Šv. Šarbelis Maklufas

       

ŠIŲ DIENŲ STEBUKLADARYS ŠARBELIS MAKLUFAS

Vardas ŠARBELIS yra kilęs iš senovės kankinio Sarbelijaus vardo. Šarbelis Maklufas – šių dienų stebukladarys – paskelbtas šventuoju 1977 metais spalio 9 dieną.

Nuo 1875 metų iki mirties, tai yra iki 1894 metų gruodžio 24 dienos Šarbelis gyveno griežtą atsiskyrėlio gyvenimą netoli maronitų vienuolyno Libane. (Maronitai – syrų apeigų katalikai.)

Šarbelis gimė 1828 metais Libane, Bakakafroj, neturtingoje ūkininko šeimoje. Turėdamas 25 metus įstojo į maronitų Marijos Vardo vienuolyną, kuris yra Anėjos kaime. 1859 metais įšventintas kunigu. Jo gyvenimas buvo tylus, ramus, niekuo ypatingu nepasižymintis.

Šarbelis Maklufas išgarsėja tik po mirties. Prie jo kapo keliauja net musulmonai ir kitų tikybų žmonės. Jis visus traukia ir visiems padeda: ir krikščionims, ir kitatikiams. Kasdien jo kapą aplanko nuo 5 iki 7 tūkstančių maldininkų.

Artimuosiuose rytuose krikščionys sudaro tik mažumą tarp musulmonų. Šarbelis – krikščionių švyturys, kuris visiems rodo, kad Jėzaus Kristaus įsteigtoji religija yra tikra ir aktuali.

Po Šarbelio mirties ėmė plaukti iš visur pranešimai apie nuostabius išgijimus jo užtarimu, apie maldų išklausymą ir nepaprastą dvasinę pagalbą įvairiose nelaimėse. Nuo Šarbelio mirties (1894.12.24) iki jo paskelbimo palaimintuoju 1965 metais, vienuolynas užregistravo virš 1200 stebuklų. Nors jie smulkiai neištirti, bet tikėtini.

Velionis Šarbelis šventai gyveno žemėje. Todėl Dievas jį pagerbė neleisdamas jo kūnui suirti. Šiandien, praėjus virš 100 metų nuo mirties, jo kūnas atrodo ne kaip mirusio, bet kaip miegančio žmogaus.

Anėjos vienuolyno atsiskyrėlis, gyvendamas žemėje, niekados negalvojo tapti pasaulio švyturiu. Gyvendamas skurdžioje atsiskyrėlio trobelėje, norėjo būti niekam nežinomu, visų užmirštu ir tik vienam Dievui atsidavusiu.

Kristus pasakė: ,,Kviečio grūdas, nukritęs į dirvą, tarsi numiršta, bet išdygęs duoda gausius vaisius”. Tik po mirties Dievas apdovanojo kunigo Šarbelio šventą gyvenimą neapsakomais stebuklais, kurie stebina visą pasaulį.

Šviesa virš kapo

Stebuklai prasidėjo tuoj po kunigo Šarbelio mirties  – šv. Stepono naktį, 1894 metais gruodžio 26-ąją. Jis buvo pašarvotas Anėjos vienuolyno bažnyčioje. Prieš pat vidurnaktį į vienuolyno viršininko duris kažkas stipriai pasibeldė. Viršininkas miegojo. Pabudęs atidarė. Į kambarį įėjo brolis Elijas Mehtinis. Paprastai jis būdavo tylus ir susikaupęs. Dabar jis buvo sumišęs ir susijaudinęs.

– Tėve, koplyčioje iš tabernakulio eina šviesa ir krinta ant pašarvoto atsiskyrėlio Šarbelio.

– Jūs esate pavargęs. Jums reikia išsimiegoti, – atsakė vyresnysis, neteikdamas tam pranešimui reikšmės. – Gal susapnavote?!

Bet brolis Elijas tikrai nesapnavo.

