pasikviesti kunigą su sakramentais“. Ligonis nustebo ir, kiek patylėjęs, sutiko, kad jam pakviestų kunigą. Kai kunigas atvyko, ligonis nuoširdžiai priėmė sakramentus ir jo veidas švietė rimtimi. Jo sveikata silpnėjo, nes liga išvargino kūną. Paskutiniai jo žodžiai seselei buvo: ,,Dėkoju tau, angele, tu grąžinai man Dievą“.

Seselė vienuolė švietė Kristaus šviesa ten, kur Vyskupas, kunigai negali pasiekti. Ji nuoširdžiai patarnavo ligoniui, kuris, sužavėtas jos elgesio, sutiko su jos patarimu pasikviesti kunigą su šv. Sakramentais.

Šiais Eucharistiniais metais Lietuvos vyskupai kviečia visus tikinčiuosius uoliai išreikšti savo pagarbą ir meilę Eucharistijai – Švč. Sakramentui. Lietuvos vyskupijų katedrose vyksta kasdieninė švč. Sakramento adoracija. Kiekvienoje parapijoje bus rengiamos Eucharistinio Jėzaus adoracijos. Mūsų vyskupai ragina visus tikinčiuosius dažniau pabūti bažnyčioje, dalyvauti sekmadienių šv. Mišiose. Pakviesti dalyvauti sekmadienių Mišiose tuos mūsų tikėjimo brolius ir seseris, kurie iki šiol neatsilankydavo bažnyčioje. Tokiu būdu būsime šviesos švyturiai, žemės druska, uolūs Kristaus Bažnyčios nariai. Amen.

/Panaudota medžiaga – ,,Bažnyčios žinios“ 2005 m. Nr.1. 13 psl./

A 3 eil. Kristus kviečia į kunigystę

Iš Evangelijos girdėjote, kaip Kristus pakvietė pirmuosius apaštalus. Genezareto ežero žvejams Jėzus pasakė: ,,Sek mane. Aš padarysiu, kad jūs būtumėte žmonių žvejai“. Jie pakluso, paliko tinklus, įprastą žvejonę ir nusekė paskui Kristų.

Visais laikais Kristus pakviečia vyrus ir moteris darbuotis Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Vieni tampa kunigais, kiti gauna kunigystės pilnatvę – būna konsekruojami vyskupais, dar kiti pasišvenčia vienuoliškam gyvenimui.

Šiandieną norisi keletą žodžių tarti apie Katalikų Bažnyčios kunigus.

Visais amžiais žmonija turėjo dvasininkus, kurie visuomenės vardu atlikdavo religines apeigas. Šią žmonijos sąmonės kryptį Jėzus Kristus nepanaikino, bet dar sustiprino. Baigiant savo pasiuntinybę žemėje Jėzus įgaliojo toliau tęsti savo pasirinktiems apaštalams ir jų įpėdiniams: vyskupams ir kunigams. Štai iš Kristaus valios kilo Katalikų Bažnyčios kunigai.

Pirmiesiems savo įpėdinimas Jėzus pasakė: ,,Eikite į visą pasaulį ir mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. ,,Kam nuodėmes atleisite žemėje, tam jos bus atleistos ir danguje ir kam sulaikysite žemėje, jos bus sulaikytos neatleistos ir danguje“.

Visi suprantame, kad tokias teises ir pareigas negalėjo pasisavinti patys vyskupai ir kunigai Jas suteikė Bažnyčios įsteigėjas Jėzus Kristus. Jis pasakė: ,,Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išrinkau ir paskyriau, kad eitumėte, neštumėte vaisiaus“. ,,Kas jūsų klauso, tas manęs klauso, o kas jus niekina, mane niekina“. Taigi, kunigystė gimė iš Dieviškos Jėzaus Širdies, kai Viešpats panorėjo, kad visais laikais būtų, kas jį užvaduoja žemėje, neša Jo Evangelijos naujieną, teikia Jo sakramentus, aukoja Jo nekruviną Auką, dalina dieviškas malones ir veda žmones pas dangiškąjį Tėvą.

1959 m. Prancūzija šventė garbingo, švento kunigo Jono Vianey 100 metų mirties sukaktį. Jis buvo klebonu labai apleistoje, sugedusioje Arso parapijoje, kur daug metų nebuvo kunigo. Jis tą parapiją padarė šventą ir garsią ne tik Prancūzijoje, bet ir pasaulyje. Iškilmių proga Arse buvo atidengtas naujas paminklas, vaizduojantis, kaip jaunas kun. Vianey, gavęs vyskupo paskyrimą, keliauja į šią parapiją. Kelyje susitinka berniuką ir klausia: ,,Pasakyk, vaikeli, ar dar toli Arsas?“ Berniukas jam nupasakoja, kaip surasti Arsą. Paskirtasis klebonas pirštų parodo į dangų ir pasako: ,,Gerai vaikeli, tu man parodei, kur yra Arsas, o aš tau parodysiu, kur yra dangus“.

Šventas kunigas Jonas suprato, koks yra kunigo pašaukimo tikslas: rodyti žmonėms kelią į amžinybę ir padėti jį pasiekti. Ant kiekvieno kunigo pečių ir sąžinės yra uždėta sunkių pareigų našta: Dievo garbė ir sielų išganymas. Kunigas yra tam, kad iki amžių pabaigos tęstųsi ant altorių eucharistinė Šv. Mišių Auka, kad žmonės neklaidžiotų be dieviškos šviesos, o jiems būtų rodomas išganymo kelias ir būtų stiprinami sakramentų malonėmis. Tai antgamtinis uždavinys – duoti žmonėms Dievą ir juos vesti pas Dievą. Šioje misijoje tarpininku yra kunigas, lyg Kristaus ambasadorius ar įgaliotinis žemėje. Tokia užduotis būtų nepakeliama silpnam žmogui – kunigui, jei Dievas specialiai nestiprintų. Ne vienas kunigas sovietmečiu galėjo pasakyti: ,,Jei baisių persekiojimų akivaizdoje esu kunigas, tai tikrai yra Dievas, kuris man teikia stiprybės“.

Žmogiškai mąstant yra sunku suprasti, kodėl Kristus atidavė dieviškas malones į nuodėmingų žmonių rankas? Juk kunigai yra ir pasilieka žmonės, paimti iš žmonių, su silpnybėmis, kartais ydomis. Tik kunigystės šventimai juos išskiria iš kitų. Kunigas turi paklusti Bažnytinei Vyresnybei. Jis turi vykti ten, kur skiriamas: iš kaimo į miestą, iš miesto į kaimą, į gerą ar apleistą parapiją. Kunigas negali visam laikui prisirišti prie vietos ar žmonių, nes jis amžinas keleivis.

Įsivaizduokime, kiekvienas kunigas yra kaip Arso šventasis klebonas. Bet mums vis tiek būtų sunku suprasti Kristaus sprendimą, savo malones surišti su žmogaus – kunigo tarpininkavimu. Gal todėl taip padarė, kad visada bandytų mūsų tikėjimą. O jis tikrai bandomas, kai kunigo asmenyje pastebimos nuodėmės žaizdos, kai kas iš tikinčiųjų tuo pasipiktinęs ir nusivylęs neišlaiko bandymo. Ir apaštalai neišlaikė egzamino. Kai Kristų suėmė, vyriausias apaštalas Petras, pirmos Komunijos ir kunigystės šventimų dieną, Kristaus viešai išsigynė, o Didįjį Penktadienį visi apaštalai paliko savo Mokytoją. Prie kryžiaus buvo tik vienas Jonas.

Kristus kaip Dievas visa tai pramatė ir vis tiek savo sumanymo neatsisakė – įsteigė kunigystės sakramentą, silpnus, nuodėmingus žmones pašaukė ir visais amžiaus šaukia į savo įsteigtą Bažnyčią Jo dieviško darbo tesėjus.

Kristus Dievas galėjo savo dieviškas malones teikti ir be kunigo tarpininkavimo. Pavyzdžiui, žmogus savo širdyje nuoširdžiai pareiškia: ,,Dieve, aš į tave tikiu“ ir automatiškai, be krikšto jis tampa Kristaus įsteigtos Bažnyčios nariu. Ir nereikia jokio krikšto. Arba vėl: atsiklaupęs, susigraudinęs dėl savo nuodėmių, žmogus pasako: ,,Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“ ir be jokios išpažinties, savęs ir kunigo varginimo, be išrišimo jam atleistos visos nuodėmės.

Kristus Dievas taip nenorėjo. Jis sutvarkė taip, kad malones gautume sąryšyje su tam tikrais mūsų veiksmais, ženklais, nusižeminimu, prisipažinimu, gailesčiu, pasiryžimu... Kitaip sakant, Kristus savo malones norėjo suteikti, padalinti per savo tarpininkus: vyskupus ir kunigus.

Be to, žmogus nėra tik dvasia, jis dar turi kūną. Todėl pritinka, kad nematomai malonei teikti Dievas naudotų matomus ženklus ir veiksmus.

Jėzus pasakė: ,,Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite Jo Kraujo, neturėsite savyje gyvenimo“. Tokiais žodžiais Kristus nusakė Švč. Sakramento reikšmę mūsų sielos išganymui. Bet niekas neišdrįs tvirtinti, kad galią aukoti šv. Mišias,– konsekruoti duoną ir vyną į Jėzaus Kūną ir Kraują – Viešpats suteikė visiems žmonėms.

Anuo metu Kristus nepasakė: ,,Gailėkitės dėl savo padarytų nuodėmių ir mano Tėvas danguje jums atleis“. Tačiau jis aiškiai apaštalams pasakė: ,,Kam nuodėmes atleisite, tam jos bus atleistos, kam sulaikysite, bus sulaikytos“. ,,Kaip mane Tėvas siuntė, taip aš jus siunčiu“.

Per 2000 metų katalikų Bažnyčia matė daug baisumų, persekiojimų, kančios... Net sovietinės priespaudos metais jauni vyrai aukojosi, stojo į kunigų seminariją, kur besimokant KGB stengėsi užverbuoti. Tuometiniai dienraščiai mirgėjo straipsniais apie vadinamus kunigų skandalus. Ne vienam jaunuoliui, įstojusiam į vienintelę Kauno Kunigų seminariją, buvo pasiūlyta stoti į bet kokią aukštąją mokyklą ir garantavo priėmimą o kitiems – studijuoti užsienyje.

Vienas pažįstamas abiturientas norėjo stoti į mediciną, tačiau jo pažymiai buvo ne geriausi. Kadangi daug metų patarnavo šv. Mišioms jis kažkam prasitarė, kad, neįstojęs į medicinos fakultetą, važiuos į Kauno kunigų seminariją. KGB tai sužinojo ir be jokio konkurso jį priėmė į mediciną. Tapo gydytoju, chirurgu.

Buvo sovietiniai metai, kai į vienintelę kunigų seminariją galėjo įstoti tik 5 kandidatai, iš kurių tik vieną ar du po 5 m. studijų vyskupas galėjo pašventinti kunigu.

Šiuo metu Lietuvoje yra didelis kunigų trūkumas. Galėtų seminarijos priimti tris kartus daugiau stojančiųjų, bet nebėra norinčiųjų. Valstybinis ateizmas padarė savo ir mūsų šeimos tapo dvasiniai silpnos, nes nelanko sekmadienio šv. Mišių ir nebeišugdo pašaukimų į dvasininkus.

Mūsų vyskupas Jonas Kauneckas kviečia tikinčiuosius melstis ketvirtadieniais ir šeštadieniais už pašaukimus. Išleido dideliu tiražu gražių paveikslėlių su malda. Jis prašo kasdieną pasimelsti už pašaukimus į dvasininkų luomą.

Toje maldoje Vyskupas kreipiasi į gerąjį Ganytoją Jėzų Kristų tokiais žodžiais: ,,Tu įsteigei kunigystę savo Bažnyčioje, kad savo veikimą pratęstum visiems laikams. Mes be paliovos maldaujame Tave, siųsk darbininkų į savo vynuogyną. Pašauk pakankamai tikrų kunigų savo Bažnyčiai. Pašauk daug vienuolių. Padaryk, kad Tavo išrinktieji klausytų Tavo pašaukimo ir kad nė vienas nepašauktas neprisėlintų prie Tavo šventenybių. Stiprink kunigus ir vienuolius jų amžiname, šventame pašaukime. Laimink jų pastangas ir darbą. Leisk jiems būti žemės druska, kad jie išvengtų visokio sugedimo. Padaryk juos pasaulio šviesa, kad šviestų savo žodžiu ir darbais. Suteik jiems išminties, kantrybės, tvirtumo, kad plėstų Tavo garbę ir karalystę visame pasaulyje ir kad visus, jiems patikėtus žmones, nuvestų į amžintąjį gyvenimą.

Marija, apaštalų Karaliene, melski už mus. Amen.

A 3 eil. K r i s t a u s kunigai

Tikriausiai jūs kiekvienas pastebėjote keistą žmonių galvoseną ir kalbėjimą. Jeigu kuris nors kunigas suklysta, padaro nusikaltimą, tai už tai yra kaltinami visi kunigai. Jei gydytojas, nepažinęs ligos, paankstina žmogui mirtį, tai niekas nesako, kad visi gydytojai yra netikę. Arba inžinierius, vadovavęs kokio nors namo statybai, nebūna kaltinamas, jei namas po pusmečio reikia kapitaliniai remontuoti. Kunigo klaida ar nusikaltimas net tikinčiųjų su pasimėgavimu viešai, dažnai atmenamas ir skelbiamas. Blogiausia tai, kad jo suklydimas primetamas visiems kunigams. Kodėl taip daroma? Kad savo sąžinę nuramintų ir pateisintų dar didesnius savus nusikaltimus, klaidas, nuodėmes, blogus įpročius.

Reikia atsiminti, kur yra žmonės, ten išlenda ir žmogiškos silpnybės. Ar gali susvyruoti žmonių tikėjimas, jei kai kurių kunigų gyvenime pasitaiko apgailėtinų klaidų, nuodėmių? Ne. Apaštalas Petras paties Kristaus buvo paskirtas vyresniuoju. Jį net pavadino uola, ant kurios pastatė savo Bažnyčią. O štai ką jis padarė? Pirmos Komunijos ir kunigystės šventimų dieną jis pažadėjo ištikimybę Kristui, o netrukus viešai net tris kartus išsigynė Stebukladario Kristaus. Didįjį Penktadienį prie nukryžiuoto Jėzaus stovėjo tik vienas apaštalas Jonas, o kiti jau buvo išbėgioję. Apaštalų kasos patikėtinis – Judas Iskarijotas už 30 sidabrinių pardavė savo Mokytoją Jėzų, o paskiau pasikorė.

Ar Kristus kaip Dievas viso to nežinojo? Jis tai gerai žinojo ir per Paskutinę Vakarienę apaštalams priminė, kad vienas iš jų išduos, antras 3 kartus išsigins dar gaidžiui nepragydus. Tačiau kunigystę vis tiek įsteigė.

Ar Kristus negalėjo malones teikti žmonėms ir be tarpininko, kunigo? Aišku, kad galėjo. Bet Jis norėjo, kad žmonės, prieš gaudami Dievo malones, pareikštų savo norą tam tikrais veiksmais ir nusiteikimu: ateitų, nusižemintų, prisipažintų, gailėtųsi, pasiryžtų pasitaisyti, atsiteistų...

Sau atleisti nuodėmių negali nei Popiežius, nei vyskupai, nei kunigai. Jie privalo savo išpažintį atlikti kitam, kuris turi kunigystės sakramentą. Kitaip sakant, nuodėmių atleidimas suteikiamas tik per kunigą. Mirties pavojuje nuodėmės atleidžiamos, kai žmogus nuoširdžiai gailisi, kad savo nuodėmėmis įžeidė Dievą.

Prieš keletą metų kunigas buvo pakviestas į vestuvių pokylį. Parapijiečiai tą kunigą mylėjo ir gerbė. Kiekvienas jame matė savo mokytoją ir dvasios vadovą. Negailėjo pagyrimų jam į akis ir už akių. Kunigas tarė žodį jaunavedžiams ir visiems dėkojo už rodomą jam meilę ir pagarbą. Baigiant kalbėti jis paklausė, ar kas nors iš jūsų už mane meldžiatės? Atsakymo turinys buvo vienodas: vieni atsiprašinėjo, kiti žadėjo ateityje melstis, treti aiškino, kad nežinojo, jog už kunigą reikia melstis.

Jei šiandieną jūsų paklausiau, ar jūs kada nors meldėtės už kunigus, vyskupus, vienuolius, Popiežių? Daugelio atsakymai būtų teigiami. Tačiau ne vienas gal būt pasiryžtų, nuo dabar ir aš pasimelsiu už tuos, kurie pasišventę Kristaus Bažnyčios tarnyboje.

Noriu pastebėti apie vieną žmonių kategoriją, kuri kunigams yra abejinga. Kol neturi jokių reikalų: krikšto, laidotuvių, tol jiems kunigas nereikalingas, gali jo ir nebūti. Tačiau kai jiems prireikia kunigo paslaugos, jie turi didelius reikalavimus iš to užmiršto, o gal ir niekinto kunigo. Bet jie kunigų neparemia: nei dvasiniai savo gražiu pavyzdžiu, nei materialiai savo aukomis.

Dar vienas labai nesiderinantis reiškinys. Žmogus, lyg pagerbdamas kunigą, bučiuoja jam ranką, o už akių tos pačios lūpos pila ant jo pamazgas, sugalvoja bjaurius šmeižtus...

Dėkokime Viešpačiui Jėzui Kristui už kunigystės sakramento įsteigimą ir melskimės už kunigus. Mūsų Vyskupas Jonas Kauneckas išleido gražų paveikslėlį su malda už pašaukimus į kunigus ir kviečia Vyskupijos tikinčiuosius melstis už dvasininkus ir naujus pašaukimus į tą luomą. Malda yra paveikslėlyje, kurį galite pasiimti kiekvienas, kas nuo dabar melsitės už dvasininkus. Amen.

A 3eil. B 2 eil. APAŠTALŲ PAKVIETIMAS

Iš Evangelijų sužinome, kad pirmuosius apaštalus Jėzus Kristus pasirinko iš Kafarnaumo apylinkių, iš žvejų tarpo. Jiems pasakė: ,,Eikite paskui mane. Aš padarysiu kad jūs būtumėte žmonių žvejai“. Jie paklausė Kristaus pakvietimo, paliko tinklus, šeimas ir sekė Mokytoją Kristų.

Kafarnaumas Kristui buvo mielas miestas. Jį dažnai lankė ir ten padarė daug stebuklų. Minios žmonių su ligoniais atvykdavo iš toli, nes Kafarnaumas buvo ir prekybos centras. Turėjo muitinę, kurioje vieną dieną Jėzus pamatė muitinės viršininką Levį ir jam tarė: ,,Sek mane“. Tas viską palikęs nuėjo su Jėzumi ir gavo kitą vardą Matas. Vėliau jis tapo evangelistu ir surašė Kristaus veiklą, jo gausius stebuklus. Nazareto gyventojai pavydėjo Kafarnaumui ir priekaištavo Jėzui: ,,Didelių dalykų, kurių mes girdėjome padarytų Kafarnaume, padaryk ir čia, savo Tėviškėje“. Kafarnaumas didžiavosi prieš kitus miestus, kad pas juos vyksta nepaprasti reiškiniai, tačiau patys gyventojai nenorėjo keistis ir tapti geresni. Todėl iš Kristaus lūpų pasigirdo lemtinga pranašystė: ,,Ir tu, Kafarnaume, iki dangui išaukštintas būsi nustumtas į pragarą“, kitaip tariant pažemintas, sunaikintas. Kristaus pranašystė išsipildė. Iš to miesto liko tik griuvėsiai. Šiandieną tarp Kafarnaumo griuvėsių šiaurės vakarų kampe yra atkasta sinagoga iš 4 amžiaus, kurioje, pasak evangelisto pasakojimo, ten Jėzus mokydavęs žmones. Kas keliauja Genezareto ežero pakraščiais neberanda Kristaus laikų miestelių ir kaimų. Ten pastatytas naujas Tiberijados miestas ir dabartinės Izraelio valstybės įkurtų daug kaimų.

Jėzaus padaryti gausūs stebuklai ir jo pamokslai sinagogoje neatnešė laukiamų vaisių, nes žmonės nenorėjo priimti Kristaus mokslo, patvirtinto nuostabiais stebuklais.

Visais laikais Dievo palankumas Jo mylimiems žmonėms uždeda didelę atsakomybę. Kas tos malonės nepriima ir atmeta, tuos Dievas per laiką vienaip ar kitaip nubaudžia. Kristaus padaryti priekaištai Kafarnaumo gyventojams galioja visų laikų žmonėms. Kas nepriima Kristaus mokslo, nepaiso Dievo įsakymų ir nusigręžia nuo Jo įsteigtosios Bažnyčios, tas susilaukia pasmerkimo už atmestą dievišką meilę, gerumą, gailestingumą. Apsidairykime aplinkui ir pamatysime, kaip žmonės, paniekinę Dievo, Bažnyčios įsakymus, per trumpą laiką save sunaikina. Savo gausiomis nuodėmėmis, girtavimu, šventos dienos paniekinimu ir nešventimu jie nužmogėja, tampa žiaurūs ir svetimi net savo vaikams.. Kokios bjaurios būna jų kalbos, pilnos piktžodžiavimų, keiksmų, vienas kitam metamų priekaištų, kaltinimų ar priekabių. Kai tai išgirsti, pagalvoji, kad per juos alsuoja pragaras. Pažvelkime į mūsų vyrus. Kiek daug jų pasirinko nusikaltimų kelią: apsivogė, prasigėrė, sutrumpino savo gyvenimą, nes Viešpaties dieną – sekmadienį pavertė girtavimo dienomis, o vietoj Dievo-Bažnyčios įsakymų klausė tik savo įgeidžių.

Per televiziją transliuojama laida ,,Teismas“. Jauna teisėja, kupina nepaprastos kantrybės, turi išklausyti, išanalizuoti buvusių draugių ar draugų piktus ginčus, metamus kaltinimus vienas kitam. Ar atkreipėte dėmesį, kokios bjaurios jų kalbos parodomame televizijos teisme. O kaip jie kalbasi namie tarpusavyje? Kaip įsiutę žvėrys puola vienas ant kito, pasirengę sužaloti ir tik pareigūno būna išskiriami. Žiūriu tą laidą ir matau aiškų atsakymą, kuo tampa žmogus, kai jam nebereikia Dievo ir Jo įsakymų.

Noriu paklausti, kur mes einame, jei kada nors elgiamės nežmoniškai, nekatalikiškai? Pagalvokime ir sau atsakykime. Amen.

.A 3 eil. Skelbimo pradžia

Pranašas Izaijas skelbiamą tikrovę aprašo kaip jau įvykusią. Ištremtoji tauta neliks tamsoje, ji bus išlaisvinta. Šį Izaijo tekstą turime suprasti kaip dvasinį išlaisvinimą. Pati blogiausia tremtis žmogui yra nuodėmės pančiai ir atskirtis nuo draugystės su Dievu. Tamsybių šalis yra ta vieta, kur Dievas nebesuvokiamas kaip artimas žmogui, kaip Emanuelis. Tamsybėse ir dvasinėje sumaištyje mums gresia nusivylimo pagunda. Visų svarbiausia atkreipti akis į Dievą, jo tiesą, ir jis atvers mums vilties šviesą. Dievas mus išlaisvina radikaliai. Nors tebenešiojame nuodėmės žaizdų žymes, nebesame visam laikui blogio įkalinti. Ateis diena, kai būsime išvaduoti net iš nuodėmės likučių, tų pagundų, kurios ateina iš praeities įpročių. Dvasinis žmogaus išlaisvinimas apima jo visą būtybę.

Apaštalas Paulius tėviškai rūpinasi Korinto Bažnyčia, ypač išgirdęs apie tai, kad korintiečių bendruomenei iškilo grėsmė suskilti. Tai buvo dar tik blogio užuomazga, tačiau susiskaldymas dažnai prasideda nuo žodžių, po to pereinama prie asmeninių konfliktų. Šventasis Paulius greitai reagavo ir primygtinai ragino grįžti prie paskelbtojo Kristaus mokymo esmės. Pirmiausia jis kreipiasi Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Krikščionys ima ginčytis ir suskyla praradę gyvo ryšio su Jėzumi Kristumi suvokimą. Apaštalo Pauliaus nurodytas pavojus grėsmingas visų laikų Bažnyčiai.

Nuo pat viešojo veikimo pradžios Jėzus buvo tarsi užribyje. Jeruzalės gyventojams jis yra iš Galilėjos atvykęs provincialas, išaugęs pusiau pagoniškoje aplinkoje. Tokioje aplinkoje neįmanoma laikytis žydų įstatymo visu deramu griežtumu. Tokia liberali aplinka ortodoksui fariziejui yra tikras papiktinimas. Nepaisydamas to, Jėzus nedvejodamas vėl pasitraukia į šią sritį ir taip išvengia galimų sunkumų po Jono Krikštytojo suėmimo. Evangelistas Matas pabrėžia, jog šis Jėzaus atsitraukimas atitinka Dievo valią. Toks yra Jėzaus pašaukimas, o evangelistui Matui ypač svarbu atskleisti, kaip Jėzus įvykdo pranašystes. Kai kurios pranašystės nemalonios Jėzaus amžininkų ausiai, jas būtų saugiau praleisti negirdomis, tačiau evangelistas Matas jas iškelia į tikėjimo šviesą. Tokios yra ir Izaijo eilutės, kuriomis Matas pagrindžia Jėzaus veiklos perkėlimą į Galilėją. Tenykštė tauta, žydų ir pagonių mišinys, pasak pranašo, gyvena tamsybėse, mirties karalystės šešėlyje, nuodėmėje ir beprasmybėje. Žydų religinis nepakantumas vargiai derinosi su mintimi, jog pagonims taip pat nušvito Kristaus šviesa. Tačiau Jėzaus misija skirta visiems, joks Jėzaus mokinys negali siaurinti jo pasiuntinybės ar jos riboti. Evangelistas Matas rašo: „Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti.“ Jėzus kalba kaip Dievo pasiuntinys ir jo šauklys. Jis skelbia ne savo, bet Tėvo žodį ir valią. Jis tęsia programinį Jono Krikštytojo šūkį ir jį plėtoja toliau. Gal neoriginalu tęsti kito pradėtą darbą? Jėzui svarbiausia viena: to nori Dievas. Iš Jėzaus galime mokytis: nebūtinai kitų pradėtą tradiciją reikia radikaliai keisti; kita vertus, ne visa, ką mintinai išmokstame ar nesąmoningai perimame, yra vertinga tradicija. Evangelistas perteikia Jėzaus skelbimo turinį: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė.“ Čia pirmą kartą suskamba žodis apie dangaus karalystę. Taip formuluodamas Jėzus laikosi tautiečių įsitikinimo neminėti Dievo vardo. Minint dangaus karalystę, numanoma Dievo viešpatystė, kurią Kristus įkurs žemėje. Dievo karalystė neįsikurs savaime, Jėzus atėjo ją įgyvendinti. Dievo karalystė iš esmės perkeičia žmogaus gyvenimą, jo širdyje apsigyvena meilė, tiesa ir ramybė.

Tačiau prieš tai skamba reikalavimas: „Atsiverskite.“ Jėzaus minima Dangaus karalystė nereiškia tiesioginio žmonių norų išsipildymo. Tai, ką atneša Jėzus, nėra žmonių tiesiogiai prašomi ar, jų manymu, reikalingiausi dalykai. Jėzaus raginimas atsiversti reiškia taip pat nusigręžti nuo įprastinės žmogiškosios galvosenos, imti mąstyti ir gyventi, kaip dera Jėzaus mokiniams. Jėzaus žodis yra kritiškas. Toks krypties pakeitimas turi būti daromas apdairiai ir sąmoningai. Jis reikalauja įveikti inerciją, ištvermingai budėti. Kas nori beatodairiškai žengti vien nosies tiesumu, gali praeiti pro šalį, nors tariamai nepadarytų nieko bloga. Jėzaus žodis yra įspėjimas. Dangaus karalystė yra tarsi ne priešais mus, bet už mūsų. Turime tiesiog apsigręžti, įsižiūrėti ir ieškoti jos širdies akimis, tačiau visiškai kitaip, negu buvome įpratę. Turime ieškoti jos ten, kur mums nurodo Jėzus. Naujoji Jėzaus skelbiama gyvensena, kurią jis vadina Dangaus karalyste, yra unikali ir kitokia, besiskirianti nuo įprastinių gyvenimo bėgių. Taip yra todėl, kad Jėzus nėra vien išminties mokytojas ar žmonijos auklėtojas. Jis yra vienatinis Dievo Sūnus.

Evangelijos skaitinys parodo Kristų, pradedantį evangelizavimo tarnystę. Jis keliauja po Galilėją, sutinka žmones jų įprastinėje aplinkoje. Bažnyčios istorijoje nuolat išlieka panaši problema: kaip evangelizuoti pasaulį, laikantis ištikimybės Dievui ir taip pat atsižvelgiant į žmonių kultūrą, jų aplinką ir papročius; kaip apimti žmogiškųjų kultūrų įvairovę ir joje įdiegti Evangelijos turtus. Pilnutinis žmogiškumas visiškai nereiškia priešingumo Kristui, Evangelijos dvasiai. Kristus siekia atkurti esminį žmogaus integralumą, kurį nuodėmė žeidžia, silpnina ir griauna. A.

A 4 eil. GAUSUS ATLYGIS

Ką tik girdėtos Evangelijos paskutinė eilutė baigiasi žodžiais: ,,Jūsų laukia gausus atlygis danguje“. Dabar noriu Jūsų paklausti, ar dažnai mąstote apie šį gausų atlygį? Daugelio gyvenimai rodo, kad apie tai jie negalvoja.

Pomirtinis, amžinas sielų gyvenimas yra visų religijų pagrindinė tiesa. Kristaus apreikštoji religija skelbia ne tik pomirtinį gyvenimą, bet ir apie tokį Dievą, ,,kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ /1Tim 2,4/.

Šiandieną, išgirdę Jėzaus Kristaus palaiminimus, prisiminkime ,,gausų atlygį danguje“. Kai kas klausia, ar apie tą atlygį yra tikrų įrodymų? Ne. Tai neįmanoma. Apaštalas šv. Paulius prisipažino, kad yra bejėgis pasakyti apie tai, ką ,,Dievas paruošė jį mylintiems“ / 1Kor 2,9/.

Evangelijos žodžiai: žemė, dangus, skaistykla, pragaras reiškia ne vietą, bet žmogaus pasirengimo būseną.

Vienas turtingas žmogus, išklausęs bažnyčioje sakomo pamokslo apie dangiškus turtus, pamokslininkui davė pastabą: ,,Kunige, tu nepasakei pamoksle, kur yra dangus. Aš tai norėčiau žinoti“. Kunigas, truputį patylėjo, pamąstė ir turtuoliui pasakė: ,,Netoli tavo namų gyvena neturtinga našlė su dviem mažais vaikais. Ją aplankyk, sužinok, ko labiausiai ji stokoja ir jai parūpink. Paskui atsiversk Mato evangelijos 25 skyrių ir paskaityk apie paskutinį teismą. Padaręs gerą darbą, tu sužinosi, kur yra dangus“.

Kiekvienas žmogus, padaręs gerą darbą ir suteikęs kitam džiaugsmo, nesunkiai supras šį pasakojimą. Panašiai sužino ir tas, kuris, padaręs žiaurų nusikaltimą, savo sąžinėje, sieloje išgyvena tikrą pragarą.

Apie laimę danguje šv. Raštas kalba žemiškais vaizdais, konkrečiai puotos įvaizdžiu. Štai pranašo Izaijo žodžiai: ,,Kareivijų Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais“ /Iz 25,6/.

Prisiminkime Evangelijos palyginimą apie dešimtį mergaičių, pakviestų į vestuvių puotą. Penkios paikosios nepasirūpino, kad jų žibintuose būtų pakankamai alyvos. Jos nepateko į puotos salę ir jas ištiko nusivylimas. Tačiau penkios protingosios pasiėmė alyvos į savo žibintus ir laimingos sėdėjo puotos salėje. Laimingos todėl, kad puotoje vyravo pasitikėjimas, palankumas ir šeimininko dosnumas, vaišingumas. Ten buvo džiaugsminga nuotaika.

Šv. Mišiose kunigas pakviečia dalyvius į Avinėlio puotą. Tai mūsų išankstinis pasiruošimas tai valandai, kai būsime pakviesti į amžinybę, į dangiškąją Tėvynę. Apreiškimo knygoje yra parašyti paslaptingi žodžiai: ,,Aleliuja. Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės. Duokime jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi“ /Apr 19,6-7/.

Apaštalas šv. Paulius laiške žydams /13,14/ rašo: ,,Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“. Žemiško miesto įvaizdžiu jis kreipia mūsų dėmesį į būsimą miestą – amžinus Tėvo namus.

Paprastai mieste būna didesnė tvarka ir gerovė. Žmogus išeina iš savo kambarėlio ir susiduria su didele miesto įvairove. Žinoma, mieste pamato visko: net tik gražių, puošnių žmonių, bet ir nelaimingų invalidų, prasigėrusių, kurie vis tiek yra prisirišę prie savo miesto.

Apreiškimo knyga perteikia būsimąjį miestą: ,,Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių: ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ /Apr. 21, 2-4/.

Didysis dangaus šventųjų laimės šaltinis yra Dievas. Pasak evangelisto šv. Jono: ,,Būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ / 1Jn 3,2/. Dievuje atsiskleis Švč. Trejybės paslaptis, Dievuje pažinsime Jo kūrybos ir pasaulio išganymo paslaptis. Žinoma, ribotas žmogaus protas nepajėgtų aprėpti beribio, visagalio Dievo, bet Dievas suteiks žmogui ypatingos šviesos, ir jis galės regėti ,,akis į akį“ /Plg 1Kor 13,12/, o jo dvasia supras dieviškos meilės didybę.

Mokslas apie Dievą – teologija moko, kad be Dievo regėjimo dar bus daug kitų laimės šaltinių. Jie visai nauji ir be jokios savimeilės. Tai mūsų santykiai su Jėzumi kaip žmogumi, bendravimas su Jo Motina Marija ir šventaisiais. Bus nauji susitikimai su tais, su kuriais buvome artumoje, kai gyveno žemėje: tėvais, draugais, geradariais. Teologai moko, kad dangus yra atbaigto pasaulio būsena, Dievo kūrybos vainikas. Svarbiausia štai kas: kad tai amžinybė. Dangiška laimė tęsis amžinai. Ją pasiekusieji amžinai neturės pagundų, kentėjimų, sąžinės priekaištų. Toje laimės būsenoje jie bus amžinai laimingi. Amen.

/Pasinaudota žurnalu ,,Bažnyčios žinios“, 1995m.,14 psl./

A 4 eil. MENKUMO GALYBĖ

Skaitant šio sekmadienio Mišių skaitinius, sunku atsikratyti įspūdžio, kad Dievas renkasi žmones, visiškai neatsižvelgdamas į jų tinkamumą. Panašu, kad Dievui visiškai nerūpi bendri, visuomenėje nustatyti kriterijai.

Pirmajame skaitinyje per pranašą Sofoniją, kreipdamasis į savo tautą, Viešpats aiškiai rodo palankumą menkai tautos daliai, pasižyminčiai nusižeminimu ir neturtu. Tai ne tik neturtingi ir nusižeminę žmonės. Jie taip pat pasižymi ir savotiškai paprasta neišlavinta kalba, tačiau apie juos pranašas sako, jog jie neištars melo. Dievui, pasirodo, pirmiausia reikia tokių žmonių, kurie sako tiesą, o ne tų, kurie gražiais žodžiais dangsto melą.

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius, kreipdamasis į Korinto tikinčiuosius, tarsi darydamas savotišką surašymą, atkreipia dėmesį, jog į jo žodžius neatsiliepia intelektualai, galingieji, kilmingieji. Trūksta turinčių akademinius laipsnius ir kilusių iš garsių giminių. Su juo nekalba gerbiami asmenys, užimantys vadovaujančius postus arba tie, kuriems pavyko pasiekti aukštesnius socialinės padėties laiptelius.

Atrodo, galima būtų pasakyti, jog krikščionys nėra labai svarbių asmenų bendruomenė.

Vis dėlto Kristaus akimis, vargšai, pažemintieji, atstumtieji jau turi viską ir užima pačią aukščiausią vietą dvasinių vertybių hierarchijoje.

Palaiminti beturčiai dvasioje, nes jų yra dangaus karalystė ,- sako Viešpats, pradėdamas Kalno pamokslą.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į tą vieną žodį: dvasioje .

Be abejonės, kalbant apie žmonės, besispiečiančius po kryžiumi, ant kurio kabo Tas, kuris pasiaukojo už visus, bet buvo pasmerktas, kaip piktadarys, vargiai galėtume tikėtis ten sutikti turtuolius, tačiau kaip tik toje kryžiaus mokykloje yra subrandinamas tvirtas ir garbingas charakteris. Norint pasiekti dvasios aukštumas, pirmiausia reikia stovėti labai žemai. Tik tuomet, kai suvokiame, jog, palyginus su Dievu, esame labai maži, pradedame augti.

Kaip beatrodytų keista, Dievas savo išrinktųjų nekelia į pasaulio aukštumas, niekam iš jų neužtikrina karjeros. Krikščionių bendruomenė niekuomet negali tapti kam nors tramplinu šuoliui į visuomenės aukštumas, tikintis, kad tokį žygį laimins Dievas. Kai save įsivaizduojame dideliais, tai reiškia, jog širdyje pažeminame Dievą.

Manau, kad kaip tik čia slypi šių laikų tam tikro nesusipratimo priežastis, kuomet krikščionys, manydami, jog būtinai privalo pasireikšti visuomenėje (o tai yra teisinga), eidami pirmyn, pamiršta kuklumą ir pareigą būti mažu. Dažnai pasiduodama iliuzijai, jog, norint įveikti galinguosius, pačiam reikia įgauti tokią pat galią, kad, norint atsikirsti išmintingiesiems, pačiam reikia įsigyti tokį pat išsilavinimą, kad, norint daryti įtaką žmonėms, būtinas erdvus kabinetas su išorėje stovinčia apsauga.

Tikrai, ne tokiai būdais pasinaudodamas, Kristus eina į pasaulį ir į žmonių širdis. Jis kviečia ir pasirenka mus, tačiau pakviestiesiems dera prisiminti, jog kuo labiau suvokiame savo menkumą ir atsiduodame Dievo veikimui, tuo didesnę galimybę sudarome veikti Jam, nugalėjusiam blogį ir atnešusiam į pasaulį tikrąją viltį. Amen.

A 4 eil. TIKROJI LAIMĖ

Girdėjote tris Mišių skaitinius. Tai Dievo žodžiai ir gražūs pamokymai mums. Kiekvienas žmogus, turėdamas laisvą valią, gali šiuos žodžius priimti ir gali juos atmesti. Gali būti gyvenime laimingas ir nelaimingas.

Pirmas skaitinys yra pranašo Sofonijo žodžiai. Pranašas vadina žmogų laimingą tą, kuris yra doras, teisingas, nusižeminęs. Antrame skaitinyje šv. Paulius kalba apie neturtingo, paprasto žmogaus kilnumą, laimę, nes jis vykdo Dievo valią.

Evangelijoje Kristus ant kalno skelbia septynis palaiminimus, kad laimingi tie, kurie yra Dievo palaiminti.

Amerikos prezidentas Džonsonas darbo kambaryje kalbėjo kaip filosofas. Jis klausė: ,,Kada žmogus yra laimingas?“ Jis nebuvo filosofas, bet giliai mąstantis politikas. Jis skyrėsi iš kitų politikų tuo, kad lankydavo šv. Domininko koplytėlę Vašingtone. Ten nuoširdžiai meldėsi. Viena jo duktė ruošėsi tapti katalike. Prezidento klausimas: ,,Kada žmogus yra laimingas?“ yra labai svarbus visiems žmonėms. Apie tai dažnai sau ir kitiems kalbėjo šv. Augustinas, vyskupas ir Bažnyčios daktaras. Jis sakė, kad žmonės yra sutverti Dievo. Todėl jų širdys atras poilsį ir laimę tik būdamos amžinai su Dievu.

Amerikos Nepriklausomybės paskelbimo raštą parašė Thomas Džefersonas. Tame rašte jis labai gražiai pasakė apie tris žmonių laisves: darbo laisvę, pasirikimo laisvę ir laisvę siekti laimės.

Pamoksle nuo kalno Kristus moko apie tikrąją laimę. Dar daugiau. Jis duoda gyvenimui programą, kuri veda žmones prie laimės. Toji programa – tai septyni palaiminimai. Žmonių mėgstamas turtas, garbė nepadaro žmonių tikrai laimingais. O nuodėmės, įvairūs nusikaltimai veda kiekvieną prie kentėjimų, ligų, pražūties.

Kristus ne tik kalbėjo, bet parodė pavyzdį kelio, vedančio į laimę. Todėl tas, kas priima Dievo žodžius ir juos vykdo, stato gyvenimo namus ant tvirtos uolos, jam padeda Dievas, nes jis elgiasi išmintingai.

Pasaulyje ir mūsų tarpe yra daug žmonių, kurie stengiasi tobulai, blaiviai, padoriai gyventi. Kiti, siekdami šio tobulumo, daugiau meldžiasi, dažniau eina prie sakramentų, suklydę greitai atgailauja. Jie nori išlikti skaistūs, paklusnūs, nusižeminę ir neturtėliai dvasioje.

Šešiolikmetis Bernardas, Dievo įkvėptas, apleido savo turtingų tėvų namus ir įkūrė vienuolyną. Jo pavyzdys ir žodžiai sujaudino brolius ir kaimynus. Penki jo broliai, du dėdės ir trisdešimt kitų jaunuolių išėjo pas jį į tą vienuolyną. Jauniausias Bernardo brolis Nivardas buvo nuliūdęs. Broliai jį linksmino, sakydami: jis liks viso tėvo turto paveldėtoju. Paauglys Nivardas atsakė: ,,Jūs pasiimate dangų, o man paliekate žemę“. Kai jam suėjo 16 metų ir jis išėjo į vienuolyną.

Bernardas tapo šventuoju. Jis buvo žymiausias X11 amžiaus žmogus. Dar daugiau. Jis buvo popiežių patarėjas, teologas, Bažnyčios daktaras. Jo įkurto vienuolyno Prancūzijoje vieta vadinama ,,Šviesos Slėniu“. Vienuoliai buvo vadinami cistersais. Jie gyveno pagal šv. Benedikto regulą. Po šimtmečio tų vienuolių jau buvo apie du tūkstančius. Šv. Bernardas buvo Dievo Motinos gerbėjas. Jis parašė gražų himną: ,,Salve Regina – Sveika Karaliene“ ir ,,Memorare – atsimink“.

Šv. Bernardas prisidėjo prie kryžiaus karų šv. Žemėje, tačiau labai liūdėjo / kaip ir šv. Pranciškus Asyžietis/, kai matė krikščionių kariuomenės vadų blogybes. Ši istorija yra pavyzdys žmogaus, kuris siekė tobulybės, kad būtų geras Kristaus sekėjas. Kokiais pavyzdžiais mes savo gyvenime vadovaujamės? Atsakykime. Amen.

A 5 eil. ŽEMĖS DRUSKA, PASAULIO ŠVIESA

Jėzus Kristus savo apaštalus jų įpėdinius bei Jo sekėjus pavadino: ,,Jūs žemės druska... pasaulio šviesa“. Tai labai gražus, poetiškas ir metaforiškas Jėzaus pasakymas. Jis nusako, kokia yra Kristaus kunigų, visų tikinčiųjų privilegija ir atsakomybė. Kaip druska apsaugo maistą nuo gedimo ir duoda tam tikrą skonį, taip ir Kristaus kunigai ir gerieji krikščionys saugo kitus nuo dvasinės nelaimės, pražūties. Be to, druska yra meilės, draugiškumo ramybės tikėjimo, išminties simbolis. Krikščionys yra pašaukti padėti kitiems, kad gyvenimas būtų gražus, šviesus, doras. Per visus amžius gerieji Kristaus sekėjai: vienuoliai, kunigai, pasauliečiai buvo žemės druska ir pasaulio šviesa.

Gražus ir pamokantis pavyzdys iš Lietuvos. Jauna mergaitė Onutė gavo darbą viešbutyje. Jos pareigos buvo palaikyti švarą ir tvarką dešimtyje kambarių. Į tą viešbutį atsilankydavo daug turtingų, žymių žmonių. Ji patarnavo vienam įdomiam viešbučio lankytojui. Kartą, įeinant į jo kambarį, ji išgirdo pastabą: ,,Šiandieną netvarkyk mano kambario“. Tik po dviejų dienų ji galėjo įeiti į tą kambarį ir sutvarkyti.

Praėjo kelios dienos. Šeštadienį, jai einant į bažnyčią, prie jos sustojo graži mašina. Joje sėdėjo tas pats žmogus, kuris aną rytą jai davė pastabą. Jis mandagiai paklausė, kur Onutė eina? Ji prisipažino, kad eina į bažnyčią, dalyvauti šv. Mišiose. Jis pakvietė ją kartu su juo važiuoti iki bažnyčios. Važiuojant klausinėjo Onutę apie religiją, o atvažiavęs prie bažnyčios jis panoro kartu su ja pabūti bažnyčioje. Vyriškis bažnyčioje atsiklaupė, veidą uždengė delnais ir susikaupęs meldėsi. Po šv. Mišių Onutė jo nebematė bažnyčioje. Sekančią dieną Onutė rado jo kambaryje nedidelį ryšulį su rašteliu: ,,Miela Onute, šiame ryšulyje yra dovana tau. Tu man padarei gražiausią paslaugą. Mano vedybinis gyvenimas jau buvo priėjęs krizę. Aš kelioms dienoms išvažiavau iš namų. Jau buvau apsisprendęs palikti žmoną ir du vaikus. Bet tavo gilus tikėjimas ir meilė Dievui mane labai sujaudino. Su tavimi buvau Mišiose pirmą kartą po dešimties metų. Vakar bažnyčioje Dievas man davė šviesą ir norą vėl gyventi su savo žmona ir mylėti vaikus“. Kas buvo tame ryšulyje? Auksinė grandinėlė ir kryželis.

Šis atsitikimas yra patvirtinimas, kad yra teisingas Kristaus pasakymas: ,,Jūs esate žemės druska ir pasaulio šviesa“. Panašiais švyturiais gali ir turi būti kiekvienas krikščionis savo šeimoje, savo aplinkoje ar darbovietėje. Tačiau žmogus savaime to neįstengtų, jei jo nestiprintų religinis tikėjimas, pamaldumas, sakramentai, Mišių auka.

Ypatinga Dievo palaima ir dovana visiems yra švento gyvenimo žmonės. Šventųjų buvo visais laikais.

Kelis iš jų prisiminkime. Filadelfijos vyskupas savo pavyzdžiu kėlė žmonių širdis prie Dievo. Šv. Pranciška Cabrini įsteigė 67 prieglaudas, ligonines ir globojo vargšus. Penkių vaikų motina šv. Elizabet atsivertusi žavėjosi tikėjimo tiesomis: Eucharistijos paslaptimi, Dievo Motinos pagalba, katalikų Bažnyčios apaštaline kilme. Ji Amerikoje steigė parapijines mokyklas.

Mes, lietuviai, turime šv. karalaitį Kazimierą, palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį ir daug daug nežinomų kankinių šventųjų. Jie visi padeda Lietuvai.

Gyvų ir mirusių krikščionių pareiga padėti kitiems, ypač klystantiems, nes jie privalo būti žemės druska, pasaulio šviesa. Jiems visada šviečia Kristaus kryžius nuo Kalvarijos kalno. Amen.

A 5 eil. JŪS – ŠVIESA IR DRUSKA

Apaštalas ir evangelistas šv. Jonas Jėzų Kristų pavadino Dievo Žodžiu... Mes vyresnieji gerai atsimename, kaip kadaise žodis buvo šventas. Jei pasakyta, tai reiškė, kad bus ir padaryta. Parašyta, reiškė, kad taip yra iš tikrųjų.

Keli dešimtmečiai Lietuvos istorijoje tai pakeitė. Ne kartą nusivylėme ir žmonėmis, ir žmonių pasakytais žodžiais, nes juose buvo daug melo, netiesos, propagandos, klaidinimo ir žmogaus proto sumaišymų. Per daug mus apgaudinėjo, per daug mums žadėjo, per daug netesėjo. Todėl ir šiandieną mes nebetikime, kas ką sako ir nebenorime klausyti. Kiekvienas darome išvadą: pasakyta, tai dar ne viskas taip yra. Parašyta, tai gal taip ir nebuvo. Pažadėta, tai tikriausiai nesulauksime.

Prieš kiekvienus rinkimus girdime gražiausius pažadus, o po rinkimų kai kurie aukšti politikai atvirai pasako, užmirškite, ką mes rinkimų kompanijos metu pažadėjome. Tai neįmanoma padaryti.

Mums patirtis sako, kad reikia klausyti ne gražių žodžių ar pažadų, bet žiūrėti, ką jis padarė ir daro, nes žodis pasidarė išniekintas.

Todėl Kristus ir Jo įsteigtoji bažnyčia nori, kad mes būtume žemės druska, negendantys ir kitų negadinantys kad būtume šviesa ir kitiems šviestume. Trumpai sakant, kad būtume druska ir šviesa.

Tokie pasakymai: ,,Klausyk, ką sakau, nežiūrėk ką darau“ sukelia visiems panieką ir pajuoką. Mes matome, kad kasdien daugėja tų, kurie kitus moko ir meluoja, o mažėja tie, kurie dirba ir daro taip, kaip juos iš šalies moko, daugėja suprantančių ir žinančių, o mažėja naivuolių ir pasitikinčių.

Praėjusieji rinkimai į Seimą parodė, kad dar daug žmonių Lietuvoje patikėjo meluojantiems ir nepagrįstai žadantiems, teisingai nesprendė iš darbų, bet patikėjo žodžiais... Ateinantį gegužį rinksime prezidentą ir žmones į Europarelamentą. Stenkimės vadovautis savo protu, o ne įvairiais kitų pažadais.

Gausybė šventųjų mums šviečia pavyzdžiu, kaip jie tikėjo Kristaus pasakytiems žodžiams ir todėl jie buvo laikmečio druska ir šviesa. Amen.

A 5 eil. ŽEMĖS DRUSKA

Kai kalbame Viešpaties maldą ,,Tėve mūsų“, tarp kitų prašymų yra: ,,kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandieną“. Tas rodo, kaip svarbu mūsų gyvenime kasdieninė duona. Nemažiau yra svarbi ir druska, kuri turi dvi savybes: pakeičia maisto skonį, apsaugo jį nuo gedimo. Duona ir druska dar turi simbolinę prasmę. Su duona ir druska pasitinkami jaunavedžiai bei aukšti svečiai.

Istorija rodo, kad krikščionybė buvo lyg druska, saugojanti žmonijos gyvenimą nuo tolimesnio dvasinio gedimo. Ji atnešė dideles permainas. Krikščionybės dėka buvo panaikinta vergija, iškeltas moters vaidmuo visuomenės gyvenime, kūdikis tapo kaip Dievo dovana tėvams. Žodžiu, buvo perkainuojamos moralinės, dvasinės vertybės. Taip pat turime matyti tuos pasikeitimus, kuriuos krikščionybė atnešė pasaulio kultūrai, civilizacijai, didesnei pažangai.

Iki Vatikano II Susirinkimo krikšto apeigose buvo įdedama krikštijamajam į burną krislelis druskos. Ta simbolinė apeiga priminė, kad šiame pasaulyje žmogaus laukia ne vien malonumai, bet ir prakaito sūrumas.

Ar mes kada nors pagalvojome, kaip išsilaikytų maistas, jei nebūtų druskos? Neveltui Kristus savo apaštalus pavadino žemės druska, nes jų paskirtis saugoti žmonių dorovę nuo sugedimo. Iš tikrųjų, jų žodžiai nėra saldūs, o kai kam net labai nemalonūs, nes tie žodžiai degina sąžines taip, kaip druska užberta ant atviros žaizdos.

Visi matome, kaip nemėgsta Viešpaties darbininkų ne tik pasaulyje, bet ir katalikiškoje Lietuvoje. Nemėgsta todėl, kad nenori pripažinti Bažnyčios mokymo, kad ji draudžia žmonių mėgstamus nuodėmingus malonumus ir pažeria druskos, kuri graužia sąžines.

Šiandieninė Bažnyčia labai susirūpinusi šeima, žmogaus gyvybe: negimusiu ir gimusiu kūdikiu. Doroviškai pakrikusi visuomenė nenori girdėti Bažnyčios priminimų apie atsakomybę, šeimos ištikimybę, gyvybės šventumą, nuodėmės pražūtingas pasekmes. Pasigirsta priekaištai, kaip Bažnyčia kišasi į žmogaus privatų gyvenimą, kaip ji gali nurodinėti, kas galima ir kas negalima suaugusiam, išsilavinusiam žmogui? Jei Bažnyčia pataikautų žmonių žemiems norams, tai ji neužlaikytų Kristaus reikalavimų ir prasilenktų su Jo įsakymu skelbti dievišką mokslą. Šiandieniniai vyskupai, kunigai, vienuoliai, tėvai, motinos ir mokytojai privalo būti žemės druska, kad sustabdytų didėjantį moralinį žmonių sugedimą ir mūsų tautos nykimą. Ką sako apie mūsų visuomenės moralę žiaurūs nusikaltimai, valdininkų korupcija, neteisingumus ir kitos įvairios blogybės? Kad visuomenė nevertina dorovės ir klaidžioja klystkeliais.

Savo laiku vyskupas Motiejus Valančius paskelbė kovą girtuoklystei ir per trumpą laiką išblaivino Lietuvą. Jam tai pavyko, nes lietuviai katalikai pakluso savo Vyskupo kvietimui. Kaip šiandieniniai katalikai paklusta savo Vyskupų raginimams? Nenoriai.

Kunigai kviečia tikinčiuosius palaikyti katalikišką spaudą, o kokie rezultatai? Katalikiškas žurnalas ,,Katalikų pasaulis“, tikinčiųjų nepalaikytas, užsidarė. Laikraštis ,,XXI amžius“ vos vegetuoja su 5,5 tūkstančio egzempliorių. Moteriškės, lankančios bažnyčios pamaldas, perka iš pašto smurto laikraštį ,,Akistatą“.

Jėzus Kristus savo mokiniams pasakė: ,,Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno <...>Tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“. Mūsų šviesos šaltinis yra Kristus, kuris mus kiekvieną kviečia: ,,Tu nepavark, nes tūkstančiai ateis ir reikalaus: širdies ir meilės, užuojautos ir šypsnio gero, ir tėviško jautrumo šilumos, ateinančios iš Meilės Visagalės ir Tėvo Amžino širdies...“ /M. Lacrima/“.

Neseniai šventėme Grabnyčias – Viešpaties paaukojimą. Tos dienos Evangelija mus perkėlė į Jeruzalės šventyklą, kur senelis Simeonas, laikydamas rankose gimusį pasaulio Gelbėtoją, džiaugėsi ir kalbėjo: ,,Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą <...> šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. Pats Jėzus apie save pasakė: ,,Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje“ /Jn 12,46/.

Vienas misionierius nustebino Afrikos vaikus šviečiančia elektros lempute. Vaikai mėgino ją užpūsti, bet jiems nepavyko. Misionierius priėjo prie sienos ir paspaudė jungiklį. Šviesa pranyko, o vaikai stebėjosi pamatytu ,,stebuklu“. Ta proga misionierius papasakojo apie nuostabią Dievo malonės šviesą, kurią gauname iš šviesos šaltinio – Jėzaus Kristaus. Ją plūsta į mūsų sielą per maldą, sakramentus, šv. Mišias, gerus darbus. Ta šviesa sieloje išnyksta, kai žmogus praranda ryšį su Kristumi. Tada mums atsitinka taip, kaip tai lemputei, kai ji atjungiama nuo elektros šaltinio. Ji užgesinta nebešviečia. Šią tiesą gerai suprato sovietiniai veikėjai ir visomis išgalėmis stengėsi atitraukti tikinčiuosius nuo Bažnyčios, dvasininkų įtakos, nuo sakramentų praktikavimo, ypatingai nuo Eucharistinės aukos. Dažnus sekmadienius paversdavo darbo dienomis. Šioje kovoje jie pasiekė didelių rezultatų. Jų pasėta sėkla ir šiandieną duoda vaisius: katalikai nebešvenčia sekmadienių ir nedalyvauja šv. Mišiose.

Kaip buvo žiūrima į šv. Mišias pirmais krikščionybės amžiais? Katechumenus – naujus krikščionis ilgai laikydavo prie durų. Kol jie galėjo dalyvauti šv. Mišiose, praeidavo daug metų, nes turėjo gerai pasiruošti.

Mokslininkas Šebesta išgyveno 20 metų pas pigmėjus, kol jie pasiryžo jam parodyti savo primityvų, labai kilnų dvasinį gyvenimą ir jį nusivedė į savo šventas vietas.

Prieš keletą metų Amerikoje buvo padaryta apklausa, kiek katalikų dalyvauja sekmadienio Mišiose? 35 procentai lankosi į sekmadienių Mišias. O kiek katalikų Lietuvoje dalyvauja sekmadienių Mišiose? Vos 8 - 9 procentai. Štai ateistinio auklėjimo rezultatai. Tūkstančiai užgesusių žiburių mūsų Tėvynėje, kurie nebešviečia krikščioniška šviesa ir dora. Todėl yra taip, kaip matome ir išgyvename.

Lietuvos vyskupai šiuos metus paskelbė šeimos metais. Esame kviečiami artintis prie Šviesos šaltinio – Eucharistinio Jėzaus – švęsti sekmadienius, dalyvauti šv. Mišiose, kad mūsų šeimos būtų tvirtesnės. Kartoju vyskupų žodžius: ,,Visiems primename išskirtinai svarbią pareigą švęsti sekmadienį <...> įpareigojame visus rūpintis sekmadienio šventimu, ypač dėti pastangas pasiekti ir pakviesti tuos mūsų tikėjimo brolius ir seseris, kurie retai arba net labai retai dalyvauja sekmadienio Mišiose“. /Ganytojų laiškas rašytas pradedant švęsti Eucharistijos metus/.

Prisiminkime šios dienos Evangelijos paskutinius žodžius: ,,Tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus“. Štai Kristaus nurodymas, kokia turi būti mūsų šviesa: gerieji darbai, krikščioniškas gyvenimas, katalikiškų pareigų atlikimas, sąmoningumas tikėjime.

Palikdamas pasaulį Kristus pavedė žmonėms tęsti jo dievišką misiją. Todėl mūsų rankos, kojos ir lūpos turi visada tam pasitarnauti.

Kristus savo pamokslą nuo kalno sakė ne vien apaštalams ir susirinkusiai žmonių miniai. Jie turi pasiekti visų amžių žmones. Todėl Bažnyčia dažnai skaito tikintiesiems Kalno pamokslo žodžius ir primena mums skirtą misiją: būti žemės druska ir pasauliui šviesa. Ir poetas kviečia: ,,Tu visad būk šviesus, kaip žiburys ant kalno, kad nepaklystų broliai tamsią naktį, per skaudų gruodą žengdami, per melo pelkes, per klaidų girias...Tu būk švelnus, kaip motina geriausia, nes tiktai meilė gydo visas negyjančias žaizdas, parodo kelią net tamsiausią naktį... Ir ašaras nušluosto nevilties, kai visos žvaigždės jau užgesę“/ M.Lacrima/.

Nors aplink save ir pasaulyje matome daug tamsos, bet pasitikėkime šv. Rašto žodžiais: ,,Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė“. Ir melskime: Viešpatie, neleisk mums būti užgesusiais žiburiais, bet padėk šviesti savo aplinkoje gerumu, blaivumu, pamaldumu. Amen.

/Pasinaudojau pamokslu, esančiu žurnale ,,Bažnyčios žinios“, 2005 m., nr. l, 15 psl. Gal nesugadinau jį praplėsdamas, papildydamas?/

A 6 eil. Kelyje į dangų

Skaitėme pranašo žodžius, kuriuos jis parašė Jeruzalėje apie 200 metus prieš Kristaus gimimą. Jis ieškojo ir prašė Dievo pagalbos, išminties. Pirmieji krikščionys dažnai girdėjo pamaldose skaitomus šiuos žodžius apie Dievo ir žmonių išmintį, dorybes. Tikrai laimingi tie žmonės, kurie vykdo Dievo įsakymus.

Antrame šv. Mišių skaitinyje apaštalas šv. Paulius kartoja, kad Dievo ir artimo meilė yra tikroji išmintis ir kelias į laimę. Evangelijoje Kristus moko būti dorais, teisingais ir atlaidžiais.

Amerikietis Michaelis Landonas buvo artistas ir kūrėjas. Jo tėvas buvo žydas, o motina katalikė. Abu tėvai labai nesutarė. Jaunuolis Michaelis viename laikraštyje aprašė apie negerumus šeimoje. Jis ilgėjosi taikos, gerumo, atlaidumo. Vieną penktadienį jis važiavo į namus Los Angelos miesto greitkeliu. Kelyje buvo intensyvus eismas ir kepino dienos karštis. Mašinų vairuotojams reikėjo daug kantrybės. Tačiau tarp jų daugelis buvo pikti ir nepatenkinti. Landonas klausė: Kodėl žmonės yra taip nekantrūs? Kodėl tarp vairuotojų yra daug pavydo, savimeilės, piktumo? Jis padarė išvadą, kad tik gerumas, pasiaukojimas, atlaidumas veda prie sugyvenimo... Ir šis artistas nutarė parodyti žmonėms kelią į laimę per TV , vaidindamas ir rodydamas...

Ir mūsų vairuotojai taip pat nekantriai elgiasi keliuose, gatvėse? Ir jiems reikalingas gerumas, atlaidumas, kantrybė ir tolerancija savo kolegoms.

Apie kelią į dangų Kristus kalbėjo savo pamoksle nuo kalno. Šios dienos Evangelija mums kalbėjo ir parodė visiems Kristaus pavyzdžiu gražųjį kelią į gerumą, kantrybę, atlaidumą. Juo pasekė šventieji. Pavyzdžiui šv. Pranciškus iš Asyžiaus rodė linksmumo, gerumo ir dorumo pavyzdį. Yra daug lietuvių gerų žmonių, kurie rodo kitiems kelią į dangų, į laimę. Kai kurie jų nėra ypatingai pamaldūs, bet dori ir visada pasiruošę kitiems varge padėti. Dievas juos laimina.

Kun. Stasys Yla savo knygoje ,,Dievas sutemose“ rašo apie lietuvius, kurie nežmoniškose nacių lagerio sąlygose išliko dori ir kitiems padėjo. Jie visi padarė atgailą, gerai pasiruošė kelionei į dangų.

Didis vokiečių rašytojas Klemensas Brentano nebuvo religingas, bet jis buvo labai doras. Vienų Kalėdų naktį jis gausiai sušelpė vaikutį, kurio motina sunkiai sirgo. Ir Dievas atlygino rašytojui. Jis atsivertė ir sudegino parašytas savo knygas, kurios buvo netinkamos, bedieviškos. Jis aplankė šventą mistikę vienuolę Kotryną Emerich, o ji buvo stigmatikė – turėjo Kristaus kančios ženklus. Rašytojas ją lankė penkerius metus ir gavo didelį įkvėpimą apie ją daug rašyti.

