Dvasinio gyvenimo reiškiniai

              DVASINIO GYVENIMO RETESNI  REIŠKINIAI

Daug žmonių vengia kalbėti apie retesnius dvasinio gyvenimo reiškinius: mirusiųjų pasirodymus, piktųjų dvasių apsėdimus. Kodėl? Viena, tie reiškiniai yra retenybė. Antra, jie yra nemadingi. 

Jėzus Kristus savo kančia ir mirtimi atpirko žmonių sielas. Piktoji dvasia – velnias stengiasi suklaidinti žmones, juos pavergti ir pražudyti jų nemirtingas sielas.  

Šiuose pasakojimuose bus paliesta plačiau apie piktosios dvasios puolimus ir apsėdimus.

Apreiškimas sako, kad piktoji dvasia įvairiais matomais ir nematomais būdais skatina žmones į blogą. Ar mes negalime tai patvirtinti iš savo patyrimo?

Kasdieną mes turime įvairių pagundų. Mums sunku nustatyti, kuri pagunda kyla iš mūsų prigimties, kuri yra piktosios dvasios pasiūlyta.

Psichoanalizė mus išmokė gerai pasirausti savo pasąmonėje, kurioje surandame nuostabių dalykų. Mes pamatome, kad vienas blogas poelgis kyla iš kito. Todėl mūsų dvasinis gyvenimas labai susipynęs. Pvz. nei iš šio, nei iš to mumyse kyla piktos mintys prieš tikėjimą, artimo meilę, skaistumą. Čia gali būti kalta mūsų kūniška prigimtis ar proto silpnumas. Arba vėl. Mes stengiamės mylėti Dievą, bet maldos metu perbėga bjaurios mintys prieš Švč. Trejybę, Švč. Sakramentą, Marijos Nekaltą Prasidėjimą ir kt.. Tais atvejais pajuntame, kad gali būti piktosios dvasios darbas. Kur kas yra lengviau nustatyti išorinį, fizinį piktosios dvasios veikimą.

Apie stigmatizuotąją šv. Gemmą Galgani /+ 1903m./ yra parašyta daug knygų. Jos gyvenimas buvo tiek šventas, kad ji drebėdavo prieš nuodėmės šešėlį. Jos gyvenimas buvo pilnas antgamtinių reiškinių, kurie yra patvirtinti gausių liudininkų.

Vieną dieną po šv Komunijos jai pasirodė Išganytojas ir pasakė, velnias rengiasi su ja didelei kovai. Netrukus po to perspėjimo  jos kambaryje, esant durims uždarytoms, pasirodė velnias įvairiausiuose pavidaluose: žmonių, gyvulių, angelų ir net paties Išganytojo. Ją mušė, kankino, tampė už plaukų ir paliko kankinimo žymes. Jas matė daugelis žmonių, kurie su priesaika paliudijo Bažnytiniame teisme. Tie liudininkai tvirtino, kad matė velnią įvairiuose pavidaluose, girdėjo jo kaukimą, urzgimą ir matė jo blogus darbus. Grasindamas ir mušdamas velnias iš Gemmos reikalavo, kad ji nebesimelstų už nusidėjėlius. Už šio reikalavimo neklausymą velnias žadėjo su ja nesibaigiančią kovą. Dvasios tėvas German patvirtino, kad velnias tą grasinimą uoliai vykdė.

Kartą tėvui Germanui, esant ligonės kambaryje, staiga pasirodė baisus katinas. Kai Gemma jį pamatė, paprašė tėvo Germano nebijoti, nes tas velnias jam nieko nepadarys. Tėvas Germanas jį pašlakstė švęstu vandeniu ir velnias tuoj dingo.

Velnias trukdė Gemmai melstis. Iš jos rankų ištraukė 20 cm. ilgio kryželį ir jį sulaužė. Velnias trukdė jai susirašinėti su dvasios tėvu. Kartą rašant laišką, iš jos rankų ištraukė rašiklį ir jį sulaužė, o popierių sudraskė. Iš dvasios tėvo gautus laiškus Gemma laikė gerai paslėpus, tačiau velnias juos surado ir išmėtė po visą namą. Gemmos dienoraštį velnias pasisavino ir tik po kelių dienų per egzortus jį privertė sugrąžinti tą sąsiuvinį. Apdegę lapai pradėjo kristi iš aukšto žemyn.

Visi esame girdėję apie stigmatizuotą Teresę Neumanaitę. Ji labai daug kentėjo nuo velnio puolimų. Kartais velnias jai pasirodydavo Išganytojo pavidale. Tik velnio balsas buvo užkimęs. Todėl Teresė jį tuoj pat atpažino.

Bavarijoje /1925 m./ mirė stigmatizuotoji  Anna Schafer. Savo laiškuose ji rašė, kad velnias iš jos pareikalavo nesimelsti už nusidėjėlius, o už nepaklausymą buvo sumušta. Jos motina, išgirdusi dukters šauksmą, bėgo su švęstu vandeniu ir nuvijo velnią. Dukters kūne rado daug plakimo žymių ir žaizdų.

2004 m. yra paskelbta palaimintąja Ona Kotryna Emerik.  Jos biografijoje parašyta, kad ji daug kentėjo nuo velnio, kuris jai rodydavos tai žmogaus, tai gyvulio pavidale. Jai neleido melstis, užgesinus žvakę, ją mušė, atėmė knygą ir net stumdė.

 Paryžiaus kanauninkas Champault plačiai aprašo apie dievobaimingą, Dievo malonėmis gausiai apdovanotą mergaitę Eleną Poirier. Ji beveik per visą 80 metų gyvenimą kentėjo įvairiausius velnio kankinimus. Velnias savo galybe ją iškeldavo nuo žemės į 40 metrų aukštį. Daugelis žmonių matė, kaip velnias ją mušė, jos kambaryje mėtė daiktus ir su didele jėga ją ištraukė iš žmonių rankų, kurie ją laikė.

 Rašytojas Rupertas aprašo apie kai kurių šventųjų gyvenime pasitaikiusius velnio persekiojimus. Jis rašo: ,,Visų krikščionybės amžių šventieji pasakoja apie vieną piktųjų dvasių puolimo būdą. Jos veda kovą su kilniausiais Kristaus sekėjais. Ši piktųjų dvasių puolimo forma pasireiškia herojiško šventumo išsivystymo eigoje. Mistikai ir dvasinio gyvenimo mokytojai tvirtina, kad ši piktųjų dvasių puolimo forma yra ypatingos Dievo malonės ženklas. Dievas leidžia ir suteikia galią, kad piktosios dvasios įvairiais būdais vargintų savo tarnus. Varginamiesiems Jis suteikia pagalbos tuos puolimus kantriai ir drąsiai pakęsti. To pasėkoje išauga nepaprasta pažanga dvasiniame gyvenime.

Kai žmogus pamato piktųjų dvasių buvimą ir jų veikimą, tai kankinamoje sieloje atsiranda nepaprasta dvasinė energija. Tada pabunda ir labai sustiprėja  beveik nežinomos sielos galios. Jei žemesnėje dvasinio gyvenimo srityje piktoji dvasia laimi, tai aukštesnėje srityje ji būna įveikiama ir atstumiama.

Mūsų laikais tokie reiškiniai rečiau pasitaiko, nes tikėjime atšalusieji ir abejingieji yra neverti tokių išbandymų. Todėl  Dievas jų ir nesiunčia.

            Didelio autoriteto teologas Scaramelli tvirtina, kad išsigryninimo kelias, kuriuo ėjo Marija Crucifixa, buvo be galo sunkus ir skaudus. Jai nedavė ramybės klaidingos mintys.

 Labai dažnai piktoji dvasia pasinaudoja žmogaus nuliūdimu, kad galėtų jį varginti blogomis mintimis. Velnias tada įkvepia tokias mintis: Dievas žiaurus ir neteisingas, nes Jis žiauriai elgiasi su tais, kurie stengiasi jam ištikimai tarnauti. Velnias, paguosdamas sielą, stengiasi ją patraukti prie savęs, kad paskiau su ja žiauriai pasielgtų.

 Ir dar. Velnias sužadina žmogaus sieloje dideles abejones prieš Kristaus dievišką mokslą, prieš katalikų tikėjimo teisingumą, prieš Dievo buvimą, prieš Švč. Trejybės paslaptį, prieš Dievo Motinos skaistumą, prieš sielos ne mirtingumą ir amžiną jos gyvenimą. Labai gundo žmogų prie ištvirkusio gyvenimo, nuolat perša mintį, kad po mirties nebus nei atpildo, nei bausmės. Dažnai stengiasi pakirsti tikėjimą į sakramentus, ypatingai į Švč. Sakramentą. To siekia klaidingomis, bjauriomis mintimis, kad siela nustotų tikėjimo ir meilės švč. Sakramentui ir juo nebesinaudotų.

 Šventųjų gyvenimų aprašymuose skatome apie daugelį tokių aiškių ir stiprių velnio puolimų. Paprastai jie įvyko prieš kokios nepaprastos Dievo malonės suteikimą. Tokiu būdu tie puolimai Dievo rankose liko kaip priemone tikėjimui sustiprinti ir sielai sutvirtinti. Iš daugybės demoniškų puolimų geriausiai žinomas ir geriausiai paliudytas šv. Arso klebono puolimas.

Šventasis kunigas patirdavo varginimus iš kunigų, atsilankiusių pas jį. Jie mėgdavo iš jo pasijuokti, jį įžeidinėti, o jis prieš neatsakydavo, bet džiaugdavos dėl patirto pažeminimo. Kartą vakare visi svečiai nuėjo į paskirtą miegamąjį poilsiui ir ne vienas jų net nepagalvojo, kas įvyks šią naktį Arso klebonijoje. Apie vidurnaktį svečius pažadino baisūs trenksmai, kurių pasėkoje klebonijoje pasidarė chaosas. Buvo darinėjamos  durys su trenksmu, langai ėmė žvangėti, mūrai drebėti ir juose pasidarė dideli plyšiai. Atrodė, kad greitai išgrius ir sienos. Svečiai pašoko iš lovų. Kai kurie prisiminė klebono perspėjimą:: ,,Neišsigąskit, jei naktį išgirsit kokius nors bildesius“. Tačiau  buvo šaukiančiųjų: ,,Kelkitės, klebonija griūva“. Arso klebonas visus nuramino: ,,Aš gerai žinau, kas tai yra. Eikite ramiai miegoti, nėra ko bijoti“. Visi nusiramino, bildesiai nebe gąsdino. Po valandos pasigirdo namo varpelio skambėjimas. Klebonas nuėjo prie durų ir ten rado žmogų, kuris atėjo iš toli atlikti išpažintį pas Arso kleboną.

Kitas rašytojas taip pat rašo apie velnio puolimus Arso klebonijoje. Jis nurodo, kad tie velnio puolimai prasidėjo 1829 metais ir truko iki klebono mirties. Iš pradžių klebonas įtarė, kad čia piktai juokauja nedoras žmogus. Pasikvietė į sargybą ginkluotus vyrus, kurie taip pat girdėjo įvairius bildesius, matė daiktų mėtymą kambariuose, tačiau negalėjo surasti jokio piktadario ir nebuvo jokių pėdų ant sniego. Kai kurie sargybiniai tiek išsigando, kad ėmė šaukti, bėgo iš klebonijos. Taip pat ir kiti žmonės matė baisias, keistas būtybes.

 Kun. Jonas Vianey turėjo vieną labai mėgstamą Marijos paveikslą, kurį velnias daug kartų suteršė purvais.

Panašiai buvo puolamas velnio ir šv. kun. Jonas Bosco.

                  

        Velnio apsėdimas

 Velnio veikimas dar ryškiau pasireiškia, kai jam pavyksta visai užvaldyti žmogų, jį pavergti, kad apsėstasis nebeturi galios ant savo kūno.

Vyskupas Delalle rašo: ,,Mano vikarijate, šv. Mykolo misijoje buvo velnio apsėstos dvi vietinės  kilmės mergaitės. Misijas vedantis kunigas laišku manęs prašė leidimo padaryti mergaitėms iškilmingus egzortus. Po kurio laiko daviau prašomą leidimą. Gana greitai prasidėjo nemalonūs dalykai. Pradžioje visus tuos reiškinius aiškinau ne velnio apsėdimu, bet tam tikra nervų liga. Po kelių dienų pasitaikė proga pačiam ten nuvykti. Šv. Mykolo misijos kunigui parašiau laišką, kad sekantį antradienį lauktų manęs atvykstant kartu su gerb. tėvu Garrigan. Prieš išvykstant dar paprašiau tėvą Delague mane palydėti. Aš netikėjau, kad ten tikrai apsėdo velnias   mergaites, o tėvas Delague iš tokios minties net juokėsi. Mes aplankėme abi minėtas mergaites: Germaną ir Moniką. Jos buvo atskirtos nuo kitų moksleivių. Kai Germana mane pamatė, ji pradėjo drebėti, paskiau norėjo pabėgti. Aš jai liepiau sugrįžti ir klauptis. Ji liepiama paklausė. Klaupėsi grieždama dantimis. Tėvas Delague pagrasino, kad ją nubaus, jei nesielgs padoriai. Po šito pasakymo Germana supykusi pašoko ir sušuko: ,,Tamsta manai, kad gali daryti viską, net dvasią mušti tik todėl, kad ateini iš Durbano“. Reikia pasakyti, kad mergaitė kunigą matė pirmą kartą ir ji nežinojo, iš kur jis atėjo. Tada ji pradėjo draskyti savo drabužius.

