Žemaitijos ir Tauragnų bildukai

                                    Žemaitijos ir Tauragnų bildukai

                                                                          BILDUKAI ŽEMAITIJOJE

                                                     Įvykiai Šatės parapijoje.

Tai buvo Skuodo rajone, Pagramantės kaime, Kaminskų šeimoje. Čia surašyti įvykiai yra paties klebono kunigo Vlado Šlevo matyti, girdėti, jam papasakoti: Kaminsko, jo šeimos narių, daugelio kitų tai mačiusių žmonių.

1954 m. sausio 8 d. rytmetį, 10 val. į Pagramančio kleboniją atėjo labai susirūpinęs Kaminskas. Jo akys nuo nemigos paraudę, o veidas pageltęs. Jis buvo nereligingas žmogus: niekada nelankė bažnyčios, nekalbėjo poterių, nepriimdavo kalendos metu kunigo ir bažnyčios tarnų. Jo užsiėmimas – spekuliacija bekonais. Juos supirkdavo ir veždavo į Rygą. Jis mėgdavo girtauti. Jo žmona taip pat mėgo svaigintis degtinėle, o kartais net gatvėje pasirodydavo girta. Turėjo penkis vaikus. Keturis sūnus ir dukrą Aldoną. Ją tėvas labai mylėjo. Žmona taip pat buvo nereliginga. Atėjęs pas kleboną Kaminskas kalbėjo:

–Blogi dalykai pas mus dedasi.

–Kas gi atsitiko,– teiraujasi klebonas. Ar kas serga? Ar mirė?

–Sunkiai serga mano dukrelė Aldona.

–Kas jai?

–Mūsų namuose pradėjo vaidentis.

–Negali būti. Gal kas nors pasislėpęs jus gąsdina? Šiais laikais vaiduoklių jau  nėra. Ar pranešėte milicijai?

–Pranešiau, – patvirtino Kaminskas. Prieš dvi dienas pranešiau, bet jie tik juokėsi, tuo netiki.

–Ir aš manau, kad čia kažkas daro juokus. Papasakok viską plačiau.

–Sausio 5 dieną, antradienį, vakare, 10 valandą manęs nebuvo namie. Buvo tik žmona su vaikais. Jie visi jau miegojo. Aldona miegojo lovoje prie išorinės sienos, o žmona – kitoje. Staiga Aldutė nubudo ir išsigandusi šaukė: ,,Mama, mama, ar tu mane šaukei?”

–Miegok, dukrele, ramiai, aš tavęs nešaukiau. Tau tik taip pasigirdo per miegą.

Tuo metu kažkas stipriai subeldė į lango stiklą. Aldona klausia: ,,Kas čia beldžia? Ko norite?” Niekas nieko neatsakė. Lauke buvo sniegas ir švietė mėnulis. Pro langą nieko nesimatė. Dar kelis kartus subeldė į lango stiklą. Tada žmona atsikėlė, užsidegė lempą ir ėjo į priemenę prie durų paklausti, ar aš jau sugrįžau, nes buvau išėjęs pas kaimyną truputėlį degtinės išgerti. Vėl pradėjo nesiliaujamai belsti į lango stiklą. Žmona su vaikais nusigando. Išėjo visi pro duris  į lauką. Žmona klausė, kas čia? Niekas neatsiliepė. Visur buvo tyla. Mano namiškiai, kaip ir aš apie vaiduoklius negalvojome.

            Po to vis beldė ir beldė ne tik į lango stiklą, bet ir į sieną labai garsiai, piktai. Žmona su vaikais išsigando ir perėjo miegoti į virtuvę, galvodami, kad nežinomi asmenys nustos belstis. Bet nenustojo. Žmona su vaikais jau nebeužmigo. Pilni baimės nekantriai laukė manęs sugrįžtant. Aš sugrįžau jau truputį pagėręs apie pirmą valandą nakties. Žiūriu, mano namiškiai guli virtuvėje. Juos klausiu: ,,Kodėl jūs gulite čia, virtuvėje, o ne ten?

            Žmona ir vaikai papasakojo viską, kas buvo. Aš tuo netikėjau ir piktai juokdamasis sakiau, gal kokie piemenys mums krečia juokus, o gal saugumas ko ieško? Aš juos drąsinau, sakydamas, nebijokite, surasiu, kas taip daro. Man taip bekalbant vėl kažkas smarkiai subeldė į lango stiklą. Aš supykau ir be jokios baimės surikau: ,,Kas čia” Ko baldotės? Ko norite?” Tačiau niekas nieko neatsakė. Ir vėl subeldė į langą. Išėjau į prieangį, paskui į kiemą, visur ieškojau ir nieko neradau. Ir vėl beldė. Po to aš pasiėmiau lazdą, atsistojau lauke prie namo kertės ir laukiu. Kas prieis ir bels į langą, tam gerai uždrošiu. Laukiu, laukiu lazdą pakėlęs – niekas neateina. Tik staiga džin džin į lango stiklą, vėl stipriai subeldė. Aš krūptelėjau ir lazda iš rankų žemėn. Visos pagirios dingo. Labai išsigandęs puoliau į trobą ir sakau: čia ne juokai. Čia kažkas labai negerai. Gal tikrai kokie vaiduokliai?

            Ypatingai buvo išsigandusi Aldutė, bet ir visiems ėjo šiurpas per kūną. Po to kiek aprimo beldimai. Mes atsigulėme ne virtuvėje, bet kambaryje. Galvojome, kad aprims. Bet staiga vaiduoklis pradėjo daužyti į lovos galą ir tąsyti, kilnoti lovos galą. Tada mes visi pašokom iš lovų ir subėgome į virtuvę. Buvome labai išsigandę. Virtuvėje išbuvome visą naktį be miego. Tik rytą liovėsi beldimai. Aš atsikėlęs nuėjau į miliciją ir apie tai pranešiau. Jie juokėsi ir pažadėjo ateiti. Bet iki šiol dar neatėjo. Antrą naktį mes bijojome nakvoti. Ypatingai bijojo dukrelė Aldutė. Ji ėmė sirgti, naktį krūpčiojo, šoko iš lovos, verkė. Aš pasikviečiau pas save nakvoti šiuos asmenis: Robertą Nikartą iš Šatės, Nikartienę ir dar keletą kitų. Šią naktį  mano namuose triukšmas buvo toks pat: beldė į lango stiklą, į išorinę namo sieną, į tarpsienį, kuris padarytas iš lentų ir abi pusės tinkuotos. Mano pakviestieji nakvotojai išsigando, pasigriebė patalynes ir subėgo į virtuvę. Ir trečią naktį buvo tas pats. Tik buvo atėję daugiau žmonių pasiklausyti. Visi stebėjosi ir bijojo. Vieni sakė, kad tai velnias, kiti – mirusieji prašo maldų. Mes nežinojome, ką daryti? Daugelis patarė eiti pas kleboną pasitarti ir paprašyti atlaikyti Mišių”.

            Kaminskas pas kleboną atėjęs viską išpasakojo ir labai prašė, kad klebonas ateinantį sekmadienį atlaikytų Mišias. Kaminskas pridūrė, kad reikėtų pagiedoti ir kalnus, tai yra Kristaus kryžiaus kelio maldas. Gal mirusieji giminės prašo tokių maldų. /Žemaitijoje  yra labai populiarūs ,, kalnai”/. Klebonas paklausė, už ką aukoti Mišias? Kaminskas pasakė: ,, Už mano žmonos tėvus: Oną Gedvilienę ir  Kazimierą Gedvilą. Jie yra seniai mirę. Mano žmonai paliko namus, žemę ir prašė už juos melstis. Mes juos esame pamiršę. Aš ir žmona labiau mėgome degtinę, negu maldą”.

Klebonas nusprendė pats įsitikinti, kas darosi ten pas Kaminskus. Sausio 9 dieną, tai buvo šeštadienis, apie 6 val. vakare nusiuntė pas Kaminskus savo vargonininką Antaną Rimkų ir Vaclovą Narvilą. Jie rado Kaminskų dukrą Aldoną labai sergančią, o motiną ir gimines verkiančius. Tėvas taip pat buvo labai susirūpinęs ir nusiminęs. Buvo apie 13 svetimų žmonių.

Vargonininkas su kitais vyrais, pasišviesdami su lempa, visur ieškojo ir stengėsi surasti tą, kas čia beldėsi, bet nieko nesurado. Labai beldė ir į vidinę sieną. Vargonininkas pradėjo kalbinti tą vaiduoklį. Prašė, kad jis beldimu atsakinėtų į pateiktus klausimus. Vaiduoklis ne tuoj pat, bet ėmė atsakinėti. Jam davė 15 klausimų ir vaiduoklis į visus juos atsakė. Pavyko sužinoti, kad čia beldėsi ir visus labai išgąsdino Kaminskienės tėvo Kazimiero Gedvilo siela. Apie pateiktus klausimus ir gautus atsakymus geriausiai gali papasakoti pats vargonininkas Antanas Rimkus. Apie 20 val. žmonės, esantis pas Kaminskus, pradėjo kalbėti: sergančiai Aldonai reikia parvežti kunigą su šventais sakramentais. Ji gali šią naktį numirti, nes labai blogai atrodo. Kaminskas su tuo pasiūlymu sutiko ir apie 20 val. 30 min. išvažiavo pas kleboną.

          Klebonas nenorėjo važiuoti. Jis sakė: ,,Dabar šeštadienis, jau vėlus laikas, nuvažiuosiu rytoj po pamaldų”. Kaminskas prašymą pakartojo: ,,Labai serga mano dukrelė. Iki mūsų visai netoli, nėra ne kilometro, geras rogių kelias, greitai nuvažiuosime”.

         Klebonas baiminosi, kad čia gali būti kažkokia apgaulė, ar noras pasityčioti iš sakramentų. Jis nutarė važiuoti be švč. Sakramento. Dar pasiėmė zakristijoną ir išvažiavo pas Kaminskų Aldoną. Važiuodami pralenkė einančius keturis stribitelius su šautuvais ant pečių. Jie ėjo taip pat pas Kaminskus. Ten radome apie 15 žmonių, laukiančių kunigo su sakramentais. Jie norėjo pradėti giedoti, bet kunigas pasakė: ,,Negiedokite. Atvažiavau be švč. Sakramento”.  Klebonas paprašė žmones, kad išeitų į kitą kambarį, nes jis nori asmeniškai pasikalbėti su ligone Aldona. Klebonas atsisėdo netoli lovos prie Aldonos ir su ja kalbėjosi. Ją klausė, ar ji  kada nors nepaniekino kryžiaus, šventųjų paveikslų, ar neėmė nuo kapo gėlių ir kt. Klebonas labai stengėsi Aldoną nuraminti, paguosti, kad ji nebijotų. Aldonai buvo 12 m. Klebonas jai sakė, tu esi dar maža. Tau niekas negali keršyti. Jei čia beldėsi vaiduoklis, tai jis per tave nori tavo tėvelių ko nors paprašyti.

Aldona nusiramino, nes klebonas su ja pasikalbėjo apie 10 minučių. Tuo laiku vaiduoklis nebeldė. Visur buvo tylu ir ramu. Klebonas pakvietė visus žmones sueiti į kambarį prie Aldonos. Visiems girdint klebonas paaiškino, kad čia nieko stebuklingo nėra. Čia kieno nors paprasčiausia apgaulė. Čia kažkas pasislėpęs jus gąsdina. Reikia tuojau surasti. Užsidekite lempą ir išieškokite visus pašalius: lauke, rūsyje, ant trobos. Patikrinkite, ar nėra pėdsakų ant sniego.

Vargonininkas atsiliepė: ,,Mes jau pirma visur ieškojome ir nieko nesuradome. Eikime dar kartą ir visus pašalius iškrėskim”. Po kiek laiko jie sugrįžę pasakė: ,,Nieko nesuradome”. Kol jie ieškojo, kelis kartus subeldė į sieną. Klebonas įtarė, kad tai daro kažkas iš esančių žmonių. Visi vienbalsiai tvirtino, kad tai vaiduoklio darbas. Vėl išgirdo keistą beldimą. Jau ir klebono kūnu perėjo šiurpas. Kaminskas jau kelias dienas barstė pelenus po langais, bet nerado jokių  pėdsakų.

Klebonas įsakė lovas atitraukti nuo sienų, o visiems susėsti į pašalius ir nejudėti. Tuo metu kambaryje buvo šie asmenys: Domas Pocius, Vaškys, Latakienė, Jonas iš Geldenų kaimo, Robertas Nikartas, Širvinskienė, Justas Alseika, Vladas Mažonas, Vladas Rimkus, Vaclovas Narvilas, Kęstas Šimaitis, Kinčius, veterinaras Urbonas, pienininkas Svirka, Kušleika, Kušleikienė, Antanas Rimkus­- vargonininkas, Vincas  Sakalauskas, Justelis Alseika, Vaclovas Latakas, Angelė Latakaitė, Kazys Kaminskas su savo žmona ir vaikais, 4 stribiteliai. Iš viso 34 žmonės ir klebonas kun. Vladas Šlevas. / Šio įvykio pas Kaminskus aprašymų autorius/.

         Klebonas norėjo išsiaiškinti klastą, nuraminti namiškius ir sugauti kalboje atsakinėjantį vaiduoklį. Nutarė pasikalbėti su tuo vaiduokliu klausimų metodu. Iš kambario išnešė lempą kitur. Buvo tamsoka, bet pro langus švietė mėnulis. Klebonas atsisėdo netoli lovos, kur gulėjo Aldona. Rankoje turėjo elektrinį šviestuką. Kambaryje buvo apie 20 žmonių. Antrame kambaryje buvo  10 žmonių ir 4 stribiteliai. Žmonės susėdo į pasienius. Buvo įsakyta  nekrutėti ir ne žingsnelio nežengti iš vietos.

                 Klebonui atsakinėjo vaiduoklis

Klebonas aiškiu balsu paklausė: ,,Kas tu esi, kurs čia beldi, ar vyro, ar moters dvasia? Jei moters – subelsk 3 kartus, jei vyro – 5 kartus. Labai nustebome, kai į sieną pabeldė 5 kartus. Tai visi girdėjome. Reiškia kalba vyro dvasia.

Klebonas vėl klausė: ,,Ar giminė, ar ne? Jei giminė, subelsk 5 kartus, jei ne – 3 kartus.” Vaiduoklis subeldė 5 kartus. Panašiai klausinėjo ir toliau. Vaiduoklis atsakinėjo beldimais.

–Ar tu esi toli, ar arti, kai su mumis kalbi?

–Arti.

–Ar esi skaistykloje, ar pragare?

–Skaistykloje.

–Ar maldos norėsi, ar ne?

–Norėsiu.

–Ar Mišių norėsi, ar ne?