Žemiškos gėrybės nėra žmogaus laimė, nors šiandieną daugelis kitaip galvoja. Kristus vadina palaimintais dorus, gailestingus, teisingus.

Šv. Paulius primena apie Dievo pažadėtą mums amžiną laimę šiais žodžiais: ,,Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1Kor 2,9).

Dažnai tai prisiminkime ir kitiems priminkime. Amen.

A 6 Eil. TIKRASIS TEISUMAS

Siracido knygoje tvirtinama, Dievas reiškia nuostabią pagarba žmogaus laisvei. Šventasis Paulius skelbia nuo amžių paslėptą Dievo išmintį, kurią atskleidė Jėzus Kristus. Buvo teigiama, kad Senasis Įstatymas išreiškė dievišką išmintį. Evangelijoje Jėzus aiškino, kad jis atėjo pilnai ištobulinti ST.

Praėjusio sekmadienio Evangelijoje Jėzus savo mokinius ir mus kartu pavadino pasaulio šviesa ir žemės druska. Šiandieną iš Evangelijos girdėjome apie aukštus reikalavimus, kuriuos Jėzus pateikia savo sekėjams, kurie, būdami šviesa ir druska, savaime netampa pranašesni už kitus žmones. Teisumu turime viršyti tuos, kurie raidiškai suvokia Įstatymo reikalavimus.

Pasak apaštalo Pauliaus, turime vadovautis Dievo išmintimi, kuri, deja, yra svetima šiam pasauliui. Tačiau ji atsiskleidžia mylintiems Dievą. Jėzus, skelbdamas naują mokslą, šventykloje išvarto ne tik pinigų keitėjų stalus, bet ir daugelio žmonių supratimą apie teisumą, šventumą. Jis nenori būti tuo, kuris atmeta visa tai, ką Dievas apreiškė per Įstatymą ir pranašus. Jis net perspėjo: bus smerktinas tas, kas paniekina bent menkiausią iš tų paliepimų.

Jėzaus nurodomas teisumo kelias, atrodo neįmanomas įvykdyti žmogaus jėgomis. Jis primena klausytojams keturis gerai žinomus įsakymus ir atskleidžia giliausias žmogaus širdies nuostatas. Polinkis žudyti ar svetimauti (net ir pilnai neįgyvendintas) širdyje jau yra nuodėmės pėdsakas.

Yra daugybė būdų žudyti: tai artimą niekinti, įžeidinėti, užsipulti, nerodyti pagarbos, šaipytis. Nes visa tai ugdo žudikišką nuostatą ir gali vesti prie atitinkamų veiksmų. Taigi, nepakanka vien stengtis kito neniekinti. Energiją, eikvojamą blogiems jausmams, reikia paversti susitaikinimo pastanga, jei pastebi, kad „brolis turi šį tą prieš tave".

Taip pat reikia pasakyti apie svetimavimą. Nepakanka susilaikyti vien nuo pačių veiksmų, už kuriuos įstatymas numato bausmę. Reikia vengti bet kokio bendradarbiavimo su nuodėme: „Jeigu tavo ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją." Svetimavimas kyla iš širdies ir ateina per geidulingą žvilgsnį. Pirmiausia kiekvienas turi žvelgti į kitą žmogų kaip į asmenį, o ne kaip į daiktą ar priemonę savo įgeidžiams tenkinti. Svetimautojas sutrypia giliausią žmogaus asmens vertę. Todėl net svetimavimas žvilgsniu jau yra nuodėmė, nes asmenį verčia objektu. Jėzaus įspėjimas nepaneigia moters grožio vertybės ir neliepia joms dengti veido šydu ar gobtuvu. Kiekvienas turi ištirti savo širdį ir įvertinti savo žvilgsnių tyrumą.

Tai, ką sako Jėzus apie svetimavimą, tinka ir žmogžudystės, priesaikos laužymo atvejams. Kitą asmenį paversti savo pykčio objektu tai reiškia jį nužudyti. Kitą padaryti apgavystės objektu yra reikšmingiau, negu pats priesaikos laužymo faktas. Pirmajame skaitinyje sakoma: „Jei pasirenki, tu pajėgi laikytis įsakymų" (Sir 15, 15). Jei esi dvasiškai budrus, žinai, kad turi galią pasirinkti: pornografijos, alkoholio ar narkotikų atžvilgiu. Ta galia smarkiai susilpnėja, jei įsisenėjusi priklausomybė. Tačiau tuomet žmogus turi pripažinti, kad jis pats kaltas, nes kažkada pasirinko slidų, į blogį vedantį kelią.

Ne paslaptis, kartais žmonės pasiduoda pykčiui, geidulingumui, apgavystei. Vis dėlto reikia pripažinti, kad jis pats žengė pirmąjį žingsnį ir dėl savo nupuolimų yra kaltas. Todėl visi kviečiami vis iš naujo atgailauti, nors atrodytų, jog nuodėmklausys ir net pats Dievas pavargo nuo mūsų besikartojančių nuodėmių. Dievo akivaizdoje turime kiekvienas drąsiai stoti akistaton su savimi.

Tarp to, kas sena, ir to, kas nauja, visada atsiranda įtampa. Atrodo, kad naujovė yra beprasmė vien dėl paties naujumo. Remiantis Evangelijos pasakymu, kad naujų vynmaišių reikia tik tuomet, kai yra jaunas vynas. Dievuje dera sena ir nauja. Evangelistas Matas ištiesia tiltą tarp seno žydiško paveldo ir krikščionybės naujovių.

Pamokymais apie santuoką ir priesaikas Jėzus nori parodyti, kad reikia besąlygiškai įsipareigoti be jokių laiko apribojimų.

Pagal raidišką Įstatymo sampratą santuoką ir įžadus žydai galėjo sulaužyti, jei viena iš sutarties šalių nesilaikė įsipareigojimų. Jėzus įtvirtino neišardomą santuoką ir parodė, kad ištikimybė Viešpačiui turi būti išskirtinė. Žmogus nebepriklauso pats sau, nes savo jėgomis „negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo".

Tačiau labai dažnai yra supriešinami įstatymas ir laisvė. Žmogus gali paniekinti Dievą ne tik blogai pasinaudodamas laisve, bet ir netinkamai sau taikydamas įstatymus. Įstatymas yra „šventas, teisingas ir geras", bet gali tapti mirštamas (plg. Rom 7, 12-13). Tikroji laisvė reiškia širdies apsivalymą. Tik tas yra teisus, kas įvykdo įstatymą mylėdamas artimą taip, kaip save. Žmonių bendruomenei ir Bažnyčiai nereikia įstatymų panaikinimo tariamo žmogiškumo vardan. Reikia protingų ir teisingų įstatymų, kurie kyla iš meilės kiekvienam žmogui ir siekia kurti taikingą ir tvarkingą bendruomenę. Amen.

(Pasinaudota pamokslu, esančiu žurnale ,,Bažnyčios žinios“ 2011m. Nr.2)

A 7 eil. Būkite tobuli

Apaštalas jaunesnysis Jokūbas buvo Viešpaties Jėzaus pusbrolis. Jis su apaštalu Petru priėmė ir sveikino į Jeruzalę atvykusį Paulių po atsivertimo. Jis parašė labai gražų laišką, kurį kartais skaitome šv. Mišiose. Kai Petras iškeliavo, jis tapo Jeruzalės ganytoju ir išbuvo 29 metus Jeruzalės vyskupu. Jis buvo labai pamaldus. Kasdien ilgai klūpėdamas bažnyčioje melsdavos. Žmonės jį vadino Jokūbu Teisinguoju.

Nors jis visą laiką skelbė, kad Jėzus yra Mesijas, bet vienu metu žydai jį apkaltino ir pareikalavo, kad, palypėjęs kiek aukščiau žmonėms pasakytų, atšauktų savo tikėjimą Kristumi. Tačiau Jokūbas iš paaukštintos vietos vėl kartojo ir viešai parodė savo meilę, ištikimybę Kristui. Pikti, kerštingi žmonės jį nustūmė nuo pakylos ir jis griūdamas sunkiai susižeidė. To ne gana. Atsirado tokių, kurie su lazdomis jį užmušė. Tada jam buvo 96 metai. Prieš mirtį Jokūbas dar sukalbėjo maldą: ,,Dangaus Tėve, atleisk jiems jų nusikaltimus ir vesk juos prie tiesos pažinimo“. Jis stengėsi būti tobulas ir, sekdamas Kristumi, mylėjo priešus.

Ar mes dažnai atsimename Kristaus paliepimą: ,,Mylėkite priešus ir gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, jus persekioja...?“ Ar neatsitinka taip, jog vis atsimename kažkada patirtą skriaudą ir nedovanojame, nors kasdien melsdamiesi sakome: ,,Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

Prieš eilę metų Amerikos žurnalas ,,Niusvik“ (Newsweek) spausdino gražią fotografiją, kurioje trys broliai atsiklaupę bažnyčios pirmame suole meldžiasi. Prie nuotraukos buvo užrašas: ,,Tik jie išliko gyvi“. Vienas iš tų brolių rytą išgirdo per radiją žinią, kad lėktuvas, skrisdamas virš Kalifornijos valstijos, sprogo ir visi 44 keleiviai žuvo. Lėktuve buvo šių trijų brolių tėvas ir motina. Blogas žmogus įnešė į lėktuvą bombą, nes tada dar taip netikrino, kaip dabar, ir, lėktuvui skrendant, ją susprogdino. Šv. Gabrieliaus mokyklos mokiniai prašė visus melstis už klasės draugus, kurie ten mokėsi ir neteko savo tėvų. Vienas iš tų našlaičių klebono paklausė: ,,Gal mums reikia melstis už tą žmogų, kuris lėktuve susprogdino bombą ir nužudė daug žmonių ir kartu mūsų tėvus?“

Štai tie trys jauni vyrai, netekę savo tėvelių, norėjo daryti taip, kaip Kristus mokė: ,,Mylėkite kitus... mylėkite savo priešus ir melskitės už tuos, kurie jus persekioja“.

Gerų krikščionių vaikai dažnai supranta Kristaus žodžius ir būtinybę mylėti, atleisti, melstis. Kristus laimino visus ir liepė mokytis iš jo. Pamoksle nuo kalno jis kalbėjo: ,,Būkite tobuli kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Meilė artimui, o ypač priešui, yra tobulumo, šventumo ženklas. O kaip mes siekiame to tobulumo?

Mūsų žemė kaip lėktuvas skrenda apie saulę. Visi dangaus kūnai laikosi dėsnių, kuriuos davė Kūrėjas Dievas. Ir mums žmonėms Dievas davė taisykles, įsakymus ir nori, kad mes jų laikytumės. Kristaus įsteigtoji Bažnyčia tuos dėsnius mums nuolat primena ir visiems skelbia. Tik savo nelaimei kai kas nenori jų girdėti ir užlaikyti. Tie žmonės, kurie vykdo Dievo įsakymus, tie skrieja prie tikslo, šventumo, Dievo. Tik nuodėmė ir nedarymas atgailos už ją žmogų nustumia iš gero, teisingo kelio. Dievo ir artimo meilė yra tobulybė, kurią privalo visi jos siekti. Apaštalas šv. Jonas, sulaukęs senatvės, pamoksluose nuolat kartodavo: ,,Vaikeliai, mylėkite vienas kitą“.

Šiuo prasmingu apaštalo kvietimu noriu baigti šį trumpą žodelį. Amen.

A 8 eil. Krikščioniška išmintis

Penkiametės Agnietės tėvai minėjo dukters gimtadienį. Agnietės krikštatėvis jai padovanojo gražų, blizgantį auksinį pinigėlį. Mergaitė labai džiaugėsi, dovaną rodė tėvams ir kitiems. Laiminga mergaitė išskubėjo pas draugę pasidžiaugti gautąja dovana. Grįždama į namus ji sutiko keliu einančią moteriškę, kuriai taip pat parodė blizgančią dovaną. Praeivė krepšyje nešėsi gražius obuolius. Mergaitė panorėjo gauti nors vieną obuolį. Ir ji pasiūlė mainus: už du obuolius atidavė tą auksinį pinigėlį. Nesąžininga moteris su brangiu veltui gautu pinigu nuskubėjo keliu. Mergaitė neilgai džiaugėsi obuoliais. Tėvai parodė nepasitenkinimą ir ją subarė. Mergaitės krikštatėvis sakė: ,,Nekaltinkite dukrytės. Ji nežinojo, kiek vertas auksinis pinigas, o mes jai nė vienas nepaaiškinome“.

Daug žmonių šiame pasaulyje už menkaverčius daiktelius ar malonumus parduoda brangiausią turtą: sąžinę, tikėjimą, šeimą, Tėvynę... Kiti labai brangiai sumoka už mažaverčius šio pasaulio dalykus. Už nuodėmės malonumą išsižada Dievo, Bažnyčios, amžinos laimės. Tai neišmintingas elgesys. Tikėjimo šviesos apšviesti žmonės gerai žino, kad jų brangiausias turtas yra tas, kuris veda į amžinąją laimę.

Geri tėvai stengiasi apdovanoti savo vaikus ne tik reikalingu turtu, bet svarbiausia juos išmoko būti išmintingais, religingais, pareigingais, sąžiningais. Vienas tėvas pamiršo padėti savo šešiolikmečiam sūnui. Jis mąstė – užaugęs sūnus pats pasirinks kelią į žemiškąją ir amžinąją laimę. Po kelerių metų tėvas rado sūnų negyvą. Jis pasirinko mirtį... Netikinti ir nedoro elgesio motina pasakė, kad jos sūnus išaugs šviesus, geras ir be religijos. Po 20 metų teismas jį nuteisė mirties bausme, nes jis nužudė savo motiną.

Pranašas Izaijas prisimena žydų tautos klaidas, nuodėmes ir tai, kad tamsių žmonių Dievas nelaimino. Jie atsidūrė tremtyje. Tik atgailaujantiems Dievas dovanojo.

Šv. Antanas iš Egipto yra laikomas vienuolių patriarchu, nes jis kitus mokė išminties ir vedė juos prie tobulumo, šventumo ir laimės.

Šv. Joana Pranciška de Chantal (1572-1641) jau buvo susižiedavusi su turtingu ir gerą vardą turinčiu jaunuoliu. Viskas buvo paruošta vestuvėms. Bet ji sužinojo, kad jaunuolis ne katalikas, o protestantas kalvinas. Ji pasirinko saugesnį kelią, atsisakė tekėti už jo ir netrukus sukūrė šeimą su kitu jaunuoliu de Chantal. Likusi našlė aštuonerius metus ji gyveno ir mokė savo keturis vaikus. Bet ji norėjo siekti tobulybės, šventumo. Labai jai padėjo šv. Pranciškus de Sales – Ženevos vyskupas. Ji įsteigė Marijos Aplankymo seserų vienuolyną, šelpė vargšus, ligonius ir tapo šventoji.

Šventieji, kaip ir visi žmonės, turėjo vargų, pagundų, įvairių sunkumų, bet jiems padėjo krikščioniška išminties dorybė.

Kūrėjas Dievas mus visus lyg paukštelius maitina, lyg gėles gražiai išpuošia. Mes dažnai gal to nematome, gerai neįvertiname, kaip ta 5 metukų mergytė, kuri auksinį pinigėlį išmainė į du obuolius. Visus geros valios žmones Dievas laimina, jeigu jie myli išmintį, siekia šventumo ir vertina tai, kas yra brangu mums ir mūsų Kūrėjui Dievui. Amen.

A 9 eil. GYVENIMO UOLA

Atliepiamojoje psalmėje meldėme, kad Viešpats būtų mūsų uola. Žinome, jog šiame pasaulyje nėra saugesnio pagrindo. Nors lūpomis tariame, kad Viešpats yra mūsų uola, ši žinia nelengvai pasiekia mūsų širdies gelmes. Įsivaizduojame, jog būtume saugesni ir laimingesni, jei daugiau uždirbtume, jei būtume kitų vertinami, jei pasikeistų mus supantys žmonės. Tačiau jokie pinigai, žmonės, vietos ar daiktai negali garantuoti patvarios laimės. Ją dovanoja vienintelis Jėzus. Apaštalas Paulius įspėja nestatyti gyvenimo pastato ant įsivaizduojamo teisumo pamatų. Apgaudinėju save manydamas: jei padarysiu viską tobulai, net Dievas negalės manęs kritikuoti. Iš tikrųjų niekas neišsigelbės savo teisumo darbais. Kalkutos Motina palaim.Teresė vykdė nuostabius artimo meilės darbus, bet drauge žinojo, kad jie negali jos išgelbėti. Per savo vidinės tamsos metus ji glaudėsi prie tikrosios Uolos.

Žydai pažodžiui įgyvendino pirmajame skaitinyje girdėtą Viešpaties priesaką. Prie kaktos ir kairės rankos prisirišo odines dėžutes su Toros žodžiais: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas" (Įst 6, 4-6). Jie uoliai stengėsi laikytis Dievo Įstatymo, apipindami gyvenimą smulkmeniškais papročių ir taisyklių įsakais. Nenuostabu, kad juos piktino Jėzus, pareiškęs, jog atėjo gelbėti ne sveikųjų, bet ligonių. Dievas nesileidžia užsklendžiamas įstatymo raidėje, jis nori būti garbinamas „dvasia ir tiesa" (plg. Jn 4, 23). Apaštalas Paulius, pagal griežtą protėvių įstatymą išauklėtas žydas (plg. Apd 22, 3), mokė, kad nuteisinimas pasiekiamas tikėjimu, o ne įstatymo darbais (plg. Rom 3, 28). Žvelgdami į brolius žydus, prisirišusius prie rankos ir kaktos Dievo žodį, neturime didžiuotis, verčiau paklauskime savęs, kaip mes naudojamės Jėzaus dovanota laisve. Esame išlaisvinti iš įstatymo vergystės, kad labiau mylėtume ir pažintume Dievo meilę. Dievo akyse negalime girtis nuopelnais. Visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės. Pripažinti tai yra pirmutinė sąlyga, kad būtume Kristaus atpažinti.

Nepakanka Jėzų išpažinti vien lūpomis. Dievo karalystė apima visas gyvenimo sritis. Vien ištarti Viešpaties vardą per maža. Reikia gyvenimu vykdyti Dievo žodį. Tiesa, daugelis įžengia į Dievo karalystę giedodami ir šlovindami, tačiau jų gyvenimas patvirtina tai, ką jie gieda. Krikščionybė ne tik mokymas ar kultas, bet ir praktika. Pranašystės ir stebuklai nebūtinai rodo asmeninį šventumą. Juk vyriausiasis kunigas Kajafas išpranašavo, kad geriau vienam mirti už tautą (plg. Jn 18,14), ir dėl to pats pasmerkė Jėzų. Fariziejų mokiniai išvarinėjo velnius ir vis dėlto netikėjo Jėzumi, net šaipėsi iš jo, tvirtindami, jog jis išvaro velnius Belzebulo galia. Jėzus pažadėjo, kad į Dangaus karalystę įžengs tas, kuris vykdys dangiškojo Tėvo valią. Šią valią apibendrina Jėzaus meilės įsakymas: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau" (Jn 15,12).

Jei pranašystės skelbiamos netaikant jų sau, jei velnias išvaromas iš kitų, tačiau lieka išvarančiojo širdyje, tuomet nuskamba Jėzaus žodžiai: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau." Nuosprendis tik įtvirtina esamą būklę: kadangi tie žmonės vidujai nutolę nuo Kristaus, jie privalo visiškai nuo jo pasišalinti. Jie gyveno prieštaringą ir vidujai suskaldytą gyvenimą, todėl nekelia pasitikėjimo nei žmonėms, nei Dievui.

Kalno pamokslas baigiamas dvejopu palyginimu apie Dievo žodžio klausymą ir vykdymą. Žodžio klausymasis ir vykdymas sudaro vienovę. Geriausias pamatas gyvenimo namui yra Dievo žodis, kurio klausoma ir pagal kurį veikiama. Neįgyvendinti, vien automatiškai kartoti Jėzaus žodžiai nėra patikimas pamatas. Gyvenimui reikalingas tikras ir patikimas pagrindas, nes ne visuomet giedra ir saulėta. Palestinoje yra smėlėtų sausvagių, kurios po lietaus pavirsta vandens srautu. Tokioje vietoje pastatytam pastatui gresia neregimas pavojus. Audrų, liūčių ir potvynių sukelta staigi griūtis būna ypač skausminga.

Turbūt užduodame sau klausimą, kuriai žmonių kategorijai mes priklausome: ar žodžio klausytojų, ar vykdytojų? Iš tikrųjų mūsų patirtis yra daugeriopa ir veikiausiai vienu metu priklausome abiem kategorijoms. Būna išbandymų, kai sekasi išlaikyti vidinę ramybę ir viltis Viešpačiu neužgęsta. Tačiau būna ir tokių audrų, kurias išgyvename kaip visišką gyvenimo laivo sudužimą ar dvasinį bankrotą. Patirtas išbandymas pasirodė pernelyg skaudus; nors uoliai meldėmės, bet jautėmės neišklausyti; patyrėme artimo žmogaus, gal net Bažnyčios tarnautojo išdavystę. Tuomet nusiviliame, atsiribojame, užsidarome. Mums atrodo, kad tikėjimas nebeturi prasmės, ir paliekame atvirus vartus sužeidimams ir blogio įtakoms. Mūsų namai pastatyti tuo pat metu ant uolos ir ant smėlio. Kiekvienas išbandymas, kiekviena gyvenimo audra yra Viešpaties duodami ženklai. Turime įžvelgti giliau, negu diktuoja įžeisti jausmai, emocijos, savijauta, lakūs įspūdžiai. Po kiekvieno išbandymo dar nuosekliau statykime tikėjimo namą ant Dievo žodžio uolos. A. ( Iš žurnalo ,,Bažnyčios žinios“)

A 10 eil. MUITININKO PAŠAUKIMAS

Jėzus Kristus, mokydamas žmones, aplankė daug vietų. Kafarnaume, išgydęs paralyžiuotąjį, jis su apaštalais ėjo Genezareto ežero pakrante. Toji vietovė labai žmonių lankoma, nes ten buvo muitinė. Evangelijoje pasakyta: „Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matas ir jam tarė: Sek paskui mane“. Šis atsistojo ir nuėjo paskui jį“.

Kadangi Izraelio valstybė buvo okupuota romėnų, todėl muitininkai, renkantis mokesčius okupacinei valdžiai, buvo žmonių nemėgstami. Kai kurie žydai užėmė tas pareigas ir jie buvo laikomi išdavikais. Tačiau ir iš jų tarpo atsirasdavo tokių, kurie parodė didelį palankumą Kristui. Vienas iš jų buvo muitininkas Matas. Jis buvo girdėjęs apie Kristaus pamokslus, padarytus stebuklus ir ne kartą svarstė, ar tai nebus pranašų skelbtasis Mesijas – izraelitų Gelbėtojas?

Šios dienos Evangelijoje pasakyta, kaip Jėzus įžengė į Mato muitinę ir, pažvelgęs į jį, tarė: „Sek paskui mane“. Mes dabar samprotaujame, kad tas Jėzaus žvilgsnis turėjo būti kažkuo ypatingas, nugalintis... Evangelijose ne kartą užsiminta, kad Jėzaus žvilgsnis buvo perveriantis sielos gelmes. Kai Petras viešai išsigynė Kristaus, užteko Jėzui tik pažvelgti į jį, apaštalas suprato, ką jis padarė. Pasišalinęs graudžiai verkė. Tikriausiai Matas tame Jėzaus žvilgsnyje pajuto dievišką didybę, begalinį gerumą.

Turbut ne vienas esame pergyvenę gero, doro, nuoširdaus žmogaus žvilgsnyje jo turtingą vidinį pasaulį: dvasingumą, gerumą, gailestingumą. Tai buvo malonu, miela, gera su juo kartu būti ir tas susitikimo malonus jausmas pasiliko atmintyje visam gyvenimui.

Kam teko laimė pasimatyti su Popiežiumi Jonu Pauliu II, tas patirtą ir pergyventą jausmą išlaiko neišblėsusį visą savo gyvenimą.

Ir atsitinka priešingai, susitikimas su blogais, piktais, kerštingais žmonėmis aptemdo sielą, atneša nerimą, baimę ir ilgam pasilieka slegiantis jausmas. Jau nebesinori su juo daugiau susitikti, bendrauti ir vėl patirti nemalonų pergyvenimą.

Jėzaus kvietimas: „Sek paskui mane“ muitininkui Matui pasirodė ne tik švelnus, bet ir tvirtas. Jam iš karto buvo aišku, kad reikia palikti savo tarnybą, namus, šeimą, užgyventą turtą ir sekti Mokytoją – Stebukladarį Kristų. Tada jis nežinojo, kas jo laukia ir kaip tęsis jo gyvenimas. Bet jis suprato, kad yra kviečiamas Dievo. Vėliau Matas išgarsėjo kaip apaštalas ir evangelistas.

Mes klausiame, ar šiandieną ką nors žinotume apie muitininką Levį, jei jis nebūtų paklausęs Jėzaus kvietimo ir toliau pasilikęs dirbti muitinėje?

Vėlesnis Mato elgesys parodė, kad jis buvo kilnios širdies žmogus. Net kiti evangelistai stebėjos, kaip jis, ilgai nesvarstęs, viską paliko ir sekė paskui Jėzų. Tada Kristus jam davė naują vardą. Muitininkas Levis tapo Jėzaus apaštalas Matas /lietuviškai reiškia – Dievo dovana./ Iš tikrųjų, Kristaus atsilankymas pas Levį ir jo pakvietimas sekti Jį, buvo Dievo dovana.

Šiandieną kiekvienas save paklauskime, kiek kartų Viešpats Dievas mane aplankė? Prisiminkime tai. Štai jau krikšto metu mus aplankė ne tik Viešpats Jėzus, bet visa Švč. Trejybė. Dar daugiau. Ne tik aplankė, bet ir apsigyveno. Po kelerių metų, išmokę katekizmą, ėjome pirmos išpažinties, kad savo sielą, sąžinę išvalytume. Laikui bėgant mes augome ir didėjo mūsų nuodėmės. Kartais nebedrįsome pažvelgti į kryžių, nes mus slėgė nuodėmių našta. Viešpats mūsų tokioje būsenoje nepaliko. Kaip muitininką Levį, taip ir mus pakalbino ir pakvietė: „Sek paskui mane“, „Palik nuodėmės kelią ir sugrįžk į dangiškojo Tėvo namus“. Daug kartų buvome laimingi, kai palikę nuodėmingą kelią, pasekėme Jėzų, kuris vienintelis gali suteikti žmogui ramybę. Pradžioje tėvų paraginti, vėliau patys apsisprendėme ir ėjome prie klausyklos, išpažinome savo nuodėmes ir kunigas, Jėzaus vardu ir galia, suteikė nuodėmių atleidimą.

Kas įvyko pirmos šv. Komunijos dieną? Mes priėmėme švč. Jėzaus Kūną ir dar labiau sustiprinome savo ryšius su Švč. Trejybe. Paauglystės metais, Sutvirtinimo sakramento dėka, Šv. Dvasia nusileido ant mūsų ir mus padarė tvirtesniais tikėjime ir doroje, jeigu mes tą sakramentą priėmėme gerai pasirengę.

Prisiminkime perskaitytą Evangeliją. ,,Fariziejai, tai išvydę, prikišo jo mokiniams: ‚Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitinininkais ir nusidėjėliais?“ Tai išgirdęs Jėzus atsiliepė: ,,Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“. Šiuo pasakymu Jėzus pabrėžė, kad kiekvienas nusidėjėlis yra ligonis ir reikia jam pagelbėti. Fariziejai įsivaizdavo esantys teisūs, o Kristaus požiūris į juos buvo labai kritiškas. Ne kartą juos net negražiai pavadino: angių veisle, pabaltintais karstais...nes jų elgesys buvo tolimas dieviško apreiškimo dvasiai. Todėl Jėzus juos sudraudė, sakydamas: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‚Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“. Šie Jėzaus pasakyti žodžiai yra tarsi raktas, leidžiantis suprasti Jėzaus dievišką misiją. Dabar geriau suprantame prasmę Jėzaus pasakytų palyginimų: apie sūnų palaidūną, apie gailestingąjį samarietį ir dingusią avelę. Šie Jėzaus žodžiai, taikyti fariziejams, primena kitus jo pasakytus žodžius: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas į ją meta akmenį“. Tada niekas nepakėlė rankos prieš fariziejų pasmerktą moterį, visi pasišalino, pradedant vyresniais, o pasiliko tik Jėzus ir ta moteris.

Dievo gailestingumas buvo minimas ir Senajame Testamente. Štai pranašas Ozėjas išreiškė Dievo palankumą nusidėjusiam žmogui, sakydamas: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos“ /6,6/. Zacharijas perdavė Viešpaties perspėjimą: „Teiskite teisingai, būkite maloningi ir gailestingi vieni kitiems“/7,9/. Katalikų Bažnyčia atsižvelgė į Šventajame Rašte nuolat pabrėžiamą gailestingumą ir prie Dešimties Dievo įsakymų pridėjo Dievo ir artimo meilės didįjį įsakymą: „Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis, o savo artimą, kaip pats save“.

Pirmųjų krikščionybės amžių istorija pasakoja. Kai Romos imperiją valdė imperatorius Teodosijus, vieną dieną jam pranešė, kad Antijochijoje gyventojai nugriovė ir išniekino jo žmonos Flacilijos paminklą. Imperatorius labai įsižeidė ir pasiryžo keršyti – žiauriai nubausti Antijochijos gyventojus. Apie tai sužinojo vyskupas Makedonijus. Jis nuvyko pas imperatorių prašyti malonės, kad pasigailėtų žmonių. Imperatorius buvo tiek įpykęs, kad nenorėjo girdėti apie jokį pasigailėjimą. Tada senelis vyskupas kreipėsi šiais žodžiais: „Ciesoriau, tikrai turi priežastį bausti nusikaltėlius, bet atmink, kad ir jie yra Dievo vaikai. Juos bausdamas užsitrauksi Dievo rūstybę, o jiems dovanodamas, laimėsi Viešpaties maloningumą“. Tie vyskupo žodžiai paveikė imperatorių. Jo rūstybė ir kerštas nebepasiekė Antijochijos gyventojų.

Šiandieną girdėti Viešpaties maloningi žodžiai tepadeda mums suprasti Evangelijos esmę. Suprasti tai, kad esame vieno Tėvo vaikai, kuris „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“? /Mt.5,45/. Tai atsiminkime dažnai ir stenkimės būti gerais Dievo gailestingumo paveikslais. Amen.

A ciklas 11 - 20

T u r i n y s

11 Dievo karalystė

12 Nebijokite

12 Tau patikėjo savo bylą

13 Gyvenimas Kristuje

13 Dievo meilės dydis

14 Gailestingas Dievas

14 Evangelijos adresatai

15 Pasėlių sargai

15 Dievo Žodžio sėkla

15 Klausykime Dievo Žodžio

16 Dievas laukia

16 Kviečiai ir piktžolės

17 Laimingas radinys

18. Dievas maitina

18 Gaila man minios

18 Viešpats pasotina

19. Kodėl Dievas tyli?

19 Dangus atsirado Dievo žodžiu

20 Kančia ir pasitikėjimas

20 Didis tikėjimas

DIEVO KARALYSTĖ

Šv. Rašto, Naujojo Testamento knygose yra tokie žodžiai: ,,dangaus karalystė” arba ,,Dievo karalystė”. Jie reiškia tą patį – Kristaus įkurtą Bažnyčią. Pirmieji jos žingsniai – tai Kristaus siuntimas apaštalų į visą pasaulį skelbti Jo Evangelijos. Pradžioje kyla du klausimai: kas yra toji Bažnyčia? Ką ji mums duoda?

Garsus Bažnyčios tėvas Klemensas Aleksandrietis pasakė: ,,Dievo valia yra pasaulis, o jo siekis – žmonių išganymas; jis yra Bažnyčia“. Ką sako Katalikų Katekizmas? ,,Bažnyčia – tai Dievo pastangos suburti geros valios žmones į bendriją, kurioje būtų siekiama išsilaisvinti iš nuodėmių“ /KBK 761/.

Pirmiausia Dievas į savo artimiausią tautą pasišaukė Abraomo giminę. Su jos palikuonimis, tarpininkaujant Mozei, Dievas sudarė sandorą. Pirmasis šv. Mišių skaitinys skelbia Dievo raginimą išrinktajai tautai, kad ji laikytųsi sudarytos sandoros. Ar išrinktoji tauta vykdė Dievui duotus savo pažadus? Ne. Pranašai skelbė naują, amžinąją sandorą, kurią sudarys atėjęs Mesijas – išrinktosios tautos žiedas. Atėjus laikui Jėzus Kristus su dvylika savo tautos atstovų – pasirinktų apaštalų Paskutinės vakarienės metu sudarė Naująją sandorą. Apie tai Evangelijoje skaitome: ,,Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjimo palaiminimą ir davė mokiniams tardamas: ,,Imkite ir valgykite: tai yra mano Kūnas. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems tardamas: ,,Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano Kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ /Mt.26,26-29/.

Prisikėlęs iš numirusiųjų Kristus siuntė apaštalus į visas tautas, kad jas pakviestų dalyvauti Naujoje sandoroje: ,,Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ /Mt 26,19/.

Šiandieną, praėjus beveik dviems tūkstančiams metų nuo to įvykio, mes galime paklausti, ką mums gali duoti tai, kad esame Katalikų Bažnyčios nariai? Ar Kristaus įsteigtoji Bažnyčia ne per daug reikalauja iš kiekvieno mūsų? Kodėl savo sielos išganymo turime siekti atsižadėdami žemiškų džiaugsmų, įvairių malonumų? Ne paslaptis, kai kas su pavydu žvelgia į tuos, kurie nepaiso jokių įstatymų. Ką į tai atsakyti?

Kaip gera, rūpestinga motina, taip Kristaus Bažnyčia ne visada pataikauja vaikų įgeidžiams. Dėl to geri vaikai nepyksta ant motinos, o ištikimi katalikai – ant Katalikų Bažnyčios. Tiesa, kai kurie jaunystės metais to nesupranta, nusišalina nuo Bažnyčios ir nueina klystkeliais. Tačiau vėliau, nusivylę nuodėmingais džiaugsmais ir malonumais, ima kitaip vertinti Dievo duotą vienintelį gyvenimą. Tada gailisi, atgailauja, kad buvo blogi, neištikimi vaikai. Kaip gera motina savo vaikus auklėja, pratina prie tvarkos ir drausmės, taip ir Bažnyčia nori matyti savo narius teisingus, dorus, sąžiningus, atsakingus... Jokia pasaulietinė institucija nesirūpina žmonių dorumu ir kilnumu taip, kaip tai daro Kristaus Bažnyčia. Apaštalas šv. Paulius sako: ,,Jūs gi esate gavę ne vergtystės dvasią, kad vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: ,,Aba, Tėve“.

Jėzus Kristus savo įsteigtąją Bažnyčią aprūpino pagalba – sakramentais, o per juos srūva dieviškoji galia, kuri formuoja žmogų pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Ne kartą mus suklaidina vienašališki reikalavimai, grasinimai, gąsdinimai, kurie neparodo krikščioniško gyvenimo privalumų. Dar daugiau. Mes išgirstame Bažnyčioje kalbant apie kovą su moraliniu blogiu – įvairiomis nuodėmėmis. Žinokime, kad tai nėra mūsų gyvenimo kokybės sumenkinimas. Priešingai, toji kova už išsilaisvinimą iš nuodėmės blogio yra kova prieš mūsų priklausomybę kokiai nors blogybei. Todėl toje kovoje tenka ir atsižadėti, ir aukotis, ir ko nors brangaus netekti, bet pergalė yra daug brangesnė už visas aukas, atsižadėjimus.

Šiandieną prabilo apie visokią žeminančią priklausomybę ne tik Bažnyčia, bet ir valstybė, nes visi pamatė alkoholio, narkotikų, blogų įpročių daromą žalą, ypač jaunimo tarpe. Bet kokia bloga priklausomybė atsiranda tada, kai žmonės nevertina Dievo įsakymų, nebeklauso sąžinės balso ir nebemoka sau pasakyti: negalima, tai nusikaltimas, nuodėmė... Tokiam žmogui būtinai reikalinga Bažnyčios pagalba, bet jis nori vadovautis savo protu ir savo įgeidžiais...

Mūsų gyvenimas ir bendravimas Katalikų Bažnyčioje – tai gyvenimas didelėje Dievo vaikų šeimoje, kurioje vieni kitus pamoko, vieni kitiems padeda, užjaučia ir vieni už kitus meldžiasi. Jei toje šeimoje žmogus nuolat bendrauja su Dievo malone, tai subręsta amžinajam bendravimui su Dievu ir jo šventaisiais.

Jėzaus Kristaus paskelbtas mokslas yra vadinamas Evangelija. Tai graikiškas žodis, kuris lietuviškai reiškia Gerąją naujieną. Labai klysta tie, kurie Bažnyčios mokyme mato arba girdi tik įstatymus, draudimus, grasinimus. Vyskupas Kepleris savo knygoje ,,Daugiau džiaugsmo“ parinko žymių, garsių žmonių pasisakymus, kuriuose džiaugsmas yra tikro maldingumo palydovas. Toje knygoje yra įrašyta vieno nežinomo mistiko mintis: ,,Aš kadaise buvau pasaulio žmogus, turtingas ir visų mylimas, todėl gerai pažįstu praeinamą ir piktu atsilyginantį pasaulio džiaugsmą. Bet aš ragavau ir Dievo malonės < ...> , todėl galiu iš tiesų pasakyti, kad dažnai per trumpą valandėlę iš Dievo galėjau gauti daugiau paguodos ir džiaugsmo, negu išsyk būčiau gavęs visas paguodas ir visus džiaugsmus, kuriuos pasaulis gali duoti“.

Dar paklausykime ką pasakė šv. Pranciškus Salėzietis: ,,Aš kartais drebu iš baimės, kad Dievas jau čia, žemėje, duoda dangų, nes aš iš tikrųjų nežinau, kas yra nesėkmė. Patirti kentėjimai buvo tik maži sužeidimai, įdrėskiantys odą. Mane užklupę smūgiai buvo tik kryžiai, kurių atminimas dingo su balso aidu. Kokios menkos mane aplankiusios nelaimės. O kokiais dvasiniais turtais apipylė mane Dievas.“

Mistikas Tauleris pasakė, kad ,,Žmonės, kurie gyvena tikrai nusiskaistinę, yra visokios palaimos ir džiaugsmo šaltinis, ir joks liūdesys negali jų apimti, nes amžinasis Žodis, teikiąs palaimą ir džiaugsmą visiems angelams ir šventiesiems, kalba jiems, kaip ir šventiesiems danguje“. Ką sako tas, kuris yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas? Gerojo ganytojo kalboje jis sako: ,,Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą,– kad apsčiai jo turėtų“ /Jn 10,10/.

Tokie yra Kristaus žodžiai, o mes didesnio autoriteto už Jį neturime. Todėl tarkime šios dienos psalmės žodžiais: ,,Esame Dievo liaudis, jo kaimenės avys“. Amen.

A 12 eil. NEBIJOKITE

Jėzus Kristus savo sekėjus dažnai drąsino: ,,Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos“. Šiuos žodžius labai gerai įsiminė pirmųjų amžių krikščionys, nes jie buvo niekinami, persekiojami dėl Jėzaus išpažinimo. Apaštalų darbų knygoje plačiai aprašyta apaštalo Pauliaus darbai ir jo patirti persekiojimai vien todėl, kad jis skelbė Jėzų nukryžiuotą ir po trijų dienų prisikėlusį. Kristaus paskelbtoji religija pagoniškame pasaulyje griovė stabus. Todėl pasaulio galingieji nusprendė jėga, prievarta, žudynėmis sunaikinti liaudyje plintančią ir išlaisvinimą skelbiančią religiją.

Daugelis mūsų tautiečių, kunigų, vienuolių ir uolių katalikų prisiminė šį Kristaus perspėjimą: ,,Nebijokite“, kai kelis dešimtmečius valstybinis ateizmas bedievino mūsų tautą, tikinčiuosius laikė antraeiliais piliečiais, nes jie išpažino Dievo buvimą ir lankėsi pamaldose. Sovietinis melo ir prievartos rėžimas negalėjo pakęsti krikščioniškos minties, nes Evangelija neleidžia pavergti ir išnaudoti žmogaus. Dar daugiau. Jį išaukština iki Dievo vaikų garbės, gina jo teises nuo prasidėjimo akimirkos iki paskutinio atodūsio šioje žemėje.

Kai kada išgirstame per TV, radiją, kad Afrikoje ar Azijoje dar vyksta krikščionių persekiojimai, vienuolių arba aukštų dvasiškių pagrobimai ir jų nužudymai. Ačiū Dievui, kad pas mus po Nepriklausomybės atkūrimo tikinčiųjų teises garantuoja savi ir tarptautiniai teisės dokumentai. Nežiūrint į tai, pasaulis lieka tas pats, apie kurį Jėzus Kristus pasakė: ,,Kaip mane persekiojo, taip persekios ir jus“.

Atrodo, kad pasaulio vaikų širdyse yra užprogramuota neapykanta Jėzaus vardui ir jo išpažinėjams. Ne paslaptis, kad ir mūsų dienomis kyla daug neapykantos Kristui ir Jo Bažnyčiai. Ji dvelkia iš interneto svetainių, satanistų nusiaubiamų kapinių, išvartytų kryžių ir žiniasklaidos pastangų suniekinti kunigo gyvenimą, jo tarnystę. Atsiranda tokių, kurie kaltina dvidešimt pirmojo amžiaus Bažnyčią dėl Kryžiaus karų ir inkvizicijos. Jie neparodo ne mažiausio noro įsigilinti į viduramžių Europos istorijos tikrovę. Kodėl jie nenori matyti, kai šiandieninė Bažnyčia deda dideles pastangas padėti varge esantiems žmonėms?

Sovietmečiu žmonės pergyveno persekiojimus dėl tikėjimo. Uolesni kunigai buvo įkalinti ir net nužudyti, kaip kunigai: Šapoka ir Mažeika, Laurinavičius ir Zdevskis. Persekiojimas esti ir tada, kai žmogus dėl savo įsitikinimų patiria pažeminimus ir išskyrimą. Mes klausiame, kodėl šiandieną mažai kas pasako, kodėl švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai perkant prabangias mašinas, sportui, šventiniams renginiams? Daugelio pasaulio valstybių parlamentarai naudojasi visuomeniniu transportu, o Lietuvoje jiems butinai reikia valdiškų automobilių, atseit kas mėnesį privalo aplankyti savo rinkėjus. O atvirai pasakius, po rinkimų jie nebepasirodo pas savo rinkėjus. Atkreipkite dar dėmesį, kaip žmonės reaguoja, kai valstybė truputį paremia visuomenės labui tarnaujančius Bažnyčios darbus. Tada internete galime surasti labai daug piktos kritikos.

Tikintiesiems į Dievą reikia nuolatos budėti, kad jų gyvenimas, kasdieninis elgesys neprasilenktų su Kristaus Evangelija, Dievo, Bažnyčios įsakymais. Jie labai save pažemina, kai negyvena pagal tikėjimą. Jėzus Kristus labai smerkė fariziejus, kurie tikėjo Dievą, bet nemylėjo žmonių ir buvo veidmainiai. Jei dėl mūsų klaidų, viešų nusikaltimų esame pašiepiami, tai tuo atveju nesame persekiojami. Mes patys kalti, jeigu dėl netikusio mūsų elgesio pašiepiamas mūsų tikėjimas ir Bažnyčia.

Ką Jėzus pasakė savo apaštalams, juos drąsindamas ,,Nebijokite“? Ragino bijoti tik tų, kurie gali pakenkti ar pražudyti mūsų sielą. ,,Bijokite to, kuris galėtų pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“.

Įvairiausių sunkumų akivaizdoje tikintysis į Dievą privalo pasitikėti Dievo Apvaizdos globa. Jėzus pasakė: ,,Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų netgi visi galvos plaukai suskaityti“. Tad nebijokite.

Privalome atsiminti, kad mes nesame apsaugoti nuo gyvenimo audrų, bet Dangaus Tėvas mūsų niekada neapleis ir padės nešti įvairiausius kryžius, o kai suklupsime, tai mus pakels.

Jeigu mes tai suvoksime, tapsime nepalaužiami net atsiradus didžiausiems išmėginimams. Amen.

A 12 eil. Tau patikėjau savo bylą

Pirmajame šv. Mišių skatinyje girdėjome pranašo Jeremijo įsidėmėtinus žodžius: ,,Dieve, tau patikėjau savąją bylą“. Kokia proga jis taip pasakė? Jis skelbė Dievo valią, kuri nepatiko kai kuriems žmonėms. Todėl jie rengėsi Jeremiją nužudyti. Jis atsidavė Dievo valiai ir rašė: ,Dieve, tau patikėjau savąją bylą“. Žodžiu ,,byla“ pasakoma ne apie teismo procesą, bet apie sunkiai išsprendžiamus reikalus.

Visais laikais kiekvienam žmogui pasitaiko sunkiai išsprendžiamų reikalų ir net sunkių problemų. Jų prispausti žmonės reaguoja labai įvairiai. Vieni tuo metu keikiasi, bjaurojasi, kitus kaltina, kiti sukalba kokią nors maldą ir tikisi, kad viskas bus greitai išspręsta jo naudai, o nesulaukę Dievo pagalbos jam priekaištauja, dar kiti ima gerti svaigalus arba naudoti narkotikus, kad tą skaudų pergyvenimą tam kartui prislopintų. Atsiranda ir tokių, kurie laksto pas kaimynus verkšlendami, skųsdamiesi, kad jiems vis nesiseka. Žmonės net norėdami negali išspręsti jo problemų. Pasitaiko, kad žmogus visokias problemėles skaudžiai pergyvendamas suserga nepagydomu vėžiu ir taip skausmuose užbaigia savo žemišką kelionę. Pastaruoju laiku Lietuvoje daugėja tokių, kurie ištikti nelaimės, didelės nesėkmės gyvenimą užbaigia savižudybe.

Jaunas vyras patyrė autoįvykį ir žuvo nekaltas žmogus. Jis vairavo neblaivus. Savo išgertuvių ir kelionės bendrams pasakė: ,,Einu ir pasikarsiu“. Tie buvo tiek nedraugiški, kad nekreipė dėmesio. Savo draugą paliko šoko būsenoje su tokiu piktu pasiryžimu. Netrukus sužinojo, kad jų draugas padarė taip, kaip sakė.

Yra nesuprantamas elgesys tų, kurie girdėjo jo ketinimą ir leido vienam pasišalinti. Blaivus protas sako, kad draugai privalėjo nepalikti jo vieno nelaimėje, neviltyje, tokioje sunkioje būsenoje. Bet čia vėl kaltas alkoholis ir apsvaigę kelionės draugai.

Yra tokia žmonių kategorija, kurie niekada ir dėl nieko nepergyvena. Jiems nereikia turto, jie nesirūpina rytdiena ir gyvena su šia diena. Jiems svarbu, kad būtų ko išgerti, pavalgyti. Jie ,,laimingi“ tada, kai gauna pasigerti. Toks jų gyvenimas tikrai yra skurdus. Skurdi ir jų dvasia. Mums mąstantiems nepatinka ir nepriimtina toks gyvenimo problemų sprendimas.

Mes, tikintieji, turime geresnių priemonių savo reikalams ir problemoms spręsti. Mes savo žvilgsnį pakeliame aukščiau ir matome amžinybę. Protas mums sako, kad neverta labai stipriai pergyventi dėl greitai prabėgančių rūpesčių, smulkmenų... Virš mūsų yra dangiškas Tėvas, o dieviška Apvaizda mus globoja. Kristus liepė: ,,Per daug nesirūpinti savo gyvybe, ką valgysime, nei savo kūnu, kuo vilkėsime“. Jis patarė atkreipti dėmesį į dangaus sparnuočius. ,,Jie nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus nekrauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?“

Kiekvienas suprantame, kad tam tikras rūpestis yra būtinai reikalingas. Juk ir paukščiai rūpinasi savo maistu ir jaunikliais. Vasaros metu, per karščius paukščiai sulesa kelis kartus daugiau maisto, negu jie patys sveria. Ką mes galime ir kas nuo mūsų priklauso, tai padarykime nuoširdžiai, o visa kita palikime Dievui.

Šeimos tėvas labai pergyvendavo dėl visokių smulkmenų ir visą laiką buvo neramus. Žmonos mokantys ir raminantys žodžiai jam nepadėjo. Tada jį sugalvojo pamokyti kitaip. Vieną rytą atsikėlusi ji visai nesikalbėjo su vyru. Atrodė, kad dėl kažko labai skaudžiai pergyvena. Vyras tai pastebėjo ir pradėjo jos klausinėti, kas atsitiko? Žmona prakalbėjo: ,,Mielasis, šią naktį aš sapnavau labai liūdną sapną – numirė Dievas ir jį palaidojo. Dabar nebebus nei dangaus, nei Viešpaties pažadėto atpildo amžinybėje“. Vyras pradėjo juoktis. Po to ją įtikinėjo, kad Dievas negali numirti, nes Jis amžinas. Ją net pavadino kvailute. Tada ji atsakė: ,,Bet ir tu negudresnis. Kiekvieną dieną skaudžiai pergyveni dėl visokių smulkmenų, lyg Dievas būtų miręs. Pasitikėk Dievo Apvaizdos globa ir palik bent dalį savo reikalų Dievui pasirūpinti“.

Vyras dabar teisingai suprato žmonos pamoką net pavadino įsidėmėtina pamoka visam gyvenimui.

Taigi, mūsų Dievas nemirė ir nemirs, nors amžių bėgyje daug kartų įvairių kraštų bedieviai skelbė Dievo laidotuves.

Pasitikėkime Dievu, Jam paveskime savo bylas – įvairius rūpesčius, rūpestėlius. Ko mes negalėsime, tikrai Jis padarys. Amen.

A 13 GYVENIMAS KRISTUJE

Buvęs krikščionių persekiotojas Saulius, o po atsivertimo tapęs uoliausiu apaštalu – Pauliumi daug keliavo ir parašė 14 laiškų. Jie priklauso prie šv. Rašto knygų. Jis rašė savo pagalbininkams ir krikščionių bendruomenėms. Laiškuose mokė Kristaus dieviško mokslo ir priminė, ką yra kalbėjęs gyvu žodžiu, kai lankėsi tose bendruomenėse.

Anais laikais parašyti laišką ar knygą, tai buvo labai sunkus darbas. Popierius – papyrus buvo daromas iš sausų pamuštų nendrės lapų. Jo kokybė buvo bloga. Rašytojas turėjo su didele kantrybe braižyti raides, žodžius, sakinius ant to nekokybiško papiruso.

Šiandieną šv. Mišių antrame skaitinyje yra ištrauka iš šv. Pauliaus laiško Romos krikščionims. Jų dalis buvo atvykusi iš Sirijos, Palestinos. Apaštalas planavo pas romiečius apsistoti prieš kelionę į Ispaniją. Ten 25 metus gyveno apaštalas šv. Petras. Laiškas parašytas graikiškai, yra labai ilgas, turi apie 7000 žodžių.

Rašydamas apie krikštą, apaštalas klausia: ,,Ar nežinote, jog mes visi pakrikštytieji Jėzuje Kristuje esame pakrikštyti jo mirtyje?“ Žodis ,,krikštas“, graikiškai ,,baptizo“ reiškia ,,panardinu“. Krikšto sakramentas mus panardina Jėzuje. Savo laiškuose šv. Paulius net 132 kartus pakartoja posakį ,,gyvenimas Jėzuje Kristuje“. Ką tai reiškia? Glaudų susivienijimą su Kristumi. Geras, sąmoningas krikščionis visada turi gyventi lyg paskendęs Kristuje, kad kentėtų, mirtų ir prisikeltų su Kristumi.

Pirmais krikščionybės amžiais žmonės suaugę tapo konvertitais. Jei iš jų kas susirgdavo, tai būdavo skubiai krikštijamas. Jie gerai tikėjo Bažnyčios mokymu, kad mirtis be krikšto yra didelė nelaimė.

Šiandieniai katalikai savo kūdikėlių krikštą atidėlioja mėnesiais, metais. Kai kas juokingai aiškina, kad krikštijimą kūdikėlio atideda vėlesniam laikui, nes dabar neįstengia paruošti vaišių arba nesuranda tinkamų krikšto tėvų.

Šv. Augustinas pasakoja apie savo motiną. Kai mirė jos mažas sūnelis be krikšto, tai jį atnešė į bažnyčią, labai liūdėjo, verkė ir meldėsi tol, kol jis atgavo gyvybę. Jis buvo pakrikštytas ir vėl mirė. Motina nuoširdžiai dėkojo Dievui, kad galėjo jį atsigavusį pakrikštyti.

Krikštas, tikėjimas, Dievo malonė ir meilė suriša žmones su Kristumi. Gyvenime ne kartą jiems tenka kentėti, nešti pareigų uždėtus ar savo paties kryžius ir net nusivilti. Jei kas gyvena su viltimi, tas yra laimingas.

Yra toks filmas ,,Amerikos himnas“. Jame vaizduojamas liūdnas jaunuolis, kuris nelaimėje neteko vienos kojos. Jis praradęs bet kokią viltį ir su niekuo nenori kalbėti, tik klausosi muzikos tamsiame kambaryje. Ekrane parodomas ir kitas jaunuolis, kuris neturi abiejų kojų. Jis sėdi invalido vežimėlyje su ratukais ir dainuodamas stumia save tolyn. Jis turi tikėjimą, viltį ir ramybę.

Du jauni žmonės, bet labai skirtingai išgyvena savo nelaimę. Vienas liūdnas, net nenori matyti žmonių, o kitas – linksmas, dainuojantis ir, pagal jėgas, dar dirbantis. Kodėl taip yra?

Paaiškinimą mums pateikia Viktoras Frankas savo knygoje ,,Žmogus ieško prasmės“. Antro pasaulinio karo metu jis pakliuvo į nelaisvę. Jis – Vokietijos žydas, matęs daug nelaimingų, netekusių vilties ir labai piktų žmonių. Taip pat matė ir tokių, kurie elgėsi kaip šventieji. Jis mylėjo visus: piktuosius ir geruosius. Ypatingai jį stiprino katalikai, kurie gyveno ramybėje ir su tikėjimu. Jis pamilo katalikų tikėjimą ir Dievas jį palaimino gražia mirtimi.

Tikėjimas į Dievą, pasitikėjimas Dievo Apvaizda ir gyvenimas su Kristumi žmones šiame pasaulyje laimina, veda prie amžino laimingo gyvenimo. Amen.

A 13 eil. DIEVO MEILĖS DYDIS

Iš Evangelijos girdėjome Kristaus žodžius, kuriais reikalauja mylėti Dievą labiau už viską, net labiau už tėvą ir motiną. Dabar save klauskime, ar šiandieniniame gyvenime rasime daug pavyzdžių, kai Dievas mylimas labiau už viską? Dažniau būna taip, Dievas atsimenamas tik tada, kai įvyksta kokia nelaimė, liga, mirtis, netektis.

Tikros Dievo meilės pavyzdžiu yra pirmųjų amžių krikščionys, žymios giminės broliai: Morkus ir Marcelinas. Jie buvo verčiami atsižadėti tikėjimo į Kristų Dievą. Pradžioje juos kankino, bet nepavyko priversti jų, kad atsižadėtų Kristaus. Įsakė abu nužudyti. Tėvai ir giminės buvo stabmeldžiai. Jie išprašė, kad bausmės vykdymą atidėtų trisdešimčiai dienų. Visi tikėjosi bendromis pastangomis jaunuolius įkalbėti, kad atiduotų pagarbą stabams ir išvengtų bausmės. Prasidėjo tėvų ir giminių gundymai, baisesni už didžiausias kančias. Jų gimdytojai į kalėjimą ateidavo kas valandą ir vis prašydavo atsižadėti Kristaus. Ateidavo žmonos su vaikais ir verkdamos maldavo, pasigailėti jų, aukoti stabams ir savo gyvybę išsaugoti. Ateidavo giminės su priekaištais ir kaltinimais, kad palieka savo tėvus, žmonas ir vaikus našlaičiais. Kartą tėvas iš pergyvenimo neteko sąmonės ir sūnų akivaizdoje krito lyg negyvas. Po jų kojų parpuolusi motina maldavo, kad verčiau jai atimtų gyvybę, negu matytų juos abu mirštančius. Tačiau Morkus ir Marcelinas ryžtingai priešinosi visiems gundymams. Šios dvasinės kančios per visą mėnesį juos labai išvargino. Tai pastebėjo imperatoriaus gvardijos vadas, slaptas krikščionis Sebastijonas, vėliau tapęs šventuoju kankiniu. Jis taip pat kasdieną lankė abu įkalintuosius. Kartą savo ugninga kalba jis taip stipriai paveikė pasmerktuosius, kad jie įgijo naujo ryžto ir tvirtos dvasios. Šv. Sebastijono įtakoje Kristaus tikėjimą priėmė pasmerktųjų tėvai, jų žmonos ir kai kurie giminės. Netrukus Morkus ir Marcelinas buvo nužudyti. Jie tapo Kristaus kankiniai ir pelnė nevystantį garbės vainiką. Štai tikros Dievo meilės pavyzdys, bet jis iš pirmųjų krikščionybės metų, kai daug buvo žudoma dėl tikėjimo į Kristų Dievą. Tuo metu pralietas kraujas už Kristų buvo nauja sėkla atsirasti naujiems krikščionims. Kankinimai jų neatbaidė. Todėl krikščionių persekiojimas tęsėsi net tris šimtus metų.

Kai kada Dievo meilė pareikalauja didelių žmogaus aukų, bet už tas aukas gausiai atlygina.

Didysis įsakymas liepia mylėti Dievą visa siela, viso protu, visa valia ir jėgomis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, Dievą mylime visu protu, kad Jį pažintume, visa valia, kad Jo šv. Valią priimtume, visomis mintimis, kad apmąstytume Jo geradarybes, visa širdimi, kad Dievas būtų vienintelis mūsų Viešpats.

Šv. Pilypas Neri klausė: ,,Ar yra galima, kad tikintysis į Dievą galėtų ką nors kitą mylėti, o ne Dievą?“ Jis Dievui skundėsi, sakydamas: ,,Viešpatie, tu esi man labai gailestingas ir įsakei Tave mylėti. Kodėl man davei tik vieną širdį ir dar taip mažą širdį, kad negaliu joje sutalpinti Tavo meilės?“

Ar iš mūsų tarpo daug būtų tokių žmonių, kurie galėtų panašiai pasakyti? Tikrai ne, nes daugelio širdyse ne daug vietos skirta Dievo meilei. Gal viena kita maldelė per dieną, mėnesį ar pusmetį arba Velykose, Kalėdose atsilankymas į bažnyčią. Tokiems žmonėms sekmadienių šventimas, kasdieninė malda – paskutinėje vietoje. Visas rūpestis, visos jėgos, laikas tik sau, atrodo, kad čia žemėje jie amžinai gyvens.

Reikia pastebėti, kad mus nevykusiai auklėja televizijos serijalai. Jie parodo herojus, kurie net nesuvokia tikros meilės, santuokinės ištikimybės ir pagarbos žmogaus gyvybei. Jų didžiausios vertybės – muskulų jėga, kūno grožis, praeinantys malonumai, pramogos ir pinigai. Jiems yra svetimas Jėzaus Kristaus kvietimas rinktis tikras vertybes – ištikimybę Dievui ir Jo įsakymams. Rinktis net tada, kai dėl to reikia prarasti savo laisvę ar net gyvybę. O Jėzus Kristus pasakė: ,,Kas praranda savo gyvybę dėl manęs, tas atras ją“.

Pirmųjų amžių šventasis Augustinas rašo: ,,Imperatorius Tiberijus reikalavo, kad Romos senatas priskaitytų prie Romos dievų Jėzų Kristų. Tačiau senatas nesutiko, tvirtindamas, kad Jėzus yra išdidus Dievas. Jis nepakenčia kitų dievų šalia savęs, o reikalauja sau visos pagarbos“. Tuometinis Romos senatas pasakė tiesą. Jėzus Kristus reikalauja, kad visi žmonės jam reikštų pagarbą ir meilę. Reikalauja dėlto, kad tik Jis vienas laisva valia už visus kentėjo ir mirė ant kryžiaus, ir jis pajėgia žmogaus širdį padaryti tikrai laimingą.

Mes esame įpratę vesti derybas su Viešpačiu. Štai žmogus sukalbėjo kokią nors maldelę ir reikalauja tuoj pat jį išklausyti. Atėjo į pamaldas ir užsitikrino Dievo palaimą pusmečiui... Nors Dievo meilei paskyrė tik mažytę dalelę širdies, o visą likusią užima meilė sau ir kitokioms meilėms. Derybos su Viešpačiu vis tęsiamos...

Šv. Tomo Akviniečio pasakymas mus šiek tiek nuramina. Jis tvirtino, kad Dievo meilės įsakymas ,,visa siela, visa širdimi, visomis jėgomis“ negali būti visai tobulai išpildytas šioje žemėje. Didįjį meilės įsakymą tobulai išpildė tik Jėzus Kristus ir Jo nekalčiausia Motina Marija. Mes esame nuodėmingi Adomo vaikai ir negalime mylėti Dievo be jokių netobulumų. Jei pasieksime dangišką laimę, ten Dievą mylėsime visomis jėgomis, nes kitaip ir negalėsime mylėti. Amen.

A 14 eil. GAILESTINGAS DIEVAS

Pirmasis JAV prezidentas Jurgis Vašingtonas priklausė Anglikonų bažnyčiai. Jis buvo labai tikintis žmogus. Lankydavo ir kitas bažnyčias. Kelis kartus buvo katalikų bažnyčioje ir dalyvavo šv. Mišiose. Senoje jo šeimos skrynioje buvo surasta ranka rašytos maldos, pavadintos ,,Kasdieninė auka“, ,,Ryto ir vakaro malda“. Vienoje maldoje Jurgis rašo: ,,Amžinasis Dieve, Jėzaus Kristaus Tėve, pažvelk su gailesčiu į savo tarną, klūpantį prieš Tave...“

Jurgis Vašingtonas meldėsi ir Dievą vadino Jėzaus Kristaus Tėvu. Šios dienos Evangelijoje girdėjome, kaip Jėzus Kristus Dievą vadino savo Tėvu. Daug kartų Jėzus taip meldėsi ir mokė savo apaštalus melstis, kalbant: ,,Tėve mūsų...“

Šv. Mišiose daug kartų maldos užbaigiamos prašymu Dievo Tėvo per jo Sūnų Jėzų Kristų, kuris yra mūsų tarpininkas, ,,romios ir nuolankios širdies“.

Kiekvienas geras tėvas duoda savo vaikams, ko jiems reikia ir ko jie prašo. Ir Dievs Tėvas yra gailestingas, kai mes Jį prašome per Sūnų Jėzų.

Vyskupas Sheenas teisingai pastebėjo, kad Dievas ne visa mums duoda, ko mes prašome, bet Jis visada duoda tai, ko mums reikia.

