Marta Robin

        

 

 

 

 

Marta Roben – Dievo meilės ir kančios liudytoja                                              

                                 Vaikystės  ir jaunystės metai

Marta Robin (Roben) gimė 1902 m. kovo 13 d. mažame Prancūzijos valstiečių name netoli Chateauneuf-de-Galaure miestelio. Ji – jauniausia dukra ir šeštasis vaikas šeimoje. Jos tėvui Josephui Robinui priklausė nedidelis ūkis, kuriame sunkiu darbu pelnė maistą pragyvenimui. Motina Amėlie-Cėlestine Ro­bin buvo paprasta moteris, kuri kantriai triūsė namuose, prižiūrėjo gyvulius ir augino vaikus.

         Praėjus trims sa­vaitėms po gimimo, mažylę pakrikštijo Saint-Bonnet bažnyčioje, nors šeimos nariai nebuvo aktyviai praktikuo­jantys katalikai. Martos gyvenimas nuo vaikystės kupinas įvairių rūpesčių: reikėjo ganyti ožkas ir karves, dirbti namuose ir laukuose. Vis dėlto ji labai anksti pajuto didelį norą melstis į Švč. Mergelę Mariją. Vėliau apie save sakė: „Kai eidavau į miestelį apsipirkti, visada kiše­nėje turėdavau rožinį ir pakeliui jį sukalbėdavau." Žinoma, tuo metu niekas negalėjo numanyti, kad ši dro­vi mergaitė, kiekvieną rytą pėsčiomis skubanti į mokyklą daugiau nei du kilometrus ir kantriai lankanti katekizmo pamokas parapijoje, taps viena didžiau­sių XX a. katalikų mistikių.

Būdama šešiolikos metų Marta staiga susirgo sunkia liga – letarginiu encefalitu. Ją kankino stiprūs galvos ir raumenų skausmai. Dar vėliau kūną ištiko pa­ralyžius ir nebeliko jokios galimybės judėti. Gydymo pro­cedūros, atliktos ligoninėse, ir terapijos, taikytos sanatori­jose, nedavė teigiamų rezultatų. Iš pradžių Marta priėmė ligą kaip jai skirta sunkų, bet laikiną išbandymą, nes ji jauna ir tikėjo pasveikti. Vieną dieną, sesers namuose vartydama seną maldaknygę, joje aptiko tokius žodžius: ,,Kodėl ieškai ramybės, kai esi skirta kovai? Kodėl ieškai laimės, kai esi sukurta kančiai?"  Perskaitė šias mintis ir jos sieloje kilo audra, kurią nuraminti padėjo šv. Te­resės Lizijė kentėjimų pavyzdys ir toje pačioje knygoje raginimas: „Dievui reikia atiduoti viską." Vė­liau suvokė, kad ligos nugalėti nepavyks ir visą gyvenimą teks praleisti prikaustytai prie lovos. Nutiko sunkus vidinis išgyvenimas – priverstinė izoliacija nuo aplinkinių. Kaimynai, bičiuliai buvo priblokšti labai sunkios, dramatiškos padė­ties ir vengė lankyti įkalintą namuose ligonę. Jinai savo laiškuose ir dienoraštyje apibūdino vienumoje praleistas dienas kaip „pilkas ir vienodas". Jos tėvai dirbo daug ūkio dar­bų, kurie reikalavo jėgų, laiko, o neretai stokojo kantrybės ir supratingumo. Praėjus daugeliui metų ji atvirai prisipažino, kad tas gyvenimo etapas pareikalavo ypatingai daug dvasinių jėgų. Ji tvirtino: „Aš kovojau su Dievu." Galiausiai šios valingos merginos širdyje buvo priimtas svarbus sprendi­mas. 1925 m. spalio 15 d. Marta Roben parašė pasiaukoji­mo Dievo valiai ir meilei aktą, pagal seną katalikų tradici­ją. Gilų tikėjimą liudijančio dokumento tekste matyti jos nuoširdus siekimas susivienyti su Atpirkėju Jėzumi: „O mano sielos mylimasis, mano švelnusis Jėzau, tenoriu vien Tavęs ir dėl Tavo meilės aš atsisakau visko!"

           1928 m. Martos sveikata smarkiai pablogėjo: para­lyžius apėmė gerklės raumenis.  Ji jau nepajėgė nei valgyti, nei gerti. Sparčiai pasilpo regėjimas ir Marta turėjo gyventi kambario prieblandoje. Be to, ji negalėjo miegoti. Šis sutrikimas ypač nustebino gydytojus ir kėlė jiems didelį susirūpinimą.

Šiuolaikinės medicinos požiūriu tokioje sunkioje padėtyje esančiam žmogui nėra jokios galimybės egzistuoti, tačiau Marta liko gyva, sąmonin­ga ir veikli dar ne vieną dešimtmetį. Vieninteliu ligonės Martos maistu tapo Švč. Sakramentas. Kas savaitę jai atnešė šv. Komuniją vietos abatas Leonas Faure. Vėliau ši pareiga atiteko kunigui Georges'ui Finet, kuris tapo patikimu merginos nuodėmklausiu. Todėl šį nepaaiškinamą faktą derėtų vertinti vien tikėjimo šviesoje.

Martos Roben oficialios biografi­jos autorius kunigas Bernard'as Peyrous teigė, kad didžiausias jos troškimas buvo „priimti Dievo meilę, kiek tik pajėgia", nepaisant to, kad toks pasirinkimas „daugelio žmonių akimis žiūrint atrodė lyg absurdas".

Stiprų dvasinį impulsą Martos gyvenimui suteikė dviejų kapucinų vienuolių: tėvo Marie-Bernard'o ir tėvo Jeano apsilankymas. Ji apsisprendė savo kančioje siekti dar glaudesnės vienybės su Kristumi, puoselėti ypa­tingą pagarbą Švč. Jėzaus Širdžiai ir sekti šv. Pranciškaus Asyžiečio nuolankumo pavyzdžiu. Ji tapo pranciškonų tretininke. Marta užrašė tokias eilutes apie savo vidinius išgyvenimus: „Po daugelio sielvarto metų, po didelių fi­zinių ir moralinių išmėginimų aš išdrįsau ir pasirinkau Jėzų Kristų."

Daugelio liudininkų pasakojime mini­ma, kad iš pradžių parapijoje tuo metu dirbusiam abatui Leonui Faure buvo sunku suvokti Martos mistiniai pa­tyrimai, nes tas dvasininkas pirmenybę teikė intelektui ir katalikų tikėjimo praktikavimo tradiciniams būdams.

Martos Roben dvasinis gyvenimas buvo paženklin­tas ypatingu atsidavimu Švč. Mergelei Marijai,  ją vadindavo Mama. Mergina labai domėjosi šv. Liudvi­ko Marijos Grinjono Monforiečio mokymu apie visišką pasiaukojimą Dievo Motinai. Dažnai skaitė šventojo veikalus. Nuolatinis pasiryžimas paaukoti gyvenimą Kris­tui per Marijos rankas tapo kertiniu dvasingumo principu, būdingu jos iniciatyva įkurtam Meilės židinių judėjimui.

Svarbiausia šio judėjimo užduotis – rengti dvasines reko­lekcijas ir skleisti žinią apie Dievo meilę žmonėms Pran­cūzijoje ir visame pasaulyje. Be to, yra išlikę patikimų ra­šytinių liudijimų apie Martos Roben patirtus Švč. Mergelės Marijos regėjimus, priimant šv. Komuniją. Kalbėdama su at­vykusiais lankytojais, ji nuolatos ragino: „Sekime Jėzu­mi, sekime Juo drauge su Marija, Jo nuostabiąja Mo­tina. Nukreipkime savo žvilgsnius ne tik į Jo dieviškumą, bet ir į Jo šventąjį žmogiškumą, kenčiantį žmogiškumą..."

1930 m. Marta Roben patyrė dar vieną regėjimą, kurio metu Jėzus jos paklausė: „Ar nori būti kaip Aš?" Nuo to momento atsirado negyjančios, kraujuojan­čios stigmos jos kojose, rankose ir krūtinėje. Be to, ji labai skausmingai ir reguliariai išgyveno Kristaus kan­čią. Galima tvirtinti, kad tolesnis jos gyvenimas tapo nuolati­ne auka Dievui už praradusius viltį nusidėjėlius, kunigus ir visą pasaulį. Marta nepaprastai jautriai suvokė katalikų atsakomybę ir pareigą perteikti Gerąją Naujieną netikintiesiems: „Tai mūsų broliai. Galbūt yra ir mūsų kaltės, jei jie netiki? Nesame pakankamai skaidrūs, jiems nepavyksta per mus pamatyti šviesos – Jėzaus."

 Ne­galinti pajudėti lovoje ji ne kartą išgyveno ypatingai bru­talius demoniškų jėgų puolimus, nepaaiškinamus sumušimus, tačiau jos tikėjimas nesusvyravo.

Apie Martos Roben asmenybę, jos dvasingumą pradėjo plačiai sklisti žinios. Todėl žmonės atvykdavo į Chateauneuf-de-Galaure miestelį, norėda­mi su ja pasitarti jiems svarbiais klausimais,  rasti paguodos ir drauge pasimelsti. Buvo įspūdin­ga interesan­tų įvairovė  – nuo ūkininkų iki kardinolų. Ją lankė tokios asmenybės kaip filosofas Jeanas Guittonas ir įžymus romanistas Anatol Fran­ce. Ją aplankė virš 100 000 žmonių. Įdomu tai, kad kiekvienas jų, nors trumpai pabuvęs tamsiame merginos kambarėlyje, išei­davo sustiprintas arba pasirengęs keisti gyvenimo kryptį. Be to, Martos Roben asmeny­bė įkvėpė atsirasti skirtingai veikiančių katalikiškų bendruomenių. Tai visame pasaulyje žinomi judėjimai, kaip Palaiminimų bendruomenė, Emanuelio bendruomenė, Šv. Jono ben­druomenė. Artimais Martos bičiuliais tapo Arkos įkūrėjas Jeanas Vanier, Fokuliarų judėjimo įkūrėja Chiara Lubich ir autobiografinių knygų ,,Stipriau už ne­apykantą“ bei ,,Viltis iš gatvės“ autorius Timas Guenard, kuris specialioje sodyboje netoli Lurdo rūpinosi įvairias krizes patiriančiu jaunimu.

      Kalbėdama apie save, Marta nieka­da nepasidavė puikybės pagundai. Ji pabrėžė esminę nuostatą tokiais žo­džiais: „Kai Viešpats nori kuo nors pasinaudoti, Jis daž­nai pradeda veikti, sumenkindamas tą žmogų iki nulio."

    

  Marta mirė 1981 m. vasario 6 d., tačiau Prancūzi­joje jos atminimas neblėsta iki šiol. 2014 m. lap­kričio 7 d. popiežius Pranciškus paskelbė dekre­tą, kuriuo pripažįstamos Martos Roben herojiškos dorybės, o tai labai svarbus žingsnis jos beatifi­kacijos byloje.   Dr.  Giedrė  PRANAITYTĖ.

         Šiuolaikiniame pasaulyje vis mažiau dėmesio skiriama dvasinės ir fi­zinės kančios fenomenui. Laikomasi nuostatos, kad net men­kiausia užuomina apie patiriamus kentėjimus – blogo tono ženklas. Jis ne tik ardo harmoningo gyvenimo regimybę, bet ir sąlygoja neišvengiamą atsiskyrimą nuo visuomenės. Vis dėlto žmogaus bū­tis labai trapi, ji pažymėta laikinumu. Todėl dedamos pastangos bet ko­kia kaina išvengti susidūrimo su įvairiomis kančios apraiškomis yra neišvengiamai pasmerktos nesėkmei. Patiriamas kančias neigiant, ignoruojant ar jas slepiant nuo aplinkinių lengvai pasiduodama pa­smerkimo ir beviltiškumo jausmams arba net savižudybės pagundai. Turint omenyje šias nerimą keliančias tendencijas, pravartu atsigręžti į prancūzų mistikės Martos Roben asmenybę. Įstabus jos tikėjimo pavyzdys ir dvasiniai patyrimai tikrai gali tapti patikimu kelrodžiu daugeliui sergančiųjų ar viltį praradusiųjų.

 Toliau pateikiama santrauka (Iš prancūzų kalbos vertė Sondra Milušauskaitė ir Regina Dringelienė). Šio autoriaus trečioji knyga apie Martą Roben.

Viena vienuolė nepaprastai susijaudinusi nuėjo pas Martą dėl savo vyresniosios elgesio ir samprotavimų. Ji beveik apsisprendė palikti vienuolyną ir vienuolės gyvenimą. Kai savo apsisprendimą papasakojo Martai, ji nieko neatsakė. Po ilgos tylos vienuolė vėl sakė naujų argumentų, jog vyresnioji nepakenčiama ne tik jai, bet ir kitoms vienuolėms. Ir vėl Martos visiška tyla. Ją pertraukė vienuolės jau atvėsęs įkarštis. Marta nieko neatsakė, o tik meldėsi. Pagaliau Marta tvirtu balsu tarė: ,,Garbė Dievui Tėvui, garbė Sūnui, garbė Šventajai Dvasiai. Vien to pakanka, mano sese“.

Vienuolė lyg apsvaigo nuo to, kas atsitiko. Visa pagieža staiga nuslūgo. Ji iš naujo surado vienuolišką gyvenimą. Reikia kitaip gyventi, kitoje dvasinėje erdvėje, Tėvo ir Sūnaus artimumo Dvasioje. Tai paprasta – Taika ir Džiaugsmas.

Marta  patraukė kiekvieną, koks jis bebūtų ir kur bebūtų, gyventi savo gyvenimą Kristuje su Marija, pripildyti jį Tėvo garbei Meilės Dvasios. Jos žodžiai nušvietė todėl, nes jie yra jos gyvenimas – jos paslaptis.

Marta niekuomet nekalbėjo apie nepaprastus reiškinius, kurie paženklino jos gyvenimą: stigmas, meilės kančias ir faktą, kad ji nevalgo, negeria, ir nemiega, o maitinasi tik šv. Komunija. Ji neapkentė bet kokio viešumo, nes tai buvo jos paslaptis, ji išgyveno visišką auką ir savęs atsižadėjimą iki galo.

Ji 51 metus maitinosi vien šv. Eucharistija. Mums ji pasakytų: ,,Mano gyvenimas – tai Kristus, o kraujas, tekantis iš žaizdų – tai Jėzaus Kraujas, jos kentėjimai – tai Jėzaus Kančia už pasaulio išgelbėjimą“.         Ar mes tai suprantame?

Žvelgdami į jos gyvenimą, ilgą kančią, kuri tęsėsi keletą dešimtmečių, Martoje atpažįstame Jėzų Kristų visiems laikams tarp mūsų, o Jis mums sako: ,,Sekit manimi“.

Pasakojimas apie Martą Jums gali pasirodyti, tarsi anapus tikrovės, auksinė, stebuklinga ir nepasiekiama legenda. Visagalis Dievas savaip paliko žymę savo kūrinio kūne ir širdyje. Viešpaties pirštų sukurtas atvaizdas gali byloti Jums apie Dievo meilę, kurti šventą, neužbaigtą Jo įsteigtosios Bažnyčios Kūną.

Marta buvo apdovanota gera atmintimi. Ji viską greitai įsiminė, labai stengėsi ir viskuo domėjosi. Gaila, kad dažnai teko apleisti pamokas, kai susirgo arba reikėjo pavaduoti pavargusią mamą.

Į katekizmo pamokas vaikai vaikščiojo pėsčiomis 2 kilometrus. Martai buvo nesmagu, kai klebono paklausta, neatsiminė atsakymų iš katekizmo. Ji liūdėjo, kad brolis Henris nenori lankyti katekizmo pamokų. Jis išmoktų melstis. Marta meldėsi dažnai, dažniausiai į švenčiausiąją Mergelę Mariją. Ji kalbėjo maldas, kurias rado storame senelio maldyne. Kai ėjo į kaimą pirkinių, visuomet turėjo kišenėje rožinį ir jį sukalbėjo. Sekmadieniais ji su seserimis ėjo į bažnyčią ir dalyvavo šv. Mišiose. Būdama dešimties metų Marta priėmė pirmąją šv. Komuniją. Tai buvo 1912m., Žolinės šventė. Ji rašė: ,,Manau, kad mano Pirmoji Komunija buvo atsidavimas mūsų Viešpačiui. Manau, kad jau tą akimirką Jėzus užvaldė mane“. ,,Mano širdyje pradėjo plakti Jėzaus širdis“.

Pas Martos motiną, ponią Roben atvykdavo alkanų ir ištroškusių elgetų, kuriuos vaišino duona, sviestu, dešra, pomidorais. Tokiu elgesiu ji norėjo išmokyti savo vaikus dosnumo. Nuolat jie buvo skatinami atsisakyti dalies skanėstų ir juos atiduoti elgetoms...

Marta ir jos seserys turėjo bendraamžių draugų. Vakarais rinkdavos tai pas vieną, tai pas kitą. Marta buvo guvi žaidimuose, šokiuose, dainose. Turėjo gražų, malonų ir skambų balsą, mėgo pasakoti sugalvotas istorijas ir visus privertė kvatotis. Neretai lankėsi pas vyresniąją seserį Celiną, kuri turėjo du kūdikius, o jos vyras buvo fronte. Todėl dažnai jai padėjo tvarkant skalbinius, namus, daržą, nes jos rankos buvo energingos, įgudusios.

1918m. lapkričio 11-oji – paliaubos tarp kariaujančių Vokietijos ir Prancūzijos. Į kaimą grįžo kareiviai, suluošinti ir visam laikui paženklinti mūšių siaubo.

Po kelių dienų Marta virtuvėje parpuolė ir nepajėgė atsikelti. Gydytojai negalėjo pagelbėti. Spėjo, kad letarginis encefalitas, dar vadino ,,mistine koma“. Viskas vyko taip,  tarsi Jėzus būtų pasinaudojęs jos susirgimu, kad pakeistų Martą ir išlaisvintų jos sielą. 1921m. kovo 25-sios naktį ji atsigavo, o sesuo Alisa, miegojusi Martos kambaryje, prabudo nuo paslaptingo garso, pamatė gražią šviesą, kurioje matė Švč. Mergelę Mariją.

Marta atgavo jėgas. Jau galėjo eiti su lazdele ir prižiūrėti besiganančius gyvulius. Koks buvo jos džiaugsmas kvėpuoti grynu oru, matyti gyvą gamtą. Jai patiko būti naudingai: mezgė, siuvinėjo... Širdyje gimė ketinimas, jei pasveiksiu, tapsiu karmelite vienuole, kaip mažoji šv.  Teresė iš Lizjė.

1922m. pavasaris. Martai dvidešimt metų. Sesuo Gabrielė paprašė Martą pavaduoti namų ruošoje, paukštyne, nes turėjo vykti į Marselį. Labai smalsi Marta užlipo į palėpę, kur rado seną religinę knygą, ją vartant žvilgsnis krito į sakinius: ,,Kodėl ieškai poilsio, jei esi sutvertas kovai? Kodėl ieškai laimės, jei esi gimęs kančiai?“ Marta nustojo toliau skaityti, ją užliejo vidinė šviesa: ,,Tai tebūnie kančia“. Vėl skaitė toliau: ,,Dievui reikia atiduoti viską...“ Beveik trijų metų paralyžiaus kančios išvargino jos kūną, širdį ir suliejo jos gyvenimą su Marijos atsakymu arkangelui Gabrieliui ,,fiat – taip“. Marta čia pat suklupo ir tarė ,,taip“.

Kai savo kūne pajuto atgimstančią gyvybę ir norėjo pasiaukoti Jėzui, jos sveikata vėl pablogėjo. Pradėjo silpnėti regėjimas, skaudėjo nugarą, kelius ir vos galėjo eiti.

Martai pasiūlė vietą tarp maldininkų į Lurdą, kur švč. Mergelė Marija galėtų pagydyti ją arba suteiks vidinės šviesos. Tačiau Marta užleido vietą kitai ligonei. Klebonas abatas nepatenkintas pasakė: ,,Šitoji pati nežino, ko nori“.

Tačiau ji jau nieko nenorėjo: nei būti karmelite vienuole, nei vykti į Lurdą. Ji troško tik Dievo valios. Tai buvo 1925m. spalio 15-ji, šv. Teresės Avilietės atlaidų diena. Marta tą dieną parašė savęs atsižadėjimo ir atsidavimo Dievo meilei, valiai aktą. Jai dvidešimt treji metai, kai įvyko šios sužieduotuvės. Jos pasiaukojimo laiškas. ,,Viešpatie, mano Dieve, Tu visko paprašei savo mažąją tarnaitę – tad imk ir priimk viską.

Nuo šiandien atsiduodu Tau visiškai ir negrįžtamai.

O mano sielos mylimasis, tenoriu vien Tavęs... Dėl Tavo meilės atsisakau visko...

O meilės Dieve, imk mano atmintį ir visus jos prisiminimus.

Imk mano protą ir padaryk, kad jis tarnautų vien didesnei Tavo garbei.

Imk visą mano valią...

Imk mano kūną ir visus jo pojūčius, mano dvasią ir visus jos sugebėjimus, mano širdį ir visus jos prisirišimus.

Priimk šią auką, kurią kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą tyloje Tau aukoju. Teikis priimti ir paversti ją malonėmis bei palaiminimais tų, kuriuos aš myliu, nusidėjėlių atsivertimu ir sielų pašventinimu...

Imk ir pašventink visus mano žodžius, visus mano darbus, visus mano norus. Būk mano sielai jos gėris ir jos viskas. Aš atsižadu jos ir Tau ją atiduodu.

Su meile priimu viską, kas iš tavęs: širdgėlą, skausmą, džiaugsmą, paguodą, nejautrumą, apleidimą, nesirūpinimą, panieką, pažeminimą, darbą, kančią, išbandymą...

Mano Dieve, Tu pažįsti mano trapumą ir mano didžio silpnumo begalinę gelmę.

Jei aš būsiu neištikima aukščiausiajai Tavo valiai, jeigu... apleisiu Tavo meilės kelią, ak, maldauju, suteik man malonę numirti tą pačią akimirką.

O mano sielos Dieve, o Dieviškoji saule, aš Tave myliu, Tave garbinu, Tave šlovinu, Tau visa atsiduodu, Tu – mano prieglobstis. Paslėpk mane savo gelmėje. Paimk mane su savimi. Tik Tavyje aš noriu gyventi“.

Marta suprato, kad atsiduoti Kristui – tai per kančią susivienyti su visa kūrinija, tapti vienu kūnu su Kristumi, kad būtų išgelbėtas nuodėmės subjaurotas pasaulis.

Nuo šiol jos tarnystė – glūdėti Dieve, stovėti prie pragaro vartų, kad nusidėjėliai pro juos neįžengtų.

Marta pastebėjo: ,,Visas krikščionio gyvenimas yra Mišios ir kiekviena siela šiame pasaulyje yra Ostija. Tad imkite ir be jokių išlygų pasiaukokite Dievui kartu su Jėzumi dieviška auka, be paliovos aukojama dėl visų išganymo“.

1926m. spalio 3-ji, šv. Teresės Lizjė atlaidų diena. Marta vėl sunkiai susirgo. Suvalgytą maistą organizmas atmetė. Atsirado viena po kitos kraujosruvos. Abatas Faure`as Martai suteikė ligonių sakramentus. Marta norėjo mirti. Net tris kartus ją stebuklingai aplankė šv. Teresė Lizjė. Marta suprato, kad dar neatėjo jos valanda. Ji turės tęsti karmelitės iš Lizjė misiją visame pasaulyje. Jos kambarys – celė, koplyčia, o jos lova – altorius. Ji fiziškai ir dvasiškai buvo ,,sutriuškinta“. Senėjo jos tėvai ir brolis Henris. Tapo dažni vizitai gydytojų, nes ją vargino reumato priepuoliai. Tačiau ji neatsižadėjo savo pasižadėjimo.

,,Man atrodo, jog esu tik mažytis daikčiukas Dievo rankose ir kad taip bus iki mirties... Nežinau, ką Jis nori iš manęs padaryti, bet pati noriu visko. Visa, ko Dievas nori iš mūsų ir ką mums siunčia, yra gerai. Taip, man viskas gerai“(1927m. kovo 2d.).

1928m. kovo 25d. visiškai suparalyžiavo Martos kojas. Ji suprato, kad Dievas paėmė tai, ką Jam paaukojo, priėmė jos auką. Ji užsisakė pas stalių patogią, mažytę sofą, kurioje pasiliko iki mirties.

Dabar ji aukojo Jam savo rankas, sakydama: ,,Sudie, išsiuvinėtosios gėlės, sudie, pirštų sukurtos grožybės“. Ji padėjo žirkles, siūlus, adatą ir tarė: ,,O, mano mielas darbas, kuris man teikė iliuziją, kad aš kuo nors dar naudinga“. Dabar Marta galėjo tik aukoti savo gyvenimą ir mylėti Jėzų. ,,Kokia nuostabi mūsų kunigystė reiškėsi tyloje ir šešėlyje, paslėpta kaip Jėzus Ostijoje“.

Ji meldė Jėzų: ,,Paslėpk mane savyje“. Tamsiame kambaryje, nuošalioje nuo pagrindinių kelių vietovėje, prikaustyta prie patalo  ji nugrimzdo į savo slaptąjį gyvenimą, kuris bus ypatingai aktyvus.

,,Tu pasislepi sielose ir ten apsigyveni. Taip jas pačias paslepi nuo žmonių žvilgsnių ir panardini į savo Šventojo Veido paslaptį, kuri yra Tavo Žodis ir kur jos atranda prieglobstį nuo neramaus pasaulio“.(Šv. Kryžiaus Jonas, Dvasinai raštai ,,Gyvoji liepsna“ 956 psl.)

Nuodėmės pasauliui tai atrodė tuščias poelgis, visiškas pralaimėjimas. Iš tikrųjų, sutikdama save paaukoti kančioje ir nusižeminime Marta buvo kupina nežemiškos vilties, kad Dievas bus vienintelis jos gyvenimo šaltinis, kad Jis pats per ją suteiks daug gero savo Bažnyčiai.

Nuo galvos iki kojų suparalyžiuota Marta nuo 1928m. nebegalėjo valgyti, gerti ir net miegoti. Taip penkiasdešimt vienerius metus Marta tenkinos, kad jos lūpas suvilgė vandeniu ir kava. Jos vienintelis maistas – šv. Komunija, be kurios ji negalėjo gyventi. Tas parodė, kad Jėzaus Kūnas švč. Sakramente yra tikrasis Martos maistas. Martai visos savaitės svarbiausias įvykis – šv. Komunijos priėmimas. Kunigai, atnešę jai švč. Sakramentą, pastebėjo, kad Ostija į Martą įeina taip, kad jai net nereikia nuryti. Tas labai stebino patarnaujančius dvasininkus.

Paskutiniais gyvenimo metais ji priėmė šv. Komuniją tik trečiadienių vakarais. Visą dieną Marta buvo persmelkta troškimo: ,,Jis atsiduos man, Tasai, kuris gydo, guodžia, įkvepia, laimina“. Nuo ryto ji kartojo savo pasiaukojimo laišką, rašytą 1925m. spalio 25d. Vakare, atlikus sutaikinimo sakramentą – išpažintį, priėmė šv. Komuniją, ji tyliai sušuko ir pateko į ekstazę, Marta tapo paslėpta Dieve.

,,Tegul mano širdis ir visa mano esybė trokšta ir ilgisi tik Tavęs, tegul visa būsiu Tavo ir apimta tik Tavęs vienintelio; te amžinai gyvensiu kartu su Tavimi, Tavyje, susivienijusi su Tavimi“. Dalyviai tylėdami, atidžiai stebėjo Martos šv. Komuniją, ekstazę ir po kelių minučių, sukalbėję Magnificat, pasišalino.

Tik kitos dienos rytą atėjęs tėvas švelniai tarė: ,,Mano vaikuti, Bažnyčios vardu...“ taip ją grąžino iš ekstazės. Niekas kitas negalėjo tai padaryti.  Ji atsipeikėtų tik po pietų.

Vakare, maždaug dvidešimt antrą valandą ji išgyveno Getsemanę ir aukojosi: ,,Turiu sėti Meilę, sėti Gailestingumą“. Ji visa širdimi dieną ir naktį sėjo adoravimo, šlovinimo ir atleidimo sėklas.

,,O  Tėve, švelnus ir geras, ką man padarysi šiemet? Kur mane nuves Tavo meilė? Ko iš manęs paprašysi?“

Ko Jis paprašo?

,,Ar nori būti kaip Aš?

Jau praėjo daug laiko, kai Marta davė atsakymą – taip, noriu būti panaši. 1925 m. pasiaukojimo akte ji sakė: ,,O, mano Dieve, visa mano vargšė esybė priklauso Tau. Padaryk ją, maldauju Tave, mažyčiu savo atvaizdu... O, kad tik galėčiau iš tiesų pasakyti: manasis aš – tai Jėzus. Tebūna mano gyvenimas tobulas ir nepaliaujamas Tavo gyvenimo pakartojimas“.

1930m. spalio 2d. Jėzus vėl prisiartino. Tai buvo pirmasis mėnesio penktadienis. Jėzus ją paklausė: ,,Marta, ar nori būti kaip Aš?“

Marta pasakojo: ,,Tuomet pajutau kaitrią ugnį: kartais ji degino iš išorės, bet ypač viduje jutau ugnį. Liepsna sklido iš Jėzaus. Mačiau ją kaip šviesą... Šviesą, kuri mane degino. Visa, ką aš jutau, dabar pasakiau, – pasakiau nevykusiai. Be to, reikia atmesti išorę. Man ji nerūpėjo. Vidaus pasaulis – tai Jėzus, Jėzus savo dieviškame gyvenime...“

,,Iš pradžių Jis paprašė atiduoti rankas. Man pasirodė, kad iš Jo Širdies išskriejo strėlė ir pasidalijo į du spindulius, kurie pervėrė rankas: vienas dešinę, antras kairę. Vienu laiku pervėrė mano rankas ir iš vidaus.

Paskui Jėzus paragino, kad atiduočiau kojas. Tuoj pat jas ištiesiau – ir pamačiau strėlę, kuri persiskyrė į dvi dalis... Viskas įvyko akimirksniu.

Vėliau Jėzus paprašė, kad dovanočiau krūtinę ir širdį, lygiai kaip ir rankas bei kojas. Jas pervėrė dar smarkiau... Ilgą laiką buvau tarsi apalpusi. Ugninės strėlės dingo staiga taip, kaip ir buvo atsiradusios. Jėzus dar pasiūlė priimti erškėčių vainiką – labai stipriai spausdamas, uždėjo jį man ant galvos“.

Nuo šios akimirkos Martos kūną paženklino stigmos, tokios pat žaizdos kaip ir nukryžiuoto Jėzaus. Kas tą dieną galėjo pabučiuoti jos kaktą, savo lūpomis pajuto erškėčių vainiko paliktus kraujo krešulius.

Dabar Martos gyvenimas susijungė su Jėzaus gyvenimu. Kiekvieną penktadienį savo kūnu ir siela ji išgyveno Kristaus kančią, sielvartą Alyvų sode, kelią su kryžiumi į Golgotą, nusileidimą į pragarus ir Didžiojo Šeštadienio tylą. Tam tikra prasme ji mirė kiekvieną penktadienį,  penkiasdešimt vienerius metus.

Kam šita Kančia, toji meilės kančia? Dėl to, kad Marta mylėjo Jėzų ir nenorėjo Jo apleisti.

Ar galima apleisti savo mylimąjį tada, kai Jis niekinamas, širdgėlos draskomas ir kenčia begalines kančias? Ar ne tuomet labiausiai reikia būti šalia?

Vis daugiau Marta susivienijo su Jėzumi ir vis giliau slėpėsi Jame. Nuo 1936m. iki 1948m. Marta kentėjimuose meldėsi garsiai, o nuo 1948 iki 1981m. viskas vyko visiškoje tyloje.

Jos kančia prasidėdavo nerimu. Tėvą Finet ji kartą klausė: ,,Ar jūs tikrai žinote, kad šiandieną ketvirtadienis?

–       Taip, mano vaikuti.

–       Tėve, jūs žinote, kad šį vakarą...

–       Taip, mano vaikuti.

–       Tėve, aš neištversiu.

–       Ištversi, mano vaikuti, ištversi...

Getsemanė jau visai arti...

Kartu su Jėzumi Marta ne kartą stojo į kovą su pragaro jėgomis. Iš jos akių tekėjo kraujo ašaros. ,,Getsemanės sode Jėzus pirmą kartą krauju prakaitavo ir liudijo dvasinę Žmogaus Sūnaus kovą“. Drauge kentėjo Marta alyvų sode ir kartojo žodžius: ,,Tėve, atitolink nuo manęs šitą taurę... Tebūna Tavo valia“. Tai buvo ne Martos kančia, bet Jėzaus Kančia Martoje.

 Kiekvieną vakarą ant paklodės, prie Martos veido buvo patiestas baltos medžiagos gabalas, o rytais ją rasdavo suteptą krauju. Iš kur šis kraujas, atsirandantis per 51 metus? Koks paslaptingas pasidauginimas. Tai kaip kadaise duonos padauginimas ir pamaitinimas tūkstančiai žmonių.

Martos kančių liudininkai užrašinėjo jos šauksmus ir maldas iki 1948m.  Štai 1942 m. rugpjūčio mėnesio Kančia, kurią aprašė Sent Etjeno bažnyčios kunigas Šanuanas Berardje: ,,Marta tyliai, bet skausmingai dejavo. Mes pradėjome kalbėti rožinį ir staiga pamatėme pašėlusiai blaškomą jos kūną tai į kairę, tai į dešinė. Netrukus su galva ji įnirtingai daužė baldą, kuris buvo tarp lovos ir sienos. Be abejonės, tai buvo šėtono darbas. Daktaras Rikaras susirinkusiems pasakė, kad rado ryškių smaugimo žymių. Kitą dieną, kai Marta kentėjo trijų valandų Jėzaus kančią ant kryžiaus, ten esantys girdėjo Martą kimiu balsu rėkiant, lyg kas būtų sugriebęs už gerklės ir ją smaugęs. Daug kartų ji prisipažino savo nuodėmklausiui, jog tai velniai –  ,,visas legionas, kuris slankiojo aplink ją ir bandė pasmaugti“.

Agonija, kurią dabar regime, buvo rami ir tyli, – pastebėjo tėvas Finet. O buvo kur kas audringesnių ir tragiškesnių, kai girdėjosi maldaujantis Martos balsas: ,,Ne, mano Tėve, tik ne tai... O, Tėve, jeigu reikia, aš sutinku“.

Penktadienis, pagal saulę 14,35 val.. Daugiau kaip dvi valandas prie Martos budėjo tėvas Finet. Kai atėjo pas Martą, ją rado išmestą iš lovos, galva buvo beveik ant grindų.

Iš Martos lūpų sklido aimana, o galvą blaškė ant pagalvės. ,,O, eik šalin, nutilk“. Kartais Marta tarė: ,,O, Tu nori būti rami?“ Tuo metu šėtonas bandė ją įstumti į neviltį  ir įtikinti, kad jos kančios bevertės.

Apie 17 val. Marta kalbėjo: ,,Mano Tėve, kodėl mane apleidai?“ Jos galva mėčiojosi į šalis, girdėjosi daug trūkčiojančių ,,ak“. Galiausiai pasigirdo labai aiškiai, tyliu balsu: ,,Mano Dieve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“.

Po minutės Marta garsiai sušuko. Tas keistas šauksmas truko tris ar keturias sekundes – galva staiga nusviro į kairę, sudarydama su kūnu statų kampą. Stebėtojai tikėjo, kad Marta ką tik mirė... Ilgą valandą visi klūpojo visiškoje tyloje. Mintys nukeliavo į Kristaus Kalvariją. Būtent taip viskas vyko ir anuomet...

Marta nekvėpavo. Prieš visų akis – velionė, kurios veidas išblyškęs, skruostai paženklinti kraujo ašaromis, jos nudažė medžiagą, apvyniotą aplink jos kaklą.

Marta atsigavo tik sekmadienį. Paskutiniais gyvenimo metais – tik pirmadienio popietei baigiantis.

Jos išvaizda rodė, kad ji miršta kiekvieną savaitę ir atgyja kaip per reanimaciją. Kai ji galutiniai iškeliavo pas Tėvą, niekas nesuprato, kad ji nebesugrįš, nes tikėjo, kad Marta nemirtinga.

1981m. vasario 6d., pirmąjį mėnesio penktadienį baigėsi paskutinė Martos Kančia. Kai tėvas Finet įžengė į jos kambarį, pamatė ją sustingusią, nusviestą ant grindų, tarp išvartytų, išmėtytų daiktų... Kas tai padarė? Ji mirė vieniša, apleista, be jokio ryšio su žmonėmis ir su Dangiškuoju Tėvu, kuris privertė net Jėzų ant kryžiaus šaukti: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

1925m. spalio 15d. pasiaukojimo laiške ji buvo pateikusi visus prašymus Viešpačiui. ,,O mano sielos Dieve, visą save atiduodu Tau; ieškau prieglobsčio Tavyje;  paslėpk mane savo gelmėse, nes mano prigimtis virpa nuo žiaurių išbandymų naštos, visaip mane gniuždančios; nes aš visada viena.

Mano mylimasis, padėk man, paimk mane su savimi. Tik Tavyje aš noriu gyventi – ir mirti tik Tavyje“.

Viešpats atsakė jai į visus prašymus ir ją pasikvietė, kad ilsėtus šalia To, kurį mylėjo jos širdis.

Nuo 1930m. spalio mėnesio, kai Kančia paženklino Martos kūną, žmonės gausiai ją lankė iš visų apylinkių. Parapijos klebonas abatas Faure`as, suderinęs su Robinų šeima, rengė ir išdėstė vizitus. Vaikams buvo pirmenybė. Daug kartų per metus, kai nebuvo pamokų, jie linksmi keliavo pas Martą, o ji klausė jų pasakojimų ir jiems patarė. Ji sakė: ,,Šie mažutėliai krikščionys yra visai prie pat Viešpaties – tai Viešpaties lobynas... Reikia jiems parodyti, kad yra mylimi“.

Martą aplankė įkvėpimas, Chateauneufe atidaryti krikščionišką mokyklą, kur vaikai galėtų pažinti Dievo meilę, gautų išsilavinimą, išmoktų melstis ir išprašytų stebuklų sergančiam pasauliui.

Ši idėja klebonui buvo keista ir nesuprantama. Kas panorės vesti vaikus į katalikišką mokyklą, kai miestelyje tiek daug civilinių santuokų ir laidotuvių? Už kokius pinigus mokyklą įsteigti ir išlaikyti?

Net dvejus metus Marta prašė kleboną švč. Mergelės Marijos vardu. Savo parapijietės atkaklumas išjudino kleboną. Jis pradėjo ieškoti patalpų katalikiškai mokyklai. Surado parduodamą seną pilį už miestelio. Ją nupirko, su grupe parapijiečių įrengė ir 1934m. spalio 12 atidarė katalikišką mokyklą septyniems vaikams ir dviems mokytojoms.

Iš mažos mokyklos netrukus atsirado mergaičių pensionatas, tinkantis vaikams nuo darželio iki baigiamosios klasės. Dar vėliau išaugo berniukų vidurinė mokykla ir merginų žemės ūkio koledžas. Miestelyje, kuriam gyveno 1250 gyventojų, mokėsi apie 1000 moksleivių.

1936m. vasario 10d. abatas Žoržas Finet iš Lijono Martai padovanojo Mergelės Marijos – visų malonių Tarpininkės paveikslą. Jame buvo pavaizduota: žemės rutulys, vaivorykštė, nugalėtas žaltys, Dievo švelnumas, kuris įkvėpė pasiaukoti pasirengusias moteris, išsikeroję ūgliai, ir suartėjęs dangus su žeme. Sužavėta Marta suprato, kad šis paveikslas padės vaikams pažinti Mariją ir į ją melstis.

 Marta pažino švč. Mergelę Marija nuo pat vaikystės. Pirmą kartą jai apsireiškė 1921m., o vėliau daug kartų. Marta visą laiką jai pavedė savo auką, maldą, šlovinimą ir kasdieną meldė Šventosios Dvasios ugnies šiais žodžiais: ,,Šiandieną aš išsirinkau Tave, o Marija, savo motina ir valdove“.

1936m. spalio 10d. popietę Martos pokalbis su abatu Finet truko trejetą valandų. Pirmą pašnekesio valandą Marta kalbėjo apie švč. Mergelę Marija ir labai sujaudino abatą Finet. Jis pasakė: ,,Aš vedžiau konferencijas apie Mariją, bet buvau sužavėtas jos kalbėsenos apie Švenčiausiąją Mergelę. Marta ją vadino miela mama. Tuomet aš supratau, kad jos abi gerai pažįsta viena kitą“.

Pokalbio pabaigoje Marta tvirtai tarė abatui Finet: ,,Pone abate, turiu jums Dievo vardu perduoti vieną prašymą.

          – Kokį, panele?  ,,Jūs turite atvykti čia, į Chateauneufą, ir įsteigti pirmąjį Krikščioniškosios Meilės Židinį“.

   – Aš, panele? Bet aš ne iš šios vyskupijos! Aš iš  Lijono.

,,Na ir kas, jei to nori Dievas?

      – Ak! Atsiprašau, apie tai nepagalvojau. Ką man reikės daryti?

 ,,Daug ką, bet svarbiausia - vadovauti
rekolekcijoms.

             – Aš to nemoku. ,,Išmoksite“.                   ^r

             – Taip, trijų dienų rekolekcijos būtų visai ne pro šalį.

    – Ne, per tris dienas sielos nepakeisi.
Švenčiausioji Mergelė prašo ištisų penkių dienų...

– Ką veiksime per šias rekolekcijas? Ginčysimės? Apsikeisime nuomonėmis?

             – Ne, Švenčiausioji Mergelė nori visiškos tylos.

– Manote, kad sugebėsiu jaunas merginas ir ponias priversti tylėti penkias dienas?

– Taip, nes Švenčiausioji Mergelė to prašo.

– Bet kaip paskelbti šias rekolekcijas?

– Švenčiausioji Mergelė tuo pasirūpins. Jėzus suteiks nepaprastų malonių. Jums nereikės rūpintis reklama.

– Tačiau kur visa tai vyks?

– Mergaičių mokykloje.

            – Bet juk reikės lovų, virtuvės. Kas atliks tuos darbus?

– Jūs.

– Už kokius pinigus?

– Nesikamuokite, Švenčiausioji Mergelė vėlgi tuo pasirūpins.

– Kada pirmosios rekolekcijos?

– Pirmadienį, rugsėjo 7 d. Jos tęsis iki 13
d., iki sekmadienio popietės.

Rugsėjo 7 d. į vakarines Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo pamaldas atvyko trisdešimt trys ponios ir jaunos merginos. Valanso vyskupas magistras Pikas – entuziastas. Per antrąsias rekolekcijas gruodžio pabaigoje pats atvyko dalyvėms suteikti Bažnyčios palaiminimo. Atsirado pirmasis Krikščioniškosios Meilės Židinys. Tai – Dievo kūrinys, o Marija čia ,,bus karalienė, garbingai mylima ir klausoma. Ji pati vadovaus jam savo motinišku buvimu ir patirs tikrą triumfą, kuris sklis toli ir bus žinomas atokiausiuose žemės kampeliuose".

Kas tie Krikščioniškosios Meilės Židiniai? Kokia šių naujų bendruomenių  misija?

Marta kiekvienam nuoširdžiai pataria kiekvieną dieną pasiaukoti Jėzui per Mariją. Vienas kunigas jos paklausė:  ,,Ką šis pasiaukojimas pridės, jei širdis ir taip trokšta mylėti Švenčiausiąją Mergelę?“ Marta atsakė: ,,Žinote, mano tėve, pasitaiko, kad mes klaidingai savęs ieškome gėryje, kurį darome. Šito aukojimosi prasmė – išsivadavimas nuo savo nuopelnų naštos“.

Aukodamiesi atiduodame viską Marijai: ,,kai Šventoji Dvasia išvysta Ją sieloje ir pradeda veikti“.

Marta nujautė ateisiantį pasaulinį karą, kuris ilgam laikui sužeis žmoniją. Ji norėjo dar daugiau pasidalinti su žmonija jų tamsa – dovanojo savo akis. 1940m. liepos mėnesį ji apako.

Naktis. Visi gyventojai jau miegojo. Kambaryje budėjo Marta. Ji girdėjo, kaip ūkauja pelėda, čirškia svirpliai. Ji garbino ir šlovino:  ,,O Švenčiausioji ir amžinoji Trejybe, garbinu ir šlovinu Tave už Tave Pačią ir už Tavo kūrinius, už Tavo Esmės vieningumą, už Tavo Asmenų lygybę, už Tavo Mokslo geismą, už Tavo Išminties neaprėpiamumą, už Tavo Apvaizdos užmojį, už Tavo slėpinių grožį, už Tavo Kūrinių Kūrinį, kai Dievas tapo Žmogumi, o Mergelė – Dievo Motina!"

Marta buvo savo laikmečio teologė bent taip, kaip suprantama Rytuose. Ji nebėgo nuo žemiškosios tikrovės. Prisiminė viščiuką, priglaustą jai prie skruosto, mažą vaiką, paguldytą trumpam ant jos lovos, savo mažųjų sūnėnų ir dukterėčių juoką bei išdaigas, dovanas, gautas misijoms, suraminto kunigo džiaugsmą. Ačiū, Viešpatie!

,,Aš šlovinu Tave, mano Dieve, visuose Tavo kūriniuose, kurių dvasia išlieka dangiškųjų sodų garbė. Aš šlovinu Tave, Viešpatie, visoje gamtoje, kuri skelbia Tavo Vardą, Tavo garbę ir Tavo di­dybę".

Nakties  tyla. Martos dešinė ranka ant krūtinės. Pro įprastus, raminančius garsus ją pasiekė šauksmas žemės nelaimingųjų: kankinių, kalinių, budelių, našlaičių, nuodėmingųjų. Jėzus šią naktį prašė apaštalus budėti. Jie vis dėlto užmigo, įveik­ti nuovargio, o Jėzus prakaitavo krauju. Marta budėjo ir aukojosi kartu su Jėzumi.

,,Taip, iki pasaulio pabaigos aš būsiu Meilės apaštale... Tol, kol žemėje bus žmonių, kenčiančių, kovojančių, klaidžiojančių klystkeliais, aš prašysiu užtarti juos,   tarpininkausiu   už juos,   ateisiu jų mylėti, gelbėti, parodyti jiems tikrosios jų tėvynės".

Toks yra pirmutinis ir nepaliaujamas Martos darbas: garbinti, šlovinti ir tarpininkauti. Kai buvo mažytė, su kibiru, grandine ir skridiniu sėmėsi vandenį kiemo gale. Dabar sėmėsi meilę iš Dievo širdies ir liejo ją kitiems.

Marta galvojo apie visus, kurie ją aplankė, apie visus, kurie prašė: ,,Marta, gelbėk!" Jos atmintyje buvo kiekvienas su savo našta ar viltimi.

Ji įsiklausė į tylą tų, kurie užsisklendę neviltyje, ir tų,  kurie atkakliai laikėsi neapykan­tos." Ji pagavo šauksmus paklydėlių ir nukreipė juos Viešpaties link.

Ką daryti, kad visi atsivertų Dievo gailes­tingumui? Per adoraciją ji teikė jiems paramą. Lygiai kaip ir jos draugė šv. Teresė Lizjė, malda išgelbėjo mirtininką Pranzini, Marta turėjo pasmerktąjį mirti. Tai Stanislav Žiuanas, kalinys jugoslavas, kuris neturėjo šeimos. Jis reguliariai susirašinėjo su Marta ir ją mylėjo kaip savo motiną. Jinai lydėjo kalinį iki pat egzekucijos, kurią išgyveno melsdamasis.

Marta buvo atkakli. Kaip laukų vyturys voliojasi po žemę prieš pakildamas savo sparnais į dangų, taip ji – kartu su Jėzumi – prisiėmė pasaulio nuodėmes ir aukojo Jam savo kančias.

        ,,Aš noriu išpirkti sielas, bet ne už auksą, ne už sidabrą - už smulkias monetas savo kentėjimų, kuriuos sujungiu su neišsemiamu Atpirkėjo ir Jo Švenčiausiosios Motinos kančių lobynu; jas išpirkti galinguoju Kryžiumi, atiduotu į mano rankas, kasdieniu atsidavimu ir tylia savo gyvenimo auka man jį suteikusiam Kūrėjui...

Niekuomet, niekuomet neatsidžiaugsime, kad visą savo gyvenimą atidavėme Dievui. Už visa, ką Jam atiduodame, Jis šimteriopai atsilygina" (1930 m. sausio 7 d.).

Savaitėje buvo trys dienos nepaprasto Martos veik­lumo: antradienis, trečiadienis ir ketvir­tadienis. Visą likusį laiką ji buvo Dieve.

Antradienį laiškininko mašina atveža didelį ryšulį korespondencijos – laiškų iš įvairių pasaulio kraštų.

Židinio narys Simonas, atplėšęs laiškus, garsiai skaito. Tai įvairaus amžiaus žmonių pagalbos šauksmai, sukrečiantys kreipimaisi, prašymai patarimo, maldos ir padėkos. Marta klauso ir diktuoja atsakymus. Atsižvelgia į kiekvieno lūkestį, padrąsina, paguodžia, duoda protingų patarimų ir nuramina. Jos širdis sklidina švelnumo, kuris gausiai liejosi.

Šviečiant silpnai lempai, diktuo­jant Martai, Simonas rašo. ,,Širdies gelmėse išgirskite savo mažytę Martą. Ji jus bučiuoja tiek kartų, kiek žvaigždžių danguje ir gėlyčių pievose" ("l'Alounette", spec. nr., 1981, p. 66).

Po laiškų - siuntiniai. Kambarys užverstas tarsi prekių sandėlis. Čia buvo visko: kavos, šoko­lado, drabužių, knygų, cigarečių, vilnos, virbalų, dešros, rožinių ir virvučių, kartono bei vyniojamojo popieriaus. Tai, ką rekolekcijų dalyviai ar draugai davė, Marta siuntė užjūrio Židiniams ar Prancūzijos vargšams. Nė vieno neužmiršo. Kaliniams, raupsuotiesiems, misionieriams – rūpestingai sutaisyti ryšulėliai arba dideli siuntiniai. Buvo staigmenos. Kas gaus, tas ras būtiniausių daiktų ir priedo – visą jos dėmesį ir švelnumą.

Štai laiškas, gautas iš vieno kalinio:

,,Dėkoju jums už visas man atsiųstas kny­gas. Kaliniui knyga – tai atviros durys į pasaulį, kuris gyvena, jaučia, jaudinasi, bendrauja, išreiškia savo jausmus; tai trintukas, kuris ištrina vienatvę, sienas, grotas ir gultus" ('TAlounette", spec. nr., 1981, p. 64).

           Antradienis kankinamai sunkus. Laimei, ir šią dieną, po pietų, Marta sulaukė keleto lankytojų. Tai jai suteikė truputį atokvėpio, sykiu ir sekretoriui bei tiems, kurie sudarinėjo siuntinius.

Marta – moteris, kuri priėmė savo namuose. Neturėdama ,,oficialaus statuso", kaip mūsų dienomis sakoma Bažnyčioje, ji gyveno priėmimo,  išklau­symo tarnyste - ir net didvyriškai, nes, nuolatos kentėdama, niekada nė žodeliu neužsiminė apie tai savo lankytojams.

Antradienį Marta priėmė savo šeimos narius ir vaikystės draugus. Trečiadienį ir ketvirtadienį – Židinio narius, kurie atvyko rekolekcijų. Kartais penkiasdešimt ar šešiasdešimt žmonių vienas paskui kitą ­ėjo pas Martą. Prietemoje skambėjo skaidrus ir šiltas jos balsas.

Martos kūnas tik žodis. Jos išsekęs kūnas tapo Žodžiu. Marta, pradėjus pašnekesį, maloniai kiekvieną nuteikia, klauso, tyli, pasitikslina, džiugia mintim nuramina svečią, pakviečia drauge sukalbėti ,,Tėve mūsų".

Paradoksas: sveikieji išsipasakoja įvairiau­sius savo skausmus, vargus šiai visiškai invali­dei; stebisi jos humoru, paprastumu, realizmu. Išėję iš Martos, netikėtai aptinka savyje gilią ramybę. Tarsi ,,nukryžiuotosios kartu su Kristumi" džiaugsmas buvo užkrečiamas.

Kartais Martos aplankyti ateina koks nors svarbus asmuo – politikas, akademikas, žymus medikas ar kardinolas. Visiems ji pasirodo apdo­vanota ypatingu proto įžvalgumu. Filosofijos mokslų kandidatas ir medicinos daktaras Kušu pasakė: ,,Si mažutė valstietė yra neprilygstama moteris... Liga sutelkė Martą. Turiu priminti jums vieną detalę: Marta niekuomet nemiega. Taigi ji be perstojo mąsto. Jos smegenys galbūt vienos iš labiausiai išlavintų visoje mūsų planetoje".

Didžiulis džiaugsmas Martai priimti Židinio narius arba tuos, kuriuos ji nujautė jais būsiant. Gydytojui, kuris mąstė apie vienuolio pašaukimą, ji paprastai sakė: ,,Kiti metė savo darbą,  kodėl jūs negalite?"

Marta labai domėjosi Karalystės plėtimusi Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje. Maldavo Šventąją Dvasią dabar išsilieti ant visos kūri­nijos. Tai karščiausias jos troškimas. Juo labiau gilinosi, juo labiau mąstė apie misiją!

,,Įsikūnijimas, – sakė ji, – įvyko Nazarete, bet ne dėl Nazareto, o dėl visos žmonijos".

Ji nemąstė apie misiją tik čia ar ten. Vie­nam Židinio mokytojui, svajojančiam išvykti, pa­sakė: ,,Ar mokykla, ar misijos – visuomet ta pati misija".

Apibendrinkime. Kas sudarė Martos gyveni­mo audinį? Viena vertus, adoravimas, šlovinimas ir tarpininkavimas; antra vertus, priėmimas ir misija. Martoje susiderino veiksmas ir kontempliacija. Šias dvi pagrindines gijas atrasime ir Krikščioniškosios Meilės Židinių gyvenime.

Kai 1934 m. vasario 10 d. abatas Finet atvyko į Chateauneufą-de-Galaure'ą, be kita ko, Marta jam skelbė apie Bažnyčios atnaujinimą, apie svarbiausią vaidmenį, kurį suvaidinti šaukiami pasauliečiai, trumpai tariant, apie netolimą Sekminių dvelksmą.

Nustebusiam abatui Marta paaiškino, kad jau prieš trejus metus bendrais bruožais Jėzus atskleidė jai visiškai naują, t.y. Krikščioniškosios Meilės Židinių, projektą. Po kelerių metų tėvui Finet ji patikės tekstą, išreiškiantį Jėzaus valią. Tai pamatinis tekstas. Kelios jo ištraukos.

,,Tuomet Jėzus kalbėjo man apie nuostabią Bendriją, Jo norimą čia sukurti Tėvo garbei, kad visoje Bažnyčioje įsiviešpatautų Jo Karalystė, o visą žmoniją atnaujintų Jo duotas religinis mokymas, kurio antgamtinis ir dieviškas veikimas sklistų po visą pasaulį".

Kalbama ne apie Martos kūrinį, bet apie kūrinį iš Dievo, nes Dievas nėra tolimas, Jis veikia mūsų laikais. Šios bendrijos pradžia čia, Chateauneufe-de-Galaure'e, bet paskirtis –,,atnau­jinti visą pasaulį". Jos prigimtinė savybė – visuotinumas. Iš tikrųjų, praėjus penkeriems metams nuo Židinio centro įkūrimo, atsirado Židinių Europoje, o nuo 1955 m. – visuose žemynuose. Šiuo metu yra apie šešiasdešimt Židinių (daugiau kaip dešimt kuriasi), jie pasklidę keturiasdešimtyje šalių. Martai iškeliavus pas Dangiškąjį Tėvą, Sekminių judėjimas nesilpsta... Pastarųjų Krikščioniškosios Meilės Židinių įkūrimas Peru ir Taivanyje atspindi visuotinį jų pašaukimą. ,,Norėčiau skelbti Evangeliją visose pasaulio šalyse ir iki pat tolimiausių salų, – -kalbėjo Marta 1930 m. vasario 22 d. – Norėčiau eiti ten, kur niekas niekada nėjo".

Visuomet, kai tik Jėzus patiki kūrybinį užmojį ir paprašo jos, paralyžiuotosios, prisidėti, ji pradeda nerimauti. Tačiau supranta, jog nedera svarstyti ,,Dievo nurodymų". Ji tiki ir sutinka.

,,Netrukus Jis tęsė: 'Taip, aš noriu čia padaryti kai ką naujo ir labai didingo mūsų Garbei, dėl tavęs'".

,,Kai kas naujo". Bendrija nėra nei vienuolių kongregacija, nei pasaulietinė institucija. Krikščio­niškosios Meilės Židiniai – tai pirmosios naujoviškos bendruomenės, kurios pasirodė XX a. Tai bendruo­menės pakrikštytųjų, vyrų ir moterų, pasauliečių ir dvasininkų, visų rasių ir visų kultūrų žmonių; visi kartu, ,,gerbdami vieni kitų skirtybes", jie ,,skelbia žmogiškąją vienybę, atnaujintą Kristuje"*.

,,Noriu, kad visi Bendrijos nariai būtų šventi. Kad skleistų šviesą vidinio antgamtinio gyvenimo pavyzdžiu, nuolatiniais gailestingumo darbais, nepalaužiamu atsidavimu... ir galiausiai — pasi­aukojimu kiekvienam ir visiems, o per tai — visišku pasiaukojimu Dievui".

Šventumas yra pirmoji pasaulio atnaujinimo priemonė. Tai būtina priemonė. Šventumas, mėgstama sakyti Židiniuose, ne prabanga, o kiekvieno pakrikštytojo pašaukimas. ,,Jeigu bandytume suvokti, kas yra gyvenimas Židiniuose, mums nereikėtų skaityti nežinia kiek taisyklių ar įstatymų. Šventumo pavyzdys yra vienas – Kristus. Mūsų vienintelis tikslas – galimybė kartu su šv. Pauliumi pasakyti: ,,Man gyvenimas - tai Kristus'".

Mano Švenčiausioji Motina bus garbingai mylima ir klausoma Karalienė šiame Meilės Židinyje. Ji pati vadovaus jam savo motinišku buvimu ir patirs čia tikrą triumfą, kuris sklis ir bus žinomas atokiausiuose žemės kampeliuose".

Kiekvienas Židinys yra viena šeima, kurios Motina – Marija. Židinio nariai mokosi gyventi kartu su Marija. ,,Nebūgštaukime, kad Ji kada nors atskirs mus nuo Jėzaus – Ji veda mus pas Jį, mumyse Jį augina; pasak šv. Liudviko Marijos Grigniono de Montfort'o, 'per Švenčiausiąją Mergelę Jėzus Kristus atėjo j pasaulį ir per Ją turi vieš­patauti jame“.

,,Po to Jis vėl kalbėjo apie Bendriją; tai bus, sakė Jis, pastogė didelių nelaimių ištiktiesiems, kurie ateis čia pasisemti paguodos ir vilties, o šių sienų prieglobstis bus regimas mano Valios ženklas ir jaudinantis mano Širdies šauksmas nesuskaitomiems nusidėjėliams, kurie mano Motinos ir mano patraukti vyks iš visų pusių ieškoti čia šviesos ir išsigydyti ligų mano dieviškuoju nuodėmių atlei­dimu".

Si bendrija skirta pasauliui atnaujinti ne vien skelbiant Dievo Žodį per rekolekcijas, bet ir atidumu ,,didelių nelaimių ištiktiesiems", t.y. priimant gyvenimo sužalotuosius. Jėzus nepasitenkino vien mokymu, Jam atvesdavo visokiausių ligonių, ir Jis juos išgydydavo.

Židiniai taip pat stengiasi būti visiems prieinami ir atsideda veiklai, gelbstinčiai nuo šiuolaikinio pasaulio nelaimių: alkoholizmo, nar­kotikų, beglobės vaikystės ir t.t. Būtų galima pasa­kyti, kad Židiniai – tai priimti sugebanti bend­ruomenė ir namai, teikiantys dvasinį prieglobstį. Štai kaip Viešpaties vardu glaustai ir tvirtai juos apibūdina Marta: Šviesos Židinys ir gaivi oazė.

,,Aš noriu, kad tai būtų Židinys, skleidžias Šviesą, Gailestingumą, Meilę... gaivi oazė geros va­lios sieloms, nerimastingoms ir nusivylusioms sie­loms, užkietėjusiems nusidėjėliams ir skeptikams... kad tai būtų mano Širdies namai, atviri visiems".

Liudijimas: ,,Tai,  ką  savo  akimis  mačiau... tai, prie ko prisiliečiau..."

Šį prisiminimą apie Martą, jos paslaptį geriausia užbaigti Anžos Matei liudijimu. Ji buvo Paul Heroult licėjaus mokytoja Sen Žan de Morjene. Savua įsteigė pirmąją Švietimo darbuotojų profsąjungą ir labiausiai apleistuose kalnų kaimeliuose rūpinosi mokytojų problemomis. Ji buvo teisybės ieškotoja. Tėvas Perenas, knygos apie Simoną Weil autorius, priėmė ją į Bažnyčią. Tada ji buvo  ,,Mokymo grupių" narė, paskiau persiorientavo į ,,Šarlio de Fuko pasaulietinę broliją". Ilgus metus priklausė ,,Jėsus – Caritas" redakciniam komitetui, vėliau tapo jo vyriausiąja atsakingąja darbuotoja. Mirė 1982 m. Tai buvo nuostabi moteris, labai vertinama tiek savo mokinių, tiek tiesioginių vadovų.  1949 m. liepos 28 d. ji aplankė Martą. Vieno kunigo paprašyta, parašė ilgą ataskaitą, kuri nebuvo skirta skelbti. Tai buvo tik užrašai, tačiau iškalbingi. Mes praleisime kai kurias asmeniškiausias pastabas.

,,Ėjau ir visa virpėjau, nujausdama neįti­kimą privilegiją. Mane įvedė į mažytį tamsų kambarėlį. Pasakė: sėskitės štai ten! (Stumtelėjo mane kėdės link.) "Ji" yra čia, kalbėkite.

Nepajėgiau... Buvau labai susijaudinusi. Tolimas balsas  sušnabždėjo: ,,Ar čia yra kas nors?" Pasisakiau vardą ir mes pradėjome šnekėtis.

Pokalbis buvo apie Mariją Rozą Achard ir jos mamą. Iš šio pokalbio išplaukė daug visiškai naujų dalykų... Keturis kartus norėjau išeiti, nes bijojau ją išvarginti. Kiekvieną kartą ji mane sulaikė. Dieve mano, jei mokėčiau apsakyti tai, ką gyva mačiau prietemoje – tai buvo Jėzus, Ecce Homo (Jn 19, 5)). Jutau,   kad   pamažu   ryškėjo   paslapties artumas: visiškai susiliejo su visata – dabar ši ,,atsikėlė" į mažą kambarėlį, uždangstytą nuo bet kokios išorinės šviesos. O, ta smarki gyvybės galia, tie gyvojo vandens srautai: stiprybė, džiaugsmas, šviesa, antgamtiškas protas, – gyvybės versmė sustingusiame kūne, kuris jau nebe kūnas.

O, kaip ji myli Mariją Rozą! Kaip pažįsta jos vidų. Dvasiškai turtinga, kilni, uoli. ,,Jai nieko netrūksta, tik tikėjimo!"... ,,Kaip aš ją myliu! Kaip myliu juos visus! O jos mama, geroji mama Achard! Kodėl ji neateina manęs aplankyti?" Santūriai pasakiau, ką maniau: būtinybė prašyti leidimo užgavo meilę; draugystė – sena, išskirtinė, šiek tiek pavydi ,,naujai pasirodžiusiems" – labai pažei­džiama.

,,Reikėtų jai ateiti su kuo nors iš maniškių, pavyzdžiui, su kuria nors mano seserimi..."

Pasakoju apie šiurkščią Marijos Rozos reakciją į mano atsivertimą. Marta atleidžia, supranta: ,,Ji kentėjo, manė, kad tu ją palieki, kad tai jus išskirs!" Kaip jinai jaučia, tarsi pati būtų tai išgyvenusi!

Dar kalbu apie ponios Achard skausmą. Tą pačią dieną ji man pasakė: ,,Kadaise ir mes tikėjom! O dabar esam lyg bangų svaidoma valtis". Nedrąsiai klausiu: ,,Ar ji tikrai anksčiau tikėjo?" Absoliuti tyla. Pajuntu, jog apie intymias sielos paslaptis Marta gali kalbėti tik su pačia siela. Džiugi tyla!

Paskui ji prabilo apie mane. Kiek daug klausimų apie mano aplinką švietimo srity! Ir koks tikėjimas: ,,Tie, kurie atsiverčia šioje aplinkoje, yra labiausiai užsidegę ir aktyvūs". Pajuntu visišką pasitikėjimą ,,gyvybingosios", kuri dalyvauja Šven­tosios Dvasios žygyje, o ir pati jau yra veikianti Dvasia.

..Visa, ką kalbėjo, liepsnojo meile mūsų netikintiems broliams. ,,Jie tiki, kad netiki, - sako ji. – O, kaip reikia juos mylėti! Tai mūsų broliai. Galbūt esama ir mūsų kaltės, jei jie netiki? Nesame pakankamai skaidrūs, jiems nepavyksta per mus pamatyti šviesos - Jėzaus".

Netikėtai susigraudinus sakė: ,,Jie tikrai norėtų matyti tobulą kataliką!"

Kai ji sakė ,,mes" arba ,,katalikas", aiškiai jautėsi - ji yra toji katalikė, ji iki galo tai prisėmė, kaip ir gilią savo kančią.

Po šitiek aiškių ir skambių frazių, skaus­mingai vaitodama, ištarė: ,,Mes negalime būti tobuli, mes darome vien tai, ką galime". (Neatsimenu tikslių žodžių, bet visi jie reiškė: mes galime tik mylėti.)

Drįstu pasakyti: ,,Netikintiesiems vienintelė įmanoma vertybė yra moralė, kuri yra ir dorybė. Taigi jie nori mus matyti dorybingus ir tobulus, o patys nebesupranta gimtosios nuodėmės prasmės; jie jos savyje neatpažįsta; aptikę ją mumyse kaip trūkumus – stebisi ir piktinasi".

Ji mane beveik pertraukė: ,,O taip! Kaip tik šitaip! Tačiau tiesa nėra moralinė, ji — teologinė: tikėjimas, viltis, artimo meilė. Viskas! Krikščionybė yra žygis..."

Staiga, kai tik prabilo apie vienybę su Kristumi, balsas tapo vaiskus: Jis, Jisai vienatinis!

Kalbame apie X, mielą dabartinį mano rūpestį ,,Ar ne laikas jums paprašyti ją pradėti melstis? Reikia,  kad pajustų, jog į Dievą eiti vien proto nepakanka. Ne nuo pastarojo reikia pradėti, o nuo širdies. Reikia, kad ji melstųsi..."

Paprašiau pasimelsti kartu. ,,Melskitės, aš pritarsiu". Sukalbėjau ,,Tėve mūsų". Kokiu balsu ji man atsakė!.. Kaip rimtai drauge kalbėjo maldą ,,O mano valdove, mano Motina!" Kai sušnibždėjau paskutinius žodžius ,,kaip jūsų turtas ir nuosavybė", raginamai pridūrė: ,,Visiška, ar ne?" Iš visos širdies ištariau ,,taip".

Paskui, kaip ir visuomet, kreipiausi į man tokią artimą šv. Teresę.

,,Jūs taip pat ją mylite?"

Ir iš  karto  susikaupė.  O,  kaip ji  apie ją kalbėjo! Su kokia meile, su kokiu skaidrumu ir pažinojimu!   Užsidegusiu,   entuziastingu   balsu. Aistringo pasitikėjimo tonu.

,,Sakykit, ar pastebėjot, kaip ji pažįsta visą žmogaus silpnumą ir skurdą, visas įmanomas pagundas? Ji jas išgyveno... Atsimenat, ji pasakė:  'Niekuomet nepalikite nuodų prie kenčiančio ligonio'. Ji tikrai pažino tą baisią pagundą!"

Man atrodo, kad Marta ją irgi pažino.

Su vaikišku džiaugsmu, skaidriu, susijaudi­nusiu balsu ji tąsė: ,,Ir kokia ji įsitikinusi, tikra savo pasirinkimu! Ar pažįstate šventąjį, kuris būtų pasakęs taip kaip ji: 'Jeigu reikėtų pradėti iš naujo, pradėčiau tokiu pat būdu'? O juk visi dėl ko nors apgailestauja".

Tuo metu pagalvoju apie kleboną iš Arso. Ji iškart atsiliepė į mano mintį: ,,Taip, net Arso klebonas apgailestavo dėl kai kurių marinimųsi. O ji – dėl nieko!"

Akivaizdu, jog šventieji yra jos draugai ir ji gyvena su jais glaudžioje bendrystėje.

Balsas džiaugsmingas, ji juokėsi: ,,Tik pamanykite, aš taip ją myliu, o ji vis dėlto uždarė man Dangaus vartus!"

Ir ji man papasakojo: 1925 m. spalio 5 d. buvo laiminga ir pasirengusi iškeliauti, bet... pasiliko. Mažoji Teresė pranešė jai apie paralyžiuotosios maldos ir kančios pašaukimą: visa visatos malda ir visa Jėzaus kančia yra joje. Ji užbaigė: ,,Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios".

O, tas kryžiaus ženklas be judesio, tas kūnas... jis pats - kryžiaus ženklas...

Po to trys kreipimaisi į Mergelę Mariją. O man išeinant: ,,Ak, sakykit, kaip sekasi reko­lekcijos?" (Jas vedė tėvas Monjė SJ.) Papasakojau, ką jutau savyje ir aplink save. ,,Gerai! gerai! labai gerai!"

O paskui... Ne, neįmanoma šito papasakoti...

Staiga jos balsas pasidarė drovus: ,,O jei išdrįsčiau?.."

Kvapą užgniaužė nujautimas, ką ji man tuoj pasakys. Pralemenau: ,,Kodėl gi ne, – dėl Jėzaus?" Ji tęsė: "...Per jus aš nusiųsiu Marijos Rozos mamai bučinį..."

O Dieve, ji mane pabučiavo.

,,Ir perduokit, kad man labai malonu būtų ją pamatyti".

Sunerimau. Nežinojau, ar galėsiu tai pasakyti, ar surasiu tinkamą progą... Pastebėjusi mano nerimą, ji pridūrė: ,,Pasakykite tai tik tuomet, kuomet jausite, kad reikia ir galite tai padaryti".

Išeinu. ,,Ačiū! Ačiū!" Ir iš mano, ir iš jos lūpų. Negalėjau ištarti ,,iki pasimatymo"... Tyliai sukuždėjau ,,sudie", turėdama omeny ,,su Dievu". Ir tuoj išgirdau: ,,Taip... dviem žodžiais, ar ne?"

O dabar norėčiau pabandyti papasakoti... Kai ką užmiršau, bet tai nėra svarbu. Svarbu jos buvimas ir dalyvavimas visame kame. Ji domisi viskuo, išskyrus save pačią.

Koks tik nebūna Martos balsas: žemas ir aukštas; nuoširdžiausias ir draugiškiausias, tiesiog angeliškas; o kartais šitoks skausmingas, vaitojantis, kupinas raudos; bet ir vėlgi paskui smagus ir laisvas, vaikiškai linksmas. Tačiau visada jis lieka malonus bei... skvarbus, persmelkiantis, pasiekiantis jus tam tikru būdu ir su tokia išraiškos jėga, jog be paliovos rodosi, kad kalbą lydi gestai.

Niekada iki tol nesuvokiau, kokia konkreti yra dvasinė tiesa ir kad ji glūdi kiekvienoje žmogaus kančioje, kiekvienoje problemoje. Kaipgi įmanoma šitaip visapusiškai pažinti žmogaus gyvenimą, kai nejudi, esi uždarytas tokiame kambaryje? Aš mąsčiau: visa, kas žmogiška, yra čia, joje. Ji viską žino, viską išgyvena. Nujaučiau Jėzų, imantį žmogų visą, idant Jį prisiimtų.

          ,,Kas nori išgelbėti savo gyvenimą - jį pra­ras". Šitas gyvenimas visas atiduotas! O Dieve! Žmogaus akimis žvelgiant - kas jai beliko? Nieko. Mažiau negu nieko. Gyvas lavonas. O ir tas paverstas nieku. Nuo pat pašnekesio pradžios šioje prietemoje ir vėliau, kai įžvelgiau smulkų veidelį, įsivaizdavau kalbantį mirusįjį. Kas jam belieka? Nieko: nei kūno, nei judesio, nei maisto, nei žemiškos šviesos...