Kunigai pasišalino ir nuėjo pas kitą mergaitę Moniką. Atrodė, kad ši mergaitė labai kenčia, bet nepratarė nė žodžio. Jis paprašė tris vienuolius ir seseles smulkiau papasakoti apie abi mergaites. Štai ką išgirdo: šešiolikmetės mergaitės pakelia tokius sunkius daiktus, kurių nepajėgia panešti net du vyrai. Priepuolių metu jos supranta ir gali kalbėti lotyniškai. Jos pasakoja apie mokyklos moksleivių slaptas nuodėmes. Kartais jos pakyla į orą, nors kelios seselės stengiasi jas sulaikyti. Kai prieš kelias dienas seselės laikė Germaną, ji staiga sušuko: ,,Aš degu“. Seselės pamatė, kad mergaitės drabužiai buvo apimti liepsnos. Kitą kartą pradėjo degti mergaitės lova, nors nebuvo arti ugnies. Išvargintos slaugytojos prašė pagalbos. Supratau, kad reikia skaityti iškilmingus egzortus. Įsakiau ateinančią dieną būti bažnyčioje keturiems kunigams, trims seselėms ir seselių chorui. Liepiau į bažnyčią nieko daugiau neįleisti. Buvo bažnyčioje išvalyti indai, skirti šventintam vandeniui ir į juos pripilta paprasto vandens. Gi šventinto vandens buteliuką įsidėjau į kišenę. Apsivilkęs liturginiais drabužiais laukiau mergaitės Germanos. Seselės ją atvedė į koplyčią. Aš ją apšlaksčiau nešventintu vandeniu. Iš pradžių ji kiek pasipurtė, pasižiūrėjo i mane ir ėmė pasityčiodama juoktis: ,,Tęskit tai ir toliau. Juk tai nešventintas vanduo“. Tada aš iš kišenės išsiėmiau buteliuką šventinto vandens. Kai su juo pradėjau šlakstyti mergaitę, ji griežė dantimis, šaukė ir prašė jos nebešlakstyti.

Per visą laiką aš kalbėjau lotyniškai, o mergaitė suprato mane, net vykdė mano įsakymus. Ji  man atsakinėjo lotyniškai, nors tos kalbos ji nesimokė. Man toliau meldžiantis ji nuolat mane pertraukė. Kai skaičiau Evangelijos ištraukas, ji staiga sušuko: ,,Matą aš pažįstu, o Morkaus ne“. Aš jai atsakiau: ,,Tai  netiesa. Už pabaudą atsiklaupk“.

Ji paklausė ir atsiklaupė. Kada aš kalbėjau Magnificat, ji vėl pertraukė mano žodžius: ,,Perstok su tuo. Tai aš žinau geriau negu tu. Tai aš žinojau daug anksčiau, negu tu gimei“.

Vienas kunigas vienuolis jai liepė laikytis ramiau. Tada į jį atsigręžė ir pasakė: ,,Tu, kvaily. Kas suteikė tau autoritetą? Ar tave pasiuntė vyskupas ar vienuolyno viršininkas?“ Kartais ji laikėsi ramiai ir žiūrėjo su panieka, kartais vėl šėlo ir griežė dantimis. Kartą ji pasakė: ,,Pirma, negu išeisiu, aš jus priversiu gerokai paprakaituoti“. Staiga ji paprašė leidimo apvaldyti kitą mergaitę – Anastaziją. Ji prašė: ,,Perstokite jūs su savo maldomis. Jūs darote man skausmą. Anksti rytą aš išeisiu“.

Egzortus kalbantis kunigas labai nuvargo. Pavedė kitam kunigui skaityti egzortų maldas. Šis skambiu balsu jas skaitė, o gale paragrafo sustojo. Tada  Germana sušuko: ,,Exi, immunde spiritus – išeik, piktoji dvasia“.

Kartais jai užeidavo baisaus bliovimo priepuoliai. Tada užteko kunigui uždėti du pirštus ant jos gerklės ir ji nebegalėjo ištarti jokio garso. Kunigas paprašė vienos seselės uždėti du pirštus ant mergaitės gerklės, bet tai buvo be pasekmių. Kunigas paklausė: ,,Pasakyk man, kodėl tu taip bijai kunigo pirštų?“ Ji atsakė: ,,Jie yra patepti“. Tai sakydama ji rodė ženklais, kaip vyskupas, šventindamas kunigą, patepė šv.Chrizma jo rankų pirštus.

Egzortų maldos užtruko nuo 14 val. iki 21 val. Buvo nutarta tolimesnes pastangas atidėti iki ryto.

Vėliau Germana pasidarė ramesnė. Ji atėjo pas kunigą ir paprašė jos neapleisti. Ji sakė: ,,Aš tikiu, kad man pasidarys lengviau, jeigu tamsta paaukosi šv. Mišias už mane“.

Kunigas jai pažadėjo aukoti šv. Mišias, bet su sąlyga, jeigu ji anksti rytą eis išpažinties ir priims šv. Komuniją. Naktis buvo baisi. Seselės turėjo budėti prie jos per visą naktį. Tačiau iš ryto ji ėjo išpažinties, priėmė šv. Komuniją ir buvo rami iki pusei devynių, kada vėl pradėjo egzortų maldas. Su pirmais maldos žodžiais prasidėjo jos priepuoliai, kurių metu net aštuoni asmenys jos negalėjo išlaikyti. Reikėjo surišti jos rankas ir kojas.  Ji šaukė: ,,Jūs išsiuntėte Anastaziją. Aš matau ją drauge su kita mergaite einant į kitą misiją, bet aš ją vis tiek surasiu“.

Tai buvo tiesa. Anksti rytą Anastazija buvo išsiųsta, bet Germana tai negalėjo žinoti.

Ji paprašė gerti. Jai atnešė puodelį vandens. Ji išgėrė du gurkšnius ir tuoj sušuko: ,,Jūs, niekšai, man davėte šventinto vandens“. Kunigas jai liepė vandenį gerti toliau. Ji atkakliai priešinosi, bet paskui pasakė: ,,Gerai, duokit vandens dar daugiau. Man nebepadidins dabar kenčiamos kančios“.

Kiekvieną momentą darėsi vis baisiau. Ji bandė įkasti vienam kunigui. Jis labai susijaudinęs nestipriai sudavė jai per burną. Tas veiksmas ją padarė dar piktesnę. Ji pradėjo iš kunigo tyčiotis. Jį pavadino kvailiu, nes bando mušti dvasią. Kada egzorcistas jai liepė laikytis ramiau, ji sušuko:  ,,Dabar nebebus paklusnumo“. Kova buvo baisi. Po to ji krito ant žemės, raitėsi sopuliuose, dejavo. Staiga jos veidas sutino. Ji nebegalėjo atmerkti akių. Ašaros riedėjo skruostais. Kai egzorcistas ją palaimino kryžiaus ženklu, vienu akimirksniu jos veidas tapo normalus, atgavo sveiką išraišką. Po to ją tampė traukuliai ir sustingo kaip numirėlė. Po 10 minučių ji atsimerkė, atsiklaupė ir dėkojo Dievui. Ji buvo išvaduota –  velnias ją apleido.

Netrukus vyskupas gavo iš Germanos laišką, kuriame prašė pasimelsti, kad ji greičiau numirtų, nes patyrė labai daug baisių dalykų ir bijo toliau gyventi.

      Tėvas Erasmus Hoerner gavo vyskupo įgaliojimą atlikti dalį egzortų minėtai mergaitei Germanai. Jis rašo, tik jo draudimas sulaikydavo Germaną nuo pasakojimų apie kitų žmonių nuodėmes. Vienai mergaitei Germana pasakė: ,,Tu dabar esi labai gera, bet ar tu galvoji tokia išlikti? Žiūrėk, mes tave pagausime“.

Germana suprato įvairiomis kalbomis, kurių ji niekados nebuvo girdėjusi ne žodžio: pvz. lotyniškai, lenkiškai, vokiškai.

Tėvas Erasmus, turėdamas vyskupo įgaliojimą, paliepė Germanai atsakyti į klausimus lotyniškai. Ji taisyklingai tai padarė. Kai kada pataisė net kunigo kalbą.   

Neretai Germana pakildavo į orą ir su savimi pakeldavo kitus žmones. Ore ji laikydavosi gulsčioje padėtyje, o jos drabužiai buvo lyg prilipę prie kūno. Užtekdavo ją pašlakstyti šventintu vandeniu ir jos drabužiai tuoj pat nuo kūno atsitraukdavo ir ji pati nusileisdavo ant žemės. Daug kartų ji buvo bandoma su šventintu ir nešventintu vandeniu. Ji visada juos teisingai atskirdavo. Ji net šaukdavo, kad šventintas vanduo ją degina.

 Kartą pašventinto kryželio mažytes daleles sumaišė su kitais daiktais, storai suvyniojo ir, jai nematant, priartino prie jos. Ji tuoj pat suprato, kad arti jos yra kryžius, kurio labai bijojo.

Tėvas Erasmus rašo, kad buvo vedamas smulkus dienynas, su trijų šimtų liudininkų parašais. /Dienynas užbaigiamas Germanos mirtimi 1913 metais. Ji mirė nuo greitos džiovos labai pavyzdinga mirtimi/.

Sklaidome tą dienyną. 1906 m. liepos 6 d. Germana padavė savo nuodėmklausiui tėvui Erasmui raštelį, kuriame buvo surašytas jos atsidavimas velniui.

Po to Germana, kaip iš proto išėjus, naktimis šaukdavo: ,,Aš žuvusi. Aš keturis kartus blogai atlikau išpažintį ir nevertai priėmiau švč. Sakramentą. Aš turiu pasikarti. Šėtonas mane šaukia“.

1906 m. rugpjūčio 20 dieną Germana buvo labai susijaudinusi, nudraskė savo drabužius, namuose viską išmėtė, griežė dantimis, urzgė ir lojo kaip šuo. Ji paprašė greitai pašaukti tėvą Erasmą, nes nori dabar atlikti gerą išpažintį. Ji nekantraudama šaukė: ,,Tik greičiau, nes šėtonas nori mane nužudyti. Jis turi galią ant manęs. Aš su savimi nebeturiu jokio pašventinto daikto, nes medalikėlį išmečiau“.

Kai tėvas Erasmus atėjo, Germaną laikė penkiolika mergaičių. Iš jos kalbėjo du skirtingi balsai. Vienas šaukė: ,,Dabar atėjo mūsų valanda. Iš pragaro yra daug pasiųsta ant žemės, kad  gundytų žmones, juos kankintų ir prie blogų darbų skatintų. Vargas tau, Germana. Iki šiol aš buvau vienas, dabar atėjo daugelis tavęs kankinti“.

Kitas balsas teisinos: ,,Ar aš kalta? Juk seselės pašaukė kunigą... Aš jam nepasakiau sunkiausios nuodėmės“.

Germana pasakė viešai prie jos atėjusių žmonių padarytas nedorybes ir per išpažintį nepasakytas nuodėmes. Žmonės, tai girdėdami, raudonavo ir balo, kiti drebėjo iš baimės, dar kiti ėjo į bažnyčią atlikti gerą išpažintį.

Tik griežtas tėvo Erasmo draudimas sulaikydavo Germaną nuo pasakojimo kitų nuodėmių.

Rugpjūčio 26 d., sekmadienį Germana buvo atvesta į bažnyčią. Per šv. Mišias ji labai triukšmavo. Aukojimo metu, kai kunigas, pakėlęs Ostiją ir vyną, kalbėjo maldas, Germana staiga pakilo į orą, apie 2 metrus, aukščiau bažnyčios suolų, oru nuskriejo prie altoriaus ir nusileido prie berniukų, patarnavusių Mišioms. Juos pradėjo erzinti.

Po to įvykio misijos vadovybė kreipėsi į Vyskupijos Generalvikarą, prašydama leidimo kalbėti jai egzortų maldas. Rugsėjo 10 dieną buvo gautas leidimas.  Po dviejų dienų keli kunigai pradėjo egzortus. Jų metu Germana labai siuto ir tik su dideliu vargu buvo galima ją išlaikyti. Iš jos sklido jaudinantis balsas: ,,Aš  turiu išeiti. Turiu Germaną apleisti ir vėl grįžti į pragarą. Vargas man. Vargas man. Bet ir Germana turi eiti kartu. Aš išeisiu, kada Germaną ant žemės sutriuškinsiu“.

Tik antrą egzortų dieną Germana buvo išvaduota iš velnio vergijos.

Germana buvo aukšta, liesa, labai gabi, bet labai pikta mergaitė. Vėliau ji prisipažino, kad iš vaikystės ji buvo patvirkusi. Pas ją buvo rastas raštelis, kuriuo ji save atidavė velniui. Po to atsidavimo jos akyse pasirodė baisi išraiška. Ją gydė net keturi gydytojai, bet nesėkmingai.

Germana, pakilus į orą, išbuvo 20 minučių, kartais stačioje, kartais gulsčioje padėtyje. Žmonės bandė ją nutraukti žemyn, bet jiems nepavyko. Kada ją šlakstė šventintu vandeniu, ji tuoj pat nusileido žemyn. Kai kada ji kaip pelė lipo per sieną į viršų.

Neretai girdėjosi iš Germanos kalbantis šiurkštus vyriškas balsas. Kai egzorcistas Erasmus klausė, kas tu esi, išgirdo atsakymą: ,,Aš esu šėtonas. Mūsų karalius yra Liuciferis. Jo galybė yra didelė ir jam tarnauja nesuskaitomi pavaldiniai. Mus išmetė iš dangaus į pragarą... Pragaro ugnis negalima palyginti su jūsų ugnimi, nes ji ne šviečia. Nežiūrint į jos tamsumą, mes vienas kitą matome. Mes tikime į Dievą, bet Jo neapkenčiame“.

 Kai egzorcistas Erazmus pašlakstė mergaitę šventintu vandeniu, šiurkštusis balsas sušuko: ,,Nustok su tuo. Jis degina“. Erasmus uždėjo stulą ant mergaitės kaklo. Vyriškas balsas sušuko: ,,Šalin su tuo. Ji yra baisiai sunki ir mane labai slegia. Šalin su tuo“.

