A D V E N T A S

                A 1 (2)    

Vieno fabriko direktorius pasiusdavo savo sekretorę pas kurį nors tarnautoją su pranešimu: ,,Direktorius nori su tavimi pasikalbėti“. Tie keli žodžiai darė skirtingą poveikį: vieni save klausė: kas bus? Ar papeikimas ar pagyrimas? Kiti net paraudę neištarė nė žodžio. Net tie, kurie neturėjo dėl ko nors baimintis, taip pat pasijuto nejaukiai.

Jei širdis stipriau plaka prieš pasirodant fabriko direktoriui, tai kaip jausimės Paskutinio Teismo dieną, kai reikės pasirodyti Viešpačiui?

Visuotinis žmonijos teismas yra tikėjimo tiesa, apreikšta Viešpaties Jėzaus Kristaus. Ją išpažįstame kalbėdami: ,,Tikiu Dievą Tėvą, kuris ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Šią tiesą mes sužinome iš Kristaus dieviško mokslo. Tačiau ją nujautė žmonės dar prieš Kristaus gimimą.

Sveikas žmogaus protas reikalauja, kad būtų paskutinis teismas, nes žemėje pilno teisingumo nebuvo, nėra ir niekada nebus. Kartais žmonės ima teisti net mirusius. Kartais po mirties pripažįstama didvyrio vardas, suteikiama ordinas, paskiriama premija mirusio giminėms. Tai žmogiško proto reikalavimas, kad būtų amžinas atpildas.

Reikia pripažinti, kad mintis apie paskutinį teismą kai ką prislegia. Tai priklauso nuo to, kaip jie šioje žemėje gyvena. Tačiau paskutinio teismo tiesa turėtų būti džiaugsmo nešėja, nes niekšybė sulauks bausmės, o teisingumas, sąžiningumas, paniekintas tikėjimas bus apvainikuotas nevystančia garbe. Taigi, paskutinis Dievo Teismas – galutinė tiesos pergalė.

Pasaulio didvyriai, paprasti žmonės, įvairios garsenybės ir vargšai, seneliai ir vaikai, šventieji ir nusidėjėliai –– visi pasirodys amžinajam Teisėjui. Ten kitaip negu žemėje pasiskirstys vietos, garbė, nuopelnai, apdovanojimai.

 Kaip puikios ir skaitlingos buvo ano žmogaus laidotuvės. Buvo daug vainikų, daugybė gėlių, o kokie ištaigingi buvo gedulingi pietūs, per juos pasakytos liaupsinančios kalbos...Po to brangus paminklas, ant jo reikšmingas užrašas skelbė žmogaus didybę. Paskutiniame teisme pasirodys visi jo tikrieji nuopelnai ir bus nuplėštas šydas, dengęs slapčiausius širdies, sąžinės kampelius.  Tikrai bus baisus sielų apnuoginimas paskutiniame teisme.

Kartais ne vienas pastebime tokių žmonių, kurie eina per gyvenimą su tam tikra kauke, nes kitiems rodosi ne tokiu, koks yra iš tikrųjų. Gal ne vienas ir jūs pažįstate tokį žmogų, kuris laikomas garbingu, sąžiningu, bet yra ne vieną apgavęs. Kitas žmogus atrodo ir religingas, pamaldus, o iš tikrųjų yra apsimetėlis, nuo jo namiškiai daug kenčia. Štai vyras, visų laikomas labai ištikimu šeimoje, bet jis ne kartą žaidė su neištikimybės nuodėmėmis.  Paskutiniame teisme bus apnuogintos visų sąžinės. Ir jas matys žmonių  minios.

Visais laikais žmonės nenoromis klauso apie paskutinį teismą, pragarą, pasmerkimą... Tai yra baisu. Tačiau klestinti neteisybė, niekšybė, įvairūs nusikaltimai prieš Dievą ir žmones reikalauja paskutinio teismo ir amžinos bausmės, nes žemiškasis teisingumas yra bejėgis. Kai matome gyvenime žiaurumus ir skriaudas, tai kiekvieno širdyje kyla reikalavimas teisingo atpildo.

Prancūzų revoliucijos metu katalikų kunigas buvo pastatytas prieš Liono teismą. Teisėjai pašaipiai jį klausė: ,,Ar tiki, kad yra pragaras?“ Kunigas atsakė: ,,Žinoma, kad tikiu, kai žiūriu į jūsų niekšybes. Jeigu iki dabar aš būčiau netikėjęs į pragaro buvimą, tai jūsų darbai, šaukiantys dangaus keršto, tikrai sužadintų manyje tikėjimą į pragarą“.

Šiandieną, matant baisų pasileidimą, kruvinas  nuoskaudas, žmonių žiaurumus, neįmanoma galvoti, kad visa tai paliks nenubausta. Jeigu nebūtų paskutinio teismo ir amžinos bausmės, tai galima abejoti net paties Dievo buvimu. Apaštalas šv. Petras rašė: ,,Mes laukiame pagal jo pažadą naujo gyvenimo, kur yra teisybė“ /2 Petro 3,13/.

Turi būti teisingumas. Jei nėra čia žemėje, tai jis bus pas Dievą.

Paklausykime gražios pasakėčios. Vilkas per visą gyvenimą draskė avis. Kai paseno ir sunkiai susirgo, jį aplankė lapė, norėdama truputį jį paguosti. Tačiau vilko nereikėjo guosti, nes jis ramiausiai žvelgė į savo praeitą gyvenimą. Jis kalbėjo: ,,Žinoma ir aš esu nusidėjęs, kaip ir visi, bet nemanau, kad būčiau blogesnis. Tiesa blogo padariau, daug avių sudraskiau. Bet vieną kartą esu buvęs labai geras. Atsimenu kaip šiandieną. Mažas ėriukas atsiskyrė nuo bandos  ir artinosi prie manęs. Aš galėjau lengvai jį pasmaugti, bet to nepadariau. Štai koks geras aš buvau.

Lapė atsiliepė: ,,Tikrai taip buvo. Ir aš galiu tai patvirtinti, gerai atsimenu, kad tą dieną tau stipriai skaudėjo koją ir tu nė iš vietos negalėjai pasijudinti“.

Bet šitų žodžių vilkas nebegirdėjo, nes jau buvo negyvas. Ir taip ramiai pasitraukė iš gyvenimo, – jis nieko blogo nebuvo padaręs.

Šios pasakėčios autorius norėjo pavaizduoti, kaip lengvabūdžiai žmonės, per visą gyvenimą vadovavosi prievarta, neteisybe, klasta, melu, o atėjus senatvei ir mirties valandai save įtikinėja, kad gyvenime nieko blogo nepadarė.

Neretai atsitinka kiekvienoje parapijoje, kad parapijietis, net kelis metus nebuvęs velykinės išpažinties, susirgęs atsikalbinėja: kam man išpažintis? Ką aš sakysiu kunigui? Juk aš nieko neužmušiau, nieko nepavogiau.. Ir miršta ramus be jokio gailesčio dėl baisaus apsileidimo savo religinėse pareigose.

Evangelija perspėja, kad Kristaus atėjimą lydės šiurpūs paskutinio teismo reiškiniai. Išryškės kiekviena nuodėmė, kurią slėpė sąžinės prislopinimas. Tai bus didinga akistata: Kristus ir Jo garbintojai. Kristus ir Jo niekintojai. Kristus ir jo šventieji. Kristus ir Judas, Erodas, Neronas bei jų šalininkai. Pagaliau Kristus ir mes. Kaip mes atrodysime?

Dabar save klauskime, kaip mes pasirodysime prieš Kristų Teisėją? Dabar galime pasitikėti savo sveikata, sugebėjimais, draugais ar užtarėjais. Paskutinio teismo valandą mes liksime vienui vienu su Dievu Teisėju. Mąstant šias mintis suprantame, kaip yra svarbu tinkamai praleisti žemiškasis gyvenimas. Ką reiškia keli ar keliolika metų netvarkingo gyvenimo prieš baisų Dieviškojo Teisėjo žvilgsnį ir amžiną pasmerkimą.

Stenkimės savo doru gyvenimu padaryti Dieviškąjį Teisėją dosniu atlygintoju aną baisią Paskutinio Teismo valandą. Amen.

 

A 1 PASKUTINIS TEISMAS

Savo laiku Paryžiuje buvo paskelbta kova su girtuoklyste. Girtus nufilmuodavo, o kai išsiblaivydavo, jiems parodydavo, kaip jie elgėsi būdami girti. Daugeliui būdavo nemalonu žiūrėti į save girtą kvailiojantį, nesąmones kalbantį. Ta priemonė padėjo ne vienam atsikratyti blogo įpročio.

Įsivaizduokime, kad mūsų visi nusikaltimai, blogos, piktos, kerštingos, nedoros mintys būtų nufilmuota ir žmonių minios akivaizdoje parodyta, dalyvaujant mums patiems. Tikriausiai ne vienas neiškentėtų iki seanso pabaigos. Daugelis galvoja, kad taip niekada neįvyks, nes yra neįmanoma.

Mielas brolau, sese, gerai įsigilink į šios dienos Evangelijos žodžius, kalbančius apie pasaulio pabaigą ir paskutinį teismą. Tada visi mūsų darbai, žodžiai, mintys bus atskleista prieš teisėją Viešpatį Dievą.

Kai vaikščiojame miesto gatvėmis, skverais esame pastebėję tokius užrašus: ,,Gėles mindžioti draudžiama“. Už šio įsakymo nesilaikymą kai kam tenka sumokėti baudą. Tačiau kokią pabaudą teks sumokėti už žmogiškų gėlių, nekaltų širdžių sumindžiojimą, už žmogaus sielos išniekinimą ir supurvinimą? Štai jaunas žmogus prisiekia mergaitei, kad ją mylės amžinai. Kitą dieną nueina pas kitą merginą ir pakartoja tą patį pažadą. Visoms siūlo savo širdį, kurioje ne meilė, bet klasta ir apgaulė slepiasi. Žemiškas teismas tokio piktadario bausti negali, nes nėra tokio straipsnio baudžiamajame kodekse, kuris leistų jį apkaltinti ir nuteisti. Kiek daug atvejų, kai piktos valios žmogus nuplėšia kitam garbę, gerą jo vardą, įstumia į skurdą, kančią... Arba motina atima savo negimusiam ar jau gimusiam kūdikiui gyvybę. Šiais atvejais žemiškas teismas tyli. Mes klausiame, ar toks neteisingumas  mums priimtinas? Ne.

Ne vienas žmogus praranda atsakomybės jausmą. Girtas vairuotojas sėda už vairo ir, padaręs avariją, išsisuka iš žemiško teismo. Ar jis gali būti išteisintas? Taip, šioje žemėje, bet jokiu būdu ne amžinybėje. Jo laukia paskutinis Dievo teismas, kada bus atskleisti  geri ir blogi žmonių darbai.

Kaip anuomet izraelitai laukė Mesijo ir buvo tokių, kurie bijojo Mesijo pasirodymo. Dar blogiau. Dėjo pastangas, kaip Jo išvengti ir neleisti ateiti į šį pasaulį. Bet Dievo galybė buvo stipresnė ir nugalėjo paprastų žmonių pastangas.

Taip ir paskutinio teismo dieną ateis Kristus gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Daugelis žmonių bijo tos dienos, stengiasi apie ją negalvoti ir išvengti susitikimo su teisėju Kristumi. Kaip anuomet buvo nugalėtos žmonių pastangos, taip ir dabar Dievas yra galingesnis už savo tvarinius.

Kartą Napoleonas vieno parado metu pastebėjo karininką su randu ant veido. Jis priėjo prie jo ir pradėjo klausinėti, kokiuose mūšiuose jis dalyvavo. Paaiškėjo, kad jis dalyvavo visuose mūšiuose. Tuomet Napoleonas tarė: ,,Gerai, puikusis karininke“. Ir prie jo krūtinės prisegė garbės karininko kryžių.

Paskutinę teismo dieną mūsų vadas Kristus ir mūsų paklaus: ar mes užlaikėme Dievo įsakymus, ar dalyvavome Kristaus aukoje – šv. Mišiose, ar dažnai priėmėme sakramentus, ar praktikavome maldą? Kokie buvo mūsų santykiai su artimu?

Gal mes pradėsime save teisinti, kad dalyvauti sekmadienių Mišiose nebuvo laiko, kad buvo dideli sunkūs gundymai, todėl sakramentai, malda paliko nuošalyje. O kas savęs nesustiprino malda, sakramentais, liko silpnas, nevengė blogų įpročių ir net nuodėmių nebelaikė blogiu.

Gal būt mes mokėsime pasiteisinti, apsiginti, bet Visagalis Teisėjas bus negailestingas ir kiekvienam atlygins pagal mūsų nuopelnus. Padėkime vieni kitiems keliauti į dangų ir savo gražiu pavyzdžiu, gerais darbais nušvieskime kitiems kelią.

Pasistenkime nors retkarčiais palikti pasaulio rūpesčius nuošalyje ir daugiau pasirūpinti sąžinės, sielos reikalais, kad neišklystume iš teisingo kelio ir paskutinio teismo dieną nebūtume atskirti vieni nuo kitų. Amen.

         A 1  Priminimas...

Šiandieną, pirmąjį Advento sekmadienį Bažnyčia primena žmonėms bauginančias tiesas apie pasaulio pabaigą, visuotinį teismą ir neatmainomą, amžinąjį mūsų likimą. Už šias tiesas nėra didesnių, tikresnių tiesų, nes jas paskelbė mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus dieviška išmintis. 

Kodėl Bažnyčia šias tiesas kasmet primena tikintiesiems? Ji nori perspėti, pabudinti iškraipytas, užmigdytas sąžines ir kad piktavaliai nesityčiotų iš dieviškų tiesų. Taip pat nori paguosti visus, kurie žemėje nesulaukė ir nesulauks teisingumo, tinkamo atpildo.

Pasaulio pabaigos tikrovė pažadina, sudrausmina galvojančių žmonių mintis, troškimus ir jausmus. Kasdieniniame gyvenime kai kuriems žmonėms atrodo, kad čia, žemėje yra mūsų gyvenimas ir su mirtimi viskas pasibaigs. Jie pamiršta, kad žemėje praeis, pasibaigs ne tik kančios, vargai, bet ir vilionės, suvedžiojimai...

Praeinamumas, visko sunykimas yra visuotinis reiškinys. Ši tiesa ne vieną žmogų pažadina iš negalvojimo ir iš nuodėmės.  Praeinamumui priklauso viskas. Štai, pranyko daug senų ir galingų tautų. Istorija mini asyžiečius, medus, persus, babiloniečius, jotvingius. Greitai praeina žmonių džiaugsmai ir liūdesys, laimė ir nedalia, juokas ir ašaros. Pagaliau praeisime ir mes kiekvienas, kaip koks dūmas, kai kas gal be likusio ženklo, kad buvome žmonėmis.

Šį praeinamumą mes matome aplink save kasdieną. Vyresnieji praeinamumą matėte praėjusio karo metu, kuris nušlavė miestus, fabrikus, tiltus ir milijonus žmonių. Šį praeinamumą pastebime kiekvienas savyje. Buvome nerūpestingi kūdikiai, išdykaujantys vaikai, daug nemąstantys jaunuoliai, pilni nerimo, blaškymosi ir gražiausių svajonių. Viskas palaipsniui sunyko ir atėjo senatvė. Ne vienas prisipažįsta: ,,Turėjau gerų, mielų  draugų, kurie  mane gerbė, gyrė, man pataikavo. Šiandieną jie jau mane pamiršo. Ir man nebesinori jų prisiminti, nes sužeidė mano širdį. Kiek daug pavasarių praėjo gamtoje ir kiekvieno širdyje. Viso to labai gaila, bet praėjo nesugrįžtamai.

Žemiškas trapumas ir visko praeinamumas ne vieną privertė sustoti ir giliai susimąstyti. Dar daugiau. Paskatino padaryti vertybių perkainavimą: atsiminti maldą, sakramentus, Bažnyčią, katalikišką pareigą, sąžinę, meilę Dievui ir artimui. Tai yra pamoka kiekvienam. Reikia sudaužyti visus stabus, kurie dar užsilikę iš sovietinio ateistinio laikotarpio ir dažnai atsiminti Kristaus pasakytus žodžius: ,,Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis“.

Paskutinis teismas – antroji Dievo išminties paskelbta tiesa, žadinanti žmones iš dvasinio miego ir kviečianti pataisyti savo gyvenimą.

Ar mes šiandieną nematome žmonių, kurie braido po sunkiausias nuodėmes kaip po vandenį ir daro vis didesnius nusikaltimus prieš žmogiškumą ir Dievo įsakymus? Jų niekas nesustabdo, nesugėdina, laukinio siautėjimo nepažaboja ir nenubaudžia. Štai toks žmogus staiga miršta. Pasaulį palieka neišmokėjęs savo didelių skolų: neatsilyginęs už padarytas piktadarybes, skriaudas, šmeižtus, apgaules, melą, nesąžiningumą. Tų blogybių niekas šiame pasaulyje neatidengs, kitiems neparodys ir neatitaisys. Ar ir amžinybėje taip liks pridengta ir nepareikalauta atsiteisti?

Matome kitokių žmonių, kurie nuoširdžiai stengiasi būti geri, teisingi, dori, nuoširdūs, susivaldantys... Jie kupini gerumo, gailestingumo, gerų darbų, nuolankumo, tarnavimo kitiems, tylios aukos ir didžios Dievo, artimo meilės. Už visą tai ne vienas patyrė karčią netiesą, įžeidimus, skriaudas, kentėjimus... Štai ir jie iškeliavo iš šio pasaulio, kuriame niekas jiems neatlygino, neapmokėjo.

Kyla klausimas, ar taip viskas pasibaigs ir bus neatlyginta?  Ar niekas nepasirūpins visų nukentėjusiųjų pagydimu? Ar visi tie milijonai sumindžiotų širdžių per visus amžius niekados nesulauks teisingo atsakymo ir pelnyto atpildo?  Jie ne kartą kartojo ir šiandieną pakartoja tą patį klausimą – kodėl taip?

Kiekvienas save paklauskime, ką mes jaučiame savo širdies gilumoje ir sąžinėje? Ar taip viskas gali būti užmiršta?  Ar niekas neatitaisys padarytų skriaudų?

Tiesa, teisingumas gali būti užmiršta tik tarp gyvulių ir žvėrių, tarp plėšrių paukščių ir žuvų, ryjančių vienas kitą. Tiesa ir teisingumas negali būti pamiršti ir sudarkyti ten, kur yra protas ir pažinimas, laisva valia ir begalinis laimės troškimas.

Evangelija, skelbdama apie paskutiniuosius dalykus, duoda atsakymą į visus mūsų klausimus. Vieną kartą dieviškoji šviesa nušvies visų sąžines ir parodys: nuopelnus ir skriaudas, gerus ir blogus darbus. Dievybės šviesoje sustos visi žemės keleiviai ir paaiškės visų laikų fariziejai su savo veidmainystėmis, apsimestu teisumu arba pavaizduotu šventumu. Dieviškoje šviesoje bus atidengti slapčiausi begėdystės darbai ir nepaslėps, nepridengs jokia naktis. Dievo teisme visi pamatys žmonių teisumą. Pasirodys ne tik Betliejaus nekalti kūdikiai, nužudyti Erodo įsakymu, bet nesuskaitomi milijonai kankinių per visus amžius įvairiuose pasaulio kraštuose. Po to seks vieniems ir kitiems amžinas atpildas: ,,Ir eis tie į amžiną kančią, o teisieji į amžiną laimę“.

Šios tiesos yra paguoda, padrąsinimas ir suraminimas teisiesiems, kai jie aimanuoja ištikti skausmo, skriaudos, neteisybės ir net Dievą dėl to kartais kaltina. Nusidėjėliams, piktžodžiautojams šios tiesos apie paskutiniuosius dalykus yra perspėjimas, kad jie savo gyvenimą pataisytų atgaila, Viešpaties atsiprašymu ir atsiteisimu nuskriaustiesiems.

Šiomis mintimis pradedame naujus liturginius metus, per kuriuos stenkimės save ir kitus dvasiniai praturtinti, kai bus sunku nepalūžti ir kitų nekaltinti. Kai atšvęsime Kristaus Gimimo šventę nuolat ilgėkimės Jo atėjimo į mūsų širdis, šeimas ir dažnai Jį pasikvieskime šv. Komunijoje. Amen.

                        A 2 

Kai zooparke pasigirsta staugiantis liūtas, tas balsas visus parko lankytojus labai išgąsdina. Žmonės skuba ta kryptimi ir nori pamatyti, kas atsitiko. Niekas liūto nebijo, kai pastebi, kad jis uždarytas narve. Kodėl jis staugė? Žmonės nesupranta jo ,,kalbos“.

Jono Krikštytojo balsas anuomet šaukė žmones prie atgailos. Tai buvo tyruose šaukiančiojo balsas, kaip liūto zooparke. Daugelis jį išgirdo, bet ne visi jį suprato ir nedarė atgailos.

Ar mes suprantam, kas yra atgaila ir kas nėra atgaila? Atgaila tai sugrįžimas į Dievą, į dorą, blaivų, tvarkingą gyvenimą. Kai darome nuodėmes, mes tolstame nuo Dievo. Kai darome atgailą, grįžtame pas Jį.

Pats Jonas Krikštytojas buvo atgailautojas. Jis ir žmones šaukė prie atgailos. Kadangi jis gyveno tyruose, valgė skėrius ir rengėsi tik kailiais, tai mums atrodo, kad atgaila tai blogos gyvenimo sąlygos, liesas valgis, paprasti drabužiai, vengimas žmonių. Ne tai sudaro atgailos esmę. Jonas Krikštytojas nešaukė žmonių į tyrus, neliepė nusirengti gražius drabužius ir rengtis skurdžiai. Jis neįsakė naujų pasninkų, bet liepė taisyti kelius ateinančiam Mesijui – žmonijos Gelbėtojui.

Ką mes darome, kai norime pasikviesti pas save Jėzų Kristų šv. Komunijoje? Einame išpažinties, išpažįstame savo padarytas nuodėmes, dėl jų gailimės ir pasiryžtame pasitaisyti. Dievo įsakymai: nevok, nežudyk, nepaleistuvauk – tai dvasinių kalnų nukasimas. Dievo įsakymai: gerbk tėvą ir motiną, švęsk sekmadienius, mylėk Dievą ir artimą – tai dvasinių duobių užpylimas. Kitais žodžiais tariant, tai yra paruošimas kelio Dievui į mūsų širdį ir gyvenimą. Tai yra atgaila.

Kai Jonas Krikštytojas skelbė Mesijo – Jėzaus Kristaus atėjimą, tai pagrindinis jo tikslas buvo – žmones kviesti į atgailą. Tuomet ne visi klausė jo žodžių.