Šarbelį Maklufą palaidojo rūsyje, kur buvo laidojami vienuoliai. Tai nedidelė, apie 1,40 m aukščio patalpa gale bažnyčios. Ji buvo išmūryta nerūpestingai ir nekokybiškai. Todėl lietus arba tirpstantis sniegas nekliudomai galėjo sunktis į vidų.

Kai atsirasdavo naujas numirėlis, tai anksčiau mirusieji būdavo pastumiami, kad atsirastų vietos. Vienuoliai buvo laidojami be karstų, tik aprengti vienuoliškais drabužiais, todėl greitai tapdavo neatpažįstamais. Ant dviejų akmenų padėta lenta atskirdavo lavoną nuo dumblinos žemės. Išimtis nebuvo padaryta ir atsiskyrėliui Šarbeliui.

Po dviejų savaičių į vienuolyną atėjo keletas ūkininkų ir tvirtino matę keistas šviesas ant kunigo Šarbelio kapo. Jie teigė, kad matė ne vieną, bet daug kartų ir prie įvairių vietų. Vienuolyno vyresnysis, vėliau tapęs visų Maronitų ordino vyresniuoju vadovu, tikėjo velionio Šarbelio šventumu, bet neišsidavė.

– Galbūt jūs ir regėjote, – atsakė vyresnysis. – Bet aš netikiu, kaip apaštalas Tomas, kol pats nepamatysiu.

Vyresnysis samprotavo: jei tai yra dangaus ženklas, tai šviesa turi vėl pasirodyti. Ir štai tą pačią dieną, prieš pat vidurdienį, prie vienuolyno atjojo 4 policininkai, vadovaujami apskrities viršininko musulmono Mahmut Hamadės, kuris pareikalavo įleisti į vienuolyną apžiūrėti patalpas.

– Mes ieškome žmogžudžio. Čia prie vienuolyno matėme įtartinas šviesas, kurios dabar išnyko.

Vienuolyno vyresnysis suprato kokios tai šviesos. Tuomet policininkai, ūkininkai ir vienuolyno brolis vėl pamatė keistą šviesą ties Šarbelio kapo vieta. Apskrities viršininkas  panoro tuoj pat atidaryti kapą ir apžiūrėti ,,vali” – Dievo draugą. Bet tai padaryti nebuvo galima be dvasinės vyresnybės leidimo.

Atkaklus lavonas

Beveik po 4 metų leidimas iš dvasinės vyresnybės  buvo gautas ir 1899 metų balandžio 15 dieną kapas buvo atidarytas. Kunigo Šarbelio kūnas buvo gražiai išsilaikęs ir atrodė lyg miegančio žmogaus.

Buvo padaryta taip kaip įsakė patriarchas. 7 vyrai slaptai atmūrijo rūsio angą. Į vidų varvantis vanduo rūsį buvo pavertęs dumblynu. Mirusiųjų drabužiai buvo supuvę ir kūnai tapę skeletais. Vyrai labai nustebo, kai tame purvyne pamatė nesuirusį lavoną, kuris labiau panašėjo į miegantį žmogų. Jo kūnas buvo gražus, lankstus, oda lygi. Dar nuostabiau buvo tai, kad iš kūno sunkėsi kruvinas, vandeningas, bet maloniai kvepiantis skystis.

Šį faktą, kad kūnas nesugedęs ir kvapniai prakaituoja, pradžioje stengtasi išaiškinti natūraliai, bet tai nepavyko. Prieš Šarbelio mirtį toje vietoje buvo palaidota 32, o po jo mirties 20 vienuolių ir atsiskyrėlių. Jie visi buvo supuvę, nors kai kurie mirė garsėdami šventumu.