Priepuoliui praėjus Germana paprašė kunigo, kad už ją pasimelstų. Bet iš jos greitai pasigirdo tas pats šiurkštus balsas: ,, Tylėk, Germana, tu esi mano. Tylėk. Jei netylėsi, tada pamatysi... Kunigas ant mergaitės uždėjo medalikėlį. Vyriškas balsas sušuko: ,,Jis degina kaip ugnis“.

Kunigas egzorcistas paklausė jo vardo. Jis atsakė: ,,Mes ne visi turime vardus, tik didesnieji. Mes gi mažesnieji velniai neturime vardų“.

Kalbant egzortų maldas Germanos kūnas įgaudavo nenatūralios, keisčiausios, net pasibjaurėtinos išvaizdos. Kartą ji pakilo į orą ir pakėlė su savimi visas seseles, kurios ją laikė. Iš jos vidaus velnias šaukė: ,,Mūsų viešpats yra Liuciferis. Jis turi savo kariuomenę. Mes esame suskirstyti pagal įvairius aukštumo laipsnius. Kartais Dievas mums kai ką leidžia, kada mes Jo prašome, o kartais ir neleidžia. Tai aš turiu prisipažinti“.

Kartą per egzortų maldas visas būrys stiprių seselių negalėjo išlaikyti Germanos. Tada nutarė surišti jos rankas ir kojas. Bet tai padaryti pavyko tik po 3 val. didelių pastangų. Jau surišta Germana kando kunigui į ranką. Jai pavyko todėl, kad ji galėjo nenatūraliai pailginti savo kaklą. Po to Germana pakilo į viršų su kėde ir kartu su ją laikiusiomis mergaitėmis.  

Staiga velnias sušuko kunigui: ,,Pasitrauk, padaryk vietos, aš tuojau išeisiu“. Surišta Germana, pakilus nuo žemės, šaukė, baubė taip, kad neįmanoma aprašyti. Po to ji krito kaip negyva ant žemės. Kunigas užgiedojo: ,,Te Deum laudamus – Tave, Dieve, garbinam“. Jam pritarė visi ten buvusieji. Kai Germana atsimerkė, ji nieko nežinojo, kas jai prieš tai buvo. Ji buvo visai rami ir laiminga. Kartu su visais giedojo padėkos giesmę Dievui.

Tokie atsitikimai yra labai reti. Jie vyksta daugiausiai ten, kur yra žmonių silpnas tikėjimas ir jie lengvai atsiduoda velnio įtakai.

        Tai buvo Elzasse 1869 metais. Velnias apsėdo du berniukus. Tą įvykį aprašė Ilfurto klebonas  Karolis Brey ir dar keli autoriai. Įdomiam įvykiui prisiminti, švč. Mergelės Marijos garbei, kurios vardu buvo išvarytas velnias, Ilfurte pastatytas 10 m. aukščio paminklas.

            Vieno neturtingo Ilfurto pirklio du sūnūs: Teobaldas 9 m. ir Juozas 7 m. ,,susirgo“ keista liga. Juos ėmė kankinti traukuliai. Jie sukėsi su dideliu greičiu. Kartais su visa kėde kilo į orą, paskiau krito žemyn. Teobaldas visai apkurto. Kai kada abu vaikai turėjo nepasotinamą apetitą. Kartą jų kojos susisuko lyg virvės ir niekas negalėjo jų išvyti. Vaikai jautė kūno skausmingą niežėjimą, o po drabužiais atsirado dvokiančios plunksnos ir jūros žolė. Tie daiktai įmesti į ugnį sudegė, bet nepaliko pelenų. Berniukai sudžiuvo, tapo panašūs į skeletus. Po to kūnai baisai sutino. Jie vėmė jūros žole ir plunksnomis. Juozas sakė, kad prieš save mato baisią būtybę su ilgu kaklu, anties snapu, rankos su riestais nagais, o kūnas apžėlęs dvokiančiomis plunksnomis. Ta būtybė grasino vaiką pasmaugti. Kartais vaikų kambaryje staiga pakilo temperatūra, nors krosnis nebuvo kūrenama. Jei kas dėl to stebėjos, iš vaiko burnos pasigirdo šiurkštus vyriškas balsas: ,,Ar ne tiesa, aš gerai šildau? Pas mane yra šilta“.  Kai kambarį pašlakstė šventintu vandeniu, karštis tuoj pat dingo. Nematomos būtybės kambaryje mėtė daiktus vienus ant kitų, atidarė langus, duris, kartais visą namą drebino, lyg per žemės drebėjimą.

Kai prie vaikų priartino pašventintą daiktą, ar prie jų kalbėjo maldas, tarė Jėzaus, Marijos vardus, tada jie drebėjo ir siuto. Kartą, vaikams nematant, į maistą įlašino šventinto vandens, jie tai nebevalgė, sakydami: ,,Šalin su tuo purvu. Tai yra nuodinga“. Vienas kunigas padavė vaikams palaimintų vaisių. Vaikas sušuko: ,,Šalin jas. Ilgaskvernis ant jų padarė burtus“. Kada vaikai rėkė svetimu, baisiu balsu, jų burna buvo uždaryta. Jų kalbos buvo labai bjaurios. Prieš apsėdimą vaikai jų niekada nepasakė.

Vienas kunigas subarė Teobaldą. Jis įsiutęs pagriebė kėdę ir norėjo mesti į kunigą. Kunigas greitai jį pašlakstė šventintu vandeniu ir kėdė jam tuoj iškrito iš rankų. Bjaurusis balsas iš vaikų įvairiausiai niekino kunigus, Popiežių, Bažnyčią, sakramentus, sakramentalijas. Kai vaikai pamatė ateinantį kunigą, gerą kataliką, jie išbėgo per langą arba pasislėpė. Kai juos lankė bedieviai ar laisvamaniai, vaikai su pasitenkinimu sakė: ,,Tai yra vienas iš mūsiškių“. Jie labai gyrė masonus, sakydami: ,,Tai yra puikūs vyrai. Tokiais visi turėtumėte būti. Jie labai palengvina darbą mūsų viršininkui, nes jam atveda daug  žmonių“.

Velnias iš vieno vaiko Mykolą Archangelą pavadino smirdančiuoju, o švč. Mergelę Mariją  vadino ,,didžioji ponia“, jos kitaip neišdrįso pavadinti. Vienam vaikui padavė švč. Mergelės Marijos paveikslą. Jis metė paveikslą šalin, sakydamas: ,,Eik šalin su savo didžiąja ponia. Aš apie ją nenoriu nieko žinoti“. Kartą iš vaiko paslaptingas balsas pasakė, kad jiems griežtai uždrausta pravardžiuoti didžiąja ponią.

Vaikai kelias valandas galėjo kalbėti svetimomis kalbomis, kurių jie nesimokė. Jie viešai pasakojo atsilankiusių žmonių nuodėmes. Kas norėjo to išvengti, prieš eidami pas vaikus, atliko gerą išpažintį. Vieną kartą atėjusiems keliems vyrams, velnias prakalbėjo: ,,Jūs pirma buvote kiaulių tvarte. Ten davėte nuo savo sąžinės nuskusti nešvarumus. Bet vienas iš jūsų savo dalyką negerai atlikote. Kartą vogėte ir nepasakėte“.

Vieną šventadienį velnias pasidžiaugė ir iš vaiko vidaus šiurkščiu balsu pasakė: ,,Dabar keli šimtai žmonių yra kelyje į Ilfurtą vaikų pasižiūrėti ir dėl to jie praleis bažnyčioje pamaldas“.

Paprastai sekmadieniais vaikai būna laisvi  nuo velnio apsėdimų. Tada jie linksmi ir nieko nežino, kas su jais vyksta kitu metu. Velniui sugrįžus egzorcistas jį klausė, kur jis buvęs? Išgirdo atsakymą: ,,Šventadieniais jis turi daug darbo. Mano reikalai eina labai gerai. Aš esu patenkintas. Ir mano viršininkas bus patenkintas manimi. Mums pavyksta sekmadieniais ir šventadieniais daug žmonių atitraukti nuo pamaldų bažnyčioje“.

Buvo pakviesti keturi geriausi gydytojai vaikų gydyti. Vienas iš jų klebonui pareiškė: ,,Čia mano sugebėjimai yra bejėgiai. Katalikų Bažnyčia čia galės geriau pagelbėti“.

 Klebonas gerai matė, kad čia veikia pragariškos jėgos. Jis apie tai pranešė Strasburo vyskupijos kurijai. Ji atsiuntė tris kunigus ir egzorcistą, kad po keturių metų baisių kankinimų vaikus išgelbėtų.

Teobaldas su savo motina atvyko į šv. Karoliaus vaikų prieglaudą Šiltinngheime ir išbuvo kelias dienas, per kurias iš jo išvarė velnią. Pirmas 4 dienas berniukas elgėsi neblogai, tik nenorėjo eiti į koplyčią. Ketvirtos dienos vakare velnias vėl pasireiškė, šaukdamas: ,,Štai aš vėl esu čia ir esu labai įpykęs“. Vienuoliai kunigai jį klausė, kas jis esąs? Pasigirdo atsakymas: ,,Aš esu tamsybių kunigaikštis iš pragaro. Savo valdžioje turiu legioną velnių ore. Jeigu jie turėtų kūnus kaip žmonės, tai nebūtų matoma saulės šviesa, jų yra taip daug“. Seselės paklausė: ,,Ar jis nenorėtų vėl patekti į dangų? Ką jis sutiktų padaryti, kad atgautų dangų?“ Velnias atsakė: ,,Tūkstantį metų ropočiau per smailias adatas ir voliočiaus ant aštrių peilių, bet man nebėra vilties tenai patekti. Aš būčiau laimingas, jei bent vieną kartą man leistų ten pažvelgti. Bet aš niekados daugiau nebematysiu dangaus“. Vienas iš dalyvių paklausė: ,,Kaip atrodo pragare?“ Velnias į tai atsakė: ,,Kas tau rūpi. Pasistenk, kad tu tenai patektum, tada jau pamatysi“.

Antrą valandą po pietų /1869 m. spalio 3d./ prieglaudos koplyčioje vyskupo atsiųstas vienuolis kunigas pradėjo skaityti egzortų maldas. Ten  dalyvavo 5 kunigai, 6 vienuolės ir vaiko motina.  Prieš pradedant egzortus vaiko veidas paraudo kaip ugnis. Iš jo burnos ėjo putos, jo krūtinė tai išsipūtė, tai vėl susitraukė. Vaikas stengėsi pabėgti iš koplyčios. Nors velnias pareiškė, kad jam neleista panaudoti daugiau jėgos, negu gali išlaikyti vaikiškas amžius, tačiau trys stiprūs vyrai vos galėjo išlaikyti vaiką. Kunigą egzorcistą jis visaip niekino, stengėsi jam įkasti, visokiais balsais kaukė, priešinos maldoms. Tris valandas užtrukę egzotai išvargino kunigus ir jie buvo pertraukti.

Kitą dieną, 14 val. vėl pradėjo egzotus.  Prieš tai vaiką pririšo prie kėdės. Vaikas su visa kėde pakilo į viršų, baubė ir putojo. Kunigas egzorcistas griežtai įsakė pasakyti, kiek velnių yra vaike, kokie jų vardai ir kada jie apleis vaiką? Buvo gautas toks atsakymas: ,,Esame du: Oribas ir Ypes. Išeiti iš čia mes nenorime, tu pasmirdėli. Mano laikas dar neatėjo. Čia yra gera, pragare – bloga“.

Tada kunigas įsakė jam išeiti vardan Jėzaus Kristaus, vardan Bažnyčios, vardan šventojo Tėvo, vardan Švenčiausiojo Sakramento. Bet tai nepadėjo. Kada kunigas egzorcistas įsakė jam išeiti Nekaltai Pradėtosios Dievo Motinos Marijos vardu, velnias sušuko: ,,Dabar aš turiu išeiti“. Vaikas, kiek pasiraitęs, krito kaip negyvas ant žemės. Nuneštas į savo kambarėlį jis atsimerkė tik po valandos. Pabudo sveikas ir linksmas. Jis nieko nežinojo, kas su juo buvo įvykę velnio apsėdimo metu. Kai su motina sugrįžo į namus, jis pamatė savo brolį Juozą velnio apsėstą. Jis nustebęs klausė motiną, ar brolis išėjo iš proto? Po dviejų metų berniukas mirė, turėdamas tik 16 metų.

Ilfurto klebonas Brey, gavęs vyskupo leidimą, pradėjo egzotus berniukui Juozui. Liudininkai buvo tik pasauliečiai: miesto burmistras, reichstago atstovas ir dar 4 ponai.

Surištas Juozas labai plėšėsi, bliovė įvairių gyvulių balsais ir visaip niekino kunigą. Po 3 val. egzortų kunigas klebonas įsakė vardan Nekaltai Pradėtosios švč. Mergelės Marijos išeiti velniui. Velnias iš berniuko šaukė: ,,Dar to betrūko, kad jis ateitų su didžiąja ponia. Dabar aš turiu išeiti“. Vaikas parkrito ant žemės, raitėsi ir kaip sustingęs gulėjo vietoje. Kai jis atsimerkė, tai labai nustebo, kad yra bažnyčioje tarp nepažįstamų žmonių. Visi giedojo ,,Te Deum laudamus – Tave, Dieve, garbinam“. Po to meldėsi į Dievo Motiną Mariją. Juozas mirė turėdamas 25 metus amžiaus.

Per keturis metus, kai jie buvo velnio apsėsti, juos aplankė labai daug žmonių. Daugelis įsitikino, kad juos yra apsėdęs velnias, kad Katalikų Bažnyčia turi dideles galias  velnią išvaryti iš apsėstojo. Daug žmonių: netikinčiųjų ir nusidėjėlių sugrįžo į tikėjimą.