Medicinos studentas nuvyko į Lurdą, Prancūzijoje. Studentas matė vežimėlyje paralyžiuotą, sukrypusį ligonį. Jo motina greta klūpėjo ir garsiai meldėsi: ,,Dieve, pasigailėk, Dievo Motina, padėk jam“. Kai vyskupas su švč. Sakramentu procesijoje palaimino ligonį, jis staiga pakilo sveikas. Žmonės šaukė: ,,Stebuklas, stebuklas“. Studentas toliau stebėjo, kaip ligonis buvo egzaminuojams gydytojų komisijos. Vėliau studentas parašė knygą, kurioje rašo: ,,Viešpats tikrai pagydė ligonį“. Tas studentas vėliau tapo jėzuitu vienuoliu, pasiekė vienuolyno generolo laipsnį, tapo popiežiaus patarėju. Jo vardas Pedro Arrupe.

Jėzus Kristus yra gailestingas visais amžiais. Jis paliko ligoniams didžiulę pagalbą – ligonių sakramentą. O visiems kenčiantiems dvasiniu vaistu tapo kryžius kaip pagalbos šaltinis. Reikia pripažinti, kad už kūno sveikatą yra vertingesnis dalykas – kantrus ir nuolankus Dievo valios vykdymas su meile. Kol gyvename žemėje Kristus laimina mūsų kūnus ir sielas, bet aukštesnis gėris – sielos amžinybė.

Kiekvienas susirgęs kreipiamės į gydytoją. Gerai, kad gydytojas gali ligoje padėti. Tačiau reikia neužmiršti paprašyti Dievo gydomos pagalbos.

Bažnyčios Tėvai, vyskupų susirinkimai visais šimtmečiais prašė sergančiųjų nepamiršti Ligonių sakramento ir jį priimti laiku ir sąmoningai. Labai dažnai žmonės pasikviečia kunigą su sakramentais pavėluotai, kai ligonis būna prie mirties durų ir nebepajėgia sąmoningai priimti.

Šv. Malachijus buvo Airijos vyskupas. Jis turėjo pranašystės dovaną. Kartą lankydamas sergančią ligonę jis nenumatė apie greitą jos mirtį. Žmonės vyskupui sakė, kad ligonė sveika. Netrukus ji mirė. Vyskupas liudėjo, meldėsi ir verkė. Dievas išklausė vyskupo maldų. Ligonė atgijo, priėmė Ligonių sakramentą ir ramybėje iškeliavo į amžinybę.

Gailestingas Dievas laimina mus visus per Jėzų Kristų. Laimingi, kurie nepamiršta Kristaus žodžių: ,,Mano jungas švelnus ir mano našta lengva“. /Mt.11,30/. Amen.

A 14 eil. Evangeljos adresatai

Ką tik girdėtuose Jėzaus žodžiuose yra trys svarbios mintys. Jau pirmame sakinyje: ,,Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie“ minimas žodis ,,Tėvas“ pasikartoja per visą Evangeliją. Kai apaštalai Jėzų paprašė, kad juos išmokytų melstis, Viešpats kalbėjo: ,,Tėve mūsų...“ Vėliau Jėzus nuolat kvietė apaštalus pasitikėti dangiškuoju Tėvu. ,,Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: jie nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“. Taip pat Jėzus mokė, kad dangiškasis Tėvas yra labai atlaidus tiems, kurie moka atleisti savo kaltininkams. Dar daugiau. Jis pastebėjo: ,,Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums“. Kokie guodžiantys ir dieviški žodžiai. Dar Jėzus pasakė, kad mūsų gerieji darbai turi būti atliekami ne dėl žmonių, bet dėl dangiškojo Tėvo. ,,Pasninkaudamas pasitepk galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“. Sekime Kristaus mokymu toliau. Kviesdamas į tobulumą, Kristus mums nurodo dangiškąjį Tėvą, nes Jis yra kūrinijos pradžia ir tikslas. Taigi, Kristus mus suvedė į ypatingą pažintį su savo dangiškuoju Tėvu ir mūsų religingumas turi prasidėti ,,Tėve mūsų“ maldos žodžiais.

Antroji svarbi Kristaus žodžių mintis kreipia mūsų dėmesį į mažutėlius. ,,Aš šlovinu Tave, Tėve, < ...>kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“. O kas yra tie išmintingieji ir gudrieji? Tai tie, kurie pasitiki savimi, savo talentais, savo turtais, savo įtaka visuomenėje, o į kitus žiūri paniekinančiai. Kristaus laikais tokie išmintingieji ir gudrieji buvo fariziejai ir Rašto žinovai. Nors jie geriau žinojo veikiančius įstatymus ir Raštus, bet jų širdys buvo tuščios, nuodėmingos ir toli nuo Dievo. Jėzaus Kristaus visas dėmesys buvo skirtas mažutėliams. Skaitydami šv. Raštą įsitikinsime, kad Kristus daugiau rūpinosi ne fariziejais, bet vargdieniais. Štai Dievo įsikūnijimo paslaptis pirmiausiai buvo apreikšta piemenėliams. ,,Aš jums skelbiu didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai“ /Lk 2,10/. Programinį pamokslą ant kalno Kristus pradeda savo palaiminimu vargdieniams: ,,Palaiminti dvasingieji vargdienai: jų yra dangaus karalystė“. Viešpats Jėzus nuolat kreipiasi į mus vargdienius, sakydamas: ,,Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“. Kai pradėjo skelbti savo dievišką mokslą, sau į pagalbą išsirinko paprastus žvejus, sunkiai uždirbančius maistą savo šeimoms. Vienu metu apaštalai svajojo apie aukštas vietas Dievo karalystėje, tada Jėzus jiems aiškiai pasakė: ,,Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ /Mt 20,26/. Labai įvertino vargšės našlės auką šventyklai, kai pastebėjo jos metamą mažą pingėlį į aukų dėžutę.

Dievo palankumą vargšams pastebėjo ne tik paprasti žmonės, bet ir apaštalas šv. Paulius. Vienu metu jis atvirai pripažino: ,,Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų išminčius. Ir tai, kas pasaulio akimis – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“ / 1 Kor 1,26-29/.

Tačiau atkreipkime dėmesį į paskutinius šio sekmadienio Evangelijoje Kristaus ištartus žodžius: ,,Imkite ant savo pečių mano jungą“. Ar jie mums nesunku suprasti? Kas yra tas jungas, kurį Jėzus mums liepia imti ir ant savo pečių nešti? Tai kasdieniniai mūsų gyvenimo kryžiai ir kryželiai. Jų turime visi: vargšai ir turtuoliai, ligoniai ir sveikieji, tikintys ir netikintieji, jauni ir seni...Todėl visi privalome nešti mums Dievo duotus ir gyvenimo uždėtus kryžius. Kai kam atrodo, kad yra žmonių, kurie gimę po laiminga žvaigžde. Jie turtingi, gražūs, gyvenime jiems labai sekasi. Paklausykime, ką pasakė vienas turtuolis: ,,Aš turiu visko, ko reikia žmogaus gyvenimui, bet nesijaučiu laimingas. Kai sėdu į brangią, užsienietišką mašiną, kartais man atrodo, kad jau esu karste. Namuose savo turtus rūpestingai saugau, bet vistiek mane prislegia mintis, kad vieną dieną turėsiu viską kitiems palikti. Kai žvelgiu į žmones, kurie save vadina katalikais, tai mane ima pavydas, bet jų galvosenos ir tikėjimo nesuprantu“.

Dar kiti žmonės, tapę geismų vergais, save nuodija svaigalais, kvaišalais, ištvirkavimu arba patenka į pinigų, kitokio turto kaupimo maniją. Apaštalas šv. Jokūbas rašė: ,,Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate“.

Dažnai išgirstame per TV skelbimus, kaip viename ar kitame Lietuvos mieste policija išaiškino ir suėmė kelis asmenis iš nusikalstamos grupuotės, kuri vogė mašinas, prekiavo merginomis, reketavo verslininkus ar privačias parduotuves...

Reikia atsiminti, kad kryžiai ir kryželiai, kylantys iš aistrų, godumo, neapykantos, yra daug sunkesni už tuos, kuriuos gyvenime sutinka, patiria dvasingieji vargdieniai, nes jie nepririša savo širdies prie turto ar kokios nuodėmės.

Dar laimingesnis žmogus, kuris supranta kryžiaus prasmę. Štai Dievas žmogui siunčia ligos ar nelaisvės kryžių, kuris jį nuvalo ir dvasiniai ištyrina. Ne vienas prisipažįsta, kad kentėjimų valandos jam davė daugiau, negu didžiulės pastangos per ištisus metus. Kas suskaičiuos ir tinkamai įvertins tuos gyvenimo kryželius, kurie buvo pradžia ne vieno žmogaus atsivertimui? Apaštalas šv. Paulius neveltui didžiavosi patirtais kentėjimais: ,,Aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ /Gal 6,14/.

Kai kam gali kilti toks klausimas, ar kančia, įvairūs kentėjimai yra Kristaus sekėjų tikslas? Galime drąsiai atsakyti, ne. Viešpats Jėzus kalbėjo: ,,Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ /Jn 10,10./ Visagalis Dievas nenori mūsų kančios, bet laukia iš mūsų pilno dvasinio suklestėjimo. Sekti Kristumi, tai nereiškia, jog mes privalome ieškoti kančios, įvairių pažeminimų... Reikia kentėjimų metu kantriai pakelti savo kryžių, jį paaukoti Dievui, kaip tai padarė Jėzus Kristus. Jėzui ypatingai artimi tie, kurie kantriai neša savo kryžių. Jie yra ypatingai guodžiami: ,,Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu“.

Šiandieninis gyvenimas parodo, kad tam tikra dalis žmonių nenori išgirsti Jėzaus kvietimo. Jie šalinasi nuo Kristaus įsteigtosios Bažnyčios ir nebepriima jos sakramentų. Jie kančioje gieda savo giesmes tik be Dievo ir Jo palaimos.

Mes visada glauskimės prie Viešpaties Jėzaus ir tikrai laimėsime Jo palaimą ir ramybę. Amen.

(Medžiaga pamokslo iš žurnalo ,,Bažnyčios žinios“2005m. )

A. 15 eil. PASĖLIŲ SARGAI

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus Dievo žodį palygino su sėkla. Toji sėkla yra saugoma knygose, kurios vadinamos šventuoju Raštu. Tos knygos, kurios buvo parašytos prieš Kristaus gimimą, vadinamos Senuoju Testamentu, kurios parašytos po Kristaus gimimo – Naujuoju Testamentu.

Senasis ir Naujasis Testamentai yra lyg aruodai, kurie saugo Dievo žodžio sėklas.

Praktiškai galvodami suprantame, kad neužtenka sėklas supilti į aruodus, jas reikia ir toliau prižiūrėti. Sėklos turi kenkėjų. Tai pelės, paukščiai, svirno erkės – akimi nematomi gyviai. Net pasėtą žirnių sėklą puola kuosos, balandžiai ir ištraukia, sulesa.

Įvairių kenkėjų turi ir dieviška sėkla – Kristaus mokslas. Tais kenkėjais yra žmonės, kurie iškraipo Kristaus mokslą: kai kada tai padaro pikta valia, bet dažniausiai iš nesupratimo. Yra žmonių, kurie savo ribotu protu nori perprasti dieviškas tiesas, bet tai yra neįmanoma. Štai mums priminimas. Šv. Mišiose, po konsekracijos kunigas arba Vyskupas pasako: ,,Tikėjimo paslaptis“. Dalyvaujantys atsako: ,,Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį ir išpažįstame Tavo prisikėlimą lakdami Tavęs ateinant“.

Kristus kaip Dievas žinojo, kad Evangelijos mokslas neišvengs iškraipymų, sudarkymų, įvairiausių aiškinimų. Jis pramatė, kad atsiras netikrų pranašų, kurie sau palankiau aiškins šv. Rašto mintis ir nustatys net pasaulio pabaigos datas. Jis apie juos pasakė labai vaizdingai. Tai raugės kviečių lauke, tai vilkai avies kailyje. Ir perspėjo, kad reikia jų saugotis. Todėl apaštalus ir jų įpėdinius – vyskupus įpareigojo saugoti dieviško mokslo turtus. Jiems įsakė: ,,Mokykite visas tautas laikytis visko, ką tik esu jums sakęs“. Dar daugiau. Kristus apaštalams pavedė krikštyti, skelbti jo mokslą ir saugoti jį nuo iškraipymų.

Senovėje buvo sunku išsaugoti šventas knygas, nes tada nebuvo spaustuvių. Spaustuvės ir spausdintos knygos atsirado tik 15 amžiuje. Knygos buvo retenybė anuomet. Jas perrašinėdavo rankomis. Todėl buvo pavojus perrašant kai ką praleisti, ne taip parašyti arba įterpti. Kad taip neatsitiktų su šventomis knygomis, žmonės sugalvojo ne mažai įvairių taisyklių, kurių privalėjo laikytis perrašinėtojai. Be to dieviškai sėklai išsaugoti padėjo pats jos autorius – Dievas.

Kai kurios hebrajiškos raidės yra labai panašios. Buvo pavojus jas sumaišyti. Perrašinėtojai buvo įpareigojami po sunkia nuodėme užlaikyti visas taisykles. Jiems buvo nurodyta, kurios raidės rašyti didesnės, kurios mažesnės, kokios aukščiau, o kokios žemiau. Kad nebūtų praleistas koks nors žodis, buvo suskaičiuota kiek raidžių, kiek žodžių ir kiek eilučių turi viena ar kita šv. Rašto knyga. Pavyzdžiui, pirmoji Mozės knyga turi 1534 eilutes. Kronikų knyga – 1656 eilutes. Dar daugiau. Buvo nurodoma net tai, kaip dažnai ir kokioje vietoje tokia raidė yra parašyta. Pavyzdžiui: Senajame Testamente yra 10 eilučių, kurios prasideda ir baigiasi raide N. Dvejose eilutėse visi žodžiai baigiasi raide M. Raidė A kartojasi 42 377 kartus, raidė B kartojasi 38 218 kartų, raidė G – 29 537 kartus.

Patikrinant, ar nepraleistas koks žodis arba raidė, buvo laikomasi šių taisyklių. 1957 m. žurnalas ,,Mokslas ir gyvenimas“ rašė, kad Senojo Testamento rankraščiai ir viduramžiais naudojamieji neturi esminių skirtumų.

Ir žydų, ir krikščionių religijos remiasi šv. Raštu. Jis yra Dievo žodis, laiškas žmonijai. Mes juo pasitikime, nes jis išsaugotas iki mūsų dienų neiškraipytas, nesugadintas. Tai patvirtina 1947 m. Palestinoje viename urve rasti labai seni šv. Rašto rankraščiai. Ir viso jų surasta apie šimtą. Jie pavadinti “Negyvosios juros dokumentais, Kumrano radiniais“. Atominės fizikos profesorius V.Libby Čikagoje nustatė tų radinių parašymo laiką. Tai dvidešimtieji metai prieš Kristaus gimimą.

Tačiau mums svarbiausia štai kas. Tie senieji šv. Rašto rankraščiai pažodžiui sutampa su dabar mūsų vartojamų Šv. Rašto knygų tekstais.

Ar tai ne Dievo Apvaizdos darbas, kad per 2000 su viršum metų išliko neiškraipytos, nesufalsifikuotos, nepakeistos šv. Rašto knygos, kurios tiksliai perduodamos iš kartos į kartą. Visagalis Dievas, kuris tas knygas žmonėms padiktavo, pasirūpino jų apsaugojimu nuo sudarkymų.

Kalbant apie šv. Rašto sveikumą, nesugadinimą yra tvirtinama, kad jokie raštai neturi tiek garantijų, kiek jų turi šv. Rašto knygos.

Todėl šv. Rašto knygų autoritetas yra didžiulis, iš to kyla mūsų pasitikėjimas juo.

Istorikas Juozapas Flavijus gyveno 60 m. po Kristaus gimimo. Lyg kokį antspaudą uždeda jo užrašyti žodžiai: ,,Visas pasaulis žino, kaip labai mes pasitikime savo šv. Raštais. Nors jau yra praėjęs toks didelis laiko tarpas, tačiau niekad niekas nėra drįsęs ką nors pridėti, atimti ar pakeisti“.

Ir mes, kunigai, skaitydami šv. Rašto ištraukas per šv. Mišias, niekada jų nepakeičiame ir neištaisome suprantamai ar šiuolaikiškai, nors kai kas tikrai būtų galima pasakyti kitais žodžiais. O jūs, klausydami Evangeliją iš pagarbos Dievo žodžiui visada atsistojate ir atidžiai klausote.

Gerbkime Dievo žodį, priimkime į savo širdį ir protą bei stenkimės juo gyvenime vadovautis. Amen.

A 15 eil. DIEVO ŽODŽIO SĖKLA

Jėzus Kristus savo dievišką mokslą stengėsi skelbti labai suprantamai. Jo klausytojai buvo žemdirbiai, žvejai, verslininkai, nusidėjėliai. Jiems kalbėdamas naudojo palyginimus iš jų gyvenimo.

Štai šios dienos Evangelijos ištraukoje jis aiškina žemdirbiams suprantamu palyginimu apie sėklą. Ji krinta į įvairias vietas ir jos likimas yra skirtingas: prie kelio pasėta sėkla pasilieka žemės paviršiuje ir ją lengvai pastebi, sulesa paukščiai; sėkla, patekusi ant uolos, kur mažas žemės paviršius, greitai sudygsta, bet netrukus nuvysta, nes šaknys atiremia į uolą ir neranda sau maisto. Palestinoje labai paplitę erškėčiai. Šv. Rašto knygose minima 20 rūšių erškėčių. Kristus palyginime sako, kad ta sėkla, kuri patenka tarp erškėčių, sudygsta, bet ją nustelbia erškėčiai. Tik gerai įdirbta ir prižiūrėta dirva duoda gausų derlių.

Pasakęs palyginimą Kristus dažniausiai paaiškindavo, kaip jį reikia suprasti. Iš Evangelijos jūs girdėjote, kaip šį palyginimą Kristus labai suprantamai paaiškino. Ir mes, klausydami pamokslų, norime išgirsti pavyzdžių iš žmonių gyvenimo, kad geriau įsimintume girdėtas mintis.

Kokia pagrindinė mintis šios dienos Evangelijoje? Tai kvietimas susitelkti prie Dievo žodžio. Jau Mozė Pakartoto Įstatymo knygoje priminė Dievo žodžio svarbą, sakydamas: ,,Atmink<...>, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos“ /8,3/. Jėzus Kristus po 40 parų pasninko tyruose buvo išalkęs, jį gundė velnias, kad iš akmenų pasidarytų duonos. Tada Kristus pasinaudojo šiais šventraščio žodžiais ir gundytojui atsakė: ,,Žmogus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos.“ Kristus, lankydamas Mortos, Marijos, Lozoriaus šeimą, kalbėjo apie Dievo žodžio svarbą. Tuos žodžius pasakė Mortai, kuri rūpinosi svečio priėmimu ir pavaišinimu, o Marija klausėsi nuostabių Jėzaus pamokymų. Todėl apie Mariją, o ne Mortą Jėzus pasakė, Ji ,,išsirinko geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta“ /Lk 10,42/.

Evangelija Dievo žodį lygina su pasėtu grūdu, kuris gerą derlių duoda tik tada, kai krinta į paruoštą dirvą. Gerai paruošta dirva – tai žmogus, kuris nepasitenkina vien tik duona, žaidimais, pramogomis, malonumais, greitai prabėgančiu gyvenimu, bet ilgisi ir siekia gėrio, tiesos, gyvenimo prasmės ir savo sielą ruošia amžinybei.

Katalikų Bažnyčia, turinti daugelio amžių patirtį, iš savo tikinčiųjų reikalauja, kad jie dalyvautų šv. Mišių Aukoje sekmadieniais ir šventėmis. Pirmųjų amžių krikščionys klausė Bažnyčios kvietimo ir jie ,,ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ /Apd 2,42/. Tuo metu Mišių auka buvo vadinama ,,duonos laužymu“, nes susirinkusieji dalinosi Eucharistine duona – šv. Komunija ir klausėsi Dievo žodžio.

Imperatorius Dioklecijanas, persekiodamas krikščionis, įsakė surasti ir sunaikinti visus krikščionių šventuosius raštus, nugriauti maldos namus, uždrausti liturginį apeigų celebravimą net ir privačiose patalpose. Krikščionys neišsigando ir šio draudimo nepaisė. Jie rinkosi švęsti sekmadienio Eucharistijos į vieno savo bendromenės nario namus. 303 m. 49 krikščionių grupė iš Abitenės miesto, Romos imperijos pakraščio buvo suimta, nuvežta į provincijos administratoriaus būstinę, tardoma, kankinama ir visi nuteisti mirti. Įsidėmėtinas kankinio šv. Emerito atsakymas į prokonsulo Amelito priekaištus dėl nepaklusnumo imperatoriaus įsakymui. ,,Be sekmadienio negalime gyventi“, nes krikščioniui sekmadienio šv. Mišių Auka yra jo pagrindas, jo tikėjimas Viešpaties prisikėlimu ir nuolatiniu Jo buvimu švč. Sakrmente.

Pop. Benediktas XVI, dalyvaudamas eucharistijos kongrese Italijos pietiniame Bario uostamiestyje, savo pamoksle pavadino sekmadienį ,,savaitinėmis Velykomis“. Jis teigė, kad Viešpaties dienos – sekmadienio šventimas yra ,,krikščionių bendruomenės tapatumo išraiška bei jos gyvenimo ir misijos centras“. Apie tuos 49 žuvusius, kurie savo tikėjimą patvirtino krauju, popiežius pasakė: ,,Jie žuvo, tačiau jų mirtis buvo pergalinga: mes šiandieną juos prisimename prisikėlusio Kristaus garbėje“.

Bažnyčia antruoju savo įsakymu įpareigoja tikinčiuosius dalyvauti sekmadienio Mišiose, kuriose yra labai svarbus Dievo žodis. Todėl sąmoningi, geri katalikai pasiryžta nepraleisti ne vieno sekmadienio be Mišių Aukos ir Dievo žodžio.

Apaštalas šv. Paulius kreipėsi į pirmuosius krikščionis romiečius: ,,Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? /10,14/. Ar mes galime kur nors kitur sutikti Dievo įgaliotą žodžio skelbėją, jei ne bažnyčioje? Todėl privalome lankyti sekmadienio pamaldas, dalyvauti Eucharistinėje aukoje ir išgirsti Dievo žodį.

Mokslas apie Dievą – teologija moko, kad Dievas nepaprastai vertina žmogaus laisvę. Didysis šv. Augustinas pastebėjo, Dievas galėjo žmogų sukurti be jo, bet negali išgelbėti jo be paties žmogaus prisidėjimo. Žmogus, turintis laisvą valią, turi laisvai, gera valia apsispręsti ir bendradarbiauti su Dievu. Jis turi norėti būti amžinojo gyvenimo dalyviu ir stengtis tai siekti.

Palyginimui imkime pavyzdį iš motinos ir kūdikio tarpusavio santykių. Motina pastebi, kad jos kūdikis bando atsistoti ir žengti pirmus žingsnius. Tada ji paima vaikutį už rankutės ir veda. Pajutusi tvirtą kūdikėlio žingsnį vienu metu ji atitraukia savo ranką ir leidžia eiti jam vienam. Su džiaugsmu kūdikėlis žengia pirmuosius savo gyvenimo žingsnius.

Dievas gerbia žmogaus laisvą valią ir laukia, kad jis pats parodytų savo norą bendrauti su Dievu ir po to su Juo bendrautų. Juk Dievas viską padarė mūsų išgelbėjimui. Ar mes atsiliepiame į Jo kvietimą draugauti su Dievu? Kūrėjas Dievas mums suteikė gyvybę. Dar daugiau. Jis mus apdovanojo dieviškomis galiomis: protu ir laisva valia. Jų dėka mes galime palaikyti asmeniškus santykius su Dievu, Jėzaus Motina Marija ir šventaisiais. To dar ne gana. Dievas atvėrė mums savo malonių dieviškus šaltinius – sakramentus ir paliko Dievo žodį. Kas jo klauso, tą jis moko, drąsina, stiprina, guodžia, perspėja, ramina...

Ne paslaptis, daug tikinčiųjų nevertina Dievo žodžio. Kai kas iš jų pasako: bažnyčioje girdime kunigo žodį, o ne Dievo. To klebonėlio žodžiai man daug metų girdėti ir net atsibodę, nes jie vis kartojasi. Tai malda, atgaila, nuodėmė, malonė, Dievo, artimo meilė, siela, mirtis, amžinybė... Iš tikrųjų, kunigo žodis bažnyčioje yra Dievo žodis. Jis kai kam, tiesa, nemalonus, nes padrasko sąžinę, kuri neretai būna nustumta į paskutinę vietą. Kunigo pamokslas bažnyčioje – tai beldimas ne tik į sąžines, bet ir į protus, jausmus. Jis kviečia pakeisti gyvenimo kryptį, jei buvo nutolta nuo Bažnyčios mokymo ir Dievo įsakymų.

Vyskupas Paulius Kepleris sekmadieniais lankydavo savo vyskupijos parapijas ir būtinai išklausydavo parapijos klebono pamokslą. Kai vyskupo paklausdavo, kodėl jis pats, garsėjantis didele iškalba, domisi kaimo klebonų pamokslais, tai jis atsakydavo: ,,Šventoji Dvasia sugeba prabilti ir paprasčiausio kunigo lūpomis“.

Drąsiai galiu tvirtinti, kad ir jūsų parapijos klebono lūpomis neretai prabyla Šventoji Dvasia. Ji kviečia klausytojus į dieviškos tiesos pažinimą ir įsakymų užlaikymą. Kai kada meldžiu Šv. Dvasią, kad Ji per mano lūpas pasakytų tai, kas ne vienam laidotuvių dalyviui, gal retai ateinančiam į bažnyčią, yra labai svarbu, aktualu. Ir po pamokslo suprantu, kad tai, ką pasakiau, buvo ne mano mintys, bet Jinai kalbėjo.

Apaštalas šv. Paulius savo mokinį Timotiejų kvietė: ,,Aš karštai prašau tave dėl Dievo <... > skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas. Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo <...> nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ / 2 Tim 4,2/.

Šiandieną daug žmonių mieliau klausosi burtininkų, magų, raganų, ekstrasensų, o nebenori klausyti sveiko mokslo – Dievo žodžio bažnyčiose.

Kiekvienas rimtai atsakykime sau, ar mums dar svarbus autentiškas Dievo žodis? Gal mes maloniau klausome įvairių burtininkų pasakų ir nepraleidžiame TV rodomų filmų, priešingų krikščioniškai moralei?

Melskime Dievą malonės, kad mūsų širdys nebūtų kaip uolos, ant kurių Dievo žodis greitai išdžiūsta, taip pat jis nekristų tarp erškėčių, kur nustelbtų pasaulio malonumai, įvairios nuodėmės.

Pabaigai paklausykime didžiojo šventojo Augustino, kuris vieną savo pamokslą apie Dievo žodį, užbaigė šiuo paraginimu: ,,Kol nevėlu, pasikeiskite, išpurenkite dirvą, išrinkite akmenis, išraukite erškėčius. Nebūkite kaip išdžiuvusi žemė, kurioje meilė negali suleisti šaknų. Jūsų rūpesčiai dėl duonos ir pramogų tebenustelbia gero pasėlio, kurį mūsų rankos sėja jumyse. Nors Viešpats yra sėjėjas, bet mes esame jo tarnai. Tad būkite gera dirva“. Amen.

/Medžiaga pamokslo iš žurnalo ,,Bažnyčios žinios“ 2005m. Nr.11/

A 15 eil. KLAUSYKIME DIEVO ŽODŽIO

Po sunkios, įtemptos sesijos studentas norėjo aplankyti giminaitį, pas kurį dar nebuvo lankęsis. Jis išlipęs iš autobuso ėjo dulkėtu keliu. Diena jau slinko vakarop. Saulė netrukus pasieks miško pakraštį, ji greitai visiškai pasislėps ir pradės tempti. Studentas priėjo kryžkelę ir nežinojo, kuriuo keliu pasukti. Sustojęs galvojo. Netoliese pamatė vaikus žaidžiančius. Jis klausė vieną berniuką, kuris kelias veda į kaimą, į kurį jam reikia eiti. Berniukas parodė studentui prastesnį kelią ir nubėgo žaisti su draugais. Studentas nepasitikėjo berniuko parodymu ir nuėjo tiesiu, geresniu keliu. Jam atrodė, kad šituo keliu eidamas greičiau pasieks tą kaimą. Berniukas iš tolo ne kartą šaukė tam studentui, kad jis eina ne tuo keliu. Studentas neklausė. Jam einant saulė nusileido už miško. Atrodo, kad ir miškas pradėjo nuo jo tolti. Pagaliau jis suprato, kad paklydo. Ėmė gailėtis, kad nepaklausė berniuko nurodymo ir jo vėlesnio perspėjimo...

Mes esame panašūs į tą keliaujantį studentą. Mes skubame per gyvenimą, pilną pavojų, klystkelių. Kai mes atsiduriame kryžkelėje ir kaip tas studentas nežinome, kuriuo keliu pasukti, išgirstame savo sąžinės balsą. Ji teisingai nurodo, kur mes, tikintieji, privalome eiti. Tačiau mes jos nepaklausome. Pasirenkame kelią, kuriuo mums patogiau, lengviau, maloniau keliauti. Nors girdime perspėjantį balsą: broli, sese, sugrįžki, ne tuo keliu eini, tikrai paklysi ir nukentėsi, bet mes nekreipiame dėmesio į tuos įspėjimus.

Labai dažnai mūsų tėveliai perspėja, kai mes imame klaidžioti. Mes įsivaizduojame esą gudresni už savo tėvelius. Juos laikome pasenusiais, senamadiškais ir atsilikusiais nuo šiandieninio gyvenimo tempų, poreikių. Bet jų širdis teisingai jaučia, kai mes artinamės prie kokio nors pavojaus.

Dar dažniau už tėvelius mus perspėja Motina Bažnyčia. Ji labai kviečia visus klausyti Dievo žodžio, užlaikyti Dievo – Bažnyčios įsakymus savo kasdieniniame gyvenime. Gaila, kad dažnai nenorime klausyti jos kviečiančio ir perspėjančio balso.

Yra skaudu, gėdinga, kai tikintysis be svarbios priežasties apleidžia sekmadienio šv. Mišias ir negirdi per jas skaitomo Dievo žodžio. Arba išgirdęs Evangeliją ir pamokslą, išėjęs iš bažnyčios apie tai nebeprisimena. Vėl klausos pasaulio tuščių kalbų, kurios neatneša sielai dvasinės naudos, ramybės.

Kai kurie žmonės teisindamiesi apkaltina kunigą, kad neįdomiai, nuobodžiai, per ilgai sako pamokslus. Žmonės ir bažnyčioje norėtų klausyti įdomių, šiurpių istorijų, kurias su visomis detalėmis aprašo smurto laikraščiai arba parodo kai kurios TV laidos. Žmonės nekreipia dėmesio į tai, kas naudinga sielai, doram, pamaldžiam, blaiviam gyvenimui ir kas padėtų išsisaugoti gyvenimo klystkelių bei įveikti pasitaikančius sunkumus.

Šios dienos Evangelijos pavyzdys gražiai paaiškina apie Dievo žodį. Sėkla krito į nevienodą dirvą: pakelėje ir dangaus paukščiai ją sulesė. Tai klausytojai, kurie klausos apie Dievo karalystę, bet daugiau apie tai nebesvarsto. Todėl nieko nesupranta. Jų sieloje jokių šaknų neįleidžia dieviškas žodis. Šios rūšies žmonių mintys skuba kaip keleiviai keliu. Jie nesustoja ir neįsitikina, ar teisingai keliauja. Jiems Dievo žodį išstumia kitos, tuščios mintys, nauji įspūdžiai, kuriais apsidžiaugia ir jais gyvena.

Kita sėkla krito ant uolų. Dalis žmonių su džiaugsmu priima Dievo žodį. Tačiau susidūrę su gyvenimo sunkumais neįstengia gyventi pagal tikėjimo reikalavimus. Jie visai nustoja tikėjimo. Tokių žmonių buvo daug Kristaus laikais. Ir šiandieną yra nemažiau jų. Anuomet jie norėjo Jėzų paskelbti karaliumi. Kai žengė į Jeruzalę, jam klojo palmių šakas ir šaukė: ,,Hosana – garbė“. Tačiau po kelių dienų jie jau kitaip šaukė: ,,Ant kryžiaus jį“, ,,Jo kraujas tebūna ant mūsų ir mūsų vaikų“.

Sėkla tarp erškėčių – tai tie klausytojai, kurie priima Dievo žodį į širdį ir rimtai nori pagal jį gyventi. Tačiau nevaldomos aistros, įsigyti blogi įpročiai pamažu viską nustelbia. Laikina, greitai praeinanti laimė, malonumas juos suvilioja ir jie pamiršta Dievo žodį.

Sėkla į gerą žemę, tai tie žmonės, kurie klauso Dievo žodžio ir jį užlaiko, pagal jį gyvena bei tvarko savo santykius su artimu.

Kartą Jėzus atėjo į Mortos namus. Ji turėjo seserį Mariją, kuri atsisėdusi prie Jėzaus kojų, klausė jo pamokymų. Morta, turėdama daug darbo, stabtelėjo prie Viešpaties ir paprašė, kad lieptų Marijai padėti savo seseriai. Tada Viešpats Mortą subarė: ,,Morta, tu sielojasi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta“. Kristus pagyrė ne Mortą, kurie ruošė jam vaišes, bet Mariją, kuri klausė jo dieviškų pamokymų.

Pasekime Marijos pavyzdžiu. Nuoširdžiai klausykime Dievo žodžio, savo sąžinės balso, Motinos Bažnyčios pakvietimų, tėvų įspėjimų. Gyvenkime pagal Dievo žodį. Tada iš tikrųjų turėsime daug laimės, džiaugsmo, niekada neklaidžiosime gyvenimo klystkeliais ir pelnysime sau dangaus karalystę. Amen.

A 16 eil. DIEVAS LAUKIA

Šios dienos Evangelijos palyginime šeimininko pasakyti žodžiai pjovėjams: ,,Išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti“ klausytojus baugina. Atrodo, kad Viešpats kalba apie bausmę, kuri neišvengiama ir mums. Skaitant palyginimą toliau randame, kad šeimininkas tarnams įsakė neskubėti ir palikti rauges iki pjūčiai. Tas delsimas, neskubėjimas bausti kalba apie begalinį Viešpaties kantrumą ir maloningumą.

Kas yra raugės, apie kurias kalba Evangelija? Tai blogi žmonės, kurie priešinasi Dievo valiai, Jo įsakymams ir skriaudžia artimą. Mes nustebę kai kada klausiame, kodėl Dievas jų nenubaudžia, o rodo didelį pakantumą? Į šį klausimą atsako didysis šv. Augustinas: ,,Dievas yra blogiesiems kantrus, kad jie turėtų laiko pasitaisyti ir kad per jų blogumą atsiskleistų gerųjų dorybės“.

Dievas galėtų lengvai išnaikinti bloguosius taip, kaip galima išravėti piktžoles iš kviečių. Bet Dievas to nedaro. Jeigu Jis elgtųsi taip, kaip mes kartais pasielgiame – už blogą artimo poelgį jį pasiunčiame į pragarą, tai Bažnyčia neturėtų daug šventųjų. Ne vienas iš jų buvo nusidėjėlis, o per didelę atgailą tapo šventuoju

Mes nustebę klausiame, kodėl Dievas nemato blogų žmonių daromų nusikaltimų? Dievas tikrai mato, bet taip elgiasi iš savo gerumo ir gailestingumo. Viešpats su blogaisiais nesielgia kaip su nupuolusiais angelais, kurie nesigailėjo ir juos nugramzdino į pragarą. Dievas kantriai laukia žmonių atgailos, pasitaisymo. Prisiminkime istoriją su krikščionių persekiotoju Sauliumi, kuris atsivertęs tapo uoliausiu apaštalu šv. Pauliumi. Evangelijoje minimas sūnus palaidūnas pareikalavo iš tėvo savo dalies. Ją gavęs išėjo iš namų, palaidai gyveno, o kai jį ištiko badas, atsiminė tėvą, sugrįžo pas jį ir atsiprašė. Tėvas visą tą laiką kantriai jo laukė, sugrįžusį priėmė, papuošė ir iš džiaugsmo iškėlė pokylį.

Skaitant šventųjų gyvenimų aprašymus pastebime, kad daugelis iš jų buvo nusidėjėliai. Dievas ilgai laukė, kol jie atsivertė ir sugrįžo į Bažnyčios prieglobstį. Štai šv. Augustino motina šv. Monika net 16 metų ištvermingai meldėsi už klaidžiojantį sūnų, kol Dievo malonė palietė jo sielą ir jis paliko nuodėmių kelią. Jei Dievas baustų žmogų tuoj pat jam nusikaltus, tai mes neturėtume nei šv. Pauliaus, nei šv. Augustino, nei daugelio šventųjų. Kai kuriems šventiesiems Dievas leido klaidžioti, išgyventi širdies nerimą, didelius sąžinės priekaištus, kad vėliau kitus klystančius suprastų ir galėtų visiems skelbti Viešpaties maloningumą. Evangelija neaprašo, koks buvo kelias to nusikaltėlio, kuris greta Jėzaus nukryžiuotas paskutinę minutę atsivertė. Jis visą gyvenimą buvo kaip piktžolė kviečių lauke, bet Viešpats kantriai laukė jo atsivertimo ir užtikrino jam: ,,Dar šiandieną tu su manimi būsi rojuje“/ Lk 23,43/.

Ir mes kiekvienas dėkokime Viešpačiui. Mums nusidėjus Jis kantriai laukė atgailaujančių ir mūsų nenubaudė. Tačiau šis Viešpaties laukimas bus sunkinanti aplinkybė tiems, kurie norės įvairiai pasiteisinti: aš dar buvau nesubrendęs ir nesupratau, ką darau; niekas manęs dorai neauklėjo ir nemokė, kaip turiu elgtis; aš mačiau tik netinkamus pavyzdžius; blogi draugai mane suvedžiojo ir nuvedė nuodėmės keliais; aš tikėjaus atgailą padaryti sulaukęs senatvės, bet jos nesulaukiau... Ar galima patikėti, kad per kelis dešimtmečius niekas žmogaus nepamokė, nesudraudė, nesujaudino sąžinės ir jis nematė nė vieno pamokančio pavyzdžio...

Sugrįžkime į Evangelijos palyginimą. Šeimininko tarnai pasisiūlė išrauti rauges iš kviečių. Kaip tie tarnai, taip ir mes labai panašiai elgiamės. Norime kuo greičiau atsikratyti blogais žmonėmis – mūsų gyvenimo piktžolėmis. Kai kas pasako: ,,Būtų malonu gyventi, jei nebūtų vagių, girtuoklių, savanaudžių, plėšikų, melagių, šmeižikų, liežuvautojų... Būtų gerai, jei žmonių bylas spręstų tik teisingi, nepaperkami teisėjai, o įstaigose matytume paslaugius, mandagius, kiekvienam norinčius padėti vyrus ir moteris. Tačiau pagalvokime, kur pasireikštų mūsų kantrybė, tolerancija, atlaidumas, ištikimybė, artimo meilė, jei iš kasdieninio gyvenimo būtų pašalinti blogiečiai – visos piktžolės?

Prisiminkime pamokančią šv. Stanislovo Kostos gyvenimo istoriją. Jis turėjo vyresnį brolį Paulių, kuris jį dvejus metus visaip vargino, dažnai iš jo tyčiojos, jį kumščiavo ir net lazda mušė. Neaišku, kokia dvasia Paulių siutino ir jis pyko, kad Stanislovas nuolankus, pamaldus, tyras? Stanislovas savo negeram broliui niekada neparodė jokio pykčio, tik kai kada stebėdavos jo elgesiu. Taip pat niekada nesiskundė tėvams, mokytojams savo brolio netinkamu elgesiu. Stanislovas jaunas mirė. Po jo mirties negerasis Paulius suprato savo brolio kilnumą ir gerumą. Paliktas gražus brolio pavyzdys graužė Pauliaus sąžinę ir jis pasikeitė.

Stanislovo kilnus elgesys buvo didelė Dievo dovana jo broliui ir jis tapo geru žmogumi. Vienas Dievas žino, kiek daug nedorėlių, bendraudami su gerais žmonėmis, atsivertė, atgailavo ir savo sielą išgelbėjo. Pasaulio šeimininkas Dievas leidžia gyvenimo raugėms augti drauge su kviečiais ir neleidžia rankioti piktžolių, kad neišmindžiotų kviečių arba raunant piktžoles nebūtų išrauti kviečiai.

Šv. Rašto Išminties knyga vaizdingai nusako Dievo galybę: ,,Kas galėtų priešintis tavo rankos galybei? Juk prieš tave visas pasaulis yra kaip dulkelė... kaip ryto lašas, nukrentantis ant žemės“/ 11,21-22/. Tolimesnis tekstas skelbia Dievo meilę ir gailestingumą: ,,Tu esi gailestingas visiems ... tu nepaisai žmonių nuodėmių, kad jie galėtų atgailauti. Tu myli visa, kas yra ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu nekentęs ... tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, Viešpatie, Tavo, kuris myli visa, kas gyva“ /Išm. 11,23-26/.

Visi žemės gyventojai, geri ir blogi yra Dievo vaikai, kuriais Viešpats rūpinasi. Šv. Raštas primena, kai ateis pjūties metas, ,,danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs savo angelus, kurie ... surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių“ /Mt 24,30-31/. Kada tai įvyks? Tik vienam Dievui žinoma. Tada bus surinktos raugės, jas suriš į pėdelius ir sudegins. Tai įvyks ne anksčiau, o tik pjūčiai atėjus. Kol tai įvyks, visi gyvenime tegu vadovaujasi Kristaus žodžiais: ,,Mylėkite priešus, melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai. Jis leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“.

Jeigu iki šiol mes buvome nekantrūs ir laukėme Dievo bausmės blogiesiems, tai pasiryžkime būti atlaidesni vieni kitiems ir dėkokime Viešpačiui, kad nebuvome nubausti, kai savo gyvenime suklydome. Amen.

/Pasinaudota pamokslu iš žurnalo ,,Bažnyčios žinios, 2005m.nr 12, 17-18 psl./

A 16 eil. KVIEČIAI IR PIKTŽOLĖS

Olandija yra gėlių kraštas. Ten dideli plotai apsėti įvairių rūšių ir spalvų gėlėmis. Tai nuostabus grožis. Kiekvienais metais olandai Velykų šventėms padovanoja Popiežiui labai daug gėlių. Jomis išpuošiama šv. Petro aikštė. Pietinėje Olandijoje yra auginami kviečiai. Birželio mėnesį žalieji kviečių laukai pradeda boluoti, nokti, bręsti ir nusidažo auksine spalva. Didžiuliai kviečių laukai taip pat atrodo labai gražiai. Kai kuriuose kviečių laukuose pasirodo piktžolės. Jos būna melsvos spalvos ir kviečių laukas dar gražiau atrodo. Tačiau šeimininkas būna nepatenkintas tuo grožiu. Jis žino, kad dėl piktžolių derlius bus mažesnis. Kviečių gėlės – piktžolės nelengva išrauti, nes jas raunant galima išsirauti ir kviečiai.

Kodėl gražios kviečių gėlės – piktžolės yra blogis šeimininkui? Gal tai gamtos klaida? Panašiai yra su blogiu žmonių gyvenime. Atsiranda blogų, kerštingų, pavydžių, žiaurių žmonių, kurie yra kaip kokios piktžolės šeimoje, apylinkėje, valstybėje. Nuo jų kenčia artimieji ir svetimi. Jie didelė našta šeimai, visuomenei ir valstybei.

Kai žmogus klauso sąžinės ir Dievo balso, stengiasi būti doras, teisingas, sąžiningas, jis yra kaip kvietys, duodantis gerą derlių. Kas neklauso Dievo, sąžinės balso, tam yra sunku būti sąžiningu, doru, teisingu. Tada jis tampa kaip ta piktžolė kviečių lauke. Išorėje jis gali gerai atrodyti, būti mandagus, turėti net aukštojo mokslo diplomą, bet savo viduje – širdyje gali turėti daug ydų, blogų įpročių. Jis nevykdys Dievo valios, nebus doras, sąžiningas, teisingas ir negeras kitiems.

Mes žinome, kad Dievas yra žmonijos Sutvėrėjas. Jis pasėjo į pasaulį tik gerą sėklą. Žmogaus priešas – piktoji dvasia pasėjo blogą sėklą – įvairias piktžoles.

Kviečiai ir piktžolės lauke auga kartu. Taip pat šiame pasaulyje gyvena kartu gerieji ir blogieji žmonės. Blogieji nebaudžiamai naudojasi gerųjų pasiekimais ir laimėjimais. Jie su geraisiais pasiliks tol, kol Viešpats pasikvies į amžinybę. Kaip kviečiai atskiriami nuo piktžolių pjūties metu, taip bus su blogaisiais. Jie gaus tai, ko nusipelnė. Neretai blogieji tampa gerais, o gerieji – blogais.

Kai skaitome šv. Raštą, tai ten randame geriausią Dievo sėklą. Ji krinta į įvairias žmonių širdis ir gaunami vaisiai yra ne vienodi.

Šv. Rašto knygos yra Senojo ir Naujojo Testamento. Senojo prasideda Pradžios knyga. Psalmių knyga yra maldų, prašymų knyga. Pranašų knygos liepia atgailauti. Iš viso yra 46 Senojo Testamento knygos. Jos parašytos prieš Kristaus gimimą.

Naujojo Testamento knygos parašytos jau po Kristaus gimimo. Jų yra 27. Svarbiausios – 4 Evangelijos. Ką skelbia Evangelijos? Matas Evangelijoje kalba apie Kristų – Mesiją. Morkus rodo gailestingąjį Kristų, Lukas vaizduoja užjaučiantį Kristų, o Jonas parodo Kristaus meilę Dievui Tėvui ir žmonėms. Paskutinė knyga yra šv. Jono Apreiškimas.

Dievo įkvėpti žodžiai, atėję į žmonių širdis ir užrašyti į knygas, neša gerą derlių: guodžia, džiugina, stiprina, skatina, perspėja, įspėja...

Kristaus įsteigtoje Bažnyčioje yra įvairūs žmonės: geri, dori ir nusidėjėliai. Vieni iš jų atgailauja ir gauna Viešpaties atleidimą. Netgi gali tapti šventaisiais. Taip atsitiko su dideliu paklydėliu Augustinu. Per visus amžius Kristaus Bažnyčia yra šventųjų mokykla ir nusidėjėlių prieglauda.

Dievas mums liepia neskubėti teisti, pasmerkti kitus žmones, nes dažnai nusidėjėliai per didelę atgailą tampa šventaisiais. Jei Dievas tuoj pat baustų kiekvieną nusidėjėlį, tai ir mes jau būtume patyrę vienokią ar kitokią Dievo bausmę. Ačiū Dievui, kad Jis yra kantrus, gailestingas. Jis ir iš mūsų laukia atlaidumo, vienas kitam pakantumo, meilės ir maldos vienų už kitus. Jei taip elgsimės, tai būsime kaip gerą derlių duodantis kviečių laukas. Amen.

A 17 eil. LAIMINGAS RADINYS

Kristaus laikais jo tautiečiai – žydai buvo puldinėjami svetimšalių. Įsibrovėliai plėšdavo jų turtus. Turtingesnieji žydai savo brangenybes slėpdavo žemėje. Neretai paslėpto turto savininkai žūdavo, kiti buvo išvaromi į vergiją. Paslėptas turtas pasilikdavo žemėje. Kai kada atsitiktinai jį kiti surasdavo. Pagal to meto įstatymus surastas žemėje turtas priklauso to sklypo savininkui. Kas sužinodavo apie paslėptą dirvoje lobį, tas stengėsi nusipirkti tą žemės plotą, o po to galėjo teisėtai tuo turtu naudotis.

Šios dienos Evangelija pasakoja apie tokį atvejį. Žmogus sužino, kad tam tikrame žemės plote yra paslėptas lobis. Ką turi, viską parduoda ir perkasi tą dirvą. Pirkdamas tikisi, kad surastas lobis ne tik padengs pirkimo išlaidas, bet jį padarys labai turtingu.

Tuo palyginimu Jėzus pamokė to meto žmones, o dabar mums primena, kad paslėptas lobis yra Dievo malonė, bendrystė su Dievu. Šiame palyginime minimas lobio ieškotojas – tai kiekvienas žmogus, kuris gyvenime ieško garbės, turtų, malonumų, svaigalų, sekso, narkotikų... Tikrasis lobis yra užkastas ir nėra lengvai surandamas. Mes klausiame, kas yra ta dirva, kur užkastas paslėptas lobis? Tai Bažnyčia, kurioje skelbiamas Dievo žodis, teikiami sakramentai, iš kurių plaukia mums dieviškos malonės. Kas nori tuo lobiu pasinaudoti, tas privalo atsisakyti apgaulingų malonumų, save papuošti susivaldymu, Dievo įsakymų užlaikymu, o suklydęs daryti atgailą. Ne paslaptis, šį lobį suranda ne kiekvienas, o tik geros valios žmonės. Todėl matome daug žmonių, kurie yra pakrikštyti, prileisti prie sakramentų, bet vis neranda paslėpto lobio. Jie neieško to lobio ten, kur jis yra – Bažnyčioje. Jie ieško žemiškų vertybių, eikvoja savo jėgas ir beprasmiškai praleidžia savo gyvenimą. Įsigyti negyvi, kad ir brangūs daiktai sielos troškimų nepatenkina. Todėl jų širdis vis nerimsta ir nerimsta.

Kai ką išgąsdina kaina, kurią reikia sumokėti už tą dirvą, kur yra paslėptas Dievo malonių lobis. Tą kainą mums parodo krikšto apeigos, kuriose kunigas krikštijamąjį klausia: ,,Ar atsižadi piktosios dvasios? Ar atsižadi visų jos darbų? Ar atsižadi visų jos vilionių?“ Štai kokią kainą mes sumokėjome per krikšto sakramentą, pirkdami Bažnyčios siūlomą dirvą. Šv. Paulius dar papildo: ,,Nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais. Kaip dieną, elkitės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“/Rom 13,12-14/.

Kai kūdikystėje mus pakrikštijo, kunigas įteikė baltą drabužėlį, kad primintų krikšto įsipareigojimus. Vėliau, prileisti prie sakramentų: išpažinties ir šv. Komunijos, kasmet, Didįjį Šeštadienį vėl atnaujinome savo Krikšto įžadus: atsižadėjome piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių. Ar tai didelė kaina, kuri leido ieškoti paslėpto lobio – Dievo malonių Bažnyčioje? Kas nenorėjo daug ko išsižadėti ir atsisakyti, vengti blogio ir užlaikyti Dievo įsakymų, tas nepasiryžo pirkti Dievo dirvą ir pasiliko prie piktosios dvasios, jos vilionių ir darbų.

Pažvelkime į nuodėmingą pasaulį ir pamatysime daug žmonių šokančių, dainuojančių, geriančių ir nenorinčių pirkti dirvą. Jiems atrodo, kad tai per didelė kaina atsisakyti visų malonumų ir ieškoti paslėpto lobio.

Kai Dievas vedė išrinktąją žydų tautą iš Egipto nelaisvės, tai žmonės turėjo skubiai suvalgyti Velykų avinėlį, viską palikti ir išskubėti į kelionę. Pasiėmė su savimi tik tiek, kiek galėjo panešti. O jiems reikėjo keliauti Arabijos dykuma 40 metų. Tik po ilgų klaidžiojimų jie pasiekė pažadėtą Kanaano žemę, įkūrė savo valstybę, pasistatė gražiąją šventyklą.

Mes įsigiję iš Dievo dirvą, dar ilgai klaidžiojame, kol surandame savo lobį. Žmonės, ieškodami paslėpto lobio, išbando daug įvairių klystkelių: vieni garbina pinigus, kiti nuodėmės malonumus, dar kiti garbę, valdiškus postus... Kai tai pasiekia, galvoja, kad jie jau laimės viršūnėje. Dar kiti palieka šiltus tėvų namus, jų meilę ir išeina į nuodėmingą pasaulį suprastos laimės ieškoti. Viskuo nusivylęs suvokia, kad čia laimės nėra ir negali būti.

Visi gerai atsimename šv. Pauliaus istoriją. Jis buvo fariziejiškos dvasios žydas, labai atsidavęs tėvų religijai. Užkastą lobį jam parodė prisikėlęs iš numirusiųjų Jėzus Kristus. Buvo taip. Keliavo į Damaską suimti ir kankinti krikščionių. Kelyje jis išgirdo paslaptingus žodžius: ,,Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji...? ” Iš karto Saulius suprato, kad jam rodomas kitas kelias – dieviškas lobis. Jis pakeitė savo gyvenimą, paliko viską, kas iki šiol jam buvo brangu ir ryžtingai pasisavino dievišką lobį – Kristaus mokslą, kurį jis skelbė žodžiu, raštu ir paliudijo savo mirtimi. Tas lobis buvo toks didelis, kad jis pats gausiai naudojosi ir dalino visur ir visiems.

Kitas šventasis Pranciškus Asyžietis taip pat didelę kainą sumokėjo už dievišką lobį. Jis atsisakė tėvo namų, didelio palikimo ir beturtis išėjo skelbti Jėzaus Kristaus mokslą, atstatyti griūvančią Katalikų Bažnyčią. Jam pasisekė tai padaryti. Bažnyčios istorija liudija, kad nebuvo kito tokio šventojo taip turtingo pas Dievą, kaip šv. Pranciškus.

Pirmajame šv. Mišių skaitinyje girdėjome pasakojimą apie išmintingąjį Saliamoną. Dievas jam liepė: ,,Prašyk, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. Jaunasis Saliamonas paprašė Dievą išminties. ,,Duok savo tarnui nuovokią širdį, kad jis savo tautą mokėtų valdyti ir gera nuo pikto atskirti“. Dievui patiko šis Saliamono prašymas, nes jis norėjo ne turtų, karališkos galybės. Jam suteikė tokią išmintį, kad per visą žmonijos istoriją Saliamonas laikomas išminties įsikūnijimu.

Ko mes melsdamiesi prašome? Ko prašo mamytės, tėčiai sau ir savo vaikams? Ar daugelis jų meldžia išminties dorai, religingai gyventi ir nepamiršti savo pareigų ir tai, kas svarbiausia: Dievo garbės, sielos išganymo?

Prašykime Dievą ir mes kaip Saliamonas išminties, kad šiandieniniame gyvenime atpažintume didžiausią turtą – Viešpatį Gelbėtoją ir galėtume dažnai ištarti apaštalo šv. Tomo žodžius: ,,Mano Viešpats ir mano Dievas“. Amen.

/ Medžiaga pamokslo iš žurnalo ,,Bažnyčios žinios“ 2005m. nr.12, 18 -19psl./

A 18 eil. DIEVAS MAITINA

Kristus su savo apaštalais daug keliavo. Kelionėse visada turėjo truputį maisto: duonos, žuvies. Vienoje kelionėje Kristų sekė didelė žmonių minia. Juos žavėjo nuostabūs Kristaus pamokymai ir jo klausydami išalko. Minioje atsirado pavargusių ir susirgusių. Artėjant vakarui apaštalai perspėjo Kristų: ,,Jau vėlu. Atleisk žmones, kad jie, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“. Tada Kristus jiems pasakė: ,,Jūs duokite jiems valgyti“. Apaštalai neturėjo tiek daug maisto ir negalėjo žmonėms padėti. Kristaus gailestis ir meilė žmonėms padarė stebuklą. Padaugino duoną, žuvis ir pamaitino 5 tūkstančius žmonių pradžioje turėtais penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimi.

Visais amžiais įvairiuose kraštuose atsiranda nemažai alkanų žmonių. Vieni iš jų yra patys kalti, kad nesirūpina užsidirbti maisto, kiti negali dirbti ar yra nesveiki. Geri žmonės turi jiems padėti, nes ir Dievas visiems padeda.

145 –je psalmėje pasakyta: ,,Į Tave, Dieve, krypsta akys kiekvieno...Atveri savo dosniąją ranką, sočiai maitindamas visa, kas gyva“. Jei žmonės seka Kristaus auka ir meile, tai nebūna užmiršti alkanieji. Juos pamaitina pavieniai asmenys, labdaringos organizacijos.

Amžinos atminties palaimintoji motina Teresė savo laiku globojo Indijos vargšus. Kartą ji kalbėjo apie daugelį vargšų Amerikoje. Taip pat ji kalbėjo apie Amerikos dvasinį skurdą. Ji sakė: ,,Yra žmonių, kurie nekenčia neturtingų ir net nenori jų matyti. Jie nepaiso, kad krikščionių religija liepia aukotis, mylėti. To didelio dvasinio neturto ženklas – negimusių kūdikių žudymas. Tai didelės savimeilės nuodėmės“.

Katalikų Bažnyčia pasauliui davė nuostabių asmenybių, kurios yra geriausi pavyzdžiai visiems Dievą tikintiems.

Štai šv. Pranciškus Asyžietis /+1226/. Jis buvo turtingo pirklio sūnus, laisva valia atsisakė tėvo palikimo ir pasirinko žemiškąjį neturtą. Jį pasekė kiti ir buvo įsteigtas pranciškonų vienuolynas. Kaip ordino steigėjas Pranciškus, taip jo pasekėjai noriai padeda alkstantiems.

Šv. Pranciškumi pasekė kiti geri krikščionys. Prancūzijoje – šv. Vincentas Paulietis /+1660/ buvo vargšų globėjas. Italijoje gailestingoms seselėms vadovavo sesuo Vincenta Gerosa /+1847/. Ji gražiai rašė: ,,Kas nežino Kristaus kryžiaus mokslo, tas nieko nežino. Žinantis Kristaus kryžiaus mokslą – viską žino“.

Žmonėms reikia duonos, bet žemiškoji duona yra šešėlis, kaip paveikslas reikalingiausio dvasinio maisto: tikėjimo, meilės. Šv. Augustinas kalbėjo apie žmonių širdis, kurios visada bus alkanos kol neras maisto ir poilsio Dievuje.

Žemiškas alkis yra tragedija. Jei žmonės bendrauja su Dievu ir meldžia Jo pagalbos, tai pajėgia matyti kitų alkį, nepriteklius, jiems padeda ir pasiekia savo dvasinės tobulybės, kaip minėti šventieji.

Jurgis Hendelis /+1759/ parašė labai dvasingus kūrinius: ,,Jubiliate“, ,,Mesijas“. Jo kairė ranka buvo paralyžiuota. Jis buvo aklas, bet tikėjimas į Dievą jį džiugino ir paliko ateinančioms kartoms nuostabaus grožio muzikinius kurinius.

Liudvikas Bethovenas /1827/ buvo tėvo alkoholiko sūnus. Turėdamas 28 metus jis neteko klausos. Gražiausi jo kūriniai – simfonijos, ypač 6-ji ir 9-ji. Jį stiprino tikėjimas į Dievą ir jo kūriniai tiesiog dieviški.

Per visus amžius milijonai kankinių mirė su meile Kristui. Jie meldėsi ir savo gyvybę aukojo už tuos, kurie yra tamsoje, klaidose, nuodėmėse.

Malonumai, maistas, gėrimai neilgai žmogų linksmina. Žemiškas turtas yra apgaulingas. Jis užgožia didelius dvasinus turtus.

Geri Dievo tarnai sekė apaštalus, kurie atidavė Kristui penkis duonos kepalėlius ir dvi žuvis. Jėzus Kristus šį jų turtą palaimino, padaugino ir pavalgydino penkis tūkstančius išalkusių žmonių. Tokiu būdu Kristus dar daugiau sustiprino jų tikėjimą, meilę, atsidavimą Dievui ir žmonėms.

Dievas maitina ir šiandieną eucharistine duona tuos, kurie nori ir gerai pasiruošę priima. Tai amžinas stebuklas, vykstantis dėka Dievo visagalybės.

Būkime dėkingi Jėzui Kristui už pasilikimą mūsų tarpe ir nuolatinį mūsų stiprinimą eucharistine duona. Amen.

A 18 eil. GAILA MAN MINIOS

Ar klausantis šio sekmadienio Evangeliją niekam nekilo klausimas, kodėl Kristus šiandieną nepadaro panašių stebuklų kaip duonos padauginimas? Trečdalis žmonijos badauja, tūkstančiai vaikų miršta iš bado.

Pasižvalgykime aplink ir pamatysime rugių, javų laukus, kur bręsta grūdai duonai, pyragui. Ar nenuostabu? Rudenį ar pavasarį pasėtas grūdas dirvoje sudygsta. Saulė, drėgmė pabudina grūduose esančią gyvybę. Sudygsta milijonai daigų. Jie auga, bręsta, išplaukia varpos, kurios nusvyra pilnos grūdų. Kas grūduose paslėpė tą nuostabią jėgą? Pilnos grūdų varpos žmogui tarsi pasako: ,,Ateik ir surink tai, ką tau Kūrėjas duoda. Taip padaręs nekęsi bado, bet turėsi kasdieninės duonos“. Žmogus kaltas, jei derlius lieka nenuimtas. Valdžios vyrai klysta, kad iš savo žemdirbių nesuperka derliaus, o perka iš užsienio.

Kiekvienais metais pasikartoja šis duonos padauginimo stebuklas – vienas grūdas atneša dvidešimteriopą derlių. Mes su tuo esame apsipratę, laikome kasdieniniu reiškiniu ir nebelaikome jo stebuklingu. Taigi, Viešpats kasmet pamaitina ne kelis tūkstančius žmonių, bet kelis milijardus burnų.

Iš šv. Rašto sužinome, kad Kristus net du kartus stebuklingai padaugino duoną ir pamaitino išalkusias žmonių minias. Šiais ir kitais stebuklais jis paliudijo savo skelbiamo mokslo dieviškumą. Jis stebuklus darė ne tam, kad savo vardą išgarsintų. Stebuklingai išgydytiems jis draudė pasakoti, kas jiems sugrąžino sveikatą. Mes klausiame, tai kodėl jis darė stebuklus? Juos darė iš meilės žmonėms ir norėjo, kad visi žmonės priimtų jo meilės mokslą. Geriausiai nusako Kristaus daromų stebuklų tikslą šie Jo pasakyti žodžiai: ,,Gaila man minios“.

Kristus gailėjo minios, nes tie žmonės išbuvo tris dienas nevalgę. Jie net pamiršo valgį, nes buvo išalkę dieviškos tiesos pamokymų. Savo nuostabiais pamokymais Jėzus sotino jų sielos alkį, bet dieviška Širdis buvo jautri ir žemiškiems jų poreikiams. Todėl padaugino duoną ir pasotino išalkusią žmonių minią.

Kristus gailėjosi ne vien minios žmonių. Jis atjautė kiekvieno žmogaus nelaimę.

Štai, jam einant Palestinos keliu, pakelėje sėdėjo aklas vyras. Sužinojęs, kas praeina, šaukė: ,,Dovydo Sūnau Jėzau, pasigailėk manęs“. Kristus sustojo ir jo paklausė: ,,Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Aklasis atsakė: ,,Viešpatie, kad regėčiau“. Kristus neliko abejingas jo prašymui. Pagydė jį sakydamas: ,,Būk regintis“.

Taip pat Kristus pasigailėjo Naimo našlės, kuri lydėjo į kapus mirusį savo vienturtį sūnų. Atjautė sinagogos viršininko Jairo skausmą netekus dukters, o mirusio Lozoriaus seserų Marijos ir Mortos ašaros jį taip sujaudino, kad net pats pravirko. Visus juos mirusius Jėzus prikėlė ir sugrąžino namiškių džiaugsmui.