Kunigo Šarbelio kūnas buvo apvilktas naujais drabužiais ir sekančią dieną, anksti rytą (kad išvengtų viešumo – taip buvo nurodęs patriarchas) slaptai buvo perkeltas į mažytę patalpą, į kurią buvo patenkama siaurais laipteliais iš bažnyčios vidaus. Taip buvo padaryta 1899 metų balandį.

Po šio perkėlimo Šarbelio kūnas dar kelis kartus buvo perlaidotas. 1927 metais jis buvo perkeltas į kriptą, įrengtą bažnyčios sienoje. Iki 1965 metų, kai Šarbelis buvo paskelbtas Bažnyčios palaimintuoju, net devynis kartus buvo atidarytas jo kapas.

Nesulaikoma versmė

Nors Šarbelio kūnas buvo užmūrytas, bet ėmė leisti į bažnyčią malonų kvapą, kuris buvo taip smarkiai juntamas, kad kliudė vienuoliams melstis ir atkreipė kitų bažnyčią lankančių žmonių dėmesį. Po keleto dienų pastebėta, kad į bažnyčią teka kažkoks lipnus skystis, kurio sulaikyti neįmanoma. Buvo aišku, kad jis sunkiasi iš Šarbelio kapo. Taip skysčiui tekant praėjo visas mėnuo.

Į vienuolyną buvo paskirtas naujas ūkvedys kun. Juozapas Elkfiurys. Jis nusprendė Šarbelio kūną sutvarkyti taip, kad jis daugiau nebešlapiuotų. Naktį palaikus išėmė iš palaidojimo vietos ir perkėlė į nuošalią, nematomą vietą lauke. Jis samprotavo, kad padėdamas kūną atvirame ore reikiamai išdžiovins gausiai besisunkiantį kraują. Kun. Elkfiurys sakė: ,,Aš kūną suvyniojau į dvi baltas drobules. Jos abi to paslaptingojo skysčio prisigerdavo taip gausiai, kad aš turėjau keisti kas dieną. Mačiau kaip visas kūnas prakaitavo tuo skysčiu. Nors kūną laikiau atvirame ore beveik keturis mėnesius (nuo gegužės iki rugpjūčio), bet jis nesiliovė šlapiavęs.”

Lavonas skrodžiamas ir statomas

į negesintas kalkes

Kun. Elkfiurys pristigo kantrybės ir nutarė kreiptis į chirurgą Sabą Miusą, kad jis operacijos būdu pašalintų iš kūno jame esantį kažkokį neišsenkantį šaltinį. Gydytojas padarė skrodimą, pašalino žarnyną ir skrandį. Tačiau šis makabriškas lavono skrodimas nedavė lauktų rezultatų. Kruvinas skystis iš lavono tekėjo dar stipriau negu prieš tai.

Tikintieji pareikalavo, kad kun. Šarbelio kūnas būtų visiems viešai parodytas. Vienuoliai taip padaryti buvo priversti 1910 metais gegužės mėnesį. Bet greitai kūnas vėl buvo sugrąžintas į seną vietą. Čia jis išbuvo iki 1927 metų liepos 24 dienos.

Vienuolyno vyresnysis nuo 1910 iki 1913 metų kvietė įvairius gydytojus tyrinėti lavono. Bet nė vienas nesugebėjo išaiškinti skysčio tekėjimo priežasties. Vienas iš jų – dr. Hašibas Elkiurys sakėsi suradęs tikrą priemonę sulaikyti paslaptingam lavono kraujavimui. (Dabar paaiškės, ar čia veikia antgamtinės priežastys.)

Ką jis padarė? Lavoną pastatė stačią sieninėje spintoje. Apie kojas pripylė labai daug negesintų kalkių, kad sugertų skystį. Bet tai nepalaužė lavono gyvybinių jėgų!

