Tauragnų bažnyčios statyba -iš KBK

             Tai aprašyta kun. klebono dr. Vincento Iškrato MIC.

       Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika 1976 m. nr. 22 spausdino

               pavadinimu ,,TAURAGNŲ BAŽNYČIOS STATYBA“.

 Tauragnai glūdi Rytų Lietuvos miškų, ežerų, kalnų - piliakalnių krašte, prie Tauragno ir Labės ežerų, Utenos rajone.
      Paskutinė Tauragnų bažnyčia  išorėje atrodė paprastai, bet viduje buvo labai puošni, turėjo penkis altorius. Ypatingai buvo turtinga ir įdomi procesija. Šios bažnyčios istorija baigėsi 1944 m. liepos 9 d., kai vokiečiai iš lėktuvo padegė bažnyčią ir kitus miestelio pastatus.   

Po gaisro dar liko klebonija ir netoliese parapijos salė, kurioje buvo įrengta bažnyčia. Jos išorinis ilgis – 21,25 metrai, plotis – 17,70 m.  Pirmame aukšte buvo patalpa bažnyčiai, o antrame aukšte – klebono butas. Bažnyčios patalpa buvo tikrai maža. Tikintieji pamaldų metu negalėdavo sutilpti. Vasarą per sumą prie bažnyčios būdavo tikinčiųjų pilnas kiemas. Atlaidų metu vietiniai ateistai, su Utenos rajono leidimu, iš greta esančių kultūros namų per garsiakalbius trukdydavo pamaldas įvairiausiomis dainomis, trankia muzika. Ateistų veikla, skatinama vyriausybės ir spaudos, suįžūlėjo. Jiems labai nepatiko miestelio centre esantis maldos namas, gausiai lankomas tikinčiųjų, vyrų ir jaunimo. 1967 m. balandžio 30 d. vakare buvo padegta parapijinė salė – įrengtoji laikinoji bažnyčia. Gaisras prasidėjo dėl nežinomos priežasties. Valdžios pareigūnai nurodė priežastį – nesutvarkyti elektros laidai bažnyčioje. Tačiau gaisro metu buvo žmonių, kurie atkreipė dėmesį į elektros skaityklyje automatinius saugiklius. Jie buvo įjungti. Be to, gaisras greitai apėmė visą pastatą, lyg būtų buvęs kuo nors aplaistytas.

       Gaisrinės mašinos, gal būt, sąmoningai buvo atsiųstos, kai pastatas jau degė atvira liepsna. Pradžioje gaisro subėgo daug žmonių gelbėti bažnytinių daiktų. Klebonas kan. A. Misevičius buvo išvykęs ir nebuvo kam organizuoti tvarkingo gelbėjimo darbo. Įdomus faktas  –  keletas ateistų trukdė gelbėjimo darbus. Tada degančioje bažnyčioje įvyko susistumdymas. Tikintieji apkūlė juos, kadangi jie trukdė iš degančios bažnyčios išnešti baldus ir liturginius drabužius. Sudegė dalis vertingų daiktų, neišgelbėtų bažnytinių darbužių, paveikslų, visos stacijos...

        Greitai po gaisro į Tauragnus atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Justas Rugienis (buvęs KGB darbuotojas). Jis pažadėjo žmonėms, kad bus leista statyti nauja bažnyčia ir pasiūlė laikinai naudotis kapinėse esančia koplyčia. Ji daug metų buvo nenaudojama. Kai apylinkės taryba atėmė iš bažnyčios kapines, parapijos klebonas jau nebegalėjo rūpintis koplyčia, o apylinkei koplyčia visai nerūpėjo. Todėl jos akmeninės sienos buvo taip sutrūkinėję, kad pro plyšius galėjo landžioti paukščiai. Jos ilgis – 6 m, plotis – 3.5 m ir aukštis – 3 m. Į šią koplyčią buvo nuneštas Švč. Sakramentas ir įdėtas į medinę dėžutę. Buvo pataisytas altorius ir koplyčioje vyko pamaldos.