O ji turi visko, ir dar su kaupu. ,,Gyvojo vandens upės, gyvybės versmės srūva iš jos gelmių". Ir nieko kito joje nėra, tik tekantis Dvasios gyvenimas... Tėvo Monier įsivaizduojamas ,,kanalas" tobulai realizuotas. Man buvo leista išvysti joje visa tai, apie ką jis kalbėdavo per rekolekcijas. "Tai, ką savo akimis mačiau... Tai, prie ko prisiliečiau..." O mano Dieve, tas bučinys!

Erdvė, laikas neegzistuoja. Martos kūnas – dvasinė būtybė, visiškai esanti Šventojoje Dvasioje, dalyvaujanti universume ir amžinybėje. Kai pamatai Martą – visa aišku. Daugiau jokių abejonių; jauti, kad tikra tik tai, kas iš Šventosios Dvasios ir Šventojoje Dvasioje.

Martoje pamačiau dangaus ir žemės susijun­gimą... Visa, ką aš nujausdavau, dabar aiškiai žinau. Visa, kuo tikėjau, tapo manyje akinančiu tikrumu.

Šitokia malonė su kaupu. Ir ji įpareigoja.

Pažinau Martoje gyvą mūsų Viešpaties kančią. Ar išdrįsiu ateityje prie jos kentėjimų pridėti kančią už mano neištikimybę? O Dieve, tegu mano atsidavimas bus visiškas!

Žinau, kad galiu pasikliauti pasiaukojusios Martos malda. Bet ne tam, kad ji už mane veiktų – tik kad pagelbėtų. Kitaip elgtis būtų niekinga ir egoistiška.

         Tegu neteks Martai, tegu neteks Tau, o Jėzau, kentėti dėl mano kaltės. Bet tegu aš kentėsiu su ja,  Tavimi, Tavyje už pasaulio nuodėmes...

          Jaučiuosi paženklinta visam gyvenimui... tiesa, naujai nušviečianti visus dalykus, kiekvieną daiktą, kiekvieną dieną, atrodo visiškai kitokia... Visi tuometiniai mano susitikimai ir santykiai buvo palytėti šio apreiškimo spindulių: viskas ateidavo be manęs, tik per mane. Ir tai tik pradžia. Vienintelis mano širdies troškimas – būti ištikimai gautoms malonėms".

Menas būti  Bažnyčios  dukra... Štai mes kartu nueito kelio pabaigoje. Ne­siekėme sukurstyti nederamo smalsumo nei paža­dinti dirbtinio stebuklų troškimo, kėlusio Martai ypatingą nepasitikėjimą.

Iš tiesų, ji nevalgė, negėrė, bet jokiu būdu ne dėl to, kad vaidintų fakyrą; ji niekada nesu­reikšmino šio priverstinio badavimo, kuris tęsėsi ilgiau nei penkiasdešimt metų.

Taip, Marta galėjo skaityti širdžių gelmes, matyti ateitį, bet ne taip kaip kokia kortų būrėja. Anot Paskalio, ji buvo kito sukirpimo. Kartą Martos paklausė, kokius ateities įvykius nujaučianti, ir ji atsakė: ,,Aš pažįstu tik vieną maloningą įvykį - Viešpaties atėjimą".

Būtent į tokį lygmenį reikia pakilti, kad suprastum Martą Roben, o ne daryti iš jos keistą mįslę. Marta Roben neturi paslapties, kurią ištirti galėtų policija – jos paslaptis ta pati kaip ir Jėzaus. Marta yra daugiau nei Marta. Kažkas joje gyvena. Ji gali pasakyti kaip šv. Paulius: ,,Man gyvenimas – tai Kristus".

Martos gyvenime tęsėsi Jėzaus Įsikūnijimo, Kančios ir Prisikėlimo paslaptys – Jėzaus, kurio pasišalinimas priartino Sekmines. Kaip tik iš šios trilypės nenutrūkstamos paslapties Marta Roben mokėsi meno būti Bažnyčios dukra.

Įsikūnyti – tai pirmiausia priimti žmonių gyvenimą ,,čia ir dabar", su visomis ribomis ir priklausomybėmis. ,,Dievo meilės visuotinumą Kristus įkūnija trumpu savo istoriniu egzistavimu, ypatingu asmeniniu gyvenimu". Kaip šie žodžiai tinka Martai!

Pirmiausia ji mylėjo gimtąjį kaimą, artimuosius, savo parapiją. Pasitikėdama sutiko fizinių galių laipsnišką išnykimą: nei miego, nei maisto, nei žemiškos šviesos. Kūnas nebejuda. Visiška priklausomybė nuo aplinkinių.

Įsikūnijimas - tai ir Šventosios Dvasios įsiliejimas į žmogaus kūną bei laipsniškas jo pakeitimas, vykstantis paklūstant Jos kvietimui. Tai ir yra tas nepaprastas savęs  atsižadėjimas, apie kurį šv. Paulius rašė Filipiečiams: ,,Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą... Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil 2, 5-8).

Martą šis klusnumas nuvedė labai toli, į visišką savo gerovės ir prisirišimų atsižadėjimą. Kai mirė karštai mylima sesuo ponia Bros, Marta nesusilaikė nepasakiusi: ,,Jis viską iš manęs atims!" Bet ji juk viską ir atidavė. ,,Nebėra manęs, nebėra to, kas mano, - rašė ji 1925 m. – Vienintelis Tu visados. Būk mano tikrasis gyvenimas, mano meilė ir mano viskas". Ji išnyko tik tam, kad Jis augtų. Ji pasislėpė tik tam, kad Jis pasirodytų.

Kartą vienas žurnalistas kiek juokaudamas paklausė: ,,Ar būtinai reikia susirgti, kad pamatytum Dievą?" Olivjė Klemenas atsakė: ,,Kur kas daugiau – reikia numirti".

Numirti sau, savo valiai, pasiduoti veikiamai. Marta pati neatsistebėjo joje nuveiktu darbu. 1930 m. ji pažymėjo: ,,Mano esybė patyrė tiek paslaptingą, tiek gilią permainą. Mano laimė šioje invalidės lovoje didelė ir patvari, nes ji dieviška. Koks darbas! Koks žengimas aukštyn! Ir kiek valios agonijų reikėjo, kad numirčiau sau!" 

,,Kiek valios agonijų" –  ji surado svarbius žodžius.

Klodelis į raupsuotosios Violenės lūpas įdėjo žodžius: ,,Mano kūnas triūsia save naikinančios krikščionybės labui". Marta mažaja­me Lygumos kambarėlyje nedarė teatro. Jei kentėjo už gėrį, su ašaromis maldavo ir krauju prakai­tavo, tai tam, kad savo kūnu prisidėtų prie Kančios už Bažnyčią. Jėzus suteikė jai dovaną ragauti Jo Kančios. Marta Jam buvo gailiaširdė Veronika; jos veidas tarsi gyva skepeta, kurioje atvaizdą paliko Jo Veidas...

Ši kančia ir mirtis nėra tikslas, tuo labiau liguistas pataikavimas. Tai būtinas perėjimas – Velykos. Štai kodėl Marta buvo kupina vilties. Kiekvieną savaitę ji patyrė baisų Kristaus Kalvarijos nerimą ir šviesų Velykų džiaugsmą.

,,Žmonės stebisi, kai sakau, jog gyvenu tam, kad numirčiau", - sakė Marta. Mirtis yra priva­lomas perėjimas, kad sutiktum pasaulio Šviesą, peržengtum bedugnę. ,,Aš noriu matyti Dievą, bet tam reikia numirti" – sakė Teresė Avilietė.

,,Ar nori būti kaip AŠ?" – Marta buvo kviečiama ne tik priimti Jėzaus žaizdas, bet ir dalytis Jo garbe. Nužudytasis Avinėlis kartu yra ir Avinėlis nugalėtojas. Mirties ir Prisikėlimo paslaptis, kuria esam ženklinami per krikštą, suteikia panašumo į nukryžiuotąjį ir šlovingąjį Kristų.

Kai 1930 m. rugpjūčio 11 d. davė vienuolės įžadus, Marta gerai suprato šio įvykio velykinę prasmę. Norėjo dėvėti išsiuvinėtus marškinius ir baltą šydą. ,,Apdairi nuotaka" pasirengė sutikti jaunikį. Tai buvo dar vienas puikios jos dvasinės sveikatos ženklas; Marta visu protu suvokė išgyvenamą paslaptį.

Sekminių paslaptis yra Šventosios Dvasios paslaptis, išlieta tam, kad per Bažnyčią žmonės susivienytų su Dievu ir tarp savęs. Tai esminis ir nenutrūkstamas vyksmas.

Taigi Marta yra visiškai atsidavusi Šven­tajai Dvasiai. Kaip Marija. ,,Ir nieko kito joje nėra, tik tekantis Dvasios gyvenimas", – sakė Ange Mattei.

Marta – tikra ir veikli pranašė. Buvo atsidėjusi adoracijai, dalyvavo Šventosios Dvasios veikime ir Bažnyčios kūrime. Kokį svarbų pranešimą ji perdavė ,,išstumtųjų" pasauliui: invalidams, susisielojusiems seneliams, manantiems, kad jie ,,niekam nereikalingi". Prikaustyta ji prie lovos virto vaisinga sėkla.

Martos misija tęsiasi. Nežinau, gal vieną dieną ją paskelbs invalidų ir paralyžiuotųjų glo­bėja. Tik žinau - jos malda pritraukė ir pritraukia į Krikščioniškosios Meilės Židinius Šventąją Dvasią, idant ji sukurtų iš jų Sekminių bendruomenes.

Spartus ir besitęsiantis Židinių steigimasis, plitimas niekuo kitu nepaaiškinamas, kaip tik Šventosios Dvasios galia. 1933 m. Marta nerimavo ir klausė savęs, kaip galės, tokia mažytė, neveikli, visko netekusi, prisidėti prie to nuostabaus kūrimo, ir Jis jai atsakė: ,,Nebijok, viską Aš padarysiu!"

Vis dėlto neužmirškime: šio galingo misio­nieriško pakilimo pradžioje yra slapta Martos auka, jos tvirtas ir neatšaukiamas ,,taip".

,,Kiekviena meilės sutartis tarp Jėzaus ir sielos vieną dieną bus atlyginta malonių stebuklais, gailestingumo liūtimis".

Ištraukos iš knygos ,,Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia”.  Tai Dievo tarnaitės Onos Kotrynos Emmerich regėjimai.

,, Jei su meile mąstysi apie Jėzaus žaizdas, būsi labai stiprus gundymuose ir mažai pergyvensi, kai iš žmonių patirsi kokią nors panieką.” /Kristaus sekimas, 2 knyga, I skyrius/.

,,Gilus Jėzaus kančios supratimas suteiks malonę naudotis  jos nuopelnais ir skleisti juos visur, kur tik garbinamas Jėzaus Kristaus kryžius”    Šv. Gertrūda

,,Jėzus yra Kelias, kuris neklaidina, Tiesa, kuri neapgaudinėja, gyvenimas, kuris niekados nepasibaigia” Kristaus sekimas, 325 psl.

Nihil obstat

Prelatus A. Dambrauskas

Censor ex officio.

Imprimatur.

Datum Kaunae,die 31 decembri 1932 anni.

C.Šaulys, Vicarius Generalis,  Praelatus S.S.

         

                       

                               Turinys

Velykų avinėlio valgymas                                 5

Kojų plovimas                                                 6

Švč. Sakramento įsteigimas, pamokymai          7

Jėzus su apaštalais eina į Getcemanę                8

Jėzaus baimė kančios akivaizdoje                    9

Jėzaus liūdesys dėl Bažnyčios kančių                10

Jėzaus skausmas dėl išniekinimų                       10

Jėzaus suėmimas                                             11                   

 Ėjimas per Kedroną                                       12

Eisena per Ofelį ir Jėzus prieš Anną                 13                   

Kajafas apklausia liudininkus                            14

Dievo Sūnaus parodymas                                 15

Pasityčiojimai iš Jėzaus                         15

Marijos išgyvenimai.                                        16       

Jėzus kalėjime                                                 16       

Teismas Jėzui . Jėzus pas Pilotą                       18                   

Kryžiaus kelių pradžia. Jėzus pas Erodą           21                   

 Jėzaus plakimas                                              23

Angelai suramina Jėzų                          25

Marija Jėzaus plakimo metu                              25

Erškėčiais vainikavimas                                   26

Kryžiaus kelias                                    27

Pirmas Jėzaus kritimas                         27

Antras,  trečias Jėzaus kritimas             28

Veronikos paslauga                                         29

Ketvirtas ir penktas Jėzaus kritimas                  30

Šeštas ir septintas Jėzaus kritimas                    30

Marija ir kt. moterys ateina į Golgotą               31

Jėzaus nurengimas ir girdymas              31

Jėzaus kryžiavimas                                          32

Kryžiaus pakėlimas ir jo pastatymas                 34

Saulės užtemimas                                            35

Ketvirtas Jėzaus žodis ant kryžiaus                    35

Šeštas ir septintas Jėzaus žodis                       36        

 Įvykiai po Jėzaus mirties                                             37

Jėzaus šono pervėrimas                                               37

Juozapo iš Arimatėjos daržas, kapo rūsys                    37

Nuėmimas nuo kryžiaus                                               38

Jėzaus kūno paruošimas laidotuvėms                           38

Jėzaus kūnas palaidojamas                                          39

Sargyba prie Jėzaus kapo                                            40

Jėzaus gerbėjai Did. Šeštadienį                        40

Vakaras prieš Jėzaus prisikėlimą                                  41

Naktis prieš prisikėlimą                                               41

Viešpaties Jėzaus prisikėlimas                          42

Moterys prie Jėzaus kapo                                           43

Šv. Onos Kotrynos Emmerich gyvenimas                    45

Knygos autorius Klemensas Brentano              49

Didžiojo Ketvirtadienio rytą, prieš auštant Jėzus pasišaukė Petrą, Joną ir nurodė viską, ką jie turės padaryti Jeruzalėje. Jiems sakė, kad Siono kalne sutiksite vyrą su vandens ąsočiu. Paskui jį eikite ir pasakykite: ,,Mokytojas nori pas tave švęsti Velykas, nes artinasi jo valanda”.

Betanijoje susijaudinęs Jėzus atsisveikino su Lozoriumi, jo seserimis, kitomis moterimis ir savo motina Marija, su kuria atskirai dar pasikalbėjo. Priminė apie Judo išdavikišką sumanymą, o geroji motina jį užjautė. Kai sužinojo, kad ateityje jo laukia nukankinimas, Marija pareiškė, kad ir ji nori kartu numirti. Bet Jėzus jai patarė ramiai iškęsti savo skausmą. Dabar Jėzus pasakė, kad jis po trijų dienų prisikels iš numirusiųjų ir kur jai pasirodys. Marija tuoj nusiramino, nebeverkė, bet jos veidas rodė begalinį liūdesį ir didelį skausmą. Jėzus jai padėkojo už visapusišką meilę, dešine ranka ją apkabino ir priglaudė prie savo krūtinės. Dar pažadėjo savo dvasioje būti su ja per Paskutinę Vakarienę. Su visais nuoširdžiai atsisveikino.

Apie vidurdienį Jėzus su devyniais apaštalais išėjo iš Betanijos į Jeruzalę. Tiesiai ten dar nėjo, o ilgai vaikščiojo  aplink Alyvų kalną, Juozapato slėniu iki Kalvarijos kalno ir visą laiką mokė.

Apaštalams priminė, kad iki šiol jiems duodavęs duonos ir vyno. Šiandieną jis atiduos jiems viską, ką turi: Kūną ir Kraują. Šiuos žodžius tariant  Jėzus buvo labai susijaudinęs. Apaštalai  nesuprato tų žodžių prasmės ir reikšmės. Jiems atrodė, kad Jėzus kalba apie Velykų avinėlį.

Neįmanoma išreikšti žodžiais Jėzaus meilės ir kantrybės jo paskutiniuose pamokymuose būnant Betanijoje ir čia

            Velykų avinėlio valgymas

Jėzus priminė, kad artinasi laikas, kai užsibaigs Mozės auka ir prasidės Velykų avinėlio auka. Todėl avinėlis turi būti papjautas taip, kaip kadaise Egipte, nes atėjo laikas tikram išėjimui ši Egipto nelaisvės.

Mačiau, kaip Jėzus su baime ir skausmu sudavė smūgį avinėliui ir tekantį jo kraują suleido į indą. Jėzus paprašė atnešti izopo  šakelę, ją pamerkė į kraują, priėjo prie salės durų ir juo patepė durų staktas, užraktą ir iškilmingai pasakė:

–Mirties angelas praeis pro šalį, o jūs čia ramiai melskitės. Kai papjaus mane, tikrąjį Avinėlį, tada prasidės naujas laikas, nauja Auka ir ji truks iki pasaulio pabaigos.

Jėzus dar pamokė apaštalus apie Velykų avinėlį ir jo reikšmę. Kai vakarienei stalas buvo paruoštas, sugrįžo ir Judas. Valgytojai apsivilko kelioninius apeigų drabužius. Iki šiol nebuvau mačiusi tokio linksmo Jėzaus. Jis liepė apaštalams užmiršti visokius rūpesčius.

Kol apaštalai valgė Jėzus kalbėjo maloniai ir nuoširdžiai. Tačiau pamažu jis nuliūdo. Jis pasakė:,,Vienas iš jūsų mane išduos. Tai tas, kurio ranka yra ant vieno stalo”.

Jėzus dalino salotas savo stalo pusėje. Priešingoje stalo pusėje sėdėjo Judas. Jėzus jam paliepė tą patį daryti.

Visus apėmė baimė, kai Jėzus pasakė apie išdaviką. Bet jis visiems neparodė, kad išdavikas yra Judas.

           Kojų plovimas

            Jėzus kalbėjo apie savo karalystę ir sugrįžimą pas savo Dangiškąjį Tėvą. Pirma norėjo palikti jiems visa, ką turi. Po to kalbėjo apie atgailą, savo kaltės pažinimą ir išpažinimą, gailestį ir nusivalymą. Jau matėsi, kad visa yra  susiję su kojų plovimu. Mačiau, kad visi apaštalai pažino savo nuodėmes ir dėl jų gailėjosi, išskyrus Judą.

            Jėzus tarė: ,,Esu jūsų tarnas. Patogiai atsisėskite, kad galėčiau nuplauti jums kojas”.

            Pažeminantį kojų plovimą Jėzus atliko meilės kupina širdimi ir neprastai nuoširdžiai. Tai nebuvo tik paprasta ceremonija, bet kaip šventas patarnavimas ir parodymas begalinės meilės.

            Kai iš eilės priartėjo prie Petro, šis nesutiko, kad Jėzus jam kojas plautų. ,,Viešpatie, argi Tu man kojas plausi? ” Jėzus pasakė: ,,:Ką aš darau, tu dabar nesupranti. Vėliau sužinosi”. Petras tarė: ,,Viešpatie, man niekuomet neplausi kojų”. Jėzus į tai atsakė: ,,Jei tau nenuplausiu kojų, tu neturėsi dalies su manimi”. Dabar Petras sušuko: ,,Viešpatie, jei taip, nuplauk ne tik kojas, bet rankas ir galvą”. Jėzus paaiškino: ,,Kas nuplautas, tas švarus. Užtenka tik kojas nuplauti. Jūs esate švarūs, bet ne visi”.

Plaunant kojas Judui Jėzus buvo ypatingai švelnus. Prie jo kojų pridėjo savo veidą ir tyliai jam pasakė, kad apsigalvotų. Jau metai, kaip jis širdyje ugdė neištikimybę ir išdavimą. Judas pasirodė lyg to negirdėjęs, nes kažką kalbėjo Jonui. Petras tai pastebėjo ir pyktelėjęs sušuko: ,,Judai, Mokytojas kalba su tavimi”.

Jėzus pamokė nusižeminimo, sakydamas, kad kitiems tarnaujantis žmogus yra didžiausias. Apaštalams liepė ir ateityje vienas kitam plauti kojas su nusižeminimu.

Švč. Sakramento įsteigimas

Jėzus labai susikaupęs tarė: ,,Dabar noriu jums duoti patį save. Tariant šiuos žodžius atrodė, kad Jėzus tirpsta iš begalinės meilės. Jo kūnas pasidarė permatomas, lyg šviesos šešėlis.

Melsdamasis laužė paplotėlius ir juos dėjo vienas ant kito į padėklą. Nuo pirmojo paplotėlio pirštų galais atlaužė mažą dalelę ir ją įdėjo į taurę. Mačiau, kaip tą pačią akimirką Jėzaus Motina  dvasiniai priėmė švč. Sakramentą. Jos nebuvo Vakarienės kambaryje.

Tada Jėzus paėmė padėklą su paplotėlių gabalais ir iškilmingai tarė: ,,Imkite ir valgykite, tai yra mano Kūnas, kuris už jus bus išduotas”. Po to dešine ranka padarė judesį, lyg laimindamas. Iš jo spindėjo šviesa, o žodžiai kaip ugnis ėjo iš jo lūpų. Taip pat nušvito duona ir švytėdama pateko į apaštalų burnas, lyg pats Jėzus būtų plaukęs į juos. Visus nušvietė šviesa, tik Judas liko tamsoje.

Jėzus pakėlė taurę prie veido, pasilenkė į ją ir tarė konsekracijos žodžius. Jėzus vėl staiga pasikeitė, tapo permatomas ir, laikydamas taurę rankose, davė apaštalams Petrui ir Jonui gerti. Paskui taurę padėjo atgal. Tada Jonas su mažu šaukšteliu kraują pilstė į mažus ąsotėlius, o Petras juos davė apaštalams. Jie po du  iš vieno ąsotėlio gėrė.

           Paskutiniai pamokymai

            Prieš išeidamas Jėzus dar kartą apaštalus pamokė ir meldėsi taip susikaupęs, lyg būtų kalbėjęs su savo Dangiškuoju Tėvu. Ir apaštalai degė džiaugsmu. Jį klausinėjo daugybės smulkmenų, o Jėzus plačiai atsakinėjo.

                        Jėzus su apaštalais eina į Getsemanę

            Priėmę švč. Sakramentą, išgirdę Jėzaus pamokymus apaštalai buvo įkvėpti ryžtui. Jie parodė savo meilę Jėzui ir žadėjo jo neapleisti. Kai Jėzus pastebėjo, kad taip nebus, Petras sušuko: ,,Nors visi pasipiktintų, bet aš nepasipiktinsiu”. Jėzus atsakė: ,,Iš tikrųjų sakau tau, šią naktį, prieš gaidžiui pragystant tu tris kartus manęs išsiginsi”. Petras su tuo nenorėjo sutikti ir pakartojo: ,,Nors tektų eiti mirti su tavimi, tavęs neišsiginsiu”. Panašiai tvirtino ir kiti apaštalai.

 Jie, dažnai sustodami, keliavo toliau. Jėzus jautė vis labiau slegiantį liūdesį. Apaštalai stengėsi tai išaiškinti žmogišku būdu. Jam tvirtino, kad nėra ko bijoti, baimintis. Apaštalai stengėsi Jėzų įtikinti, bet jų pastangos buvo veltui. Pradėjo ir jie abejoti. Pagunda užvaldė ir jų širdis.

Buvo devinta valanda, kai Jėzus su apaštalais atėjo į Getsemanės sodą. Jėzus vis labiau pergyveno liūdesį, o apaštalus apėmė nerimas, nes Jėzus jiems pranešė, kad artinasi pavojaus valanda. Jėzus pasakė: ,,Pasilikite čia, o aš eisiu į savo vietą melstis”. Pasiėmęs su savimi  Petrą, Joną ir Jokūbą vyresnįjį ėjo kelias minutes į sodo gilumą. Jausdamas artėjančią baimę Jėzus dar labiau nuliūdo. Apsidairęs pamatė iš visų pusių prie jo slenkančias baisybes, lyg debesų kalnus. Tada trims apaštalams tarė: ,,Pasilikite čia. Budėkite ir melskitės, kad nebūtumėte sugundyti.”  Apaštalai pasiliko, o Jėzus ėjo į priekį. Gundytojai veržėsi prie jo, o jis išsigandęs pasuko į kairę nuo tos vietos, kur paliko apaštalus.

 Po atsikišusiu uolos galu buvo grota, pilna baisių, šlykščių visų nuodėmių paveikslų nuo pirmojo žmogaus nupuolimo iki pasaulio pabaigos. Taip atiduotas savo žmogystei Jėzus krito veidu ant žemės ir meldėsi Dangiškajam Tėvui. Melsdamasis aukojo jam  savo kančias ir žadėjo atlyginti Dievo teisingumui už visas žmonių kaltes. O jų buvo nesuskaitoma daugybė. Toje baisių nuodėmių jūroje rodėsi šėtonas su pykčiu ir pragariška neapykanta. Leisdamas pro Jėzaus akis vis baisesnius nuodėmės paveikslus Jo žmogystę klausė: ,,Ar  ir tai nori sau pasiimti? Ir už tai nori kentėti? Kaip įstengsi už visa tai atsilyginti?”

Kai žmonių nuodėmių jūra praslinko pro Jėzaus  sielos akis, jis sutiko būti permaldaujama auka. Jis maldavo atsiųsti visokių bausmių ir kančių. Tada šėtonas pradėjo jį kankinti, gundydamas kaip kadaise dykumoje. Prieš patį tyriausią Išganytoją sukėlė daug priekaištų: ,,Kaip tu nori viską pasiimti, o pats nesi skaistus”. Jėzaus žmogystė nusižemino ir priėmė tą pagundą. Jėzaus didybė leido, kad velnias gundytų Jo žmogystę, atseit visi Jo meilės darbai yra be jokių nuopelnų.

Pradžioje Jėzus klūpėjo ramiai, paskendęs maldoje. Tačiau, matydamas žmonių nedėkingumo Dievui  gausybę ir baisumą, Jėzaus širdis iš skausmo plyšo. Jo siela, prislėgta  liūdesio, pradėjo bijoti ir išsigandęs šaukė: ,,Tėve, jei galima, teaplenkia mane ta kartybių taurė. Mano Tėve, tau viskas galima. Atitolink nuo manęs tą taurę”. Kiek atsikvėpęs dar pridūrė: ,,Tačiau tebūna, Tėve, ne mano, bet tavo valia”.

Buvo apie pusė vienuoliktos, kai Jėzus atsistojo ir visas suprakaitavęs, sverdėdamas, klupdamas išėjo iš grotos. Gundytojai ėjo paskui jį ir nesiliovė jį kankinti. Kai Jėzus pamatė apaštalus miegančius, iš sielvarto sukrito prie jų ant žemės. Jis sušuko: ,,Simonai, ar miegi?” Miegoję išgirdo šiuos žodžius, atsibudo ir pašoko nuo žemės. Jėzus, pajutęs visų apleidimą, tarė: ,,Tai jūs ne valandėlės negalėjote su manimi būdėti?”.

Dabar apaštalai pastebėjo, kaip Jėzus buvo pasikeitęs: iš nuovargio išbalęs, nuo prakaito peršlapęs, drebančiu kūnu ir jau negalintis kalbėti.

            Jėzaus baimė kančios akivaizdoje

Liūdnas ir gundomas Jėzus sugrįžo į grotą ir veidu krito ant žemės. Ištiesė rankas į šalis ir paskendo maldoje į dangiškąjį Tėvą. Jo sielai prasidėjo nauja kančia. Atsiradę angelai jam parodė paveikslais visų atperkamųjų kančių didumą.

Dvasios akimis pamatęs kankinimų didumą ir jų gausumą Jėzus išsigando ir pradėjo krauju prakaituoti.

Jėzaus liūdesys pamačius Bažnyčios kančias

Pro Jėzaus akis slinko nesuskaitomi paveikslai žmonių nedėkingumo, piktavališko pasinaudojimo Jo kančia ir mirtimi. Tas vis labiau didino Jo skausmą. Įvairių baisybių pavidalu šėtonas grobė ir kankino žmones, atpirktus jo krauju ir net pateptus jo šv. Sakramentu. Taip pat matė visų amžių krikščionių sugedimą, nedėkingumą Dievui ir dėl to Jis verkė. Vidinė kova jam tapo tokia sunki, kad stambūs kruvino prakaito lašai krito žemėn. Prislėgtas Jėzus žvalgėsi aplink, ieškodamas pagalbos  ir pradėjo garsiai vaitoti.

Jėzaus skausmas dėl švč. Sakramento išniekinimų

Mačiau įvairiausius švč. Sakramento išniekinimus, pradedant užmiršimu, nepagarba, apleidimu iki bjaurių šventvagysčių.

Daugiausiai tarp jų buvo neišauklėti, nemokyti ir nenuoširdūs patarnautojai šv. Mišioms, kurie tinkamai negerbė Jėzaus švč. Sakramente. Jų kaltė iš dalies krito mokytojams, apsileidusiems bažnyčių valdytojams. Su išgąsčiu pastebėjau, kad prie niekinamo Jėzaus švč. Sakramente prisidėjo daug kunigų. Nors jie tikėjo į Jėzų, esantį švč. Sakramente ir kitus to mokė, bet nelabai rūpinosi Dievo buvimu altoriuje. Nežiūrėjo bažnyčios pastato – karališko sosto dangaus ir žemės Karaliui. Nesirūpino bažnyčios altoriumi, tabernakuliu, monstrancijos grožiu, indais, papuošalais ir kitais Dievo namų dalykais. Jie tarnybą Dievui, tai yra religines apeigas atliko paskubomis, nenoromis. Taip  buvo iš nerūpestingumo ir atsidavimo tuštiems pasaulio dalykams, o neretai iš savimylos ir vidinės dvasinės mirties. Tas skaudžiai liūdino Jėzų, kuris pats save atidavė mums kaip maistą.

Per visus metus neišpasakočiau  tų visų išniekinimų, kuriuos padarė ir per amžius dar padarys žmonės Jėzui švč. Sakramente. Jėzus tai matė, kaip žmonės jam atsilygino už atsidavimą dėl mūsų, už mus ir jį suėmė didis skausmas.

Mačiau daug nuodėmingų mokytojų, išklydusių iš tiesos kelio. Jėzus su skausmu žiūrėjo į tuos, kurie atkrito nuo šventojo kūno – Bažnyčios ir jų labai gailėjo. Tas reginys jį  nepaprastai veikė, kad kraujas sunkėsi dideliais lašais iš išblyškusio veido. Plaukai sulipo nuo kraujo, o barzda tapo sukruvinta. Ėjo sverdėdamas, klupdamas, lyg slegiamas didžiausios naštos. Atrodė, kad tuoj pat sugrius.

           Jėzaus suraminimas

            Grotoje atsirado didelis būrys angelų. Jie parodė visas būsimas Jėzaus kančias. Su noru Jėzus jas priėmė ir atsidavė, nes labai mylėjo žmones. Labiausiai jį nuliūdino gėdingas apnuoginimas ant kryžiaus. Jėzus tai prisiėmė, kad  atpirktų neskaistumo nuodėmes. Taip pat Jėzus matė savo Motinos skausmą ir liūdesį. Tai parodę angelai dingo. Jėzus lyg negyvas krito ant žemės, dar labiau sunkėsi jo kruvinas prakaitas. Kai kuriose vietose jis permerkė geltonus drabužius, kuriais buvo apsirengęs. Grotoje buvo tamsu. Staiga atsirado angelas ir Jėzui prie  burnos atnešė blizgantį daiktą –  davė atsigerti iš taurės ir tuoj išnyko.

            Jėzus su noru išgėrė būsimų kančių taurę ir dvasiniai sustiprėjo. Drobule nusišluostė veidą ir galvą. Nuo kraujo ir prakaito sumirkę plaukai buvo sulipę sruogomis.

            Priėjęs prie apaštalų Jėzus juos rado miegančius, kaip ir pirmą kartą. Jiems pasakė: ,,Ne laikas dabar miegoti. Kelkitės ir melskitės, nes artinasi valanda, kurią žmogaus Sūnus bus išduotas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės ir eikime”.

                                   Jėzus suimamas

            Jėzus kelis žingsnius ėjo prie kareivių ir garsiai paklausė: ,,Ko ieškote?”

–        Jėzaus iš Nazareto,– atsakė.

– Aš esu,– atsakė Jėzus. Šiuos žodžius pasakius kareiviai atšoko atgal  ir krito ant žemės. Į pakartotiną Jėzaus klausimą: ,,Ko ieškote?” kareiviai vėl atsakė: ,,Jėzaus iš Nazareto”. Jėzus pasakė: ,,Aš esu. Jums tai pasakiau. Jei manęs ieškote, kitus palikite ramybėje”. Jam pasakius: ,,Aš esu”, kareiviai vėl krito ant žemės.

            –Mokytojau, būk pasveikintas,– tarė Judas. Ir jį pabučiavo.

            –Judai, pabučiavimu tu išduodi žmogaus Sūnų,– pasakė Jėzus.

            Tą akimirką Jėzų apsupo kareiviai, o budeliai jį suėmė. Rankas surišo ant krūtinės pjaunančia virve ir be gailesčio labai stipriai veržė. Paskui apjuosė plačiu diržu, kuriame buvo aštrių dyglių. Dar kartą pririšo rankas prie medinių lankų, sujungtų su diržu. Ant kaklo uždėjo antkaklį, prismaigstytą aštrių dyglių. Nuo antkaklio krito du diržai, sukryžiuoti ant krūtinės. Juos įtempę pririšo prie diržo, o už jo keturiose vietose pritvirtino ilgas  virves. Su jomis galėjo Jėzų tampyti kaip norėjo į visas puses.

Ėjimas per Kedroną

            Kareiviai, vesdami Jėzų, tampė už virvių ir iš jo bjauriausiai tyčiojosi. Jie tai darė, norėdami įtikti šešiems vyresniesiems, kurie neapkentė Jėzaus. Kareiviai ėjo patogiu keliu, o Jėzų tampė su virvėmis per balas ir akmenis. Kareiviai  rankose turėjo mazguotus rimbus, kuriais nuolat mušė Jėzų. Neįmanoma pakartoti tų žodžių, kuriais  keikė Jėzų ir iš Jo tyčiojos. Jėzus buvo basas. Dar nenuvestas iki tilto du kartus krito ant žemės. Įsiutusiems kareiviams to dar buvo per maža. Atvedė iki pusės tilto ir su virvėmis įtraukė Jį į vandens srovę. Su pašaipa vėl šaukė: ,,Dabar gali atsigerti iki soties”.

Tik Dievo Apvaizda apsaugojo Jėzų, nes krito ant kelių, o po to  ant veido. Jei jo nebūtų užsidengęs surištomis rankomis, tai būtų mirtinai susižeidęs, nes vandens buvo mažai.

Iki šiol nemačiau, kad Jėzus malšintų savo baisų troškulį po kančios Alyvų sode. Dabar, nustumtas nuo tilto į upelį, gaudė vandenį sukepusiomis lūpomis. Girdėjau, kaip Jėzus pasakė, kad išsipildė pranašystė apie gėrimą iš upelio prie kelio.

Kareiviai keikdami, pajuokdami ir mušdami tempė Jėzų su virvėmis iš upelio. Ilgas vilnonis drabužis prisigėrė vandens, prilipo prie Jėzaus kūno ir jam trukdė žengti. Perėjęs tiltą Jėzus vėl kaip negyvas krito ant kelio. Budeliai, išjuokdami ir keikdami jį, privertė keltis nuo žemės, o sušlapusius drabužius pakėlė iki juosmens.

Dar nebuvo pusiaunaktis. Mačiau budelius einant antra Kedrono upelio puse. Jie ėjo pakelės takeliais, o Jėzų su virvėmis vedė akmenuotu, nelygiu, aštriomis uolų nuolaužomis grįstu keliu. Pikti fariziejų valdininkai ėjo netoli Jėzaus. Jie nuolat Jėzų stumdė, lazdomis badė ir mušė.  Jo mylinčią širdį skaudžiai žeidė patyčios: ,,Jonas Krikštytojas tau paruošė čia blogą kelią”. ,,Kam neprisikeli Jono Krikštytojo, kad jis išlygintų tau kelią?” Po kiekvieno užgaulaus žodžio kareiviai kvatojosi, o tas skatino budelius sugalvoti vis naujus Jėzaus kankinimus.

                       Eisena per Ofelį

Su kankinamu Jėzumi eisena artėjo prie Ofelio vartų. Jėzus kelis kartus krito ant žemės ir nebegalėjo toliau žengti. Vienas geresnės širdies  kareivis tarė: ”Matote, kad tas nelaimingas žmogus nebegali nė žingsnio žengti. Jei norite jį gyvą pristatyti kunigams, atleiskite jam  virves, kuriomis surištos jo rankos. Tada krisdamas galės nors kiek pasiremti”.

Buvo baisus reginys. Jėzus neatpažįstamas: sumuštas, sužeistas, sutaršytais plaukais, šlapiu, suterštu ir blogai parištu drabužiu. Budelių mušamą lazdomis ir tampomą virvėmis Jėzų tempė lyg kokį aukos gyvulį.

Iš skausmo Marija negalėjo nė žodžio ištarti. Kai atėjo apaštalas Jonas, pradėjo jį klausinėti apie Jėzų. Jis pasakojo viską, ką savo akimis matė nuo Paskutinės Vakarienės iki dabar.

                       Jėzus prieš Anną

Po pusiaunakčio Jėzų vedė per apšviestą kiemą į didžiąją Anno rūmų salę.

Nuleidęs galvą, tylėdamas, labai išblyškęs, iškankintas, šlapiais, purvinais drabužiais Jėzus stojo prieš Anną.

–Žiūrėkite, štai Jėzus iš Nazareto,– pasakė Annas. Kur tavo mokiniai ir gausūs tavo šalininkai? Kur tavo karalystė? Kaip viskas pakrypo kitaip, negu galvojai? Atėjo galas šmeižtams. Nori skelbti naują mokslą, o kas tau davė teisę mokyti? Koks tavo mokslas, kuris visus supriešina?

            Jėzus pakėlė galvą, rimtai pažvelgė į Anną ir tarė: ”Aš mokiau viešai, visų žmonių akivaizdoje, kur sueina visi žydai. Nieko nekalbėjau slaptai. Kodėl mane klausi? Klausk tų, kurie girdėjo, ką jiems kalbėjau. Jie žino, kaip ir ko mokiau”.

Po šių Jėzaus žodžių  Anno veide  pasirodė pašaipa ir pyktis. Tai pastebėjo vienas jo pataikūnas, stovintis prie Jėzaus. Šis smogė Jėzui  į veidą su visa ranka, kuri buvo apkaustyta grandine, ir tarė: ,,Tai tu šitaip atsakai vyriausiajam kunigui?” Nuo staigaus, stipraus smūgio Jėzus susverdėjo, o kareiviai dar pastūmėjo. Jėzus krito ant šono, iš jo veido ėmė tekėti kraujas. Kareiviai keikdami jį pakėlė, o Jėzus ramiai tarė: ,,Jei netiesą sakau, įrodyk tai. O jei tiesą, tai kam mane muši?”

Jėzaus ramumas Anną įsiutino. Jis pašaukė iš salės kelis liudininkus, kad pasakytų, ką girdėjo iš Jėzaus. Ir prasidėjo riksmų lenktynės. Vieni kitiems trukdydami keli iš karto rėkė: ,,Jis save paskelbė karaliumi. Dievą laikė savo Tėvu. Fariziejus vadino svetimoteriais. Jis supriešino žmones. Šėtono galybe gydė žmones šabate…”

Šiuos kaltinimus pasakė išėję į priekį, o paskui mušė Jėzui į veidą ir keikė. Kareiviai stumdė ir liepė: ,,Kalbėk, atsakinėk”. Arčiau Jėzaus esantys kreiviai  stengėsi Jėzų pajuokti, pastumti ir taip kankinamas Jėzus sverdėjo į visas puses.

            Kajafas apklausė liudininkus

Kai Jėzų vedė į teismo rūmus, praeidamas pro Petrą ir Joną, meiliai pažvelgė į juos, nepasukdamas galvos, kad jų neišduotų budeliams. Po to Jėzus stovėjo prieš tarybą. Kajafas suriko: ,,Jau esi čia tu, šventvagy, kuris mums trukdai ramybę šventą naktį”. Arčiau stovintieji kareiviai turėjo geležines lazdeles su vinimis gale. Tomis lazdelėmis Jėzų stumdė ir badė, sakydami: ,,Atsakinėk. Praverk lūpas. Ar nemoki kalbėti?”

Kajafas puolė Jėzų dar su didesne neapykanta negu Annas. Jam pateikė daugybę įvairių klausimų. Tačiau ramus, kenčiantis Jėzus  net nepažiūrėjo į Kajafą. Kareiviai norėjo priversti Jėzų atsakinėti, todėl mušė per sprandą, šoną, rankas ir badė ylomis.

Kažkoks nuožmus kareivis savo didžiuoju pirštu prispaudė Jėzui apatinę lūpą prie dantų ir sušuko: ,,Na, kask čionai”.

Jėzus visą laiką tylėjo. Tada Kajafas tardė liudininkus, kurie skundė, kad Jėzus suviliojo minias žmonių, liepė vadinti jį karaliumi ir net Dievo Sūnumi, nuolat kalbėjo apie savo karalystę, neigė išsiskyrimų teisėtumą ir metė prakeikimus Jeruzalei..

Buvo iškraipyti, išniekinti visi Jėzaus pasakyti žodžiai, pamokymai ir palyginimai.

Jėzaus priešai stengėsi surasti kokį nors tikrą kaltinimą, už kurį galėtų Jėzų pasmerkti mirti. Jėzus tylėjo, o kareiviai vis mušė, stumdė ir vertė atsakinėti. Visa tai iškęsti Jėzui padėjo Dangiškasis Tėvas. Jis dabar nenumirė, nes norėjo sunaikinti viso pasaulio nuodėmes.

Atsirado keli liudininkai, kurie tvirtino, kad Jėzus nelegalus sūnus. Bet kiti tuoj prieštaravo: ,,Tai jau prasimanymas. Jo motina buvo pamaldi mergaitė prie šventyklos ir vyras taip pat pamaldus. Mes buvome jų santuokos liudininkai”.

                       Dievo Sūnaus parodymas

Kajafas degė iš pykčio, kad Jėzus net nepažvelgė į jį. Budeliai, pasigriebę už plaukų, kumščiais mušė Jėzui į smakrą. Jėzus žiūrėjo žemyn ir nieko nesakė. Tada Kajafas perpykęs suriko: ,,Ar tu esi Kristus, Mesijas, Švenčiausio Dievo Sūnus?” Salėje   visi nutilo. Jėzus, savo Tėvo sustiprintas, labai iškilmingai tarė: ,,Aš esu. Tu pasakei. Iš tikrųjų sakau jums, greitai pamatysite  žmogaus Sūnų sėdintį Dievo dešinėje ir nužengiantį dangaus debesyse”.

Po šių Jėzaus žodžių Kajafas paėmė savo gražios skraistės kampą, jį perplėšė  ir garsiai suriko: ,,Jis piktžodžiauja. Jūs girdėjote piktžodžiavimą. Kam mums reikia liudininkų”. Visi atsistojo ir garsiai pasakė: ,,Smerktinas mirtimi. Smerktinas mirtimi”.

                       Pasityčiojimai iš Jėzaus

Tardymo metu budeliai Jėzų spjaudė, mušė kumštimis ir lazdomis, badė adatomis ir plėšė plaukus iš barzdos ir nuo galvos. Ant galvos vis dėliojo naujus vainikus, nupintus iš šiaudų ar įvairių  plaušų ir tyčiodamies klausė: ,,Ar matote Dovydo sūnų su savo tėvo vainiku?”

Kenčiantis Jėzus stovėjo tik su juosta per juosmenį ir ilga juosta ant pečių ir krūtinės. Bet tą juostą atėmė. Ant jo pečių užmetė seną, nuplyšusią skraistę, kuri iš priekio nedengė kelių.  Ant kaklo uždėjo ilgą, geležinę grandinę, krintančią per krūtinę iki kelių. Jos galiukuose buvo dygliuoti žiedai, kurie žeidė kelius einant  arba krintant. Po to vėl surišo rankas ant krūtinės, į jas įdėjo  nendrę. Jėzaus galva, sutaršyta barzda, krūtinė, viršutinė skraistės dalis buvo visokiais nešvarumais suteršta. Nešvariu skuduru užrišo jam akis, mušė kumščiais, lazdomis ir liepė: ,,Didysis pranaše, atspėk, kas tave užgavo?” Jėzus tylėjo, dejavo ir savo dvasia meldėsi už persekiotojus. O jie, užkietėję neapykantoje, vis labiau Jėzų mušė. Po to jie nutempė Jėzų į pasitarimų salę. Tempdami spardė kojomis, mušė lazdomis ir tyčiodamies šaukė: ,,Greičiau, tą šiaudų karalių. Turime parodyti tarybai, kokią didelę garbę jam atidavėme”.

Kai Jėzų atvedė į salę, ten jau buvo Kajafas. Jis vėl pradėjo Jėzų užgaulioti ir jo buvusius veiksmus visaip niekinti. Budeliai apmėtė nešvarumais ir šaukė: ,,Štai tavo patepimas karaliumi ir pranašu”. Šitaip jie tyčiojos iš Magdalenos patepimo  ir iš krikšto.

Vienas iš jų suriko: ”Kaip toks nešvarus stosi prieš Aukštąją Tarybą? Kitus visuomet valei, o pats esi nešvarus. Palauk, mes tave apvalysime”.

Atnešė indą, pilną bjauraus skystimo. Jame buvo pamerktas skuduras. Vėl pradėjo stumdyti, keikti, tyčiotis, su pašaipa nusilenkti ir sveikinti. Vieni jam rodė liežuvį, kiti atsuko savo užpakalį, o vienas ,,valė” jam veidą tuo šlapiu, limpančiu skuduru, lyg jį plaudamas. Iš tikrųjų jį dar labiau suteršė. Po to vienas ant jo veido išpylė visą indą nešvarumų, sakydamas: ,,Štai vanduo už 300 denarų. Štai tavo krikštas Betsaidos tvenkinyje”.

Buvo šiurpulingas vaizdas, kai stumdydami, mušdami Jėzų tampė po tarybos salę, palydėdami keiksmais, niekinimais ir patyčiomis.

                       Marijos išgyvenimai

Motina Marija jautė visas savo Sūnaus kančias ir su Juo meldėsi už budelius. Marija žinojo, kad Jėzus yra didelėje kančioje. Ir Jėzus nujautė Motinos dvasinį artumą. Ištikimiausia Motina atėjo prie Kajafo teismo rūmų, kad  savo jausmais patirtų skausmingus sūnaus atodūsius. Iš tikrųjų, juos Motina išgirdo, bet kartu išgirdo budelių pasityčiojimus, keiksmus.

                       Jėzus kalėjime

Patekęs į kalėjimą Jėzus meldėsi į Dangiškąjį Tėvą, kad visi iki šiol patirti ir būsimieji kentėjimai, pasityčiojimai būtų priimti kaip permaldaujama auka už priešus ir visus žmones, kurie kada nors, kęsdami kančias, nusidės nekantrybe ir pykčiu.

Kalėjime Jėzui nebuvo ramybės. Ten tęsėsi kankinimai. Kalėjimo viduryje buvo įkastas stulpas.  Prie jo pririšo Jėzų ir neleido jam atsiremti, nors Jėzus vos laikėsi nuvargusiomis, sužeistomis kojomis. Du pavargusius budelius keitė kiti du, kurie vis sugalvojo naujus kankinimus. Yra neįmanoma atpasakoti, tinkamai aprašyti budelių pasiutusį žiaurumą, rodomą kankinamam Kristui. Tai matydama aš merdėjau iš gailesčio. Nepraverdamas lūpų Jėzus kentėjo visa, ką nusidėjėliai  darė savo Gelbėtojui ir Dievui.

Aš esu vargšė nusidėjėlė. Ir už mano nuodėmes turėjo kentėti Jėzus. Kiekvienas teismo dieną pamatysime, kiek kančių sukėlėme Jėzui savo nuodėmėmis. Bet mes vis iš naujo nusidedame ir sutinkame, kad Jėzus būtų šėtoniškai kankinamas. Reikėtų  gerai pamąstyti ir su rimtumu ištarti žodžius, esančius daugelyje atgailos maldų: ,,Viešpatie, leisk man verčiau numirti, negu vėl Tave įžeisti nuodėme”.

Kalėjime Jėzus visą laiką meldėsi už savo kankintojus, kurie nuvargę pasitraukė pailsėti. Kai pirmieji aušros spinduliai krito ant Jėzaus, atsirėmusio  į stulpą, artinosi naujų kankinimų diena, atsiteisimo ir mūsų atpirkimo diena. Jėzus pakėlė supančiotas rankas, sveikindamas auštančią dieną ir pradėjo savo Dangiškajam Tėvui garsiai dėkoti už atsiuntimą tos dienos, kurios žmonija laukė ir dėl jos Jėzus nužengė iš dangaus į žemę. Jis jaudinančiai kalbėjo: ,,Mano širdis trokšta būti pakrikštyta. Aš noriu, kad tas krikštas išsipildytų”. Sujaudintas Jėzus dėkojo už tą dieną, kada pasiekė savo gyvenimo tikslą: mūsų sielų atpirkimą, dangaus atidarymą, pragaro nugalėjimą, malonių atidengimą ir savo Tėvo valios įvykdymą.

Tą maldą kalbėjau su Jėzumi, bet pakartoti nebegalėčiau, nes buvau sujaudinta ir kupina užuojautos jam. Aš verkiau, kai pamačiau Jėzų dėkojant už tas baisias kančias, kurias turės iškentėti šiandieną. Iš širdies gelmių šaukiau: ,,Atiduok man tas kančias. Pasidalink jas su manimi, nes jos tau siųstos už mano nuodėmės”.

Jėzus pasveikino dėkojimo malda naują dieną. Kiek pamiegoję budeliai pabudo, bet Jėzui nieko nebedarė, gal ir jie jautė, kad ta diena yra svarbi visam pasauliui  per visus amžius.

           Teismas Jėzui

            Į teismo salę susiriko: Kajafas, Annas, vyriausieji kunigai ir įstatymo žinovai. Kajafas įsakė atvesti Jėzų iš kalėjimo, kad, paskelbus teismo sprendimą,  galėtų nuvesti pas Pilotą. Kareiviai skubėjo į kalėjimą. Pirmiau Jėzų išjuokė, nuo pečių nuplėšė skraistę ir liepė apsivilkti savo ilga austine, gerokai suteršta tunika. Rengiantis jį mušė, stumdė, paskui surišo virvėmis per juosmenį ir vedė iš kalėjimo. Į salę vedė pro kareivių eilę, išrikiuotą prieš namus. Jie mušė ir tyčiojos lyg iš aukos gyvulio.

            Nuo kankinimų, niekinimų, mušimo ir nuovargio Jėzus labai suvargęs stojo prieš tarybą. Ant savo kūno turėjo tik suplėšytą, suterštą tuniką. Su pasibjaurėjimu tarybos nariai žvelgė į išniekintą Jėzų ir užsidegė dar didesniu piktumu, nes gailestingumas buvo dingęs iš užkietėjusių žydų širdžių. Kajafas Jėzų klausė: ,,Iš tikrųjų pasakyk mums, ar tu esi Viešpaties pateptasis Mesijas?” Jėzus pakėlė galvą ir su iškilmingu  rimtumu tarė: ”Jeigu jums pasakysiu, jūs vis tiek netikėsite. Jeigu jums duosiu klausimą, jūs man neatsakysite ir manęs nepaleisite. Tačiau iš tiesų sakau jums, nuo šios dienos žmogaus Sūnus sėdės galybių Dievo dešinėje”. Teisėjai susižvalgė ir su pašaipa Jėzui pasakė: ,,Vadinasi, tu esi Dievo Sūnus?” Į tai Jėzus atsiliepė: ,,Taip, jūs pasakėte. Aš esu.” Jie šito ir laukė. Dabar pradėjo šaukti: ,,Kokių įrodymų mums bereikia? Girdime piktžodžiavimą iš jo paties lūpų. Vertas mirties”. Budeliams įsakė surišti, kaip pasmerktam uždėti grandinę ant kaklo ir vesti pas Pilotą.

                                   Jėzus pas Pilotą

            Jėzus buvo apsivilkęs tunika, suteršta purvais ir nešvarumais. Nuo kaklo iki kelių krito stora grandinė su sunkiais antgaliais, kurie mušė į kelius einant. Rankos buvo surištos kaip vakar. Jį vedė tie patys budeliai su virvėmis, pririštomis prie diržo. Nakties kankinimai atsispindėjo jo veide ir kūne: veidas išblyškęs, sutinęs, pamėlynavęs, o plaukai, barzda sutaršyti ir  nuo kraujo sulipę. Jėzus buvo kaip skausmo įkūnijimas. Bet ėjo tylus, ramus, lydimas naujų pašaipų ir keiksmų. Žydai sukurstė gatvės minią, kad eisenos metu išjuoktų  Jėzaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę. Minia žmonių mėtė jam po kojų akmenis, lazdas, nešvarius skudurus ir pašaipiai šūkavo, vaizduodami prieš kelias dienas jo iškilmingą įžengimą į Jeruzalę. Budeliai tyčia tampė Jėzų už virvių, kad jis sukluptų ant mėtomų akmenų ir lazdų. Žodžiu, visas kelias buvo nuolatinis Jėzaus kankinimas.

            Motina Marija, Magdalena ir apaštalas Jonas kitu keliu nuskubėjo į vietą, pro kurią vedė Jėzų. Nors ji žinojo, ką darė jos sūnui ir savo sieloje nuolat jį  turėjo, bet negalėjo įsivaizduoti tokio iškankinto ir išvarginto, kokį padarė piktų žmonių šėtoniška neapykanta, kerštas.

Štai dabar motina pamatė subjaurintą, sumuštą, budelių su virvėmis tempiamą nepažįstamą vyrą. Jį atpažino, nes tame pragariškame viesule tik vienas buvo ramus ir meldėsi už savo budelius. Tai jos sūnus Jėzus, kuris buvo skurdžiausias ir vargingiausias toje eisenoje.

Kai eisena priartėjo, Marijos širdis pakėlė tą sielvartą, bet lūpos sudejavo: ,,Ar tas mano Sūnus? Vargas man. Juk taip. Tai mano Sūnus. O Jėzau, mano Jėzau”. Jėzus pažvelgė į savo susijaudinusią Motiną. Kai ji atsipeikėjo, paprašė Joną nuvesti pas Pilotą. Tame kelyje Jėzus patyrė kančią, kai bičiuliai apleidžia nelaimėje ar kančioje.

Ofelio  gyventojai susirinko prie kelio, norėdami pamatyti vedamą Jėzų. Ir kai pamatė tokį paniekintą, pažemintą, budelių vedamą su virvėmis, jie neįsivaizdavo tokiame stovyje karaliaus, pranašo, Mesijo, Dievo Sūnaus. Jų tikėjimą apėmė abejonės ir pradėjo nykti palankumas jam. Dar fariziejai, praeidami pro juos, pradėjo tyčiotis iš jų prisirišimo Jėzui: ,,Štai turite savo gražųjį karalių. Pasveikinkite jį.  Ko dabar tylite? Jau pasibaigė stebuklai. Vyriausias kunigas jam sutrukdė magijos praktikas”.

 Ofelio gyventojai patyrė iš Jėzaus daug malonių ir stebuklingų išgijimų. Dabar, girdėdami šiuos pasityčiojimus, matydami šiurpą keliantį reginį, rimtai suabejojo Jėzaus galybe, o Jėzaus priešininkus: fariziejus, vyriausiąjį kunigą ir tarybą matė tautoje garbinamus.

Geresnieji ir tvirtesnieji tikėjime pasitraukė abejodami, o blogieji prisijungė prie minios ir pradėjo iš Jėzaus tyčiotis kartu su budeliais.

Mūsų laiku buvo 6 valanda ryto, kai didelis būrys kankintojų su Jėzumi stovėjo prieš Piloto rūmus. Budeliai užtempė Jėzų  marmuriniais laiptais į terasą. Kai Pilotas pamatė taip iškankintą Jėzaus kūną ir labai ramų jo veidą, savyje pajuto panieką, pasibjaurėjimą žydų kunigais ir teisėjais. Jiems davė suprasti, kad neįrodžius kaltinamajam aiškios, tikros kaltės, jis neskelbs mirties nuosprendžio.

Pirmas kaltinimas. Jėzus viliojo žmones, ardė ramybę ir visus supriešino. Jis sakė, kas nori amžinai gyventi, turi valgyti jo kūną ir gerti jo kraują. Jis gydė žmones šabo dienomis.

Antras kaltinimas. Jėzus ragino žmones nemokėti ciesoriui mokesčių. Čia Pilotas labai supykęs sušuko: ,, Tai melas. Apie tai aš būčiau sužinojęs pirmiau, negu jūs”.

Trečias kaltinimas. Jėzus yra ciesoriaus ir valstybės priešas. Jis žemos ir neaiškios kilmės žmogus, bet sugebėjo laimėti daug gerbėjų. Jis mėtė prakeikimus Jeruzalei ir sakė, kad esąs Kristus, Viešpaties pateptasis Mesijas, pažadėtas žydų karalius ir liepė kitus taip vadinti. Ar nėra jo elgesys priešiškas ciesoriui?

Pilotas Jėzų paklausė: ,,Ką iš tikrųjų tu padarei?” Jėzus iškilmingai pasakė: ,,Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei būtų iš šio pasaulio, tai  mane gintų ir nebūtų leidę išduoti žydams. Bet mano karalystė ne iš čia”.

Jėzaus kaltintojai pradėjo pulti Pilotą, klausdami, ar randi, kad jis nekaltas? Ar jame nėra jokios kaltės? Jis platina savo mokslą visoje šalyje, nuo Galilėjos iki čia. Pilotas, išgirdęs žodį Galilėja, klausė, ar tas žmogus yra iš Galilėjos? Jam atsakė, kad jo tėvai gyveno Nazarete, o nuolatinė vieta – Kafarnaumas. Pilotas sušuko, jeigu taip, tai veskit jį pas Erodą. Tegu jis teisia. Pilotas patenkintas, kad jam nereikia teisti Jėzaus ir, siųsdamas jį pas Erodą, tikėjos padaryti Erodui malonumą ir gal abu susitaikys./Iki šiol jų abiejų santykiai  buvo įtempti./

Jėzaus priešai įsiuto, kad Pilotas visos minios akivaizdoje jais atsikratė. Todėl savo pyktį jie išliejo Jėzui .

                       Kryžiaus kelių pradžia

Jėzaus Motina Marija, Magdalena ir Jonas girdėjo riksmus ir triukšmą pas Pilotą. Pas Erodą eiti jie nebegalėjo, neturėjo jėgų. Apaštalas Jonas abi moteris vedė  tuo kančių keliu, kuriuo nuo vakar vakaro ėjo Jėzus. Tose vietose, kur Jėzus daugiausiai kentėjo, jie visi trys sustodavo ir apmąstydavo patirtas Jėzaus kančias. Motina dažnai puldavo ant kelių ir bučiuodavo žemę, kurią lietė parkritęs Jėzaus kūnas.

 Pagal tą apmąstymų pavyzdį vėliau bažnyčiose paplito ,,Kryžiaus kelių” pamaldos. Pati Marija surinko kaip perlus – begalinius Jėzaus kančios nuopelnus ir juos paaukojo Dangiškajam Tėvui  už tikinčiuosius.

Magdalena su neapsakomu liūdesiu  dalyvavo tuose mąstymuose, nes ji jautė savo kaltę, kurią Išganytojas norėjo savo krauju nuplauti.

Jonas mylėjo ir kentėjo ne mažiau už Magdaleną, bet jo širdies nekaltumas leido tą skausmą  ramiau iškęsti.

                       Jėzus pas Erodą

Kai Jėzų atvedė pas Erodą, šis įdėmiai pažiūrėjo į jį. O Jėzus atrodė labai iškankintas ir suvargęs, sutaršytais plaukais, suteptais drabužiais ir sužeistu veidu, aptaškytu nešvarumais, krauju. Prabangoje gyvenantis karalius su pasibjaurėjimu ir užuojauta nusigręžė nuo Jėzaus ir kunigams sušuko: ,,Pasiimkite jį. Kaip sugalvojote man atvesti tokį subjaurotą ir iškakintą žmogų?” Kareiviai ištempė Jėzų į prieangį, atnešė indą vandens, skudurą ir pradėjo jį plauti, įvairiausiai tyčiodamiesi. Veidą trynė šlapiu skuduru, nežiūrėdami, kad jis sužeistas ir vėl atnaujino žaizdas.

Kai nupraustą Jėzų vėl atvedė pas Erodą, jis norėjo pasirodyti paslaugus ir liepė atnešti vyno taurę, kad sustiprintų jo išsekusias jėgas. Jėzus papurtė galvą ir nepriėmė atnešto vyno. Jėzus stovėjo nuleidęs akis ir neištarė nė vieno žodžio. Erodas jį klausinėjo: ar esi Dievo Sūnus? Kas tu esi? Girdėjau, kad darai didelius stebuklus. Tai įrodyk. Duok man ženklą. Ar tiesa, kad gražinai regėjimą gimusiam aklam? Ar tu prikėlei mirusį Lozorių? Ar pavalgydinai kelis tūkstančius vyrų tik keliais duonos kepalėliais? Kodėl man neatsakai? Reikalauju, padaryk nors vieną stebuklą. Jėzus tylėjo. Erodas dar labiau nervavosi ir piktai klausė: kas tau davė galią daryti tokius dalykus? Kodėl dabar nepajėgi padaryti stebuklo? Jėzus nė vienu žodžiu neatsakė į Erodo klausimus, nes nenorėjo su juo kalbėti.

            Erodas kaltinamas neteisėta santuoka su brolio žmona Erodijada ir Jono Krikštytojo nužudymu.

Nors Erodas labai supyko ant Jėzaus dėl tylėjimo, bet nenorėjo jo nuteisti. Kodėl? Gal būt turėjo kažkokios slaptos baimės, gal norėjo įžeisti vyriausius kunigus, kurie smerkė jo nedorą santuoką ir net uždraudė aukoti aukas. Gal nepasmerkė dėlto, kad Pilotas jame nematė kaltės ir pas jį atsiuntė? Erodas pasitenkino tuo, kad Jėzų išbarė piktais žodžiais ir kareiviams įsakė: ,,Pasiimkite tą kvailį. Kvailam karaliui atiduokite tokią pagarbą, kokia jam priklauso. Tai ne piktadarys, o beprotis”.

Jėzų išvedė į kiemą ir pradėjo jį šlykščiausiai niekinti.

Vyriausieji kunigai, Jėzaus priešai suprato, kad Erodas nepakeis savo sprendimo. Sugalvojo kitokias priemones: dalino pinigus žmonėms, kad jie pas Pilotą reikalautų Jėzaus mirties. Fariziejai žmonėms paskleidė baisią nuomonę, jei tauta nereikalaus mirties tam piktžodžiautojui, tai ant savęs užsitrauks Dievo bausmę. Paleistas Jėzus  susivienys su romėnais, sukurs karalystę, apie kurią nuolat kalbėjo ir žydų tautai atneš pražūtį.

Taip pat davė pinigų Erodo kareiviams, kad jie kuo daugiau kankintų Jėzų ir jis, neiškentęs kančių, mirtų pirmiau, negu Pilotas įsakys jį paleisti.

Papirkti kareiviai dar daugiau ir žiauriau kankino Jėzų. Vienas atsinešė didelį, ilgą maišą, jo gale iškirpo skylę ir per galvą užmovė  kaip juokdario drabužį. Kitas užmetė ant kaklo raudoną skudurą. Taip ,,papuoštą” Jėzų stumdė, spjaudė ir mušė į veidą už tai, kad nekalbėjo su jų karaliumi Erodu. Su pašaipa davė jam pagarbą ir drabstė purvais. Kai vedamas susipainiojo į ilgą ir platų maišą ir griuvo, jį tempė grioviu, esančiu aplink kiemą. Tempė greitai, kad Jėzaus galva atsitrenkė į kolonas ir namų stulpus. Kareiviai išsigalvojo vis naujų kankinimų, o jų kiekvieną lydėjo juokai ir pašaipios kalbos. Kas gavo pinigų iš fariziejų, tie žiauriau kankino Jėzų, mušė lazdomis per galvą. Ne vieno kankintojo širdyje neatsirado gailesčio kibirkštėlės. Kraujas tekėjo iš Jėzaus galvos. Tris kartus krito ant žemės nuo įsiutusių kareivių smūgių. Kiekvieną kartą atsirasdavo prie Jėzaus angelas ir jam patepdavo galvą.

Dievo Dvasia man suteikė paaiškinimą, kad Jėzui padarytos žaizdos būtų buvusios mirtinos, jei ne Dievo pagalba. Sunku aprašyti kareivių žiaurumas ir išradingumas kankinant Jėzų.

Buvo rytas, devintos valandos ketvirtis, kai eisena su iškankintu Jėzumi vėl atėjo pas Pilotą. Tolimesnės kančios liudininkėmis buvo: Motina Marija, Magdalena ir kitos moterys.

Atvykę į pretorijų budeliai vėl tempė laiptais Jėzų į terasą. Jau pradžioje Jėzus susipainiojo į ilgą maišą ir krito ant marmurinių laiptų. Iš pramuštos galvos pasirodęs kraujas aptaškė laiptus. Šis kritimas fariziejams, kunigams sukėlė tik juoką. Vėl negailestingai Jėzų spardė ir tempė laiptais į terasą.

Jeruzalėje buvo paprotys Velykų šventės proga išleisti vieną kalinį, kurio reikalauja žmonių minia. Papirktieji įsimaišė tarp minios žmonių. Jiems buvo pasakyta: reikalaukite, kad Jėzus būtų nukryžiuotas. Pilotas tikėjos, kad žmonės reikalaus paleisti Jėzų, kai jis pasiūlys kalinį, už blogus darbus visų keikiamą žmogžudį Barabą. Tačiau žmonių minia reikalavo Jėzų nukryžiuoti, o Barabą paleisti. Ir Pilotas paleido didelį nusikaltėlį Barabą, o Jėzų pasmerkė nuplakti.

                       Jėzaus plakimas

Jėzaus plakimui buvo paskirti 6 žiaurūs budeliai. Jie ne vieną buvo mirtinai nuplakę prie stulpo. Jėzus ėjo noromis prie stulpo. Kai nuo jo nuplėšė maišą, drebėjo visu kūnu. Jis meldėsi už savo budelius, kurie jį tampė ir mušė. Vienu metu Jėzus pasuko savo galvą į Motiną Mariją ir jai tarė: ,,Nugręžk savo akis nuo manęs”. Marija išgirdo tuos žodžius, tuoj nusigręžė ir krito nualpusi ant ten esančių moterų.

Jėzus iškėlė rankas ir apkabino stulpą. Ištiestas rankas budeliai pririšo prie geležinės grandinės viršuje taip, kad visą kūną ištempė. Pririštos kojos apačioje vos lietė žemę. Tada budeliai, trokšdami kraujo, rykštėmis kapojo Jėzaus kūną nuo viršaus iki apačios. Rykštės buvo pluoštai, padaryti iš sudžiovintų gyvulių sausgyslių arba kieti odos dirželiai. Jėzus nuo gausių smūgių drebėjo, tąsėsi lyg koks kirminas ir tyliai dejavo. Ketvirtį valandos du budeliai plakė Jėzaus kūną. Pasitraukę  pradėjo su draugais girtauti. Visas Jėzaus kūnas buvo išmargintas mėlynėmis, rudais ir raudonais dryžiais, o kraujas tekėjo ant žemės. Raumenis plėšė skausmingi traukuliai. Aplinkui skambėjo tik pašaipūs ir pikti šūkavimai.

Po pertraukos atėjo plakti kita pora budelių ir su nauju įniršiu kapojo kūną rykštėmis, kurios padarytos iš aštrių  erškėčių, daugelio aštrių smaigalių. Nors Jėzus dejavo ir skausmingai drebėjo, bet nesiliovė melstis už sužvėrėjusius kankintojus. Šitom rykštėm užgavus kūno randai sprogdavo ir kraujas trykšdavo aplink, net aptaškydamas budelių rankas.

Atėjo trečia pora budelių. Jų kankinimo įrankiai buvo kitokie: grandinėlių, dirželių pluoštai su geležiniais kabliukais galuose. Jie ne tiek žeidė, bet plėšė gabaliukais odą iki kaulo. Niekas negali aprašyti tokios barbariškos scenos. Po kurio laiko jie atrišo virves, apsuko nugara į stulpą ir Jėzus nebegalėjo pats laikytis. Tada pririšo per krūtinę, žemiau rankų ir kelių, o rankas pririšo užpakalyje per vidurį stulpo. Vienas iš jų turėjo plonesnę rykštę, su mažais metaliniais kabliukais galuose. Su ja kapojo Jėzaus veidą, skausmingai jį žeisdamas. Jėzaus kūne neliko sveikos vietos. Atrodė kaip viena didelė žaizda, pasruvusi krauju. Dabar Jėzus žvelgė į budelius ir tylomis maldavo pasigailėti, o jie dar labiau mušė, kankino. Jėzus tyliai dejavo ir retkarčiais silpnu balsu pasakė: ,,Vargas jums”.

Baisusis plakimas tęsėsi beveik tris ketvirčius valandos. Vienu metu staiga iš minios prišoko žmogus su peiliu rankose. Tai buvo Jėzaus išgydytojo aklojo Ktesifono giminaitis. Jis sušuko: ,,Sustokite, mirtinai neužplakite nekalto žmogaus”. Girti budeliai nustebę sustojo. Jis skubiai perpjovė virves, kurios veržė Jėzaus rankas, surištas užpakalyje stulpo. Tai padaręs jis dingo minioje. Jėzaus kūnas, nebeprilaikomas virvių, sukniubo prie stulpo savo kraujo klane. Budeliai palikę  Jėzų nuėjo girtauti. Pirmieji budeliai pynė erškėčių vainiką. Tuo metu pro šalį ėjo kelios paleistuvės. Pamatę Jėzų, gulintį kraujo klane prie stulpo, jos sustojo ir kurį laiką stebėjo. Jų akivaizdoje Jėzus dar skausmingiau pergyveno savo gilias žaizdas. Jėzus į jas pažvelgė su skausmingu priekaištu ir jos tuoj nuėjo į šalį. Jas palydėjo nepadorios budelių kalbos.

Pasirodė angelai, kad Jėzų suramintų

Po valandėlės grįžo budeliai. Jie kojomis spardė Jėzų ir liepė stotis, sakydami: ,,Mes dar nepabaigėme su karaliumi”. Jam liepė pasiimti juostą, gulinčią šalia. Kai Jėzus pradėjo prie jos slinkti, budelis ją tyčia kojomis stūmė tolyn ir taip darė net kelis kartus. O Jėzus, savo paties kraujyje, ilgai slinko pirmyn, kad pasiimtų juostą savo strėnoms sujuosti. Budeliai visą laiką tyčiojos ir juokės. Po to mušdami, spardydami vertė Jėzų skaudančiomis kojomis atsistoti. Neleido jam apsivilkti drabužiu. Jam užmetė ant pečių skraistę ir paskubomis nusitempė į sargybos būstą.

                       Marija Jėzaus plakimo metu

Jėzaus plakimo metu Motina Marija neapsakomu būdu jautė visa, kas  darėsi su sūnumi Jėzumi. Jos dvasinės kančios buvo tokios didelės, kaip meilė sūnui. Akys buvo paraudę nuo nuolatinių ašarų.

Kai nuplaktas Jėzus sukrito prie stulpo, Piloto žmona atsiuntė ryšulį didelių medžiagos gabalų, kurie bus reikalingi perrišant Jėzaus žaizdas.

Su neapsakomu skausmu žiūrėjo Marija, kai nuplaktą Jėzų vedė pro šalį į sargybos būstą. Praeidamas pro Motiną Jėzus drabužiu nusišluostė kraują, tekantį jam ant akių ir pažvelgė  į Motiną. Ji ištiesė į jį rankas ir žiūrėjo į kruvinus pėdsakus.

Marija ir Marija Magdalena atskubėjo į Jėzaus  plakimo vietą.   Gautais medžiagos gabalais jos šluostė Jėzaus kraują.

Nuo vakar vakaro, per visą naktį Marija nuliūdusi, išsigandusi, verkianti. Tačiau  visa jos išvaizda rodė didelį paprastumą, rimtumą, nekaltumą ir  nebuvo jokio blaškymosi.

Apie devintą valandą ryto užsibaigė Jėzaus plakimas.