Šiandieniniai žmonės nebesupranta Kristaus meilės ir viską vertina pinigais. Todėl žmonės tapo dvasiniai išalkę ir yra nelaimingi. Tai matydamas Kristus per savo įsteigtąją Bažnyčią kartoja: ,,Gaila man minios“.

Kodėl Kristui gaila mūsų? Todėl, kad mes dvasiniai akli, alkani ir to nebejaučiame. Esame patenkinti, jei skrandžiai prikimšti, jei pinigų užtenka, jei sveiki vaikai auga, bet jie auga ir gyvenimui nesiruošia, nes per daug lepinami.

Daug tėvų yra patenkinti, kad vaikus pakrikštijo, prileido prie sakramentų, o vėliau jie nebepasirodo bažnyčioje, pamaldose ir prie sakramentų. Labiausiai Kristui gaila mūsų, kad mes dvasiniai akli, nematome savo Kūrėjo Dievo ir jam nebeteikiame priklausančios pagarbos.

Jericho aklasis šaukė: ,,Viešpatie Jėzau, pasigailėk manęs“. Daug žmonių nebežino kelio į bažnyčią pas Dievą ir paskęsta pakelės pelkėse, nuodėmės tamsybėse. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad kelias, vedantis pas Dievą, yra užaugęs įvairiomis blogybėmis, apnuodytas ateizmo, nuolat kankina noras kuo daugiau turėti. Už tai aukojami šventadieniai ir sekmadieniai, katalikiškos pareigos ir religinis savo bei vaikų auklėjimas...

Ar daug žmonių šiandieną stengiasi patenkinti savo sielos alkį? Ar daug žmonių su kilniais ir dvasiniais troškimais? Vieniems viską nustelbia darbai, gyvuliai, kitiems – svaigalai, dar kitiems – įvairios pramogos, malonumai. Kristus mus matydamas kartoja: ,,Gaila man minios“.

Tol žmonija ir pavieniai žmonės bus laimingi, kol nenutols nuo Kristaus, nebėgs nuo Jo mokslo, Bažnyčios. Tai parodo gyvenimo faktai.

Pasaulinio garso rašytojas Džiovani Papini savo gyvenimo didesnę dalį klaidžiojo kaip netikintis. Įsigilinęs į Kristaus meilės mokslą jis sugrįžo į tikėjimą ir parašė dviejų dalių knygą ,,Kristaus istorija“. Jis knygą užbaigia šiais žodžiais, kurie nusako visų laikų atsivertusių nuotaiką.

–Kristau, mes alkome duonos, o nežinojome, kad mums reikia tik Tavęs. Mes troškome laimės, o nežinojome, kad trokštame Tavo meilės. Mes veržėmės į gyvenimą, o nežinojome, kad Tu esi gyvybės šaltinis. Mes nuo Tavęs nusigręžėme dėl to, kad tu mums buvai per šventas. Mes nuo Tavęs nutolome dėl to, kad Tu buvai mums per kilnus. Ir ką mes pamatėme? Pamatėme tai, kad Tu esi mums viskas, kad be Tavęs mes negalime gyventi. Mes supratome Tavo žodžius: ,,Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“.

Taip Kristų išaukštino tas, kuris ankstesniame gyvenime Jį niekino. Rašytojas surado savo tikrąją laimę – Dievą ir Jam paaukojo likusį gyvenimą.

Kaip mums pasiseks pasiekti tą laimės uostą? Kaip pasiseks atsiekti tikrąją laimę tiems, kurie didžiausiu gėriu temato svaigalus ar naujus tūkstančius, padėtus į banką? Ar kada nors galės pajusti tikrą laimę tie jaunuoliai, kurie pamėgo paleistuvystės nuodėmę arba tie tėvai, kurie, eidami į šv. Mišias, savo vaikus palieka namuose ilsėtis po naktinių pasilinksminimų?

Gaila man minios – kalba Kristus, matydamas šios dienos jaunus žmones – rytdienos tėvus, motinas, dvasiniai aklus ir negalvojančius apie savo ateitį. Kodėl jie džiaugiasi šios dienos teikiamais malonumais, o negalvoja apie šeimą? Kodėl jie nesusimąsto, kur juos veda šis jų nutolimas nuo Kristaus ir Jo Bažnyčios?

Iš uosto išplaukė laivas, kuriam vadovavo prityręs kapitonas. Visuose laivuose yra įrengti kompasai, kurie nurodo reikiamą kryptį. Kartą laivas pradėjo klaidžioti. Pradžioje įtarė, kad sugedo kompasas, bet tai nepasitvirtino. Pagaliau buvo patikrintas visas laivas ir triumo apačioje surado daug geležies laužo. Jis veikė magnetinę kompaso rodyklę ir klaidino kapitoną. Kai visą balastą išmetė į jūrą, laivo kapitonas lengvai pasiekė reikiamą uostą.

Kai pavienis žmogus ar žmonių minia turi savo gyvenimą apsunkinę bereikalingais rūpesčiais, pomėgiais, nuodėmingais pasilinksminimais, tada negali prisiartinti prie Dievo. Tas balastas klaidina dvasios kompasą ir veda tolyn nuo Kristaus, Jo įsteigtos Bažnyčios. Toks žmogus, vietoj eiti į pamaldas ir pagarbinti Dievą, nueis į landynę ar pas kaimyną išgerti, taip pat jis nebenorės eiti į bažnyčią ištisus mėnesius, metus. Apie pareigą atlikti velykinę išpažintį jis nebegalvos. Jeigu ateis ir išpažintį atliks, tai nebus gerai pasiruošęs, po to šv. Komuniją priims lyg kokią tabletę ir visas jo katalikiškumas pasibaigs.

Kai kas prisipažįsta: ,,Aš turiu laisvą dieną tik sekmadienį ir tada galiu sutvarkyti visus savo reikalus“. Tokį žmogų galima klausti: ,,Kokią dieną paskyrei savo sielos reikalams sutvarkyti? Gal atidėjai senatvei? Kas bus, jeigu jos nesulauksi?“

Prieš kelis dešimtmečius buvo išleista knyga ,,Kur eini modernioji Europa?“ Šiandieną norisi paklausti visų, kurie save laiko katalikais: kur einate jūs ir jūsų vaikai? Ar artinatės prie Dievo, ar nuo Jo tolstate? Atsiminkime, jei tolstame nuo savo Kūrėjo Dievo, tai jau šioje žemėje esame nelaimingi. Tada mums tinka Kristaus žodžiai: ,,Gaila man minios“.

Bažnyčia kviečia atsiskirti nuo nelaimingos minios ir sugrįžti prie Kristaus, Jo Bažnyčios, kad už Jo begalinę meilę atsilygintume savo nuoširdžia meile. Amen.

A 18 eil. VIEŠPATS PASOTINA

Blogio imperijai sužlugus, išnyko ir valstybinis ateizmas. Tačiau pasėta jo sėkla tebeduoda savo vaisius. Gal būt ilgai žmonių sąmonė, galvosena ir papročiai išliks apnuodyti ateizmo.

Sovietmečiu viena gydytoja pašaipiai kunigą klausė: ,,Ar įmanoma tikėti, kad jūs, kunigai kasdieną per Mišias padarote stebuklą – iš dangaus pasikviečiate Dievą ir vietoj paprastos duonos pasidaro Kristaus Kūnas, o vietoj vyno – Kristaus Kraujas? Aš negaliu į tai tikėti“.

Jai buvo paaiškinta, kad per visus amžius Kristaus įsteigtosios Bažnyčios vyskupai, kunigai vykdė ir tebevykdo Kristaus testamentą, paliktą per Paskutinę Vakarienę. Taip pat kunigas tai gydytojai konkrečiais pavyzdžiais paaiškino, kad Bažnyčios istorijoje buvo žmonių, kurie, negalėdami priimti natūralaus maisto, o priimdami tik šv. Komuniją palaikė savo gyvybę ir jėgas daugelį metų.

Daugeliui šiandieninių žmonių yra sunku tikėti net Kristaus padarytais stebuklais: mirusiųjų prikėlimu, duonos padauginimu, audringos jūros nutildimu, vandens pavertimu vynu ir kitais. Jie tvirtina, tai neįmanoma, prieštarauja gamtos dėsniams. Tačiau šių dienų mokslas nėra toks priešingas stebuklams. Mokslo pasaulyje jau atmetamos tokios pažiūros, kuriomis rėmėsi materialistai. Religija ir filosofija atgauna savo pozicijas.

Teologija stebuklą aptaria kaip regimą, dieviškos galios padarytą tik gamtos dėsniais nepaaiškinamą reiškinį. Gamtos jėgas viršijantis stebuklas liudija apie antgamtinę, dievišką galią. Todėl leidžia mūsų protui pripažinti tokios galios buvimą. Kodėl daug šiandieninių žmonių nenori pripažinti stebuklų? Jie įrodo Dievo buvimą ir Jo galios pasireiškimą. Tada žmogų verčia laikytis Dievo įsakymų ir atsakingai tvarkyti savo kasdienį gyvenimą. Tai pagrindinė priežastis, kodėl nenorima pripažinti įvairių stebuklų.

Evangelijos pateikia aiškinimą, kaip fariziejai suprato stebuklus. Jie sakė, kad Kristus daro stebuklus su velnio pagalba. ,,Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebubo galia“. /Mt 12,24/.

Prisiminkime sovietmetį, kada mokslo vardu buvo tvirtinama, kad iš viso Kristus negyveno. Tai buvo patogiausias būdas užmiršti Kristų, padarytus gausius stebuklus, kurie geriausiai įrodo Jo dieviškumą.

Šiandieną šv. Rašto knygos yra visokeriopai ištyrinėtos, nustatytas jų tikrumas, autorystė, parašymo laikas. Todėl yra jau neįmanoma sakyti, kad Kristaus nėra buvę. Tai būtų istorinių faktų nepaisymas, jų klastojimas.

Ne paslaptis, kad žmogui tikėti yra nelengva. Ir apaštalai taip pat ne iš karto įtikėjo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Nors apaštalai matė Kristaus daromus stebuklus: duonos padauginimą, vandens pavertimą vynu, aklo ir kitų ligonių pagydimą, bet dar nežinojo, kas yra Jėzus. O Jėzus tuos stebuklus darė ne norėdamas pasirodyti ar patenkinti žmonių smalsumą, bet norėjo parengti žmones didžiam išganymo slėpiniui.

Kristaus padaryti stebuklai yra paliudyti daugelio žmonių. Jų atmesti neįmanoma ir tikėti privaloma. Netikintieji ir toliau stengiasi juos paaiškinti įvairiais gudravimais, kad tik nereikėtų pripažinti Dievo buvimo ir dieviškos galios.

Kalbėdami tikėjimo išpažinimą sakome: ,,Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“. Neturėtų būti sunku tikėti Kristaus stebuklais, jei tikime, kad Dievas atsiuntė mums savo vienintelį Sūnų, kuris dėl mūsų kentėjo, mirė ir prisikėlė. Juk Dievui nėra negalimų dalykų. Ar galima abejoti Kristaus padaugintos duonos stebuklu, jei jis prisikėlė iš numirusiųjų? Jis amžiais tęsia Eucharistinės duonos stebuklą, ja maitina ir stiprina visų amžių tikinčiuosius. Todėl žmonės nepaliaujamai tiki į Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų.

Mes klausiame, ar mūsų dienomis negalima pastebėti Dievo veikimo stebuklingų pėdsakų? Galima ir net labai daug. Štai Prancūzijos Lurdas, Portugalijos Fatima, kur vyksta gausūs stebuklingi išgijimai. Jų tikrumą patvirtina tarptautinės gydytojų komisijos dokumentai. Pateiksiu trumpą garsiojo Aleksio Karelio istoriją. Jis sėkmingai užbaigė medicinos fakultetą, bet studijų metais prarado tikėjimą. Karelis kaip gydytojas lydi į Lurdą vykstančius ligonius. Ten jo akivaizdoje įvyksta stebuklas. Dieviškos galios dėka pasveiksta ligonis, kuris žemiškomis, medicinos priemonėmis jau buvo neįmanomas pagydyti. Jis tai mato savo akimis. Gydytojas Karelis gerai žinojo to ligonio beviltišką būklę. Išeitis tik viena – greita mirtis. Jis su nuostaba stebėjo ligonio pasveikinimą. Tai buvo dvigubas stebuklas: ne tik ligonis pasveiko, bet ir gydytojas, netikintis anatomijos profesorius Karelis atgavo dvasinę sveikatą – tvirtą tikėjimą. Vėliau jis kaip mokslininkas apdovanojamas garsiąja Nobelio premija. Ta proga jis rašė: ,,Žmogui reikalingas Dievas, kaip jam reikalingas oras ir vanduo“.

2002 m. birželio 16 d. Jonas Paulius II paskelbė šventuoju vienuolį stigmatiką tėvą Pijų. Tyrinėjant šventojo gyvenimą buvo surinkta daugybė liudijimų. Jo šventumo byloje yra 104 tomai dokumentų, kurie paliudijo tėvo Pijaus šventą gyvenimą. Jis gyvas būdamas darė stebuklus. Tarp kitų stebuklų paminėtinas toks įvykis. 1939 metais Italijoje, Di Giorgi šeimoje gimė akla mergaitė, krikštyta Gema vardu. Jos aklumas buvo nepagydomas, nes neturėjo akių lėlyčių. Paūgėjusi mergaitė labai noriai rengėsi pirmajai Šv. Komunijai. Ją priėmė iš tėvo Pijaus rankų. Duodamas šv. Komuniją, tėvas Pijus paženklino kryželiu mergaitės akis. Kai Gema su savo močiute važiavo traukiniu į namus, mergaitė netikėtai sušuko: ,,Močiute, aš matau, aš matau visą pasaulį“. Nuo to laiko mergaitė Gema puikiausiai matė, nors neturėjo akių lėlyčių. Daugelis medicinos specialistų tvirtino: ,,Mergaitė negali matyti“, o ji matė. Teko pripažinti, kad tai gamtiškai, moksliškai neišaiškinamas reiškinys.

Šiandieną kiekvienas pamąstykime apie save ir paklauskime, ar savo gyvenime nesame patyrę ypatingų Dievo malonės stebuklų? Stebuklai tai ne vien duonos padauginimas ar nepagydomo ligonio pagydymas. Stebuklas yra ir tai, kai žmogus pakyla iš nuodėmių ir atgimsta naujam malonės gyvenimui arba nusidėjėlis tampa šventuoju.

Dažnai prašykime Dievą pagalbos, kad mes patys ir mūsų tauta patirtų didžių Dievo malonės stebuklų. Užtenkamai turėdami kasdieninės duonos, prašykime antgamtinės duonos, kuri mus vienytų tarpusavyje ir su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Amen.

/Panaudotas pamokslas iš žurnalo ,,Bažnyčios žinios“ nr.12.19-20 psl./.

A 19 eil. Dangus atsirado Dievo žodžiu

Tarp Tigro ir Eufrato gyveno karalius. Jis ir jo tauta garbino Dievą. Kartą pas jį atvyko kažkoks gudruolis ir prisipažino, kad nori papasakoti apie negirdėtus įdomius dalykus. Jis sakė: ,,Aš mąsčiau tūkstantį dienų ir naktų, kol perpratau pasaulį. Ir padariau išvadą, kad nėra jokio Dievo, kuris valdytų žvaigždes ir planetas. Tie dangaus kūnai – tai tušti pasauliai, be žmonių ir dievų. Visatą sukūrė ne Dievas, bet dėsniai. Aš juos suradau ir apskaičiavau“.

Labai panašiai mes girdėjome sovietmečiu, kai iš visų tribūnų tūkstančiai valstybinio ateizmo propagandistų mokslo vardu griovė tikėjimą į Dievą, pomirtinį, amžiną gyvenimą. Jiems nepavyko visiškai sugriauti religinio tikėjimo, nes žmogaus siela iš prigimties yra krikščioniška.

Tas gudruolis įžūliai kalbėjo: ,,Karaliau, būk išmintingas ir uždaryk maldos namus. O jeigu juos nugriausi, tai būsi dar išmintingesnis. Iš visų karalių išmintingiausiu pasirodysi tik tada, kai duosi žmonėms mokytojų, kalbėtojų, kurie atgrasins žmones tikėti į bet kokią dievybę. Taip Dievas bus užmirštas, nes jis nieko geresnio nenusipelno kaip užmiršimo“.

Karalius buvo tikras išminčius. Jis visada pirma ištirdavo, o tik po to ką nors darydavo. Pradėjo tyrinėti ir to atėjūno tvirtinimus. Susišaukė krašto išminčius ir į jų tarpą pasikvietė minėtą atėjūną – gudruolį. Susirinkimas vyko didelėje aikštėje, kurioje buvo didelė, graži statula, o aplinkui ją buvo gausiai žmonių. Susirinkusiųjų triukšmas buvo nutrauktas su trimito garsu. Kai minia nutilo, karalius atpasakojo žmonėms, ką jis išgirdo iš svečio. Baigus kalbėti karaliui, du tarnai atnešė auksinę skrynią su šimtais deimantų, kurių kiekvienas buvo kaip riešutas, o šimtai rubinų karvelio kiaušinio dydžio. Brangakmeniai žėrėjo lyg žvaigždės giedrią naktį.

Dabar karalius kreipėsi į netikintį gudruolį: ,,Mano žmonėms aš papasakojau tavo tvirtinimus ir pasiūlymus. Tu paklausyk, ką tau pasakysiu. Imk šiuos visus deimantus, rubinus ir paleisk juos šioje lygioje aikštėje, kad jie visi skrietų aplink šią brangią statulą. Paleisk taip, kad jie skriedami nekliudytų vienas kito, neiškryptų iš kelio ir skrietų aplink šią statulą. Tai padaryti tau bus nesunku, nes sakei, kad apskaičiavai žvaigždžių kelius ir nenori pripažinti Dievo išminties, galybės. Dabar parodyk tu savo galybę. Jei taip padarysi, tai mes tikėsime tavo žodžiais. Šie du šimtai deimantų priklausys tau. Mes sugriausime šventyklas ir tave paskelbsime pirmuoju mūsų krašto išminčiumi. Tu galėsi mokyti mano tautą. Tačiau atsimink, jeigu tai nepadarysi, tu būsi pasikėsintojas prieš Dievą ir liepsiu nukirsti tau galvą“.

Po šių karaliaus žodžių įsiviešpatavo tyla. Atrodė, kad girdisi, kaip plaka žmonių širdys. Staiga tylą perskrodė šauksmas, stiprus kaip mirties baimė. Atėjūnas – Dievo neigėjas puolė karaliui į kojas ir garsiai maldavo pasigailėti, palikti jį gyvą, nes jis tai padaryti tikrai neįstengs. Per akimirką jo įtikinėjimai, kad nėra Dievo ir reikia griauti maldos namus, tapo muilo burbulu.

Sovietmečiu tik vieniems ateistams buvo galimybė pasinaudoti visomis informacijos priemonėmis, o tikintieji, Bažnyčios hierarchai negalėjo atremti jų siaubingų išpuolių.

Vienos ateistinės paskaitos metu referentas, suvarytiems į salę žmonėms, aiškino, kad tikrai nėra nei Dievo, nei amžinybės, nei nemirtingos sielos... Gyvename tik vieną kartą ir reikia šiuo gyvenimu pilnai pasinaudoti...Po tos paskaitos viena moteris, juodais drabužiais apsirengusi, svečią paklausė: ,,Pasakyk, kaip man pasinaudoti šiuo gyvenimu, kai netekau vienintelio sūnaus, o jūs dabar norite atimti man paskutinę viltį, po kūno mirties susitikti su sūnumi amžinybėje?“ Referentas nebuvo pasiruošęs atsakyti į tokį gedulo drabužiais apsirengusios moters klausimą. Jis pamikčiojo ir savo paskaitą baigė pralaimėdamas...

Žvelgiant į rudens nakties dangų visi matome stovinčias žvaigždes. Bet taip tik mums atrodo. Iš tikrųjų, žvaigždės nestovi, bet skrieja milžiniškais greičiais. Kur jos skrieja? Niekas to nežino ir nežinos. Kur yra centras, apie kurį viskas sukasi? Taip pat niekas nežino. Kas nužymėjo nekintamus žvaigždžių kelius? Kas pažymėjo visatos ašį, apie kurią sukasi planetos ir žvaigždės? Mums atsakymus duoda religinis tikėjimas: ,,Dievo žodžiu dangus atsirado; ir jo dvelkimu – dangaus kareivijos“ /Ps 32,6/. Amen.

A 19 eil. KODĖL DIEVAS TYLI?

Šios dienos Evangelija mus kviečia į tikėjimo išpažinimą: „Tikrai tu Dievo Sūnus!"

Tikras krikščionis iš visų išsiskiria tikėjimu į Jėzų Kristų, kuris priėmė mūsų žmogišką kūną ir pasauliui davė visiškai skirtingą supratimą, negu duoda žmonių puikybė, pavydas ir neapykanta.

Vienas filosofas ir mokslo žmogus, vaikščiodamas miesto gatvėmis pastebėjo greta šaligatvio nukritusią moterį. Ji paklausė: ,,Ar jūs gydytojas?“ – Ne, aš ne gydytojaus, bet jis tuoj ateis, pakviesiu,– tarė paguodos žodžius. Moteris dar paprašė: ,,Melskitės, kad Dievas neleistų man numirti nuodėmėse“.

Netrukus atskubėjo kunigas, kažkas anksčiau jį pakvietė. Filosofas mąstė: ,,Susitaikyti su Dievu prieš mirtį yra tai, ką mes galime pasiimti geriausio iš šio laikino gyvenimo“. Ar visi šiandieną taip galvoja? Ar mes, ateinantys į sekmadienių pamaldas, galvojame taip, kaip tas filosofas, mokslo žmogus???

Evangelisto Mato aprašomas bangų blaškomas laivelis vaizduoja pirmutinę krikščionių bendruomenę, kuri patyrė daug sunkumų, ypač žiaurius persekiojimus... Jie nuolat klausė, kodėl Dievas tyli ir neįsikiša? Juk Kristus pažadėjo neapleisti jų ir net pasakė: ,,Aš būsiu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

Ir vėliau daugeliui krikščionių, susidūrus su įvairiausiais sunkumais, pasirodė, kad šis Kristaus pažadas nebeveikia. Tada jie klausė: „Kodėl Dievas tyli?"

Kas skaitė apie siaubingus nacių ir Stalino lagerius, nežmoniškus žiaurumus, taip pat klausė: „Kodėl Dievas tada tylėjo?" Toks klausimas kilo ir lietuviams: kodėl mūsų tautos geriausius žmones okupantas vežė į Sibirą? Kodėl taip ilgai tęsėsi priespauda ir žiaurumai? Kodėl tos baisybės dabar pasikartoja Ukrainoje? Gali atrodyti, kad Dievas pasitraukė ir paliko žmones kančioms, mirčiai. Evangelija pateikia atsakymą – Viešpats anksčiau ar vėliau vis tiek išties gelbstinčią ranką, bet nepanaikina žmogaus atsakomybės.

...Viena žydaitė, nukankinta nacių koncentracijos stovykloje savo dienoraštyje rašė: ,,Mes klausėme - kodėl Dievas leidžia šituos žiaurumus? Bet kai baigsis karas, Jis pirmas paklaus žmogų, priskirdamas atsakomybę už šiuos žiaurumus“.

Iš tikrųjų – žmogus visada kasa sau duobę, kai sukyla prieš kitą žmogų, nes tai reiškia, kad jis sukyla ir prieš Dievą. O kas sukyla prieš Dievą, tas žūsta.

Iš Evangelijos girdėjome, kad Jėzus lipo į kalną melstis. Malda - ne tik Jėzaus, bet ji turi būti visų nuolat naudojama. Evangelistas teigia, baigiantis nakčiai Kristus ateina pas mokinius vandeniu. Ateina ne tokiu būdu koks įprastas. Mes ne vienas norime Dievui nurodyti, kaip ir kada Jis privalo pas mus ateiti ir padėti, nes užmirštame, kad Jis yra skirtingas negu mes.

Popiežius viename laiške rašo: ,,Mums atrodo, kad Viešpats nuolat vėluoja. Pagal mūsų tvarkaraštį daug minučių Jis vėluoja. Bet iš tiesų Jis niekada nevėluoja. Kai širdyje vyrauja tamsa, aplinkiniai nesupranta, atmeta ar net persekioja, tada net ir Viešpats gali atrodyti šmėkla, kažkas tolimo, tuščio“. Baimės prislėgtas žmogus nuo visko norėtų pabėgti, ir savo neviltyje šaukti „tai šmėkla!", kaip anuomet šaukė apaštalai, kai pamatė Kristų einant per vandens bangas. Ar ne keista, šaukė tie, kurie neseniai dalyvavo stebuklingame duonos padauginime, buvo nuostabios dovanos dalintojai? Tačiau, susitikę su baime, sunkumais, jie tapo labai silpni žmonės su savo silpnybėmis. Ar ši scena nesikartoja ir mūsų gyvenime?

Dievas yra greta mūsų, mes Jo šaukiamės, kai nepatiriame Jo galybės, nesuprantame gėrio, kurį Jis nori mums padovanoti. Kai kas net visai išbraukia Dievą iš savo gyvenimo, Jį padaro lyg šmėkla, prietaru, stabu, o įvairias šmėklas, stabus, tironus paverčia savo Dievu, ir jį garbina. Prisimenu, kai mirė Stalinas, tai buvo ne vienas, kuris verkė, kad neteko savo dievo... Kiti žmonės pasako, kad tai, kas jiems patinka ir pataikauja jų savimeilei, yra Dievo valia, bet tai būna prieš Dievo valią. Žmonės Dievo valios nenori pripažinti, kad jos nereikėtų vykdyti.

Evangelistas Matas pastebi, kad Jėzus apaštalus padrąsino: „Tai aš. Nebijokite!" (Mt 14, 27). Jėzus nuolat nugali mūsų baimę. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas tikėjimo dėka nugalėti baimę. Kam sunku tuo patikėti, tie kenčia įvairias baimes.

Kai žmogaus gyvenime nebėra maldos ir aukos dvasios, tada jis vaikščioja pilnas puikybės ir pradeda skęsti, nes puikybė neleidžia ištarti nuolankumo žodžių, kuriuos tarė apaštalas Petras: „Viešpatie, gelbėk mane!" (Mt 14,30).

1526 metais buvo nukankintas šv. Petras iš Veronos. Paskutinis žodis jo lūpose buvo „tikiu". Ir kai nebegalėjo kalbėti, pirštą pavilgęs savo kraujyje, ant sienos užrašė: „Tikiu!"

Popiežius Jonas Paulius II Kazachstano jaunimui aiškino: „Mieli bičiuliai, jūs jaučiate, kad jokia žemiška tikrovė negali jūsų visiškai patenkinti. Jūs suprantate, kad atsivėrimo pasauliui nepakanka numalšinti gyvenimo troškimui ir kad laisvė bei taika gali ateiti tik iš kito, kuris yra be galo didesnis už jus, nors Jis - arti jūsų... Mokykitės tyloje įsiklausyti į balsą Dievo, kuris kalba kiekvieno žmogaus širdies gelmėje. Kurkite gyvenimą, remdamiesi tikrais ir tvirtais pamatais, nebijokite įsipareigojimo ir aukos, kurie šiandien reikalauja didelių pastangų, bet laiduoja rytdienos laimėjimus... Duokite savo širdžiai reikalingų gyvybinių resursų, leiskite Dievui įeiti į jūsų gyvenimą: tada jūsų gyvenimas nušvis Jo dieviškąja šviesa".

Pamoksle Jonas Paulius II dar kartą priminė Kazachstano katalikų patirtas kančias sovietmečiu. „Savo širdyje ir sieloje aš išgyvenu neapsakomus išbandymus tų, kurie kentėjo ne tik fizinę tremtį ir kalinimą, bet ir viešą pajuoką bei prievartą dėl to, kad neatsisakė tikėjimo, - kalbėjo Popiežius. Šioje Eucharistijos aukoje aš prisimenu juos visus su padėka ir meile. Iš jų kentėjimų vienybėje su Kristaus kryžiumi sužydėjo mūsų krikščioniškos bendruomenės naujas gyvenimas".

Garsus rusų rašytojas grafas Levas Tolstojus veikale „Išpažintis" prisipažįsta, kaip jį vargindavo svarbiausi gyvenimo klausimai. Skaitydamas Tolstojaus raštus, žmogus pradeda kankintis drauge su rašytoju. Jo gyvenime būdavo tokių laikotarpių, kada jis kas valandą keldavo tuos klausimus. Net didžiausio gerbuvio metu Tolstojui staiga kildavo klausimas: „O kas iš viso to? Ar nepaskęsiu gyvenimo malonumų bangose?" Nesugebėdamas į tai atsakyti, jis pasidarydavo niūrus, net imdavo galvoti apie savižudybę. Tik priėjęs prie tiesos, kad „viską tvarko Dievas", jis atbusdavo naujam gyvenimui ir džiaugsmui.

Mes kiekvienas turime savo tikėjimą. Tikėjimą į Dievą turėjo mūsų tėvai ir tėvų tėvai. Jie jį gerbė, brangino ir gynė. Tikėjimas nešė ir neša tautai garbę ir stiprybę. Auginkime ir tikėjimą savo širdyje, šeimoje, gyvenime, nes jo netekę, neteksime brangiausio turto pasaulyje.

Teisingai pastebėjo šv. Teresė: „Kas turi tikėjimą Dievą, tam negali nieko stigti – jam užtenka vieno Dievo".

Petras įtikėjo, kai Viešpats jam ištiesė savo gelbstinčią ranką. Į šį tikėjimą mus visus kviečia šios dienos Evangelija. Reikia su Kristumi nugalėti baimę ir drauge su apaštalais išpažinti: „Tikrai Tu Dievo Sūnus!" (Mt 14, 32). Amen.

(Iš kun. V. Kaknevičiaus knygos ,,Sielos duona“ k. B. Š. padarė santrauka).

A 20 eil. KANČIA IR PASITIKĖJIMAS

XII a. Airijos arkivyskupas Šv. Malachijas garsėjo stebuklais, paslaptingomis galiomis, turėjo aiškiagirdystės dovaną ir pranašo sugebėjimų. Jis nuspėjo visus būsimus popiežius.

Kaip tai įvyko? 1139 m., lankydamasis Romoje, patyrė regėjimą. Savo viziją užrašė ir įteikė dokumentą tuometiniam popiežiui.

Šv. Malachijo pranašystė – tai 112-os būsimų popiežių sąrašas, kuris labai tiksliai atitinka tikrovę. Kiekvienas pontifikas apibūdinamas dviem – keturiais lotyniškais žodžiais. Štai 101-asis popiežius Leonas XIII, Bažnyčią valdęs 25 m., apibūdintas kaip Lumen in Coelo – šviesa danguje. Jo herbe pavaizduota krintanti žvaigždė. Iš kur apie ją galėjo žinoti airių arkivyskupas prieš daugiau nei 730 metų?

Mums gerai žinomas Popiežius Jonas Paulius II pranašystėje minimas kaip De labore Solis – saulės užtemimas. Jo gimimo dieną buvo stebimas saulės užtemimas. Jo pirmtakas Jonas Paulius I apibūdintas iš pusės mėnulio, nes jis užėmė sostą mėnulio ciklo viduryje ir valdė vos 33 dienas.

Žymus rašytojas skaitė popiežių gyvenimo istorijas ir savęs klausė: Kaip mane būtų galima pavadinti? Gal ištisa nuodėmių virtine? Ir jis susimąstė.

Šiandieną kiekvienas save klauskime: kaip kiti gali pavadinti mane, tave, mūsų artimuosius dabar ir kai būsime iškeliavę iš šio pasaulio? Kaip mus vadins – gerais, ar blogais žmonėmis?

Ateis diena, kai kiekvienas būsime praeities žmonės. Kaip tada kiti mane, tave įvardins? Ar vadins tikėjimo liudytoju, šviesos nešėju, ar nuodėmių kurstytoju?

Šio sekmadienio Evangelija pasakoja, kaip Jėzus keliauja į vakarus ir pasiekia Finikiją, Tyro ir Sidono sritį. Jis nori tenai ramiai pailsėti ir mokyti apaštalus. Tačiau gandas apie Jėzaus asmenį jau buvo pasiekęs ir Finikiją. Viena kananietė moteris atėjo ir maldavo Jėzų pagalbos. Ji buvo pagonė, bet tikėjo Jėzaus dieviška galia ir prašė pagydyti dukrelę. Bet Jėzus kažkodėl visiškai nekreipė dėmesio į jos maldavimus ir net šiurkštokai prabilo. Apaštalai prašė Mokytoją, kad ją išklausytų.

Tai buvo moters tikėjimo išbandymas. Ji parodė, kad jos tikėjimas labai didelis, net nustebino Jėzų ir Jis patenkino jos prašymą – pagydė dukrą.

Kiekvienas mūsų esame susitikę su Kristumi gal ne taip, kaip apaštalai Petras, Paulius ar kaip nusidėjėlė Magdalena, ta kananietė. Tačiau kiekvienam Jėzus kalbėjo: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį" (Jn 1, 9). „Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso" (Jn 18, 37).

Anuomet kas tik artinosi prie Jėzaus žinojo, kas Jis yra ir grįždavo pasikeitę: geresni ar blogesni. Geresni, jeigu Jį priėmė. Blogesni, jeigu Jį atmetė. Nepaprastas susijaudinimas apimdavo žmogų, klausant Jėzų kalbos, nes taip kalbėti galėjo tik Dievas ir taip atleisti galėjo tik Dievas.

Kiekvienam Dievas kalba vienokia ar kitokia proga. Skirtumas tarp mūsų ir Šventųjų yra tas, kad Šventieji kreipė dėmesį į įspūdžius, kuriuos Dievas padarė jų širdžiai, o mes nekreipiame dėmesio arba juos pamirštame. Čia ir pasireiškia mūsų laisva valia Dievo atžvilgiu.

Jėzus prabyla į sąžines žmonių, kurie neturi jokio noro išsilaisvinti iš nuodėmės vergijos; susitaikę su ydomis, nuodėmėmis taip nusmunka, kad laikosi įsikibę į blogį ir nenori su juo išsiskirti. Gelbėtojas Jėzus niekada nepraeina pro sielą, pasiruošusią priimti tikėjimo tiesas, nors ta siela būtų labai suluošinta nuodėmių. Todėl muitininkams ir nusidėjėliams Jo žodžiai buvo naujo gyvenimo pradžia. Marija Magdalena, iš kurios Jėzus išvarė septynis demonus, paskutinė paliko Jėzaus kapą ir pirmoji pasveikino Jį prisikėlusį iš numirusiųjų. Saulius iš Tarso, vienas iš pikčiausių Kristaus mokslo priešų, tapo uoliausiu apaštalu Pauliumi. Po neapykanta ir panieka, po nuodėme ir nusikaltimu gali slypėti siela, kurią Jėzaus malonė išgelbėja ir padaro šventuoju.

Štai ką apie tai apaštalas Paulius laiške romiečiams rašė: „Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami" (Rom 11, 29).

Dievas kviečia žmones šiandieną. Jis kvies žmones tol, kol jie gyvens ant žemės. Tai daro todėl, kad mus myli. Tačiau žmonės nors girdi, kad yra kviečiami, bet neretai slepiasi nuo Dievo. Ne vienas jaunystėje girdėjo Dievo kvietimą, tačiau į tai rimtai nežiūrėjo. Vėliau gyvenime gal ne vienas save klaus, kodėl neišnaudojau tų galimybių?

Dievas neatšaukia savo malonės dovanų. Jėzus ateina pas mus taip pat realiai, kaip ateidavo pas žmones tada, kai gyveno žemėje. Jis tebekviečia vargšus ir turtuolius, nusidėjėlius ir „teisiuosius", jaunus ir senus imti kryžių ir sekti paskui Jį. Jis žino, kokie esame silpni ir nuodėmingi. Nepaisydamas to, Jis mus myli ir nori, kad mūsų širdis priklausytų Jam per amžius.

Daktarė Birutė Žemaitytė knygoje „Palydėsiu į Tėvo Namus" aprašo vienos šeimos istoriją, kuri yra tikra vargų gelmė. Butas dviejų kambarėlių. Juose gyvena penki žmonės. Viename kambaryje guli dukra, kuriai pernai lūžo stuburas kaklo srityje. Būklė buvo kritiška. Ilgai vargo, nes prie traumos prisidėjo įvairios kitos ligos. Praėjo pusė metų. Sveikata gėrėjo, pradėjo vaikščioti. Į metų pabaigą net ėmė dirbti valytoja: reikia kaip nors pragyventi. Bet... vėl nelaimė. Žiemą paslydo gatvėje, ir lūžo stuburas juosmens srityje. Guli vargšė jau mėnuo ant lentų ir kenčia.

Antrame kambaryje guli tikra kankinė, kuri ant patalo jau 30 metų. Paralyžiuota, ją vargina labai išsiplėtusi Parkinsono liga. Išsekusi, tik kaulai, aptempti oda, plaštakos susuktos, nagai susmigę į delnus, kojos išsikraipiusios, visas kūnas dreba. Ji negali nei pasiversti, nei rankų pakelti. Tik pagalvok - taip 30 metų!

Visus gamtinius reikalus ji gali atlikti tik lovoje. Tokioje būsenoje kartais išguli parą, pusantros, kol gailestingos rankos suteikia pagalbą. Atsiranda pragulų, kurias negailestingai puola mažosios skruzdėlytės...

Ši kankinė nuolat meldžiasi, savo kančias aukoja už Bažnyčią, kunigus, geradarius, nusidėjėlius ir visą pasaulį. Iš jos lūpų neišgirsi skundo žodžių, priekaištų Dievui, valdžios žmonėms... Ji dėkingai priima teikiamas paslaugas, nepavydi sveikiesiems, visų gailisi, už visus kenčia ir meldžiasi... Ateina gydytoja jai padėti. Anksčiau jai padėdavo seselė, kuri dabar ką tik grįžo iš gimdymo skyriaus. Ji kvietė vieną kitą moterį, stengėsi pažadinti gailestingumą, tačiau veltui... Kol aptvarkai ir pavalgydini ligonę, praeina pusantros valandos. Nesinori aukotis.

Ir dar ne viskas: mažoji jų dukrelė - serga širdies reumatu. Jai skauda sąnarius, bet lanko mokyklą ir dar atlieka mamos darbo pusę etato. Jos abi bejėgės ir negali mažąja pasirūpinti.

Štai čia yra ne tik jų, bet ir kitų žmonių tikėjimo išbandymas. Juk kiekvienas patarnavimas ligoniams, nors ir mažas, yra pastanga, kad kiti pasijustų laimingi.

Klausimas, kaip mes elgiamės sunkumuose, skausme? Ar nedejuojame: kad blogi laikai, sunkios gyvenimo sąlygos? Koks mūsų tikėjimas ir dėkingumas Viešpačiui, jei esame sveiki, o mūsų būsena daugybę kartų geresnė, negu anos šeimos?

Kaip būtų gerai, kad ateinančios kartos apie mus pasakytų: tai buvo stipraus tikėjimo, labai pamaldus žmogus, gyvenime vadovavosi Dievo – Bažnyčios įsakymais, ypač pasižymėjo artimo meile...

Vienas pirklys prieš mirtį atliko išpažintį ir pasakė: „Šiandieną padariau didžiausią biznį". Aš visą gyvenimą sėdėjau prie sąskaitų, prekių ir neturėjau laiko savo sąžinei, Dievui. Autoavarijoje sužeistas pajutau, kad Dievas man davė laiko pagalvoti apie svarbesnius ir amžinus dalykus.

Gal ne vienas ir mūsų galėtų prisipažinti: Mano sekmadieniai, šventos dienos praėjo ant ežero ar prie televizoriaus, kompiuterio... ir dažnai pamiršdavau savo sielos, šeimos, Bažnyčios reikalus.

Jei Dievas duoda mums kiekvieną naują dieną, duoda naują malonę ir naujas pareigas. Savo gyvenimo dienose stenkimės, kad mūsų tikėjimas šviestų kelią pas Tėvą ne tik mums patiems, bet ir kitiems. Tai bus gyvenimo prasmės grožis ir amžinybės užmokestis.

Išminčius pasakė: „Visi žmonės skundžiasi atmintimi, bet niekas nesiskundžia protu" (Ede Lorašfuko). Mums atneš tikrą ramybę amžinosios vertybės. Todėl patikrinkime savo vertybių sąrašą ir pamatysime, ar teisingai gyvename, ar nereikia kai ko atsisakyti. Jei dažnai taip pasielgsime, tai apie mus kiti galės teigiamai pasakyti. Amen.

A 20 eil. DIDIS TIKĖJIMAS

Senojo Testamento pasaulėžiūra žmoniją dalijo į dvi dalis: iš vienos pusės Izraelis, Dievo tauta, kuriai priklausė sandora, dieviškieji pažadai; iš kitos pusės visos kitos pasaulio tautos, nepažįstančios vieno ir tikro Dievo. Tad perskyrimas buvo ne tik tautinis ar politinis, bet visų pirmiausia religinis. Tačiau Izraelis, išrinktas ir atskirtas nuo kitų tautų, pamažu įsitraukia į visuotinį Dievo projektą, kuris siekia išgelbėti visą žmoniją. Si išganymo vizija ne kartą aptinkama Senojo Testamento puslapiuose. Pranašas Izaijas jau įžvelgė visų tautų susibūrimą dvasinėje Jeruzalėje, išaukštintoje ir atsietoje nuo bet kokios vietovės. Jos kertinis akmuo daugiau nebebus Ziono kalnas, bet pats Mesijo (hebr. mašlah - pateptasis) asmuo. Tik tikėjimas suteiks šio miesto pilietybę (plg. Iz 5, 26; 26, 1; 28, 5-6. 16-17), o šventykla, judaizmo centras ir širdis, taps „maldos namai visoms tautoms" (Iz 56, 7).

Ši pranašystė išsipildo Jėzaus Kristaus, visų Išganytojo, asmenyje. Šio sekmadienio Evangelijos tekstas gali būti skaitomas ir kulto kontekste. Sakoma, jog kanaanietė dar iš tolo pradeda šaukti; po to prisišlieja prie mokinių grupelės ir pagaliau parpuola priešais Jėzų maldaudama: „Viešpatie, padėk man!" Tai pirmoji pagonė priešais paskutinę ir galutinę Šventyklą, Jėzų Kristų, nes jis ir yra Viešpaties šventykla. Gana greitai krikščionių Bendrijoje išryškės teologinė mintis, kuri vėliau bus išsakyta Laiške žydams, kad Kristus yra Šventyklos slėpinio apreiškimo pilnatvė, Tėvo atvaizdas, apreikštas mirtingame kūne. Moteris iš Kanaano sustoja prie naujosios Šventyklos, jos garbinimo maldoje (Jėzų vadina „Viešpačiu") neberegįrne aukojamų gyvulių, bet ją pačią. Jos prašymas išties reikšmingas, esminis: „Padėk man!" Joje galime įžvelgti parpuolusią priešais Kristų visą žemę (moteris-motina yra vaisingos žemės simbolis), maldaujančią dėl savo brangiosios ir išrinktosios dukros, žmonijos, kurią „baisiai kankina demonas".

Kaip žinome, pradėdamas savo viešą veiklą, Jėzus paskelbė paskutinius laikus (plg. Mk 1, 15). Galbūt buvo tikėtasi, kad jis iš karto ir be ribų atvers visuotinumo vartus, tačiau jo žodžiai ir elgesys buvo atsargūs. Skelbdamas Gerąją Naujieną ir darydamas stebuklus, Jėzus neperžengė Palestinos sienos: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis... Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams." Apaštalams, kuriuos siunčia į misiją, jis pataria: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus" (Mt 10,5). Kita vertus, randame nemažai tekstų, kurie atskleidžia Jėzaus nuostabą dėl svetimtaučių tikėjimo: Kafarnaumo šimtininkas (plg. Mt 8, 10), raupsuotasis samarietis (plg. Lk 17,11-19) ir moteris kanaanietė, apie kurią kalbama šios dienos Evangelijoje. Tai lyg pirmienos tos nesuskaičiuojamos daugybės svetimšalių, kuriems pranašaujamas įžengimas į tikėjimą.

Beje, trupiniai nuo šeimininko stalo, primena tuos „likusius kąsnelius" (Mt 14, 20), tą duoną, kuri atliko stebuklingai pasotinus minią. Kodėl šios moters tikėjimas yra didis? Ar kad ištvermingai ir nuolankiai prašė? Taip. Tačiau pagrindinė priežastis - kanaanietė suvokė šio stebuklingo duonos padauginimo įvykio esmę. Ji įžvelgė, kad Jėzus yra duona, nužengusi iš dangaus, aukojanti save dėl pasaulio išganymo. Ji suprato, kad valgyti šią duoną, nors ir jos trupinius ar likučius, reiškia turėti dalį su Jėzumi, būti bendrystėje su juo, būti išgelbėtam. Būtent beturčiams dvasia yra apreikšta, kad šiuose duonos trupinėliuose yra visas Viešpats, jo kūnas ir kraujas, atiduotas už mus, taip, kaip mažiausiame garstyčios grūdelyje yra visa Dievo Karalystė (plg. Mt 5, 3; 13, 31-32).

Šis įvykis primena, jog viena iš didesnių tikinčiojo kančių yra neišklausytos maldos. Buvo melstasi dėl ko nors ištisą savaitę, mėnesį, metus, - ir nieko. Dievas, atrodė, yra kurčias. Moteris iš Kanaano ir čia mums gali pagelbėti, mokydama ištvermės maldoje, kurioje gimsta brandus tikėjimas. Jėzus elgsenoje ir žodžiuose galime įžvelgti tam tikrą nejautrumą ir širdies kietumą šios moters atžvilgiu. Tik pabaigoje, kai Jėzus džiaugiasi jos tikėjimu, galime suprasti, kas buvo Jėzaus širdyje ir kodėl jis taip elgėsi. Išties Dievas, galbūt net rizikuodamas, kantriai viliasi, jog žmogaus laisvė maldoje pasirinks tai, kas geriausia: pereis nuo mažų prie didelių dalykų - nuo materialių prie dvasinių, nuo laikinųjų prie amžinųjų dalykų. Tik tokiu būdu Viešpats gali duoti daug daugiau, negu pradžioje buvome atėję jo prašyti.

Mes dažnai melsdamiesi būname panašūs į tą valstietį, apie kurį pasakoja šv. Dorotėjas iš Gazos (+ apie 570). Jis gauna žinią, kad karalius asmeniškai jį priims. Tai gyvenime galbūt vienintelis šansas, kai jis galės išsakyti savo poreikius ir paprašyti ko tik nori. Prisiartina nustatyta diena ir gerasis žmogus susijaudinęs įžengia pas karalių. Ir ko jis paprašo? Vežimo mėšlo savo laukams patręšti! Tai buvo daugiausia, ką sugebėjo sumąstyti. Pasak Dorotėjo, mes kartais elgiamės su Dievu panašiai. Tai, ko prašome, palyginti su tuo, ko galime prašyti, yra tik krūva mėšlo, menki, mažai naudingi dalykai, maža to, jie gali net būti mums žalingi. Tad Dievo tariamas ne-išklausymas jau yra mums parama, kad permąstytume savo gyvenimo siekius amžinybės šviesoje. A.

(Medžiaga iš žurnalo ,,Bažnyčios žinios“ 2012m. Nr. 13)

A 21 33

Dievas žmoguje

Apaštalai dar neturėjo galimybės pamatyti Jėzaus dieviškumo, tačiau apaštalas Petras visų vardu pripažino: ,,Tu esi gyvojo Dievo Sūnus. Tu laukiamas Mesijas”.

Kas jį paskatino taip pasakyti? Tikėjimas.

Ir mes nematome Dievo, o tikime, kad Jis yra, nes Jo buvimą skelbia sukurtas pasaulis: žvaigždynai, žemynai, augmenija, gyvūnija ir pats žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Kas dar atsimenate sovietinius metus, galite pasakyti, kaip ne kartą tikintiems buvo metamas toks argumentas: ,,Įrodyk, kad yra Dievas ir aš tikėsiu”. Vienas kaimietis taip atsakė: ,,O tu įrodyk, kad nėra Dievo ir aš tapsiu ateistu”.

Kiekvienas suprantame, kad kur kas yra lengviau įrodyti, jog yra Dievas, kuris viską sukūrė, negu įrodyti, jog Jo nėra ir viskas pasaulyje savaime atsirado.

Doras žmogus teisingai samprotauja: jei nėra Dievo, tai iš kur pirmieji žmonės ir įvairiausi gyvūnai? Jie patys savaime neatsirado, neišdygo kaip grybai po lietaus.

Štai parodoje demonstruojami dailininko paveikslai. Žmonės juos apžiūri, žavisi ir stebisi juos piešusio sugebėjimais. Dailininko nematome, bet žinome, kad jie patys savaime neatsirado. Juos tikrai piešė mokslus baigęs menininkas.

Labiausiai pavykęs Dievo kūrinys yra žmogus, su nemirtinga siela, valia ir proto galiomis. Tačiau kai žmogus nusisuka nuo Dievo įsakymų ir atsiduoda prigimties užgaidoms, jis save labai subjauroja ir tampa panašus į gyvulius.

Yra stebėtinai įdomiai sukurtas žmogaus kūnas, jo vidaus organai. Pvz. burnoje yra mažytis malūnas. Tai dantys, kurie maistą sukapoja, sumala ir sumaišytą su seilėmis liežuvis pasiunčia į skrandį. O kad sugedęs, nekokybiškas maistas nepatektų į skrandį ir neapnuodytų viso organizmo yra uoslė ir skonio jutimas. Šie du pojūčiai yra cheminio tyrimo stotys, kur ištiriamas maistas ir patikrinama jo kokybė.

Prisiminkime skrandžio paslaptį, kurios nepajėgia suprasti net mokslininkai.

Skrandis išskiria fermentą pepsiną, kuris virškina mėsą, bet savo skrandžio sienelių neliečia. Ar tai ne stebuklas? Ar jam sukurti nereikėjo Dievo išminties? Skrandyje, lyg kokiame katile per kelis dešimtmečius malamas, trinamas maistas, o kai kieno dar sulaistytas stipriais svaigalais, palieka sveikas nepaliestas fermentų ir svaigalų. Tai Dievo išminties įrodymas.

Visas žmogaus organizmas lyg kokia dirbtuvė ar fabrikas turi du valytojus – automatinius filtrus: tai inkstus ir odą. Per juos kūnas tampa švaresnis.

Didžiausias Dievo stebuklas žmogaus kūne yra smegenys. Jos turi savo skyrius, sekcijas, skirtas atlikti įvairias užduotis. Iš žmogaus galvos eina lyg koks kabelis – nugarkaulio smegenys. Jos turi nesuskaitomus išsišakojimus. Stuburo nervais eina įsakymai visoms kūno dalims. Jei užsigavome ranką, tai nervais, lyg telefono laidais, signalizuojama į galvą. Iš galvos smegenų centrinės duodama komanda, kas daryti. Kai kada žmogaus smegenys lyginamos su mašinomis. Tačiau tarp žmogaus smegenų ir pačios tubuliausios elektroninės skaičiavimo mašinos yra milžiniškas skirtumas.

Žmogaus smegenų darbui negali prilygti sudėtingiausi elektroniniai aparatai ir pavaduoti žmogaus smegenų.

Žmogaus smegenų žievėje yra apie 10 – 15 milijardų elektroninių nervinių ląstelių – neuronų, o tarp jų galima sudaryti beveik 11 tūkstančių įvairių sujungimų.

Smegenys – nuostabus aparatas, labai sudėtingas savo sandora ir atliekantis daugybę įvairių darbų. Smegenys užima labai mažai vietos – telpa mažoje galvoje.

Jei žmogus sugalvotų sukurti panašią įrangą, kuri savo veikla prilygtų žmogaus smegenų veiklai, tai reikėtų labai didelio aparato. Amerikos mokslininkai apskaičiavo, kad tokia dirbtinė smegenų mašina užimtų visą Niujorko valstiją – 127 tūstančius 433 kv. kilometrus. O kiek reikėtų energijos jos veiklai? Reikėtų energijos visų Niagaros elektros stočių. Štai kokios reikėtų nuostabios mašinos, kuri atstotų žmogaus smegenis. Kūrėjas Dievas tą mašiną sutalpino į mažą žmogaus galvą. Taip padarė dieviška išmintis.

Jei galvoje sugenda keletas ląstelių, pasidaro didelė suirutė galvosenoje. Pašaliniai pastebi, kad tas žmogus kraustosi iš proto. Taip atsitinka dėl to, kad dalis smegenų narvelių išėjo iš rikiuotės. Jos sutriko dėl sužeidimo, dėl traumos ar didelio dvasinio pergyvenimo.

Ką tas parodo? Kad Kūrėjas Dievas, tverdamas žmogaus smegenis, laikėsi didelio tikslumo. Jei viena ląstelė – neuronas užsikemša, sugenda, užkalkėja, žmogus suvaikėja arba išprotėja.

Šimtai mokslininkų tyrinėja žmogaus organizmo sąrangą ir funkcijas, tačiau nesuprantami ir neišaiškinami tokie reiškiniai, kaip medžiagų apykaita, paveldėjimas, mąstymas.

Mums lieka tik žavėtis ir stebėtis Dievo galybe ir išmintimi. Amen.

A 21 eil. Religinis tikėjimas

Vieni galvoja, kad religinis tikėjimas žmogui yra įgimtas. Kiti tai paneigia ir tvirtina, kad tikėjimas yra auklėjimo rezultatas arba paties žmogaus mąstymo ir protavimo rezultatas.

Vienas profesorius padarė tokį bandymą, norėdamas įrodyti, jog tikėjimas į Dievą esąs tik įpročio dalykas, o neinąs iš žmogaus protavimo. Vaiką atskyrė nuo žmonių ir auklėjo ateistiškai. Jam duodavo atrinktas knygas, kuriose nebuvo nė vienu žodžiu užsiminta apie Dievą. Jis žaisdavo dideliame, gražiame sode, kuris buvo aptvertas aukšta, neperlipama tvora.

Po keliolikos metų, kai profesorius jau rengėsi paskelbti savo bandymų rezultatus, jį ištiko didelė staigmena. Jam į rankas pateko jaunuolio dienoraštis, kuris jį labai nustebino. Jame jaunuolis rašo: ,,Vakar daug galvojau, iš kur atsirado visa tai, ką aš matau? Man atrodo, kad turi būti viso to autorius. Savo mintyse klausiau, kas gi esti tu, kuris davei šitą saulę, danguje pasėjai daugybę žvaigždžių? Tu turėtum būti labai galingas ir išmintingas. Aš stebėjau sodo tvenkinyje plaukiojančias antis. Jos turlenasi drumzliname vandenyje ir neserga akių ligomis. O koks puikus jų plunksninis drabužis: nepraleidžia vandens ir apsaugo nuo persišaldymų. Kas yra tas, kuris viską taip protingai sutvarkė? Kas esi toks galingas ir išmintingas? Aš tave mylėčiau ir tave klausyčiau, jei apie tave daugiau sužinočiau…”

Štai anam jaunam žmogui apie Dievą nebuvo kalbama, o jis protaudamas pats ėmė klausti: iš kur visa tai? Kas yra tas, kuris viską taip išmintingai sukūrė? Jaunuolis savo protu priėjo išvados, kad turi būti išmintinga galybė, kuri viską sukūrė.

Visi protaujantys žmonės nesunkiai suranda Kūrėją Dievą, kai stebi sukurtąjį pasaulį ir klausia, iš kur visa tai?

Lygiai panašiai jaučia pomirtinio gyvenimo tikrovę silpni ligoniai mirties akivaizdoje. Jie yra tikri, kad mirus kūnui amžinai gyvens savo nemirtinga siela.

Šitie jausmai stovi aukščiau už visokį auklėjimą.

Šv. Jonas Damaskietis sako: ,,Jau pačioje žmogaus prigimtyje yra įdiegtas įsitikinimas, kad yra Dievas”. Todėl protavimas visada veda prie Kūrėjo Dievo.

Istorija liudija, kad pasaulyje nerasta tautos, kuri negarbintų Dievo arba dievų. Yra tik pavieniai žmonės, kurie nepripažįsta Dievo, bet nėra tautos, kuri negarbintų Dievo.

Sovietmečiu komunistų valdoma Albanija viešai visam pasauliui skelbė, kad religiją išrovė iš žmonių sąmonės. Kokiomis priemonėmis? Ilgais ir žiauriais tikinčiųjų persekiojimais. Už kūdikio krikštą kunigus baudė mirties bausme. Kai sugriuvo komunistinė Albanijos valdžia, pasirodė labai daug religingų albanų. Taigi, religinis tikėjimas yra neišnaikinamas, nes žmogus nėra gyvulys, o protaujantis Dievo kūrinys.

Bet kokia valstybinė priespauda prieš religiją padaro tik tiek, kad bailesni žmonės ima slėpti savo religinius įsitikinimais ir savo bažnyčioje nebeatlieka religinių praktikų, kaip buvo sovietmečiu Lietuvoje, kaip buvo prancūzų revoliucijos metu ir kitur. Kai atgyja religinė laisvė, žmonės grįžta prie religinės praktikos, prisipildo bažnyčios naujų tikinčiųjų, kurie religiją gal ir savaip supranta. Jie džiaugiasi, kad be baimės gali priimti sakramentus ir dalyvauti pamaldose, procesijoje, dalyvauti bažnyčios chore.

Egipto faraonų kapuose buvo surasta grūdų. Ten jie išgulėjo kelis tūkstančius metų. Pasėti į žemę atgijo, išdygo ir davė derlių. Atrodė, kad jie yra mirę, be jokios gyvybės.

Tas pats yra su religiniu tikėjimu. Kol jis varžomas, persekiojamas, kai kuriuose žmonėse jis lyg apmiršta, bet visada pasilieka vieta Dievui. Kai atsiranda palankios sąlygos, tikėjimas vėl atgyja ir Dievas vėl garbinamas.

Esame laimingi, kad mūsų tikėjimas į Dievą daugiau ar mažiau yra veiksmingas ir galime savo Kūrėją garbinti malda ir giesme, bažnyčioje ir gamtoje. Tebūna Viešpats Dievas gyvas kiekvieno mūsų širdyje ir kasdieniniame gyvenime. Amen.

A 21 eil. DIEVAS ŽMOGUJE

Apaštalai nematė Jėzaus dieviškoje garbėje, išskyrus vieną atvejį, kai jis atsimainė ant Taboro kalno. Tačiau ir tada Jėzaus spindėjimą tematė tik Petras, Jokūbas ir Jonas. Visą laiką apaštalai tematė tik Jėzaus žmogystę.

Kartą Jėzus apaštalų paklausė, ką ir kaip kalba žmonės apie Jį? Tada jie papasakoja įvairias žmonių nuomones. Antras Jėzaus klausimas buvo apaštalams: ,,Kuo jūs mane laikote?“ Petras pirmą kartą viešai išpažįsta: ,,Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“.

Kas privedė Petrą prie tokios išvados? Kristaus daromi nuostabūs stebuklai, kurie ne vienam žmogui neįmanoma padaryti. Todėl ir nematydami Jėzaus dievystės, iš jo darbų suprato, kad jis Dievo Sūnus, laukiamas Mesijas. Ir mes ne vienas nematome Dievo, tačiau Jį tikime, nes Jį pažįstame iš Jo sukurto pasaulio. Dar daugiau. Apie Dievą mes daug sužinome iš Apreiškimo. Taigi, Dievo buvimą skelbia Jo kūriniai ir Šv. Raštas..

Sovietmečiu 43 m. mokytoja buvo pakviesta į švietimo skyrių pasiaiškinti, kodėl ji vaikus prileido pirmos išpažinties ir šv. Komunijos? Ten jai buvo pateiktas toks klausimas: ,,Įrodyk, kad yra Dievas, tai gal ir mes tikėsime“. Mokytoja atsakė: ,,O jūs įrodykite, kad nėra Dievo ir aš bei mano šeima būsime ateistai. Man yra lengviau įrodyti, kad yra Dievas, o Jums nepavyks įrodyti, kad Jo nėra“. Tačiau jie neįrodė, kad nėra Dievo, bet ją atleido iš darbo švietimo srityje.

Mes klausiame, iš kur atsirado pirmieji žmonės, jei nėra Kūrėjo Dievo? Ar jie patys galėjo pasidaryti? Būtų kvailas toks tvirtinimas, kad mes šiame pasaulyje atsiradome be tėvų meilės. Taigi, kaip mes neatsiradome be priežasties, taip ir pirmieji tėvai. Pasaulyje nėra ne menkiausio daiktelio, atsiradusio savaime, be kuriamos galios.

Kai mes mąstome apie vieną ar kitą dalyką, tai be įrodymų suprantame, kad jo kūrėjas turėjo vienokį ar kitokį tikslą.

Žvelgiame į gražų paveikslą, kuris parodo buvus gabų tapytoją. Jo nematome, nes jis jau miręs, bet užtenka pažiūrėti į jo nupieštą paveikslą ir suprantame autoriaus talentingumą.

Gražiausias Dievo kūrybos paveikslas yra žmogus, sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašumą. Tiesa, gimtosios nuodėmės sugadinta žmogaus prigimtis, jo dažnas nesivaldymas tą paveikslą sudarko, suteršia. Tačiau jo kūno sandaroje – labai sudėtingame organizme lengvai pastebima Dievo kūrybos išmintis ir galybė.

Kasdieniniame žmonių gyvenime yra reikalinga lentpjūvė ir malūnas. Kūrėjas Dievas žmogui įtaisė burnoje mažą fabrikėlį: dantys supjausto, sukapoja ir sumala maistą. Liežuvis tą apdorotą` maistą pasiunčia į skrandį. Kad ten nepatektų sugedęs, kenksmingas, nekokybiška maistas ir neapnuodytų viso organizmo, Dievas įrengė du kontrolės postus: uoslę ir skonį. Tie du pojūčiai ištiria maistą ir patikrina jo kokybę.

Būtinai reikia paminėti įdomią skrandžio paslaptį, kuri yra kaip mįslė. Jos negali suprasti net mokslininkai. Skrandis išskiria pepsiną. Tai fermentas, kuris būtinas maisto virškinimui. Štai žmogus suvalgo mėsą, skrandis ją virškina, o savo skrandžio sienelių neliečia. Skrandis – nuostabus mėsos katilas. Jis suvirškina, suvirina patekusią mėsą ir kitą maistą, o nuosavos mėsos neliečia. Ar šis kūrinys nepareikalavo Kūrėjo Dievo išminties? Pats skrandis negalėjo suteikti pats sau tokių sugebėjimų. Šitos mįslės negali atsakyti net mokslininkai.

Dar lengviau suprasime, jei imsime kitokį pavyzdį. Štai krosnis, kuri sumūryta ne iš plytų ir koklių, bet padaryta iš lentų. Ar mes galėtume tokioje krosnyje kūrenti malkas ir jos pačios nesudeginti? Tai būtų stebuklas. Tokiu nesuprantamu stebuklu yra žmogaus ir kitų mėsėdžių gyvūnų skrandis. Jame per daugelį metų trinamas, malamas maistas ir išlieka fermentų nepaliestas.

Tai didžiausias, kasdieninis Dievo buvimo, Jo išminties įrodymas.