     Tuoj po gaisro klebonas kan. Antanas Misevičius pranešė vyskupijos kurijai, kad jis dėl senyvo mažiaus atsisako rūpintis naujos bažnyčios statyba ir prašė, kad jį iškeltų kitur. Kurį laiką įgaliotinis Rugienis vyskupijos kurijai neleido iškelti Tauragnų klebono ir paskirti kitą kleboną, kuris galėtų rūpintis naujos bažnyčios statyba.

       Tauragniškis inžinierius – architektas žadėjo paruošti projektą naujai bažnyčiai. Kai projektas buvo padarytas, jį įteikė įgaliotiniui Rugieniui. Šis pasakė: „Apie didelės bažnyčios statybą negali būti jokios kalbos. Galima projektuoti tik kapinių koplyčios priestatą, nedidesnį kaip 100 kv. metrų vidaus ploto".

       Tauragnų bažnytinio komiteto vyrai daug kartų važiavo į Vilnių, lankėsi įvairiose įstaigose. Jie išsiuntė penkis pareiškimus: Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybai, Valstybiniam statybos reikalų komitetui, Utenos rajono milicijos skyriui, Utenos rajono draudimo inspekcijai, Tauragnų apylinkės vykdomam komitetui.

Tik sekančiais metais, liepos mėnesį į Tauragnus atvyko klebonauti ir bažnyčios statyba rūpintis kun. dr. V. Inkratas MIC

   Parapijoje vis labiau sklido kalbos, kad bažnyčią sudegino ateistai, o dabar trukdo naujos bažnyčios statybą.

      Atvažiavus naujam klebonui, Utenos raj. milicija raštu perspėjo, kad visi liautųsi ieškoti Tauragnų bažnyčios gaisro kaltininkų.

       Naujasis Tauragnų klebonas ir bažnytinio komiteto pirmininkas Jonas Mackevičius nuvyko pas įgaliotinį J. Rugienį. Šis uždraudė klebonui rūpintis bažnyčios statyba bei rinkti aukas, nes čia esą tik parapijiejiečių reikalas.

        Rugpiūčio pabaigoje bažnyčios komiteto pirmininkas J. Mackevičius pristatė J. Rugieniui trečią projektą priestatui, nes du pirmieji projektai jo buvo atmesti. Rugienis žadėjo trečią projektą patvirtinti, kai jis bus kvalifikuotai paruoštas. Kuomet inžinierius – architektas projektą pilnai paruošė, tada Utenos rajono vadovai jau pradėjo priešintis statybai kapinėse.

Spalio mėn. viduryje buvo gautas pirmasis Rugienio raštas, kuriame priekaištaujama, kam be reikalo buvo kreiptasi į Valstybinį statybos reikalų komitetą. Toliau įgaliotinis dėstė, kad pateiktieji tvirtinimui projektai nepilni, reikalinga pristatyti pilną techninę dokumentaciją.

       Spalio mėn. pradžioje buvo paduotas pareiškimas Elektros tinklams, kad įvestų elektrą į kapinių koplyčią. Baigiantis mėnesiui, elektrikai atvedė laikinus laidus į kapines, bet į koplyčią apylinkės taryba neleido įvesti. Klebonas kalbėjosi dėl elektros įvedimo į koplyčią su rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju Labanausku. Jis pažadėjo elektrikams netrukdyti. Lapkričio mėn. pabaigoje jau kelintą kartą klebonas vyko į Uteną kviesti elektrikus, bet šie atsikalbinėjo, sakydami neturį laiko. Gruodžio viduryje Utenos elektrikai prisiuntė koplyčios elektrifikavimo projektą, bet darbo vis dar nepradėjo, teisindamiesi neturį stulpų.

       Nors Vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas klebonui prižadėjo, kad  netrukdys elektrikams, bet visą laiką elektrikams buvo net draudžiama važiuoti į Tauragnus.