Šarbelio lavonu labai domėjosi ir žymiausias Libano gydytojas dr. Jurgis Šukrala. Jis per 18 metų (1909 – 1927) kūną tyrinėjo apie 30 kartų ir 1964 metais davė tokį sprendimą:

–Visokeriopai tyrinėdamas negendantį lavoną, kiekvieną kartą aš stebėdavausi jo patvarumu, ypač tuo rausvu skysčiu, kuris sunkėsi iš jo kūno. Ir Beirute, ir keliaudamas po Europą, daug kartų kalbėjaus su žymiais medikais. Niekas negalėjo man išaiškinti šio reiškinio. Tai vienintelis toks reiškinys, nes joks gydytojas savo praktikoje nėra to pastebėjęs ir medicinos istorija nieko panašaus nežino.

Tas pats gydytojas duoda tokį matematinį apskaičiavimą: ,,Tarkime, kad minėto skysčio per dieną iš Šarbelio kūno išteka 3 gramai. Tai per 66 metus turėjo ištekėti 72 kilogramai. Tas kiekis svertų daugiau, negu atsiskyrėlio išsekęs kūnas.”

Savo pasisakymą gydytojas baigia žodžiais: ,,Mano įsitikinimas, paremtas tyrimais ir stebėjimais, yra toks: šitas mirusiojo kūnas tikrai yra palaikomas antgamtinės jėgos”.

Komisijos tiria kūną

Dr. Jurgio Šukralos išvados laikytinos tikromis ir teisingomis, nes tų reiškinių kitaip išaiškinti neįmanoma. Tačiau kanonizacijos byla, pradėta 1927 metais, buvo labai lėtai vedama ir atrodė, kad reikės viską pradėti iš naujo. Šitaip delsiant kanonizacijos bylą, pačiam dangui ,,ėmė stigti” kantrybės, todėl atsiuntė stiprią pagalbą. 1950 metais įvyko didelis lūžis. Šių metų pradžioje, vienuolyno bažnyčioje, ėmė lankytis minios žmonių. Vieną dieną maldininkai pastebėjo, kad prie užmūryto kapo papėdės į bažnyčią teka skystis. Buvo aišku, kad tai ne vanduo.

Vienuolyno viršininkas įsakė išardyti mūrą ir apžiūrėti Šarbelio kūną. Kūnas tebebuvo nesugedęs. Tuomet patriarchas Antanas Arida įsakė lavoną vėl ištirti. Tas tyrimas buvo atliktas 1950 metų balandžio 22 dieną.

Karstas buvo atidarytas labai iškilmingai. Tyrimo komisiją sudarė trys medicinos mokslo garsenybės: Libano respublikos viešosios sveikatos apsaugos generalinis direktorius Šikris Belanas, Libano parlamento atstovas dr. Juozapas Alhitis ir Beiruto prancūziškojo universiteto medicinos profesorius dr. Feofilis Marunas.

Senieji vienuoliai, kurie Šarbelį Maklufą buvo pažinę gyvą ir matė 1927 metais, kai atidarė jo kapą, sutartinai paliudijo, kad čia yra tikrai tas pats Šarbelis Maklufas, kuris buvo palaidotas 1894 metais.

Alavinio karsto dugnas, į kurį buvo įdėtas medinis karstas, buvo prakiuręs ir pro tą kiaurymę iš kunigo palaikų tekėjo minėtasis rausvasis skystis. Jis prasiskverbė per mūro sieną į bažnyčią. Minėtu skysčiu buvo permirkę drobulės ir kunigiški rūbai. Buvo ir rūdžių suėstas metalinis vamzdelis, kuriame buvo sudėti ankstesnių laidojimų dokumentai. Jie buvo nepažeisti.

Po šių tyrimų kūnas buvo įdėtas į senąjį karstą ir nuneštas į naują vietą bažnyčios požemyje ir ten gerai užmūrytas.