Ar šiandieną Katalikų Bažnyčios kvietimą prie atgailos visi žmonės išgirsta? Kiek tikinčiųjų paklūsta sekmadienio varpų kvietimui į šv. Mišias?  Apsidairykime po savo kiemą, kaimynus ir žinosime, kiek katalikų atlieka savo katalikišką pareigą  ir kiek iš jų daro atgailą už savo nuodėmes.

Kyla klausimas, kodėl žmonės neatlieka religinių pareigų? Kodėl nenori daryti atgailos? Per 50 metų okupacijos ir ateistinio auklėjimo mes girdėjome daug kartų tokius tvirtinimus: ,,Atgaila pažemina žmogų“, ,,Atgaila yra atgyvena, primenanti viduramžius“, ,,Klauptis prie klausyklos ir šnabždėti kunigui savo nuodėmes, tai žmogaus orumo įžeidimas“, ,,Žmogui reikia viskuo naudotis ir gyvenimu džiaugtis, o ne atgailauti“. Tie tvirtinimai daugeliui mūsų įsiskverbė giliai į sąmonę, kad ir šiandieną kai kas dar nepakeitė požiūrio į religiją, savo pareigas, atgailą, sakramentus, maldą.

Buvusius tvirtinimus pakartoja kai kurios šiandieninės televizijos laidos, reklamuodamos įvairius moralinius iškrypimus. Žinoma, kas nepajėgia pažinti Dievo, tas nori džiaugtis visais nuodėmių malonumais, tam atgaila pasenusi, nenaudinga ir pažeminanti. Bet ar nėra savo orumo, žmogiškumo pažeminimas: girtavimas, ištvirkavimas, vagystės, nesąžiningumai, sąžinės balso užslopinimas? Dievas yra visko Kūrėjas, laimės šaltinis ir žmogaus gyvenimo tikslas. Todėl Dievo pakvietimas pas save ar gali būti savęs pažeminimu, atgyvena ir nenaudingas veiksmas?

Anuomet daug žmonių neklausė Jono Krikštytojo. Išrinktoji žydų tauta buvo lyg apakusi. Jonas vis garsiau šaukė: jau kirvis pridėtas prie šaknų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir į ugnį įmestas“. Tas krivis žydų tautai buvo jos priešai – okupantai romėnai. Dievas būtų galėjęs išgelbėti savo tautą, bet žydai nenorėjo įsileisti savo Gelbėtojo. Praėjo 40 metų ir Jeruzalė žlugo. Tauta tapo išblaškyta po visą pasaulį, o gražioji Jeruzalės šventykla sunaikinta.

Štai kokią ,,laimę“ susikūrė tie, kurie nenorėjo atgailos ir nusisuko nuo savo Gelbėtojo Dievo.

Kokią ,,laimę“ susikuria mūsų žmonės, pabėgę nuo religinių pareigų, Dievo ir Bažnyčios įsakymų? Apsidairykime aplinkui ir pamatysime. Dažnai ir TV parodo, kaip žmonės, pamynę dorovę ir nevaldantis savęs, tampa skurdžiomis būtybėmis, kurios pralenkia neprotingus gyvulius.

Evangelistas šv Morkus vaizduojamas su liūtu, nes Evangeliją pradeda apie Joną Krikštytoją – balsą tyruose. Kieno balsas tyruose šaukia? Liūto balsas ir gąsdina visus žvėris. Šv. Morkaus surašyta Evangelija primena būtinybę daryti atgailą, nes per ją yra tiesiausias kelias į dangų.

Šiame Advente kiekvienas sustokime ir savo širdies balso paklauskime: ar mumyse nestaugia sąžinė kaip tyrų liūtas? Ar klausome jos balso, kuris ne kartą jau liepė: daryk atgailą?

Taisykime Viešpačiui kelią į savo širdį ir gyvenimą. Jis yra arti. Gal ir mūsų mirtis yra arti, visai netoli. Tad skubėkime atgailauti. Amen.

            A 2  ATŽALA  IŠEIS

Kai pamatome mieste darbininkus, puošiančius gatves vėliavėlėmis mes klausiame, kokiai šventei ruošiasi? Gal kokie svečiai į mūsų miestą atvažiuos?

Yra žodžių, kurie turi panašią reikšmę. Kai jie suskamba, tai reiškia, kad kažkas bus. Tada žmonės laukia ir tiki, kažkas tikrai įvyks. Taip veikė didžiųjų Izraelio pranašų žodžiai. Kas juos išgirdo, žinojo, kad yra skelbiama tai, ko visi nesupranta.

Prie tokių priklauso žodžiai, girdėti pirmame Mišių skaitinyje apie atžalą iš Jėsės šaknies. Jie suskambo tada, kai Izraelio tauta buvo beviltiškoje padėtyje. Į jos laisvę kėsinosi dvi grobuoniškos valstybės: Asyrija ir Egiptas. Izraeliui grėsė ne tik politinė mirtis, bet ir moralinė, nes tauta, pavergta okupantų, persiima jų papročiais, pamiršta savo religiją ir sumenkėja dorovė. Kai tautiečiai jau buvo pasimetę ir nusivylę, pranašo Izaijo žodžiai jiems buvo graži viltis. Kai virš tautos pakibo katastrofos grėsmė, pranašas Izaijas jiems kalbėjo apie ateitį. Nors Dievas baudė, bet neapleido ir ruošė tautai naują ateitį.

Kas tas Jėsė? Tai garbingojo Izraelio karaliaus Dovydo tėvas.  Tai reiškė, kad iš tos giminės kažkas kils ir Dievas ves tautą toliau į ateitį.

Tie žodžiai buvo paslaptingi ir neįtikinami. Bet jie skambėjo karta iš kartos. Pralaimėjimas, žmonių trėmimas į svetimą šalį, gyvenimas tremtyje, tauta išbarstyta tarp kaimynų. Bet tie žodžiai skambėjo izraelitų ausyse ir žadino viltį. Išdidi tauta su tokia gražia praeitimi buvo pažeminta ir sutrypta. Bet ji tikėjo, kad jai Dievas lems sulaukti šviesesnių dienų. Aplinkui pagoniški papročiai, pasileidimas, bet izraelitai tikėjo Dievu ir gražesne savo tautos ateitimi.

Bėgo ilgi amžiai, kupini sielvarto, nerimo ir pažeminimų. Izraelitai dairėsi, žvalgėsi ir klausė, kam galėtų tikti šis pažadas? Pagaliau ilgesys ir smalsumas sustojo prie Jėzaus iš Nazareto. ,,Ar tu esi, kuris turi ateiti ar mums kito laukti?“ /Mt 11,3/.

Vis aiškiau ir aiškiau buvo matyti, kad pranašiškos žymės pildosi Jėzaus gyvenime. Tai jis ta ,,atžala ir Jėsės šaknies“. Dovydas kilo iš nežinomos žemdirbių ir piemenų Jėsės šeimos. Jėzus kilo iš paprastų žmonių: mergaitės Marijos ir dailidės globėjo Juozapo.  Ant jo buvo nusileidusi Viešpaties Dvasia. Kas su juo bendravo ir arčiau pažino, tie jį vadino Mesijumi, Kristumi, reiškia Dievo Dvasios pateptuoju. /Apd 10,38/. Jis buvo varguoliams prieinamas. Jo nebuvo tarp turtingųjų. Jis nesimaišė tautos didžiūnų tarpe. Jį buvo tarp tų, kurie vargo, buvo pažeminti, patyrė neteisybes ir pažymėti kalte. Jis užstojo juos, palaikė ir tuo būdu užsitraukė savo tautos didžiūnų neapykantą. Jam rūpėjo, pasaulio netvarką pakeisti į Dievo tvarką. Šią tiesą pranašas Izaijas nusakė labai vaizdingai, palyginimui imdamas gyvulių gyvenimą: vilkas gyvens su avinėliu, lokys ganysis drauge su veršeliu, lūšis gulės su ožiuku. Izaijas čia kalba ne apie gyvulių pasikeitimą, bet apie žmonių pasikeitimą. Tai pabrėžia sakinys: ,,Žemė bus pilna Viešpaties pažinimo“. Reiškia, kad bus stengiamasi vykdyti Dievo valią. Pasaulio tvarka turi būti pakeista į Dievo tvarka, kad žmogus daugiau nebebūtų kito žmogaus auka. Jėzus kalbėjo apie Dievo karalystę, o tai reiškia, kad Dievo teisės bus garbinamos žmogaus širdyje ir pats žmogus bus laimingas.

Kai įsižiūrime į Jėzaus gyvenimą, jaučiame, kad šie pažadai dar nėra pilnai išsipildę. Daug šviesos ir gėrio yra pažerta į žmonijos gyvenimą. Mūsų laikų nebegalima lyginti su pagonybės laikais. Mes žinome, kam mes gyvename, kur skuba mūsų dienos. Mes žinome, kad yra Dievas ir jis nori mums laimės. Mes žinome, kaip turime gyventi ir ruoštis amžinybei. Šis žinojimas mums teikia energijos, džiaugsmo, prasmės, dvasinių jėgų. Mes žinome, kad esame naujoji Dievo tauta, surinkta iš visų žemės tautų.

Bet mes jaučiame, matome, kaip toli mums iki to tikslo, kuris yra atsiskleidęs Jėzuje Kristuje. Mes žinome, kaip toli dar iki to, kad krikščionyse būtų aiški Dievo karalystė. Mums reikia išsivaduoti iš to, ką reiškia plėšrūno vaizdas Izaijo pranašystėje            Kartą traukinio vagone sėdėjo žmogus, susiėmęs veidą. Matyt, jam labai skaudėjo dantį. Vienoje stotyje jis išlipo. Stotyje buvo labai daug žmonių. Prie jo priėjo jauna mergina ir sako: ,,Aš gydytoja, užeikite pas mane, uždėsiu jums vaistų. Kaip jūs taip išsikankinęs dirbsite?“

Vyriškis norėjo atsisakyti netikėtos pagalbos. Jis prisipažino: ,,Aš jūsų rajone neregistruotas“.

Gydytoja kalbėjo: ,,Aš negaliu žiūrėti, kaip žmogus be reikalo kenčia... Užeikite“.

Ta gydytoja norėjo padaryti kitam žmogui džiaugsmo. Ji įnešė į kenčiančio žmogaus sielą ramybės. O būna katalikų, kurie nejaučia sąžinės priekaištų, kai kitą įskaudina, aštrų žodį paleidžia išgalvoja netiesą, šmeižtą arba girtas parėjęs pakelia vaidus ir veja žmoną, vaikus iš namų.

Jėzus pradėjo naują epochą žmonijos istorijoje. Į šį judėjimą ir mes esame nuo krikšto įsijungę. Tiek būsime verti Dievo vaikų vardo, kiek nešime ramybę ir džiaugsmą kitiems. Amen.

                      A 2    Jono Krikštytojo pavyzdys

Kiekvienais metais Advento metu Bažnyčia mums rodo šv. Jono Krikštytojo pavyzdį, kuris skelbė Mesijo atėjimą. Jau pranašas Izaijas pranašavo apie šį Dievo tarną, kuris kalbės, šauks, prašys, kad žmonės taisytų Mesijui kelią.

Jonas gimė  šešis mėnesius prieš Kristų, savo pusbrolį. Jonas Krikštytojas baigė mesijinius pranašavimus. Jis buvo tartum tiltas tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Jis buvo pašventintas prieš gimimą, kai Jėzaus Motina Marija lankė kūdikio laukiančią Elžbietą prie Jeruzalės ir sukalbėjo gražią ,,Magnificat“ maldą. Jaunuolis Jonas išėjo į tyrus ir ten ruošėsi savo misijai: meldėsi, atgailavo ir pasiruošė kitus vesti doros keliu. Atgailaujantieji buvo jo pakrikštyti Jordano upėje.

Vieną dieną Jonas pamatė ateinantį Mesiją krikštytis. Dievo malonės įkvėptas, jis paskelbė: ,,Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“. Kristus norėjo būti Jono pakrikštytas. Krikšto metu Dievo Tėvo balsas kalbėjo, kad Kristus yra Jo mylimiausias Sūnus. Po to Jonas vedė žmones prie atgailos, gyvenimo reformos ir nuodėmių atmetimo.

Anglas keliautojas Robertas Scottas turėjo nuostabų planą. Jis norėjo pasiekti Žemės pietų ašigalį, šalčiausią vietą pasaulyje. Surado 4 jaunus drąsuolius ir visi penki vyrai pasiekė tikslą  (1912m.sausio 19d.) Jie nukeliavo apie 1200 kilometrų. Buvo labai daug sniego, spaudė didelis šaltis. Kovo 27 dieną jie grįžo. Alkis ir šaltis juos įveikė. Netoli saugios vietos vienas po kito visi mirė. Vienas iš tos ekspedicijos vyrų buvo daktaras Billas Vilsonas. Kai jis buvo studentu, pasižymėjo blogu charakteriu, užgaulumu, savimeile. Šioje vargingoje ekspedicijoje jis visai pasikeitė. Tapo visai kitu asmeniu: labai mielas, visiems padėjo ir net linksmino. Prieš mirtį jis rašė: ,,Mes turime vieni kitiems padėti... Mes pasitikime Dievu...“ Kelionėje jis tarsi išgirdo ir vykdė Jono Krikštytojo žodžius: ,,Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. To žmogaus atsivertimas rodo, ką reikia daryti visiems žmonėms: atsiversti, atsisakyti savimeilės ir būti geriems.

Leonardas da Vinci /+1519/  piešė labai gražų ,,Paskutinės Vakarienės“ paveikslą. Kartą supykęs pasakė kažką negražaus kitam žmogui ir sugrįžo prie savo darbo. Tuo laiku jis piešė Kristaus veidą. Bet jam nesisekė. Staiga jis pastebėjo, kad bloga nuotaika jam neleidžia sėkmingai piešti. Padėjo teptuką ir nuėjo susitaikyti su žmogumi, kurį buvo įžeidęs. Kai sugrįžo prie piešinio, jis gražiai nupiešė Kristaus veidą.

Mums reikia gyventi taikoje su Dievu ir artimu, jei norime pasisekimo, ramybės ir palaimos. Advento metu mintyse gal ne vienas piešiame Kristaus paveikslą. Jei esame kam nors nusikaltę, tai ir mums, kaip dailininkui Leonardui, reikia atsivertimo, atgailos.

Šv. Jonas Krikštytojas skelbė šią mintį, kviesdamas visus atsiversti. Jis kvietė ir karalių Erodą Antipą atsiversti, bet jo žodžių nepriėmė karalius. Dar blogiau. Jis įsakė šv. Jonui nukirsti galvą.

Mišiose po šv. Komunijos mes prašome, kad Dievas mus sergėtų nuo viso pikto, kad, išlaisvinti nuo visokeriopų nuodėmių, su palaiminga viltimi lauktume mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo. Amen.

                  A 2   ,,Tau nevalia turėti...“

Kai šeimoje gimsta kūdikis, tėvai džiaugiasi, nes Viešpats palaimino jų santuoką. Džiaugiasi ir giminės, šeimos draugai, kaimynai. Tačiau tas džiaugsmas yra nepilnas, nes nežinoma vaiko ateitis, jo sveikata, charakteris. Gal tas vaikas, suaugęs žmogus, išduos tėvų įsitikinimus, suterš šeimos garbę ir gimdytojams atneš tik gėdą, kančias, ašaras. Niekas negali atspėti, kad jis tikrai bus tėvams parama, džiaugsmas ir išlaikytojas jų senatvėje. Gal jis atneš tik kentėjimus ir pagreitins mirtį?

Šiandieną į mus prabyla Jonas Krikštytojas. Jo motina Elžbieta, ilgus metus buvusi nevaisinga, pagimdė sūnų. Tada visi jautė, kad tas vaikas bus nepaprastas, o ateityje bus žymus žmogus. Kaimynai tarpusavyje kalbėjo: ,,Kas bus iš to vaiko?“ /Lk 1,16/. Taigi, jo gimimas ne tik gimdytojams, bet ir giminėms atnešė tikrą ir pilną džiaugsmą.

Elzbieta ir Zacharijas iš angelo sužinojo, kad jų sūnus Jonas nepadarys gėdos jų giminei, nes bus laukiamo Mesijo šauklys. Jonas Krikštytojas savo doru gyvenimu, nepaprastais pamokslais įrodė, kad jis Dievo pasiuntinys. Vėliau Jėzus Kristus apie jį pasakė: ,,Tarp gimusių iš moterų nekilo didesnio už Joną Krikštytoją“ /Mt 11,11/.

Anomis dienomis jis kalbėjo Judėjos, Pajordanės ir Jeruzalės gyventojams. Šiandieną jis prabyla į mus iš Evangelijos. Pažvelkime į jo nuostabią pasiuntinybę. Jis buvo paskutinis patrijarkas, nes  užbaigė Senąjį Testamentą, buvo pranašas, nes skelbė Mesijo atėjimą. Apie jį šv. Rašte parašyta: ,,Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas“ /Jn 1,16/. Jis pirmas paskelbė Dievo karalystę. Darykite atgailą, nes Dievo karalystė arti“ /Mt 3,2/.

Katalikų Bažnyčioje garbingiausia vieta pripažįstama tiems, kurie išsižadėjo nuodėmingo pasaulio, savęs ir pasipuošė nekaltybe, pelnė nevystantį kankinio vainiką. Jonas Krikštytojas pasižymėjo ir šiomis dorybėmis. Jis buvo ne tik atsiskyrėlis, bet gyveno nekaltybėje ir mirė kankinio mirtimi.

Uolumas Dievo garbei ir drąsa perspėjant klystančius yra daugelio žmonių vertinami dalykai. Jonas Krikštytojas karaliui Erodui išdrįso pasakyti  tiesą dėl jo nedoro gyvenimo. ,,Tau nevalia turėti savo brolio žmonos“ /Mork 6,18/.

Nors Jonas Krikštytojas buvo didis žmogus, bet visada išliko nuolankus ir nusižeminęs. Kalbėdamas apie Mesiją jis pasakė: ,,Aš nevertas jam ne kurpių nešioti“ /Mt 3,10/.

Dievas jo gyvenimą lydėjo stebuklais. Dar prieš jo gimimą angelas kalbėjo: ,,Nebijok, Zakarijau, tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų. Tu praminsi jį vardu Jonas“ /Lk 1,18/.

 Zakarijas, užmiršęs Dievo visagalybę, nepatikėjo angelu. Jis sakė: ,,Aš esu senas ir mano žmona pasenusi“. Už tą jo netikėjimą Dievas jį nubaudė. Angelas jam pasakė: ,,Tu būsi nebilis ir negalėsi kalbėti iki dienai, kurioje tai įvyks“. /Lk 1,20/.

Giminės norėjo gimusį kūdikį pavadinti tėvo vardu, bet motina nepritarė. Atsiklausė tėvo Zacharijo, kuris ant lentelės užrašė: ,,Jo vardas Jonas“ / Lk 1,63/. Ir tuoj pat atgavo kalbą. Dar daugiau. Dievas jam suteikė pranašystės dovaną. Jis aiškiai pamatė vaiko ateitį ir garbino Dievą, sakydamas: ,,Pagirtas teesie Viešpats Izraelio Dievas, nes aplankė ir atpirko savo tautą“ /Lk 1,68/.

Visi tie stebuklai yra maži, palyginus juos su Dievo malonės pašventinimo stebuklu, kuris Joną palietė dar jam negimus ir jam suteikė gražų nekaltybės rūbą.

Tie stebuklai, kuriuos Dievas padarė Jonui gimstant, nė vieno mūsų nepalietė, bet kiekvienas tapome didžiausio stebuklo dalininku. Tai yra pašventinimo stebuklo, kuris mumyse įvyko krikšto metu. Tada buvome apvalyti nuo gimtosios nuodėmės, tapome pašventinti ir gavome garbingą krikščionies vardą. Šv. Paulius primena: ,,Jūs esate apiplauti, esate pašventinti, esate nuteisinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ /1 Kor 6,211/.

Todėl būti krikščionimi yra didelė garbė. Kristus priėmė mus į savo mokinių tarpą ir mums suteikė didelę malonę. Per šv. krikštą mus pašaukė į savo tikrąjį tikėjimą ir mums davė daugiau, negu per angelą būtų pranešęs apie mūsų gimimą. Mes tapome Kristaus Bažnyčios nariais ir Dievo vaikais. Šv. Jonas savo laiške rašė: ,,Žiūrėkite, kokia meile mus apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikais ir esame“ /1 Kor 3,1/.Priėmus krikštą mes tapome Dievo Bažnyčia, kurioje apsigyveno Šv. Dvasia ir įgijome teisę į dangaus Tėvynę. Gavome pažadą, kad, laikui atėjus, tapsime amžinosios laimės pilnateisiais dalininkais.

Tad supraskime, kokia didi garbė būti krikščionimi. Tai daug vertingiau už visokius titulus ar medalius. Kas gali daugiau mus  įvertinti ir išaukštinti?

Pirmaisiais krikščionybės amžiais žymūs ir mokyti žmonės labai įvertino krikščionio vardą. Šv. Augustinas vienam žymiam krikščioniui pasakė: ,,Nors užimtumei aukščiausią vietą, aš visuomet į tave kalbėčiau po senovei, nes tavyje matau krikščionį, visų mūsų Mokytojo Jėzaus Kristaus tarną. Aš esu įsitikinęs, kad ir pats krikščionio vardą daugiau vertini už visus kitus vardus“.

Mes, tikintieji, neretai laikomi žemesnės klasės žmonėmis, o sovietmečiu buvome pravardžiuojami tamsybininkais, atsilikėliais, bet didžiuokimės, kad esame krikščionys ir nepažeminkime to vardo. Savo gerais darbais įrodykime, kad esame Kristaus mokiniai, Jo bendradarbiai. Ar taip mes elgėmės? A.

                    A 2 Tiesinkite Viešpačiui kelią

Per  kiekvieną Adventą Bažnyčia mums parodo šv. Joną Krikštytoją. Jėzus Kristus jį apibūdino kaip didžiausią iš visų gimusių žmonių. Jam buvo skirta dieviška misija parodyti pasauliui ateinantį Mesiją – žmonijos Gelbėtoją. Judėjos dykumoje Jonas Krikštytojas pradėjo kreiptis į žmonių sąžines ir atgailaujančius krikštijo. Tokiu būdu tiesė kelią ateinančiam Mesijui – pasaulio Gelbėtojui.

Ko siekia Bažnyčia, rodydama šį rūstų dykumos sūnų šiandieniniams žmonėms, kurie labai siekia turtų, visur nepaprastai skuba, bet nesuvokia teisingumo, atsakomybės ir atgailos prasmės?

Pasakojimas apie Joną Krikštytoją nėra istorijos pamoka. Bažnyčia  šio šventojo pavyzdžiu kviečia tikinčiuosius būti liudytojais, kad vienintelis kiekvieno žmogaus gelbėtojas yra Jėzus Kristus. Bažnyčia mus šiandieną visus ragina kaip anuomet pranašas Izaijas išrinktąją tautą: ,,Taisykite Viešpačiui  kelią. Ištiesinkite jam takus“.