–Norėsiu.

–Kelių Mišių norėsi?

Vaiduoklis subeldė 4 kartus.

–Ar pavargėlius reikės sušelpti, ar ne?

–Reikės.

–Ar maldų nori tuoj, ar vėliau?

–Tuoj.
- Ar  nori, kad būtų pagiedoti kalnai? /Tai yra kryžiaus kelio maldos/.

–Taip.

–Kiek dienų čia baldysies?

Vaiduoklis subeldė du kartus. Šį klausimą klebonas pakartojo dar du kartus. Atsakymą gavo tą patį.

–Ar dukrelė mirs, ar ne?

–Mirs.

Motina suklykė, kai išgirdo vaiduoklio atsakymą. Tada klebonas vėl paklausė, ar dukrelė iš šios ligos išgis, ar ne? Vaiduoklis beldimais atsakė, kad išgis.

  –Po kelių dienų išgis?

  –Po 6 dienų.

–Ar gydytojo reikės, ar ne?

–Ne.

–Gal Mišias laikyti Kretingoje, gal Kalvarijoje?

 –Ne.

 –Gal Šatėse?

 –Taip.

 –Prie kurio altoriaus, didžiojo ar mažojo?

 –Prie didžiojo.  /Didysis altorius yra privilegijuotas. Prie jo aukojant Mišias laimimi sielai atlaidai/.

 –Kodėl anksčiau neprašei maldų? – Tyla.

 –Ar nedrįsai prašyti maldų, ar nenorėjai?

 –Nedrįsau.

 –Ar sunkiai kenti skaistykloje, ar ne?

 –Sunkiai.

 –Ar maldų norėsi už save, ar ir už žmoną?

 –Už abu.

 –Kiek praėjo dešimčių metų, kai kenti?

Vaiduoklis subeldė du kartus. Velionis buvo miręs prieš 15 metų. Klebonas  pakartojo tą patį klausimą antrą kartą. Vaiduoklis subeldė du kartus, bet jau daug smarkiau.

–Ar daug žmonių skaistykloje?

– Nedaug.

– Ar Aldonai nori keršyti, ar ko prašyti?

– Prašyti.

     Klebonas davė vaiduokliui 26 klausimus.

Nebežinojo, ko daugiau galėtų paklausti.

Jis kreipėsi į susirinkusius: ,,Sakykite, ko dar klausti?”

Viena moteris atsiliepė: ,,Klebonėli, paklausk apie karą”. Klebonas aiškiu balsu paklausė: ,,Ar bus šiemet karas?” – Tyla.

 Kita moteris pastebėjo: ,,Klebone, kam to klausi. Juk čia yra stribitelių?

–Jau paklausiau, kaip bus taip, – atsakė klebonas. Ir jis vėl garsiai pakartojo tą patį klausimą. –Tyla.

 –Ar nežinai, ar nenori atsakyti?

 – Nežinau.

Klebonas pajuto, kaip per visą perėjo baimė. Jis vėl klausė:

 –Subelsk aiškiai į lovos galą. – Tyla.

 –Mes laukiame, subelsk. Mes norime labiau įsitikinti.–Tyla.

–Subelsk 3 kartus į sieną.–Tyla.

Po to mergaitę Aldoną perkėlė su lova prie išorinės sienos, tai yra prie to lango, kur pirmiausiai beldė.

–Ar maldų tuoj norėsi, ar vėliau?

Vaiduoklis  subeldė jau į šitą sieną, parodydamas, kad maldų norės tuoj.

–Ar žinai, su kuo kalbi?

           – Žinau.

– Subelsk į lango stiklą. –Tyla.

Buvo 1 val. nakties. Vaiduoklis jau nebeldė.

Namiškiai paaiškino, kad po 12 valandos nebeldžia.

           Keistas atsitikimas

       Klebonas, vargonininkas, Kaminskas, V.Norvilas atsisveikino su namiškiais, kitais žmonėmis, sėdo į roges ir išvažiavo į namus. Iš jų keliuko vežimas pasuko į Barstyčių vieškelį. Buvo apie 400 metrų nuo Šatės ir įvyko labai keistas atsitikimas. Kažkokios jėgos mes visi buvome išmesti iš rogių. Vargonininkas gulėjo griovyje iškėlęs kojas. Kleboną kažkas labai stipriai tempė iš vežimo lauk, bet jis laikėsi už rogių briaunos įsikibęs. Tačiau jėga rankas atgniaužė. Arklys kaip įbestas ramiai stovėjo ant kelio. Mes visi buvome išmesti iš rogių ant sniego. Po kiek laiko mes pabudome lyg iš miego, sulipome į roges ir parvažiavome į namus. Mūsų namiškiai nekantriai laukė. Visi buvome perimti kažkokios keistos baimės. Savo pasakojimu mes išgąsdinome namiškius, kad jie be šviesos bijojo eiti į kitą kambarį. Ir mes bijojome išeiti į kiemą ypač po vieną. Dvi naktis visi mažai miegojome.

Kai iš Kaminskų išvažiavome, Kaminskienė vaiduoklį paklausė:

–Ar tu esi Kazys, mūsų tėvas, ar ne?

–Taip. /Beldimu atsakė vaiduoklis./

      Klausinėjo ir kiti žmonės, o vaiduoklis atsakinėjo į klausimus beldimais.

      Sekmadienio vakare pas Kaminskus buvo giedami Kalnai. Širvinskienė vaiduoklį paklausė, ar maldų dar nori, ar ne? Atsakė beldimu, kad nori. Kol buvo giedami Kalnai, tol vaiduoklis tylėjo. Kai tik nustodavo giedoti, tuoj vėl belsdavo. Tą vakarą pas Kaminskus buvo labai daug žmonių ir visi beldimus girdėjo.

      Pirmadienio vakarą klebonas vėl atsiuntė pas Kaminskus vargonininką su Norvilu. Buvo parašęs daug įdomių klausimų vaiduokliui, bet jis silpnai beldė, į klausimus visai nebeatsakinėjo. Po 2 dienų belsti visai nustojo. Po 6 dienų Aldona  pasveiko. Kai klebonas kalėdojo kaimynus, Aldona buvo visai sveika ir linksma.

Šio keisto, baisaus ir  įdomaus atsitikimo aprašymas jau baigiamas. Tai tik pirmoji dalis. Dar bus baisesnių pergyvenimų.

       Abejojančių tokiais reiškiniais galime paklausti, kas ten beldėsi? Beldimus girdėjo daug žmonių. Kas galėjo duoti tokius atsakymus? Tik nematoma dvasia, nes niekas nerado pasislėpusio žmogaus. Valstybės saugumiečiai tyrinėjo, ieškojo pasislėpusiųjų, daug žmonių ištardė ir kaltininkų nesurado. Ar galėjo būti nepaprastos pasekmės be priežasties?

Minėtą šeštadienį kun. Klebonas Vladas Šlevas pas Kaminskus vaiduoklį paprašė, kad pasirodytų. Po to pageidavimo, žmonės, lyg  gaisro ištikti, puolė į lauką. Klebonas paprašė stribitelius, kad  pagąsdintų vaiduoklį ir iššautų. Bet jie bijojo tai daryti. Gal jau tikėjo, kad čia yra kokia galinga dvasia, kuri už šaudymą gali juos pačius nubausti.

           Spekulianto mirtis

     Vaiduokliui nurimus Kaminskai vėl ėmė spekuliuoti ir girtuokliauti, kaip ir anksčiau. Maldos vėl buvo pamirštos.

Kaminskas su Paulausku / iš Derkinčių kaimo/ išvažiavo į Rygą spekuliuoti. Ten jie padarė kažkokį baisų nusikaltimą. Sugrįžtant iš Rygos į namus Paulauskas pradėjo eiti iš proto. Parvažiavusį žmona klausė: ,,Ko gi tu toks nusiminęs ir keistas? Nei valgai, nei kalbi. Gal sergi?”

    –Aš su kirviu nukirsiu savo vaikui nykštį,– pasakė Paulauskas ir tuoj puolė savo vaiką. Žmona apgynė, bet suprato, kad jos vyras susirgo proto liga. Paulauskas grasino toliau: ,,Eisiu ir uždegsiu savo namus, o paskui pasikarsiu.”

     Namų jis neuždegė, bet žmona rado ką tik pasikorusį, atpalaidavo kilpą ir atgaivino. Praėjo kelios dienos, bet vyras ir toliau nesitaisė, o ėjo blogyn. Tai sužinojo apylinkės žmonės ir jį išvežė į beprotnamį. Ten jis buvo gydomas tik dvi savaites. Gydytojams pasirodė, kad jis tik laikinai pakvaišo ir paleido į namus.

     Vieną pavakarę klebonas kun. Vladas Šlevas sunkiai sirgo ir gulėjo lovoje. Pas jį į kambarį atėjo Paulauskas. Jo veidas atrodė labai baisiai. Jis paklausė kleboną: ,,Kaip tamsta manai, ar aš esu beprotis, ar ne?”

–Ne, – atsakė klebonas. Jūs atrodote visai sveikas.

–Ne, ne. Man trūksta proto. Jei žinotum, ką mes su Kaminsku padarėme Rygoje, tai man nedovanotum. Jei valdžia sužinotų, tai mus labai nubaustų.

–Tai kokiu reikalu pas mane atėjote?– paklausė klebonas.

–Aš noriu eiti išpažinties. Eikime tuoj į bažnyčią.

–Aš dabar sunkiai sergu,– teisinosi klebonas. Ateik kitą kartą arba nueik į Barstyčius ir ten galėsi atlikti išpažintį.

–Paulauskas šiurkščiai atkirto: ,,Kai pamatei mane ateinantį, tyčia atsigulei. Gerai, eisiu ir nusižudysiu”. Tai pasakęs, piktai trenkė durimis ir išbėgo į lauką. Po to klebonas daugiau jo nebematė.

–Po to, vieną vakarą Paulauskas pasiėmė kirvį ir išėjo į savo kaimą. Priėjęs  prie vieno namo, su kirviu išdaužė langus ir nubėgo kitur. Pagaliau su kirviu jis atsirado prie gyventojo Ruikos namų. Išmušė langą ir, laikydamas kirvį rankoje, lindo pro langą į vidų, šaukdamas: ,,Aš jus visus tuoj iškaposiu, nepaliksiu ne vieno gyvo. Ruika bijojo, kad Paulauskas neišžudytų jo šeimos, su kirvio ašmenimis keletą kartų rėžė Paulauskui, kuris apalpęs sugriuvo po langu. Ruika tuoj išskubėjo į Šates pranešti milicijai apie šį įvykį. Milicija viską ištyrė, ištardė. Greitoji med. pagalba suteikė Paulauskui paslaugą – sutvarstė tvarsčiais ir  nuvežė į Salantų ligoninę. Ten jis tik kitą dieną atgavo sąmonę ir klausė: ,,Ar aš dar gyvas? Kam mane atgaivinote? Aš nenoriu gyventi.” Jis tuoj pat griebė tvarsčius, juos plėšė ir po kelių dienų, baisiai šėldamas mirė.

                       Aldona slepiama pas gimines

        Kaminskai, pripratę vogti, girtauti, žudyti, bedieviškai gyventi, nenorėjo taisytis. Jie nesijaudino nei dėl savo darbų, nei dėl Paulausko         nelaimingos, ankstyvos mirties. Pelenų dieną /Gavėnios pradžioje/ savo namuose jie surengė pramogas: šoko, dainavo, valgė mėsiškus valgius. Dar daugiau. Kaminskienė savo dukrelei Aldonai nuplėšė kryželį nuo krūtinės, kurį jai dovanojo Lenkimų parapijos kunigas altarista, kad vaiduoklis jos nebevargintų. Kaminskienė kryželį numetė ant grindų ir viešai išniekino – trypė su kojomis.

            Buvo 1954 m. kovo mėnesio pradžia. Kaminskų namus ir juos pačius apstojo naujas vaiduoklis, bet jau nebe siela, o pats velnias. Jis siautėjo iki 1955 m. sausio 6 dienos.

Kaminskas Aldoną nuvežė į Rygą pas burtininkus. Tie pasakė: ,,Mūsų burtai čia nieko nepadės. Jai reikia maldos”. Toje vietoje, kur nakvojo Kaminskas, vaiduoklis ėmė varginti  patį namų šeimininką ir kitus ten nakvojančius.  Vargino visus per visą naktį: beldė į sienas, pešė plaukus ir gnaibė. Žmonės stebėjosi ir labai bijojo. Nakvotojų buvo 10.

Tada Kaminskas Aldoną nuvežė į Sedą pas kitus savo vaikus, kurie ten gyveno.  Po dviejų dienų vaiduoklis ir ten atsikraustė. Ėmė varginti visus to namo gyventojus. Kaminskas turėjo savo dukrą Aldoną pasiimti į namus.

                          Valdžios pareigūnai tiria

       Vieną vakarą pas Kaminskus susirinko apie 150 žmonių. Vaiduoklis nepaprastai siautėjo: beldė į sieną, ją braižė su nagais, o Aldoną gnaibė. Jos kūne buvo matyti gnybimų žymės.

Iš Skuodo atvažiavo apie 40 valdininkų. Buvo ir lietuvis valdininkas Tunėla. Jis pasakė: ,,Čia nieko nėra. Čia niekas nei peša, nei smaugia, nei baldosi.” Žmonės jam sako: ,,Atsigulk tik į šitą lovą ir įsitikinsi…” Tunėla nusimetė kailinius ir atsigulė į tą lovą, bet staiga atsisėdo ir sako: ,,Kai galvoji, kad peša, tai ir atrodo, kad tau peša.” Ir jis vėl atsigulė. Bet tuoj vėl atsisėdo, jau gerokai išsigandęs. Dairėsi į šalis, po lovą. Jis įtarė, kad kažkas, palindęs po lovą, jį pešioja. Jis atsigulė trečią kartą ir staiga šoko iš lovos, sakydamas: ,,Tikrai peša.” Tuo metu vaiduoklis stipriai subeldė į sieną. Atėjo daugiau valdininkų. Jie sakė, kad čia nieko nėra, o žmonės šaukė, kad kažkas yra. Vienas valdininkas žmonėms pasiūlė: ,,Klaupkitės ir melskitės. Čia yra Dievas.”

            –Dievas, ne Dievas. Bet kas gi čia yra ? Išaiškinkite mums,– atsikirto žmonės.

            Valdininkai labai susirūpino tais įvykiais. Paneigti faktų negalėjo. Jais tikėti jiems taip pat buvo negalima. Tada Nikartas priėjo prie vieno valdininko ir jam sako: ,,Pirma jūs mane žiauriai tardėte. Sakėte, kad aš čia beldžiąs. Dabar gi aš esu čia, kambaryje. Pasakykite, kas gi čia beldžia?”