       1968 m. kovo mėn. pradžioje elektrikai pastatė stulpus kapinėse. Tuomet buvo pareikalauta: „I koplyčią įvesime elektrą tik su ta sąlyga, jeigu parapijiečiai apmokės visas išlaidas, reikalingas kapinių apšvietimui". Pagaliau, šešiems mėnesiams praėjus, pareiškimas buvo patenkintas – įvesta elektra į koplyčią.

       Vasario mėn. pradžioje įgaliotinis Mackevičiui pažadėjo patvirtinti koplyčios priestato projektą. Žmonės ėmėsi darbo – paruošti aikštelę koplyčios priestato statybai. Susirinko keliasdešimt vyrų ir kapinėse buvo nukelti keli seni paminklai.

        Gegužės 31 d. į Tauragnų apylinkę buvo pašauktas klebonas ir Bažnyčios komiteto pirmininkas Mackevičius. Apylinkėje Utenos raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas grubiai užsipuolė atvykusius, kad šie savavališkai žaloja kapines. Jis dėjosi užmiršęs, kad kovo mėn. jis pats buvo pataręs paruošti statybai aikštelę, nukeliant iš tos vietos kelis paminklus. Pavaduotojas Labanauskas grasino sudaryti bylą. liepė užmiršti statybą kapinėse, patarė susirasti miestelyje namą ir prašyti rajono leidimo įrengti tame name bažnyčią.

         Netrukus rajono vadovai pasikvietė Tauragnų bažnytinio komiteto vyrus ir nurodė, kokį namą vienkiemyje galima pirkti ir tuoj vykti pas Rugienį tartis tuo reikalu.

        Kai komiteto vyrai nuvažiavo pas įgaliotinį, tuomet jis jiems prižadėjo leisti statyti kapinėse prie koplyčios priestatą.

       Rugpiūčio 10 d. Tauragnų bažnyčios komitetas buvo iškviestas į Uteną. Juos priėmė įgaliotinis Rugienis ir Labanauskas. Po to visi atvyko į Tauragnus. Čia jiems nurodė, kokį namą gali nusipirkti ir davė leidimą jame įsirengti bažnyčią.

      Namas buvo labai nepatogioje vietoje. Beveik 3 km nuo kapinių. Toje pusėje tikinčiųjų buvo negausiai, o už 3 km prasideda Daunorių parapija.

      Įvyko bažnytinio komiteto pasitarimas. Visi piktinosi valdžios savivale, apgaule ir nauju pasiūlymu. Keli vyrai nuėjo pasikalbėti su minėto namo savininkės tėvu. Savininkė kažkur mokytojavo. Tėvas perdavė dukros sąlygas – už namą 10.000 rb. Tai dar vienas ateistų pasityčiojimas iš tikinčiųjų: namas buvo vertas apie 3000 rb.

       Nusivylė ne tik tikintieji, bet ir bažnyčios komiteto nariai. Jie pamatė, kad jie bejėgiai priešintis valdžios statomoms kliūtims. Mackevičius pranešė, kad atsisako būti bažnytinio komiteto pirmininku.

       Buvo išrinktas naujas pirmininkas Antanas Musteikis. Visi suprato, kad valdžia sąmoningai daro visokius trukdymus ir bažnyčios statyti tikrai neduos. Buvo rengiamasi antram žiemojimui koplyčioje.

       Rugsėjo 18 d. buvo pasiųstas Ministrų Tarybos pirmininkui prašymas statyti Tauragnų bažnyčią seniau sudegusios bažnyčios vietoje. Prie prašymo pridėta virš 1300 parapijiečių parašų.

       Naujasis bažnytinio komiteto pirmininkas A. Musteikis daug kartų buvo Vilniuje, lankėsi įvairiose įstaigose. Kartą įgaliotinis Rugienis pirmininką išbarė ir įsakė nebeieškoti leidimo statyti bažnyčiai. Jis buvo labai nepatenkintas dėl naujo tauragniškių prašymo su daugelio tikinčiųjų parašais.