Kaip prie fabrikų, dirbtuvių būna švaros palaikytojai, valytojai, taip Kūrėjas įtaisė ir žmogaus kūno valytojus – du automatinius filtrus. Tai inkstus ir odą. Per juos visas organizmas valosi, švarinasi.

Dar didesnis Dievo kūrybos stebuklas yra žmogaus smegenyse – mąstymo laboratorijoje. Galvos smegenys turi savo skyrius. Jie visi dirba vieningai, sutartinai ir atlieka įvairias užduotis. Iš galvos smegenų lyg koks kabelis eina nugarkaulio smegenys. Jos turi nesuskaitomus išsišakojimus. Jais lyg kokiu telegrafo tinklu keliauja į visus skyrius įsakymai ir pasiekia visas kūno dalis. Kai užsigauname ranką, susižeidžiame koją ar dar kas nors mums atsitinka, nervais lyg telefono laidais signalizuojama į galvos smegenis. Iš ten yra duodama komanda, kas reikia daryti.

Žmogaus smegenys kartais lyginamos su negyvomis elektroninėmis mašinomis. Tačiau tarp žmogaus smegenų ir tų protaujančių mašinų yra milžiniškas skirtumas. Kai kurie mokslo žmonės pripažįsta, kad elektroninės smegenys prilygsta tik karkvabalio sugebėjimui. Geriausios skaičiavimo mašinos negali pavaduoti žmogaus smegenų – nuostabiausio organo.

Smegenų žievėje yra apie 10-15 milijardų nervinių ląstelių – neuronų. Kiekvienas jų turi savo paskirtį ir atlieka jam skirtą darbą. Dar įdomiau štai kas. Jos užima nepaprastai mažai vietos – sutelpa mažoje galvos kaukolėje.

Jei žmogus pajėgtų sukurti panašų aparatą, kuris savo veikimu prilygtų smegenų veiklai, tai jis būtų nepaprastai didelis. Amerikos mokslininkai apskaičiavo, kad tokia dirbtinė smegenų mašina su elektroniniais spinduliniais vamzdeliais ir lempomis užimtų visą Niujorko valstiją – 127 tūkstančius 433 kvadratinius kilometrus. Jai aptarnauti ir valdyti reikėtų visų Niagaros elektros stočių energijos. Tik tokia mašina galėtų užvaduoti žmogaus smegenis. /Žurnalas: Znania –Sila,1958. 7/.

Kokio dydžio būtų tokia mašina, atliekanti žmogaus smegenų funkcijas? Būtų dangoraižio namo dydžio. Kūrėjas Dievas visą smegenų mašiną sutalpino į mažą žmogaus galvą. Štai kokia buvo dieviška išmintis, sukūrusi biocheminę, elektroninę mašiną – žmogaus smegenis.

Šiandieną visi pripažįsta, kad sukurtos elektroninės mašinos padarė revoliuciją moksle ir technikoje. Jos lengvina protinį žmogaus darbą daugybei specialistų. Bet jos pačios nepasidarė. Mokslininkas Norbertas Viner /+1964/ daug metų kūrė ir ją tokią sukūrė. Po to kiti mokslininkai tobulino. Štai jas sukūrė žmogus kūrėjas, mokslininkas. Ar žmogaus smegenys patys savaime galėjo susikurti be Kūrėjo Dievo?

Kas atsitinka, kai galvoje sugenda keletas ląstelių? Atsiranda didelė suirutė visoje galvosenoje. Tada kiti žmonės sako: jis išprotėjo. Kodėl išprotėjo? Todėl, kad dalis smegenų ląstelių išėjo iš rikiuotės: sutriko dėl sužeidimo, dvasinio sukrėtimo ar didelės traumos.

Štai nekaltą žmogų vakaro prieblandoje užpuolė chuliganai, jį sumušė, sužalojo jo galvą ir iš ligoninės išėjo invalidas, nes dalis smegenų jau pažeista nepagydomai.

Kūrėjo dieviška išmintis laikėsi didelio tikslumo, kai tvėrė smegenis. Užtenka vienai kitai ląstelei, neuronui užsikimšti, užkalkėti, sugesti ir žmogus suvaikėja arba išprotėja.

Šimtai mokslininkų tyrinėjo žmogaus organizmo sąrangą, įvairias funkcijas, bet niekaip nesuprato, kaip paaiškinti medžiagų apykaitą, paveldėjimą, mąstymo galią.

Žmogaus kūnas – sudėtingiausia mašina. Štai šaukštui su maistu prinešti prie burnos reikia daugiau kaip 30 sąnarių judėjimo ir 50 raumenų darbo, pradedant nuo pečių iki pirštų galų. Žmogaus ranka – sudėtingas, nuostabiai dailus instrumentas /Zdorovije, 1964,4/.

Apie tą nuostabų Kūrėją skelbia psalmė: ,,Jis mus sukūrė, esame jo žmonės. Esame jo liaudis, jo kaimenės avys“ /99,3/.

Ką girdėjome, retkarčiais prisiminkime, mąstykime, garbinkime savo Kūrėją Dievą ir jam nuoširdžiai dėkokime. Amen.

A 21 eil. DIEVAS MĖGINA

Iš Evangelijos girdėjome, kaip Kristus klausė savo apaštalų, kuo laiko jį žmonės ir jie? Atrodo, kad jis lyg tai būtų nežinojęs. Mes nustebę klausiame, kaip jis, būdamas Dievas, galėjo nežinoti? O jei žinojo, tai kam klausė? Klausė dėl to, kad išbandytų jų tikėjimą, o Petras, visiems girdint, galėtų pareikšti: ,,Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“. Tiesos pasakymu, dorybės parodymu ir jos praktikavimu mes kiekvienas gauname teisę į atlygį.

Kai žmogus nežino ko nors ir nori sužinoti, tai jis bando. Pavyzdžiui šeimininkė nežino, ar jau išvirusi mėsa, tai jinai bando. Pjovėjas nežino, ar gerai paruošta dalgė, ją išbando. Jaunuolis susižavi mergina, jam patinka jos grožis, bet nežino, koks jos būdas, charakteris, išsilavinimas. Ar galės su ja gyventi ir sugyventi? Draugauja, ne kartą susipyksta ir nori sužinoti, koks jos gerumas, kokio grožio vidinis pasaulis.

Kai mes netikime kito žmogaus žodžiams, tai jį bandome. Mokytojas išbando moksleivio pasiruošimą, nes jam neaišku, ar jis ruošia pamokas, ar simuliuoja.

Ir velniui buvo neaišku, kokios yra Kristaus galios. Jis gundė ilgai pasninkavusį Kristų, kad jis akmenis paverstų duona, kad nušoktų nuo šventyklos stogo, nes angelai privalės jį gelbėti, kad jis neužsigautų. Taip pat ir žydai abejojo Jėzaus dieviškumu ir iš jo reikalavo dangiško ženklo.

Tokiu tikslu Dievas niekada nebando. Jam nėra nežinomų dalykų, nes yra visa žinantis ir visagalis. Pavyzdžiui, apie žmogų Dievas žino daugiau, negu pats žmogus apie save. Kai dykumoje Jėzus klausė apaštalų, kiek turite duonos, tuo klausimu norėjo daugiau išryškinti duonos padauginimo stebuklą.

Kaip matome, bandymo tikslas yra dvejopas. Kai mes bandome, tai darome dėl to, kad nežinome arba netikime kitų tvirtinimams. Dievas bando, kad pasireikštų žmogaus tikėjimas, jo dorybės ir jį paskatintų į veiklą. Taigi, Dievas nori įtraukti žmogų į darbą, kūrybą, didesnį veikimą, kad jis užsidirbtų, pelnytų nuopelnų savo sielos amžinybei.

Studentas baigė studijas, laiko valstybinius egzaminus ir jų metu gauna užduotį – suprojektuoti, apskaičiuoti dvylikos aukštų pastatą. Ko siekia egzaminuojantis profesorius? Nori ištirti, sužinoti studento įsigytas žinias, jo pasiruošimą darbui. Tik tada gauna diplomą su įvertinimais. Netrukus tas diplomuotas specialistas patenka į rajoną. Jam duodama užduotis: padaryti septynių aukšto namo projektą. Dabar jau nebetikrinamos jo žinios, bet leidžiama pasireikšti jo sugebėjimams ir siekiama naudos. Jis jau prisiima atsakomybę.

Dvasinės naudos siekė ir Jėzus Kristus, kai savo apaštalų vieną kartą paklausė, ką žmonės kalba apie jį ir kaip jie supranta savo Mokytoją?

Jei Kristus tada nebūtų klausęs apaštalų, šiandieną mes neturėtume gražios Evangelijos, kurią visi girdėjome. Kristaus klausimas leido Petrui pasakyti viešai, ką jis galvoja apie Jį. Tai atnešė naudos ne tik Petrui, bet visų būsimų kartų pamokymui.

Yra ir daugiau šv. Rašto vietų, kur naudojamas pasakymas: ,,Dievas mėgino, bandė“. Piktos valios žmonės kimba prie tų žodžių, nes nesupranta jų prasmės.

Šv. Rašto, Pradžios knygoje yra aprašytas labai šiurpus bandymas /22,1/ – ,,Dievas mėgino Abraomą“. Jam liepė paaukoti Dievui savo vienturtį sūnų, jį sudeginant ant aukuro. Tuo baisiu mėginimu Dievas suteikė Abraomui gerą progą pareikšti savo ištikimybei ir klusnumui. Iš to tėvo buvo pareikalauta daug nusigalėjimo. Paskutiniu momentu tas reikalavimas buvo atšauktas. Abraomo sūnus liko gyvas, o tėvui gausiai atlygino Dievas.

Šv. Rašto, Išminties knygoje /2,5,7/ skaitome apie teisiuosius. ,,Dievas juos mėgino ir rado juos vertus savęs. Juos ištyrė kaip auksą krosnyje“. Kokiu tikslu mėgino? Ar nežinojo jų vertės? Ar abejojo jų dorybingumu? Tikrai ne. Kentėjimais norėjo juos ištobulinti. Kliūčių nugalėjimu norėjo išauklėti teisiuosius. Jei mėgino, tai reiškia davė galimybę save paaukoti, o priimdamas jų auką, priėmė ir jų nusigalėjimą. Todėl Dievo teisingumas juos apdovanojo. Čia pat nurodomas mėginimo tikslas: ,,Jiems buvo suteikta daug gerumo. Jie žibės ir skrajos kaip kibirkštys“.

Ar mūsų gyvenime įvairiais kentėjimais nėra Dievo bandomi žmonės, kad jie pasitaisytų, atsiverstų, taptų religingesni, pamaldesni, blaivesni, šeimai geresni ir dvasiniai ištobulėtų? Tikri laimingi tie, kurie bandomi nepalūžta, bet sustiprėja ir kitiems parodo gerą, pamokantį pavyzdį. Duok Dieve, kad mes gyvenimo bandymus gerai išlaikytume ir visada išeitume laimėtojais. Amen.

A 21 eil. NEGALIMA KEISTI DIEVO TVARKOS

Neretai žmonės kritikuoja Dievą už netvarką, įvairias blogybes Jo sukurtame pasaulyje arba žmonių santykiuose. Žmogus kaltina Dievą, kad Jis sutvėrė plėšrūnus, kurie daugeliui atneša tik nuostolius, o jokios naudos. Štai vilkas sudraskė ūkininko kelias avis ir padarė nuostolį. Reikia pripažinti, kad gyvūnų pasaulis yra nuostabiai sutvarkytas. Kai žmonės bando jį pataisyti, tai tik sugadina. O Dievą kritikuoja tik dėl to, kad jo gerai nepažįsta.

Gamtininkai pradėjo saviškai taisyti Dievo sukurtą gamtą. Steigė medžiotojų būrelius ir įsakė iššaudyti plėšrūnus. Už vilko nušovimą net buvo skiriama premija. Kai geriau pažino plėšrūnų vaidmenį gamtoje, įsitikino, kad jie labai suklydo. Todėl daugelyje šalių plėšrūnai yra globojami.

Kodėl atsakingi žmonės suklydo? Jie galvojo, kad vilkų, lapių, vanagų naikinimas atneš žmonėms tik naudą. Tiesa, nauda buvo, bet ji tik laikina. Vėliau paaiškėjo, kad gyvių grandinėje būtiniai reikalingi plėšrūnai. Jie naikina silpnuosius, sergančius, ligotus, nugaišusius. Jei nebūtų plėšrūnų, kiltų epidemijos ir sumažėtų gyvybingumas.

Savo laiku Norvegijoje buvo išnaikinti visi plėšrūnai paukščiai, nes norėjo apsaugoti baltuosius tetervinus. Žinoma, iš karto padaugėjo baltųjų tetervinų, bet neilgam. Nuo užkrečiamų ligų jie pradėjo masiškai kristi.

Štai žmonės galvojo, kad jie pataisys Dievo nustatytą tvarką gamtoje, o iš tikrųjų ją tik sugadino. Panašiai atsitiko ir Krymo rezervate, kur buvo išnaikinti vilkai, nes norėjo apsaugoti elnius. To pasėkoje elniai pradėjo išsigimti. Jų ragai neteko trofėjinės vertės, nes nebuvo miško sanitarų – vilkų. Jie būtų sunaikinę pasilpusius, gamtos išbrokuotus elnius, paukščius, kurie nesunkiai pagaunami ir sunaikinami. Taigi, plėšrūnai vykdo natūralią atranką ir atlieka naudingą darbą.

Kūrėjas Dievas juos sukūrė su tikslu ir užduotimi. Kai žmogus ima tvarkyti Dievo sukurtą gamtą, jis tikrai padaro blogą paslaugą.

Kaip mums kiekvienam įgrysta uodai. Prie ežero sėdi žvejys ir keikia uodus. Nuo jų kenčia ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, mūsų naminiai gyvuliai. Tačiau neskubėkime jų prakeikti. Jei Dievas jiems leido gyventi šiame pasaulyje, tai ir jie tikriausiai yra reikalingi. Taip, tikrai naudingi. Kokia jų nauda? Uodų patelės deda kiaušinėlius į tylius vandens užutekius. Iš jų išsiritę vikšrai minta vandens mikroorganizmais. Jie suryja nesuskaitomai daug įvairių bakterijų. Tokiu būdu iš uodų išsiritusios kirmėlaitės apšvarina vandenį, nes jos atlieka filtruotojų, vandens švarintojų pareigas. Uodų vikšrai dar reikalingi ir kitu atžvilgiu. Jais minta daugybė žuvų. Tai pagrindinis žuvų prieauglio maistas. Dar vėliau, kai vikšrai virsta lėliukėmis, jos tampa skanėstu didelėms žuvims.

Įsivaizduokime, mums pavyksta išnaikinti uodus ir jiems panašius zirzeklius. Kas tada švarintų, dezinfekuotų mūsų vandenis? Kuo maitintųsi žuvų jaunikliai? Gal meškeriotojai ramiai sėdėtų prie ežero uodų netrukdomi, bet tada jiems nebebus reikalinga meškerė, nes nebus ir žuvies. Jei nebūtų įvairių vabzdžių, nebūtų ir paukščių, kurie jais maitinasi.

Agronomai vis atsargiau purkščia chemikalais piktžoles ir medžius. Kuo stipresni panaudojami nuodai, tuo geriau sunaikina kenkėjus. Bet tada atsiranda naujų kenkėjų, kurie nebeturi savo ankstesnių priešų. Paskutiniais dešimtmečiais pasaulyje atsirado apie 50 naujų rūšių kenkėjų, kurie anksčiau buvo labai nežymūs kenkėjai. Jie atsirado todėl, kad buvo išnaikinti jų natūralūs priešai. Pvz. Kolorado vabalas yra didelis bulvių kenkėjas, nes nebeturi Europoje savo natūralių priešų. Todėl jam sunaikinti reikia specialių nuodų, kuriuos kartais tenka net pakartoti. Kasmet jie nepaprastai daugėja ir žemės ūkiui atneša milžiniškų nuostolių.

Dievo sukurti įvairūs gyvūnai yra didelėje priklausomybėje vieni nuo kitų. Jie vieni kitus palaiko ir labai protingai vieni kitus remia. Jei žmogus nesutrukdo jiems, tai atsiranda graži pusiausvyra, darnumas. Apie šį kūrinių priklausomumą ir tarpusavio ryšius gražiai pasakė šv. Jonas Auksaburnis: ,,Kaip laikrodis tuoj sustoja, jei pašaliname bent vieną jo ratuką arba jį perkeliame į kitą vietą, taip ir Dievo sukurtame pasaulyje įvyksta sutrikimas, jei ima stokoti kokio nors tvarinio arba kai jų santykį pakeičiame“.

Tegul mums nuolat kalba Dievo sukurtasis pasaulis apie Jo autorių, visagalį Dievą. Įvairių gyvūnų sukūrimas, jų gyvenimas, priklausomybė vienų nuo kitų parodo Dievo išmintį. Žmogui nevalia keisti Dievo nustatytos tvarkos, o būtina visu gyvenimu garbinti savo Kūrėją, jam dėkoti ir protingai naudotis Dievo sukurtomis gėrybėmis. Amen.

A 21 eil. PASTATAS ANT UOLOS

Popiežius Leonas I Bažnyčiai vadovavo penkto amžiaus pradžioje. Jis daug rašė, kalbėjo apie krikščioniškas dorybes, katalikišką tikėjimą, meilę ir maldą. Jis buvo vadinamas didžiuoju Popiežiumi, Bažnyčios daktaru, šventuoju.

Europos krikščionys penktame amžiuje turėjo didelį bendrą priešą – hunus, su jų karaliumi Attila, vadinamu ,,Dievo rykšte“. Barbarai, hunai, atėję į Italiją, skriaudė, plėšė ir žudė taikius gyventojus. Vienu metu žiaurusis Attila su savo kariuomene atėjo prie Romos miesto. Išsigandę gyventojai maldavo Dievo pagalbos. Popiežius Leonas I nusprendė eiti pas Attilą, su juo tartis ir išgelbėti Romos krikščionis. Popiežius pradėjo pokalbį labai drąsiai. Barbarų karalius atidžiai klausėsi ir pažadėjo atsitraukti nuo Romos miesto. Nustebę Attilos draugai klausė savo vado, kodėl jis parodė didelę pagarbą Popiežiui? Attila atsakė: ,,Popiežius buvo atėjęs ne vienas. Šalia jo aš mačiau dar garbingesnį asmenį, kuris rankoje laikė kardą“.

Yra sakoma, kad kartu su Popiežiumi Leonu I buvo šv. Petras ar šv. Paulius, ar Dievo angelas.

Per visus amžius šv. Petro įpėdiniai globojo ir stiprino viso pasaulio krikščionis. Visų jų vardai ir valdymo metai yra žinomi. Daugelis jų buvo labai šventi, kiti net kankiniai. Benediktas XVI yra 263 popiežius.

Šiandieną iš šv. Rašto girdėjome pranašą Izaiją kalbantį apie Mesiją iš Dovydo namų. Pranašo simbolinė kalba atskleidžia Mesijo kilmę ir valdžią. Jis turės Dovydo namų raktus. Mesijas Jėzus Kristus Dovydo namų raktus atidavė Simonui, kurį Jėzus pavadino Petru. Šis vardas aramėjų kalba reiškia ,,Kephas“, tai yra ,,Uola“, o graikų kalboje ,,Petros“, tai yra Petras. Kristus norėjo, kad Petro vardas visų amžių žmonėms primintų apie Jo įsteigtosios Bažnyčios tvirtumą, pastovumą, vienybę.

Apaštalas Petras, Kristaus pageidavimu, atvyko į Romą. Čia jis išbuvo pirmuoju Popiežiumi 25 metus. Mirė ant kryžiaus 67 m. birželio 29 dieną. Romėnų įstatymai liepė išpildyti paskutinę mirštančiojo valią. Todėl, Petrui pageidaujant, jis buvo nukryžiuotas galva žemyn, nes nenorėjo mirti taip, kaip Mokytojas Kristus.

Šv. Katarina iš Sienos, šv. Pranciškus iš Asyžiaus ir kiti šventi mistikai tikėjo, kad jų meilė, paklusnumas Petro įpėdiniui – Popiežiui yra meilės ženklas pačiam Kristui. Panašiai turėtume suprasti ir mes, XXI amžiaus katalikai.

1931 metais miręs Thomas Edisonas buvo didžiausias išradėjas ir mokslininkas. Jis padarė šimtus išradimų ir daug pasidarbavo žmonijai. Jis labai gerbė religingus žmones. Su didele pagarba ir dosnumu padėjo Mažosioms Vargšų seselėms. Taip pat daug padėjo popiežiui Pijui XI ir jo aplinkos žmonėms. Popiežius jam dėkodamas atsiuntė gražų medalį, kurį mokslininkas labai vertino.

Ne tik katalikai, bet visi geros valios žmonės, net protestantai, liuteronai rodė pagarbą keliaujančiam Popiežiui. Amerikoje, Kolorado valstijoje Deverio miesto liuteronai sveikino popiežių Paulių VI jo išrinkimo ir vainikavimo dieną. Jie meldėsi, kad popiežius visus žmones vestų prie meilės ir laimės.

Prisiminkime ir tai, kad pirmasis popiežius šv. Petras buvo labai žmogiškas ir silpnas. Kai Jėzų Kristų suėmė, jam rūpėjo sužinoti, koks bus tolimesnis Mokytojo ir stebukladario likimas. Ir štai Petrą atpažįsta ne vienas. Kai jam pasako, kad ir tu esi Kristaus draugas, Petras su priesaika, net keiksmais tris kartus išsigina savo Mokytojo Jėzaus, nors Paskutinės vakarienės metu pasižadėjo neišsiginti. Tačiau Kristus, kaip Dievas tai žinodamas, vis tiek jį, o ne kitą pasirinko savo įsteigtosios Bažnyčios vadovu. Dar daugiau. Jis užgarantavo, kad jo karalystės neįstengs nugalėti net pragaro vartai.

Pasaulis džiaugėsi, žavėjosi, kai Jonas Paulius II keliavo po įvairius kraštus ir visiems teikė nuostabius pamokymus, palaiminimus, viltį ir paguodą. Jis net prieš mirtį, negalėdamas kalbėti, kalbėjo, kad ir senatvė yra Dievui maloni, visus pamokanti. Mes džiaugiamės, kad Bažnyčiai vadovauti atėjo mūsų kaimynas vokietis kardinolas Josefas Ratcingeris – Benediktas XVI. Jo pirmoji kelionė į savo gimtinę, Vokietiją, į pasaulio jaunimo suvažiavimą, vykstantį Kiolne.

Ir naujasis Popiežius nuolat kviečia tikinčiuosius sugrįžti prie dvasinių vertybių: religijos, doros, pamaldumo, sekmadienių šventimo ir kasdieninės maldos. Duok Dieve, kad Popiežiaus kvietimas, įspėjimas, pamokymas daugeliui atvertų akis ir prisikeltų iš abejingumo, apsileidimo. Amen.

A 22 eil. Pakankamai turime ženklų

,,Jei jūs nematote ženklų ir stebuklų, tai jūs netikite”- pasakė Kristus ano meto žmonėms.

Ir šiandieną žmonės reikalauja ženklų, kad tikėtų. Pasaulyje ir aplink mus yra pilna ženklų ir stebuklų, kad mes ne aklai, bet protingai, sąmoningai ir tvirtai tikėtume, jog yra kūrėjas Dievas. Kur tik pažvelgi, visur matai Dievo pėdsakus. Kiekvienas gyvūnas, paukštelis ir protinga būtybė – žmogus skelbia Dievą. Jie yra Dievo išminties, grožio ir gerumo ženklai. Tai Dievo kūrybos pėdsakai.

Žymusis gamtininkas Linne, gerai įsigilinęs į gamtos stebuklą, pasakė: ,,Pamačiau praeinantį amžiną, visagalį, visą žinantį, begalinį Dievą ir iš nustebimo nutirpau”.

Dievas gerai žino žmogaus troškimą pamatyti ir įsitikinti. Šį norą Dievas patenkino. Nuostabioji Dievo sukurtoji gamta kiekviename žingsnyje skelbia Kūrėją Dievą. Dar daugiau. Dievas Kristaus asmenyje pasirodė žemėje matomas, nes prisiėmė žmogaus prigimtį, kalbėjosi su žmonėmis, darė stebuklus. Tūkstančiai žmonių jį matė Palestinoje.

17 amžiuje gyvą Kristų matė šventoji Margarita Marija Aliakok ir iš jo gavo daug gerų pamokymų. Stigmatikė Teresė Neumanaitė, mirusi prieš 49 metus, matydavo šv. Komunijoje gyvą, spindintį Kristų.

Kai šv. Mišiose po Konsekracijos – pakylėjimo pažiūrime į baltą Ostiją, mes nematome gyvo Kristaus, bet tikėjimas mums sako, kad po duonos ir vyno pavidalais yra gyvasis Kristus.

Prieš Komunijos priėmimą tikėdami sakome: ,,Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes”. Kristus savo žodžius ir dieviškumą patvirtino stebuklais, ypatingai savo prisikėlimu iš numirusiųjų. Todėl mums nesunku tikėti Jo testamentiniams žodžiams per Paskutinė Vakarienę: ,,Imkite ir valgykite. Tai yra mano kūnas. Imkite ir gerkite. Tai yra mano kraujas…Tai darykite mano atminimui”.

Kai Mišiose per pakylėjimą atskirai parodomi Kristaus Kūnas ir Kraujas, mums aišku, kad dabar Kristus sudabartina savo kryžiaus auką dėl mūsų išganymo.

Kai per išpažintį kunigas duoda išrišimą, mums užtenka pasakyti: ,,Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio”, Kristaus vardu ir galia per Bažnyčią ir kunigą įvyksta nuodėmių atleidimas. Nes Jėzus buvo pasakęs: ,,Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos…”

Kai kunigas Mišiose pakviečia: ,,Pasiklausykite šv. Evangelijos…”, tai visi sustoję pagarbiai išklausome Dievo žodį, skirtą mums. Mes dėmesingai klausome, ką Kristus mums dabar kalba, o paskui su tikėjimu dėkojame: ,,Šlovė tau, Kristau”.

Kai sutinkame artimą, mes tikime, kad jo asmenyje sutinkame patį Kristų, nes atsimename Jėzaus pasakytus žodžius: ,,Ką padarėte vienam iš mano mažiausių brolių, tai man padarėte”. Liūdna, kad kai kas tai užmiršta ir savo širdyje palaiko savo artimui netoleranciją ar net neapykantą.

Kai meldžiamės, tikime, kad kalbame ne į orą, ne tuščiai praleidžiame laiką, bet vykdome Kristaus paliepimą: ,,Prašykite ir gausite”.

Kaip saulės spindulys parodo, kad jis atėjo iš savo šaltinio saulės, taip kiekvienas mūsų darbas, kančia, ryžtas yra surištas su Dievu. Mes žinome, kad būdami be nuodėmės, esame mylimiausi Dievo vaikai, didingesni už visą visatą. Gyvenimas tampa labai prasmingas ir gražus.

Šv. Kiprijonas pastebėjo: ,,Šviesos vaikams ir tamsioje naktyje yra šviesu. Tada man viskas šviečia dieviškoje šviesoje – tikėjime”.

Trumpai pažvelkime į tuos, kurie gyvena be religinio tikėjimo, be maldos, be sakramentų ir bažnyčios teikiamų paslaugų. Koks skurdus jų gyvenimas. Jie gyvena tik šiai žemei, kurią greitai reikės palikti ir į amžinybę nueiti tuščiomis rankomis. Girtavimas, ištvirkavimas, barniai, keiksmai, nežmoniškumai ir išsiskyrimai – tai jų žemiškoji laimė. Kokia ji apgailėtina ir skurdi. Ar tai ne Dievo baudžianti ranka, kuri paliečia kiekvieną, nepripažįstantį savo Kūrėjo ir Atpirkėjo?

Vienoje bažnyčioje virš sakyklos yra mergaitės figūra. Mergaitė prisidengusi veidą su plona, švelnia skaryte. Ji žiūri per ją į tolį. Tai yra tikėjimo simbolis.

Tikintis žmogus mato pasaulį ir kūrėją Dievą kaip per ploną uždangą. Tas regėjimas jį džiugina. Jis nebereikalauja ženklų ir stebuklų, nes jų turi pakankamai. Savo dvasioje jis šypsosi, nes maldoje susitinka su Dievu. Kada tik gali Jis skuba į Mišias, nes tikėjimo akimis jose mato iš meilės mums mirštantį Kristų. Tada jį džiugina darbas, nes jame sutinka su Dievo valia, kuri pašventina jo darbus ir vargus. Jis šypsosi, kai šv. Komunijoje susitinka su Jėzumi, kuris visados mus kviečia: ,,Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti…” Jis širdyje džiaugiasi, kad šioje žemėje yra tik keleivis, keliaujantis į amžiną Tėvynę pas Dievą ir šventuosius.

Ir mes kiekvienas savo dvasioje šypsokimės, nes savo gyvenimu ir darbais garbiname Dievą. Amen.

A 22 eil.

Šiai dienai skirtoje Evangelijoje yra gražus pagyrimas, kurį pareiškė Jėzui Kristui jo priešai. ,,Mokytojau, mes žinome, kad tu esi tiesiakalbis…” O kad mes, katalikai – Kristaus tikėjimo išpažinėjai, būtume verti tokio arba panašaus pagyrimo. Apie mus kiekvieną negalima pasakyti: ,,Jis ar ji yra tiesiakalbis ir niekada nemeluoja”.

Sovietiniais laikais buvome maitinami nuolatiniu, valstybiniu melu ir žmonės įprato be jokio reikalo kitiems ir net sau meluoti. Todėl šiandieną taip sunku išvengti melo, kurio gausu pas mus, net aukštai sėdintys ir gaunantys didelius atlyginimus meluoja ir neraudonuoja, o kai melas išplaukia į viešumą, jie neatsiprašo už žmonių mulkinimą, klaidinimą ir nevykusį savęs teisinimą.

Yra žmonių pasaulyje ir pas mus, kurie meluoja, melagingai kitus suteršia, apšmeižia ir nejaučia sąžinės priekaištų, nes jiems įprasta, kasdieniška, dažnai tai pakartoja. Nors melo srovė yra didelė ir galinga, bet ji neturėtų paliesti tikinčiųjų į Dievą, Išganytoją Jėzų Kristų.

Aštuntas Dievo įsakymas reikalauja: ,,Nekalbėk netiesos”. Šis įsakymas draudžia meluoti, apkalbėti, šmeižti ir liežuvauti. Ne paslaptis, kad dauguma žmonių nežino, kada būna melas, kada šmeižtas, kada apkalba ir kada liežuvavimas?

Kai moksleivių stovykloje būdavo rengiamos viktorinos – tikėjimo tiesų pakartojimas, visada būdavo stengiamasi šį skirtumą išaiškinti. Noriu ir jums šiandieną priminti, kad melas yra tada, kai sugalvojama ir pasakojama bet kokia netiesa apie įvykius, asmenis, tikėjimą, mokslą… Daug melo buvo sovietinėje spaudoje apie religiją, dvasininkus, Bažnyčią, tikėjimo tiesas ir kt. Šiandieną mūsų politikai prieš rinkimus daug meluoja, žadėdami neįmanomus dalykus. Kai būna išrinkti, jie savo melagingus pažadus pamiršta, nes neįstengia įvykdyti tai, ką pažadėjo.

Iš kur paeina melas? Pirmiausia melavo piktoji dvasia pirmiesiems tėvams rojuje. Jinai atnešė į pasaulį ir žmones melą. Šv. Raštas velnią pavadino ,,melo tėvu”. Iš jo kyla daug melo rūšių ir nuodėmių. Tai išdidumas ir tuštybė, kai meluojame, kad save pagirtume, pastatytume į geresnę šviesą. Tai neapykanta ir nesantaika, kai meluojame, kad pakenktume savo priešininkui. Tai šykštumas ir godumas, kai meluojame, kad sumažintume kito garbę, gerą vardą, jo sėkmę.

Kur veda melas? Nors pamažu, atsargiai, bet visada vis labiau ir labiau melas mus tolina nuo tikslo, nuo tiesos ir nuo Dievo. Melas visada veda prie didesnių ar mažesnių nuodėmių. Melagis lengvai tampa šmeižiku, apkalbėtoju. Patarlė sako: ,,Kas meluoja, tas ir vagia”. Kas kitą apgauna žodžiu, tas nesigėdins jo apgauti ir veiksmu: vagyste, netikru svoriu, bloga preke ar nekokybišku darbu. Melas veda į nuodėmes prieš 6-tą Dievo įsakymą. Melas veda prie netikros priesaikos, neteisingo liudijimo teisme, net prie šventvagiškos išpažinties ir šv. Komunijos. Tad nemeluokime niekados nei sau, nei kitiems, nei Dievui.

Ar visada privalome sakyti tiesą, ką mes galvojame? Šios dienos Evangelija parodo, kad Jėzus Kristus į fariziejų klausimą: ,,Ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius? neduoda jokio atsakymo. Jei Kristus būtų atsakęs ,,taip”, tai tie klastingi žmonės Jį būtų nustatę prieš tautą. Jei būtų atsakęs, kad nereikia mokėti ciesoriui mokesčių, tai veidmainiai būtų įskundę už žmonių kurstymą. Todėl Kristus visai neatsakė, ką galvojo, bet savo gudriu klausimu juos privertė duoti atsakymą. Kristus mums davė pavyzdį, kaip galima nepasakyti tai, ką galvoji ir tuo pačiu nenusikalsti.

Kada būna apkalba? Kai apie artimą sakome tiesą, bet toji tiesa jam yra nemaloni. Pvz. Tik mes vieni sužinome apie kaimyno suklydimą ir su pasitenkinimu pasakojame kitiems, kurie to dar nežino. Štai sužinojau, kad Petras pasigėrė ir girtas išvijo iš namų žmoną, vaikus. Tai tiesa, bet ji yra skaudi kaimynui. Kiekvienam yra geriau, kai jo slapti darbeliai nebūtų paviešinami. Todėl mes apkalbėdami nusikalstame artimo meilės įsakymui, kuris liepia: ,,Nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas tau darytų”.

Kada būna šmeižtas? Liaudiškai sakant, kai savo artimą sumaišome su purvais neteisingai, melagingai, tikrai nuodėmingai. Čia jau yra nusikaltimas ne tik prieš artimo meilę, bet ir prieš teisingumą. Apšmeižus, apvogus artimo garbę ir orumą, yra būtina atšaukti. Pasakyti, kad tai, ką kalbėjau apie savo artimą, yra netiesa. Pvz. Gintarė, norėdama pakenkti savo draugei, pasakoja kitiems, kad ją matė naudojant narkotikus arba nedorai elgiantis. Iš tikrųjų, taip nėra buvę. Tai šmeižtas, drebiami purvai ant draugės. Ar šmeižtų būna mūsų tarpe? Taip, tikrai pasitaiko. Šiuo metu spaudoje labai šmeižiamas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Gal būt tų pačių kerštas už KBK leidimą sovietmečiu ir sukūrimą tikinčiųjų teisėms ginti komitetą.

Kada būna liežuvavimas? Šis reiškinys yra dažnesnis mūsų tarpe. Tai būna tada, kai mes sužinome ką nors apie savo artimą, kaimyną ir tuoj jam pranešame, kas ir ką apie jį kalbėjo. Pvz. Jonas ką nors pasakoja Pauliui apie draugą Kazį. Paulius viską atsako Kaziui, ką Jonas apie jį kalbėjo. Jei Paulius atpasakoja tiksliai, žodis į žodį, tada yra tik liežuvavimas. Jei ką nors dar prideda nuo savęs, tada jau gali būti dar ir melas, ir šmeižtas.

Kristaus tikėjimas ir sveikas žmogaus protas sako, kai kalbos dovaną netinkamai naudojame, tai ji išniekinama ir būna nusikaltimas aštuntam Dievo įsakymui. Mūsų kalba yra įrankis proto, kurio tikslas ieškoti, pažinti tiesą ir ją skelbti kitiems. Kaip yra netikslu galvoti, kad du kart du yra penki , taip pat yra nenatūralu kalbėti kitaip, negu tikime. Šv. Raštas sako: ,,Melagingos lūpos yra pasibjaurėjimas Viešpačiui”/ Patarl.12,22/. ,,Bjauri žmogaus dėmė yra melas”. Taip, žmogus netenka garbės, kai Dievo dovanotą kalbos įrankį panaudoja piktam, blogam tikslui.

Turėkime gyvenimo taisyklę: Niekada nemeluosiu, o visada būsiu teisingas prieš Dievą ir žmones, nes žinau, kas yra melas, iš kur jis ateina ir kur jis veda. Taip pat stengsiuos valdyti savo liežuvį, vengdamas apkalbų, liežuvavimo, o ypatingai šmeižto, nes jis yra nuodėmė prieš teisingumą ir artimo meilę. Amen.

A 22 eil.

Misionierius iš Afrikos laiške saviesiems rašė: ,,Anksčiau negrus laikiau laukiniais ar ne žmogžudžiais. Bet įsitikinau, kad yra ne taip. Jie kilnūs žmonės, uolūs krikščionys ir ištikimi Dievui bei savo tėvynei. Prieš mane Ruandos karalius Mutara. Jo vardą tauta taria su džiaugsmu ir dėkingumu, nes jis pavyzdingas krikščionis ir geras apaštalas. Tesusilygina su jo elgesiu ir gyvenimu europietis auklėtojas, tėvas, motina, koks nors vyresnysis ar valstybės vadovas. Šis karalius negras. Kaip jis, taip jo tautiečiai puikiai suprato Kristaus žodžius: ,,Atiduokite kas ciesoriaus – ciesoriui ir kas Dievo – Dievui“ /Mt 22,2/.

Mes klausiame, kas padėjo karaliui Mutarai ir jo tautiečiams tai pasiekti? Kristaus religijos pažinimas ir jos įgyvendinimas kasdienybėje.

Panašiai elgėsi anglų masonų ložės vadas markizas Fon Ripon. Jis pasiryžo sugriauti krikščionių religiją. Kad galėtų sėkmingai kovoti, jis panoro geriau pažinti religiją. Ilgai studijavo Kristaus mokslą ir pagaliau, įtikėjęs Dievu, jį pamilo. Kai kunigas jį paklausė: ,,Kodėl nori tapti kataliku?“ jis atsakė: ,,Studijuodamas jūsų religiją aš atradau tris dalykus, kurie mane visiškai pakeitė: 1. katalikų Bažnyčia yra uola, kurios neįveikia šimtmečiai. 2. bažnyčioje yra klausykla, kur žmonės atsigauna ir atsinaujina, 3. bažnyčioje yra tabernakulis, kur tikintieji iš Kristaus semiasi skaistumo ir jėgų pergalėms“.

Štai Afrikos negrai ir buvęs masonų vadas, geriau pažinę Kristaus mokslą, jame atrado tiesą, gyvenimo prasmę, daug dvasinių jėgų ir džiaugsmo. Mes, iš pat mažens pažinę katalikų tikėjimo tiesas, turėtume gėdytis, kad daugiau nesistengiame pažinti tikėjimo ir kai kada gyvename lyg netikintys nei į Dievą, nei į sielos amžinybę.

Dar atitinka, kad motina nori prileisti prie sakramentų savo 8 ar 9 metų vaiką, kuris nemoka kasdieninių maldų: ,,Tėve mūsų“, ,Sveika Marija..“ Ir būna labai nepatenkintos, kad vaikui reikia išmokti keliasdešimt puslapių katekizmą... Reikia pripažinti, kad daug žmonių pasitenkina vaikystės katekizmu, kuris per laiką gerokai primirštas. Todėl ir išpažintyse panaudoja vaikystės dienose sakytus išsireiškimus: mamytės nepaklausiau, patingėjau pasimelsti, kitus vaikus stumdžiau, pravardžiavau... Taigi, dar nemažos dalies žmonių tikėjimas yra suformuotas su ateistinių knygelių nuotrupomis. Todėl jų supratimas apie tikėjimą yra toks, kad jį gali keisti kaip apavą ar drabužį, pagal aplinkybes ir susidariusias sąlygas. Jeigu žmogus geriau įsigilintų į tikėjimą ir geriau jį pažintų, tai daugiau stengtųsi savo kasdieniniame gyvenime užlaikyti jo reikalavimus. Tada jam tikėjimas būtų didelė brangenybė, kaip Ruandos karaliui Mutarui ir masonų ložės vadui atsivertusiam Fon Ripon bei daugeliui kitų.

Garsus anglas Veman buvo ne katalikas. Kai susidomėjo katalikų tikėjimu, pradėjo jį studijuoti. Pažinęs susidomėjo ir rengėsi tapti kataliku. Jo draugai jį atkalbinėjo, sakydami: ,,Ką tu darai? Tapdamas kataliku tu nustosi 4000 svarų sterlingų metinės algos“. Prisiminkime, tuo metu Anglijoje buvo persekiojami katalikai. Labai įdomiai atsakė Veman: ,,Kas man tie tūkstančiai pinigų prieš vieną šv. Komuniją?“

Ar mes, pakrikštytieji ir priimantys sakramentus, turime panašų supratimą ir vertinimą šv. Komunijos? Ar dažna yra šventė katalikui, kai jis pamaldžiai priima šv. Komuniją? Ar sekmadienio pamaldų ir šv. Komunijos priėmimą katalikai neiškeičia į darbą, pasilinksminimą, pramogas?

Kristaus vietininkas žemėje – Popiežius eucharistinį pasninką sutrumpino iki vienos valandos. Dabar nebereikia pasninkauti nuo vidurnakčio, kaip darydavo mūsų tėvai, seneliai, kai dienos metu eidavo priimti šv. Komuniją. Tačiau dar daug katalikų lieka nuošalyje, lyg stebėtojai, kai šv. Mišių metu kiti eina priimti šv. Komuniją. Kur yra priežastis šio nerangumo ar nesupratimo? Gal nėra noro sutvarkyti savo sąžinės reikalus. Gal galvoja, kad vėliau tai padarys, kai bus senas, daugiau laiko turės. Kas bus, kai senatvės nesulauks arba taps ligotas, sklerozės apimtas.

Kai mokėmės mokykloje, kiekvienas turėjome mokėti daugybos lentelę ir ją pritaikyti skaičiavime. Sąmoningas tikintysis turi ne tik mokėti tikėjimo tiesas, bet pagal jas tvarkyti savo kasdienį gyvenimą. Tuomet tikėjimas tampa stiprybe dvasinėse kovose, o ne vien tradicija. Mūsų šventieji savo pasiaukojimu tampa pavyzdžiu mums ir kviečia į ištikimybę Dievui, Bažnyčiai, sąžinei.

Mes vertiname techniką, pramonę, kultūrą, mokslą. Mes turime ne tik teisę visu tuo pasinaudoti ir pasidžiaugti, bet ir pareigą branginti, puoselėti, kitiems perduoti. Kitoje, dvasinėje srityje privalome prisiminti Kristaus žodžius: ,,Be manęs jūs nieko negalite“. Todėl būtina atiduoti Dievui, kas Dievo. Ar mes visi taip elgiamės? Štai kiekviena savaitė turi septynias dienas. Ar bent vieną iš jų pašvenčiame Dievo garbei ir katalikiškos pareigos atlikimui? Ar dalyvaujame šv. Mišiose? Kiekviena para turi 24 valandas. Kiek minučių mes praleidžiame kasdieninei maldai, artimo meilės darbams? Kiekvienas atiduosime Dievui tai, kas Dievui priklauso, jei savo gyvenime užlaikysime Dievo, Bažnyčios įsakymus.

Senojo Testamento Karalių knyga pasakoja, kaip vienu metu Izraelio tautoje, karaliaus dvare viešpatavo sugedimas, ištvirkimas. Žmonės tuo labai piktinosi, pataikūnai tylėjo, teisėjai svyravo. Pranašas Elijas šaukė: ,,Kaip ilgai jūs svyruosite į abi puses? Jei Dievas yra jūsų Viešpats, sekite Jį. Jei pagonių Baalas – tai jam tarnaukite“.

Šie pranašo Elijo žodžiai yra reikšmingi ir mums, XXI amžiaus katalikams, kurie tylime, kai aplinkui klesti įvairios blogybės. Jėzus Kristus pagyrė šv. Joną Krikštytoją, kad jis nebuvo kaip svyruojanti nendrė. Jis išdrįso krašto valdovui į akis pasakyti tiesą: ,,Tau nevalia turėti savo brolio žmonos“. Ir už tai jis buvo nužudytas. Kaip mes elgiamės panašiais atvejais? Nekreipiame dėmesio, kad mūsų renkamasis į Seimą jau turi kelintą žmoną ir savo tautiečiams rodo blogą pavyzdį. Jį išrenkame, jis patenka į Vyriausybę, o paskiau keikiame... Kodėl mes jam duodame mandatą, kai jis yra neatsparus blogiui dvasinėje srityje? Kaip gali sąžiningai tvarkyti valstybės reikalus, jei prasilenkia su sąžine ir Dievo įsakymais?

Kai mes pamatome jauną žmogų keistai einantį, galvojame, kad jis pasigėręs. Ne vienas iš jo pasityčioja, nusistebi ir užjaučia jo motiną ar žmoną, kad joms dėl to tenka patirti nuolatinį stresą. Kiek žmonių savo dvasia blaškosi, savo įsitikinimus pagal madą keičia ir tai laiko normaliu reiškiniu? Kas ištikimas net mažuose dalykuose, kitiems apkalbant, šmeižiant stengiasi kalbą pakreipti kitur, tas laikomas atsilikusiu. Ar tokia sugedusių žmonių nuomonė gali turėti mums kokios nors įtakos? Ar gali sukelti baimę ir norą prisitaikyti prie kiekvieno nesąmones sapaliojančio?

Šios dienos Evangelija mums primena Kristaus žodžius: ,,Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“.

Vykdydami pirmąjį reikalavimą būkime geri, sąžiningi, uolūs savo pilietiškose pareigose. Vykdydami antrąjį reikalavimą rūpinkimės Dievo garbe, sielos pašventinimu ir išganymu bei katalikiškų pareigų atlikimu.

Kristus apaštalui Petrui pasakė: ,,Tu uola ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“ /Mt 6,18/. Panašia uola privalome būti mes, katalikai: ne tik žinoti tikėjimo tiesas, bet išpildyti visas savo katalikiškas pareigas. Tokiu būdu bus atiduota ,,kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.

Motina Bažnyčia amžinybės valandą mus pristatys dangaus Tėvui kaip ištikimus ir pareigas atlikusius. Tada bus atpildas už kovos, aukos, pasišventimo gyvenimą – mes galėsime niekieno netrukdomi ir nevaržomi mylėti didžiąją Meilę – Dievą. Amen.

A 22 eil. KENTĖJIMAS – PASLAPTIS

Pranašas Izaijas gyveno septintame amžiuje prieš Kristaus gimimą. Apie 40 savo gyvenimo metų jis labai jautriai pergyveno tautos skaudžius įvykius. Jis skundėsi, kalbėjo ir meldėsi, nes daugelis žydų buvo Dievui neištikimi. Pranašas skelbė apie ateisiančią nelaimę, bausmę, jeigu žmonės nesugrįš prie Dievui pažadėtos ištikimybės. Daugelis žmonių pranašo nesuprato, jį išjuokė ir net persekiojo. Bet pranašas Izaijas buvo tvirtas ir tikras, kad tautiečius ištiks Dievo bausmė. Taip ir įvyko. Žydai buvo okupuoti, Jeruzalė ir šventykla sunaikinta. Tai buvo didelė Dievo bausmė. Pranašas savo raudų knygoje apverkia patirtus skausmus.

Gyvenimo istorija, pradedant šv Jonu Krikštytoju, rašo apie milijonus Dievo tarnų, kurie buvo vaizdingi Kristaus paveikslai. Prisiminkime vieną kitą iš jų. Štai šv. Pranciškaus iš Asyžiaus pavyzdys. Šv. Dvasios įkvėptas su dideliu džiaugsmu jis vykdė visus Kristaus pamokymus. Jam žemės tvariniai rodė, skelbė Dievo didybę, garbę ir meilę. Jis parašė labai gražų Dievo garbinimą ,,Saulės giesmė“. Tikėjimas ir malda jį vedė prie meilės neturtui, nusižeminimui, paklusnumui ir kentėjimams. Jis net girdėjo Kristų, kalbantį nuo kryžiaus: ,,Pranciškau, eik ir atstatyk mano namus – Bažnyčią“. Tuo metu Bažnyčia išgyveno didelę krizę: dvasininkai buvo nutolę nuo Kristaus dvasios, o pasauliečiai sekė savo dvasios vadais. Todėl Kristaus įsteigtoji Bažnyčia buvo lyg griūnanti. Jai reikėjo skubaus remonto, į kurį Viešpats pašaukė šv. Pranciškų iš Asyžiaus. Jis aukojo visa, ką turėjo. Norėjo būti misionieriumi. Dvejus metus prieš mirtį ant Alverno kalno jis mąstė apie Kristaus kančią ir daug meldėsi. Staiga išvyko lyg skrendantį angelą, serafiną. Pranciškus nusigando, bet ir apsidžiaugė regėdamas Kristų. Šio regėjimo metu jis buvo paženklintas Kristaus kančios ženklais – stigmomis: rankose, kojose ir kairiajame šone. Šv. Pranciškus ir savo išvaizda tapo panašus į Kristų. Siela ir kūnu jis tapo ,,antruoju Kristumi“. Jis kartojo: ,,Garbinu ir dėkoju tau, Viešpatie, nes atsiuntei man sesutę mirtį“. Prieš mirtį jis prašė, kad jį išrengtų ir paguldytų ant grindų. Taip norėjo būti panašus į Kristų.

Kristus kalbėjo savo apaštalams apie kentėjimus ir mirtį. Apaštalas Petras stengėsi atkalbėti savo Mokytoją nuo kančios, mirties. Tada Jėzus Petrą aiškiais žodžiais subarė: ,,Eik iš mano akių, šėtone. Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.

Jėzus Kristus pamokė, kad kentėjimas su meile žmones veda prie laimės, vidinio džiaugsmo. Sąmoningi krikščionys tai supranta ir kančios ištikti nepriekaištauja Dievui: ,,Už ką man taip, Dieve? Ką aš bloga padariau, kad mane baudi kentėjimais?“.

Planetos, žvaigždės yra matomos tik nakties metu. Gyvenime kentėjimų naktimis mes labiau ilgimės Dievo, o Kristaus pavyzdys mus apšviečia ir sustiprina.

Kai kada Dievo rodomas kelias mums yra nesuprantamas. Tik kentėjimų valandomis prisimintas Kristaus pavyzdys mums padeda suprasti, kad geriausiasis kelias – Dievo duotas kelias. Jis veda sielą į išganymą.

Šiandieną šv. Paulius prašo, kad ,,aukotume savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui pritinkančią auką“/ Rom 12,1/. Ar mes taip darome? Jei ne, tai nuo kada pradėsime? Atsakykime kiekvienas. Tik neatidėkime senatvei, kurios galime ir nesulaukti. Amen.

A 22 eil. Pildosi pranašystės...

Kiekvieną žmogų labai domina ateitis, kas bus po metų, keliolikos metų...Bet ateities žinojimas nuo mūsų paslėptas. Daug šiandieninių žmonių galvoja, kad burtininkai, magai ir kitokie ateities spėjikai gali nudengti tą šydą, kuris dengia mūsų akis ir pasakyti tiesą apie būsimus įvykius. Mažiau tikintis žmogus ima vadovautis magų, burtininkų paslaugomis ir jiems duoda uždirbti. Mums visiems nežinomi tokie įvykiai, kurie su būtinumu turi įvykti, kaip susirgimas, mirties valanda. Ką sakyti apie laisvus poelgius? Net mes patys negalime atspėti savo būsimų veiksmų, nes juos dažnai nulemia nežinomos aplinkybės, kitų žmonių įtaka.

Ateitis mums, žmonėms yra užantspauduota knyga. Bet Kristui ji buvo lengvai skaitoma. Prieš keliaujant į Jeruzalę atlikti Mozės įstatymo reikalaujamų apeigų Kristus savo apaštalams pasakoja, kas jam ten atsitiks. Dar daugiau. Jis pasakoja ne tik apie save, bet ir apie apaštalus, kaip jie pasielgs, kai jį suims.

,,Mes einame į Jeruzalę. Ši mūsų kelionė paskutinė. Daugiau mes taip nebevaikščiosime. Labai greitai įvyks viskas, kas Senajame Testamente apie mane skelbė pranašai. Vienas iš jūsų išduos mane priešams. Jie mane suims, įmes į kalėjimą, apkaltins visokiais nebūtais dalykais. Paskui ims mane mušti, kankinti, rykštėmis plakti, spjaudyti į veidą, apvainikuos erškėčių vainiku, pasmerks mirti, prikals ant kryžiaus kartu su dviem piktadariais. Aš numirsiu, jūs mane palaidosite, bet trečią dieną aš vėl prisikelsiu iš numirusiųjų.

Šis pranašavimas rodo Kristaus dieviškumą ir visą žinojimą, nes yra dabarties ir ateities Valdovas. Taip pat išsipildė ir kiti jo pranašavimai: ,,Kaip mane persekiojo, taip ir jus persekios. Kaip mane niekino, taip ir jus niekins, nes mokinys nėra didesnis už savo Mokytoją...“

Labiausiai nustebino visus Kristaus pažadas prisikelti iš numirusiųjų. Žmonėms atrodė, kad tai neįmanoma, kad prisikėlimas iš numirusiųjų prieštarauja visų amžių patirčiai: kas kartą mirė, tas jau nebeatgyja. O štai Kristus pranašauja, kad su juo bus kitaip: trečią dieną jis prisikels iš numirusiųjų.

Ne kartą Jėzaus priešai šaukė: ,,Parodyk mums ženklą, kad mes žinotume, jog Tu esi Mesijas – Kristus, siųstas iš dangaus“.

Jau tuo laiku Kristus buvo padaręs daug stebuklų: prikėlė iš numirusiųjų sinagogos vyresniojo dukterį, Naino našlės vienturtį sūnų, nešamą į kapines laidoti. Taip pat jis pašaukė iš kapo Lozorių, jau tris dienas išgulėjusį kape ir pradėjusį dvokti. Viso to buvo per mažai užsispyrusiems, lyg apakusiems žydams. Jie dar reikalavo kažko neprarasto, nors Kristaus padaryti stebuklai buvo nepaprastai aiškūs, neginčijami. Ir jų buvo labai daug. Evangelijoje minimi šeši atvejai, kai Kristus pagydė aklus, septyni atvejai, kai išvarė piktąją dvasią iš apsėstųjų. O kiek jų ne aprašyta Evangelijose. Prie stebuklų reikia priskirti stabo ištiktųjų ir paralyžiuotųjų išgydymus, luošų ir raišų, su padžiuvusiomis rankomis ir pritrauktomis kojomis sugrąžinimą į gyvenimo džiaugsmą.

Žydams dar buvo per maža. Jie reikalavo naujų ženklų, nes vis neužteko matytų stebuklų. Gal žydai norėjo, kad Kristus aptemdytų saulę, priversti žvaigždes kristi iš dangaus, sukelti žemės drebėjimą... Tačiau Kristui ant kryžiaus mirštant aptemo saulė, drebėjo žemė, šventyklos uždanga perplyšo, numirėliai atsikėlė... Tačiau jie vis tiek netikėjo. Koks užkietėjimas. Kokį ženklą Kristus galėjo duoti žydams, kad patvirtintų savo dieviškumą, jeigu jie netikėjo stebuklais? Todėl Kristus neįvardijo jiems visų padarytų stebuklų, bet paskelbė naują reiškinį – savo prisikėlimą iš numirusiųjų.

Kitą kartą žydų puolamas Kristus vėl priminė apie savo prisikėlimą iš numirusiųjų. Tuomet jis kalbėjo vaizdžiai: ,,Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu... Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą“ /Jn 2,19-21/. Tada žydai ėmė protestuoti: ,,Ką jis kalba? Jis liepia sugriauti šitą šventyklą, kurią Saliamonas pastatė ir išpuošė. Ją statė 46 metus, o jis per tris dienas ją atstatysiąs. Tai neįmanoma“.

Evangelistas paaiškina: ,,Jie nesuprato, kad Išganytojas kalbėjo apie savo kūno šventyklą, kurią žydai sunaikins prikryžiuodami..“ Labai geras palyginimas. Kaip šventykla yra Dievo namai, taip žmogiškas Jėzaus kūnas buvo dievystės pilnatvė.

Kristaus priešai gerai suprato, kokios gali būti tos pranašystės pasekmės. Jeigu Kristus tikrai prisikels, tai nebus galima abejoti dėl jo dieviškumo. Už tai prie palaidoto Kristaus kapo paprašė pastatyti romėnų sargybą, užrito didelį akmenį ir net jį užantspaudavo. Bijojo, kad Jėzaus mokiniai nepavogtų Jėzaus kūno, o paskiau sakyti, kad Jis prisikėlė.

Šiandieną mums atrodo, kad žydai turėjo pripažinti Jėzaus Kristaus dieviškumą ypač tada, kai pamatė Jo prisikėlimą iš numirusiųjų. Bet jie pasiliko aklai užsispyrę prie savo nusistatymo. Dar blogiau. Pradėjo kovoti su Kristaus išpažinėjais, su pačiu Kristumi.

Vėl mes klausiame, kaip jie negalėjo patikėti Kristumi, kai jis tiksliai paskelbė keturis būsimus įvykius ir jie įvyko: eis į Jeruzalę, ten kentės, bus nukryžiuotas ir kelsis iš numirusiųjų. Viskas įvyko, pranašystė nebuvo melas, išsigalvojimas. Tai nesugriaunamas Kristaus dieviškumo įrodymas.

Kaip reagavo apaštalai, kai Kristus jiems pasakė apie savo ateitį? Ta naujiena išgąsdino mylinčias apaštalų širdis. Jie negalėjo net įsivaizduoti, kad Jėzus Mesijas, visada toks galingas žodžiais ir darbais bus suimtas, pažemintas, turės kentėti, būti nukryžiuotas ir sunaikintas.

Apaštalas Petras jau paskirtas visų vyresniuoju užprotestavo, nes nenorėjo Kristaus pažeminimo, išniekinimo, nukryžiavimo. Jam patiko stebuklus darantis Kristus ir kitokio nenorėjo matyti. Į šias Petro pastangas – atkalbėti Kristų nuo laisva valia prisiimtos aukos, Kristus atsakė pabarimu: ,,Eik nuo manęs, šėtone“. Jėzus savo apaštalą pavadino šėtonu. Mums skamba labai negražiai, bet hebrajų kalboje šėtonas reiškia priešininkas. Iš tikrųjų, tada Petras buvo priešininkas, nes norėjo atitraukti savo Mokytoją nuo paklusnumo Dievo valiai.

Mes klausiame, ar Kristaus priešų galvosena per du tūkstančius metų kiek pasikeitė? Ne. Krikščionybės istorija, aplaistyta kankinių krauju, žiauriais ir moderniais persekiojimais rodo, kad jiems visa tai dar nėra įrodymu Jėzaus dieviškumo. Ar krikščionybė per visus amžius būtų išsilaikiusi, jei ji būtų įsteigta mirtingo žmogaus, o ne Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus? Pildosi ir šie Kristaus pranašavimai: ,,Aš pastatysiu savo Bažnyčią ir jos pragaro jėgos nenugalės... nes aš būsiu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.

Ar mes, tikintieji, matome, kaip šiandieną pildosi Jėzaus pranašystės? Esame laimingi. Dėkokime Dievui ir džiaukimės ta laime, didžiuokimės ir būkime ištikimi Jėzaus Kristaus sekėjai. Amen.

A 23 eil. BROLIŠKAS ĮSPĖJIMAS

Visiems didele nelaime artimo žmogaus netektis. Tačiau didžiausia žmonių nelaimė yra nuodėmė. Ji ne tik suteršia sielą, žmogų padaro Dievo priešu, bet ji labai įžeidžia Dievo gerumą.

Mes, kurie išmokome katalikų katekizmą, žinome, kaip iš sąžinės išvalyti nuodėmes. Katalikų Bažnyčioje yra Atgailos - susitaikymo sakramentas. Taip pat yra kunigas su gautomis iš Kristaus galiomis atleisti nuodėmes. Yra klausykla, kur atgailautojai kunigui atlieka išpažintį. Ne vienas tuo pasinaudoja ir taria ačiū Jėzui Kristui, kad jis pasiliko savo įsteigtoje Bažnyčioje ir sakramentuose. Tačiau mes nežinome, kaip elgtis, kai nuolat nusikalsta artimas žmogus? Nusikalsta ir nesitaiso, apsipranta su nuodėmėmis ir jas nuolat kartoja ir kartoja. Turime gražų Kristaus pamokymą: ,,Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir pabark jį prie keturių akių“. Jeigu broliui tikrai nori padėti, turi jam kalbėti asmeniškai, akis į akį, be liudininkų ir nepasakoti kitiems, pažįstamiems ir nepažįstamiems jo klaidų, nuodėmių.

Prelatas Ladas Tulaba savo pamokslų knygoje rašo: ,,Matydami klaidą, neturime užmerkti akių. Tikra meilė reikalauja ją priminti, dėl jos įspėti. Bet reikia daryti taip, kad klystantys suprastų, jog tai darome siekdami padėti, ne smerkdami, o iš meilės“. Mums geras pavyzdys – gailestingas samarietis. Kaip jis pasilenkė prie sužeistojo, nuvalė jo žaizdas, patepė raminančiu aliejumi. Jis tai darė iš meilės ir su meile. Panašus palankumas turi būti rodomas bendruomenės broliui, seseriai, kai nusižengė Dievui, Bažnyčiai, artimui. Jei su nusikaltusiu kalbėsime išdidžiai, pabrėždami savo pranašumą, o jį paniekinsime, nelaukime gerų rezultatų.

Išmintis mus gali atleisti nuo pareigos įspėti artimą. Pavyzdžiui gerai matome, kad broliškas pokalbis nieko gero neduos, o tik atneš pyktį, jo kerštavimą. Tuo atveju už klystantį brolį geriau pasimelsti.

Niekam nėra malonu klystantį artimą įspėti, jį pamokyti, bet tokio pamokymo rezultatai gali būti labai reikšmingi. Kristus pastebėjo: ,,Jei jis paklausys, tu laimėjai savo brolį“, nes tu jam parodei kelią. Gal jis atliks gerą išpažintį ir tikrai pasitaisys, nes susitaikymas visada veda į dangiškojo Tėvo namus.

Labai dažnai pokalbis prie keturių akių neduoda gerų vaisių. Ką daryti? Nuleisti rankas ir jį palikti klaidoje? Argi jo blogas elgesys mūsų nepaliečia ir nejaudina? Ar mes galime sakyti taip, kaip kadaise Kainas pasakė: ,,Ar aš esu savo brolio sargas?“

Katalikų Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas, kuris apima visus jos narius. Pavyzdžiui, kai kūno vienas narys negaluoja, tai kenčia visas organizmas. Todėl negalima nusivilti, bet Bažnyčios labui dar kartą pamėginti ir perspėti. Tuo atveju ,,pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais“. Toks perspėjimas yra ne asmeninis, bet vykdomas Bažnyčios vardu. Tai bažnytinės bendruomenės įspėjimas. Kristus, jo apaštalai taip ir darė. Jei kas atsisakė klausyti Bažnyčios, buvo laikomi svetimu Bažnyčiai. Kai Jėzus siuntė apaštalus skelbti Evangelijos, tai jiems nurodė: ,,Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų“.