1952 metų rugpjūčio 7 dieną kūnas vėl buvo patikrintas. Komisijai vadovavo kardinolas Tapiumys. Komisijoje buvo ir to vienuolyno viršininkas Paulius Daharas. Vėliau, 1965 metais, jis parašė knygą “Dievą įsimylėjęs žmogus”. Joje rašė apie minėto tyrimo įspūdžius:

Kai kapo plytos buvo išardytos, pasirodė  senas karstas, padėtas ant dviejų akmenų. Alavinis karstas buvo stipriai apgedęs. Ekspertai ėmė tyrinėti rūsį. Visur buvo sausa, išskyrus karsto dugną, kur buvo  daug skysčio, panašaus į kraujo serumą. Karstą pernešė į salę ir atidarė. Dalyviai smalsiai stebėjo. Ir ką jie pamatė? Lavoną? Ne! Aš nejutau nė mažiausio šiurpo, kuris instinktyviai jaučiamas prie lavono. Atrodė lyg miegantis vienuolis kunigiškais rūbais. Pakėlė kūną, pasodino. Rankos ir kojos davėsi lankstomos. Galva buvo lengvai judinama. Nuo kūno nuėmė rūbus ir baltinius. Jie buvo visiškai permirkę, šlapi. Po juo buvęs mažas matracas supuvęs, pagalvis pasidalijęs pusiau, beveik į dvi dalis. Kunigiški rūbai, o su jais ir alba kruvinai dėmėti. Prieš perkeliant į naują kedro medžio karstą, dar kartą buvo pakeisti drabužiai.

Mums buvo leista arčiau prieiti ir pabučiuoti jam ranką. Aš paliečiau ją savąja ranka ir pirštais pajutau elastingą, krūpčiojantį, šiltą kūną. Aš iki šios dienos juntu tą nepaprastą judesį, kuris mane tada sukrėtė. Kūnas nedvokė. Nebuvo matyti jokių gedimo ženklų. Bet iš to kūno vis tekėjo tasai neišaiškinamas skystis.

Dievo malonių eksplozija

Niekas nesitikėjo, kad 1950 metų balandžio 22 dieną tiriant kūną dalyvaus tiek daug žmonių. Lyg paslaptingo balso paraginta susirinko nepaprastai didelė maldininkų minia. Tarp jų buvo įvairių ligonių. Tą dieną prasidėjo Dievo malonių protrūkis. Atsiskyrėlis Šarbelis Maklufas pasirodė karališkai dosnus – pažėrė begalę stebuklų. Į iki šiol nežinomą vietą – Anėjos kaimą pradėjo plaukti minios maldininkų. Libano žurnalistas Nasris Nizkalakas, stebuklų paveiktas, parašė knygą ,,Stebukladarys Anėjos vienuolis”. 1953 metais knyga buvo išversta į vokiečių kalbą. Jis rašo, kad į šį vienuolyną suplaukia neapsakomos minios. Žmonių antplūdį jis lygina su senovėje buvusiu tautų kraustymusi. Štai jo žodžiai:

Anėjos kaimas atrodo lyg palapinių miškas. Jų prisėta visur – ir skurdžioje stepių žolėje, ir stačiuose kalnų šlaituose. Norisi paklausti, kaip žmonės maitinasi šioje skurdžioje kalnų gamtoje. Dar didesnis klausimas, ko gi ta milžiniška žmonių minia čia nori.

Artėja vidurdienis, o žmonės vis plaukia ir plaukia į šį kaimą. Eina keliais ir akmenuotais takais. Vyrai, visai nepanašūs į laimės riterius, žengia iš lėto, o jų žvilgsnis liūdnas, netikras ir drauge viltingas. Čia ir vaikai: vieni verkia, kiti linksmai žaidžia. Pas stebuklingąjį atsiskyrėlį eina ir moterų pulkai. Čia matyti ir žemės prakeiktųjų – raupsuotųjų. Jie slenka būreliais. Kai kurie, būdami nusilpę, šliaužte šliaužia, bet pagalbą priimti iš stipresniųjų atsisako. Jiems uždrausta, nes gali apkrėsti sveikuosius. Čia ir paralyžuotieji, nepagydomi. Jie nešami neštuvais. Tačiau ir jie tikisi, laukia stebuklo. Čia ir Bazedovo liga sergantys su gūžiu pasmakrėje. Čia ir akli, kurti ir tie, kurie vos bepastovi. Taip pat ir darbininkai su suluošintomis, darbui netinkamomis rankomis, ant kurių tabaluoja rožančiai. Čia ir psichiniai ligoniai – vieni ramūs, juokiasi nežinia dėl ko, kiti triukšmingi, norintys ištrūkti ir pabėgti.