Ir mūsų laikais velnio apsėdimai Europoje nėra retas reiškinys. Vienuolis egzorcistas tėvas Poulain atliko net 40 egzortų. Rašytojas Rupertas savo veikale ,,Spiritizmo dvasios“ rašo : ,,Netrukus po mano perėjimo į Katalikų Bažnyčią, man teko stebėti ypatingą nuotykį. Vidutinio amžiaus vyras atėjo į ligoninę ir paprašė padaryti jam nedidelę operaciją. Po operacijos, slaugymo metu ligoninės darbuotojos pastebėjo, kad tas vyras nuolat kalbasi su kažkokiu vidiniu balsu, kuris jam duoda įvairius nurodymus, kišasi į pokalbius su slaugytojomis. Jis net žino seselių paslaptis. Jį stebėjusieji priėjo išvados, kad tas balsas iš vidaus yra ne jo, o kitos būtybės. Ligonis tą vidinį balsą vadino ,,tėvu“, prašė jo patarimų, jų klausė ir kai kada garsiai juokėsi. Jis prisipažino, kad niekados nelankė mokyklos, nesimokė jokios tikybos, o visos žinios, kurias jis turi, yra suteiktos ,,tėvo“. Jis dar sakė, kad tas vidinis balsas nuo ankstyvos jaunystės jam pavadavo tėvus ir visose gyvenimo aplinkybėse, klausimuose jam davė patarimų, teikė pagalbos. Dabar jis yra jam nuolatinis palydovas ir draugas. Jam niekad nekilo noras ką nors padaryti be ,,tėvo“ sutikimo. Jis įrodinėjo, kad  iš draugystės su ,,tėvu“ patyrė tik gera ir naudinga. Jis nepažino krikščioniško tikėjimo ir nežinojo apie velnius ir jų apsėdimą.

Rašytojas Rupertas pasakoja toliau.  ,,Aš atsiminsiu iki mirties savo pirmą atsilankymą pas tą vyriškį. Kai įėjau į kambarį jis gulėjo lovoje, ką tik išgėręs arbatos, nes prie jo lovos buvo staliukas su virduliu, stiklinė ir lėkštė. Jis mandagiai pasisveikino ir pasakė, kad sesutės jam pasakojo apie mane. Pakvietė mane atsisėsti.

Aš paėmiau prie lovos esančią kėdę ir norėjau ant jos atsisėsti. Paslaptinga jėga kėdę staiga patraukė. Aš praradęs pusiausvyrą norėjau įsikibti į staliuką, bet ir jis nebeišlaikė. Su juo ir visais indais kritau ant žemės. Tas sukėlė didelį bildesį. Vyriškis juokėsi ir barančiu balsu tarė: ,,Tėveli, kaip galėjai šitaip pasielgti?“ /Jis padarė priekaištą jame esančiam ,,tėveliui“/.

Antrą kartą sėdau ant kėdės, kurią laikiau abiem rankomis ir niekas man nebesutrukdė. Vyriškis pareiškė savo nuomonę, kad ,,tėvas“ yra jo vienintelis, geriausias draugas, kuris jam darė tik gera: jį išaugino, išmokė. Todėl jis neįsivaizduoja savo gyvenimo be ,,tėvo“ nurodymų. Jau norėjau atsisveikinti, bet staiga man atėjo mintis jį paklausti: ,,Pasakyk man dar vieną dalyką. Ar tamstos valia yra laisva?  Ar tamsta gali be ,,tėvo“ patarimo ir sutikimo ką nors savarankiškai pasiryžti ir įvykdyti?“ Jis aiškiai ir griežtai atsakė: ,,Ne, to aš negaliu padaryti. ,,Tėvas“ niekada neleistų, nes jis viską nustato, ką aš turiu daryti, ko nedaryti, kur aš turiu eiti ir su kuo turiu draugauti. Jei aš prieštarauju ar darau pagal savo polinkius, tada ,,tėvas“ mane bara ir, jei nebūsiu klusnus, grasina mane nubausti“.

Rašytojas Rupertas sako: ,,Aš vėl atsisėdau ir aiškinau jam, koks didis ir brangus dalykas yra žmogaus valios laisvė. Kaip ją panaudoja žmogus, nuo to priklauso jo likimas: pragaras ar dangus. Ne vienas protingas žmogus negali atsisakyti laisvos valios nematomos būtybės naudai“. Aš supratau, kad šiuo pasakymu padariau jam gilų įspūdį. Jis nutilo, susimąstė ir pažadėjo tai gerai apmąstyti. Pagaliau jis kaip ir sutiko kovoti su ,,tėvo“ viešpatavimu ir atgauti savo laisvą valią.

Mano draugas kunigas kreipėsi į kelis žymesnius vyskupijos kunigus ir prašė išvaduoti šį vyriškį iš velnio nelaisvės. Buvo gautas vyskupo leidimas atlikti egzortus. Bet ne vienas kunigas nesutiko save įstatyti į pavojų. Gavau pasiūlymą kreiptis tiesiog pas arkivyskupą kardinolą Vaughan ir paprašyti jo patarimo ar net pagalbos. Kai viską papasakojau arkivyskupui kardinolui, tai jis pareiškė savo nuomonę, kad visos žymės rodo velnio apsėdimą. Kardinolas paprašė atvesti tą vyriškį pas jį. Vyriškis pasakė, kad jo ,,tėvas“ gerokai pasijuokęs iš mūsų pastangų, bet sutiko nuvykti pas kardinolą.

Kai aš jau sėdėjau prieš kardinolą,  šalia manęs sėdėjo velnio apsėstasis vyriškis, o toliau sėdėjo du kunigai. Kalbėdamas atsigręžiau į kardinolą ir staiga išgirdau garsų šlamėjimą, kėdės stumdymą. Atsigręžęs pamačiau, kaip greta sėdėjęs apsėstasis vyriškis pakilo į orą, paskui su smarkumu krito žemyn ir pradėjo raitytis nežmogiškuose traukuliuose. Jam iš burnos ėjo putos. Jis bjauriausiai keikė kardinolą, blevyzgojo ir niekino Bažnyčios apeigas. Iš jo vidaus šaukė balsas: ,,Tuščios jūsų pastangos išvaryti mane iš šito kūno. Aš jau seniai jį valdau ir mokėsiu apginti savo tvirtovę nuo visų puolimų. Šis vyras yra mano ir pasiliks mano“.

Toks stovis tęsėsi apie 15 minučių. Kai vyriškis atsikėlė, kiekvieną buvusį kambaryje apžiūrinėjo ir klausė, kas atsitiko? Kardinolas atsakė: ,,Ar tikrai nori, kad tau pasakyčiau, kas įvyko?“ Į jo prašymą papasakoti, kardinolas jam pasakė, kas atsitiko, ir kaip jis elgėsi. Jam priminė, kad jis yra patekęs į mums priešingos galybės rankas, iš kurios išsivaduoti turi norėti pats. Mes tik galime tau padėti“. 

Tame vyriškyje įvyko didelė permaina. Jis atrodė kaip palaužtas, visu kūnu drebėjo, buvo lyg prakaite išmaudytas, kalbėjo tik visai tyliu balsu. Jis pareiškė, kad su viskuo sutinka. Paaiškėjo, kad jis nebuvo krikštytas, nieko nežinojo apie krikščioniško tikėjimo tiesas.

Iš knygų lentynos kardinolas paėmė knygą, pažymėjo įvairius puslapius ir ją duodamas vyriškiui pasakė: ,,Dėl mums nežinomų priežasčių tamsta patekai į dvasinės būtybės rankas. Ji apvaldė tamstos valią ir kūną. Tamsta dabar supranti, kad toji dvasia nesiekia jokių geresnių tikslų, kad nė vienas žmogus šiame pasaulyje negali likti piktos galybės vergu. Todėl yra pareiga  kuo greičiau išsivaduoti iš jos. Bet tai gali įvykti, jei į pagalbą ateis aukštesnė galybė, nugalės piktąją jėgą ir ją išvarys. Tai pasiekiama malda ir šaukiantis šventos aukštesnės galybės. Mes norime kreiptis į tokią galybę. Štai šioje knygoje rasi maldas, kuriomis kreipsiesi į Dievą, angelus ir šventuosius. Todėl aš noriu, kad tamsta kasdieną ir, daug kartų apmąstydamas, garsiai sukalbėtum šitas maldas. Nebekreipk dėmesio į vidinį balsą, jei jis imtų vėl tau kalbėti. Tau padės savo maldomis namų ponios. Po dviejų savaičių šie ponai tave vėl atves pas mane“.

Vyriškis prižadėjo kardinolui, kad kalbės maldas. Jį vėl nuvežė į ligoninę ir kuo geriausiai ten juo rūpinosi. Per dvylika dienų pranešimai apie jo būseną buvo geri ir kaskart darėsi geresni. Ponios su juo kalbėjo kardinolo nurodytas maldas. Jis jau nebegirdėjo vidinio balso.

Po keliolikos dienų, – prisimena rašytojas Rupertas,– atėjau į ligoninę ir čia radau didžiausią sąmyšį. Štai ką man papasakojo: ,,Praeitą vakarą vyriškis nuėjo miegoti ramus ir linksmas. Kai rytmetį slaugytoja įėjo į jo kambarį, lova buvo tuščia ir jo daiktų nebebuvo. Žemai, priėmimo kambaryje buvo rastas raštelis: ,,Tėvas“ sugrįžo ir liepė man tuoj pat apleisti šį kraštą. Aš turiu jo klausyti. Ačiū už tamstų paslaugas, bet jos yra pavėluotai“.

 Visi ieškojimai buvo veltui. Mes jo nebesuradome. Vienas Dievas žino, kas su juo įvyko.

Šis atsitikimas įdomus tuo, kad ilgus metus užtrukęs atsidavimas velnio įtakai išorėje buvo  nepastebimas. Jis pragyveno pusę savo amžiaus tame apsėdime, nematydamas nieko blogo ir pavojingo. Su juo susitinkantys žmonės net laikė jį doru, pavyzdingu, pagarbos vertu žmogumi. Jei nebūtų patekęs į ligoninę, į budrių slaugytojų priežiūrą,  jis gal būtų sulaukęs žilos senatvės, turėdamas gerą vardą žmonėse. Čia aiškiai pasireiškė velniška taktika: kai skatina žmones prie didžiausių nedorybių, jiems leidžia paskelbti gražius šūkius arba leidžia pragaro tarnams padaryti vieną kitą gerą darbą.

Spalio revoliucija Rusijoje prasidėjo su gražiais šūkiais, ginant darbininkų klasės teises ir gelbėjant  vargdienius žmones. Kuo pasibaigė? Atsivėrė tikras pragaras su masinėmis žudynėmis, žmonių teisių trypimu, jų išnaudojimu, lageriais, kalėjimais, kankinimais ir milijonais nužudytųjų.

Istorijos bėgyje kilo daug karų. Jie kilo lyg dėl aukštų tikslų, bet tikrumoje dėl niekingo, žemo žmogaus išdidumo. Didieji žmonijos nedorėliai nebūtų padarę tiek daug blogio, jei jie žmonėms nebūtų įsisiūlę vienokiais ar kitokiais savo gerais darbais.

Ir šiais laikais yra tokių žmonių, kurie, slėpdami savo tikruosius tikslus, atkakliai siekia galimybių vykdyti šėtonišką darbą: žmones atitraukti nuo doros, Bažnyčios, maldos, sakramentų ir Dievo. Mažiau galvojantys juos gerbia, nes jie tikrai padaro ką nors jiems gero. Bet tas jų gero darymas yra tik priedanga, tik gudri piktosios dvasios priemonė suklaidinti ir pavergti žmones.

                            Įsivaizduotas velnio apsėdimas

Yra žmonių, kurie, turėdami net aukštąjį išsilavinimą, labai dažnai aiškiausią velnio apsėdimą pavadina isterija. Tačiau jie negali paaiškinti, kas yra ta isterija.

Yra žmonių, kurie nori pamėgdžioti ką nors matytą ar išgirstą, kitaip sakant nori sulošti svetimą rolę. Tokį norą tai gali puikiai įgyvendinti žmogaus pasąmonė. Tada pats žmogus pradeda tą savo vaidinimą laikyti tikrove.

Atsiranda žmonių, kurie gerai sugeba pamėgdžioti kitų žmonių kalbą, rašyseną, eiseną, elgesį. Garsūs teatro artistai tokį darbą dirba ir jie nesunkiai  atvaizduoja kitą žmogų. Dar lengviau pavyksta tai padaryti, kai žmogus būna užhipnotizuotas. Pvz. užhipnotizuotos moterys gali gerai sulošti vyro – karininko rolę. Artistai gerai žino, kad jie nėra tuo asmeniu, kurį nori atvaizduoti vaidindami. Užhipnotizuotas žmogus netenka savo asmenybės. Jis tampa tuo, kuo būti jam paliepia pravedantis hipnozės seansą.

Jauni berniukai neretai persiima filmuose parodytais  kariais. Jie vieni su kitais veda atkaklų karą, net būna žuvusių. Panašiai ir suaugusius žmones pagauna tokie vaizdai, kad jie įsivaizduoja esą kitais žmonėmis. Šiuos reiškinius geriausiai ištyrė Ženevos psichologijos profesorius Flournoy. Viena mergaitė retkarčiais savaime įpuldavo į somnambulizmo stovį.  Tada ji sakydavo, kad joje įsikūnijo mirusio žymaus  žmogaus siela. Vienu metu ji sakė, kad ją ,,apsėdo“ žymaus rašytojo dvasia. Tada ji elgėsi išdidžiai, kalbėjo vyrišku balsu, su itališku akcentu. Po to sugalvojo naują aiškinimą, kad ją apsėdo Marso planetos gyventojo dvasia. Ji net pradėjo kalbėti nesuprantama ,,marsiečių“ kalba. Profesorius, kalbų žinovas nustatė, kad ta jos kalba yra mišinys: iš indų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Vėliau buvo išaiškinta, kad toji mergaitė vieną kartą vartė sanskrito kalba parašytą knygą  ir jos pasąmonėje pasiliko nemažai tos kalbos žodžių.