                       Erškėčiais vainikavimas

Pirmiausiai paruošė sostą pasodinti Jėzų prieš vainikavimą erškėčiais. Ant žemės padėjo žemą, apvalų stalelį, kurį apipylė aštriais akmenukais ir šukėmis. Nuo Jėzaus sužeisto kūno nuplėšė visus drabužius, užmetė tik trumpą, raudoną skraistę, kuri nepasiekė kelių. Dabar jėga sodino į paruoštą sostą. Dėjo erškėčių vainiką ant galvos. Erškėčiai, nukreipti dygliais į vidų, giliai smigo į Jėzaus galvą. Į rankas įdavė storą nendrę, kuria, ištraukę iš rankų, daužė per vainiką, kad dygliai įsmigtų giliau.

Kraujas tekėjo per veidą, užliejo jam akis, o budeliai, priklaupdami spjaudė į veidą ir šaukė: ,,Būk sveikas, žydų karaliau”. Juokdamiesi jie apvertė ant šono, vėl prikėlė ir iš naujo sodino ant aštrių akmenukų, šukių.

Nežmoniškas troškulys vargino Jėzų. Mušamas ir plakamas Jėzaus kūnas karščiavo ir drebėjo. Jo liežuvis buvo sudžiuvęs, lūpos sukepusios ir praviros,  o kraujas tekėjo iš galvos.

Budeliai pasirinko Jėzaus lūpas kaip taikinį spjaudalams ir nešvarumams. Taip Jėzų kankino apie pusvalandį.

Apvilktą purpurine skraiste, su erškėčių vainiku ant galvos, su nendre surištose rankose  nuvedė Jėzų į Piloto rūmų terasą. Jėzus buvo neatpažįstamas, nes tapo panašus į skudurą pamirkytą kraujyje. Jėzus netvirtu žingsniu žengė pirmyn. Kadangi skraistė buvo trumpa, tai turėjo lenktis, kad pridengtų savo kūno nuogumą.

Budeliai pastatė Jėzų taip, kad matytų jį visi žmonės minioje. Pasibaisėjimas apėmė žmonių širdis. Atsirado tyla. Gūdi ir baisi tyla. Jos metu nuo terasos suskambo garsus Piloto balsas: ,,Žiūrėkite. Štai žmogus”. Sukurstyta žmonių minia Pilotui ėmė grasinti: ,,Jei paleisi Jį, tu neesi ciesoriaus bičiulis, nes  kas dedasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas”. Kiti šaukė: ”Tave apskusime ciesoriui”. Visų balsai susiliejo į galingą reikalavimą:  ,,Nukryžiuokite jį. Šalin jį”. Pilotas pamiršo ankstesnį savo pasiryžimą jį paleisti ir sutiko Jėzų pasmerkti mirti ant kryžiaus. Tarnui įsakė atnešti vandens. Minios akivaizdoje Pilotas nusiplovė rankas ir pasakė: ,,Nesu kaltas dėl to Teisiojo kraujo. Jūs už jį atsakysite”.

Kryžiaus kelias

            Pamatęs kryžių Jėzus dėkojo Dangiškajam Tėvui už tai, kad jau prasideda žmonijos atpirkimas. Budeliai uždėjo Jėzui ant dešinio peties kryžiaus medį ir liepė nusilpusiam jį nešti. Mačiau, kaip Jėzui padėjo nešti kitiems nematomi angelai.

Prie kryžiaus galo buvo pririštos virvės, kurias laikė du budeliai. Jomis pakėlė kryžiaus galą, kad jis nesiviltų žeme. Kiti keturi budeliai laike virves, kurios buvo pririštos prie Jėzaus juostos per liemenį.

Nuo Paskutinės Vakarienės nebuvo valgęs, gėręs, miegojęs. Visą laiką jį negailestingai kankino, mušė. Jo jėgos kartu su krauju išseko. Didėjo žaizdos, troškulys, begalinės kūno ir dvasios kančios. Jėzus vos laikėsi drebančiomis, sužeistomis kojomis. Dešine ranka prilaikė drabužius, kurie jam trukdė žengti. Du budeliai su ilgomis virvėmis jį tempė į priekį. Kiti du su virvėmis buvo užpakalyje. Jam labai trukdė žengti virvės, esančios prie juostos. Rankos buvo sužeistos, sutinę nuo stipraus raišiojimo virve. Veidas žaizdotas, vietomis pamėlynavęs, barzda ir plaukai sulipę nuo kraujo. Nors priešai tyčiojos ir šėlo, bet Jėzus ėjo ramus ir mylintis. Jo lūpos kartojo maldos žodžius.

Kai įėjo į siaurą, nešvarią  gatvę, prasidėjo kitokie kankinimai: budeliai, eidami arti Jėzaus, jį užgauliojo, pro langus pasigirdo priekaištai ir pašaipos, tarnai, vergai jį apmėtė purvais, virtuvės atliekomis. Kažkoks nedorėlis Jėzui ant galvos išpylė bjaurias smirdančias pamazgas. Pakviesti vaikai rinko akmenis ir, išbėgę į gatvės vidurį, juos mėtė Jėzui po kojomis, keikdami ir plūsdami, nes matė taip elgiantis suaugusius. Tai buvo labai skaudu Jėzui, kai vaikai rodė tokį nedėkingumą jam, o jis labiausiai juos mylėjo, laimino ir pavadino ,,palaimintais”.

Pirmas Jėzaus kritimas

Toje gatvėje yra gilesnė vieta. Po gausaus lietaus ten pasidaro didelis vandens klanas. Kad lengviau pereiti per tą pelkę yra pridėta daug akmenų. Priėjęs tą vietą Jėzus suklupo ant akmens ir krito žemėn. Kryžius visu sunkumu jį prispaudė. Budeliai pradėjo jį keikti, stumdyti, spardyti. Visa eisena sustojo. Jėzus tiesė rankas, kad kas nors padėtų jam atsistoti, bet veltui. Staiga prišoko fariziejus, šaukdamas: ,,Priverskit jį stoti. Ko gero jis numirs kelyje”. Jėzus pakėlė galvą aukštyn. Budelis tuo pasinaudojo ir jam ant galvos užmovė erškėčių vainiką, po to jį pakėlė nuo žemės ir vėl ant pečių uždėjo kryžių. Dabar Jėzus galvą turėjo laikyti atsukęs į šalį, nes platus vainikas siekė kryžiaus. Taip padidinus kankinimus Jėzus svyruodamas žengė jau platesne gatve, kylančia į kalną.

Antras Jėzaus kritimas

Motina Marija labai norėjo pamatyti iškankintą savo Sūnų. Ji prašė Joną nuvesti į tokią vietą, pro kur ves Jėzų su kryžiumi.

Aš išsigandau, kai pamačiau Motiną Mariją labai išblyškusią, visu kūnu drebančią ir nuo verksmo paraudusiomis akimis. Eisenos priekyje buvo nešami kankinimo įrankiai: vinys, ietis, lentelė su užrašu. Iš Marijos širdies pasigirdo skausmingas dejavimas. Vienas iš kankintojų paklausė: ,,Kas ta moteris, kuri užjausdama dejuoja”? Kažkas iš minios atsakė: ,,Tai Galiliečio Motina”. Tie žodžiai buvo palydėti pašaipa sopulingajai Motinai, o vienas, priėjęs prie jos, pakišo prieš akis kumštį, kuriame laikė vinį, nešamą prikalti Jėzui prie kryžiaus. Skausmo suimta ji  atsirėmė į vartų sieną ir laukė akimirkos, kada galės pamatyti savo sūnų. Ji buvo išblyškusi kaip lavonas, o lūpos pamėlynavę.  Pro ją praėjo fariziejai, paskiau laikantys lentelę su užrašu  ir sulinkęs po kryžiumi nelygiu žingsniu ėjo jos sūnus Jėzus. Galva, papuošta erškėčių vainiku, buvo nukreipta į šalį, veidas išblyškęs, kruvinas, sužeistas, patinęs ir pamėlynavęs, barzda sulipusi krauju. Praeidamas pro Motiną Jėzus pakėlė galvą, į ją pažvelgė ir tą akimirką suklupo antrą kartą po kryžiumi.

Trečias  Jėzaus kritimas

Einant gatve pasiekė skliautinius vartus, esančius senuose vidaus miesto mūruose. Prieš vartus yra aikštė, į kurią sueina trys gatvės. Jėzui reikėjo aplenkti didelį akmenį, bet jam pritrūko jėgų, pradėjo sverdėti ir jis krito ant to akmens. Savo jėgomis jau nebegalėjo atsikelti. Tuo metu būrelis žmonių ėjo į šventyklą ir, pamatę nukankintą, parpuolusį Jėzų, pasakė: ,,Dieve, tas vargšas jau miršta”. Fariziejai, tai išgirdę, nusigando. Jie suprato, kad Jėzus gali neatsikelti. Kareiviams pasakė: ,,Nenuvesime jį gyvą. Turime surasti žmogų, kuris padėtų jam nešti kryžių”. Vidurine gatve ėjo iš darbo pagonis Simonas. Kareiviai jį paėmė ir privertė padėti Jėzui nešti kryžių. Simonas žengė prie Jėzaus piktas, nepatekintas ir bjaurėdamasis kruvinu, išniekintu pasmerktuoju. Verkdamas Jėzus pažvelgė į jį ir Simonas sutiko panešti kryžių. Dviese buvo lengviau. Jėzui erškėčių vainiką uždėjo kitaip ir eisena žengė pirmyn. Netrukus Simonas savyje pajuto permainą: susijaudinimas apėmė jį ir dabar su noru padėjo Jėzui nešti kryžių.

           

Veronikos paslauga

            Už dviejų šimtų žingsnių nuo vartų, kairėje gatvės pusėje buvo gražūs namai. Pro tuos praeinant, iš jų išbėgo jauna motina, rankoje laikydama mergytę. Tai buvo Serefija, Didžiosios Tarybos nario Siracho žmona.  Jos gailestingas darbas laimėjo jai Veronikos vardą, sudarytą iš žodžių: Vera – ikon / tikras paveikslas/. Ji turėjo skarelę, užmestą ant rankos.  Šalia jos ėjo apie 12 metų mergytė, kuri nešė ąsotį vyno. Budelių pagalbininkai, einantys priekyje, norėjo ją nuvyti šalin, bet nepasisekė. Gailestis Jėzui susikaupė jos širdyje, ji užmiršo viską, jėga veržėsi pro minią, kareivius ir budelius. Paskui ją sekė mergytė su ąsotėliu. Priartėjusi prie Jėzaus moteris tarė: ,,Leisk man  nušluostyti veidą”. Jėzus kaire ranka suėmė skarelę, ją prispaudė delnu prie kruvino veido, perbraukė ja per veidą iki dešinės rankos ir, abiem rankom susukęs, ją dėkodamas atidavė Serefijai. Po to ji pabučiavo Jėzų ir skarelę pasikišo po skraiste. Visa tai užtruko gal tik 2 minutes. Drąsus moters žygdarbis nustebino kareivius ir budelius. Žmonės pradėjo grūstis arčiau, kad geriau pamatytų tai, kas atsitiko. Dėl to eisena trumpam sustojo. Budeliai ir kareiviai greitai  suprato, kad įvyko vieša pagarba Jėzui. Kai mergytė nedrąsiai pakėlė vyno ąsotėlį, kad Jėzus atsigertų, kareiviai ją pastūmė šalin. Pradėjo keikti, bartis. Budeliai pradėjo mušti Jėzų. Serefiją nuėjo su mergyte į namus.

Ketvirtas ir penktas Jėzaus kritimas

            Kelias ėjo į pakalnę. Prieš pat vartus nelygiame, išvažinėtame kelyje buvo didelis vandens klanas. Artėjant prie vartų budeliai smarkiau tempė Jėzų į priekį. Simonas, norėdamas aplenkti vandens klaną, pasuko į šalį su kryžiumi, o Jėzus, netekęs pusiausvyros, krito ketvirtą kartą po kryžiumi. Krito į tą vandens klaną taip stipriai, kad Simonas vos išlaikė kryžių. Jėzus aiškiu balsu sušuko: ,,Vargas tau, Jeruzale, tave pamilau kaip višta, glaudžianti viščiukus po savo sparnais, o tu mane taip žiauriai veji už vartų”. Jėzaus širdį apėmė didelis liūdesys. Fariziejai ėmė rėkti ir  keikti Jėzų: ,,Ar ne gana tam kurstytojui? Dar sako kažkokias kalbas”. Iš naujo jį mušė, jo nekėlė, bet su jėga traukė iš vandens klano. Simonas bjaurėjosi budelių žiaurumu ir jis sušuko: ,,Jei nenustosite žiauriai elgtis, aš mesiu kryžių ir jo nenešiu, nors mane užmuštumėte”. Kiek tolėliau, kelio posūkyje, stovėjo moterų būrys, kurios gailėjo Jėzaus. Toje vietoje Jėzus nusilpo taip, kad susverdėjo ir krito lyg nualpęs. Simonas skubiai atrėmė kryžių į žemę ir šoko palaikyti Jėzaus. Jėzus atsirėmė į jį ir visai neparkrito ant žemės. Tai buvo penktasis Jėzaus kritimas po kryžiumi. Moterys pradėjo garsiai verkti, gailėdamos Jėzaus. Tada Jėzus pasakė: ,,Jeruzalės dukros, neverkite manęs. Verčiau verkite savęs ir savo vaikų. Jūsų verksmas neliks be atpildo. Nuo šiol jūs vaikščiosite kitais gyvenimo keliais”.

                        Šeštas ir septintas Jėzaus kritimas

            Sunkiu, nelygiu keliu, esančiu tarp miesto mūrų ir Kalvarijos kalno šiaurės pusėje, budeliai tampė virvėmis ir vijo Jėzų į kalną. Vienoje vietoje kelias staiga sukosi į pietus ir čia Jėzus krito po kryžiumi šeštą kartą. Budeliai, dar žiauriau mušdami, privertė Jėzų atsistoti ir be poilsio žengti paskutinius žingsnius į mirties vietą. Čia jis krito po kryžiumi septintą kartą.

            Niekinamas ir pavargęs Simonas pajuto užuojautą Jėzui ir pyktį budeliams už jų nežmonišką žiaurumą. Jis norėjo paskutinį kartą padėti Jėzui atsistoti, bet budeliai keikdami jį nustūmė atgal į pakalnę, nes jiems jau nebebuvo reikalingas. Tai buvo trys ketvirčiai dvyliktos valandos. Patys budeliai su virvėmis prikėlė Jėzų, kuris dabar stovėjo baisiai atrodydamas. Dabar budeliai medžio gabalus sudėjo kryžmai, Jėzų paguldė ant žemės šalia kryžiaus, su pašaipa kalbėdami: ,,Na karaliau, turime pritaikyti tau sostą”. Pats Jėzus atsigulė ant kryžiaus, kad budeliams nereiktų jo plėšyti. Fariziejai tyčiodamies ištempė Jėzaus rankas ir kojas, lyg išmatavimui, į pažymėtas vietas ant kryžiaus. Po to jį pakėlė nuo kryžiaus ir vedė žemyn į šiaurinį Kalvarijos šlaitą, kur uoloje buvo padaryta duobė. Aš regėjime sekiau Jėzų ir mačiau, kaip budeliai pravėrė duobę ir negailestingai ten jį įstūmė.  Taip pat mačiau, kaip angelas jį saugojo ir Jėzus nesusitrenkė kelių. Kietame akmenyje  paliko stebuklingą pėdsaką.

            Budeliai ruošėsi Jėzaus nukryžiavimui.

Marija ir kitos moterys atėjo į Golgotą

            Po skausmingo susitikimo prie Kajafo rūmų, kai matė Jėzų nešant kryžių, motina Marija, vedama Jono, Joanos, Chusos, Zuzanos ir Saliomės, nuėjo į Lozoriaus namus. Čia susitiko Magdaleną, Mortą, kitas moteris, kurios verkė ir aimanavo. Iš  viso jų buvo 17.Visos išėjo kryžiaus keliu. Sutiko tokių, kurie iš jų tyčiojos, bet jos rimtos, susikaupusios žengė keliu, atiduodamos pagarbą Jėzaus kančia pašvęstoms vietoms. Marija atpažino Jėzaus įmintas pėdas. Suskaičiavo jo žingsnius ir parodė moterims kiekvieną pašvęstą vietą. Ji nurodė, kur sustoti ir kur eiti toliau. Tokiu būdu atsirado šventas ,,kryžiaus kelias”.

            Didis sielvartas kankino sopulingąją Motiną kryžiaus kelyje, kai žengė Kalvarijos link ir pamatė mirties kalną. Jos siela jautė visas Jėzaus kančias.

            Dar didesnis sielvartas ir skausmas suspaudė Marijos širdį, kai ji pamatė ant žemės gulintį baisų kryžių, numestus didelis vinis, plaktuką ir įsiutusius budelius. Skausmą didino tai, kad ji nematė savo Sūnaus, nors jis dar gyvas.  Jos visas kūnas drebėjo.

           

                        Jėzaus nurengimas ir girdymas

            Į uolos duobę įmestas Jėzus meldė Dangiškąjį Tėvą jėgų pernešti tolimesnes kančias. Dar kartą save paaukojo Tėvui  už nusidėjėlių nuodėmes. Kai pasiruošė kryžiavimui keturi budeliai atėjo  ir ištraukė Jėzų iš duobės.

Gerosios moterys papirko vieną vyrą, kad jis nuneštų Jėzui vyno pasistiprinti. Budeliai vyną paėmė ir patys išgėrė.

Atvestam Jėzui pradėjo negailestingai plėšti visus drabužius. Kad galėtų per galvą nutraukti viršutinį vilnonį drabužį nuo galvos nutraukė erškėčių vainiką, atnaujindami žaizdas.

Drebėdamas stovėjo Jėzus, padengtas krauju, mėlynėmis, atviromis ir apdžiuvusiomis žaizdomis. Ant savęs turėjo trumpą, pečius ir krūtinę dengiantį, apdangalą ir juostą per klubus. Apdangalas buvo prilipęs prie visų žaizdų ir įsispaudęs į gilią žaizdą, atsiradusią ant pečių, spaudžiant kryžiui. Budeliai į tai nekreipė jokio dėmesio ir jį nuplėšė, sukeldami naujus skausmus. Dabar pasirodė, kad visas Jėzaus kūnas sudraskytas ir sutinęs, pečiuose žaizdos iki kaulų, vilnų gabalai nuo apdangalo prilipę prie žaizdų ir prie sudžiuvusio kraujo ant krūtinės.

Budeliai nuplėšė drabužių likučius – juostą nuo klubų. Jėzus pasilenkė, norėdamas kuo nors pridengti savo nuogumą. Jo kūnas drebėjo ir galėjo tuoj pat pargriūti. Budeliai pasodino jį ant akmens ir vėl uždėjo ant galvos erškėčių vainiką. Paskui jam antrą kartą padavė gerti tulžies su actu. Jėzus, tylėdamas pasuko galvą į šalį, gėrimo nepriėmė.

Kai Jėzų pagriebė ir tempė prie kryžiaus, pasigirdo piktas kalbėjimas ir skausmingas dejavimas tarp Jėzaus gerbėjų. Motina Marija meldėsi ir norėjo paduoti savo drabužį Jėzui prisidengti. Dievas išklausė jos maldos. Vienas vyras atbėgo nuo vartų ir, prasiveržęs pro budelius, padavė Jėzui plačią juostą prisidengti. Jėzus padėkojo ir ja susijuosė. Pasitraukdamas vyras pagrasino kumštimi budeliams ir įsakančiai tarė: ,,Žiūrėkite, kad kartais nenuplėštumėt juostos tam vargšui”.

Jėzaus kryžiavimas

            Prie kryžiaus atvestas Jėzus pats ant jo atsisėdo. Budeliai pastūmė, kad atsigultų. Tada pagriebė jo dešinę ranką, pridėjo delną prie skylės, išgręžtos dešiniame kryžiaus skersinyje ir virvėmis pririšo. Vienas atsiklaupė ant Jėzaus krūtinės, prilaikydamas susitraukiančią ranką, o antras įdėjo į delną storą, aštriai nusmailintą vinį ir kalė su plaktuku. Skausmingas klyksmas prasiveržė iš Jėzaus krūtinės, iš delno žaizdos prasiveržė kraujas ir aptaškė budelių rankas. Delno gyslos sutrūko ir trikampė vinis jas įtraukė į išgręžtą skylę.

            Prikalus dešiniąją ranką, ėmė kalti kairiąją ranką, kuri jau buvo pririšta prie skersinio. Tik dabar pamatė, kad ranka nepasiekia padarytos skylės. Tada ranką atrišo nuo skersinio, prie jos pritvirtino virvę ir, atsiremdami kojomis į kryžių, tempė tol, kol ranka pasiekė padarytą skylę. Dabar įkalė vinį į kairį delną. Vėl pasigirdo Jėzaus sudejavimas, nes ištemptos abi rankos  išsinarino iš sąnarių, pečių mentės įkrito į kūną, o per alkūnes atsikišo išnertų  kaulų galai.

            Baisias kančias pergyveno ir Motina Marija. Ji tyliai dejavo ir buvo išblyškusi kaip lavonas. Fariziejai iš jos tyčiojos ir nepadoriais žodžiais keikė. Ją paėmė ir nuvedė kiek toliau, prie kitų moterų. Magdalena kaip pamišusi nagais draskė savo veidą ir jos skruostai buvo kruvini, o akys pasruvę krauju.

            Kad Jėzus daugiau stovėtų, o ne kabėtų, kryžiaus apačioje, ties kojomis prikalė kaladėlę, prie kurios paskiau kalė Jėzaus kojas. Kaladėlėje buvo išgręžta skylė, o kryžiaus medyje buvo išskaptuotos duobutės padėti kojų kulnims. Tas buvo daroma todėl, kad nukryžiuotasis gyvas ilgiau  kaboti ant kryžiaus ir nesuplyštų rankos.

            Kai abi rankas ištempę prikalė, visas Jėzaus kūnas susitraukė, keliai pakilo aukštyn. Budeliai jas pagriebė, pririšo virvėmis ir tempė žemyn prie kaladėlės. Bet ji specialiai buvo prikalta žemiau ir b  buvo tarpas tarp kojų ir kaladėlės. Pasigirdo nauji budelių keiksmai. Vieni patarė kaladėlę pakelti aukščiau, kiti su pasityčiojimu sakė: ,,Nenori išsitiesti pats, tai mes padėsime”. Ką jie padarė? Virve pririšo Jėzaus krūtinę ir pečius, kad rankos per vinis neplyštų. Po to prie dešinės kojos pririšo virvę ir traukė žemyn prie kaladėlės. Tada stipriai pririšo prie medžio. Kūnas tampėsi taip, kad girdėjosi kaulų lūžimas. Skausmo suimtas Jėzus garsiai sudejavo: ,,O Dieve, o Dieve”.

            Panašiai tempė kairiąją koją, ją uždėjo ant dešinės ir stipriai pririšo virvėmis. Jiems buvo nepatogu kalti abi kojas iš karto, nes kairiajai nebuvo kur atsiremti. Kairiąją koją perdūrė plona, ilga yla ir per padarytą žaizdą įkalė vinį taip, kad jis pervėrė ir dešinę koją apačioje ir net  pasiekė kryžiaus kamieną. Vinis plėšė raumenis ir gyslas, laužė  kojų kaulus.

            Kojų prikalimas buvo didžiausia kančia Jėzui, ypač dėl baisaus kūno tempimo.

            Marija vėl priartėjo prie Jėzaus kančių vietos. Ji matė kaip tempė kojas, girdėjo kaip lūžta  kaulai ir dejuoja jos sūnus. Ją pamatę fariziejai pradėjo tyčiotis. Priėjo kitos moterys ir ją nusivedė kiek toliau.

            Jėzus meldėsi, kartojo psalmių, pranašų posakius, kurie paskelbti Senajame Testamente, o dabar per Jėzų jie išsipildė.

Jėzaus nukryžiavimas įvyko penkiolika minučių pirmos.

Kryžiaus pakėlimas  ir jo pastatymas

Kryžių su nukryžiuotu Jėzumi kėlė atsargiai ir ilgai. Kai visu svoriu jis krito į duobę, iš Jėzaus krūtinės išsiveržė skausmingas dejavimas, nes ištemptas kūnas krito žemyn, rankų žaizdos plyšo, kraujas tekėjo, kaulų sąnariai išsinarino. Budeliai kryžių dar pajudino, kad jis tvirčiau stovėtų.

Siaubas apėmė visus, kai, budeliams ir fariziejams  tyčiojantis, keikiantis, pamatė ant kryžiaus prikaltą ir iškeltą Jėzų. Kai kryžius jau stovėjo vertikaliai, visus minioje apėmė kažkoks naujas, dar nežinomas jausmas. Visi pragaro velniai su išgąsčiu pajuto krintančio kryžiaus trenksmą ir per savo tarnus – budelius dar kartą tyčiodamies puolė Jėzų.

            Krisdamas kryžius į duobę iššaukė naują kraujo tekėjimą iš Jėzaus erškėčiais sužeistos galvos, perkaltų rankų ir kojų. Kryžių įtvirtinę į žemę, budeliai laiptais palipo ir atrišo virves. Apie septynias minutes Jėzus kabojo tylėdamas, lyg negyvas, paskendęs didžiulėse kančiose.

            Nukryžiavę žmogžudžius šalia Jėzaus, budeliai pasidalino drabužius, pasiėmė kankinimo įrankius, dar iškeikė Jėzų ir nuėjo į šalį. Tą patį padarė ir fariziejai. Daugiausiai niekino Jėzų žydai. Jie šaukė: ,,Gėda tau, melagi”. ,,Tai taip sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai?” “Kitus visada norėjai gelbėti, o dabar pats negali išsigelbėti”. ,,Jeigu tu Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus”. ,,Jei jis yra Izraelio karalius, tenužengia nuo kryžiaus ir įtikėsime jį”. ,,Pasitikėjo Dievu, tegu Dievas dabar jam padeda”. Kareiviai pridėjo: ,,Jei esi žydų karalius, tai gelbėkis”.

            Vienu metu Jėzus pakėlė galvą aukštyn ir pasakė: ,,Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą”. Tai buvo pirmas Jėzaus žodis ant kryžiaus.

                       Saulės užtemimas

            Pusėj pirmos prasidėjo nuostabus saulės užtemimas. Tamsa kaskart didėjo. Visi išsigandę, užmiršę kryžių, žiūrėjo  aukštyn. Žmogžudys Dizmas, esantis dešinėje, apimtas gailesčio, Jėzui tarė: ,,Leisk man patekti į tą vietą, kur galėsi mane išganyti. Atsimink mane, kai įeisi į savo karalystę”. Jėzus atsakė: ,,Iš tikrųjų sakau tau. Šiandieną su mani būsi rojuje”.

Kai Marija meldėsi, kad ir ji mirtų kartu su Jėzumi, jis pažvelgė į savo motiną ir, jai rodydamas Joną, tarė: ,,Moterie, štai tavo sūnus. Po to tarė Jonui: ,,Žiūrėk. Štai tavo motina.”

                       Ketvirtas Jėzaus žodis ant kryžiaus

Daugelis žmonių jau pasišalino. Nukryžiuotasis,  visų apleistas, meldėsi už savo priešus ir kentėjo begalines kančias. Jis patyrė visus baisius skausmus: iškankintojo, kuris liko be žmogiškos ir dieviškos paguodos, be tikėjimo, vilties ir meilės, priverstas iš savęs semti jėgos, galios. Savo apleidimą, kančią Jėzus aukojo  už visus nusidėjėlius.

Kai žmogų supa tamsa, kai nuo jo pasitraukia visokia šviesa ir paguoda, būdamas vienybėje su Kristaus mistiniu kūnu – Bažnyčia, jis negali pasiduoti nevilčiai, abejonėms, jaustis apleistu ar bijoti pavojų. Jėzus mūsų Šviesa, Kelias ir Tiesa nugalėjo pragariškus kankinimus ir gyvenimo dykumoje pastatė savo kryžių.Tad ko mums bijoti ir drebėti?

            Jėzus pasiaukojo Dangiškajam Tėvui už mus, nes nepaprastai mus mylėjo ir padarė brangiu turtu savo gyvenimą, meilę, kančią, mirtį. Jis meldėsi net už tuos, kurie klaidingai mąstė, kad jis, kaip Dievas, nejautė fizinių kančių.

Regėjimo metu man Jėzus pasakė, kad apleidimo skausmą jis jautė skaudžiau ir daugiau, negu tai būtų pergyvenęs koks nors žmogus, nes jo žmogystė su Dievyste sudarė vieną ir tą patį asmenį. Jėzus garsiu šauksmu parodė savo apleidimą ir davė teisę visiems apleistiems ir tikintiems į Dievą Tėvą pasitikėti Jo pagalba. Apie trečią valandą Jėzus garsiai sušuko: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”

                        Penktas Jėzaus žodis ant kryžiaus

            Nuo skausmų kenčiantis Jėzus buvo labai ištroškęs. Vos judindamas išdžiuvusį liežuvį tarė: ,,Trokštu”. Jo artimieji į jį gailestingai žiūrėjo ir nepadavė atsigerti. Tada Jėzus tarė: ,,Negalėjote man paduoti ne gurkšnio vandens?”.

Šeštas ir septintas Jėzaus žodis

            Šaltas prakaitas išpylė Jėzaus sąnarius ir kūną. Apaštalas Jonas šluostė sudrėkusias kojas, skausmo prislėgta Magdalena atsirėmė į kryžių, Motina Marija, prilaikoma Salomės ir Marijos Kleofos, stovėjo tarp Jėzaus ir Dizmo kryžių. Ji stebėjo savo sūnaus merdėjimą. Staiga Jėzus pasakė: ,,Įvyko”. Ir pakėlęs galvą garsiai sušuko: ,,Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią”. Šiuos žodžius ištaręs Jėzus palenkė galvą ant krūtinės ir mirė.

            Motina taip pat jautė merdėjimo skausmus: sustingo rankos, aptemo akys, išblyško veidas, ėmė sverdėti kojos ir ji krito ant žemės. Neišlaikė skausmo  Magdalenos, Jono ir kitų Jėzų atjaučiančiųjų širdys. Jie, užsidengę veidus, krito ant žemės.

            Kareivių šimtininkas Abenadaras, kuris padavė Jėzui kempinę su actu, dabar buvo giliai sujaudintas. Žemės drebėjimas ir kiti Dievo ženklai, kaip įspėjimas, sukėlė visiems baimę, išgąstį. Su Jėzaus mirtimi atėjo Dievo malonė Abenadarui. Jis metė ietį į šalį ir garsiai sušuko: ,,Palaimintas galingasis Dievas, Abraomo ir Jokūbo Dievas. Štai mirė Teisingasis. Iš tikrųjų, Jis yra Dievo Sūnus”. Dalis kareivių, paveikti šimtininko žodžių, taip pat atsivertė. Jie garsiai liudijo. Atsivertė dalis fariziejų ir kai  kurie žmonės iš minios.

Įvykiai po Jėzaus mirties

Pilotą tuoj aplankė ,,Didžiosios Tarybos” nariai ir pareikalavo, kad nukryžiuotiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir nuimti nuo kryžių, nes šabo dienai negalėjo ten pasilikti. Pilotas paskyrė budelius ir išsiuntė į Golgotą.

Pas Pilotą atėjo tarybos narys Juozapas iš Arimatėjos. Jis susitarė su Nikodemu ir norėjo palaidoti Jėzaus kūną savo sodo uolos rūsyje. Pilotas, pamatęs kilnų  Juozapą rūpinantis žydų karaliaus kūnu, atsiminė Jėzaus nekaltumą ir, apsimetęs abejingu, dar paklausė: ,,Argi jau mirė?”  Jis pašaukė kareivių šimtininką, kuris patvirtino Jėzaus mirtį trečią valandą. Jam pranešė apie žemės drebėjimą, uolos skilimą ir kitus gamtos reiškinius. Pilotas norėjo sušvelninti savo sprendimą Jėzų nukryžiuoti, todėl leido Juozapui palaidoti mirusio kūną. Vyriausieji žydų kunigai norėjo Jėzų palaidoti kartu su abiem žmogžudžiais.

Jėzaus šono pervėrimas

            Žmonių minia iš Golgotos išsiskirstė. Pasiliko tik Jėzaus Motina Marija, Marija Magdalietė,  Salomė ir apaštalas Jonas. Jie didžio liūdesio apimti stovėjo prieš Nukryžiuotąjį. Netoliese, ant pylimo sėdėjo keli kareiviai ir kalbėjosi.

Atėjo šeši budeliai su kopečiomis ir kitais įrankiais. Du  užlipo ir tikrino Jėzaus kūną, ar jis jau miręs. Kai pastebėjo, kad žmogžudžiai dar gyvi, paliko Jėzaus mirusį  kūną ir užlipę sulaužė žmogžudžių rankas ir kojas. Iš skausmo  Gezmui šaukiant budeliai trimis smūgiais sulaužė jo krūtinę. Abiejų žmogžudžių lavonus budeliai su virvėmis nuleido žemėn ir netoliese palaidojo.

Savo tarnybai uolus kareivis Kasijus /Lionginas/ išsitraukė ietį, ant jos užmovė smaigalį ir nutaikė į mirusio Jėzaus krūtinę. Kai ietį ištraukė, iš žaizdos pasileido kraujo ir vandens srovė, aptaškydama aukštyn pakeltą jo veidą. Įvyko stebuklas. Kasijus dvasiniai prisikėlė. Jis viešai išpažino Jėzų kaip Dievą ir Jam atidavė savo pagarbą.

Gerosios moterys, kai pamatė Kasijų su ietimi duriant į Jėzaus krūtinę, pradėjo skausmingai šaukti, o Motina Marija nualpo. Kai ji atsipeikėjo, Kasijus jau klūpėjo ant kelių, garsiai išpažino Jėzų ir garbino Dievą. Juo pasekė kareiviai.

Atėjo Piloto įsakymas, kad neliesti Jėzaus kūno, nes atidavė Juozapui iš Arimatėjos palaidoti.

Juozapo iš Arimatėjos daržas ir rūsys

Aukštumoje, prie Betliejaus vartų, netoli miesto mūrų ir Kalvarijos kalno, yra Juozapo daržas. Jis gražus, pilnas didelių šakotų medžių. Ten yra didelė uola, kurioje yra kapo rūsys. Viduje yra tiek vietos, kad pasieniais iš abiejų pusių gali sustoti po keturis žmones ir kiti patogiai įnešti mirusio kūną. Guolis mirusiam yra paprastas uolos gabalas, panašus į pailgą dėžę. Guolis iškaltas taip, kad lavonas apvyniotas marškomis lengvai tilptų. Rūsio durys yra varinės arba kitokio metalo. Jos atsidaro į abi puses ir atsiremia į šalines sienas. Durys pridengiamos dideliu, pusiau apvaliu akmeniu, nes ir rūsio anga yra pusiau apvali. Tą darbą gali atlikti keli stiprūs vyrai.

Nuėmimas nuo kryžiaus

            Juozapas ir Nikodemas su savo tarnais nuėmė Jėzaus kūną nuo kryžiaus ir ištepė balzamu. Kiti tarnai ėjo iš miesto per Betliejaus  vartus. Praėjo pro namus, kur buvo Jėzaus Motina, kitos moterys ir Jonas. Jos atsekė iš paskos. Buvo susisupę į ilgas, plačias juostas ir galvas prisidengę.

Juozapas ir Nikodemas taip pat buvo apsirengę gedulo drabužiais: su juodomis priejuostėmis, antrankiais, plačiais diržais ir apsisiautę nuo galvos iki apačios tamsiai pilkos spalvos skraistėmis. Jie abu nuėmė Jėzaus kūną nuo kryžiaus. Jiems padėjo atsivertęs kareivių šimtininkas Abenadaras.

Jėzaus nuėmimas nuo kryžiaus buvo labai jaudinantis. Viešpatavo tyla. Nuimantys Jėzaus kūną  kalbėjo tik tiek, kiek buvo reikalinga. Nuėmę nuo kryžiaus Juozapas ir Nikodemas apdengė Jėzaus kūną medžiaga, susupo į ją ir atidavė Motinai Marijai, kuri ištiesė į jį savo rankas.

Jėzaus kūno paruošimas laidojimui

Kai Jėzaus kūnas buvo nuimtas nuo kryžiaus, jį priėmė ant savo kelių Motina Marija. Dabar ji laikė apglėbusi savo Sūnaus kūną, kuriam ilgos kančios metu negalėjo padėti. Tarp esančių laidotuvių dalyvių nebuvo nė vieno nepalankaus Jėzui. Visi stengėsi atiduti paskutinę pagarbą Jėzaus kūnui. Kiekvienas buvo laimingas, jei galėjo ką nors padėti. Moterys ruošė tepalus, žoles, padavė vyrams indus su vandeniu. Apaštalas Jonas buvo lyg tarpininkas tarp dirbančių vyrų ir moterų. Jis paprašė Motiną Mariją, kad atiduotų Jėzaus kūną palaidoti.  Vyrai įdėjo šventą Jėzaus kūną į paklodę ir nešė balzamuoti. Tuo metu Motina apalpo, o Marija Magdalena ištiestomis rankomis puolė pirmyn, lyg norėdama sulaikyti  vyrus, bet  greitai atsitraukė ir sugrįžo prie Jėzaus Motinos.

Jėzaus kūną vyrai nunešė nuo Golgotos kalno žemyn ir padėjo ant plokščios uolos balzamuoti. Užbaigę pakvietė moteris, kurios apdėjo kvepiančiomis žolėmis Jėzaus kaklą, pečius, galvą ir užbarstė Nikodemo atneštais milteliais.  Magdalena supylė visą butelį kvepiančių aliejų į Jėzaus šono žaizdą, o kitos moterys įdėjo visokių kvepalų į rankas, aplink kojas ir po kojų. Ilga, plačia medžiaga suvyniojo Jėzaus kūną ir, aplinkui suklaupę,  su Juo atsisveikino.

Staiga pasirodė stebuklas, kuris visus sujaudino. Ant viršutinės medžiagos, kuri dengė Jėzaus kūną, pasirodė Jėzaus Kūno paveikslas, su visomis žaizdomis ir rėžiais. Taip Jėzus atsidėkojo jiems už uolų rūpinimąsi jo mirusiu kūnu. Susijaudinę, ašarodami puolė bučiuoti stebuklingą paveikslą. Nustebimas dar padidėjo, kai, atrišę viršutinę medžiagą, pastebėjo, kad apatiniai veido apdangalai buvo švarūs. Viešpaties veido paveikslas atsispindėjo tik ant viršutinės medžiagos. Panašiai atsirado Jėzaus kūno atvaizdai: nugaros, priekinės dalies ant apatinių medžiagų. Tai nebuvo kruvinų žaizdų atspaudai, nes Jėzaus kūnas buvo rūpestingai nuplautas. Tai buvo stebuklingas Jėzaus kūno dieviškas liudijimas.

Jėzaus kūnas palaidojamas

Jėzaus kūną padėjo į odinius neštuvus, apdengė jį tamsiu dangčiu ir iš abiejų pusių paėmę 4 vyrai nešė. Priešakyje ėjo keletas kareivių su žibintais. Po to ėjo Nikodemas ir Juozapas, iš paskos – Abenadaras ir Jonas. Po to sekė šventosios moterys, dar toliau – kitos moterys. Procesijos gale ėjo atsivertę: Kasijus ir jo kareiviai. Laidotuvių procesija iki Juozapo sode esančio kapo rūsio ėjo apie 7 minutes.

Moterys pasiliko lauke, o vyrai nešė Jėzaus kūną į kapą ir paguldė ant paruošto guolio, kuris buvo apdengtas didele marška. Kapą pripildė kvepalais, atsisveikino ir išėjo. Po to į kapo rūsį įėjo Jėzaus Motina ir Marija Magdalena. Jos apibėrė gėlėmis ir kvepiančiomis žolėmis Jėzaus kūną. Apsiverkė ir,  paragintos greitai sugrįžti, nuėjo prie kitų moterų.

Didelis akmuo, skirtas uždaryti kapo rūsiui, gulėjo netoli kapo. Jis buvo antkapio išvaizdos ir toks didelis, sunkus, kad suaugęs žmogus galėjo ant jo atsigulęs išsitiesti. Keli vyrai jį užritino ant uždarų kapo rūsio durų.

Grįžtant po laidotuvių, netoli Kaifo teismo namų staiga iššoko iš už kampo būrys kareivių ir suėmė Juozapą. Suimti jį liepė Kaifas. Todėl pasirinko pagonis kareivius, nes jie nešventė šabo. Jį uždarė netoli teismo, viename miesto mūrų bokšte. Apie tai niekam nesakė, nes norėjo jį badu numarinti.

Sargyba prie Jėzaus kapo

Naktį iš penktadienio į šeštadienį susirinko vyresnieji,, vadovaujami Kaifo, tarėsi, ką toliau daryti po įvykusių stebuklų ir minios įniršio? Dar naktį vyko pas Pilotą ir jam sakė: ”Tas žmonių kurstytojas dar gyvas pranašavo, kad trečią dieną kelsis iš numirusiųjų. Tad liepk pastatyti sargybą prie kapo iki trečios dienos, kad mokiniai nepavogtų Jėzaus kūno, o paskui neskelbtų, kad atsikėlė iš numirusiųjų. Ta antroji apgaulė būtų blogesnė už pirmąją”.

Pilotas jau nebenorėjo tuo daugiau rūpintis ir pasakė: ,,Jūs turite savo sargybą. Saugokite kapą kaip išmanydami”. Prie jų sargybos pridėjo savo patikėtinį Kasijų, kuris turėjo viską stebėti ir jam pranešti. Prieš saulei tekant fariziejai  atvedė kareivius prie Jėzaus kapo. Nutiesė skersai duris plačią juostą, o kitą juostą skersai užritintą akmenį ir tas juostas užantspaudavo. 5 – 6 sargybiniai su žibintais nušvietė kapą ir visą laiką saugojo. Kasijus neatsitraukė iš savo pasirinktos vietos, iš kurios gerai matė apšviestą kapo angą.

Kasijo sielą stebuklingai apšvietė šv. Dvasia. Čia jis tapo nauju žmogumi, krikščioniu.

Jėzaus gerbėjai Didįjį Šeštadienį

Penktadienio vakare į vakarienės kambarį susirinko apie 20 vyrų. Jie atliko šabo apeigas ir meldėsi. Po to išsiskirstė į namus. Šabo dieną Marija valgė mažiau. Ją supo susirinkę moterys. Visos nuliūdę, susikaupę pasikeisdamos meldėsi. Tas paprotys naktį melstis yra labai senas. Ir pamaldžios moterys neužmiršo to papročio netgi po tokių skaudžių įvykių.

Vakaras prieš Jėzaus prisikėlimą

Po šabo Jonas, Petras ir vyresnysis Jokūbas atėjo į moterų kambarį drauge liūdėti, melstis ir jas nuraminti. Jiems iš ten išėjus moterys grįžo į savo kambarėlius ir meldėsi.

Staiga švč. Mergelei Marijai pasirodė angelas, kuris liepė jai eiti prie Nikodemo vartų, nes prie jų artinasi Viešpats.

Jau buvo 9 val. vakaro, kai Marija skubėjo nurodyta kryptimi. Netoli vartų sustojo ir pastebėjo, kaip oru plaukė prie jos šviesi Jėzaus siela, lydima didelio būrio sentėvių sielų. Jėzus kreipėsi į patriarchus, parodė švč. Mergelę Mariją  ir pasakė: ,,Štai Marija, mano Motina”. Paskui ją apkabino ir dingo. Marija, labai paguosta ir sustiprinta sugrįžo pas moteris. Joms nepriminė, ką neseniai pergyveno, bet jas ramino ir jų tikėjimą stiprino. Rado jas ruošiant tepalus ir kvapnias žoles. Ruošėsi sekantį  rytą eiti prie kapo ir dar kartą patepti Jėzaus kūną.

Juozapas iš Arimatėjos kalėjime meldėsi. Staiga kalėjimas prisipildė šviesos ir balsas jį vardu pašaukė. Jis buvo angelo ar Jėzaus stebuklingai išvaduotas.

Naktis prieš prisikėlimą

Prie Viešpaties Jėzaus kapo buvo tylu ir ramu. 6 sargybiniai stovėjo arba sėdėjo prie kapo angos, o Kasijus, paskendęs mintyse, kažko nuostabaus laukė. Jį apšvietė Dievo malonė ir jis pažino daug paslaptingų dalykų.

Staiga palaidotą Jėzaus kūną nušvietė šviesa. Prie jo galvos ir prie kojų atsirado du angelai. Jėzaus siela kartu su kūnu pakilo aukštyn, uola sudrebėjo ir persiskyrė. Keturi sargybiniai buvo nuėję į miestą, o kapą saugojo du sargybiniai ir Kasijus. Drebėjimas juos parbloškė ant žemės ir lyg apsvaigino. Tik vienas Kasijus nujautė, kas čia įvyko. Buvo sujaudintas ir laukė, kas bus toliau. Tuo metu sugrįžo iš miesto keturi sargybiniai.

Moterys paruošė kvapniuosius tepalus, juos suvyniojo į medžiagą ir nuėjo ilsėtis, nes anksti rytą ruošėsi eiti prie Jėzaus kapo.

Švč. Mergelė, kupina meilės ir ilgesio, negalėjo užmigti. Atsikėlė, apsirengė ir išėjo aplankyti visų Jėzaus kančia pažymėtų vietų. Nuėjusi iki Kalvarijos kalno ji staiga sustojo, nes jai pasirodė Jėzus su iškankintu kūnu. Prieš jį ėjo angelas, po to du angelai, buvę prie Jėzaus kūno, ir būrys iš pragarų išvaduotų sielų. Jėzus buvo be judesių, lyg slenkantis šešėlis, tik buvo galima girdėti Jo žodžiai. Savo Motinai pranešė: ką nuveikė pragaruose ir kad kelsis iš numirusių su palaimintu kūnu, kad jai pasirodys netoli Jeruzalės prie akmens, kur jis krito po  kryžiumi. Dabar buvo po dvyliktos, nes ilgai užtruko lankydama kryžiaus kelius.

Jėzaus kūnas vėl atsidūrė kape, o du angelai jį garbino. Negaliu apsakyti visa tai, ką mačiau, nes žodžiais neįmanoma išreikšti.

Blanki aušra jau pradėjo sidabrinti rytinius dangaus pakraščius, kai kelios moterys išėjo prie Jėzaus kapo. Suvyniotus į medžiagą nešėsi tepalus, kitos nešė gyvas gėles, viena turėjo uždegtą žibintą.

Viešpaties prisikėlimas

Pamačiau Jėzaus sielą, sklandančią virš kapo tarp dviejų angelų ir daugybės šviesių pavidalų. Siela prasiskverbė per uolą ir nusileido į Viešpaties kūną. Staiga pasirodė šviesus, gyvas Jėzaus kūnas, sujungtas su siela ir su Dievyste. To regėjimo metu išnyko iš akių Jėzaus kapas ir mačiau tik Viešpatį, mindantį slibino galvą.

Vėl pamačiau Jėzų, nušvitusį garbe. Žemė sudrebėjo, iš dangaus nusileido angelas, jis nurito akmenį nuo kapo angos į dešinę pusę ir ant jo atsisėdo. Sargybiniai  sustingę gulėjo lyg negyvi. Vienas Kasijus matė šviesą prie kapo angos, matė kaip angelas nurito akmenį ir ant jo atsisėdo, bet prisikėlusio Jėzaus nematė.

Tuo metu, kai sudrebėjo žemė ir angelas pasirodė iš dangaus, Jėzus pasirodė savo Motinai netoli Kalvarijos kalno. Buvo nepaprastai gražus, didingas, iš jo sklido šviesa. Jį dengė šviesiai žydros spalvos rūbas, blizgantis kaip dūmai saulės šviesoje. Jo rankose ir kojose buvo matyti švytinčios žaizdos, pravertos taip, kad galima įdėti pirštas. Nuo vidurio žaizdų sklido spinduliai. Toks Jėzus stojo prieš savo Motiną ir jai kalbėjo jau apie antrą regėjimą. Marija pasilenkė žemai ir norėjo pabučiuoti Jėzui kojas. Jėzus paėmė ją už rankos, pakėlė ją ir tuoj išnyko.

Moterys prie Jėzaus kapo

Kai Jėzus prisikėlė, moterys buvo netoli Nikodemo vartų. Jos nepastebėjo stebulingų ženklų ir nežinojo, kad prie Jėzaus kapo pastatyta sargyba. Laidotuvėse naudoti tepalai ir kvepalai buvo pirkti Nikodemo. Moterys labai norėjo atiduoti Jėzaus kūnui savo paskutinę pagarbą. Norėjo Jėzaus kūną aplieti nardiniu vandeniu ir aliejais, apiberti gėlėmis ir kvapniomis žolėmis. Magdalena ir Salomė visa tai nupirko ir susirūpinę ėjo prie kapo. Artėdamos prie kapo jos viena kitos klausė: ,,Kas mums atris akmenį nuo kapo angos?”

Atėję prie kapo pamatė šviesas, gulinčius sargybinius ir akmenį nuristą nuo angos, o durys buvo pridarytos. Salomė sustojo prie kapo angos, o Magdalena išsigandusi skubėjo į vidų. Jos akis apšvietė šviesa, sklindanti nuo ten esančio angelo. Jėzaus kūno jau nebebuvo. Magdalena išsigando ir bėgo iš kapo. Ji skubėjo pas moteris ir apaštalus pranešti, kas atsitiko. Salomė taip pat nubėgo pas kitas moteris pranešti naujienos. Kasijus bėgo pas Pilotą pranešti ir sutiko grįžtant Salomę su moterimis. Joms pasakė, kad kape nėra Jėzaus kūno. Moterys įsidrąsino, vėl sugrįžo prie kapo. Dabar viduje pamatė du angelus su baltais, švytinčiais drabužiais. Jos išsigando, delnais užsidengė veidus ir palenkė galvas. Vienas iš angelų joms pabilo: ,,Nebijokite. Čia nėra Nukryžiuotojo. Jis gyvas, prisikėlė iš numirusiųjų. Štai tuščia vieta, kur Jis gulėjo. Praneškite mokiniams, ką matėte ir girdėjote. Jį pamatysite Galilėjoje. Tegu jie atsimena, ką Jėzus pasakė Galilėjoje. Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas  į nusidėjėlių rankas  ir nukryžiuotas, o trečią dieną kelsis iš numirusiųjų”.

Magdalena skubėjo pas apaštalus. Vieni dar ilsėjosi, kiti jau buvo atsikėlę ir kalbėjosi.  Petras ir Jonas atidarė jai duris, o ji į vidų neįėjusi sušuko: ,,Paėmė mūsų Viešpatį iš kapo ir nežinome, kur padėjo”. Tai pasakiusi skubėjo prie kapo. Netrukus paskui ją bėgo Jonas ir Petras. Jonas greičiau atbėgo už Petrą.

Atbėgusi prie kapo Magdalena viena nedrįso įeiti į kapo vidų. Ji sustojo prie angos, pasilenkė, žiūrėjo į kapą, norėdama pamatyti palaidotą Jėzaus kūną. Ji pamatė du angelus ir išgirdo žodžius: ,,Moterie, ko verki?” Ji gailiai sušuko: ,,Paėmė mūsų Viešpatį. Ar nežinote, kur jį padėjo?”

 Nujautimas jai pasakė, kad Viešpats yra arti ir ji neišsigando pasirodžiusių angelų. Ji pradėjo aplink kapą ieškoti, kaip ieško žmogus pamesto daikto. Už 10 žingsnių į rytus nuo kapo, tarp krūmų, už palmės medžio ji staiga pastebėjo aukštą baltą stovintį. Ji puolė į tą pusę ir išgirdo žodžius: ,,Moterie, ko verki? Ko ieškai?” Magdalenai pasirodęs žmogaus siluetas atrodė, kad yra daržininkas su kastuvu rankoje. Magdalena jo paklausė: ,,Jei tamsta jį paėmei, sakyk, kur padėjai? Aš jį pasiimsiu”. Tai pasakius, ji pradėjo dairytis, ar nepamatys Viešpaties. Tada Jėzus jai tarė: ,,M a r i j a”. Magdalena pažino Viešpatį iš jo balso. Staiga ji užmiršo nukryžiavimą, mirtį, laidojimą, krito prieš Jį ant kelių, tiesė rankas prie jo kojų ir sušuko: ,,Rabboni – Mokytojau”. Tačiau Jėzus ištiesė savo ranką, ją sulaikė ir tarė: ,,Neliesk manęs. Aš dar nenužengiau pas savo Tėvą. Grįžk pas mano brolius ir pasakyk jiems: ,,Einu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą”. Po tų žodžių Jėzus staiga pradingo iš Magdalenos akių. Dabar  ji nesuprato, ar tai buvo sapnas, ar tikrovė. Ji skubėjo prie kapo. Kai pamatė tuščią kapą ir įkapes, ji įsitikino, kad Jėzus iš tikrųjų stebuklingai prisikėlė. Išskubėjo pas drauges. Jėzus pasirodė Magdalenai rytą 2,20 val.

Vos Magdalena nuėjo nuo kapo, tuoj atbėgo Jonas, netrukus atskubėjo ir Petras. Jonas į kapo rūsį nėjo, jis pasilenkė prie angos, pažvelgė į vidų ir pamatė, kad kapas tuščias.  Petras įėjo į vidų ir neberado Jėzaus kūno.

Kareiviai, kurie saugojo Juozapą iš Arimatėjos, jau žinojo, kad jis paslaptingai dingo iš kalėjimo. Dabar apie tai kitiems pasakojo ir kaltino tuos, kurie penktadienį pasmerkė Jėzų nukryžiuoti. Fariziejai įsakė juos suimti ir uždaryti į kalėjimą. Dar daugiau. Jie pradėjo  skelbti gandą, kad Jėzaus kūną pavogė jo mokiniai. Tą melagingą žinią skelbė visose sinagogose.

Tas melas nesutrukdė atsiversti daugeliui žydų. Jie matė prisikėlusį iš numirusių Jėzų, kuris buvo su tuo pačiu kūnu, bet atnaujintu ir sudvasintu. Žemėje buvo keliasdešimt dienų ir savo mokinių akivaizdoje įžengė į dangų.

Fariziejams pavyko nuraminti žmones  tik laikinai. Daugelis įtikėjo į Jėzaus prisikėlimą ir atsivertė. Kai apaštalai Sekminėse buvo sustiprinti, padrąsinti, jie plačiai skelbė Jėzaus stebuklingą prisikėlimą ir krikštijo naujus Jėzaus išpažinėjus. Žydų vyresnieji kaskart daugiau aprimo ir pasidarė nedrąsūs. Kai diakonas Steponas pamokslavo, tai tikinčiųjų jau buvo labai daug.

Šv. Onos Kotrynos Emmerich gyvenimas

Ona Kotryna Emmerich gimė 1774 m. rugsėjo 8 d. Vestfalijoje, Flamsko kaime, netoli Koesfeldo miesto. Tą pačią dieną ji buvo pakrikštyta. Jos tėvai: Bernardas Emmerich ir Ona Hilleraitė turėjo devynis vaikus. Ona Kotryna buvo penktoji. Tėvas buvo pamaldus, doras, neturtingas, darbštus. Motina buvo labai pamaldi, dora moteris. Jos dažni, įprasti posakiai: ,,Viešpatie, kaip nori Tu, bet ne kaip aš noriu”. ,,Viešpatie, suteik man kantrybės, o paskiau labai bausk”. Tėvai Kotryną išauklėjo drausmingai ir tikrai krikščioniškai. Nors buvo silpnos sveikatos, bet iš vaikystės turėjo sunkiai dirbti. Jau vaikystėje turėjo įvairius regėjimus, visada pasižymėjo linksmumu, giliu protu ir uždarumu. Ona Kotryna vėliau prisipažino: ,,Mane tėvai dažnai bardavo ir niekados negirdavo, kaip kiti tėvai giria savo vaikus. Todėl galvojau, kad esu paprasčiausias vaikas visame pasaulyje. Kartais labai pergyvenau, kad tikriausiai nepatinku ir Viešpačiui Dievui”.

Turėdama 7 metus ji priėjo primos išpažinties, kuriai  nuoširdžiai ir uoliai ruošėsi. Jos jauną širdelę suėmė didis gailestis ir kelyje į bažnyčią nualpo. Kiti vaikai ją nunešė į bažnyčią. Pirmos išpažinties metu ji labai gailėjosi dėl padarytų nuodėmių, garsiai pravirko ir nuo klausyklos ją nuvedė. Priėmusi pirmą šv. Komuniją ji visiškai atsidavė Dievui. Krikšto metu gautą nekaltybę ji išsaugojo per visą gyvenimą ir visomis jėgomis siekė tik gėrio kaip galutinio tikslo. Kunigas Overbergas – jos nuodėmklausys pasakė, kad Ona Kotryna visai save pamiršo ir atsidavė Dievui.

Dvylikametė Ona išėjo tarnauti pas vieną ūkininką, gyvenantį tame pačiame kaime. Ten išbuvo tris metus. Vėliau šeimininkė dvasinei Bažnyčios vadovybei paliudijo: ,,Kai Ona Kotryna gyveno mano namuose ir ganė karves, jai buvo 12 – 13 metų. Visiems namiškiams ji buvo mandagi, maloni, nepeiktina, neieškojo pasilinksminimų, norėjo eiti į bažnyčią, nes buvo labai pamaldi, uoli, kukli, ištikima. Apie kiekvieną žmogų kalbėdavo tik gerai. Sakydavo, kad ji nenori būti laiminga šiame pasaulyje. Buvo labai geros širdies, dažnai pasninkavo. Kai ją atkalbėdavau nuo pasiryžimo stoti į vienuolyną, tai ji atsakydavo: ,,Apie tai daugiau nekalbėkite, nes negalėsiu bičiuliauti su jumis. Aš tai turiu padaryti ir padarysiu”.

Ona Kotryna labai anksti pažadėjo savo gyvenimą paaukoti Dievui vienuolyne. Todėl visi jos darbai buvo skirti tam tikslui pasiekti. Kai norėjo užsidirbti pinigų, kad galėtų įstoti į vienuolyną, ji ėjo tarnauti pas  siuvėją Koesfelde. Buvo jautrios širdies. Todėl kiek uždirbo, tiek išdalino vargšams. Po trijų metų sugrįžo pas tėvus. Netrukus vėl grįžo į tą miestelį tarnauti vargonininkui Soentgenui. Ji galvojo, kad išmokusi groti vargonais galės įstoti į vienuolyną. Bet tuose namuose buvo didelis skurdas. Iš gailestingumo ji paaukojo viską, ką turėjo sutaupiusi. Vargonais niekada negrojo. 1802 m. kartu su vargonininko dukra Klara įstojo į augustiniečių vienuolyną Duelmene.

Po metų bandymo ir naujokės kančių Ona Kotryna 1803 m. lapkričio 5 d. padarė įžadus. Jos veidas švytėjo džiaugsmu ir laime. Vėliau ji kalbėjo: ,,Visiškai atsidaviau dangiškajam savo Mylimajam. Tegul Jis elgiasi su manimi pagal savo valią”.  Savyje ugdė visas dorybes, reikalingas vienuolės gyvenimui. Apie ją kun. Overberg rašė: ,,Ona Kotryna visada buvo rami, nuolaidi, nusižeminusi, nemėgo ginčytis ir visada tarnavo kitiems”.

Netoli vienuolyno gyveno pamaldus prancūzų kunigas Lambertas. Ona Kotryna gavo iš nuodėmklausio leidimą dažniau priimti Jėzų švč. Sakramente. Kun. Lambertas stengėsi patarnauti jai, trokštančiai gyvybės Duonos.

1811 m. gruodžio mėnesyje vienuolynas buvo panaikintas. Dėl to Oną Kotryną labai skaudžiai pergyveno. Vėliau ji prisipažino: ,,Aš tada net susirgau ir visos vienuolės galvojo, kad mirsiu. Man pasirodė Dievo Motina, sakydama:’ Dar nemirsi, dar daug apie tave kalbės. Neišsigąsk, kad ir labai tau nesiseks. Visada patirsi mano pagalbą”. Kai kitos vienuolės paliko vienuolyną, Ona Kotryna dar gyveno iki sekančio pavasario. Vėliau su kun. Lambertu išsikėlė gyventi į našlės Roterienės namus. Jos kambarėlis buvo skurdus. Ten vėl ji susirgo. Domininkonas tėvas Limbergas  aprūpino šv. sakramentais ir ją paruošė mirčiai. Netrukus ji išgijo. Tėvas Limbergas tapo jos nuolatiniu nuodėmklausiu iki mirties.

1812 m. gruodžio 20 d. Onos Kotrynos rankose, kojose ir krūtinėje pasirodė stigmos – Kristaus žaizdų ženklai. Tą dieną, popiet trečią valandą Ona Kotryna ekstazėje išskėtus rankas meldėsi. Pas ją atėjo šeimininkės Roterienės duktė ir pamatė, kad iš Onos Kotrynos delnų teka kraujas. Kai Ona Kotryna atsigavo, mergaitė atkreipė jos dėmesį į kraujuojančias rankas. Ona Kotryna prašė apie tai niekam nepasakoti. Gruodžio 31 d. tėvas Limbergas atnešė jai švč. Sakramentą ir pastebėjo jos kruvinas rankas. Apie tai greitai pranešė tėvui  Lambertui, gyvenančiam tuose pačiose namuose. Jis greitai atėjo pas Oną Kotryną ir, pamatęs jos kruvinas rankas, pasakė: ,,Mano sese, nemanyk, kad esi Kotryna Senietė”. Kai žaizdos neišnyko, tėvas Lambertas savo kolegai patarė: ,,Tėve, niekas neturi tai žinoti. Turi pasilikti tarp mūsų, nes patirtume daug nemalonumų ir rūpesčių”. Tėvas Limbergas su pasiūlymu sutiko, o Ona Kotryna labai džiaugėsi, kad tie du kunigai neteikė didelės reikšmės jos žaizdoms. Ji slėpė tą kančią nuo kiekvieno. Deja, greitai sužinojo apie tai Klara Soentgenaitė, o po to ir kiti. Duelmeno klebonas kun.  Reusingas, drauge su daktarais: Veseneriu, Krauthausenu ir Onos Kotrynos nuodėmklausiu ištyrė stigmas. 1813 m. kovo 25 d. pranešė dvasinei vadovybei tyrimo rezultatus. Po kelių dienų atvyko vienuolyno generolas, lydimas kun. von Ovenbergo ir medicinos daktaro von Druffelio Duelmene. Tyrimai užtruko daugiau kaip 4 metus. Rezultatai: buvo pripažinta stigmų tikrumas ir antgamtiškumas. Paaiškėjo Onos Kotrynos nepaprastas paklusnumas ir heroiška kantrybė. Po 6 m. pasaulietinė valdžia panoro demaskuoti tariamąją apgaulę – padarė Onos Kotrynos tardymą, kuris buvo labai nemalonus ir  įžeidžiantis.  Ir teisėjai prieš savo valią turėjo pasakyti tikrą tiesą.

1813 m. spalio mėnesį Ona Kotryna su kun. Lambertu persikėlė gyventi į kitus namus. Namų tvarkai prižiūrėti pasiėmė savo jauniausią seserį Gertrūdą. Dėl sunkaus charakterio ji savo seseriai Onai Kotrynai darė daug nemalonumų.

 Jos stigmas tyrė mokslininkas daktaras Veseneris, kuris jai padarė didelę įtaką. Iš jo pranešimų sužinome daug įdomių atsitikimų apie Onos Kotrynos gyvenimą. Įdomiausia tai, kad 1818 m. pas Oną Kotryną atvyko garsus poetas Klemensas Brentano. Jis buvo kaip Dievo pasiuntinys, kuris surašė visus jos patirtus apreiškimus ir regėjimus. Prie jos išbuvo iki mirties ir sąžiningai atliko Dievo duotąją misiją.

Tėvas Shmoegeris savo knygoje ,,Onos Kotrynos gyvenimas” įrodinėja, kad Dievo tarnaitės svarbiausias gyvenimo tikslas buvo ne tik tapti šventa, gera valia prisiimti kančias už kitų kaltes, nuodėmes, melsti Dievą gailestingumo, milijonams žmonių tapti išganymo įrankiu, bet ir kuo daugiau visus informuoti apie savo regėjimus, atgaivinti jų tikėjimą, pamaldumą ir atnešti Bažnyčiai dvasinę naudą”.

1824 m. vasario 9 d., po pietų Ona Kotryna Emmerich mirė, turėdama beveik 50 m. amžiaus.

 Šios knygos autorius Klemensas  Brentano gimė 1778 m. rugsėjo 8 d. Vokietijos vakaruose, turtingo italų pirklio šeimoje. Iš Italijos atvykęs tėvas įsikūrė Frankfurte prie Maino. Klemensas savo jaunystėje negavo tinkamo išsilavinimo, nes tėvas vertė dirbti prekyboje ir net nesirūpino jaunuolio dorove. Po tėvo mirties Klemensas mokėsi keliuose universitetuose. Pasišventė literatūrai. Rašė daug eilėraščių, novelių, apysakų, dramų ir greitai išgarsėjo kaip įdomus rašytojas, poetas. Gyvenimo vilionės jį nubloškė toli nuo religijos. Gyvenimas be Dievo jam tapo nelaimingas. Jį apėmė didis nerimas. Sąžinė nuolat kalbėjo apie tiesą, gyvenimo išmintį, dorybes, pamaldumą, nes tiems dalykams jis turėjo natūralų potraukį.

Jo atsivertimas buvo lėtas. Prie to prisidėjo pamaldžioji Ona Kotryna Emmerich, kuri buvo apdovanota nepaprastomis Dievo malonėmis. Ji turėjo daug apreiškimų ir regėjimų. Ne kartą Dievas jai priminė, kad visa tai duota ne vien jai, bet reikia plačiai paskelbti visiems žmonėms. Todėl jai reikėjo tokio žmogaus, kuris galėtų tai padaryti, nes ji pati nesugebėjo, o jos pažįstamieji nekreipė dėmesio į jos samprotavimus. Viename regėjime Viešpats Dievas jai parodė tą žmogų, kuris galėtų jos regėjimus surašyti ir išplatinti. Bet ji privalo tą žmogų maldomis ir atgaila laimėti ir paruošti. Tą žmogų ji regėjo kelis kartus. Tai buvo poetas Klemensas Brentano. Jis gyveno Berlyne ir po  kelių didelių pergyvenimų jis atsivertė. 1817 m. vasario mėnesio pabaigoje jis priėjo išpažinties, o kitą dieną priėmė šv. Komuniją.

Tais metais Klemenso brolis Kristupas aplankė Kotryną Emmerich Duelmene. Atsilankymas pas šventą mergaitę jam padarė neužmirštamą įspūdį. Skubėjo pas brolį Klemensą į Berlyną ir jam įkalbinėjo vykti pas šventą mergaitę Oną Kotryną. Nors Klemensas jau buvo atsivertęs, bet nepaklausė brolio pasiūlymų, reikalavimų. Po metų Klemensas gavo iš savo draugo kunigo prof. Sailerio  / vėliau Regensburgo vyskupo/  pakvietimą su juo susitikti rudenį Vestfalijoje ir ten aplankyti grafą Stolbergą. Klemensas nuvyko į nurodytą vietą, bet ten nerado kun. prof. Sailerio. Jam pranešė, kad minėtas prof. kunigas yra pas Oną Kotryną Duelmene. Brentano ten nuvyko ir su daktaru Veseneriu atsilankė pas Oną Kotryną  /daktaras ja sergančią gydė/.

Kai jie įėjo į kuklų Onos Kotrynos kambarėlį, ji džiaugsmingai sušuko: ,,Ach, štai yra jis”. Maloniai priėmė svečią ir jam pasakė: ,,Tamsta neesi man svetimas. Tamstą pažinau pirmiau, negu pas mane atvykai”. Viešpats Dievas regėjimuose  parodė jai tą žmogų ir dabar jį atpažino. K. Brentano pirmu atsilankymu buvo suįdomintas ir sujaudintas. Po to Klemensas dar kelis kartus ten atsilankė. Kun. prof. Saileris Klemensui patarė ilgesnį  laiką apsigyventi Duelmene, kad  surašytų šventos mergaitės regėjimus. Klemensas Brentano mielai sutiko.

Tuoj pat Klemensas Brentano apsigyveno Duelmene ir kasdieną lankė Oną Kotryną. Nemokyta, paprasta kaimo mergaitė Ona Kotryna pradžioje suteikė jam daug žinių ir pamokymų apie šventos Katalikų Bažnyčios tiesas ir esmę. Pamokytam, paruoštam rašytojui, poetui Klemensui ji papasakojo gautus apreiškimus ir turėtus regėjimus. Brentano tiksliai viską užrašė, namuose taisė stiliaus klaidas ir perrašė. Paskui tą pačią dieną jai perskaitė. Jeigu atsirado kokių netikslumų, užrašytą tekstą pataisė. Jis dirbo penkis metus, tai yra iki Onos Kotrynos mirties. Tai darė su Bažnytinės vadovybės ir jos nuodėmklausio leidimu.

Ona Kotryna kartą pasakė: ,,Žinau, aš seniai jau būčiau numirusi, jei anas keliauninkas /Klemensas Brentano/ nebūtų turėjęs viską surašyti ir paskelbti. Jis turi viską surašyti, nes tų regėjimų paskelbimas yra mano gyvenimo užduotis. Kai keliauninkas viską surašys, sutvarkys, ir jis mirs”. Tai išsipildė. Kai visus Onos Kotrynos Emmerich regėjimų užrašus sutvarkė taip, kad juos galėjo atiduoti į spaustuvę, mirė Klemensas Brentano 1842 m. liepos 28 d.

Brentano po atsivertimo buvo labai nuoširdus ir ištikimas katalikas iki savo mirties. Kai susitiko su Ona Kotryna ypatingai pasižymėjo pamaldžiu, šventu gyvenimu. Kiekvieną rytą dalyvavo šv. Mišiose, kas rytą su namiškiais namuose kalbėjo rožinį ir Kryžiaus kelius, kas savaitę ėjo išpažinties. Nors buvo pasiturintis, bet gyveno kukliai ir neturtingai. Buvo dosnus stokojantiems, pats lankė vargšus ir ligonius, juos ramindamas ir teikdamas pagalbą.

Santrauką padarė, spaudai paruošė ir viršelį sukūrė

                      kan. Bronius Šlapelis

                        Sudarytojo žodis

Apokalipsė, pasaulio pabaiga... Kam apie tai rašyti? Vieni sako, kad tai pasakos, žmonių vaizduotės išmonės... Kiti sako, kad tai gyvenimo realybė. Kurie yra teisūs?

Aiškiaregystė, intuicija, telepatija, pranašystės... Kiek yra atvejų, kai žmogaus pasąmonėje iškyla praeities ar net ateities vaizdai, yra gaunami perspėjimai ir mirštama nurodytu laiku. Kas mus informuoja?  

Yra nuomonių, kad Visatoje egzistuoja visuotinis informacinis laukas. Visos mūsų mintys, poelgiai, kalbos nuo gimimo iki mirties kaupiamos Didžiajame Visatos kompiuteryje.

Mūsų kūnas tik sielos apvalkalas. Jam mirus, siela gyvena toliau. Dvasingi žmonės dar gyvi sugeba savo sielą prijungti prie Didžiojo Visatos kompiuterio ir gauti dominančią informaciją.

Aiškiaregė akla bulgarė Vanga kalbėdavo su mirusiųjų sielomis. Ekstrasensas Alanas Čumakas informaciją gaudavo  tiesiogiai iš Kosmoso.

Daug kalbama apie pasaulio pabaigą. Reikia atiduoti pagarbą prancūzų astrologui Nostradamui, kuris įžvelgė žmonijos ateitį iki 3797 metų. Jo prognozės pildosi 97 %.

Siūlau skaitytojams pastudijuoti knygos tekstus, o išvadas pasidaryti patiems.

                                                                                                                                                                Stasys ŠPIRKAUSKAS

Mūsų Žemėje dažnėja pavojingos stichinės nelaimės – potvyniai, sausros, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, audros.

            Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje įvyko 16 stichinių nelaimių. Aštuntajame –  29, devintajame dar daugiau – 68. Besivystančiose šalyse žuvo 793 616 žmonių, o isivysčiusiose – 34 823. Į šį skaičių neįeina pusė milijono žmonių, žuvusių per sausras 1974 – 1984 metais.

 Nuo 1964 m., per 30 metų, išsiveržę ugnikalniai nusinešė apie 30 000 gyvybių. Per tą patį laiką nuo žemės drebėjimų žuvo beveik pusė milijono žmonių. Materialinė žala įvertinta 65 milijardais JAV dolerių.