        Valdininkas niūriai tylėjo. Tada viena mergina viešai ir piktai suriko: ,,Jeigu velnias mėšluota  uodega jums per lūpas brauktų, tai jūs ir tada netikėtumėte?”

Valdininkai nežinojo, ką čia reikia daryti? Jie tikriausiai bijojo, kad  gali patikėti ne tik susirinkę žmonės, bet ir jų valdžios pareigūnai. Pas Kaminskus  kasdieną rinkdavosi vis gausiau žmonių iš plačiausių apylinkių. Valdininkai įsakė žmonėms skirstytis į namus, bet žmonės nenorėjo klausyti ir skirstytis. Valdininkai matė, kad pradėjo kilnoti lovos galą. Lovą užsėdo 4 vyrai. Vaiduoklis girgždančią lovą su 5 vyrais ir gulinčia Aldona pakėlė iki lubų. Tada valdininkai su grasinimais vaikė žmones iš kambario. Jie nutarė patys vieni tirti šiuos reiškinius. Žmonėms išėjus į namus valdininkai su lempa ieškojo vaiduoklio. Jiems einant į daržinę, pro galvas prašvilpė didelis akmuo ir smarkiai trenkė į daržinės duris. Bet niekas nerado jokio nukritusio akmens.

      Valdininkai sėdo prie stalo lošti kortomis. Staiga vaiduoklis pagriebė nuo stalo kortą, ją suplėšė ir numetė ant stalo. Paskui vaiduoklis taip stipriai trenkė į sieną, kad valdininkai nutarė Aldoną išvežti  į Skuodo ligoninę ištirti ir gydyti.

Mergaitę vežė su sunkvežimiu. Tai buvo sekmadienio vidurdienis.  Nuvažiavus apie kilometrą, sunkvežimis staiga nuvirto į griovį, nors nebuvo nei kelias slidus, nei vairuotojas išgėręs. Žmonės šį apvirtimą laikė nuostabiu įvykiu.

                       Aldonos tyrimai ligoninėje

       Kai Aldona atsidūrė ligoninėje, tai vieną dieną dar buvo ramu. Po to ir čia vaiduoklis pradėjo belsti į tą langą, prie kurio gulėjo Aldona. Žmonės klausė, kas čia pradėjo belstis?

–Dvasia atsivijo mane – paaiškino Aldona palatoje esantiems ligoniams. Vėliau vaiduoklis įsikraustė į palatos vidų. Ėmė belsti į sieną, į lovą. Pradėjo kitus ligonius pešioti už plaukų, kilnoti lovas, gnaibyti. Ligoniai pradėjo labai baimintis. Atėjo gydytojai ir felčeriai. Vaiduoklis pešiojo jiems barzdas ir plaukus. Kai vienas felčeris atsigulė į lovą, vaiduoklis tą lovą pakėlė, pasiūbavo ir felčerį išmetė ant grindų.

       Buvo pakviesta milicija. Jie čia nieko negalėjo padaryti. Aldoną atskyrė nuo kitų ligonių ir paguldė į vienutę. Ją tyrė ir gydė. Po 3 savaičių nusprendė ją išvežti į Maskvą tyrimams. Tačiau tėvas Kaminskas užprotestavo: ,,Neleisiu savo dukros iš čia išvežti. Jūs netirsite, bet išvežę nužudysite”. Dukterį jis parsivežė į namus.

       Pas Kaminskus atvažiavo iš Klaipėdos kun. Bronius Burneikis. Jis su vargonininku Rimkumi ten išbuvo visą naktį. Vaiduoklis per naktį labai beldėsi į sieną,  skaudžiai gnaibė mergaitę Aldoną. 5 kartus ją smaugė. Buvo baisu žiūrėti į smaugiamą mergaitę. Jai ėjo putos iš burnos, buvo matomos smaugimo žymės. Vaiduoklis ją smaugė, smaugė su metaliniais stripais ir vėl paleido. Tada mergaitė atsigavo. Tėvai mėgino jai padėti, bet nieko negalėjo padaryti. Kunigui Br. Burneikiui vaiduoklis du kartus smarkiai patempė už plaukų. Kunigas dėl to labai išsigando ir išbalo.

       Kai vaiduoklis pradėjo braižyti su nagais lovą ir gnaibyti Aldoną, vyrai išėmė iš lovos čiužinį, patiesė ant grindų, ant jo paguldė mergaitę, o patys, apie 15 žmonių sustojo aplinkui ir žiūrėjo, ką dabar vaiduoklis darys? Ant lubų pasigirdo žingsniai, po to pro lubų kampą praėjo ir pradėjo per sieną čiuožti žemyn. Nučiuožęs žingsniavo į mus. Tai mes girdėjome, bet nematėme, o Aldona sakė: ,,Aš matau juodą šešėlį”.

Vaiduoklis palindo po grindimis ir iš ten pradėjo pešioti čiužinį, nagais braižė grindų apačią ir gnaibė mergaitę Aldoną, nors ji buvo užklota antklode.

            Po to vaiduoklis ėmė nuo stalo valgomus daiktus: bulves, kiaušinius, juos svaidė į krosnį, į sieną, kai kam net į kaktą, ypač tiems, kurie juokėsi. Nematoma ranka paėmė nuo stalo lėkštę su sriuba, ją nešė ir sudaužė į sieną.

Vaiduoklis pradėjo iš Kaminsko kišenės ištraukinėti pinigus. Niekur negalėjo jų paslėpti: surasdavo ir paimdavo.

Kartą pavakare Aldona išėjo prie šulinio ir pamatė seną, nepažįstamą moteriškę su juodais drabužiais apsirengusią. Ji parodė Aldonai pinigus ir pasakė: ,,Tai tavo tėvo pinigai. Jis jų negaus: jie paimti už skolą. Tai pasakiusi moteriškė staiga dingo.

                          Pašnekesys su banko direktoriumi

     Vaiduoklis pas Kaminskus siautėjo apie metus laiko.  Buvo daug įvairiausių ir keisčiausių įvykių. Juos matė žmonės iš plačiausių apylinkių per 1954 m. Visi kaip vienas pripažino, kad tai buvo įdomūs, neįprasti ir materialiai neišaiškinami reiškiniai.

     Kunigas Vladas Šlevas prisiminė: ,,Man dirbant Endriejave, pas mane atvažiavo iš Vilniaus bako direktorius. Jis domėjosi tais įvykiais pas Kaminskus ir prašė smulkiai papasakoti. Kai papasakojau, tai jis pareiškė: ,,Būtų įdomu pačiam pamatyti, patirti“. Jam patariau: ,,Paimkite lengvą mašiną, pasikvieskite kelis aukštus valdžios pareigūnus, medicinos darbuotojus, kelis mokslininkus ir ištirkite ten, vietoje. Juk tai labai įdomus ir retas reiškinys.

            –Taip, taip,– atsakė banko direktorius. Vilniuje buvo net keli posėdžiai dėl to įvykio.    Niekas nežino, ką daryti?          
              –Tai kodėl neatvažiavo ištirti?– klausė kunigas.     
              –Bijo,- atsakė direktorius. Jei išaiškės, kad čia tikrai  yra kažkas  antgamtiško, tai materializmui būtų per kelnes. Man atrodo, kad ten kažkas yra.

        Kunigo ir banko direktoriaus pokalbis oficialiai tuo ir pasibaigė. Iš Vilniaus niekas neatvažiavo ištirti įvykių pas Kaminskus. 1954 m. kovo mėn. ,,Komjaunimo tiesoje” pasirodė feljetonas, kuris visus įvykius pas Kaminskus pavertė paprasta apgaule. Šią apgaulę sugalvojęs kunigas ar kas kitas, kad pasipelnytų ir religiniais prietarais toliau dumtų žmonių akis.

Jei šie įvykiai buvo kunigų sugalvoti, tai kodėl per ištisus metus neišaiškino kaltininkų ir nenubaudė jų nei valdžios pareigūnai, nei gydytojai, nei visagalis saugumas?

Reikia užbaigti pasakojimą apie įvykius pas Kaminskus. kaitytojui įdomu, kuo tie įvykiai baigėsi.

   Nemalonumams užsitęsus Kaminskas pasiryžo pasitaisyti. Neramus gyvenimas jam pasirodė nebepakenčiamas. Į 1954 m. pabaigą jis pasikvietė į savo namus vienuolį kunigą Škikūną, Pievėnų kleboną. Vyskupo įgaliotas kunigas  meldėsi, aukojo šv. Mišias, Kaminskai ėjo išpažinties, darė įžadus. 1955 m. pradžioje vaiduoklis visai atstojo ir Kaminskų niekados nekamavo. Kaminskų šeima tapo gera, padori, religinga ir pavyzdinga. Pradėjo dažnai lankyti bažnyčią ir priimti kleboną, bažnyčios tarnus per kalendą.
 

                                            TAURAGNŲ BILDUKAI

            Tauragnų parapijoje, Žiezdrių kaime gyveno Grašių šeima: Andrius Grašys ir jo žmona Jadvyga, sūnus Algirdas, g.1934 m. ir dukra Ona, g.1944 m. Su jais kartu gyveno dar šie asmenys: Andriaus tėvas, motina ir dėdė Anupras.

           1957m. spalio 27 dieną, sekmadienį, Kristaus Karaliaus šventėje Andrius ir Jadvyga Grašiai išvažiavo į Utenos turgų. Namuose pasiliko abu Andriaus tėvai ir duktė Onutė. /Algirdas buvo kariuomenėje/.

           Apie 12 val. dienos metu Onutė perkėlė karves ir skubėjo į trobą, kad suspėtų Sumos metu pasimelsti. Parbėgusi pastebėjo išdaužtus keletą stiklų negyvenamajame  trobos gale.

            Po keliolikos minučių atėjo Onutės draugė Stasė Grašytė,  netrukus užsuko Kazys Strakšys iš Žiezdrių kaimo. Visi apžiūrėjo išdaužtus lango stiklus ir klausė, kas galėjo tai padaryti? Jiems besistebint kažkas nematomas vis svaidė akmenukus į langą.

            Onutė ir jos draugė Grašytė nubėgo į Geguniškio kaimą pas Antaną Štarą paprašyti, kad jis telefonu iškviestų milicininką.

            Apie 16 val. iš Utenos sugrįžo Andrius ir Jadvyga Grašiai. Stiklų jau niekas nebedaužė. Onutės tėvas Andrius pasiėmė kirvį ir apibėgo krūmus, ieškodamas lango stiklų daužytojo. Nieko nesurado.

Grašio  trobos yra ant aukšto kalno. Nuo gyvenamojo namo vieno galo ir iš vieno šono tuoj prasideda nuokalnė. Iš kito namo galo stovi tvartas, iš šono aukštyn eina prieškalnė ir stovi kluonas.

            Buvo rami parūkavusi diena, bet viskas gerai matėsi. Pavakare susirinko daugiau žmonių. Visi stebėjosi tuo įvykiu.

            Pirmadienio ankstyvą rytą vėl pradėjo  kažkas nematomas daužyti langų stiklus. Nuostabiausia buvo tai, kad į langų stiklus buvo mėtoma skiedromis, burokais ir akmenimis tiek iš oro, tiek iš vidaus pusės. Kamaroje, kurios langų stiklai buvo daužomi, rytą surado didžiausią netvarką: išversta dėžė su sėlenomis, išmėtyti burokai. Keletas burokų buvo įsodinta į supjaustytų ir paraugtų kopūstų statinę.

                                         Milicija ieško kaltininkų

            Apie 12 val. dienos atvyko Tauragnų milicijos įgaliotinis Rudėnas. Vėliau atėjo Sėlos kolūkio pirmininkas Ruzgas ir daug kitų netoli gyvenančių  kaimo žmonių.

Praėjus pirmai susijaudinimo bangai, milicininkas Rudėnas liepė žmonėms eiti į namus prie darbo. Po to abu su kolūkio pirmininku pradėjo daryti kratą – ieškojo netvarkos kaltininkų. Kamaroje viską sutvarkė, uždarė ir užkabino duris. Pirkioje pasiliko Ruzgas, Grašio kaimynas Blažys ir visi namiškiai. Milicininkas Rudėnas, kito kolūkio pirmininkas Kilkus ir šeimininkas Andrius Grašys užlipo ant aukšto pažiūrėti pastogės. Ten nieko nerado ir nulipo žemėn. Visi sutarė laukti, kas bus toliau. Po kiek laiko nusprendė apžiūrėti, ar kamaroje tebėra jų padaryta tvarka? Rado vėl sėlenų dėžė apversta, ant jos padėtas mažas kryželis, kuris paprastai būna ne kamaroje, bet gyvenamos trobos gale. Šeimininkas Andrius paėmė kryželį į rankas ir pasakė: ,,Viešpatie, ir tave pradės nešioti”. Kamaroje ant staliuko buvo padėtos svarstyklės. Vienoje svarstyklių lėkštelėje buvo 100 gramų svarstis, o kitoje – miltų sauja.

            Milicininkas Rudėnas antrą kartą išskubėjo į Tauragnus telefonu pranešti Utenos milicijai, kad atvyktų daugiau milicininkų į Žiezdrių kaimą.

            Vakare  žmonės vėl ėjo į kamarą pažiūrėti. Ant grindų pamatė neaiškų šviesulį. Iš kur jis? Prie sienos buvo atremta pirties prausyklė, o po ja buvo padėta deganti lempa, o ant lempos briaunos – degtukas. Tai matė šie asmenys: Juozas Grašys iš Grašių kaimo, Steiblys /tada gyvenęs Grašių kaime/, Antanas Juodvalkis ir Petras Bileišis /Žiezdrių kaimo/.

   Žinia apie Žiezdrių kaime vykstančius nuostabius reiškinius  pasklido labai plačiai. Antradienį prisirinko daug žmonių. Visi tikėjosi pamatyti, ką nors įdomaus ir naujo, arba išaiškinti kaltininkus, bet tą dieną buvo ramu. Iš Utenos atvažiavusi milicija varė žmones eiti į namus. Jie išjuokė visus, kurie tikėjo, kad čia vaidenasi piktosios dvasios – velniai. Jie nesuvokė, kaip galima tikėti, jog yra velnias. Pripažinus velnią, reikėtų tikėti ir į Dievą.

                          Bildukai atsakinėja raštu

            Lapkričio 11 d., sekmadienio vidurdienį vėl pradėjo byrėti daužomų langų stiklai jau gyvenamojo namo gale. Kitų langų stikluose buvo padarytos tik skylutės, išeižėjusiais kraštais.