Garsus gydytojas Janet išvarė ,,velnią“ iš vieno tariamai apsėstojo vyriškio. Jis tai padarė keliais žodžiais. Buvo taip.

Pietų Prancūzijoje gyveno netikintis, bet doras pirklys Achilas. Jis buvo vedęs ir turėjo mažą dukrą. Jam prireikė išvykti kitur ir ten jis tapo savo žmonai neištikimas. Kai sugrįžo į namus, jis stengėsi viską nuslėpti. Todėl kuo mažiausiai kalbėjo. Jo baimė neišduoti savo paslapties privedė jį prie kalbos netekimo. Pakviestas gydytojas pradėjo jam pasakoti, kad jis turi kelias baisias ligas. Tariamasis nebylys prakalbėjo. Ėmė skustis įvairiais skausmais. Po kelių savaičių buvo pakviestas kitas gydytojas. Jis Achilui įkalbėjo dar naują ligą. Ligonis vis daugiau vaitojo. Vieną dieną jis pasikvietė žmoną, dukrą, jas pabučiavo,  išsitiesė lovoje ir nebejudėjo. Taip apmiręs išgulėjo dvi  paras. Po to staiga jis pašoko, akys baisiai išsiplėtė ir dvi valandas juokėsi kaip pamišęs. Jis šaukė, kad jį kažkas degina, į kąsnelius pjausto. Taip šėlo iki vakaro. Užmigo, bet jo miegas buvo baisus. Pabudęs sakė, kad apie jį šoko būrys velnių, o vienas iš jų įlindo jam į vidų ir verčia bjauriai piktžodžiauti. Iš tikrųjų, netrukus jis pradėjo piktžodžiauti. Jis sakė, kad velnias jam suka rankas, kojas. Iš skausmo jis labai šaukė. Kartais jis nurimdavo, apkabindavo dukrą ir jai sakė, kad jis tapo velnių auka. Jis prisipažino, kad netikėjo į Dievą, ir nepripažino velnio, o dabar liko velnio auka. Jis stengėsi nusižudyti: kartą puolė į vandenį, kitą kartą prisigėrė nuodų, bet vis liko gyvas. Po kelių savaičių jį išvežė į garsiąją Paryžiaus psichiatrinę ligoninę. 3 metus ten jį įvairiais būdais gydė, bet be pasekmių. Buvo kviečiamas ligoninės kunigas, bet jis atsisakė, nes pamišėliui nieko negalįs padėti. Gydytojas Janet užsiėmė to ligonio gydimu. Ką jis darė? Jis pastebėjo, kad ligonis labai užimtas piktųjų dvasių matymu, o rankomis ir kojomis atlieka nesąmoningus judesius. Gydytojas jam davė klausimus. Atsakymai buvo velnio vardu. Tas ,,velnias“ prisipažino, kad turi pilną galią Achilui. Tos galybės įrodymui gydytojas paprašė užmigdyti Achilą. Iš tikrųjų, tuojau jis užmigo. Dabar gydytojas turėjo jį savo rankose. Tokio miego būsenoje ligonis išsipasakojo savo gyvenimo istoriją. Papasakojo ir apie savo neištikimybės nuodėmę. Dabar gydytojas hipnozės pagalba jį įkalbėjo, kad jo nusidėjimas jau yra išpirktas, kad žmona jam jau dovanojo. Tokiu įkalbinėjimu jį įtikino, kad kaltė jau tikrai atleista ir žmona jam atleido. Dingo tariamasis velnio apsėdimas ir Achilas po to išgyveno daugelį metų.

Psichologai ir psichiatrai panašių tariamų apsėdimų žino daug. Daugiausiai velnio apsėdimu tiki moterys. Jos įsivaizduoja, kad į jas įėjo velnias, o tai dažniausiai būna kokios nors nuodėmės nesąmoningas personifikavimas – persistatymas piktosios dvasios pavidale.

Kaip atskirti įsivaizduotą apsėdimą nuo tikrojo? Įsivaizduotame apsėdime nepasireiškia nieko, kas viršytų natūralias žmogaus jėgas. Tikrame velnio apsėdime labai daug reiškinių viršija žmogaus galias: tai pakilimas į orą, medžiaginių daiktų mėtymas, iš toli atėjusių žmonių paslapčių žinojimas, kalbėjimas svetimomis kalbomis, kurių nesimokė, šventintų daiktų atskyrimas nuo nepašventintų ir kt.

                          

       Kriptoskopija

 Yra pastebėta, kad kai kurie žmonės gali matyti paslėptus daiktus. Ši galia vadinama kriptoskopija, o vokiečiai ją vadina šviesiu, aiškiu matytu. Daromi įvairūs bandymai. Jų metu įvairiausius daiktus įvynioja į vatą, į storą popierių ir įdeda į medinę ar metalinę dėžutę. Ją užantspauduoja ir paduoda kriptoskopui. Jie tokią dėžutę paima į rankas, deda prie savo kaktos ar kitos kūno dalies, o kiti kriptoskopai visai jos nepaliečia ir net nežiūri į tą pusę.   Tačiau labai smulkmeniškai nupasakoja viską:  dėžutėje esančių daiktų išvaizdą, jų spalvą, svorį, tankumą, jei valgomas daiktas, net jų skonį. Norint išvengti telepatijos, paruošiama keletas vienodų dėžučių ir į kiekvieną įdedama vis skirtingi daiktai, dėžutės sumaišomos ir koks nors trečias žmogus, kuris nebuvo prie dėžučių paruošimo, paėmęs kurią nors dėžutę paduoda kriptoskopui. Taigi, niekas nežino, kas yra toje dėžutėje, o kriptoskopas gerai nupasakoja jos turinį.

            Keli mokslininkai padarė bandymą su lenkų inžinieriumi, kuris turėjo kriptoskopinę galią.  Paėmė du vokus su parašytu tekstu, kiekvieną gerai užklijavo ir sumaišė taip, kad ir jie patys nežinojo, kuriam voke yra jo parašytas laiškas. Inžinierius kriptoskopas, paėmęs vieną voką, pradėjo pasakoti: ,,Jame yra laiškas, prancūziškas, bet jis atėjo ne iš Paryžiaus. Tai yra atsakymas į Tamstos laišką. Penkiasdešimties metų vyras rašo apie moterį, kurios pavardė yra vokiška, o ne prancūziška. Jis kviečia tamstą atvykti ten, kur jis yra, netoli jūros. Jis turi sumanymą važiuoti į Paryžių“.

  Po to jis paprašė palaikyti voką neatidarius iki rytdienos. Sekančią dieną jis papildė laišką taip: ,,Laiške kalbama apie ponią Berger. Šį laišką parašė 50 –ties metų vyras. Ten yra pakvietimas. Jis ateina iš vietos, kuri yra netoli jūros“.

            Viskas buvo pasakyta teisingai. Tas bandymas,  taip pat ir kiti yra greičiau skaitymas minčių, o ne raidžių. Laiško autorius profesorius Berger laiške nerašo apie savo amžių – 50 metų. Kas galėjo pranešti kriptoskopo inžinieriaus smegenims apie profesoriaus metus? Tai neišaiškinama mįslė.

            Kitas bandymas. Ant popieriaus nupiešė: kepurę, kiek žemiau blakstienas, dar žemiau ūsus, toliau karišką uniformą, o apačioje užrašė – riteris be baimės.  Šitą popierių suvyniojo ir įkišo į švino vamzdelį, kurio sienelės 3 cm storumo. Vamzdelio galai užlieti. Bandyme dalyvaujantys nežinojo, kas tame popieriuje parašyta ar nupiešta. Kriptoskopas inžinierius pasakė: ,,Tai yra paveikslas, jame žmogus, kuris turi didelius ūsus ir dideles blakstienas, neturi nosies. Jis turi karišką drabužį. Šitas žmogus nieko nebijo, nes yra riteris“.

            Nematomi Rengeno spinduliai per šviną nepereina. Daleiskime, kad yra dar kažkokie spinduliai, kurie pereina per šviną ir atneša kriptoskopo smegenims žinią apie paveikslą ir parašą. Turėkime dėmesyje ir tai, kad tas popierius buvo suvyniotas. To paveikslo dalys, raidės viena ant kitos užsiklojo ir raidės viena su kita susikryžiavo. Jei toks vaizdas patektų į žmogaus akis, tai jis neišnarpliotų ir neperskaitytų.

            Pirmą kartą išgirdus apie kriptoskopijos reiškinius, tie dalykai atrodo labai keistai, tiesiog neįtikėtinai.

 Savo laiku žmonėms atrodė labai keistai magnetizmas ir elektros reiškiniai. Dabar visi žinome, kad nuolat gyvename elektromagnetiniame lauke. Seniau tai pastebėti nemokėjome. Panašiai yra su kriptoskopijos reiškiniais, kurie gyvenime neretai pasitaiko.

Štai dar vienas kriptoskopijos pasireiškimas kasdieniame gyvenime. Yra žmonių, kurie gali surasti žemėje esantį vandens telkinį, metalus, naftą ir po žeme esančią tuštumą. Atliktas toks bandymas. Į penkias medines dėžutes įdėjo kriptoskopams nematant, po gabalėlį skirtingo metalo. Jie turėjo pasakyti, kurioje dėžutėje yra koks metalas. Atsakymai buvo teisingi.

Vandens telkiniai ir gilumas iki jų, taip pat požeminės tuštumos nurodomos teisingai. Šis pažinimas galima palyginti su matymu be akių.

Dar pastebėtas vienas įdomus reiškinys. Miegantis žmogus atsikelia, vaikšto, dirba, po to vėl atsigula, o rytą nieko nežino apie savo naktinius žygius ir darbus.

Vienas kunigas naktimis miegodamas atsikeldavo ir parašydavo sekančiam sekmadieniui pamokslą, kartais sukurdavo gražų eilėraštį. Toks reiškinys vadinamas somnambulizmu arba lunatizmu. Tada žmonės užsimerkę vaikšto, dirba, rašo. Vaikščiojimas miegant parodo, kad žmogus gali matyti be akių.

Įdomūs reiškiniai vyksta sieloje, kai žmogus miega ir sapnuoja. Yra pastebėta, kad žmonės sapnuodami parodo kriptoskopinę galią.

Vienas karininkas atsiuntė laikraščiui  ,,Daheim“ tokį aprašymą. ,,Naktį iš kovo  31 dienos  į balandžio 1 –ją mano kuopa turėjo būti pasiruošus mūšiui. Kas galėjo, tas vieną kitą valandą pamiegojo. Savo kuopoje turiu gerą, ramų, blaivų, man draugišką kareivį. Namuose jis paliko savo žmoną ir vienų metų sūnų. Sekantį rytą tas kareivis man papasakojo tokį sapną. Jo namuose buvo gaisras ir jis aiškiai matė, kaip žmona ant rankų išnešė sūnų iš degančio kambario. Visa tai jis papasakojo labai vaizdžiai, lyg pats būtų ten dalyvavęs. Jis buvo tikras, kad sūnus išgelbėtas iš gaisro. Netrukus kareivis gavo tokio turinio žmonos laišką: ,,Naktį į balandžio 1 – ją pakabinau skalbinius prie krosnies ir gretimame kambaryje atsigulėme su sūneliu. Iš gilaus miego buvau pažadinta, nes išgirdau savo vyro balsą, kuris garsiai mane šaukė vardu. Pabudusi aiškiai pamačiau savo vyrą, apsirengusį kareiviška uniforma ir stovintį prie vaiko lopšelio. Aš pašokau iš lovos, bet tuo metu vyras dingo. Dabar aš pastebėjau, kad   kambaryje daug dūmų, nes skalbiniai jau degė pilna liepsna. Vaiką  skubiai išnešiau iš degančio kambario pas kaimynus, kurie padėjo užgesinti gaisrą“. Žmona baigė laišką pareikšdama įsitikinimą, kad vyras išgelbėjo savo sūnų.

Vyro siela atsidūrė šeimoje pavojaus metu ir matomai, girdimai pasirodė žmonai. 

Yra sapnų, kurie perspėja žmogų apie gresiantį pavojų. Iš šv. Rašto žinome,  kaip Juozapas buvo perspėtas sapne, kad greičiau pasišalintų su Kūdikėliu, nes Erodas nori nužudyti gimusį Jėzų.

Kai kurie kunigai, Stalino ištremti į Sibirą, prieš tą nelaimę sapnavo besiartinantį pavojų. Kiti sapne  matė artėjančius baisumus. Tokie sapnai dažnai pasilieka žmogaus pasąmonėje. Ten jų buvimas pasireiškia neaiškiu nujautimu, baime ar kitokiu mūsų nesuprantamu pasielgimu, kuris išgelbsti nuo pavojaus, nelaimės ar žūties. Štai vairuotojas nei iš šio, nei iš to pajunta norą apžiūrėti kokią nors mašinos detalę. Ją pamatęs labai išsigąsta, nes ji tikrai jau sugedusi ir netrukus būtų įvykusi autoavarija, gal su tragiškomis pasekmėmis.

Laboratorijoje chemikas dirba labai įdomų darbą. Staiga pajunta norą atsikelti ir, nuėjus į kitą kambarį, išjungti elektrą, kurią turėtų prižiūrėti kitas darbuotojas. Vėliau paaiškėjo, kad laboratorija būtų visa susprogusi, jei nebūtų buvusi išjungta elektra.

Buvęs karys pasakojo. Jam neretai tekdavo eiti sargybą. Jam atrodė, kad tas saugomas objektas nėra labai svarbus. Be to, už dviejų šimtų metrų buvo kitas sargybinis. Jis nubėgo į netoliese esančią bažnyčią, kur vyko gegužinės pamaldos. Būdamas bažnyčioje jis pajuto būtiną reikalą skubiai sugrįžti į sargybos postą. Vos jam sugrįžus jį aplankė vyresnieji, tikrindami, ar jis gerai atlieka savo pareigą.