Praėjusieji du tūkstančiai krikščionybės metų kalba apie tai, kad šv. Jono Krikštytojo pradėta misija prie Jordano upės nepasibaigė. Bažnyčios ji buvo, yra ir bus vykdoma per visą žmonijos istoriją, nes žmonėms nuolatos reikės rodyti Jėzų Kristų. Dar daugiau. Reikės šalinti kliūtis, kurios trukdo Dievui ateiti į žmonių širdis ir kasdieninį gyvenimą.

Didžiausias Viešpaties kelio kreivintojas yra sugedusi žmogaus prigimtis ir Dievui priešiškas pasaulis. Jie daro viską, kad Jėzus Kristus būtų suniekintas žmogaus sąmonėje.

Dar nespėjome užmiršti karingojo ateizmo puolimų prieš Kristų, Jo Bažnyčia bei jos tarnus, kai šiandieną kitomis formomis maišomi žmonių protai ir širdys.

 Savo metu žiniasklaida pranešė, kaip vienas Amerikos fotomenininkas Kaune atidarė parodą. Ją parodė ir Lietuvos televizija. Parodos eksponatai išniekino ne tik krikščioniškus simbolius, kaip kryžių, bet ir patį Jėzų Kristų. Taip niekinti pasaulio Gelbėtoją nedrįso net ateizmo siautėjimo metais. Šiuo metu Lietuvoje labai daug moralinės tamsos, kurią skleidžia prieš tikėjimą ir Dievą užsilikę iš sovietinių laikų agitatoriai ir jų auklėtiniai.

Viešpaties kelio kreivintojų kategorijai reikėtų priskirti ir netikrus pranašaus, kurie nuolat maišo žmonių protus ir aptemdo Kristaus veidą. Pasitaiko nesveikos psichikos žmonių ir save ima vadinti Napoleonu arba Jėzumi Kristumi. Tuo nereikia stebėtis, nes ne vienas žmogus nėra apsaugotas nuo sveikatos sutrikimų. Tačiau keista, kad jais patiki net katalikai.

Prieš kelis metus Panevėžyje, buvęs kompartijos sekretorius, pasivadino Jėzumi Kristumi ir bandė įkurti naująją Jeruzalę. Atsirado jo gerbėjų, šalininkų. Tas parodo, kad Lietuvoje yra daug dvasinės sumaišties ir net Dievo ieškančiam žmogui gali būti sunku surasti kelią Jį.

Kai kada pačią Bažnyčią piktos valios žmonės parodo kaip didžiausią kliūtį artėti prie Dievo. Štai prie kokio nors nusikaltėlio prideda pastabą: jis tikintis žmogus, jis buvęs kunigų seminarijos auklėtinis, jis buvęs klebonas ar vienuolė.

 Bažnyčios nariams, dvasininkams ir tikintiesiems reikia būti atviriems ir dažnai save patikrinti, klausiant, ar gyvenimas atitinka Evangelijos reikalavimus, ar mes tinkamai liudijame Jėzų Kristų? Kiekviena mūsų klaida aptemdo Kristaus veidą ir kažkam apsunkina kelią surasti tikrąjį tikėjimą ir žmogus gali nueiti į sektas. Kiekvienas krikščionis yra Dievo pašauktas ne tik žodžiais, bet svarbiausia darbais ir visu gyvenimu nuolatos rodyti kitiems Jėzų Kristų. ,,Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“.

Kas sukreivina kelią, kuriuo Viešpats turi ateiti į kiekvieno mūsų gyvenimą? Mes patys, tai yra mūsų nuodėmės. Gal beveik kiekvienas galėtume paliudyti, kad mes jaučiamės esą per toli nuo Dievo, kai mus slegia klaidos, nuodėmės. Tada stiprybės ieškome ne Dieve, bet alkoholyje ar narkotikuose. Ir atvirkščiai, po kiekvienos nuoširdžios išpažinties pajuntame šalia mūsų esantį ir laiminantį Jėzų Kristų.

Viešpaties kelio kreivintojai nepakenkia tiems, kurie patys ištiesina Viešpačiui kelią savo širdyje, sąžinėje. Šiandieną šv. Jonas Krikštytojas kviečia kiekvieną iš mūsų susimąstyti, ką turėtume savo gyvenime pataisyti, išbraukti, išmesti ir, Kristaus pavyzdžiu, kitiems daryti gera. Amen.

A 3

Pas Jėzų Kristų atėjo du Jono Krikštytojo atsiųsti  mokiniai ir klausė: ,,Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums kito laukti?“ /Mt 11,3/.

Tas klausimas sukelia nuostabą. Nejaugi Jonas Krikštytojas suabejojo Jėzaus dieviškumu? Jis dar taip neseniai žmonių miniai paskelbė: ,,Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Čia tas, apie kurį aš kalbėjau, po manęs ateis vyras, anksčiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane“ /Jn 1,29-30/.

Dabar Jonas elgiasi taip, lyg nepažintų Kristaus. O apie jį pranašavo, Jordano upėje krikštijo, jo atėjimui sutikti ruošė žmones, o po to pristatė tautai kaip Dievo siųstą Mesiją.

Savo mokinių atsiuntimas pas Kristų ir pateiktas klausimas rodo, kad Jonas Krikštytojas taip elgėsi todėl, kad sustiprintų savo mokinių  tikėjimą Kristumi ir jo dieviška pasiuntinybe.

Kai Joną Krikštytoją įkalino, tai jo mokiniai išsisklaidė ir jų dalis nesiryžo prisidėti prie Kristaus. Jie abejojo ir dar kažko laukė. Krikštytojas suprato jų abejones, dėl to pasiuntė Jėzaus paklausti: ,,Kas tu esi? Ar tu Mesijas?“

Panašiai pasielgė vienos ligoninės gydytojas. Po gydymo nuo alkoholizmo, gydytojas išrašo ligonį į namus ir uždraudžia net paragauti alkoholio. Išvykstančiam pasako: ,,Jei vėl gersi, – tuoj pat numirsi“. Tačiau žmogus negreitai patiki kitu, net gydytoju, kol pats neįsitikina. Buvo atvejis, kai išleistas iš ligoninės vyras pasigėrė ir mirė. Į laidotuves gydytojas pasiuntė nemažą būrį besigydančių nuo alkoholizmo. Gydytojas norėjo, kad ligoniai patys savo akimis įsitikintų, jog mediko specialisto patarimas yra teisingas, o nėra kažkoks grasinimas.

Tas gydytojas pasiuntė ligonius ne dėl savęs, bet dėl pačių ligonių gerovės. Norėjo juos įtikinti, kad po gydymo procedūrų būtina vengti bet kokio alkoholio.

Jono Krikštytojo elgesys su savo mokiniais tikrai buvo pedagoginis. Jis pats tikėjo Kristumi, bet norėjo kad jo mokiniai patys asmeniškai įsitikintų.

Pasiuntinių akyse Kristus padarė daug stebuklų, kad sustiprintų jų tikėjimą ir paguostų įkalintą Joną Krikštytoją.

Tiesa, buvo ir kitas tikslas siųsti mokinius pas Jėzų Kristų. Kai Joną Krikštytoją įkalino, tai jo mokinius apėmė baimė, abejonės, netikrumas. Jie nesiryžo prisijungti prie Jėzaus mokinių, nes buvo nepatenkinti Jėzaus elgesiu, kad jis nepasninkauja, kad jis daug Jono mokinių atitraukė prie savęs. ,,Tas,  apie kurį tu paliudijai, taip pat  ėmė krikštyti ir visi bėga pas jį“ / Jn 3,26/.

Jonas Krikštytojas tai žinojo ir norėjo savo mokinių nepalankumą Kristui visiškai išsklaidyti ir panaikinti. Taip pat norėjo, kad jie pasektų Kristumi. Kas kitas galėjo juos paraginti, jei ne Kristus? Todėl Jonas Krikštytojas pasiuntė savo mokinius pas Kristų.

–Pasakyk, ar tu Mesijas, ar mes turime kito laukti?

          Kristus pradėjo girti Joną Krikštytoją jo mokiniams. Iškėlė jo asmens taurumą, tvirtumą ir labai išaukštino, sakydamas: ,,Tarp gimusių iš moterų nebuvo didesnio už Joną Krikštytoją“.

Ar Kristus būtų gyręs Joną Krikštytoją, jei jis būtų abejojęs Kristaus dieviškumu, pasiuntinybe? Tikrai ne.  Tai labai gražus pavyzdys mums, kad mes nebūtume svyruojantys tikėjime, o tvirti savo  įsitikinimuose ir gyvenime. Laikai ir valdžios keičiasi, o tikintys turi visada likti ištikimi  Dievui ir savo tikėjimui.

Kasmet turime Adventą – pasiruošimą Kristaus gimtadienio šventei. Kasmet Bažnyčia mums primena Joną Krikštytoją, kuris moko ir mus kaip savo mokinius: pažinti Kristų ir pripažinti Jo dieviškąją pasiuntinybę.

Vienoje Advento eucharistinėje maldoje pasakyta: ,,Dėkojame Tau, Šventasis Tėve, Tu mus sukūrei, kad Tave pažintume, mylėtume ir visuomet gyventume su Tavimi... Tavo Sūnaus žodis kasdien mums teikia žvalumo mažuose ir dideliuose darbuose. Jis mums padeda atpažinti tavo meilės ženklus ir pajusti iš Tavęs sklindantį džiaugsmą“. Amen.

            A 3 Jonas Krikštytojas daugiau kaip pranašas

Žmonės prieš Kalėdų šventes vieni kitiems rašo šventinius pasveikinimus, o kiti net perka dovanas ir įteikdami jas linki laimės, šventinio džiaugsmo. Keturios Advento savaitės yra tik prieangis į kalėdinį džiaugsmą. Tačiau šį kalėdinį džiaugsmą galės išgyventi tik tie, kurie Kristuje mato savo Viešpatį, Gelbėtoją ir Jo atėjimui parengia savo širdį.

Anuo metu Kristaus atėjimui į žmonių gyvenimą ir širdis kelią ruošė Jonas Krikštytojas. Jis buvo kilnus, tiesus ir drąsus, išmintingas ir apsimarinęs. Todėl stebino ne tik paprastus žmones, kurie rinkosi jo pamokslų klausytis, bet ir Jeruzalės vyresniuosius. Jie siuntė pas Joną paklausti, kas tu esi?

Jonas Krikštytojas kukliai gynėsi: aš neesu Kristus, nei Elijas, nei kuris kitas pranašas. Aš esu tyruose šaukiančiojo balsas. Aš krikštiju vandeniu. Bet tam, kuris po manęs ateis, nesu vertas nešioti jo kurpių.

Advento nuotaikos ir pats gyvenimas mums pateikia tą patį klausimą: ,,Žmogau, kas tu esi? Ar tu esi tuo, kuo Dievas pašaukė būti? Taigi, ar esi žmogus, ar gyvulys? Ar Dievo vaikas, ar bezdžionės anūkas?

Kiekvienas žmogus atsiranda šeimoje ir jis priklauso šeimai. Joje turi savo padėtį. Pvz. Esi šeimos tėvas. Save klauski, ar tikrai esi tuo, kuo privalai būti? O gal esi tironas savo žmonai ir vaikams, kai sugrįžęs girtas juos veji iš namų? Esi šeimos motina. Ar pas tave randa vaikai meilę, pagalbą kūno ir sielos reikaluose? O gal tavo galvoje ne savo vaikai, bet svetimi vyrai, meilužiai?

Aštuonių metų mergaitė labai domėjosi viskuo, kas vyksta bažnyčioje pamaldų metu. Kaimynė jai aiškino, kas yra sakramentai ir šv. Mišios. Kaip bažnyčioje reikia elgtis ir melstis. Mergaitė dėkojo ir sakė, kad mamytė jai niekada taip nepaaiškino. Todėl ji daug dalykų nežino, bet nori sužinoti.

Jaunesnieji gali klausti save, ar esu geras vaikas tėvams, dėmesingas ir dėkingas moksleivis mokytojams? Ar gerbiu vyresniųjų autoritetą? Jeigu taip, tai esate tuo, kuo Dievas paskyrė būti. Kalėdų šventės turėtų atnešti džiaugsmą ir dvasinių jėgų einant per gyvenimą savo pašaukimo keliu.

Kiekvienas tikintysis priklauso didžiajai krikščionių šeimai – Katalikų Bažnyčiai. Todėl katalikai turi save dažnai paklausti, ar esu ištikimas Kristaus įsteigtai Bažnyčiai, kuri per beveik 2 tūkstančius metų kaupė tradicijas, išgyventas kančias, o dabar gali visu tuo didžiuotis?

Paimkime vėjo žarstomą smėlio dulkelę. Savyje ji yra niekis. Jei tą smėlio dulkelę įtvirtinsime į pakrantės uolą, ji taps didžiulės uolos dalis ir jos niekas nepajudins. Vienišas žmogus yra lyg ta vėjo pustoma smėlio dulkelė. Jei žmogus eina kartu su Kristaus Bažnyčia, jis tampa didele jėga. Jo gyvenimas ir darbai kitus džiugina ir atneša jam pačiam žemišką ir amžiną laimę.

Kartą Jėzus savo apaštalų paklausė, ką jūs manote apie mane? Nuo to laiko, jau antras tūkstantis metų to klausimo aidas tebeskamba po visą pasaulį. Kiekvienas žmogus privalo duoti atsakymą į tą klausimą. Vienaip ar kitaip atsakydamas jis pasirenka vietą prie Kristaus. Arba Jį garbina, arba Jo neapkenčia, arba jis tampa laimingas su Kristumi, arba be Jo dvasiniai žūsta.

Jėzus Kristus, atėjęs į mūsų žemę, norėjo pakeisti senąjį pasaulį ir sutverti naują žmoniją. Tai jis jau atliko, nenaudodamas jėgos, nesprogdindamas seną pasaulį, bet keisdamas žmogaus vidinį gyvenimą, jo mąstymą, elgesį. Kristaus mokslą galime lyginti  medžiui, kuris palengva auga ir vis daugiau užima vietos savo šakomis ir šaknimis. Jis daro žmogų geresniu, teisingesniu, doresniu, kad vėliau jis pats galėtų sau ir kitiems kurti laimingesnį gyvenimą.

Kristaus gyvenimas ir veikla parodė, kad jis daugiau negu žmogus. Jis Dievas, stebukladarys.

Prancūzijos imperatorius Napoleonas pasakė: ,,Tikėkite manimi, aš žinau, kas yra žmogus, bet Kristus buvo daugiau negu žmogus“.

Dar prieš Kristaus gimimą pasaulyje buvo  garsių vyrų, net genijų. Bet jie buvo tik žmonės, kurie neįstengė duoti naujos dvasios nė vienam mirtingajam. Tik Jėzui Kristui nusidėjėliai atvėrė savo sąžinę ir sielą, net tapo šventaisiais. Kristaus dėka atsivertė piktadariai, vėl atsikėlė sunkumų palaužti žmonės ir iš dvasinės mirties grįžo į gyvenimą.

Netikintis vokiečių filosofas Nitčė parašė tokius piktžodžiavimus prieš Dievą. ,,Kai girdžiu sekmadienio varpų skambėjimą, aš visada klausiu: ar tai yra galima, kad viskas skiriama anam, prieš 2000 metų nukryžiuotam žydui, kuris tvirtino, kad jis esąs Dievas? Šiam tvirtinimui paremti nepateikiama įrodymų“.

Filosofas Nitčė labai klydo ir nepastebėjo, kad jis pats sau prieštaravo. Jėzaus dieviškumas įrodytas. Reikia tik prieš visus įrodymus iš anksto neužsimerkti arba aklai neigti. Be to, jei Kristaus dieviškumui įrodyti nebūtų daugiau faktų, tai vien varpų skambėjimas viso pasaulio bažnyčiose per 2000 metų yra pakankamas įrodymas Jėzaus dieviškumui. Ar įmanoma, kad žmogus taip didingai triumfuotų ir per amžius būtų visų žmonių prisimenamas? Juk Jį atsimena ir tikintieji, ir netikintieji. Tik Dievas galėjo likti nemirtingas žmonių atmintyje ir galvosenoje.

Gruodžio 21 diena yra trumpiausia diena ir ilgiausia naktis. Tada Bažnyčia švenčia didžiojo netikėlio apaštalo šv. Tomo šventę. Visi gerai žinome, kokios miglotos, trumpos, niurios gruodžio mėnesio dienos. Retai kada pasirodo saulė. Jei pasirodo, tai popiečiu rieda už horizonto. Tokia niuri, miglota diena apaštalui Tomui  buvo Didysis Penktadienis. Apaštalų mokytojas ir stebukladarys Kristus jau miręs. Jo kapas užantspauduotas. Tomas iš Jo daug tikėjosi. Dabar į jo sielą skverbėsi netikėjimo tamsa ir priekaištas sau: ,,Kam aš taip pasitikėjau Kristumi?“  Kai po aštuonių dienų jis pamatė prisikėlusį iš numirusiųjų Jėzų, tą pačią akimirką nuo jo sielos nuslinko netikėjimo tamsa. Tada jis sušuko: ,,Mano Viešpats ir mano Dievas“.

Ne vieno šiandieninio žmogaus tikėjimas darosi panašus į apaštalo Tomo netikėjimą. Kiek daug tamsos, klaidžiojimų ir nupuolimų tikėjime ir doroje.

Grįžkime prie Jono Krikštytojo. Apie jį Jėzus pasakė: ,,Tai daugiau kaip pranašas. Už jį dar nebuvo didingesnio žmogaus“.

Kiekvienas dabar save paklauskime, kokį liudijimą Jėzus Kristus galėtų duoti apie mus? Gal mes esame vėjo linguojamos nendrės? Juk daug kartų mus blaškė nepastovumas, baimė pasirodyti tikinčiu...  Ar mes ne per dažnai svyruojame, pasirinkdami Dievą ar piktąją dvasią? Kokį liudijimą Kristus duos apie mus paskutinio teismo dienoje?

Brangieji, melskimės, kad Viešpats Dievas padėtų mums suprasti:

1. kad Kristus yra Dievas, mūsų Atpirkėjas. Kas yra Kristus mūsų sielai dabar ir kasdieniniam gyvenimui?
2. kad mes nesame tik protingi gyvuliai, o Dievo sukurti žmonės pagal Jo paveikslą ir panašumą;
3. kad esame Viešpaties Jėzaus išpažinėjai ir Jo šv. valios vykdytojai.

Eikime šiuo keliu, kuriuo Dievas mus veda per šį gyvenimą ir su šv. Tomu nuolat kalbėkime: ,,Aš tikiu į Tave, Jėzau Kristau, mano Viešpatie ir mano Dieve“. Amen.

                        A 3 KAS AŠ ESU IR KUO NESU?

Jonas Krikštytojas Jordano apylinkėse sukėlė didelį žmonių susidomėjimą savo asmeniu. ,,Pas jį ėjo visa Judėjos šalis, visi Jeruzalės gyventojai, buvo jo krikštijami Jordano upėje ir išpažino nuodėmes“ – skelbia Šv. Raštas. Tada žmonės vieni kitų klausinėjo, kas yra tas nusižeminęs, garbingas ir galingas vyras Jonas? Ar tai ne bus laukiamas Mesijas? Susidomėjimas buvo toks didelis, kad net Aukštoji Taryba – tautos vadai Jeruzalėje buvo priversti siųsti pas Joną dykumoje savo pasiuntinius. Jie privalėjo atsiskyrėliui duoti keletą klausimų: ,,Kas tu esi? Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jono Krikštytojo populiarumas buvo toks didelis, kad užteko pasakyti tik vieną žodį ,,taip“ ir žmonių minios džiūgaudamos būtų paskelbę jį mesiju. Tačiau Jonas Krikštytojas greitai suvokė pasiuntinių klausimą ir tiesiai atsakė: ,,Aš neesu Mesijas“. Tada jie klausė daugiau, bet visi Jono atsakymai buvo neigiami. Pagaliau atsiųstieji pasiuntiniai dar klausė: ,,Tai kas tu esi? Sakyk, kad galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė. Šį kartą Jonas ramiausiai atsakė jiems: ,,Aš tyruose šaukiančiojo balsas. Taisykite Viešpaties kelią, kaip nusakė pranašas Izaijas“.

Jonas rėmėsi Izaijo pranašyste ir Jeruzalės vyresniesiems davė suprasti, kad jis yra Mesijo šauklys. Tais laikais buvo tokia tradicija: prieš atvykstant karaliui, šauklys pranešdavo gyventojams apie karaliaus atvykimą ir kviesdavo gyventojus taisyti kelią, kuriuo svečias turės atvykti. Jonas Krikštytojas save pristatė žmonėms Mesijo Kristaus šaukliu ir, eidamas per Palestiną, kvietė žmones prie atgailos, kad pasirengtų priimti ateinantį Mesiją. Taigi, Jonas Krikštytojas pasisakė, kas jis yra ir kuo nėra.

Duoti liudijimą apie save yra kiekvienam naudinga, jeigu norime prasmingai gyventi ir pasiruošti amžinybei. Advento metu Bažnyčia mums rodo Jono Krikštytojo pavyzdį, kviesdama mus gerai pasiruošti Kristaus gimtadienį minėjimui. Svarbiausia, kad liudytume sau ir Dievui apie save: kuo  aš nesu ir kas esu?

Aš neesu Dievas. Žmogus apsigauna, kai susigundo save parodyti neribotai didingu ir galingu. Tą klaidą padarė ir padaro visi pasaulio diktatoriai. Tada jie pamiršta savo silpnumą, o didžiuojasi savo turima galia ir protiniais sugebėjimais. Po kiek laiko jie įsivaizduoja, kad viską žino, kad apie viską geriau už kitus supranta ir viską gali įveikti. Tuo pačiu metu jie pamiršta, kad žemėje yra tik keleiviai, o šis gyvenimas yra trumpas ir praeis kaip šešėlis. Kad gerais darbais, pareigų atlikimu būtina ruošti savo nemirtingą sielą amžinybei... Apaštalas šv. Paulius nuolankiai prisipažino, kad ,,esąs niekas“. Reikėtų šiuos žodžius ir mums sau taikyti. ,,Kas manytų esąs šis tas, klystų, nes iš tikrųjų yra niekas“ (Gal 6,3). Išvada, mes nė vienas nesame kaip Dievas, nesame viską žinantis, visagaliai, amžini ir nesikeičiantys.

Į blogį linkusi žmogaus prigimtis taip pat yra stipri, kaip ir aukštesnieji jo siekimai. Atsitinka, kad žmogiškoji prigimtis užvaldo visą žmogų ir nustelbia jo dvasią. Tada jo gyvenimas pasidaro daugiau gyvuliškas. Ar mes kiekvienas kasdienybėje nesutinkame žmonių, kurių elgesys su savimi ir kitais, jo santykiai su namiškiais ir bendradarbiais yra nežmoniški? Jei šiandieną tarp mūsų vaikščiotų graikų išmintis Diogenas, kaip darė savo laiku, ieškodamas žmonių su žibintu rankose, tai jis žmonių pilnose mietų gatvėse ir parduotuvėse nerastų žmogaus.