       Sausio 10 d. keliasdešimt tauragniškių nuvažiavo į Vilnių ir reikalavo leidimo statyti bažnyčią. Tas gausus vyrų ir moterų būrys iš įgaliotinio Rugienio nuėjo į Aukščiausios Tarybos pastatą. Šis drąsuolių žygis davė naują pradžią. Pareigūnai pradėjo mandagiau kalbėti, nes bijojo, kad nepasikartotų panašios žmonių grupės atsilankymai į kitas, įvairias įstaigas.

       Lygiai po mėnesio Utenos raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas pasikvietė Tauragnų bažnyčios komitetą ir pranešė, kad Antanas Musteikis pašalinamas iš pirmininko pareigų. Vėl pirmininku turi būti J. Mackevičius. Pavaduotojas išbarė vyrus už grupinę išvyką į Vilnių, grasino iškelti baudžiamąją bylą. Štai kaip sovietinės valdžios pareigūnai – ateistai kišosi į Bažnyčios vidaus reikalus. Net nurodinėjo, kas gali ir kas negali būti bažnytinio komiteto pirmininku.

       Kažkas pasiūlė, kad tauragniškiai gali pirkti iš kaimo tinkamą namą ir jį perkelti į Tauragnus, pirmiau susitarus su rajono vadovybe.

       Buvo rastas Priepalos kaime senas, didelis Elenos Tartilaitės namas. Reikėjo jį nupirkti ir parvežti. Pakartotinai buvo kreiptasi į Draudimo inspekciją, kad Tauragnų parapijai būtų išmokėtas draudimo atlyginimas už sudegintą bažnyčią. Lėšų reikėjo nusipirkti namui ir kitoms statybos išlaidoms. Tačiau Utenos raj. Draudimo inspekcija vis tylėjo. Buvo parašytas pareiškimas Finansų ministerijai dėl draudimo išmokėjimo, kurio negalįs Utenos finansų skyrius perleisti bažnyčiai be ministerijos žinios. Finansų ministerija raštu pranešė, kad tai rajono vadovų reikalas. Įvykusiame rajono vadovų pasitarime buvo nutarta, kad draudimo suma 5540 rb. už sudegusią bažnyčią reikia sunaudoti kelių statybai. Taip ir baigėsi ilgos derybos dėl draudimo išmokos. Ir vėl komunistai pasirodė nesiskaitą ne tik su tikinčiaisiais, bet ir su savo įstatymais! Ateizmas buvo aukščiau visko! O parapija visais metais mokėdavo labai didelius pastatų draudimo mokesčius.

      Už seną namą Priepalos kaime (18 m ilgio, 6.17 m pločio) reikėjo sumokėti 2000 rb.

      Balandžio 7 d. rajono vadovai išskyrė prie Tauragnų kapinių 20 arų sklypą perkeltam namui – bažnyčiai pastatyti. Įvairūs trukdymai buvo daromi ir toliau. Tik už šešių savaičių buvo gauta iš architekto statybos dokumentacija, nes reikėjo gauti parašus iš penkių įstaigų, kurios vis delsė, stengdamosi įtikti rajono valdžios ateistams.

        Buvo pasamdytas traktoristas išlyginti statybos aikštelei. Dar traktoristui nebaigus darbų, buvo uždrausta naudoti kolūkio technika. Teko vyrams lyginti kastuvais.

       Tauragnų ateistai pranešė rajono vadovams, kad atvažiuotų patikrinti naują bažnyčios statybą.

       Vėl buvo sunki problema su transportu atvežti išardytam Tartilaitės namui ir akmenų pamatams. Tik vėlais vakarais ir naktimis atsitiktiniai kitų kolūkių sunkvežimiai atvežė išardytą namą, akmenis ir kt. Tauragnų kolūkis savo technika nepadėjo vieno nė karto, nes jiems buvo uždrausta rajono ateistų.