Šitą galią matyti be akių daugiau ar mažiau turi visi žmonės. Kai kur mokyklose mokytojai daro bandymus su moksleiviais. Išdėlioja kortas ant stalo ir moksleiviai turi atspėti, kokia yra korta. Surašomi teisingi ir neteisingi moksleivių atsakymai. Pasirodo, kad daugelis atsakymų yra teisingi.

Kriptoskapijos reiškiniai turi ne tik mokslinės, bet ir praktinės reikšmės. Tai parodo sekantys pavyzdžiai.

Žmogžudys nužudė vieną anglų dvarininką. Jo brolis, laivyno kapitonas sapne matė: savo brolį einantį keliu ir iš krūmų išbėgusį užpuoliką – žmogžudį. Piktadarys užmušė keleivį, apvogė ir pasislėpė viename name. Apie tai brolis skubiai pranešė policijai. Nupasakojo, kaip atrodė žmogžudys ir į kokį namą jis nuėjo. Iš tikrųjų, žmogžudys buvo surastas tame name. Jis suimtas prisipažino, nes pavogti daiktai buvo surasti pas jį.

Amerikoje, Čikagos mieste ant gatvės buvo rastas nužudytas advokatas. Kriptoskopė Hansen sapne pamatė šalia lavono stovinčią negrę Jones. Paaiškėjo, kad iš tikrųjų ji su kitu žmogumi nužudė advokatą.

Jau praeito amžiaus pirmoje pusėje Amerikos policijai tarnavo virš 20 kriptoskopų, kurie padėjo surasti nusikaltėlius.

Grafologai pažįsta iš žmogaus rašysenos, eisenos, jo elgesio apie žmogaus būdo savybes. Tie atvejai, kai iš paviršutinių dalykų smulkiai, tiksliai nusakomas žmogaus būdas, jo charakteris, išaiškinam kriptoskopijos pagalba. Kai kuriose valstybėse šis pažinimo metodas yra taikomas tada, kai  darbdavys priima į darbą naują darbininką.

Dar apie keletą kriptoskopijos bandymų, kurie parodo, kas dedasi žmogaus sieloje, kai ji kriptoskopiškai įgyja pažinimą. Įdomiausi bandymai tie, kurie padaryti iš toli.

 Šioje santraukoje nenoriu perdaug skaitytojo apsunkinti smulkiais šaltinių nurodymais, datomis, svetimomis pavardėmis. Bus lengviau suprasti, jei analogiškai panaudosiu lietuviškus vardus ir vietovardžius.

Vieną rudenį iš Vilniaus studentė išvažiavo į Ispaniją. Jos draugas paprašė, kad vakarais, 10 val. Lietuvos laiku ji pasišalintų nuo žmonių ir, būdama viena, pasistengtų pamatyti, ką  jis daro Lietuvoje. Savo patirtą matymą ji turi aprašyti ir E. paštu persiųsti jam. Toje žinutėje paprastai būna tiksli data ir laikas su valandomis, minutėmis. Jos draugas stengėsi kiekvieną vakarą kitaip apsirengti ir vis kitaip elgtis.  Jie padarė daug įvairių bandymų, iš kurių paminėsiu šešioliktą.

Studentės pranešimas buvo toks: Lietuvos laikas – 22 val. Iš pradžių mačiau tik tamsą. Po kelių minučių pamačiau skaidriai šviečiančią dėmę. Ji buvo tokia skaidri, kad mane apakino. Toji šviesa judėjo, artinosi. Po to vėl buvo tamsu. Staiga pamačiau tavo galvą, ant jos turėjai kažką užsidėjęs. Aš turėjau žiūrėti į aukštį, kad pamatyti tavo veidą. Aplinkuma buvo tamsi, tik kelias buvo apšviestas. Po to mačiau vėl didelę šviesą, kuri judėjo pirmyn. Man pasidarė baisu. Tu ant kažko stovėjai ar sėdėjai? Aš pergyvenau tokį jausmą, kad, norint pamatyti tavo veidą, privalėjau žiūrėti aukštyn.

Ką parašė apie tą vakarą jos draugas Lietuvoje? Tos dienos vakare kelios minutės iki 22 val. aš sėdau ant dviračio ir išvažiavau pavažinėti. Kadangi jau buvo tamsu, tai pasiėmiau stiprų pakabinamą ant krūtinės prožektorių. Kiek pavažiavau ir nenulipdamas apsisukau. Vėl grįžau atgal. Kelyje sutikau vieną vežimą ir du pėsčiuosius. Šią kelionę sumaniau staiga prieš pat sutartą, bandymui nustatytą laiką. Iš tikrųjų, ant galvos turėjau užsidėjęs ypatingą dviratininkų kepurę.

Čia nėra telepatija, nes studentė pamatė ne tai, ką matė jos draugas važiuodamas ir sutikdamas. O jis matė vežimą, du pėsčiuosius, žvaigždėtą dangų ir aplink esančią tamsą.

Kai ją paklausė, ką ji pergyvena tokių bandymų metu? Ji atsakė taip: ,,Jei nori platesnio aprašymo patirtų pergyvenimų kriptoskopinio bandymo metu, tai prisipažinsiu, kad ne daug ką mokėčiau nupasakoti. Kaip aš elgiuosi tokių bandymų metu? Atsisėdu į labai patogią kėdę pusiau tamsiame kambaryje, užsimerkiu ir laukiu. Tik iš lėto man pradeda rodytis daiktai. Jie prieš mane iš lengvo lyg susidaro. Tavo veidą aš pamatau ir jis vėl dingsta. Po to aš pamatau aplinkumą, didelę šviesą, kuri juda pirmyn. Ir vėl pasidaro tamsu. Aš nieko daugiau nebematau. Po to vėl pamatau tave iš nugaros, bet tai atsiranda staiga ir vėl dingsta staiga. Įdomiausia štai kas, kai aš įgaunu santykį su toluma, tai man dingsta  artimieji vaizdai.

Kaip iš šio, taip iš daugybės kriptoskopinių bandymų aiškiai matyti, kad kriptoskopo siela yra prie stebimojo daikto. Jį stebi, tiria iš tam tikros vietos.

Minėta studentė, tarsi su savo kūnu būtų sugrįžusi į Lietuvą, ir, dėl neaukšto ūgio, ji turėjo stebėti savo draugą, sėdintį ant dviračio,  todėl kiek pakėlusi akis. Apie matomo objekto atstumą ji galėjo spręsti tik apytikriai.

Vieną kartą kitas kriptoskopas matė įvykius Japonijoje. Tačiau nepažino, kad tai yra Japonija. Todėl pasakė, kad matomas kraštas yra panašus į Italiją. Bet jis yra žymiau toliau, už jūros. Kiti kriptoskopai atstumą pasako labai tiksliai. Dr. Emilis Mattiesen rašo: ,,Vienas Prancūzijos karo laivyno ministras įsakė ištirti žmogų, kuris kreipėsi į tą ministeriją, siūlydamas savo paslaugą. Toji paslauga, tai jo sugebėjimas matematišku tikslumu nustatyti, kokiu atstumu yra laivai jūroje, jei atstumas neviršija 250 mylių. Jo tyrimai truko 8 mėnesius. Tyrimo komisija po to pranešė, kad 114 kartų pranešimai buvo teisingi apie 216 laivų. Tik suklydo keturis kartus. Tačiau ir šie suklydimai pateisinami, nes netikėtai pasikeitė oras ir sutrukdė laivų plaukimą. Vieną kartą jis pažino laivus, kuriems iki kranto reikėjo plaukti 4 dienas. Tuos laivus jis tiksliai aprašė, lyg matydamas iš arti ir paskiau paaiškėjo, kad nė trupučio nesuklydo.

Šventųjų gyvenimų aprašymuose randame  daugybę kriptoskopijos pavyzdžių. Įdomu tai, kad šventieji prisipažino: jų siela buvo prie matomo įvykio ar objekto.

1570 m. liepos 26 dieną šv. Teresė staiga pasijuto esanti toli jūroje, prie laivo, kuris važiavo į Braziliją. Laive buvo 40 jėzuitų tėvų ir naujokų. Juos užpuolė plėšikai ir išžudė. Ji girdėjo jų balsus ir atpažino ten buvusį giminaitį. Apie tą savo matymą ji papasakojo tėvui Baltazarui. Po mėnesio buvo gauta žinia, kuri patvirtino Teresės regėjimo teisingumą.

Panašiai šv. Pranciškus Ksaveras matė iš tolo jūros ekspediciją prieš jūros piratus ir mūšį su jais ties Sumatra. Ta ekspedicija buvo išsiųsta šventojo paraginimu. Visą tą laiką šv. Pranciškus buvo ekstazėje. Mūšio metu jis pasiekė aukščiausią ekstazės laipsnį. Mūšis vyko už 200 mylių. Tuo metu šventasis susmuko prie altoriaus ir dvasioje stebėjo mūšio eigą. Jam pasibaigus jis tuoj galėjo pranešti apie sėkmę krikščionių ir kad toji pergalė buvo pasiekta tik trijų gyvybių kaina. Šventasis nupasakojo mūšio smulkmenas, lyg būtų ten buvęs ir iš šalies stebėjęs. Dar daugiau. Jis net išpranašavo dieną, kada atvyks pasiuntinys ir praneš apie pergalę.

1774 m rugsėjo 21 dieną šv. Alfonsas Liguori Ariengo miestelyje po šv. Mišių sėdėjo  kėdėje ir patyrė ekstazę. Tokioje būsenoje išbuvo iki kitos dienos ir vėl sugrįžo į normalią būseną. Jis papasakojo, kad per tą laiką jis buvo pas Popiežių, kuris mirė jam ten lankantis. Tai buvo rugsėjo 22 dienos rytas 7 val. Tada mirė Popiežius Klemensas XIV.

Kriptoskopijos reiškinys – tolimų dalykų matymas nėra vien šventųjų privilegija ar jiems suteikta ypatinga Dievo malonė, stebuklas. Mokslinė literatūra žino dar daugiau ir geriau paliudytų pavyzdžių, kada tolimus įvykius mato net paprasti žmonės, net erezijų skelbėjai ar už pinigus patarnaujantys kriptoskopai. Todėl nėra abejonės, kad matymas be akių ir iš labai toli kai kuriems žmonėms yra prigimta. Šventieji tą galią turi daugiau išvystytą, ištobulintą.

Mūsų siela yra ribotas, silpnas Dievo kūrinys. Esant stipriam susijaudinimui siela visiškai atsiduoda vidiniam pergyvenimui ir lyg pamiršta savo mirtingą kūną. Todėl kūnas išblykšta, nualpsta, apmiršta, o kartais gali numirti. Panašūs dalykai vyksta kriptoskopijoje: kriptoskopai nebejuda, kartais patenka į ekstazę. Taip matome pas šventuosius, tik juose viskas vyksta gražiau, kilniau,  tobuliau.

Daugelio kriptoskopinių bandymų metu nustatyta, kad tuo momentu kriptoskopas nieko negalvoja, bet visas yra užimtas matymu. Tą matymą nupasakoja labai tiksliai ir paprastais žodžiais, ne kiek negudraudamas.  Šią savybę turėjo stigmatizuotoji Teresė Neumanaitė.

Panelė B. iš  800 km. atstumo matė net tik vaizdus, spalvas, bet ir girdėjo garsus: kalbą, muziką.

Kitas kriptoskopas pajuto iš tolumos skonį, kvapą ir kitas chemines medžiagas užkimštame butelyje, kuris suvyniotas į nepermatomą popierių.

Labai įdomus Wasilewskio 88 bandymas. Prieš kelis mėnesius jis parašė ant balto popieriaus lapo sakinį su kobalto chloridu. Jam buvo įdomu, ar šitą sakinį, parašytą nematomu rašalu, galės perskaityti kriptoskopas? Kai darė bandymą, jis tą sakinį jau buvo pamiršęs. Todėl telepatiškai  negalėjo perteikti panelei B. Vos tik paėmė tą laišką, panelė B. pareiškė: ,,Aš pajutau baisų troškulį. Ar negalite parūpinti man vandens atsigerti? Aš vis dar nieko nematau, tik vis daugiau noriu gerti.“

Wasilewskis paėmė į savo rankas laišką ir davė panelei B atsigerti. Ji godžiai gėrė vandenį.  /Kobaltas, chloridas godžiai traukia į save drėgmę/.

Vėl paėmusi laišką panelė B pareiškė: ,,Ji nieko nemato ant balto popieriaus“. Po kiek laiko ji pasakė: ,,Kažkas degina ir erzina mano gerklę. Aš vis jaučiu troškulį, jaučiu kažkokį skystimą. Turiu nemalonų jutimą, kad turiu čia kažką pastebėti, bet man kažko trūksta. Žinau, kad tas kažkoks trūkumas yra ne manyje, bet tame laiške. Aš negaliu kaip paprastai eiti per juodas linijas, nes lapas atrodo neprirašytas. Man labai keista. Aš juntu, kad čia nėra visai tuščias lapas, bet turi būti kažkas ant jo parašyta. Mane traukia tą laišką palaižyti. Atrodo, kad tada geriau sektųsi atpažinti. ar buvo ant to lapo parašyta, ar ne. Gal paskiau pasidarė nematoma?“

Panelė B. teisingai pasakė, kad lapas yra iš trijų pusių nupjautas, o iš ketvirtos pusės nuplėštas.