Dangus ir žemė nuolat mums šaukia: žmogau, tu neesi gyvulys. Nors tavo elgesys kartais būna blogesnis už gyvulių, tačiau tavo visas gyvenimas neturi būti gyvuliškas. Kiekvienas gyvis, būdamas sotus ir atsigėręs, niekada nepiktnaudžiauja nei maistu, nei gėrimu, o tik žmogus niekada nežino saiko.

Kai žmogui sukyla pagundų audros ir žemyn lenkia piktos vilionės, kiekvienas turi paklausyti savo vidinio balso ir išgirsti perspėjimą: tu neesi gyvulys ir neturi pasiduoti gyvuliškumui. Tu esi žmogus, Dievo kūrinys. Tau įkvėpta gyvybės dvasia. Esi Dievo sutvertas į Jo paveikslą ir panašumą. Esi tas, kuriam Dievas pavedė viešpatauti ant žemės, nors esi kūnu menkas, o dvasia didis. Tu privalai savyje išryškinti nemirtingos sielos dieviškumą. Be to, esi krikščionis – Kristaus įsteigtosios Bažnyčios narys. Todėl privalai būti nuolatiniame ryšyje su Bažnyčios steigėju Kristumi. Būdamas Šv. Dvasios Bažnyčia turi būti visada išpuoštas Dievo malone.

Brangieji, trumpai peržvelkime tai, kuo nesame ir kas esame. Nesame Dievas, o esame žmonės – dulkės iš žemės ir dieviškumo spindulėlis iš dangaus. Esame krikščionys – Kristaus nuosavybė, Jo įsteigtos Bažnyčios dalis ir Jo gyvenimo dalininkai.

Išmintingai pasielgtume, jei dažnai atsimintume ir sau pasakytume: nesieksiu to, kuo aš neesu. Nepamiršiu ir neapleisiu tai, kas esu, kuo noriu ir privalau būti. Amen.

A 3  PATVARI ŠEIMA

Mieste pasirodė keistas žmogus, susisupęs į kailinius. Žmonės jį pamatę vienas kitą klausinėjo, kur jis eina? Kas jis? Iš kur? Atpažinusieji sakė: tai Jonas Krikštytojas. Jis jau kuris laikas gyvena dykumoje.

Jonas Krikštytojas, smalsuolių lydimas, pasuko į karaliaus Erodo rūmus. Sargybiniai jį sulaikė ir klausė: ,,Ko jis norįs?“

–        Prašau leisti pas karalių Erodą.

–        O ką tu jam pasakyti?

–        Aš turiu pasikalbėti su juo vienu svarbiu klausimu.

Kareiviai nuėjo pas karalių ir pranešė apie atvykusį keistą svečią, kuris nori su krašto valdovu pasikalbėti. Erodas liepia sužinoti, kas yra tas keistuolis? Kai jam pranešė, kad tai Jonas Krikštytojas, Erodas labai apsidžiaugė, nes apie jį buvo daug girdėjęs. Įsakė ateivį įleisti. Atėjęs pas karalių Erodą Jonas Krikštytojas pradėjo:

–Tu esi karalius. Visi į tave žiūri. O kokį pavyzdį duodi tautai? Nors esi karalius, bet vis tiek privalai užlaikyti Dievo įsakymus. Kodėl išviliojai savo brolio žmoną? Tau nevalia taip elgtis.

Karalius Erodas išblyško. Jam dar niekas neišdrįso taip pasakyti. Šis iš dykumos atėjęs vyras jam – karaliui prikaišioja nuodėmę. Erodas labai supyko. Įsakė svečią įmesti į kalėjimą. Šalin iš mano akių tą drąsuolį. Kaip jis išdrįso pačiam karaliui pasakyti: ,,Tau nevalia taip elgtis“.

Tačiau Erodui ramybės nebebuvo. Krikštytojo pasakyti žodžiai: ,,Tau nevalia taip elgtis“ skambėjo jo ausyse. Jis nuolat matė  į save įsmeigtą Jono Krikštytojo aštrų žvilgsnį. Jam pasidarė baisu prieš tą dykumos gyventoją. Nors Jonas dabar jau sėdėjo kalėjime, bet karaliaus širdyje nebuvo ramybės.

Dar blogiau jautėsi Erodo sugyventinė Erodijada. Nuo dabar ji laukė progos, kad atkeršytų Jonui Krikštytojui.  Vieno pokylio metu  iš pasigėrusio Erodo jai pavyko išreikalauti Jono Krikštytojo galvos.

Nors Jonas Krikštytojas buvo be šeimos, bet jis labai vertino šeimos neliečiamybę ir nesuardomumą. Už šio Dievo įsakymo saugojimą jis neteko gyvybės.

Jo pavyzdžiu Katalikų Bažnyčia gina santuokos nesuardomumą dėl to jai teko nekartą nukentėti nuo ištvirkusių valdovų.

Ypatingai viduramžiais Bažnyčiai daug pakenkė valdovų noras panaikinti savo santuoką, bet Bažnyčia jiems nenusileido. Taip pasielgė popiežius Mikalojus I – Notarui popiežius Urbonas II – karaliui Pilypui II, popiežius Inocentas III – karaliui Pilypui Augustui, popiežius Klemensas VII – anglų karaliui Henrikui VIII. Apie pastarąjį karalių reikia daugiau pakalbėti, nes jis atskyrė Angliją nuo Katalikų Bažnyčios. Štai kokią auką padarė Katalikų Bažnyčia, kad išsaugoti santuokos nesuardomumą.

Anglijos karaliui Henrikui VIII nusibodo žmona Katarina, su kuria išgyveno 17 metų ir sulaukė 5 vaikų. Įsimylėjo į dvaro dainininkę Oną Boelyn  ir paprašė Popiežiaus, kad jį išskirtų su žmona. Karalius buvo daug nusipelnęs Katalikų Bažnyčiai, net buvo gavęs iš popiežiaus pagyrimą. Į tai nepaisant popiežius neleido  jam skirtis su savo žmona. Neleido tai dėlto, ką Kristus uždraudė.

Tada karalius pradėjo popiežiui grasinti, kad jis atskirs visą Angliją nuo Katalikų Bažnyčios ir jis pats vadovaus kaip popiežius. Keistas buvo karaliaus ultimatumas popiežiui:  arba mane atskirki nuo žmonos, arba aš atskirsiu Angliją nuo Katalikų Bažnyčios. Tai buvo baisus grasinimas. Tačiau popiežius nesutiko panaikinti karaliaus teisėtos santuokos. Jis, kaip Kristaus vietininkas žemėje, negalėjo prieštarauti Dievo valiai, nes ką Dievas sujungė, žmogus negali perskirti. Todėl popiežius nusprendė: bus viena atskala daugiau, negu viena tiesa mažiau. Žmonių sukurtos klaidos ateina ir praeina, o Dievo tiesa pasilieka amžiams.

Anglijos karalius Henrikas VIII negavo norėto išskyrimo. Jis pasiskelbė vyriausiu Anglijos Bažnyčios vadovu, lyg kokiu popiežiumi. Įvedė naują anglikonų religiją ir pradėjo žiauriai persekioti katalikus / 1535/.

Katalikų Bažnyčia, gindama santuokos nesuardomumą, daug nukentėjo: buvo persekiojami popiežiai, vyskupai ir kunigai, uždarinėjami vienuolynai. Nežiūrint į tai ji vis tiek liko ištikima šiai dogmai.

Panašiai kaip Anglijoje atsitiko  ir Rusijoje. 1820 m. iš Rusijos buvo ištremti jėzuitai, o jų mokyklos, vienuolynai atimti. Už ką? Juos ištrėmė dėl to, kad jie darė didelę įtaką žmonėms ir net palietė caro dorovę.

Caro meilužė lenkė Nariškina, paveikta vienuolių jėzuitų, pasiryžo pataisyti savo nedorą gyvenimą. Kartą ji papasakojo carui apie jėzuitų pastangas ją išgelbėti.

Caras labai įsižeidė, kad vienuoliai trukdė jo meilės romanui. Čia pat meilužės kambaryje caras Aleksandras išleido dekretą, įsakantį iš Petrogrado ištremti jėzuitus. Netrukus juos išvijo iš visos Rusijos. Tai buvo padaryta 1820 m. kovo 3 dienos dekretu.

Kadaise dėl ištvirkusio Erodo meilužės Erodijados Jonas Krikštytojas neteko gyvybės, taip dabar dėl Nariškinos vienuoliai jėzuitai neteko Rusijoje vienuolynų, įstaigų ir darbo.

Istorijos bėgyje Bažnyčiai daug teko nukentėti ginant santuokos nesuardomumą. Ir šiandieną Katalikų Bažnyčia pasaulyje užlaiko tą drausmę, tačiau valdantieji tai vienur, tai kitur nepaiso šio Bažnyčios reikalavimo ir rodo blogą pavyzdį valdomiesiems.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas viešai spaudoje pasmerkė premjero elgesį, kai išardė kitą šeimą ir pasigyrė, kad jis turi teisę tvarkyti savo asmeninį gyvenimą. Bet kiekvienas suprantame, kad to negalima daryti, suardant kitą šeimą.

Kodėl Kristaus įsteigtoji Bažnyčia nedaro jokių nuolaidų tiems, kurie įsinori palikti savo šeimą ir vėl tuoktis? Kodėl ji tokia nepalenkiama, negailestinga? Todėl, kad šeimos nesuardomumas ir patvarumas yra paties Jėzaus Kristaus įsakytas.

Kas kitaip elgiasi, tas daro nuodėmę. Šv. Rašte pasakyta: ,,Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taipogi svetimauja“ / Lk 16,18/.

Katalikų Bažnyčios nariai privalo stengtis stiprinti yrančias šeimas. Sudrausminkime palaidūnus, kurie ardo šeimas ir nepaiso Dievo įsakymų: nepaleistuvauk, negeisk svetimo vyro ar svetimos moters. Tegu šeimų ardytojai pajunta artimųjų, giminių šaltumą ir atsiradusį priešiškumą. Kas Dievo įsakymų neklauso, tas yra Jo priešas ir negali būti mūsų draugas. Amen.

            A 3  AR MES JĮ PAŽĮSTAME?

Didelei daliai žmonių tinka šv. Jono Krikštytojo pasakyti žodžiai: ,,Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“.

Ne tik sovietmečiu, bet ir dabar ne vienas pasako: ,,Man nesvarbu, ar Kristus istorijos bėgyje buvo, ar nebuvo. Aš ir be jo galiu gyventi ir džiaugtis gyvenimu“.  Daug žmonių taip galvodami ir kalbėdami klysta. Jie sako, aš esu laimingas ir be Dievo, nors  jų akyse matyti ieškotos ir nerastos laimės šešėliai, o širdis ne kartą verkė dėl gyvenimo prieštaravimų ir beprasmiškumo.

Dieviškas Gelbėtojas Jėzus Kristus gyvena mūsų tarpe: yra mokančioje Bažnyčioje, kaip Tiesa ir Eucharistijoje, kaip meilės kalinys mūsų dvasinis maistas. Jei žmonės geriau pažintų Jėzų Kristų, Jį įtikėtų, Jį pamiltų ir savo gyvenimu garbintų, tai savo siela patirtų daug džiaugsmo ir prasmingai nušvistų jų gyvenimas. ,,O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Gelbėtoją“ /Jn 17,3/. Taip meldėsi Jėzus Paskutinės vakarienės metu.

Jei mes Kristaus nepažinsime, tai Jis pas mus neateis kaip malonė, dieviška pagalba mūsų gyvenimui ir bėgančios dienos  mus neš šalin nuo pagrindinio tikslo.

Kaip Kristų pažinti? Jį pažinti šiandieną yra daug lengviau, negu Jono Krikštytojo laikais. Visa krikščionybės istorija su 2000 metų kentėjimais, persekiojimais ir šventumu labai aiškiai kalba apie Kristų. Garsiųjų pasaulio mokslininkų galvos, nulinkusios prieš Kristų, sako, kad Kristus yra vienintelis, tikras, didis, šventas. Milijonai pareigos didvyrių, tikėjimo kankinių, skaistybės žiedų liudija apie Kristų. Apie jį parašyta milijonai knygų, Jo garbei paskirta geriausi meno, muziko, poezijos ir prozos kūriniai.

Apie Jėzaus Kristaus asmenį rašė buvęs laisvamanis, paskiau tapęs uoliu kataliku italų rašytojas, akademikas Giovani Papini, prancūzų romanistas Fransua Moriak, mūsų tautietis, anksčiau gyvenimo kelyje nepastebėjęs Kristaus, vėliau atsivertęs Vincas Krėvė Mickevičius. Apie Jėzų pasiryžo daug rašyti, bet nespėjo, mirtis sutrukdė, rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis.

Apie Jėzaus asmenį rašo tie, kuriems jis nepatinka. Bet jie nesugeba suprasti ir paaiškinti, kaip po dviejų tūkstančių metų neataušo žmonėse meilė Jėzui. Jauni misionieriai, vienuoliai aukoja savo jaunystę, gyvenimą, kad skelbtų Kristaus Evangeliją. Jie nesugeba paaiškinti, iš kur atsirado krikščionybė? Nesugebėdami atsakyti į tuos klausimus, nusprendžia, kad lengviausia visai paneigti Jėzaus buvimą.

Apie Kristų kalbės, rašys ateinančių amžių žmonės. Kokia bus ateities civilizacija, mes nežinome. Tačiau jei žmonija nepakils iš baisių klaidų, skaudžių klaidžiojimų nakties, tai ją gali ištikti sukrėtimas. Bet Kristaus kryžius ir toliau spinduliuos, kaip išganymo, pergalės ženklas.

Apie Kristų trumpai ir aiškiai kalba viena maža knygelė. Ją tėvai įduoda savo vaikams ir liepia išmokti, kad galėtų atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Tai katekizmas, trumpas tikybos pradžiamokslis. Negalvokime, kad ta knygelė yra neverta suaugusiųjų dėmesio. Ne apie vieną knygą nėra tokių gražių atsiliepimų, kaip  apie šią trumpą brošiūrėlę – katekizmą.

Devyniolikto amžiaus mąstytojas Juoffroy, gulėdamas mirties patale, pasakė: ,,Aš esu labai daug skaitęs, bet nieko neradau, kas prilygtų nors vienam  katekizmo puslapiui“.

Ilgametis Prancūzijos parlamento prezidentas, juristas, gilaus tikėjimo žmogus, pavarde Troplong savo draugams ir artimiesiems pasakė: ,,Kai žmogus būni daug skaitęs, daug studijavęs ir ilgai išgyvenęs, tai mirties valandą supranti, kad katekizme yra vienintelė tiesa“.

Katekizmas suglaustai mums pasakoja apie nematomą tikrovę – Dievą, dangų, skaistyklą, pragarą. Jis nušviečia žmogaus žemiškojo gyvenimo prasmę ir pamoko, kaip reikia gyventi, kad kiekvieno gyvenimas būtų prasmingas ir turiningas.

Viena mergaitė gavo iš klebono dovanų – katekizmą, bet mieste jį pametė. Apie savo nelaimę ji pranešė klebonui. Didis buvo jos nustebimas ir džiaugsmas, kai po kelių dienų atsirado katekizmas. Kažkoks žmogus jį rado ant gatvės ir atnešė į kleboniją. Knygutėje, po mergaitės pavarde, buvo nepažįstama ranka užrašyta: ,,Šis katekizmas, man, inžinieriui, suradusiam jį gatvėje, priminė gražiausią gyvenimo dieną – pirmos Komunijos dieną. Aš nepažįstu šios knygelės savininkės, bet jai linkiu, kad ir ji gyvenime nors retkarčiais pagalvotų apie šią dieną“. Parašas neįskaitomas.

Kiek daug kilnumo ir nekaltumo, šventų pamokymų ir pasiryžimų duoda ši maža knygelė, nes  kalba apie Kristų, Jo įsteigtą Bažnyčią ir paliktus sakramentus, Dievo ir Bažnyčios įsakymus, nuodėmės blogį ir atgailos būtinybę. Katekizmui yra dėkinga žmonijos kultūra už visokį grožį, gėrį. Kažkas iš paprastų žmonių yra pasakęs: ,,Išmoktas katekizmas daugiau apsaugo žmogų, negu  10 policininkų“. Kas gali paneigti šių žodžių teisingumą? Išmoktas katekizmas yra stipriausias pylimas prieš žmonių nusikaltimus ir vagystes. Kokios knygos iš bibliotekų kalba apie vaikų paklusnumą tėvams,  apie skaistumą ir tyrą meilę jaunose širdyse? Gražesnės programos nerasime už tą, kurią nurodo katekizmas.

Apie Kristų mes galime girdėti kiekvienoje bažnyčioje sekmadieniais. Dažnai tai būna kuklus, paprastas pamokslėlis. Bet jis kuklus kaip tiesa, nes ir Kristus renkasi savo tarnais paprastus žmones. Pradžioje Kristaus mokslą nešė paprasti, nemokyti, neturtingi apaštalai ir dieviškas Jėzaus mokslas apskriejo visą pasaulį. Žmonija greitai įsitikino, kad tas mokslas stato gyvenimą, pakelia į dorą širdis ir už mirtingo žmogaus žodžių slypi nematomas Dievas.

Kartais sekmadienį sakomas pamokslas gali būti neįdomus, bet jis vis tiek sielai bus naudingas, kaip kasdieninė ruginė duona, kuri kartais ne per daug skani, bet soti ir sveika. Reikia atminti, kad kunigas kalba ne savo vardu ir skelbia ne savo mokslą. Jis siųstas Kristaus  ir kalba Jo vardu apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų. Dažnai atsitinka, kad kalta ne sėkla, bet dirva, jei neišauga geras derlius.

Labai dažnai žmonėse veltui skamba šaukiančiojo balsas, nes jie nepažįsta To, kuris yra mūsų tarpe, švč. Sakramente ir laukia mūsų.

Pažinti Kristų mes privalome. Apaštalas šv. Paulius šaukia: ,,Per nieką kitą mums nėra duota išganymo, kaip tik per Jėzų Kristų“.

Ant Kairo universiteto sienos yra užrašyta: ,,Svarbu yra chemija, bet Alachas yra svarbiau“. Kiekvienam žmogui yra svarbu: technika, muzika, medicina, bet jei jis nepažįsta Kristaus, tai visi dalykai yra tik vaikiški žaislai. Jie nepaguodžia širdies nei skausmo, nei kančios, nei mirties valandą.

Kas pažįsta Kristų, tas žino, iš kur jis atsirado ir kur jis keliauja. Kristų pažinti gali tik geros valios žmonės ir tyrumo siekiančios širdys. Geriausiai Kristus pažįstamas maldoje, kančioje ir dar kartą maldoje.

,,Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“. Mes, nuolatiniai pamaldų dalyviai galime sakyti:  Jį pažįstame, Jį mylime Jį garbiname. Jį pažinome vaikystėje iš savo motinų ir pakelės kryžių, iš baltos Ostijos adoracijų metu. Pažinome Viešpaties globą gundymų metu ir kančioje. Jį žmonija pažįsta iš pasikartojančių persekiojimų, kurie daužo Bažnyčią, bet jos neįveikia, nes prie vairo įsteigėjas Jėzus Kristus. Ačiū Dievui, kad mes Jį pažįstame, Juo džiaugiamės ir paskui jį sekame ir seksime. Amen.
 

A 3 AR SAVE GERAI PAŽĮSTAME?

Kasdieniame gyvenime neretai sprendžiame, savo išvadas darome apie kitus žmones, kuriuos pažįstame, susitinkame ar kartu dirbame. Klausantis tokios kritikos atrodo, kad mums labai gerai žinomi jų darbai, gyvenimas net mintys. Todėl dažnai net neabejodami kitus už akių teisiame, apkalbame, smerkiame. Kyla toks klausimas, ar kada nors mes į save taip kritiškai pažvelgiame? O labai praverstų tai padaryti.

Taip, apie kitus pažįstamus ar net mažai pažįstamus, gal tik TV – jos parodytus  mes atsiliepiame labai kritiškai, nors pasaulis yra susižavėjęs jų veikla. Ar neatsitinka taip, kad apie kitus kalbėdami, patys save pamirštame, o tėvai, motinos nemato savo vaikų netinkamo elgesio. Gal iš  tikrųjų yra taip, kad iš visų žmonių mažiausiai pažįstame save?

Mieste vienuoliai įrengė ir atidarė rekolekcijų namus. Į juos atvykdavo žmonės ir per kelias dienas atlikdavo rekolekcijas. Tai buvo naujovė tokios rekolekcijos. Kažkas paleido gandus, kad vienuolių namuose su velnio pagalba atvykusiems parodoma neįsivaizduojamos baidyklės.

Paprastai, keisti ir kvaili prasimanymai labiausiai ir greičiausiai plinta. Taip buvo ir tame mieste. Piktos, įtarios kalbos pasiekė valdžios žmones. Jie nutarė ištirti, ar iš tikrųjų vienuoliai baugina žmones? Į rekolekcijų namus pasiuntė trims dienoms gudrų vyruką, kuris sugrįžęs po rekolekcijų pasakojo: ,,Privalau pasakyti, kad ten tikrai aš pamačiau labai šlykščią baidyklę. Labiausiai mane išgąsdino viena pabaisa.

Tardytojas nekantriai klausė: ,,Sakyk, kokia pabaisa vienuoliai tave gąsdino?“

– Toji pabaisa, tai aš pats. Aš rekolekcijose pažinau, kokios baidyklės yra mano geiduliai ir blogi įpročiai, kurių turiu ne vieną. Man niekada neatrodė jie tokie baisūs, kaip ten pas vienuolius, rekolekcijų namuose. Aš patarčiau kiekvienam žmogui ten pabūti bent kelias dienas ir save geriau pažinti“.

Kai žvelgiame atvirai į sąžinę, pamatome, kokie esame. Įsiklausę į savo sąžinės balsą, išgirstame tikrą jos sprendimą. Kai mes geriau pažinsime save, tai greičiau atjausime artimą ir mažiau apie jį kalbėsime, kritikuosime, smerksime.

Šv. Jonas Krikštytojas žydų pasiuntiniams pasakė: ,,Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate... Jis yra tas, kuris po manęs ateis, kuris pirma manęs buvo...“(Jn  1,26-27).

Tas Jono Krikštytojo priekaištas tinka ir mums. Mes gerai nepažįstame ne tik savęs, kitų žmonių, bet ir savo Išganytojo Jėzaus Kristaus. O kai Jo nepažįstame, tai vienaip galvojame, kitaip kalbame, o dar kitaip elgiamės. Tokių žmonių šiandieną yra labai daug. Jie nepažįsta Kristaus, Jo tiesos ir Jo dieviško mokslo.