Niekieno neraginami, neliepiami keliauja į šią naują šventą vietą. Be pertraukos vis eina nauji ir nauji, dieną ir naktį, kepinami karštos saulės, nepaisydami dulkių, troškulio, akmenuoto kelio, nei nakties šalčio. Viena bendra paskata gaivina tą išvargusią žmonių jūrą – sulaukti malonės. Visi tie žmonės mato, kad čia veikia ne žmonių mokslo, pažangos išmonė, bet gailestingoji Dievo galybė. Visi grįžta į namus laimingi ir sustiprėję.

Žmonių minios atvyksta ne tik iš Beiruto, bet ir iš visų Libano pakraščių, iš Egipto, Jordanijos, Turkijos ir net iš Šiaurės ir Pietų Amerikos. Atvyksta ne tik tikintieji krikščionys, bet ir skeptikai, smalsuoliai… Nuostabu tai, kad daugelis jų grįžta sukrėsti ir atsivertę. Tokie žmonės tampa garsiais šventos vietos stebuklų skelbėjais. Jie patys karštai tikėdami stebuklais patraukia ir kitus jais tikėti.

Visi veržiasi į požeminę patalpą, kur palaidotas tas vienuolis Šarbelis. Ką jie ten mato? Mato įspūdingus, jaudinančius stebuklus, dėl kurių dingsta pašaipos. Stebuklai, stebuklai! Jie greitai daugėja, gausėja. Atrodo, kad pasaulio gelbėtojas Jėzus Kristus panorėjo pakeisti žemės paviršių.

Žmonės, buvę akli, kelia rankas į dangų ir šaukia: ,,Viešpatie, aš regiu, aš regiu!” Jie šoka iš rūsio kriptos išsiilgę šviesos. Nori pasidžiaugti jos spinduliais. Kurtieji, buvę įmūryti į savo tylos karstą, išgirdę žmonių balsą, pradžioje lyg išsigąsta, paskui reiškia savo džiaugsmą. Paralyžuotasis, negalėjęs vaikščioti, dabar giedodamas kopia į kalną.

Virš visos tos minios šurmulio, varpelių tilindžiavimo, virš džiugių giesmių, kyla padėkos balsai:

– Dėkui Tau, Šarbeli! Garbė Dievui! Stebuklas, stebuklas! 

Pauliaus Dahero įspūdžiai

Aukščiau minėtos knygos 31 puslapyje vienuolyno viršininkas Daheras sako:

– Čia išgyja įvairiausi ligoniai: akli, kurti, paralyžuoti, vėžio sugraužti, psichiniai ligoniai ir kiti. Jie  yra iš įvairių kraštų ir skirtingų tikybų. Dievas daro stebuklus, kai ligoniai paliečia Šarbelio kūną arba pasitepa iš jo kūno ištekėjusiu neišaiškinamu skysčiu, arba kai užsideda to skysčio prisigėrusios medžiagos gabalėlį.

Dievas čia gydo ne vien kūnus. Čia išgyja įvairiausios sielos žaizdos: abejingumas, netikėjimas, klaidatikystė, nuodėmingumas. Sielos atsivertimas – tai dažniausiai pastebimas stebuklas.