Kriptoskopė B. aiškiai matė, kad lapas yra visiškai baltas. Ant jo nėra nieko daugiau, kas galima pamatyti akimis. Įdomu štai kas. Ji labai ryškiai pajuto nematomo rašalo cheminę savybę. Siela, kurdama sau kūną, susidarė sau tokius jutimo organus, kurie žymiai palengvina jai susivokti medžiaginiame pasaulyje. Šviesos spinduliai, ateinantys iš tolimesnio daikto į mūsų akis, ne tik paragina sielą tą daiktą ,,paliesti“, bet tam tikromis savo savybėmis padeda sielai spręsti apie to daikto atstumą, didumą, spalvą ir kt. Kai  siela kriptoskopiniai pažįsta  kokį nors daiktą ar nori tą pažinimą smulkiau suskirstyti, ji stengiasi sužadinti atitinkamų jutimo centrų virpesius. Dalinai tam tarnauja blizgantieji daiktai: kristalas, vanduo, veidrodis.

Pasaulyje kriptoskopija naudojama pavogtų ar pamestų daiktų, dingusių žmonių suradimui.

Wasiliewskis padarė kelis bandymus su panele B., kad surastų paslėptus ar pavogtus daiktus. Jis kaip botanikas turėjo su savimi padidinamą stiklą. Ekskursijos metu jį pametė. Jo ieškojimai nepadėjo surasti. Tada jis kreipėsi į kriptoskopę panelę B. Ji žiūrėjo į kristalinį rutulį ir greitai pasakė, kad mato kelią, kurio vienoje pusėje banguoja rugių laukas, o kitoje pusėje sudėtos malkos, netoli jų suolelis. Tarp malkų ir suolelio ji pamatė pamestą padidinamą stiklą. Ant jo šliaužiojo sraigė. Kadangi nurodytas tarpas buvo didelis ir jame augo aukšta žolė, tai Wasilewskiui nepavyko surasti. Kitą dieną jis nusivedė panelę B. į nurodytą vietą ir ji, žiūrėdama į kristalą, nurodė, kuria kryptimi ir kiek reikia eiti, kad pasilenkęs pamatytų pamestą padidinamą  stiklą. Iš tikrųjų, jis surado tai, ko ieškojo ir rado ten, kur panelė B. parodė.

Wasiliewskis aprašo kitą bandymą. Susitaręs su savo draugu jis paslėpė savo peiliuką fortepijono siauresniame gale. Jį padėjo skersai stygas. Netrukus atėjo panele B. su savo pusseserėmis. Wasiliewskis pasakė, kad jo peiliukas yra paslėptas ir panelė B. turi pasistengti pamatyti tą peiliuką ir jo aplinkumą. To bandymo metu buvo rašomas protokolas.

Išrašas iš jo. Labai greitai panelė B. pradėjo kalbėti: ,,Aš matau labai aiškiai tamstos peiliuką, bet tai nieko nereiškia.... Dabar aš matau lyg ištemptus siūlus, peiliuko jau nebematau. Tas kažkas yra muzikos instrumentas. Labai krinta į akis ištemptieji siūlai. Tarp jų yra ir labai storų. Gali būti ir įtemptas metalas.

Aš matau labai daug siūlų, bet neaiškiai. Aš negaliu gerai, teisingai išreikšti, ką aš matau.

Kartais aš girdžiu, lyg kokį skambėjimą.

Aš juntu, kad daiktas yra 1 ar 2 metrų atstume.

Dabar matau labai didelę plokštumą su bruožais ant jos. Ant jų guli peilis. Jis guli viduje, uždarytas.

Plokštuma man atrodo vis didesnė ir aiškiai šviesi. Bet visa tai turi būti uždaryta.

Tas daiktas, ant kurio guli peiliukas, yra uždarytas juodoje skrynioje.

Dabar aš matau kaip mažus sraigtelius. Jų daug. Jie maži, kaip siuvėjai reikalingi pirštukai. Jie yra eilėse vienas prie kito.

Siūlai ant šviesiosios plokštumos yra šviesūs, blizgantys kaip sidabro siūlai. Peiliukas guli skersai jų.

Skrynia, kurioje guli peiliukas, yra labai  didelė. Ji pakelta aukščiau nuo žemės ir yra netaisyklingos formos.

Skrynioje aš dar matau kažką minkšto ir spalvoto. Aš matau spalvą, bet negaliu pasakyti, kokia ji yra.

Dabar man atrodo, kad ant skrynios yra šviesus keturkampis su paveikslu ar išsiuvinėjimu.

Čia Wasielewskis paprašė panelę B. sustoti ir jai perskaitė protokolą ir jos paklausė, kur randasi mano  peiliukas? Ji nustebusi atsakė: ,,Jis turi būti fortepijone“.

Visi panelės B. pasakymai buvo teisingi.

Šis bandymas aprašytas smulkiau dėlto, kad skaitytojas pamatytų, kaip lėtai vyksta pažinimas sielos galiomis.

Labai įdomus kriptoskopiškas matymas mažų daiktų. Panelė B. kriptoskopinius preparatus matė labai padidintus, kad taip padidinti negali joks mikroskopas.  Mažų kūnelių išvaizdą ji nupasakojo taip  tiksliai ir smulkiai, net nurodė tokių smulkmenų, kurios nebuvo žinomos gamtininkams.

Visi šie aprašyti atsitikimai parodo, kad  žmogus turi galios pažinti materialųjį pasaulį be juslių pagalbos ir tas pažinimas vyksta vien sielos galiomis be svetimų dvasių tarpininkavimo ar pagalbos.

             Praeities matymas

 Praeities matymą psichologai vadina psichoskopija arba psichometrija. Pavyzdžiui, psichoskopui  paduoda kokį nors daiktą jam nepažįstamo žmogaus ir jis apie tą žmogų suteikia labai smulkią informaciją.

Grafologas  iš rašysenos atspėja visai nepažįstamo žmogaus būdą, jo charakterio savybes. Tai žemiausias psichometrijos laipsnis.

Žymus grafologas dr.Wilsmann Stuttgarte iš kelių Teresės Neumanaitės parašytų eilučių labai tiksliai ir smulkiai aprašė jos būdą, nors jis nežinojo, kieno yra raštas ir apie ją nieko nebuvo skaitęs, girdėjęs. Jis prisipažino, kad vadovavosi ne kokiomis taisyklėmis, bet pirmu įspūdžiu, intuicija iš pamatyto rašto.

Dar įdomesnis fenomenas su Austrijos valdininku žydu R.Schermann. Jį tyrinėjo net keli mokslininkai. Įdomus jis tuo, kad gali pamėgdžioti rašyseną žmogaus, kurį pirmą kartą pamato. Dar daugiau. Jis, perskaitęs gautą raštelį, pasako: ,,Raštelio autorė yra girtuoklė ir morfinistė. Ji vieną kartą bandė atimti savo gyvybę, bet nesėkmingai. Tačiau vieną kartą jai pavyks“. Iš tikrųjų, po dviejų metų taip ir įvyko.

Dar įdomesnis faktas. Iš tuščio voko, kuriame buvo vieno muziko žmonos rašytas laiškas, jis nupasakojo to rašytojo būdą.

Kai kurie užhipnotizuoti žmonės iš jiems paduotų žmogaus plaukų gali labai tiksliai nupasakoti to žmogaus ligą. Atrodo, kad žmogaus plaukuose atsispindi visas ko kūno stovis.

Pas Teresę Neumanaitę atvažiuodavo žmonės iš įvairių kontinentų ir gerai suvyniotuose ryšulėliuose paduodavo jai kokias relikvijas. Teresė ekstazės metu pasakydavo, ar jos yra tikros, ar ne. Pavyzdžiui. Vienas lankytojas atvežė jai iš Lurdo Mesabielio uolos gabalėlį. Kai ekstazės metu prie jos pridėjo, Teresė pireniečių tarme papasakojo švč. Mergelės Marijos pasirodymą mergaitei Bernadetai Subirutei.

Ypatingai daug praeities žinių apie Kristaus, švč. Mergelės Marijos gyvenimą papasakojo 1824 m. mirusi vienuolė Ona Kotryna Emerich. /2004 m. ji paskelbta Bažnyčios palaimintąja/. Rašytojas Klemensas Brentano surašydavo visa tai, ką Kotryna Emerich, regėdama praeitį, pasakojo. Kartą Brentano, ekstazėje esančiai Kotrynai Emerich, padavė gabaliuką mamuto kaulo. Tuoj pat Kotryna prabilo: ,,Kaip Brentano gali patekti į tą stebuklingai gražų sodą, į kurį aš tik galiu pažvelgti? Sode aš matau Brentano su labai dideliu gyvuliu. Kaip tai gali būti? Štai aš matau visą kaimenę baltų gyvulių. Jie yra su labai ilga vilna, turi plačias kaip skaras ausis, jų uodegos yra nedidelės, bet tarsi iš šilko. Jie yra tokie aukšti, kad negaliu matyti jų viršūnės. Jie turi būti labai seni“.

Reikia atsiminti, kad pirmas įšalęs mamutas buvo rastas Sibire 80 metų vėliau.

Praeities matymuose Kotryna Emerich aprašo daugybę gamtos vaizdų, gyvulių, augalų ir taip, kaip jie iš tikrųjų atrodytų kiekvienam žmogui, žiūrint iš tam tikros žemės paviršiaus vietos. Pavyzdžiui, ji mato nuo vieno kalno kaip mėlyna Viduržiemio jūra.

Dr. Wesener rado senuose pagonių kapuose žmogaus kaulo gabalą. Klemensas Brentano tą kaulą padėjo ant Kotrynos Emerich lovos, kai ji pergyveno ekstazę. Kotryna pradėjo pasakoti apie seną, piktą moteriškę, kuri valkiojasi su savo nuogais vaikais. Pagaliau ji pagriebė relikvijas ir tarė: ,,Dabar ji nebegali man pakenkti“. Po ekstazės Kotryna Emerich sugrįžo į normalią būseną ir padarė pastabą rašytojui Brentano, kad, atnešdamas jai pagonių kaulų, jis iššaukė joje nemalonius įspūdžius.

            Teresė Neumanaitė, ekstazės metu, matė Lozoriaus prikėlimą iš numirusiųjų. Kai jo seserys Kristų perspėjo: ,,Jau trečia diena, kai jis miręs. Jau dvokia“, Teresė Neumanaitė užuodė stiprų lavono kvapą ir užspaudė savo nosį.

Panašius pergyvenimus patiria ir paprasti žmonės. Kartą ponia Henry Anderson pasiliko viena svetimame kambaryje. Pamačius raudonai rudą dėžutę iš dramblio kaulo ji net kelis kartus tiesė ranką prie dėžutės, bet vis juto šiurpulingą pasibjaurėjimo jausmą. Jai darėsi taip blogai, kad ji niekad nebuvo tai patyrusi. Jai atrodė, kad girdi pašnibždomis kalbančius ir matė siūbuojančią žmonių minią. Žmonių veidai rodė baimę ir išgąstį. Ji lyg sužavėta ilgai žiūrėjo į tą dėžutę, tačiau jos paliesti neišdrįso. Paskiau ji paklausė šeimininkę, kokia yra dėžutės istorija. Bet ta nieko nežinojo. Tada ponia Anderson ryžosi paimti dėžutę į rankas. Kai ji užsimerkė, tuoj pasijuto esanti tolimame krašte. Ji žinojo, kad tas kraštas yra Afrika. Dabar ji matė, kaip karšti saulės spinduliai kepino laukinių žmonių gyvenvietę. Taip pat matė ilgus, žemus namelius, dengtus palmių lapais. Matė žaliuojančias palmes ir smėlį. Kai vaizdas kiek padidėjo ji pamatė ilgą namą ant palmių stulpų. Už stulpų buvo tvora iš keistai sukryžiuotų kažkokių baltų daiktų. Geriau įsižiūrėjus ji išsigando ir sušuko: ,,Tai yra kaulai, dideli kaulai“. Už tos kaulų tvoros ji pamatė lyg altorių, ant kurio matėsi du labai dideli ragai. Tas vaizdas šokinėjo. Už altoriaus pamatė juokingai keistą žmogų, apsirengusį purpuriniai geltonais drabužiais. Šis žmogus atsistojo už altoriaus kairėje pusėje ir rankose laikė keistą durklą. Jo žiauriame veide sukinėjosi akys ir buvo atkreiptos į regėtoją. Vyriškio užpakalyje matėsi kitos neaiškios būtybės.

Surinktos žinios parodė, kad tą dėžutę iš Benino gavo vienas iš pirmųjų europiečių, įžengęs į tą miestelį ir jį užkariavęs. Dėžutė buvo padaryta iš vieno tų ,,ragų“, kuriuos psichoskopė matė ant altoriaus. Iš tikrųjų, prieš altorių buvo tvora, padaryta iš žmonių rankų ir kojų kaulų. Ant altoriaus buvo dažnai aukojamos gyvų žmonių aukos.

Kaip suprasti psichoskopijos reiškinius? Tam yra sugalvota įvairių teorijų. Yra daug įrodymų, kad dalis praeities matymo vyksta vien žmogaus sielos galia. Siela psichoskopiniai pažįsta praeitį be  juslių pagalbos. Savaime yra aišku, kad materialiniame pasaulyje praeities nėra. Taip pat yra neabejotina, kad medžiaginiuose daiktuose negali būti paslėpti vidiniai jų savininkų pergyvenimai.

            Ateities matymas

            Keistas reiškinys mums, kai žmonės mato praeitį. Tačiau dar keistesnis yra ateities matymas. Tačiau ateities matymai pasitaiko dažniau, negu praeities.

 Prisiminkime, kaip įvairūs pranašai tiksliai nusakė apie pažadėtą ir laukiamą Mesiją – Kristaus gimimo vietą, aplinkybes ir kt.

Teresė Neumanaitė pasakė,  kad  Hitlerio valdymas baigsis pralaimėjimu, nors tuo laiku diktatorius buvo labai galingas. Prašė artimuosius kantriai laukti nacių valdymo pabaigos.

Neretai eiliniai žmonės nujaučia artėjančią nelaimę ar mirtį. Yra žinomi tokie atvejai, kai sveikas, stiprus žmogus nujaučia artimą savo mirtį. Dar daugiau. Sveiki žmonės pasako savo mirties dieną ir valandą.