        Birželio pirmomis dienomis buvo pradėtas lieti pamatas. Du darbininkai atsivežė elektrinę cemento maišytuvę. Tačiau skundikai uoliai darbavosi ir apie tai pranešė rajonui. Atvažiavo milicininkas, kuris grasino kalėjimu už maišytuvės „pavogimą". Minėta maišytuve buvo nenaudojama ir palikta prie kiaulių fermos.

        Baigiant lieti bažnyčios rūsį, dalyvavo keliolika vyrų. Buvo gauta žinia, kad pasiųstas skundas į rajoną, jog daug darbininkų darbuojasi prie statybos. Atvažiavęs Labanauskas rado prie statybos medžio meistrą ir du senelius jam padedant. Jis griežtai uždraudė priimti darbininkus į statybą. Jei nori darbingi kolūkiečiai padėti, tai jie gali dirbti tik sekmadieniais. Bet sekmadieniais bažnyčios statyboje niekas nedirbo.

       Architektas, imdamas pinigus, įsipareigojo prižiūrėti statybos darbus, bet nė karto nepasirodė. Rajono valdžia jam tai uždraudė. Visus matavimus turėjo atlikti klebonas V. Iškratas su meistru. Meistras turėjo 70 m., jam padėjo taip pat senukai pensininkai. Tik šeštadienio vakare ateidavo jaunesnių talkininkų vyrų ir moterų.

         Po kelių savaičių rajoną pasiekė naujas skundas – bažnyčios statyboje dirba jauni vyrai. Po to kiekvieną dieną lankėsi pareigūnai ir tikrino, kas dirba prie bažnyčios statybos. Visą laiką rasdavo dirbančius kelis senukus, kuriuos buvo neįmanoma nei barti, nei apdėti mokesčiais.

        Šiferis, medžio plokštės sienoms ir luboms, grindims lentos buvo gautos ir parsivežtos iš Rygos. Talkino Saločių (Pasvalio raj.) klebonas kun. Antanas Balaišis. Baigiant bažnyčios statybą, iš kažkur atsirado vasarojantys menininkai. Jie pasisiūlė papuošti bažnyčią. Kai jų paslauga nebuvo priimta, menininkai išėjo nepatenkinti. Tą pačią dieną iš kapų koplyčios buvo pavogtos keturios žvakidės. Tai buvo nepatenkintų menininkų kerštas, nes tik jie tą dieną slampinėjo po kapines.

        Rugpiūčio mėnesį buvo atvykęs Rugienio pavaduotojas ir įsakė sekančią dieną nuvežti į Uteną parapijines knygas, pajamų ir išlaidų visą dokumentaciją.

  

   Per tris mėnesius buvo pastatytas namas bažnyčiai įrengti. Privatūs elektrikai pravedė bažnyčioje elektros laidus. Prasidėjo kelionės, kurios truko pusantro mėnesio, kol buvo gautas leidimas atvesti ir prijungti elektrą. Atrodo, kad rajono vadovai – aršūs ateistai jautė didį malonumą, darydami visokiausius, kokius tik sugalvojo, trukdymus tikintiesiems. Ypatingai įkyrėjo priešgaisrinės apsaugos įstaigos smulkmeniškos priekabės.

  

Šv. Rožančiaus atlaidų išvakarėse, 1969m. spalio 11 d., įvyko iškilmės – bažnyčios pašventinimas. Tai atliko Vyskupijos valdytojo kan. P. Bakšio įgaliotas Utenos dekanas kun. Ignas Šiaučiūnas...  

Šventinant bažnyčią ir atlaiduose talkino šie kunigai: Žemaitkiemio klebonas kun. Br. Gimžauskas, Kuktiškių altarista kun. M. Bugenis ir Utenos klebonas dekanas Ig. Šaučiūnas. Tikinčiųjų nuotaika buvo tikrai šventiška, nepaprasta – suprantama tik tiems, kurie dvejus metus kentėjo įvairias gaisro pasekmes ir rajono valdžios represijas. Kapų koplyčioje būdavo neįsivaizduojamas vargas, nes koplyčioje galėjo sutilpti tik kelios dešimtys žmonių. Būdavo negalima net rankų pajudinti – tokia spūstis. Koplyčioje esantys laikė save laimingaisiais, nes neteko kęsti vasaros saulės kaitros arba lietų esant lauke, o žiemos metu šaltį ir darganas. Per visus tuos dvejus metus su viršum žmonės į pamaldas rinkosi labai skaitlingai.