Jei kiekvienas save paklaustume, ar gerai pažįstu Tą, kuris nusidėjėlei Magdalenai pasakė: ,,Tavo nuodėmės tau atleistos“, tai su nuodėmių našta ilgai negyventume. Jei mes geriau pažintume Tą, kuris Kanos vestuvėse vandenį pavertė vynu, rankos mostu nutildė audrą, tai tikrai daugiau turėtume pasitikėjimo ir nedejuotume taip, kaip šiandieną kai kas be perstojo dejuojame. Mes labai neverktume laidodami savo mirusiuosius, jei prisimintume Kristaus pasakymą: ,,Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki į mane, nors ir būtų miręs, gyvens per amžius“.

Jei šiandieną tarp mūsų atsirastų Jonas Krikštytojas, tai, rodydamas į Švč. Sakramentą, jis mums šauktų: ,,Tarp jūsų gyvena tas, kurio jūs nepažįstate“.  Pagalvokime, ar šie žodžiai mums netinka? Kodėl  mes, galėdami dažniau priimti Jėzų, esantį  Šv. Komunijoje, nesistengiame? Kodėl priėmę Komuniją kai kas tuoj pat ima kalbėtis tarpusavyje, jaunesnieji žaidžia su mobiliuoju telefonu arba skuba iš bažnyčios? O ten kalbos jau nebesiderina su tuo veiksmu, kurį ką tik padarėme, pasikvietę į  svečius Jėzų Švč. Sakramente.

Pridėję ranką prie krūtinės kiekvienas atsakykime, kiek kartų dienos metu mes atsimename pas mus pasilikusį ir Švč. Sakramente gyvenantį Jėzų Kristų? Ar eidami, važiuodami pro bažnyčią pagalvojame, kas gyvena altoriaus namelyje, pasilikęs dėl mūsų. Šių kelių klausimų užtenka. Mes suprantame ir gailimės, kad ,,tarp mūsų gyvena tas, kurio gerai nepažįstame“. Esame pakaltinami ei nesistengiame geriau pažinti. Mes negalime pasakyti taip, kaip anuomet žydų laikais, kad niekas mums nepriminė apie Jėzų Kristų.

Priminimų, pamokymų tikrai netrūko. Dabar nesunku gauti religinės literatūros ir paskaityti, daugiau pasigilinti į tikėjimo tiesas. Jei nuoširdžiai prisipažintume, tai esame kalti patys. Galime paimti į rankas platesnį katekizmą, šv. Raštą, religinį laikraštį ar žurnalą ir, skaitant visa tai, daugiau pažinsime Kristų, Jo mokymą. Blogis yra tame, kad mes per daug žemiškai nusiteikę ir per mažai galvojame apie amžinus dalykus.

Po šių svarstymų norėtųsi užbaigti malda: ,,Viešpatie Dieve, padėk mums geriau Tave pažinti ir pamilti, kad Tavyje atrastume pasitikėjimą ir viltį, paguodą ir suraminimą, meilę ir gyvenimą. Amen.   

A 3 Didybė su Dievu

Pranašas Izaijas pirmame Mišių skaitinyje poetiškai kalba apie žydų tremtinių lūkesčius ir viltis. Jie tikėjo, kad sugrįžus į tėvynę, Dievui tarnaujant, ateis ramybė ir džiaugsmas. Dievo palaima bus vargų ir rūpesčių palengvėjimu. Dievo tarnų kojos ir rankos taps lankstesnės.

Adventas primena, kad mes esame tremtiniai šiame pasaulyje. Kelionėje į amžinybę mūsų kojos ir rankos pavargsta, o širdis neretai nuliūsta. Bet didysis pranašas šv.  Jonas Krikštytojas mums kalba ir drąsina, kad ateina Mesijas, žmonijos Gelbėtojas.

Per visus šimtmečius Bažnyčia rodo žmonėms šv. Joną Krikštytoją, kuris savo žodžiais ir kankinio mirtimi net šiandieną visus moko. Anuomet Kristus klausė: ,,Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės?“

Daugelis mūsų esame linguojami nuo menkiausio vėjo, tai yra blogų pagundų, įvairių vilionių, piktų intrigų, melo, apkalbų ir šmeižtų. Ir šv. Jonas Krikštytojas turėjo pagundų, bet jis joms priešinosi. Jis nebuvo silpna nendrė, bet buvo tvirtas kaip ąžuolas. Jis žmonėms sakė, kad atėjęs Mesijas išgelbės ir sunaikins žmonių nuodėmes. Jis prisipažino esąs balsas To, kuris turi ateiti į šį pasaulį, tai yra Dievo siųstasis Gelbėtojas Jėzus Kristus. Jis iškils, nuostabiai veiks, o jis – Jonas turės nutilti, nes nevertas atrišti Jo kurpių dirželio. Šv. Jonas Krikštytojas yra labai gražus pavyzdys žmonėms, rodantis, kaip reikia gyventi ir mokėti laiku likti mažu.

Amerikoje yra labai madingos žmonių apklausos. Vienas įtakingas laikraštis paklausė skaitytojų, kokie yra trys didžiausi asmenys žmonijos istorijoje? Ir sulaukė daugybė atsakymų, nes žmonės mėgsta dalyvauti tokiose apklausose. Garsus istorikas Wellsas išsirinko tris asmenis: Aristotelį – garsų graikų filosofą, mirusį 322 m. prieš Kristaus gimimą, Buddą – didį mistiką, Indijos, Japonijos, Kinijos žmonių mokytoją ir Jėzų Kristų iš Nazareto, kuris savo žodžiais ir darbais parodė žmonijai naują gyvenimo kelią. Istorikas Wellsas nebuvo krikščionis. Todėl jo pasirinkimas yra labai svarbus.

Kokį žmogų Jėzus Kristus laikė, pasiriko didžiausiu? Šios dienos Evangelijoje Kristus kalba apie šv. Joną Krikštytoją kaip didžiausią gimusį iš moters. Kodėl? Jis paruošė kelią ateinančiam Mesijui ir parodė žmonėms Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Jis buvo šventas Dievo tarnas ir tapo kankinys. Jėzus Kristus, išgyręs Joną Krikštytoją, pridėjo šiuos nuostabius žodžius: ,,Mažiausias dangaus karalystėje yra didesnis už jį“. Tai reiškia, kad Kristus giria kiekvieną žmogų, kuris priima Jo dievišką mokslą ir dorai gyvena vienybėje su Dievu.

Kyla klausimas, kokį asmenį mes kiekvienas pasirinktume iš žmonijos istorijos? Ar mes pirmumą taip pat suteiksime mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui? Daugelis, kurie save vadina katalikais, gali pasakyti taip, nes jie brangina, vertina Jėzaus asmenį ir Jo su niekuo nekeistų. Tačiau tam tikrai daliai žmonių Jėzus yra tolimas ir svetimas.

Kai silpnas žmogaus žodis, pasakomas per garsiakalbius, tampa garsiausias. Šiaip negreitas žmogus, važiuojantis automobiliu, yra greičiausias. Kai paprastas žmogus yra vienybėje su Dievu, jis yra didžiausias ir galingiausias. Dievo malonė yra dvasinė jėga, kuri padaro žmogų didį, galingą, garbingą ir net šventą. Jeigu šv. Jonas Krikštytojas šiandieną  į mus kalbėtų, tai jis lieptų visiems žmonėms gyventi vienybėje su Dievu ir Dievui.

Advento metu atsinaujinkime, nusižeminkime ir nuolankiai prašykime Dievo malonės. Amen.

A 3 ESAME ŽMONĖS, O NE GYVULIAI

Evangelija pasakoja apie Joną Krikštytoją, kuris ruošė išrinktąją tautą laukti ateisiančio Mesijo. Ne vienas jų pranašas apie tai rašė ir kalbėjo. Jau atrodė, kad atėjo valanda, kai Mesijas turi pasirodyti. Bet kaip jį atpažinti? Kas jį parodys laukiantiems žmonėms?

Tuo metu prie Jordano upės pasirodė Jonas Krikštytojas. Tai ypatingas žmogus. Jis buvo apsivilkęs kupranugario kailiu, susijuosęs odiniu diržu, basas, su ilgais plaukais ir barzda. Žmonėms sakė labai uždegančius pamokslus ir net juos krikštijo. Minios žmonių plaukė pas jį. Daugelis net ėmė abejoti, ar jis nebus laukiamas Mesijas. Ką jie darė?  Jie įsidrąsino ir patys klausė Joną, kas tu esi? Jis atsakė: ,,Aš tyruose šaukiančiojo balsas“.  O Jėzus Kristus apie Joną pasakė: ,,Tarp gimusių iš moters nėra buvę didingesnio už Joną Krikštytoją“.

Jeigu dabar kas nors mus paklaustų, kas tu esi? Kas jūs esate? Ką mes atsakytume? Tikrai neužtektų tokio atsakymo: ,,Aš Bronius, sūnus Antano. Aš Ona, duktė Petro. Aš Augustinas, sūnus Aloyzo“. Kiekvienas turėtume duoti tokį atsakymą: aš esu žmogus, o ne gyvulys. Žmogus moka kalbėti ir mes kiekvienas kalbame. Kartais kalbame net tada, kai geriau būtų patylėti. Arklio žvengimas, karvės mykimas, šuns lojimas nėra kalba. Gyvuliai neturi kalbos dovanos, nes jie neturi sielos ir proto. Atsiverskime  katekizmą. Ten parašyta du atsakymai į dabar keliamus klausimus: žmogus yra Dievo tvarinys, turintis mirtingą kūną ir nemirtingą sielą. Siela yra dvasinė žmogaus dalis, kurios dėka žmogus gyvena, protauja, turi laisvą valią. Dėl to gali pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui bei artimui.

Štai kas žmogų iškelia virš visų tvarinių, virš medžiagos ir virš visų gyvulių. Žmogus yra žemesnis tik už angelus, nes jie yra grynos dvasios, be kūno ir galingesnės už mus. Angelai panašūs į Dievą, nes yra grynos dvasios ir daug tobulesnės už žmogų.

Į klausimą, kas jūs esate? Turime duoti antrą atsakymą: esame krikščionys. Jei yra garbė būti žmogumi, tai dar didesnė garbė ir išaukštinimas būti krikščioniu – Kristaus išpažinėju. Kada juo tapome? Per krikštą tapome krikščionimis ir Dievo vaikais. Krikšto sakramentas panaikino gimtąją nuodėmę ir sielai davė pašvenčiamą malonę. Jos dėka mes esame Dievo vaikai. Mums tai užtikrino Jėzus Kristus, įsakydamas mums melstis: ,,Tėve mūsų, kuris esi danguje...‘

Viena gera mergaitė krikščionė tarnavo didiko šeimoje. Kartą, patarnaudama didiko dukrai, per mažai parodė jai pagarbos. Įsižeidė didiko dukra ir išdidžiai tarė: ,,Ar nežinai, kad aš esu garsaus didiko duktė?“ Patarnaujanti mergaitė ramiausiai atsakė: ,,Ar jūs nežinote, kad aš esu Dievo duktė?“ Taip pasakyti ji tikrai galėjo, nes būti Dievo vaiku yra daug didesnė garbė, negu būti kokio nors didiko ar kokio kunigaikščio vaiku.

Italijos karalius Viktoras Emanuelis II  labai mėgo medžioklę. Apsirengdavo medžiotojo drabužiais ir išvykdavo į kaimų miškus medžioti. Kartą žmonės jį atpažino ir miestelio pirmininkas norėjo skubiai surengti kuklų, bet nuoširdų karaliaus pagerbimą. Nuėjo į mokyklą ir paprašė mokytoją, kad greitai išmokytų kokią nors mergaitę padeklamuoti eilėraštį karaliui. Mokytoja išriko gabiausią mokinę ir davė jai eilėraštį mokytis. Ji turėjo greitai ir gerai išmokti deklamuoti. Paskirtu laiku visi miestelio gyventojai susirinko į aikštę. Atvyko pirmininkas, klebonas, visi moksleiviai su mokytoja ir daugelis to miestelio gyventojų.

Kai atvyko karalius Viktoras Emanuelis II į jam surengtą pagerbimą, mergaitė, laikydama gražių gėlių puokštę, išėjo į priekį ir gražiai padeklamavo išmoktą eilėraštį. Karalius buvo labai patenkintas. Jis suprato, kad mergaitė yra labai gabi ir norėjo visiems susirinkusiems parodyti jos sugebėjimus. Dėl to ją klausinėjo, o ji drąsiai atsakinėjo.

Karalius klausė: ,,Ar galėtum man pasakyti, kokios yra gamtos karalystės?“ Ji labai greitai atsakė: ,,Gamtos karalystės yra trys: negyvoji arba mineralinė karalija, augalų karalija ir gyvulių karalija“. Karalius ją pagyrė: ,,Gerai atsakei“. Po to išsiėmė iš kišenės auksinę monetą ir, ją rodydamas mergaitei, klausė: ,,Kokiai gamtos karalijai priklauso šis pinigas?“ ,,Priklauso negyvajai gamtai“ – atsakė mergaitė.

–        Puikiai atsakei, - tarė karalius ir tą auksinį pingą atidavė jai. ,,Dabar man pasakyk, kokiai gamtos karalijai priklauso šitos gėlės, kurias man įteikei?“

–        Augalų karalijai, – atsakė mergaitė.

–        O aš? – klausė toliau karalius. Ir mergaitė tarė: ,,Jūs priklausote gy... bet tuoj savo ranka užsidėjo burną, nutilo ir greitai pasakė: ,,Jūs priklausote Dievo karalystei“.

Karalius apkabino mergaitę ir ją pabučiavo, sakydamas: ,,Šaunuolė, iš visko matosi, kad esi tikrai labai gabi. Melskis, kad aš tikrai būčiau vertas priklausyti Dievo karalystei“.

Brangieji, būdami krikščionys ir mes priklausome Dievo karalystei, nes esame Kristaus įsteigtosios Bažnyčios nariai.  Katalikų Bažnyčia kaip tik yra Dievo karalystė šioje žemėje. Jėzus Kristus daug kartų kalbėjo apie šią savo karalystę. Apie tai mes nuolat girdime iš Evangelijų sekmadieniais.

Dabar kiekvienas padarykime išvadą: mes esame protingi žmonės, o ne gyvuliai. Mes turime Dievo duotą laisvą valią ir protą. Todėl visada elkimės kaip protingi žmonės, o ne kaip gyvuliai. Mes ne vienas esame pastebėję, kad gyvuliai visada elgiasi pagal Kūrėjo duotą instinktą, o žmogus, pasinaudodamas laisva valia, neretai pasielgia nežmoniškai.

Mes nuo krikšto esame krikščionys. Mokėkime savo tikėjimo tiesas, į jas nuolat gilinkimės, kartodami katekizmą. Visada Dievą garbinkime ir Jam nuoširdžiai tarnaukime, sąžiningai atlikdami savo pareigas. Tai bus mūsų dovana Kūdikėliui Jėzui Kalėdų šventėse. Kūdikėlis Jėzus  bus patenkintas mumis ir mus laimins, o mes tokie geri ir būsime. Amen.

A 3 Jonas Krikštytojas daugiau kaip pranašas

Žmonės prieš Kalėdų šventes vieni kitiems rašo šventinius pasveikinimus, o kiti net perka dovanas ir įteikdami jas linki laimės, šventinio džiaugsmo. Keturios Advento savaitės yra tik prieangis į kalėdinį džiaugsmą. Tačiau šį kalėdinį džiaugsmą galės išgyventi tik tie, kurie Kristuje mato savo Viešpatį, Gelbėtoją ir Jo atėjimui parengia savo širdį.

Anuo metu Kristaus atėjimui į žmonių gyvenimą ir širdis kelią ruošė Jonas Krikštytojas. Jis buvo kilnus, tiesus ir drąsus, išmintingas ir apsimarinęs. Todėl stebino ne tik paprastus žmones, kurie rinkosi jo pamokslų klausytis, bet ir Jeruzalės vyresniuosius. Jie siuntė pas Joną paklausti, kas tu esi?

Jonas Krikštytojas kukliai gynėsi: aš neesu Kristus, nei Elijas, nei kuris kitas pranašas. Aš esu tyruose šaukiančiojo balsas. Aš krikštiju vandeniu. Bet tam, kuris po manęs ateis, nesu vertas nešioti jo kurpių.

Advento nuotaikos ir pats gyvenimas mums pateikia tą patį klausimą: ,,Žmogau, kas tu esi? Ar tu esi tuo, kuo Dievas pašaukė būti? Taigi, ar esi žmogus, ar gyvulys? Ar Dievo vaikas, ar bezdžionės anūkas?

Kiekvienas žmogus atsiranda šeimoje ir jis priklauso šeimai. Joje turi savo padėtį. Pvz. Esi šeimos tėvas. Save klauski, ar tikrai esi tuo, kuo privalai būti? O gal esi tironas savo žmonai ir vaikams, kai sugrįžęs girtas juos veji iš namų? Esi šeimos motina. Ar pas tave randa vaikai meilę, pagalbą kūno ir sielos reikaluose? O gal tavo galvoje ne savo vaikai, bet svetimi vyrai, meilužiai?

Aštuonių metų mergaitė labai domėjosi viskuo, kas vyksta bažnyčioje pamaldų metu. Kaimynė jai aiškino, kas yra sakramentai ir šv. Mišios. Kaip bažnyčioje reikia elgtis ir melstis. Mergaitė dėkojo ir sakė, kad mamytė jai niekada taip nepaaiškino. Todėl ji daug dalykų nežino, bet nori sužinoti.

Jaunesnieji gali klausti save, ar esu geras vaikas tėvams, dėmesingas ir dėkingas moksleivis mokytojams? Ar gerbiu vyresniųjų autoritetą? Jeigu taip, tai esate tuo, kuo Dievas paskyrė būti. Kalėdų šventės turėtų atnešti džiaugsmą ir dvasinių jėgų einant per gyvenimą savo pašaukimo keliu.

Kiekvienas tikintysis priklauso didžiajai krikščionių šeimai – Katalikų Bažnyčiai. Todėl katalikai turi save dažnai paklausti, ar esu ištikimas Kristaus įsteigtai Bažnyčiai, kuri per beveik 2 tūkstančius metų kaupė tradicijas, išgyventas kančias, o dabar gali visu tuo didžiuotis?

Paimkime vėjo žarstomą smėlio dulkelę. Savyje ji yra niekis. Jei tą smėlio dulkelę įtvirtinsime į pakrantės uolą, ji taps didžiulės uolos dalis ir jos niekas nepajudins. Vienišas žmogus yra lyg ta vėjo pustoma smėlio dulkelė. Jei žmogus eina kartu su Kristaus Bažnyčia, jis tampa didele jėga. Jo gyvenimas ir darbai kitus džiugina ir atneša jam pačiam žemišką ir amžiną laimę.

Kartą Jėzus savo apaštalų paklausė, ką jūs manote apie mane? Nuo to laiko, jau antras tūkstantis metų to klausimo aidas tebeskamba po visą pasaulį. Kiekvienas žmogus privalo duoti atsakymą į tą klausimą. Vienaip ar kitaip atsakydamas jis pasirenka vietą prie Kristaus. Arba Jį garbina, arba Jo neapkenčia, arba jis tampa laimingas su Kristumi, arba be Jo dvasiniai žūsta.

Jėzus Kristus, atėjęs į mūsų žemę, norėjo pakeisti senąjį pasaulį ir sutverti naują žmoniją. Tai jis jau atliko, nenaudodamas jėgos, nesprogdindamas seną pasaulį, bet keisdamas žmogaus vidinį gyvenimą, jo mąstymą, elgesį. Kristaus mokslą galime lyginti  medžiui, kuris palengva auga ir vis daugiau užima vietos savo šakomis ir šaknimis. Jis daro žmogų geresniu, teisingesniu, doresniu, kad vėliau jis pats galėtų sau ir kitiems kurti laimingesnį gyvenimą.

Kristaus gyvenimas ir veikla parodė, kad jis daugiau negu žmogus. Jis Dievas, stebukladarys.

Prancūzijos imperatorius Napoleonas pasakė: ,,Tikėkite manimi, aš žinau, kas yra žmogus, bet Kristus buvo daugiau negu žmogus“.

Dar prieš Kristaus gimimą pasaulyje buvo  garsių vyrų, net genijų. Bet jie buvo tik žmonės, kurie neįstengė duoti naujos dvasios nė vienam mirtingajam. Tik Jėzui Kristui nusidėjėliai atvėrė savo sąžinę ir sielą, net tapo šventaisiais. Kristaus dėka atsivertė piktadariai, vėl atsikėlė sunkumų palaužti žmonės ir iš dvasinės mirties grįžo į gyvenimą.

Netikintis vokiečių filosofas Nitčė parašė tokius piktžodžiavimus prieš Dievą. ,,Kai girdžiu sekmadienio varpų skambėjimą, aš visada klausiu: ar tai yra galima, kad viskas skiriama anam, prieš 2000 metų nukryžiuotam žydui, kuris tvirtino, kad jis esąs Dievas? Šiam tvirtinimui paremti nepateikiama įrodymų“.

Filosofas Nitčė labai klydo ir nepastebėjo, kad jis pats sau prieštaravo. Jėzaus dieviškumas įrodytas. Reikia tik prieš visus įrodymus iš anksto neužsimerkti arba aklai neigti. Be to, jei Kristaus dieviškumui įrodyti nebūtų daugiau faktų, tai vien varpų skambėjimas viso pasaulio bažnyčiose per 2000 metų yra pakankamas įrodymas Jėzaus dieviškumui. Ar įmanoma, kad žmogus taip didingai triumfuotų ir per amžius būtų visų žmonių prisimenamas? Juk Jį atsimena ir tikintieji, ir netikintieji. Tik Dievas galėjo likti nemirtingas žmonių atmintyje ir galvosenoje.

Gruodžio 21 diena yra trumpiausia diena ir ilgiausia naktis. Tada Bažnyčia švenčia didžiojo netikėlio apaštalo šv. Tomo šventę. Visi gerai žinome, kokios miglotos, trumpos, niurios gruodžio mėnesio dienos. Retai kada pasirodo saulė. Jei pasirodo, tai popiečiu rieda už horizonto. Tokia niuri, miglota diena apaštalui Tomui  buvo Didysis Penktadienis. Apaštalų mokytojas ir stebukladarys Kristus jau miręs. Jo kapas užantspauduotas. Tomas iš Jo daug tikėjosi. Dabar į jo sielą skverbėsi netikėjimo tamsa ir priekaištas sau: ,,Kam aš taip pasitikėjau Kristumi?“  Kai po aštuonių dienų jis pamatė prisikėlusį iš numirusiųjų Jėzų, tą pačią akimirką nuo jo sielos nuslinko netikėjimo tamsa. Tada jis sušuko: ,,Mano Viešpats ir mano Dievas“.

Ne vieno šiandieninio žmogaus tikėjimas darosi panašus į apaštalo Tomo netikėjimą. Kiek daug tamsos, klaidžiojimų ir nupuolimų tikėjime ir doroje.

Grįžkime prie Jono Krikštytojo. Apie jį Jėzus pasakė: ,,Tai daugiau kaip pranašas. Už jį dar nebuvo didingesnio žmogaus“.