Panašių padarinių kaip žemės drebėjimai sukelia tropinės audros. Per dvi audras (1970m. 1985m.) Bangladeše žuvo 211 000 žmonių. Taip pat ciklonai daro daug žalos, nes išardo koralinius rifus, kopas, pakrantės miškus ir namus.

Praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje nuo sausrų Afrikoje nukentėjo 24 milijonai žmonių, devintajame – 40 milijonų. ,,Ekologiniai pabėgėliai“ iki šiol neturi nuolatinio prieglobsčio.

2004 m. gruodžio 26 d. Pietryčių Azijoje cunamio aukų priskaitoma virš 231 tūkstančio.

Dažnai įvyksta miškų gaisrai, avarijos atominėse elektrinėse ir išsilieja naftos didžiuliai kiekiai. 1982 m. vienas gaisras Indonezijoje sunaikino 3,6 milijono hektarų augalijos.

Nuo 1945 metų iki 1989 metų, tai yra per 44 metus pasaulyje buvo susprogdinti 1820 bandomieji atominiai užtaisai. Taigi, kas devintą dieną griaudėjo sprogdinimai. Pirmieji trys buvo įvykdyti su žmonėmis. Apie 485 sprogdinimus buvo atlikta atmosferoje.

Per pastaruosius 20 metų įvyko daugiau kaip 1000 tanklaivių avarijų ir į jūrą išsiliejo daugiau kaip 3 milijonai tonų naftos. Gamyboje, įvykus avarijoms, žuvo 8000 žmonių, 2000 sužeista.

Didžiausios avarijos: dujų sprogimas Mechike, žuvo 452 žmonės, avarija chemijos įmonėje Bhopalo (Indija), žuvo 2800 žmonių, chemikalų sprogimas Severe (Italija),  nukentėjo 37 000 žmonių ir apnuodyti dideli plotai.

Iki paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio veikė 423 branduoliniai reaktoriai. Nuo 1976 m. vien JAV buvo sustabdyta šimtai atominių reaktorių. Braunso – Ferio atominės elektrinės gaisras padarė tiesioginės ir netiesioginės žalos, vertinamos 150 milijonų JAV dolerių. Sunkiausia avarija įvyko 1986 m. Černobilyje.

Per vienus 1992 metus Lietuvoje kilo 8802 gaisrai ir žuvo 143 žmonės. Kiekvienais metais nelaimių kreivė kyla į viršų.

Geologijos ir mineralogijos mokslų kandidatas I. Janickis teigia, kad mokslininkai stebi planetos ,,alsavimą“. Helis kyla iš žemės gelmių tik iš tų vietų, kur gelmėse glūdi plyšiai. Buvo pastebėta: prieš žemės drebėjimus inertinių dujų ,,iškvėpimai“ sutrinka. Ar tai ne ženklai artėjančios nelaimės? Mūsų žemėje yra tokių vietų, kurios pakyla kelis metrus kaip pūslės ir vėl nusileidžia. Po visą planetą yra išsibarstę pavojingos vietos. Jei tose vietose pastatytas koks nors statinys, jis gali sugriūti ir be žemės drebėjimo.

Pavyzdžiui Baškirijoje, likus kelioms valandoms iki dujų sprogimo, žmonės girdėjo keistą požeminį ūžesį, kai kur sutriko elektronika. Černobilio avarijai tirti komisijos išvada tokia: pamatuose vyko deformaciniai procesai. Toji vieta nuo seno buvo laikoma pražūtinga. Kas darėsi atmosferoje avarijos metu ir po jos?

Žemės istorijoje kataklizmai ne retenybė. Didysis apledėjimas, Pasaulinis tvanas. Čia baigiasi mokslo žinios ir prasideda spėjimai, hipotezės.

Žinoma, kad Žemės paviršius siejasi su branduoliui vertikaliais kanalais. Jų gylis apie 3000 kilometrų, skersmuo – kelios dešimtys kilometrų. Kanalų išėjimai ir anomalios zonos sutampa. Žemės branduolys sukasi, jame susidarantys energetikos ,,išsikišimai“ ir ,,įdubimai“ judina medžiagą kanaluose, sukelia įvairius reiškinius. Tokia konkreti anomalija nusidriekia šimtus, tūkstančius kilometrų ir pulsuojantis gravitacijos spindulys kyla į erdvę, į neaprėpiamus tolius.

 Ar tai ryšys su kosmosu?  Į šį klausimą atsakyti šiandieną panašu į mistiką. Senovėje, kai žmonės gyveno santarvėje su Gamta ir savo gyvenimą tikrino pagal žvaigždes, tie mėginimai nekėlė nė šešėlio abejonių.

Vyksta informacijos su Saule, kurios blyksniai neseniai padažnėjo. Mums nelemta pažinti Visatos gyvybinės veiklos procesus. Galime tik įsivaizduoti, kad mūsų Žemę kažkas sujaudino, nes pastaruoju metu ji taip sunerimo. Yra kalti patys žmonės, kurie įprato save laikyti gamtos valdovais, net Visatos centru.

Yra pranašaujama, kad padidėjęs kosminis ir Saulės spinduliavimas, ozono skylės yra pačios Žemės gydimasis nuo žmonių blogos įtakos: branduolinių užtaisų sprogdinimų planetos kūne, teršimų gyvybinės veiklos atliekomis.

Galų gale žmonija turi pasinaudoti duotu protu ir susimąstyti apie ateitį.

Visatos ir žmogaus ryšys. Visais amžiais žmonės grožėjosi dangumi, jos šviesulių harmonija, kuri pasiekia žmogaus sielos gelmes. Šiandieną yra žmonių, kurie dangaus žvaigždžių akivaizdoje suvokia net savo paties didybę. Daugelis žmonių, prispausti kasdienybės rūpesčių, vis dažniau skuba ir neturi laiko pažvelgti į dangų.

1989 m. Saulius Kanišauskas vienoje Lietuvos TV laidoje teigė, kad šiuolaikinio žmogaus požiūris į tai, ką mes vadiname kosmosu arba Visata, yra daugeriopas. Pirma, tai estetinis gerėjimasis nuostabiu dangumi. Antra, stiprus žmogaus troškimas pažinti nežinomybę, suvokti, kaip aplinkinis pasaulis įrengtas, kokia Visatos ir žmogaus praeitis bei ateitis.  Šis troškimas suvokti nežinomybę yra įgimtas. Trečia, tai ezoterinis, paslaptingas žmogaus ir kosmoso vienybės suvokimas. Žmogus trokšta įsisavinti kosmoso platybes, pakilti į artimiausius dangaus kūnus, juose pabūti ir ten išplėsti gyvybės erdvę.

Ar gali šiuolaikinis mokslas patvirtinti ar paneigti žmogaus  vidinę nuojautą, kad jis yra dalelytė, neatskiriama nuo kosmoso. Taip buvo teigiama žiloje senovėje, viduramžiais ir net dabar taip manoma. Pavyzdžiui psichoterapeuto Kašpirovskio seansai per televiziją, kurių metu savo gydymo metodą jis siejo su kosmosu. Jis teigė esąs tarpininkas tarp žmonių, žiūrinčių jam į akis, klausančių jo balso ir gali žmonėms padėti arba pakenkti paslaptingos kosminės energijos. Ne paslaptis, yra žmonių, kurie sugeba pasitelkti kosmines jėgas ir gydyti įvairias ligas. Tie žmonės menkai išmano astronomiją, bet tvirtina, kad yra tarpininkai tarp žmonių ir kosmoso.

Mokslininkai nepripažįsta ryšio tarp žmogaus ir kosmoso. Jie teigia, kad jau nuo Niutono laikų žmogus tarsi susvetimėjo, liko supriešintas su gamta.

Iki XX amžiaus pradžios Visata buvo suvokiama kaip trimatė erdvė su joje esančiais dangaus kūnais: planetomis, žvaigždėmis. Tie kūnai juda, tačiau Visata yra nekintama, amžina, begalinė. Dvidešimto amžiaus pradžios Einšteino, Fridmano atradimai parodė, kad Visata nėra tokia paprasta, kaip teigė Niutonas.  Ji turėjo pradžią, turės ir pabaigą.

Prieš įvykstant didžiajam sprogimui, kuris buvo prieš 15 ar 20 milijardų metų, Visata plėtėsi nepaprastai greitai ir per trumpą laiką susiformavo visos Visatos struktūros. Jei pakeistume Visatos savybes, mes neegzistuotume. Taigi, žmogus ir kosmosas glaudžiai siejasi ir egzistuoja harmonija.

1915 m. atsirado naujas mokslas – heliobiologija. Ji patvirtino, kad mes esame susiję su kosmosu. Artimiausiame šviesulyje Saulėje kartais pasirodo tamsios dėmės ir blyksniai. Kai Saulė aktyvi, iš jos skrieja įvairios energijos srautai. Tada ties Žemės poliais nušvinta nuostabios prošvaistės. Jos mus ne tik žavi, bet jos sukelia Žemės geomagnetinio lauko pokyčius. Japonų mokslininkų žodžiais tariant sudrebina netgi žemės gelmes, išprovokuoja vulkanų išsiveržimus. Ir visa tai veikia žmogų. Yra teigiama, kad įvairios avarijos, nusikaltimai, savižudybės, kiti socialiniai reiškiniai yra Saulės veiklos pasekmės. Po Saulės aktyvumo sutrinka orai, gimsta daugiau genialių žmonių. Taip pat mus veikia ir Mėnulis. Jis veikia ne tik emocionaliai, bet ir fiziškai. Po jaunojo geriau auga grybai. Per pilnatį didžiausia traukos jėga. Kodėl taip yra? Žmogaus organizmas sudarytas daugiausiai iš vandens. Mėnulio jėga verčia kūno vandenį kilti į smegenis, ir mes ,,sukvailiojame“. Iš tikrųjų, sutrinka medžiagų apykaita ir ji atsiliepia žmogaus psichologijai.

Mes esame ir liksime kosmoso kūdikiai. Dažniau kelkime akis į dangų ir pajuskime Visatos didybę, o savo menkystę. Niekada neįsivaizduokime esą gamtos valdovai, nes tai yra tik iliuzija.

Pėdsakas, kurio neišdildo laikas. Prieš tris tūkstančius metų Babilono filosofijos religinės sistemos teiginys buvo: ,,Visata visą laiką kuriama ir visą laiką griaunama. Ji neturi ribų nei laike, nei erdvėje“. Šiandieną ją patvirtina astrofizikų ir astronautų apskaičiavimai.

Žemės amžius – 4,32 milijardai metų. Šis skaičius mus pasiekė iš senovės indų mitologijos. Dabartiniai mokslininkai tvirtina, kad Žemei – 4,5 milijardo metų. Prieš 5000 metų šumerai žinojo, kad žvaigždžių skliautas apsisuka per 25 920 metų.  Tai rodo lentelės, rastos Niūros ir Siparo šventyklų bibliotekose. Šį skaičių žinojo ir majai, gyvenę vėlesniais laikais kitoje Žemės rutulio pusėje.

Prieš 3000 metų chaldėjų šaltiniai teigė, kad Žemės rutulio spindulys – 6310,5 km. Dabartiniais duomenimis jo spindulys yra 6371,03 km.

Prieš 6 tūkstantmečius indai ligų priežastimi laikė bakterijas  – mažyčių, nematomų organizmų miriadus. Mes apie tai sužinojome, kai atradome mikroskopą. Jau tuo metu egiptiečiai turėjo tikslių žinių apie magnetinius planetos polius...

Padalinę erdvę į 360 laipsnių, o laiką – 60 minučių mes tęsiame šumerų tradiciją, kuri siekia ketvirtą tūkstantmetį prieš Kristaus gimimą.

Žinių apie Amerikos žemyną galima rasti tibetiečių tekstuose prieš pusantro tūkstančio metų iki Kristaus gimimo. Susiduriame su reiškiniu, kad  aukšto lygio žinių randame visur. Jos buvo suformuluotos kitais laikais, kitokiomis sąlygomis.

Kada ir kas tai padarė?

Prisiminkime Senovės Graikijos ,,stebuklą“ – neįtikėtiną mokslinės minties šuolį pirmame tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą. Jis truko keletą šimtmečių. Mes ten randame visų šiuolaikinių mokslų ištakas.

Šiuolaikinė samprata apie materijos sandarą savo esme artima V a. prieš Kristaus gimimą. Erdvės ir laiko begalybės ir diskretiškumo idėjas suformulavo Epikūras IV a. pr. Kristaus gimimą. Aristotelio raštuose, kurie padėjo biologijos mokslo pagrindus, pirmą kartą užsimenama apie gyvulių ir žmogaus paveldimumo požymius. Ekonomikos mokslų daktaras J. Kanyginas studijavo senovės graikų mokslą ir pastebėjo, kad jis davė galingą mokslo raidos impulsą, net tobulesnį nei vėlesnės kartos mąstytojų teorijos. J. Kanyginas tvirtina, kad senovės graikų mokslininkai naudojosi vadinamosiomis ezoterinėmis /slaptosiomis/ žiniomis, sukauptomis Senovės Egipte, Persijoje, Babilone, tai yra tose šalyse, kurių intelektualinis potencialas iki šiol lieka paslaptingas, sunkiai paaiškinamas.

Keletą metų praleidęs Persijoje Heraklitas pirmasis suformulavo dialektinę pasaulėžiūrą, kad visko pagrindas – priešybių kova ir kaita. Tačiau jos viena kitos nepaneigia, sudaro aukščiausią vienybę – pasaulio harmoniją.

Viena Egipto mįslių yra ta, kad jo civilizacija niekada nebuvo jauna. Iki pirmųjų dinastijų – 3200 m.pr. Kristaus gimimą čia jau buvo brandžios civilizacijos kultūra: hieroglifų raštas, ilgio ir tūrio matų standartizavimas, navigacija, topografija, kalnakasyba, dirbtinė optika, 365 dienų Saulės kalendorius, vandens ir Saulės laikrodžiai, nepaprastas meno, mokslo suklestėjimas ir visa tai buvo tobula.

Kai Europa vos sugebėjo suskaičiuoti pirštus, Dviupio tautelės jau vartojo numeracijos sistemą, galėjo operuoti dideliais skaičiais. Skaičiavimo elementai, informacijos kodavimas buvo atrasti tik XX amžiaus viduryje ir padėjo plėtoti kibernetiką, kuri egzistavo šumerų karalystėje dar prieš 4-5 tūkstantmečius. Egiptiečiai gerai žinojo, kad Žemė yra apskrita ir juda erdvėje, paklusdama tiems paties dėsniams, kaip ir kitos Saulės sistemos planetos. Taip pat jie gerai žinojo ir apie kraujotaką, kurią mums europiečiams atrado Viljamas Harvėjus XVIII a.

Iš kur senovės civilizacijos sėmėsi šių žinių? Akademikas V. Vernadskis tvirtina, kad protingos būtybės Žemėje atsirado prieš 15-20 milijonų metų. Ką žmonija vieną kartą jau buvo pasiekusi, tai šiuolaikinis mokslas tik pakartoja. Archeologų radiniai Etiopijoje nukelia ,,protingo žmogaus“ egzistavimo pradžią 4 milijonais metų.

Didelę sensaciją sukėlė Peru Ikos miesto apylinkėse 1973 m. iškasti tūkstančiai juodų apvalių akmenų. Ant jų juvelyriškai išgraviruoti piešiniai rodo širdies operaciją, taikant anesteziją, organų persodinimą ir žmogų, žiūrintį pro teleskopą. Ant dviejų 100 kilogramų luitų žmonės, dinozaurai, vandenynas ir keturi žemynai, tačiau jų kontūrai skiriasi nuo šiuolaikinių. Tiek daug akmenų vienoje vietoje, kalnuose rasta todėl, kad aukštai išsivysčiusi civilizacija ketino savo palikuonims perduoti dalį žinių ir papasakoti apie save. Šie piešiniai buvo išgraviruoti daugiau kaip prieš 10 000 metų.

Prieš 13,5 tūkstantmečio Žemėje įvykusi didžiulė katastrofa, pasak J. Kanygino, kaip užuolaida uždengė buvusią žmonijos istoriją ir sunaikino labai išsivysčiusią civilizaciją. J. Kanyginas pateikia faktą, jog senovės indų, egiptiečių, asirų ir majų kalendoriuose nurodyta katastrofos data – 11 542 metai prieš Kristaus gimimą.

Katastrofos priežastis nežinoma. Vienų nuomonė – mūsų planeta susidūrė su kažkokiu dangaus kūnu, kitų – kaltas katastrofiškai padidėjęs Saulės aktyvumas. Naują mintį iškėlė astrofizikai. Pagal juos Saulė turi palydovę – nykštukinę žvaigždę, su kuria periodiškas suartėjimas sukelia Saulės sistemoje kataklizmus. Nors ši žvaigždė dar neatrasta, bet ji jau pavadinta graikų atpildo deivės Nemezidės vardu.

Smarkus klimato atšilimas, pasaulinis tvanas, siaubingi žemės drebėjimai, kalnų susidarymo procesai. Ar šiame pragare galėjo išlikti nepaprastai išsivysčiusi civilizacija? Į atmosferą pakilusios dulkės, dujos užtemdė Saulę šimtams metų. Žmonės išsiskirstė po visą žemę ir turėjo pradėti daug ką iš pradžių... 

Iš kur tie stebuklai? Garbingą savo tautos praeitį šumerai pradėjo aprašinėti apie 2300 metus prieš Kristaus gimimą. Šiandieną neturime žinių, iš kur toji tauta atsirado. Bet žinome, kad šumerai turėjo aukštai išvystytą kultūrą, kurią iš dalies paveldėjo barbarais buvę semitai. Šumerai buvo stebėtinai išvystę astronomiją. Jų observatorijose apskaičiuotas mėnulio sukimasis nuo šiuolaikinių skaičiavimų skiriasi vos 0,4 sekundės.

Keletas tos geografinės platumos keistenybių:

Geoy Tepe – spiralių piešiniai; prieš 6000 metų tikra retenybė.

Gar Kobeh – 40 000 metų senumo titnago dirbiniai.

Tepe Asiano radiniai – statulėlės, kapai ir akmeniniai įrankiai, 13 000 metų senumo.

Karim Šahire rasti įrankiai ir pjūklas uolienai pjauti.

Barda Bardoje aptikti pleištai ir įrankiai.

Šandiaro urve rasti suaugusių vyrų ir vieno vaiko skeletai. Naujausiais metodais nustatyta, kad jiems 45 000 metų.

Šį sąrašą galima tęsti ilgai. Kiekvienas naujas faktas tik stiprina įsitikinimą, kad prieš  40 000 metų šumerų apgyvendintame arele virė primityvių tautų mišinys. Dėl neaiškių priežasčių, netikėtai  išnyko šumerai su visa savo kultūra, astronomija ir technika.

Libane esama akytos uolienos, vadinamųjų tekstilių, kuriuose amerikietis Dr. Stairas aptiko radioaktyviųjų aliuminio izotopų. Irake ir Egipte rasta šlifuotų kristalinių lęšių, kurie ir šiandieną gaminami tik naudojant cezio oksidą, tai yra tokį, kuris gaunamas elektrocheminiu būdu.

Bagdado muziejuje galima pamatyti sausas baterijas, veikusias galvaniniu principu. Ten pat galima apžiūrėti elektros elementus, su  variniais elektrodais ir neaiškios kilmės elektrolitu.

Londono universiteto Egipto skyriuje yra priešistorinių laikų kaulas. Dešimt centimetrų virš dešiniosios alkūnės jis profesionaliai amputuotas – pjūvis lygus, dešniakampis.

Artimuosiuose Rytuose, Kohistano kalnuose rastas piešinys uoloje, kur prieš 10 000 metų Visatos kūnai pavaizduoti taip, kaip šiandien juos vaizduojame. Pvz. Venera ir Žemė sujungtos linija.

Delyje stovi labai senas geležinis stulpas – jame nėra nei fosforo, nei sieros. Iki šiol stulpas nerūdija.

Tai be galo sunkūs klausimai.

,,Pagrobtoji“ planeta. Žemės istorijoje yra nemaža ,,baltų dėmių“. Mįslingiausia – mūsų nuolatinio palydovo Mėnulio kilmė. Yra ir kitų mįslių: Atlantida ir pasakojimas apie jos staigų, katastrofišką žuvimą, tie keisti griuvėsiai Ramiojo vandenyno salose – milžiniškų miestų griuvėsiai. Jiems visiškai ne vieta būti tokiuose nedideliuose žemės lopinėliuose. Taip pat senovinė kalnų ežero Titikakos kranto linija, kuri rodo, kad  kadaise šis ežeras buvo jūros įlanka. Tarpeklis, kuriame dingsta Niagaros krioklio vandenys. Paslaptingoji Sonkuikuilko piramidė dabartinės Meksikos teritorijoje... Sąrašą būtų galima tęsti be galo... Dauguma šių faktų nurodo kažkokią milžinišką katastrofą, sukrėtusią mūsų planetą prieš 10 -15 tūkstančių metų.

Koks tai buvo sukrėtimas? Kokia pasaulinė katastrofa galėjo palikti savo pėdsakus Atlante, Ramiajame vandenyne, Kaukaze, Pietų Amerikoje ir Norvegijos Šiaurėje, kur senovinė kranto linija prasideda aukštai virš dabartinio vandenyno paviršiaus  ir laipsniškai nusileidžia žemiau jo lygio? Į tą klausimą atsako austrų inžinierius, matematikas Hansas Herbigeris hipoteze, išdėstyta Henrio Belamje knygoje ,,Atlantidos mitas“. Ten teigiama, kad prieš 10 – 15 tūkstančių metų sausumos ir vandens pasiskirstymo santykis mūsų planetoje buvo kitoks negu dabar. Toje vietoje buvo plati žemuma, drėkinama didžiųjų upių: Nilo, Tiberio, Ronos. Ispanija ir Afrika jungėsi plačia sausumos juosta, o Bosforo ir Dardanelų vietoje buvo siauras pratakas, jungęs Juodąją jūrą su tuometiniais ežerais. Lygumose aplink tuos ežerus buvo keletas valstybių.

Dabartiniame Atlante buvo dar viena nepaprastai aukštos kultūros valstybė Atlantida. Pasiekus aukštą civilizacijos lygį gyventojams pasidarė ankšta nedideliame žemyne. Jie ėmė visomis kryptimis steigti kolonijas. Rytuose jiems patiko Europa ir Afrika, vakaruose – Šiaurės ir Rytų Amerika.

Tais laikais ties Atlantida mėlynavo toks pat dangus su beveik tais pačiais žvaigždynais, planetomis. Tame danguje dar buvo viena, mūsų astronomams nežinoma planeta – nerami, pavojinga Mėnulio palydovė.

Žemė ir Mėnulis, skriedami savo orbitomis, kartais susitikdavo: Žemė – afelyje, Mėnulis – perihelyje. (Taškas, kuriame atsiduria planeta, sukdamasi savo orbita). Per kiekvieną tokį susitikimą Žemės gravitacijos laukas (trauka) iškreipdavo Mėnulio orbitą ir pritraukdavo šią planetą arčiau Žemės. Vienu metu Mėnulis skriejo per perihelį greičiu, tik vos didesniu už Žemės greitį afelyje. Kas atsitiko? Abi planetos beveik vienodu greičiu ilgai skriejo greta, traukdamos viena kitą. Kai Mėnulis aplenkė Žemę ir pasuko savo orbitą toliau, jo greitis pasirodė nepakankamas, kad ištrūktų iš Žemės traukos sferos. Žemė tapusi lėtesnė ir nepalyginti masyvesnė prisitraukė užsispyrėlę planetą ir privertė pasukti į naują orbitą. Taip mūsų Žemė įgijo palydovą.

Kas tuo metu dėjosi Žemėje? Per lemtingą planetų susidūrimą naujasis palydovas Žemėje sukėlė negirdėtą katastrofą. Buvo pažeisti visi trys apsauginiai sluoksniai: atmosfera, hidrosfera ir litosfera. Žemės atmosfera nepaprastai stipriu uraganu nusiaubė visą planetą. Milžiniška kelių šimtų metrų vandens banga siaubingu kriokliu siūbtelėjo į lygumą tarp Europos ir Azijos. Ji prasiplovė kelią tarp Ispanijos ir Maroko, išrausė gilų duburį ir veržėsi toliau. Pagaliau užliejo visą žemumą. (Dabar vakarinė Viduržemio jūros dalis gilesnė už rytinę). Kitos potvynio bangos dar ilgai ritosi pirmyn ir atgal per visą žemumą nuo Gibraltaro iki Azijos. Pagaliau jos nurimo ir Viduržemio jūra įgijo dabartinį savo pavidalą. Toje vietoje kažkada klestėjusios valstybės atsidūrė jūros dugne. Tai primena paslaptingi didžiulių miestų griuvėsiai, atrandami jūros dugne  aplink Maltą, Siciliją ir kitas salas.

Panaši katastrofa įvyko Ramiajame vandenyne. Ten žuvo smulkesnės, ne tokios pažangios valstybės, kaip Europoje, Atlantidoje.

Žinios apie Pasaulinį tvaną išliko visose mitologijose, padavimuose dabartinių tautų, gyvenančių aplink Viduržemio jūrą, Europoje ir abiejose Amerikose, Kinijoje, Indijoje.

Mėnulio ,,pagrobimo“ padariniai žmonijai buvo su niekuo nepalyginama katastrofa. Žuvo ne viena Atlantida, bet ir visos šalys, buvusios dabartinės            Viduržemio jūros įduboje, Indijos, Ramiojo vandenyno salose. Kartu žuvo istorija, kultūra. Išlikusieji meno kūriniai pasižymi keistu įmantrumu, neįprasta vaizdavimo maniera. Rastieji akmeniniai įrankiai pagaminti taip dailiai ir skoningai, kad peršasi išvada, jie padaryti pagal pavyzdžius daiktų, kažkada pagamintų iš patogesnės, lengviau apdorojamos medžiagos.

Keli įdomūs duomenys apie didžiosios katastrofos datą.

Senovės egiptiečiai laiką skaičiavo Saulės ciklais po 1460 metų. Šis skaičiavimas baigiasi 139-ais mūsų eros metais. Senovės asiriečiai naudojos Mėnulio ciklais po  1805 metus. Jų skaičiavimas baigėsi 712 metais pr. Kristaus gimimą. Sulyginus šiuos abu skaičiavimus ir atsiminus, kad tarp mūsų eros pirmųjų metų ir paskutiniųjų prieš mūsų erą nėra jokiu ,,nulinių“ metų, galime rasti epochą, kai abu šie skaičiavimai sutapo:

139 m. e. m. – 8 ciklai po 1460 metų, tai yra 11542 m. pr. m. e.

712 m. pr. m. e. – 6 periodai po 1805 metus, tai yra 11542 m. pr. m. e.

Taigi didžiausioji žmonijos istorijoje katastrofa – Mėnulio ,,pagrobimas“, Atlantidos žuvimas, Didysis tvanas įvyko 11542 m. prieš Kristaus gimimą.

Gyvenimo ritmų chronologija.  Rusų futuristas Vladimiras Chlebnikovas ištyrinėjo žymesnius žmonijos istorijos įvykius ir surado egzistuojant lemtingą 317 metų ciklą. Tuo ritmu pasaulyje vyksta niokojantys karai, kiti reikšmingi istoriniai įvykiai.

Yra ir kitokių dėsningų periodų. Galingų valstybių susikūrimo pradžia kartojasi kas 413 metų. Didžiųjų žmonių vienodo likimo gimimas kartojasi kas 365 metai.

Yra įdomūs skaičiai: 48, 1053, 768, 243.

Daugelis vyriausybių susidarydavo ritmingai, kas 48 dienos. Skaičius 768 = 48 x16 rodo carų mirtį.

Daugiau kaip 120 metų mokslininkams žinomos dvi įdomiausios datos: 11652 ir 11542 m. iki m. e. Tai senovės egiptiečių, asirų, indų, senovės majų rašytiniai priminimai apie buvusią katastrofą Žemėje.

Dabartiniai mokslininkai pripažįsta, kad prieš 13 – 14 tūkstančių metų buvo globalinis kataklizmas. Gal tai buvo Halio kometos padarinys?  Surastas tam tikras dėsningumas – 1770 metų periodas. 837 m. ši planeta praskriejo visai netoli nuo Žemės (už 6 milijonų kilometrų). Nuo šios datos, atėmus atgal septynis periodus po 1770 metų gausime 11553 metus iki mūsų eros, o tai visiškai sutampa su tų laikų siaubingais įvykiais.

Ar prasminga klausti, kur egzistuoja skaičiai? Kiek metų jie dar egzistuos? Šis požiūris  vyravo iki XVII a. pradžios. Jį sugriovė Galilėjus, teikdamas, kad gamtos knyga parašyta matematikos kalba. Pitagoro mokykla teikė skaičiams mistinę galią. Skaičius ,,7“ ir šiandieną dar laikomas laimingu. Senovės žmonės žinojo septynis metalus, septynias kūno dalis, septynis amžiaus tarpsnius.

Septyneto garbinime įžvelgiamas racionalus pradas – šis skaičius išreiškia pažintą pasaulio tvarką. Savaitė ne atsitiktinai turi septynias dienas: 7 – 8 dienas trunka viena Mėnulio fazė. Pitagoriečiai pridėjo prie anksčiau žinomų septyniukių septynias planetas, septynis muzikos tonus ir patikėjo šiam skaičiui ypatingą reikšmingumą.

Vėliau, V a. pr. m. e. imta laikyti ,,10“ reikšmingiausiu, tobulinusiu skaičiumi. Pitagoro mokyklos atstovas buvo įsitikinęs, kad dešimtainė skaičiavimo sistema yra patogi ir vienintelė galima. Dekados savybė ta, kad ji yra pirmų keturių skaičių suma  (1+2+3+4.

Jie šiai savybei teikė grynai aritmetinę ir geometrinę prasmę. Jie vienetą sutapatino su tašku, dvejetą – su  linija, trejetą – su trikampiu, plokščia figūra, ketvertą – su ketursiene piramide. Taip buvo sugeometrintas pasaulis.

Kosmose ir žmoguje vyrauja harmonija.

Labai įdomus fatališkas ,,prezidentų ciklas“.

Kai buvo minima 25-ios JAV prezidento D. Kenedžio nužudymo metinės, JAV laikraštis ,,St. Petersburg Times“ išspausdino žinutę, kurioje lyginamos dviejų prezidentų: Kenedžio ir Abraomo Linkolno mirties aplinkybės.

,,Ir Linkolnas ir Kenedis buvo Amerikos Atstovų rūmų nariai. Linkolnas juo tapo 1847 m., o Kenedis 1947 m. Abu buvo išrinkti prezidentais po to, kai pralaimėjo prieš tai buvusias rinkimines kompanijas į viceprezidento postą. Linkolnas buvo išrinktas prezidentu 1860 m., Kenedis 1960 m. Abu buvo kovotojai už pilietines teises.

Prezidentaudami abu neteko savo sūnų. Abu turėjo žmonas, kurios buvo nuolat kritikuojamos už besaikį pinigų švaistymą drabužiams. Abiejų pavardės iš 7 raidžių: Kennedy ir Lincoln. Linkolno sekretorius Kenedis lemtingąją dieną nepatarė prezidentui eiti į teatrą. Kenedžio sekretorius Linkolnas bandė atkalbėti prezidentą nuo kelionės į Dalasą. Abu prezidentai buvo nušauti šūviais į pakaušį penktadienį šalia savo žmonų.

Žudikų vardai ir pavardės: John Wilkes Booth ir Leo Harvey Oswald – iš 15 raidžių. Abu buvo kilę iš JAV pietinių valstijų, kur dar ir šiandieną dažnai deklaruojamos nepopuliarios JAV politinės idėjos.

Booth nušovė Linkolną teatre ir pasislėpė sandėlyje. Osvalas šovė iš sandėlio ir pasislėpė kino teatre. Abu žudikai buvo nužudyti nesulaukę teismo.

Abiejų nužudytųjų prezidentų postai atiteko viceprezidentams Džonsonams. Abu jie buvo demokratai iš JAV Pietų. Abu senatoriai. Andriu Džonsonas gimė 1808 m. Londonas Džonsonas – 1908 m. Abiejų vardai ir pavardės iš 13 raidžių.

Kenedžio ir Linkolno nužudymai yra tik dvi vadinamojo fatališko ,,prezidentų ciklo“ grandys. Jo esmę aiškina astrologas Romualdas Kalonaitis.

Beveik kas dvidešimt metų įvyksta Jupiterio ir Saturno planetų konjunkcija. Astrologijoje Jupiteris yra valdžios simbolis, Saturnas – mirties. Tad planetų susijungimas gresia mirtimi valdžios asmenims, kurie tuo metu stoja į valdžią. Tos konjunkcijos įvyksta kaip tik JAV prezidentų rinkimo mėnesį kas dvidešimt metų.  Nuo 1840 m. iki 1960 m. abi planetos susitikdavo kokiame nors ženkle: Ožiaragyje, Mergelėje, Jautyje. Tas pats bus nuo 2000 iki 2080 metų. Štai prezidentų ciklas: 1840 m. prezidentu išrinktas V.Harisonas mirė 1841 m. nuo plaučių uždegimo. 1860 m. prezidentu išrinktas Abraomas Linkolnas perrinktas 1864m., nužudytas 1865 m. Iki Kenedžio nužudymo praėjo 98 metai. Džeimsas Garfildas išrinktas 1880m., nužudytas 1881 m. Viljamas Makinlis perriktas  1900 m. nužudytas 1901 m. Varenas Hardingas išrinktas 1920 ml. Mirė pose 1923 m. Franklinas D. Ruzveltas trečią kartą išrinktas 1940m., išimties keliu perrinktas 1944 m., mirė poste po metų. Džonas Kenedis išrinktas 1960 m., nužudytas 1963 m.

1980 m. prezidentu tapo Ronaldas Reiganas. 1962 m. Džozefas Gudvidžas, nežinodamas būsimo prezidento pavardės, išpranašavo, kad jis bus sužeistas pasikėsinimo metu, liks gyvas, laimingai baigs pirmąjį terminą ir taps ,,vienu žymiausių visų laikų JAV prezidentu“.  Taip ir įvyko. Ronaldas Reigenas buvo sužeistas, liko gyvas ir tapo populiariausiu JAV prezidentu. 1980 m. Jupiterio ir Saturno konjunkcija įvyko Oro ženkle Svarstyklėse, kuris palankus JAV.

Ar Reiganas žinojo apie fatališkąjį prezidentų ciklą, keldamas save kandidatu? Taip, žinojo ir rinkiminės kompanijos metu ne kartą apie tai diskutavo su žurnalistais. Jo atsakymai buvo tokie: ,,Aš pasitikiu savo laiminga žvaigžde“.

Kiek kitų prezidentų, išrinktų ne tais lemtingais metais, mirė atlikdami savo pareigas? Nuo 1840 m., be minėtų septynių, iki 1980 m. buvo dar 27 JAV prezidentai. Iš jų tik vienas mirė (savo mirtimi) būdamas poste.

Prisiminus Linkolno ir Kenedžio mirtis, galima dar papildyti sutapimų eilę. Jonh Wilkes Booth gimė 1839 m., Leo Harvey Oswald – 1939 m. Linkolnas mirė Fordo teatre, Kenedis – Fordo markės automobilyje.

Apie ritmų chronologiją. Senojo Testamento, Danieliaus knygoje rašoma, kad nuo tada, kai bus liepta atstatyti Jeruzalę iki Viešpaties Kristaus gimimo, praeis 7 septynmečiai ir 62 septynmečiai. Persijos valdovas Kiras, užgrobęs Babiloną, išvadavo judėjus iš nelaisvės ir 538 m. p. m. e. leido atstatyti Jeruzalę ir jos šventyklą. Tokiu būdu išpranašautas gimimas siejamas su atitinkamu istoriniu įvykiu.

Po Danieliaus žodžių apie Kristaus gimimą (62 septynmečiai). Teigiama, kad vėl atgims gatvės, miesto dalys. Tas leidžia Mesijo gimimą datuoti 55 m. pr. m. e – 538- (7x7+62x7). Kadangi šventykla buvo statoma 46 metus, tai Kristus turėjo gimti 9 m. pr. m. e.

Aiškiaregystė. Aiškiaregystės fenomenas pasaulyje jau nebekelia jokių abejonių. Dauguma žmonių šią galimybę laiko išimtimi, anomalija, patologija.  Tai gali būti natūrali kiekvieno žmogaus savybė, bet reikia ją išlavinti. Aiškiaregystės ekspertas, knygų autorius Johanesas fon Butlaras teigia: ,,Manęs dažnai klausia, ką aš laikau aiškiaregystės fenomenu. Aš atsakau: į kai kuriuos rimtus profesionalus – daugiausia moteriškos lyties – reikia žiūrėti labai rimtai.

Egzistuoja ateities aiškiaregystė, tai yra pranašavimas, prekognicija ir praeities aiškiaregystė, tai yra sugebėjimas pažvelgti į praeitį, retrokognicija.

Ligi šio laiko sugebėjimai numatyti ateitį, įžvelgti praeitį ar tai, kas vyksta toli nuo mūsų, nėra nuodugniai paaiškinami.

Dauguma sutinka, kad greta mūsų materialaus egzistavimo lygmens egzistuoja ir kitas, psichinis, kuriame galioja visai kitokie dėsniai. Kai kurie žmonės ypač karštai gina šią tezę. Tarp jų daugiausiai moterys, kurios tikriausiai yra jautresnės už vyrus ir turi tobulesnius ,,telepatijos įtaisus“.

Atsakant į tokius klausimus, reikia pabrėžti, kad kiekvienas žmogus yra aiškiaregis. Nuojautą, telepatiją kiekvienas esame patyrę.

Raineris Halbė – apie parapsichologiją knygų autorius rašo: ,,Man buvo patikėta rūpintis įvairiausiomis, neįtikėtinomis istorijomis. Giliausią įspūdį man paliko tas atvejis, kuris nutiko pensininkui Klausui Šraiberiui iš Aacheno. Per trumpą laiką jis neteko dešimties savo šeimos narių, tarp jų mylimos 17- os metų dukters. Jis daug galvojo, kaip užmegzti kokį nors kontaktą su mirusiųjų pasauliu. Videokamera jis mėgino užfiksuoti iš ten sklindančius optinius ir akustinius signalus. Aš pats savo akimis mačiau jo užfiksuotus vaiduokliškus pavidalus bei veidus ekrane. Iš kur atėjo šie sutvėrimai? Jie save vadina 7-jo matavimo būtybėmis. Jie kalba vokiškai. Aš žinau, kad manimi dabar niekas nepatikės, tačiau taip yra. Užmegzti ryšius su mirusiaisiais įmanoma. Taip pat yra įmanoma ir aiškiaregystė. Yra labai jautrių žmonių...“

Parapsichologas Dr. Valteris fon Lucedau: ,,Prieš kurį laiką federalinė darbo žinyba įkūrė specialią parapsichologinių konsultacijų tarnybą, kurios paskirtis – supažindinti piliečius su tokiomis sąvokomis, kaip psichosektantai, kontaktai su mirusiais, aiškiaregystė, švytavimas, būrimas iš stiklo rutuliukų.

Aiškiaregiai egzistuoja. Kai kurių jų pranašystės kelia visuotinį nusistebėjimą savo realumu. Tačiau 99 procentai  atvejų jiems klientai kokiu nors būdu nusako tai, ką jie trokšta išgirsti.  Aiškiaregiai yra be galo tebepatiškai jautrūs žmonės. Jie atspėja kitų mintis. Kai kurie pranašaudami naudojasi pagalbinėmis kultinėmis priemonėmis, kaip švytuoklė, kortos, krištolinis rutulys. Rimti aiškiaregiai sugeba intuityviai persikūnyti į kitą žmogų. Tai Dievo dovana. Tokie niekada nepaims ne cento už paslaugą“.

Politikai labai vertina aiškiaregius, kurie sugeba nuspėti ateitį. Daugelio valstybių politiniai veikėjai kreipėsi į žymiausius to meto pranašus.

Antrojo pasaulinio karo metais savo aiškiaregyste garsėjo amerikiečių žurnalistė Lisija. Ji analizuodavo fronto įvykius. Atsisėdusi už stalo, užsimerkusi matydavo plaukiančius vaizdus, kurie buvo tiesioginiai susiję su jos analizuojamais dalykais. Lisijos analitines apžvalgas labai vertino daugelio šalių politiniai lyderiai.  Ji išpranašavo Graikijos užpuolimą ir daug kt. dalykų.

Dar vienas pasaulinio garso sensityvas –Volfas Mesingas, kuris bendravo su Gandžiu, Einšteinu, Froidu. Kai Mesingas išpranašavo fašistinės Vokietijos žlugimą, juo asmeniškai susidomėjo Hitleris. Jis įsakė pristatyti pranašą į Reichstagą gyvą ar mirusį. Mesingas domino ir Staliną.

Dar vaikystėje Mesingas pastebėjo savo neįprastus sugebėjimus. Važiavo traukiniu be bilieto. Konduktoriui paprašius bilieto, jis ištiesė paprasto laikraščio skiautelę, tikėdamas, kad konduktorius palaikys ją bilietu. Pareigūnas ramiai paženklino komposteriu laikraščio skiautelę ir pasakė: ,,Kodėl jūs stovite? Juk yra vietos“.

Ketvirto dešimtmečio pabaigoje telepatiniai sugebėjimai išgelbėjo Mesingui gyvybę. Būdamas Varšuvoje sužinojo, kad Hitleris paskelbė jo paiešką. Mesingas atsidūrė karceryje. Jis suprato, jei per keletą valandų jam nepavyks pasprukti, jo laukia mirtis. Pasitelkė telepatiją. Sukvietė į kamerą visus tame dalinyje buvusius policininkus ir jų viršininką. Kai visi suėjo į vidų, telepatas išspruko iš kameros ir užrakino geležimi kaustytas duris. Iš Varšuvos jis išvažiavo šienu pakrautame vežime.

Atvykęs į TSRS, Mesingas susitiko su Stalinu, kurio patikėtiniai nutarė išmėginti jo sugebėjimus. Jis buvo nusiųstas į banką. Priėjęs prie kasos langelio, Mesingas padavė kasininkui iš mokyklinio sąsiuvinio išplėštą lapelį. Pagyvenęs banko darbuotojas atskaičiavo šimtą tūkstančių rublių. Kai po atlikto eksperimento Mesingas  grąžino pinigus bankui, abstulbęs kasininkas susmuko ant grindų, ištiktas infarkto. Laimei, jis pasveiko.

Mesingo gyvenimas buvo pilnas nuotykių. Tačiau garsusis sensityvas niekuomet nepiktnaudžiavo savo sugebėjimais. Avantiūrizmas jam buvo svetimas.

Aiškiaregė bulgarė Vanga taip pat domina ne vieną politiką. Ji išpranašavo antrąjį pasaulinį karą, įspėjo Bulgarijos karaliaus Boriso III mirties datą, Indiros Gandi jaunesnio sūnaus žūtį autokatastrofoje.

Ne visi aiškiaregiai siekia kilniausių tikslų. Ryškiausias pavyzdys – kontraversiška Kašpirovskio asmenybė. Jis artimai bendrauja su politiniu avantiūristu V.Žirinovskiu, kuris pažadėjo, paėmęs valdžią į savo rankas, bičiulį Kašpirovskį nuskraidins į kosmosą.

Galima drąsiai teigti, kad kai kurie politikai turėjo sensityvinių sugebėjimų, kurie padėjo jiems iškilti. Įkvėpimas, sugebėjimas jį perduoti kitiems – tai sensatyvumas. Prisminkime garsiuosius M. Gorbačiovo pasisakymus: jo veido išraišką, laikyseną, žvilgsnį, rankos gestus ir palyginkite su Kašpirovskio seansais.

Įvykių numatymu garsėjo lordas Nelsonas, imperatorius Napoleonas, prezidentas Linkolnas.

Džordžas Vašingtonas patyrė ,,nušvitimą“. Jo metu regėjo amerikiečių nacijos ateitį. Tai atsitiko vidurnaktį. Prezidentas sėdėjo už rašomojo stalo savo rezidencijoje. Pakėlęs galvą pamatė prieš  save stovinčią nepaprasto grožio moterį ir be galo nustebo. Buvo įsakęs nieko pas jį neįleisti. Vašingtonas pasijuto sukaustytas: neklausė liežuvis, sustingo mintys, paslaptinga jėga užvaldė jo kūną ir sąmonę. Pamažu aplinkui viskas ėmė ryškėti, paslaptingoji viešnia tapo permatoma, kol galiausiai išnyko. Po to jis išgirdo balsą: ,,Respublikos sūnau, žiūrėk ir mokykis“. Prezidento akyse ėmė kaleidoskopiškai plaukti vaizdai su būsimais JAV istorijos įvykiais. Vėliau gyvenimas juos patvirtino kaip realybę.

Adolfas Hitleris ypatingai didelį dėmesį skyrė okultizmui. Jam rūpėjo sustiprinti savo psichologinį poveikį žmonėms. Fiureris turėjo keletą asmeninių aiškiaregių, kurie jam patardavo prieš priimant svarbius politinius sprendimus. Garsiausias iš jų žydų kilmės Oskaras Lautenzakas. Deja, per didelis jo žinojimas jam kainavo gyvybę.

Hitlerio prisirišimą prie okultizmo byloja fašistinė svastika – atvirkštinis Šyvos ženklo vaizdas.

Fiurerio įsakymu buvo įkurtas uždarų mokslinių tyrinėjimų institutų tinklas. Juose buvo tiriamos sensityvios žmogaus savybės, astralinio kūno jėgos, bioenergetiniai procesai. Tikslas – šioms jėgoms padedant pavergti visą pasaulį. Studentai buvo griežtai atrenkami. Dėstytojai kviečiami iš viso pasaulio: Tibeto lamos, Indijos jogai, Kinijos gydytojai mokė astrobiologijos, homeopatijos, hipnozės, magijos, fitoterapijos ir kitų dalykų. Studentai praktiką atlikdavo Afrikoje, Indijoje, Amerikoje.

Sensityvumu ne mažiau domėjosi Stalinas. Jaunystėje jis mokėsi dvasinėje seminarijoje kartu su vienu žymiausiu XX a. okultizmo mokytoju Gurdžijevu. Stalino biografai aprašo psichologines priemones, kurias jis taikydavo savo aukoms.

Danilas Andrejevas knygoje ,,Pasaulio rožė“ bandė analizuoti Stalino regėjimus, įvairias sensityvines būsenas. Didysis diktatorius buvo įvaldęs specifinę meditaciją, kurios padedamas pasinerdavo į chochos būseną. (Ypatinga rimties, harmonijos būsena, kurios metu išnyksta sąsajos su materialiuoju pasauliu). Ši būsena neturėjo nieko bendra su dvasine praktika. Todėl buvo pavaldi astralinės hierarchijos juodosioms jėgoms.

Prieškario metais Stalinas jau buvo puikiai įvaldęs chochą. Galėjo pasinerti joje savo valia ir bet kada. Dažniausiai tai atsitikdavo paryčiais. (Stalinas naktimis nemiegodavo). Jis užsisklęsdavo savo duris ir langus, sėsdavo į gilų fotelį ir prieblandoje atsipalaiduodavo. Pamažu jis prarasdavo fizinio kūno pojūtį, ryškiai pasikeisdavo jo išorė: labai išsiplėsdavo akys, lengvai parausdavo skruostai, išnykdavo raukšlės, veidas atrodydavo pajaunėjęs. Kaktos oda taip įsitempdavo, jog galva atrodė padidėjusi. Kvėpavimas būdavo lėtas, vos pastebimas.

Chochos metu Stalinas gaudavo informaciją apie būsimus įvykius. Rytais jis visus priblokšdavo neįprasta energija ir vitališkumu. Bet ši energija nebuvo skirta kūrybai. Ji turėjo šėtoniškos galios.

Intuityvusis numatymas. Romos istorikas Gajus Trankvilis Svetonijus veikale ,,Dvylikos Cezarių gyvenimas“ rašo, kad paskutiniajam Flavijų dinastijos atstovui Domicianui ankstyvoje jaunystėje buvo išpranašauta, jog 45 –ais gyvenimo  ir 15-ais valdymo metais, tai yra 96 m. rugsėjo 18 d. jį nudurs sąmokslininkai.  Tokia pranašystė nieko nestebino. Įvairūs būrimai, pranašystės buvo ne tik paplitusios, bet ir sudarė oficialaus Romos kulto dalį. Be auspicijų – pranašavimų iš paukščių skrandžio ir dangaus ženklų – valstybė nesiimdavo jokių veiksmų. Pranašavimai leisdavo numatyti būsimų įvykių baigtį, jų pobūdį. Domicianui buvo pranešta jo mirties tiksli data, 5 val. dienos. Romos diena turėjo 12 valandų – nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Mūsų laiku tai atitinka 11 val.

Šią pranašystę žinojo pats Domicianas, jo žmona, tėvai. Tiksliai, kaip buvo išpranašauta, po brolio Tito mirties 81 m. Domicianas tapo imperatoriumi. Jo įtarumas tapo beribis: jam visur vaidenosi suokalbininkai. Įtarė: sargybą, tarnus, šeimos narius. Jis vaikštinėdavo portikuose, kur sienos buvo padengtos baltu, pusiau permatomu marmuru, kad atspindyje Domicianas galėtų matyti viską, kas vyksta už jo nugaros.

Artėjo lemtinga 96 m. rugsėjo naktis. Imperatorius vidurnakty atsibudo baisiai persigandęs ir jau nebegalėjo užmigti. Išaušus iškvietė germanų būrėją Larginą Prokulą, kad jam paaiškintų išvakarių įvykius: žaibas trenkė į Flavijų šventyklą ir Domiciano miegamąjį. Būrėjas pasakė, kad tai reiškia valdžios pasikeitimą. Imperatorius įsakė jį nužudyti. Bausmės nespėjo įvykdyti, nes naujasis imperatorius Nerva pranašą paleido.

Domicianas, nujausdamas nelaimę, paklausė sargybinį, kuri valanda. Išgirdęs, kad jau 6 val. dienos (sargybinis iš baimės pamelavo) imperatorius nusikvatojo, nes pranašystė neišsipildė. Liepė iškūrenti pirtį. Einant į ją, imperatorių sustabdė rūmų valdininkas Porfirijus ir pasakė, kad valdytojas Stefanas nori jam kažką svarbaus pranešti apie sąmokslą. Domicianas grįžo į miegamąjį, kur jį sąmokslininkas nudūrė lygiai 5 val. dienos.

Domiciano likimo išpranašavimas yra ne vienintelis atvejis. Panašių pranašysčių buvo ir vėlesniais laikais. 1882 m. Londone įkurta ,,Psichinių reiškinių tyrinėjimo draugija“. Jos tikslas – telestezijos, aiškiaregystės tyrinėjimas. Draugija sukaupė daug medžiagos apie spontaninę telepatiją, telesteziją.

Senovės graikai padėjo pamatus visiems mokslams ir nevengė kalbėti apie likimą, kurį jie suprato kaip būdingą teisingumo įstatymą, Jis žmogui reiškė arba aplinkybių sutapimą, arba neišvengiamumą.

Aiškiaregystės atvejų yra nedaug. Kas turi tokį sugebėjimą,  tas neteigia, kad jis naudojasi juo kaip kalbos dovana. A. Šopenhaueris spėja, kad tokį sugebėjimą, tik labai neišvystytą, turi kiekvienas žmogus. Labiausiai paplitusi aiškiaregystės apraiška yra nuojauta. Jai priskiriamas psichikos reiškinys, vadinamas ,,vidiniu balsu“. Šis ,,balsas“ nepasireiškia  garsais, o kritinėje situacijoje, reikiant priimti sprendimą, žmogus netikėtai pajunta įsitikinimą, kad reikia pasielgt taip, o ne kitaip. Tą sprendimą kažkas pasufleruoja, lyg primeta.

Pseudohaliucinacijos yra susijusios su aiškiaregyste ir reiškiasi garsiniais įvaizdžiais. Pvz. Žmogui ,,pasigirsta“, kad kažkas jį šaukia vardu. N. Gogolis apysakoje ,,Senųjų laikų dvarininkai“ yra prašęs apie save, kad kartais kažkas jam už nugaros aiškiai ištardavo jo vardą.

Daug aiškiau reiškiasi baldų stumdymas, indų skambėjimo garsai. Tokias haliucinacijas žmogus girdi iš gretimo kambario. Jam atrodo, kad suskamba skambutis prie durų ar beldžiama į duris. Šiuo reiškiniu neabejojama. Todėl einama prie durų atidaryti arba dar laukiama, kad garsas vėl pasikartotų.

Aiškiaregė iš Anglijos. XIX a pabaigoje Anglijoje gimusi moteris Mere Balfour garsėjo aiškiaregyste. Ji buvo kilusi iš aiškiaregių giminės. Jos močiutė iš motinos pusės sugebėjo spėti žmonių ateitį iš puodelyje išplaktų kiaušinio baltymų burbuliukų. Ta senutė garsėjo ir pranašiškais sapnais. Viename jų pamatė jūroje plūduriuojantį, į medinę dėžę įsikibusį brolį jūrininką su praskelta kakta. Kai ji pradėjo klykti, brolis ją nuraminęs: ,,Nesijaudink, sugrįšiu“. Ji šventai tikėjo sapnais ir nepergyveno, kai išgirdo apie žūtį laivo, kuriuo plaukė jos brolis. Iš tikrųjų, po kurio laiko brolis sugrįžo sveikas, tik su randu kaktoje.

Pranašiškos vizijos aplankydavo ir jos motiną. Vaikystėje, jai ruošiantis gulti, pro atvirą miegamojo langą ji išgirdo jauniausios sesers Anos riksmą. Ji iššoko pro langą ir prieblandoje pamatė baltais naktiniais baltiniais apsirengusios sesers atvaizdą, kuris šaukė ją vardu. Tą atvaizdą supo kažkoks spinduliavimas, tartum mergaitė stovėtų po ryškiai šviečiančia elektros lempute. Kai Merės motina nubėgo pas tėvus ir jiems apie tai pranešė, jie nenorėjo apie tai klausyti. Sesutė viešinti pas gimines. Ji greitai sugrįš. Tačiau Ana niekada negrįžo, nes mirė tą pačią akimirką, kai ją pamatė sode.

Merė Balfour skyrėsi nuo savo giminės moterų tuo, kad ją dažniau lankydavo praeities vizijos. Pirma vizija ją aplankė vaikystėje, kai viešėjo pas klasės draugę Alisą Karmišel senoje pilyje. Naktį ji pamatė aukštą, pakumpusią moterį aksomine suknele, slampinėjančią po mėnulio šviesos apšviestą miegamąjį. Kitą naktį ta pati moteriškė, prisiartinusi prie miegančiosios lovos, graudžiai pravirko. Kenčiančios, kūkčiojančios moters vizija išblaškė visus jos miegus. Kai mergaitė viešnios pasiteiravo, kas ją kankina, šios figūra tirpte ištirpo.

Ji prisipažino draugei, ką matė naktimis. Išgirdo atsakymą, tame pačiame kambaryje viduramžiais buvo įkalinta ir badu numarinta moteris.

Dar įdomesnį susitikimą ji patyrė ne miegodama, bet šviesią pavasario naktį, pro pravirą langą žvelgdama į kaimynų namą. Jo balkone rymojo iš viduramžių atkeliavęs didikas su atlasiniu nėriniais padabintu švarku ir baltu peruku. Jis buvo toks susikrimtęs, kad stebėjusi dama pamanė, jog iš kaukių baliaus sugrįžusį džentelmeną kankina pagirios.

Sekančią dieną ji pasidomėjo kaimyniniu namu ir jo paslaptinguoju šeimininku. M. Balfour nustebo: užuolaidos buvo užtrauktos, niekas ten negyvena, prie durų buvo prisegtas skelbimas ,,Išnuomojamas“. Vėliau sužinojo, kad XVII a. namą valdęs  savininkas balkone kas vakarą laukdavo dukros, kuri su meilužiu pabėgo ir tėvui pažadėjo sugrįžti. Laukė veltui, nes dukra negrįžo.

Ponia M. Balfour tuo pasakojimu patikėjo tada, kai  dar kartą to namo balkone pamatė kenčiančio tėvo viziją. Šį kartą viskas įvyko viduryje baltos dienos. Name jau kažkas gyveno. Balkoną tvarkęs vyriškis vaikščiojo šalia vaiduoklio ir jo visai nepastebėjo.

M. Balfour sugebėjo spėti ateitį iš delno. Ji prisipažino, kad, stebėdama delną, ji mato to žmogaus ateities vaizdus. Pirmiausia ji perskaitė savo kambarinės Ženės delne visą jos ateitį: jos išrinktasis bus našlys vežikas, auginantis du sūnus ir gyvenantis didmiestyje. Vienas sūnus žūsiąs kare. Vėliau Balfour nustebo, kai sužinojo, kad jos buvusi kambarinė ištekėjo už vieno našlio vežiko, dviejų vaikų tėvo.

Jaunam škotų dvasininkui ji iš delno išpranašavo puikią karjerą. 1926 m. jis tapo karališkuoju kapelionu, 1969 m. jam daug vietos skirta garsiųjų Didžiosios Britanijos žmonių knygoje ,,Kas yra kas“.

Balfour pagarsėjo savo pranašiškais sapnais. Kai jos sesuo Debora laukėsi kūdikio, Merė susapnavo seserį, einančia keliu juodai apsirengusią ir nešančią didelę gėlių puokštę. Ji prisiminė: ,,Sapnuodama aš kūkčiojau. Bet pasigirdo balsas: ,Neverk. Mirtis sapne reiškia gyvenimą“. Pabudusi pažvelgė į laikrodį. Jis rodė pusė aštuonių ryto. Tuoj paskambino į sesers namus. Svainis pranešė, kad pusę aštuonių ryto žmona pagimdė sūnų. Aiškiaregės neapleido nerimas. Po kurio laiko dar ji paskambino į sesers namus.  Dabar sužinojo, kad po gimdymo jos sesuo netrukus mirė.

Po daug metų sapne Merę aplankė sesers Deboros sūnus Chrisas, anglų karininkas, kuris dalyvavo antrojo pasaulinio karo mūšiuose. Jis gulėjo klane kraujo, gargaliavo ir siekė ranka už sužeistos gerklės. Merė pasiteiravo ir išgirdo, kad kulka pervėrė jam ranką.

Po karo Merė papasakojo savo sapną Chrisui. Jis nenorėjo patikėti, nes sapnas buvo pranašiškas: sužeistas į ranką jis šliaužė slėptuvės link. Tuo metu skeveldra įstrigo jam į gerklę. Taigi Merė sapne matė viską, kaip buvo iš tikrųjų.

Senatvėje Merė prisipažino, kad nebijo mirties, nes ji  jau lankėsi pomirtiniame gyvenime. Kartą, eidama Londono gatve, ji pajuto, kad iš akių dingsta viskas: gatvės, namai, transportas. ,,Aš atsidūriau ant aukšta žole apaugusios kalvos. Dešinėje stūksojo baltas malūnas, kurio ratus suko užtvenktas upelis. Miesto transporto gausumą pakeitė paukščių giesmės, visur tvyrojo palaiminga ramybė“. Istorikai jai paaiškino, kad tą pavasario rytą ji aplankė Mount Rou malūną, veikusį prieš 300 metų. Dabar jo išlikę tik sienų griuvėsiai.

Kaip ji paaiškina savo sugebėjimų ištakas? Savo aiškiaregystę ji aiškina legenda, kuri sako, septintojo šeimos vaiko septintas palikuonis būna nepaprastas žmogus. Jos močiutė, jos mama ir ji pati šeimoje buvo gimusios septintosiomis.

Aiškiaregė Vanga. Vangos namus Petričiaus mieste lankė šimtai žmonių. Jie visi norėjo išgirsti, sužinoti, kaip išspręsti asmenines ar tarnybines problemas, nesutarimus šeimoje, kokius vaistus naudoti kankinančiai ligai pagydyti. Miesto gyventojai jau įprato prie nusitiesusių eilių palei Vangos namus. Jie nesuprato, koks miestui ,,turtas“ nuo 1942 m. Vangos buvimas.

Ką nepaprasto turėjo toji moteris, kurią likimas apdovanojo nuostabia dovana?  Ji gimė 1911 m. sausio 31 d. Strumicos mieste, Jugoslavijoje, smulkių valstiečių šeimoje. Iš tėvo paveldėjo fizinę jėgą, teisingumą ir meilę nuskriaustiesiems. Iš motinos – linksmą būdą, tvarkingumą ir švarumą.

Ji gimė dviem mėnesiais anksčiau, buvo labai silpna, sulipusiais rankų ir kojų piršteliais.

Kai Vanga turėjo tris metukus, jos motina mirė gimdydama kitą kūdikį. Po metų prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Tėvas buvo paimtas į kariuomenę ir pasiųstas kariauti bulgarų armijos gretose. Po trijų metų tėvas grįžo iš kariuomenės labai išsekęs. Netrukus jis vedė miestelio gražiausią merginą Tanką Georgijevą. Prasidėjo sėkmingas, darnus gyvenimas. Bet sėkmė buvo trumpalaikė. Tėvas buvo areštuotas, šeima pateko į didelį skurdą.

1922 m. Tanka pagimdė sūnų, kurį pavadino Vasiliju.

Dvylikametė Vanga kartą pateko į baisią audrą. Dulkės, žemės grumstai, šakos, lapai susimaišė į vieną neįsivaizduojamą sūkurį. Jis parbloškė ant žemės išsigandusias mergaites. Pusseseres pradėjo nešti šaltinio link, o Vangą nubloškė apie porą kilometrų į laukus. Vangą vos surado po audros. Ji gulėjo apnešta žemėmis, akmenimis, šakomis. Iš baimės buvo beveik netekusi proto. Dar daugiau skaudėjo akis, kurių ji negalėjo atmerkti. Vėliau jos akys pabalo. Buvo padarytos trys akių operacijos. Ji pradėjo regėti, bet greitai apako amžinai. Ją apgyvendino Aklųjų namuose. Išmoko Brailio alfabeto, mokėsi muzikos ir kitų dalykų. Ji turėjo absoliučią klausą. Greitai išmoko skambinti pianinu.

Aštuoniolikmetė Vanga įsimylėjo taip pat aklą jaunuolį Dimitrą. Išsiuntė žinią, kad gautų tėvo palaiminimą.

1928 m. Vanga gavo iš Stumicos žinią, kuri ją pribloškė. Tėvas kvietė skubiai sugrįžti prižiūrėti vaikų. Tanka pagimdė trečią kūdikį – mergaitę, dar po dviejų metų gimdydama mirė ji ir kūdikis.

Vanga atsisveikino su pirmąja meile, su mokykla, vestuvėmis ir su viltimi geresnio gyvenimo. Prasidėjo gniuždantis skurdas, alinančios kančios, bet ją palaikė didelė dvasinė jėga ir padėjo atlaikyti visus sunkumus.

Čirpano mieste ir jo apylinkėse įvyko stiprus žemės drebėjimas.  Nuo stiprių smūgių senas jų namas sugriuvo. Po keleto dienų tėvas iš nendrių stiebų, sutvirtintą moliu, surentė nedidelį namelį. Kai šeima išsikraustė į kitą namą, Vanga ir Liubka liko namelyje. Miesto ir apylinkių žmonės sužinojo, kad Vanga moka sparčiai megzti. Jai darbo netrūko. Netrukus pradėjo austi.

Tame krašte yra įdomus paprotys. Šv. Jurgio dieną mergaitės deda į aukštą puodą įvairius savo ,,ženklus“. Rytojaus dieną pagal juos spėja likimą. Puodą padėdavo Vangos kieme po senu raudonų rožių krūmu. ,,Ženklus“ iš puodo imdavo Vanga ir kiekvienai pranašavo. Įdomu tai, ką Vanga nuspėdavo, viskas pasitvirtindavo. Visi stebėjosi, bet niekas negalvojo, kad Vanga turi pranašystės dovaną.

Keturiasdešimties šventųjų kankinių šventėje mergaitės skersai upę klodavo šakas – darydavo ,,tiltą“, tikėdamos naktį susapnuoti pas jas ateinantį savo išrinktąjį. Sekančią dieną Vanga papasakodavo mergaičių sapnus. Toks Vangos elgesys buvo neįprastas, bet niekas nesistengė to reiškinio paaiškinti.

Tėvas pradėjo svajoti apie lobį, tikėdamas kažkur rasti daug pinigų. Vanga prasitarė, kad ji žino vietą, kur yra užkasta labai daug antikos pinigų. Ji nupasakojo tėvui tą vietą. Sakė, kad tą vietą ji susapnavo.

1939 m. Vanga susirgo pleuritu. Apie 8 mėnesius kovojo su mirtimi. Staiga pasveiko ir neliko žymės, kad sunkiai sirgo. Tais pačiais metais jos tėvas buvo sumuštas ir suluošintas. Vanga jį gydė. 1940 m. Vangai pasirodė raitelis, kuris su ja kalbėjo, o Liubka nieko nematė. Turėdamas 54 m. amžiaus tėvas mirė. Vanga ir Liubka pasiliko vienos.

1941 m. pradžios regėjimas. ,,Jis buvo aukštas, rausvaspalvis, dieviškai gražus, apsirengęs senovės riterio drabužiais, kurie blizgėjo mėnulio šviesoje. Jo žirgas švytravo balta uodega ir kapstė žemę kanopomis. Raitelis sustabdė žirgą prieš Vangos vartus, nušoko nuo jo ir užėjo į tamsų kambarėlį. Jis taip spindėjo, kad viduje tapo šviesu kaip dieną. Atsisuko į Vangą ir prašneko tvirtu balsu: ,,Greitai pasaulis susimaišys, daugelis žmonių dings. Tu stovėsi šioje vietoje ir pranašausi mirusiesiems ir gyviesiems. Nebijok, aš būsiu šalia tavęs ir sakysiu tau, ką reikia perduoti“.

Liubka krūptelėjo nuo Vangos nervinės įtampos. Atsisėdusi ant lovos pamatė, kad jos sesuo labai susijaudinusi ir visa virpa. Ji paklausė: ,,Liubka, ar matei, kaip iš čia išėjo raitelis?“

– Koks raitelis? Turbūt kažką sapnavai?

– Nežinau, gal ir sapnavau. Bet labai keistas sapnas. Klausyk...“

– Nuo tada prasidėjo Vangos aiškiaregystė, pranašavimai. Greitai ji išgarsėjo kaip gera įvairių ligų gydytoja. Ji labiausiai rekomendavo vaistažoles.

Į ją kreipdavos įvairiais klausimais, o ji visuomet kitiems padėdavo. Lengvai išspręsdavo ilgamečius ginčus.

1942 m. gegužės 10 d. Vanga susituokė su atklydusiu kareiviu Dimitru Guščerovu. Išvažiavo gyventi į Bulgariją, Petričių. Pasiėmė ir seserį Liubką. Gyventojai greitai sužinojo apie aiškiaregę Vangą. Susitvarkyti su žmonių miniomis jai padėjo valdžia. Buvo paskirti žmonės, kurie palaikė tvarką  ir rūpinosi Vangos poilsiu, ramybe. Vanga buvo oficialiai pripažinta. Tapo Sugestologijos parapsiocholgijos mokslinio instituto tyrinėjimo objektu.

Įdomiausias Vangos aiškiaregystės pasireiškimas – kontaktai su atvykstančių pas ją lankytojų mirusiais artimaisiais, giminėmis, pažįstamais. 1983 m. užrašytas pokalbis, kurio metu Vanga režisieriui P.P. pasakė: ,,Kūnas po mirties pūva ir visa, kas gyva žemėje, po mirties taip pat nyksta. Tačiau tam tikra kūno ir sielos dalis yra negendanti, nenykstanti. Jūs kalbėjote apie atgimimą. Kas tai yra, aš nežinau. Bet tai, kas neišnyksta po žmogaus fizinės mirties, vystosi tol, kol pasiekia aukščiausią būseną. Tik mes nežinome, kokia ji yra... Tai yra siela“.

Vanga mirtį suvokia tik kaip fizinę pabaigą. Ji teigia, jog asmenybė išlieka ir po tos lemtingos pabaigos.

Į vieno lankytojo klausimą, kodėl jam kalba apie mirusią motiną, kurią esą ateidamas kartu su savimi atsivedė. Vanga atsakė: ,,Ne tu ją atsivedei. Jie ateina patys, nes aš esu jiems vartai“.

Vanga prisipažino: ,,Kai pas mane įeina žmogus, jo mirę artimieji susirenka aplink jį ir uždavinėja man klausimus. Taip pat atsako į to lankytojo klausimus. O aš tik perduodu tai, ką išgirstu iš jų“.

            Vanga galvoja, kad žmogui svarbiausia išsaugoti sveiką dvasią. Šį klausimą ji aiškina taip: ,,Visa gyvybė, žemė ir visata griežtai paklūsta numatytam kosminiam ritmui ir tvarkai. Net menkiausias šios tvarkos pažeidimas atveda prie didelių, netgi lemtingų klaidų, už kurias paskui brangiai mokame“.

Į klausimą: ,,Kas yra žmogus?“ Vanga atsakė: ,,Tai besiblaškanti, nerimastinga ir kartu menka būtybė, kuri nuolat save analizuoja, stebi, ieško ir vis savęs neranda. Žiūrint mus supančios Visatos akimis – žmogus yra niekas. Maža, niekinga dulkelė, pasimetusi begalybėje, tačiau su ,,dieviška“ kibirkštimi. Todėl ta dulkelė dažnai pranoksta save, nenuilsdama ieško, rizikuoja, tyrinėja, bando įspėti pasaulio paslaptis, daro stulbinančius atradimus. Savo ryžtingą žvilgsnį nukreipia į dangų, nebijodama jo iššūkio“. / Pokalbis įvyko 1979 m. gegužės mėnesį/.

Antrasis Kristaus atėjimas? Yra tvirtinimų, kad mes gyvename laikotarpį, kuris aprašytas Apreiškime Jonui. Klausimas, kiek angelų jau sutrimitavo? Tiksliai sunku pasakyt, bet mažiausiai trys. Štai Černobilio avarijos aprašymas. ,,Trečiasis angelas sutrimitavo, ir krito iš dangaus  didelė žvaigždė, degdama kaip deglas, ir nukrito ant trečiosios dalies upių ir ant vandens šaltinių. Žvaigždės vardas yra Metelė“. /Apr.8:10/. Metelė ukrainietiškai Černobilis.

Sovietinės imperijos bei pasaulinio socializmo žlugimas yra tiesiog demonstratyvus Apokalipsės simbolis. ,,Didysis miestas suskilo į tris dalis... visos salos pabėgo ir kalnų nebebuvo galima atrasti“ /Apr 16:19/. ,,Didžioji imperija suiro. Visos respublikos atsiskyrė ,,pabėgo“, Kaukaze vyksta karas. Ši versija būtų teisinga, jei ,,Babelė didžioji“ ir ,,didysis miestas“ yra sovietinės imperijos ir Maskvos miesto įvaizdžiai. Tada galime net rasti komunistų pučą: ,,Vargas. Vargas. Didysis mieste. Per vieną valandą atėjo tavo teismas“/Apr 18:10/. Kada ir kur galime tikėtis Didžiojo Apreiškimo, Apokalipsės pildimosi?

Rusija yra žemiškojo pragaro įvaizdis. Amerikos prezidentas R. Reiganas Rusiją pavadino ,,blogio imperija“. Visame pasaulyje ir pačioje Rusijoje yra paplitęs jos, kaip pragariškos šalies įvaizdis.

Rusija yra apokalipsinė šalis. Taip rašė filosofas N. Berdiajevas.

Apokalipsė pasiekė stadiją, kai žmonija iš esmės išsėmė technikos pažangos galimybes.  Ši pažanga jau priėjo aklavietę, gamtos ištekliai beveik išeikvoti, žemė užteršta. Žmonijos šuolis į naują etapą įmanomas tik per dvasinį prasiveržimą Didžiojo Apreiškimo dėka.

Jau artinasi diena lemtinga... Iki šiol pasaulio pabaigos skelbėjai suklysdavo. Tačiau nereikia nepaisyti šv. Rašte paskelbtos pranašystės apie staigią pasaulio pabaigą.

Kai atidžiai pažiūrime į mūsų Žemę, matome,  juo toliau, juo labiau skubam į mirtiną pavojų. Šiuos pavojus galima sugrupuoti pagal skirtingus jų kilmės šaltinius. Yra šie pagrindiniai grėsmės planetai veiksniai:

1.      geofiziniai – atmosferiniai;

2.      astronominiai;

3.      socialiniai – politiniai;

4.      biologiniai ;

5.      antgamtiniai.

Kiekvienas materialus daiktas, kosminis kūnas turi savo pradžią ir pabaigą. 