      1969 m. spalio mėn. 12 d. vyko Šv. Rožančiaus atlaidai naujoje bažnyčioje. Žmonių priplūdo apie 2.500. Rajono vadovai leido pakviesti tik du kunigus. Patalpa buvo maža, niekaip negalėjo sutalpinti visų tikinčiųjų. Daugelis buvo šventoriuje. Tai matyti nuotraukoje.

      Bažnyčios išorė niekuo nesiskiria nuo gyvenamo namo, nes valdžia perspėjo: „Bus blogai, nukentėsite, jei nupirktą namą, perstatant Tauragnuose, bandysite padidinti".

  Tuo metu šventoriuje keli vyrai liejo pamatus būsimai varpinėlei, kurios statybai rajonas leidimo nebuvo davęs. Kai varpinėlė per dvi dienas buvo pastatyta ir įkelti varpai – vėl skundas iškvietė iš Utenos Labanauską, kuris išbarė kleboną už savavališką statybą. Sekančią dieną atsiuntė miliciją patikrinti, iš kur gautos statybinės medžiagos varpinėlei. Laimei, šis negalėjo prikibti, nes dauguma rąstų buvo labai apdegę ir aiškiai matėsi, kad tai likučiai iš sudegintos bažnyčios.  

 Dėl varpinėlės pastatymo buvo atvykęs milicininkas ir tardė darbininkus, norėdamas sužinoti, kas suorganizavo jos statybą. Kleboną vertė pasiaiškinti, iš kur gautos statybinės medžiagos, kas suvežė, kur jos pirktos. Bet dokumentacija buvo tvarkinga. Vėliau paaiškėjo, kad rajono pareigūnai pasiuntė milicininką surasti dokumentacijos spragas, kad galėtų pastatytą bažnyčią nusavinti, kaip tai padarė Klaipėdoje: pastatytą bažnyčią pavertė filharmonija, o kunigus apšmeižė spaudoje ir pasodino į kalėjimą.

Klebonas V. Inkratas nebenorėjo pasilikti Tauragnuose. Jis susitarė susimainyti vietomis su Saločių (Pasvalio r.) klebonu kun. A. Balaišiu. Abu nuvyko į vyskupijos kuriją pas valdytoją kan. P. Bakšį, kad jiems leistų pasikeisti vietomis. Valdytojas pažadėjo jų sprendimą patenkinti, bet netesėjo, nes galutinį žodį kaip visuomet vėl tarė KGB darbuotojas – įgaliotinis J. Rugienis.  

          1971 m. naujas Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Kazimieras Tumėnas buvo humaniškesnis. Jis pažadėjo leisti klebonui pasistatyti namą. Utenos valdžia per apylinkės pirmininką pranešė, kad klebonui bus išskirtas žemės sklypas. Kai kolūkio valdybos posėdis sutiko duoti klebonui sklypą, rajono valdžia pareikalavo, kad sklypas klebonui vėl būtų paskirtas kuo toliau nuo bažnyčios. Klebonas gyveno privačiame samdomame name toli nuo bažnyčios (apie 1.3 km). Klebonas suprato, kad valdiški ateistai vėl pakartos savo veidmainišką  elgesį – statybą uždraus ir nusavins... Todėl vyskupijos valdytoją paprašė, kad iškeltų kitur.

Kanauninko Br. Šlapelio įtarpas: Laikina bažnyčia tikintieji naudojosi 23 metus. Du ankstesni klebonai: kun. Povilas Čiučkis ir kun. Kazimieras Žeimys buvo verčiami rajono pareigūnų, kad bažnyčią iškeltų į kitą vietą. Tai padaryti buvo neįmanoma to meto sąlygomis. Apie tai man pasakojo kun. Žeimys, kai su juo kartu dirbau Šeduvos parapijoje (1969–1974).