Vėlesniais amžiais Bažnyčia suformavo savo įstatymus ir atsirado būdų, kaip pašalinti iš Bažnyčios nusikaltusį brolį. Dažniausiai buvo taikoma ekskomunika. Tai atskyrimas nusikaltusio asmens nuo viešo Bažnyčios gyvenimo. Toks žmogus nebegalėjo naudotis sakramentais, kitais Bažnyčios patarnavimais tol, kol susitaikydavo su Bažnyčia. Kai kas šiandieną kritikuoja ekskomuniką. Jau pats žodis jiems yra nemalonus. Tačiau ekskomunikos bausmė neprieštarauja Kristaus meilės evangelijai. Štai Kristaus pasakyti žodžiai: ,,Jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“.

Kaip paveikti viešą nusidėjėlį – Bažnyčios tvarkos ardytoją? Tik ekskomunika – paskutine Bažnyčios poveikio priemone. Praktika rodo, kad ekskomunika yra gera, veikli priemonė. Istorijoje yra pavyzdžių, kai Bažnyčios atstovai skyrė bausmes ir nepaisė Evangelijos dvasios. Paskutinieji Popiežiai tai yra pasmerkę ir viešai atsiprašė. Ekskomunikos, kaip ir broliško įspėjimo tikslas labai kilnus – laimėti suklydusį brolį.

Šios dienos Evangelija įpareigoja visus Bažnyčios narius būti atsakingais už šeimą, mokyklą, visą bendruomenę. Ar tėvai neprivalo stebėti savo vaikų ir, jiems suklydus, laiku perspėti, kad jie pasielgė netinkamai, nekatalikiškai. Ar visi tėvai nori matyti, kur jų vaikai būna savaitgaliais? Ar jie domisi, kaip jų mylimiausieji elgiasi, kokius filmus žiūri, su kuo ir kaip draugauja? Žinoma, patys tėvai turi tinkamai elgtis, rodyti savo vaikams gerą pavyzdį, o tik tada iš jų reikalauti...

Kristaus pamokymą apie brolišką įspėjimą galime pritaikyti ne tik klystančiam broliui, bet ir visuomenei. Šiandieną žmonės laisvės vardu reikalauja to, kas prieštarauja Dievo įsakymams ir žmogaus prigimčiai. Bažnyčia niekada nesutiks, kad būtų pažeidžiamas žmogaus orumas, teisė užgimti ir gyventi. Žmogaus gyvybė yra didžios vertės, ar tai būtų ligos iškankinto senelio, ar negimusio kūdikėlio. Visiems galioja Dievo įsakymas: nežudyk. Bažnyčia negali tylėti, kai šeima nuvertinta iki partnerystės arba kai tos pačios lyties asmenys sukuria įsivaizduotą ,,šeimą“. Visais amžiais šeimos žmonėms galioja Kristaus žodžiai: ,,Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ /Mt 19,6/. Šeima yra Dievo palaiminta vyro ir moters sąjunga. Pirmoji šv. Rašto knyga skelbia: ,,Vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ /Pr 2,24/.

Šio sekmadienio Evangelijos paskutinis sakinys kalba apie bendruomeninę maldą. Kalno pamoksle Jėzus pasakė: ,,Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“. Tai privati malda. Sąmoningi, geri katalikai brangina šią maldą ir stengiasi kiekvieną dieną pradėti ir baigti su malda ir su Dievu.

Jėzus Kristus labai giria ir bendruomeninę maldą. ,,Kur du ar trys susirenka mano vardu, tenai ir aš esu tarp jų“. Mes esame bendruomenės nariai. Bažnyčia visais laikais skiria daug dėmesio bendruomeninei maldai, ypač dalyvavimui sekmadienių šv. Mišiose. Todėl savo antruoju įsakymu ji įpareigoja visus tikinčiuosius sekmadienį ir šventadienį dalyvauti Mišių Aukoje. Gyvenimas rodo, kas nepaiso šio įsakymo, tas tampa kaip sudžiuvusi šakelė, kuri dvasiniai apmiršta, nes negauna pagalbos iš gyvojo Bažnyčios medžio. Ir mūsų vyskupai savo raštais nuolat kviečia atnaujinti savo krikščionišką uolumą, sąmoningumą: ,,tegul nelieka nė vieno sekmadienio be šventųjų Mišių“. Jeigu 35 procentai amerikiečių ir 50 procentų lenkų katalikų ateina į sekmadienio Mišias, tai ar mes lietuviai katalikai negalėtume pasekti jų pavyzdžiu? Pamąstykime apie tai. Amen.

A 23 eil. KRIKŠČIONIŠKAS ĮSPĖJIMAS

Iš pirmo šv. Mišių skatinio šiandieną mums kalbėjo Dievo vardu pranašas Ezekielis. Jis žmones įspėjo, mokė, nes buvo žydų tautos saugotojas. Šeštame amžiuje Judo valstybė buvo nugalėta Babilonijos karaliaus. Žydų dalis gyveno tremtyje. Ezekielis aiškino, kad žydų išvedimas į nelaisvę yra Dievo bausmė. Jis kvietė žmones atgailauti ir melsti Dievą pasigailėjimo. Jis jautė atsakomybę prieš Dievą, jeigu jis neperspės nusidėjusių žmonių. Su viltimi jis kartojo Dievo žodžius: ,,Aš nenoriu bedievio mirties, bet kad jis pasitaisytų ir būtų gyvas“ / Ez 33,11/. Ezekielis buvo panašus į pranašą Jeremiją, kuris pasiliko Jeruzalėje. Jie abu palaikė žmonėse viltį, kad šventykla vėl bus atstatyta. Labai norėjo grįžti į tėvynę ir sakė: ,,Jeruzale, jeigu aš tave užmirščiau, mano dešinė tenuvysta“. Jis matė, kad Dievas veda žmones prie laukiamo Mesijo.

Kiekvienas tikintysis yra atsakingas, jei nedorai gyvena ir nerodo gero pavyzdžio kitiems, ypač savo artimiesiems. Tikėjimo dorybė įsako su meile ir drąsa kitus įspėti, pamokyti, pabarti... Pirmiausia daryti taip, kad pašaliniai negirdėtų įspėjimo, pamokymo, o jam vienam būtų kalbama iš meilės ir su meile. Jei yra tik žmogaus yda, jo apsileidimas ar susirgimas, geriau nieko nesakyti. Pavyzdžiui, iš kalbančiojo burnos yra blogas kvapas arba prakaituojančios kojos skleidžia specifinį kvapą. Tokiam nereikia nieko sakyti. Jei pas jį yra didesnės ydos: artimo apkalbėjimas, šmeižimas, siunčiami prakeiksmai, būtina atsargiai įspėti arba kalbą pasukti kita linkme. Jei žmogus žaidžia su nuodėmėmis ir jam yra pavojus savo sielą amžinai pražudyti, tai reikia būtinai ne tik perspėti, bet ir už jį pasimelsti.

Ar visi tėvai įsivaizduoja, kokia jų atsakomybė už savo vaikus? Tėvai turi domėtis, gal jie turi blogus draugus, gal žiūri nepadorius filmus, gal naudoja svaigalus ar narkotikus? Kartais vaikai jaučiasi nemylimi ir apleisti, jei tėvai laiku jų neįspėja, nepamoko, nesudraudžia.

Paauglys į namus atsinešė tokį daiktą, kokio neturėjo ir jis negalėjo nusipirkti. Tėvų klausiamas, jis atsakė, kad jam paskolino draugas. Tėvai nepatikėjo, nuėjo pas jo draugą ir sužinojo, kad tas apie tai nieko nežino. Paaiškėjo, kad tas daiktas pavogtas. Tėvai privertė sūnų parnešti ten, iš kur jis pasisavino.

Tai geras tėvų elgesys, kurį sūnus visą gyvenimą prisimins ir bus dėkingas. O kiek yra atsitikimų, kai tėvai nemato arba nenori matyti savo atžalų netinkamų darbelių.

Mokykloje vienas moksleivis įprato vogti iš draugų. Motina tai nujautė, ne kartą iš kaimynių girdėjo apie sūnaus ilgus pirštus, bet tylėjo. Kai sūnus, daugiau pripratęs vogti, pasisavino kaimynų motociklą ir policija sugavo, tai jis kaltino motiną, kad ji žinojo apie jo vagystės ir tylėjo.

Dar vienas atsitikimas. Berniukas nevaldė savo nervų ir tėvai visaip jam pataikavo. Mokykloje ir gatvėje jis buvo žiaurus, be jokio gailesčio mažesniems ir silpnesniems. Turėdamas dvidešimt du metus jis nužudė žmogų. Teisėjas jam paskyrė sunkią bausmę. Verkiančiai motina teisme jis priekaištavo, ją kaltino ir abiems tėvams siuntė prakeiksmus.

Kita jau gera motina stengėsi gražiai auklėti savo sūnų. Deja, septyniolikmetis sūnus visai pasikeitė. Kaimynės sakė, kad jis įsimylėjęs vedusią moterį. Motina labai verkė. Sūnus piktai jai atsakė: ,,Aš dabar noriu gyventi ir elgtis taip, kaip mano tėvas. Jam nereikia religijos ir aš daugiau į bažnyčią nebeisiu ir niekada nesimelsiu“. Verkianti motina nuėjo pasikalbėti su savo vyru. Paskui daug ir nuoširdžiai meldėsi. Tėvas kalbėjosi su sūnumi, kuris jam tą patį pakartojo. Dievo pagalbos dėka vyras suprato, kad jis, atsisakydamas religijos, klydo ir sūnų suklaidino. Geros motinos maldos, Dievo malonė tėvą ir sūnų atvedė prie Dievo, Bažnyčios, maldos.

Visų tarnaičių dangiškoji globėja yra šv. Zita, mirusi 1278 metais. Jos šventė balandžio 27 dieną. Ji buvo labai neturtingų, bet pamaldžių tėvų duktė. Dvylikametė pradėjo tarnauti Fantinelli šeimai, Lucca vietovėje, Italijoje. Toje šeimoje ji išgyveno ir nuoširdžiai tarnavo 48 metus. Ji buvo nepaprastai dora, religinga. Iš pradžių tos šeimos kiti nariai Zitos nesuprato, ją skriaudė, visaip išjuokė. Zita su meile ir kantrybe tarnavo. Pagaliau visi pamatė, kad ji kaip Dievo tarnaitė ir šventoji. Dievas stebuklais parodė, kad ji buvo žmonėms duotas didelis turtas. Ji rodė tai šeimai ir visai aplinkai nuostabų pavyzdį. Gal ne žodžiu, bet savo kantrybe, atlaidumu, meile, šventu gyvenimu ji daugelį mokė, įspėjo ir vedė prie tikros žemiškos ir amžinos laimės.

Šv. Rašto mintys ir gyvenimo pavyzdžiai tepamoko mus kiekvieną išmintingai elgtis ir garbinti Dievą. Amen.

A 24 eil. ATLEIDIMAS

Šiam sekmadieniui skirtoji Evangelija skelbia, kad visur ir visiems yra būtina atsakomybė. Šiandieną matome, kad ne visi žmonės jaučia atsakomybę už savo žodžius, elgesį, padarytus darbus. Girdime dažnai kalbant apie žmogaus teises, o negirdime tiek pat kalbant apie atsakomybę ir pareigas.

Jaunas žmogus atneša kaimynui parduoti vertingą daiktą. Jį parduoda palyginti labai pigiai. Kyla klausimas, iš kur jis tą daiktą paėmė, gal pavogė, arba iš savo šeimos pasiglemžė išgėrimui, nes pigiai parduoda.

Štai ūkininkas skundžiasi, kad darbymečių metu negali pasisamdyti gerų, sąžiningų darbininkų. Dabar daug yra bedarbių, jie važiuoja į darbo biržą, gana pašalpas, bet dirbti nenori. Gerieji darbininkai turi nuolatinius darbus, o prasigėrę, neturintys atsakomybės jausmo, daro broką arba pasigeria ir darbas sustoja vietoje.

Tai sovietinės sistemos suluošinti žmonės. Kažin ar jie kada nors išsities sąžiningam darbui ir doram gyvenimui?

Iš girdėto Evangelijos palyginimo darome išvadą: kaip karalius atsiskaito su savo tarnais, taip dangaus karalystėje Viešpats kiekvienam atlygins. Bet ten bus kitaip, negu žemėje. Evangelijos minimam maldaujančiam tarnui Valdovas parodo savo didžiulį gerumą, gailestingumą ir jam dovanoja visą skolą.

Kiekvieno mūsų skolos Dievui yra didesnės, negu mes galėtume išsimokėti. Mūsų skolos Dievui – tai per kelis dešimtmečius padarytos nuodėmės. Toms skoloms apmokėti Dievas nepagailėjo nė savo vienatinio Sūnaus Jėzaus. Ar mes už tai jam dėkingi?

Kada gauname nuodėmių atleidimą ir nueiname nuo klausyklos, tada uždėtoji sakramentinė atgaila: penki ar dešimt ,,Sveika Marija“ nėra bauda už nuodėmes. Dar didesnė klaida galvoti, kad per išpažintį atsiskaitėme ne su Dievu, o tik su savimi arba su kunigu.

Ilgai užtrukęs ateistinis auklėjimas nudvasino žmones. Todėl kai kas ir pasako: ,,Mano nuodėmės yra grynai asmeniškas sąžinės reikalas ir nebūtina tai sakyti kunigui“. Taip pats vienas nusprendžia ir nebeina net velykinės išpažinties, kurią įsako ketvirtas Bažnyčios įsakymas. Arba atsitinka dar keisčiau, per savo sietą perkošia nuodėmes ir tepasako kai kurias, o kitos, atseit, yra jo asmeninis reikalas. Ar tokia išpažintis gera? Ne. Ji gali būti net šventvagiška. Po jos negalima eiti prie šv. Komunijos.

Dar vienas reiškinys pastebimas šiandieną, kai šv. Komuniją priima labai gausiai, o išpažintį atlieka tik vienas kitas. Švč. Sakramentą tikrai galima priimti, jei sąžinė neapsunkinta sunkiomis nuodėmėmis. Taip galima priimti šv. Komuniją apie mėnesį, o po to išpažintį reikėtų vėl atlikti. Jeigu sunkiai nenusidėjai, tai išpažinties metu reikia pasakyti nuodėmes iš praeities, jau išpažintas, kad kunigas galėtų suteikti išrišimą.

Nereikėtų išpažintyje pasakyti visai bereikšmius darbus ar veiksmus, kurie tikrai nėra nuodėmė, pavyzdžiui: katinėliui užmyniau ant uodegos, griaustiniui trankantis nepersižegnojau, labai supykau, kai kunigas nesutiko mirusio tėvo palaidoti su religinėmis apeigomis ir priekaištavo, kad jam gyvam viso to nereikėjo. Arba pasakyti: ,,Nenoriu eiti išpažinties, nes man ji nepatinka“. Toks posakis galima suprasti dar aiškiau: aš nenoriu atsiskaityti nei su sąžine, nei su artimu, nei su Dievu, nes ir toliau noriu gyventi taip laisvai ir niekam neduoti ataskaitos. Išpažintis man nepatogus veiksmas. Ar atsiskaityti už vandenį, telefoną, vis brangstančią elektros energiją ir šildymą labai patogu? Ar labai patogu apmokėti už maistą, degalus?

Uolūs tėvai moko vaikus dėkoti už gautas dovanėles. Ar mes visi mokame padėkoti tada, kai reikia? Ar mums ne gėda, kai tiek daug kartų likome nedėkingi tėvams, geradariams? Ar nepamirštame padėkoti Dievui už sveikatą, tikėjimą, gerus vaikus, anūkus, gerą orą arba reikalingą lietų? Ar jaučiame kokią nors atsakomybę, kad daug laiko tuščiai praleidžiame?

Ar negali būti atsakomybės Dievui? Pabandykime visus metus neatsiskaityti už elektrą, telefoną ar kitas paslaugas? Labai greitai bus atjungta.

Kas įvyksta, kai mes nenorime atsiskaityti už padarytas nuodėmes prieš Dievą, Bažnyčią, artimą? Mes atsiduriame nuodėmės kalėjime. Dėl Dievo gerumo esame tuoj pat nenubausti, nes Jis turi laiko laukti. Ir laukia mūsų pasitaisymo, atgailos. Kai paliksime šį pasaulį, Dievas pareikalaus atsiskaityti už savo gyvenimą, darbus, žodžius. Laimingi esame, jei mes metų bėgyje po truputį atsiskaitome, einame išpažinties ir jos neatidedame senatvei ar mirties valandai, kada galime būti nesąmoningi...

Mes kasdieną nusidedame ir esame blogos valios įkalinami. Jei išpažintį atidėliojame, tai noriai pasiliekame tame kalėjime. Atsiminkime, kad kiekviena nuodėmė, net ir ta, kurią mes laikome grynai asmenine, yra skola Dievui. Kai po kūno mirties Dievas aname pasaulyje mums pateiks sąskaitą, mūsų deficitas gali būti didesnis, negu Evangelijos minimo tarno skola karaliui.

Mes su malonumu sakome, kad Dievas yra geras ir gailestingas. Bet pamirštame, kad jis yra ir teisingas. Jei Dievo gailestingumą taikome tik sau, o kitiems nepritaikome, kaip anas Evangelijoj minimas, tai mes tikrai susidursime su Dievo teisingumu ir išgirsime ištarmę: ,,Išmeskite jį į kalėjimą, kol neatiduos iki paskutinio skatiko“.

Begalinis Dievo gerumas ir gailestingumas mus gelbsti, o teisingumas saugoja. Kiek kartų su gailesčiu, nusižeminimu kreipėmės į Dievą, tiek kartų jis mus išvadavo iš skolų. Štai koks kilnus atleidimas ir dosnus skolų nubraukimas. Taip gali elgtis tik Dievas. Dar daugiau. Dievas nepriekaištauja dėl mūsų padarytų ir apgailėtų nuodėmių. Dievo gerumas sunaikina visus širdžių nešvarumus. Šiam stebuklui įvykti tereikia tik žmogaus gailesčio ir prisipažinimo, kad savo nuodėmėmis įžeidė Dievo gerumą.

Kasdieninis gyvenimas parodo, kad atleidimas yra būtinas. Evangelijos palyginimas rodo begalinį Dievo gerumą ir beširdžio tarno negailestingumą savo draugui. Kiekvieno mūsų atleidimas yra menkas lyginant su Dievo gerumu.

Kai kurie žmonės net pasako: ,,Mirsiu, bet neatleisiu“. Taip sakantis nesuvokia, kad Išganytojas prisiėmė mirtį, kad mums Dievas atleistų. Bloga širdis ne tik neatleidžia, bet ir kerštauja. Atsiminkime, kad tik gailestingieji laimės Dievo gailestingumą. Kas pasako: ,,Mirsiu, bet neatleisiu“ , tas save pasmerkia amžinoms kančioms.

Prieš Kristaus gimimą pagonis Demostenas, būdamas labai užgautas ir įžeistas, pasakė: ,,Aš atkeršysiu nekeršydamas“. O mes, katalikai stenkimės būti geresni už pagonį Demosteną. Ar visi tai siekiame? Pamąstykime ir sau atsakykime. Amen.

A 24 eil. DOVANOJIMAS

Jau praėjo virš 200 metų, kai Prancūzijoje vyko revoliucija. Veiklieji revoliucijos vadai ir vadukai elgėsi nekrikščioniškai. Jie save vadino respublikonais. Kaltino karalių ir jo rėmėjus. Revoliucijos šūkiai buvo labai skambūs: laisvė, lygybė, teisybė. Tačiau jų darbai buvo labai blogi, net žiaurūs. Buvo nužudyti karalius Liudvikas XVI, jo žmona Marija Antoinette ir tūkstančiai kitų nekaltų žmonių. Taip pat buvo žudomi katalikų kunigai.

Kunigas meldėsi bažnyčioje. Atėjo du kareiviai jo suimti. Kunigas pabėgo, o kareiviai jį sekė ir norėjo nušauti. Kunigas sėkmingai perplaukė upę ir ant kranto ilsėjosi. Kareivis, sekęs jį ir norėjęs nušauti, pradėjo skęsti. Jis šaukėsi pagalbos. Upės srovė stipriai nešė ir jis jau skendo. Tai išgirdęs kunigas šoko į vandenį ir skęstantį išgelbėjo. Paskiau jam pasakė: ,,Tu norėjai mane nužudyti, o aš tave išgelbėjau. Dėkoju Dievui, kad aš galėjau padaryti gera darbą“.

Dovanojimas kitam yra dviguba pagalba, - sako rašytojas Šekspyras. Dovanojimas yra tikra palaima dovanotojui ir dovanojamam.

Viena jauna moteris su savo negeru tėvu nekalbėjo septynis metus. Taip elgėsi dėl to, kad iš jo patyrė didelį blogį. Jam atleidusi kalbėjo: ,,Dabar aš išėjau lyg iš tamsaus kalėjimo. Esu vėl laisva ir laiminga po tų nelemtų septynerių metu“.

Dovanojimas kitam veda mus prie naujo gyvenimo. Šis mokymas yra šios dienos Evangelijos ištraukoje. Dovanojimas ir meilė yra visų dorybių motina. Kristaus kryžius yra dovanojimo mokykla.

Reikia prisipažinti, kad mes nesuprantame nuodėmės blogio, nes gerai nesuprantame Dievo gerumo ir meilės. 103 –ji psalmė kartoja: ,,Viešpats švelnus, maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo“.

Dievas visada dovanoja nusidėjėliams, kai jie tikrai gailisi. Dievas įsako ir kitiems dovanoti, o mes, Kristaus pamokyti, meldžiamės: ,,Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

Apaštalas Petras svarstė ir Kristaus klausė, kiek kartų galima atleisti kitam – tris ar septynis kartus. Tada Kristus jam pasakė: ,,Aš nesakau tau iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“. O tai reiškia visuomet.

Dovanojimas turi būti visiškas. Jei mes sakome: ,,Aš atleidžiu jam, bet negaliu pamiršti“, arba: ,,Aš atleidžiu, bet jo ar jos nenoriu daugiau matyti ir su juo kalbėti“. Tai nėra visiškas atleidimas.

Apaštalas Petras iš baimės tris kartus viešai išsigynė Kristaus. Ir dėl to labai gailėjosi. Kristus jam dovanojo.

Kristus ant kryžiaus atleido piktadariui, kuris prisipažino blogai pasielgęs ir prašė jį atsiminti, kai nueis į savo karalystę. Viešpats Jėzus atleido net tiems, kurie jį nukryžiavo, nes jie nežinoję, ką darę.

Pasaulis nepamiršta 1983 metų gegužės 13 dienos, kai teroristas Agdža, sovietinio saugumo pasamdytas, norėjo nušauti popiežių Joną Paulių II. Išėjęs iš ligoninės Popiežius jį aplankė kalėjime. Popiežius jam dovanojo, bet jis neatleido jam tos nuodėmės, nes jis nesigailėjo. Agdža stebėjosi, kodėl tada jam nepasisekė, kas sutrukdė kulkai mirtinai sužeisti Popiežių? Jei Agdža ir toliau nesigailės dėl tos nuodėmės, jis paliks šį pasaulį su žmogžudystės nuodėme.

Gailestingasis Dievas atleidžia ir laimina tuos, kurie gailisi, nusižemina ir pasižada nebenusidėti. Amen.

A 25 eil. Dievo pašauktieji ir išrinktieji

Gyvenime yra vienas iš svarbiausių klausimų, ar aš savo sielą išganysiu? Daugiau ar mažiau visi žinome Bažnyčios mokymą, kad kiekvienas žmogus, užlaikantis Dievo ir Bažnyčios įsakymus, darantis gera ir vengiantis bloga, privalo tikėti savo sielos išganymu. Nepasitikėjimas, abejingumas, nusiminimas yra grubus Dievo įžeidimas. Jeigu taip, tai kaip suprasti šios dienos Evangelijos žodžius: ,,Daug pašauktų, bet maža išrinktų”.

Jei gerai suprasime girdėtą palyginimą, tai šie žodžiai mums nekels jokių abejonių apie sielos išganymą. Vynuogynas, į kurį kviečia darbininkus, yra Bažnyčia. Vynuogyno savininkas – Dievas. Šaukiamieji – visi žmonės. Darbo diena – tai žmogaus žemiškas gyvenimas. Užmokesčio denaras – sielos amžinybė. Kiekvieną valandą yra samdomi darbininkai. Tai yra Dievas į Bažnyčią pašaukia visokio amžiaus žmones. Vienus nuo pat kūdikystės per krikšto sakramentą, kitus – pašaukia šeštą ar vienuoliktą valandą, tai yra jaunystėje ir subrendusiame amžiuje. Kitus pašaukia senatvėje, po ilgo žemiškojo gyvenimo klaidžiojimų. Užmokestis – denaras.

Ar mums, kaip tiems Evangelijos minimiems darbininkams neatrodo, kad yra neteisinga, vieni vargsta per visą gyvenimą, kiti tik trumpą laiką, o atlyginimas tas pats? Mes užmirštame, kad tai ne mūsų nuopelnas, bet Dievo gailestingumo dovana. Dievas savo dovanas gali dalinti kam nori ir kaip nori.

Tik vienas Dievas gerai žino žmonių mintis ir pažįsta jų širdis. Tik Jis vienas gali spręsti apie kiekvieno žmogaus vidinį vertumą. Tik Dievas pažįsta nusidėjėlio tikrąjį gailestį ir meilę. Kristus ir paskutinę valandą priima į savo vynuogyną ir sumoka tą patį atlyginimą. Taip pasielgė su piktadariu ant kryžiaus, kuris prisipažino klydęs ir prašė jį atsiminti savo karalystėje. Tada Kristus jam pasakė: ”Iš tikrųjų sakau tau, dar šiandien tu su manimi būsi rojuje”.

Ne vienam žmogui Dievas gali suteikti tos malonės, kad per trumpą laiką, gal būt paskutinę gyvenimo dieną, žmogus pakyla iki tokio tobulumo laipsnio, kad kitas neįstengia tai pasiekti per visą žemiškąjį gyvenimą. Žinoma, šios nepaprastos malonės tegauna nedaugelis. Štai kodėl Kristus sako: yra daug pašauktų siekti laimės, yra daug pakrikštytų – nuo pat kūdikystės priklausančių Kristaus Bažnyčiai, bet mažai išrinktųjų, kuriuos Dievas į savo prieglobstį priima paskutinėse gyvenimo valandose.

Taigi, palyginimo prasmė yra tokia ir negali kilti abejonių dėl sielos išganymo.

Paskutiniuosius palyginimo žodžius Kristus taikė žydams, kurie galvojo, kad tik jie vieni yra pašaukti į Mesijo karalystę. Šitą jų klaidą Kristus dar aiškiau priminė kitame palyginime apie karalių, kuris savo sūnui kėlė vestuves. Vestuvių salė – tai Kristaus Bažnyčia. Į ją pirmiausia buvo pakviesta žydų tauta. Ji turėjo būti vadas tautų žygyje į Kristaus Bažnyčią. Bet pakviestieji buvo neverti. Jie persekiojo ir žudė pranašus, vėliau apaštalus ir net patį Dievo Sūnų Jėzų Kristų prikalė ant kryžiaus. Užsirūstinęs karalius – Dievas pasiuntė savo kariuomenę – romėnus, miestą sudegino ir visus sunaikino. Tuomet Viešpats kreipėsi į milijonus stabmeldžių ir juos pakvietė iš gatvių, kryžkelių ir vestuvės buvo pilnos sėdinčiųjų už stalo.

Kristus ne kartą žydus perspėjo, kad pirmieji gali būti paskutiniais arba gali visai nepatekti į vestuvių pokylį, jei paniekins Viešpaties kvietimą. Gali būti išmesti ir ten patekusieji, jei nebus paklusnūs Viešpačiui.

Mes į Kristaus Bažnyčią esame pašaukti nuo pat mažens. Ką galime ir turime pasimokyti iš šio palyginimo?

Mes turime būti geri ir klusnūs Viešpaties darbininkai, turime įvykdyti šeimininko valią – užlaikyti Dievo ir Bažnyčios įsakymus, įvykdyti kitas krikščioniško gyvenimo, pamaldumo pareigas. Vargas mums, jei dėl apsileidimo, blogos valios mes paniekintume šiuos dalykus arba juos atidėtume ateičiai, gal būt senatvei. Kai kas pasako, kam man vargti ir darbuotis nuo pirmos valandos – jaunystėje save varžyti. Aš suspėsiu senatvėje. Tada atsiminsiu Dievą, maldą, sakramentus, gal kas nors nuveš į bažnyčią. Dabar noriu pasinaudoti gyvenimo teikiamais malonumais. Noriu laisvai pagyventi…Kaip matome, šiandieną daug žmonių naudojasi atgautąja laisve, bet nemoka ja prasmingai ir protingai pasinaudoti. Gali atsitikti taip, kad Dievas juos išprašys iš savo dangiškos puotos, kaip neturinčius tinkamo drabužio, tai yra su bloga, pikta valia.

Jeigu Dievas mus pašaukė iš pat kūdikystės, tai mes turime stengtis, kad pateisintume mums parodytą Dievo pasitikėjimą. Juk Kristus mums atnešė tikėjimo šviesą ir ugnį. Jis nori, kad ta ugnis kūrentųsi ir šviestų, o nuo mūsų būtų apšviesti ir sušildyti kiti: namiškiai, artimieji, mus sutinkantieji žmonės. Tad būkime ne tik Dievo pašaukti, bet ir išrinkti, pašventinti. Amen.

A 25 eil.

Iš Evangelijos girdėjome, kaip nepatenkinti darbininkai murmėjo prieš vynuogyno šeimininką. Tokiu jų elgesiu nereikia stebėtis. Kodėl? Kartais ir mes esame panašūs į tuos nedėkingus darbininkus ir murmame dėl Dievo gerumo. Tokiais būname tada, kai reiškiame kokį nors savo nepasitenkinimą dėl Dievo nustatytos tvarkos. Ne vienas su nuostaba pasako, kad Dievas su žmonėmis elgiasi neteisingai, nes nelygiai padalina jiems savo malones ir dovanas. Atrodo mums, kad daugiau apdovanoja tuos, kurie yra to neverti ir mažiau duoda geriesiems, ištikimiesiems. Išeitų, kad Dievas labiau myli nevertuosius ir bloguosius. Pasaulyje yra taip, vieni turtingi, kiti vargšai, vieni valdovai, kiti pavaldiniai, vieni visados linksmi, nes viskuo pertekę, kiti liūdi, nes stokoja...

Dievas turi savo planus ir pagal juos viską išmintingai tvarko. Ne šioje žemėje, bet amžinybėje jis suteiks teisiesiems pilną džiaugsmą ir laimę. Kas šioje žemėje nori tai atsiekti, tas niekada jų nepasieks, net tie siekiai bus beprasmiški.

Pažvelkime į negyvąją gamtą, neprotingą tvariniją. Pamatysime, kad mažytė, silpna lauko gėlė auga, žydi šalia didžiulio ąžuolo. Arba vos pastebimas gyvūnėlis gyvena šalia didžiulio dramblio. Išmintingasis pasaulio valdovas ne visiems davė vienodą sveikatą ar vienodus gabumus. Ne visiems skyrė tą patį luomą ar patalpino į vienodas gyvenimo sąlygas. Pasaulyje visuomet buvo ir bus turtingų ir vargšų, valdovų ir pavaldinių... Nežiūrint į tai mes visi esame to paties Dangiškojo Tėvo vaikai. Visų mūsų yra vienodas gyvenimo tikslas ir paskyrimas. Visus mus atpirko savo kančia ir Krauju Jėzus Kristus. Dėl visų įsteigė savo Bažnyčią, paliko sakramentus – savo malonių šaltinius. Šv. Povilas pastebi: ,,Vienas tikėjimas, vienas krikštas, vienas Viešpats, vienas Dievas ir vienas Tėvas, kurs yra visuose mumyse“ /Efez.4,5/. Mes visi tarpusavyje esame broliai ir seserys. Kasdieną rytą ir vakarą mes visi kreipiamės į visų mūsų bendrą dangiškąjį Tėvą: ,,Tėve mūsų, kurs esi danguje...“/Mt 6,9/. Visus mus riša krikščioniška artimo meilė, nors ne visi einame vienodu gyvenimo keli. Viešpaties akyse yra nesvarbu mūsų kilmė, mokslas, užimama vieta, bet mūsų atliktos pareigos, mūsų ištikimumas Dievui ir vidinis tyrumas.

Evangelija pasakoja: ,,Buvo vienas turtingas žmogus, kuris vilkėjo purpuru ir kasdieną pokyliavo. Taip pat buvo vienas elgeta vardu Lozorius. Jis gulėjo pas ano turtuolio duris, pilnas vočių ir geidė pasisotinti trupiniais, krintančiais nuo turtuolio stalo, bet niekas jam neduodavo. Šunys ateidavo ir laižydavo jo votis. Atsitiko, kad elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Taip pat mirė ir turtuolis. Jis buvo palaidotas pragare“.

Laukan išmestą Lozorių Dievas rado vertesnį už prabangoje paskendusį turtuolį.

Dievas nepasitenkina mūsų darbų tik išoriniu žibėjimu. Jis sprendžia apie žmogaus vertę pagal jo vidų, sąžinę ir tai, su kokia intencija yra atliekami jo darbai.

Ne vienu laiku pavadintiems į vynuogyną darbininkams šeimininkas suteikia vienodą užmokestį. Pirmieji galvojo, kad jiems daugiau duos. Bet ir jie gavo po denarą, nes taip buvo suderėta. Imdami uždarbį jie priekaištavo, kad paskutiniuosius jie padarė lygius su jais, kurie dirbo ištisą dieną. Ką jiems pasakė šeimininkas? ,,Prieteliau, aš tau nedarau skriaudos. Argi ne už denarą susiderėjai? Imk kas tavo ir eik sau, aš gi noriu ir šitam, paskutiniajam duoti tiek, kiek ir tau“ /Mt 20,13/.

Dievas žiūri į žmogaus vidų, jo intenciją ir gerą valią. Kiek žmogus įdeda pastangų, tiek gali padaryti pažangos ir tiek gali padėti kitiems. Kiekvieną kilnų darbą Dievas tik paremia.

Žemėje gyveno daug žmonių, bet ne visi pasiekė vienodą šventumą. Visų žmonių tokia pat prigimtis, bet ne visi pajėgia nugalėti piktą ir daryti gera. Taip pat ne visi nuslopina kilusį pavydo jausmą ir pasirodo viduje bei išorėje kilnūs. Daugeliui žmonių yra užtenkamai progų girtauti ir tapti girtuokliais, bet jie sugeba susivaldyti. Girtuokliais tampa tik silpnavaliai. Vieni žmonės miršta jaunystėje ir šį pasaulį palieka kaip šventieji. Kiti sulaukia gilios senatvės ir kaip kūdikiai, suvaikėję, net artimųjų nebepažindami, iškeliauja į amžinybę. Dar kiti savo gyvenime prisidarė daugybę sunkių nuodėmių ir nebesuspėja padaryti atgailos, nes staigi mirtis nutraukė jų gyvybę. Ar dėl to galima kaltinti Dievą ar dar ką nors? Dievas visiems duoda užtenkamai reikalingų malonių išgelbėti savo sielą, bet ne visi žmonės stengiasi pasinaudoti ta Dievo pagalba.

Kalėjime sėdėjo du nusikaltėliai. Vieno kalinio giminaitis buvo labai turtingas ir dosnus. Jis pasigailėjo kalinio ir kartą per langą jam įmetė maišelį pinigų, kad abu kaliniai pasinaudotų, papirktų sargybą ir išeitų iš kalėjimo. Maišelis pataikė giminaičiui kaliniui į galvą ir jis susikeikęs sviedė jį šalin. Taigi, giminaičio paslauga nepasinaudojo. Antrasis buvo gudresnis. Jis pasiėmė pinigų maišelį, išsipirko laisvę ir pasiturinčiai gyveno.

Panašiai būna ir mūsų gyvenime. Dievas gausiai dalina savo malones, bet ne visi žmonės nori jomis pasinaudoti. Kiek daug žmonių laisva valia atsisako nuo dieviškos pagalbos, jo malonių ir net jas paniekina. Jie savo valią stato virš Dievo valios. Tokiu būdu praranda ir tai, ką jie turi.

Mums neįmanoma suprasti dieviški planai. Bet dėl to nereikia stebėtis. Mes esame tik silpni žmonės. Daug ko nesuprantame šiame pasaulyje ir aplink save. Todėl nebūkime panašūs į Evangelijos minimus darbininkus, kurie murmėjo dėl jo gerumo tiems vargšams, kuriuos pakvietė dirbti tik vieną valandą ir užsidirbti. Ir mes nemurmėkime, jei kartais Dievas mus veda ne taip, kaip mes norėtume. Nepriekaištaukime, jei kartais mums paskiria erškėčiuotą gyvenimo kelią, jei mūsų žingsnius palydi dažni nepasisekimai. Taip pat nepavydėkime tiems, kurie šiame gyvenime yra lyg laimingesni, nors mums jie atrodytų blogesni. Kam daugiau duota, iš to bus daugiau ir pareikalauta. Dievas kiekvienam žmogui paskyrė atskirą gyvenimo kelią ir kryžių. Kaip mes tuo keliu eisime ir kaip mes nešime savo pareigų kryžių, taip būsime ir atlyginti.

Jei uoliai ir ištvermingai darbuosimės Dievo garbei, tai gyvenimo vakarui atėjus mes galėsime išgirsti Kristaus kvietimą: ,,Gerai kovojai, ištikimasis tarne. Dabar įeik į savo Viešpaties amžiną džiaugsmą. Amen.

A 25 eil. GODUMAS IR PAVYDAS

Šios dienos Evangelija užsimena apie darbininkų pavydą. Iš ryto pasamdytieji buvo nepatenkinti ir pavydėjo, kai vakare šeimininkas davė po denarą ir tiems, kurie dirbo tik vieną valandą.

Pavydas yra viena iš septynių didžiųjų nuodėmių. Ji turi ir daugiau piktybinių auglių. Tai neapykantą, apkalbas, šmeižtus, džiaugsmą svetima nelaime ir liūdesį, kai artimui pasiseka ar ką nors laimi.

Moderniausia nuodėmė, kuri eina iš pavydo, tai džiaugtis svetima nelaime. Pvz. Kaimynas nusipirko gerą mašiną ir autoįvykyje visiškai sudaužė arba kaimyno gyvenamas namas su visu turtu sudegė ir žmonės liko didžiausiame skurde. Dėl tos nelaimės kaimynas džiaugiasi.

Kas pavydi, tas liūdi dėl artimo pasisekimo ar laimėjimo, kitų pagyrimo ar kokio įvertinimo. Būna ir dar blogiau. Nepasitenkinama pasyviu liūdesiu, bet norima kuo didesnio blogio artimui. Jeigu dar pasiseka pakenkti, pažeminti, apšmeižti, tai labai džiaugiasi. Jei nepasiseka, liūdi lyg pats būtų kažką praradęs. Toks elgesys žmogaus nepuošia. Tai dvasios menkystos.

Iš ko galima pažinti, kad žmogus yra doras? Jei jis nepakenčia melo, liūdi dėl neteisybių, žmonių daromų niekšybių ir nusikaltimų. Iš ko pažįstame, kad žmogus yra sugedęs, nedoras? Kai jis gėrisi neteisybe, džiaugiasi svetima nelaime, artimo ydomis, trūkumais, susirgimu ar padaryta autoavarija. Toks elgesys parodo jo sugedimą, nedorumą, blogą valią.

Panašiai pasireiškia kito proto sugedimas, kai jis myli melą, mėgaujasi savo melavimu, veidmainyste, sukčiavimais. Pavyduolio valia yra sugedusi, nes jis džiaugiasi artimo nelaime, trūkumais, netektimis. Labai džiaugiasi tuo, kas kitą skaudina, dėl ko geras žmogus užjaučia, kiek galėdamas padeda. Taip pasireiškia valios sugedimas. Jis eina dar toliau. Pasiekia tai, kad prieš artimą pakelia ranką ir jį sužaloja arba nužudo. Štai iš pavydo Kainas užmušė savo brolį Abelį, Jokūbo sūnūs pardavė savo jauniausią brolį Juozapą.

Žymiausias pavydulio pavyzdys imperatorius Kaligula. Kai jis sutikdavo jaunuolį su gražiais, puošniais plaukais, tai liepdavo kuo skubiausiai suimti jį. Tada įsakydavo jam nuskusti viršugalvį. Kai jaunuolis netekdavo gražių plaukų, tai jis džiaugdavos ir dėl to turėjo didelį malonumą. Štai koks didelis buvo jo pavydas.

Pavydūs žmonės moka labai džiaugtis kitų nelaimėmis ir net būti žiaurūs. Tokiu žiauruoliu buvo didysis mongolų vadas Čingischanas /1227/. Jo posakis buvo toks: gražiausias žmogaus gyvenime dalykas ,,užmušti priešus, atimti jiems visus jų turtus, jų žmonas ir klausytis jų verksmo, dejonių. Tai man gražiausia“.

Pavydūs žmonės neturi artimo meilės. Jei ją turėtų, tai nesidžiaugtų artimo nelaimėmis, netektimis, pažeminimais, apšmeižimu... Tokie pavyduoliai nėra geri, dori žmonės. Tokiais buvo fariziejai Kristaus laikais. Jų užtenka ir šiandieną.

Anuomet fariziejai pavydėjo Kristui pasisekimo, garbės, žmonių pasitikėjimo juo. Jie nerimavo, degė neapykanta, kai minios žmonių jį sekė, jo klausėsi, šaukė garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu. Kai Jėzų suėmė, kankino, nukryžiavo, tai pavyduoliai tyčiojosi, gėrėjosi, džiūgavo savo kerštu ir laimėjimu. Tada jam sakė: ,,Še tau, kuris sugriauni Dievo bažnyčią ir per tris dienas ją atstatai. Gelbėk pats save. Jei tu Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus... Kitus išgelbėjo, pats savęs negali išgelbėti... Jis pasitikėjo Dievu. Tegul jis dabar jį išvaduoja“ /Mt 27,40/.

Net piktadariui, greta Jėzaus nukryžiuotam, pagailo nekaltai kenčiančio Kristaus. Jis bandė apginti Kristų nuo savo draugo piktų užsipuolimų. Tik žydai nejautė jam jokios užuojautos ir nesuteikė jokios pagalbos. Jie piktai džiaugėsi Kristaus nukryžiavimu. Tokiais žiauriais juos padarė pavydas.

Nuo nuodėmingo džiaugsmo reikia skirti kitą labai į jį panašų džiaugsmą, kuris nėra nei blogas, nei nuodėmingas. Pavyzdžiui. Įstaigai vadovauja blogas, piktas viršininkas, kuris visiems žiaurus ir neteisingas. Vieną dieną jį ištiko paralyžius. Pavaldiniai džiaugėsi, nes jis jau nebegalės visiems daugiau kenkti, visi tikėjosi geresnio viršininko. Iš tikrųjų, jie džiaugėsi ne dėl jo nelaimingo susirgimo, bet dėl savo ramesnio gyvenimo.

Kitas pavyzdėlis. Areštavo garsų apylinkės degtindarį. Visos moterys labai džiaugėsi. Ar tas jų džiaugsmas pateisinamas? Taip, anas nebegamins naminukės ir nebenuodys apylinkės silpnavalių vyrų, o moterims ir vaikams sumažės verksmas. Toks džiaugsmas nenuodėmingas, nes jos džiaugėsi ne dėl degtindario nepasisekimo, bet dėl to, kad bus ramesnis gyvenimas.

Taip pat žmonės džiaugiasi, kada sugauna vagį arba nuteisia žmogžudį. Kai kas net taip pasako: reikėtų vagims nukapoti pirštus, o žmogžudžiams taikyti mirties bausmę.

Ir dar taip sakoma: ačiū Dievui, kad gydytojas laiku nupjovė ranką. Jei būtų pavėlavęs, būtų viso kūno gangrena ir mirtis. Džiaugiamės ne padaryta operacija – rankos nupjovimu, bet gerais rezultatais. Tai toks skirtumas tarp nuodėmingo ir leistino džiaugsmo.

Šv. Rašte pasakyta: ,,Kas džiaugiasi kito žuvimu, tas neliks nenubaustas“ /Pat 17,5/. Pavyduoliai pasidžiaugia kito nelaime, pasisotina kito nepasisekimu. Tačiau labai dažnai nedorumo lazda atsigręžia į juos pačius.

Sicilijos kunigaikščio dvare tarnavo du kareiviai. Vienas jų buvo pavyduolis, o antras – šykštuolis. Kartą kunigaikštis pasišaukė abu kareivius ir pagyrė jų nuopelnus. Jiems pasakė, kad nori juos apdovanoti. Ko tik jie paprašys, tai ir gaus. Pageidavimas bus išpildytas taip: ko pirmas paprašys, to antras gaus dvigubai. Abu kareiviai tylėjo. Ne vienas nenorėjo pirmas prašyti, nes antras gaus dvigubai. Pavyduolis buvo galvotas. Jis svarstė: ,,Aš niekados neapkęsiu, kad šis turtuolis būtų dvigubai apdovanotas. Geriau aš nieko negausiu, bet negaliu padėti šitam dar labiau pralobti“. Tokiu būdu nė vienas nenorėjo pirmas prašyti. Tada pats kunigaikštis įsakė pavyduoliui pirmajam pasakyti savo norą. Kaip sunku jam buvo prasižioti ir paprašyti. Pavyduolis dar mąstė: ,,Ką gi aš turėčiau paprašyti, kad šis prakeiktas šykštuolis netaptų laimėtoju? Jei prašysiu arklio, tai jis gaus du arklius. Jei prašysiu namo, tai jis gaus du namus. Ne. Šito nebus niekados. Mano nervai tai neišlaikytų. Geriau paprašysiu ko nors blogo, kad tas nukentėtų dvigubai. Ir jis garsiai pareiškė: man įkirskite 50 rykščių, o jam visą šimtą“. Ir jis savo pasirinkimu buvo labai patenkintas.

To kareivio pavydas nebuvo tik paprastas. Vienu metu jis buvo piktas džiaugsmas. Jam buvo džiugu, kad jo draugas gaus dvigubai daugiau rykščių.

Piktas džiaugsmas, kaip šiuo atveju, yra blogiausia pavydo rūšis. Tai tiesiog velniškas pavydas, nes velnias myli blogį, jo siekia ir, kai jį randa, džiaugias, taip pat džiūgauja, kai mato žmones verkiant, aimanuojant, kenčiant...Velnias būdamas nelaimingas, nepakenčia laimingųjų. Poetas sako: ,,Ir visa, kas džiugu, kas juda, krykščia pamažu jam kelia liūdną nuobodumą“ .

Tie du kareiviai nepasinaudojo kunigaikščio dosnumu ir noru juos apdovanoti. Jiems sukliudė velniškas pavydas, kuris juos abu nuskriaudė.

Ne kartą ir mums pavydas sukliudo pasinaudoti Dievo dosnumu, gerumu ir sulaiko, atitolina Dievo dosnumą.

Jėzus Kristus pasakė: ,,Kokiu saiku seikėsite, tokiu bus ir jums atseikėta“. Jeigu mūsų saikas yra šykštus, jei mes pavydime savo artimui ir jam nelinkime gero, tai Dievas panašiai pasielgia ir su mumis. Mes nebeišprašome to, ko prašome ir labai norime. Amen.

A 25 eil. Žodis pavėlavusiems

Šio sekmadienio Evangelija bus daugiau suprantama, jei išgirsite apie vieną profesorių, kuris pavėluotai atėjo į Viešpaties vynuogyną.

Casare Parrini profesoriavo Florencijos mieste, Italijoje. Jis buvo masonas, kovojantis su Katalikų Bažnyčia. Jis negalėjo priimti sakramentų ir net į savo testamentą įrašė, kad, jam susirgus, nekviestų kunigo. Vienu metu jis buvo mirtinai sužeistas. Kai mirtis jam pažvelgė į akis, tai per vieną ponią jis pasikvietė kunigą, priėmė sakramentus, susitaikė su Dievu. Dar daugiau. Jis atsiprašė visų, kuriuos papiktino ir ką negero padarė Bažnyčiai, ypač savo leidžiamu laikraščiu.

Kai prieš mirtį jis šaukėsi Jėzaus vardo, jį aplankęs draugas paklausė, kuo jis pateisina tokį savo pasikeitimą? Profesorius atsakė: ,,Mielas drauge, mirštant visi daiktai atrodo kitaip, negu gyvenant...“

Minėtas profesorius yra vienas iš daugelio tų, kurie ateina į Viešpaties vynuogyną pavėluotai, besileidžiant gyvenimo saulei. Prieš pat mirtį jis pasiprašė Viešpaties atleidimo ir priėmimo į Jo amžinas buveines. Jo visas gyvenimas buvo pašvęstas kovai prieš Bažnyčią, dvasininkiją ir tuo pačiu prieš Dievą. Mes sakytume, kad jo gyvenimas buvo vien pravaikštos, laiko praleidimas sau, savo pomėgiams, pamirštant savo sielą, Dievą ir religines pareigas. Ir štai jam, atėjusiam į Viešpaties vynuogyną gyvenimo vakare, buvo duotas atpildas – denaras, dangaus karalystė.

Taip pasireiškė Dievo dieviškumas ir Tėvo tėviškumas. Maldose Jį mes vadiname Tėvu.

Tokių pavėlavusių darbininkų į Viešpaties vynuogyną buvo ir mūsų Tėvynėje. Tai kalbininkas Jablonskis, rašytojai: Liudas Gira, Antanas Vienuolis, Jonas Biliūnas ir nemažai kitų. Kiekvienoje parapijoje atsiranda tokių pavėlavusių, kurie Dievo garbe, savo sielos reikalais, sąžinės nuvalymu susirūpino tik prieš pat mirtį.

Kai gyvenimo vakaras nebe už kalnų, kai geriausios dienos jau praleistos, kai sąžinė suteršta ne viena sunkia nuodėme, kai gyvenimo saulė jau ruošiasi nusileisti, tada žmogus supranta, kad ,,didžiausia išmintis yra mylėti Dievą“ /Sir 1,14/. Tada žemiški dalykai, įvairūs rūpesčiai ir reikalai pasirodo kitokioje šviesoje, kaip ir minėtam profesoriui, buvusiam masonui. Žmogus tada geriau išgirsta Dievo įkvėpimus, paraginimus ir kvietimus. Ir toks jau nori sugrįžti prie Dievo, jam padovanoti likusio gyvenimo trupinėlius, ligos ar senatvės akimirkas. Ką gi mes sakome, geriau vėliau, negu niekad.

Tačiau kur kas laimingesni yra tie, kurie nuo pat jaunystės dirbo Dievo garbei ir sielos pašventinimui, kurie dažnai atsiminė, jog krikštas juos įvedė į Dievo darbininkų sąrašą ir pašaukė į Viešpaties tarnybą.

Evangelija primena, kad ir dykinėtojai atėjo į darbą. Jie atėjo pavėluotai, bet stropiai padirbėjo, nes gavo po denarą. Kas juos atvedė į vynuogyną tokiu vėlyvu laiku? Gal privertė alkis, noras išgerti, pinigų uždirbti šeimai? Tikriausiai kažkas juos privertė ateiti. Tada jie susimąstė, išsijudino ir ėjo ieškoti darbo...

Panašiai būna ir su mūsų apsileidėliais, atšalusiais, savo religinių pareigų nebeatliekančiais. Kol jauni, sveiki, taip ir gyvena lyg nebūtų nei Dievo, nei nemirtingos sielos, nei jos amžinybės... Tačiau senatvei artėjant pabunda iš dvasinio, ilgai trukusio miego.

Kiek daug atsivertimų buvo praėjusio karo metu, kai aplinkui siautėjo mirtis. Ne vienas savo namiškiams parašė jaudinantį laišką, kuriame prisipažino: ,,Aš vėl pradėjau melstis...Aš jau esi tikintis į Dievą. Aš dabar tikrai jaučiu, kad yra nemirtinga siela ir pomirtinis sielų gyvenimas. Dabar daugiau tikiu, negu bet kada iki šiol“.

Apie tokius žmones rusų patarlė sako: ,,Kol perkūnas netrenkia, mužikas nesižegnoja“. Kada nelaimė ar liga juos užgauna, tada atsigauna, susimąsto ir sugrįžta prie pamiršto Dievo, Bažnyčios, maldos.

Evangelija atsako dar į vieną klausimą, kodėl Dievas pakenčia apsileidėlius, bedievius, piktavalius, vagis ir net šventvagius? Todėl, kad jis gerbia žmogaus laisvą valią. Nenori niekam varžyti Kūrėjo suteiktos laisvos valios. Ką vieną kartą suteikė savo kūriniui žmogui, tas duota visam laikui. Taigi, tik Dievas taip gerbia žmogaus laisvą valią.

Ne vieno žmogaus Dievas per prievartą nevaro į bažnyčią, prie maldos, sakramentų. Neverčia nei policinėmis priemonėmis, negrasina įkalinimo įstaigomis, bet kiekvienam duoda valią rinktis. Tikėsi – laimėsi, netikėsi – gailėsies.

Visai kitaip elgiasi pasaulietinės valdžios. Kai valdžiai prireikia kareivių, išsiuntinėja pranešimus atitinkamo amžiaus vyrams ir juos pakviečia į karinę tarnybą. Kariniai komisariatai, po to kareivinės prisipildo jaunų vyrų, kurie palieka motinas, sužadėtines, žmonas ir eina ten, kur Tėvynė šaukia.

Amžina Tėvynė ne kareivinės. Dievas ne komisaras, o Bažnyčia ne karinis komisariatas. Dangui užpildyti nereikalinga bet kokia prievarta. Ten priimami tik savanoriai, kurie ateina laisva valia, pasisiūlo savo noru.

Evangelija mini, kad šeimininkas dar pasamdė pavakariais. Iki darbo pabaigos buvo likę tik viena valanda, nes matė juos stoviniuojant visą dieną be darbo. Gal tai liguisti, silpni, nelaimingi ar mėgstantis išgėrinėti vyrai. Jam pagailo ir jų ir juos pasamdė tik vienai valandai. Aišku, juos samdė ne norėdamas iš jų kokios nors naudos, bet jiems norėjo padėti. Taip jis parodė savo gerą širdį.

Varpas suskambo. Darbo diena baigėsi. Prasideda uždarbio išmokėjimas. Pradžioje pašaukia tuos, kurie paskutiniai atėjo padirbėti tik valandą. Jiems užmoka už visą darbo dieną. Kodėl? Kuriam tikslui jis pasielgė prieš visus ekonomijos dėsnius? Kodėl nuėjo dar toliau, negu reikalavo teisingumas?

Pasamdyti tuos dykinėtojus tik vienai valandai buvo šeimininko didis kilnumas. Išmokėti pilną atlyginimą, lyg būtų dirbę visą dieną, dar kilniau. Jie gi tedirbo tik vieną valandą.

Ir tie žmonės turėjo žmonas, vaikus. Jų pareiga buvo aprūpinti savo šeimą maistu, drabužiais, butu, apavu... Šie šeimos poreikiai nepriklausė, ar šeimos tėvas turi darbą ar neturi. Šeimininkas matė reikalą apmokėti jiems pagal jų poreikius. Taip moko ir Popiežių enciklikos.

Galima drąsiai tvirtinti, kad šios dienos Evangelija yra Dievo gerumo Evangelija. Joje slypi paguodžianti mintis: niekas neturi nustoti vilties. Nors kaip pavėluotai žmogus susigriebtų kreiptis į Dievą, jis tikrai nebus atstumtas. Pavyzdžiu mums yra nusikaltėlis, nukryžiuotas greta Jėzaus Kristaus. Jis tik paskutinę valandą šaukėsi Dievo ir gavo pažadą: ,,Dar šiandieną tu su manimi būsi rojuje“.

Tokiu pavydžiu yra Evangelijos minimi darbininkai, kurie tedirbo tik vieną valandą ir gavo dienos užmokestį.

Dievas nori, kad visi žmonės išganytų savo sielą. Jei ne visi priklauso prie Kristaus vynuogyno darbininkų, ne visi eina į vieną Kristaus įsteigtąją Bažnyčią, tai ne Dievo kaltė. Čia galima apkaltinti laisvą žmogaus valią, kurią Dievas tikrai gerbia ir kiekvienam leidžia būti, kuo jis yra.

Iš tikrųjų, laisva valia yra brangenybė, tačiau ji baisi tiems, kurie nemoka ja tinkamai pasinaudoti, bet ja piktnaudžiaudami neretai sau pelno įvairius pančius, sąžinės priekaištus, nepasisekimus, o kartais net ankstyvą mirtį. O koks tada jų sielos likimas? Ar visi tai suprantame? Juk mes tikrai turime nemirtingą sielą... Amen.

A 25 eil. DIEVO DOSNUMAS

Senovės žydams Palestinoje rugsėjo mėnuo – didžiausias darbymetis. Žmonės skubėdavo nurinkti vynuoges prieš prasidedant liūtims. Vynuogynų savininkai ieškodavo darbininkų. Būdavo didelis džiaugsmas ir pasisekimas, jei vynuogių derlius nuimamas laiku.

Kiekvieno vynuogyno savininkas žinojo, kad darbininkas net vėliau atėjęs į darbą norės gauti uždarbį. Tada jis turėjo daugiau stengtis darbe, kad nors kiek gautų uždarbio. Atsiranda darbdavys, kuris savo noru atsilygina visiems dirbusiems po lygiai. Taip pat atsiranda tokių, kurie priekaištauja. O jis priekaištaujančių klausia: ,,Nejaugi man nevalia daryti su savais pinigais kaip noriu? Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?“

Šis palyginimas mums duoda gera pamoką. Kas iš pradžių buvo apsileidęs, blogas, bet, priėmęs Kristaus žodžius, gailisi, atgailauja, stengiasi geriau dirbti ir dorai gyventi. Jis lieka nepasmerktas ir gauna atlyginimą.

Piktadarys ant kryžiaus gailėjosi, prašė Jėzų atleidimo ir Kristus jam dovanojo atlygino. Jaunas nusidėjėlis sūnus Palaidūnas gailėjosi, tėvo atsiprašė ir tėvas priėmė jį su džiaugsmu, vaišėmis. Nusidėjusi moteris Marija Magdalena buvo žydų pasmerkta, bet ji gailėjosi ir Kristus jai atleido, dovanojo.

Pranašas Izaijas Dievo vardu sako: ,,Mano mintys – ne jūsų mintys“. Dievo dosnumas ir gerumas yra didžiausias. Viešpaties dosnumas yra JO meilės dovana. Dievas dovanoja visiems, kurie gailisi mirties valandą.

Kristaus išpažinėjai turi būti dosnūs vieni kitiems. Jei mes dovanojame kitiems iš meilės Dievui ir artimui, tai praktikuojame krikščionišką dorybę. Šią dorybę turėjo ne vienas šventasis. Rugsėjo 27-ji yra šv. Vincento Pašaliečio diena ( +1660).Jis jaunas buvo Turkijos jūrų piratų pagrobtas ir parduotas kaip vergas. Jam pavyko pabėgti ir po ilgų apmąstymų, studijų jis tapo kunigu – vargšų apaštalu, jų užtarėju, net globėju. Nors jis mirė beveik prieš 350 metų, bet jo širdis, gedimo nepaliesta, laikoma šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Liono mieste, Prancūzijoje.

Berno mieste, Šveicarijoje yra karališkos išvaizdos namas. Jame gyvena vargšai. Tą namą puošia gražus užrašas: ,,Christo in pauperius – Vargšams – Kristui tarnavimas“. Tai reiškia, kas padeda vargšams, tas tarnauja pačiam Kristui.

Vaisiais amžiais tylus Dievo žodis kviečia žmones padėti nelaimingiesiems vargšams. Jis tai daro per savo gerus tarnus. Vieni tarnai girdi Dievo kvietimą dienos pradžioje – savo vaikystėje, kiti vakare – vidutiniame amžiuje, o dar kiti – gyvenimo pabaigoje, kai mirtis jiems pažvelgia į akis.

Mes laimingi, kad tą Dievo žodį išgirdome savo vaikystėje. Puoselėkime jį ir savo gerais darbais padėkime tiems, kam labiausiai reikalinga mūsų dvasinė ir medžiaginė pagalba. Amen.

A 26 eil.

Džiaugiamės atkurta Lietuvos Nepriklausomybe ir labai dažnai girdime kalbant apie žmogaus vertę, orumą, lygias teises. Gyvenimas parodo, kad šios vertybės yra nevertinamos, o lieka tik gražūs žodžiai. Daug žmonių lygias teises supranta, kaip galimybę nenusileisti kitiems ir norą būti už kitus gudresniu, vertesniu ir visiems įsakinėti.

Pažiūrėkime, kaip vaikai matuoja savo ūgį lygindamies su draugais. Jie visada liniją veda truputį aukščiau galvos ir tada parodo save aukštesnius už kitus, nors būna lygūs. Kažkas panašaus atsitinka ir suaugusiems žmonėms. Save laiko už kitus gudresniais, geresniais, doresniais, sąžiningesniais, pamaldesniais. Dėl to dažnai tarpusavyje iškyla nesugyvenimai ir pavydas.

Daug šeimų negali pasigirti santarve, tarpusavio gražiu sugyvenimu. Atsiranda nesutarimai, skamba barniai ir keiksmai. Kai kada viskas perauga į muštynes ar skyrybas. Siekimas lygių teisių perauga į siekimą viršenybės. Tada atsiranda tarp žmonių siaubingas susipriešinimas, nesugyvenimas, dažni keiksmai, barniai ar net muštynės. Tie žmonės dejuoja, skundžiasi kaimynams, kad pas mus namuose nėra gražaus sugyvenimo, kad nebesutinka charakteriai. Kaip gi tiks, jeigu abu nori būti vyresni ir vienas kitam įsakinėti. Ir jie abu remiasi tuo, kad dabar yra lygios teisės.

Kaip gyvenimą apnuodija visos nesantaikos, sunku net kalbėti, tai yra visiems aišku. Toks žmogus kitų paklaustas, kaip sekasi gyventi, tik atsidūsta ir padejuoja: ,,Visko užtenka, darbai sekasi, tik trūksta sugyvenimo“.

Dievo žodis – šv. Pauliaus pamokymas mums duoda labai teisingą receptą, kaip gražiai sugyventi: ,,Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai kitus vertinkite aukščiau už save ir žiūrėkite kiekvienas nė savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus“.

Labai dažnai vaistai tinka vienam, o kitam jie yra net žalingi. Šie vaistai – šv. Pauliaus pamokymas labai tinka mums visiems. Pasvarstykime, kaip mes juos kiekvienas galėtume panaudoti savo kasdieniame gyvenime.

Norint pasveikti iš ligos labai svarbu gera, tinkama nuotaika. Taip pat reikia įsisąmoninti, kad didelę žalą žmogaus sielos ir kūno sveikatai atneša nesugyvenimai. Jų pašalinimui verta panaudoti net nelengvas priemones. Pavyzdžiui:

1/ šalinti vaidus: nukęsti, patylėti, pasišalinti,

2/ saugotis tuščios puikybės, kuri skatina į nesugyvenimą ir norą iš kitų pasišaipyti. Kai susitinka du puikybės apakinti žmonės, ten jau nebus gražaus sugyvenimo;

3/ nuolankiai kitus vertinti, o tai reiškia kitus statyti aukščiau už save. Liaudies išmintis sako: ,,Kvailiui duok kelią“. Kai kada mokėk būti mažesniu už kitus. Kai žmogus be ambicijos, tai jį kiti vertina, mėgsta, noriai su juo bendrauja. Toks žmogus yra vertinamas ir Dievo. Ugdykime nuolankumą ir kaltės neieškokime pas kitus. Mokėkime patys nukentėti, nors tai bus nelengva.