            Tūkstantmečius žmoniją jaudina tie patys klausimai: kokio dydžio yra Visata? Koks likimas jos laukia? Koks jos amžius? Svarbiausia – kas lemta žmonėms?

            Pavojingiausias geofizinis veiksnys – spartus apsauginio ozono sluoksnio tirpimas. Jis pastebėtas prieš keliolika metų virš Pietų Ašigalio. Dabar ozono sluoksnio erozija jau plinta po visus žemynus. Ozono sluoksnis saugo Žemės gyvybę nuo radioaktyvių Saulės spindulių, palaiko deguonies cirkuliaciją.

Ozono sluoksnį naikina patys žmonės, gamybos procesų metu,  išmesdami į atmosferos sluoksnį tonas nuodingų atliekų. Tačiau tikėkime, kad mokslininkai atras naują, ekologiškai nekenksmingą skysčio šaldytuvams gaminimo būdą. Pvz. amerikiečiai amžiams išsivalė užterštus savo ežerus, išrado filtrus automobilių išmetamosioms dujoms sugerti.

Tačiau žmonių intelektas per menkas, kad apsisaugotume nuo astronominės kilmės kosminių katastrofų. Nerimą kelia tai, kad Žemė yra menkas sviedinukas milžiniškame kosminių kūnų žaidimo lauke.

Albertą Einšteiną paklausė, koks ginklas bus panaudotas trečiajame pasauliniame kare? Mokslininkas atsakė, kad to nežinąs, bet, jo nuomone,  ketvirtajame pasauliniame kare vienintelis ginklas bus akmens kirvukas.

XVII amžiuje karai Europoje nusinešė 3 milijonus žmonių gyvybių. XVIII a. – per 5 milijonus, XX a. – beveik 6 milijonus.. Pirmajame pasauliniame kare žuvo apie 10 milijonų žmonių, Antrajame – 50 milijonų.

Tai buvo karai, kuriuose dar nenaudotas atominis ginklas. Kyla klausimas, ar atominės bombos ne tam sugalvotos, kad priartintų pasaulio pabaigą?

Kai amerikiečiai pirmąsias atomines bombas numetė Hirosimoje ir Nagasakyje, Stalino generolai nenustigo. 1947 m. netoli Semipalatinsko įvykdytas pirmasis TSRS atominės bombos bandymas. Jos galingumas buvo 20 kilotonų. Šiame poligone vėliau buvo galybės sprogdinimų: 25 antžeminiai, 98 atmosferoje, apie 300 požeminių. Kaip jie padėjo ,,kelti“ liaudies gerovę?  Kiekvienas toks bandymas kainavo nuo 12 – 70 milijonų dolerių. Tai buvo tik ašara jūroje palyginus su tuo, kokių nelaimių susilaukė poligono kaimynystėje gyvenę žmonės 100 km. atstume. Tūkstančiai jų gavo net iki 160 berų apšvietimo dozę.  Žmonių apspinduliavimo riba neturi viršyti 0,5 bero per metus. Šimto berų vienkartinė dozė sukelia spindulinę ligą. 200 berų – mirtina dozė. 1962 m. Semipalatinsko medicinos  įskaitoje buvo įrašyta  10 tūkstančių žmonių. Iš jų liko tik 3 tūkstančiai: luošių, ligonių, invalidų.

20 metų TSRS nepaisė tarptautinių susitarimų ir šaltakraujiškai skandino radioaktyvias atliekas Barenco ir Karos jūrose, netoli Naujosios Žemės. Ten taip pat vyko atominiai bandymai. Kas laukia žmonijos, kai keli šimtai metalinių konteinerių su radioaktyviomis atliekomis prarūdys? Tarptautiniai standartai reikalauja, kad konteineriai būtų su stiklo ir betoniniu apvalkalu. O ten to nėra.

Radioaktyvių kapinių yra ne tik minėtose jūrose. Jų veikimo pražūtingų pasekmių mūsų karta, gal būt, nesulauks. Mums apokalipsės šaukliai yra atominės ir termobranduolinės bombos. Nuo šio  ginklo bandymų pražūtingo poveikio pasaulyje jau mirė virš 5 milijonų žmonių.

Šiuo metu pasaulyje yra sukaupta dešimtys tūkstančių branduolinių ginklų. Šio kiekio teoriškai pakanka, kad dešimt kartų būtų sunaikinta visa, kas gyva Žemėje.

Vos ketvirtį visų atsargų susprogdinus į atmosferą pakiltų 225 milijonai tonų dulkių ir suodžių. Jų pakaktų, kad būtų užtemdyta Saulė šiauriniame Žemės pusrutulyje, kur yra didžiausia branduolinio ginklo  konflikto tikimybė.

Prieš 10 000 metų Žemėje gyveno apie 10 milijonų žmonių. Mūsų eros pradžioje žmonių buvo apie 200 milijonų. 1988 m. – 5,1 milijardo.

Prognozuojama, jei išliksime gyvi, iki 2025 m. Žemėje gyvensią apie 8,5 milijardo žmonių.

Statistika skelbia, tik 500 milijonai žmonių turi pakankamai maisto. Kiti maitinasi blogai ar vegetuoja pusalkaniai. Per metus pasaulyje miršta iš bado 20 milijonų žmonių.

Biologijos mokslų daktaras profesorius V. Dolnikas teigia: gausėjant populiacijai, vienas individas stengiasi psichiškai pavergti kitą. Todėl atsiranda susiskirstymas į hierarchinius sluoksnius. Mokslininkas daro išvadą, kad taip populiacija paskirsto: į paliktus gyventi ir pasmerktus žūti. Kaip visi biologiniai dėsniai, taip ir šis yra negailestingas. Tiesa,  žmogus ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė. Todėl žmonės įveda paskirstymo kontrolę. To pasėkoje gali sumažėti populiacija.

Lietuvos Mokslų Akademijos ekologijos instituto bendradarbis Ričardas Volskis pateikia įdomių minčių apie žmonijos žengimą į apokalipsės lemtį. Jis teigia, kad žmogui nustatytos gausinimo ribos jau seniai peržengtos. Karai, suirutės, revoliucijos, badmečiai, epidemijos veikia ir reguliuoja žmonijos skaičių.

Iš šio mokslininko minčių išplaukia išvada, kad žmonijos likimas valdomas iš aukštybių. Permainas Europoje ir Azijoje R.  Volskis  sieja su Saulės aktyvumu, kuris didėja nuo 1987 metų. Tais metais visokie neramumai pradėjo vykti ties 30 paralele. Didėjant Saulės aktyvumui bruzdėjimai stūmėsi šiauriau. 1989 m. revoliucinės permainos sujudino Rumuniją, Vengriją, Čekoslovakiją, VDR, Lenkiją, Baltijos šalis, esančias šiauriau nuo 40 paralelės.

R. Volskis aiškina: ,,Žmonių populiacijos ir etnosai, pajutę Saulės skleidžiamus vis didėjančius energijos srautus, suprato kaip signalą daugintis. Taip elgiasi visos biologinės rūšys. Gavus signalą gausėti, reikia išsikovoti daugiau erdvės, pašalinti konkurentus. Nustojus didėti Saulės aktyvumui, signalas susilpnėja, ir etnosai jį gali suprasti kaip komandą ,,nesigausinti“.

1990 m. antroje pusėje mažėjančio Saulės aktyvumo signalai ties 30 paralele buvo iššifruoti kaip komanda ,,mūsų per daug“. Ją pirmasis pradėjo įgyvendinti Irakas ir užpuolė Kuveitą. Nuo to laiko Europos ir Azijos milžiniškuose plotuose pradėjo plisti žiaurumo, žudynių procesai, kurie slenka 40 paralelės link.

R.Volskis teigia, didėjant Saulės aktyvumui, žmonija linkusi į kilnius poelgius. Jos aktyvumui mažėjant, didesnioji žmonijos dalis linkusi skleisti blogį. Po 1917 m. revoliucijos, kai Saulės aktyvumas buvo pasiekęs maksimumą ir ėmė mažėti, įvyko pilietinis karas. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo didžiausio Saulės aktyvumo metu. Jis baigėsi, kai Salės aktyvumas sumažėjo.

Šios mokslininko mintys mus verčia pamąstyti. 

Biologinių veiksnių grupėje išskiriamos infekcinės ligos. Nuo AIDS jau mirė daug tūkstančių žmonių. Šimtai tūkstančių žmonių yra šio viruso nešiotojai. Jei greitai nebus išrasta vaistų nuo AIDS viruso, mirs 10 milijonų žmonių, o ŽIV viruso nešiotojais taps apie 100 milijonų žmonių.

Paslaptingiausias  potencialus mūsų planetos žudikas – mokslo nepaaiškinami dalykai, vadinamos anomalijos. Mes nežinome, ar visi tie NSO, poltergeistai, Bermudų trikampiai, hipotetiniai apsilankymai ateivių iš kosmoso tėra natūralūs ir mažai kenksmingi reiškiniai? Jie mums nepažįstami, todėl ir grėsmingi. Ar iš tiesų mus lanko protingosios būtybės? Jei taip, tai ar visi jie į mus žiūri draugiškai, palankiai?

Oskaro Milašiaus pranašystės. Yra nuostabus Oskaro Milašiaus gyvenimas. Jis – mistikas, praktikuojantis katalikas, didelių paslapčių aiškintojas. Iki šiol mažai pažįstama O. Milašiaus kūryba Lietuvos žmonėms.

Pasaulio galingieji, turbūt, sąmoningai nutyli O. Milašiaus aiškinimus apie pasaulį. Tai ne literatūrinės išmonės ar fantastikos pasaulis, bet rūstus, teisingas įspėjimas šio amžiaus, konkrečiai, Lietuvos žmonėms.

Pateikiame kai kuriuos O. Milašiaus samprotavimus.

Hebrajų kriptogramų Biblijoje išaiškinimas padėjo nustatyti baigiamąjį periodą, kuris bus paženklintas pasaulio sunaikinimo gaisrais. Pasaulio pabaigą ženklins šie pagrindiniai įvykiai: pasaulinis gaisras, Amerikos sunaikinimas ugnimi, Anglijos sunaikinimas ugnimi ir vandeniu, Rusijos sunaikinimas, nukritus trečdaliui Mėnulio.

Po 37 m. darbo, skirto filosofijai ir seniausių laikų istorijai, mums buvo suteikta malonė suvokti tam tikras vokabulas, kurių padėdami galėjome metafizikai iššifruoti svarbiausias Biblijos pranašystes ir iš jų svarbiausią – Šv. Jono Apokalipsę.

,,Aš, kaip praktikuojantis katalikas, visada tikėjau, kad didysis Apsireiškimas, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus atskleidė savo mylimajam apaštalui Jonui, turi dvi dieviškas tiesas. Viena susijusi su laikinuoju Šventos Bažnyčios vystymusi amžių bėgyje, o kita – dvasinė, užantspauduota ir paskirta paskutinės generacijos žmonėms, būtent krikščionims, kurie pašaukti dalyvauti atidarant tūkstantmečio karalystę. Taip pat žydams, kurie yra išrinkti atsivertimui“.

Apr 6.1. ,,Aš mačiau, kad Avinėlis buvo atplėšęs vieną iš septynių antspaudų, ir girdėjau vieną iš keturių gyvūnų tariant lyg griausmas balsu: ateik ir matyk.

2. Aš žiūrėjau: štai baltas žirgas, ant jo sėdintysis turėjo kilpinį. Jam duotas vainikas, ir jis išėjo kaip nugalėtojas laimėti“.

Baltas žirgas. Hebrajų kalba – sous laban. Kaita: Labounovo, Labūnava. Tai vardas dvaro, kurį mano šeima valdė Lietuvoje. Tasai dvaras buvo 50 km atstumu nuo Kauno. Jis priklausė mano šeimai nuo XVI amžiaus iki šių laikų. Baltas žirgas ir baltas raitelis – tai tautinis Lietuvos herbas. Lietuvos, kuri nuo seniausių laikų yra mano prosenelių tėvynė... Lenkų kalba Sartas Žirgas vadinamas gniady. Perstačius raides gauname Gdynia. Tai uostas, neseniai pastatytas Lenkijoje, netoli Dancigo. Sarto Žirgo 1933 m. karas  – tai lenkų – vokiečių karas (bent to karo pradžia)... Rok Panski – metai Viešpaties. Čia kaip tik kalbama apie Keturių Paktą. Jeigu Sargo Žirgo karas prasidėtų vėliau negu 1933 m., vis tiek jis bus išdava Keturių Pakto pasirašymo, kuris yra baisus žingsnis sutarčių peržiūrėjimui. Kadangi Lenkija neperleis Vokietijai koridoriaus ir Silezijos, Sarto Žirgo karas neišvengiamai kils iš Keturių Pakto“.

8.10. ,,Trečias angelas sutrimitavo. Tuomet iš dangaus nukrito didelė žvaigždė, deganti kaip švyturys, ir nukrito ant trečios upių dalies ir ant vandenų versmių.

11.Tos žvaigždės vardas Metėlė. Trečia vandenų dalis pavirto metėlėmis, ir daug žmonių mirė nuo vandenų, nes jie buvo pasidarę kartūs...“ Prasmę paskelbsime per vienuolika artimiausių metų. O. Milašas paaiškino, kad Metėlė – tai vietovės pavadinimas Černobil.

Didelis raudonas slibinas su septyniomis galvomis ir su dešimčia ragų – tai ,,žvėris, pakylantis iš jūros...“ Jo uodega – tai Amerikos vėliava.

,,Aš  mačiau kitą žvėrį pasikeliantį iš žemės. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, ir kalbėjo kaip slibinas. Jis vykdė pirmojo žvėries valią ir padarė, kad Žemė ir jos gyventojai garbintų pirmąjį žvėrį, kurio mirtingoji žaizda buvo pagydyta...“ Rusijos mechanizmai ir penkmečio planai – tai naivūs Amerikos materializmo vaikai.

Septynios galvos: America – septynios raidės. Dešimt ragų – United States of America – dešimt skiemenų. Anglija, nusilpninta industriškai ir finansiškai, galinti netekti Indijos ir Egipto, kolonijų ir dominijų, kad prailgintų savo egzistenciją, priversta remtis JAV... Amerikos materializmas sutapatinamas su Slibinu, Šėtonu. Amerika buvo, jos daugiau nebėra (ji visiškai sugriauta, paskendusi neapsakomoje moralinėje suirutėje), bet ji vėl pasirodys reliatyviai klestėdama, kad pademonstruotų savo galią trijų ir pusės metų laikotarpyje.

Dabartinis fizinis pasaulis, erdvės – laiko pasaulis, netekęs bet kokios absoliučios situacijos pats savyje, yra tik Dievo vizija. Tai vienintelis ryšys su kūnų judėjimu, kuris atskleidžia matematinės, fizinės – cheminės realybės įvaizdį dieviškai Vizijai, kurios vieta yra Dievas.

Dievas nukreipia savo žvilgsnį nuo pasaulio ir pasaulis nustoja egzistavęs. Dieviškasis Regėtojas atveria akis ir naujas pasaulis būna sukurtas. Tai tik menki pavyzdžiai, kad visiškai suprastume ir smulkiai išaiškintume tuos dalykus, tad kviečiame paskaityti  ,,Arcanes“ ir ,,Ars Magna“.

Oskaras Milašius nujautė, kad Apokalipsės aiškinimu mažai kas tesidomės. Reikia žmonėms tinkamo pasiruošimo, ne tik smalsumo. Ar daugelis Lietuvos inteligentų skaitė Naująjį Testamentą? Ar daug kas susigaudo Apokalipsės vaizduose? Net teologai dejuoja: ,,Keblu, sunku“. Štai kodėl Oskaras Milašius išsilavinusiems to meto žmonėms populiariai išaiškino ateities paslaptis, rodė žemėlapį – Jungtines Amerikos Valstijas, šio amžiaus apokalipsinį žvėrį.

Dar keliolika O. Milašiaus minčių:

,,1939 m. karo įvykius aš jums esu seniau paskelbęs. Atsimenate? Kai ką ir dabar pakartosiu. Vokietija bus išdraskyta. Norės vokiečiai susijungti, bet neturės valios. Jie daug kartų tyčiojosi iš Lietuvos, kad ji neturi sostinės Vilniaus. Tas pats jiems atsitiko dėl Berlyno. Kazokų raitelių kanopos mindžios šio miesto gatvių akmenis. Pilsudskinė Lenkija žlugs, patyrusi gilią žaizdą, nes atpildo Dangun šaukiasi Lenkijos valdžios persekiotos, išnaudotos tautinės mažumos. Prancūzija bus padalyta pusiau. Paryžius vergaus vokiečiams. Kelno katedra patirs didžiulį pavojų. Notre Dame de Paris išliks nesunaikinta. Nebeliks ir Lietuvos, Baltojo Žirgo krašto, minimo Apokalipsėje. Ji daug kentės už savo tautos negimusių kūdikių žudymą, girtavimą, paleistuvystes. Gėda. Dar to betrūko. Lietuviai pakartojo senosios Romos nuodėmes, ypač karininkai bei artistai. Yra pederastų, homoseksualistų, sodomiečių. Lietuvos kūnas pagraužtas iš vidaus. Besaikis malonumų ieškojimas kuriam laikui pražudys tautą. Bus pareikalauta skaudžios išpirkimo aukos. Iš bendro Visatos aruodo lietuviai daug išeikvojo, už tai skolą teks grąžinti krauju, ašaromis, kentėjimais bei kitokiomis kančiomis. Tūkstančiai lietuvių su šaknimis bus išrauti ir perkelti į amžinąjį ledą bei sniegą. Tai žiauru, bet tikra.

Į klausimą, kodėl tokia liūdna Lietuvos ateitis, O Milašius atsako: ,,Per daug lietuviai iki šiol mylėjo žemiškąją tėvynę, o nesirūpino amžinąja. Todėl svetimtaučiai engėjai prievarta išmokys juos neturto meilės. Įskiepys klusnumo, sandoros, tarpusavio meilės, atpratins nuo amerikietiškojo besaikiškumo kaupiant turtus.

...Daugelio žmonių žvilgsniai dabar krypsta į JAV. Lietuviai ten turi daug artimų giminių, pažįstamų, kartais pralobusių, o dažniausiai pavergtų, užguitų, sunaikintų. Antikristo katile verda tautos, jos lydosi. Gaila, kad to niekas nenori laiku pastebėti.  Daug kas gėrisi JAV tariamąja pažanga. Be reikalo. Iš kvailumo, trumparegiškumo. JAV įvairūs materialistai, pozitivystai iš pagrindų pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. Man neaišku, kodėl katalikai žavisi šia blogio šalimi? Mane dėl to apima liūdesys, prarandu viltį. Jeigu kuriam teks kariauti JAV pusėje ir jis turės progos susitikti šios šalies sugadintą gyventoją, ypač iš valdančiųjų tarpo, tai be vargo įsitikins kai kurių papročių, nuotaikų antikristiniu aiškumu. Evangelijos dvasiai prieštaringiausias kraštas. Kito panašaus istorija dar nežino.  Buvo visokių valstybių, visokių yra, atvirai persekiojusių ir dabar persekiojančių krikščionis. Tačiau šitokios apsimetėlės, gražios, klastingos ištvirkėlės Žemė nebuvo išdaiginusi. Kiekviename žingsnyje ten veidmainiai šlovina laisvę ir kiekviename žingsnyje apskaičiuotai, šaltai, atkakliai, sukčiausiais būdais rauna ir meta lauk krikščionybės dvasią. Daroma tai išradingai, šėtoniškai, klastingai. Dvasiniai reikalai JAV nerūpi. Žmonės prievarta įmurkdomi į tokias aplinkybes, kur skamba vienintelis šūkis: ,,Laikas – pinigai“.

1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nelaimės – dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siautės vandenys, vėjai, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą. Bet jūs nepasiduokite panikai, apgaulei. Pirma dar turi įvykti Apokalipsėje užrašyti įvykiai. Didžių ženklų nelaukite, nesitikėkite Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Sunkią valandą nukreipkite akis į JAV. Tik čia pasirodys pirmieji tikri pasaulio galo ženklai. JAV kils žiauri revoliucija. Žemė niekados nebuvo regėjusi panašios revoliucijos. 1917 m. revoliucija atrodys kaip vaikų žaidimai. Išnaudojamos, pavergtos JAV masės sukils, joms vadovaus geležinių gangsterių gauja, iš pradžių dar remiama pačių milijardierių. Ji nušluos savo globėjus fariziejus – sadukiejus, valdančiuosius sionistus iki paskutiniojo žmogaus. Žlugs dievažudžių sadukiejų kėslai užvaldyti pasaulį, pasigrobti žemės lobių skrynios raktus. Gangsteriai, kruvini, atviri plėšikai, iškėlę demono vėliavas, pasigrobs valdžią ir įsitvirtins. Čia man trūksta žodžių. Nežinau, kokias sąvokas sudarinėti. Tokių žodžių dar nėra dabartiniuose žodynuose. Gangsteriai į rankas gaus baisų, visą griaunantį ginklą – jėgą. Užteks vos saujelę tos medžiagos panaudoti – miestai virs pelenais, žlugs valstybės, žemynai, geležis tirps į vašką, akmenys liepsnos tarytum popierius. Taip bus atrastas baisus įrankis, šiurpesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus galima sunaikinti Žemę. Šiuo įrankiu JAV gangsteriai grasins visam pasauliui išdidžiai, suktai, akiplėšiškai, išlupdami milžiniškus mokesčius, kalbėdami apie taikos saugojimą. Bet vieną kartą patys žus savo sukurtoje ugnyje. Net pelenų neliks iš Antikristo žvėries nūdienės didybės. Žemė degte degs. Žolė ten šimtmečius nežels. Štai jums ,,Laikas – pinigai“. Tai tikriausias Antikristo ištvirkėlės ženklas. Kas juo save paženklins, tas pražudys ne tik kūną, bet ir sielą.

– Dar bus antrasis pasaulio pabaigos ženklas – tai Anglija. Ji pirmiausia palengva žlugs kaip valstybė, nuo galingos imperijos atsiskirs kolonijos. Bet čia tik mirties – žlugimo pradžia. Kas dieną augs vandens pavojus. Anglija skęs, netikėtai kris ugnis iš dangaus. Įvyks visuotinas šios salos sunaikinimas. Tai pelnyta bausmė. Anglai per ištisus šimtmečius išgėrė daug kraujo, ašarų, svetimo prakaito iš vergų kolonijose. Po visiškai pelnyto Anglijos žlugimo vandenyje bei ugnyje turėtų būti matomas Izraelio sugrįžimas į krikščionybę. Izraelitai bus išsigandę JAV sunaikinimo rykštės. Žydai turės valstybę. Bet tos valstybės pavojai – Talmudas, sadukiejų- fariziejų valdžia. Kad ir kas būtų, juokingos ar menkos Hitlerio pastangos sunaikinti Izraelį, Hitlerio kritimas bus labai ir labai naudingas viso pasaulio žydams. Kiekvienai valdančiai tautai tai yra didelis perspėjimas. Kiek iš Visatos lobyno ji išgers tautų kraujo, lygiai tiek pat teks atiduoti ir savojo. Regėsite savo akimis, galėsite mąstyti ir suprasti. Hitleris išžudė daug žydų, daug jų išžudys. Bet tiek pat bus išžudyta ir vokiečių. Amžiams Vokietija nebus pasmerkta. Kai Izraelis turės valstybę, daug sunaikins vergų arabų ir kitų tautų žmonių, bet tiek pat neteks ir savo vaikų. Dar pavyzdys. Turkai sunaikino daug armėnų. Bet turkai lygiai tiek pat neteko ir saviškių. Amžinoji Aukščiausiojo teisė seikėja dantį už dantį, akį už akį. Ne vienas pavergtos, kankinamos tautos lašas nežūsta. Taip pat atodūsis, ašara, išlieta vogčiomis slapčiausiame kampelyje. Viskas surenkama ir prisikelia atpildo valandą. Tokia amžinoji Visatos tvarka. Žmogus jos nepakeis.

Apie Lietuvos ateitį O. Milašius kalba:

– Keisti, netikėti istorijos vingiai. Kadaise Lenkija prievartavo Lietuvą, primetė Uniją. Ilgą laiką Lietuva vargo, murdėsi ,,Veto“ pragare bei anarchijoje, taip būdingoje lenkiškam ,,poniškam“ protui. Po Vokietijos žlugimo ir išdalinimo Lietuva kurį laiką bus galingesnė už sutriuškintą Lenkiją ir atsiims prarastas žemes kartu su sostine Vilniumi. Tačiau Lenkija iš naujo stiprės, nebus pasimokiusi iš praeities klaidų. Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, geis atkurti senąją valdžią, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus.

Lietuvos kelias – tegul ir kruvinas, skausmingas, bet savitas, grynai lietuviškas. Lenkija dar ryškiau pakartos amžinąją klaidą, besistengdama atnaujinti lenkišką katalikybę. Tarptautinė, universali katalikybė jiems svetima.

Didžios, paslaptingos, iki šiol mums nesuprantamos galybės pajudins mėnulį, atskels jo trečdalį. Kokiu būdu įvyks šioji nelaimė, sunku išaiškinti. Gal tai bus anos šiurpios medžiagos suradimo pasekmė? Trečdalis Mėnulio nukris Žemėn. Gal ant Juodosios jūros. Bet dar ne visiškas sunaikinimas. Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas. Mėnulio jūros pasižiūrėti atvažiuos žmonės iš tolimų kraštų. Bet ar liks Mėnulio jūros krantai, negaliu tikrai pasakyti. Dar nekrito pasuktinai išsipildymo lašai. Žmonės gali pasitaisyti, prisikelti iš nuodėmių vergijos. Aš bijau galvoti, tačiau Mėnulio jūra gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynų.

Lietuvą gali pasiglemžti vandenys, – tvirtino Milašius, – jeigu čia bus įsigalėję šėtoniški nusikaltimai. Mūsų laikų kai kurios moterys daugiau žino ir patyrė negu vyrai. Išsiplatino Sodomos nusikaltimas. Ne veltui kai kuriose šeimose šunys laikomi vietoje vaikų. Atsirado mesaliniečių.  Pasklis homoseksualizmas ne tik tarp artistų ir karininkų. Tauta žudys negimusius kūdikius. Beveik visų šeimų slenksčiai bus paženklinti krauju. Nedaug kas liks išgelbėtas. Jeigu tauta nedarys tikros atgailos, čia tyvuliuos Mėnulio jūra, Metėlės kartybėje plaukios žuvys, o niekas jų nežvejos.

Milašius paklaustas, jog Lietuva sykiu su Lenkija pasieks amžiną uniją Mėnulio jūroje, atsakė: ,,Jeigu nesitaisys, neatgailaus. Apskritai visokios piktžolės tautose ypač suklesti prieš katastrofas, didžiosiose kryžkelėse. Atsiminkite Evangelijos šauksmą pasižvalgyti lauke. Jeigu figos medis sprogsta, pavasaris arti. Jeigu aplinkui klesti paleistuvystės, girtavimai, visokie iškrypimai, neapykanta, masinis melas, masinės vagystės, pridengtos tariamos tiesos vardu, tai sunaikinimo bausmė artėja sparčiais žingsniais.

O. Milašius teigė, kad tikrai katalikiška valstybe galima laikyti tik Airiją. Ji arčiausiai katalikybės. Kad tik nebūtų teroristų. Katalikai negali žudyti viešai ir iš pasalų. Reikėtų pasimokyti iš pagoniškos Indijos vadų. Mahatma Gandis nurodė geresnį, išmintingesnį pasyvaus priešinimosi kelią be teroristinių aktų. Airija tamsią naktį Lietuvai parodys šlovingos Mergelės paveikslą. Neaišku, kokiu būdu tai atsitiks, bet kai kuriems lietuviams bus siaubinga atsiminti, kad prisidėjo prie žydų žudymo. Keistas reiškinys, tikrai skaudus: kol kas Žemėje nėra tikrai katalikiškos tautos ar valstybės. Gerų pavienių katalikų yra visur ir daug. Tai pasaulio druska, išsigelbėjimas, šviesa. Jeigu Sodomos mieste anuomet būtų buvę daugiau skaisčių žmonių – ugnis nebūtų kritusi iš dangaus.

O. Milašius vėl apie tai, ką anksčiau kalbėjo.

-Vaizduotėje išvydau Mėnulį. Atsidalijo jo trečdalis, kybo jis erdvėje virš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos. Tai sunaikinimo rykštė, angelų rūstybės taurė. Žūtų tuomet ir mano gimtinė, protėvių žemė. Koks turi būti geras katalikas? Tai budintis žmogus. Išganytojas mums nupiešė puikų paveikslą: žiburys ir apsiaustas rankose. Dar norite aiškesnio apibrėžimo? Prisiminkite šventąjį Pranciškų Asyžietį. Šį žmogų gerbia ne tik katalikai. Prisiminkite Izidorių artoją. Ar girdėjote ką nors apie šiuos didvyrius, tobulus katalikus?

Pranciškus mylėjo žvėris, paukščius, gyvulius, daug pasninkavo, grojo savo darbo smuiku, elgetavo, mėgo neturtą.

Izidorius artojas – darbininkas, savo prakaitu laistąs žemę. Jis neužmiršo taip pat maldos, taigi, dvasinių reikalų.  Fizinę veiklą jungė su dvasine. Vieną kartą Izidorius meldėsi, o angelas arė jo dirvą. Štai kur tobula katalikybė: sąžiningai, su meile atliekamas fizinis darbas, toliau – nusižeminimas, meilė paukščiams, gyvuliams, ne tik žmonėms, net ir nuožmiausiems priešams, pagarba grožiui, gamtai, neturtas...

O. Milašius linki Lietuvai: tegul lietuviai nieko nesimoko iš lenkų ir neugdo tautinės bažnyčios, tos ,,polskos vieros“. Tautiškumas negali nustelbti krikščioniško visuotinumo. Mylėti kaip brolius reikia visų tautų žmones. Girdėjau, kad yra lietuvių saleziečių, kurie vyksta Evangelijos šviesos skleisti į Afriką, kitus kraštus. Štai kur tobula katalikybė. Bus laikas, kuomet Lietuvos žemdirbiai sulauks paniekinimo. Bet garbė ir malonė jiems sugrįš. Varguose, bandymuose tegul Lietuvoje įsigali šventojo Pranciškaus dvasia.  Jau šiandieną reikėtų kalbėti apie Mahatma Gandį, Vidūną, Rabindranatą Tagorę. Kilnaus žmoniškumo dvasia bus itin reikalinga. Tiesos kelias – ne vienas. Lietuvoje gyvena ne vien katalikai. Pastarieji mokysis iš savo kilnių, skaičių, tvirtų kunigų ir mokytojų. Kitų tikėjimų žmonėms sektinas Vidūnas, Mahatma Gandi. Viską reikia daryti, kad būtų pašalinta neapykanta.

Matau prieš save lietuvius, prašau jiems Dievo palaimos. Perduokite būsimoms kartoms manąjį testamentą. Nesižavėkite ir jokiu būdu netikėkite JAV pažadais ir antikristine pasaulėžiūra. Neužmirškite: JAV yra Apokalipsės žvėris. Budėkite, nes Viešpaties atėjimas arti. Gaivinkite širdyse šventųjų Pranciškaus bei Izidoriaus artojo dvasią. Lietuviams ne katalikams linkiu nuoširdžiai pamilti Gandžio, Vidūno, Tagorės mokymus. Lietuvos katalikų laukia labai sunkūs išbandymai. Bet perduokite jiems žinią – Jėzus Kristus nugalės.

Priešmirtinis juokas. Konektuko universiteto profesorius Konetas Ringas teigia: ,,Apokalipsinė nuojauta kybo ore. Kai tik priartės siaubingoji data, kolektyvinės panikos ir nežinios sukurtas imidžas apniks mūs svajones ir vizijas“. Gausybė žmonių teigia užmezgę ryšius su ufonautais, pagal ,,Kosmoso brolių“ perduotas žinias, mūsų planetos laikas jau baigiasi. Dabar madingos Hopių pranašystės skelbia, kad mūsų pasaulis nuolat svyruoja ant bedugnės krašto. Majų ir actekų kalendoriuose pažymėta, kad šio amžiaus, prasidėjusio prieš 5000 metų, pabaiga –2012-ji.

Būdingiausias tūkstantmečių mąstymo bruožas – paskutinės pasaulio dienos nuojauta. Filosofijos profesorius Maiklas Grosas samprotavo, kad ,,Nuo 1945 m. technologiškai jau buvo įmanoma nutraukti šios planetos gyvybės siūlą“. Vandenilinės bombos realumas, cheminių ginklų įmonės, naftos išsiliejimai ir nepaliaujami karai sukėlė verkšlenančias pranašystes. Taip pat žmonės jaučia pasaulio beviltišką nuodėmingumą ir suvokia, kad prarandamos bet kokios įmanomos galimybės išlikti...

,,Šiltnamio efektas išsekins žemę ir vandenynus“ – rašo knygos ,,Belaukiant Apokalipsės“ autorius Danielis Koenas. Prastai kokybės religiniai traktatai sukuria fatališkos logikos įspūdį ir mes surandame klaikius panašumus: tarp pranašo Ezekijo ir ufonautų, Hopių ir Edgaro Kaiso, Nostradamo, Fatimos Mergelės, akmeninių Majų kalendorių, Džero Falvelo ir... Nacionalinės Mokslų Akademijos, kuri taip pat pripažįsta, jog mes gyvename pavojingais laikais.

Bobas Nelsonas, žinomas kaip Fobijas Reksas, savo knygoje ,,Pranašystės“ pateikia konspektyvų paskutinės pasaulio dienos amžių sandūroje numatymo planą – 2020 m. žemės gyventojų skaičius sumažės beveik trečdaliu. Jis priduria : ,,Jei šis civilizacijos žlugimas įvyks kaip įmanoma greičiau, tai bus pati geriausia išeitis mūsų planetai ir žmonėms“.

Žemė skrieja 67 000 mylių per valandą greičiu. Šiaurės ašigalyje kaupiasi vis storesnis ledo sluoksnis. Dėl tos priežasties turėtų apsiversti žemės rutulys ir poliai savaime pasikeis. Mokslininkai galvoja, kad polių pasikeitimas būtų viena iš ,,kraštutinių priemonių“. Kornelio universiteto geologijos mokslų departamento vadovas Donaldas Turkotas sako: ,,Polių pasikeitimas – gerai išanalizuotas reiškinys. Tai ta pati kontinentų pasislinkimo koncepcija“. Kontinentai juda aplink žemės rutulį ir visiškai įmanoma, kad poliai sugebės perslinkti per ekvatorių. Tačiau netgi jeigu ir įvyks ,,tikrasis polių stebuklas“, kaip jį vadina geologai, jūs neturėtumėte pulti į paniką, kad jūsų namas prasmegs skradžiai žemę. Poliai judėtų tokiu pačiu, kokiu slinks kontinentai, greičiu,- nebus jokių staigių pasikeitimų, nuo kurių išvirstumėte iš kojų.

Kitas scenarijus – potvyniai, kurie būtų šiltnamio efekto rezultatas. Deginant kietą kurą padidėja anglies dioksido kiekis, dėl tos priežasties atmosfera tampa panaši į tikriausią šiltnamį.CO2 absorbuoja infraraudonuosius spindulius ir neleidžia jiems išsisklaidyti kosmose. Mes visi turėtume iškepti lyg pomidorai šiltnamyje. Kai temperatūra pakils 9 laipsniais, pradės tirpti Šiaurės poliaus ledo apvalkalas. Vandenyno lygis pakils per septynias pėdas, patvins Nilo, Lousianos deltos, Niudžersio pelkės. Tai bus globalinis tvanas. Atmosfera yra labai sudėtinga, kad tiksliai būtų galima išpranašauti, kuomet tai įvyks. Šiltnamio efektas – viena iš didžiausių problemų. Kitą amžių žemė patirs realų pavojų. Deja, to neišpranašavo ne vienas aiškiaregis per pastaruosius tūkstantį metų.

Trečias scenarijus: sugrįžta tie nemalonūs ledynai, palikę mums Didžiuosius Ežerus, bjauriausią orą. Naujasis ledynmetis gerokai apkarpys derlingos žemės plotus ir tuomet visi išmirsime badu. Iš tiesų, yra prielaidų susidaryti naujiems ledynams.

Ketvirtas scenarijus: kometa arba asteroidas susiduria su žeme ir mes visi žūstame. 1954 m. meteoritas nukrito Alabamos valstijoje, pramušė gyvenamo namo stogą, suskaldė radijo imtuvą ir sužeidė moteriškę. Aiškiaregiai įsitikinę, kad kitą sykį gali baigtis blogiau...

Kometą, sprogusią 1908-ias metais Sibire ištyrinėjo Rusijos mokslininkai. Ji buvo keleto mylių skersmens ir turėjo sverti milijonus tonų. Matematiškai apskaičiuota, kad  kiekvienais šimtatūkstantaisias metais atsiranda kometos susidūrimo su Žeme tikimybė.

Penktas scenarijus. Žemė pasipurtys ir suskilinės į gabalus. Sugrius pastatai. Pakrančių miestai nuslinks į vandenyną. Stipriausio žemės drebėjimo, užregistruoto 1960 m. Čilėje, metu žuvo 3000 žmonių, 8000 sužeisti. Tačiau dideli žemės plotai niekuomet negali nuslinkti ir nugrimzti vandenyne.

Šeštas scenarijus: branduolinis karas. Paleidus raketas daugelis žmonių skris tiesiai į dangų. Kiti išmirs nuo radiacijos. Kornelio universiteto aplinkos globalinių programų direktorius ir vienas iš branduolinės žiemos teorijų programų direktorius Markas Harvelis aiškina: Beveik 100 raketinių galvučių, susprogusių svarbiausiuose Šiaurės Hempšyro miestuose, prigamintų tiek dūmų, kad jie sunaikintų ,,šiltnamio efektą“. Dūmai pasiektų stratosferą ir uždengtų Saulės spindulius. Žemei atšalus daugiau nei 165 oC, žus visas metų derlius. Taigi, mes greičiau mirsime badu, negu iškepsime. Nagasakis ir Hirosima – branduolinio karo rezultatų modelis. Tačiau sunaikintas pasaulis atrodytų dar baisiau.

Kai 200 milijonų kinų armija išžygiuos, prasidės tikrieji ,,branduoliai pokyčiai“ Artimuosiuose Rytuose. Visos pasaulio armijos kausis, nuo žemės paviršiaus nušluodamos daugelį tautų.

Keliose spaudos konferencijose prezidentas Ronaldas Reiganas pastebėjo, jog jo įsivaizduojamasis branduolinis Armagedonas sukonstruotas pagal pranašų: Danielio, Ezekijo regėjimus bei kitus pranašiškus Biblijos tekstus. Atėjo Apokalipsės laikai...

,,Nuo devyniolikto amžiaus padažnėjo Mergelės Marijos apsireiškimų, – teigia vizijų ekspertas Maiklas Grosas. ,,Tai tiesiog stulbinantis fenomenas, susijęs su aiškiaregiais ir su... ufonautais“.

1917 m. dangiškoji Madona pasirodė trims vaikams: Liucijai, Jacintai, Pranukui netoli Fatimos kaimo /Portugalijoje/. Tuo pat metu stebėtojai regėjo ,,sunkų didelį, skraidantį lėkštės pavidalo objektą“. Panašūs apsireiškimai tęsėsi šešis mėnesius“ – prisimena Grosas.

,,Per tą laiką liudininkų minios matė šviesos rutulius danguje, girdėjo raketų riaumojimą primenančius garsus ir pan.“ Ufonautiški efektai buvo pastebėti Marijos apsireiškimo Medžugorje /Jugoslavija/ metu. Dar teatrališkesni reginiai vyko 1961 –ais , kai Kaire apsireiškė Dievo             Motina. Tūkstančiai žmonių liudijo matę juos apakinusį dieviškosios Madonos siluetą“.

Ką pasakoja papirusas?  Pasaulio spaudoje buvo spausdinami įdomūs pranešimai apie 1987 m. okeanolginės ekspedicijos vandenyne prie Bahamų salų surastą užantspauduotą senovinę amforą. Mokslininkai tik dabar prasitarė žurnalistams apie šį radinį, kuris jau pats savaime turėjo didžiulę mokslinę vertę. Tai buvo tik pradžia...

Peršviestus amforą rentgeno spinduliais, paaiškėjo, kad jos viduje yra kažkoks papiruso ritinėlis. Atidarius amforą, viduje buvo rastas senovės egiptiečių papirusas, kurio amžius, kaip parodė anglies izotopinė analizė, siekia 4000-4500 metų.

Iššifruoti duomenys parodė, kad papiruse užrašytos ateities pranašystės, iš kurių daugelis tiesiog stebėtinai atitinka žmonijos vystimosi ir istorijos raidą.  Pavyzdžiui, papiruse kalbama apie prancūzų pranašautoją Nostradamą, kuris kitados numatė Hitlerio atėjimą į valdžią, didžiausios pasaulio imperijos žlugimą ir netgi AIDS epidemiją.

Taip pat nurodyta Amerikos atradimo data – 1492 m. Išpranašauti kruvini įvykiai šiame naujai atrastame žemyne – ispanų konkistadorų atėjimas bei praeito amžiaus Pilietinis karas JAV.

Papiruse kalbama apie skraidymo technikos vystimąsi ir tobulėjimą. Aprašomas supergreitųjų avialainerių įrengimas.

Nurodyta žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje data  1969 m. būtent tais metais Mėnulį pasiekė pirmasis tarplanetinis amerikiečių ekipažas.

Išpranašautas 1989m. žemės drebėjimas  San Franciske.

1994-ais  m. papirusas žada kažkokios ,,blogos Viduriniųjų Rytų tautos“ sunaikinimą. Sakoma, jog tai bus milžiniško meteorito kritimo pasekmė. Žurnalas ,,Sciense  Digest“ išveda, kad čia kalbama apie mūs dienų Iraką. Beje, Nostradamas taip pat minėjo kažką panašaus apie naują pasaulio diktatūrą...

2015 metais senovės pranašas žada ,,skraidančiųjų ekipažų“ atsiradimą vietoj ratuotų transporto priemonių. Čia minimas ne visuomeninis transportas, individualios transporto priemonės. Tuo laiku kiekvienas jau turėsiąs po sparnuotą ekipažą.

            Nuo 2021 m., papiruse sakoma, ,,žmonėms nebereikės dirbti“. Ši frazė skamba labai miglotai.

            2025 m. senovės pranašas žada galimybę keliauti po laiką. Tyrinėtojų nuomone, vargu ar galima tuo tikėti, tačiau...

            2032 m. žadamas personalinio ginklo, galingesnio  už branduolinį, atsiradimas. Įdomu, kokios bus pasekmės?

2041 m. bus išrasti prietaisai ir įrengimai, įgalinantys visiškai kontroliuoti meteorologines oro sąlygas.

2043 m. bus sukurtos ,,jaunystės tabletės“. Tai preparatas, sulaikantis organizmo senėjimo procesą ir prailginantis žmogaus gyvenimą.

2051 m. bus populiarūs prietaisai, stiprinantys ,,smegenų bangas“, įgalinantys bendrauti telepatiniu būdu. tokį prietaisą galės įsigyti kiekvienas ateities pilietis.

2055 m. išnyks mums žinomi augaliniai organizmai.

Papiruso pranašystės siekia iki 2055 m. kai kas daro išvadą, kad tuo metu žmonijai kažkas atsitiks. Jau daugelis senovinio papiruso pranašysčių jau išsipildė.

Įspėjimas jau gautas. Nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes į jį reaguosime...

Nušluos mus kometos uodega? Prieš keliasdešimt metų Girdžių parapijos klebonas kun. Viktoras Šauklys pamoksle pasakė, kad ,,pasaulio mirtis ateis per katastrofą. Kokia bus Žemės mirties priežastis, net Kristus nenurodė. Kokie procesai sukels katastrofą – fiziniai ar astronominiai, geologiniai ar metereologiniai? Į tai nėra atsakymo. Pranašų kalba – ne gamtos mokslo vadovėlis, bet dieviškos išminties mokslas. Mes galime pasakyti, kad tai įvyks, o ne kaip įvyks.

1896 m. vasario 10 d. Madrido gyventojams sukėlė siaubą iš dangaus krintantys akmenys. Jų buvo tiek daug, kad juos praminė  meteorų lietumi. Kas gali teigti,  kad pasaulio pabaigoje nebus tokio pražūtingo meteorų lietaus? Kaip magnetas traukia geležies pjuvenas, taip Žemė  pritrauktų juos prie savęs. Šitaip  išsipildytų Kristaus pranašavimas: ,,žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sujudintos“.

Meksikoje nukritęs Bakubirito akmuo sveria apie 27 tonas. Yra ir didesnių. Kadangi du trečdalis žemės paviršiaus sudaro jūra, tai daugelis meteoritų patektų į vandenį, prasidėtų jūrų bangavimai, o žmonėms būtų didelio ,,išgąsčio dėl smarkaus jūros bangų ūžimo“. 

Įsivaizduokime, kad aliarmuojančią telegramą ,,Artėja žvaigždė – sudegins“ vieną dieną praneša observatorijos. Kas tai per žvaigždė? Gal iš Auksinės  žuvies žvaigždyno žvaigždė S. ji ,,energingiausia iš žinomų žvaigždžių. Ji išspinduliuoja 300–500 tūkstančių kartų daugiau karščio ir šviesos negu Saulė. Jei ta žvaigždė atsidurtų vietoje Saulės, tai Žemės temperatūra pašoktų iki 7000 laipsnių ir mūsų planeta pavirstų karštų dujų debesimis. Štai ir pasaulio pabaiga“.

1992m. vasario mėn. Saulėje įvyko kolosaliais sprogimas, prasiveržė protuberantai. Visoj Azijoj, iš dalies ir Australijoje liovėsi veikęs radijas. Kituose pasaulio rajonuose sutriko bangos. Dieną kai kur nutrūko tarptautinis telefono ryšys. Brazilijoje kilo uraganai, Australijoje – baisiausios liūtys. Tūkstančiai gyventojų Sidnejyje turėjo palikti namus dėl potvynių. Pietų Korėjoje ir Italijoje iškrito sniegas kovo mėnesį...

Žemė skrieja pašėlusiu greičiu – 30 kilometrų per sekundę. Susidūrusi su kometa ar planeta, smarkiai susidaužtų. Iš to kiltų baisus karštis. Toks karštis pražudytų visokią gyvybę.

Mūsų pasaulis nėra tobulas. Dievas galėjo šimtus pasaulių sutverti su geresne tvarka. Sukūręs ir žmogų Dievas kūrybiškai neišsisėmė. Šv. Raštas duoda pagrindo manyti, kad po šio pasaulio žlugimo bus sutvertas ,,naujas dangus ir nauja žemė“.

1990 m. lapkričio 12 dieną mokslo populiarintojui ir filosofui Sauliui Kanišauskui į darbovietę – Vilniaus planetariumą, – paskambino moteris. Ji pranešė, kad po dviejų dienų Šakių rajone Keturnaujienos kaime nuo 10 iki 16 valandos bus galima regėti ,,Saulės stebuklą“. Žmonės regės ne tik pačią Saulę, bet ir iš jos pusių dar po saulutę, apačioje išryškės kryžius, o po pietų virš Saulės pasirodys didelis paukštis.

– Kitą dieną paskaitos planetariume metu apie rytdienai pranašaujamą reiškinį papasakojau daugeliui žmonių ir paprašiau klausytojų, jeigu pranašavimai išsipildytų, būti liudininkais, jog apie minėtą reiškinį jie girdėjo jo pasirodymo išvakarėse, – prisimena S. Kanišauskas.

,,Stebuklas“ įvyko. Tai buvo kaip tik toje vietoje, kur kažkada buldozeriais nušlavė Aneliutės Matijošaitienės trobelę, šalia kurios pasirodžiusi apsireiškusioji Marija. ( Gal iš čia atsirado  buldozerinio ateizmo pavadinimas?) Anksčiau  čia maldininkai susirinkdavo slapta, dabar jau viešai suklaupia. Taigi Keturnaujienos kaimo ,,Saulės stebuklą“ matė maldininkų minia. Dvidešimt vienas žmogus, klausęs kitos paskaitos planetariume, raštiškai paliudijo, kad apie reiškinį jie sužinojo diena anksčiau iki jo pasirodymo.

S.Kanišausko komentaras: ,,...Gal pagal meteoritų prognozes galima būtų spėlioti apie halo reiškinio pasirodymo datą, bet iš anksto numatyti konkretaus halo vaizdo detales, trukmę ir pasirodymo vietą šiuolaikinis mokslas dar nemoka paaiškinti.

Panašių reiškinių, kai šalia Saulės pasirodo žmonių vadinami saulbroliai, turbūt ne vienas prisižiūrėjom. Juos matydami, senoliai sakydavo, kad tai blogo oro ženklas.

– Dabar žmonės teigia, kad  tai tragiškų įvykių ženklas. Keturnaujienos kaimo ,,saulės stebuklo“ pranašauta, kad po šv. Kalėdų bus tragiškų įvykių Lietuvoje. Kad ir keista, bet tai pasitvirtino, nors ir ne tuoj po šventų Kalėdų. O jeigu pripažintume senąjį kalendorių, tai pranašystė atrodytų dar teisingesnė.

Neįprasti reiškiniai Lietuvoje nebe naujiena. Grafaitė Gabrielė Giunterytė – Puzinienė parašė reikšmingus mūsų kultūros istorijai memuarus, kurie tapo bene pirmuoju rašytiniu paliudijimu apie ,,dangaus stebuklą“.

   1825 m. gegužės gražų vakarą Vilniuje prieš saulėlydį ar tuoj po jo dangaus vakarų pusėje pasirodė kryžius. Jį matė dauguma miesto gyventojų, vakare susirinkusių, kaip įprasta, bulvare prie Neries. Giedro dangaus fone matomas kryžius buvo didelis, lygiašonis, proporcingas, šviesiai žalios, greičiau auksinės spalvos ir permatomas, lyg būtų padarytas iš gintaro arba topazo. Žaliojo tilto kryptimi nuo Šnipiškių pusės. Išvydę šį reginį vaikščiojantys bulvaru, sustojo lyg įkasti į žemę, o žmonės kalbėjo, kad tai jau pasaulio pabaiga“.

1908 m. birželio 29 d. buvo pastebėti neįprasti reiškiniai: Samaroje, Kijeve, Tomsko, Orenburgo, Jaroslavlio ir kitose srityse. Štai liudininkės Z. Kalininos parodymai: ,,1908 m. vasarą man buvo penkeri metai. Žaidžiau gatvėje. Staiga dangus tarsi skilo pusiau ir lyg užsidegė, nes tame lūžyje liepsnojo baisi ugnis. Visi, tuo metu buvę gatvėje, pradėjo šaukti, kilo neapsakomas riksmas. Žmonės žiūrėjo aukštyn ir verkė: ,,Pasaulio pabaiga“.

Yra tokių asteroidų, kurie turi kintamas orbitas. Jie, priartėję prie didelių planetų, dėl jų traukos keičia orbitą. Jie gali pakeisti patekę ir į žemės trauką. Yra ne taip mažai asteroidų, kurie galėtų priartėti prie žemės. Žinomas vienas didžiulis asteroidas, kurio skersmuo net 30 kilometrų. Vieno kilometro skersmens jau esama apie pusšimtį, pusės kilometro – apie šimtą, mažesnių – dar daugiau. Užtenka, kad ant Žemės nukristų mažesnis negu 0,5 km skersmens asteroidas: jis nuniokotų plotą, prilygstantį Pusei Europos. 1968 m. būta didelio nerimo, kai Ikaro orbitą iškreipė Marsas ir jis smarkiai ėmė artėti prie Žemės. Laimė, kad jis nepateko į Žemės įtakos sferą. Jo skersmuo gana didelis, tai susidūrimo pasekmės būtų sunkiai nusakomos.

Iki šiol buvo teigiama, kad ant Žemės rutulio kasmet nukrenta apie 500–600 meteoritų. Paskutiniu metu amerikiečių mokslininkai suskaičiavo jų dešimtis kartų daugiau.

Yra sakoma, kad kometų pasirodymas – nelaimės ženklas. Po jų turėtų kilti žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai. Tik toli nuo Žemės Saulės apšviesta kometos uodega atrodo įspūdingai. Jos visiškai nereikėtų bijoti, jeigu neatsitiktų keistų dalykų: kai tik per žemę brūkšteli kometos uodega, tuoj pat prasideda epidemijos – gripo ir kitų susirgimų. Tuo remdamiesi, anglai suformulavo hipotezę, kad kosmose yra virusų tipo gyvybė. Jeigu kometa atneštų AIDS  (gal jau atnešė) ir dar baisesnių virusų, tai nedrįstume tvirtinti, kad kometos uodega negali nušluoti mūsų Žemės.

Astronomai sako, kad Mėnulio paviršius taip pat subombarduotas kometų, o dinozaurų išmirimo priežastis Žemėje – kometų lietus. Astronomai nedrįsta sakyti, kad žmonijos likimai kometos negali būti lemiamos...

Žmogus Apokalipsėje.  ,,Aš mačiau kaip jis atplėšė šeštąjį antspaudą. Tuomet kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas, o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn. Ir aptemo saulė ir oras nuo šulinio dūmų, o iš dūmų pasipylė žemės skėriai, ir jiems buvo duota galia kaip turi galią žemės skorpionai. Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei, o vien tik žmonėms, urie ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų“(Apr 6,12,13. 9,2-6).

Tai Naujojo Testamento citatos, kuriose ryškiai atsispindi Apokalipsės tema.

Ką apie Apokalipsę kalba Latvijos urologijos ir energoinformacijos tyrimo asociacijos prezidentas Valerijus Paramonovas?

– Dabartinė žmonija žemėje – jau penktoji civilizacija. Prieš mus gyvenusių civilizacijų atstovai sąlygiškai vadinami ariktidais, hiperboriečiais, lemūriečiais ir atlantais. Pastarieji pražudė save maždaug prieš 12 tūkstančių metų. Tai įvyko dėl technokratijos, kuri užgožė dvasingumą ir atvedė iki kosminio kolapso. Deja, atrodo, panašiu keliu eina ir mūsų žmonija... Apskritai kalbėti apie ateitį reikia dvasingumo kontekste. Tai kiekvieno individo, kiekvienos civilizacijos matas.

Apokalipsė ir ,,pasaulio pabaiga“ ne visai tapatūs dalykai. Visatoje galioja dėsniai. Vienas iš jų cikliškumas. Kiekvienas ciklas turi pradžią ir pabaigą. Apokalipsė yra normalus evoliucijos procesas, reikalingas, kad atsirastų nauja kokybė. Tačiau ji nereiškia pasaulio pabaigos. Pasaulio pabaiga negalima, nes evoliucijos procesas nesibaigiantis. Taip pat ir mirtis yra tik regimybė. Mirus žmogui, suyra jo materialusis apvalkalas – biomasė. Tačiau kiti, akiai nematomi kūnai išlieka. Ir nė vienas mūsų žingsnis neapseina be neregimų, subtilių pasaulių įtakos... Taip ir mūsų civilizacija: jai žlugus, atsiras kitos gyvybės formos.

– Visi pereinamieji laikotarpiai susiję su kataklizmais ir didžiulėmis netektimis. Tai kas rašoma Apreiškime apaštalui Jonui yra mūsų artimiausia ateitis. Galiu dar pridurti, kad trečiojo tūkstantmečio pradžioje visuomenės gyvenime labai padidės moterų vaidmuo. Tačiau bene grėsmingiausias faktas toks: pasibaigs Mėnulio įtaka Žemei. O juk žinome, kokia ji didžiulė. Potvyniai ir atoslūgiai reikšmingi ne vien jūroms ar vandenynams... Daugiau nei 80 procentų žmogaus organizmo – vanduo.

–        Ar įmanoma išvengti kataklizmų?                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              

– Puolusi civilizacija privalo atsakyti už praeityje padarytus savo veiksmus. Karmos dėsnis yra visuotinio pobūdžio. Todėl vienintelė išeitis – atsisakyti agresijos ir ugdyti dvasingumą.

–Manau, kad mūsų žemiškosios civilizacijos raidoje galimi trys variantai:

1.      susinaikinimas;

2.      skausmingai užsitęsusi evoliucija;

3.      išėjimas iš krizės.

Drįstu teigti, kad mūsų atveju Apokalipsė ne prasideda, o artėja į pabaigą – ji jau tęsiasi daugybę metų. Gerai įsiskaitykite Bibliją ir tuo įsitikinsite. Šv. Rašte aprašytas Antikristo atėjimas – neabejotinai mūsų laikų realija...

Apie Antikristo apsireiškimo požymius Valerijus kalba štai ką:

– Visų pirma tai dvasingumo smukimas. Žinių, informacijos slėpimas ir iškraipymas. Apreiškime parašyta, jog Antikristas įgys tokias formas, kad didžioji žmonių dalis jo nepažins – laikys Kristumi. O Mesiją atpažins tik tie, kurie ,,matys Dievo žymę kaktoje“.

Akivaizdu ir tai, jog žmonija baigia prarasti savisaugos instinktą. Ekstrasensų, įvairaus plauko demagogų suaktyvėjimas rodo, kad ,,netikrų pranašų“ laikai jau atėjo.

Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo karmą. Todėl iškilusias problemas privalo spręsti pats žmogus. Išorinius manipuliavimas žmogaus energetika dažniausiai kenkia. Aš pripažįstu ekstrasensinius reiškinius. Tačiau problema ta, kad dauguma ekstrasensų savo sugebėjimus panaudoja kitiems žmonėms pavergti, jų energijai siurbti. Žmonės galima veikti ne tik tiesiogiai, bet ir per atstumą, naudojant fotografijas ir pan. Todėl sakau: netikėkite ekstrasensais. Žinoma, lygiai taip pat nebūtina tikėti ir mano žodžiais. Eikite dvasingumo keliu ir viskas Jums atsivers. Patys gerinkite savo karmą. Tikėkite Dievu. O Dievas jumyse veiks.

–        Kokia pranašų misija?

            – Tam tikrais istorijos tarpsniais jie pasirodo žmonių pavidalu. Tačiau žemiškąjį gyvenimą veikia ne išoriškai, o palikdami žmonėms tam tikrą dvasinį mokymą, istoriškai, kultūriškai adaptuotą.  Pagal kosminius dėsnius išorinis įsikišimas į kitos civilizacijos gyvenimą yra neleistinas. Viskas daroma mūsų pačių rankomis. Jokie ateiviai mūsų nežudys ir negelbės. Mes patys tai darome ir darysime ateityje. Žemė – nuopuolio ir išbandymų planeta. Dvasinėje kosmoso hierarchijoje ji yra žemo lygio. Čia fiziškai įsikūnija sielos ne tik iš Žemės, bet ir iš kitų civilizacijų.

Žemėje daug kančios. Tačiau Dievas sukūrė žmoniją dideliam tikslui – suardyti Šėtono planą. Žmonėms duota laisva valia. Todėl jie gali tapti Dievo šalininkais. Dvasiškai tobulėdami mes turime galimybę pakilti į kosminės hierarchijos viršūnę ir tapti Dievu. Tokia yra mūsų misija...

Kalbėdamas apie Žemės auras, V. Paramonovas pasakė:

– Auros teršimas – pavojingas dalykas. Deja, smarkiai užteršta visos mūsų planetos aura. Didėja ozono skylė virš ašigalių. Žemė kaustoma betono ir asfalto šarvais. Nuodijama pesticidais ir kitais chemikalais. Negailestingai naikinama biosfera. Gali išnykti apie 10 000 gyvybės rūšių. Dar viena problema – demografija. Kristaus pasirodymo laiku žemėje gyveno apie 200 milijonų žmonių. XIX amž. viduryje – 1 mlrd. 1930 metais – 2 mlrd., 1960 metais – 3 mlrd. 1967 – 4 mlrd. 2000 – 6,5 mlrd. Taigi, artėjame prie kritinės masės. Blogiausia, kad žmogus įprato viską imti iš aplinkos, nieko jai nedujodamas, išskyrus šiukšles...

Atominė energija – akivaizdus civilizacijos akligatvis. Jei žmonija artimiausiu laiku nesusigriebs – žlugimas neišvengiamas.

Dar yra viena energijos rūšis, kuria jau dabar mėginama manipuliuoti – tai psichinė energija. Žmogus – savotiškas psichotropinis generatorius. Jis skleidžia septynių rūšių bangas. O jas galima valdyti. Tai žinojo visi didieji pasaulio politikai. Ne veltui JAV prezidentą Bušą saugojo šešiolika ekstrasensų...

 Deja, pasaulyje egzistuoja psichotroninis ginklas. Tik apie tai kol kas garsiai nekalbama. O jo panaudojimo pasekmės būtų tragiškos. Įsivaizduokite visuomenę, kuri yra lyg zombių ,,ferma“. Šis ginklas žmones gali paversti valdomais biorobotais. Toks išorinis kišimasis į žmogaus karmą – didžiausias kosmoso dėsnių neigimas. Šių dėsnių negalima nei pakeisti,  nei ,,apeiti“. Veikti prieš juos – save pasmerkti pražūčiai. Galbūt dėl to Žemėje tiek daug kančios. Kančia – signalas, kad elgiamės neteisingai.

Prieš 500 m. rusų pranašas Nemčinas išpranašavo: elektros, televizijos, rentgeno, atominės bombos ir kitus išradimus ir istorinių įvykių datas: Spalio revoliucijos, Antro pasaulinio karo. Jis rašė, kad didelio kolapso išvakarėse  ,,Šiaurės tautos gaus tris juoduosius perspėjimus“. Kas jie? Su žodžiu ,,čiornyj“ susijusios trys didžiosios nelaimės: 1986 m. – Černobylis, 1988 – Karabachas (Juodieji kalnai) ir 1989 m. – Černovcai... Įdomu ir tai, kad šie žmonijos skauduliai sutapo su garsių sovietinių budelių: Molotovo, Malenkovo, Kaganavočiaus mirties datomis.

– Kolapsas – tai nebūtinai visos žmonijos žūtis. Visų pirma, tai savotiška priemonė išsklaidyti susikaupusį blogį. Beje, kančia, dvasinis sukrėtimas gali būti žmogaus prabudimo prielaida. Atsigręžę į istoriją, pamatysime, kad jos tėkmė visą laiką pulsavo – buvo ir nuosmukių, ir pakilimų.

Blogis teikia informaciją apie gėrį. Todėl nuopuolis gali padėti pamatyti klaidą. Tad jei kartą suklupai, – apsidairyk ir atsikelk. Ir stenkis nebekartoti ankstesnių klaidų.

–        O Šėtono gundymai?

– Šėtonas labiausiai veikia jausmus. Svarbu stipriai tikėti, kad gyvenimas mūsų toks, kokį sukuriame savo darbais. Tikėti – vadinasi atsikratyti baimės, atsiversti pasauliui. Tada blogio veikimas nutrūksta.

– Žmogus Apokalipsės metu turi elgtis ramiai. Svarbu nepasiduoti astralinio (emocijos, aistros) ir mentalinio ( mąstymo) plano jėgoms. Apokalipsėje jos įgauna įvairiausias, dažnai patrauklias formas. Užgoždamos dvasingumą, gniuždo valią, trukdo priimti teisingus sprendimus. Todėl žmogui labai svarbu užlaikyti vidinę rimtį. Tada mintys tampa švaresnės, o veiksmai – laisvesni.

– Prisiminkime, kaip atrodo šventųjų veidai paveiksluose – juose nėra emocijų. Tik rimtis ir harmonija.

–        Kaip mūsų planetos likimą gali paveikti kitos civilizacijos?

– Jau minėjau, kad ne tik atskiras žmogus, bet ir tauta bei civilizacija turi savo karmą, kurios išorinės jėgos iš esmės negali pakeisti. Tačiau bandymai išorėje veikti galimi.

            Žemė Visatoje – lyg mažas akupunktūrinis taškas. Kaip žinoma, akupunktūriniais taškais galima veikti visą organizmą. Todėl įvairios kosminės jėgos kėsinosi į šį informacijos šaltinį. Maždaug prieš 8000 metų vyko didelės grumtynės dėl Žemės. Savotiški ,,dievų karai“ vyksta ir dabar. Latvijos asociacija gavo informaciją apie technologijas, kurių žmonija dar nežino. Tačiau puikiai prisimename, kaip prieš keletą metų buvo žavimasi atomine energija, chemija... O šiandien? Žemė darosi panaši į milžinišką sąvartyną. Mūsų asociacija – prieš nežabotą technokratiją. Todėl mes stengiamės perspėti įvairias instancijas dėl galimų pasekmių.

– Ar žmogus pajėgia būti atsakingas ne tik už save, bet ir už savo šeimą, tautą, žmoniją?

– Jūs abejojate žmogaus galia? Tada prisiminkite, kiek eibių prikrėtė vienas Hitleris. O Kristus? Juk jis vienas prisiėmė visos žmonijos kaltes, sudegino jos blogą karmą. Žmogaus galimybės tiesiog neįsivaizduojamos – jos gali išgelbėti žmoniją, gali ją ir pražudyti.

Tačiau dauguma žmonių nenori būti evoliucijos ,,sraigteliais“. Toks gyvenimas jiems nepriimtinas. Tai patvirtina didėjančios savižudžių gretos. Suprantama, kad savižudybė – ne išeitis. Į pasaulį mes atėjome ne savo valia. Todėl kėsintis į savo gyvybę – didelis nusikaltimas. Savižudžiai daugiausiai nubloškiami į žemiausius planus, įsikūnija poltergeistuose.

– Jei savižudybę pasirinks žmonija?

– Tuomet pradėsime nuo mineralų. Žmogus turi tik vieną realią išeiti – būti šiame pasaulyje, švarinti savo vidų ir laipsniškai kapstytis iš šios milžiniškos piramidės dugno. Reikia paaiškinti, kad Kosmoso hierarchija turi septynių pakopų piramidės struktūrą. Be jos neįmanoma tvarka. Žmogaus paskirtis – kopti šiais laiptais į viršų.

Ištraukos iš knygos ,,Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia”.  Tai Dievo tarnaitės Onos Kotrynos Emmerich regėjimai.

,, Jei su meile mąstysi apie Jėzaus žaizdas, būsi labai stiprus gundymuose ir mažai pergyvensi, kai iš žmonių patirsi kokią nors panieką.” /Kristaus sekimas, 2 knyga, I skyrius/.

,,Gilus Jėzaus kančios supratimas suteiks malonę naudotis  jos nuopelnais ir skleisti juos visur, kur tik garbinamas Jėzaus Kristaus kryžius”    Šv. Gertrūda

,,Jėzus yra Kelias, kuris neklaidina, Tiesa, kuri neapgaudinėja, gyvenimas, kuris niekados nepasibaigia” Kristaus sekimas, 325 psl.

Nihil obstat

Prelatus A. Dambrauskas

Censor ex officio.

Imprimatur.

Datum Kaunae,die 31 decembri 1932 anni.

C.Šaulys, Vicarius Generalis,  Praelatus S.S.

         

                       

                               Turinys

Velykų avinėlio valgymas                                 5

Kojų plovimas                                                 6

Švč. Sakramento įsteigimas, pamokymai          7

Jėzus su apaštalais eina į Getcemanę                8

Jėzaus baimė kančios akivaizdoje                    9

Jėzaus liūdesys dėl Bažnyčios kančių                10

Jėzaus skausmas dėl išniekinimų                       10

Jėzaus suėmimas                                             11                   

 Ėjimas per Kedroną                                       12

Eisena per Ofelį ir Jėzus prieš Anną                 13                   

Kajafas apklausia liudininkus                            14

Dievo Sūnaus parodymas                                 15

Pasityčiojimai iš Jėzaus                         15

Marijos išgyvenimai.                                        16       

Jėzus kalėjime                                                 16       

Teismas Jėzui . Jėzus pas Pilotą                       18                   

Kryžiaus kelių pradžia. Jėzus pas Erodą           21                   

 Jėzaus plakimas                                              23

Angelai suramina Jėzų                          25

Marija Jėzaus plakimo metu                              25

Erškėčiais vainikavimas                                   26

Kryžiaus kelias                                    27

Pirmas Jėzaus kritimas                         27

Antras,  trečias Jėzaus kritimas             28

Veronikos paslauga                                         29

Ketvirtas ir penktas Jėzaus kritimas                  30

Šeštas ir septintas Jėzaus kritimas                    30

Marija ir kt. moterys ateina į Golgotą               31

Jėzaus nurengimas ir girdymas              31

Jėzaus kryžiavimas                                          32

Kryžiaus pakėlimas ir jo pastatymas                 34

Saulės užtemimas                                            35

Ketvirtas Jėzaus žodis ant kryžiaus                    35

Šeštas ir septintas Jėzaus žodis                       36        

 Įvykiai po Jėzaus mirties                                             37

Jėzaus šono pervėrimas                                               37

Juozapo iš Arimatėjos daržas, kapo rūsys                    37

Nuėmimas nuo kryžiaus                                               38

Jėzaus kūno paruošimas laidotuvėms                           38

Jėzaus kūnas palaidojamas                                          39

Sargyba prie Jėzaus kapo                                            40

Jėzaus gerbėjai Did. Šeštadienį                        40

Vakaras prieš Jėzaus prisikėlimą                                  41

Naktis prieš prisikėlimą                                               41

Viešpaties Jėzaus prisikėlimas                          42

Moterys prie Jėzaus kapo                                           43

Šv. Onos Kotrynos Emmerich gyvenimas                    45

Knygos autorius Klemensas Brentano              49

Didžiojo Ketvirtadienio rytą, prieš auštant Jėzus pasišaukė Petrą, Joną ir nurodė viską, ką jie turės padaryti Jeruzalėje. Jiems sakė, kad Siono kalne sutiksite vyrą su vandens ąsočiu. Paskui jį eikite ir pasakykite: ,,Mokytojas nori pas tave švęsti Velykas, nes artinasi jo valanda”.

Betanijoje susijaudinęs Jėzus atsisveikino su Lozoriumi, jo seserimis, kitomis moterimis ir savo motina Marija, su kuria atskirai dar pasikalbėjo. Priminė apie Judo išdavikišką sumanymą, o geroji motina jį užjautė. Kai sužinojo, kad ateityje jo laukia nukankinimas, Marija pareiškė, kad ir ji nori kartu numirti. Bet Jėzus jai patarė ramiai iškęsti savo skausmą. Dabar Jėzus pasakė, kad jis po trijų dienų prisikels iš numirusiųjų ir kur jai pasirodys. Marija tuoj nusiramino, nebeverkė, bet jos veidas rodė begalinį liūdesį ir didelį skausmą. Jėzus jai padėkojo už visapusišką meilę, dešine ranka ją apkabino ir priglaudė prie savo krūtinės. Dar pažadėjo savo dvasioje būti su ja per Paskutinę Vakarienę. Su visais nuoširdžiai atsisveikino.

Apie vidurdienį Jėzus su devyniais apaštalais išėjo iš Betanijos į Jeruzalę. Tiesiai ten dar nėjo, o ilgai vaikščiojo  aplink Alyvų kalną, Juozapato slėniu iki Kalvarijos kalno ir visą laiką mokė.

Apaštalams priminė, kad iki šiol jiems duodavęs duonos ir vyno. Šiandieną jis atiduos jiems viską, ką turi: Kūną ir Kraują. Šiuos žodžius tariant  Jėzus buvo labai susijaudinęs. Apaštalai  nesuprato tų žodžių prasmės ir reikšmės. Jiems atrodė, kad Jėzus kalba apie Velykų avinėlį.

Neįmanoma išreikšti žodžiais Jėzaus meilės ir kantrybės jo paskutiniuose pamokymuose būnant Betanijoje ir čia

            Velykų avinėlio valgymas

Jėzus priminė, kad artinasi laikas, kai užsibaigs Mozės auka ir prasidės Velykų avinėlio auka. Todėl avinėlis turi būti papjautas taip, kaip kadaise Egipte, nes atėjo laikas tikram išėjimui ši Egipto nelaisvės.

Mačiau, kaip Jėzus su baime ir skausmu sudavė smūgį avinėliui ir tekantį jo kraują suleido į indą. Jėzus paprašė atnešti izopo  šakelę, ją pamerkė į kraują, priėjo prie salės durų ir juo patepė durų staktas, užraktą ir iškilmingai pasakė:

–Mirties angelas praeis pro šalį, o jūs čia ramiai melskitės. Kai papjaus mane, tikrąjį Avinėlį, tada prasidės naujas laikas, nauja Auka ir ji truks iki pasaulio pabaigos.

Jėzus dar pamokė apaštalus apie Velykų avinėlį ir jo reikšmę. Kai vakarienei stalas buvo paruoštas, sugrįžo ir Judas. Valgytojai apsivilko kelioninius apeigų drabužius. Iki šiol nebuvau mačiusi tokio linksmo Jėzaus. Jis liepė apaštalams užmiršti visokius rūpesčius.