            Tą sekmadienį namuose pasiliko abu broliai seneliai ir duktė Onutė. Visi kiti išėjo į bažnyčią. Pro langą įlėkė akmuo ir sudaužė puodynę. Šukės išlakstė po trobą. Onutė paėmė 6 šukes ir, laikydama delne, jas apžiūrinėjo. Staiga iš 6 šukių liko tik 4. Ji labai tuo stebėjosi. Tas 4 šukes paėmė Anupras. Iš jo rankų nedingo ne viena šukė.

Viena šukė skaudžiai šėrė seneliui Andriui į galvą. Jis supykęs ir išsigandęs klausė: ,,Kas gi čia yra ir ko gi nori?”

Atsakymas buvo duotas raštu. Pirkaitėje asla buvo pabarstyta smėliu, o smėlyje buvo parašyta: ,,Iš namų išeikite arba statykitės kitus”.

Kamaroje nuo varstoto buvo nukeltas ir ant grindų paguldytas avižų maišas. Maišo raištelis numestas į šalį. Ant maišo buvo miltais išrašytas sakinys: ,,Jūs nusikaltot. Eikit nevalgę”/vadinasi eikite išpažinties ir šv. Komunijos/. Čia dar įdomu štai kas. Tos raidės, kurios netilpo ant  maišo, su miltais buvo išrašytos ant grindų.

Andrius Grašys, perskaitęs šį priekaištą, susišaukė visą šeimyną ir klausė: ,,Gal kas Visų Šventųjų šventėje esate neteisingai atlikę išpažintį?”

Už rėčkos stovėjo lentgalys. Jame buvo užrašyta visai priešinga mintis: ,,Jūs esate nekalti. Jūs brangūs žmonės. Mes žiūrim teisybės. Jūs esate dar prie Dievo”.

Žmonės sujudo ir ėmė plaukti iš plačios apylinkės į Grašių trobą pasižiūrėti ,,stebuklų”. Bet buvo ramu pirmadienį, lapkričio 12 ir antradienį, lapkričio 13 dieną.

Jaunasis Andrius Grašys dirbo paprastu darbininku Tauragnų MTS. Lapkričio 14 d., trečiadienį jis parėjo į namus anksčiau, apie 15 valandą. Rado žmoną Jadvygą juokiantis. Ir kiti šeimos nariai kažko buvo nustebinti. Andrius paklausė: ,,Ko gi čia taip juokiatės?”

–Kaip gi nesijuokti,– sako žmona,– vėl krečiamos išdaigos: apversti  vandens kibirai, skraido akmeniokai, nuo sienos nukrito lempa, o jos dagtis pradingo.

Andrius nusprendė, kad lempai nukritus dangtis galėjo iššokti  iš ropės ir palėkti po lovą. Jis palindo po lovą ieškoti dagties. Ten jis dagtį surado, bet jam išlendant iš palovio kažkas tvojo buroku per šlaunį. Išlindęs iš palovio ant pagalvės pamatė puodo šukę.

Andrius suprato, kad čia kažkokių dvasių darbas. Jis paklausė: ,,Ko gi jūs iš mano šeimos norite? Gal čia yra kas nors palaidota? Gal čia buvusios kapinės, o mes ant jų gyvename ir spjaudome? Jei taip, tai prašau dovanoti.. Duosiu šv. Mišioms ir pastatysiu kryžių.”

Skiedroje atsirado toks užrašas: ,,Palaidoti lavonai“.

–Dabar aš negaliu nukelti namo. Ar sutinkate mus palaikyti per žiemą? – klausė Andrius Grašys. Skiedroje buvo parašyta: “Su”.

–Ar man lango stiklų daugiau nebedaužysite?

   –Šito nebus –skiedroje rado tokį atsakymą.

   –Kiek čia  yra palaidota žmonių?

   –Du, –skiedroje atsirado užrašas.

–Anglimi ar kreida pažymėkite ant grindų tą vietą, kur palaidoti lavonai.

Virtuvėje, prieš krosnį ant grindų atsirado kreida parašytas kryželis.

–Ar lavonai palaidoti vienoje, ar nevienoje vietoje?

            Prie kryžiaus atsirado du taškai: vienas vienoje kryžiaus pusėje, o kitas kitoje.

Šis pokalbis vyko dalyvaujant tik namiškiams. Todėl Andrius Grašys paklausė:

–Ar apie tai galima papasakoti kitiems?

   –Galima – užrašė atsakymą.

   –Ar valdžia baus, išgirdusi apie tai kalbant?

   –Baus – raštu atsakė vaiduoklis.

   –Kokie vardai palaiduotųjų? Kaip jie čia atsirado?

   –Antanas ir Jonas. Jie nužudyti einant iš darbo 1942 m.– skiedroje buvo parašyta.

             –Kaip gi lavonai galėjo atsirasti po mūsų namu tais metais, kai mes jau gyvenome šitame name?

            –Sūnus 15 m., tėvas 42m. amžiaus  buvo nužudyti, kai namai buvo ką tik pradėti statyti, tai yra uždėti tik du vainikai– parašė vaiduoklis.

               Už dingusius pinigus nupirkta maisto

            To paties trečiadienio vakare iš kamaraitės buvo išmesta senelės palaidinė, kurios kišenėje buvo 150 rub. Senelė ją pasiėmė ir padėjo po pagalve savo lovos. Vėliau pastebėjo, kad nėra nei palaidinės, nei pinigų. Skiedroje atsirado užrašas: ,,Pinigai paimti, bet savo laiku bus sugrąžinti”.

            Vėliau Grašiai rado nupirktą ir padėtą medžiagos gabalą tarsi naujai palaidinei pasisiūti. Gabalas buvo toks mažas, kad galėjo išeiti tik pusė palaidinės.

            Ketvirtadienį Grašys Andrius buvo išvažiavęs į malūną. Sugrįžo dar su šviesa. Onutė savo tėčiui tuoj pranešė: ,,Kamaroje mums paruošė vaišes vaiduoklis”.

Iš tikrųjų, ant stalo buvo išdėliota: dešros, sausainių, saldainių, olandiško sūrio, 6 rūkytos žuvys, 2 stiklainiai uogienės, 3 dėžutės degtukų, 7 pakeliai cigarečių, pakelis baltų žvakučių Kalėdų eglutei. Skiedroje buvo parašytas paaiškinimas: ,,Šiomis vaišėmis norime padėkoti, kad jūs pirmieji už mus meldėtės. Nebijokit – valgykit. Paruoškite kuo puikiausią kalėdinę eglutę”.

Andrius Grašys prisipažino: ,,Mes tikrai daug meldėmės už tas vėles. Dabar visi sėdome vakarieniauti. Valgius peržegnojau, sakydamas:  ,,Viešpatie, palaimink šiuos valgius ir penki angelai  padėkit šioms sieloms”. Suvalgėme ne viską, kas buvo padėta ant stalo. Penktadienio rytą radom raštelį, kuriame buvo parašyta: ,,Kodėl vakar ne viską suvalgėte? Pabaikit šiandieną”.

–Šiandieną penktadienis. Ar galima valgyti dešrą? –paklausė Andrius Grašys.

–Galite valgyti,– atsirado toks užrašas. Ir mes valgėme,– prisipažino Andrius.

Ketvirtadienį prie paruoštų valgių atsirado įvairių vaikiškų žaisliukų. Jie buvo nuolatos svaidomi. Andrius pagalvojo, kad jam tie žaisliukai nepatinka. Tuoj atsirado raštelis: ,,Galite juos imti arba neimti. Visa tai nupirkta už senelės pinigus”.

Ketvirtadienio vakare žmona Jadvyga su dukra Onute ruošėsi penktadienio kelionei  į Uteną. Reikėjo Onutei metrikų. Skrynios rakčiukas visada būdavo žmonos kišenėje, dabar jo ten nebuvo. Andrius ruošėsi su kirviu atplėšti skrynią. Andrius prisimena: ,,Gale stalo kažką rašiau. Žiūriu – po stalu sąsiuvinio lapas, o ant jo padėtas rakčiukas, kurio  nerado Jadvyga savo kišenėje. Ant lapo buvo parašyta: ,,Mes radome rakčiuką. Sužinojome, kad jis jūsų ir grąžiname”.

Penktadienį išvažiuojant į Uteną Onutė pastebėjo, kad į jos kišenę įdėta 3 rubliai, o prie jos įsidėto maisto buvo dar pridėta: saldainių, sausainių ir olandiško sūrio gabaliukas. Kai nuvažiavo į Uteną, savo kišenėje Onutė rado ir daugiau pinigų.

Lapkričio 17 d., šeštadienio vakare ant Onutės knygų atsirado 1 kg silkučių, kurias visa šeima suvalgė.

Lapkričio 18 d., sekmadienį Grašys Andrius su žmona ir motina išvyko į bažnyčią. Apie 11 val.Onutė sėdėjo prie stalo ir ruošė pamokas. Staiga pažvelgė į pastalę ir pamatė raštelį, o jame buvo parašyta: ,,Eik į Tauragnus ir prie parduotuvės manęs palauk. Eidama pasiimk krepšelį. Į jį susidėsi visa, ką aš tau duosiu”.

            Onutė atėjo į Tauragnus. Bažnyčioje buvo giedama ,,Pulkim ant kelių”. Ji pamatė ateinantį gražiai apsirengusį vyriškį. Jis priėjo tiesiai prie jos ir paklausė: ,,Ar seniai manęs lauki?” Jis Onutę paėmė už rankos, nusivedė į parduotuvės kiemą ir jai į krepšį pridėjo įvairiausių maisto gaminių. Liepė nešti namo ir ją perspėjo: ,,Tavo namuose bus svetimų žmonių. Todėl šio maisto į vidų nesinešk”.

Onutė su juo atsisveikino ir sugrįžo į namus. Maistą pasidėjo kluone. Įėjusi į trobą tikrai rado svetimų žmonių. Tai buvo Gaivenis. Jis atėjo pasiteirauti apie įvykius.

Onutės parneštą valgį vėliau visa šeima suvalgė.

   Po kalėdojimo bildukai pradėjo labiau siautėti.

Lapkričio 21 dieną Tauragnų klebonas kun. Povilas Čiučkis kalėdojo Grašių ir Gaidelių kaimus.         Jis aplankė ir Andriaus Grašio namus. Tuoj pradėjo domėtis apie keistuosius reiškinius. Andrius įsivedė kleboną į kamarą, parodė, kur ir kaip anksčiau buvo padaryta netvarka. Klebonas, pamatęs daugybę skiedrų, ant kurių surašyti atsakymai su gramatikos ir sintaksės klaidomis, Andriui patarė: ,,Daugiau nebeklausinėti vaiduoklio, nes jis ne vėlė. Jei čia yra dvasios, tai tik piktosios dvasios”.

Tos dienos pavakare Andrius pastebėjo savo švarko kišenėje kyšantį popieriaus lapo kampą. Jį išsitraukė, išvyniojo, perskaitė. Ten buvo parašyta: ,, Gerai, kad kunigą klausei. Jis sako tiesą. Aš esu velnias.” Vėliau klebonas tą raštelį pasiėmė.

Po to vaiduoklis pradėjo tikrai dūkti. Į Andriaus  Grašio namus prisirinkdavo daug žmonių. Vieni ateidavo, kiti išeidavo. Daugeliui vaiduoklis darė visokius nemalonumus: pilstė žemėmis, druska, svaidė burokais ir bulvėmis. Joną Asminavičių ir jo sūnų Balį apmėtė sūrio gabaliukais. Sūris ir druska buvo paimti iš kambario, o žemės – iš po grindų.

Lapkričio 22 d.vakare vėl prisirinko daug svetimų žmonių. Namiškiai negalėjo nei pailsėti, nei pamiegoti. Ypatingai buvo išvargintos žmona Jadvyga ir duktė Onutė. Vyras Andrius joms pasiūlė eiti pas kaimynus pernakvoti. Tuo metu atėjo kaimynas Petras Bileišis. Jis nusivedė Jadvygą ir Onutę į savo namus, pas savo motiną ir seserį Malviną pernakvoti. Petras sugrįžo nakvoti pas Andrių  pasižiūrėti vaiduoklių.

Jau buvo vėlus laikas. Bileišis atsigulė ant suolo, bet čia jis neilgai galėjo ilsėtis. Į langą pradėjo belsti. Šį kartą beldė ne bildukai, o jo sesuo Malvina. Ji pasakė: ”Eik namo. Mūsų namuose netvarka. Kai viešnios ruošėsi užmigti, staiga išbyrėjo lango stiklai, nuo lentynos nukrito radijo aparatas, kažkas apvertė kibirą su vandeniu, sudaužyta lempa”.

Vis dėl to Jadvyga ir Onutė pernakvojo pas Bileišį. Tą naktį Grašio namuose buvo ramu.

               Pašventinami Grašio namai

Penktadienio rytą, lapkričio 23 dieną į Tauragnus pas kleboną kun. P. Čiučkį  atvyko Andrius Grašys ir paprašė, kad jo namus pašventintų. Kažkokia jėga kleboną Čiučkį paveikė taip, kad jis pamiršo pasiimti ritualą ir švęstą vandenį, reikalingą namus pašventinant. Todėl turėjo važiuoti antrą kartą, lapkričio 24 dieną, šeštadienį. Tą dieną pašventinęs klebonas pasakė: ,,Dievas, norėdamas parodyti dvasinio pasaulio buvimą, gali leisti dvasioms vaidentis ir namą pašventinus”. Iš tikrųjų, klebonui išvažiavus tą šeštadienį bildukai dar vaidenosi: pilstė žemėmis į žmones, sienoje ant keturių colių vinies kabėjo kepurė, staiga vinis iš sienos išsitraukė ir kepurė nukrito, palei lubas pradėjo skraidyti kiaušinis. Jis, atšokęs nuo lubų ir sienos, visiškai sveikas nukrito Jonui Asminavišiui ant kelių. Tai buvo vienas iš dviejų kiaušinių, neseniai atneštų iš tvarto. Asminavičius kiaušinį paėmė, pavartė ir pasakė: ,,Žiūrėkite, velnias nepajėgia nė kiaušinio sudaužyti”. Vos jam tai pasakius, antrasis kiaušinis trenkėsi į sieną ir po visą trobą ištiško. Iš mūro iškrito krosniakamštis. Ignui Godai iš Akmeniškio kaimo sviedė buroku. Justinui Mačerauskui pataikė bulvė į kaktą. Po to jis užsidėjo kepurę. Mizeikiui /Mediniškių kaimo / iš naujos milinės staiga lyg nupjauta iškrito saga žemėn. Ta saga buvo ne segamoji, bet iš fasoninės sagų eilės. Visą tai matė šie asmenys: Jonas Šinkūnas, Juozas Grašys / abu iš Grašių kaimo/, Kazys Mačiulevičius ir Stasys Grašys / abu iš Žiezdrių kaimo/.