Kiekvienas dabar save paklauskime, kokį liudijimą Jėzus Kristus galėtų duoti apie mus? Gal mes esame vėjo linguojamos nendrės? Juk daug kartų mus blaškė nepastovumas, baimė pasirodyti tikinčiu...  Ar mes ne per dažnai svyruojame, pasirinkdami Dievą ar piktąją dvasią? Kokį liudijimą Kristus duos apie mus paskutinio teismo dienoje?

Brangieji, melskimės, kad Viešpats Dievas padėtų mums suprasti:

1. kad Kristus yra Dievas, mūsų Atpirkėjas. Kas yra Kristus mūsų sielai dabar ir kasdieniniam gyvenimui?
2. kad mes nesame tik protingi gyvuliai, o Dievo sukurti žmonės pagal Jo paveikslą ir panašumą;
3. kad esame Viešpaties Jėzaus išpažinėjai ir Jo šv. valios vykdytojai.

Eikime šiuo keliu, kuriuo Dievas mus veda per šį gyvenimą ir su šv. Tomu nuolat kalbėkime: ,,Aš tikiu į Tave, Jėzau Kristau, mano Viešpatie ir mano Dieve“. Amen.

A 3 KAS AŠ ESU IR KUO NESU?

Jonas Krikštytojas Jordano apylinkėse sukėlė didelį žmonių susidomėjimą savo asmeniu. ,,Pas jį ėjo visa Judėjos šalis, visi Jeruzalės gyventojai, buvo jo krikštijami Jordano upėje ir išpažino nuodėmes“ – skelbia Šv. Raštas. Tada žmonės vieni kitų klausinėjo, kas yra tas nusižeminęs, garbingas ir galingas vyras Jonas? Ar tai ne bus laukiamas Mesijas? Susidomėjimas buvo toks didelis, kad net Aukštoji Taryba – tautos vadai Jeruzalėje buvo priversti siųsti pas Joną dykumoje savo pasiuntinius. Jie privalėjo atsiskyrėliui duoti keletą klausimų: ,,Kas tu esi? Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jono Krikštytojo populiarumas buvo toks didelis, kad užteko pasakyti tik vieną žodį ,,taip“ ir žmonių minios džiūgaudamos būtų paskelbę jį mesiju. Tačiau Jonas Krikštytojas greitai suvokė pasiuntinių klausimą ir tiesiai atsakė: ,,Aš neesu Mesijas“. Tada jie klausė daugiau, bet visi Jono atsakymai buvo neigiami. Pagaliau atsiųstieji pasiuntiniai dar klausė: ,,Tai kas tu esi? Sakyk, kad galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė. Šį kartą Jonas ramiausiai atsakė jiems: ,,Aš tyruose šaukiančiojo balsas. Taisykite Viešpaties kelią, kaip nusakė pranašas Izaijas“.

Jonas rėmėsi Izaijo pranašyste ir Jeruzalės vyresniesiems davė suprasti, kad jis yra Mesijo šauklys. Tais laikais buvo tokia tradicija: prieš atvykstant karaliui, šauklys pranešdavo gyventojams apie karaliaus atvykimą ir kviesdavo gyventojus taisyti kelią, kuriuo svečias turės atvykti. Jonas Krikštytojas save pristatė žmonėms Mesijo Kristaus šaukliu ir, eidamas per Palestiną, kvietė žmones prie atgailos, kad pasirengtų priimti ateinantį Mesiją. Taigi, Jonas Krikštytojas pasisakė, kas jis yra ir kuo nėra.

Duoti liudijimą apie save yra kiekvienam naudinga, jeigu norime prasmingai gyventi ir pasiruošti amžinybei. Advento metu Bažnyčia mums rodo Jono Krikštytojo pavyzdį, kviesdama mus gerai pasiruošti Kristaus gimtadienį minėjimui. Svarbiausia, kad liudytume sau ir Dievui apie save: kuo  aš nesu ir kas esu?

Aš neesu Dievas. Žmogus apsigauna, kai susigundo save parodyti neribotai didingu ir galingu. Tą klaidą padarė ir padaro visi pasaulio diktatoriai. Tada jie pamiršta savo silpnumą, o didžiuojasi savo turima galia ir protiniais sugebėjimais. Po kiek laiko jie įsivaizduoja, kad viską žino, kad apie viską geriau už kitus supranta ir viską gali įveikti. Tuo pačiu metu jie pamiršta, kad žemėje yra tik keleiviai, o šis gyvenimas yra trumpas ir praeis kaip šešėlis. Kad gerais darbais, pareigų atlikimu būtina ruošti savo nemirtingą sielą amžinybei... Apaštalas šv. Paulius nuolankiai prisipažino, kad ,,esąs niekas“. Reikėtų šiuos žodžius ir mums sau taikyti. ,,Kas manytų esąs šis tas, klystų, nes iš tikrųjų yra niekas“ (Gal 6,3). Išvada, mes nė vienas nesame kaip Dievas, nesame viską žinantis, visagaliai, amžini ir nesikeičiantys.

Į blogį linkusi žmogaus prigimtis taip pat yra stipri, kaip ir aukštesnieji jo siekimai. Atsitinka, kad žmogiškoji prigimtis užvaldo visą žmogų ir nustelbia jo dvasią. Tada jo gyvenimas pasidaro daugiau gyvuliškas. Ar mes kiekvienas kasdienybėje nesutinkame žmonių, kurių elgesys su savimi ir kitais, jo santykiai su namiškiais ir bendradarbiais yra nežmoniški? Jei šiandieną tarp mūsų vaikščiotų graikų išmintis Diogenas, kaip darė savo laiku, ieškodamas žmonių su žibintu rankose, tai jis žmonių pilnose mietų gatvėse ir parduotuvėse nerastų žmogaus.

Dangus ir žemė nuolat mums šaukia: žmogau, tu neesi gyvulys. Nors tavo elgesys kartais būna blogesnis už gyvulių, tačiau tavo visas gyvenimas neturi būti gyvuliškas. Kiekvienas gyvis, būdamas sotus ir atsigėręs, niekada nepiktnaudžiauja nei maistu, nei gėrimu, o tik žmogus niekada nežino saiko.

Kai žmogui sukyla pagundų audros ir žemyn lenkia piktos vilionės, kiekvienas turi paklausyti savo vidinio balso ir išgirsti perspėjimą: tu neesi gyvulys ir neturi pasiduoti gyvuliškumui. Tu esi žmogus, Dievo kūrinys. Tau įkvėpta gyvybės dvasia. Esi Dievo sutvertas į Jo paveikslą ir panašumą. Esi tas, kuriam Dievas pavedė viešpatauti ant žemės, nors esi kūnu menkas, o dvasia didis. Tu privalai savyje išryškinti nemirtingos sielos dieviškumą. Be to, esi krikščionis – Kristaus įsteigtosios Bažnyčios narys. Todėl privalai būti nuolatiniame ryšyje su Bažnyčios steigėju Kristumi. Būdamas Šv. Dvasios Bažnyčia turi būti visada išpuoštas Dievo malone.

Brangieji, trumpai peržvelkime tai, kuo nesame ir kas esame. Nesame Dievas, o esame žmonės – dulkės iš žemės ir dieviškumo spindulėlis iš dangaus. Esame krikščionys – Kristaus nuosavybė, Jo įsteigtos Bažnyčios dalis ir Jo gyvenimo dalininkai.

Išmintingai pasielgtume, jei dažnai atsimintume ir sau pasakytume: nesieksiu to, kuo aš neesu. Nepamiršiu ir neapleisiu tai, kas esu, kuo noriu ir privalau būti. Amen.

A 3 AR MUMS LAUKTI KITO?

Erodo įmestas į kalėjimą Jonas Krikštytojas išgirdo apie nuostabius Kristaus stebuklus. Todėl pas jį pasiuntė savo mokinius su klausimu: ,,Ar tu esi, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“

Šiandieną mums atrodo, kad Kristus turėjo aiškiai pasakyti: ,,Taip, aš esu laukiamas Mesijas – Dievo Sūnus“. Kodėl jis to nepadarė, nes atsiųstieji laukė tiesioginio ir aiškaus atsakymo? Kristus norėjo, kad jie patys pasidarytų išvadas iš to, ką matė ir girdėjo apie jo stebuklingus darbus. Tada jiems pasakė: ,,Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote“.

Jėzus kaip Dievas gerai žinojo, kad atsiųstieji Jono mokiniai yra prieš Jį nusistatę. Todėl savo žodžiais  jų priešingumo  nepanaikins ir visų abejonių neišsklaidys. Jei pasakys: ,,Taip, aš Mesijas – Dievo Sūnus“,  tikrai nepakeis jų galvosenos. Tai gali padaryti tik stebuklas.

Ne vienas žmogus gali sau priskirti nepaprastas ypatybes, didelius sugebėjimus. Pažinau vyriškį, neturintį nė 40 metų, kuris gyrėsi, kad jis moka kelis tūkstančius dainų. Kai jį paklausiau, ar atsimeni tik dainų melodijas, ar žinai visų dainų žodžius, tai jis patvirtino, kad atsimenąs ne tik melodijas, bet ir visų dainų žodžius. Netrukus iš kitų sužinojau, kad jis yra tik pagyrūnas, kuris sakės, kad jis viską žino, viską moka ir niekas jam neprilygs.

Prisiminkime sovietmetį, kada Kremliuje sėdėjo generalisimas Josifas. Jis įsivaizdavo, kad visose gyvenimo srityse tik jis vienintelis viską žinantis ir niekada neklystantis.

Kristaus gyvenimo laikais buvo net keletas apsišaukėlių, kurie save vadino mesijais, atpirkėjais.

Savo dieviškąją pasiuntinybę Kristus įrodė ne žodžiais, bet darbais, stebuklais: ,,Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji pagydomi, kurtieji vėl girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“.

Geros valios žmonės, laukiamą Mesiją – žmonijos Gelbėtoją greitai pažino Kristaus asmenyje iš jo padarytų stebuklų. O ypatingai tai paliudijo Jo prisikėlimas iš numirusiųjų.  Visais amžiais žmonės Dievą pažįsta savo protu iš sukurtojo pasaulio ir jame esančio  nepaprasto tikslingumo.

Kai Kristus atsimainė ant Taboro kalno ir suspindėjo nežemiška šviesa – pasirodė visame dieviškame grožyje, tai pamatė trys liudininkai – Kristaus apaštalai. Iš kitų apaštalų buvo pareikalauta geros valios – tikėti trijų liudijimui apie Kristaus atsimainymą ant kalno. Ir jie įtikėjo į Kristų kaip Mesiją.

Mes šiandieną nematome Dievo visoje didybėje, bet tikime, kad yra Dievas. Jo buvimą mums liudija sukurtas pasaulis ir mūsų sąžinėje įrašytas moralinis įstatymas: daryk gera, o nedaryk bloga.

Kai ganykloje randame paukščio lizdą ir jame padėtus kiaušinėlius, tada nėra jokių abejonių, kad lizdą padarė ir ten padėjo kiaušinėlius paukštis. Arba medžiotojas mato sniege padarytus žvėries pėdsakus. Iš jų žino, kas padarė: zuikis, lapė, šernas...

Lygiai panašiai protaujantys žmonės suvokia Dievą iš jo kūrybos pėdsakų: pasaulyje, gamtoje ir savyje, nors jo paties ir nemato. Vienas vyras taip samprotavo: ,,Jei kregždės lizdas pats savaime nepasidarė, tai juo labiau savaime neatsirado augalai, gyvuliai, pirmieji žmonės, žvaigždynai, jūros gyvūnai. Kas juos sukūrė?“ Ir jis padarė išvadą: tai sukūrė Dievas.

Reikėjo daug mokslininkų, inžinierių ir pagalbinių darbininkų, kol padarė raketas, dirbtinus žemės palydovus. Taip pat reikėjo sudėtingų, labai tikslių apskaičiavimų. Tačiau visi žmonių sukurti palydovai yra tik dulkelės, palyginus su žvaigždėmis.

Kosminiai laivai, o jų pasiųsta į kosmosą tūkstančiai, patys savaime neatsirado ir be žmogaus pagalbos nepakilo į erdves.

Žvaigždės, planetos su savo trajektorijomis ir greičiais liudija Dievo buvimą geriau už bet kokius žodinius aiškinimus, tvirtinimus, įrodinėjimus.

Viename medicinos žurnale buvo dėmesio vertas palyginimas. Straipsnio autorius žmogaus kūno sandarą lygino su kosmine raketa ir padarė išvadą: ,,Sudėtingiausia kosminė raketa negali lygintis su nuostabiu žmogaus organizmu“.

Todėl netikėti į Dievą yra neprotinga ir kvaila. Mes savo kasdienybėje daug ko nematome, o vis tiek tikime. Niekas nepadėjo termometro ant žvaigždžių, bet žinome jų temperatūrą. Mokslininkai tai sužinojo iš spektro, iš spindulių sudėties. Kuo žvaigždė karštesnė, tuo daugiau jos šviesoje trumpų spindulių: mėlynų, violetinių ir ultravioletinių. Yra apskaičiuotas net žvaigždžių tankumas. Tai apskaičiuoja mokslininkai iš jos masės ir matmenų.

Viskas protu pasiekiama ir apskaičiuojama. Taip pat savo protu nesunkiai galime prieiti išvados, kad yra visko Kūrėjas Dievas. Apaštalas šv. Paulius sako: ,,Jo neregimosios ypatybės: jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sutvėrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių. Taigi, nepateisinami tie, kurie netiki į Dievą.

Kaip kiekvienam daikteliui atsirasti yra būtinai reikalinga žmogaus ranka, taip negalime išaiškinti sukurto pasaulio be Kūrėjo Dievo. Todėl tikėti į Dievą yra teisinga ir išmintinga. Tačiau tikėti yra per mažai, nes ir velniai tiki. Reikia stengtis gyventi pagal Dievo įsakymus. Amen.

A 4  TUŠTI IR PRANAŠIŠKI SAPNAI

Dievas ateina į pagalbą žmonėms įvairiais būdais. Kartais paduoda mintį, ką reikia daryti ir kaip daryti. Kitą kartą pataria per gerus žmones. Kartais įvyksta tikras stebuklas. Kai kada Dievas pasinaudoja net sapnu ir apreiškia savo valią. Taip buvo šventajam Juozapui. Per sapną jam davė nurodymus, kas reikia daryti. Ir taip padarė net  keturis kartus.

Pirmą kartą angelas jam apsireiškė sapne, kai jis susižiedavo su mergaite Marija ir atskirai gyveno. Vieno susitikimo metu jis pastebėjo, kad Marija laukiasi kūdikio. Sutrikęs nežinojo, kaip tai išsiaiškinti. Nutarė palikti sužadėtinę. Sapne pasirodė angelas ir paaiškino, kad Marija pradėjo kūdikį  šv. Dvasios galybe. /Mt 1,20?.

Antrą kartą angelas apsireiškė Juozapui, kad Kūdikėlį Jėzų apsaugotų nuo Erodo norų nužudyti. Tada angelas jam pasakė: ,,Kelkis, imk vaikelį ir bėk į Egiptą“ / Mt 2,13/.

Trečią kartą angelas apsireiškė Juozapui sapne, pranešdamas apie Erodo mirtį. Pavojus praėjo ir jau gali grįžti į tėviškę.

Ketvirtą kartą angelas pasirodė Juozapui sapne, kai šv. Šeima sugrįžo į Palestiną. Tada nurodė, kur saugiau apsigyventi. Jiems pasakė: ,,Negrįžkite į Judėją, o eikite į Galilėją“ /Mt 2,22/.

Yra ir daugiau atsitikimų, kada Dievas savo valią apreiškė per sapną. Pavyzdžiui tris karalius – rytų krašto išminčius perspėjo sapne, kad negrįžtų pas Erodą. /Mt 2,12/.

Pranašiškas, Dievo leistas sapnas buvo Piloto žmonai didįjį Penktadienį. ,,Nieko nedaryk šitam teisiajam, nes šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau“ – pranešė Pilotui, sėdinčiam teismo krasėje. /Mt 27,19/.

Šis žmonos sapnas išgąsdino Pilotą. Jis prisiminė prieš jį gyvenusį valdovą Cezarį, kuris nepaklausė žmonos Kalpurnijos įspėjančio sapno.

Buvo taip. Kalpurnija sapnavo, kad savo glėbyje laiko vyrą, nužudytą ir kraujais paplūdusį. Kaip tik tą dieną atėjo ciesoriaus numylėtinis Brutas vesti jį į senato posėdžių salę. Kalpurnija maldavo vyrą, kad jis neitų. Ji prisipažino, kad dreba dėl vyro gyvybės. Bet kvieslys nenusileido. Jis sakė, kad neidamas į posėdį ciesorius įžeis senatą. Pagaliau nėra prasmės laukti, kol jo žmona ką gero susapnuosianti.

Cezaris išėjo. Kai tik peržengė senato posėdžių salės slenkstį jį užpuolė sąmokslininkai ir nužudė. Tai įvyko 44 metais prieš Kristaus gimimą. Tas pranašiškas sapnas ir valdovo mirtis buvo dažnai minimas. Jį gerai žinojo ir Pilotas. Kai žmona nupasakojo savo baisų sapną, Pilotas susimąstė, prietaringas romėnas išsigando. Romėnai, būdami stabmeldžiai, tikėjo, kad pralietas nekaltas kraujas šaukiasi dangaus keršto.

Jam reikėjo nuraminti susirūpinusią žmoną. Svarbiausią, nukreipti nuo savęs bausmę už Kristaus nužudymą. Ką jis darė? Jis griebėsi priemonės, kuri tada buvo vartojama. Liepė atnešti vandens, žydų akivaizdoje nusiplovė rankas /bet sąžinės nusiplauti negalėjo/ ir pareiškė, kad nesiimąs atsakomybės už pralietą kraują.

Bažnyčios tėvų nuomone, tas Klaudijos regėjimas per sapną buvo skirtas Pilotui įspėti. Jei jis nuteis Kristų, tai ant jo kris bausmė. Sapnas išsipildė. Pilotas greitai sulaukė bausmės. Buvo atstatytas ir ištremtas į Aliciją, kur jis nusižudė.

Taigi, matome, kad Dievas savo valią kartais apreiškia sapnais. Būna sapnų, kurie eina iš Dievo. Jų tikslas – Dievo garbė ir žmonių gerovė. Tačiau tokie sapnai yra labai reti.

Daugelis sapnų yra tušti ir bereikšmiai. Tai dienos metu išgyventų įspūdžių pasikartojimas. Jie eina iš mūsų vaizduotės, o ne iš Dievo. Tikėti į juos būtų neišmintinga. Prietaringai elgiasi tie, kurie tiki į kiekvieną sapną, tarsi jis turėtų prasmę ir būtų pranašiškas.

Apie tokius lengvatikius šv. Raštas sako: ,,jie gaudo šešėlį ir vejasi vėją, kas paiso melagingų regėjimų“ / Ekli 34,2/.

Pranašiškus sapnus, kurie turi savo kilmę iš Dievo, galime palyginti su vaistažolėmis. Kaip reta žolė turi gydomąją galią, taip lygiai retas sapnas yra prasmingas ir pranašiškas.

Iš antros pusės būtų neprotinga sakyti, kad nėra gydančių vaistažolių. Lygiai nusikalstume protui, sakydami, kad nėra ir negali būtų reikšmingų, pranašiškų, Dievo siųstų sapnų.

Šių laikų gydytojai nesutinka su neigiamu sapnų vertinimu. Kai nori nustatyti ligos diagnozę, atspėti kokį susirgimą, tai jie pasinaudoja paciento sapnais.

Štai ką savo laiku rašė medicinos mokslų kandidatas Dombinckis: ,,Sapnai gali padėti atskleisti tuos nežymius ir subtilius poslinkius, kurie vyksta žmogaus psichikoje arba jo vidaus organuose. Sapnų simbolika, kaip pagalbinė priemonė, padeda gydytojams nustatyti ligą. Pirmieji pradedančios fizinės, psichinės ligos požymiai gali atsispindėti ligonio sapnuose. Sapnai gali padėti įvertinti gydymo rezultatus. Tačiau susigaudyti sapnų simbolikoje, juos suprasti gali  tik specialistas“ /,,Valstiečių laikraštis“ 1975 X 20, 126/.

Jei ligą sukeliančius sapnus gali suprasti tik specialistas, tai Dievo siunčiamus sapnus, regėjimus, įspėjimus gali suprasti kiekvienas, nes jie yra tokie aiškūs, gyvi, kad pabudęs žmogus galvoja, jog tai buvo tikrovėje.

Regėtoja Ona Kotryna Emerich sako: ,,Kai Juozapas prabudo, jam atrodė, kad angelas dar tebestovi prieš jį. Bet angelas jau buvo dingęs“.

Iš Dievo einantys sapnai beveik prilygsta tikriems apreiškimams. Jie giliai įsminga į žmogaus sąmonę.

Antgamtiniai įspėjimai, įkvėpimai retai kada ribojasi tik vienu kartu. Jis girdimas du ar tris kartus. Tai daroma tam, kad pašalintų abejones, kad įtikintų, jog tai yra daugiau, negu paprastas sapnas.

Šv. Rašto Jobo knyga nurodo tris būdus, kuriais kalba Dievas.

1.      Jis kalba žmonėms per žmones.

2.      Juos įspėja ir moko per ligas ir nelaimes.

3.      Gelbsti jų gyvybę per sapnus ir regėjimus.

Kodėl Dievas žmogui prakalba naktį? Todėl, kad dienos metu žmogus mažiau klusnus ir imlus Dievo balsui. Dieną mūsų sąmonę užpildo įspūdžiai, kurie eina iš aplinkos, ir išorinio pasaulio. Jie yra stiprūs ir prislopina tylų Dievo balsą. Visai kitaip yra naktį, kai apmiršta išorinių jutimo organų veikla. Tada ryškiau pajuntami balsai, ateinantys iš ano pasaulio.

Nakties metu mes geriau girdime ne tik Dievą, bet ir radiją. Dienos metu radijui trukdo kibirkščiavimai mašinose.

Miegas mus izoliuoja, atskiria nuo išorinių trukdymų. Mes esame pasiruošę priimti pranašišką Dievo šnabždesį. Šios žinios yra iš kito šaltinio ir jų priėmimas kitoks, negu mums budint. Todėl pranašai nereaguodavo pojūčiais, kai šv. Dvasia juos paliesdavo ir jiems ką nors apreikšdavo.

Dabar mes suprantame, kodėl Dievas kalbėjo Juozapui naktį per sapną. Amen.

A 4 APIE TIKRĄ TIKĖJIMĄ

Yra talentingų skulptorių, kurie paima didžiulį akmens gabalą ir iš jo iškala gražų kūrinį. Jis išlieka tūkstančius metų, nes yra patvarus, padarytas iš vieno gabalo. Kiti meniški žmonės sukuria paveikslą – mozaiką iš mažų, spalvotų akmenėlių. Paima įvairių spalvų akmenis, juos sudaužo ir mažus gabalėlius atitinkamai sudėlioja. Po to suklijuoja ir gauna vadinamą mozaiką. Ji nėra patvari, per ilgesnį laiką atsiklijuoja ir išvyra.