Kol apaštalai valgė Jėzus kalbėjo maloniai ir nuoširdžiai. Tačiau pamažu jis nuliūdo. Jis pasakė:,,Vienas iš jūsų mane išduos. Tai tas, kurio ranka yra ant vieno stalo”.

Jėzus dalino salotas savo stalo pusėje. Priešingoje stalo pusėje sėdėjo Judas. Jėzus jam paliepė tą patį daryti.

Visus apėmė baimė, kai Jėzus pasakė apie išdaviką. Bet jis visiems neparodė, kad išdavikas yra Judas.

           Kojų plovimas

            Jėzus kalbėjo apie savo karalystę ir sugrįžimą pas savo Dangiškąjį Tėvą. Pirma norėjo palikti jiems visa, ką turi. Po to kalbėjo apie atgailą, savo kaltės pažinimą ir išpažinimą, gailestį ir nusivalymą. Jau matėsi, kad visa yra  susiję su kojų plovimu. Mačiau, kad visi apaštalai pažino savo nuodėmes ir dėl jų gailėjosi, išskyrus Judą.

            Jėzus tarė: ,,Esu jūsų tarnas. Patogiai atsisėskite, kad galėčiau nuplauti jums kojas”.

            Pažeminantį kojų plovimą Jėzus atliko meilės kupina širdimi ir neprastai nuoširdžiai. Tai nebuvo tik paprasta ceremonija, bet kaip šventas patarnavimas ir parodymas begalinės meilės.

            Kai iš eilės priartėjo prie Petro, šis nesutiko, kad Jėzus jam kojas plautų. ,,Viešpatie, argi Tu man kojas plausi? ” Jėzus pasakė: ,,:Ką aš darau, tu dabar nesupranti. Vėliau sužinosi”. Petras tarė: ,,Viešpatie, man niekuomet neplausi kojų”. Jėzus į tai atsakė: ,,Jei tau nenuplausiu kojų, tu neturėsi dalies su manimi”. Dabar Petras sušuko: ,,Viešpatie, jei taip, nuplauk ne tik kojas, bet rankas ir galvą”. Jėzus paaiškino: ,,Kas nuplautas, tas švarus. Užtenka tik kojas nuplauti. Jūs esate švarūs, bet ne visi”.

Plaunant kojas Judui Jėzus buvo ypatingai švelnus. Prie jo kojų pridėjo savo veidą ir tyliai jam pasakė, kad apsigalvotų. Jau metai, kaip jis širdyje ugdė neištikimybę ir išdavimą. Judas pasirodė lyg to negirdėjęs, nes kažką kalbėjo Jonui. Petras tai pastebėjo ir pyktelėjęs sušuko: ,,Judai, Mokytojas kalba su tavimi”.

Jėzus pamokė nusižeminimo, sakydamas, kad kitiems tarnaujantis žmogus yra didžiausias. Apaštalams liepė ir ateityje vienas kitam plauti kojas su nusižeminimu.

Švč. Sakramento įsteigimas

Jėzus labai susikaupęs tarė: ,,Dabar noriu jums duoti patį save. Tariant šiuos žodžius atrodė, kad Jėzus tirpsta iš begalinės meilės. Jo kūnas pasidarė permatomas, lyg šviesos šešėlis.

Melsdamasis laužė paplotėlius ir juos dėjo vienas ant kito į padėklą. Nuo pirmojo paplotėlio pirštų galais atlaužė mažą dalelę ir ją įdėjo į taurę. Mačiau, kaip tą pačią akimirką Jėzaus Motina  dvasiniai priėmė švč. Sakramentą. Jos nebuvo Vakarienės kambaryje.

Tada Jėzus paėmė padėklą su paplotėlių gabalais ir iškilmingai tarė: ,,Imkite ir valgykite, tai yra mano Kūnas, kuris už jus bus išduotas”. Po to dešine ranka padarė judesį, lyg laimindamas. Iš jo spindėjo šviesa, o žodžiai kaip ugnis ėjo iš jo lūpų. Taip pat nušvito duona ir švytėdama pateko į apaštalų burnas, lyg pats Jėzus būtų plaukęs į juos. Visus nušvietė šviesa, tik Judas liko tamsoje.

Jėzus pakėlė taurę prie veido, pasilenkė į ją ir tarė konsekracijos žodžius. Jėzus vėl staiga pasikeitė, tapo permatomas ir, laikydamas taurę rankose, davė apaštalams Petrui ir Jonui gerti. Paskui taurę padėjo atgal. Tada Jonas su mažu šaukšteliu kraują pilstė į mažus ąsotėlius, o Petras juos davė apaštalams. Jie po du  iš vieno ąsotėlio gėrė.

           Paskutiniai pamokymai

            Prieš išeidamas Jėzus dar kartą apaštalus pamokė ir meldėsi taip susikaupęs, lyg būtų kalbėjęs su savo Dangiškuoju Tėvu. Ir apaštalai degė džiaugsmu. Jį klausinėjo daugybės smulkmenų, o Jėzus plačiai atsakinėjo.

                        Jėzus su apaštalais eina į Getsemanę

            Priėmę švč. Sakramentą, išgirdę Jėzaus pamokymus apaštalai buvo įkvėpti ryžtui. Jie parodė savo meilę Jėzui ir žadėjo jo neapleisti. Kai Jėzus pastebėjo, kad taip nebus, Petras sušuko: ,,Nors visi pasipiktintų, bet aš nepasipiktinsiu”. Jėzus atsakė: ,,Iš tikrųjų sakau tau, šią naktį, prieš gaidžiui pragystant tu tris kartus manęs išsiginsi”. Petras su tuo nenorėjo sutikti ir pakartojo: ,,Nors tektų eiti mirti su tavimi, tavęs neišsiginsiu”. Panašiai tvirtino ir kiti apaštalai.

 Jie, dažnai sustodami, keliavo toliau. Jėzus jautė vis labiau slegiantį liūdesį. Apaštalai stengėsi tai išaiškinti žmogišku būdu. Jam tvirtino, kad nėra ko bijoti, baimintis. Apaštalai stengėsi Jėzų įtikinti, bet jų pastangos buvo veltui. Pradėjo ir jie abejoti. Pagunda užvaldė ir jų širdis.

Buvo devinta valanda, kai Jėzus su apaštalais atėjo į Getsemanės sodą. Jėzus vis labiau pergyveno liūdesį, o apaštalus apėmė nerimas, nes Jėzus jiems pranešė, kad artinasi pavojaus valanda. Jėzus pasakė: ,,Pasilikite čia, o aš eisiu į savo vietą melstis”. Pasiėmęs su savimi  Petrą, Joną ir Jokūbą vyresnįjį ėjo kelias minutes į sodo gilumą. Jausdamas artėjančią baimę Jėzus dar labiau nuliūdo. Apsidairęs pamatė iš visų pusių prie jo slenkančias baisybes, lyg debesų kalnus. Tada trims apaštalams tarė: ,,Pasilikite čia. Budėkite ir melskitės, kad nebūtumėte sugundyti.”  Apaštalai pasiliko, o Jėzus ėjo į priekį. Gundytojai veržėsi prie jo, o jis išsigandęs pasuko į kairę nuo tos vietos, kur paliko apaštalus.

 Po atsikišusiu uolos galu buvo grota, pilna baisių, šlykščių visų nuodėmių paveikslų nuo pirmojo žmogaus nupuolimo iki pasaulio pabaigos. Taip atiduotas savo žmogystei Jėzus krito veidu ant žemės ir meldėsi Dangiškajam Tėvui. Melsdamasis aukojo jam  savo kančias ir žadėjo atlyginti Dievo teisingumui už visas žmonių kaltes. O jų buvo nesuskaitoma daugybė. Toje baisių nuodėmių jūroje rodėsi šėtonas su pykčiu ir pragariška neapykanta. Leisdamas pro Jėzaus akis vis baisesnius nuodėmės paveikslus Jo žmogystę klausė: ,,Ar  ir tai nori sau pasiimti? Ir už tai nori kentėti? Kaip įstengsi už visa tai atsilyginti?”

Kai žmonių nuodėmių jūra praslinko pro Jėzaus  sielos akis, jis sutiko būti permaldaujama auka. Jis maldavo atsiųsti visokių bausmių ir kančių. Tada šėtonas pradėjo jį kankinti, gundydamas kaip kadaise dykumoje. Prieš patį tyriausią Išganytoją sukėlė daug priekaištų: ,,Kaip tu nori viską pasiimti, o pats nesi skaistus”. Jėzaus žmogystė nusižemino ir priėmė tą pagundą. Jėzaus didybė leido, kad velnias gundytų Jo žmogystę, atseit visi Jo meilės darbai yra be jokių nuopelnų.

Pradžioje Jėzus klūpėjo ramiai, paskendęs maldoje. Tačiau, matydamas žmonių nedėkingumo Dievui  gausybę ir baisumą, Jėzaus širdis iš skausmo plyšo. Jo siela, prislėgta  liūdesio, pradėjo bijoti ir išsigandęs šaukė: ,,Tėve, jei galima, teaplenkia mane ta kartybių taurė. Mano Tėve, tau viskas galima. Atitolink nuo manęs tą taurę”. Kiek atsikvėpęs dar pridūrė: ,,Tačiau tebūna, Tėve, ne mano, bet tavo valia”.

Buvo apie pusė vienuoliktos, kai Jėzus atsistojo ir visas suprakaitavęs, sverdėdamas, klupdamas išėjo iš grotos. Gundytojai ėjo paskui jį ir nesiliovė jį kankinti. Kai Jėzus pamatė apaštalus miegančius, iš sielvarto sukrito prie jų ant žemės. Jis sušuko: ,,Simonai, ar miegi?” Miegoję išgirdo šiuos žodžius, atsibudo ir pašoko nuo žemės. Jėzus, pajutęs visų apleidimą, tarė: ,,Tai jūs ne valandėlės negalėjote su manimi būdėti?”.

Dabar apaštalai pastebėjo, kaip Jėzus buvo pasikeitęs: iš nuovargio išbalęs, nuo prakaito peršlapęs, drebančiu kūnu ir jau negalintis kalbėti.

            Jėzaus baimė kančios akivaizdoje

Liūdnas ir gundomas Jėzus sugrįžo į grotą ir veidu krito ant žemės. Ištiesė rankas į šalis ir paskendo maldoje į dangiškąjį Tėvą. Jo sielai prasidėjo nauja kančia. Atsiradę angelai jam parodė paveikslais visų atperkamųjų kančių didumą.

Dvasios akimis pamatęs kankinimų didumą ir jų gausumą Jėzus išsigando ir pradėjo krauju prakaituoti.

Jėzaus liūdesys pamačius Bažnyčios kančias

Pro Jėzaus akis slinko nesuskaitomi paveikslai žmonių nedėkingumo, piktavališko pasinaudojimo Jo kančia ir mirtimi. Tas vis labiau didino Jo skausmą. Įvairių baisybių pavidalu šėtonas grobė ir kankino žmones, atpirktus jo krauju ir net pateptus jo šv. Sakramentu. Taip pat matė visų amžių krikščionių sugedimą, nedėkingumą Dievui ir dėl to Jis verkė. Vidinė kova jam tapo tokia sunki, kad stambūs kruvino prakaito lašai krito žemėn. Prislėgtas Jėzus žvalgėsi aplink, ieškodamas pagalbos  ir pradėjo garsiai vaitoti.

Jėzaus skausmas dėl švč. Sakramento išniekinimų

Mačiau įvairiausius švč. Sakramento išniekinimus, pradedant užmiršimu, nepagarba, apleidimu iki bjaurių šventvagysčių.

Daugiausiai tarp jų buvo neišauklėti, nemokyti ir nenuoširdūs patarnautojai šv. Mišioms, kurie tinkamai negerbė Jėzaus švč. Sakramente. Jų kaltė iš dalies krito mokytojams, apsileidusiems bažnyčių valdytojams. Su išgąsčiu pastebėjau, kad prie niekinamo Jėzaus švč. Sakramente prisidėjo daug kunigų. Nors jie tikėjo į Jėzų, esantį švč. Sakramente ir kitus to mokė, bet nelabai rūpinosi Dievo buvimu altoriuje. Nežiūrėjo bažnyčios pastato – karališko sosto dangaus ir žemės Karaliui. Nesirūpino bažnyčios altoriumi, tabernakuliu, monstrancijos grožiu, indais, papuošalais ir kitais Dievo namų dalykais. Jie tarnybą Dievui, tai yra religines apeigas atliko paskubomis, nenoromis. Taip  buvo iš nerūpestingumo ir atsidavimo tuštiems pasaulio dalykams, o neretai iš savimylos ir vidinės dvasinės mirties. Tas skaudžiai liūdino Jėzų, kuris pats save atidavė mums kaip maistą.

Per visus metus neišpasakočiau  tų visų išniekinimų, kuriuos padarė ir per amžius dar padarys žmonės Jėzui švč. Sakramente. Jėzus tai matė, kaip žmonės jam atsilygino už atsidavimą dėl mūsų, už mus ir jį suėmė didis skausmas.

Mačiau daug nuodėmingų mokytojų, išklydusių iš tiesos kelio. Jėzus su skausmu žiūrėjo į tuos, kurie atkrito nuo šventojo kūno – Bažnyčios ir jų labai gailėjo. Tas reginys jį  nepaprastai veikė, kad kraujas sunkėsi dideliais lašais iš išblyškusio veido. Plaukai sulipo nuo kraujo, o barzda tapo sukruvinta. Ėjo sverdėdamas, klupdamas, lyg slegiamas didžiausios naštos. Atrodė, kad tuoj pat sugrius.

           Jėzaus suraminimas

            Grotoje atsirado didelis būrys angelų. Jie parodė visas būsimas Jėzaus kančias. Su noru Jėzus jas priėmė ir atsidavė, nes labai mylėjo žmones. Labiausiai jį nuliūdino gėdingas apnuoginimas ant kryžiaus. Jėzus tai prisiėmė, kad  atpirktų neskaistumo nuodėmes. Taip pat Jėzus matė savo Motinos skausmą ir liūdesį. Tai parodę angelai dingo. Jėzus lyg negyvas krito ant žemės, dar labiau sunkėsi jo kruvinas prakaitas. Kai kuriose vietose jis permerkė geltonus drabužius, kuriais buvo apsirengęs. Grotoje buvo tamsu. Staiga atsirado angelas ir Jėzui prie  burnos atnešė blizgantį daiktą –  davė atsigerti iš taurės ir tuoj išnyko.

            Jėzus su noru išgėrė būsimų kančių taurę ir dvasiniai sustiprėjo. Drobule nusišluostė veidą ir galvą. Nuo kraujo ir prakaito sumirkę plaukai buvo sulipę sruogomis.

            Priėjęs prie apaštalų Jėzus juos rado miegančius, kaip ir pirmą kartą. Jiems pasakė: ,,Ne laikas dabar miegoti. Kelkitės ir melskitės, nes artinasi valanda, kurią žmogaus Sūnus bus išduotas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės ir eikime”.

                                   Jėzus suimamas

            Jėzus kelis žingsnius ėjo prie kareivių ir garsiai paklausė: ,,Ko ieškote?”

–        Jėzaus iš Nazareto,– atsakė.

– Aš esu,– atsakė Jėzus. Šiuos žodžius pasakius kareiviai atšoko atgal  ir krito ant žemės. Į pakartotiną Jėzaus klausimą: ,,Ko ieškote?” kareiviai vėl atsakė: ,,Jėzaus iš Nazareto”. Jėzus pasakė: ,,Aš esu. Jums tai pasakiau. Jei manęs ieškote, kitus palikite ramybėje”. Jam pasakius: ,,Aš esu”, kareiviai vėl krito ant žemės.

            –Mokytojau, būk pasveikintas,– tarė Judas. Ir jį pabučiavo.

            –Judai, pabučiavimu tu išduodi žmogaus Sūnų,– pasakė Jėzus.

            Tą akimirką Jėzų apsupo kareiviai, o budeliai jį suėmė. Rankas surišo ant krūtinės pjaunančia virve ir be gailesčio labai stipriai veržė. Paskui apjuosė plačiu diržu, kuriame buvo aštrių dyglių. Dar kartą pririšo rankas prie medinių lankų, sujungtų su diržu. Ant kaklo uždėjo antkaklį, prismaigstytą aštrių dyglių. Nuo antkaklio krito du diržai, sukryžiuoti ant krūtinės. Juos įtempę pririšo prie diržo, o už jo keturiose vietose pritvirtino ilgas  virves. Su jomis galėjo Jėzų tampyti kaip norėjo į visas puses.

Ėjimas per Kedroną

            Kareiviai, vesdami Jėzų, tampė už virvių ir iš jo bjauriausiai tyčiojosi. Jie tai darė, norėdami įtikti šešiems vyresniesiems, kurie neapkentė Jėzaus. Kareiviai ėjo patogiu keliu, o Jėzų tampė su virvėmis per balas ir akmenis. Kareiviai  rankose turėjo mazguotus rimbus, kuriais nuolat mušė Jėzų. Neįmanoma pakartoti tų žodžių, kuriais  keikė Jėzų ir iš Jo tyčiojos. Jėzus buvo basas. Dar nenuvestas iki tilto du kartus krito ant žemės. Įsiutusiems kareiviams to dar buvo per maža. Atvedė iki pusės tilto ir su virvėmis įtraukė Jį į vandens srovę. Su pašaipa vėl šaukė: ,,Dabar gali atsigerti iki soties”.

Tik Dievo Apvaizda apsaugojo Jėzų, nes krito ant kelių, o po to  ant veido. Jei jo nebūtų užsidengęs surištomis rankomis, tai būtų mirtinai susižeidęs, nes vandens buvo mažai.

Iki šiol nemačiau, kad Jėzus malšintų savo baisų troškulį po kančios Alyvų sode. Dabar, nustumtas nuo tilto į upelį, gaudė vandenį sukepusiomis lūpomis. Girdėjau, kaip Jėzus pasakė, kad išsipildė pranašystė apie gėrimą iš upelio prie kelio.

Kareiviai keikdami, pajuokdami ir mušdami tempė Jėzų su virvėmis iš upelio. Ilgas vilnonis drabužis prisigėrė vandens, prilipo prie Jėzaus kūno ir jam trukdė žengti. Perėjęs tiltą Jėzus vėl kaip negyvas krito ant kelio. Budeliai, išjuokdami ir keikdami jį, privertė keltis nuo žemės, o sušlapusius drabužius pakėlė iki juosmens.

Dar nebuvo pusiaunaktis. Mačiau budelius einant antra Kedrono upelio puse. Jie ėjo pakelės takeliais, o Jėzų su virvėmis vedė akmenuotu, nelygiu, aštriomis uolų nuolaužomis grįstu keliu. Pikti fariziejų valdininkai ėjo netoli Jėzaus. Jie nuolat Jėzų stumdė, lazdomis badė ir mušė.  Jo mylinčią širdį skaudžiai žeidė patyčios: ,,Jonas Krikštytojas tau paruošė čia blogą kelią”. ,,Kam neprisikeli Jono Krikštytojo, kad jis išlygintų tau kelią?” Po kiekvieno užgaulaus žodžio kareiviai kvatojosi, o tas skatino budelius sugalvoti vis naujus Jėzaus kankinimus.

                       Eisena per Ofelį

Su kankinamu Jėzumi eisena artėjo prie Ofelio vartų. Jėzus kelis kartus krito ant žemės ir nebegalėjo toliau žengti. Vienas geresnės širdies  kareivis tarė: ”Matote, kad tas nelaimingas žmogus nebegali nė žingsnio žengti. Jei norite jį gyvą pristatyti kunigams, atleiskite jam  virves, kuriomis surištos jo rankos. Tada krisdamas galės nors kiek pasiremti”.

Buvo baisus reginys. Jėzus neatpažįstamas: sumuštas, sužeistas, sutaršytais plaukais, šlapiu, suterštu ir blogai parištu drabužiu. Budelių mušamą lazdomis ir tampomą virvėmis Jėzų tempė lyg kokį aukos gyvulį.

Iš skausmo Marija negalėjo nė žodžio ištarti. Kai atėjo apaštalas Jonas, pradėjo jį klausinėti apie Jėzų. Jis pasakojo viską, ką savo akimis matė nuo Paskutinės Vakarienės iki dabar.

                       Jėzus prieš Anną

Po pusiaunakčio Jėzų vedė per apšviestą kiemą į didžiąją Anno rūmų salę.

Nuleidęs galvą, tylėdamas, labai išblyškęs, iškankintas, šlapiais, purvinais drabužiais Jėzus stojo prieš Anną.

–Žiūrėkite, štai Jėzus iš Nazareto,– pasakė Annas. Kur tavo mokiniai ir gausūs tavo šalininkai? Kur tavo karalystė? Kaip viskas pakrypo kitaip, negu galvojai? Atėjo galas šmeižtams. Nori skelbti naują mokslą, o kas tau davė teisę mokyti? Koks tavo mokslas, kuris visus supriešina?

            Jėzus pakėlė galvą, rimtai pažvelgė į Anną ir tarė: ”Aš mokiau viešai, visų žmonių akivaizdoje, kur sueina visi žydai. Nieko nekalbėjau slaptai. Kodėl mane klausi? Klausk tų, kurie girdėjo, ką jiems kalbėjau. Jie žino, kaip ir ko mokiau”.

Po šių Jėzaus žodžių  Anno veide  pasirodė pašaipa ir pyktis. Tai pastebėjo vienas jo pataikūnas, stovintis prie Jėzaus. Šis smogė Jėzui  į veidą su visa ranka, kuri buvo apkaustyta grandine, ir tarė: ,,Tai tu šitaip atsakai vyriausiajam kunigui?” Nuo staigaus, stipraus smūgio Jėzus susverdėjo, o kareiviai dar pastūmėjo. Jėzus krito ant šono, iš jo veido ėmė tekėti kraujas. Kareiviai keikdami jį pakėlė, o Jėzus ramiai tarė: ,,Jei netiesą sakau, įrodyk tai. O jei tiesą, tai kam mane muši?”

Jėzaus ramumas Anną įsiutino. Jis pašaukė iš salės kelis liudininkus, kad pasakytų, ką girdėjo iš Jėzaus. Ir prasidėjo riksmų lenktynės. Vieni kitiems trukdydami keli iš karto rėkė: ,,Jis save paskelbė karaliumi. Dievą laikė savo Tėvu. Fariziejus vadino svetimoteriais. Jis supriešino žmones. Šėtono galybe gydė žmones šabate…”

Šiuos kaltinimus pasakė išėję į priekį, o paskui mušė Jėzui į veidą ir keikė. Kareiviai stumdė ir liepė: ,,Kalbėk, atsakinėk”. Arčiau Jėzaus esantys kreiviai  stengėsi Jėzų pajuokti, pastumti ir taip kankinamas Jėzus sverdėjo į visas puses.

            Kajafas apklausė liudininkus

Kai Jėzų vedė į teismo rūmus, praeidamas pro Petrą ir Joną, meiliai pažvelgė į juos, nepasukdamas galvos, kad jų neišduotų budeliams. Po to Jėzus stovėjo prieš tarybą. Kajafas suriko: ,,Jau esi čia tu, šventvagy, kuris mums trukdai ramybę šventą naktį”. Arčiau stovintieji kareiviai turėjo geležines lazdeles su vinimis gale. Tomis lazdelėmis Jėzų stumdė ir badė, sakydami: ,,Atsakinėk. Praverk lūpas. Ar nemoki kalbėti?”

Kajafas puolė Jėzų dar su didesne neapykanta negu Annas. Jam pateikė daugybę įvairių klausimų. Tačiau ramus, kenčiantis Jėzus  net nepažiūrėjo į Kajafą. Kareiviai norėjo priversti Jėzų atsakinėti, todėl mušė per sprandą, šoną, rankas ir badė ylomis.

Kažkoks nuožmus kareivis savo didžiuoju pirštu prispaudė Jėzui apatinę lūpą prie dantų ir sušuko: ,,Na, kask čionai”.

Jėzus visą laiką tylėjo. Tada Kajafas tardė liudininkus, kurie skundė, kad Jėzus suviliojo minias žmonių, liepė vadinti jį karaliumi ir net Dievo Sūnumi, nuolat kalbėjo apie savo karalystę, neigė išsiskyrimų teisėtumą ir metė prakeikimus Jeruzalei..

Buvo iškraipyti, išniekinti visi Jėzaus pasakyti žodžiai, pamokymai ir palyginimai.

Jėzaus priešai stengėsi surasti kokį nors tikrą kaltinimą, už kurį galėtų Jėzų pasmerkti mirti. Jėzus tylėjo, o kareiviai vis mušė, stumdė ir vertė atsakinėti. Visa tai iškęsti Jėzui padėjo Dangiškasis Tėvas. Jis dabar nenumirė, nes norėjo sunaikinti viso pasaulio nuodėmes.

Atsirado keli liudininkai, kurie tvirtino, kad Jėzus nelegalus sūnus. Bet kiti tuoj prieštaravo: ,,Tai jau prasimanymas. Jo motina buvo pamaldi mergaitė prie šventyklos ir vyras taip pat pamaldus. Mes buvome jų santuokos liudininkai”.

                       Dievo Sūnaus parodymas

Kajafas degė iš pykčio, kad Jėzus net nepažvelgė į jį. Budeliai, pasigriebę už plaukų, kumščiais mušė Jėzui į smakrą. Jėzus žiūrėjo žemyn ir nieko nesakė. Tada Kajafas perpykęs suriko: ,,Ar tu esi Kristus, Mesijas, Švenčiausio Dievo Sūnus?” Salėje   visi nutilo. Jėzus, savo Tėvo sustiprintas, labai iškilmingai tarė: ,,Aš esu. Tu pasakei. Iš tikrųjų sakau jums, greitai pamatysite  žmogaus Sūnų sėdintį Dievo dešinėje ir nužengiantį dangaus debesyse”.

Po šių Jėzaus žodžių Kajafas paėmė savo gražios skraistės kampą, jį perplėšė  ir garsiai suriko: ,,Jis piktžodžiauja. Jūs girdėjote piktžodžiavimą. Kam mums reikia liudininkų”. Visi atsistojo ir garsiai pasakė: ,,Smerktinas mirtimi. Smerktinas mirtimi”.

                       Pasityčiojimai iš Jėzaus

Tardymo metu budeliai Jėzų spjaudė, mušė kumštimis ir lazdomis, badė adatomis ir plėšė plaukus iš barzdos ir nuo galvos. Ant galvos vis dėliojo naujus vainikus, nupintus iš šiaudų ar įvairių  plaušų ir tyčiodamies klausė: ,,Ar matote Dovydo sūnų su savo tėvo vainiku?”

Kenčiantis Jėzus stovėjo tik su juosta per juosmenį ir ilga juosta ant pečių ir krūtinės. Bet tą juostą atėmė. Ant jo pečių užmetė seną, nuplyšusią skraistę, kuri iš priekio nedengė kelių.  Ant kaklo uždėjo ilgą, geležinę grandinę, krintančią per krūtinę iki kelių. Jos galiukuose buvo dygliuoti žiedai, kurie žeidė kelius einant  arba krintant. Po to vėl surišo rankas ant krūtinės, į jas įdėjo  nendrę. Jėzaus galva, sutaršyta barzda, krūtinė, viršutinė skraistės dalis buvo visokiais nešvarumais suteršta. Nešvariu skuduru užrišo jam akis, mušė kumščiais, lazdomis ir liepė: ,,Didysis pranaše, atspėk, kas tave užgavo?” Jėzus tylėjo, dejavo ir savo dvasia meldėsi už persekiotojus. O jie, užkietėję neapykantoje, vis labiau Jėzų mušė. Po to jie nutempė Jėzų į pasitarimų salę. Tempdami spardė kojomis, mušė lazdomis ir tyčiodamies šaukė: ,,Greičiau, tą šiaudų karalių. Turime parodyti tarybai, kokią didelę garbę jam atidavėme”.

Kai Jėzų atvedė į salę, ten jau buvo Kajafas. Jis vėl pradėjo Jėzų užgaulioti ir jo buvusius veiksmus visaip niekinti. Budeliai apmėtė nešvarumais ir šaukė: ,,Štai tavo patepimas karaliumi ir pranašu”. Šitaip jie tyčiojos iš Magdalenos patepimo  ir iš krikšto.

Vienas iš jų suriko: ”Kaip toks nešvarus stosi prieš Aukštąją Tarybą? Kitus visuomet valei, o pats esi nešvarus. Palauk, mes tave apvalysime”.

Atnešė indą, pilną bjauraus skystimo. Jame buvo pamerktas skuduras. Vėl pradėjo stumdyti, keikti, tyčiotis, su pašaipa nusilenkti ir sveikinti. Vieni jam rodė liežuvį, kiti atsuko savo užpakalį, o vienas ,,valė” jam veidą tuo šlapiu, limpančiu skuduru, lyg jį plaudamas. Iš tikrųjų jį dar labiau suteršė. Po to vienas ant jo veido išpylė visą indą nešvarumų, sakydamas: ,,Štai vanduo už 300 denarų. Štai tavo krikštas Betsaidos tvenkinyje”.

Buvo šiurpulingas vaizdas, kai stumdydami, mušdami Jėzų tampė po tarybos salę, palydėdami keiksmais, niekinimais ir patyčiomis.

                       Marijos išgyvenimai

Motina Marija jautė visas savo Sūnaus kančias ir su Juo meldėsi už budelius. Marija žinojo, kad Jėzus yra didelėje kančioje. Ir Jėzus nujautė Motinos dvasinį artumą. Ištikimiausia Motina atėjo prie Kajafo teismo rūmų, kad  savo jausmais patirtų skausmingus sūnaus atodūsius. Iš tikrųjų, juos Motina išgirdo, bet kartu išgirdo budelių pasityčiojimus, keiksmus.

                       Jėzus kalėjime

Patekęs į kalėjimą Jėzus meldėsi į Dangiškąjį Tėvą, kad visi iki šiol patirti ir būsimieji kentėjimai, pasityčiojimai būtų priimti kaip permaldaujama auka už priešus ir visus žmones, kurie kada nors, kęsdami kančias, nusidės nekantrybe ir pykčiu.

Kalėjime Jėzui nebuvo ramybės. Ten tęsėsi kankinimai. Kalėjimo viduryje buvo įkastas stulpas.  Prie jo pririšo Jėzų ir neleido jam atsiremti, nors Jėzus vos laikėsi nuvargusiomis, sužeistomis kojomis. Du pavargusius budelius keitė kiti du, kurie vis sugalvojo naujus kankinimus. Yra neįmanoma atpasakoti, tinkamai aprašyti budelių pasiutusį žiaurumą, rodomą kankinamam Kristui. Tai matydama aš merdėjau iš gailesčio. Nepraverdamas lūpų Jėzus kentėjo visa, ką nusidėjėliai  darė savo Gelbėtojui ir Dievui.

Aš esu vargšė nusidėjėlė. Ir už mano nuodėmes turėjo kentėti Jėzus. Kiekvienas teismo dieną pamatysime, kiek kančių sukėlėme Jėzui savo nuodėmėmis. Bet mes vis iš naujo nusidedame ir sutinkame, kad Jėzus būtų šėtoniškai kankinamas. Reikėtų  gerai pamąstyti ir su rimtumu ištarti žodžius, esančius daugelyje atgailos maldų: ,,Viešpatie, leisk man verčiau numirti, negu vėl Tave įžeisti nuodėme”.

Kalėjime Jėzus visą laiką meldėsi už savo kankintojus, kurie nuvargę pasitraukė pailsėti. Kai pirmieji aušros spinduliai krito ant Jėzaus, atsirėmusio  į stulpą, artinosi naujų kankinimų diena, atsiteisimo ir mūsų atpirkimo diena. Jėzus pakėlė supančiotas rankas, sveikindamas auštančią dieną ir pradėjo savo Dangiškajam Tėvui garsiai dėkoti už atsiuntimą tos dienos, kurios žmonija laukė ir dėl jos Jėzus nužengė iš dangaus į žemę. Jis jaudinančiai kalbėjo: ,,Mano širdis trokšta būti pakrikštyta. Aš noriu, kad tas krikštas išsipildytų”. Sujaudintas Jėzus dėkojo už tą dieną, kada pasiekė savo gyvenimo tikslą: mūsų sielų atpirkimą, dangaus atidarymą, pragaro nugalėjimą, malonių atidengimą ir savo Tėvo valios įvykdymą.

Tą maldą kalbėjau su Jėzumi, bet pakartoti nebegalėčiau, nes buvau sujaudinta ir kupina užuojautos jam. Aš verkiau, kai pamačiau Jėzų dėkojant už tas baisias kančias, kurias turės iškentėti šiandieną. Iš širdies gelmių šaukiau: ,,Atiduok man tas kančias. Pasidalink jas su manimi, nes jos tau siųstos už mano nuodėmės”.

Jėzus pasveikino dėkojimo malda naują dieną. Kiek pamiegoję budeliai pabudo, bet Jėzui nieko nebedarė, gal ir jie jautė, kad ta diena yra svarbi visam pasauliui  per visus amžius.

           Teismas Jėzui

            Į teismo salę susiriko: Kajafas, Annas, vyriausieji kunigai ir įstatymo žinovai. Kajafas įsakė atvesti Jėzų iš kalėjimo, kad, paskelbus teismo sprendimą,  galėtų nuvesti pas Pilotą. Kareiviai skubėjo į kalėjimą. Pirmiau Jėzų išjuokė, nuo pečių nuplėšė skraistę ir liepė apsivilkti savo ilga austine, gerokai suteršta tunika. Rengiantis jį mušė, stumdė, paskui surišo virvėmis per juosmenį ir vedė iš kalėjimo. Į salę vedė pro kareivių eilę, išrikiuotą prieš namus. Jie mušė ir tyčiojos lyg iš aukos gyvulio.

            Nuo kankinimų, niekinimų, mušimo ir nuovargio Jėzus labai suvargęs stojo prieš tarybą. Ant savo kūno turėjo tik suplėšytą, suterštą tuniką. Su pasibjaurėjimu tarybos nariai žvelgė į išniekintą Jėzų ir užsidegė dar didesniu piktumu, nes gailestingumas buvo dingęs iš užkietėjusių žydų širdžių. Kajafas Jėzų klausė: ,,Iš tikrųjų pasakyk mums, ar tu esi Viešpaties pateptasis Mesijas?” Jėzus pakėlė galvą ir su iškilmingu  rimtumu tarė: ”Jeigu jums pasakysiu, jūs vis tiek netikėsite. Jeigu jums duosiu klausimą, jūs man neatsakysite ir manęs nepaleisite. Tačiau iš tiesų sakau jums, nuo šios dienos žmogaus Sūnus sėdės galybių Dievo dešinėje”. Teisėjai susižvalgė ir su pašaipa Jėzui pasakė: ,,Vadinasi, tu esi Dievo Sūnus?” Į tai Jėzus atsiliepė: ,,Taip, jūs pasakėte. Aš esu.” Jie šito ir laukė. Dabar pradėjo šaukti: ,,Kokių įrodymų mums bereikia? Girdime piktžodžiavimą iš jo paties lūpų. Vertas mirties”. Budeliams įsakė surišti, kaip pasmerktam uždėti grandinę ant kaklo ir vesti pas Pilotą.

                                   Jėzus pas Pilotą

            Jėzus buvo apsivilkęs tunika, suteršta purvais ir nešvarumais. Nuo kaklo iki kelių krito stora grandinė su sunkiais antgaliais, kurie mušė į kelius einant. Rankos buvo surištos kaip vakar. Jį vedė tie patys budeliai su virvėmis, pririštomis prie diržo. Nakties kankinimai atsispindėjo jo veide ir kūne: veidas išblyškęs, sutinęs, pamėlynavęs, o plaukai, barzda sutaršyti ir  nuo kraujo sulipę. Jėzus buvo kaip skausmo įkūnijimas. Bet ėjo tylus, ramus, lydimas naujų pašaipų ir keiksmų. Žydai sukurstė gatvės minią, kad eisenos metu išjuoktų  Jėzaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę. Minia žmonių mėtė jam po kojų akmenis, lazdas, nešvarius skudurus ir pašaipiai šūkavo, vaizduodami prieš kelias dienas jo iškilmingą įžengimą į Jeruzalę. Budeliai tyčia tampė Jėzų už virvių, kad jis sukluptų ant mėtomų akmenų ir lazdų. Žodžiu, visas kelias buvo nuolatinis Jėzaus kankinimas.

            Motina Marija, Magdalena ir apaštalas Jonas kitu keliu nuskubėjo į vietą, pro kurią vedė Jėzų. Nors ji žinojo, ką darė jos sūnui ir savo sieloje nuolat jį  turėjo, bet negalėjo įsivaizduoti tokio iškankinto ir išvarginto, kokį padarė piktų žmonių šėtoniška neapykanta, kerštas.

Štai dabar motina pamatė subjaurintą, sumuštą, budelių su virvėmis tempiamą nepažįstamą vyrą. Jį atpažino, nes tame pragariškame viesule tik vienas buvo ramus ir meldėsi už savo budelius. Tai jos sūnus Jėzus, kuris buvo skurdžiausias ir vargingiausias toje eisenoje.

Kai eisena priartėjo, Marijos širdis pakėlė tą sielvartą, bet lūpos sudejavo: ,,Ar tas mano Sūnus? Vargas man. Juk taip. Tai mano Sūnus. O Jėzau, mano Jėzau”. Jėzus pažvelgė į savo susijaudinusią Motiną. Kai ji atsipeikėjo, paprašė Joną nuvesti pas Pilotą. Tame kelyje Jėzus patyrė kančią, kai bičiuliai apleidžia nelaimėje ar kančioje.

Ofelio  gyventojai susirinko prie kelio, norėdami pamatyti vedamą Jėzų. Ir kai pamatė tokį paniekintą, pažemintą, budelių vedamą su virvėmis, jie neįsivaizdavo tokiame stovyje karaliaus, pranašo, Mesijo, Dievo Sūnaus. Jų tikėjimą apėmė abejonės ir pradėjo nykti palankumas jam. Dar fariziejai, praeidami pro juos, pradėjo tyčiotis iš jų prisirišimo Jėzui: ,,Štai turite savo gražųjį karalių. Pasveikinkite jį.  Ko dabar tylite? Jau pasibaigė stebuklai. Vyriausias kunigas jam sutrukdė magijos praktikas”.

 Ofelio gyventojai patyrė iš Jėzaus daug malonių ir stebuklingų išgijimų. Dabar, girdėdami šiuos pasityčiojimus, matydami šiurpą keliantį reginį, rimtai suabejojo Jėzaus galybe, o Jėzaus priešininkus: fariziejus, vyriausiąjį kunigą ir tarybą matė tautoje garbinamus.

Geresnieji ir tvirtesnieji tikėjime pasitraukė abejodami, o blogieji prisijungė prie minios ir pradėjo iš Jėzaus tyčiotis kartu su budeliais.

Mūsų laiku buvo 6 valanda ryto, kai didelis būrys kankintojų su Jėzumi stovėjo prieš Piloto rūmus. Budeliai užtempė Jėzų  marmuriniais laiptais į terasą. Kai Pilotas pamatė taip iškankintą Jėzaus kūną ir labai ramų jo veidą, savyje pajuto panieką, pasibjaurėjimą žydų kunigais ir teisėjais. Jiems davė suprasti, kad neįrodžius kaltinamajam aiškios, tikros kaltės, jis neskelbs mirties nuosprendžio.

Pirmas kaltinimas. Jėzus viliojo žmones, ardė ramybę ir visus supriešino. Jis sakė, kas nori amžinai gyventi, turi valgyti jo kūną ir gerti jo kraują. Jis gydė žmones šabo dienomis.

Antras kaltinimas. Jėzus ragino žmones nemokėti ciesoriui mokesčių. Čia Pilotas labai supykęs sušuko: ,, Tai melas. Apie tai aš būčiau sužinojęs pirmiau, negu jūs”.

Trečias kaltinimas. Jėzus yra ciesoriaus ir valstybės priešas. Jis žemos ir neaiškios kilmės žmogus, bet sugebėjo laimėti daug gerbėjų. Jis mėtė prakeikimus Jeruzalei ir sakė, kad esąs Kristus, Viešpaties pateptasis Mesijas, pažadėtas žydų karalius ir liepė kitus taip vadinti. Ar nėra jo elgesys priešiškas ciesoriui?

Pilotas Jėzų paklausė: ,,Ką iš tikrųjų tu padarei?” Jėzus iškilmingai pasakė: ,,Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei būtų iš šio pasaulio, tai  mane gintų ir nebūtų leidę išduoti žydams. Bet mano karalystė ne iš čia”.

Jėzaus kaltintojai pradėjo pulti Pilotą, klausdami, ar randi, kad jis nekaltas? Ar jame nėra jokios kaltės? Jis platina savo mokslą visoje šalyje, nuo Galilėjos iki čia. Pilotas, išgirdęs žodį Galilėja, klausė, ar tas žmogus yra iš Galilėjos? Jam atsakė, kad jo tėvai gyveno Nazarete, o nuolatinė vieta – Kafarnaumas. Pilotas sušuko, jeigu taip, tai veskit jį pas Erodą. Tegu jis teisia. Pilotas patenkintas, kad jam nereikia teisti Jėzaus ir, siųsdamas jį pas Erodą, tikėjos padaryti Erodui malonumą ir gal abu susitaikys./Iki šiol jų abiejų santykiai  buvo įtempti./

Jėzaus priešai įsiuto, kad Pilotas visos minios akivaizdoje jais atsikratė. Todėl savo pyktį jie išliejo Jėzui .

                       Kryžiaus kelių pradžia

Jėzaus Motina Marija, Magdalena ir Jonas girdėjo riksmus ir triukšmą pas Pilotą. Pas Erodą eiti jie nebegalėjo, neturėjo jėgų. Apaštalas Jonas abi moteris vedė  tuo kančių keliu, kuriuo nuo vakar vakaro ėjo Jėzus. Tose vietose, kur Jėzus daugiausiai kentėjo, jie visi trys sustodavo ir apmąstydavo patirtas Jėzaus kančias. Motina dažnai puldavo ant kelių ir bučiuodavo žemę, kurią lietė parkritęs Jėzaus kūnas.

 Pagal tą apmąstymų pavyzdį vėliau bažnyčiose paplito ,,Kryžiaus kelių” pamaldos. Pati Marija surinko kaip perlus – begalinius Jėzaus kančios nuopelnus ir juos paaukojo Dangiškajam Tėvui  už tikinčiuosius.

Magdalena su neapsakomu liūdesiu  dalyvavo tuose mąstymuose, nes ji jautė savo kaltę, kurią Išganytojas norėjo savo krauju nuplauti.

Jonas mylėjo ir kentėjo ne mažiau už Magdaleną, bet jo širdies nekaltumas leido tą skausmą  ramiau iškęsti.

                       Jėzus pas Erodą

Kai Jėzų atvedė pas Erodą, šis įdėmiai pažiūrėjo į jį. O Jėzus atrodė labai iškankintas ir suvargęs, sutaršytais plaukais, suteptais drabužiais ir sužeistu veidu, aptaškytu nešvarumais, krauju. Prabangoje gyvenantis karalius su pasibjaurėjimu ir užuojauta nusigręžė nuo Jėzaus ir kunigams sušuko: ,,Pasiimkite jį. Kaip sugalvojote man atvesti tokį subjaurotą ir iškakintą žmogų?” Kareiviai ištempė Jėzų į prieangį, atnešė indą vandens, skudurą ir pradėjo jį plauti, įvairiausiai tyčiodamiesi. Veidą trynė šlapiu skuduru, nežiūrėdami, kad jis sužeistas ir vėl atnaujino žaizdas.

Kai nupraustą Jėzų vėl atvedė pas Erodą, jis norėjo pasirodyti paslaugus ir liepė atnešti vyno taurę, kad sustiprintų jo išsekusias jėgas. Jėzus papurtė galvą ir nepriėmė atnešto vyno. Jėzus stovėjo nuleidęs akis ir neištarė nė vieno žodžio. Erodas jį klausinėjo: ar esi Dievo Sūnus? Kas tu esi? Girdėjau, kad darai didelius stebuklus. Tai įrodyk. Duok man ženklą. Ar tiesa, kad gražinai regėjimą gimusiam aklam? Ar tu prikėlei mirusį Lozorių? Ar pavalgydinai kelis tūkstančius vyrų tik keliais duonos kepalėliais? Kodėl man neatsakai? Reikalauju, padaryk nors vieną stebuklą. Jėzus tylėjo. Erodas dar labiau nervavosi ir piktai klausė: kas tau davė galią daryti tokius dalykus? Kodėl dabar nepajėgi padaryti stebuklo? Jėzus nė vienu žodžiu neatsakė į Erodo klausimus, nes nenorėjo su juo kalbėti.

            Erodas kaltinamas neteisėta santuoka su brolio žmona Erodijada ir Jono Krikštytojo nužudymu.

Nors Erodas labai supyko ant Jėzaus dėl tylėjimo, bet nenorėjo jo nuteisti. Kodėl? Gal būt turėjo kažkokios slaptos baimės, gal norėjo įžeisti vyriausius kunigus, kurie smerkė jo nedorą santuoką ir net uždraudė aukoti aukas. Gal nepasmerkė dėlto, kad Pilotas jame nematė kaltės ir pas jį atsiuntė? Erodas pasitenkino tuo, kad Jėzų išbarė piktais žodžiais ir kareiviams įsakė: ,,Pasiimkite tą kvailį. Kvailam karaliui atiduokite tokią pagarbą, kokia jam priklauso. Tai ne piktadarys, o beprotis”.

Jėzų išvedė į kiemą ir pradėjo jį šlykščiausiai niekinti.

Vyriausieji kunigai, Jėzaus priešai suprato, kad Erodas nepakeis savo sprendimo. Sugalvojo kitokias priemones: dalino pinigus žmonėms, kad jie pas Pilotą reikalautų Jėzaus mirties. Fariziejai žmonėms paskleidė baisią nuomonę, jei tauta nereikalaus mirties tam piktžodžiautojui, tai ant savęs užsitrauks Dievo bausmę. Paleistas Jėzus  susivienys su romėnais, sukurs karalystę, apie kurią nuolat kalbėjo ir žydų tautai atneš pražūtį.

Taip pat davė pinigų Erodo kareiviams, kad jie kuo daugiau kankintų Jėzų ir jis, neiškentęs kančių, mirtų pirmiau, negu Pilotas įsakys jį paleisti.

Papirkti kareiviai dar daugiau ir žiauriau kankino Jėzų. Vienas atsinešė didelį, ilgą maišą, jo gale iškirpo skylę ir per galvą užmovė  kaip juokdario drabužį. Kitas užmetė ant kaklo raudoną skudurą. Taip ,,papuoštą” Jėzų stumdė, spjaudė ir mušė į veidą už tai, kad nekalbėjo su jų karaliumi Erodu. Su pašaipa davė jam pagarbą ir drabstė purvais. Kai vedamas susipainiojo į ilgą ir platų maišą ir griuvo, jį tempė grioviu, esančiu aplink kiemą. Tempė greitai, kad Jėzaus galva atsitrenkė į kolonas ir namų stulpus. Kareiviai išsigalvojo vis naujų kankinimų, o jų kiekvieną lydėjo juokai ir pašaipios kalbos. Kas gavo pinigų iš fariziejų, tie žiauriau kankino Jėzų, mušė lazdomis per galvą. Ne vieno kankintojo širdyje neatsirado gailesčio kibirkštėlės. Kraujas tekėjo iš Jėzaus galvos. Tris kartus krito ant žemės nuo įsiutusių kareivių smūgių. Kiekvieną kartą atsirasdavo prie Jėzaus angelas ir jam patepdavo galvą.

Dievo Dvasia man suteikė paaiškinimą, kad Jėzui padarytos žaizdos būtų buvusios mirtinos, jei ne Dievo pagalba. Sunku aprašyti kareivių žiaurumas ir išradingumas kankinant Jėzų.

Buvo rytas, devintos valandos ketvirtis, kai eisena su iškankintu Jėzumi vėl atėjo pas Pilotą. Tolimesnės kančios liudininkėmis buvo: Motina Marija, Magdalena ir kitos moterys.

Atvykę į pretorijų budeliai vėl tempė laiptais Jėzų į terasą. Jau pradžioje Jėzus susipainiojo į ilgą maišą ir krito ant marmurinių laiptų. Iš pramuštos galvos pasirodęs kraujas aptaškė laiptus. Šis kritimas fariziejams, kunigams sukėlė tik juoką. Vėl negailestingai Jėzų spardė ir tempė laiptais į terasą.

Jeruzalėje buvo paprotys Velykų šventės proga išleisti vieną kalinį, kurio reikalauja žmonių minia. Papirktieji įsimaišė tarp minios žmonių. Jiems buvo pasakyta: reikalaukite, kad Jėzus būtų nukryžiuotas. Pilotas tikėjos, kad žmonės reikalaus paleisti Jėzų, kai jis pasiūlys kalinį, už blogus darbus visų keikiamą žmogžudį Barabą. Tačiau žmonių minia reikalavo Jėzų nukryžiuoti, o Barabą paleisti. Ir Pilotas paleido didelį nusikaltėlį Barabą, o Jėzų pasmerkė nuplakti.

                       Jėzaus plakimas

Jėzaus plakimui buvo paskirti 6 žiaurūs budeliai. Jie ne vieną buvo mirtinai nuplakę prie stulpo. Jėzus ėjo noromis prie stulpo. Kai nuo jo nuplėšė maišą, drebėjo visu kūnu. Jis meldėsi už savo budelius, kurie jį tampė ir mušė. Vienu metu Jėzus pasuko savo galvą į Motiną Mariją ir jai tarė: ,,Nugręžk savo akis nuo manęs”. Marija išgirdo tuos žodžius, tuoj nusigręžė ir krito nualpusi ant ten esančių moterų.

Jėzus iškėlė rankas ir apkabino stulpą. Ištiestas rankas budeliai pririšo prie geležinės grandinės viršuje taip, kad visą kūną ištempė. Pririštos kojos apačioje vos lietė žemę. Tada budeliai, trokšdami kraujo, rykštėmis kapojo Jėzaus kūną nuo viršaus iki apačios. Rykštės buvo pluoštai, padaryti iš sudžiovintų gyvulių sausgyslių arba kieti odos dirželiai. Jėzus nuo gausių smūgių drebėjo, tąsėsi lyg koks kirminas ir tyliai dejavo. Ketvirtį valandos du budeliai plakė Jėzaus kūną. Pasitraukę  pradėjo su draugais girtauti. Visas Jėzaus kūnas buvo išmargintas mėlynėmis, rudais ir raudonais dryžiais, o kraujas tekėjo ant žemės. Raumenis plėšė skausmingi traukuliai. Aplinkui skambėjo tik pašaipūs ir pikti šūkavimai.

Po pertraukos atėjo plakti kita pora budelių ir su nauju įniršiu kapojo kūną rykštėmis, kurios padarytos iš aštrių  erškėčių, daugelio aštrių smaigalių. Nors Jėzus dejavo ir skausmingai drebėjo, bet nesiliovė melstis už sužvėrėjusius kankintojus. Šitom rykštėm užgavus kūno randai sprogdavo ir kraujas trykšdavo aplink, net aptaškydamas budelių rankas.

Atėjo trečia pora budelių. Jų kankinimo įrankiai buvo kitokie: grandinėlių, dirželių pluoštai su geležiniais kabliukais galuose. Jie ne tiek žeidė, bet plėšė gabaliukais odą iki kaulo. Niekas negali aprašyti tokios barbariškos scenos. Po kurio laiko jie atrišo virves, apsuko nugara į stulpą ir Jėzus nebegalėjo pats laikytis. Tada pririšo per krūtinę, žemiau rankų ir kelių, o rankas pririšo užpakalyje per vidurį stulpo. Vienas iš jų turėjo plonesnę rykštę, su mažais metaliniais kabliukais galuose. Su ja kapojo Jėzaus veidą, skausmingai jį žeisdamas. Jėzaus kūne neliko sveikos vietos. Atrodė kaip viena didelė žaizda, pasruvusi krauju. Dabar Jėzus žvelgė į budelius ir tylomis maldavo pasigailėti, o jie dar labiau mušė, kankino. Jėzus tyliai dejavo ir retkarčiais silpnu balsu pasakė: ,,Vargas jums”.

Baisusis plakimas tęsėsi beveik tris ketvirčius valandos. Vienu metu staiga iš minios prišoko žmogus su peiliu rankose. Tai buvo Jėzaus išgydytojo aklojo Ktesifono giminaitis. Jis sušuko: ,,Sustokite, mirtinai neužplakite nekalto žmogaus”. Girti budeliai nustebę sustojo. Jis skubiai perpjovė virves, kurios veržė Jėzaus rankas, surištas užpakalyje stulpo. Tai padaręs jis dingo minioje. Jėzaus kūnas, nebeprilaikomas virvių, sukniubo prie stulpo savo kraujo klane. Budeliai palikę  Jėzų nuėjo girtauti. Pirmieji budeliai pynė erškėčių vainiką. Tuo metu pro šalį ėjo kelios paleistuvės. Pamatę Jėzų, gulintį kraujo klane prie stulpo, jos sustojo ir kurį laiką stebėjo. Jų akivaizdoje Jėzus dar skausmingiau pergyveno savo gilias žaizdas. Jėzus į jas pažvelgė su skausmingu priekaištu ir jos tuoj nuėjo į šalį. Jas palydėjo nepadorios budelių kalbos.

Pasirodė angelai, kad Jėzų suramintų

Po valandėlės grįžo budeliai. Jie kojomis spardė Jėzų ir liepė stotis, sakydami: ,,Mes dar nepabaigėme su karaliumi”. Jam liepė pasiimti juostą, gulinčią šalia. Kai Jėzus pradėjo prie jos slinkti, budelis ją tyčia kojomis stūmė tolyn ir taip darė net kelis kartus. O Jėzus, savo paties kraujyje, ilgai slinko pirmyn, kad pasiimtų juostą savo strėnoms sujuosti. Budeliai visą laiką tyčiojos ir juokės. Po to mušdami, spardydami vertė Jėzų skaudančiomis kojomis atsistoti. Neleido jam apsivilkti drabužiu. Jam užmetė ant pečių skraistę ir paskubomis nusitempė į sargybos būstą.

                       Marija Jėzaus plakimo metu

Jėzaus plakimo metu Motina Marija neapsakomu būdu jautė visa, kas  darėsi su sūnumi Jėzumi. Jos dvasinės kančios buvo tokios didelės, kaip meilė sūnui. Akys buvo paraudę nuo nuolatinių ašarų.

Kai nuplaktas Jėzus sukrito prie stulpo, Piloto žmona atsiuntė ryšulį didelių medžiagos gabalų, kurie bus reikalingi perrišant Jėzaus žaizdas.

Su neapsakomu skausmu žiūrėjo Marija, kai nuplaktą Jėzų vedė pro šalį į sargybos būstą. Praeidamas pro Motiną Jėzus drabužiu nusišluostė kraują, tekantį jam ant akių ir pažvelgė  į Motiną. Ji ištiesė į jį rankas ir žiūrėjo į kruvinus pėdsakus.

Marija ir Marija Magdalena atskubėjo į Jėzaus  plakimo vietą.   Gautais medžiagos gabalais jos šluostė Jėzaus kraują.

Nuo vakar vakaro, per visą naktį Marija nuliūdusi, išsigandusi, verkianti. Tačiau  visa jos išvaizda rodė didelį paprastumą, rimtumą, nekaltumą ir  nebuvo jokio blaškymosi.

Apie devintą valandą ryto užsibaigė Jėzaus plakimas.

                       Erškėčiais vainikavimas

Pirmiausiai paruošė sostą pasodinti Jėzų prieš vainikavimą erškėčiais. Ant žemės padėjo žemą, apvalų stalelį, kurį apipylė aštriais akmenukais ir šukėmis. Nuo Jėzaus sužeisto kūno nuplėšė visus drabužius, užmetė tik trumpą, raudoną skraistę, kuri nepasiekė kelių. Dabar jėga sodino į paruoštą sostą. Dėjo erškėčių vainiką ant galvos. Erškėčiai, nukreipti dygliais į vidų, giliai smigo į Jėzaus galvą. Į rankas įdavė storą nendrę, kuria, ištraukę iš rankų, daužė per vainiką, kad dygliai įsmigtų giliau.

Kraujas tekėjo per veidą, užliejo jam akis, o budeliai, priklaupdami spjaudė į veidą ir šaukė: ,,Būk sveikas, žydų karaliau”. Juokdamiesi jie apvertė ant šono, vėl prikėlė ir iš naujo sodino ant aštrių akmenukų, šukių.

Nežmoniškas troškulys vargino Jėzų. Mušamas ir plakamas Jėzaus kūnas karščiavo ir drebėjo. Jo liežuvis buvo sudžiuvęs, lūpos sukepusios ir praviros,  o kraujas tekėjo iš galvos.

Budeliai pasirinko Jėzaus lūpas kaip taikinį spjaudalams ir nešvarumams. Taip Jėzų kankino apie pusvalandį.

Apvilktą purpurine skraiste, su erškėčių vainiku ant galvos, su nendre surištose rankose  nuvedė Jėzų į Piloto rūmų terasą. Jėzus buvo neatpažįstamas, nes tapo panašus į skudurą pamirkytą kraujyje. Jėzus netvirtu žingsniu žengė pirmyn. Kadangi skraistė buvo trumpa, tai turėjo lenktis, kad pridengtų savo kūno nuogumą.

Budeliai pastatė Jėzų taip, kad matytų jį visi žmonės minioje. Pasibaisėjimas apėmė žmonių širdis. Atsirado tyla. Gūdi ir baisi tyla. Jos metu nuo terasos suskambo garsus Piloto balsas: ,,Žiūrėkite. Štai žmogus”. Sukurstyta žmonių minia Pilotui ėmė grasinti: ,,Jei paleisi Jį, tu neesi ciesoriaus bičiulis, nes  kas dedasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas”. Kiti šaukė: ”Tave apskusime ciesoriui”. Visų balsai susiliejo į galingą reikalavimą:  ,,Nukryžiuokite jį. Šalin jį”. Pilotas pamiršo ankstesnį savo pasiryžimą jį paleisti ir sutiko Jėzų pasmerkti mirti ant kryžiaus. Tarnui įsakė atnešti vandens. Minios akivaizdoje Pilotas nusiplovė rankas ir pasakė: ,,Nesu kaltas dėl to Teisiojo kraujo. Jūs už jį atsakysite”.

Kryžiaus kelias

            Pamatęs kryžių Jėzus dėkojo Dangiškajam Tėvui už tai, kad jau prasideda žmonijos atpirkimas. Budeliai uždėjo Jėzui ant dešinio peties kryžiaus medį ir liepė nusilpusiam jį nešti. Mačiau, kaip Jėzui padėjo nešti kitiems nematomi angelai.

Prie kryžiaus galo buvo pririštos virvės, kurias laikė du budeliai. Jomis pakėlė kryžiaus galą, kad jis nesiviltų žeme. Kiti keturi budeliai laike virves, kurios buvo pririštos prie Jėzaus juostos per liemenį.

Nuo Paskutinės Vakarienės nebuvo valgęs, gėręs, miegojęs. Visą laiką jį negailestingai kankino, mušė. Jo jėgos kartu su krauju išseko. Didėjo žaizdos, troškulys, begalinės kūno ir dvasios kančios. Jėzus vos laikėsi drebančiomis, sužeistomis kojomis. Dešine ranka prilaikė drabužius, kurie jam trukdė žengti. Du budeliai su ilgomis virvėmis jį tempė į priekį. Kiti du su virvėmis buvo užpakalyje. Jam labai trukdė žengti virvės, esančios prie juostos. Rankos buvo sužeistos, sutinę nuo stipraus raišiojimo virve. Veidas žaizdotas, vietomis pamėlynavęs, barzda ir plaukai sulipę nuo kraujo. Nors priešai tyčiojos ir šėlo, bet Jėzus ėjo ramus ir mylintis. Jo lūpos kartojo maldos žodžius.

Kai įėjo į siaurą, nešvarią  gatvę, prasidėjo kitokie kankinimai: budeliai, eidami arti Jėzaus, jį užgauliojo, pro langus pasigirdo priekaištai ir pašaipos, tarnai, vergai jį apmėtė purvais, virtuvės atliekomis. Kažkoks nedorėlis Jėzui ant galvos išpylė bjaurias smirdančias pamazgas. Pakviesti vaikai rinko akmenis ir, išbėgę į gatvės vidurį, juos mėtė Jėzui po kojomis, keikdami ir plūsdami, nes matė taip elgiantis suaugusius. Tai buvo labai skaudu Jėzui, kai vaikai rodė tokį nedėkingumą jam, o jis labiausiai juos mylėjo, laimino ir pavadino ,,palaimintais”.

Pirmas Jėzaus kritimas

Toje gatvėje yra gilesnė vieta. Po gausaus lietaus ten pasidaro didelis vandens klanas. Kad lengviau pereiti per tą pelkę yra pridėta daug akmenų. Priėjęs tą vietą Jėzus suklupo ant akmens ir krito žemėn. Kryžius visu sunkumu jį prispaudė. Budeliai pradėjo jį keikti, stumdyti, spardyti. Visa eisena sustojo. Jėzus tiesė rankas, kad kas nors padėtų jam atsistoti, bet veltui. Staiga prišoko fariziejus, šaukdamas: ,,Priverskit jį stoti. Ko gero jis numirs kelyje”. Jėzus pakėlė galvą aukštyn. Budelis tuo pasinaudojo ir jam ant galvos užmovė erškėčių vainiką, po to jį pakėlė nuo žemės ir vėl ant pečių uždėjo kryžių. Dabar Jėzus galvą turėjo laikyti atsukęs į šalį, nes platus vainikas siekė kryžiaus. Taip padidinus kankinimus Jėzus svyruodamas žengė jau platesne gatve, kylančia į kalną.

Antras Jėzaus kritimas

Motina Marija labai norėjo pamatyti iškankintą savo Sūnų. Ji prašė Joną nuvesti į tokią vietą, pro kur ves Jėzų su kryžiumi.

Aš išsigandau, kai pamačiau Motiną Mariją labai išblyškusią, visu kūnu drebančią ir nuo verksmo paraudusiomis akimis. Eisenos priekyje buvo nešami kankinimo įrankiai: vinys, ietis, lentelė su užrašu. Iš Marijos širdies pasigirdo skausmingas dejavimas. Vienas iš kankintojų paklausė: ,,Kas ta moteris, kuri užjausdama dejuoja”? Kažkas iš minios atsakė: ,,Tai Galiliečio Motina”. Tie žodžiai buvo palydėti pašaipa sopulingajai Motinai, o vienas, priėjęs prie jos, pakišo prieš akis kumštį, kuriame laikė vinį, nešamą prikalti Jėzui prie kryžiaus. Skausmo suimta ji  atsirėmė į vartų sieną ir laukė akimirkos, kada galės pamatyti savo sūnų. Ji buvo išblyškusi kaip lavonas, o lūpos pamėlynavę.  Pro ją praėjo fariziejai, paskiau laikantys lentelę su užrašu  ir sulinkęs po kryžiumi nelygiu žingsniu ėjo jos sūnus Jėzus. Galva, papuošta erškėčių vainiku, buvo nukreipta į šalį, veidas išblyškęs, kruvinas, sužeistas, patinęs ir pamėlynavęs, barzda sulipusi krauju. Praeidamas pro Motiną Jėzus pakėlė galvą, į ją pažvelgė ir tą akimirką suklupo antrą kartą po kryžiumi.

Trečias  Jėzaus kritimas

Einant gatve pasiekė skliautinius vartus, esančius senuose vidaus miesto mūruose. Prieš vartus yra aikštė, į kurią sueina trys gatvės. Jėzui reikėjo aplenkti didelį akmenį, bet jam pritrūko jėgų, pradėjo sverdėti ir jis krito ant to akmens. Savo jėgomis jau nebegalėjo atsikelti. Tuo metu būrelis žmonių ėjo į šventyklą ir, pamatę nukankintą, parpuolusį Jėzų, pasakė: ,,Dieve, tas vargšas jau miršta”. Fariziejai, tai išgirdę, nusigando. Jie suprato, kad Jėzus gali neatsikelti. Kareiviams pasakė: ,,Nenuvesime jį gyvą. Turime surasti žmogų, kuris padėtų jam nešti kryžių”. Vidurine gatve ėjo iš darbo pagonis Simonas. Kareiviai jį paėmė ir privertė padėti Jėzui nešti kryžių. Simonas žengė prie Jėzaus piktas, nepatekintas ir bjaurėdamasis kruvinu, išniekintu pasmerktuoju. Verkdamas Jėzus pažvelgė į jį ir Simonas sutiko panešti kryžių. Dviese buvo lengviau. Jėzui erškėčių vainiką uždėjo kitaip ir eisena žengė pirmyn. Netrukus Simonas savyje pajuto permainą: susijaudinimas apėmė jį ir dabar su noru padėjo Jėzui nešti kryžių.

           

Veronikos paslauga

            Už dviejų šimtų žingsnių nuo vartų, kairėje gatvės pusėje buvo gražūs namai. Pro tuos praeinant, iš jų išbėgo jauna motina, rankoje laikydama mergytę. Tai buvo Serefija, Didžiosios Tarybos nario Siracho žmona.  Jos gailestingas darbas laimėjo jai Veronikos vardą, sudarytą iš žodžių: Vera – ikon / tikras paveikslas/. Ji turėjo skarelę, užmestą ant rankos.  Šalia jos ėjo apie 12 metų mergytė, kuri nešė ąsotį vyno. Budelių pagalbininkai, einantys priekyje, norėjo ją nuvyti šalin, bet nepasisekė. Gailestis Jėzui susikaupė jos širdyje, ji užmiršo viską, jėga veržėsi pro minią, kareivius ir budelius. Paskui ją sekė mergytė su ąsotėliu. Priartėjusi prie Jėzaus moteris tarė: ,,Leisk man  nušluostyti veidą”. Jėzus kaire ranka suėmė skarelę, ją prispaudė delnu prie kruvino veido, perbraukė ja per veidą iki dešinės rankos ir, abiem rankom susukęs, ją dėkodamas atidavė Serefijai. Po to ji pabučiavo Jėzų ir skarelę pasikišo po skraiste. Visa tai užtruko gal tik 2 minutes. Drąsus moters žygdarbis nustebino kareivius ir budelius. Žmonės pradėjo grūstis arčiau, kad geriau pamatytų tai, kas atsitiko. Dėl to eisena trumpam sustojo. Budeliai ir kareiviai greitai  suprato, kad įvyko vieša pagarba Jėzui. Kai mergytė nedrąsiai pakėlė vyno ąsotėlį, kad Jėzus atsigertų, kareiviai ją pastūmė šalin. Pradėjo keikti, bartis. Budeliai pradėjo mušti Jėzų. Serefiją nuėjo su mergyte į namus.

Ketvirtas ir penktas Jėzaus kritimas

            Kelias ėjo į pakalnę. Prieš pat vartus nelygiame, išvažinėtame kelyje buvo didelis vandens klanas. Artėjant prie vartų budeliai smarkiau tempė Jėzų į priekį. Simonas, norėdamas aplenkti vandens klaną, pasuko į šalį su kryžiumi, o Jėzus, netekęs pusiausvyros, krito ketvirtą kartą po kryžiumi. Krito į tą vandens klaną taip stipriai, kad Simonas vos išlaikė kryžių. Jėzus aiškiu balsu sušuko: ,,Vargas tau, Jeruzale, tave pamilau kaip višta, glaudžianti viščiukus po savo sparnais, o tu mane taip žiauriai veji už vartų”. Jėzaus širdį apėmė didelis liūdesys. Fariziejai ėmė rėkti ir  keikti Jėzų: ,,Ar ne gana tam kurstytojui? Dar sako kažkokias kalbas”. Iš naujo jį mušė, jo nekėlė, bet su jėga traukė iš vandens klano. Simonas bjaurėjosi budelių žiaurumu ir jis sušuko: ,,Jei nenustosite žiauriai elgtis, aš mesiu kryžių ir jo nenešiu, nors mane užmuštumėte”. Kiek tolėliau, kelio posūkyje, stovėjo moterų būrys, kurios gailėjo Jėzaus. Toje vietoje Jėzus nusilpo taip, kad susverdėjo ir krito lyg nualpęs. Simonas skubiai atrėmė kryžių į žemę ir šoko palaikyti Jėzaus. Jėzus atsirėmė į jį ir visai neparkrito ant žemės. Tai buvo penktasis Jėzaus kritimas po kryžiumi. Moterys pradėjo garsiai verkti, gailėdamos Jėzaus. Tada Jėzus pasakė: ,,Jeruzalės dukros, neverkite manęs. Verčiau verkite savęs ir savo vaikų. Jūsų verksmas neliks be atpildo. Nuo šiol jūs vaikščiosite kitais gyvenimo keliais”.

                        Šeštas ir septintas Jėzaus kritimas

            Sunkiu, nelygiu keliu, esančiu tarp miesto mūrų ir Kalvarijos kalno šiaurės pusėje, budeliai tampė virvėmis ir vijo Jėzų į kalną. Vienoje vietoje kelias staiga sukosi į pietus ir čia Jėzus krito po kryžiumi šeštą kartą. Budeliai, dar žiauriau mušdami, privertė Jėzų atsistoti ir be poilsio žengti paskutinius žingsnius į mirties vietą. Čia jis krito po kryžiumi septintą kartą.

            Niekinamas ir pavargęs Simonas pajuto užuojautą Jėzui ir pyktį budeliams už jų nežmonišką žiaurumą. Jis norėjo paskutinį kartą padėti Jėzui atsistoti, bet budeliai keikdami jį nustūmė atgal į pakalnę, nes jiems jau nebebuvo reikalingas. Tai buvo trys ketvirčiai dvyliktos valandos. Patys budeliai su virvėmis prikėlė Jėzų, kuris dabar stovėjo baisiai atrodydamas. Dabar budeliai medžio gabalus sudėjo kryžmai, Jėzų paguldė ant žemės šalia kryžiaus, su pašaipa kalbėdami: ,,Na karaliau, turime pritaikyti tau sostą”. Pats Jėzus atsigulė ant kryžiaus, kad budeliams nereiktų jo plėšyti. Fariziejai tyčiodamies ištempė Jėzaus rankas ir kojas, lyg išmatavimui, į pažymėtas vietas ant kryžiaus. Po to jį pakėlė nuo kryžiaus ir vedė žemyn į šiaurinį Kalvarijos šlaitą, kur uoloje buvo padaryta duobė. Aš regėjime sekiau Jėzų ir mačiau, kaip budeliai pravėrė duobę ir negailestingai ten jį įstūmė.  Taip pat mačiau, kaip angelas jį saugojo ir Jėzus nesusitrenkė kelių. Kietame akmenyje  paliko stebuklingą pėdsaką.

            Budeliai ruošėsi Jėzaus nukryžiavimui.

Marija ir kitos moterys atėjo į Golgotą

            Po skausmingo susitikimo prie Kajafo rūmų, kai matė Jėzų nešant kryžių, motina Marija, vedama Jono, Joanos, Chusos, Zuzanos ir Saliomės, nuėjo į Lozoriaus namus. Čia susitiko Magdaleną, Mortą, kitas moteris, kurios verkė ir aimanavo. Iš  viso jų buvo 17.Visos išėjo kryžiaus keliu. Sutiko tokių, kurie iš jų tyčiojos, bet jos rimtos, susikaupusios žengė keliu, atiduodamos pagarbą Jėzaus kančia pašvęstoms vietoms. Marija atpažino Jėzaus įmintas pėdas. Suskaičiavo jo žingsnius ir parodė moterims kiekvieną pašvęstą vietą. Ji nurodė, kur sustoti ir kur eiti toliau. Tokiu būdu atsirado šventas ,,kryžiaus kelias”.

            Didis sielvartas kankino sopulingąją Motiną kryžiaus kelyje, kai žengė Kalvarijos link ir pamatė mirties kalną. Jos siela jautė visas Jėzaus kančias.

            Dar didesnis sielvartas ir skausmas suspaudė Marijos širdį, kai ji pamatė ant žemės gulintį baisų kryžių, numestus didelis vinis, plaktuką ir įsiutusius budelius. Skausmą didino tai, kad ji nematė savo Sūnaus, nors jis dar gyvas.  Jos visas kūnas drebėjo.

           

                        Jėzaus nurengimas ir girdymas

            Į uolos duobę įmestas Jėzus meldė Dangiškąjį Tėvą jėgų pernešti tolimesnes kančias. Dar kartą save paaukojo Tėvui  už nusidėjėlių nuodėmes. Kai pasiruošė kryžiavimui keturi budeliai atėjo  ir ištraukė Jėzų iš duobės.

Gerosios moterys papirko vieną vyrą, kad jis nuneštų Jėzui vyno pasistiprinti. Budeliai vyną paėmė ir patys išgėrė.