            Lapkričio 25 dieną, sekmadienį, ankstyvą rytą  vėl susirinko daug žmonių pasižiūrėti šių nepaprastų reiškinių. Bet tą dieną nieko neįvyko. Dvi savaites buvo ramu.

1957 m. gruodžio 9 dieną, sekmadienio rytą vėl buvo išdaužtas lango stiklas. Dėdei Anuprui buvo dingę 100 rublių. Tą dieną jis norėjo važiuoti pas burtininką, bet nežinojo kelio. Anupras pasakė: ,,Tegu vėlės pasiima tuos pinigus, jeigu nori”. Tada ant Anupro lovos atsirado raštelis: ,,Nevažiuok pas gydytoją / burtininką/, mus kviečia mūsų viršininkas. Mes iš čia išeisime 12 valandą. Jis mus išsiuntė paieškoti jam tarnų. Užsukome čia pas jus. O jūs nenorite ir mes iš jūsų nieko negavome. Jūs giedokite Marijos litaniją ir bus mūsų išleistuvės”.

Po gruodžio 8 d., sekmadienį Daunoriuose buvo Marijos Nekalto Prasidėjimo atlaidai. Tą dieną Tauragnų klebonas išvažiavo į Daunorius patalkėti. Todėl Tauragnų bažnyčioje nebuvo 12 val. Mišių – Sumos. Buvo tik ankstyvosios Rarotinės Mišios.

Andrius Grašys pasakojo: ,,12val. mano troboje buvo šie kaimynai: Antanas Juodvalkis iš Beržatiltės kaimo, Juozas Gaižutis iš Grašių kaimo. Visi suklaupėme ir kalbėjome Marijos litaniją, po to – 5 poterius Jėzaus Kristaus žaizdoms pagerbti. Užbaigę minėtas maldas, visi dar klūpėjome. Staiga man kilo mintis, kad kažkas skels į galvą. Vėl pagalvojau, tikrai skels man į galvą. Ir su ta mintimi į mano praplikusią galvą smogė stikline. Ji sutrupėjo ir kaktoje paliko prilipusi stiklo skiautelė. Pasirodė kraujas ir kaktoje atsirado ir  visam gyvenimui liko  randas. Kita stiklinė smogė į žmonos Jadvygos galvą, bet stiklinė nesudužo.

            Samprotavimai ir išvados kun. Povilo Čiučkio

            Ar galvosime vienaip ar kitaip, bet aprašytieji reiškiniai yra labai keisti ir nesuprantami. Pažymėtina, kad prieš prasidedant nemaloniems reiškiniams Grašių šeimos narius apimdavo kažkokia baimė. Jie jautė, kad kažkas tuoj turi įvykti. Tai ypatingai jausdavo Jadvyga Grašienė. Šeimininkas Andrius Grašys paskutinį sekmadienį taip pat aiškiai  jautė, kad kažkas negero tuoj įvyks. Baigęs maldas, alkūne atsirėmęs į stalą ir  užsidengęs akis, jis ir kiti dar  klūpėjo. Staiga jam kilo mintis, kad kažkas jam tvos per galvą. Su lig ta mintimi nematomoji jėga tikrai smogė stikline jam į kaktą. Daugiausia nemalonumų patyrė senelis Andrius, 80 m. amžiaus ir Onutė 12 metų / vyriausias ir jauniausia šeimoje/.

Senelis Andrius buvo skaudžiai užgautas šuke puodynės, kurią sudaužė nematomoji jėga. Vieną kartą jis sėdėjo troboje atsirėmęs lazdele, o nematoma jėga į jį sviedė 200 gramų svarsčiu, atlėkusiu iš kamaros. Tada pataikė į rankos riešą, kruvinai jį sužalojo ir nukrito prie kojų. Kitą kartą svarsčiu jam smogė į galvą. Į ausį kažkas badė špilkomis. Onutė buvo žnaiboma ir badoma į šlaunį lyg adatomis. Tėvas Andrius pasakojo: ,,Kartą aš, žmona, Onutė gulėjome ant krosnies. Aš gulėjau pačiam krašte, o Onutė gulėjo kitame krašte prie sienos. Žmona gulėjo viduryje ir buvo apkabinusi Onutę. Žmona išsigandusi sako: ,,Kažkas pila”. Aš uždegiau degtuką. Tada į mane sviedė rašaline ir mane truputį aptaškė, o Onutės  galva buvo labai aplieta rašalu. Prireikė vaistų rašalui išplauti ir Tauragnų vaistininkė Seredžiuvienė  davė vaistų rašalui išsiplauti.

            Įdomu prisiminti tai, kad Onutei buvo paliepta eiti į Tauragnus susitikti su nepažįstamuoju.

            Jeigu tokiu būdu reiškėsi nematomos dvasios, tai Onutė ir jos motina Jadvyga  galėjo būti tų reiškinių medijais. / Apie medijas skaityti knygelėje ,,Spiritizmo dvasios”/.

            Visuose reiškiniuose yra būdinga štai kas. Nežinia iš kur staiga atsiranda įrašai, atsakymai ant popieriaus, ant skiedrų, ant maišo ar aslos. Iš pradžių tie įrašai buvo parašyti taisyklingai, gražiai, o paskui – lyg mieguisto ar susinervavusio žmogaus.

Rašysena buvo panaši į Onutės. Bet neįmanoma suprasti, kaip ir pro kur atsirasdavo kambaryje prirašytos skiedros ar popieriaus lapai. Tarkim, čia rašydavo Onutė. Tuoj pat pasidaro neaišku, kodėl iš namiškių niekas nepastebėdavo, kaip ji parašo, kaip padeda ten, kur sunku pasiekti, pvz. aukštai ant sienų, ant krosniakamščio?

Jadvyga Grašienė pasakojo, kai klausimai būdavo duodami vienas po kito, tai buvo ištisa klausimų eilė. Tada kažkokia jėga  juos stumdavo eiti ten, kur buvo padėti parašyti atsakymai. Jie visi trys: Andrius, žmona ir duktė skubėjo į tą vietą, kur rasdavo prirašytą skiedrą ar popierių.

Žiezdrių kaime, Tauragnų parapijoje pas Andrių Grašį  1957m. kelis mėnesius vykę nuostabūs reiškiniai aiškiai  ir tiesiogiai parodė, kad yra dvasių pasaulis.

 Kas ten nebuvo ir nepatyrė nematomos jėgos išdaigų, tas negalvodamas pasakė: ,,Jei taip būtų čia pas mus, mano namuose, arba mano kaime, mano akivaizdoje, tai ir aš tikėčiau”.

            Tokia kalba yra nerimta ir neprotinga. Negalime reikalauti, kad kiekvienam įsigeidusiam matyti kokius paslaptingus reiškinius, tuoj ir būtų patenkinta užgaida.

            Rimtai galvojančiam žmogui yra svarbu įsitikinti, ar yra dvasių pasaulis, ar yra Dievas? Tai mes galime sužinoti ir nereikalaudami, kad mūsų panosėje įvyktų nuostabūs reiškiniai, kokie buvo pas Grašį.

Ar yra Dievas, ar yra dvasių pasaulis, tai svarbiausi gyvenimo klausimai. Jeigu įsitikinsime, kad nėra jokio Dievo ir amžino sielų gyvenimo, tai logiškai svarstant, žmogus yra tik gamtos žaisliukas. Suprantama, mes esame tobulesni už kitus gamtos  gyvūnus. Už juos esame protingesni. Mes suvokiame, kad  vieną dieną mūsų nebebus, nes mes mirsime, o kiti gyvūnai to nežino. Jei nėra Dievo, tai mes esame nelamingesni už kitus gyvūnus, kurie neturi troškimo  amžinai gyventi. Tada kiekvienas galime elgtis taip, kaip mums patinka, naudinga, pelninga. Be sąžinės priekaištų galime kitus kankinti, žudyti, plėšikauti. Jei Dievo nėra, tai negali būti ir dorovės dėsnių. Tada galime juoktis iš visų įstatymų, kuriuos sukuria žmonės.

1957 m. vyko nepaprasti reiškiniai Grašio šeimoje, Žiezdrių kaime. Neregimos dvasios darė visokias išdaigas: daužė langų stiklus, mėtė akmenis, bulves, burokus, kiaušinius, skiedras, sūrio gabaliukus. Grašio šeima buvo varginama kelis mėnesius. Tuos keistus reiškinius matė daugybė žmonių. Kai kurie tebėra gyvi ir viską gerai atsimena.

         Kaminskų šeimoje visus metus vykę  reiškiniai buvo įdomesni ir nuostabesni. Vieną kartą iki palubės pakėlė lovą, kurioje gulėjo 12 m. Aldutė ir ant lovos krašto sėdėjo 4 iš Skuodo atvykę stribiteliai. Tuos reiškinius matė šimtai žmonių, ne tik tikintieji, bet ir bedieviai, komunistai. Tai buvo nematomų dvasių darbai. Netikėti dvasių pasaulio buvimu  gali tik neišgydomas fanatikas, kuris bijo pažvelgti tiesai į akis ir nenori pasitaisyti.

        Ar mes galime suprasti, kad yra Dievas iš nuostabių reiškinių 1954 m. Kaminskų šeimoje, Pagramantės kaime,  Šatės parapijoje, Skuodo rajone ir 1957 m. Grašio šeimoje, Tauragnų parapijoje, Žiezdrių kaime, Utenos rajone? Galime. Jeigu yra nematomos dvasios, tai yra ir Dievas. Pagramantės ir Tauragnų vaiduokliai parodė nematomų dvasių buvimą, o tuo pačiu ir Dievo buvimą.

        Kodėl Šatės ir Tauragnų parapijoje vykusių reiškinių netyrinėjo aukšti valdžios atstovai, mokslininkai? Ne vieno karto nebuvo atvykę iš Skuodo, Utenos rajono atsakingi pareigūnai patikrinti, surasti ,,kaltininkų”ir juos nubausti?

       Garbingas žmogus, kuriam rūpi pažinti tiesą, stengiasi pats įsitikinti arba klausia liudininkus. Kai pamato, kad liudininkai sveiko proto, yra ne melagiai ir ne fantazuotojai, įtiki tais reiškiniais. To meto valdžios pareigūnai, daugiau bijodami  vienas  kito, nesiryžo tyrinėti ir elgėsi negarbingai.

Kai Tauragnų milicijos įgaliotinis Rudėnas įsitikino, kad Žiezdrių kaime pas Grašį vykstantys reiškiniai yra kito pasaulio dvasių darbas, tai savo vaikus tuojau pakrikštijo.

Veronika Jauniškienė siuvo drabužėlius vaikų krikštui. Po to milicininkas  Rudėnas buvo iškeltas iš Tauragnų arba nubaustas.

            Andrius ir Jadvyga  nufilmuoti

         1985 m. Tauragnų klebonas kun. Bronius Šlapelis ir Kirdeikių klebonas kun. Zenonas Navickas aplankė Andrių ir Jadvygą Grašius. Kunigas svečias jiems pateikė keletą klausimų, o vietinis klebonas, Andriui pasakojant prisiminimus, video kamera nufilmavo. Andrius buvo drąsus, jis nebijojo papasakoti kunigams viską, ką prisiminė iš 1957 m. įvykių savo šeimoje ir namuose.

–Kada ir kaip prasidėjo vaiduoklių išdaigos? – paklausė Andrių Grašį kun. Z. Navickas.

– Dar nebuvo išplaukioję avižos 1957 metais. Gavau žinią, kad trys vyrai pjauna mano avižas. Nuėjau į lauką, pjovėjų neberadau, bet  avižų lauke buvo išpjauti keli pradalgiai. Pažiūrėjau pjovėjų pėdsakų dirvoje ir radau, kad padaryti pėdsakai vaikiškomis kojomis. Pagalvojau, kad vaikų išdaigos. Kai nupjautas avižas surišom į kučkelas, tai kažkas vienas išdraskė ir po dirvą išmėtė, o kitas sunešė į balą ir sumurkdė. Po to kurį laiką buvo ramu.”

–Kaip jūs reagavote, kai supratote, kad tos išdaigos ne vaikų, bet nežinia kieno piktas darbas? – vėl klausė kun. Z. Navickas.

       –Pradžioje buvo atsiradęs pyktis ant išdaigininkų ir noras juos nubausti. Kai paaiškėjo, kad čia ne vaikų darbas, tai pradėjau dėkoti Dievui, kad man stebuklus rodo. Vėliau  buvau net patekintas, kad galiu bendrauti su ano pasaulio dvasiomis.

Rengiantis važiuoti į turgų, žmonai pasakiau: ,,Sekmadienį važiuojam be svarbaus reikalo. Gali Dievas nubausti”. Jadvyga pasakė: ,,Visas svietas važinėja ir Dievas nenubaudžia”. Aš jai pasakiau: ,,Kitų nedabokim, o save žiūrėkim”.

Sugrįžtame iš Utenos. Kai kurie langai jau išdaužyti. Va ir bausmė Dievo. Kai kurių langų stiklai visai išbyrėję, o kitiems tik skylutės padarytos, o aplink skylutes truputį sueižėję. Aš pradėjau dažniau poteriauti, einant į Tauragnų MTS ir grįžtant į namus. Visi keliai mano buvo peržegnoti. Prašydavau, kad Dievas laimintų ir mus sveikus laikytų.

–Ar neturėjote baimės, kai nematomasis darė tokius darbus? – vėl klausė kun. Z. Navickas.

–Jokios baimės neturėjau. Baimė būtų tada, jeigu ką nors blogą būčiau padaręs. Man atrodė, kad  sielos, būdamos  prie Dievo, viską geriau žino.

–Ar iš karto pranešėte milicijai? – kun. svečias paklausė.

             –Neskubėjau iš karto,– paaiškino Andrius Grašys.

          –Ką dar įdomaus atsimenate?

          –Sūnus Algirdas sugrįžo iš kariuomenės. Tėvokas jam papasakojo apie velnius. Sūnus atsakė: ,,Aš netikiu velnių buvimu”. Algirdas atsisėdo prie lango, o tėvokas sėdėjo lovoje. Pradėjo sūnų vaiduoklis apmėtyti: virš galvos krito krakmolo maišelis, sudulkėjo aplinkui. Po to į lango rėmą  metė malką. Stiklo neišmušė. Sūnus pasitraukė į kitą vietą. Tėvokas tada pasakė: ,,Vaike, dabar matai?” Algirdas pasakė: ,,Pirma aš netikėjau, o dabar pamačiau”.

          – Girdėjau, kad jums buvo paruošta vaiduoklio vaišės? – klausė kun. Navickas.

            –Taip, buvo paruošta,– atsakė Andrius.

–Ar valgėte?