Dar vieno žurnalisto įspūdžiai aplankius

Šarbelio kapą

Apie vidurdienį atsidūriau gatvėje, kuria maldininkai eina į vienuolyną. Čia palaidotas vienuolis atsiskyrėlis Šarbelis Maklufas, kuris 23 metus gyveno vienas šalia vienuolyno. Tai tylus Evangelijos skelbėjas, stebukladarys, šventasis, kurio įtaka sklinda kaip nuostabiausia šviesa.

Sekmadienis. Gatvė pilnutėlė maldininkų; jų tūkstančiai kelyje. Praėjo visa valanda, kol atėjau iki Šarbelio karsto. Matau čia žmones, kurie meldžiasi su tokiu nuoširdumu, kokio nesu dar matęs. Jie verkia ir kalba su savimi. Jie gieda ir apgulę Šarbelio karstą. Čia matau ligonius, gulinčius aukštielninkus. Juos deda šventajam po kojomis. Čia ir drebantys epileptikai, ir mėšlungių traukomi. Visi tikisi gauti nors gabalėlį medžiagos, suvilgytos šventojo kūno skysčiu, kad parsineštų į namus. O tas skystis jau daug metų sunkiasi iš šventojo kūno. Jis panašus į kraują ir turi balzamo kvapą.

Grįždamas iš Beiruto į Paryžių, klausinėjau keleivius, ar jie girdėjo apie Šarbelį Maklufą. Neatsirado nė vieno, kuris būtų neskaitęs ar negirdėjęs apie šventąjį.

Dievo Apvaizda artimuosiuose rytuose įsteigė garsią stebuklavietę. Atrodo, kad Šarbeliui bus skirta jungti krikščionis su musulmonais, Europą su Rytais.

Mirusysis ateina fotografuotis

Rašant apie Šarbelį Maklufą būtinai reikia paminėti 1950 metų gegužės 8 dienos nuostabų įvykį.

Kai Šarbelis buvo gyvas niekas nepasirūpino jį nufotografuoti arba nupiešti. Nors pamaldusis atsiskyrėlis vienuolis gal ir nebūtų tada sutikęs fotografuotis.

1950 metų gegužės 8 dieną, į šv. Jono Evangelisto šventę maronitų vienuolyne, Anėjos kaime atvyko autobusas su 40 vienuolių maronitų. Buvo vidurdienis. Pirmiausia jie ėjo aplankyti Šarbelio kapo, o paskui į pamaldas. Pasibaigus pamaldoms, minėti svečiai panoro nusifotografuoti prie to namelio, kur ilgai gyveno Šarbelis Maklufas. Tarp atėjusių fotografuotis buvo kun. Petras Šalubas ir keturi jo draugai. Kun. Petras buvo pasiėmęs ,,Leica” firmos fotoaparatą, brolis vienuolis Elijas Nuhra turėjo “Kodak” aparatą. Jie padarė keletą nuotraukų prie namelio durų. Visi labai nustebo, kai padarytose nuotraukose pamatė tarp nufotografuotųjų vienuolių atsiradusį svetimą barzdotą vyrą, kurio niekas nebuvo matęs. Nuotraukos ir negatyvas buvo parodytas maronitų vienuolyno vyresniajam. Šis parodė jas kitiems 90 asmenų, kurie buvo matę ir pažinę gyvą Šarbelį. Jų tarpe buvo ir Maklufo giminaitis apie 80 metų amžiaus. Visi pripažino, kad tas nepažįstamasis atsiradęs nuotraukoje, yra šv. Šarbelis Maklufas. Labiausiai tikėtinas patvirtinimas buvo kun. Juozapo Abi Juno, kuris 13 metų gyveno drauge su Šarbeliu. Be to, buvo atidarytas karstas ir mirusiojo veidas buvo palygintas su nepažįstamojo veidu, atsiradusiu nuotraukoje. Abu veidai buvo labai panašūs ir foto specialistai patvirtino, kad nuotraukoje atsiradęs barzdotas vyras tikrai Šarbelis Maklufas.