Atvestam Jėzui pradėjo negailestingai plėšti visus drabužius. Kad galėtų per galvą nutraukti viršutinį vilnonį drabužį nuo galvos nutraukė erškėčių vainiką, atnaujindami žaizdas.

Drebėdamas stovėjo Jėzus, padengtas krauju, mėlynėmis, atviromis ir apdžiuvusiomis žaizdomis. Ant savęs turėjo trumpą, pečius ir krūtinę dengiantį, apdangalą ir juostą per klubus. Apdangalas buvo prilipęs prie visų žaizdų ir įsispaudęs į gilią žaizdą, atsiradusią ant pečių, spaudžiant kryžiui. Budeliai į tai nekreipė jokio dėmesio ir jį nuplėšė, sukeldami naujus skausmus. Dabar pasirodė, kad visas Jėzaus kūnas sudraskytas ir sutinęs, pečiuose žaizdos iki kaulų, vilnų gabalai nuo apdangalo prilipę prie žaizdų ir prie sudžiuvusio kraujo ant krūtinės.

Budeliai nuplėšė drabužių likučius – juostą nuo klubų. Jėzus pasilenkė, norėdamas kuo nors pridengti savo nuogumą. Jo kūnas drebėjo ir galėjo tuoj pat pargriūti. Budeliai pasodino jį ant akmens ir vėl uždėjo ant galvos erškėčių vainiką. Paskui jam antrą kartą padavė gerti tulžies su actu. Jėzus, tylėdamas pasuko galvą į šalį, gėrimo nepriėmė.

Kai Jėzų pagriebė ir tempė prie kryžiaus, pasigirdo piktas kalbėjimas ir skausmingas dejavimas tarp Jėzaus gerbėjų. Motina Marija meldėsi ir norėjo paduoti savo drabužį Jėzui prisidengti. Dievas išklausė jos maldos. Vienas vyras atbėgo nuo vartų ir, prasiveržęs pro budelius, padavė Jėzui plačią juostą prisidengti. Jėzus padėkojo ir ja susijuosė. Pasitraukdamas vyras pagrasino kumštimi budeliams ir įsakančiai tarė: ,,Žiūrėkite, kad kartais nenuplėštumėt juostos tam vargšui”.

Jėzaus kryžiavimas

            Prie kryžiaus atvestas Jėzus pats ant jo atsisėdo. Budeliai pastūmė, kad atsigultų. Tada pagriebė jo dešinę ranką, pridėjo delną prie skylės, išgręžtos dešiniame kryžiaus skersinyje ir virvėmis pririšo. Vienas atsiklaupė ant Jėzaus krūtinės, prilaikydamas susitraukiančią ranką, o antras įdėjo į delną storą, aštriai nusmailintą vinį ir kalė su plaktuku. Skausmingas klyksmas prasiveržė iš Jėzaus krūtinės, iš delno žaizdos prasiveržė kraujas ir aptaškė budelių rankas. Delno gyslos sutrūko ir trikampė vinis jas įtraukė į išgręžtą skylę.

            Prikalus dešiniąją ranką, ėmė kalti kairiąją ranką, kuri jau buvo pririšta prie skersinio. Tik dabar pamatė, kad ranka nepasiekia padarytos skylės. Tada ranką atrišo nuo skersinio, prie jos pritvirtino virvę ir, atsiremdami kojomis į kryžių, tempė tol, kol ranka pasiekė padarytą skylę. Dabar įkalė vinį į kairį delną. Vėl pasigirdo Jėzaus sudejavimas, nes ištemptos abi rankos  išsinarino iš sąnarių, pečių mentės įkrito į kūną, o per alkūnes atsikišo išnertų  kaulų galai.

            Baisias kančias pergyveno ir Motina Marija. Ji tyliai dejavo ir buvo išblyškusi kaip lavonas. Fariziejai iš jos tyčiojos ir nepadoriais žodžiais keikė. Ją paėmė ir nuvedė kiek toliau, prie kitų moterų. Magdalena kaip pamišusi nagais draskė savo veidą ir jos skruostai buvo kruvini, o akys pasruvę krauju.

            Kad Jėzus daugiau stovėtų, o ne kabėtų, kryžiaus apačioje, ties kojomis prikalė kaladėlę, prie kurios paskiau kalė Jėzaus kojas. Kaladėlėje buvo išgręžta skylė, o kryžiaus medyje buvo išskaptuotos duobutės padėti kojų kulnims. Tas buvo daroma todėl, kad nukryžiuotasis gyvas ilgiau  kaboti ant kryžiaus ir nesuplyštų rankos.

            Kai abi rankas ištempę prikalė, visas Jėzaus kūnas susitraukė, keliai pakilo aukštyn. Budeliai jas pagriebė, pririšo virvėmis ir tempė žemyn prie kaladėlės. Bet ji specialiai buvo prikalta žemiau ir b  buvo tarpas tarp kojų ir kaladėlės. Pasigirdo nauji budelių keiksmai. Vieni patarė kaladėlę pakelti aukščiau, kiti su pasityčiojimu sakė: ,,Nenori išsitiesti pats, tai mes padėsime”. Ką jie padarė? Virve pririšo Jėzaus krūtinę ir pečius, kad rankos per vinis neplyštų. Po to prie dešinės kojos pririšo virvę ir traukė žemyn prie kaladėlės. Tada stipriai pririšo prie medžio. Kūnas tampėsi taip, kad girdėjosi kaulų lūžimas. Skausmo suimtas Jėzus garsiai sudejavo: ,,O Dieve, o Dieve”.

            Panašiai tempė kairiąją koją, ją uždėjo ant dešinės ir stipriai pririšo virvėmis. Jiems buvo nepatogu kalti abi kojas iš karto, nes kairiajai nebuvo kur atsiremti. Kairiąją koją perdūrė plona, ilga yla ir per padarytą žaizdą įkalė vinį taip, kad jis pervėrė ir dešinę koją apačioje ir net  pasiekė kryžiaus kamieną. Vinis plėšė raumenis ir gyslas, laužė  kojų kaulus.

            Kojų prikalimas buvo didžiausia kančia Jėzui, ypač dėl baisaus kūno tempimo.

            Marija vėl priartėjo prie Jėzaus kančių vietos. Ji matė kaip tempė kojas, girdėjo kaip lūžta  kaulai ir dejuoja jos sūnus. Ją pamatę fariziejai pradėjo tyčiotis. Priėjo kitos moterys ir ją nusivedė kiek toliau.

            Jėzus meldėsi, kartojo psalmių, pranašų posakius, kurie paskelbti Senajame Testamente, o dabar per Jėzų jie išsipildė.

Jėzaus nukryžiavimas įvyko penkiolika minučių pirmos.

Kryžiaus pakėlimas  ir jo pastatymas

Kryžių su nukryžiuotu Jėzumi kėlė atsargiai ir ilgai. Kai visu svoriu jis krito į duobę, iš Jėzaus krūtinės išsiveržė skausmingas dejavimas, nes ištemptas kūnas krito žemyn, rankų žaizdos plyšo, kraujas tekėjo, kaulų sąnariai išsinarino. Budeliai kryžių dar pajudino, kad jis tvirčiau stovėtų.

Siaubas apėmė visus, kai, budeliams ir fariziejams  tyčiojantis, keikiantis, pamatė ant kryžiaus prikaltą ir iškeltą Jėzų. Kai kryžius jau stovėjo vertikaliai, visus minioje apėmė kažkoks naujas, dar nežinomas jausmas. Visi pragaro velniai su išgąsčiu pajuto krintančio kryžiaus trenksmą ir per savo tarnus – budelius dar kartą tyčiodamies puolė Jėzų.

            Krisdamas kryžius į duobę iššaukė naują kraujo tekėjimą iš Jėzaus erškėčiais sužeistos galvos, perkaltų rankų ir kojų. Kryžių įtvirtinę į žemę, budeliai laiptais palipo ir atrišo virves. Apie septynias minutes Jėzus kabojo tylėdamas, lyg negyvas, paskendęs didžiulėse kančiose.

            Nukryžiavę žmogžudžius šalia Jėzaus, budeliai pasidalino drabužius, pasiėmė kankinimo įrankius, dar iškeikė Jėzų ir nuėjo į šalį. Tą patį padarė ir fariziejai. Daugiausiai niekino Jėzų žydai. Jie šaukė: ,,Gėda tau, melagi”. ,,Tai taip sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai?” “Kitus visada norėjai gelbėti, o dabar pats negali išsigelbėti”. ,,Jeigu tu Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus”. ,,Jei jis yra Izraelio karalius, tenužengia nuo kryžiaus ir įtikėsime jį”. ,,Pasitikėjo Dievu, tegu Dievas dabar jam padeda”. Kareiviai pridėjo: ,,Jei esi žydų karalius, tai gelbėkis”.

            Vienu metu Jėzus pakėlė galvą aukštyn ir pasakė: ,,Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą”. Tai buvo pirmas Jėzaus žodis ant kryžiaus.

                       Saulės užtemimas

            Pusėj pirmos prasidėjo nuostabus saulės užtemimas. Tamsa kaskart didėjo. Visi išsigandę, užmiršę kryžių, žiūrėjo  aukštyn. Žmogžudys Dizmas, esantis dešinėje, apimtas gailesčio, Jėzui tarė: ,,Leisk man patekti į tą vietą, kur galėsi mane išganyti. Atsimink mane, kai įeisi į savo karalystę”. Jėzus atsakė: ,,Iš tikrųjų sakau tau. Šiandieną su mani būsi rojuje”.

Kai Marija meldėsi, kad ir ji mirtų kartu su Jėzumi, jis pažvelgė į savo motiną ir, jai rodydamas Joną, tarė: ,,Moterie, štai tavo sūnus. Po to tarė Jonui: ,,Žiūrėk. Štai tavo motina.”

                       Ketvirtas Jėzaus žodis ant kryžiaus

Daugelis žmonių jau pasišalino. Nukryžiuotasis,  visų apleistas, meldėsi už savo priešus ir kentėjo begalines kančias. Jis patyrė visus baisius skausmus: iškankintojo, kuris liko be žmogiškos ir dieviškos paguodos, be tikėjimo, vilties ir meilės, priverstas iš savęs semti jėgos, galios. Savo apleidimą, kančią Jėzus aukojo  už visus nusidėjėlius.

Kai žmogų supa tamsa, kai nuo jo pasitraukia visokia šviesa ir paguoda, būdamas vienybėje su Kristaus mistiniu kūnu – Bažnyčia, jis negali pasiduoti nevilčiai, abejonėms, jaustis apleistu ar bijoti pavojų. Jėzus mūsų Šviesa, Kelias ir Tiesa nugalėjo pragariškus kankinimus ir gyvenimo dykumoje pastatė savo kryžių.Tad ko mums bijoti ir drebėti?

            Jėzus pasiaukojo Dangiškajam Tėvui už mus, nes nepaprastai mus mylėjo ir padarė brangiu turtu savo gyvenimą, meilę, kančią, mirtį. Jis meldėsi net už tuos, kurie klaidingai mąstė, kad jis, kaip Dievas, nejautė fizinių kančių.

Regėjimo metu man Jėzus pasakė, kad apleidimo skausmą jis jautė skaudžiau ir daugiau, negu tai būtų pergyvenęs koks nors žmogus, nes jo žmogystė su Dievyste sudarė vieną ir tą patį asmenį. Jėzus garsiu šauksmu parodė savo apleidimą ir davė teisę visiems apleistiems ir tikintiems į Dievą Tėvą pasitikėti Jo pagalba. Apie trečią valandą Jėzus garsiai sušuko: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”

                        Penktas Jėzaus žodis ant kryžiaus

            Nuo skausmų kenčiantis Jėzus buvo labai ištroškęs. Vos judindamas išdžiuvusį liežuvį tarė: ,,Trokštu”. Jo artimieji į jį gailestingai žiūrėjo ir nepadavė atsigerti. Tada Jėzus tarė: ,,Negalėjote man paduoti ne gurkšnio vandens?”.

Šeštas ir septintas Jėzaus žodis

            Šaltas prakaitas išpylė Jėzaus sąnarius ir kūną. Apaštalas Jonas šluostė sudrėkusias kojas, skausmo prislėgta Magdalena atsirėmė į kryžių, Motina Marija, prilaikoma Salomės ir Marijos Kleofos, stovėjo tarp Jėzaus ir Dizmo kryžių. Ji stebėjo savo sūnaus merdėjimą. Staiga Jėzus pasakė: ,,Įvyko”. Ir pakėlęs galvą garsiai sušuko: ,,Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią”. Šiuos žodžius ištaręs Jėzus palenkė galvą ant krūtinės ir mirė.

            Motina taip pat jautė merdėjimo skausmus: sustingo rankos, aptemo akys, išblyško veidas, ėmė sverdėti kojos ir ji krito ant žemės. Neišlaikė skausmo  Magdalenos, Jono ir kitų Jėzų atjaučiančiųjų širdys. Jie, užsidengę veidus, krito ant žemės.

            Kareivių šimtininkas Abenadaras, kuris padavė Jėzui kempinę su actu, dabar buvo giliai sujaudintas. Žemės drebėjimas ir kiti Dievo ženklai, kaip įspėjimas, sukėlė visiems baimę, išgąstį. Su Jėzaus mirtimi atėjo Dievo malonė Abenadarui. Jis metė ietį į šalį ir garsiai sušuko: ,,Palaimintas galingasis Dievas, Abraomo ir Jokūbo Dievas. Štai mirė Teisingasis. Iš tikrųjų, Jis yra Dievo Sūnus”. Dalis kareivių, paveikti šimtininko žodžių, taip pat atsivertė. Jie garsiai liudijo. Atsivertė dalis fariziejų ir kai  kurie žmonės iš minios.

Įvykiai po Jėzaus mirties

Pilotą tuoj aplankė ,,Didžiosios Tarybos” nariai ir pareikalavo, kad nukryžiuotiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir nuimti nuo kryžių, nes šabo dienai negalėjo ten pasilikti. Pilotas paskyrė budelius ir išsiuntė į Golgotą.

Pas Pilotą atėjo tarybos narys Juozapas iš Arimatėjos. Jis susitarė su Nikodemu ir norėjo palaidoti Jėzaus kūną savo sodo uolos rūsyje. Pilotas, pamatęs kilnų  Juozapą rūpinantis žydų karaliaus kūnu, atsiminė Jėzaus nekaltumą ir, apsimetęs abejingu, dar paklausė: ,,Argi jau mirė?”  Jis pašaukė kareivių šimtininką, kuris patvirtino Jėzaus mirtį trečią valandą. Jam pranešė apie žemės drebėjimą, uolos skilimą ir kitus gamtos reiškinius. Pilotas norėjo sušvelninti savo sprendimą Jėzų nukryžiuoti, todėl leido Juozapui palaidoti mirusio kūną. Vyriausieji žydų kunigai norėjo Jėzų palaidoti kartu su abiem žmogžudžiais.

Jėzaus šono pervėrimas

            Žmonių minia iš Golgotos išsiskirstė. Pasiliko tik Jėzaus Motina Marija, Marija Magdalietė,  Salomė ir apaštalas Jonas. Jie didžio liūdesio apimti stovėjo prieš Nukryžiuotąjį. Netoliese, ant pylimo sėdėjo keli kareiviai ir kalbėjosi.

Atėjo šeši budeliai su kopečiomis ir kitais įrankiais. Du  užlipo ir tikrino Jėzaus kūną, ar jis jau miręs. Kai pastebėjo, kad žmogžudžiai dar gyvi, paliko Jėzaus mirusį  kūną ir užlipę sulaužė žmogžudžių rankas ir kojas. Iš skausmo  Gezmui šaukiant budeliai trimis smūgiais sulaužė jo krūtinę. Abiejų žmogžudžių lavonus budeliai su virvėmis nuleido žemėn ir netoliese palaidojo.

Savo tarnybai uolus kareivis Kasijus /Lionginas/ išsitraukė ietį, ant jos užmovė smaigalį ir nutaikė į mirusio Jėzaus krūtinę. Kai ietį ištraukė, iš žaizdos pasileido kraujo ir vandens srovė, aptaškydama aukštyn pakeltą jo veidą. Įvyko stebuklas. Kasijus dvasiniai prisikėlė. Jis viešai išpažino Jėzų kaip Dievą ir Jam atidavė savo pagarbą.

Gerosios moterys, kai pamatė Kasijų su ietimi duriant į Jėzaus krūtinę, pradėjo skausmingai šaukti, o Motina Marija nualpo. Kai ji atsipeikėjo, Kasijus jau klūpėjo ant kelių, garsiai išpažino Jėzų ir garbino Dievą. Juo pasekė kareiviai.

Atėjo Piloto įsakymas, kad neliesti Jėzaus kūno, nes atidavė Juozapui iš Arimatėjos palaidoti.

Juozapo iš Arimatėjos daržas ir rūsys

Aukštumoje, prie Betliejaus vartų, netoli miesto mūrų ir Kalvarijos kalno, yra Juozapo daržas. Jis gražus, pilnas didelių šakotų medžių. Ten yra didelė uola, kurioje yra kapo rūsys. Viduje yra tiek vietos, kad pasieniais iš abiejų pusių gali sustoti po keturis žmones ir kiti patogiai įnešti mirusio kūną. Guolis mirusiam yra paprastas uolos gabalas, panašus į pailgą dėžę. Guolis iškaltas taip, kad lavonas apvyniotas marškomis lengvai tilptų. Rūsio durys yra varinės arba kitokio metalo. Jos atsidaro į abi puses ir atsiremia į šalines sienas. Durys pridengiamos dideliu, pusiau apvaliu akmeniu, nes ir rūsio anga yra pusiau apvali. Tą darbą gali atlikti keli stiprūs vyrai.

Nuėmimas nuo kryžiaus

            Juozapas ir Nikodemas su savo tarnais nuėmė Jėzaus kūną nuo kryžiaus ir ištepė balzamu. Kiti tarnai ėjo iš miesto per Betliejaus  vartus. Praėjo pro namus, kur buvo Jėzaus Motina, kitos moterys ir Jonas. Jos atsekė iš paskos. Buvo susisupę į ilgas, plačias juostas ir galvas prisidengę.

Juozapas ir Nikodemas taip pat buvo apsirengę gedulo drabužiais: su juodomis priejuostėmis, antrankiais, plačiais diržais ir apsisiautę nuo galvos iki apačios tamsiai pilkos spalvos skraistėmis. Jie abu nuėmė Jėzaus kūną nuo kryžiaus. Jiems padėjo atsivertęs kareivių šimtininkas Abenadaras.

Jėzaus nuėmimas nuo kryžiaus buvo labai jaudinantis. Viešpatavo tyla. Nuimantys Jėzaus kūną  kalbėjo tik tiek, kiek buvo reikalinga. Nuėmę nuo kryžiaus Juozapas ir Nikodemas apdengė Jėzaus kūną medžiaga, susupo į ją ir atidavė Motinai Marijai, kuri ištiesė į jį savo rankas.

Jėzaus kūno paruošimas laidojimui

Kai Jėzaus kūnas buvo nuimtas nuo kryžiaus, jį priėmė ant savo kelių Motina Marija. Dabar ji laikė apglėbusi savo Sūnaus kūną, kuriam ilgos kančios metu negalėjo padėti. Tarp esančių laidotuvių dalyvių nebuvo nė vieno nepalankaus Jėzui. Visi stengėsi atiduti paskutinę pagarbą Jėzaus kūnui. Kiekvienas buvo laimingas, jei galėjo ką nors padėti. Moterys ruošė tepalus, žoles, padavė vyrams indus su vandeniu. Apaštalas Jonas buvo lyg tarpininkas tarp dirbančių vyrų ir moterų. Jis paprašė Motiną Mariją, kad atiduotų Jėzaus kūną palaidoti.  Vyrai įdėjo šventą Jėzaus kūną į paklodę ir nešė balzamuoti. Tuo metu Motina apalpo, o Marija Magdalena ištiestomis rankomis puolė pirmyn, lyg norėdama sulaikyti  vyrus, bet  greitai atsitraukė ir sugrįžo prie Jėzaus Motinos.

Jėzaus kūną vyrai nunešė nuo Golgotos kalno žemyn ir padėjo ant plokščios uolos balzamuoti. Užbaigę pakvietė moteris, kurios apdėjo kvepiančiomis žolėmis Jėzaus kaklą, pečius, galvą ir užbarstė Nikodemo atneštais milteliais.  Magdalena supylė visą butelį kvepiančių aliejų į Jėzaus šono žaizdą, o kitos moterys įdėjo visokių kvepalų į rankas, aplink kojas ir po kojų. Ilga, plačia medžiaga suvyniojo Jėzaus kūną ir, aplinkui suklaupę,  su Juo atsisveikino.

Staiga pasirodė stebuklas, kuris visus sujaudino. Ant viršutinės medžiagos, kuri dengė Jėzaus kūną, pasirodė Jėzaus Kūno paveikslas, su visomis žaizdomis ir rėžiais. Taip Jėzus atsidėkojo jiems už uolų rūpinimąsi jo mirusiu kūnu. Susijaudinę, ašarodami puolė bučiuoti stebuklingą paveikslą. Nustebimas dar padidėjo, kai, atrišę viršutinę medžiagą, pastebėjo, kad apatiniai veido apdangalai buvo švarūs. Viešpaties veido paveikslas atsispindėjo tik ant viršutinės medžiagos. Panašiai atsirado Jėzaus kūno atvaizdai: nugaros, priekinės dalies ant apatinių medžiagų. Tai nebuvo kruvinų žaizdų atspaudai, nes Jėzaus kūnas buvo rūpestingai nuplautas. Tai buvo stebuklingas Jėzaus kūno dieviškas liudijimas.

Jėzaus kūnas palaidojamas

Jėzaus kūną padėjo į odinius neštuvus, apdengė jį tamsiu dangčiu ir iš abiejų pusių paėmę 4 vyrai nešė. Priešakyje ėjo keletas kareivių su žibintais. Po to ėjo Nikodemas ir Juozapas, iš paskos – Abenadaras ir Jonas. Po to sekė šventosios moterys, dar toliau – kitos moterys. Procesijos gale ėjo atsivertę: Kasijus ir jo kareiviai. Laidotuvių procesija iki Juozapo sode esančio kapo rūsio ėjo apie 7 minutes.

Moterys pasiliko lauke, o vyrai nešė Jėzaus kūną į kapą ir paguldė ant paruošto guolio, kuris buvo apdengtas didele marška. Kapą pripildė kvepalais, atsisveikino ir išėjo. Po to į kapo rūsį įėjo Jėzaus Motina ir Marija Magdalena. Jos apibėrė gėlėmis ir kvepiančiomis žolėmis Jėzaus kūną. Apsiverkė ir,  paragintos greitai sugrįžti, nuėjo prie kitų moterų.

Didelis akmuo, skirtas uždaryti kapo rūsiui, gulėjo netoli kapo. Jis buvo antkapio išvaizdos ir toks didelis, sunkus, kad suaugęs žmogus galėjo ant jo atsigulęs išsitiesti. Keli vyrai jį užritino ant uždarų kapo rūsio durų.

Grįžtant po laidotuvių, netoli Kaifo teismo namų staiga iššoko iš už kampo būrys kareivių ir suėmė Juozapą. Suimti jį liepė Kaifas. Todėl pasirinko pagonis kareivius, nes jie nešventė šabo. Jį uždarė netoli teismo, viename miesto mūrų bokšte. Apie tai niekam nesakė, nes norėjo jį badu numarinti.

Sargyba prie Jėzaus kapo

Naktį iš penktadienio į šeštadienį susirinko vyresnieji,, vadovaujami Kaifo, tarėsi, ką toliau daryti po įvykusių stebuklų ir minios įniršio? Dar naktį vyko pas Pilotą ir jam sakė: ”Tas žmonių kurstytojas dar gyvas pranašavo, kad trečią dieną kelsis iš numirusiųjų. Tad liepk pastatyti sargybą prie kapo iki trečios dienos, kad mokiniai nepavogtų Jėzaus kūno, o paskui neskelbtų, kad atsikėlė iš numirusiųjų. Ta antroji apgaulė būtų blogesnė už pirmąją”.

Pilotas jau nebenorėjo tuo daugiau rūpintis ir pasakė: ,,Jūs turite savo sargybą. Saugokite kapą kaip išmanydami”. Prie jų sargybos pridėjo savo patikėtinį Kasijų, kuris turėjo viską stebėti ir jam pranešti. Prieš saulei tekant fariziejai  atvedė kareivius prie Jėzaus kapo. Nutiesė skersai duris plačią juostą, o kitą juostą skersai užritintą akmenį ir tas juostas užantspaudavo. 5 – 6 sargybiniai su žibintais nušvietė kapą ir visą laiką saugojo. Kasijus neatsitraukė iš savo pasirinktos vietos, iš kurios gerai matė apšviestą kapo angą.

Kasijo sielą stebuklingai apšvietė šv. Dvasia. Čia jis tapo nauju žmogumi, krikščioniu.

Jėzaus gerbėjai Didįjį Šeštadienį

Penktadienio vakare į vakarienės kambarį susirinko apie 20 vyrų. Jie atliko šabo apeigas ir meldėsi. Po to išsiskirstė į namus. Šabo dieną Marija valgė mažiau. Ją supo susirinkę moterys. Visos nuliūdę, susikaupę pasikeisdamos meldėsi. Tas paprotys naktį melstis yra labai senas. Ir pamaldžios moterys neužmiršo to papročio netgi po tokių skaudžių įvykių.

Vakaras prieš Jėzaus prisikėlimą

Po šabo Jonas, Petras ir vyresnysis Jokūbas atėjo į moterų kambarį drauge liūdėti, melstis ir jas nuraminti. Jiems iš ten išėjus moterys grįžo į savo kambarėlius ir meldėsi.

Staiga švč. Mergelei Marijai pasirodė angelas, kuris liepė jai eiti prie Nikodemo vartų, nes prie jų artinasi Viešpats.

Jau buvo 9 val. vakaro, kai Marija skubėjo nurodyta kryptimi. Netoli vartų sustojo ir pastebėjo, kaip oru plaukė prie jos šviesi Jėzaus siela, lydima didelio būrio sentėvių sielų. Jėzus kreipėsi į patriarchus, parodė švč. Mergelę Mariją  ir pasakė: ,,Štai Marija, mano Motina”. Paskui ją apkabino ir dingo. Marija, labai paguosta ir sustiprinta sugrįžo pas moteris. Joms nepriminė, ką neseniai pergyveno, bet jas ramino ir jų tikėjimą stiprino. Rado jas ruošiant tepalus ir kvapnias žoles. Ruošėsi sekantį  rytą eiti prie kapo ir dar kartą patepti Jėzaus kūną.

Juozapas iš Arimatėjos kalėjime meldėsi. Staiga kalėjimas prisipildė šviesos ir balsas jį vardu pašaukė. Jis buvo angelo ar Jėzaus stebuklingai išvaduotas.

Naktis prieš prisikėlimą

Prie Viešpaties Jėzaus kapo buvo tylu ir ramu. 6 sargybiniai stovėjo arba sėdėjo prie kapo angos, o Kasijus, paskendęs mintyse, kažko nuostabaus laukė. Jį apšvietė Dievo malonė ir jis pažino daug paslaptingų dalykų.

Staiga palaidotą Jėzaus kūną nušvietė šviesa. Prie jo galvos ir prie kojų atsirado du angelai. Jėzaus siela kartu su kūnu pakilo aukštyn, uola sudrebėjo ir persiskyrė. Keturi sargybiniai buvo nuėję į miestą, o kapą saugojo du sargybiniai ir Kasijus. Drebėjimas juos parbloškė ant žemės ir lyg apsvaigino. Tik vienas Kasijus nujautė, kas čia įvyko. Buvo sujaudintas ir laukė, kas bus toliau. Tuo metu sugrįžo iš miesto keturi sargybiniai.

Moterys paruošė kvapniuosius tepalus, juos suvyniojo į medžiagą ir nuėjo ilsėtis, nes anksti rytą ruošėsi eiti prie Jėzaus kapo.

Švč. Mergelė, kupina meilės ir ilgesio, negalėjo užmigti. Atsikėlė, apsirengė ir išėjo aplankyti visų Jėzaus kančia pažymėtų vietų. Nuėjusi iki Kalvarijos kalno ji staiga sustojo, nes jai pasirodė Jėzus su iškankintu kūnu. Prieš jį ėjo angelas, po to du angelai, buvę prie Jėzaus kūno, ir būrys iš pragarų išvaduotų sielų. Jėzus buvo be judesių, lyg slenkantis šešėlis, tik buvo galima girdėti Jo žodžiai. Savo Motinai pranešė: ką nuveikė pragaruose ir kad kelsis iš numirusių su palaimintu kūnu, kad jai pasirodys netoli Jeruzalės prie akmens, kur jis krito po  kryžiumi. Dabar buvo po dvyliktos, nes ilgai užtruko lankydama kryžiaus kelius.

Jėzaus kūnas vėl atsidūrė kape, o du angelai jį garbino. Negaliu apsakyti visa tai, ką mačiau, nes žodžiais neįmanoma išreikšti.

Blanki aušra jau pradėjo sidabrinti rytinius dangaus pakraščius, kai kelios moterys išėjo prie Jėzaus kapo. Suvyniotus į medžiagą nešėsi tepalus, kitos nešė gyvas gėles, viena turėjo uždegtą žibintą.

Viešpaties prisikėlimas

Pamačiau Jėzaus sielą, sklandančią virš kapo tarp dviejų angelų ir daugybės šviesių pavidalų. Siela prasiskverbė per uolą ir nusileido į Viešpaties kūną. Staiga pasirodė šviesus, gyvas Jėzaus kūnas, sujungtas su siela ir su Dievyste. To regėjimo metu išnyko iš akių Jėzaus kapas ir mačiau tik Viešpatį, mindantį slibino galvą.

Vėl pamačiau Jėzų, nušvitusį garbe. Žemė sudrebėjo, iš dangaus nusileido angelas, jis nurito akmenį nuo kapo angos į dešinę pusę ir ant jo atsisėdo. Sargybiniai  sustingę gulėjo lyg negyvi. Vienas Kasijus matė šviesą prie kapo angos, matė kaip angelas nurito akmenį ir ant jo atsisėdo, bet prisikėlusio Jėzaus nematė.

Tuo metu, kai sudrebėjo žemė ir angelas pasirodė iš dangaus, Jėzus pasirodė savo Motinai netoli Kalvarijos kalno. Buvo nepaprastai gražus, didingas, iš jo sklido šviesa. Jį dengė šviesiai žydros spalvos rūbas, blizgantis kaip dūmai saulės šviesoje. Jo rankose ir kojose buvo matyti švytinčios žaizdos, pravertos taip, kad galima įdėti pirštas. Nuo vidurio žaizdų sklido spinduliai. Toks Jėzus stojo prieš savo Motiną ir jai kalbėjo jau apie antrą regėjimą. Marija pasilenkė žemai ir norėjo pabučiuoti Jėzui kojas. Jėzus paėmė ją už rankos, pakėlė ją ir tuoj išnyko.

Moterys prie Jėzaus kapo

Kai Jėzus prisikėlė, moterys buvo netoli Nikodemo vartų. Jos nepastebėjo stebulingų ženklų ir nežinojo, kad prie Jėzaus kapo pastatyta sargyba. Laidotuvėse naudoti tepalai ir kvepalai buvo pirkti Nikodemo. Moterys labai norėjo atiduoti Jėzaus kūnui savo paskutinę pagarbą. Norėjo Jėzaus kūną aplieti nardiniu vandeniu ir aliejais, apiberti gėlėmis ir kvapniomis žolėmis. Magdalena ir Salomė visa tai nupirko ir susirūpinę ėjo prie kapo. Artėdamos prie kapo jos viena kitos klausė: ,,Kas mums atris akmenį nuo kapo angos?”

Atėję prie kapo pamatė šviesas, gulinčius sargybinius ir akmenį nuristą nuo angos, o durys buvo pridarytos. Salomė sustojo prie kapo angos, o Magdalena išsigandusi skubėjo į vidų. Jos akis apšvietė šviesa, sklindanti nuo ten esančio angelo. Jėzaus kūno jau nebebuvo. Magdalena išsigando ir bėgo iš kapo. Ji skubėjo pas moteris ir apaštalus pranešti, kas atsitiko. Salomė taip pat nubėgo pas kitas moteris pranešti naujienos. Kasijus bėgo pas Pilotą pranešti ir sutiko grįžtant Salomę su moterimis. Joms pasakė, kad kape nėra Jėzaus kūno. Moterys įsidrąsino, vėl sugrįžo prie kapo. Dabar viduje pamatė du angelus su baltais, švytinčiais drabužiais. Jos išsigando, delnais užsidengė veidus ir palenkė galvas. Vienas iš angelų joms pabilo: ,,Nebijokite. Čia nėra Nukryžiuotojo. Jis gyvas, prisikėlė iš numirusiųjų. Štai tuščia vieta, kur Jis gulėjo. Praneškite mokiniams, ką matėte ir girdėjote. Jį pamatysite Galilėjoje. Tegu jie atsimena, ką Jėzus pasakė Galilėjoje. Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas  į nusidėjėlių rankas  ir nukryžiuotas, o trečią dieną kelsis iš numirusiųjų”.

Magdalena skubėjo pas apaštalus. Vieni dar ilsėjosi, kiti jau buvo atsikėlę ir kalbėjosi.  Petras ir Jonas atidarė jai duris, o ji į vidų neįėjusi sušuko: ,,Paėmė mūsų Viešpatį iš kapo ir nežinome, kur padėjo”. Tai pasakiusi skubėjo prie kapo. Netrukus paskui ją bėgo Jonas ir Petras. Jonas greičiau atbėgo už Petrą.

Atbėgusi prie kapo Magdalena viena nedrįso įeiti į kapo vidų. Ji sustojo prie angos, pasilenkė, žiūrėjo į kapą, norėdama pamatyti palaidotą Jėzaus kūną. Ji pamatė du angelus ir išgirdo žodžius: ,,Moterie, ko verki?” Ji gailiai sušuko: ,,Paėmė mūsų Viešpatį. Ar nežinote, kur jį padėjo?”

 Nujautimas jai pasakė, kad Viešpats yra arti ir ji neišsigando pasirodžiusių angelų. Ji pradėjo aplink kapą ieškoti, kaip ieško žmogus pamesto daikto. Už 10 žingsnių į rytus nuo kapo, tarp krūmų, už palmės medžio ji staiga pastebėjo aukštą baltą stovintį. Ji puolė į tą pusę ir išgirdo žodžius: ,,Moterie, ko verki? Ko ieškai?” Magdalenai pasirodęs žmogaus siluetas atrodė, kad yra daržininkas su kastuvu rankoje. Magdalena jo paklausė: ,,Jei tamsta jį paėmei, sakyk, kur padėjai? Aš jį pasiimsiu”. Tai pasakius, ji pradėjo dairytis, ar nepamatys Viešpaties. Tada Jėzus jai tarė: ,,M a r i j a”. Magdalena pažino Viešpatį iš jo balso. Staiga ji užmiršo nukryžiavimą, mirtį, laidojimą, krito prieš Jį ant kelių, tiesė rankas prie jo kojų ir sušuko: ,,Rabboni – Mokytojau”. Tačiau Jėzus ištiesė savo ranką, ją sulaikė ir tarė: ,,Neliesk manęs. Aš dar nenužengiau pas savo Tėvą. Grįžk pas mano brolius ir pasakyk jiems: ,,Einu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą”. Po tų žodžių Jėzus staiga pradingo iš Magdalenos akių. Dabar  ji nesuprato, ar tai buvo sapnas, ar tikrovė. Ji skubėjo prie kapo. Kai pamatė tuščią kapą ir įkapes, ji įsitikino, kad Jėzus iš tikrųjų stebuklingai prisikėlė. Išskubėjo pas drauges. Jėzus pasirodė Magdalenai rytą 2,20 val.

Vos Magdalena nuėjo nuo kapo, tuoj atbėgo Jonas, netrukus atskubėjo ir Petras. Jonas į kapo rūsį nėjo, jis pasilenkė prie angos, pažvelgė į vidų ir pamatė, kad kapas tuščias.  Petras įėjo į vidų ir neberado Jėzaus kūno.

Kareiviai, kurie saugojo Juozapą iš Arimatėjos, jau žinojo, kad jis paslaptingai dingo iš kalėjimo. Dabar apie tai kitiems pasakojo ir kaltino tuos, kurie penktadienį pasmerkė Jėzų nukryžiuoti. Fariziejai įsakė juos suimti ir uždaryti į kalėjimą. Dar daugiau. Jie pradėjo  skelbti gandą, kad Jėzaus kūną pavogė jo mokiniai. Tą melagingą žinią skelbė visose sinagogose.

Tas melas nesutrukdė atsiversti daugeliui žydų. Jie matė prisikėlusį iš numirusių Jėzų, kuris buvo su tuo pačiu kūnu, bet atnaujintu ir sudvasintu. Žemėje buvo keliasdešimt dienų ir savo mokinių akivaizdoje įžengė į dangų.

Fariziejams pavyko nuraminti žmones  tik laikinai. Daugelis įtikėjo į Jėzaus prisikėlimą ir atsivertė. Kai apaštalai Sekminėse buvo sustiprinti, padrąsinti, jie plačiai skelbė Jėzaus stebuklingą prisikėlimą ir krikštijo naujus Jėzaus išpažinėjus. Žydų vyresnieji kaskart daugiau aprimo ir pasidarė nedrąsūs. Kai diakonas Steponas pamokslavo, tai tikinčiųjų jau buvo labai daug.

Šv. Onos Kotrynos Emmerich gyvenimas

Ona Kotryna Emmerich gimė 1774 m. rugsėjo 8 d. Vestfalijoje, Flamsko kaime, netoli Koesfeldo miesto. Tą pačią dieną ji buvo pakrikštyta. Jos tėvai: Bernardas Emmerich ir Ona Hilleraitė turėjo devynis vaikus. Ona Kotryna buvo penktoji. Tėvas buvo pamaldus, doras, neturtingas, darbštus. Motina buvo labai pamaldi, dora moteris. Jos dažni, įprasti posakiai: ,,Viešpatie, kaip nori Tu, bet ne kaip aš noriu”. ,,Viešpatie, suteik man kantrybės, o paskiau labai bausk”. Tėvai Kotryną išauklėjo drausmingai ir tikrai krikščioniškai. Nors buvo silpnos sveikatos, bet iš vaikystės turėjo sunkiai dirbti. Jau vaikystėje turėjo įvairius regėjimus, visada pasižymėjo linksmumu, giliu protu ir uždarumu. Ona Kotryna vėliau prisipažino: ,,Mane tėvai dažnai bardavo ir niekados negirdavo, kaip kiti tėvai giria savo vaikus. Todėl galvojau, kad esu paprasčiausias vaikas visame pasaulyje. Kartais labai pergyvenau, kad tikriausiai nepatinku ir Viešpačiui Dievui”.

Turėdama 7 metus ji priėjo primos išpažinties, kuriai  nuoširdžiai ir uoliai ruošėsi. Jos jauną širdelę suėmė didis gailestis ir kelyje į bažnyčią nualpo. Kiti vaikai ją nunešė į bažnyčią. Pirmos išpažinties metu ji labai gailėjosi dėl padarytų nuodėmių, garsiai pravirko ir nuo klausyklos ją nuvedė. Priėmusi pirmą šv. Komuniją ji visiškai atsidavė Dievui. Krikšto metu gautą nekaltybę ji išsaugojo per visą gyvenimą ir visomis jėgomis siekė tik gėrio kaip galutinio tikslo. Kunigas Overbergas – jos nuodėmklausys pasakė, kad Ona Kotryna visai save pamiršo ir atsidavė Dievui.

Dvylikametė Ona išėjo tarnauti pas vieną ūkininką, gyvenantį tame pačiame kaime. Ten išbuvo tris metus. Vėliau šeimininkė dvasinei Bažnyčios vadovybei paliudijo: ,,Kai Ona Kotryna gyveno mano namuose ir ganė karves, jai buvo 12 – 13 metų. Visiems namiškiams ji buvo mandagi, maloni, nepeiktina, neieškojo pasilinksminimų, norėjo eiti į bažnyčią, nes buvo labai pamaldi, uoli, kukli, ištikima. Apie kiekvieną žmogų kalbėdavo tik gerai. Sakydavo, kad ji nenori būti laiminga šiame pasaulyje. Buvo labai geros širdies, dažnai pasninkavo. Kai ją atkalbėdavau nuo pasiryžimo stoti į vienuolyną, tai ji atsakydavo: ,,Apie tai daugiau nekalbėkite, nes negalėsiu bičiuliauti su jumis. Aš tai turiu padaryti ir padarysiu”.

Ona Kotryna labai anksti pažadėjo savo gyvenimą paaukoti Dievui vienuolyne. Todėl visi jos darbai buvo skirti tam tikslui pasiekti. Kai norėjo užsidirbti pinigų, kad galėtų įstoti į vienuolyną, ji ėjo tarnauti pas  siuvėją Koesfelde. Buvo jautrios širdies. Todėl kiek uždirbo, tiek išdalino vargšams. Po trijų metų sugrįžo pas tėvus. Netrukus vėl grįžo į tą miestelį tarnauti vargonininkui Soentgenui. Ji galvojo, kad išmokusi groti vargonais galės įstoti į vienuolyną. Bet tuose namuose buvo didelis skurdas. Iš gailestingumo ji paaukojo viską, ką turėjo sutaupiusi. Vargonais niekada negrojo. 1802 m. kartu su vargonininko dukra Klara įstojo į augustiniečių vienuolyną Duelmene.

Po metų bandymo ir naujokės kančių Ona Kotryna 1803 m. lapkričio 5 d. padarė įžadus. Jos veidas švytėjo džiaugsmu ir laime. Vėliau ji kalbėjo: ,,Visiškai atsidaviau dangiškajam savo Mylimajam. Tegul Jis elgiasi su manimi pagal savo valią”.  Savyje ugdė visas dorybes, reikalingas vienuolės gyvenimui. Apie ją kun. Overberg rašė: ,,Ona Kotryna visada buvo rami, nuolaidi, nusižeminusi, nemėgo ginčytis ir visada tarnavo kitiems”.

Netoli vienuolyno gyveno pamaldus prancūzų kunigas Lambertas. Ona Kotryna gavo iš nuodėmklausio leidimą dažniau priimti Jėzų švč. Sakramente. Kun. Lambertas stengėsi patarnauti jai, trokštančiai gyvybės Duonos.

1811 m. gruodžio mėnesyje vienuolynas buvo panaikintas. Dėl to Oną Kotryną labai skaudžiai pergyveno. Vėliau ji prisipažino: ,,Aš tada net susirgau ir visos vienuolės galvojo, kad mirsiu. Man pasirodė Dievo Motina, sakydama:’ Dar nemirsi, dar daug apie tave kalbės. Neišsigąsk, kad ir labai tau nesiseks. Visada patirsi mano pagalbą”. Kai kitos vienuolės paliko vienuolyną, Ona Kotryna dar gyveno iki sekančio pavasario. Vėliau su kun. Lambertu išsikėlė gyventi į našlės Roterienės namus. Jos kambarėlis buvo skurdus. Ten vėl ji susirgo. Domininkonas tėvas Limbergas  aprūpino šv. sakramentais ir ją paruošė mirčiai. Netrukus ji išgijo. Tėvas Limbergas tapo jos nuolatiniu nuodėmklausiu iki mirties.

1812 m. gruodžio 20 d. Onos Kotrynos rankose, kojose ir krūtinėje pasirodė stigmos – Kristaus žaizdų ženklai. Tą dieną, popiet trečią valandą Ona Kotryna ekstazėje išskėtus rankas meldėsi. Pas ją atėjo šeimininkės Roterienės duktė ir pamatė, kad iš Onos Kotrynos delnų teka kraujas. Kai Ona Kotryna atsigavo, mergaitė atkreipė jos dėmesį į kraujuojančias rankas. Ona Kotryna prašė apie tai niekam nepasakoti. Gruodžio 31 d. tėvas Limbergas atnešė jai švč. Sakramentą ir pastebėjo jos kruvinas rankas. Apie tai greitai pranešė tėvui  Lambertui, gyvenančiam tuose pačiose namuose. Jis greitai atėjo pas Oną Kotryną ir, pamatęs jos kruvinas rankas, pasakė: ,,Mano sese, nemanyk, kad esi Kotryna Senietė”. Kai žaizdos neišnyko, tėvas Lambertas savo kolegai patarė: ,,Tėve, niekas neturi tai žinoti. Turi pasilikti tarp mūsų, nes patirtume daug nemalonumų ir rūpesčių”. Tėvas Limbergas su pasiūlymu sutiko, o Ona Kotryna labai džiaugėsi, kad tie du kunigai neteikė didelės reikšmės jos žaizdoms. Ji slėpė tą kančią nuo kiekvieno. Deja, greitai sužinojo apie tai Klara Soentgenaitė, o po to ir kiti. Duelmeno klebonas kun.  Reusingas, drauge su daktarais: Veseneriu, Krauthausenu ir Onos Kotrynos nuodėmklausiu ištyrė stigmas. 1813 m. kovo 25 d. pranešė dvasinei vadovybei tyrimo rezultatus. Po kelių dienų atvyko vienuolyno generolas, lydimas kun. von Ovenbergo ir medicinos daktaro von Druffelio Duelmene. Tyrimai užtruko daugiau kaip 4 metus. Rezultatai: buvo pripažinta stigmų tikrumas ir antgamtiškumas. Paaiškėjo Onos Kotrynos nepaprastas paklusnumas ir heroiška kantrybė. Po 6 m. pasaulietinė valdžia panoro demaskuoti tariamąją apgaulę – padarė Onos Kotrynos tardymą, kuris buvo labai nemalonus ir  įžeidžiantis.  Ir teisėjai prieš savo valią turėjo pasakyti tikrą tiesą.

1813 m. spalio mėnesį Ona Kotryna su kun. Lambertu persikėlė gyventi į kitus namus. Namų tvarkai prižiūrėti pasiėmė savo jauniausią seserį Gertrūdą. Dėl sunkaus charakterio ji savo seseriai Onai Kotrynai darė daug nemalonumų.

 Jos stigmas tyrė mokslininkas daktaras Veseneris, kuris jai padarė didelę įtaką. Iš jo pranešimų sužinome daug įdomių atsitikimų apie Onos Kotrynos gyvenimą. Įdomiausia tai, kad 1818 m. pas Oną Kotryną atvyko garsus poetas Klemensas Brentano. Jis buvo kaip Dievo pasiuntinys, kuris surašė visus jos patirtus apreiškimus ir regėjimus. Prie jos išbuvo iki mirties ir sąžiningai atliko Dievo duotąją misiją.

Tėvas Shmoegeris savo knygoje ,,Onos Kotrynos gyvenimas” įrodinėja, kad Dievo tarnaitės svarbiausias gyvenimo tikslas buvo ne tik tapti šventa, gera valia prisiimti kančias už kitų kaltes, nuodėmes, melsti Dievą gailestingumo, milijonams žmonių tapti išganymo įrankiu, bet ir kuo daugiau visus informuoti apie savo regėjimus, atgaivinti jų tikėjimą, pamaldumą ir atnešti Bažnyčiai dvasinę naudą”.

1824 m. vasario 9 d., po pietų Ona Kotryna Emmerich mirė, turėdama beveik 50 m. amžiaus.

 Šios knygos autorius Klemensas  Brentano gimė 1778 m. rugsėjo 8 d. Vokietijos vakaruose, turtingo italų pirklio šeimoje. Iš Italijos atvykęs tėvas įsikūrė Frankfurte prie Maino. Klemensas savo jaunystėje negavo tinkamo išsilavinimo, nes tėvas vertė dirbti prekyboje ir net nesirūpino jaunuolio dorove. Po tėvo mirties Klemensas mokėsi keliuose universitetuose. Pasišventė literatūrai. Rašė daug eilėraščių, novelių, apysakų, dramų ir greitai išgarsėjo kaip įdomus rašytojas, poetas. Gyvenimo vilionės jį nubloškė toli nuo religijos. Gyvenimas be Dievo jam tapo nelaimingas. Jį apėmė didis nerimas. Sąžinė nuolat kalbėjo apie tiesą, gyvenimo išmintį, dorybes, pamaldumą, nes tiems dalykams jis turėjo natūralų potraukį.

Jo atsivertimas buvo lėtas. Prie to prisidėjo pamaldžioji Ona Kotryna Emmerich, kuri buvo apdovanota nepaprastomis Dievo malonėmis. Ji turėjo daug apreiškimų ir regėjimų. Ne kartą Dievas jai priminė, kad visa tai duota ne vien jai, bet reikia plačiai paskelbti visiems žmonėms. Todėl jai reikėjo tokio žmogaus, kuris galėtų tai padaryti, nes ji pati nesugebėjo, o jos pažįstamieji nekreipė dėmesio į jos samprotavimus. Viename regėjime Viešpats Dievas jai parodė tą žmogų, kuris galėtų jos regėjimus surašyti ir išplatinti. Bet ji privalo tą žmogų maldomis ir atgaila laimėti ir paruošti. Tą žmogų ji regėjo kelis kartus. Tai buvo poetas Klemensas Brentano. Jis gyveno Berlyne ir po  kelių didelių pergyvenimų jis atsivertė. 1817 m. vasario mėnesio pabaigoje jis priėjo išpažinties, o kitą dieną priėmė šv. Komuniją.

Tais metais Klemenso brolis Kristupas aplankė Kotryną Emmerich Duelmene. Atsilankymas pas šventą mergaitę jam padarė neužmirštamą įspūdį. Skubėjo pas brolį Klemensą į Berlyną ir jam įkalbinėjo vykti pas šventą mergaitę Oną Kotryną. Nors Klemensas jau buvo atsivertęs, bet nepaklausė brolio pasiūlymų, reikalavimų. Po metų Klemensas gavo iš savo draugo kunigo prof. Sailerio  / vėliau Regensburgo vyskupo/  pakvietimą su juo susitikti rudenį Vestfalijoje ir ten aplankyti grafą Stolbergą. Klemensas nuvyko į nurodytą vietą, bet ten nerado kun. prof. Sailerio. Jam pranešė, kad minėtas prof. kunigas yra pas Oną Kotryną Duelmene. Brentano ten nuvyko ir su daktaru Veseneriu atsilankė pas Oną Kotryną  /daktaras ja sergančią gydė/.

Kai jie įėjo į kuklų Onos Kotrynos kambarėlį, ji džiaugsmingai sušuko: ,,Ach, štai yra jis”. Maloniai priėmė svečią ir jam pasakė: ,,Tamsta neesi man svetimas. Tamstą pažinau pirmiau, negu pas mane atvykai”. Viešpats Dievas regėjimuose  parodė jai tą žmogų ir dabar jį atpažino. K. Brentano pirmu atsilankymu buvo suįdomintas ir sujaudintas. Po to Klemensas dar kelis kartus ten atsilankė. Kun. prof. Saileris Klemensui patarė ilgesnį  laiką apsigyventi Duelmene, kad  surašytų šventos mergaitės regėjimus. Klemensas Brentano mielai sutiko.

Tuoj pat Klemensas Brentano apsigyveno Duelmene ir kasdieną lankė Oną Kotryną. Nemokyta, paprasta kaimo mergaitė Ona Kotryna pradžioje suteikė jam daug žinių ir pamokymų apie šventos Katalikų Bažnyčios tiesas ir esmę. Pamokytam, paruoštam rašytojui, poetui Klemensui ji papasakojo gautus apreiškimus ir turėtus regėjimus. Brentano tiksliai viską užrašė, namuose taisė stiliaus klaidas ir perrašė. Paskui tą pačią dieną jai perskaitė. Jeigu atsirado kokių netikslumų, užrašytą tekstą pataisė. Jis dirbo penkis metus, tai yra iki Onos Kotrynos mirties. Tai darė su Bažnytinės vadovybės ir jos nuodėmklausio leidimu.

Ona Kotryna kartą pasakė: ,,Žinau, aš seniai jau būčiau numirusi, jei anas keliauninkas /Klemensas Brentano/ nebūtų turėjęs viską surašyti ir paskelbti. Jis turi viską surašyti, nes tų regėjimų paskelbimas yra mano gyvenimo užduotis. Kai keliauninkas viską surašys, sutvarkys, ir jis mirs”. Tai išsipildė. Kai visus Onos Kotrynos Emmerich regėjimų užrašus sutvarkė taip, kad juos galėjo atiduoti į spaustuvę, mirė Klemensas Brentano 1842 m. liepos 28 d.

Brentano po atsivertimo buvo labai nuoširdus ir ištikimas katalikas iki savo mirties. Kai susitiko su Ona Kotryna ypatingai pasižymėjo pamaldžiu, šventu gyvenimu. Kiekvieną rytą dalyvavo šv. Mišiose, kas rytą su namiškiais namuose kalbėjo rožinį ir Kryžiaus kelius, kas savaitę ėjo išpažinties. Nors buvo pasiturintis, bet gyveno kukliai ir neturtingai. Buvo dosnus stokojantiems, pats lankė vargšus ir ligonius, juos ramindamas ir teikdamas pagalbą.

Santrauką padarė, spaudai paruošė ir viršelį sukūrė

                      kan. Bronius Šlapelis

                        Sudarytojo žodis

Apokalipsė, pasaulio pabaiga... Kam apie tai rašyti? Vieni sako, kad tai pasakos, žmonių vaizduotės išmonės... Kiti sako, kad tai gyvenimo realybė. Kurie yra teisūs?

Aiškiaregystė, intuicija, telepatija, pranašystės... Kiek yra atvejų, kai žmogaus pasąmonėje iškyla praeities ar net ateities vaizdai, yra gaunami perspėjimai ir mirštama nurodytu laiku. Kas mus informuoja?  

Yra nuomonių, kad Visatoje egzistuoja visuotinis informacinis laukas. Visos mūsų mintys, poelgiai, kalbos nuo gimimo iki mirties kaupiamos Didžiajame Visatos kompiuteryje.

Mūsų kūnas tik sielos apvalkalas. Jam mirus, siela gyvena toliau. Dvasingi žmonės dar gyvi sugeba savo sielą prijungti prie Didžiojo Visatos kompiuterio ir gauti dominančią informaciją.

Aiškiaregė akla bulgarė Vanga kalbėdavo su mirusiųjų sielomis. Ekstrasensas Alanas Čumakas informaciją gaudavo  tiesiogiai iš Kosmoso.

Daug kalbama apie pasaulio pabaigą. Reikia atiduoti pagarbą prancūzų astrologui Nostradamui, kuris įžvelgė žmonijos ateitį iki 3797 metų. Jo prognozės pildosi 97 %.

Siūlau skaitytojams pastudijuoti knygos tekstus, o išvadas pasidaryti patiems.

                                                                                                                                                                Stasys ŠPIRKAUSKAS

Mūsų Žemėje dažnėja pavojingos stichinės nelaimės – potvyniai, sausros, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, audros.

            Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje įvyko 16 stichinių nelaimių. Aštuntajame –  29, devintajame dar daugiau – 68. Besivystančiose šalyse žuvo 793 616 žmonių, o isivysčiusiose – 34 823. Į šį skaičių neįeina pusė milijono žmonių, žuvusių per sausras 1974 – 1984 metais.

 Nuo 1964 m., per 30 metų, išsiveržę ugnikalniai nusinešė apie 30 000 gyvybių. Per tą patį laiką nuo žemės drebėjimų žuvo beveik pusė milijono žmonių. Materialinė žala įvertinta 65 milijardais JAV dolerių.

Panašių padarinių kaip žemės drebėjimai sukelia tropinės audros. Per dvi audras (1970m. 1985m.) Bangladeše žuvo 211 000 žmonių. Taip pat ciklonai daro daug žalos, nes išardo koralinius rifus, kopas, pakrantės miškus ir namus.

Praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje nuo sausrų Afrikoje nukentėjo 24 milijonai žmonių, devintajame – 40 milijonų. ,,Ekologiniai pabėgėliai“ iki šiol neturi nuolatinio prieglobsčio.

2004 m. gruodžio 26 d. Pietryčių Azijoje cunamio aukų priskaitoma virš 231 tūkstančio.

Dažnai įvyksta miškų gaisrai, avarijos atominėse elektrinėse ir išsilieja naftos didžiuliai kiekiai. 1982 m. vienas gaisras Indonezijoje sunaikino 3,6 milijono hektarų augalijos.

Nuo 1945 metų iki 1989 metų, tai yra per 44 metus pasaulyje buvo susprogdinti 1820 bandomieji atominiai užtaisai. Taigi, kas devintą dieną griaudėjo sprogdinimai. Pirmieji trys buvo įvykdyti su žmonėmis. Apie 485 sprogdinimus buvo atlikta atmosferoje.

Per pastaruosius 20 metų įvyko daugiau kaip 1000 tanklaivių avarijų ir į jūrą išsiliejo daugiau kaip 3 milijonai tonų naftos. Gamyboje, įvykus avarijoms, žuvo 8000 žmonių, 2000 sužeista.

Didžiausios avarijos: dujų sprogimas Mechike, žuvo 452 žmonės, avarija chemijos įmonėje Bhopalo (Indija), žuvo 2800 žmonių, chemikalų sprogimas Severe (Italija),  nukentėjo 37 000 žmonių ir apnuodyti dideli plotai.

Iki paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio veikė 423 branduoliniai reaktoriai. Nuo 1976 m. vien JAV buvo sustabdyta šimtai atominių reaktorių. Braunso – Ferio atominės elektrinės gaisras padarė tiesioginės ir netiesioginės žalos, vertinamos 150 milijonų JAV dolerių. Sunkiausia avarija įvyko 1986 m. Černobilyje.

Per vienus 1992 metus Lietuvoje kilo 8802 gaisrai ir žuvo 143 žmonės. Kiekvienais metais nelaimių kreivė kyla į viršų.

Geologijos ir mineralogijos mokslų kandidatas I. Janickis teigia, kad mokslininkai stebi planetos ,,alsavimą“. Helis kyla iš žemės gelmių tik iš tų vietų, kur gelmėse glūdi plyšiai. Buvo pastebėta: prieš žemės drebėjimus inertinių dujų ,,iškvėpimai“ sutrinka. Ar tai ne ženklai artėjančios nelaimės? Mūsų žemėje yra tokių vietų, kurios pakyla kelis metrus kaip pūslės ir vėl nusileidžia. Po visą planetą yra išsibarstę pavojingos vietos. Jei tose vietose pastatytas koks nors statinys, jis gali sugriūti ir be žemės drebėjimo.

Pavyzdžiui Baškirijoje, likus kelioms valandoms iki dujų sprogimo, žmonės girdėjo keistą požeminį ūžesį, kai kur sutriko elektronika. Černobilio avarijai tirti komisijos išvada tokia: pamatuose vyko deformaciniai procesai. Toji vieta nuo seno buvo laikoma pražūtinga. Kas darėsi atmosferoje avarijos metu ir po jos?

Žemės istorijoje kataklizmai ne retenybė. Didysis apledėjimas, Pasaulinis tvanas. Čia baigiasi mokslo žinios ir prasideda spėjimai, hipotezės.

Žinoma, kad Žemės paviršius siejasi su branduoliui vertikaliais kanalais. Jų gylis apie 3000 kilometrų, skersmuo – kelios dešimtys kilometrų. Kanalų išėjimai ir anomalios zonos sutampa. Žemės branduolys sukasi, jame susidarantys energetikos ,,išsikišimai“ ir ,,įdubimai“ judina medžiagą kanaluose, sukelia įvairius reiškinius. Tokia konkreti anomalija nusidriekia šimtus, tūkstančius kilometrų ir pulsuojantis gravitacijos spindulys kyla į erdvę, į neaprėpiamus tolius.

 Ar tai ryšys su kosmosu?  Į šį klausimą atsakyti šiandieną panašu į mistiką. Senovėje, kai žmonės gyveno santarvėje su Gamta ir savo gyvenimą tikrino pagal žvaigždes, tie mėginimai nekėlė nė šešėlio abejonių.

Vyksta informacijos su Saule, kurios blyksniai neseniai padažnėjo. Mums nelemta pažinti Visatos gyvybinės veiklos procesus. Galime tik įsivaizduoti, kad mūsų Žemę kažkas sujaudino, nes pastaruoju metu ji taip sunerimo. Yra kalti patys žmonės, kurie įprato save laikyti gamtos valdovais, net Visatos centru.

Yra pranašaujama, kad padidėjęs kosminis ir Saulės spinduliavimas, ozono skylės yra pačios Žemės gydimasis nuo žmonių blogos įtakos: branduolinių užtaisų sprogdinimų planetos kūne, teršimų gyvybinės veiklos atliekomis.

Galų gale žmonija turi pasinaudoti duotu protu ir susimąstyti apie ateitį.

Visatos ir žmogaus ryšys. Visais amžiais žmonės grožėjosi dangumi, jos šviesulių harmonija, kuri pasiekia žmogaus sielos gelmes. Šiandieną yra žmonių, kurie dangaus žvaigždžių akivaizdoje suvokia net savo paties didybę. Daugelis žmonių, prispausti kasdienybės rūpesčių, vis dažniau skuba ir neturi laiko pažvelgti į dangų.

1989 m. Saulius Kanišauskas vienoje Lietuvos TV laidoje teigė, kad šiuolaikinio žmogaus požiūris į tai, ką mes vadiname kosmosu arba Visata, yra daugeriopas. Pirma, tai estetinis gerėjimasis nuostabiu dangumi. Antra, stiprus žmogaus troškimas pažinti nežinomybę, suvokti, kaip aplinkinis pasaulis įrengtas, kokia Visatos ir žmogaus praeitis bei ateitis.  Šis troškimas suvokti nežinomybę yra įgimtas. Trečia, tai ezoterinis, paslaptingas žmogaus ir kosmoso vienybės suvokimas. Žmogus trokšta įsisavinti kosmoso platybes, pakilti į artimiausius dangaus kūnus, juose pabūti ir ten išplėsti gyvybės erdvę.

Ar gali šiuolaikinis mokslas patvirtinti ar paneigti žmogaus  vidinę nuojautą, kad jis yra dalelytė, neatskiriama nuo kosmoso. Taip buvo teigiama žiloje senovėje, viduramžiais ir net dabar taip manoma. Pavyzdžiui psichoterapeuto Kašpirovskio seansai per televiziją, kurių metu savo gydymo metodą jis siejo su kosmosu. Jis teigė esąs tarpininkas tarp žmonių, žiūrinčių jam į akis, klausančių jo balso ir gali žmonėms padėti arba pakenkti paslaptingos kosminės energijos. Ne paslaptis, yra žmonių, kurie sugeba pasitelkti kosmines jėgas ir gydyti įvairias ligas. Tie žmonės menkai išmano astronomiją, bet tvirtina, kad yra tarpininkai tarp žmonių ir kosmoso.

Mokslininkai nepripažįsta ryšio tarp žmogaus ir kosmoso. Jie teigia, kad jau nuo Niutono laikų žmogus tarsi susvetimėjo, liko supriešintas su gamta.

Iki XX amžiaus pradžios Visata buvo suvokiama kaip trimatė erdvė su joje esančiais dangaus kūnais: planetomis, žvaigždėmis. Tie kūnai juda, tačiau Visata yra nekintama, amžina, begalinė. Dvidešimto amžiaus pradžios Einšteino, Fridmano atradimai parodė, kad Visata nėra tokia paprasta, kaip teigė Niutonas.  Ji turėjo pradžią, turės ir pabaigą.

Prieš įvykstant didžiajam sprogimui, kuris buvo prieš 15 ar 20 milijardų metų, Visata plėtėsi nepaprastai greitai ir per trumpą laiką susiformavo visos Visatos struktūros. Jei pakeistume Visatos savybes, mes neegzistuotume. Taigi, žmogus ir kosmosas glaudžiai siejasi ir egzistuoja harmonija.

1915 m. atsirado naujas mokslas – heliobiologija. Ji patvirtino, kad mes esame susiję su kosmosu. Artimiausiame šviesulyje Saulėje kartais pasirodo tamsios dėmės ir blyksniai. Kai Saulė aktyvi, iš jos skrieja įvairios energijos srautai. Tada ties Žemės poliais nušvinta nuostabios prošvaistės. Jos mus ne tik žavi, bet jos sukelia Žemės geomagnetinio lauko pokyčius. Japonų mokslininkų žodžiais tariant sudrebina netgi žemės gelmes, išprovokuoja vulkanų išsiveržimus. Ir visa tai veikia žmogų. Yra teigiama, kad įvairios avarijos, nusikaltimai, savižudybės, kiti socialiniai reiškiniai yra Saulės veiklos pasekmės. Po Saulės aktyvumo sutrinka orai, gimsta daugiau genialių žmonių. Taip pat mus veikia ir Mėnulis. Jis veikia ne tik emocionaliai, bet ir fiziškai. Po jaunojo geriau auga grybai. Per pilnatį didžiausia traukos jėga. Kodėl taip yra? Žmogaus organizmas sudarytas daugiausiai iš vandens. Mėnulio jėga verčia kūno vandenį kilti į smegenis, ir mes ,,sukvailiojame“. Iš tikrųjų, sutrinka medžiagų apykaita ir ji atsiliepia žmogaus psichologijai.

Mes esame ir liksime kosmoso kūdikiai. Dažniau kelkime akis į dangų ir pajuskime Visatos didybę, o savo menkystę. Niekada neįsivaizduokime esą gamtos valdovai, nes tai yra tik iliuzija.

Pėdsakas, kurio neišdildo laikas. Prieš tris tūkstančius metų Babilono filosofijos religinės sistemos teiginys buvo: ,,Visata visą laiką kuriama ir visą laiką griaunama. Ji neturi ribų nei laike, nei erdvėje“. Šiandieną ją patvirtina astrofizikų ir astronautų apskaičiavimai.

Žemės amžius – 4,32 milijardai metų. Šis skaičius mus pasiekė iš senovės indų mitologijos. Dabartiniai mokslininkai tvirtina, kad Žemei – 4,5 milijardo metų. Prieš 5000 metų šumerai žinojo, kad žvaigždžių skliautas apsisuka per 25 920 metų.  Tai rodo lentelės, rastos Niūros ir Siparo šventyklų bibliotekose. Šį skaičių žinojo ir majai, gyvenę vėlesniais laikais kitoje Žemės rutulio pusėje.

Prieš 3000 metų chaldėjų šaltiniai teigė, kad Žemės rutulio spindulys – 6310,5 km. Dabartiniais duomenimis jo spindulys yra 6371,03 km.

Prieš 6 tūkstantmečius indai ligų priežastimi laikė bakterijas  – mažyčių, nematomų organizmų miriadus. Mes apie tai sužinojome, kai atradome mikroskopą. Jau tuo metu egiptiečiai turėjo tikslių žinių apie magnetinius planetos polius...

Padalinę erdvę į 360 laipsnių, o laiką – 60 minučių mes tęsiame šumerų tradiciją, kuri siekia ketvirtą tūkstantmetį prieš Kristaus gimimą.

Žinių apie Amerikos žemyną galima rasti tibetiečių tekstuose prieš pusantro tūkstančio metų iki Kristaus gimimo. Susiduriame su reiškiniu, kad  aukšto lygio žinių randame visur. Jos buvo suformuluotos kitais laikais, kitokiomis sąlygomis.

Kada ir kas tai padarė?

Prisiminkime Senovės Graikijos ,,stebuklą“ – neįtikėtiną mokslinės minties šuolį pirmame tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą. Jis truko keletą šimtmečių. Mes ten randame visų šiuolaikinių mokslų ištakas.

Šiuolaikinė samprata apie materijos sandarą savo esme artima V a. prieš Kristaus gimimą. Erdvės ir laiko begalybės ir diskretiškumo idėjas suformulavo Epikūras IV a. pr. Kristaus gimimą. Aristotelio raštuose, kurie padėjo biologijos mokslo pagrindus, pirmą kartą užsimenama apie gyvulių ir žmogaus paveldimumo požymius. Ekonomikos mokslų daktaras J. Kanyginas studijavo senovės graikų mokslą ir pastebėjo, kad jis davė galingą mokslo raidos impulsą, net tobulesnį nei vėlesnės kartos mąstytojų teorijos. J. Kanyginas tvirtina, kad senovės graikų mokslininkai naudojosi vadinamosiomis ezoterinėmis /slaptosiomis/ žiniomis, sukauptomis Senovės Egipte, Persijoje, Babilone, tai yra tose šalyse, kurių intelektualinis potencialas iki šiol lieka paslaptingas, sunkiai paaiškinamas.

Keletą metų praleidęs Persijoje Heraklitas pirmasis suformulavo dialektinę pasaulėžiūrą, kad visko pagrindas – priešybių kova ir kaita. Tačiau jos viena kitos nepaneigia, sudaro aukščiausią vienybę – pasaulio harmoniją.

Viena Egipto mįslių yra ta, kad jo civilizacija niekada nebuvo jauna. Iki pirmųjų dinastijų – 3200 m.pr. Kristaus gimimą čia jau buvo brandžios civilizacijos kultūra: hieroglifų raštas, ilgio ir tūrio matų standartizavimas, navigacija, topografija, kalnakasyba, dirbtinė optika, 365 dienų Saulės kalendorius, vandens ir Saulės laikrodžiai, nepaprastas meno, mokslo suklestėjimas ir visa tai buvo tobula.

Kai Europa vos sugebėjo suskaičiuoti pirštus, Dviupio tautelės jau vartojo numeracijos sistemą, galėjo operuoti dideliais skaičiais. Skaičiavimo elementai, informacijos kodavimas buvo atrasti tik XX amžiaus viduryje ir padėjo plėtoti kibernetiką, kuri egzistavo šumerų karalystėje dar prieš 4-5 tūkstantmečius. Egiptiečiai gerai žinojo, kad Žemė yra apskrita ir juda erdvėje, paklusdama tiems paties dėsniams, kaip ir kitos Saulės sistemos planetos. Taip pat jie gerai žinojo ir apie kraujotaką, kurią mums europiečiams atrado Viljamas Harvėjus XVIII a.

Iš kur senovės civilizacijos sėmėsi šių žinių? Akademikas V. Vernadskis tvirtina, kad protingos būtybės Žemėje atsirado prieš 15-20 milijonų metų. Ką žmonija vieną kartą jau buvo pasiekusi, tai šiuolaikinis mokslas tik pakartoja. Archeologų radiniai Etiopijoje nukelia ,,protingo žmogaus“ egzistavimo pradžią 4 milijonais metų.

Didelę sensaciją sukėlė Peru Ikos miesto apylinkėse 1973 m. iškasti tūkstančiai juodų apvalių akmenų. Ant jų juvelyriškai išgraviruoti piešiniai rodo širdies operaciją, taikant anesteziją, organų persodinimą ir žmogų, žiūrintį pro teleskopą. Ant dviejų 100 kilogramų luitų žmonės, dinozaurai, vandenynas ir keturi žemynai, tačiau jų kontūrai skiriasi nuo šiuolaikinių. Tiek daug akmenų vienoje vietoje, kalnuose rasta todėl, kad aukštai išsivysčiusi civilizacija ketino savo palikuonims perduoti dalį žinių ir papasakoti apie save. Šie piešiniai buvo išgraviruoti daugiau kaip prieš 10 000 metų.

Prieš 13,5 tūkstantmečio Žemėje įvykusi didžiulė katastrofa, pasak J. Kanygino, kaip užuolaida uždengė buvusią žmonijos istoriją ir sunaikino labai išsivysčiusią civilizaciją. J. Kanyginas pateikia faktą, jog senovės indų, egiptiečių, asirų ir majų kalendoriuose nurodyta katastrofos data – 11 542 metai prieš Kristaus gimimą.

Katastrofos priežastis nežinoma. Vienų nuomonė – mūsų planeta susidūrė su kažkokiu dangaus kūnu, kitų – kaltas katastrofiškai padidėjęs Saulės aktyvumas. Naują mintį iškėlė astrofizikai. Pagal juos Saulė turi palydovę – nykštukinę žvaigždę, su kuria periodiškas suartėjimas sukelia Saulės sistemoje kataklizmus. Nors ši žvaigždė dar neatrasta, bet ji jau pavadinta graikų atpildo deivės Nemezidės vardu.

Smarkus klimato atšilimas, pasaulinis tvanas, siaubingi žemės drebėjimai, kalnų susidarymo procesai. Ar šiame pragare galėjo išlikti nepaprastai išsivysčiusi civilizacija? Į atmosferą pakilusios dulkės, dujos užtemdė Saulę šimtams metų. Žmonės išsiskirstė po visą žemę ir turėjo pradėti daug ką iš pradžių... 