–Pas mane tokia mada. Tą valgį palaiminau, sakydamas: ,,Dieve, padėk, visi šventi ir angelai penki”. Valgėme ir visko nesuvalgėme.

Andrius Grašys dar prisiminė, kad jo gryčioje grindys buvo jau supuvę. Tik kampe dar buvo likusių geresnių lentų. Kartą girdime, kažkas į grindis beldžia. Aš bijojau, kad niekas nepasakytų ,,prašom”. Gali visos susikraustyti. Po to pradėjo kaip katė su nagais draskyti grindis. Paėmiau švęsto vandens ir pakrapijau. Tuoj nustojo draskyti.

–Ar vaiduoklis neprašė, kad nesimelstumėte?

–Už poterius kartą net dėkojo. Sakė, kad niekas už mus nesimeldžia. Jūs pirmieji žmonės už mus pasimeldėte. Už velnius niekas nesimeldžia, o mes meldėmės, už tai padėkojo.

–Kodėl  ko nusprendėte, kad tai buvo velnias?

–Klebonas Kun. Čiučkis patarė neklausinėti, nes tos pasirodančios sielos yra blogos. Gera siela nesirodys ir nedrums ramybės. Tada ant raštelio buvo toks prisipažinimas: ,,Aš esu pragaro Judas. Mes nuo maldų bėgam kuo toliausiai. Mus siuntė šeimininkas ieškoti tarnų, o jūs nenorit bendrauti.

–Ar tiesa, kad vaiduoklis Jūsų dukros galvą sulaistė rašalu?

–Taip buvo. Rašalą panaudojo dukros. Tada ir mane aptaškė rašalu. Vaistininkė Seredžiuvienė davė vaistų, su jais tik per kelis kartus pavyko išplauti rašalą.

–Ar dukra labai išsigando, kai ją sulaistė rašalu?

–Mes ir dukra jau buvome pripratę prie visokių netikėtinumų. Beveik kiekvieną dieną kas nors atsitikdavo. Nuo vaiduoklio išdaigų ir nuo svetimų žmonių antplūdžio nebuvo gero poilsio. Kasdieną  ateidavo vis naujų net nepažįstamų žmonių.

Mano kaimynas Petras Bileišis buvo mano krikštasūnis. Kartą  žmoną Jadvygą ir dukrą norėjau nuvesti pas Bileišius, kad ten ramiai pamiegotų. Buvo jau tamsu. Pasiėmiau savo panorą pasišviesti. Eidamas sutikau Petruką ateinantį. Jis parvedė pas save mano žmoną su dukra ir sugrįžo pas mane pasižiūrėti vaiduoklio išdaigų.

            – Ar ten pailsėjo žmona su dukra?

–Vaiduoklis ir ten nusikraustė. Visko pridarė.

–Dar atsiminiau įdomų nuotykį. Dirbau Tauragnų MTS. Buvau uždirbęs vienuoliką šimtų rublių. Jie buvo padėti ant mūro. Kartą, eidamas į bažnyčią, nunešiau Mišioms 30 rublių. Imdamas pinigus nuo mūro pasakiau: ,,Jei reikia pinigų toms sieloms, tai gali pasiimti, o paskui man atlygins šimteriopai.’ Kai grįžau iš bažnyčios, tai radau raštelį, kuriame parašyta:’ Andriuko pinigų ėmėme, nesakysime kiek, nes ir jis nesakė, kiek yra pinigų”.

– Kaip ten buvo moterims pirtyje?

–Jau buvo pašalę. Mano moterys ir kaimynės Asminavičienė su dukromis neapsirengę, basos ir labai išsigandę atbėgo iš pirties į gryčią. Ėjau į pirtį parnešti jų paliktų drabužių ir  apavo. Kitą šeštadienį vėl joms nedavė praustis. Pradėjo ridinėti kartį, ant kurios kabindavome lašinius, kai rūkydavome. Užgeso panoras, o išeinant tarpduryje Asminavičienei  metė kartį. Jau buvo sniego ir tada jos basos atbėgo į gryčią.

– Kokių nuotykių dar atsimenate?

–Kartą vakarienei žmona atnešė prėskinio valgyti. Semiu ir pirmu šaukštu ištraukiu pusę pustyklės. Išėmiau, padėjau ant taburetės. Vėl semiu. Dabar šaukšte grėblio dantis. Jį išimu ir vėl semiu. Iš lubų šiupt druskos į  indą ir mano valgymas pasibaigė.

Vietinis klebonas apklausė ir nufilmavo kitus asmenis, tų įvykių liudininkus: Stasę Asminavičienę, Malviną Stankelienę – Bileišytę, Justiną Mačerauską ir Konstanciją Mačiulevičienę. Štai jų atsiminimai:

        Stasė Asminavičienė prisiminė, kaip ji su dukromis ėjo į Grašio  pirtį. Vyresnioji duktė nubėgo pirmiau, kad atsineštų į pirtį šalto vandens iš sodžalkos. Aš, susupus į kailinius, nešiau  mažąją dukrą Bronytę.  Kelyje  į  pirtį visas slėnis buvo uždėtas visokiom kliūtim: įvairiausių geležų, akėčių, drapokų, kad su vaiku vos galėjau praeiti. Pirtyje jau nusirengę pastebėjome, kad nėra šilto vandens. Vienai dukrai kažkas metė į galvą akmenuką. Tada ji pasakė: greitai renkimės, nėra ką  čia veikti, nėra vandens, mėto akmenukus.

        Mums bekalbant atėjo Grašio moterys. Mūsų panoras buvo pirtyje, o jos savo panorą paliko prieangyje. Senutė pasakė, kam palikai panorą prieangyje, atnešk, bus šviesiau. Išėjo Jadvyga atsinešti, o jis buvo užgesintas.  Staiga užgeso ir mūsų panoras. Visos likome tamsoje. Dukra pasakė, mama greičiau renkis. Matai, kas čia daros. Jos jaunesnės apsirengė greičiau ir išbėgo. Aš likau paskutinė. Į mane metė kartį. Pataikė į petį ir nugarą, bet neskaudėjo. Man išeinant pro duris, pirtyje kažkas suūžė, lyg būtų sugriuvusi krosnis. Tada aš pasakiau: ”Prarijai karštą vandenį, ryk ir viską”. Neapsirengus, o tik prisidengus ir, į kailinius susupus mažąją dukrą, basa parbėgau į Grašio gryčią.  Andrius  atnešė iš pirties batus, kitus drabužius ir palydėjo į namus. Ir namie labai bijojau, drebėjau kaip lapelis. Buvo baisu ir kvėpuoti”.

       –Ir dar prisiminiau. Pradžioje vaidenimosi senoji Grašienė mane pakvietė ir parodė, kas padaryta kamaroje: viskas išvartyta, sumaišyta. Ir ji man sakė, matai, kas pas mus daros.

Mano vyras Jonas ne kartą Andriui sakė: ,,Čia ne išdykaujančių vaikų darbas. Čia darbuojasi nelabasis.”

      –Pas mus kartą buvo atvažiavę mokyti žmonės. Jie sakė, kad yra iš raudonojo kryžiaus.  Mūsų kieme  paliko savo mašiną, nes bijojo ten važiuoti. Ėjo pėsti. Sugrįžę jie mums aiškino, kad ten senelio darbas. Aš jiems pasakiau, kad senelis tokių darbų negalėtų padaryti. Ten yra kokių dvasių darbas, gerų ar piktų, angelų ar velnių.

     – Kitą kartą Algirdas atėjo pas mus vėl mūsų pakviesti į pirtį. Tada aš verpiau. Kai jis įėjo į kambarį, tai mūsų viename lange pradėjo suktis baisus viesulas su šiaudais, žemėmis. Tokių šiaudų pas mus niekur nebuvo. Mes su dukra Angele labai išsigandome. Algirdas pamatė, kas čia prasidėjo ir kad mes labai bijome, tuoj išėjo. Kai  jis išėjo, viskas nurimo

Malvina Stankelinė–Bileišytė prisimena, kada brolis Petras atvedė Grašio moteris pas mus nakvoti, tai šuo pradėjo baisiai staugti ir netrukus prasidėjo vaiduoklio išdaigos. Bet nuo lentynos numestas radijo aparatas nebuvo sugadintas. Kai nunešiau meistrui remontuoti, jis stebėjosi, kad tik vienas laidelis atsikabinęs.

      Justinas Mačerauskas savo įspūdžius pasakojo: ,,Kai vieną šeštadienį  mes keturi vyrai nuėjome pas Andrių, tai jis pakvietė eiti į pirtį. Tuo metu maudėsi moterys. Jos išsigandusios, neapsirengusios atbėgo į gryčią ir sakė, kad ten buvo labai baisu. Andrius kvietė mane eiti į pirtį, bet aš su Petru Grašiu pasilikau gryčioje. Mums kalbantis, iš palubės pažėrė druskos. Ją paragavau ir sukasiau į stalo vidurį. Neužilgo vėl pažėrė druskos. Ją vėl sukasiau į stalo vidurį. Mes kalbame, juokaujame ir staiga ant stalo nukrito pusė raudono buroko. Krito labai keistai, kartą pašoko ir sustojo.  Jį pastūmiau prie druskos. Vėl metė. Šį kartą sūrio gabaliuką. Pasidalinę suvalgėme. Man nieko, o Petrui pradėjo skaudėti pilvą. Įvairius daiktus mėtė taip lengvai, kad jie nuo stalo nenukrito žemėn. Netrukus ant stalo nukrito tinko gabaliukas iš sienos. Petrui ant kelių nukrito lenciūgo kokia pora sprindžių. Jį įsidėjo į kišenę. Po to nukrito bulvė ant stalo. Į ją Petras įkišo nudegusį degtuką. Vaiduoklis ją sviedė  į duris ir  pataikė seneliui Andriui, kurio  lova buvo prie durų. Ten jis gulėjo. Tada aš užsidėjau kepurę ant galvos. Kita bulvė man pataikė į galvą, bet neužgavo. Kai vyrai sugrįžo iš pirties, Andrius atsisėdo prie manęs. Jam ant kelių nukrito lentelytė, kuri prieš tai buvo pakišta po lovos koja. Dar numetė ant stalo duonos gabaliukus.

       Konstancija Mačiulevičienė prisiminė, kaip jos sūnų Vidą išgąsdino. Jis nuėjo  pas Grašius ir nesitikėjo, ką nors ten pamatyti. Vienu metu jis pajuto, kad už apykaklės kažką kiša. Kai vėliau patikrino, ką jam ten užkišo, rado kietai suvyniotą popier   Įdomų nuotykį papasakojo Konstancija apie Linkmenų klebono Černiaus pergyvenimą. Jis buvo atvažiavęs pas Grašius tuo metu, kai iš lubų krito skiedros. Keletą jų pasiėmė ir parsivežė į namus. Sekančią dieną šeimininkė paruošė pietus dviems. Kai klebonas atėjo pietauti vienas, šeimininkė pasakė: ,,Kodėl nepakvietei svečio?”

     – Kokio svečio? – nustebęs klausė klebonas. Šeimininkė aiškino: ,,Kai ruošiau pietus, praėjo į jūsų kambarį jaunas, juodai apsirengęs vyras, bet man nieko nesakė, o tik galvą linktelėjo. Jo nepastebėjau išeinančio. Klebonas sugrįžo į savo kambarį, bet jokio svečio nerado. Paskiau pastebėjo, kad ant rašomojo stalo nebebuvo skiedrų, atsivežtų iš Andriaus Grašio.

           Tauragnų klebonas kun. Br. Šlapelis prisimena:

            – Kartą, liepos mėnesyje, pasiėmęs filmavimo kamerą, nuvažiavau pas muzikantę Konstanciją Mačiulevičienę į Žiedrius. Ją paprašiau, kad papasakotų atsiminimus iš tų metų, kai pas Andrių Grašį vyko keisti reiškiniai. Man filmuojant Konstanciją vienu metu už nugaros pasigirdo triukšmas,  panašus į lūžtančio medžio. Pasakotoji truputį nustojo kalbėti, pažvelgė į tą sodo pusę ir ramiai pasakojo toliau. Kai ji baigė įdomų pasakojimą apie bildukus, aš išjungiau filmavimo kamerą ir ją paklausiau: ,,Kas galėjo sukelti abiems girdėtą triukšmą? Einame pažiūrėti“. Sodo viduryje buvo šviežiai nulaužta stora obelies šaka, storumo kaip vyriškas rankos riešas. Kas galėjo ją nulaužti, kai tuo metu nebuvo nei vėjo, nei suaugusių obuolių ant šakų? Bet Konstancija nieko nepasakė  ir buvo rami . Atrodo, kad jai buvo žinomi tie reiškiniai, kurie tikriausiai kartojosi ir jos sodyboje. Gal bildukams nepatiko, kad apie juos pasakojama kunigui, kuris filmuoja. Man liko neįminta mįslė“.

                   Naujai redagavo, papildė ir tekstą surinko kan. Br. Šlapelis

SKAISTYBĖ yra GENETINĖ SĄVOKA

Valerijus Bočkariovas, istorijos mokslų kandidatas, docentas. Iš rusų kalbos vertė L.Čėsnienė. Sveikata 98/9

Tai žino šunų augintojai, bet ignoruoja žmonės...

 Dauguma sutuoktinių nori turėti būtent savo vaikų. Vaikai gimsta, bet kartais... jie būna tarsi kitos rasės, jų būdas, elgesys visiškai kitoks negu tėvų ir protėvių. Dėl šios priežasties tėvai ir vaikai jaučiasi svetimi, abejingi vieni kitiems, o kartais netgi priešiški. 0 paskui sužinome siaubingą faktą, kad motina nužudė savo kūdikį, kad atsirado daugybė pamestų ir niekam nereikalingų vaikų. Vėliau patys kenčiame nuo paauglių nusikalstamumo, nuo sūnaus ar dukters šiurkštumo ir net žiaurumo.

Neretai pasitaiko ir sunkiai paaiškinamų atvejų, kai darbštus ir gerbiamas žmogus, rūpestingas ir mylintis tėvas neranda bendros kalbos su savo sūnumi. Maža to, sūnus daugiau linksta prie motinos, nors jos gyvenimo būdas tikrai netikęs...

Pamėginsiu paaiškinti, kodėl taip yra?

Šios problemos nagrinėjimas skirtas tiems, kurie nori turėti SAVŲ vaikų. Todėl noriu atsiprašyti tų skaitytojų, kurie dėl biologinių bei genetinių priežasčių negali jų turėti ir priversti kitokiais būdais pasirūpinti, kad jų namuose atsirastų ,,savo" vaikas.

Lygiai prieš 150 metų žirgynų savininkai, norėdami išvesti naują arklių veislę, nutarė sukryžminti arklį su zebre. Bandymas nepavyko - nė viena kumelė nepastojo nuo zebro ir  nė vienas grynaveislis žirgas neapvaisino zebrės.