4/ reikia žiūrėti ne savo, bet kitų naudos. Gal šis patarimas atrodys blogas, netinkamas? Ar įmanoma nežiūrėti savo naudos? Kiekvieno pirštai į save lenkti. Kiekvienas save prižiūri nesąmoningai. Kad kitiems padaryti ką nors gera, reikia daug stengtis. Tačiau tai yra didinga, garbinga ir verta. Ne atsikirsdamas priversi kitą nutilti, bet jam darydamas gera jį sugėdysi. Žinokime, kad darydami kitiems gera, patys sau daug pelnome ir krauname dvasinius turtus pas Dievą.

Štai kelyje surandi po autoįvykio nukentėjusius žmones ir jiems padedi. Truputį sugaišti laiko, bet suteiki reikiamą pagalbą. Kelyje į Dievą, padėdami kitiems, mes nė kiek nesugaištame, o dar daugiau priartėjame prie Dievo.

5/ sekti Kristaus nusistatymą, nes jis gražiausias pavyzdys. Dar daugiau. Jis yra dieviška pagalba. Prisiminkime Jo nuolankumą, melskime Jo pagalbos, kad mūsų gražios pastangos nenusilptų. Ne pasitenkinkime tik pamokslo pasiklausymu, rimtai pagalvokime apie Dievo siūlomą gražaus sugyvenimo programą. Suraskime, kas mums kliudo gražiai sugyventi ir, Dievui padedant, tai kasdieną šalinkime iš savo elgesio. Amen.

A 26 eil.

Pirmame šv. Mišių skaitinyje pranašas Ezekielis labai aiškiai sako: ,,Jei nusikaltėlis gręšis nuo savo darytos neteisybės ir pradės gyventi dorai ir teisingai, išsaugos savo gyvybę. Jei jis pripažins visus nusižengimus, kuriais nusikalto ir atsivers, tai gyvas išliks ir nemirs“.

Kas iš žmonių yra tobulas ir šventas? Vieni vienaip, kiti kitaip nusikalstame. Kai kurie nusikaltę ginasi, neprisipažįsta, nes už rankos jų niekas nenutvėrė. Įrodymai yra aiškūs ir tikrai jį apkaltina. Taip įmanoma išsisukti iš teisingumą vykdančiųjų rankos. Dievui yra viskas žinoma ir neįmanoma su melu išsisukti.

Šiandieną mes pasigendame teisingumo, nes žmonių sugalvoti įstatymai yra daugiau palankūs nusikaltėliams, o ne tiems, kurie patiria smurtą, prievartą, apiplėšimus.

Vieną vidurdienį telefonu pranešama senutei motinai: ,,Jūsų sūnus padarė avariją, yra nukentėjusiųjų. Jis sulaikytas ir reikia išpirkai 6000 litų“. Tuo pranešimu motina patikėjo, nes sūnus prieš valandą išvažiavo iš namų į Vilnių. Motina reketuotojui prisipažino, kad šešių tūkstančių ji neturinti, bet 4 tūkstančius litų galėtų duoti. Balsas telefone prižadėjo pasistengti ir su keturiais tūkstančiais išpirkti jos sūnų. Nusikaltėlis atvažiavo su taksi, paėmė tuos 4 tūkstančius litų, o vakare, sūnui sugrįžus į namus, paaiškėjo, kad tai buvo apgaulė, reketas. Didelių pastangų dėka greitai surado tą nusikaltėlį, kuris atvažiavo paimti pinigų. Jis prisipažino, kad buvo priverstas taip padaryti, o gautus pinigus perdavė kitam asmeniui į Kauną. Istorija pasibaigė taip, nusikaltėlis buvo paleistas, nes nebuvo užtenkamai įrodymų. Štai kokioje valstybėje mes gyvename. Kaip dirba vadinama mūsų teisėsauga.

Žmonės labai dažnai ieško įvairių pasiteisinimų ir suranda: kad jis nekaltas, o kalti kiti, kaltas pats gyvenimas ir atsiradusios aplinkybės. Net išpažinties metu kai kas savęs nekaltina, o stengiasi visur save išteisinti. Todėl ir metinėje išpažintyje neturi ką pasakyti, kadangi nieko nepavogė, nieko neužmušė, lyg nebūtų padaręs kitokių nuodėmių.

Ar Dievui bus galima meluoti, save pasiteisinti, o kitus apkaltinti? Tikrai ne. Žinoma, Dievas nenori žmogaus pasmerkti ir jį nubausti. Tačiau pats žmogus privalo nuvalyti savo sąžinę ir prisipažinti suklydęs, dėlto gailėtis ir pasiryžti nebenusidėti bei atsilyginti už padarytas skriaudas. Šių sąlygų tikrai reikia gerai atgailai padaryti.

Kai kurie žmonės klausia, kam reikalinga tokia nemaloni išpažintis? Ar Dievas negalėjo padaryti taip, kad pats Jis tiesioginiai, be kunigo tarpininkavimo atleistų žmogui nuodėmes? Reikia pripažinti, kad tada būtų kažkas prieš teisingumą. Kodėl? Prie žmogaus išteisinimo būtinas jo paties prisidėjimas. Tai nuoširdus gręžimasis į Dievą meldžiant atleidimo. Todėl šv. Rašte parašyta: ,,Nusidėjėliui reikia gręžtis nuo savo padarytos neteisybės“. Raktas į sąžinės sutvarkymą su Dievu yra pas mus pačius, nes Dievas visuomet pasirengęs mums dovanoti. Jis atleidžia net labai nusidėjusiam žmogui, jeigu jis gailisi ir nori pasitaisyti.

Blogiausia, kai žmogus savo sąžinę sutvarkyti nori blogais keliais. Yra du klaidingi keliai: kai savo kaltę bando paneigti, kaltindamas Dievą, o save išteisindamas. Tokie žmonės ieško priekabių prie Dievo, Bažnyčios, gyvenimo aplinkybių ir tai apkaltina, o save teisina. Ar toks elgesys jo kaltę sumažina? Ne. Žmogų padaro dar kaltesniu.

Antras klaidingas kelias išsivaduoti iš savo kalčių, tai savo kaltės paneigimas. Dievas per sąžinę kalba žmogui: ,,Negerai padarei, esi dėl to kaltas, tvarkykis, pasitaisyk“. Žmogus, vietoj apgailėti, atsiprašyti, ieško įvairių pasiteisinimų, kad tai nebuvo taip jau blogai, kad jis nenorėjo taip padaryti ir netyčia taip gavosi... Ieško paramos kitų elgesyje ir suranda, kad kiti dar blogiau pasielgė.

Tai pavojinga klaida, savo elgesį pateisinti remiantis kitų klaidomis. Toks teisinimasis gali padėti tik žmonių teisme, nes bus atskleistos tik lengvinančios aplinkybės ir paslėpti dar nežinomi kaltinimai. Visą regintis Dievas tikrai nebus apgautas. Jam nereikės priminti, kur esi nekaltas, o pasiteisinimu nieko nepridengsi, jei esi kaltas. Jeigu žiūrėsime į tai, kad ir kiti nusideda, tai mūsų kaltės nepanaikins. Dievas išteisina tik tada, kai žmogus padaro ką nors gero iš savo pusės.

Iš šių samprotavimų seka tokia išvada: Dievas neieško progų apkalinti ar nubausti žmogų, bet nori padėti jam atgauti nekaltumą. Reikia paties žmogaus geros valios, pastangų ir nors kiek prie to prisidėti.

Prieš Dievą niekada nereikia teisintis, kaip tai daroma žmonių teisme. Reikia nuoširdaus noro nebeiti nusikaltimų keliu ir pasitaisyti. Pats Dievas išteisina, žmogus, ieškodamas nevykusių pasiteisinimų, tik sugadina savo reikalą. Bandymai savo kaltę suversti Dievui, žmogų padaro dar kaltesniu.

Mes kiekvienas žinome, kad Dievas geras ir gailestingas. Todėl labiausiai nusikaltęs žmogus turi nebijoti kreiptis į Dievą ir melsti atleidimo. Labai pražūtingai elgiasi suklydę žmonės, kai nusprendžia, kad jiems Dievas nebedovanos, neatleis. Jie pamiršta didžiąją nusidėjėlę Mariją Magdaleną, piktadarį, nukryžiuotą greta Jėzaus, suklydusį Augustiną ir daugelį kitų. Taip padarę neteisingas išvadas eina toliau nuodėmės keliu.

Dievo atleidimas yra užtikrintas tam, kuris turi norą pasitaisyti ir atgailauja. Kiekvienas taip ir elkimės, kad galėtume džiaugtis Viešpaties atleidimu. Amen.

A 26 eil. DIEVO IEŠKOTOJAI

Dažnai per pamokslus jūs girdite kalbant apie didįjį šventąjį Augustiną. Šis didžiausias Bažnyčios teologas gimė Afrikoje 354 metais.

Jis prisipažįsta, kad jaunystėje ieškojo laimės, džiaugsmo žemiškuose malonumuose. Sulaukęs dvidešimt metų Augustinas apsigyveno Italijos mieste Milane. Jis nebuvo laimingas savo paklydimuose ir ilgėjosi kitokio gyvenimo. Jo motina Monika daug metų meldėsi už savo suklydusį sūnų Augustiną. Kartą jis apsiverkė ir sau kalbėjo: ,,Viešpatie, kaip ilgai mane bausi? Ar visados?“

Paprastai klystantys žmonės dėl savo klaidų apkaltina kitus, esamas aplinkybes, patį gyvenimą. Augustinas kaltino pats save. Savo gražioje ,,Išpažinimų“ knygoje rašo: ,,Kai aš verkiau, staiga išgirdau lyg vaiko balsą: imk ir skaityk“. Paėmęs šv. Raštą jis skaitė šv. Pauliaus žodžius romiečiams: ,,Nusimeskite tamsos darbus, apsiginkluokite šviesos ginklais... Apsivilkite Jėzumi Kristumi...“/Rom 13,12-14/. Augustinas prisipažįsta: ,,Mano širdis staiga prisipildė šviesos. Sieloje įsiviešpatavo tikra ir visiška ramybė“.

Po šio įvykio jis kalbėjo su savo pamaldžia motina Monika. Ji labai džiaugėsi ir dėkojo Dievui. Pradėjo bendrauti su Milano vyskupu Ambraziejumi ir pasiruošė krikšto sakramentui. Augustinas savo širdyje ilgėjosi atsinaujinimo, apie kurį šiandieną pirmame skaitinyje kalba Ezekielis.

Pradžioje Augustinas buvo silpnas. Labai nuodėmingas žmogus, vėliau tapo Bažnyčios daktaru, vyskupu, mokytoju ir pagaliau didžiuoju šventuoju.

Per visus amžius žmonės skaito jo raštus, juose randa dvasinius turtus ir jais džiaugiasi, nes juose suranda Dievą ir save. Vyskupas Augustinas kaltino save, kad pavėluotai pažino ir pamilo Dievą. Augustinas mirė 76 m. amžiaus.

Kaip šv. Augustinas, taip Anglijos kardinolas Johnas Newmanas /1801 – 1890/ išgirdo Dievo balsą, kuris liepė jam atmesti klaidas ir atsinaujinti. Jis atsivertė, sugrįžo į Katalikų Bažnyčią ir tapo dvasiniu švyturiu. Daugeliui Anglijoje jis padėjo atrasti Dievo šviesą.

Kiekvienas išmintingas žmogus ieško tikros laimės ir nepasitenkina žemiškais turtais, malonumais. Kas save klausia: ar esu patekintas savo sielos būsena? Ar užtenkamai bendrauju su Dievu per kasdieninę maldą, sakramentus ir Mišių auką? Tas taip mąstydamas pamato šviesos spindulėlį, nutaria eiti jo link ir save dvasiniai atnaujinti.

Mes gerai nežinome, ko Dievas nori iš mūsų. Kai maldoje ieškome Dievo, mums neretai nurodomas gyvenimo kelias.

Evangelija pasakojo apie du sūnus. Vienas iš jų pažadėjo tėvui klusnumą, bet pažado neįvykdė. Kitas nepažadėjo, bet įvykdė tai, ko tėvas iš jo norėjo.

Dievas siuntė žmonėms mokytojus, pranašus ir jie netinkamai pasielgė su atsiųstaisiais.

Mes turime Atpirkėją Jėzų Kristų. Kiekvienas su Kristumi esame pranašas. Jėzaus Motina Marija yra ,,pranašų Karalienė“. Kai ji pasirodo žmonėms, jos žodžiai yra šie: ,,Pasitaisykite“, ,,Atgailaukite“, ,,,Melskitės“.

Ar visi žmonės atsiliepia į Jos kvietimą. Deja, deja. Daug žmonių į tai nekreipia dėmesio ir toliau eina pražūties, nuodėmės keliais. Melskimės už juos. Amen.

A 27 eil.

Šio sekmadienio Evangelijos palyginimas yra vienas iš gražiausių. Jį pralekia jausmo gilumu palyginimas apie sūnų palaidūną. Bet šis palyginimas labai turtingas minties apimtimi. Jis leidžia suprasti dieviško gailestingumo bedugnę, teisingumą ir Dievo buvimo bausmės reikalingumą. Tai pranašiškas ir viešas Mesijo mirties paskelbimas jo paties lūpomis.

Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas “jie drovėsis mano sūnaus“. Kokios geros tėvo mintys. Jis iš karto nenubaudė piktų nuomininkų, kurie išniekino jo tarnus. Tėvas tikėjo, kad juose dar yra koks nors garbės jausmas. Jis galvojo, kad jo gailestingumas juos sujaudins ir jie supras.

Tėvo palaimos lydimas sūnus iškeliauja. Priartėja prie pažystamo vynuogyno, jam taip artimo nuo pat vaikystės. Mato bokštą ir tvorą, įeina į vidų. Nuomininkai žiūri ir mato, kas čia ateina. ,,... vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėti: tai įpėdinis. Eime užmuškime jį ir turėsime palikimą“. Toks jų elgesys stebina kiekviena, kurio sąžinė nesuluošinta. Žmogžudystės pagalba nori tapti įpėdiniais, įsigyti nuosavybę. ,,Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė“. Kokie tragiški žodžiai. Net negyvam neleidžia pasilikti tėvo žemėje.

Šitaip buvo pasielgta su Kristumi. Kai Pilotas liepė miniai išsirinkti, kurį paleisti ir kurį nukryžiuoti, tai žydų minia šaukė: paleist Barabą – žmogžudį, o Kristų nukryžiuoti. Vienas už kitą garsiau šaukė: ant kryžiaus jį. Mirtis jam. Jo kraujas tebūna ant mūsų ir ant mūsų vaikų. Ir nekaltas Kristus buvo nukryžiuotas.

Palyginimas nepasako, kaip tėvas sutiko žinią apie baisią žmogžudystę. Ar jam atgabeno sūnaus palaikus? Ar sugrąžino kruvinus drabužius? Liūdnas palyginimo turinys jaudina ir skaudina kiekvieną. Tada dieviškas Mokytojas Kristus klausė minios nuomonės: ,,Ką gi padarys atvykęs vynuogyno savininkas su tais nusikaltėliais?“ Pasipiktinusi žmonių minia atsakė: ,,Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Kristus sutiko su tokia žmonių nuomone – protingu sprendimu.

Kasi kurie žmonės, esantys minioje, suprato Kristaus pasakyto palyginimo mintį. Izraelio tauta buvo tie vynininkai, pranašų žudytojai, o dabar ruošėsi nužudyti Dievo pasiustąjį Mesiją –Kristų, stovintį jų tarpe. Pranašystę supratusiems pasidaro baisu. Pasigirdo jų šauksmai, maldavimai: ,,Neduok, Dieve“.

Izraelio tautos istorija – tai nuolatinis Dievo rūpinimasis jos gerove. Štai ją išlaisvina iš Egipto nelaisvės, globoja per dykumą keliaujančią, padeda įsikurti skirtoje žemėje, daug kartų pasigaili dėl nuklydimų, nuolat guodžia per pranašus. Tauta neparodo dėkingumo. Atsilygina neištikimybe – atmeta savo Gelbėtoją ir net jį nužudo.

Lietuvių tautą galima palyginti su Dievo apdovanotąja Izraelio tauta. Mūsų klimatas nei šiltas, nei šaltas. Turime įdomius keturis metų laikus. Pas mus nebūna baisių potvynių, uraganų, didelių audrų , kurios nusineša tūkstančius gyvybių, kaip yra kitur. Mes nežinome žemės drebėjimų siaubo ir nelaimės. Žvelkime į kasmetinį gausų derlių, kuris neleidžia patirti bado šmėklos. Iš tikrųjų, mūsų Lietuva primena Dievo rūpestingai įrengtą vynuogyną. Tik mes esame nedėkingi ir vis dejuojame, dejuojame. Amen.

A 27 eil. GALINGA MALDA

Kai žmogus apsuptas daugybės reikalų ir rūpesčių, tai yra linkęs užmiršti Dievą. Bet Jį būtinai atsimena tada, kai ištinka nesėkmė, nelaimė, liga arba artimųjų mirtis. Tada meldžiasi, kad Dievas jam padėtų.

Dieviška pagalba daugiausiai priklauso nuo mūsų prašymo. Labai dažnai mūsų balse pasigirsta nepasitikėjimo gaida: ,,Dieve, prašau tave, padėk man, bet nemanau, kad mane išklausysi“. Ar su tokiu priedu galime būti išklausyti? Toks mūsų prašymas tikrai yra nerimtas.

Kai kada mūsų prašyme pasigirsta kaprizo gaidelė. ,,Dieve, šį kartą mane būtinai išklausyki. Jei ne, tai daugiau tavimi nepasitikėsiu ir nebesimelsiu“. Tokia nuotaika parodo, kad prašymas nevertas išklausymo.

Viena pagyvenusi mergina sovietmečiu laikraštyje rašė: ,,Važiavau į Šiluvą, keliais ėjau aplink Marijos altorių ir maldavau, kad ištekėčiau. Sugrįžau į namus, niekas į mane nežiūrėjo ir nesipiršo. Aš padariau išvadą, kad visokios maldos yra tuščiai ir beprasmiškai. Ir daugiau nesimeldžiu...“

Merginos malda buvo su kaprizu. Tik kaprizingi vaikai gali ką nors laimėti iš savo tėvų, kurie juos beždžioniškai myli ir viską jiems leidžia. Reikaluose su Dievu įvairūs mūsų kaprizai tikrai netinkami.

Kunigaujant sutikau savo buvusį mokytoją, kuris pasipasakojo savo patirtus skaudžius išgyvenimus.

– Susirgo mano vienturtis sūnus. Geriausi gydytojai stengėsi jam padėti, bet sūnaus sveikata vis blogėjo. Žinojau, kad Kauno katedroje yra stebuklingas Marijos paveikslas. Ten nuvažiavau ir keliais ėjau apie tą altorių. Meldžiausi savo žodžiais. Maldavau taip, kaip niekados savo gyvenime. Sugrįžau į namus. Tikėjau savo maldos galia. Sūnaus sveikata kaskart pradėjo gerėti ir visai pasveiko iš sunkios ligos.

Štai nelaimė, ligos parblokštas vaikas paskatino tėvą į kelionę prie stebuklingo Marijos paveikslo ir prie labai nuoširdžios maldos, kai iš tėvo širdies veržėsi nepaprastos maldos žodžiai. Tokia malda būna išklausoma.

Įdomus papasakojimas iš šv. t. Pijaus jaunystės. Vienoje pietinės Italijos bažnyčioje jis klausė išpažinčių. Prieš jo klausyklą buvo Dievo Motinos Marijos altorius, užtvertas grotelėmis. Tuo metu bažnyčia buvo tuščia. T. Pijus klausykloje meldėsi. Staiga į bažnyčią įbėgo moteris su vaiku ant rankų. Ji kunigo nepastebėjo. Prie Marijos altoriaus iškėlė aukštyn vaikelį – apsigimusią pabaisą, kreipėsi į Madoną ir garsiai maldavo: ,,Madona mia, aš atėjau, kad tu jį pagydytum. Toks vaikas iš tikrųjų gėda, ar ne? Pagydyk jį man“.

Ant ištiestų rankų motina laikė savo vaiką ir laukė stebuklo. T. Pijus suglumęs nedrįso ne pasijudinti. Po trumpos pauzės motina vėl maldavo: ,,Aš neprašyčiau tavęs, Madona mia, jei nežinočiau, kad Tu gali. Tu visagalė pas Dievą. Taigi, negali man atsakyti. Tu gali mano vaiką išgydyti. Tu turi jį pagydyti. Pažvelk, vargšelis laukia“.

Stovėdama prieš altorių ji supo vaiką tai į vieną, tai į kitą pusę, kad nepasiekiama Madona jį pamatytų. Šį kartą tyla užtruko ilgiau. Staiga ji vėl pradėjo šaukti: ,,Hallo, mamma mia, išklausyk manęs. Aš prašau tavęs gero dalyko, prašau sveikatos savo vaikeliui. Ką turiu su juo daryti, tokiu, koks jis yra? Tik gerai pasižiūrėk ir greitai pagydyk“.

Jos maldavimas darėsi vis atkaklesnis. Stambios ašaros ėmė riedėti veidu... Madona neatsiliepia. Tada moteris sviedė pro groteles savo vaikelį ant altoriaus, sakydama: ,,Kadangi nenori pagydyti, atiduodu jį tau. Pasilaikyk arba sveiką man sugrąžink. Dabar nuo tavęs priklauso“.

T. Pijus klausykloje vos neverkė. Vaikelis ant altoriaus atsikėlė. Jo mažytis, beformis veidelis staiga nušvito, apmirusios akys pagyvėjo, tiesė savo rankeles ir ėmė vapėti: ,,Mama, Mamma“. Moteris suriko iš džiaugsmo, šoko pro groteles, pasigriebė vaikutį, bučiavo altorių ir vėl šaukė: ,,Grazie, Madona mia, grazie – Dėkui, Marija mano, dėkui“. Spausdama savo turtą ji išbėgo iš bažnyčios.

Pasakojimas baigiamas su tokia pastaba: ,,Motinos elgesys netinkamas, bet tikėjimas toks galingas, kad gali kilnoti kalnus“. Tikriausiai ir šv t. Pijus prisidėjo prie to stebuklo.

Apaštalas šv. Paulius moko, kaip reikia melstis, kad mūsų prašymai visuomet būtų verti išklausymo.

Turi būti nuoširdus maldavimas, kaip ano mokytojo arba motinos, o ne vien nesąmoningas maldos žodžių kartojimas. Maldos žodžiai yra tik pagalbinė priemonė. Reikia stengtis, kad maldos žodžius atitiktų mintis. Dievas nėra mums skolingas. Mes neturime teisės jo reikalauti. Galime tik prašyti, maldauti su viltimi, kad mūsų nuoširdus maldavimas paveiks Dievą.

Prieš Dievą kiekvienas vienaip ar kitaip esame nusikaltę. Ar mes Jo atsiprašome? Ar melsdami Jį naujų malonių nesame su sunkiomis nuodėmėmis? Mums gražų pavyzdį paliko karalius Dovydas, kuris nusižeminęs meldė, kad Dievas jam atleistų nuodėmes. Štai jo maldos žodžiai: ,,Dėl savo didžio gailestingumo pasigailėk manęs, Dieve. Aš pradėtas prasikaltimuose ir nuodėmėse pradėjo mane motina... Nusigręžk nuo mano nuodėmių ir išdildyk mano neteisybes“.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus kalbėjo: ,,Prašykite ir gausite...“ Taigi, mes žinome, kad gera malda negali būti tuščia. Dievas suteiks tiek malonės, kiek būsime verti. Ateitis mums nežinoma. Dievas žino, kas bus ateityje. Jis suteikia besimeldžiančiam tai, kas tikrai išeis į gera.

Vienoje šeimoje buvo vyras alkoholikas. Savo algą jis pragerdavo per kelias dienas. Šeima skurdo. Vyresnis sūnus, pareiškęs nepasitenkinimą dėl tėvo išgertuvių, buvo sumuštas ir sužeistas. Vienintelė išeitis buvo ta, kad vyro atlyginimą paimdavo žmona. Algų mokėjimo dieną vyras buvo nepatenkintas, kad negali nusipirkti svaigalų. Vėliau jis priprato ir net džiaugėsi, nes per kelias dienas būtų visą uždarbį pragėręs, o šeima skurdusi. Sumanios žmonos dėka užtekdavo visam mėnesiui vyro uždarbio ir net likdavo santaupoms.

Anos moters protingas tvarkymasis šeimoje galima palyginti gerai maldai, kuri visada mums suteikia dvasinės naudos ir gausių Dievo malonių. Dievas nelieka skolingas. Jis visada užmoka už mūsų nuoširdžias maldas. Jei ne tuo, ko prašome, tai kitu tikrai nemažesnės vertės dalyku. Mes nežinome, kiek pelnėme Viešpaties malonių savo maldomis.

Apaštalas šv. Paulius sako: ,,Visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“.

Kiekvienoje maldoje būkime dėkingi ir pasirengę su džiaugsmu priimti Dievo malonę, nors jo šventa valia skirtųsi nuo mūsų pageidavimų, norų ar reikalavimų. Amen.

A 28 eil. VESTUVIŲ PUOTA

(Pasinaudota medžiaga iš žurnalo ,,Bažnyčios žinios“.)

Iš Evangelijos girdėjome pasakojimą apie karaliaus sūnaus vestuves. Į jas kviečiami karaliaus dvarui artimi ir gerbiami žmonės. Kvietėjas įsitikinęs, kad pakviestieji šį garbingą kvietimą priims su džiaugsmu ir dėkingumu. Jie išsipuoš vestuvėms tinkamais drabužiais ir, viską palikę, skubės į karalaičio vestuves. Bet taip neįvyko. Pakviestieji norėjo pasilikti prie savo reikalų. Toks elgesys yra įžeidžiantis. Bet kilnios širdies karalius siunčia pakartotinai savo tarnus. Kviečiamieji vėl paniekina karaliaus kvietimą ir nueina prie savo darbų: vienas lauko arti, kitas – prekiauti, dar kiti nutvėrė karaliaus tarnus, juos išniekino ir užmušė.

Evangelija pastebi: karaliaus gerumas užsibaigė. ,,Nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą“. Ši pasakojimo dalis parodo išrinktosios tautos elgesį. Palyginimas pabrėžia, kad į vestuvių puotą pirmiausia buvo pakviesta žydų tauta, kuri nepriėmė kvietimo. Dar blogiau. Net pakartotinai kviečiami jie nenorėjo ateiti.

Kaip buvo toliau, kai pakviestieji į vestuves pasirodė labai nedėkingi? Karalius savo tarnams įsakė: ,,Eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves. Tie išėjo į kelius ir surinko visus, ką tiktai sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo“.

Mums yra nesuprantama, kodėl karalius dar kvietė į vestuves kitus, kai artimiausi atsisakė ateiti? Atsakymas vienas: Dievo mintys – ne žmonių mintys. Dievo gerumas neišmatuojamas. Kai susidūrė su išrinktosios tautos nedėkingumu, jis atsigręžė į visą žmoniją. Dievo Sūnus Jėzus Kristus permaldauja savo Tėvą. Todėl amžinoji vestuvių puota tampa prieinama visiems žmonėms. Apreiškimo knygoje skaitome: ,,Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo prieš sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ /Apr 7,9/.

Kas gi yra tas vestuvių pokylis, apie kurį skelbia Evangelija? Pats Kristus sako, kad tai yra dangaus karalystė. ,,Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves“.

Skaitydami šv. Raštą galime pastebėti, kad žmogaus kalba yra bejėgė išreikšti tai, ką Evangelija vadina Dievo karalyste. Šv. Paulius, gerai žinojęs šventuosius Raštus, nepajėgia nusakyti, kas yra toji dangaus karalystė. Jis atvirai prisipažįsta, kad to išreikšti neįmanoma. ,,Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ /1 Kor 2,9/. Šv. Jonas naudoja paties Jėzaus Kristaus palyginimą apie karaliaus vestuves: ,,Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę. Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi... Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio pokylį“ /Apr 19,7-9/.

Mes, kiekvienas priėmę krikštą, esame pakviesti į dievišką vestuvių pokylį. Tačiau mums sukelia nerimą Evangelijoje minimas išsireiškimas: ,,Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio“? Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: ,,Suriškite jam rankas, kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes“.

Kas yra tas vestuvių drabužis? Tai pašvenčiamoji malonė. Tai paties Dievo suteiktas žmogaus išaukštinimas, kurio dėka žmogus tampa Dievo vaiku. Pasak apaštalo Šv. Jono: ,,Mes vadinamės Dievo vaikais – ir esame“. /1Jn 3.1/. Tą malonę žmogus gauna per krikšto sakramentą. Evangelija tą malonę palygina su vestuviniu drabužiu, kuriuo Dievas apvelka savo žmones.

Kiekvienas save paklauskime: ar išsaugojau tą Dievo malonę – vestuvinį drabužį? Bažnyčios mokslas skelbia, kad niekas nėra tikras, kad jis Dievo malonės būsenoje. Net šv. Paulius prisipažįsta: ,,Nors nesijaučiu kaltas, bet dėl to aš dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats“ / 1 Kor 4,4/. Tai reiškia, kad be ypatingo Dievo apreiškimo niekas negali būti garantuotas savo nuteisinimu. Vis dėlto teologai moko, kad žmogus dėl savo išganymo gali turėti moralinį tikrumą. Jie net nurodo tam tikrus ženklus, kurie padeda žmogui tvirčiau pasitikėti savo sielos išganymu.

Šv. Tomas Akvinietis nurodo tokius pašvenčiamos malonės ženklus: tai džiaugsmas matant gėrio pergalę, tai bjaurėjimasis blogiu, tai širdyje patiriama nenusakoma ramybė. Pats Kristus Dievo malonės būseną išreiškia kaip ramybę ir džiaugsmą: ,,Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ /Jn 14,27/. Kiti teologai nurodo tokius Dievo malonės ženklus: pastovi pagarba Dievo įsakymams, maldinga pagarba Kristaus asmeniui, nepakantumas nuodėmei, nevertinimas pasaulio džiaugsmų, sielos ramybė.

Išklausę palyginimo apie karaliaus sūnaus vestuves, save paklauskime: ar aš išsaugojau Dievo malonę, kurią gavau per krikšto sakramentą? Šv. Paulius įspėja: ,,Neklyskite. Nei ištvirkėliai, nei gobšai, nei girtuokliai, nei svetimautojai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ / 1Kor 6,9-10/. Kyla klausimas, ką daryti, jei neturime Dievo malonės, ramybės, jei nuodėmė mums įprasta ir nenorime melstis, jei svaigalus naudojame ir nekenčiame kaimynų? Kaip atsikratyti šio dvasinio skurdo?

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus įsteigė savo Bažnyčią, paliko septynis sakramentus ir kunigus. Atgailos sakramento dėka mes galime atgauti tą brangią dovaną – nuodėmių atleidimą ir vėl įgyti pašvenčiamąją malonę. Taip esame parengti dalyvauti karališkoje vestuvių puotoje. Amen.

A 29 eil. MOKESČIO PINIGAS

Artėjo žydams Velykų šventės. Tarp Jėzaus ir tautos vadų, vyriausiųjų kunigų bei fariziejų vis daugiau augo priešiškumas. Jie matė žmonių palankumą Jėzui. Labai norėjo Jėzų suimti, bet dėl žmonių baimės nedrįso to padaryti. Todėl kiekvieną progą stengėsi Jėzų pažeminti, paniekinti.

Tarpusavyje pasitarę nusprendė Jėzui surengti politinę provokaciją. Jie suprato, kad mokesčiai žmonėms jautrus dalykas, nes tautą valdo okupantai romėnai. Fariziejai atsiuntė pas Jėzų savo mokinius kartu su Erodo šalininkais. Fariziejai buvo nusiteikę romėnų atžvilgiu priešiškai, mokesčius laikė neteisėtais. Erodo šalinininkai buvo palankūs valdžiai. Jie mokesčius mokėjo nesiskųsdami, nes nenorėjo užsitraukti valdžios nemalonės.

Dviejų priešingų nuomonių atstovai provokuoja Jėzų. Atrodo jų klausimas yra visai nekaltas. Jis net pridengtas meilikavimu: ,,Mokytojau, mes žinome, kad tu tiesiakalbis, mokai tikro Dievo kelio“. Gudriai rengia Jėzui provokaciją ir taria širdį glostančius žodžius. Bet Jėzus iš karto suprato fariziejų klastą ir jų paklausė: ,,Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?“ Iš tikrųjų, tai buvo tikrai klastingos pinklės. Jeigu Jėzus uždraustų mokėti mokesčius, prieš save sukeltų Erodo šalininkus. Jie įduotų Jėzų kaip liaudies kurstytoją. Jei pripažintų mokesčių teisėtumą, tai prarastų žmonių pasitikėjimą. Pavergta žydų tauta jau daug metų laukė tokio vado, kuris ne tik išvaduotų nuo mokesčių, bet visiškai nutrauktų romėnų valdžios priespaudą.

Jėzus nesileido į politinį ginčą. Jis paprašė parodyti mokesčio pinigą. Tada jam padavė denarą. Tai buvo sidabrinė moneta, kurios vienoje pusėje buvo lotyniškas įrašas, o kitoje pusėje – Romos ciesoriaus Tiberijaus atvaizdas. Jėzus parodė šį pinigą ir paklausė: ,,Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: ,,Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus pasakė žodžius, kurie kartojami iš kartos į kartą: ,,Atiduokite tad kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Šis Jėzaus atsakymas buvo labai taiklus, nelauktas ir iš karto žlugo žydų vyresniųjų pastangos sugauti Jėzų kalboje. Jie vienas po kito pasitraukė.

Jėzaus pasakyti žodžiai tampa visų laikų krikščionių politinės nuostatos pagrindu. Jis žemiškos valdžios nesupriešina su Dievu. Jis nė vieno karto nepasakė, kad nereikia gerbti ciesoriaus, o pripažinti vien tik Dievą. Jis pripažino ir Dievo, ir žmonių valdžią. Nuo pat pirmųjų amžių krikščionys pripažino valdžios autoritetą. Apaštalas šv. Petras rašo: ,,Būkite klusnūs kiekvienai valdžiai dėl Viešpaties... Gerbkite visus, mylėkite brolius, bijokite Dievo, gerbkite karalių“ /1Pt 1,17/. Panašiai kalbėjo šv. Paulius: ,,Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui... Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui... Jei darai blogai, bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją...Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“ /Rom 13, 2.4.5.7/. Katalikų Bažnyčios katekizmas primena: ,,Ketvirtasis Dievo įsakymas mums įsako gerbti ne tik savo tėvus, bet ir visus žmones, kurie mūsų labui yra gavę valdžią iš Dievo. Jis nurodo pareigas tiek valdantiems žmonėms, tiems pavaldiniams“. /KBK 2234/. Tame pačiame katekizme pasakyta apie valdančiuosius: ,,Politinės valdžios pareiga yra gerbti pagrindines žmogaus teises. Ji turi laikytis žmoniško teisingumo, gerbti visų žmonių, ypač šeimų ir vargstančiųjų, teises“ /KBK 2237/.

Lietuvos žmonės, pergyvenę visokias valdžias, teisėtai klausia, ar mus gali saistyti neteisėti valdžios įstatymai? Šv. Raštas pasakoja apie apaštalų laikyseną, kai jiems oficialiai buvo uždrausta kalbėti Jėzaus vardu. Tada apaštalai Petras ir Jonas sakė: ,,Spręskite patys, ar teisinga jūsų klausyti labiau negu Dievo?“ / Apd 4,19/. Ir šiuo klausimu katekizmas duoda teisingą nurodymą: ,,Piliečių sąžinės pareiga yra nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja dorinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui...Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių“/Apd 5,29./KBK 2242/.

Popiežius Leonas XIII šiuo klausimu taip sako: ,,Jeigu valdovų valia nesiderina su Dievo valia ir įstatymais, tai jie peržengia savo galios ribas ir paniekina teisingumą. Tuomet jau nebegalioja joks autoritetas, nes kur nėra teisybės, ten nėra ir autoriteto“. /L.Tulaba ,,Tai jums kalbėjau“1, 357 psl/. Kas priklauso valdžiai, tai mes atiduodame, nes žinome, kad valdžia turi galimybę nubausti. Bet ar visada atiduodame Dievui, kas yra Dievo? Mes dažnai pamirštame, kad nuo Dievo esame priklausomi kiekvieną dieną, kiekvieną valandą ir minutę. Dabar jūsų klausiu, kaip švenčiate sekmadienius? Kaip gerbiate Bažnyčios įsakymus? Ar nepasiduodate burtininkų apgaulėms? Gal vadovaujatės horoskopų pranašystėmis? Kokie tavo santykiai su artimaisiais, kaimynais, giminėmis, kitais parapijos nariais? Kaip vykdai savo tėviškas, motiniškas pareigas? Kristaus pasakyti žodžiai: ,,Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“ galioja visiems valstybės piliečiams. Taip pat ir valdovams.

Yra senas pasakojimas apie imperatoriaus Karolio penktojo išpažintį. Ją karalius atliko pas seną kaimo kleboną. Užbaigdamas išpažintį karalius pasakė: ,,Daugiau neatsimenu, už nuodėmes gailiuosi, prašau išrišimo“. Senasis klebonas jam tarė: ,,Išpažinai asmenines nuodėmes. O kur dar tavo kaip valstybės vadovo nuodėmės?“ Karalius buvo priverstas iš naujo žvelgti į savo sąžinę ir tyrinėti kaip valstybės vadovo padarytas nuodėmes.

Šiandieną ir mūsų valstybės vadovai turėtų to paties save klausti: ,,Ar ko nors nepadariau netinkamo, nuodėmingo savo valstybei, jos piliečiams kaip seniūnas, kaip meras, kaip seimo narys, kaip ministras, kaip premjeras ar prezidentas? Turėtų save paklausti visi teisininkai, teisėjai, prokurorai, advokatai, kurie gauna didžiausius atlyginimus: ,,Ar sąžiningai atlieku savo pareigas, ar dar noriu tūkstantinių kyšių už savo kaip teisininko paslaugas?“ Ar jie visi, aukštus postus užimantys, atiduoda Dievui, kas priklauso Dievui? Jeigu jie būtų tikintys, tikrai stengtųsi taip elgtis. Kadangi daugelis jų atėjo iš sovietinės, ateistinės aplinkos yra netikintys, nepraktikuojantys, todėl nuolat ir išgirstame apie jų korupciją, įvairias finansines aferas, pavogtas iš žmonių milijonines santaupas. O kaip gražiai jie čiulba prieš rinkimus. Didelius pažadus rinkėjams lengvai mėto, o paskiau nevykdo. Kyla klausimas, kada žmonės praregės ir pradės skirti pelus nuo grūdų? Man atrodo, kad tik tada taip įvyks, kai patys žmonės sąžiningai atiduos: ,,Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Amen.

A 30 eil. JŪSŲ TIKĖJIMAS PASIDARĖ ŽINOMAS

Apaštalas šv. Paulius skelbė Kristaus mokslą tesalonikiečiams ir įkūrė pirmąją krikščionių parapiją. Išvykęs kitur jų nepamiršo. Jiems siuntė laišką, kurio ištrauką šiandieną mes girdėjome.

Apaštalas pagyrė tesalonikiečius, kad pas juos pasėta Dievo sėkla nedingo, o gausiai sudygo ir ,,tikėjimas pasidarė žinomas“. Kristaus mokslo išplitimui sąlygos ten buvo labai sunkios: miestas pagoniškas, o izraelitų mažuma ir daugelis Kristui buvo priešingi. Į Kristų įtikėjo tik nedaugelis. Kiti persekiojo krikščionis, juos šmeižė ir sudarė nepalankias sąlygas Evangelijai žodžiui plisti. Nežiūrint į visas kliūtis krikščionių skaičius vis didėjo. Apie tai plačiai kalbėjo. Kalbos pasiekė apaštalą Paulių. Jis rašo laišką ir pasidžiaugia: ,,Jūsų tikėjimas pasidarė žinomas“.

Kas gi taip paveikė žmones, kad, nepaisant persekiojimų, jie norėjo tapti Kristaus išpažinėjais? Juos patraukė naujas Kristaus mokslas: meilė vienas kitam, vienybė, nuostabi ištikimybė Dievui ir didžiausia jam pagarba, džiaugsmas, kad žmogui yra aiškus gyvenimo tikslas, o Dievas už viską gausiai atlygins. Į kiekvieno žmogaus gyvenimo klausimą naujasis Kristaus mokslas davė aiškų, patenkinamą atsakymą.

Geros valios žmones Kristaus tikėjimo tiesos patraukė ir užvaldė. Piktieji degė neapykanta ir jie persekiojo krikščionis. Žiauri kova su krikščionybe truko iki 313 m., kai Milano ediktu užsibaigė didieji persekiojimai...

Kaip yra su mūsų tikėjimu? Koks garsas sklinda apie mūsų religinį tikėjimą ir iš tikėjimo išplaukiančius gerus darbus? Ar šv. Paulius pakartotų savo pagyrimą mums, kaip tai padarė tesalonikiečiams? Mes neskubame atsakyti, nes mūsų tikėjimas, katalikiška veikla, pamaldų lankymas neblizga, o labai dažnai parapijiečių katalikų gyvenimas, kalbos ir veiksmai nesiskiria nuo netikinčiųjų.

Ar šiandieną apie lietuvių katalikų tikėjimą kalba jų pareigingumas, religingumas, sąmoningumas? Ar begalinis girtavimas, įvairūs nusikaltimai neliudija apie lietuvių nutolimą nuo Kristaus mokslo?

Kaip suprasti kataliko elgesį, kai jis gėdinasi, kada kiti jį pavadina pamaldžiu, kai namuose prieš valgį ir po valgio nebesižegnoja, kai per 24 val. paroje nebesuranda kelių minučių ryto - vakaro maldai? Dar kitas nori iš Dievo sulaukti palaimos, gausaus atpildo, o per gyvenimą nenori eiti su Dievu. Ar Dievas gali džiaugtis tokiu kataliku? Apie tokius šv. Rašte parašyta: ,,Aš žinau tavo darbus, kai tu nei šiltas, nei šaltas... kadangi esi drungnas, aš tave išspjausiu iš savo burnos“/ Apr 3,15/.

Kaip galvoti apie tą, kuris giriasi, kad yra pakrikštytas, bažnyčioje sutuoktas, o neatlieka įvairių katalikiškų pareigų? Kaip pavadinti tokį tėvų elgesį, kai vaikus tik pakrikštijo, gerai neparuoštus prileido prie sakramentų, o daugiau jie nebepasirodo bažnyčioje? Ne vienas pasako, ačiū Dievui, kad aš ne toks. Tačiau drungnumas skverbiasi į mūsų katalikiškumą, nes daugeliui sekmadieniai tik paprasta darbo diena, be pamaldų bažnyčioje ir maldų namuose. Šeimų nesantaikos ir net skyrybos pasidarė įprasti reiškiniai.

Drungnumas pasireiškia ir į bažnyčią atsilankius, kai katalikas stovi nuošalyje, su visais neatsakinėja, kai, sąžinei leidžiant, neina prie šv. Komunijos, nekalba rožinio, šv. Mišiose ,,Tėve mūsų“ maldos nekalba ir stengiasi kaip greičiau pasišalinti iš bažnyčios. Tiesa, jie turi geros valios, bet yra pakeliui į drungnumą.

Verta pamąstyti, kaip stiprus ar silpnas mūsų tikėjimas? Ar mes uolūs ar drungni, ar save laikome katalikais, ar visas gyvenimas nekatalikiškas? Ar savo religinį tikėjimą išreiškiame tik žodžiais, ar ir darbais?

Taigi, dar kartą kiekvienas save paklauskime, ar apie mūsų tikėjimą, katalikiškumą eina geras garsas? Ar mūsų tikėjimas ir pamaldumas yra plačiai žinomas?

Vienu aspektu noriu jus pagirti. Lankant parapijiečius sudarau gyvojo rožinio grupeles. Galiu pasidžiaugti, kad daugumas sutinka įsipareigoti kasdieną kalbėti po vieną rožinio paslaptį. O kai rožinis yra kalbamas dvidešimties žmonių grupėje, yra užskaitoma kiekvienam toje grupėje priklausančiam, kalbančiam visas sukalbėtas rožinis – keturios jo dalys, dvidešimt slėpinių.

Kai pas mus lankėsi Vyskupas, jis nustebo sužinojęs, kad yra 32 gyvojo rožinio grupės ir net kelis kartus pamoksle mus pagyrė. Taigi, mūsų pomėgis kalbėti gyvąjį rožinį jau yra plačiai žinomas. Ačiū už tai kalbantiems. Neatsilikime ir kitose srityse... Amen.

A 30 eil.

Šiandieną šv. Rašto tekstai mums kalba apie skriaudas. Reikia pripažinti, kad žmonės yra labai nejautrūs darydami kitiems skriaudas, bet patys stipriai pergyvena, kai patiria iš kitų net mažiausią skriaudą. Tiesa, kai kurie žmonės skriaudą supranta labai siaurai. Jų manymu, skriauda yra tik vagystė. Jie nelaiko skriauda tai, kai kitus apgauna, už netinkamą daiktą gauna pilną kainą, kai į kito širdį prispjaudo savo piktų ir įžeidžiančių žodžių arba parašo, pasiunčia elektroniniu būdu.

Skriauda yra nesąžiningas veiksmas, blogas žodis, kai kitam padarome materialinė, moralinė ar dvasinė žala. Todėl skriaudai priklauso ne tik vagystės, bet ir sukčiavimai, neatlyginimas už padarytą darbą ar sugadintą daiktą, paėmimas daugiau, negu kainuoja ir pirkimas pavogto daikto.

Prieš kelis metus viename kaime nepažįstamas vyriškis atjojo ir pasiūlė pirkti arklį. Jam labai skubiai prireikė pinigų, todėl parduoda už 800 litų, Tuo laiku arklys kainavo mažiausiai pusantro tūkstančio litų ar net daugiau. Pirkėjas, pigiai nusipirkęs arklį, džiaugėsi, bet neilgai. Dar tą pačią dienos pavakarį atėjo pažįstamas vyras iš kaimyninio kaimo ir, pamatęs savo bėrį, apsidžiaugė: ,,Kažkoks praeivis – matyt girtuoklis – pavogė mano arklį. Ačiū Dievui, kad suradau.” Pirkėjas bandė įrodinėti, kad jis sumokėjo pinigus, bet savininkas savo arklį pašaukė vardu, jis sukrizeno, pasiėmė ir išsivedė.

Ar pirkdamas arklį už 800 Lt. nesuprato, arklys daugiau kainuoja, kad jis gali būti pavogtas?

Kitas atsitikimas, girtuoklis išnešė iš savo namų rūkytus lašinius ir pardavė už litrą pilstuko. Vogtų lašinių pirkėjas gerai žinojo, kad girtuoklis lašinius pavogė iš savo šeimos, kur auga keturi vaikai. Mes klausiame, kaip jis gali ramia sąžine valgyti vogtus lašinius, o keturi vaikai gal visus metus neturės jų net paragauti?

Tikrai sumažėtų vagystės, jei nebūtų perkančių vogtus daiktus.

Šmeižtai, melas žmogui padaro dar didesnę skriaudą, negu pavogti arklį, kokį daiktą ar pinigus. Didelę skriaudą padarome, kai kitą žmogų išjuokiame ar net su purvais sumaišome. Kai kas pasako, nieko čia blogo, jei iš kito keistumų pasišaipau. Pajuokimus girdintys šypsosi ir pritaria. Jiems atrodo, kad čia nieko blogo. Tačiau geriau įsigilinkime. Ar mums būtų gerai, jei mes būtume ano vietoje ir iš mūsų kas nors tyčiotus?

Skriaudą padaro neatsakingos kalbos: tas tą padarė, tas aną ir t.t. Bet ar tikrai padarė? Ar taip kalbėdamas gali garantuoti?

Prieš kurį laiką girdėjau tokį tvirtinimą: ,,Anas sovietmečiu kryžius griovė”. Kai nenorėjau patikėti, tai pradėjo dar labiau įrodinėti. Jį paklausiau, ar pats savo akimis matei, kad taip drąsiai tvirtini? Jis atsakė: ,,Nemačiau. Žmonės sakė…” Žmonės daug ką prišneka neteisingai.

Jei kalbama netiesa, tai yra šmeižtas. Jį reikia būtinai atšaukti taip, kaip privalome grąžinti pavogtą daiktą.

Skriauda bus ir tada, kai kitas dėl tavęs turi kokį nors nuostolį, nors pats to nenorėjai. Jei artimas iš tavęs patyrė skriaudą, privalai ne išsisukinėti, bet skriaudą padengti. Pvz. tavo gyvulys nutrūko ir kaimyno daržą sunaikino. Čia jau negali išsukinėti ir pasiteisinti, bet privalai padengti padarytus nuostolius.

Skriauda yra ypatinga nuodėmė. Dievas lengviau atleidžia, kai prieš jį nusidedame, o ne prieš kitą žmogų. Tai nesunku suprasti. Pvz. tėvai labiau įsižeidžia, kai yra nuskriaudžiami jų vaikai, negu jie patys.

Pirmame Mišių skaitinyje iš Išėjimo knygos buvo pasakyta: ,,Dievas išgirs nuskriaustųjų šauksmą ir parodys savo rūstybę”.

Šv. Raštas pamoko, kad reikia nedelsiant susitvarkyti – apsiaustą grąžinti iki saulėlydžio. Tai reiškia, kad mes turime padarytas skriaudas atitaisyti prieš nusileidžiant mūsų gyvenimo saulei. Labai tragiška, kai žmonės savo skolų ir skriaudų atsilyginimą atideda senatvei. Tada daugelis suvaikėja, pasidaro nesąmoningi, užmiršta. Bet Dievas neužmirš mūsų padarytų skolų ir skriaudų kitiems.

Šiandieną girdime, kad Lietuvoje atsirado ne vienas milijonierius. Kaip paaiškinti, kai bufete dirbusi moteris nusipirko brangiausią viešbutį sostinėje? Kyla klausimas, ar lietuviai milijonus įsigijo sąžiningai? Sportininkai, taip. Jie įsigijo milijonus, bet prarado sveikatą.

Prisiminkime, kompartijos, komjaunimo organizacijos pinigai atsidūrė keliose rankose ir juos padarė milijonieriais, o žmonės juos išrinko į Seimą. Iš tikrųjų, tie pinigai priklausė visiems. Todėl tik kelių žmonių praturtėjimas buvo nesąžiningas. Tačiau netikintiems ir nebegirdintiems sąžinės balso tokiems sukčiavimams tik nusispjaut.

Kiekvieną gundo pasipelnymas, tačiau reikia žiūrėti, kad jis nebūtų surištas su skriauda kitam. Tada nebus pelnas, o bus tik didelis nuostolis, kaip anam, kuris už 800 lt. nusipirko gerą arklį tik kelioms valandoms. Gyvenimas tuoj jį nubaudė – patyrė nuostolį. Tačiau Dievo bausmė daug skaudesnė.

Labai dažnai didelę moralinę skriaudą patiria tėvai nuo savo vaikų. Geri tėvai stengiasi, kad vaikams būtų geriau, lengviau, negu buvo jiems prabėgusiame gyvenime. Stengiasi juos išleisti į mokslus. Bet kai kurie vaikai, jau diplomuoti specialistai neparodo tėvams nei dėkingumo, nei reikiamo dėmesio. Tam tikra dalis tėvų tikrai džiaugiasi savo vaikais, kad jie neužmiršti, neapleisti. Tačiau kitiems tenka skaudi dalia: vaikų nedėkingumas, grubumas net žiaurumas.

Štai verkia motina dėl savo dukters klaidžiojimų. Nors ji diplomuota specialistė, bet motinai būtų geriau, jei ji gyventų su pirmu vyru ir augintų kelis vaikus, o ne keistų vyrus kaip čigonas arklius.

Lietuvoje buvo vykdoma melioracija. Ne vienas mokytas sūnelis išviliojo iš tėvų pinigus, gautus už išsikėlimą iš melioruojamų plotų ir tėvus paliko skursti be pinigų. Gimtieji namai nugriauti, pinigai sumokėti, o pas sūnų ar dukras nėra vietos seniems tėvams. Kokia milžiniška dvasinė skriauda seniems tėvams, kuri atėjo iš savo vaikų.

Dar daugiau būna nesusipratimų, kai reikia pasidalinti tėvų palikimą. Tas turto godulys taip apakina kai kuriuos žmones, kad jie praranda sąžinę, garbę ir teisingumą, žmoniškumą. Giminės, kaimynai juokiasi, kai turto paveldėtojai plėšosi, pykstasi, bylinėjasi ir visam gyvenimui išsiskiria. Per turtą žūsta gėda ir žmogiškumas. O katalikiškumo nebelieka ne gramo.

Laimingi tie, kurie sugeba laikytis tokios taisyklės: geriau pats nukentėsiu, negu kitą nuskriausiu. Visi išvengtume įvairių skriaudų, jei dažnai pagalvotume, ar aš nesijausčiau nuskriaustas, jei man kiti taip padarytų, kaip aš kitam padarau? Atsiminkime, kad skriaudą padaryti yra lengva, o atitaisyti ją – labai sunku, kartais net neįmanoma. Amen.

A 30 eil. JŪSŲ TIKĖJIMAS PASIDARĖ ŽINOMAS

Apaštalas pagyrė tesalonikiečius, kad pas juos pasėta Dievo sėkla nedingo, o gausiai sudygo ir ,,tikėjimas pasidarė žinomas“. Kristaus mokslo išplitimui sąlygos ten buvo labai sunkios: miestas pagoniškas, o izraelitų mažuma ir daugelis iš jų Kristui buvo priešingi. Į Kristų įtikėjo tik nedaugelis. Kiti persekiojo krikščionis, juos šmeižė ir sudarė nepalankias sąlygas Evangelijos žodžiui plisti. Nežiūrint į visas kliūtis krikščionių skaičius vis didėjo ir apie tai plačiai kalbėjo. Kalbos pasiekė apaštalą Paulių. Jis rašo laišką ir pasidžiaugia: ,,Jūsų tikėjimas pasidarė žinomas“.

Kas gi taip paveikė žmones, kad, nepaisant persekiojimų, jie norėjo tapti Kristaus išpažinėjais? Juos patraukė naujas Kristaus mokslas: meilė vienas kitam, vienybė, nuostabi ištikimybė Dievui ir didžiausia jam pagarba, taip pat džiaugsmas, kad žmogui yra aiškus gyvenimo tikslas, o Dievas už viską gausiai atlygins. Į kiekvieno žmogaus gyvenimo klausimą naujasis Kristaus mokslas davė aiškų, patenkinamą atsakymą.

Kaip suprasti kataliko elgesį, kai jis gėdinasi, kada kiti jį pavadina pamaldžiu, kai namuose prieš valgį ir po valgio nebesižegnoja, kai per 24 val. paroje nebesuranda kelių minučių ryto - vakaro maldai? Ne vienas nori iš Dievo sulaukti palaimos, gausaus atpildo, o per gyvenimą nenori eiti su Dievu. Ar Dievas gali džiaugtis tokiu kataliku? Apie tokius šv. Rašte parašyta: ,,Aš žinau tavo darbus, kai tu nei šiltas, nei šaltas... kadangi esi drungnas, aš tave išspjausiu iš savo burnos“/ Apr 3,15/.

Kaip galvoti apie tą, kuris giriasi, kad yra pakrikštytas, bažnyčioje sutuoktas, o neatlieka įvairių katalikiškų pareigų? Kaip pavadinti tokį tėvų elgesį, kai vaikus tik pakrikštijo, gerai neparuoštus prileido prie sakramentų, ir daugiau jie nebepasirodo bažnyčioje? Ne vienas pasako, ačiū Dievui, kad aš ne toks. Tačiau drungnumas skverbiasi į mūsų katalikiškumą, nes daugeliui sekmadieniai tik paprasta darbo diena, be pamaldų bažnyčioje ir maldų namuose. Šeimų nesantaikos ir net skyrybos pasidarė įprasti reiškiniai.

Drungnumas pasireiškia ir į bažnyčią atsilankius, kai katalikas stovi nuošalyje, su visais neatsakinėja, kai, sąžinei leidžiant, neina prie šv. Komunijos, nekalba rožinio, o Mišiose ,,Tėve mūsų“ maldos ir stengiasi kaip greičiau pasišalinti iš bažnyčios. Tiesa, jie turi geros valios, bet yra pakeliui į drungnumą.

Taigi, dar kartą kiekvienas save paklauskime, ar apie mūsų tikėjimą, katalikiškumą eina geras garsas? Ar mūsų tikėjimas ir pamaldumas yra plačiai žinomas?

Vienu aspektu noriu jus pagirti. Lankant parapijiečius sudarau gyvojo rožinio grupeles. Galiu pasidžiaugti, kad daugumas sutinka įsipareigoti kasdieną kalbėti po vieną rožinio paslaptį. O kai rožinis kalbamas dvidešimties žmonių, yra užskaitoma kiekvienam tai grupei priklausančiam ir kalbančiam visas sukalbėtas rožinis – keturios jo dalys, dvidešimt slėpinių.

Kai pas mus lankėsi Vyskupas, jis nustebo sužinojęs, kad yra 20 gyvojo rožinio grupių ir net kelis kartus pamoksle mus pagyrė. Taigi, mūsų pomėgis kalbėti gyvąjį rožinį jau yra plačiai žinomas. Ačiū už tai kalbantiems. Neatsilikime ir kitose srityse... Amen.

A 32 eil. MIRTIS, SKAISTYKLA

Anglijos šventieji kankiniai: vyskupas Jonas Fišeris ir valstybės kancleris Tomas Morus mirė 1535 metais. Nedoras karalius Henrikas VIII įsakė teismui, kad jiems paskirtų mirties bausmę. Už ką tie kilnūs vyrai buvo pasmerkti? Jie nepaklausė karaliaus įsakymo, kuris buvo priešingas katalikų Bažnyčios mokymui. Kanclerio žmonai davė leidimą atsisveikinti su savo vyru, pasmerktu mirčiai. Jam buvo tik 55 metai. Jo žmona labai pergyveno ir su ašaromis maldavo vyrą, kad vykdytų karaliaus įsakymą. Tomas Morus jai sakė: ,,Luiza, kiek metų mes kartu dar gyvensime?“ Žmona jam kalbėjo: ,,Gyventume laisvi dar dvidešimt metų“. Vyras jai sakė: ,,Neišmintinga moterie, tu nori dvidešimt metų vargingo gyvenimo. Ar aš dėl to galiu atsisakyti laimingos amžinybės?“

Kancleris Tomas gyveno vienybėje su Kristumi, kasdieną dalyvaudavo šv. Mišiose, dalijosi valgiais ir drabužiais su vargšais. Bažnyčios paskelbtas šventuoju. Jo gyvas tikėjimas ir meilė tiesai kalbėjo gražius žodžius. Jis yra ,,visų laikų žmogus“. Taip pavadintas filmas, kuriame parodomas jo pavyzdingas gyvenimas.

Šv. Tomas galvojo apie šį gyvenimą kaip kelionę. Jis suprato, kad kiekvienas žmogus yra keliautojas per šį pasaulį į amžinybę. Kaip šv. Tomas, taip visi krikščionys privalo galvoti apie gyvenimo pabaigą ir amžinybę. Išmintingas žmogus visada yra tam pasiruošęs.

Popiežius šv. Jonas XXIII kalbėjo: ,,Mano ryšulėliai jau sudėti ir esu pasiruošęs iškeliauti“. Ir jis Viešpaties pakviestas iškeliavo, palikęs švento gyvenimo pavyzdį. Mirtis yra paslaptis. Todėl žmogus jos bijo. Kiekvienas giliai savo širdyje trokšta gyventi, gyventi amžinai. Dievo Sūnus atnešė į šį pasaulį linksmą naujieną. Jis nugalėjo mirties blogį ir atidarė duris į amžinąjį gyvenimą. Jis pats yra Gyvenimo Duona, nužengusi iš dangaus. Jis sakė: ,,Aš esu prisikėlimas... Esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“.

Didžiausia Dievo dovana žmogui, kai jis šventai miršta, kai savo tikėjimu, gailesčiu, meile Dievui mirdamas padaro gražiausią auką ir taip save paruošia, pašventina gyvenimui amžinybėje.

Reikia pripažinti, kad silpni žmonės, turėdami laisvą valią, neretai pamiršta tikėjimą, savo sielą ir nepasiruošia amžinybei.

Gailestingas ir teisingas Dievas duoda laiko po kūno mirties skaistykloje pasiruošti amžinybei, o Bažnyčia, Dievo Apreiškimo įkvėpta, kviečia tikinčiuosius nepamiršti skaistykloje kenčiančių sielų ir joms padėti ne tik lapkričio mėnesį, bet dažnai, nuolatos. Padėti malda, pelnytais atlaidais, Mišių auka ir gerais darbais.

Senojo Testamento Makabiejų knygos įkvėptas autorius rašo: ,,Yra šventa mintis melstis už mirusius“./ 2Mak 12,45/. Senojo Testamento Jobo knyga kartoja mirusio žmogaus maldavimus: ,,Pasigailėkite manęs jūs, mano prietėliai“ /Job 19,21/.

Meilės ir gailestingumo Dievas nori tai, ko trokšta atgailaujanti žmogaus širdis. Tai amžinos laimės. Dievas laimina tuos, kurie padeda mirusiems ir skaistykloje kenčiantiems.

Italijos pranciškonas, mistikas šv. Leonardas /+1751/ visada meldėsi už mirusius. Jis rašė: ,,Jei išgelbėjote vieną mirusį, tikrai galite sakyti: dangus yra mano“.

Ačiū Dievui, kad mes per visus metus, o ypatingai lapkričio mėnesį labai stengiamės padėti ne tik savo mirusiems, bet ir kitiems reikalingiems dvasinės pagalbos. Teatlygina mums visagalis Dievas. Amen.