Iš pasąmonės kylantis mirties nujautimas kartais įgauna tokias aiškias formas, kad žmogus pamato save karste. Šie reiškiniai išaiškinami natūralia sielos galia.

Norint geriau suprasti šiuos reiškinius, reikia  truputį užsiminti apie pasąmonę.

Jei norime tai išaiškinti mokiniams, reikia jų paklausti: ,,Ar sąmoningai ir apgalvotai kai kurie jūsų uždėjote vieną koją ant kitos, kiti pasirėmėte ranka, dar kiti beldžiate pirštais į suolą? Visos tos jūsų padėtys įvykdytos negalvojant“.

Jei pažvelgsime į vienos dienos savo visus judesius, poelgius, ar rasite jų daug, kurie padaryti pilnai sąmoningai ir apgalvotai? Ar praeities mūsų pergyvenimai, žinios dabar yra mūsų sąmonėje, mūsų žinioje? Tikrai ne. Tačiau visi jie veikia į visus mūsų dabartinius pergyvenimus, mūsų mintis, žodžius ir kt. Kitaip sakant, tik maža mūsų sielos lobio dalelė randasi mūsų sąmonėje. Žymiai didesnė jo dalis yra pasąmonėje. Hipnotizmas, sapnai ir kiti sielos stoviai mums parodo, kad pasąmonėje glūdinčios  žmogaus sielos galios yra nuostabiai galingos. Iš tikrųjų, žmogaus siela gausiai apdovanota dar mažai ištirtomis didingomis galiomis. Mums patiems dvasinė, nemirtinga siela yra didelė paslaptis. Todėl dažnai mus nustebina sielos gelmių nesąmoningas darbas. Yra žinomi atsitikimai, kai mokslininkas ilgai negali išspręsti kokio nors mokslinio uždavinio. Pavargęs atsigula, o naktį miegodamas atsikelia lengvai tą uždavinį išsprendžia, o rytą stebisi, kada randa ant rašomo stalo jo paties ranka išspręstą uždavinį. Panašiai būna ir dirbtino miego – hipnotizmo stovyje, kai siela pasirodo daug galingesnė, negu mes galvojame. Didieji meno, muzikos, poezijos genijai savo žymiausius kūrinius sukūrė lyg pusiau sąmoningame stovyje, dideliame dvasios pakilime. Mūsų pasąmonė, sielos gelmės turi galią pajusti daiktus be jutimo organų. Dar daugiau. Gali vienu momentu apimti diek daug pergyvenimų, kuriems sąmoningai vykstant reikalingas ilgesnis laikas. Pavyzdžiui, laikrodis pradėjo skambinti – žadinti ir miegantis žmogus staiga pabunda. Per trumpiausią momentą, nuo laikrodžio suskambėjimo iki žmogaus pabudimo gali išsiskleisti gražiausias sapno vaizdas: gražus sekmadienio rytas su žaliuojančiais laukais ir giedančiais paukščiais, su įvairiomis scenomis ar pokalbiais.

Žmogaus pasąmonė pajunta kūne esančius silpnus ligos diegus. Gali tiksliai numatyti ligos eigą ir artėjančią mirtį. Kai pasąmonė gerai mato dabartinę padėtį kokiu nors atžvilgiu, tai ji tuo pačiu gali numatyti ir ateitį. Tas numatymas dažniausiai vyksta nesąmoningai sapne. Todėl žmonės daug kalba apie išsipildžiusius sapnus. Toks ateities numatymas  galimas tik ten, kur veikia griežtai nustatyti dėsniai. Mūsų siela negali numatyti laisvos žmogaus valios pasireiškimų.

Aukštesnėms sielos galioms pasireikšti reikia, kad ji bent dalinai atsipalaiduotų nuo kasdieninio rūpesčio savo kūnu ir jo veiksmais. Toks dalinis sielos atsipalaidavimas įvyksta įvairiose miego formose: paprastame giliame miege, hipnozėje, transe, ekstazėje, o kartais giliame narkotiniame miege. Visuose minėtuose stoviuose siela parodo savo galią matyti ateitį.

Apie sapnus šv. Rašte parašyta: ,,Sapne, nakties matyme, kada žmonės giliai miega ir jie savo lovose snaudžia, tada Dievas atveria žmonių ausis ir mokina bei sergsti juos“ / Job 33 14-16/. Pradedant Abimelecho sapnu /1Mozės 20,3/ iki Evangelijų ir Apaštalų Darbų aprašymais apie sapnus, šv. Rašte randame daug pranešimų apie išsipildžiusius sapnus. Jų tarpe yra tikrai pranašingų sapnų. Pavyzdžiui Samuelio sapnas apie Helį / 1Kar3,1/. IV Mozės /1216/ kalba Viešpats: ,,Klausyk mano žodžio. Jeigu tarp jūsų yra kas Viešpaties pranašas, aš jam pasirodysiu matyme arba kalbėsiu į jį sapne“. Ne kartą pastebėta, kad svarbios pranašystės buvo suteiktos sapne. Pavyzdžiui, Danieliaus pranašystė apie pasaulio imperijas /Dan 7, 1/. Labai įdomu ir tai, kad pranašysčių simbolika yra panaši į sapnų simboliką.

Kai kurie šventieji, pavyzdžiui kun. Jonas Bosko, savo matymus vadino sapnais.

Kai mes sapnus laikome niekais, o tikrumoje jie dažnai tokie ir būna, tai pranašystes ar tokius matymus laikyti sapnais atrodo nederėtų. Tačiau sapnas nelygu sapnui savo turiniu. Psichinės galios pas visus žmones pasilieka vienodos.

Kaip sena žmonija, taip senas pranašavimas – ateities numatymas.

V amžiuje prieš Kristaus gimimą biblinis pranašas šv. Malachijas pasinėręs į transą, regėdamas viziją išpranašavo ir apibūdino visą būsimąją 112 popiežių eilę. Jo vizijos dalis sako, kad po Jono Paliaus II, prieš didžiulę Romos katalikų Bažnyčios permainą, bus tik du popiežiai. Pranašas šv. Malachijas apibūdina priešpaskutinį popiežių /einantį po Jono Pauliaus II/  kaip ,,Alyvų šlovę“. Nostradamas nurodo jo vardą ,,Klementas“ ir Malachijas , ir Nostradamas teigia, kad paskutinysis popiežius vadinsis Petru, kaip ir pirmasis po Jėzaus mirties įkurtosios Bažnyčios vadovas.

Visi girdėjo apie Mišelio Nostradamo panašavimus. Jis gimė 1503 m. Prancūzijos žydų šeimoje Salonos mieste ir gyveno 63 metus. Amžininkų liudijimais Nostradamas buvo ne vien pranašautojas, bet ir mokslininkas, gydytojas, matematikas. Jis mokėjo 8 kalbas ir rašė eilėraščius. Jis išpranašavo Žemės ir žmogaus ateitį nuo 1555 iki 3997 metų. Jis rašė originalias eiles, pasinėręs į transą, dažniausiai vidurnaktį, naudodamasis kultine magija ir didelėmis dozėmis muskato riešuto, kuris veikia kūną ir protą, panašiai kaip šiuolaikiniai narkotikai ,,ekstazi“. Muskato riešutas buvo valgomas ilgą laiką ir dideliais kiekiais.

Mokslininkas M. Nostradamas labai blogai atsiliepė apie Rusiją. Tautas, gyvenusias buvusios Sąjungos ribose, jis vadino ,,tartarais“ – pragaro žmonėmis. XVI amžiuje Nostradamas rašė, kad po 400 metų /1917 m/ Tartarijos šalyje kils didžiulė revoliucija, viena klaikiausių ir baisiausių kada nors buvusių Žemėje. Po šios revoliucijos toje šalyje didžioji dalis dvasininkijos bus pasiųsta į ešefotą. Ir visas šitas siaubas tęsis 73 metus ir 7 mėnesius. Pranašas labai tiksliai nuspėjo Spalio revoliucijos pasekmes ir Sąjungos subyrėjimą.

Neretai žmogus natūraliame ar dirbtiniame miege numato savo ateitį. Tas numatymas išaiškinamas mūsų pasąmonės kombinacija, kriptoskopijos ir telepatijos įgautų žinių pagalba.

            Literatūroje aprašyta daug ateities numatymo pavyzdžių. Jie išaiškinami iš dabartinių davinių, patekusių į ,,pranašą“ ne juslių, bet kriptoskopijos bei telepatijos pagalba.

Naktį prieš savo mirtį Amerikos prezidentas Linkolnas sapnavo, kad jį nušauna operoje. Aiškinama taip, kad žmogžudžio sumanymas galėjo jam persiduoti telepatijos būdu.

Antono arkivyskupas, prieš pasikėsinimą į jį, per dvi naktis sapnavo apie užpuolimą ir matė žmogžudį taip ryškiai, kad net jį pažino. Šiam sapnui suprasti jau reikia telepatijos ir kriptoskopijos.

Viename miestelyje žmogžudžiai nužudė laikrodininką. Jo popieriuose rado priešmirtinį jo ranka parašytą tekstą, kad jis keturis kartus sapnavo du vyrus, kurie jį pagrobė, surišo ir įmetė į vandenį.

Panašiai pranešama sapnuose, kad gausime  laišką, atvažiuos netikėtas svečias, bus žemės drebėjimas. Atrodo, kad panašūs numatymai viršija mūsų pasąmonės galias.

Vienas prisipažįsta. Prieš kelis metus gyvenau Palangoje. Buvau pripratęs prie minties apie gintaro ieškojimą. Vieną naktį sapnuoju, kad, įbridęs į juros vandenį, radau didelį gintaro gabalą. Rytą tą sapną papasakoju savo šeimai. Dienos metu tai pamiršau. Atėjęs į pajūrį skaitau knygą. Mano vaikai bėgioja juros pakrantėje, vaikščioja įvairūs žmonės. Po kiek laiko, galvodamas apie perskaitytos knygos turinį, ėjau į jūrą, bridau į vandenį ir po kojomis pastebėjau didelį gintaro gabalą. Tai buvo nuostabus numatymas. Ar jį galima išaiškinti natūraliai pasąmonės galia? Ar aš naktį galėjau numatyti, kad rytą negalėsiu nueiti ten, kur visada eidavau ir reikės sustoti arčiau, kitoje vietoje? Kaip vandens bangos gintaro gabalą išplovė į krantą ne tuo metu, kai bėgiojo vaikai, vaikščiojo kiti žmonės, o kai aš bridau į vandenį? Atrodo, kad pasąmonė negalėtų tiek daug numatyti?

Daugelis žmonių kartais pajunta, kad dabar pergyvenamą stovį, su visomis aplinkybėmis, jie jau kartą turėjo ar tai budėjimo, ar sapno būsenoje. Pavyzdžiui, vienas žmogus prisiminė.. Prieš dvi savaites pas mane atvažiavo įdomus žmogus su dviems palydovais. Atvežė įvairių, reikalingų prekių. Vienas iš jų buvo labai šnekus, antras pasakė vieną kitą žodį, o trečiasis tylėjo, ne žodžio nepratarė. Buvo graži saulėta diena. Šita situacija man pasirodė pažįstama. Aš prisiminiau, kad visus šiuos žmones ir jų savybes mačiau sapne, ir jį po to ilgai pergalvojau.

Ne šventieji, bet paprasti žmonės gali numatyti ateitį ne tik mažmožiuose, bet ir svarbiais gyvenimo momentais.

Dr. Gudden sapnuoja, kad jis skęsta ir po vandeniu grumiasi su kitu žmogumi. Sapną papasakojo savo žmonai. Po kelių dienų jis plaukė į pilį ir paskendo kartu su Bavarijos karaliumi Liudviku.

Rusu caro aukštesnis valdininkas Petrapilyje M. Lukavskis retai plaukiojo laivu. Sapnuoja, kad jis plaukia dideliu laivu, kuris susiduria su kitu laivu ir jis krenta į vandenį. Tenai ilgai plaukioja su kitu keleiviu ir paskęsta.

Jis buvo įsitikinęs, kad žus laivui skęstant. Todėl sutvarkė savo sąžinės ir finansinius reikalus. Praėjo keli mėnesiai. Jis tą sapną beveik užmiršo. Netikėtai gavo įsakymą plaukti į juodąją jurą. Dabar jis prisiminė sapną.  Atsisveikino su žmona ir jai pasakė: ,,Tu manęs daugiau nebematysi. Kai aš mirsiu, užsidėk gedulą, bet ne tą juodąjį šydą, kuris man nepatinka“. Po dviejų savaičių laivas ,,Vladimir“ susidūrė su kitu laivu. Ten buvęs Lukavskis nuskendo. Vienas keliautojas Henice išsigelbėjo. Jis papasakojo, kad jis kurį laiką plaukiojo ant vieno gelbėjimosi žiedo kartu su Lukavsiu.

Kaip išaiškinti ateities numatymą?

Idealioji tikrovės sritis, kaip ir visa tikrovė savo pagrindą turi Dieve. Panašiai Dieve yra tikra ir tai, kas bet kada, bet kur įvyko ar dar ateityje įvyks.

Žmogaus galia matyti praeitį ir ateitį daugiau sutaikoma su mintimi, kad jo siela retkarčiais ir netobulai gali prieiti prie šios tikrovės.

T U R I N Y S

Dvasinio gyvenimo retesni reiškiniai                       1

Velnio apsėdimas                                5

Įsivaizduotas velnio apsėdimas                     18

Kriptoskopija                                            21

Praeities matymas                                                        31

Ateities matymas                                                    34

Kaip išaiškinti ateities numatymą?                              38

IMPRIMATUR  + M. Reinys Eppus Coadiutor. Vilkaviškis 2 Marti  Marijonų spaustuvė.

           

J.Mačernio knygos  ,,MIRUSIEJI GYVENA“, Santrauką padarė ir tekstą surinko kan. Br. Šlapelis, 2004 m. lapkritis.