            

Panaši mozaika gali būti ir žmogaus gyvenimas, kai jo pažiūros, elgesys yra tarsi iš įvairių gabalėlių suklijuoti. Vieną dieną jis gyvena kaip krikščionis, kitą dieną kaip pagonis, trečią dieną kaip ateistas. Ketvirtą dieną vėl kaip krikščionis, katalikas.

Kartais girdime, kaip žmonės savo religinį apsileidimą pateisina: ,,Aš gyvenu pagal tikėjimą, kiek leidžia mano sąlygos ir reikalauja mano interesai“. Taip pasisako turintis tik paviršutinį tikėjimą. Tokie žmonės stengiasi Kristaus Evangeliją pritaikyti prie savo gyvenimo, o ne savo  gyvenimą prie Evangelijos.  Tokiu būdu Evangeliją sutrupina į gabaliukus ir iš jos pasirenka tai, kas patinka, o kas nepatinka, atmeta, išbarsto. Šv. Raštas tokį elgesį smerkia: ,,Jei jūs netikite, jūs neišliksite“ /Iz 7,9/.

Kalėdų švente minime Viešpaties Jėzaus gimimą. Jis ateina nuo dangiškojo Tėvo, kuris mus myli ir mums yra ištikimas. Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas kiekvienam, kas į Jį tiki. Jis mus kiekvieną klausia, ar esate pasirengę Jo reikalavimus taikyti savo asmeniniam gyvenimui, ar norite pro juos praeiti?

Aštuntame amžiuje prieš Kristaus gimimą gyveno žydų karalius Akazas. Jam teko valdyti šalį sunkiais laikais. Iš dviejų pusių grobuoniški kaimynai tiesė savo rankas. Jis susidėjo su Asirija, kad išeitų sveikas iš pavojingos politinės padėties. Tokią sąjungą sudarant reikėjo padaryti nuostolingų nuolaidų. Vyresnio amžiaus pranašas Izaijas buvo išmintingas vyras. Jis matė, kad toji sąjunga nieko gero žydų tautai neduos, nes karalius Akazas simpatizavo stabmeldystę ir nesilaikė žydiško tikėjimo. Pranašas Izaijas perspėjo karalių, bet jis daugiau pasitikėjo savimi, savo politika ir ginkluote, o ne Dievo pagalba.

Karaliaus Akazo elgesį labai dažnai pakartoja net katalikai. Jie ne kartą yra gundomi palikti savo tikėjimą į Dievą ir eiti kitokiais takais, kur vilioja įvairios pagundos ar net nuodėmės.

Ne vienas pasako: ,,Dabar kiti laikai. Aš noriu gyventi laisvai, jokių stabdžių nevaržomas“ . Kiti pasako: ,,Reikia mokėti gyventi...“ ,,Dabar visi taip gyvena“. Šitaip pasiteisina ir prasilenkia su sąžine ne viename dalyke, o po kurio visai nebeklauso sąžinės.

Labai silpnas tikėjimas to, kuris pats sau išleidžia įsakymus, o nežiūri Dievo įsakymų. Savo protu nusibrėžia liniją, kurią pats lengvai peržengia, o visai nepaiso Dievo nubrėžtos dorovinės linijos. Kai kada jam dar svarbu, ką žmonės pasakys. Bet niekada nebesvarbu, ką sako Dievas.

Baigiant Adventą kiekvienas turėtų rimtai save paklausti, kaip aš priimu į savo galvoseną ir gyvenimą Jėzaus Kristaus mokslą,  ar jį derinu su savo kasdienybe, elgesiu, kalbomis, dorove? Ar man ką nors sako Kristaus Gimtadienio šventė, ar tik graži tradicija, eglutė su papuošalais ir dovanomis?

Pranašo Izaijo ištarti žodžiai karaliui Akazui buvo veltui. Jis vis tiek nesilaikė tėvų tikėjimo, o priėmė svetimos šalis papročius. Tapo nevertas būti Jeruzalės karaliumi ir stovėti savo tautos priešakyje.

Kaip anuomet Akazas, taip mes šiandieną esame klausiami, ar pasirengę laikytis ne vien tradicijos, bet dvasingai, prasmingai švęsti Jėzaus gimtadienio šventę? Visais laikais Dievas kalba žmonėms per įvairius laiko ženklus. Ar mes pasirengę juos matyti ir jų klausyti?

Evangelijos reikalavimai, Bažnyčios mokymas, gero draugo ar gimdytojų  patarimas kai kam atrodo kaip šaltas dušas. Evangelijos nemėgsta, nes ji reikalauja, kad kiekvienas žmogus savo kūną ir sielą palenktų Dievo įsakymams. Mes klausiame, kaip elgėsi pirmųjų amžių kankiniai, kurie už Kristų Dievą paaukojo savo gyvybę? Jie nesiderėjo su Dievu, o visa širdimi /ne kokiu nors kampeliu/ nusilenkė pareigai, aukštesniam tikslui, dorovės reikalavimams. Todėl pagoniškas pasaulis jų nemėgo, juos persekiojo, net žudė. Pranašas Izaijas gyvenimą baigė kankinio mirtimi.

Visais laikais tikinčiam žmogui reikia tam tikros drąsos ir rizikos, nes jis puolamas, kritikuojamas, jam iš degtuko priskaldomas vežimas. Žinoma, tos rizikos būtų žymiai mažiau, jei tikintys sugebėtų nuoširdžiau gyventi Kristaus Evangelija.

Karaliui Akazui Dievo matomu ženklu buvo mergaitė, duodanti pasauliui kūdikį, kurio vardas Emanuel – Dievas su mumis“. Tai reiškė, kad Dievas tautą globos, jos neapleis.

Vėliau žydams tokiu ženklu buvo gimęs Jėzus Kristus: Jo asmuo, nepaprasti pamokymai, gausūs stebuklai.

Vėlesniems laikams tokiu ženklu buvo ir yra Kristaus Bažnyčia, kuri atlaikė šimtmečių audras ir jos nenugalėjo pragaro jėgos.

Kiekvienas krikščionis turi būti ženklu savo aplinkoje, šeimoje. Ar taip yra pas mus?

1969 m. Paryžiuje pasirodė rašytojo Andrė Frossard knyga pavadinta ,,Yra Dievas – aš jį sutikau“. Knyga buvo labai greitai išpirkta. Rašytojas pasakoja, kad jis turėjęs draugą, geros širdies vaikiną, kuris mėgdavo pasivaikščiojimo metu užbėgti vienai kitai minutei į bažnyčią. Tuo metu jis pasilikdavo gatvėje ir laukdavo sugrįžtančio. Kartą jis nebelaukė, bet pasiryžo pats užeiti į bažnyčią ir paieškoti draugo. Jį surado labai susikaupusį, rankomis užsidengusį veidą. Nuo tada prasidėjo jo suartėjimas su Dievu. Pasikeitė jo pažiūros ir tapo laimingas.

 Kitoje knygoje ,,Žemės druska“ Frossard rašo: ,,Mes šiame pasaulyje esame lyg kokie kaliniai,  uždaryti vienutėje. Kiekviena tikėjimo tiesa yra tarsi langas. Jei Bažnyčia nori priartėti prie mūsų, tai tik tam, kad mums iškirstų langą“.

Mes turime būti Evangelijos ženklai. Pirmiausia savo šeimoje, jaučiant atsakomybę už jos vienybę ir likimą, už gražią nuotaiką ir santarvę        bei už augančius vaikus, kurie būtų visuomenei džiaugsmas ir gražesnė ateitis. Toliau – darbe, kad jis neštų gyvenimui palaimą ir būtų meilės išraiška kitiems bei papuoštų gyvenimą linksmumu.

Kalėdinis paveikslas – dieviškas Kūdikis ant Marijos rankų yra ženklas, kad Dievas mus myli. Mes, minėdami to Kūdikėlio gimtadienį, save paklauskime, koks yra mūsų tikėjimas ir meilė? Gal su išskaičiavimu, ieškant naudos, vykdant religinius reikalavimus tik tiek, kiek mums patogu ar patinka? Gal save laikome tikinčiais tik tada, kai aplink mus ir kiti tikintys? Gal priimame tikėjimą tik tada, kai nereikia nieko paaukoti, atsisakyti savo patogumų ir potraukių. Jei su tokia nuotaika einame į Kalėdų šventes, tai jų nešvęsime su džiugia ramybe, tikrai šventiška nuotaika. Mums Kalėdos bus tik senos tradicijos pakartojimas. Pagaliau gal esame pasirengę priimti tikėjimo reikalavimus su visais jų sunkumais ir rizika? Jei taip, tai Kristaus gimtadienį švęsime su tikru džiaugsmu ir prasmingai. Amen.

                                                         A 4 Pasaulis prieš Kristaus gimimą

Žmonijos istorijoje yra buvę labai daug vargo, kančios, priespaudos, išnaudojimo. Buvo pralieta daug nekalto kraujo ir ašarų.  Ir šiandieną pasaulyje karai pralieja daug nekalto kraujo, nes juos sukelia žmonių žiaurumas, grobuoniškumas, noras kitą išnaudoti, pavergti...

Kiekvieno žmogaus gyvenime yra daug sielvarto, nusivylimų. Buvo laikai, kai žmonės kentėjo vergiją, baudžiavą, buvo stipresniųjų okupuoti, pavergti, išnaudojami. Mūsų tautiečiai kentėjo karo žiaurumus,  ir pokario baisenybes.  Daug žmonių duso ir dūsta nuodėmės malonumuose nesuradę džiaugsmo ir pasitenkinimo.

Daug liūdesio galima išskaityti senoviniuose paminkluose mirusiems:  šešėlis ir daugiau negu šešėlis, likimo palaužtas, ne vienas nėra nemirtingas... Graikų išminčius Platonas rašė: ,,Reikia laukti, kad kas ateitų ir mus pamokytų“. Kinų išminčius Konfucijus kalbėjo: ,,Kažkas ateis, jo laukia tautos, kaip laukia nuvytusi gėlė lietaus“. Jie suprato, kad žmonija savo jėgomis neišsivaduos iš to vargo, tamsos, beviltiškumo.

Žmonės skendo nežinojime, kančioje, nuodėmėse ir laukė Atpirkėjo, Gelbėtojo. Dievas matė šį dvasinį, medžiaginį žmonių skurdą ir į pasaulį siuntė savo vienatinį Sūnų Jėzų Kristų. Mylėdamas žmogų Dievas ryžosi jam padėti. Bet nori, kad ir pats žmogus stengtųsi pakilti iš savo dvasinio skurdo ir taisytų tai, kas yra jo gyvenime kreiva ir nelygu. Dievas veikia, bet reikalauja ir žmogaus pastangų. Dievas teikia malones, o žmogus turi jas priimti. Dievo Sūnus laisvu noru ėjo į mirtį už žmonijos atpirkimą. Ir žmogus laisva valia turi atsisakyti tai, kas nedora, nuodėminga. Dievas mums teikia dvasinį apšvietimą, o mes turime pagal jį gyventi. Dievas savo dešimtimi įsakymų mums kalba, bet mes turime Jo klausyti ir tuos įsakymus vykdyti. Taigi, Dievas pas mus ateina, o mes turime Jį priimti.

Medžiaginį vargą žmonės iš dalies įveikia. Darbštus žmogus priverčia, kad žemė duotų gerą derlių ir visiems užtektų maisto. Tačiau moralinio vargo pats žmogus savo jėgomis neįstengia įveikti. Nesugeba sutvarkyti savo aistrų, būti doras, nuoširdžiai mylėti. To pasėkoje dažnai jo gyvenimas būna kreivas ir išpurvintas. Jei žmogus doroviškai yra netvarkingas, tai šlubuoja jo ir medžiaginis gyvenimas. Pavyzdžiui, alkoholikas savo nesusivaldymu sukuria sau ir namiškiams didį medžiaginį skurdą. Ar gali būti gera ten, kur nėra saikingumo išgėrime, valgyme ir susivaldymo, teisingumo, meilės gyvenime? Taip būna dažniausiai tada, kai žmogus savo širdyje neruošia kelio Dievui. Vokiečių poetas Gėtė pastebėjo: ,,Kaip visa gera į pasaulį atėjo iš Dievo, taip ir moralė“. Patirtis visiems aiškiai parodo, kai dingsta žmonėse religingumas, tai dingsta ir dorovė. Tada neieškok tvirtų ir laimingų šeimų, neieškok paklusnių ir gerų vaikų, skaistaus ir blaivaus jaunimo. Anot vokiečių ekonomisto Rošer, ,,turtingiausia tauta ima skursti, kai tik smunka jos dorovė“.

Čia pat Kalėdų šventės. Kiekvienose Kalėdose turėtų būti dvasinis visų prabudimas. Gyvenimo kasdienybėje mes kiekvienas savo dvasioje pasilpstame, apmirštame, apsiblausiame.

Kalėdų šventėje mes prisiminsime Kristaus gimtadienį. Kiekvienos Kalėdos – tai reikalavimas visiems savo dvasioje atgimti. Kyla klausimas, ar mes jau atgimėme per Advento išpažintį? Ar stengiamės gyventi pagal Kristaus reikalavimus?  Ar mes visi esame Dievo vaikais, tai yra pašvenčiamoje Dievo malonėje – be nuodėmės?

Ne tik anuomet prieš Kristaus gimimą buvo reikalingas šauklio raginimas: ,,Taisykite Viešpačiui kelią“. Šis raginimas tinka ir mūsų laikams, nes žmonių  gyvenime yra daug nelygumų, ne visi mūsų žingsniai yra teisingi. Reikia pripažinti, kad ir šiandieniniam žmogui yra daug sielvartų ir kančios, nusivylimų ir skriaudų. Tiesa, žmogus gali apvaldyti gamtą, sukurti nepaprastą techniką, pasiekti net mėnulį ir kitus dangaus kūnus, bet savęs neįstengia suvaldyti ir nesukuria džiaugsmo kitiems.

Reikia pastebėti, kad kiekvienais metais mums vis mažiau lieka kelio iki amžinybės. Tačiau klausimas, ar laikas padaro mus rimtesniais? Ar iš gyvenimo ką nors gero pasimokome? Ar mūsų širdyje, gyvenime daugiau vietos Dievui? Gal yra priešingai? Kiekvienais metais Kalėdų išvakarėse sėdama prie Kūčių stalo, laužome pašventintą plotkelę, turėdami tą patį įvairių blogų įpročių ir klaidų bagažą. Kasmet minime Kristaus atėjimą į mūsų žemę, bet ar Jis ateina į mūsų širdis? Jis ateina, kai gera išpažintimi nuvalome savo sąžinę, sielą ir šv. Komunijoje Jį pasikviečiame. Jis mums atneša atleidimą, dovanojimą, bet ar mes Jam atnešame savo dovanojimą artimui, šeimos nariams? Kasmet per keturias Advento savaites Kristus beldžiasi į mūsų širdis, ar jas randa nuvalytas, sutvarkytas ir Jį priimančias?

Kristui skaudu matyti žmones atšalusius ar visai šaltus savo religinėse pareigose, nes ištisas savaites nesuranda noro ir laiko trumpai kasdieninei maldai, sekmadienio Mišių Aukai. Ar ne veltui Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį, kentėjo ir mirė? Tikrai veltui, jei mes nesistengiame tobulėti – neruošiame Viešpačiui kelio savo gyvenime.

Nelaukime velykinės išpažinties laiko ar kitų Kalėdų šventės. Jau šiose Kalėdose atsisakykime visokio blogio, kuris veržiasi į mūsų širdį ir eikime Betliejaus žvaigždės  parodyta kryptimi į Kristaus Bažnyčią. Amen.           

A 4 MINTYS APIE BETLIEJŲ

Evangelijos aiškiai sako, kad Jėzus Kristus gimė Palestinos miestelyje Betliejuje. Hebrajų kalba ,,Betliejus“ reiškia – duonos miestas. Jis yra 7 km. į pietus nuo Jeruzalės. Namai pastatyti ant dviejų aukštumų: 777 metrai aukščiau Viduržiemio jūros ir 1267 metrai aukščiau Mirties jūros.

Istorija nedaug paduoda žinių apie Betliejaus senovę. Senasis Testamentas mini Betliejų, kai pasakoja apie patriarcho Jokūbo žmonos Rakelės mirtį. Ten ji buvo palaidota.

Kristaus gimtinės Betliejaus negalima maišyti su kitu Betliejumi, kuris vadinamas Zabulono Betliejumi.

Betliejus pagarsėjo, kai tapo Dovydo giminės tėviške. Ten pranašas Samuelis patepė Dovydą Izraelio tautos karaliumi. Todėl Betliejus yra vadinamas karaliaus Dovydo miestu. Karalius Dovydas daug kariavo su pilistiniečiais, kurie kartais užimdavo Betliejų, bet neilgam.

Senasis Testamentas Betliejų mini antrą kartą, kai pasakoja apie karalių Roboamą. Po to Betliejus visai sunyko ir tapo menku, paprastu miesteliu. Tačiau jo garbė vėl turėjo nušvisti. Pranašas Izaijas savo pranašiška dvasia matė ateisiantį Išganytoją. ,,Štai mergelė pradės ir pagimdys Sūnų ir duos jam Emanuelio vardą, kas reiškia – Dievas su mumis“. Tada pranašas Mikėjas nurodė Betliejų, kuriame turėjo gimti Izaijo pranašautas Mesijas, Gelbėtojas. Taip ir įvyko.

Jei pažvelgtume į šv. Mato ir šv. Luko Evangelijų antrus skyrius, o šv. Jono Evangelijos septintą skyrių, pamatytume, kad Jėzus Kristus tikrai gimė Judėjos krašte, Dovydo gimtinės mieste Betliejuje. Taip pasakė pranašas Mikėjas prieš kelis šimtus metų.

Pasirinkdamas Betliejų savo gimimo vieta, Išganytojas suteikė didelę garbę Betliejui, kuri niekada nebus ištrinta iš istorijos. Seniausiuose raštuose Betliejaus vardas yra minimas ir gyvas. Apie jį kalba su didele pagarba krikščionių tradicija.

Kankinys šv. Justinas, gyvenęs antro amžiaus viduryje, savo veikale ,,Dialogas su Trifonu“ kalba apie Betliejų ir aiškiai nurodo Kristaus gimimo vietą – grotą. Tą patį tvirtina kitas to laikotarpio rašytojas Origenas. Jis padaro pastaba, kad Kristaus gimimo vieta gerai žinoma net pagonims. Kiti du rašytojai: šv. Jeronimas ir šv.Paulinas iš Nolos sakė, kad Kristaus gimimo vietą Betliejuje išniekino imperatorius Adrijanas 135 metais. Jis Kristaus gimimo vietoje pastatė stabmeldžių dievaičio Adonio šventovę ir šalia jos pasodino vadinamą šventąjį mišką.

Senovės istorikas Euzebijus savo knygoje ,,Konstantino imperatoriaus gyvenimas“ pasakoja, kad šis imperatorius ir jo motina šv. Elena įsakė nugriauti stabmeldžių šventyklą. Toje Kristaus gimimo vietoje 333 metais pastatė gražią baziliką. Šeštame amžiuje ta bazilika sudegė. Bet ją vėl atstatė krikščionių imperatorius Justinijonas ir bazilika stovėjo ilgus amžius. Vėliau Betliejų okupavo arabai muzulmonai. Kryžiaus karų laikais, 1111 metais Betliejaus bazilikoje buvo vainikuotas Jeruzalės karaliumi krikščionių karių vadas Balduinas pirmasis. Valdant krikščionims Betliejuje labai sužydėjo religinis gyvenimas. Ten apsigyveno vyskupas. 1187 m. Betliejų okupavo turkai ir ta vietovė labai sunyko. Tapo paprastu, vargingu kaimeliu. Įsikūrė katalikų parapija su šv. Kotrynos bažnyčia. Ją tvarkė vienuoliai pranciškonai. Kas dabar nuvyksta į Betliejų, būtinai aplanko Kristaus gimimo vietoje pastatytą baziliką ir joje esančią grotą. Reikia laipteliais nusileisti žemyn ir patenkama į koplyčią. Ji nedidelė. 12 m. ilgio, 4 metrai pločio. Rytinėje koplyčios pusėje yra įlinkimas, kuriame įrengtas altorius ir šia pat ant grindų sidabro žvaigždė. Tikintieji toje vietoje staiga atsiklaupia, širdis prisipildo džiaugsmo, dėkingumo ir pagarbos jausmų. Ten esantis parašas sako: ,,Hic de virgine Maria Jezus Christus natus est“ – Čia iš mergelės Marijos gimė Jėzus Kristus“.

Tai Jėzaus Kristaus, tikrojo Dievo ir tikro istorinio žmogaus gimimo vieta. Tiek trumpai apie Betliejų – Kristaus gimimo vietą. Amen.

          A 4  PASIRUOŠIMAS KALĖDŲ ŠVENTEI

Pietų Prancūzijoje, netoli Liono miesto, yra Karno vietovė. Ten bažnyčioje yra labai sena Mergelės Marijos statula. Senieji gyventojai, vadinami Druses, buvo religinė sekta, atkeliavo iš rytų,  Sirijos. Jų kunigai žinojo šv. Rašto pranašystes apie nekaltą mergelę, kuri pagimdys sūnų karalių, o jis atneš palaimą žmonėms. Tos sektos žmonės turėjo statulą, vaizduojančią mergaitę su kūdikiu. Ant statulos esantis lotyniškas užrašas byloja: ,,Mergaitė, kuri gimdys“. Kai čia atvyko krikščionių apaštalai, jie kalbėjo žmonėms apie Mergelę Mariją ir jos Sūnų Jėzų Kristų. Dabar visiems paaiškėjo didelė naujiena. Žmonės pradėjo tikėti ir apsikrikštijo, o Dievas laimino tuos žmones.

Septintame amžiuje prieš Kristaus gimimą pranašas Izaijas skelbė gražius žodžius, kuriuos girdėjome pirmame skaitinyje: ,,Štai  mergelė nešios įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis – Dievas su mumis“. Apaštalas šv. Paulius tvirtino, kad pranašo Izaijo žodžiai išsipildė. Dievo galybė ir gerumas padarė stebuklą – išvedė žmones iš tamsybių ir nušvietė naują gyvenimo kelią. Šv. Rašto žodžiais tariant, Mergelė Marija buvo rasta su ,,Kūdikiu Šventajai Dvasiai veikiant“.

Bažnyčia kasmet visus prašo pasiruošti Kristaus gimimo šventei. Taip pat ruošėsi Jėzaus gimimui Marija ir Juozapas. Doras žmogus Juozapas ne viską žinojo ir suprato, kaip jo sužadėtinė Marija tapo nėščia ir dabar laukiasi kūdikio. Todėl Marijai buvo skaudus pergyvenimas, kai Juozapas norėjo palikti ją. Bet Dievo angelas pašalino atsiradusį rūpestį, nerimą ir atėjo džiaugsmas, laimė.