Šis bandymas buvo pamirštas. Tačiau praėjus keleriems metams grynaveislės kumelės, kadaise kergtos su zebrais, nuo grynaveislių žirgų atsivedė dryžuotų kumeliukų. Kaip galėjo atsitikti, kad zebro neapvaisinta, vėliau, keletą kartų nuo veislinių žirgų turėjusi normalių kumeliukų, staiga nei iš šio, nei iš to kumelė atsiveda dryžuotą jauniklį.

Apstulbę mokslininkai šį reiškinį pavadino telegonija. Prof. Flinto, F. Ledanteko ir kitų mokslininkų bandymai su kitais gyvūnais patvirtino šį fenomeną. F. Ledantekas parašė knygą ,,Individas, evoliucija, paveldimumas ir neodar-vinistai" (Maskva, 1889), kurios skirsnyje ,,Telegonija, arba pirmojo patino įtaka" aprašė atliekamus bandymus.

Tiktai šunų augintojams tai nebuvo jokia naujiena, nes jie seniausiai žinojo: jeigu grynaveislė kalė nors kartą pasilakstys su neveisliniu patinu ir nors šuniukų nuo jo neturės, ji jau niekada nebeatves šuniukų nuo grynaveislio patino. Šiandien tai žino kiekvienas šunų augintojas. Nustebinti amžininkai ėmė teirautis fiziologų: ,,Ar telegonija gali duoti tokį pat efektą ir žmogui?" Po daugybės ilgamečių įvairių bandymų mokslininkai nustatė: taip, telegonija būdinga ir žmonėms. Be to, jos efektas gali būti dar ryškesnis nei gyvūnams!

Vėliau kažkokių suinteresuotų asmenų valia bandymai buvo nutraukti, o jų rezultatai įslaptinti arba sunaikinti. Tačiau slaptumas nebūna amžinas, ypač moksle. Sparčiai besiplečią XX a. ryšiai tarp žmonių, valstybių ir žemynų, lydimi seksualinio palaidumo, AIDS ir gimstančių mutantų, savižudybių ir žudymų gimus ,,nesaviems" (keistiems) kūdikiams, vėl paskatino mokslininkus grįžti prie telegonijos.

Ne paslaptis. Jog po tarptautinių festivalių, kitokių renginių, ypač dabar, kai valdžia nesugeba pažaboti narkomanijos, pornografijos ir prostitucijos, praėjus keleriems metams po nesantuokinių ryšių mūsų dukterys arba jų anūkės pagimdo juodaodžius arba debiliškus kūdikius nuo baltų genetiškai sveikų SAVO dabartinių vyrų. Tokių kūdikių gimimo priežastis - genetinė chromosomų grandinės mutacija, įvykusi dėl vienkartinių, o dar  labiau daugkartinių nesantuokinių lytinių santykių. Telegonija įrodė, kad paveldimi ne tik išoriniai seksualinio partnerio bruožai, bet ir jo vidinės savybės.

Ši pavojinga telegonijos pasekmė įspėja tuos, kurie klaidingai galvoja, jog nebūtinai reikia saugoti skaistybę, kad nekaltai merginai yra sunkiau ištekėti, kad žmonos skaistybė lyg byloja apie jos nepakankamą seksualinę vertę.

Telegonija įrodė, jog merginos skaistybė – moralinė – genetinė sąvoka. Ypač tai svarbu vyrams, kurie nori ir gali turėti SAVO, o ne svetimą kūdikį. Tėvams svarbu, kad jų vaikai suprastų ir mylėtų savo tėvą, o ne elgtųsi su juo kaip su svetimu.

Telegonijos rezultatai rodo, kad ne vis tiek, kas ir kokie buvo mūsų merginų, moterų seksualiniai partneriai iki jų santuokos bei gimdymo. Moters seksualiniai santykiai su kiekvienu partneriu keičia jos paveldėtą genetiką, o ilgainiui gali pakeisti ir jos teisėto vyro genealoginį ir nacionalinį tipą.

Bet kokie atsitiktiniai moters lytiniai santykiai, nors ir vienkartiniai, jai yra rykštė, kuria ji plaka pati save, savo likimą, savo dukterų ir anūkių gyvenimą. Iš jų kyla šeimų tragedijos, pamestų, susvetimėjusių arba priešiškų tėvams palikuonių žudymai ir savižudybės.

Ką čia slėpsi: mūsų merginos, iki santuokos tapusios moterimis, vis dažniau apdovanoja savo ,,teisėtus mylimuosius" slaptomis nesantuokinių lytinių santykių nuodėmėmis ir tragiškomis pasekmėmis,  ypač prostitutės, ,,dirbančios" savarankiškai arba įvairiose palydovių bei masažo firmose. Jų pagimdyti vaikai neretai pasidaro narkomanai, toksikomanai, homoseksualai arba psichiškai atsilikę. Kad ir kaip gerai tokie vaikai auklėjami, vis vien jie nuo tėvų nutolsta, o kartais net jų nekenčia.

Merginos nekaltybė ir sutuoktinių ištikimybė – genetinis šeimos laimės pamatas, tėvų ir vaikų gerų tarpusavio santykių laidas. Tai lemia ne tik sveiką genetinį šeimos paveldimumą, bet ir tautos, valstybės ateitį. Būtent todėl visos pagrindinės pasaulio religijos ragina saugoti iki santuokinę merginų, vaikinų skaistybę, moterų ir vyrų dorovę. Išžaginimas laikomas sunkiu kriminaliniu nusikaltimu ir daugelyje valstybių dažnai už jį baudžiama mirties bausme.

Apie telegonijos pasekmes žinojo ir mūsų protėviai, kurie degutu tepliodavo pasileidėlių duris, plakdavo jas rykštėmis prie gėdos stulpo, užmėtydavo akmenimis. Štai kodėl daugelis tautų, žiauriai bausdamos savąsias paleistuves, verbuoja prostitutes iš Europos šalių: Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos.

Telegonijos efektas verčia vyrus susimąstyti, ar tikrai savo vaiką auginate ir kodėl jis atitolęs nuo jūsų, kartais net priešiškas, nors yra mylimas ir gerai auklėjamas. Ar ne patys prisišaukiate nelaimę, nesistengdami imti į žmonas dorų ir nekaltų merginų?!

Vertinkite ir saugokite merginų skaistybę ir dorovę (jei reikia - ir su ginklu) nuo klaidžiojančių nešvankios erotikos mėgėjų, vergių pirklių ir sutenerių, nuo pornografinės spaudos ir televizijos demoralizuojančio poveikio!

Telegonija įspėja kiekvieną iš mūsų: moralūs seksualiniai santykiai - genetinė sąvoka. Todėl turi būti priimti Įstatymai, kurie stiprintų dorovę, griežčiau kovotų su fiziniu ir informaciniu suteneriavimu ir su prostitucija.

Pagrindinė telegonijos išvada tokia: kuo daugiau iki gimdymo moteris turėjo seksualinių santykių su skirtingais partneriais, tuo stipriau jie yra užteršę moters chromosomų grandinę ir tuo mažiausiai turi šansų gimdyti teisėtam vyrui genetiškai jo vaikus. Jei vyresnių kartų moterys buvo dorybingos, tai tik todėl, kad, būdamos merginos, brangino skaistybę, nekaltybę - genetinio grynumo požymį.

2. Abortai, dirbtinio apvaisinimo procedūros, kontraceptikai. Atrodo, kad medicina turi visas galimybes spręsti net ir negimusio žmogaus likimą. Mokslas ir pažanga – gerai, bet ar nėra ribų? Kada jau reikėtų sustoti?

Apie tai kalbame su kunigu, bioetikos mokslų daktaru, Mykolo Riomerio ir Vytauto Didžiojo universitetų profesoriumi kunigu Andriumi NARBEKOVU.

Klausimas. Bioetika nagrinėja temas, kurias dažnai paliečia ir Katalikų Bažnyčia. Ar tai nėra vien tikinčiųjų mokslas?

Atsakymas. Bioetika - tai gyvybės mokslų etika. Ji yra visų mokslas, įskaitant ir Bažnyčią, kuriai ši sritis ypač artima. Mat gyvybė net ir netikinčiam žmogui suprantama kaip kažkas, kas kyla ne iš materijos. Šiuolaikinis mokslas, pasiekęs didžiules aukštumas, vis dėlto nepajėgus sukurti paprasčiausios vienaląstės gyvybės. Jei žmogus negali sukurti gyvybės, vadinasi, negali ja ir manipuliuoti kaip jam patinka. Bioetika svarbi tam, kad gyvybė, ypač žmogaus, būtų apsaugota nuo išnykimo. O tai - jau Bažnyčios rūpestis.

Pats gyvybės atsiradimo klausimas yra filosofinis – teologinis. Aišku, reikia ieškoti mokslo ir tikėjimo santykio, bet jų objektai skirtingi.

Mums, tikintiems žmonėms, mokslas netrukdo tol, kol jis užsiima vien savo objektu. O religija neturi trukdyti mokslui. Pažiūrėkite, kiek žymių mokslininkų, šviesuolių yra ir tikinčių.

         Ar bioetika yra vien Bažnyčios reikalas?

Tai visų reikalas, o tai reiškia, kad ir Bažnyčios. Bažnyčia yra ne pastatai, o pirmiausia žmonės. Bažnyčiai žmogus rūpi toks, koks jis yra - kūniškas, bet kartu dvasiškas. Jis atsiranda pradėjimo momentą, o jo orumas bei vertė negali būti paminami. Bažnyčios pareiga ginti žmogaus orumą, saugoti gyvybę, ypač tų, kurie negali apsiginti, tai yra negimusių.

Mes matome, kiek daug yra politikos bioetikoje. Nuo jos priklauso, kaip žvelgiame į patį žmogų.

 Man, kaip mokslo žmogui, baigusiam ir medicinos studijas, nejauku ir gėda, kad Lietuvoje žmogų vadiname žmogumi tik nuo tada, kai jis gimsta ir pirmą kartą savarankiškai įkvepia oro – tokia yra teisinė nuostata.

Kaip galime ignoruoti mokslinius faktus apie negimusį vaiką? Juk jam dar esant gimdoje galime užrašyti jo kardiogramą ar encefalogramą. Tyrimai rodo, kad negimę vaikai jau gimdoje bendrauja su tėvais ir daug ko išmoksta!

Jei žmogaus nėra iki gimimo, tuomet gali su juo daryti kas patinka ir esi švarus, niekam nereikia aiškintis. Tokia pozicija yra labai patogi ir naudinga. Kita gudrybė yra atskyrimas: ne visi žmonės yra asmenys. Mat teises turi tik asmenys ir juos gina įstatymai. Jei nesi asmuo, esi niekas. Į visuomenės užribį patenka tie, kurie ,,dar nėra" asmenys, būtent negimusieji, ir tie, kurie ,,jau nebėra" asmenys, būtent nebeprotaujantieji, kuriuos vadina tiesiog ,,daržovėmis".

Bažnyčia mano, kad tai yra neteisinga interpretacija. Tiesa yra ta, kad žmogus yra žmogus nuo prasidėjimo momento iki pat natūralios mirties. Beje, atnaujintoje Hipokrato priesaikoje, kurią duoda mūsų gydytojai, ši tiesa yra patvirtinama.

Tuo tarpu gydytojai ginekologai rezidentai pradeda mokytis gydymą nuo abortų darymo. Man renkantis specialybę, tai būtų buvusi kliūtis, ir manau, kad žmonės yra verčiami eiti į kompromisus su savo sąžine.

Abortas - žmogaus nužudymas. Todėl Bažnyčia ir nepritaria abortams.

Apie tai, kas yra abortas, manau, neverta net kalbėti. Jau net ir netikinti visuomenė supranta, kad tai yra žmonių žudymas.

Dabar yra išaukštinamos žmogaus teisės, todėl ir abortai taip pat yra pateisinami: tai yra moters teisė. Su tuo, kurio dar nevadini žmogumi, susidoroti yra labai paprasta. Tačiau darant abortus yra žudomi žmonės. Kai kuriose šalyse tai aiškiai įvardyta.

Pavyzdžiui, Vokietijoje, abortai nedraudžiami, bet įvardijama, kad tai - negimusio kūdikio nužudymas. Žmogus, kuris tam ryžtasi, žino, ką jis iš tikrųjų daro. Manau, kad ne tik nusikalstama, bet ir nedora slėpti tiesą apie aborto esmę nuo nėščios moters.

Neseniai teko skaityti straipsnį, pasirodžiusį Didžiojoje Britanijoje. Pasirodo, ginekologai nebenori daryti abortų dėl vienos svarbios priežasties – visuomenė jų negerbia. Galų gale juk sąžinę turime visi. Gydytojas, kad ir kaip save nuteiktų, iš tiesų jis mato, ką daro: nutraukia vaikelio rankas, kojas, traiško kaukolę...

Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose abortą buvo galima daryti iki pat gimimo momento, kai vaikelis jau visiškai susiformavęs. Gerai, kad Aukščiausiasis Teismas neseniai uždraudė dalinio gimimo abortą. Tai būdavo iš viso nesuvokiamas dalykas. Moteris turi gimdyti, vaikelis gimdoje apsukamas aukštyn galva (nes kai išlenda galvytė, tai jau laikoma gimimu), kai išlenda kojytės, įkiša žirkles, prakerpa galvą ir išsiurbia smegenis. Tai padaroma gimimo metu! Ir tai vadinama dalinio gimimo abortu! Manau, ginekologams, kurie tai daro, anksčiau ar vėliau atsiranda psichologinės pasekmės.

Vakaruose žmonės jau ima suvokti, kas yra abortas. Kaip manote, kada šis suvokimas pasieks ir Lietuvą?

Manau, kad nepritariantieji negimusių vaikų žudymui turėtų tai labai aiškiai pasakyti. Aš suprantu, jog abortai yra blogai, nes tai vaikų žudymas. Jei ginekologas turėtų operuoti mano mamą ar seserį, aš nenorėčiau, jog tai atliktų žmogus, kuris daro abortus. Jei tokią poziciją išreikštų daugiau nepritariančiųjų, tai būtų ne tik pozicijos išsakymas, bet ir stiprus ekonominis svertas. Bent ekonominis, jei jau sąžinė seniai prarasta.

Pavyzdžiui, jei mano sesuo gimdytų, aš nenorėčiau, kad vaikelį priimtų tas, kuris ką tik už durų kelis negimusius nužudė. Tiesą pasakius, daugelyje pasaulio šalių tai jau suprasta ir abortų klinikos neturi nieko bendra su gydymo įstaigomis. Tik pas mus dar netvarka - abortai daromi ten pat, kur ir gimdoma, tų pačių gydytojų. Manau, tai reikėtų aiškiai atskirti.