Po gaisro rajono pareigūnai vertė kleboną kan. Misevičių kuo greičiau išardyti likusias bažnyčios pastato sienas, kad galėtų gauti leidimą statyti naują bažnyčią. Klebonas patikėjo sovietinių pareigūnų nuolatiniu melu ir už 280 rb. pasamdė Joną Šmotavičių, kuris išardė gerokai apdegusį pastatą. Iš Šeimaties kaimo kilęs, Vilniuje dirbantis inžinierius St. Šinkūnas sutiko paruošti projektą naujai bažnyčiai, kurią tikintiesiems leido statyti prie kapinių koplyčios.

1968 m. vasario viduryje rajono vadovai atsiuntė didelį traktorių išgriauti sudegusios bažnyčios pamatus. Jie dar baiminosi, kad tikintieji nepradėtų statybų senoje vietoje.

Po kurio laiko toje vietoje kolūkis pastatė kontoros pastatą ir naudojosi iki  privatizacijos – 1992m. pavasario.

                                               Ne tik įgaliotinis J. Rugienis, bet ir rajono vadovai, kaip įmanydami, visokiais būdais tauragiškius kankino, vargino, vertė daryti nuolatines keliones į Uteną, į Vilnių, tyčiojosi iš parapijos komiteto žmonių, visų tikinčiųjų ir klebono.

Daugumas parapijiečių ėmė kaltinti J.Mackevičių už neryžtingumą ir jis buvo priverstas atsistatydinti. Buvo išrinktas pirmininku Antanas Musteikis.

1969 m. sausio pradžioje keliasdešimt vyrų ir moterų vyko į Vilnių, ilgai ginčijosi su Rugieniu, lankė Aukščiausiąją Tarybą, Ministrų Tarybos pirmininką Maniušį. Šios grupės žmonių pastangos jau davė pradžią.

J.Rugienis nepripažino Tauragnu parapijos bažnyčios vykdomojo komiteto pirmininku Antano Musteikio. Jis vertė sugrąžinti į pareigas Joną Mackevičių, kurį daug kartų lengvai suvedžiojo, šantažavo, apgaudinėjo ir jam melavo. J. Rugieniui nepatiko A. Musteikio suorganizuotas parašų rinkimas ir didelio būrio žmonių atsilankymas Vilniaus įstaigose.     

1973 m. vasarą Popiežiaus paskirtą R.Krikščiūną Panevėžio vyskupu kun. Inkratas vėl prašė iškelti kitur, bet Rugienis ir Vyskupui trukdė patenkinti kun. Inkrato prašymą. Netrukus įgaliotinis Rugienis buvo atleistas, o jo vietą užėmė kitas – nuolaidesnis įgaliotinis K. Tumėnas. Jis jau nebetrukdė vyskupui iškeldinti Tauragnų kleboną.

Kai vėl perskaitome aprašymą apie Tauragnų bažnyčios statybą, paaiškėja, kad dabartiniai valdininkai (šiuo metu komunalininkai) savo mąstymu ir elgesiu nedaug kuo skiriasi nuo buvusių komunistų.  Tiesa, jų yra nemažai dabartinėje valdžioje, dalis tapo UAB vadovais, dar kiti liaudies išrinkti merais arba Seime kuria įstatymus.

Ačiū Dievui, turime konkordatą su Šv. Sostu, kur aiškiai  pasakyta, kokie turi būti valstybės ir Bažnyčios santykiai. Negali  būti tikinčiųjų diskriminacijos, ką padaro naujieji mokesčiai už atliekas, kurių nebūna...

Malonėkite paskaityti, kaip valdininkai vėl nori tikinčiuosius laikyti antrarūšiais piliečiais ir juos apmokestinti naujais kvailais mokesčiais už atliekas, kurių nepalieka tikintieji atsilankę į pamaldas... Reikia bijoti nuodėmių, o ne piktavalių žmonių.