Pasiruošimas Kalėdoms, tikėjimas į Kristaus gimimą yra svarbiausia šventės dalis.

Prieš keliasdešimt metų įvyko nuostabus atsitikimas. Mirusio žmogaus širdis buvo perkelta į dar nemirusio žmogaus kūną, kurio širdis atsisakė tarnauti. Aštuoniolika parų plakė perkelta širdis ir palaikė gyvybę. Tačiau žmogaus organizmas po to atmetė svetimą širdį kaip svetimkūnį ir žmogus mirė.

Dievas Tėvas paaukojo savo Sūnaus Jėzaus Širdį sergančiai, mirštančiai žmonijai gelbėti. Toji Dievo meilė ir auka yra didžiausia. Jos dėka žmonija nemiršta. Ji gyvena amžiais su meile Dievui ir Jėzaus Kristaus Širdžiai.

Kalėdų šventė mums primena Kristaus įsikūnijimo paslaptį. Dievas tapo žmogumi, kad visi būtume pašventinti. Svarbiausia štai kas, kad Jėzaus Širdis mūsų būtų priimta. Silpnybės, nuodėmės atmeta Jėzaus Širdį. Atgaila, nuoširdi išpažintis, gyvas tikėjimas, auka stiprina Kristaus Širdį mūsų dvasioje.

Marijos ir Juozapo nusižeminimas atnešė žmonijai Dievo palaimą. Tikėjimas yra dvasinė šviesa. Tikėjimo žmonėms Dievas kalba kasmet Kalėdų šventėje.

Dabar mes visi turime ruoštis, kad Kalėdų Kristaus Širdis atneštų mums laimę, džiaugsmą ir atnaujintą gyvenimą, o šventes padarytų prasmingas. Amen.

A 4 MINTYS APIE BETLIEJŲ

Evangelijos aiškiai sako, kad Jėzus Kristus gimė Palestinos miestelyje Betliejuje. Hebrajų kalba ,,Betliejus“ reiškia – duonos miestas. Jis yra 7 km. į pietus nuo Jeruzalės. Namai pastatyti ant dviejų aukštumų: 777 metrai aukščiau Viduržiemio jūros ir 1267 metrai aukščiau Mirties jūros.

Istorija nedaug paduoda žinių apie Betliejaus senovę. Senasis Testamentas mini Betliejų, kai pasakoja apie patriarcho Jokūbo žmonos Rakelės mirtį. Ten ji buvo palaidota.

Kristaus gimtinės Betliejaus negalima maišyti su kitu Betliejumi, kuris vadinamas Zabulono Betliejumi.

Betliejus pagarsėjo, kai tapo Dovydo giminės tėviške. Ten pranašas Samuelis patepė Dovydą Izraelio tautos karaliumi. Todėl Betliejus yra vadinamas karaliaus Dovydo miestu. Karalius Dovydas daug kariavo su pilistiniečiais, kurie kartais užimdavo Betliejų, bet neilgam.

Senasis Testamentas Betliejų mini antrą kartą, kai pasakoja apie karalių Roboamą. Po to Betliejus visai sunyko ir tapo menku, paprastu miesteliu. Tačiau jo garbė vėl turėjo nušvisti. Pranašas Izaijas savo pranašiška dvasia matė ateisiantį Išganytoją. ,,Štai mergelė pradės ir pagimdys Sūnų ir duos jam Emanuelio vardą, kas reiškia – Dievas su mumis“. Tada pranašas Mikėjas nurodė Betliejų, kuriame turėjo gimti Izaijo pranašautas Mesijas, Gelbėtojas. Taip ir įvyko.

Jei pažvelgtume į šv. Mato ir šv. Luko Evangelijų antrus skyrius, o šv. Jono Evangelijos septintą skyrių, pamatytume, kad Jėzus Kristus tikrai gimė Judėjos krašte, Dovydo gimtinės mieste Betliejuje. Taip pasakė pranašas Mikėjas prieš kelis šimtus metų.

Pasirinkdamas Betliejų savo gimimo vieta, Išganytojas suteikė didelę garbę Betliejui, kuri niekada nebus ištrinta iš istorijos. Seniausiuose raštuose Betliejaus vardas yra minimas ir gyvas. Apie jį kalba su didele pagarba krikščionių tradicija.

Kankinys šv. Justinas, gyvenęs antro amžiaus viduryje, savo veikale ,,Dialogas su Trifonu“ kalba apie Betliejų ir aiškiai nurodo Kristaus gimimo vietą – grotą. Tą patį tvirtina kitas to laikotarpio rašytojas Origenas. Jis padaro pastaba, kad Kristaus gimimo vieta gerai žinoma net pagonims. Kiti du rašytojai: šv. Jeronimas ir šv.Paulinas iš Nolos sakė, kad Kristaus gimimo vietą Betliejuje išniekino imperatorius Adrijanas 135 metais. Jis Kristaus gimimo vietoje pastatė stabmeldžių dievaičio Adonio šventovę ir šalia jos pasodino vadinamą šventąjį mišką.

Senovės istorikas Euzebijus savo knygoje ,,Konstantino imperatoriaus gyvenimas“ pasakoja, kad šis imperatorius ir jo motina šv. Elena įsakė nugriauti stabmeldžių šventyklą. Toje Kristaus gimimo vietoje 333 metais pastatė gražią baziliką. Šeštame amžiuje ta bazilika sudegė. Bet ją vėl atstatė krikščionių imperatorius Justinijonas ir bazilika stovėjo ilgus amžius. Vėliau Betliejų okupavo arabai muzulmonai. Kryžiaus karų laikais, 1111 metais Betliejaus bazilikoje buvo vainikuotas Jeruzalės karaliumi krikščionių karių vadas Balduinas pirmasis. Valdant krikščionims Betliejuje labai sužydėjo religinis gyvenimas. Ten apsigyveno vyskupas. 1187 m. Betliejų okupavo turkai ir ta vietovė labai sunyko. Tapo paprastu, vargingu kaimeliu. Įsikūrė katalikų parapija su šv. Kotrynos bažnyčia. Ją tvarkė vienuoliai pranciškonai. Kas dabar nuvyksta į Betliejų, būtinai aplanko Kristaus gimimo vietoje pastatytą baziliką ir joje esančią grotą. Reikia laipteliais nusileisti žemyn ir patenkama į koplyčią. Ji nedidelė. 12 m. ilgio, 4 metrai pločio. Rytinėje koplyčios pusėje yra įlinkimas, kuriame įrengtas altorius ir šia pat ant grindų sidabro žvaigždė. Tikintieji toje vietoje staiga atsiklaupia, širdis prisipildo džiaugsmo, dėkingumo ir pagarbos jausmų. Ten esantis parašas sako: ,,Hic de virgine Maria Jezus Christus natus est“ – Čia iš mergelės Marijos gimė Jėzus Kristus“.

Tai Jėzaus Kristaus, tikrojo Dievo ir tikro istorinio žmogaus gimimo vieta. Tiek trumpai apie Betliejų – Kristaus gimimo vietą. Amen.

          A 4  PASIRUOŠIMAS KALĖDŲ ŠVENTEI

Pietų Prancūzijoje, netoli Liono miesto, yra Karno vietovė. Ten bažnyčioje yra labai sena Mergelės Marijos statula. Senieji gyventojai, vadinami Druses, buvo religinė sekta, atkeliavo iš rytų,  Sirijos. Jų kunigai žinojo šv. Rašto pranašystes apie nekaltą mergelę, kuri pagimdys sūnų karalių, o jis atneš palaimą žmonėms. Tos sektos žmonės turėjo statulą, vaizduojančią mergaitę su kūdikiu. Ant statulos esantis lotyniškas užrašas byloja: ,,Mergaitė, kuri gimdys“. Kai čia atvyko krikščionių apaštalai, jie kalbėjo žmonėms apie Mergelę Mariją ir jos Sūnų Jėzų Kristų. Dabar visiems paaiškėjo didelė naujiena. Žmonės pradėjo tikėti ir apsikrikštijo, o Dievas laimino tuos žmones.

Septintame amžiuje prieš Kristaus gimimą pranašas Izaijas skelbė gražius žodžius, kuriuos girdėjome pirmame skaitinyje: ,,Štai  mergelė nešios įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis – Dievas su mumis“. Apaštalas šv. Paulius tvirtino, kad pranašo Izaijo žodžiai išsipildė. Dievo galybė ir gerumas padarė stebuklą – išvedė žmones iš tamsybių ir nušvietė naują gyvenimo kelią. Šv. Rašto žodžiais tariant, Mergelė Marija buvo rasta su ,,Kūdikiu Šventajai Dvasiai veikiant“.

Bažnyčia kasmet visus prašo pasiruošti Kristaus gimimo šventei. Taip pat ruošėsi Jėzaus gimimui Marija ir Juozapas. Doras žmogus Juozapas ne viską žinojo ir suprato, kaip jo sužadėtinė Marija tapo nėščia ir dabar laukiasi kūdikio. Todėl Marijai buvo skaudus pergyvenimas, kai Juozapas norėjo palikti ją. Bet Dievo angelas pašalino atsiradusį rūpestį, nerimą ir atėjo džiaugsmas, laimė.

Pasiruošimas Kalėdoms, tikėjimas į Kristaus gimimą yra svarbiausia šventės dalis.

Prieš keliasdešimt metų įvyko nuostabus atsitikimas. Mirusio žmogaus širdis buvo perkelta į dar nemirusio žmogaus kūną, kurio širdis atsisakė tarnauti. Aštuoniolika parų plakė perkelta širdis ir palaikė gyvybę. Tačiau žmogaus organizmas po to atmetė svetimą širdį kaip svetimkūnį ir žmogus mirė.

Dievas Tėvas paaukojo savo Sūnaus Jėzaus Širdį sergančiai, mirštančiai žmonijai gelbėti. Toji Dievo meilė ir auka yra didžiausia. Jos dėka žmonija nemiršta. Ji gyvena amžiais su meile Dievui ir Jėzaus Kristaus Širdžiai.

Kalėdų šventė mums primena Kristaus įsikūnijimo paslaptį. Dievas tapo žmogumi, kad visi būtume pašventinti. Svarbiausia štai kas, kad Jėzaus Širdis mūsų būtų priimta. Silpnybės, nuodėmės atmeta Jėzaus Širdį. Atgaila, nuoširdi išpažintis, gyvas tikėjimas, auka stiprina Kristaus Širdį mūsų dvasioje.

Marijos ir Juozapo nusižeminimas atnešė žmonijai Dievo palaimą. Tikėjimas yra dvasinė šviesa. Tikėjimo žmonėms Dievas kalba kasmet Kalėdų šventėje.

Dabar mes visi turime ruoštis, kad Kalėdų Kristaus Širdis atneštų mums laimę, džiaugsmą ir atnaujintą gyvenimą, o šventes padarytų prasmingas. Amen.

Prieškalėdinis žodis

Baigiame Adventą. Per jį Bažnyčia mums, tikintiesiems priminė anuos tūkstančius metų, kai žmonija ilgėjosi ir laukė gimstančio pasaulio Gelbėtojo. Mus kvietė į rimtį, susitelkimą, didesnį pamaldumą ir susivaldymą nuo triukšmingų pasilinksminimų, svaigalų, o penktadieniais nuo mėsiškų valgių.

Pranašas Izaijas, gyvenęs 7 – me amžiuje prieš Kristaus gimimą, pranašavo: ,,Mergelė nešios įsčiose ir pagimdys Sūnų,  ir jis vadinsis Emanuelis – Dievas su mumis.  Apaštalas šv. Paulius pripažino, kad Izaijo pranašavimas išsipildė. Nekalčiausia Mergelė Marija, šv. Dvasios veikimu, pradėjo ir pagimdė žmonijos laukiamą Gelbėtoją.

Kokia buvo žmonija, kai pranašas skelbė apie laukiamo Mesijo  atėjimą? Klestėjo įvairiausi nusikaltimai: ištvirkavimas, lėbavimas, moters pažeminimas ir paniekinimas, kūdikių nevertinimas ir gimusių žudymas. Ne tik Erodas išžudė Betliejaus apylinkės berniukus, bet dažnoje šeimoje buvo žudomos gimę mergaitės, nes tada dar nemokėjo sunaikinti negimusios gyvybės.

Ar žmonija dabar kitokia?  Kai nepaisomi Dievo įsakymai, tai žudomi negimę ir gimę kūdikiai, o moterys yra beteisės ir tampa kaip prekės,  Kai kurios pačios nenori atsilikti nuo vyrų savo nesivaldymu. Klesti ir kitokie nusikaltimai, jei nebeklausoma sąžinės balso ir Dievo įsakymų.

Kiekvienais metais per Adventą žmonija atsimena ilgesingą, tūkstančius metų trukusį laukimą Gelbėtojo ir kartu pasiruošia Kristaus gimtadienio šventei. Užbaigdami Adventą kiekvienas save paklauskime, kaip praleidome šį Adventą mes, šeima, parapija?

Šiandieną  jūs atėjote į bažnytėlę atlikti adventinės išpažinties prieš Kalėdas, kad  tyra siela, švaria sąžine antradienio vakare galėtumėte sėsti prie Kūčių vakarienės stalo, o Kalėdų pamaldose priimti Jėzų švč. Sakramente. Dar svarbiau, kad Jėzaus atėjimas į šį pasaulį surastų atgarsį kiekvieno mūsų kasdieniniame gyvenime.

Buvę Sibiro tremtiniai atsimena, kaip jie švęsdavo Kalėdų paslaptį tremtyje. Kalėdų naktį visi pasipuošdavo, kaip einant į tikrą bažnyčią ir išgyvendavo didį šventinį džiaugsmą. Nors buvo alkani ir toli nuo Tėvynės, bet širdyje vis tiek – Kalėdų šventė.

Prisimenu 1963 m. Kalėdas Lietuvoje. Partijos aktivystai organizuotai įsiverždavo į savo darbuotojų butus tikrinti, ar  nesiruošia Kūčių vakarienei, ar nėra Kalėdinės eglutės.

Ačiū Dievui, esame Nepriklausomos valstybės piliečiai ir dabar niekas mūsų nepersekioja už tai, kad švenčiame katalikams brangias šventes. Galime visi dalyvauti Kalėdų pamaldose ir nebijoti, kad po kelių dienų būsi verčiamas pasiaiškinti, kodėl buvai bažnyčioje, kodėl tavo vaikai dalyvavo bažnyčios chorelyje ar patarnavo šv. Mišiose. Būdavo ir blogiau. Paprašo išeiti iš darbo mokykloje, nes prietaringam ne vieta švietimo skyriuje.

     

Šiandieną daugelis mūsų neįvertiname atgautos laisvės ir nesistengiame ja pasinaudoti. Kyla klausimai: kur mūsų mokytojai ir moksleiviai, kur jaunimas ir vyrai? Kodėl jų nesimato sekmadienių pamaldose ir net metinėse šventėse? Ateistinis auklėjimas paliko savo gilius pėdsakus ir jie negreitai  užgis. Todėl dalis žmonių nebejaučia potraukio dvasinėms vertybėms. Kiek laiko tęsis tas dvasinis atšalimas? Niekas negali pasakyti.

Kas švęsime Kūčias, prisiminkime, kad jos siekia pirmuosius krikščionybės amžius. Tada krikščionys, išklausę Mišių ir priėmę šv. Komuniją ruošdavo pietus, vadinamus “ meilės puota”. Joje dalyvaudavo turtingi ir vargšai. Visi laužydavo ir dalindavos ta duona, kuri būdavo atnešta į bažnyčią kaip auka. Tų puotų tikslas buvo sužadinti meilės, brolybės ir vienybės jausmus tarp tikinčiųjų. Mūsų Kūčios, švenčiamos kaip šeimos šventė, yra tų puotų liekana.

 Kai kas Kūčių vakarienės stalą pirmiau padengia šienu, o po to balta staltiese. Tuo veiksmu prisimename, kad gimęs Kristus buvo paguldytas ant šieno. Yra girtina, jei prie Kūčių stalo susitrenka visa šeima ir prieš vakarienę visi meldžiasi. Po to kiekvienas ima pašventintą plotkelę ir dalinasi tarpusavyje, vieni kitiems atleisdami ir linkėdami Kūdikėlio Jėzaus palaimos ir ramybės. Jei metų dienose buvo kokių nesutarimų ar nesusipratimų, Kūčių vakarienėje susitaikoma.

Kalėdų  šventės didingumą ir prasmingumą įrodo dar vienas faktas, kad kiekvienam kunigui leidžiama aukoti trejas šv. Mišias. Jos  primena trejopą Kristaus gimimą: Jėzus kaip Dievas nuo amžių gimsta iš Dievo Tėvo, kaip žmogus, gimė iš Mergelės Marijos ir gimsta kiekvieno širdyje, kai jį vertai priima šv. Komunijoje. Jėzus buvo pasakęs: ,,Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas gyvena manyje, o aš jame”/Jn.6,57/.

Vienintelis būdas gerai pasirengti Kristaus gimtadienio šventei, tai susitaikymas su Dievu atgailos sakramente. Atgailos būtinumą nuolat priminė Jėzus, sakydamas: ,,Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite.”

Ačiū jums, kad supratote atgailos svarbą ir  šiandieną atėjote išpažinties.

Tebūna jums visiems Kalėdos džiaugsmo šventė, dvasinio atsinaujinimo diena ir nuoširdi padėka Dievui už šiuos metus. Amen.

                       A 4  Šv. Šeima ieško nakvynės

Mintimis persikelkime į tas dienas, kai Juozapas ir Marija iš Nazareto atvyko į Betliejų užsirašyti gyventojų surašymo metu. Ne vien žodžiais, bet iš visos širdies jis maldavo vietos užeigoje, bet ten jų nepriėmė. Nakvynę jie surado tik gyvulių tvartelyje.

Jei prieš šias Kalėdas Juozapas ir Marija norėtų susirasti nakvynę mūsų Tėvynėje, ar jiems neatsitiktų panašiai, kaip anuomet? Pavyzdžiui, jie užeina į kokią nors įstaigą paprašyti nukreipimo, kur galėtų pernakvoti ir pagimdyti laukiamą kūdikį? Ar nebūtų taip, kaip dabar mūsų biurokratams įprasta, siuntinėtų vieni pas kitus ir  neparodytų noro padėti – nesiimtų jokios atsakomybės?

Jei suvargę po kelionės abu užeitų į kokį nors restoraną pasistiprinti, ar atsirastų tokių geradarių, kurie norėtų  juos pamaitinti nemokamai? Pinigų dievinimas, kapitalo kaupimas tikriausiai neleistų paduoti pakeleiviams jokio valgio, kad jie pasistiprintų. Žinoma, jei kas juos nukreiptų į televizijos laidą ,,Bėdų turgus“, ten atsirastų dosnių dėdžių ir tetų, kurie, norėdami pasireklamuoti, kai ką padovanotų pakeleiviams.

Jei šventoji Šeima kreiptųsi į mūsų šeimas, kurios save laiko katalikiškomis, tai ar kiekviena iš jų priimtų ir apsidžiaugtų? Ne vienoje šeimoje išgirstų įvairių pasiteisinimų, kad esame labai užimti, neturime sąlygų tinkamai priimti ir pagerbti. Šiandieną reklamuojamas ir aukštinamas seksas ne vienuose namuose užtrenktų duris šv. Šeimai. Kai kas atvirai pasakytų, mes norime gyventi, kaip mums patinka, patogiau, lengviau, pelningiau... Jei mes priimsime šv. Šeimą, mums reikės daugiau tikėti į Dievą, užlaikyti Jo įsakymus, susivaldyti, atlikti pareigas...

Jei šv. Šeima paprašytų, kad priimtų gyventi, tikrai išgirstų įvairių atsisakymų: ,,Negaliu priimti, net vaikų daugiau nenoriu...Labai sunkus pragyvenimas. Gal priimsiu vėliau, kai Lietuvoje socialinė padėtis pagerės...“

Jei šv. Juozapas, Marija ir Jėzus pasibelstų į kiekvieno mūsų širdį, ar išgirstų teigiamą atsakymą? Jie šiomis dienomis, prieš Kristaus gimtadienio šventę kalba mums, ar mes norime išgirsti? Jie dažnai mums kalba sąžinės balsu, bažnytinių pamaldų balsu: ,,Atidarykite savo širdį ir priimkite gimusį Kristų“. Tik mūsų širdys gal yra užterštos blogais įpročiais, neskaisčiais jausmais, neišpažintomis ar blogai išpažintomis nuodėmėmis. Dar blogiau. Gal mūsų širdis pavergta piktosios dvasios ir ji pasireiškia su puikybe, pavydu, kerštingumu, melu, apgaulėmis.

Kristus gimė paprastame gyvulių tvartelyje ir buvo paguldytas ant šieno ėdžiose. Jo atėjimui į šį pasaulį buvo būtinas skaistumas, nekaltumas. Todėl jis gimė iš Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos. Vėliau Kristus savo pamoksluose kalbėjo: ,,Palaiminti nekaltos širdies, nes jie regės Dievą“. Taigi, Dievas negalėjo gimti ten, kur įvairūs iškrypimai, ištvirkimas, nepadorumas. Taip pat Dievas negali gimti toje širdyje, kuri neskaisti ir valdoma piktosios dvasios.

Prisiminkime Kristaus pasakytus žodžius: ,,Kas ištikimas mažuose dalykuose, tas ištikimas ir dideliuose. Kas neteisingas mažuose dalykuose, tas neteisingas ir dideliuose“.

Būkime ištikimi Dievui visose gyvenimo smulkmenose, o tada nebus sunku likti ištikimu ir dideliuose dalykuose.

Šv. Pranciškus Asyžietis prieš Kalėdų šventę paruošė miške tvartelį su ėdžiomis ir gyvais guvulėliais. Jis norėjo pavaizduoti Kristaus gimimo paslaptį. Šv. Kalėdų naktį iš visų pusių rinkosi žmonės rankose laikydami deglus, įvairius žibintus. Visas miškas švytėjo nuo žiburių ir aidėjo nuo skambančių džiaugsmo giesmių. Tai buvo pirmoji Prakartėlė pasaulyje.

Kiekvienas pagarbinsime Jėzų Kristų Jo gimimo šventėje, jei savo širdį išvalysime iš nuodėmių ir stengsimės, kad Jėzus visada galėtų saugiai mumyse gyventi. Tiesa, daugelis jūsų tai padarė per Advento metu atliktą išpažintį. Tepasistengia likusieji, kurie to dar nėra atlikę. Primenu, kad Kalėdinės išpažinties laikas iki vasario 2 d., Grabnyčių šventės.

Linkiu visiems nuotaikingų Kristaus gimimo švenčių. Prie šio linkėjimo kiekvienas prisidėkime savo gražiomis pastangomis. Amen.