47 komentarai:

Unknown2020 m. birželio 2 d. 12:29
Laba diena visiems, noriu pasidalinti turima patirtimi su dr. Ajayi. Jis yra labai galingas žmogus, kurį palaimino jo priekinis tėvas padėti žmonėms, turintiems įvairių gyvenimo problemų. Aš išgyvenu blogesnį savo gyvenimo etapą, nes mano vyras man pasakė, kad nori skyrybų iš niekur, paklausiau jo, kur suklydau, tačiau jis man nieko neatsakė, o jis išsikraustė iš namų. Tai buvo tikrai įtempta, todėl laukiu pagalbos, kai sutikau dr. Ajayi burtininkas internete, po tam tikrų konsultacijų paaiškinau jam savo būklę ir sužinojau, kad mano vyras dirba su sekretoriumi darbe ir jis yra prižiūrimas jos, o didysis rašybos rašytojas man pasakė, ką reikia padaryti, ir aš laikiausi jo nurodymų, šiandien aš Aš didžiuojuosi moterimi, sakydama, kad mano vyras yra namuose su manimi, ir mes tikimės, kad mūsų antrasis vaikas bus dėkingas rašytojui Ajayi, jei jums reikia rašybos keitiklio pagalbos iškilus bet kokioms problemoms. tinkamas asmuo, norintiems tobulo ir tikroviško gyvenimo aprašymo lt. Susisiekite su jo „Viber“ ar „WhatsApp“ numeriu: +2347084887094 arba el. Paštu: drajayi1990@gmail.com
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous 2020 m. liepos 17 d. 14:51
Mano vardas Olivera, aš 2 metus gyvenu be mano vyro, jis keliavo į Graikiją ir daugiau nebenorėjo grįžti sakydamas, kad ten rado meilužį. Tai buvo nepatogu, nes kitaip nei jis, jis paliko mane su trim vaikais ir aš pats turiu už juos visus gintis, kelis kartus prašiau jo sugrįžti namo, tačiau jis atsisako, praradau ryšį su 5 mėnesiais, kai pamačiau skelbimą apie burtininkų ratuką, vadinamą dr. Ajayi, perskaičiau, kad jis padėjo Daugelis šeimų vėl turėjo taiką ir meilę savo namuose ir padėjo išgydyti įvairias ligas. Paėmiau jo el. laišką ir susisiekiau su juo, paaiškinau, su kuo esu susidūręs santuokoje ir kaip mano vyras keliavo verslo reikalais Nenorėdamas grįžti namo, jis privertė mane suprasti, kad mano vyras nėra jo normalus aš, kad jį užhipnotizavo moteris, su kuria ji yra Graikijoje, todėl pasikeičia jo elgesys. Jis liepė nesijaudinti ir reikalus, kuriuos reikia padaryti, kad galėčiau susigrąžinti savo vyrą. Vykdžiau visus jo nurodymus, maždaug po savaitės rašybos antradienio vakarą išgirdau beldimą į mano duris. Kai atidariau, netikėtai tai buvo mano vyras, jo akys buvo pilnos ašarų ir aš jį apkabinau ir pasveikinau grįžęs į namus. Dabar gyvename nuostabų gyvenimą, noriu, kad rašytojas tarnautų, rekomenduoju kreiptis į gydytoją Ajayi, jis yra patikimas ir galingas žmogus.

Paštas: drajayi1990@gmail.com
„Viber“ / „WhatsApp“ numeris: +2347084887094
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Kira Roza2020 m. rugpjūčio 8 d. 19:25
Mano liudijimas Sveiki visi. Aš esu čia, kad paliudyčiau, kaip aš gavau paskolą iš pono Benjamino po to, kai kelis kartus kreipiausi į įvairius paskolų skolintojus, kurie pažadėjo padėti, bet niekada man nesuteikė paskolos. Kol mano draugas mane supažindino su ponu Benjaminu Lee, jis pažadėjo man padėti ir iš tikrųjų jis padarė, kaip pažadėjo, be jokios delsimo. Niekada nemaniau, kad vis dar yra patikimų paskolų davėjų, kol sutikau p. Benjaminą Lee, kuris iš tikrųjų padėjo paskolą ir pakeitė mano įsitikinimą. Nežinau, ar jums kažkokiu būdu reikalinga tikra ir skubi paskola, susisiekite su ponu Benjaminu per „WhatsApp“ + 1-989-394-3740 ir jo el. Pašto adresu: Lfdsloans@outlook.com, ačiū.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous 2020 m. rugpjūčio 17 d. 14:37
Puikaus vyro, vadinamo dr. Ajayi, dėka pavyko susitaikyti su savo vyru po ilgo atsiskyrimo, padėjus rašybos raktą, mano vyras išėjo iš namų ir pasakė, kad jo nebedomina mūsų santuoka. Aš maldauju jį atvykti grįžęs namo, bet jis sakė, kad yra pavargęs nuo santuokos ir nori skyrybų, pamačiau vienos ponios liudijimą, kuri teigė, kad rašybos ratukas padėjo jai gauti pelningą darbą, todėl susisiekiau su rašybos kastu dėl pagalbos, paaiškinau savo situaciją rašytojas dr. Ajayi, ir jam buvo pasakyta, ką reikia daryti, laikydamasis visų dr. Ajayi duotų nurodymų, o mano didžiausiai nuostabai mano vyras grįžo namo po trijų dienų ir šiuo metu gyvename ramybėje. Jei jums reikia pagalbos santuokiniuose namuose ar susisiekite su dr. Ajayi on viber arba Whatsapp: +2347084887094 arba el. paštu: drajayi1990@gmail.com jis yra tikrai galingas žmogus. Aš visada dėkoju savo žvaigždėms už tą dieną, kai sutikau jį internete
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2020 m. rugsėjo 21 d. 16:44
Išsaugok savo santuoką ir skubiai susigrąžink savo buvusį meilužį po išsiskyrimo / skyrybų “aš esu Sara, aš visam laikui būsiu skolinga didžiajam daktarui Ozalogbo už tai, kad sutvarkė mano išardytą santuoką po to, kai mano vyras 6 mėnesius paliko mane savo meilužei. Niekada netikėjau burtais, kol draugas nepažindino manęs. Iš pradžių aš buvau skeptiškas jo atžvilgiu, nes daug girdėjau apie melagingus burtų išparduotojus, tačiau užmyniau abejones, nes labai norėjau susigrąžinti vyrą ir dariau pagal tai, ką jis man liepė. Dabar mano vyras grįžo vos per 48 valandas nuo susisiekimo. Po 6 mėnesių skyrybų vėl gyvenu laimingai su vyru ir ilsėsiuosi tol, kol jis nebus žinomas visame pasaulyje. Jis taip pat specializuojasi loterijos keruose, gydant įvairias ligas, vaistažoles nėštumo metu, E.T.C. Dabar susisiekite su gydytoju Ozalogbo, jo el. Pašto adresas yra ozalogboshrine@gmail.com arba „Whats-app“, esantis +2348162562991
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2020 m. rugsėjo 21 d. 16:44
Išsaugok savo santuoką ir skubiai susigrąžink savo buvusį meilužį po išsiskyrimo / skyrybų “aš esu Sara, aš visam laikui būsiu skolinga didžiajam daktarui Ozalogbo už tai, kad sutvarkė mano išardytą santuoką po to, kai mano vyras 6 mėnesius paliko mane savo meilužei. Niekada netikėjau burtais, kol draugas nepažindino manęs. Iš pradžių aš buvau skeptiškas jo atžvilgiu, nes daug girdėjau apie melagingus burtų išparduotojus, tačiau užmyniau abejones, nes labai norėjau susigrąžinti vyrą ir dariau pagal tai, ką jis man liepė. Dabar mano vyras grįžo vos per 48 valandas nuo susisiekimo. Po 6 mėnesių skyrybų vėl gyvenu laimingai su vyru ir ilsėsiuosi tol, kol jis nebus žinomas visame pasaulyje. Jis taip pat specializuojasi loterijos keruose, gydant įvairias ligas, vaistažoles nėštumo metu, E.T.C. Dabar susisiekite su gydytoju Ozalogbo, jo el. Pašto adresas yra ozalogboshrine@gmail.com arba „Whats-app“, esantis +2348162562991
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2020 m. lapkričio 9 d. 17:29
KAIP GRAŽINU VYRĄ SU DR WALE PAGALBA KONTAKTAI SU WHATSAPP / VIBER NUMERIU +2349015141346 arba drwalespellhome@gmail.com

Esu Alia Hoedt. Noriu padėkoti daktarui Wale'ui, kad jis per 48 valandas sugrąžino savo mylimąjį. Kai mane paliko meilužis, buvau toks pavargęs ir nusivylęs, kol ieškojau pagalbos internete ir pamačiau tiek daug gerų kalbų apie dr. Wale'ą, ir nusprendžiau pabandyti. Aš susisiekiau su juo ir paaiškinau jam savo problemas. meilės burtas, kurį naudoju norėdamas susigrąžinti savo vyrą. Jei norite susigrąžinti savo meilužę, susisiekite su dr. Wale per „WhatsApp / Viber +2349015141346“ el. pašto adresą: drwalespellhome@gmail.com Dr. Wale'as, puikus žmogus, galintis sugrąžinti prarastas meilužis
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. sausio 3 d. 15:03
DR WALE GERIAUSIAS ŽMOGUS PERGRAŽĖJA VISĄ SAVO LAIMIN, KAD JUMS PASITIKĖTUMAS 100%. KONTAKTAS SU „WHATSAPP“: +2347054019402 ARBA EL. PAŠTO DRWALESPELLHOME@GMAIL.COM
Savo gyvenime mes visi turime būti laimingi. Taip, daug kartų viskas vyksta ne taip, kaip planuojama, nes, mūsų galva, kažkas rimto trikdo ir valgo mūsų viduje. Esu čia, norėdamas įvertinti gerą DR WALE darbą, kuris pašalino mano liūdesį ir liūdesį ir sugrąžino tai su didesne laime. DR WALE yra jo žodžių ir pažadų žmogus. Jei turite ką nors, ko norite, kad jis padarytų jums, galite susisiekti su juo el. Paštu: drwalespellhome@gmail.com ARBA „WhatsApp“: +2347054019402
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. sausio 3 d. 15:05
DR WALE GERIAUSIAS ŽMOGUS PERGRAŽĖJA VISĄ SAVO LAIMIN, KAD JUMS PASITIKĖTUMAS 100%. KONTAKTAS SU „WHATSAPP“: +2347054019402 ARBA EL. PAŠTO DRWALESPELLHOME@GMAIL.COM
Savo gyvenime mes visi turime būti laimingi. Taip, daug kartų viskas vyksta ne taip, kaip planuojama, nes, mūsų galva, kažkas rimto trikdo ir valgo mūsų viduje. Esu čia, norėdamas įvertinti gerą DR WALE darbą, kuris pašalino mano liūdesį ir liūdesį ir sugrąžino tai su didesne laime. DR WALE yra jo žodžių ir pažadų žmogus. Jei turite ką nors, ko norite, kad jis padarytų jums, galite susisiekti su juo el. Paštu: drwalespellhome@gmail.com ARBA „WhatsApp“: +2347054019402
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Milka Dukic2021 m. vasario 12 d. 14:40
Mano vardas Milka Djukic ir aš gyvenu Velika Gorica, Hrvatska. Man priklauso drabužių parduotuvė, kuri iš Dievo malonės Velika Goricoje išaugo labai didelė. Prieš keletą mėnesių turėjau finansinių sunkumų savo versle dėl pandemijos, todėl internete susidūriau su p. Tomislavo Gordico komentaru, kuris pasakojo, kaip jis prarado daug pinigų, kol galų gale susisiekė su patikima ir patikima paskolų bendrove. vardas GARANTIJOS PASITIKĖJIMO PASKOLOS ir jis sakė, kad jie siūlo paskolas už labai mažas palūkanas, ir jis nukreipė į juos daug žmonių, ir jie visi sėkmingai pasiskolino.

todėl susisiekiau su juo pirmiausia per savo el. pašto adresą: gordictomislav@gmail.com, kad patvirtinčiau prieš susisiekdamas su įmone GARANTIJOS PATIKIMOS PASKOLOS el. paštu: anamichaelguarantytrustloans@gmail.com ir jų telefono numeriu: +1 (470) 481-0039, su kuriuo taip pat galite susisiekti per WhatsApp.
Tada susisiekiau su bendrove, po kelių valandų gavau iš jų atsakymą ir manęs paprašė užpildyti jų įmonės paskolos formą, kurią aš padariau, ir jie taip pat paprašė patvirtinti mano asmens tapatybės kortelę. Taigi, po visko gavau paskolos sutarties sutartį, kurią pasirašiau, ir paskola buvo sėkmingai pervesta į mano banko sąskaitą. Negalėjau patikėti savo akimis, turėjau susisiekti su savo banku ir buvo patvirtinta, kad mano sąskaitoje buvo įskaityta 75 000 eurų suma, kuri buvo patvirtinta man.

Taigi, naudoju šią laikmeną norėdamas tuo pasidalinti, nes nenoriu, kad kas nors taptų interneto sukčiavimo auka, nes girdėjau, kad internete yra daug paskolų sukčiavimo.
Jei jums reikia paskolos, susisiekite su patikima paskolų įmone, pavyzdžiui, GARANTIJOS PATIKIMOS PASKOLOS. Taip pat nedvejodami susisiekite su manimi šiuo adresu: milkadukic1@gmail.com, jei jums reikia mano pagalbos ir patvirtinimo.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Solution2021 m. kovo 17 d. 09:55
Hello viewers all over the world, There is good news for you all today get your Blank ATM card that works in all ATM machines all over the world. We have specially programmed ATM cards that can be used to hack ATM machines, the ATM cards can be used to withdraw at the ATM or swipe, at stores and POS. We give out this cards to all interested clients worldwide, We give out THE Blank ATM Card. Do you want to live a good life thought its illegal, its the easiest way to be a millionaire. it also has a technique that makes it impossible for the CCTV to detect you and you can only withdraw a total amount of $5,000 Dollars in a day on ATM Machine also avaialbel at cash delivery. We give up to $10,000.00 to $1,000,000.00 Dollars With our network hacking services. We can Recover all your lost money to Bitcoin and other Crypto currency, mortgage/realestate scams and fake ICOs within 48 hours or less. (Thomas Freddie Hackers) working together as a team to track down & to recover funds back from the most difficult internet SCAMMERS. NOTE!! We've received countless heartbreaking reports of notorious scammers and we’ve successful recovery them back via contact thomasunlimitedhackers@gmail.com

Do contact us on ((Binary Recovery. University Grades.Wiping Criminal Records, FB & IG Hack, Telegram, Loads & Phone Hacking)) border us with your jobs & allow us give you positive result with our hacking skills. We are certified and your privacy is 100% safe with us. Worry no more about your financial problems, If you are in need of any other cyber hack services, we are here for you anytime, any day so contact us via our Email Address: thomasunlimitedhackers@gmail.com

Regards
THOMAS FREDDIE UNLIMITED HACKERS
Email thomasunlimitedhackers@gmail.com
Call/Text: +1 (985)465-8370
Motto: We offer the fastest and reliable services
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. kovo 17 d. 20:08
Ar daugelį metų žaidi „Lotto“, o tu dar laimėsi. JEI TAIP DR WALE yra tinkamas asmuo susisiekti su jūsų laimėjimo numeriu. Ar kilo klausimų dėl vedybų / santykių, JEI DR WALE yra tinkamas asmuo, į kurį reikia kreiptis. Ar jums reikia paaukštinimo savo darbo vietoje ARBA ar jūs kovojote su juo, norėdami įsidarbinti vietoje, kurioje svajojate dirbti, JEI DR WALE yra tinkamas vyras, su kuriuo susisiekti. Susisiekite su DR WALE el. Paštu: drwalespellhome@gmail.com ARBA „WhatsApp“: +2347054019402
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. balandžio 15 d. 08:50
Man 55 metų moteris. 2017 m. Lytinių organų pūslelinė (HSV1-2) buvo teigiama. Man buvo blogi protrūkiai. YPATINGAI Skausmingas Aš išbandžiau įvairius vaistus, o gydytojai gydėsi, kad žinotų, jog buvo naudinga. Prieš šešis mėnesius beviltiškai ieškojau naudingų vaistų nuo lytinių organų pūslelinės (HSV1-2) išgydyti. Aš sutikau keletą naudingų priemonių, kaip DR.WALE daugeliui žmonių padeda išgydyti lytinių organų pūslelinę (HSV1-2). žolelių gydymo pagalba, nes aš taip pat tikiu, kad kažkur pasaulyje yra kažkas, kuris gali visiškai išgydyti herpesą. Tačiau per pastaruosius 2 mėnesius stebėjau jo herpeso protokolą ir jis visiškai sustabdė visus protrūkius! Didžiausiai nuostabai, aš buvau visiškai išgydyta laikydamasi jo vaistažolių vaisto protokolo. Nenusiminkite gydytojų. Žolininkė DR gydo vaistažoles ir šaknis, paskambinusi DR. WALE. Jis yra toks malonus ir teisingas gydydamasis žolelėmis. Susisiekite su juo, jei norite gauti daugiau informacijos. El. Paštas: drwalespellhome@gmail.com ARBA „WhatsApp“: +2347054019402
Jums pasiseks, kaip man šiandien, jei turėsite drąsos susisiekti su juo ir išklausyti jo nurodymus.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. balandžio 21 d. 04:38
Aš čia norėdamas duoti parodymus apie DR WALE, kuris man padėjo .. noriu informuoti visuomenę, kaip aš išgydžiau (HERPES SIMPLEX VIRUS), lankiausi skirtingose ligoninėse, bet jie man davė vaistų, tokių kaip Famvir, Zovirax ir Valtrex, sąrašą labai brangu gydyti simptomus, kuriuos nusipirkau, juos paėmė, bet niekada neišgydė. Naršiau internete, ieškodama vaistų nuo HERPES, ir mačiau komentarą žmonių, kalbančių apie tai, kaip DR WALE juos išgydė. susisiekus su juo, jis suteikė man vilties ir atsiuntė man vaistažolių vaistus, kuriuos vartojau tik dvi savaites ir kurie man rimtai pasiteisino, mano HERPES rezultatas pasirodė neigiamas. Esu tokia laiminga, nes dalinuosi šiuo liudijimu. Aš patariu jums visiems, manantiems, kad nėra herpeso, kuris yra netiesa, tiesiog susisiekite su juo ir gaukite vaistų nuo DR WALE gydomųjų žolelių nuo visų rūšių ligų, kurios jums gali patikti
(1) VĖŽIS,
(2) Diabetas,
(3) ŽIV ir AIDS,
(4) Šlapimo takų infekcija,
(5) VĖŽIS,
(6) IMPOTENCIJA,
(7) NETEKIMAS / NETEKIMUMAS
(8) DIARRHEA
(9) ASTHMA
(10) Paprastos uogos ir genitalijos
(11) ŠALTAS
(12) Koja / Ranka
UOGOS. jis taip pat išgydo mano draugą nuo gimdos kaklelio vėžio. El. paštas: drwalespellhome@gmail.com ARBA „WhatsApp“ +2347054019402
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. gegužės 7 d. 10:00
GALINGAS BURTYBOS LYGININKAS, IŠSKYRUSI BUVUSĮ VYRĄ atgal į mano gyvenimą po to, kai jis mane paliko el. Paštu el. Paštu el. Paštu DRWALESPELLHOME@GMAIL.COM ARBA PRIDĖKITE JĮ „WHATSAPP / VIBER“: +2347054019402
Sveiki, mano draugai internete, noriu naudoti šią terpę padėkoti DR WALE, nes jis sugrąžino mano buvusį vyrą. mano vyras paliko mane buvusiai merginai, kurią jis turėjo prieš veddamas mane, man buvo sunki situacija. Aš skambinau ir maldavau, kad jis sugrįžtų, jis atsisakė, jis sakė, kad nebemyli manęs. Aš bandžiau visus įmanomus būdus, kaip jį susigrąžinti veltui aš pasakiau apie tai savo draugei, o ji man davė DR WALE WhatsApp, o aš WhatsApp jam ir papasakojau savo problemą, o jis man pasakė, ką man daryti, ir aš tai padariau, ir jis išleido meilės kerą, kuris per 48 valandas sugrąžino mano vyrą. Jei jums reikia pagalbos susitvarkant su savo buvusiuoju. susisiekite su DR WALE adresu
„WhatsApp“ / „Viber him“ +2347054019402 ARBA el. Paštas: drwalespellhome@gmail.com
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. gegužės 10 d. 03:51
Turiu duoti šį stebuklingą liudijimą, kuris iki šiol yra toks neįtikėtinas. Prieš 8 metus turėjau problemų su buvusiu vyru, dėl kurio mes išsiskyrėme. Aš vėl nebuvau aš, jaučiausi tokia tuščia savyje, mano meilė ir finansinė padėtis pablogėjo, kol artimas mano draugas nepasakė man apie burtų ratuką, kuris padėjo jai spręsti tą pačią problemą, jo vardas yra DR WALE. Aš susisiekiau su DR WALE burtininku ir pasakiau jam savo problemą, jis paprašė manęs sumokėti už daiktus, aš sumokėjau, nes tikiu jo žodžiais. jis davė man savo žodžius, kad po mažiau nei 48 valandų mano vyras man paskambins ir pasakė, kad grįžta pas mane. ką tik DR WALE pasakė, kad taip viskas pavyksta. mano vyras man paskambino ir pasakė, kad grįžta namo ir aš. aš buvau tokia laiminga, kad jį sugrįžau pas mane. Įdomiausia istorijos dalis yra ta, kad esu nėščia. Ačiū DR WALE už tai, kad išgelbėjau mano santuoką ir taip pat išgelbėjau kitus. tęsti savo gerą darbą DR WALE yra jo žodžių žmogus. „WhatsApp“ / „Viber“ +2347054019402 ARBA drwalespellhome@gmail.com
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. gegužės 14 d. 04:39
Yra vienas asmuo, kurį aš žinau, kad jūs galite privačiai kalbėtis ir išspręsti savo problemą. Tas žmogus yra DR WALE, ratukas, kuris naudojasi savo magiška jėga, kad pakeistų tiek daug mano pažįstamų žmonių gyvenimą. Meilė, liga, bet kas, tiesiog susisiekite su juo per „WhatsApp / Viber +2347054019402“ ARBA drwalespellhome@gmail.com Suraskite su juo privačią sesiją ir patikėkite, kad jis gali jums padėti.
* Meilės kerai
* Vestuvių burtai
* Grožio kerai
* Turtų burtai
* Seksualinės traukos kerai
* Kazino burtai
* Pašalinkite prakeikimo burtus
* Apsauginiai burtai
* Loterijos burtai
* Sėkmės burtai
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. gegužės 16 d. 06:57
Ieškote savo meilės gyvenimo atgal, to žmogaus, kurį mylite ir kurio negalite paleisti? Na, aš žinau žmogų, kuris gerai moka, ir asmenį, kuris laikosi duoto žodžio, kad tave ir tavo vyrą, žmoną, partnerį sugrąžintų į gera ir tai yra DR WALE, aš praradau savo partnerį ir mes buvome kartu beveik 5 metų, mano partnerių šeima turėjo kažką bendro su tuo, kad mes išsiskyrėme, ir aš jaučiau, kad negaliu tęsti gyvenime, nes mano partneris man reiškė pasaulį, aš verkiau ir negalėjau nei miegoti, nei valgyti, bet niekada neatsisakiau savo partneris. Pradėjau tyrinėti ir skaičiau daugybę straipsnių apie „DR WALE“ ir apie tai, kaip veikia jo meilės burtai ir per 48 valandas galite susigrąžinti savo partnerį. Aš susisiekiau su DR WALE ir pasakiau jam viską, kas vyksta, o jis man liepė visiškai nesijaudinti. Aš sekiau ir padariau viską, ką jis man liepė, ir per 48 valandas po to, kai jis atliko savo darbą, mano partneris vėl buvo mano rankose, o aš esu laimingiausias žmogus šioje žemėje, jis susigrąžino mano meilės gyvenimą ir aš jaučiuosi kaip visiškai naujas žmogus. Patikėkite manimi, kad jis yra geriausias ir jis yra „WhatsApp“ / „Viber“ +2347054019402 ARBA el. Paštu: drwalespellhome@gmail.com
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. gegužės 26 d. 17:44
SKUBI VEIKSMINGA MEILĖS užkeikimas, kad greitai sugrįžtumėte atgal ir išsaugotumėte santuoką! Atsiprašau, kad tai įdėjau į internetą, bet aš turiu. Aš amžinai būsiu skolinga DR WALE už sutvarkytą iširusią santuoką po to, kai mano vyras paliko mane kitai moteriai 8 mėnesiams. Niekada netikėjau burtais, kol draugas nepažindino manęs su DR WALE. Iš pradžių buvau skeptiškas jo atžvilgiu, nes daug girdėjau apie melagingų rašybų ratuką, tačiau dėjau abejones, nes labai norėjau susigrąžinti vyrą ir dariau pagal tai, ką jis man liepė. Dabar mano vyras grįžo vos per 48 valandas nuo susisiekimo. Aš vėl laimingai gyvenu su savo vyru po 8 mėnesių iširusios santuokos ir ilsėsiuosi tol, kol jis nebus žinomas visame pasaulyje. Jis taip pat specializuojasi loterijos burtų, paaukštinimo burtų, ligos kerų E.TC Prisijunkite prie „DR WALE“ dabar „WhatsApp / Viber“: +2347054019402 ARBA El. Paštas: drwalespellhome@gmail.com
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. birželio 7 d. 06:01
Aš esu iš tų žmonių, kurie sakė: „Niekada nesikviesiu ekstrasenso, mago ar pan.“, Kad padėtų man išspręsti problemas - mažiausiai meilės problemas, bet aš pasiekiau tašką, kai žinojau, kad man reikia tam tikrų nurodymų ir Labai džiaugiuosi, kad radau šį vyrą, vadinamą DR WALE. Kai vos nepraradau vyro vienoje iš mūsų kvailų muštynių (jis išsiskyrė su manimi), pamaniau, kad viską praradau. Aš verkiu visą dieną ir manau, kad jis niekada nebegrįš pas mane. skaičiau tiek daug liudijimų apie DR WALE meilės burtus, kaip jis padeda sugrąžinti buvusį meilužį. Aš greitai išsiunčiu jam laišką. ir taip pat susigrąžinti mano vyrą su jo meilės užkeikimu. O kai buvau labiausiai beviltiška, jis manimi nepasinaudojo. Jūs atlikote labai gerą paslaugą tikrai reikalingam žmogui. Aš nežinau, kaip tu tai padarei, ar kaip veikia ši magija, bet aš žinau tik tai, kad ji veikia !! mes su vyru laimingai grįžome kartu, ir aš visada būsiu dėkinga DR WALE. bet kokios rūšies pagalba yra labai pajėgi ir patikima, jei reikia pagalbos WhatsApp / Viber +2347054019402 ARBA El. paštas: drwalespellhome@gmail.com
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. liepos 26 d. 06:06
TIKRA SKUBI Efektyvus burtų ratukas, kuris padės sugrįžti be meilės ir jūsų santuokos
Sveiki, mano draugai internete. Noriu naudoti šią terpę padėkoti DR WALE, nes jis sugrąžino mano buvusį vyrą. mano vyras paliko mane buvusiai merginai, kurią jis turėjo prieš veddamas mane, man buvo sunki situacija. Aš skambinau ir maldavau, kad jis sugrįžtų, jis atsisakė, jis sakė, kad nebemyli manęs. Aš bandžiau visus įmanomus būdus, kaip jį susigrąžinti veltui aš pasakiau apie tai savo draugei, o ji man davė DR WALE WhatsApp numerį, o aš WhatsApp jam ir pasakiau savo problemą, o jis man pasakė, ką man daryti, ir aš tai padariau, ir jis sukūrė meilės kerą, kuris per penkis sugrąžino mano vyrą. Jei jums reikia pagalbos susitvarkant su savo „Ex“, susisiekite su DR WALE adresu
„WhatsApp / Viber“ +2347054019402 ARBA el. Paštas:
drwalespellhome@gmail.com
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2021 m. rugpjūčio 31 d. 00:10
Mano vardas Nina Kondraciuk, ir aš labai nustebinta dėl stebuklingos DR ISIKOLO patirties ir stebuklų, pasklidusių internete ir visame pasaulyje, kaip jis nuostabiai padėjo žmonėms visame pasaulyje susigrąžinti prarastus meilužius. daug liudijimų iš įvairių žmonių, kaip jis padeda sugrąžinti buvusį meilužį, aš jam papasakojau apie savo vyrą, kuris mane apleido prieš maždaug 8 mėnesius, ir išėjau iš namų su viskuo, ką turėjau, buvau sutrikęs, kai jis tik liepė šypsotis ir ramiai tikindamas, kad jis viską susitvarkys tik per 48 valandas. Po antros dienos, kai man paskambino mano vyras, aš buvau tiesiog taip šokiruotas, pasirinkau skambutį ir negalėjau patikėti savo ausimis, jis tikrai prašė manęs jam atleisti ir davęs pažadus telefonu, jis grįžo namo ir taip pat padovanojo man labai gražių dovanų tik jam, kad įrodytų savo meilę man, aš taip džiaugiausi, kad turėjau paskambinti daktarui Isikolo ir padėkoti, jis tik liepė pasidalinti geros naujienos visame pasaulyje, gerai, jei jums reikia veiksmingo ir tikras rašybos įrankis bet kuriai jūsų gyvenimo problemai, galite susisiekti su dr. ISIKOLO jo el. paštu: isikolosolutionhome@gmail.com arba jo „WhatsApp“/„Viber“ telefonu: +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Elena Branko2021 m. rugsėjo 1 d. 04:07
Mano vaikinas su manimi išsiskyrė prieš 2 mėnesius, nes manė, kad aš jį apgaudinėju su savo draugu vyru, aš stengiausi jam viską paaiškinti, bet jis mokėjo kurtoms ausims, buvau emociškai sugniuždyta, nes aš jį labai mylėjau, kol mačiau internete įrašą apie DR ISIKOLO, kuris padeda žmonėms susigrąžinti prarastą mylimąjį, iš pradžių abejojau, ar tai tikra, nes niekada netikėjau tokiais dalykais, bet nusprendžiau pabandyti, susisiekiau su juo ir jis pasakė man ką daryti, ir aš tai padariau, tada jis man padarė meilės burtą. Burtų procesas yra atkurti meilę ir ryšį tarp įsimylėjėlių, ir tai labai paprasta, ir jis dirba nesavanaudiškai žmones. lygiai taip pat jis atgavo mano santykius per 48 valandas, o mano vaikinas skambino ir prašė dar kartą susitarti su manimi, jei jums reikia pagalbos, kad išspręstumėte savo santykius ar santuokines problemas, čia yra jo kontaktas, WhatsApp/Viber jam: +2348133261196, el. jis (isikolosolutionhome@gmail.com)
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2021 m. rugsėjo 3 d. 05:57
Esu sužavėta, kad tai tikrai vyksta su manimi. Turiu savo buvusį vyrą, o DR ISIKOLO tai padarė už mane. Mano vardas Veronika Adrian. Labai džiaugiuosi, kad šiandien galiu parašyti apie savo pagalbininką, kuris meldėsi už mane dėl mano santykių. Dievas iš tikrųjų panaudojo šį žmogų, kad padėtų mano situacijai. Prašau, išgirskite mano žodžius, jei ieškote burtų ratuko, kuris jums padėtų, susisiekite su daktaru Isikolo. Jis yra geriausias burtininkas, galintis jums padėti šiandien. Prieš dvejus metus aš ir mano vyras turėjome didžiulę problemą, dėl kurios mes išsiskyrėme. Man ir mano berniukui buvo pragaras, kad turėjome persikelti į kitą miestą. Tapau vienišas tėvas. Su daktaru Isikolo susipažinau tik maždaug prieš mėnesį, kai papasakojau jam apie savo situaciją ir jis man pasakė, kad dėl to nesijaudink. Per dvi dienas pas mane grįžo buvęs vyras. Tai atsitiko antradienio rytą, kai man paskambino iš namų (mano tėvai), kad jis manęs ieško. Aš sutikau jį ateiti pas mane ir atsiprašiau, kad atsiklaupčiau prieš mūsų sūnų. Iškart žinojau, kad šis vyras man padėjo. Esu labai laiminga moteris, turinti viską, kas nutiko mano gyvenime. Jei norite susisiekti su rašytoju, susitiksite su dr. Isikolo ir būsite nustebinti nuostabiais jūsų gyvenimo pokyčiais. Jo el. Pašto adresas: isikolosolutionhome@gmail.com Taip pat galite jį Whatsapp +2348133261196. susisiekite su juo ir jis jums atsakys.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2021 m. rugsėjo 14 d. 01:02
Mano gyvenimas kupinas laimės, nes DR ISIKOLO priverčia mane būti laimingu. Mano vardas Roxana Anda. Man nutiko ne tai, ką galiu pasilikti tik sau, bet ir pasakyti pasauliui, kad tie, kurie turi kokių nors problemų dėl savo santykių ar santuokos, atgautų savo mylimuosius ir vėl būtų laimingi. Aš ir mano mylimasis turėjome rimtų problemų, dėl kurių mes išsiskyrėme, nes po to mano gyvenimas niekada nebuvo toks pat, išbandžiau visus būdus, kaip jį susigrąžinti. bet jie buvo tik pastangų ir laiko švaistymas. Tačiau vieną dieną per paiešką internete aš susidūriau su kažkieno liudijimu apie DR ISIKOLO. Susisiekiu su juo ir paaiškinu jam savo problemą iki šiol vis dar labai nustebau, kaip jis sugebėjo per 48 valandas sugrąžinti mano meilužį. Šiuo nuostabiu dalyku, nutikusiu mano gyvenime, nusprendžiau papasakoti visam pasauliui apie šį didį žmogų, vadinamą DR ISIKOLO. Tiems, kuriems ko nors reikia, jis man pasakė, kad jo šventykloje nėra nieko neįmanomo. Aš juo labai tikiu. Draugai ar bet kas, skaitantis mano liudijimą, jei jums reikia pagalbos sugrąžinti savo buvusį mylimąjį/buvusį vyrą arba norite susilaukti kūdikio, maloniai prašome susisiekti su juo el. Paštu; Rašykite jam el. Paštu: isikolosolutionhome@gmail.com arba jo „WhatsApp“/„Viber“ adresu: +2348133261196 ir pažadu, kad jūsų meilužis tikrai sugrįš pas jus.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2021 m. rugsėjo 25 d. 00:12
Tai yra svetainė, kurią perskaičiau apie DR ISIKOLO ir susisiekiau su juo, kad padėtų man šį mėnesį susigrąžinti buvusį vaikiną ir aš grįžau čia, kad apie jį paskelbčiau. mano vardas Kristina Anton. Dr ISIKOLO padės jums išspręsti jūsų problemą, nesvarbu, ką išgyvenate. Skelbti apie burtininką man yra labai keista, nes niekada netikėjau, kad galėsiu pasakyti, kad po trejų metų nekontaktavimo man padėjo burtų vedėjas, sugrąžindamas buvusį vaikiną. Aš perskaičiau apie jo „voodoo“ burtą iš kitų svetainių ir susisiekiau su juo, kad padėtų man, o po mažiau nei 48 valandų mano buvęs vaikinas man paskambino ir aš džiaugiausi, kad jis nori su manimi grįžti. Susitikome penktadienį ir jis man pasiūlė. Tai buvo gražiausias žiedas. Prašome visų čia esančių žmonių, susisiekite su gydytoju, kad išspręstų jūsų problemą ir pradžiugintų jus kenkiančius santykius. Meilė yra geriausias jausmas, kurį kada nors patyrėte. Rašykite jam el. Paštu: isikolosolutionhome@gmail.com Taip pat galite jį Whatsapp +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. rugsėjo 29 d. 15:15
tikrai noriu padėkoti LAPO mikrofinansui už tai, kad suteikė man 19000 eurų paskolą sergančiam vaikui prižiūrėti. jei jums reikia skubios paskolos, venkite suklastotų skolintojų ir kreipkitės per tikrą paskolų bendrovę el. paštu lapofunding960@gmail.com
„Whatsapp“ +447883183014
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2021 m. rugsėjo 30 d. 08:48
Mano vardas yra Tamara Oskar ir noriu pasidalinti savo nuostabia patirtimi su didžiausiu burtininkų užrašu DR ISIKOLO. mano vyras mane apgaudinėjo ir kai sužinojau, kad susiginčijome, dėl ko jis išsipildė dėl skyrybų. verkiau ir susirgau, kai internete ieškojau pagalbos apie meilę ir pamačiau, kad žmonės kalba apie jį ir jo puikų darbą, kurio atvejis buvo panašus į mano, paliko jo kontaktinę informaciją, aš su juo susisiekiau ir jis pasakė man nesijaudinti, kad po 48 valandų atšauks skyrybas ir grįš pas mane po to, kai padarysiu viską, ko jis paprašė, kad man būtų didžiausia nuostaba po 48 valandų, tai buvo mano vyras, kuris atsiklaupė ir maldavo mane priimti jį atgal. dar kartą ačiū, dr. ISIKOLO, nes jūs man tikrai esate palaima. jis taip pat gali padėti susisiekti su el. susisiekite el. pašto adresu: isikolosolutionhome@gmail.com arba taip pat galite susisiekti su juo „WhatsApp“ telefonu +2348133261196
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2021 m. spalio 8 d. 08:30
Su vyru esame susituokę maždaug aštuonerius metus. Mes buvome laimingai susituokę, turėjome du vaikus - berniuką ir mergaitę. Prieš penkis mėnesius pradėjau pastebėti keistą jo elgesį ir po kelių savaičių sužinojau, kad mano vyras su kuo nors susitinka. Jis pradėjo grįžti namo vėlai iš darbo, beveik nebesirūpina manimi ar vaikais, kartais išeina ir net negrįžta namo maždaug tris-šešias dienas. Aš padariau viską, ką galėjau, kad ištaisyčiau šią problemą, bet viskas nesėkmingai. Aš labai susirūpinau ir man reikėjo pagalbos. Vieną dieną naršydamas internete radau svetainę, kurioje buvo pasiūlyta, kad DR WALE gali padėti išspręsti santuokos problemas, atkurti nutrūkusius santykius ir pan. Taigi, aš maniau, kad turėčiau su juo susisiekti, kai susisiekiau su juo, pasakiau jam apie bėdas, su kuriomis susidūriau savo santuokoje, jis man pasakė, kad užburs man burtą. po kelių savaičių mano vyras atėjo pas mane ir atsiprašė už padarytas skriaudas ir pažadėjo daugiau to nedaryti. Nuo to laiko viskas grįžo į normalią būseną. Aš ir mano šeima vėl laimingai gyvename kartu. Viskas DR WALE dėka. Jei jums reikia burtų ratuko, galinčio užburti tikrai veikiantį burtą, siūlau susisiekti su juo. Jis tavęs nenuvils. Tai jo „WhatsApp“/„Viber“: +2347054019402 arba el. Paštas: drwalespellhome@gmail.com
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2021 m. spalio 12 d. 09:34
Skubiai sugrįždamas su buvusiu meilužiu, DR ISIKOLO yra tikrai geriausias burtų ratukas su 100% garantija. mano vardas Barbara Damjam. Niekada netikėjau meilės burtais ar magija, kol nesusisiekiau su šiuo burtininkų ratu, vadinamu DR ISIKOLO, kad tiek daug žmonių internete patikrino, kad jis yra galingas. Mano partneris po sunkių ir sunkių laikų pradėjo netinkamai elgtis ir užmegzti ryšius su man nežinoma moterimi ir paliko mane. mes išgyvenome kartu ir mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, nes mūsų santykiai tęsiasi 4 metus aš tikrai jį mylėjau. Taigi, kai sutikau šį rašytoją, pasakiau jam, kas atsitiko, ir iš pradžių paaiškinau jam situaciją, kai buvau neapsisprendęs, skeptiškas ir abejoju, bet ką tik pabandžiau ir per 2 dienas, įvykdęs ir pateikęs viską, ko jam reikėjo norėdamas dirbti pas mane, mano vyras pats man paskambino ir atėjo pas mane atsiprašydamas, kad viskas ir meilė bei laimė atgijo. Jums reikia veiksmingo ir tikro rašytojo bet kokiai jūsų gyvenimo problemai spręsti, galite susisiekti su daktaru Ofemo el. Paštu: isikolosolutionhome@gmail.com arba jo „WhatsApp“ telefonu: +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2021 m. lapkričio 10 d. 09:07
Nuostabus meilės burtas, norint sugrįžti su savo partneriu ir pataisyti nutrūkusius santykius.
Mano vyras išsiskyrė su manimi prieš 3 mėnesius ir privertė mane pasirašyti skyrybų dokumentus. Man buvo visiškai sudaužyta širdis ir negalėjau emociškai susigrąžinti jokios formos. Dėkoju Dievui už šį stulbinamą ir puikų burtininką, kuris mane išgelbėjo. Oho! Šis burtų raitiklis man labai padėjo. DR ISIKOLO garantavo man skubų 48 valandų rašybos darbą, kurį aš sutikau. Stebina tai, kad po 48 valandų mano vyras man paskambino ir labai atsiprašė, ir jis padarė viską, kad atšauktų skyrybų dokumentus, kurie anksčiau buvo vykdomi naudojant šį stebuklingai veikiančią burtų ratuką. DR ISIKOLO sugrąžino mano namuose meilę ir laimę ir tai tikrai nuostabu. Labai ačiū, Viešpatie, už tavo galingus burtus. El. paštu Dr. Isikolo dabar, jei reikia skubių meilės sprendimų: isikolosolutionhome@gmail.com Taip pat galite jį naudoti WhatsApp telefonu +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
anonymous 2021 m. lapkričio 14 d. 09:11
Puiki ir nuostabi paslauga, kaip susigrąžinti buvusįjį.
Kam tai gali rūpėti, aš labai vertinu, kaip Didysis DR ISIKOLO panaudojo savo intuityvius nurodymus ir įgūdžius, kaip gyvenimo treneris, taip pat savo empatiją, kad sugrąžintų mano sielos draugą. 100 procentų nemokamų tikrų aiškiaregių, konsultantas, kuris sugrąžins jūsų buvusįjį ir išspręs visas jūsų bendras problemas ar nelaimės problemas. mano partneris paliko mane dėl nesibaigiančių muštynių ir kivirčų, o aš kelis mėnesius buvau nusiminęs ir susisiekęs su juo susigrąžinau savo laimę. Vienintelis DR ISIKOLO The Great yra vienintelis, kuris gali jums padėti. Jis išsprendė mano problemą už mane. Jis grąžino mano buvusįjį per 48 valandų konsultaciją. Susisiekite su puikiu DR ISIKOLO el. paštu: galite susisiekti su Dr. Isikolo el. paštu: isikolosolutionhome@gmail.com Taip pat galite susisiekti su juo WhatsApp/Viber telefonu +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
DUBAI FINANCIAL SERVICE AUTHORITY2021 m. lapkričio 19 d. 11:26
Labas pasauli!!!!! Tai yra jūsų paskolos agentas, kurio laukėte, mes turime tiek daug liudijimų visame pasaulyje, mūsų geras vardas kalba už mus, nesvarbu, jūsų vieta ar šalis visoje Europoje ar kitame žemyne, mes galime išsiųsti paskolos pinigus į jūsų banko sąskaitą per kelias valandas po patvirtinimo ir taip pat dar viena gera naujiena yra ta, kad mes atsiųsime jums visus paskolos dokumentus el. paštu, kad būsite patenkinti mūsų paslaugomis (((((((((() nuo mūsų paskolos vežėjo) nieko neapgaudinėjome ir neapgausime), nes mūsų didžiausias prioritetas)) kad visi mūsų klientai būtų laimingi ir finansiškai stabilūs) Mes skoliname tiek daug žmonių nuo [30 000,00 € iki [5 000 000,00 €], todėl galite reikalauti bet kokios jums reikalingos sumos, kad galėtume gali jį apdoroti ir tada taikiai išsiųsti jums paskolą, mūsų palūkanų norma yra labai žema ir labai patraukli, palyginti su jūsų vietinio banko įkainiais, o operacijos būdas yra labai greitas ir lankstus apdoroti, todėl per kelias valandas galite pasiekti prašomą paskolos sumą.

Žemiau yra mūsų kontaktiniai duomenys!!!!

WhatApp: +33758722151
e_mail:(financialserviceauthority400@gmail.com))))
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Vilija Rasimaviciene2021 m. lapkričio 26 d. 05:43
Mano vardas Ivana Lasse ir po 5 metų santuokos su vyru ir 2 vaikais, mano vyras pradėjo keistai elgtis ir vaikščioti su kitomis damomis ir rodė man šaltą meilę, kelis kartus grasina skirtis, jei išdrįsiu jo paklausti romanas su kitomis panelėmis, buvau visiškai sugniuždyta ir sutrikusi, kol vienas senas mano draugas man nepasakojo internete apie burtininką DR ISIKOLO, kuris meilės burtų galia padeda žmonėms, turintiems santykių ir santuokos problemų, iš pradžių suabejojau, ar toks. daiktas kada nors egzistuoja, bet nusprendžiau pabandyti, kai susisiekiau su juo, jis padėjo man užkalbėti meilę ir po 48 valandų mano vyras grįžo pas mane ir pradėjo atsiprašinėti. Dabar jis nustojo bendrauti su kitomis moterimis, o jo su manimi. už gerą ir iš tikro. Susisiekite su šiuo puikiu meilės burtų kūrėju dėl savo santykių ar santuokos problemos, kurią šiandien išspręstumėte šiuo adresu: isikolosolutionhome@gmail.com arba parašykite jam žinutę per WhatsApp/Viber +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2021 m. gruodžio 2 d. 08:45
AUTENTIŠKA MEILĖ BUVO DARBUS PER 48 VALANDAS
Aš esu Denisas Zvonimiras IR su DR ISIKOLO pagalba susigrąžinau savo buvusią merginą per WhatsApp: +2348133261196. Mačiau, kaip žmonės rašo liudijimus apie burtus, kuriais juos palaimino ir kas juos palaimino, todėl noriu pasakyti ir savo. Taip pat su šiais liudijimais susipažinau su daktaru Isikolo ir susisiekiau su juo, kad sugrąžintų pas mane savo buvusią Katriną, kad galėtume kartu praleisti atostogas, nes išsiskyrėme keletą mėnesių, o mano širdis buvo ne tokia. Aš myliu šią moterį iš visos širdies. Padedamas daktaro Isikolo, mano buvęs grįžo pas mane po 48 valandų po to, kai įvykdžiau reikalavimus ir padariau tai, ko jis reikalavo. Meilė ir laimė buvo sugrąžinta, ir ji dabar mane myli tuo labiau. Tai labai tikra. Aš taip pat buvau šokiruotas ir negalėjau patikėti, kad tai iš tikrųjų veikia. Patarčiau susisiekti su šiuo vyru, jei norite, kad mylimasis sugrąžintų jums greitus rezultatus jo el. paštu: isikolosolutionhome@gmail.com arba WhatsApp +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
anonymous 2021 m. gruodžio 7 d. 10:58
Sveiki visi, aš esu Vanessa Tobias ir tai yra nuostabiausias dalykas, kurį aš kada nors patyriau, ir aš turiu pasidalinti šiuo puikiu liudijimu. Noriu padėkoti DR ISIKOLO, kad skyrė laiko man padėti išlieti burtą, kuris sugrąžina mano buvusį meilužį, kuris staiga prarado susidomėjimą manimi po šešių mėnesių sužadėtuvių, tačiau šiandien esame susituokę ir laimingesni nei niekada anksčiau. Buvau tikrai nustebintas ir sukrėstas, kai jis atliko darbą už mane, o po 48 valandų Krisas grįžo į mano namus ir pradėjo maldauti atleidimo ir, kad priimtu jį atgal. Man tikrai trūksta žodžių ir nežinau, kiek tau išreikšti savo dėkingumą DR ISIKOLO, tu esi Dievas, atsiųstas atkurti nutrūkusių santykių. Jam labai patinka padėti žmonėms pasiekti jų troškimus, rasti tikrąją meilę, susigrąžinti buvusius meilužius, nutraukti įžeidžiančius santykius. Susisiekite su juo šiandien ir leiskite jam parodyti jums savo meilės burtų sistemos stebuklus ir nuostabą. Jis pasiekia geriausius rezultatus realių burtų liejimo metu. Siųsti el. laišką: isikolosolutionhome@gmail.com Taip pat galite jį naudoti WhatsApp/Viber telefonu +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Jessica2021 m. gruodžio 12 d. 12:38
Sveiki, mano gerbiami žiūrovai, mano vardas JESSICA JENKINS, aš esu iš (FLORIDA, JUNGTINĖ VALSTIJOS VALSTIJOS) Labai džiaugiuosi galėdamas pasidalinti šiuo nuostabiu liudijimu, man buvo įskaudinta ir sudaužė širdis, kai vyras paliko mane su mūsų vaiku, aš buvau sutrikusi ir nežinojau ką daryti, aš jį labai mylėjau, stengiausi viską, ką galėjau, kad jį sugrąžinčiau, bet visos mano pastangos buvo bergždžios, vieną ištikimą dieną paaiškinau savo problemą savo draugei, o ji man papasakojo meilės burtų ratukas, vadinamas "LORD ALAGHODARO", kuris taip pat pastojo, kai ji ieškojo vaiko, aš niekada netikėjau burtais, bet pabandžiau, ar viskas pagerės, susisiekiau su LORD ALAGHODARO per kontaktinę informaciją mano draugas davė man, po kelių valandų man atsakė burtininkas, liepė pasilikti ir davė nurodymus, ką daryti, ir aš padariau tiksliai taip, kaip liepė, mano didžiausiai nuostabai, mano vyras, kuris man neskambino. labai 3 m., paskambino man ir pradėjo atsiprašinėti už visas skriaudas, kurias padarė man ir maldavo e kad jis nori grįžti namo su manimi ir vaikais, dabar jis mane mylėjo labiau nei bet kada anksčiau, mano gerbiami žiūrovai, broliai ir seserys, jei turite kokių nors problemų, susisiekite su juo ir aš duosiu 100% garantiją, kad jis išspręs jūsų problemos. tai jo kontaktai: Whatsapp: +1 424-571-9773 arba el. paštu: alaghodaroh@gmail.com
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2021 m. gruodžio 29 d. 12:24
Labai džiaugiuosi galėdamas pasidalinti šiuo nuostabiu savo liudijimu. Mano gyvenimas visiškai pasikeitė per 48 valandas. Galiu matyti save veidrodyje ir šypsotis. Pirmą kartą per amžių amžius pasitikiu savimi ir savo jėgomis. Su daktaro Isikolo pagalba į gyvenimą sugrįžau savo vaikiną. Jis atsiprašė praėjus 48 valandoms po burto sukūrimo. Jis sakė supratęs, kad niekada iš tikrųjų nenorėjo išsiskirti; jis negalėjo susitvarkyti su emocingu bagažu, kurį visą laiką nešiojau su savimi. Mes abu vienas kitam atleidome. Esu gyvas įrodymas, ką daktaras Isikolo gali padaryti, nes jis atkūrė tarp mūsų meilę ir laimę, o dabar viskas nuostabu labiau nei bet kada. Kiekvienas, turintis santykių problemų, gali susisiekti su daktaru Isikolo el. paštu: isikolosolutionhome@gmail.com Taip pat galite susisiekti su juo WhatsApp telefonu +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
DUBAI FINANCIAL SERVICE AUTHORITY2021 m. gruodžio 30 d. 08:41
Sitio web: https: //financialserviceau7.wixsite.com/my-site-5

Este es su agente de préstamos que ha estado esperando, tenemos tantos testimonios en todo el mundo que nuestro buen nombre habla por nosotros, sin importar su ubicación o país en Europa u otros continentes, podemos enviar el dinero de su préstamo a su cuenta bancaria en muy poco tiempo, horas después aprobación y también la otra buena noticia es que le enviaremos todos los documentos de su préstamo por correo electrónico para que esté satisfecho con nuestro servicio para hacer felices a todos nuestros clientes y también financieramente estables) Hemos prestado a tantas personas en el rango de [30.000,00 € a la cantidad de [5.000.000,00 €], por lo que puede reclamar cualquier cantidad que necesite para que podamos puede procesarlo y luego enviar su préstamo de manera segura, nuestras tarifas son muy bajas y muy atractivas en comparación con Las tasas de su banco local y los métodos de transacción son muy rápidos y flexibles de procesar, por lo que puede acceder al monto del préstamo que solicitó en cuestión de horas.

A continuación se muestran nuestros datos de contacto.

WhatApp: +33758722151
correo electrónico: (financialserviceauthority400@gmail.com))))
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2022 m. sausio 21 d. 10:44
Esu labai nustebęs dėl stebuklingos daktaro Isikolo patirties ir stebuklų, kurie pasklido internete ir visame pasaulyje. Kaip jis nuostabiai padėjo žmonėms visame pasaulyje susigrąžinti prarastus meilužius. Susisiekiau su juo po to, kai išgyvenau tiek daug įvairių žmonių liudijimų, kaip jis padeda susigrąžinti buvusį meilužį, aš jam papasakojau apie savo vyrą, kuris mane paliko maždaug prieš 8 mėnesius ir išėjau iš namų su viskuo, ką turėjau. Suglumau, kai jis man tik liepė šypsotis ir būti ramiam, užtikrindamas, kad viską susitvarkys vos per 48 valandas. Po antros dienos man paskambino vyras, buvau tiesiog šokiruota, pasiimu skambutį ir negalėjau. netiki savo ausimis. Jis tikrai maldavo manęs atleisti ir žadėjo telefonu, tik liepė man pasidalyti geromis naujienomis visame pasaulyje. Jei jums reikia veiksmingo ir tikro burtų ratuko bet kokiai jūsų gyvenimo problemai, galite susisiekti su DR ISIKOLO el. paštu: isikolosolutionhome@gmail.com arba jo WhatsApp telefonu: +2348133261196
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2022 m. sausio 31 d. 00:10
Ar jums labai reikia meilės burtų, kad susigrąžintumėte buvusį meilužį arba sujungtumėte santuoką? susisiekite su gydytoju Isikolo dėl greito 48 valandų sprendimo. Prieš metus ir šešis mėnesius turėjau problemų su savo vyru, dėl kurios mus išsiskyrė. Kai jis su manimi išsiskyrė, buvau sutrikęs ir nežinojau, ką daryti, kad jį susigrąžinčiau, viduje jaučiausi tokia tuščia. Kol nesusiradau internete daktaro Isikolo apie tai, kaip jis daugybei žmonių padėjo išspręsti įvairias problemas. Aš parašiau Jam el. laišką ir papasakojau jam savo problemą ir padariau tai, ko jis prašė, kad jis man padėtų. Trumpai apibendrindamas ilgą istoriją, man net nesupratus, per mažiau nei 48 valandas, mano Vyras man paskambino ir grįžo pas mane ir pasakė, kad apgailestauja dėl to, kas vyksta tarp mūsų. Galiausiai rašau šį liudijimą, kad padėkočiau ir nuoširdžiai dėkoju jums, daktare Isikolo, už tai, kad laikotės savo žodžių ir pažadų, sugrąžindami jį pas mane vos per 48 valandas nuo jūsų galingo burtažodžio, ir už tai, kad panaudojote savo talentingas ir dideles galias grąžink jį atgal. Jei jums reikia jo pagalbos, galite parašyti jam el. laišką adresu: isikolosolutionhome@gmail.com Taip pat galite jį WhatsApp/Viber telefonu +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
anonymous 2022 m. vasario 7 d. 10:10
Mano vardas Katrina Leo ir su dideliu džiaugsmu širdyje esu čia, kad pasakyčiau apie tai, kaip daktaras Isikolo išgelbėjo mano santuoką nuo skyrybų. Aš ir mano vyras turėjome tam tikrą nesusipratimą, ir tai išardė mūsų santuoką tiek, kiek mano vyras siekė skyrybų. Taigi aš neturiu kitos išeities, kaip tik naudotis internetu ir ieškoti savo problemos sprendimo. Būtent ten aš aptikau daktaro Isikolo detales ir tai, kaip tiek daug žmonių rašė gerus dalykus apie jį ir jo nuostabius darbus jiems ir apie tai, kaip jis padėjo daugeliui žmonių atkurdamas jų santykius. Susisiekiau su gydytoju Isikolo ir jis man pasakė viską, ką turėjau padaryti, ir mažiau nei per 48 valandas mano vyras atšaukė skyrybų dokumentus. Dabar aš ir mano vyras gyvename kartu taikoje ir harmonijoje, dėka daktaro Isikolo, kuris išgelbėjo mano santuoką nuo iširimo. Dr. Isikolo kontaktinė informacija pateikiama el. paštu: isikolosolutionhome@gmail.com arba taip pat galite jam paskambinti „Whatsapp“ telefonu +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2022 m. vasario 14 d. 02:48
Mano vardas Jasmina Leon, aš ir mano vaikinas buvome kartu 2 metus, praėjo 6 mėnesiai nuo tada, kai išsiskyrėme. Aš vis dar jį myliu, bet kai kuriems tai atrodo nesąžininga. Kam mylėti ką nors, kuris ovb tavęs nemyli? Aš meldžiausi ir meldžiausi už šiuos mėnesius ir nieko. Jis vis dar yra su savo naująja mergina (su kuria jis gyvena), bet tai nereiškia, kad turiu ieškoti pagalbos Pirmąsias savaites po išsiskyrimo klūpau ir meldžiausi ieškodama pagalbos, o joms gerai parašiau komentarą internete, kaip rašyti. padėti atkurti santykius susigrąžinti buvusį meilužį “, todėl nusprendžiau pabandyti, nes labai myliu savo vaikiną. taigi aš susisiekiau su daktaru Isikolo ir papasakojau jam visas savo problemas ir jis man suteikė 100% garantiją, kad po burto susigrąžinsiu savo vaikiną, todėl buvau apdovanota ir pasisekė, kad susisiekiau su juo, padariau viską, ko jis prašė, ir mano didžiausiai nuostabai. Praėjus 2 dienoms po burto, mano vaikinas man paskambino ir atsiprašė už tai, ką padarė su manimi, ir paprašė atleidimo, kad grįžčiau namo, aš tikrai susižeidžiau ir išgyvenu tas akimirkas, kai jis mane paliko, po visko, ką padarė daktaras Isikolo už mane. Daktaras Isikolo yra geras tikras burtininkas, todėl paskambinkite jam arba įtraukite jį į WhatsApp: +2348133261196 arba parašykite el. laišką jo el. pašto adresu: isikolosolutionhome@gmail.com.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2022 m. vasario 17 d. 05:48
Ar jums labai reikia meilės burtų, kad susigrąžintumėte buvusį meilužį arba sujungtumėte santuoką? El. paštu DR ISIKOLO, kad gautumėte greitą 48 valandų sprendimą. Mano vardas Melina Marius Prieš mėnesį turėjau problemų su vyru, dėl kurios mus išsiskyrė. Kai jis su manimi išsiskyrė, buvau sutrikęs ir nežinojau, ką daryti, kad jį susigrąžinčiau, viduje jaučiausi tokia tuščia. Kol nesusidūriau su DR ISIKOLO internete, kaip jis padėjo daugeliui žmonių išspręsti įvairias problemas. Parašiau Jam el. laišką, papasakojau jam savo problemą ir padariau tai, ko jis manęs prašė, kad jis man padėtų, trumpai apibendrinčiau ilgą istoriją. Man net nesupratus, nepraėjus 48 valandoms, mano vyras man paskambino ir jis grįžo pas mane ir pasakė, kad apgailestauja dėl to, kas vyksta tarp mūsų. Galiausiai rašau šį liudijimą, kad padėkočiau ir nuoširdžiai dėkoju jums, DR ISIKOLO, už tai, kad laikotės savo žodžių ir pažadų, sugrąžindami jį pas mane vos per 48 jūsų galingo burtažodžio valandas, ir už tai, kad panaudojote savo talentingas ir dideles galias grąžink jį atgal. Jei jums reikia jo pagalbos, galite parašyti jam el. laišką adresu: isikolosolutionhome@gmail.com Taip pat galite naudoti WhatsApp telefonu +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2022 m. balandžio 12 d. 10:12
Mano vardas Monalisa Landeka. Iš džiaugsmo pertekliaus mano širdyje giria DR ISIKOLO. Jis atėjo man į pagalbą, kai mano gyvenimas buvo sugriautas kelis mėnesius. Mano meilužis paliko mane dėl kitos ponios ir aš nežinojau, kad jis yra valdomas protu ir hipnotizuoja, padariau viską, ką galėjau, kad jis sugrįžtų pas mane, bet nesėkmingai. Jis paliko miestą su ponia ir aš daugiau apie jį negirdėjau ir net nemačiau. Ėmiau ieškoti pagalbos internete, kai perskaičiau, kaip DR ISIKOLO padėjo kitoms moterims, kurios turėjo tokių problemų. Aš susisiekiau su juo ir jis man pasakė viską, ką reikėjo padaryti, ir aš to laikiausi. Kaip jis pažadėjo, meilė ir laimė, kurią dalinausi su savo partneriu, buvo atkurta, jis buvo apvalytas nuo tamsaus žavesio, kurį jie suteikė jam, ir grįžo pas mane po 48 valandų. DR ISIKOLO sąžiningai padeda žmonėms ir gali jums padėti, jei šiandien nuspręsite su juo susisiekti. Jo el. pašto adresas: isikolosolutionhome@gmail.com Taip pat galite naudoti WhatsApp telefonu +2348133261196.
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Anonymous2022 m. gegužės 6 d. 14:13
16 metų buvau vedęs mylinčią motiną ir žmoną. Turėjome 2 bendrus vaikus, kuriems dabar 11 ir 13 metų. „Facebook“ užmezgiau ryšį su sena mergina iš koledžo, užmezgėme romaną ir aš palikau savo žmoną. Moteris, su kuria turėjau romaną, yra nuostabi moteris ir aš ją taip pat myliu, o mūsų vaikai pradėjo susitaikyti su situacija, o mano žmona tarsi persikėlė į priekį, bet neįsimylėjo vyro, kurį mato. Maniau, kad pamilau savo žmoną ir jaučiausi siaubingai dėl to, ką jai padariau – ji gera moteris ir nežinau, kas mane užvaldė. Nusprendžiau pabandyti ją susigrąžinti ir man buvo rekomendavo daktaras Ige Ajayi, kad padėtų vėl susitikti su žmona, o per 48 valandas po to, kai susisiekiau su daktaru Ige Ajayi, mano žmona nusprendė viską su manimi išspręsti ir dabar mes grįžtame kartu su vaikais, gyvenančiais kaip viena laiminga šeima. Tikrai nežinau žodžių, kuriuos galėčiau vartoti vertindamas tai, ką daktaras Ige Ajayi padarė dėl manęs, bet pasakysiu ačiū, pone, kad vėl suvienijote mane ir mano šeimą. Tie, kurie išgyvena sunkų santuokos ar santykių laikotarpį, gali susisiekti su juo. paštas drigeajayi@gmail.com. Telefonas/Whatsapp +2348057393990
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai
Unknown2022 m. gegužės 25 d. 11:26
Mano vardas Bernada Eimantas Iš pagarbos tau ir tavo burtams turiu visiems pranešti šį liudijimą. Buvau pas kitus burtininkus, nemačiau jokio rezultato, viskas, ko jie nori, buvo po mano pinigų. Aš tiesiog norėjau atvykti pas tave anksčiau, gavau iš tavęs tai, kas geriausia. Mano buvęs vyras buvo išvykęs metams ir aš ėjau visur ir kitų burtininkų pagalbos, bet jokio rezultato, kol mano draugas nesupažindino manęs su daktaru Isikolo. Po to, kai buvo atliktas meilės burtas, per mažiau nei 48 valandas aš pagaliau sulaukiau jo skambučio. Jo burtai padarė stebuklus ir mano vyras grįžo kupinas meilės. Tai buvo kaip stebuklas! Jis staiga grįžo su gėlėmis, sakydamas, kad turėčiau jam padovanoti. Buvau tikrai nustebusi ir sukrėsta, kai mano vyras atsiklaupė maldaudamas atleisti ir priimti jį atgal. Man tikrai trūksta žodžių ir džiaugiuosi. tu esi Dievas, atsiųstas man ir visai mano šeimai. Ir dabar aš vėl esu laiminga moteris. Labai ačiū daktarui Isikolo. Visiems, ieškantiems tikro burtininko, susisiekite su Dr.Isikolo el. paštu: (isikolosolutionhome@gmail.com) arba parašykite jam žinutę su WhatsApp: +2348133261196
AtsakytiPanaikinti
Atsakymai