Gyvybės perdavimas - meilės išraiška. Dėl abortų tikintieji ir netikintieji pamažu ima susitarti, o dėl dirbtinio apvaisinimo didelė visuomenės dalis nusiteikusi tik teigiamai. Kokia jūsų nuomonė?

Gerai ar blogai dirbtinis apvaisinimas, negaliu vienareikšmiškai atsakyti. Yra tam tikrų dirbtinio apvaisinimo technologijų, kurios yra moraliai geros. Yra trys sąlygos, kurias Bažnyčia iškelia dirbtinio apvaisinimo procedūrai, kad ji atitiktų žmogaus orumą ir todėl būtų morali. Jei dirbtinio apvaisinimo metodas tas sąlygas atitinka, jis laikomas moraliu.

Pirma, turi būti naudojamos sutuoktinių lytinės ląstelės. Antra, apvaisinimas turi vykti in vivo - motinos kūne. Trečia, apvaisinimas turi būti neatsiejamas nuo santuokinio lytinio akto.

Trečioji sąlyga krikščioniškoje vertybių sistemoje svarbi todėl, kad lytinis aktas yra meilės ir gyvybės perdavimas. Žmogaus gyvybės perdavimas nėra toks pats kaip gyvūno. Tai yra meilės išraiška. Todėl sakome, kad gyvybės perdavimas negali būti atsietas nuo meilės perdavimo. O laboratorijoje tai neįmanoma. Kai kurie moksliniai darbai parodė, jog apvaisinimas mėgintuvėlyje turi neigiamos įtakos tolesniam žmogaus vystymuisi.

Tad jei dirbtinis apvaisinimas atitinka šias sąlygas, nėra jokių moralinių problemų. Ši procedūra turėtų būti pagalba santuokiniam aktui, kad žmonės, perduodami meilę, tapdami vienu kūnu, kartu galėtų perduoti ir gyvybę.

Embrionas jau yra žmogus.Tačiau jūsų minėtos etiškos procedūros ne visada pavyksta.

Visi metodai ne visada sėkmingi. Dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje padeda tik kas ketvirtai porai. Tuo tarpu jis klaidingai reklamuojamas kaip tas, kuris padės visiems nevaisingiems asmenims. O jis kelia ir kitokių problemų - atsiranda atliekamų embrionų.

Kiaušidės stimuliuojamos hormonais, todėl subręsta, pavyzdžiui, 10 ar 20 kiaušialąsčių, kurias visas apvaisina. Nepanaudotus embrionus geriausiu atveju užšaldo, tačiau atšildant apie 50 proc. jų žūva. O embrionas jau yra žmogus! Nelabai išeina tai paneigti, kai žinai, kad jau 18-21 nėštumo parą plaka jo širdis.

Kita problema - donorinių lytinių ląstelių panaudojimas. Jei kuris nors sutuoktinių yra nevaisingas, imamos kito asmens ląstelės. Tai yra anonimiška, todėl užaugęs vaikas nežino, kas yra jo genetiniai tėvai.

Pasaulyje yra daugybė atsitikimų, kai užaugę vaikai paduoda į teismą dirbtinio apvaisinimo klinikas ir bylinėjasi, kad atskleistų tėvų tapatybę. Žinoti apie savo tėvus – prigimtinis kiekvieno žmogaus troškimas ir teisė. Iš čia atsiranda ir televizijos laidos, ieškančios ,,pamestų" tėvų ar vaikų.

                 Ar siūlote uždrausti dirbtinį apvaisinimą?

Kam uždrausti moralius dirbtinio apvaisinimo metodus? Ne, jų uždrausti nesiūlome, tačiau jei jie nepadeda susilaukti vaiko, tuomet Bažnyčia siūlo įsivaikinimą.

Italijoje neseniai priimtas įstatymas, leidžiantis užšaldyti ne embrionus, o kiaušialąstes. Norėtume, kad toks būtų priimtas ir Lietuvoje. Kad iš moters būtų galima paimti kiaušialąsčių, moteriai reikia duoti hormonų, o tai žalinga jos sveikatai. Hormonų dozės yra didžiulės, kiaušidės padidėja iki kumščio dydžio, plyšta, atsiranda komplikacijų.

Todėl dirbtinį apvaisinimą atliekantys gydytojai teigia, jog iš karto paims daugiau kiaušialąsčių, kad moteriai nebereikėtų skirti hormonų, jei procedūra nepavyktų. Šitaip jie pateisina embrionų užšaldymą.

Tačiau galima užšaldyti apie 20 kiaušialąsčių ir po kelias atšildžius bandyti jas apvaisinti. Hormonų moteriai nereikėtų duoti. Todėl mes prašome, kad būtent taip ir būtų atliekamas dirbtinis apvaisinimas ir kad embrionų skaičius būtų ribojamas. Italų variantas mums tikrai priimtinesnis, nes naudojamos tik sutuoktinių ląstelės ir ribojamas embrionų skaičius.

Tačiau apvaisinimas vis dėlto būtų atliekamas mėgintuvėlyje?

Taip. Tai neatitiktų Bažnyčios mokymo, nes vis tiek gyvybės perdavimas vyktų atskirai nuo meilės perdavimo ir pati gyvybė užsimegztų ne motinos kūne. Tačiau nežūtų tiek daug embrionų - ir tai būtų mažesnis blogis.

Tyrimai aiškiai rodo, kad su dirbtiniu apvaisinimu susiję ir daugiau problemų - atsiranda apsigimimų, daroma neigiama įtaka ne tik vaikui, bet ir tėvams. Procedūrų kartojimas, nepasisekimas...

Jei žmogui, kuris yra nevaisingas, sakoma: ,,Aš tau padėsiu", o padėti galima tik ketvirtadaliu atvejų, tai trys ketvirtadaliai lieka be nieko - be pinigų, vaikų ir dar daugiau traumuoti. Depresija, patiriama žlugus tokioms viltims, prilygsta depresijai susirgus vėžiu.

Argumentas už dirbtinį apvaisinimą yra toks: tegu žmonės renkasi ką jie nori (ir čia pat atmetamas įsivaikinimas kaip vienas iš pasirinkimų). Tačiau tuomet reikia jiems atskleisti viską nuo pradžios iki pabaigos, nieko nenuslėpti ir nenutylėti. Juk tai, kas blogai, tai, ką Katalikų Bažnyčioje vadiname nuodėme, darome visi.

Tačiau viena, kai tai darome sąmoningai, o kita - kai darome nežinodami, kai mums meluoja. Baisu, kad hormoniniai kontraceptikai ginekologų pateikiami kaip didžiausias gėris. Nuo jų, kaip ir nuo abortų, Lietuvoje yra mirčių. Bet ar apie jas girdėjote? Šeimai paprastai gėda, kai žmona ar dukra mirė nuo aborto, todėl daroma viskas, kad tai būtų užglaistyta. Apie riziką garsiai nekalbama

       Kuo negerai hormoninė kontracepcija?

      Dėl hormoninės kontracepcijos labiausiai susirūpinę yra kraujagyslių chirurgai. Jau seniai žinoma, kad ji didina kraujo krešėjimą. Kontraceptikų aprašuose nurodoma, kad moteris, kuri rūko, jų vartoti negali. Tokiu atveju labai smarkiai didėja rizika mirti nuo kraujo krešulio.

Neseniai teko girdėti, kad mirė jauna mergina, nes jai trombais užsikimšo smegenų sinusai. Buvo ir toks atvejis, kad krešulys pateko į plaučių arteriją. Moteris taip pat mirė.

Yra sakoma: ,,Tai naujos kartos kontraceptikai, jie nesukelia neigiamo poveikio, kurį turėjo senieji." Bet ta senoji karta buvo prieš kelerius metus ir tuomet buvo sakoma tas pats! Esu tikras, kad po kelerių metų apie dabartinių kontraceptikų poveikį bus sakoma lygiai tas pats. Juos ,,pralenks" naujos kartos preparatai. Juk kontracepcija yra didelis verslas. Jis yra ketvirtas pagal pelningumą po naftos, ginklų, narkotikų.

Manau, kad apie tai turėtų būti garsiai kalbama. Kontraceptikus jaunos merginos vartoja labai dažnai ir kažin ar skaito jų aprašus. Jos turėtų žinoti apie gresiantį pavojų. Tiesa, Kaune atliktas tyrimas parodė, jog net aprašuose pateikiama ne visa privaloma informacija.

Kokios alternatyvos siūlomos tokiai kontracepcijai?

Bažnyčia siūlo aiškią alternatyvą. Moterims siūloma pažinti savo vaisingumo ciklą ir naudotis natūraliais šeimos planavimo metodais. Žinoma, kalbama apie žmones, gyvenančius santuokoje. Beje, pastaruoju metu mūsų šeimos centruose vis daugiau žmonių ima tuo domėtis. Juk tai visiškai nieko nekainuoja ir absoliučiai nekenkia sveikatai! Be to, tai moralu. O jei žmogus yra tikintis, jam svarbu ir tai.

Visuomenėje yra nuomonė, kad Bažnyčios pozicija, siūlanti atsisakyti to ar ano (šiuo atveju kontracepcijos arba dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje), yra senamadiška. Ką galėtumėte pasakyti taip manantiesiems?

Moralinės problemos kyla iš prigimtinio įstatymo nesilaikymo. Kitaip sakant, jei žmogus ką nors daro prieš savo prigimtį, jis tikrai sau nepadeda. Tai, kad žmogus vaisingas, yra gėris, Dievo dovana. Akivaizdu, kada tai naikinama, einama prieš prigimtį.

Visa tai, man atrodo, yra kaip verslo mašina: ginekologai daro abortus, kurie yra svarbiausia nevaisingumo priežastis, paskiau skiria kontraceptikus, gimdos spirales, kurie yra viena nevaisingumo priežasčių. O kai moterys tampa nevaisingos, jas gydo dirbtinai apvaisindami.

Manau, Bažnyčios pozicija yra labai protinga ir reikalinga. Žmonės paprastai praregi vėliau ir pasako: ,,O kodėl mums niekas nieko nesakė?" Problemų su vaikais iš mėgintuvėlių yra visame pasaulyje ir jos niekur nedings. Tas pats ir su moterimis, kurios pasidaro abortą. Bažnyčios pozicija yra kaip tėvų, kurie turi pasakyti vaikams tiesą, nors jiems ir nepatinka. Ji teigia, kad reikia saugoti žmogaus prigimtį, kokia ji Dievo duota. Jai galima padėti, bet tik tada, jei yra problemų. Apskritai, jei kiekvienas žmogus vadovautųsi mintimi, jog leidžiama tik tai, kas žmogui padeda, o ne tik kam nors naudinga, tokių klausimų svarstyti mums apskritai nereikėtų. Juk, pavyzdžiui, Bažnyčia neišgirsta priekaištų dėl kalbų apie organų donorystę. Ji net ragina aktyviau tai daryti. Kodėl? Todėl, kad tai nepelninga sritis ir interesai nesikerta.

3. Šiandieniniai embriologai, neurologai, psichologai aiškina, kad žmogus yra žmogumi nuo paties jo  pradėjimo. Jau po 24 val. vaisius turi visas organizmo sistemas kaip ir suaugęs individas: odą, širdį, kepenis, plaučių pradmenis, lyties užuomazgą, centrinės ir periferinės nervų sistemos pradmenis.

Gydytojai specialistai ultragarso nuotraukose gali stebėti negimusį kūdikėlį. Jie daro tokią išvadą: tas mažas sutvėrimėlis yra tikras žmogus –  dvasinė būtybė, kuriai turi įtakos jo tolimesniam gyvenimui motinos pergyvenimai pirmųjų savaičių. Jei motina laukdama kūdikio, bet kurį neštumo mėnesį  apsivogs, tai gimęs kūdikis bus kleptomanas – vagis iš prigimties.

1984 m. vokietė Kotryna Cimer išleido knygą ,,Gyvenimas prieš  gimimą”. Joje rašo, kad  žmogaus gyvenimas pradeda vystytis nuo pirmųjų ląstelių dalijimosi. Gimimas yra tik perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą.  Jau 21 dieną širdis pradeda galingai veikti ir varinėti kraują po visą kūnelį. Deguonis pasiekia visus taškus, o pirmiausiai besivystančius smegenis, kurie parodo savo subtilią struktūrą.  Anksti ima veikti juslės,  jos reaguoja į išorinius įspūdžius.  Anksti pasirodo sielos apraiškos dar nepažįstama veikla. Tik dabar sužinota,  kad  jau pirmosiomis savaitėmis yra kažkoks dvasinis ryšys tarp motinos ir joje augančio kūdikio.

,,Ankstyvo vystimosi stebuklas pastebimas rankos ir plaštakos augime. Nuo 28 dienos jau matosi rankučių pradmenys. 6 – tos savaitės gale rankutės ir plaštakos jau galutiniai susiformavusios. Sudėtingas čiulpimo sistemos  vystimasis trunka 14 dienų.

Kūdikėlis naudoja rankutes, kojytes, kaip ir visas besivystančias, besiskleidžiančias sistemas. Iš moderniosios psichologijos žinome, kad judesys yra pirmoji nebyli kalba. Motina vos jaučia mažyčio kūnelio judesius, kurie  yra ankstyvų jo sielos pagavų ir susijaudinimų išraiška. Nuo aštuntos savaitės kūdikėlis kai kada įdeda nykštuką į burnytę. Motinos kūne jis keičia padėtį, kaip jam patogiau. Tas rodo, kas jame vystosi pusiausvyros jausmas. Tai kūno ir sielos veikla.

8 – 10 savaičių kūdikėlis jau gali jausti, kentėti – jis jau socialinė būtybė.

Ultragarso nuotraukomis yra užfiksuoti kūdikėlio nužudymo  momentai. Kai gydytojas instrumentu paliečia nekaltą auką, ji smarkiai sujuda ir  į burnytę mėgina įkišti nykštuką. Tai pagalbos šauksmas, kuris žinomas ir gimusiam kūdikiui. Kūnelis smarkiai suvirpa, širdelė ima plakti 200 kartų per minutę. Kaip kiekvienas gyvis, taip ir negimęs kūdikėlis nenori mirti, jam skauda, jis jau kenčia, bet yra bejėgis apsiginti, nes motina, ar pati, ar tėvelio priversta, pasiryžo juo atsikratyti.  Skausmingai atveria burnytę, lyg norėdamas šaukti pagalbos: ,,Mamyte, gelbėk, mane skaudžiai sužeidė, jau vieną kojytę nupjovė”. Bet jam pagalbos nėra, nes jis nelaukiamas, nereikalingas…Visa tai matyti ultragarso nuotraukose.