Iš kur tie stebuklai? Garbingą savo tautos praeitį šumerai pradėjo aprašinėti apie 2300 metus prieš Kristaus gimimą. Šiandieną neturime žinių, iš kur toji tauta atsirado. Bet žinome, kad šumerai turėjo aukštai išvystytą kultūrą, kurią iš dalies paveldėjo barbarais buvę semitai. Šumerai buvo stebėtinai išvystę astronomiją. Jų observatorijose apskaičiuotas mėnulio sukimasis nuo šiuolaikinių skaičiavimų skiriasi vos 0,4 sekundės.

Keletas tos geografinės platumos keistenybių:

Geoy Tepe – spiralių piešiniai; prieš 6000 metų tikra retenybė.

Gar Kobeh – 40 000 metų senumo titnago dirbiniai.

Tepe Asiano radiniai – statulėlės, kapai ir akmeniniai įrankiai, 13 000 metų senumo.

Karim Šahire rasti įrankiai ir pjūklas uolienai pjauti.

Barda Bardoje aptikti pleištai ir įrankiai.

Šandiaro urve rasti suaugusių vyrų ir vieno vaiko skeletai. Naujausiais metodais nustatyta, kad jiems 45 000 metų.

Šį sąrašą galima tęsti ilgai. Kiekvienas naujas faktas tik stiprina įsitikinimą, kad prieš  40 000 metų šumerų apgyvendintame arele virė primityvių tautų mišinys. Dėl neaiškių priežasčių, netikėtai  išnyko šumerai su visa savo kultūra, astronomija ir technika.

Libane esama akytos uolienos, vadinamųjų tekstilių, kuriuose amerikietis Dr. Stairas aptiko radioaktyviųjų aliuminio izotopų. Irake ir Egipte rasta šlifuotų kristalinių lęšių, kurie ir šiandieną gaminami tik naudojant cezio oksidą, tai yra tokį, kuris gaunamas elektrocheminiu būdu.

Bagdado muziejuje galima pamatyti sausas baterijas, veikusias galvaniniu principu. Ten pat galima apžiūrėti elektros elementus, su  variniais elektrodais ir neaiškios kilmės elektrolitu.

Londono universiteto Egipto skyriuje yra priešistorinių laikų kaulas. Dešimt centimetrų virš dešiniosios alkūnės jis profesionaliai amputuotas – pjūvis lygus, dešniakampis.

Artimuosiuose Rytuose, Kohistano kalnuose rastas piešinys uoloje, kur prieš 10 000 metų Visatos kūnai pavaizduoti taip, kaip šiandien juos vaizduojame. Pvz. Venera ir Žemė sujungtos linija.

Delyje stovi labai senas geležinis stulpas – jame nėra nei fosforo, nei sieros. Iki šiol stulpas nerūdija.

Tai be galo sunkūs klausimai.

,,Pagrobtoji“ planeta. Žemės istorijoje yra nemaža ,,baltų dėmių“. Mįslingiausia – mūsų nuolatinio palydovo Mėnulio kilmė. Yra ir kitų mįslių: Atlantida ir pasakojimas apie jos staigų, katastrofišką žuvimą, tie keisti griuvėsiai Ramiojo vandenyno salose – milžiniškų miestų griuvėsiai. Jiems visiškai ne vieta būti tokiuose nedideliuose žemės lopinėliuose. Taip pat senovinė kalnų ežero Titikakos kranto linija, kuri rodo, kad  kadaise šis ežeras buvo jūros įlanka. Tarpeklis, kuriame dingsta Niagaros krioklio vandenys. Paslaptingoji Sonkuikuilko piramidė dabartinės Meksikos teritorijoje... Sąrašą būtų galima tęsti be galo... Dauguma šių faktų nurodo kažkokią milžinišką katastrofą, sukrėtusią mūsų planetą prieš 10 -15 tūkstančių metų.

Koks tai buvo sukrėtimas? Kokia pasaulinė katastrofa galėjo palikti savo pėdsakus Atlante, Ramiajame vandenyne, Kaukaze, Pietų Amerikoje ir Norvegijos Šiaurėje, kur senovinė kranto linija prasideda aukštai virš dabartinio vandenyno paviršiaus  ir laipsniškai nusileidžia žemiau jo lygio? Į tą klausimą atsako austrų inžinierius, matematikas Hansas Herbigeris hipoteze, išdėstyta Henrio Belamje knygoje ,,Atlantidos mitas“. Ten teigiama, kad prieš 10 – 15 tūkstančių metų sausumos ir vandens pasiskirstymo santykis mūsų planetoje buvo kitoks negu dabar. Toje vietoje buvo plati žemuma, drėkinama didžiųjų upių: Nilo, Tiberio, Ronos. Ispanija ir Afrika jungėsi plačia sausumos juosta, o Bosforo ir Dardanelų vietoje buvo siauras pratakas, jungęs Juodąją jūrą su tuometiniais ežerais. Lygumose aplink tuos ežerus buvo keletas valstybių.

Dabartiniame Atlante buvo dar viena nepaprastai aukštos kultūros valstybė Atlantida. Pasiekus aukštą civilizacijos lygį gyventojams pasidarė ankšta nedideliame žemyne. Jie ėmė visomis kryptimis steigti kolonijas. Rytuose jiems patiko Europa ir Afrika, vakaruose – Šiaurės ir Rytų Amerika.

Tais laikais ties Atlantida mėlynavo toks pat dangus su beveik tais pačiais žvaigždynais, planetomis. Tame danguje dar buvo viena, mūsų astronomams nežinoma planeta – nerami, pavojinga Mėnulio palydovė.

Žemė ir Mėnulis, skriedami savo orbitomis, kartais susitikdavo: Žemė – afelyje, Mėnulis – perihelyje. (Taškas, kuriame atsiduria planeta, sukdamasi savo orbita). Per kiekvieną tokį susitikimą Žemės gravitacijos laukas (trauka) iškreipdavo Mėnulio orbitą ir pritraukdavo šią planetą arčiau Žemės. Vienu metu Mėnulis skriejo per perihelį greičiu, tik vos didesniu už Žemės greitį afelyje. Kas atsitiko? Abi planetos beveik vienodu greičiu ilgai skriejo greta, traukdamos viena kitą. Kai Mėnulis aplenkė Žemę ir pasuko savo orbitą toliau, jo greitis pasirodė nepakankamas, kad ištrūktų iš Žemės traukos sferos. Žemė tapusi lėtesnė ir nepalyginti masyvesnė prisitraukė užsispyrėlę planetą ir privertė pasukti į naują orbitą. Taip mūsų Žemė įgijo palydovą.

Kas tuo metu dėjosi Žemėje? Per lemtingą planetų susidūrimą naujasis palydovas Žemėje sukėlė negirdėtą katastrofą. Buvo pažeisti visi trys apsauginiai sluoksniai: atmosfera, hidrosfera ir litosfera. Žemės atmosfera nepaprastai stipriu uraganu nusiaubė visą planetą. Milžiniška kelių šimtų metrų vandens banga siaubingu kriokliu siūbtelėjo į lygumą tarp Europos ir Azijos. Ji prasiplovė kelią tarp Ispanijos ir Maroko, išrausė gilų duburį ir veržėsi toliau. Pagaliau užliejo visą žemumą. (Dabar vakarinė Viduržemio jūros dalis gilesnė už rytinę). Kitos potvynio bangos dar ilgai ritosi pirmyn ir atgal per visą žemumą nuo Gibraltaro iki Azijos. Pagaliau jos nurimo ir Viduržemio jūra įgijo dabartinį savo pavidalą. Toje vietoje kažkada klestėjusios valstybės atsidūrė jūros dugne. Tai primena paslaptingi didžiulių miestų griuvėsiai, atrandami jūros dugne  aplink Maltą, Siciliją ir kitas salas.

Panaši katastrofa įvyko Ramiajame vandenyne. Ten žuvo smulkesnės, ne tokios pažangios valstybės, kaip Europoje, Atlantidoje.

Žinios apie Pasaulinį tvaną išliko visose mitologijose, padavimuose dabartinių tautų, gyvenančių aplink Viduržemio jūrą, Europoje ir abiejose Amerikose, Kinijoje, Indijoje.

Mėnulio ,,pagrobimo“ padariniai žmonijai buvo su niekuo nepalyginama katastrofa. Žuvo ne viena Atlantida, bet ir visos šalys, buvusios dabartinės            Viduržemio jūros įduboje, Indijos, Ramiojo vandenyno salose. Kartu žuvo istorija, kultūra. Išlikusieji meno kūriniai pasižymi keistu įmantrumu, neįprasta vaizdavimo maniera. Rastieji akmeniniai įrankiai pagaminti taip dailiai ir skoningai, kad peršasi išvada, jie padaryti pagal pavyzdžius daiktų, kažkada pagamintų iš patogesnės, lengviau apdorojamos medžiagos.

Keli įdomūs duomenys apie didžiosios katastrofos datą.

Senovės egiptiečiai laiką skaičiavo Saulės ciklais po 1460 metų. Šis skaičiavimas baigiasi 139-ais mūsų eros metais. Senovės asiriečiai naudojos Mėnulio ciklais po  1805 metus. Jų skaičiavimas baigėsi 712 metais pr. Kristaus gimimą. Sulyginus šiuos abu skaičiavimus ir atsiminus, kad tarp mūsų eros pirmųjų metų ir paskutiniųjų prieš mūsų erą nėra jokiu ,,nulinių“ metų, galime rasti epochą, kai abu šie skaičiavimai sutapo:

139 m. e. m. – 8 ciklai po 1460 metų, tai yra 11542 m. pr. m. e.

712 m. pr. m. e. – 6 periodai po 1805 metus, tai yra 11542 m. pr. m. e.

Taigi didžiausioji žmonijos istorijoje katastrofa – Mėnulio ,,pagrobimas“, Atlantidos žuvimas, Didysis tvanas įvyko 11542 m. prieš Kristaus gimimą.

Gyvenimo ritmų chronologija.  Rusų futuristas Vladimiras Chlebnikovas ištyrinėjo žymesnius žmonijos istorijos įvykius ir surado egzistuojant lemtingą 317 metų ciklą. Tuo ritmu pasaulyje vyksta niokojantys karai, kiti reikšmingi istoriniai įvykiai.

Yra ir kitokių dėsningų periodų. Galingų valstybių susikūrimo pradžia kartojasi kas 413 metų. Didžiųjų žmonių vienodo likimo gimimas kartojasi kas 365 metai.

Yra įdomūs skaičiai: 48, 1053, 768, 243.

Daugelis vyriausybių susidarydavo ritmingai, kas 48 dienos. Skaičius 768 = 48 x16 rodo carų mirtį.

Daugiau kaip 120 metų mokslininkams žinomos dvi įdomiausios datos: 11652 ir 11542 m. iki m. e. Tai senovės egiptiečių, asirų, indų, senovės majų rašytiniai priminimai apie buvusią katastrofą Žemėje.

Dabartiniai mokslininkai pripažįsta, kad prieš 13 – 14 tūkstančių metų buvo globalinis kataklizmas. Gal tai buvo Halio kometos padarinys?  Surastas tam tikras dėsningumas – 1770 metų periodas. 837 m. ši planeta praskriejo visai netoli nuo Žemės (už 6 milijonų kilometrų). Nuo šios datos, atėmus atgal septynis periodus po 1770 metų gausime 11553 metus iki mūsų eros, o tai visiškai sutampa su tų laikų siaubingais įvykiais.

Ar prasminga klausti, kur egzistuoja skaičiai? Kiek metų jie dar egzistuos? Šis požiūris  vyravo iki XVII a. pradžios. Jį sugriovė Galilėjus, teikdamas, kad gamtos knyga parašyta matematikos kalba. Pitagoro mokykla teikė skaičiams mistinę galią. Skaičius ,,7“ ir šiandieną dar laikomas laimingu. Senovės žmonės žinojo septynis metalus, septynias kūno dalis, septynis amžiaus tarpsnius.

Septyneto garbinime įžvelgiamas racionalus pradas – šis skaičius išreiškia pažintą pasaulio tvarką. Savaitė ne atsitiktinai turi septynias dienas: 7 – 8 dienas trunka viena Mėnulio fazė. Pitagoriečiai pridėjo prie anksčiau žinomų septyniukių septynias planetas, septynis muzikos tonus ir patikėjo šiam skaičiui ypatingą reikšmingumą.

Vėliau, V a. pr. m. e. imta laikyti ,,10“ reikšmingiausiu, tobulinusiu skaičiumi. Pitagoro mokyklos atstovas buvo įsitikinęs, kad dešimtainė skaičiavimo sistema yra patogi ir vienintelė galima. Dekados savybė ta, kad ji yra pirmų keturių skaičių suma  (1+2+3+4.

Jie šiai savybei teikė grynai aritmetinę ir geometrinę prasmę. Jie vienetą sutapatino su tašku, dvejetą – su  linija, trejetą – su trikampiu, plokščia figūra, ketvertą – su ketursiene piramide. Taip buvo sugeometrintas pasaulis.

Kosmose ir žmoguje vyrauja harmonija.

Labai įdomus fatališkas ,,prezidentų ciklas“.

Kai buvo minima 25-ios JAV prezidento D. Kenedžio nužudymo metinės, JAV laikraštis ,,St. Petersburg Times“ išspausdino žinutę, kurioje lyginamos dviejų prezidentų: Kenedžio ir Abraomo Linkolno mirties aplinkybės.

,,Ir Linkolnas ir Kenedis buvo Amerikos Atstovų rūmų nariai. Linkolnas juo tapo 1847 m., o Kenedis 1947 m. Abu buvo išrinkti prezidentais po to, kai pralaimėjo prieš tai buvusias rinkimines kompanijas į viceprezidento postą. Linkolnas buvo išrinktas prezidentu 1860 m., Kenedis 1960 m. Abu buvo kovotojai už pilietines teises.

Prezidentaudami abu neteko savo sūnų. Abu turėjo žmonas, kurios buvo nuolat kritikuojamos už besaikį pinigų švaistymą drabužiams. Abiejų pavardės iš 7 raidžių: Kennedy ir Lincoln. Linkolno sekretorius Kenedis lemtingąją dieną nepatarė prezidentui eiti į teatrą. Kenedžio sekretorius Linkolnas bandė atkalbėti prezidentą nuo kelionės į Dalasą. Abu prezidentai buvo nušauti šūviais į pakaušį penktadienį šalia savo žmonų.

Žudikų vardai ir pavardės: John Wilkes Booth ir Leo Harvey Oswald – iš 15 raidžių. Abu buvo kilę iš JAV pietinių valstijų, kur dar ir šiandieną dažnai deklaruojamos nepopuliarios JAV politinės idėjos.

Booth nušovė Linkolną teatre ir pasislėpė sandėlyje. Osvalas šovė iš sandėlio ir pasislėpė kino teatre. Abu žudikai buvo nužudyti nesulaukę teismo.

Abiejų nužudytųjų prezidentų postai atiteko viceprezidentams Džonsonams. Abu jie buvo demokratai iš JAV Pietų. Abu senatoriai. Andriu Džonsonas gimė 1808 m. Londonas Džonsonas – 1908 m. Abiejų vardai ir pavardės iš 13 raidžių.

Kenedžio ir Linkolno nužudymai yra tik dvi vadinamojo fatališko ,,prezidentų ciklo“ grandys. Jo esmę aiškina astrologas Romualdas Kalonaitis.

Beveik kas dvidešimt metų įvyksta Jupiterio ir Saturno planetų konjunkcija. Astrologijoje Jupiteris yra valdžios simbolis, Saturnas – mirties. Tad planetų susijungimas gresia mirtimi valdžios asmenims, kurie tuo metu stoja į valdžią. Tos konjunkcijos įvyksta kaip tik JAV prezidentų rinkimo mėnesį kas dvidešimt metų.  Nuo 1840 m. iki 1960 m. abi planetos susitikdavo kokiame nors ženkle: Ožiaragyje, Mergelėje, Jautyje. Tas pats bus nuo 2000 iki 2080 metų. Štai prezidentų ciklas: 1840 m. prezidentu išrinktas V.Harisonas mirė 1841 m. nuo plaučių uždegimo. 1860 m. prezidentu išrinktas Abraomas Linkolnas perrinktas 1864m., nužudytas 1865 m. Iki Kenedžio nužudymo praėjo 98 metai. Džeimsas Garfildas išrinktas 1880m., nužudytas 1881 m. Viljamas Makinlis perriktas  1900 m. nužudytas 1901 m. Varenas Hardingas išrinktas 1920 ml. Mirė pose 1923 m. Franklinas D. Ruzveltas trečią kartą išrinktas 1940m., išimties keliu perrinktas 1944 m., mirė poste po metų. Džonas Kenedis išrinktas 1960 m., nužudytas 1963 m.

1980 m. prezidentu tapo Ronaldas Reiganas. 1962 m. Džozefas Gudvidžas, nežinodamas būsimo prezidento pavardės, išpranašavo, kad jis bus sužeistas pasikėsinimo metu, liks gyvas, laimingai baigs pirmąjį terminą ir taps ,,vienu žymiausių visų laikų JAV prezidentu“.  Taip ir įvyko. Ronaldas Reigenas buvo sužeistas, liko gyvas ir tapo populiariausiu JAV prezidentu. 1980 m. Jupiterio ir Saturno konjunkcija įvyko Oro ženkle Svarstyklėse, kuris palankus JAV.

Ar Reiganas žinojo apie fatališkąjį prezidentų ciklą, keldamas save kandidatu? Taip, žinojo ir rinkiminės kompanijos metu ne kartą apie tai diskutavo su žurnalistais. Jo atsakymai buvo tokie: ,,Aš pasitikiu savo laiminga žvaigžde“.

Kiek kitų prezidentų, išrinktų ne tais lemtingais metais, mirė atlikdami savo pareigas? Nuo 1840 m., be minėtų septynių, iki 1980 m. buvo dar 27 JAV prezidentai. Iš jų tik vienas mirė (savo mirtimi) būdamas poste.

Prisiminus Linkolno ir Kenedžio mirtis, galima dar papildyti sutapimų eilę. Jonh Wilkes Booth gimė 1839 m., Leo Harvey Oswald – 1939 m. Linkolnas mirė Fordo teatre, Kenedis – Fordo markės automobilyje.

Apie ritmų chronologiją. Senojo Testamento, Danieliaus knygoje rašoma, kad nuo tada, kai bus liepta atstatyti Jeruzalę iki Viešpaties Kristaus gimimo, praeis 7 septynmečiai ir 62 septynmečiai. Persijos valdovas Kiras, užgrobęs Babiloną, išvadavo judėjus iš nelaisvės ir 538 m. p. m. e. leido atstatyti Jeruzalę ir jos šventyklą. Tokiu būdu išpranašautas gimimas siejamas su atitinkamu istoriniu įvykiu.

Po Danieliaus žodžių apie Kristaus gimimą (62 septynmečiai). Teigiama, kad vėl atgims gatvės, miesto dalys. Tas leidžia Mesijo gimimą datuoti 55 m. pr. m. e – 538- (7x7+62x7). Kadangi šventykla buvo statoma 46 metus, tai Kristus turėjo gimti 9 m. pr. m. e.

Aiškiaregystė. Aiškiaregystės fenomenas pasaulyje jau nebekelia jokių abejonių. Dauguma žmonių šią galimybę laiko išimtimi, anomalija, patologija.  Tai gali būti natūrali kiekvieno žmogaus savybė, bet reikia ją išlavinti. Aiškiaregystės ekspertas, knygų autorius Johanesas fon Butlaras teigia: ,,Manęs dažnai klausia, ką aš laikau aiškiaregystės fenomenu. Aš atsakau: į kai kuriuos rimtus profesionalus – daugiausia moteriškos lyties – reikia žiūrėti labai rimtai.

Egzistuoja ateities aiškiaregystė, tai yra pranašavimas, prekognicija ir praeities aiškiaregystė, tai yra sugebėjimas pažvelgti į praeitį, retrokognicija.

Ligi šio laiko sugebėjimai numatyti ateitį, įžvelgti praeitį ar tai, kas vyksta toli nuo mūsų, nėra nuodugniai paaiškinami.

Dauguma sutinka, kad greta mūsų materialaus egzistavimo lygmens egzistuoja ir kitas, psichinis, kuriame galioja visai kitokie dėsniai. Kai kurie žmonės ypač karštai gina šią tezę. Tarp jų daugiausiai moterys, kurios tikriausiai yra jautresnės už vyrus ir turi tobulesnius ,,telepatijos įtaisus“.

Atsakant į tokius klausimus, reikia pabrėžti, kad kiekvienas žmogus yra aiškiaregis. Nuojautą, telepatiją kiekvienas esame patyrę.

Raineris Halbė – apie parapsichologiją knygų autorius rašo: ,,Man buvo patikėta rūpintis įvairiausiomis, neįtikėtinomis istorijomis. Giliausią įspūdį man paliko tas atvejis, kuris nutiko pensininkui Klausui Šraiberiui iš Aacheno. Per trumpą laiką jis neteko dešimties savo šeimos narių, tarp jų mylimos 17- os metų dukters. Jis daug galvojo, kaip užmegzti kokį nors kontaktą su mirusiųjų pasauliu. Videokamera jis mėgino užfiksuoti iš ten sklindančius optinius ir akustinius signalus. Aš pats savo akimis mačiau jo užfiksuotus vaiduokliškus pavidalus bei veidus ekrane. Iš kur atėjo šie sutvėrimai? Jie save vadina 7-jo matavimo būtybėmis. Jie kalba vokiškai. Aš žinau, kad manimi dabar niekas nepatikės, tačiau taip yra. Užmegzti ryšius su mirusiaisiais įmanoma. Taip pat yra įmanoma ir aiškiaregystė. Yra labai jautrių žmonių...“

Parapsichologas Dr. Valteris fon Lucedau: ,,Prieš kurį laiką federalinė darbo žinyba įkūrė specialią parapsichologinių konsultacijų tarnybą, kurios paskirtis – supažindinti piliečius su tokiomis sąvokomis, kaip psichosektantai, kontaktai su mirusiais, aiškiaregystė, švytavimas, būrimas iš stiklo rutuliukų.

Aiškiaregiai egzistuoja. Kai kurių jų pranašystės kelia visuotinį nusistebėjimą savo realumu. Tačiau 99 procentai  atvejų jiems klientai kokiu nors būdu nusako tai, ką jie trokšta išgirsti.  Aiškiaregiai yra be galo tebepatiškai jautrūs žmonės. Jie atspėja kitų mintis. Kai kurie pranašaudami naudojasi pagalbinėmis kultinėmis priemonėmis, kaip švytuoklė, kortos, krištolinis rutulys. Rimti aiškiaregiai sugeba intuityviai persikūnyti į kitą žmogų. Tai Dievo dovana. Tokie niekada nepaims ne cento už paslaugą“.

Politikai labai vertina aiškiaregius, kurie sugeba nuspėti ateitį. Daugelio valstybių politiniai veikėjai kreipėsi į žymiausius to meto pranašus.

Antrojo pasaulinio karo metais savo aiškiaregyste garsėjo amerikiečių žurnalistė Lisija. Ji analizuodavo fronto įvykius. Atsisėdusi už stalo, užsimerkusi matydavo plaukiančius vaizdus, kurie buvo tiesioginiai susiję su jos analizuojamais dalykais. Lisijos analitines apžvalgas labai vertino daugelio šalių politiniai lyderiai.  Ji išpranašavo Graikijos užpuolimą ir daug kt. dalykų.

Dar vienas pasaulinio garso sensityvas –Volfas Mesingas, kuris bendravo su Gandžiu, Einšteinu, Froidu. Kai Mesingas išpranašavo fašistinės Vokietijos žlugimą, juo asmeniškai susidomėjo Hitleris. Jis įsakė pristatyti pranašą į Reichstagą gyvą ar mirusį. Mesingas domino ir Staliną.

Dar vaikystėje Mesingas pastebėjo savo neįprastus sugebėjimus. Važiavo traukiniu be bilieto. Konduktoriui paprašius bilieto, jis ištiesė paprasto laikraščio skiautelę, tikėdamas, kad konduktorius palaikys ją bilietu. Pareigūnas ramiai paženklino komposteriu laikraščio skiautelę ir pasakė: ,,Kodėl jūs stovite? Juk yra vietos“.

Ketvirto dešimtmečio pabaigoje telepatiniai sugebėjimai išgelbėjo Mesingui gyvybę. Būdamas Varšuvoje sužinojo, kad Hitleris paskelbė jo paiešką. Mesingas atsidūrė karceryje. Jis suprato, jei per keletą valandų jam nepavyks pasprukti, jo laukia mirtis. Pasitelkė telepatiją. Sukvietė į kamerą visus tame dalinyje buvusius policininkus ir jų viršininką. Kai visi suėjo į vidų, telepatas išspruko iš kameros ir užrakino geležimi kaustytas duris. Iš Varšuvos jis išvažiavo šienu pakrautame vežime.

Atvykęs į TSRS, Mesingas susitiko su Stalinu, kurio patikėtiniai nutarė išmėginti jo sugebėjimus. Jis buvo nusiųstas į banką. Priėjęs prie kasos langelio, Mesingas padavė kasininkui iš mokyklinio sąsiuvinio išplėštą lapelį. Pagyvenęs banko darbuotojas atskaičiavo šimtą tūkstančių rublių. Kai po atlikto eksperimento Mesingas  grąžino pinigus bankui, abstulbęs kasininkas susmuko ant grindų, ištiktas infarkto. Laimei, jis pasveiko.

Mesingo gyvenimas buvo pilnas nuotykių. Tačiau garsusis sensityvas niekuomet nepiktnaudžiavo savo sugebėjimais. Avantiūrizmas jam buvo svetimas.

Aiškiaregė bulgarė Vanga taip pat domina ne vieną politiką. Ji išpranašavo antrąjį pasaulinį karą, įspėjo Bulgarijos karaliaus Boriso III mirties datą, Indiros Gandi jaunesnio sūnaus žūtį autokatastrofoje.

Ne visi aiškiaregiai siekia kilniausių tikslų. Ryškiausias pavyzdys – kontraversiška Kašpirovskio asmenybė. Jis artimai bendrauja su politiniu avantiūristu V.Žirinovskiu, kuris pažadėjo, paėmęs valdžią į savo rankas, bičiulį Kašpirovskį nuskraidins į kosmosą.

Galima drąsiai teigti, kad kai kurie politikai turėjo sensityvinių sugebėjimų, kurie padėjo jiems iškilti. Įkvėpimas, sugebėjimas jį perduoti kitiems – tai sensatyvumas. Prisminkime garsiuosius M. Gorbačiovo pasisakymus: jo veido išraišką, laikyseną, žvilgsnį, rankos gestus ir palyginkite su Kašpirovskio seansais.

Įvykių numatymu garsėjo lordas Nelsonas, imperatorius Napoleonas, prezidentas Linkolnas.

Džordžas Vašingtonas patyrė ,,nušvitimą“. Jo metu regėjo amerikiečių nacijos ateitį. Tai atsitiko vidurnaktį. Prezidentas sėdėjo už rašomojo stalo savo rezidencijoje. Pakėlęs galvą pamatė prieš  save stovinčią nepaprasto grožio moterį ir be galo nustebo. Buvo įsakęs nieko pas jį neįleisti. Vašingtonas pasijuto sukaustytas: neklausė liežuvis, sustingo mintys, paslaptinga jėga užvaldė jo kūną ir sąmonę. Pamažu aplinkui viskas ėmė ryškėti, paslaptingoji viešnia tapo permatoma, kol galiausiai išnyko. Po to jis išgirdo balsą: ,,Respublikos sūnau, žiūrėk ir mokykis“. Prezidento akyse ėmė kaleidoskopiškai plaukti vaizdai su būsimais JAV istorijos įvykiais. Vėliau gyvenimas juos patvirtino kaip realybę.

Adolfas Hitleris ypatingai didelį dėmesį skyrė okultizmui. Jam rūpėjo sustiprinti savo psichologinį poveikį žmonėms. Fiureris turėjo keletą asmeninių aiškiaregių, kurie jam patardavo prieš priimant svarbius politinius sprendimus. Garsiausias iš jų žydų kilmės Oskaras Lautenzakas. Deja, per didelis jo žinojimas jam kainavo gyvybę.

Hitlerio prisirišimą prie okultizmo byloja fašistinė svastika – atvirkštinis Šyvos ženklo vaizdas.

Fiurerio įsakymu buvo įkurtas uždarų mokslinių tyrinėjimų institutų tinklas. Juose buvo tiriamos sensityvios žmogaus savybės, astralinio kūno jėgos, bioenergetiniai procesai. Tikslas – šioms jėgoms padedant pavergti visą pasaulį. Studentai buvo griežtai atrenkami. Dėstytojai kviečiami iš viso pasaulio: Tibeto lamos, Indijos jogai, Kinijos gydytojai mokė astrobiologijos, homeopatijos, hipnozės, magijos, fitoterapijos ir kitų dalykų. Studentai praktiką atlikdavo Afrikoje, Indijoje, Amerikoje.

Sensityvumu ne mažiau domėjosi Stalinas. Jaunystėje jis mokėsi dvasinėje seminarijoje kartu su vienu žymiausiu XX a. okultizmo mokytoju Gurdžijevu. Stalino biografai aprašo psichologines priemones, kurias jis taikydavo savo aukoms.

Danilas Andrejevas knygoje ,,Pasaulio rožė“ bandė analizuoti Stalino regėjimus, įvairias sensityvines būsenas. Didysis diktatorius buvo įvaldęs specifinę meditaciją, kurios padedamas pasinerdavo į chochos būseną. (Ypatinga rimties, harmonijos būsena, kurios metu išnyksta sąsajos su materialiuoju pasauliu). Ši būsena neturėjo nieko bendra su dvasine praktika. Todėl buvo pavaldi astralinės hierarchijos juodosioms jėgoms.

Prieškario metais Stalinas jau buvo puikiai įvaldęs chochą. Galėjo pasinerti joje savo valia ir bet kada. Dažniausiai tai atsitikdavo paryčiais. (Stalinas naktimis nemiegodavo). Jis užsisklęsdavo savo duris ir langus, sėsdavo į gilų fotelį ir prieblandoje atsipalaiduodavo. Pamažu jis prarasdavo fizinio kūno pojūtį, ryškiai pasikeisdavo jo išorė: labai išsiplėsdavo akys, lengvai parausdavo skruostai, išnykdavo raukšlės, veidas atrodydavo pajaunėjęs. Kaktos oda taip įsitempdavo, jog galva atrodė padidėjusi. Kvėpavimas būdavo lėtas, vos pastebimas.

Chochos metu Stalinas gaudavo informaciją apie būsimus įvykius. Rytais jis visus priblokšdavo neįprasta energija ir vitališkumu. Bet ši energija nebuvo skirta kūrybai. Ji turėjo šėtoniškos galios.

Intuityvusis numatymas. Romos istorikas Gajus Trankvilis Svetonijus veikale ,,Dvylikos Cezarių gyvenimas“ rašo, kad paskutiniajam Flavijų dinastijos atstovui Domicianui ankstyvoje jaunystėje buvo išpranašauta, jog 45 –ais gyvenimo  ir 15-ais valdymo metais, tai yra 96 m. rugsėjo 18 d. jį nudurs sąmokslininkai.  Tokia pranašystė nieko nestebino. Įvairūs būrimai, pranašystės buvo ne tik paplitusios, bet ir sudarė oficialaus Romos kulto dalį. Be auspicijų – pranašavimų iš paukščių skrandžio ir dangaus ženklų – valstybė nesiimdavo jokių veiksmų. Pranašavimai leisdavo numatyti būsimų įvykių baigtį, jų pobūdį. Domicianui buvo pranešta jo mirties tiksli data, 5 val. dienos. Romos diena turėjo 12 valandų – nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Mūsų laiku tai atitinka 11 val.

Šią pranašystę žinojo pats Domicianas, jo žmona, tėvai. Tiksliai, kaip buvo išpranašauta, po brolio Tito mirties 81 m. Domicianas tapo imperatoriumi. Jo įtarumas tapo beribis: jam visur vaidenosi suokalbininkai. Įtarė: sargybą, tarnus, šeimos narius. Jis vaikštinėdavo portikuose, kur sienos buvo padengtos baltu, pusiau permatomu marmuru, kad atspindyje Domicianas galėtų matyti viską, kas vyksta už jo nugaros.

Artėjo lemtinga 96 m. rugsėjo naktis. Imperatorius vidurnakty atsibudo baisiai persigandęs ir jau nebegalėjo užmigti. Išaušus iškvietė germanų būrėją Larginą Prokulą, kad jam paaiškintų išvakarių įvykius: žaibas trenkė į Flavijų šventyklą ir Domiciano miegamąjį. Būrėjas pasakė, kad tai reiškia valdžios pasikeitimą. Imperatorius įsakė jį nužudyti. Bausmės nespėjo įvykdyti, nes naujasis imperatorius Nerva pranašą paleido.

Domicianas, nujausdamas nelaimę, paklausė sargybinį, kuri valanda. Išgirdęs, kad jau 6 val. dienos (sargybinis iš baimės pamelavo) imperatorius nusikvatojo, nes pranašystė neišsipildė. Liepė iškūrenti pirtį. Einant į ją, imperatorių sustabdė rūmų valdininkas Porfirijus ir pasakė, kad valdytojas Stefanas nori jam kažką svarbaus pranešti apie sąmokslą. Domicianas grįžo į miegamąjį, kur jį sąmokslininkas nudūrė lygiai 5 val. dienos.

Domiciano likimo išpranašavimas yra ne vienintelis atvejis. Panašių pranašysčių buvo ir vėlesniais laikais. 1882 m. Londone įkurta ,,Psichinių reiškinių tyrinėjimo draugija“. Jos tikslas – telestezijos, aiškiaregystės tyrinėjimas. Draugija sukaupė daug medžiagos apie spontaninę telepatiją, telesteziją.

Senovės graikai padėjo pamatus visiems mokslams ir nevengė kalbėti apie likimą, kurį jie suprato kaip būdingą teisingumo įstatymą, Jis žmogui reiškė arba aplinkybių sutapimą, arba neišvengiamumą.

Aiškiaregystės atvejų yra nedaug. Kas turi tokį sugebėjimą,  tas neteigia, kad jis naudojasi juo kaip kalbos dovana. A. Šopenhaueris spėja, kad tokį sugebėjimą, tik labai neišvystytą, turi kiekvienas žmogus. Labiausiai paplitusi aiškiaregystės apraiška yra nuojauta. Jai priskiriamas psichikos reiškinys, vadinamas ,,vidiniu balsu“. Šis ,,balsas“ nepasireiškia  garsais, o kritinėje situacijoje, reikiant priimti sprendimą, žmogus netikėtai pajunta įsitikinimą, kad reikia pasielgt taip, o ne kitaip. Tą sprendimą kažkas pasufleruoja, lyg primeta.

Pseudohaliucinacijos yra susijusios su aiškiaregyste ir reiškiasi garsiniais įvaizdžiais. Pvz. Žmogui ,,pasigirsta“, kad kažkas jį šaukia vardu. N. Gogolis apysakoje ,,Senųjų laikų dvarininkai“ yra prašęs apie save, kad kartais kažkas jam už nugaros aiškiai ištardavo jo vardą.

Daug aiškiau reiškiasi baldų stumdymas, indų skambėjimo garsai. Tokias haliucinacijas žmogus girdi iš gretimo kambario. Jam atrodo, kad suskamba skambutis prie durų ar beldžiama į duris. Šiuo reiškiniu neabejojama. Todėl einama prie durų atidaryti arba dar laukiama, kad garsas vėl pasikartotų.

Aiškiaregė iš Anglijos. XIX a pabaigoje Anglijoje gimusi moteris Mere Balfour garsėjo aiškiaregyste. Ji buvo kilusi iš aiškiaregių giminės. Jos močiutė iš motinos pusės sugebėjo spėti žmonių ateitį iš puodelyje išplaktų kiaušinio baltymų burbuliukų. Ta senutė garsėjo ir pranašiškais sapnais. Viename jų pamatė jūroje plūduriuojantį, į medinę dėžę įsikibusį brolį jūrininką su praskelta kakta. Kai ji pradėjo klykti, brolis ją nuraminęs: ,,Nesijaudink, sugrįšiu“. Ji šventai tikėjo sapnais ir nepergyveno, kai išgirdo apie žūtį laivo, kuriuo plaukė jos brolis. Iš tikrųjų, po kurio laiko brolis sugrįžo sveikas, tik su randu kaktoje.

Pranašiškos vizijos aplankydavo ir jos motiną. Vaikystėje, jai ruošiantis gulti, pro atvirą miegamojo langą ji išgirdo jauniausios sesers Anos riksmą. Ji iššoko pro langą ir prieblandoje pamatė baltais naktiniais baltiniais apsirengusios sesers atvaizdą, kuris šaukė ją vardu. Tą atvaizdą supo kažkoks spinduliavimas, tartum mergaitė stovėtų po ryškiai šviečiančia elektros lempute. Kai Merės motina nubėgo pas tėvus ir jiems apie tai pranešė, jie nenorėjo apie tai klausyti. Sesutė viešinti pas gimines. Ji greitai sugrįš. Tačiau Ana niekada negrįžo, nes mirė tą pačią akimirką, kai ją pamatė sode.

Merė Balfour skyrėsi nuo savo giminės moterų tuo, kad ją dažniau lankydavo praeities vizijos. Pirma vizija ją aplankė vaikystėje, kai viešėjo pas klasės draugę Alisą Karmišel senoje pilyje. Naktį ji pamatė aukštą, pakumpusią moterį aksomine suknele, slampinėjančią po mėnulio šviesos apšviestą miegamąjį. Kitą naktį ta pati moteriškė, prisiartinusi prie miegančiosios lovos, graudžiai pravirko. Kenčiančios, kūkčiojančios moters vizija išblaškė visus jos miegus. Kai mergaitė viešnios pasiteiravo, kas ją kankina, šios figūra tirpte ištirpo.

Ji prisipažino draugei, ką matė naktimis. Išgirdo atsakymą, tame pačiame kambaryje viduramžiais buvo įkalinta ir badu numarinta moteris.

Dar įdomesnį susitikimą ji patyrė ne miegodama, bet šviesią pavasario naktį, pro pravirą langą žvelgdama į kaimynų namą. Jo balkone rymojo iš viduramžių atkeliavęs didikas su atlasiniu nėriniais padabintu švarku ir baltu peruku. Jis buvo toks susikrimtęs, kad stebėjusi dama pamanė, jog iš kaukių baliaus sugrįžusį džentelmeną kankina pagirios.

Sekančią dieną ji pasidomėjo kaimyniniu namu ir jo paslaptinguoju šeimininku. M. Balfour nustebo: užuolaidos buvo užtrauktos, niekas ten negyvena, prie durų buvo prisegtas skelbimas ,,Išnuomojamas“. Vėliau sužinojo, kad XVII a. namą valdęs  savininkas balkone kas vakarą laukdavo dukros, kuri su meilužiu pabėgo ir tėvui pažadėjo sugrįžti. Laukė veltui, nes dukra negrįžo.

Ponia M. Balfour tuo pasakojimu patikėjo tada, kai  dar kartą to namo balkone pamatė kenčiančio tėvo viziją. Šį kartą viskas įvyko viduryje baltos dienos. Name jau kažkas gyveno. Balkoną tvarkęs vyriškis vaikščiojo šalia vaiduoklio ir jo visai nepastebėjo.

M. Balfour sugebėjo spėti ateitį iš delno. Ji prisipažino, kad, stebėdama delną, ji mato to žmogaus ateities vaizdus. Pirmiausia ji perskaitė savo kambarinės Ženės delne visą jos ateitį: jos išrinktasis bus našlys vežikas, auginantis du sūnus ir gyvenantis didmiestyje. Vienas sūnus žūsiąs kare. Vėliau Balfour nustebo, kai sužinojo, kad jos buvusi kambarinė ištekėjo už vieno našlio vežiko, dviejų vaikų tėvo.

Jaunam škotų dvasininkui ji iš delno išpranašavo puikią karjerą. 1926 m. jis tapo karališkuoju kapelionu, 1969 m. jam daug vietos skirta garsiųjų Didžiosios Britanijos žmonių knygoje ,,Kas yra kas“.

Balfour pagarsėjo savo pranašiškais sapnais. Kai jos sesuo Debora laukėsi kūdikio, Merė susapnavo seserį, einančia keliu juodai apsirengusią ir nešančią didelę gėlių puokštę. Ji prisiminė: ,,Sapnuodama aš kūkčiojau. Bet pasigirdo balsas: ,Neverk. Mirtis sapne reiškia gyvenimą“. Pabudusi pažvelgė į laikrodį. Jis rodė pusė aštuonių ryto. Tuoj paskambino į sesers namus. Svainis pranešė, kad pusę aštuonių ryto žmona pagimdė sūnų. Aiškiaregės neapleido nerimas. Po kurio laiko dar ji paskambino į sesers namus.  Dabar sužinojo, kad po gimdymo jos sesuo netrukus mirė.

Po daug metų sapne Merę aplankė sesers Deboros sūnus Chrisas, anglų karininkas, kuris dalyvavo antrojo pasaulinio karo mūšiuose. Jis gulėjo klane kraujo, gargaliavo ir siekė ranka už sužeistos gerklės. Merė pasiteiravo ir išgirdo, kad kulka pervėrė jam ranką.

Po karo Merė papasakojo savo sapną Chrisui. Jis nenorėjo patikėti, nes sapnas buvo pranašiškas: sužeistas į ranką jis šliaužė slėptuvės link. Tuo metu skeveldra įstrigo jam į gerklę. Taigi Merė sapne matė viską, kaip buvo iš tikrųjų.

Senatvėje Merė prisipažino, kad nebijo mirties, nes ji  jau lankėsi pomirtiniame gyvenime. Kartą, eidama Londono gatve, ji pajuto, kad iš akių dingsta viskas: gatvės, namai, transportas. ,,Aš atsidūriau ant aukšta žole apaugusios kalvos. Dešinėje stūksojo baltas malūnas, kurio ratus suko užtvenktas upelis. Miesto transporto gausumą pakeitė paukščių giesmės, visur tvyrojo palaiminga ramybė“. Istorikai jai paaiškino, kad tą pavasario rytą ji aplankė Mount Rou malūną, veikusį prieš 300 metų. Dabar jo išlikę tik sienų griuvėsiai.

Kaip ji paaiškina savo sugebėjimų ištakas? Savo aiškiaregystę ji aiškina legenda, kuri sako, septintojo šeimos vaiko septintas palikuonis būna nepaprastas žmogus. Jos močiutė, jos mama ir ji pati šeimoje buvo gimusios septintosiomis.

Aiškiaregė Vanga. Vangos namus Petričiaus mieste lankė šimtai žmonių. Jie visi norėjo išgirsti, sužinoti, kaip išspręsti asmenines ar tarnybines problemas, nesutarimus šeimoje, kokius vaistus naudoti kankinančiai ligai pagydyti. Miesto gyventojai jau įprato prie nusitiesusių eilių palei Vangos namus. Jie nesuprato, koks miestui ,,turtas“ nuo 1942 m. Vangos buvimas.

Ką nepaprasto turėjo toji moteris, kurią likimas apdovanojo nuostabia dovana?  Ji gimė 1911 m. sausio 31 d. Strumicos mieste, Jugoslavijoje, smulkių valstiečių šeimoje. Iš tėvo paveldėjo fizinę jėgą, teisingumą ir meilę nuskriaustiesiems. Iš motinos – linksmą būdą, tvarkingumą ir švarumą.

Ji gimė dviem mėnesiais anksčiau, buvo labai silpna, sulipusiais rankų ir kojų piršteliais.

Kai Vanga turėjo tris metukus, jos motina mirė gimdydama kitą kūdikį. Po metų prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Tėvas buvo paimtas į kariuomenę ir pasiųstas kariauti bulgarų armijos gretose. Po trijų metų tėvas grįžo iš kariuomenės labai išsekęs. Netrukus jis vedė miestelio gražiausią merginą Tanką Georgijevą. Prasidėjo sėkmingas, darnus gyvenimas. Bet sėkmė buvo trumpalaikė. Tėvas buvo areštuotas, šeima pateko į didelį skurdą.

1922 m. Tanka pagimdė sūnų, kurį pavadino Vasiliju.

Dvylikametė Vanga kartą pateko į baisią audrą. Dulkės, žemės grumstai, šakos, lapai susimaišė į vieną neįsivaizduojamą sūkurį. Jis parbloškė ant žemės išsigandusias mergaites. Pusseseres pradėjo nešti šaltinio link, o Vangą nubloškė apie porą kilometrų į laukus. Vangą vos surado po audros. Ji gulėjo apnešta žemėmis, akmenimis, šakomis. Iš baimės buvo beveik netekusi proto. Dar daugiau skaudėjo akis, kurių ji negalėjo atmerkti. Vėliau jos akys pabalo. Buvo padarytos trys akių operacijos. Ji pradėjo regėti, bet greitai apako amžinai. Ją apgyvendino Aklųjų namuose. Išmoko Brailio alfabeto, mokėsi muzikos ir kitų dalykų. Ji turėjo absoliučią klausą. Greitai išmoko skambinti pianinu.

Aštuoniolikmetė Vanga įsimylėjo taip pat aklą jaunuolį Dimitrą. Išsiuntė žinią, kad gautų tėvo palaiminimą.

1928 m. Vanga gavo iš Stumicos žinią, kuri ją pribloškė. Tėvas kvietė skubiai sugrįžti prižiūrėti vaikų. Tanka pagimdė trečią kūdikį – mergaitę, dar po dviejų metų gimdydama mirė ji ir kūdikis.

Vanga atsisveikino su pirmąja meile, su mokykla, vestuvėmis ir su viltimi geresnio gyvenimo. Prasidėjo gniuždantis skurdas, alinančios kančios, bet ją palaikė didelė dvasinė jėga ir padėjo atlaikyti visus sunkumus.

Čirpano mieste ir jo apylinkėse įvyko stiprus žemės drebėjimas.  Nuo stiprių smūgių senas jų namas sugriuvo. Po keleto dienų tėvas iš nendrių stiebų, sutvirtintą moliu, surentė nedidelį namelį. Kai šeima išsikraustė į kitą namą, Vanga ir Liubka liko namelyje. Miesto ir apylinkių žmonės sužinojo, kad Vanga moka sparčiai megzti. Jai darbo netrūko. Netrukus pradėjo austi.

Tame krašte yra įdomus paprotys. Šv. Jurgio dieną mergaitės deda į aukštą puodą įvairius savo ,,ženklus“. Rytojaus dieną pagal juos spėja likimą. Puodą padėdavo Vangos kieme po senu raudonų rožių krūmu. ,,Ženklus“ iš puodo imdavo Vanga ir kiekvienai pranašavo. Įdomu tai, ką Vanga nuspėdavo, viskas pasitvirtindavo. Visi stebėjosi, bet niekas negalvojo, kad Vanga turi pranašystės dovaną.

Keturiasdešimties šventųjų kankinių šventėje mergaitės skersai upę klodavo šakas – darydavo ,,tiltą“, tikėdamos naktį susapnuoti pas jas ateinantį savo išrinktąjį. Sekančią dieną Vanga papasakodavo mergaičių sapnus. Toks Vangos elgesys buvo neįprastas, bet niekas nesistengė to reiškinio paaiškinti.

Tėvas pradėjo svajoti apie lobį, tikėdamas kažkur rasti daug pinigų. Vanga prasitarė, kad ji žino vietą, kur yra užkasta labai daug antikos pinigų. Ji nupasakojo tėvui tą vietą. Sakė, kad tą vietą ji susapnavo.

1939 m. Vanga susirgo pleuritu. Apie 8 mėnesius kovojo su mirtimi. Staiga pasveiko ir neliko žymės, kad sunkiai sirgo. Tais pačiais metais jos tėvas buvo sumuštas ir suluošintas. Vanga jį gydė. 1940 m. Vangai pasirodė raitelis, kuris su ja kalbėjo, o Liubka nieko nematė. Turėdamas 54 m. amžiaus tėvas mirė. Vanga ir Liubka pasiliko vienos.

1941 m. pradžios regėjimas. ,,Jis buvo aukštas, rausvaspalvis, dieviškai gražus, apsirengęs senovės riterio drabužiais, kurie blizgėjo mėnulio šviesoje. Jo žirgas švytravo balta uodega ir kapstė žemę kanopomis. Raitelis sustabdė žirgą prieš Vangos vartus, nušoko nuo jo ir užėjo į tamsų kambarėlį. Jis taip spindėjo, kad viduje tapo šviesu kaip dieną. Atsisuko į Vangą ir prašneko tvirtu balsu: ,,Greitai pasaulis susimaišys, daugelis žmonių dings. Tu stovėsi šioje vietoje ir pranašausi mirusiesiems ir gyviesiems. Nebijok, aš būsiu šalia tavęs ir sakysiu tau, ką reikia perduoti“.

Liubka krūptelėjo nuo Vangos nervinės įtampos. Atsisėdusi ant lovos pamatė, kad jos sesuo labai susijaudinusi ir visa virpa. Ji paklausė: ,,Liubka, ar matei, kaip iš čia išėjo raitelis?“

– Koks raitelis? Turbūt kažką sapnavai?

– Nežinau, gal ir sapnavau. Bet labai keistas sapnas. Klausyk...“

– Nuo tada prasidėjo Vangos aiškiaregystė, pranašavimai. Greitai ji išgarsėjo kaip gera įvairių ligų gydytoja. Ji labiausiai rekomendavo vaistažoles.

Į ją kreipdavos įvairiais klausimais, o ji visuomet kitiems padėdavo. Lengvai išspręsdavo ilgamečius ginčus.

1942 m. gegužės 10 d. Vanga susituokė su atklydusiu kareiviu Dimitru Guščerovu. Išvažiavo gyventi į Bulgariją, Petričių. Pasiėmė ir seserį Liubką. Gyventojai greitai sužinojo apie aiškiaregę Vangą. Susitvarkyti su žmonių miniomis jai padėjo valdžia. Buvo paskirti žmonės, kurie palaikė tvarką  ir rūpinosi Vangos poilsiu, ramybe. Vanga buvo oficialiai pripažinta. Tapo Sugestologijos parapsiocholgijos mokslinio instituto tyrinėjimo objektu.

Įdomiausias Vangos aiškiaregystės pasireiškimas – kontaktai su atvykstančių pas ją lankytojų mirusiais artimaisiais, giminėmis, pažįstamais. 1983 m. užrašytas pokalbis, kurio metu Vanga režisieriui P.P. pasakė: ,,Kūnas po mirties pūva ir visa, kas gyva žemėje, po mirties taip pat nyksta. Tačiau tam tikra kūno ir sielos dalis yra negendanti, nenykstanti. Jūs kalbėjote apie atgimimą. Kas tai yra, aš nežinau. Bet tai, kas neišnyksta po žmogaus fizinės mirties, vystosi tol, kol pasiekia aukščiausią būseną. Tik mes nežinome, kokia ji yra... Tai yra siela“.

Vanga mirtį suvokia tik kaip fizinę pabaigą. Ji teigia, jog asmenybė išlieka ir po tos lemtingos pabaigos.

Į vieno lankytojo klausimą, kodėl jam kalba apie mirusią motiną, kurią esą ateidamas kartu su savimi atsivedė. Vanga atsakė: ,,Ne tu ją atsivedei. Jie ateina patys, nes aš esu jiems vartai“.

Vanga prisipažino: ,,Kai pas mane įeina žmogus, jo mirę artimieji susirenka aplink jį ir uždavinėja man klausimus. Taip pat atsako į to lankytojo klausimus. O aš tik perduodu tai, ką išgirstu iš jų“.

            Vanga galvoja, kad žmogui svarbiausia išsaugoti sveiką dvasią. Šį klausimą ji aiškina taip: ,,Visa gyvybė, žemė ir visata griežtai paklūsta numatytam kosminiam ritmui ir tvarkai. Net menkiausias šios tvarkos pažeidimas atveda prie didelių, netgi lemtingų klaidų, už kurias paskui brangiai mokame“.

Į klausimą: ,,Kas yra žmogus?“ Vanga atsakė: ,,Tai besiblaškanti, nerimastinga ir kartu menka būtybė, kuri nuolat save analizuoja, stebi, ieško ir vis savęs neranda. Žiūrint mus supančios Visatos akimis – žmogus yra niekas. Maža, niekinga dulkelė, pasimetusi begalybėje, tačiau su ,,dieviška“ kibirkštimi. Todėl ta dulkelė dažnai pranoksta save, nenuilsdama ieško, rizikuoja, tyrinėja, bando įspėti pasaulio paslaptis, daro stulbinančius atradimus. Savo ryžtingą žvilgsnį nukreipia į dangų, nebijodama jo iššūkio“. / Pokalbis įvyko 1979 m. gegužės mėnesį/.

Antrasis Kristaus atėjimas? Yra tvirtinimų, kad mes gyvename laikotarpį, kuris aprašytas Apreiškime Jonui. Klausimas, kiek angelų jau sutrimitavo? Tiksliai sunku pasakyt, bet mažiausiai trys. Štai Černobilio avarijos aprašymas. ,,Trečiasis angelas sutrimitavo, ir krito iš dangaus  didelė žvaigždė, degdama kaip deglas, ir nukrito ant trečiosios dalies upių ir ant vandens šaltinių. Žvaigždės vardas yra Metelė“. /Apr.8:10/. Metelė ukrainietiškai Černobilis.

Sovietinės imperijos bei pasaulinio socializmo žlugimas yra tiesiog demonstratyvus Apokalipsės simbolis. ,,Didysis miestas suskilo į tris dalis... visos salos pabėgo ir kalnų nebebuvo galima atrasti“ /Apr 16:19/. ,,Didžioji imperija suiro. Visos respublikos atsiskyrė ,,pabėgo“, Kaukaze vyksta karas. Ši versija būtų teisinga, jei ,,Babelė didžioji“ ir ,,didysis miestas“ yra sovietinės imperijos ir Maskvos miesto įvaizdžiai. Tada galime net rasti komunistų pučą: ,,Vargas. Vargas. Didysis mieste. Per vieną valandą atėjo tavo teismas“/Apr 18:10/. Kada ir kur galime tikėtis Didžiojo Apreiškimo, Apokalipsės pildimosi?

Rusija yra žemiškojo pragaro įvaizdis. Amerikos prezidentas R. Reiganas Rusiją pavadino ,,blogio imperija“. Visame pasaulyje ir pačioje Rusijoje yra paplitęs jos, kaip pragariškos šalies įvaizdis.

Rusija yra apokalipsinė šalis. Taip rašė filosofas N. Berdiajevas.

Apokalipsė pasiekė stadiją, kai žmonija iš esmės išsėmė technikos pažangos galimybes.  Ši pažanga jau priėjo aklavietę, gamtos ištekliai beveik išeikvoti, žemė užteršta. Žmonijos šuolis į naują etapą įmanomas tik per dvasinį prasiveržimą Didžiojo Apreiškimo dėka.

Jau artinasi diena lemtinga... Iki šiol pasaulio pabaigos skelbėjai suklysdavo. Tačiau nereikia nepaisyti šv. Rašte paskelbtos pranašystės apie staigią pasaulio pabaigą.

Kai atidžiai pažiūrime į mūsų Žemę, matome,  juo toliau, juo labiau skubam į mirtiną pavojų. Šiuos pavojus galima sugrupuoti pagal skirtingus jų kilmės šaltinius. Yra šie pagrindiniai grėsmės planetai veiksniai:

1.      geofiziniai – atmosferiniai;

2.      astronominiai;

3.      socialiniai – politiniai;

4.      biologiniai ;

5.      antgamtiniai.

Kiekvienas materialus daiktas, kosminis kūnas turi savo pradžią ir pabaigą. 

            Tūkstantmečius žmoniją jaudina tie patys klausimai: kokio dydžio yra Visata? Koks likimas jos laukia? Koks jos amžius? Svarbiausia – kas lemta žmonėms?

            Pavojingiausias geofizinis veiksnys – spartus apsauginio ozono sluoksnio tirpimas. Jis pastebėtas prieš keliolika metų virš Pietų Ašigalio. Dabar ozono sluoksnio erozija jau plinta po visus žemynus. Ozono sluoksnis saugo Žemės gyvybę nuo radioaktyvių Saulės spindulių, palaiko deguonies cirkuliaciją.

Ozono sluoksnį naikina patys žmonės, gamybos procesų metu,  išmesdami į atmosferos sluoksnį tonas nuodingų atliekų. Tačiau tikėkime, kad mokslininkai atras naują, ekologiškai nekenksmingą skysčio šaldytuvams gaminimo būdą. Pvz. amerikiečiai amžiams išsivalė užterštus savo ežerus, išrado filtrus automobilių išmetamosioms dujoms sugerti.

Tačiau žmonių intelektas per menkas, kad apsisaugotume nuo astronominės kilmės kosminių katastrofų. Nerimą kelia tai, kad Žemė yra menkas sviedinukas milžiniškame kosminių kūnų žaidimo lauke.

Albertą Einšteiną paklausė, koks ginklas bus panaudotas trečiajame pasauliniame kare? Mokslininkas atsakė, kad to nežinąs, bet, jo nuomone,  ketvirtajame pasauliniame kare vienintelis ginklas bus akmens kirvukas.

XVII amžiuje karai Europoje nusinešė 3 milijonus žmonių gyvybių. XVIII a. – per 5 milijonus, XX a. – beveik 6 milijonus.. Pirmajame pasauliniame kare žuvo apie 10 milijonų žmonių, Antrajame – 50 milijonų.

Tai buvo karai, kuriuose dar nenaudotas atominis ginklas. Kyla klausimas, ar atominės bombos ne tam sugalvotos, kad priartintų pasaulio pabaigą?

Kai amerikiečiai pirmąsias atomines bombas numetė Hirosimoje ir Nagasakyje, Stalino generolai nenustigo. 1947 m. netoli Semipalatinsko įvykdytas pirmasis TSRS atominės bombos bandymas. Jos galingumas buvo 20 kilotonų. Šiame poligone vėliau buvo galybės sprogdinimų: 25 antžeminiai, 98 atmosferoje, apie 300 požeminių. Kaip jie padėjo ,,kelti“ liaudies gerovę?  Kiekvienas toks bandymas kainavo nuo 12 – 70 milijonų dolerių. Tai buvo tik ašara jūroje palyginus su tuo, kokių nelaimių susilaukė poligono kaimynystėje gyvenę žmonės 100 km. atstume. Tūkstančiai jų gavo net iki 160 berų apšvietimo dozę.  Žmonių apspinduliavimo riba neturi viršyti 0,5 bero per metus. Šimto berų vienkartinė dozė sukelia spindulinę ligą. 200 berų – mirtina dozė. 1962 m. Semipalatinsko medicinos  įskaitoje buvo įrašyta  10 tūkstančių žmonių. Iš jų liko tik 3 tūkstančiai: luošių, ligonių, invalidų.

20 metų TSRS nepaisė tarptautinių susitarimų ir šaltakraujiškai skandino radioaktyvias atliekas Barenco ir Karos jūrose, netoli Naujosios Žemės. Ten taip pat vyko atominiai bandymai. Kas laukia žmonijos, kai keli šimtai metalinių konteinerių su radioaktyviomis atliekomis prarūdys? Tarptautiniai standartai reikalauja, kad konteineriai būtų su stiklo ir betoniniu apvalkalu. O ten to nėra.

Radioaktyvių kapinių yra ne tik minėtose jūrose. Jų veikimo pražūtingų pasekmių mūsų karta, gal būt, nesulauks. Mums apokalipsės šaukliai yra atominės ir termobranduolinės bombos. Nuo šio  ginklo bandymų pražūtingo poveikio pasaulyje jau mirė virš 5 milijonų žmonių.

Šiuo metu pasaulyje yra sukaupta dešimtys tūkstančių branduolinių ginklų. Šio kiekio teoriškai pakanka, kad dešimt kartų būtų sunaikinta visa, kas gyva Žemėje.

Vos ketvirtį visų atsargų susprogdinus į atmosferą pakiltų 225 milijonai tonų dulkių ir suodžių. Jų pakaktų, kad būtų užtemdyta Saulė šiauriniame Žemės pusrutulyje, kur yra didžiausia branduolinio ginklo  konflikto tikimybė.

Prieš 10 000 metų Žemėje gyveno apie 10 milijonų žmonių. Mūsų eros pradžioje žmonių buvo apie 200 milijonų. 1988 m. – 5,1 milijardo.

Prognozuojama, jei išliksime gyvi, iki 2025 m. Žemėje gyvensią apie 8,5 milijardo žmonių.

Statistika skelbia, tik 500 milijonai žmonių turi pakankamai maisto. Kiti maitinasi blogai ar vegetuoja pusalkaniai. Per metus pasaulyje miršta iš bado 20 milijonų žmonių.

Biologijos mokslų daktaras profesorius V. Dolnikas teigia: gausėjant populiacijai, vienas individas stengiasi psichiškai pavergti kitą. Todėl atsiranda susiskirstymas į hierarchinius sluoksnius. Mokslininkas daro išvadą, kad taip populiacija paskirsto: į paliktus gyventi ir pasmerktus žūti. Kaip visi biologiniai dėsniai, taip ir šis yra negailestingas. Tiesa,  žmogus ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė. Todėl žmonės įveda paskirstymo kontrolę. To pasėkoje gali sumažėti populiacija.

Lietuvos Mokslų Akademijos ekologijos instituto bendradarbis Ričardas Volskis pateikia įdomių minčių apie žmonijos žengimą į apokalipsės lemtį. Jis teigia, kad žmogui nustatytos gausinimo ribos jau seniai peržengtos. Karai, suirutės, revoliucijos, badmečiai, epidemijos veikia ir reguliuoja žmonijos skaičių.

Iš šio mokslininko minčių išplaukia išvada, kad žmonijos likimas valdomas iš aukštybių. Permainas Europoje ir Azijoje R.  Volskis  sieja su Saulės aktyvumu, kuris didėja nuo 1987 metų. Tais metais visokie neramumai pradėjo vykti ties 30 paralele. Didėjant Saulės aktyvumui bruzdėjimai stūmėsi šiauriau. 1989 m. revoliucinės permainos sujudino Rumuniją, Vengriją, Čekoslovakiją, VDR, Lenkiją, Baltijos šalis, esančias šiauriau nuo 40 paralelės.

R. Volskis aiškina: ,,Žmonių populiacijos ir etnosai, pajutę Saulės skleidžiamus vis didėjančius energijos srautus, suprato kaip signalą daugintis. Taip elgiasi visos biologinės rūšys. Gavus signalą gausėti, reikia išsikovoti daugiau erdvės, pašalinti konkurentus. Nustojus didėti Saulės aktyvumui, signalas susilpnėja, ir etnosai jį gali suprasti kaip komandą ,,nesigausinti“.

1990 m. antroje pusėje mažėjančio Saulės aktyvumo signalai ties 30 paralele buvo iššifruoti kaip komanda ,,mūsų per daug“. Ją pirmasis pradėjo įgyvendinti Irakas ir užpuolė Kuveitą. Nuo to laiko Europos ir Azijos milžiniškuose plotuose pradėjo plisti žiaurumo, žudynių procesai, kurie slenka 40 paralelės link.

R.Volskis teigia, didėjant Saulės aktyvumui, žmonija linkusi į kilnius poelgius. Jos aktyvumui mažėjant, didesnioji žmonijos dalis linkusi skleisti blogį. Po 1917 m. revoliucijos, kai Saulės aktyvumas buvo pasiekęs maksimumą ir ėmė mažėti, įvyko pilietinis karas. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo didžiausio Saulės aktyvumo metu. Jis baigėsi, kai Salės aktyvumas sumažėjo.

Šios mokslininko mintys mus verčia pamąstyti. 

Biologinių veiksnių grupėje išskiriamos infekcinės ligos. Nuo AIDS jau mirė daug tūkstančių žmonių. Šimtai tūkstančių žmonių yra šio viruso nešiotojai. Jei greitai nebus išrasta vaistų nuo AIDS viruso, mirs 10 milijonų žmonių, o ŽIV viruso nešiotojais taps apie 100 milijonų žmonių.

Paslaptingiausias  potencialus mūsų planetos žudikas – mokslo nepaaiškinami dalykai, vadinamos anomalijos. Mes nežinome, ar visi tie NSO, poltergeistai, Bermudų trikampiai, hipotetiniai apsilankymai ateivių iš kosmoso tėra natūralūs ir mažai kenksmingi reiškiniai? Jie mums nepažįstami, todėl ir grėsmingi. Ar iš tiesų mus lanko protingosios būtybės? Jei taip, tai ar visi jie į mus žiūri draugiškai, palankiai?

Oskaro Milašiaus pranašystės. Yra nuostabus Oskaro Milašiaus gyvenimas. Jis – mistikas, praktikuojantis katalikas, didelių paslapčių aiškintojas. Iki šiol mažai pažįstama O. Milašiaus kūryba Lietuvos žmonėms.

Pasaulio galingieji, turbūt, sąmoningai nutyli O. Milašiaus aiškinimus apie pasaulį. Tai ne literatūrinės išmonės ar fantastikos pasaulis, bet rūstus, teisingas įspėjimas šio amžiaus, konkrečiai, Lietuvos žmonėms.

Pateikiame kai kuriuos O. Milašiaus samprotavimus.

Hebrajų kriptogramų Biblijoje išaiškinimas padėjo nustatyti baigiamąjį periodą, kuris bus paženklintas pasaulio sunaikinimo gaisrais. Pasaulio pabaigą ženklins šie pagrindiniai įvykiai: pasaulinis gaisras, Amerikos sunaikinimas ugnimi, Anglijos sunaikinimas ugnimi ir vandeniu, Rusijos sunaikinimas, nukritus trečdaliui Mėnulio.

Po 37 m. darbo, skirto filosofijai ir seniausių laikų istorijai, mums buvo suteikta malonė suvokti tam tikras vokabulas, kurių padėdami galėjome metafizikai iššifruoti svarbiausias Biblijos pranašystes ir iš jų svarbiausią – Šv. Jono Apokalipsę.

,,Aš, kaip praktikuojantis katalikas, visada tikėjau, kad didysis Apsireiškimas, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus atskleidė savo mylimajam apaštalui Jonui, turi dvi dieviškas tiesas. Viena susijusi su laikinuoju Šventos Bažnyčios vystymusi amžių bėgyje, o kita – dvasinė, užantspauduota ir paskirta paskutinės generacijos žmonėms, būtent krikščionims, kurie pašaukti dalyvauti atidarant tūkstantmečio karalystę. Taip pat žydams, kurie yra išrinkti atsivertimui“.

Apr 6.1. ,,Aš mačiau, kad Avinėlis buvo atplėšęs vieną iš septynių antspaudų, ir girdėjau vieną iš keturių gyvūnų tariant lyg griausmas balsu: ateik ir matyk.

2. Aš žiūrėjau: štai baltas žirgas, ant jo sėdintysis turėjo kilpinį. Jam duotas vainikas, ir jis išėjo kaip nugalėtojas laimėti“.

Baltas žirgas. Hebrajų kalba – sous laban. Kaita: Labounovo, Labūnava. Tai vardas dvaro, kurį mano šeima valdė Lietuvoje. Tasai dvaras buvo 50 km atstumu nuo Kauno. Jis priklausė mano šeimai nuo XVI amžiaus iki šių laikų. Baltas žirgas ir baltas raitelis – tai tautinis Lietuvos herbas. Lietuvos, kuri nuo seniausių laikų yra mano prosenelių tėvynė... Lenkų kalba Sartas Žirgas vadinamas gniady. Perstačius raides gauname Gdynia. Tai uostas, neseniai pastatytas Lenkijoje, netoli Dancigo. Sarto Žirgo 1933 m. karas  – tai lenkų – vokiečių karas (bent to karo pradžia)... Rok Panski – metai Viešpaties. Čia kaip tik kalbama apie Keturių Paktą. Jeigu Sargo Žirgo karas prasidėtų vėliau negu 1933 m., vis tiek jis bus išdava Keturių Pakto pasirašymo, kuris yra baisus žingsnis sutarčių peržiūrėjimui. Kadangi Lenkija neperleis Vokietijai koridoriaus ir Silezijos, Sarto Žirgo karas neišvengiamai kils iš Keturių Pakto“.

8.10. ,,Trečias angelas sutrimitavo. Tuomet iš dangaus nukrito didelė žvaigždė, deganti kaip švyturys, ir nukrito ant trečios upių dalies ir ant vandenų versmių.

11.Tos žvaigždės vardas Metėlė. Trečia vandenų dalis pavirto metėlėmis, ir daug žmonių mirė nuo vandenų, nes jie buvo pasidarę kartūs...“ Prasmę paskelbsime per vienuolika artimiausių metų. O. Milašas paaiškino, kad Metėlė – tai vietovės pavadinimas Černobil.

Didelis raudonas slibinas su septyniomis galvomis ir su dešimčia ragų – tai ,,žvėris, pakylantis iš jūros...“ Jo uodega – tai Amerikos vėliava.

,,Aš  mačiau kitą žvėrį pasikeliantį iš žemės. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, ir kalbėjo kaip slibinas. Jis vykdė pirmojo žvėries valią ir padarė, kad Žemė ir jos gyventojai garbintų pirmąjį žvėrį, kurio mirtingoji žaizda buvo pagydyta...“ Rusijos mechanizmai ir penkmečio planai – tai naivūs Amerikos materializmo vaikai.

Septynios galvos: America – septynios raidės. Dešimt ragų – United States of America – dešimt skiemenų. Anglija, nusilpninta industriškai ir finansiškai, galinti netekti Indijos ir Egipto, kolonijų ir dominijų, kad prailgintų savo egzistenciją, priversta remtis JAV... Amerikos materializmas sutapatinamas su Slibinu, Šėtonu. Amerika buvo, jos daugiau nebėra (ji visiškai sugriauta, paskendusi neapsakomoje moralinėje suirutėje), bet ji vėl pasirodys reliatyviai klestėdama, kad pademonstruotų savo galią trijų ir pusės metų laikotarpyje.

Dabartinis fizinis pasaulis, erdvės – laiko pasaulis, netekęs bet kokios absoliučios situacijos pats savyje, yra tik Dievo vizija. Tai vienintelis ryšys su kūnų judėjimu, kuris atskleidžia matematinės, fizinės – cheminės realybės įvaizdį dieviškai Vizijai, kurios vieta yra Dievas.

Dievas nukreipia savo žvilgsnį nuo pasaulio ir pasaulis nustoja egzistavęs. Dieviškasis Regėtojas atveria akis ir naujas pasaulis būna sukurtas. Tai tik menki pavyzdžiai, kad visiškai suprastume ir smulkiai išaiškintume tuos dalykus, tad kviečiame paskaityti  ,,Arcanes“ ir ,,Ars Magna“.

Oskaras Milašius nujautė, kad Apokalipsės aiškinimu mažai kas tesidomės. Reikia žmonėms tinkamo pasiruošimo, ne tik smalsumo. Ar daugelis Lietuvos inteligentų skaitė Naująjį Testamentą? Ar daug kas susigaudo Apokalipsės vaizduose? Net teologai dejuoja: ,,Keblu, sunku“. Štai kodėl Oskaras Milašius išsilavinusiems to meto žmonėms populiariai išaiškino ateities paslaptis, rodė žemėlapį – Jungtines Amerikos Valstijas, šio amžiaus apokalipsinį žvėrį.

Dar keliolika O. Milašiaus minčių:

,,1939 m. karo įvykius aš jums esu seniau paskelbęs. Atsimenate? Kai ką ir dabar pakartosiu. Vokietija bus išdraskyta. Norės vokiečiai susijungti, bet neturės valios. Jie daug kartų tyčiojosi iš Lietuvos, kad ji neturi sostinės Vilniaus. Tas pats jiems atsitiko dėl Berlyno. Kazokų raitelių kanopos mindžios šio miesto gatvių akmenis. Pilsudskinė Lenkija žlugs, patyrusi gilią žaizdą, nes atpildo Dangun šaukiasi Lenkijos valdžios persekiotos, išnaudotos tautinės mažumos. Prancūzija bus padalyta pusiau. Paryžius vergaus vokiečiams. Kelno katedra patirs didžiulį pavojų. Notre Dame de Paris išliks nesunaikinta. Nebeliks ir Lietuvos, Baltojo Žirgo krašto, minimo Apokalipsėje. Ji daug kentės už savo tautos negimusių kūdikių žudymą, girtavimą, paleistuvystes. Gėda. Dar to betrūko. Lietuviai pakartojo senosios Romos nuodėmes, ypač karininkai bei artistai. Yra pederastų, homoseksualistų, sodomiečių. Lietuvos kūnas pagraužtas iš vidaus. Besaikis malonumų ieškojimas kuriam laikui pražudys tautą. Bus pareikalauta skaudžios išpirkimo aukos. Iš bendro Visatos aruodo lietuviai daug išeikvojo, už tai skolą teks grąžinti krauju, ašaromis, kentėjimais bei kitokiomis kančiomis. Tūkstančiai lietuvių su šaknimis bus išrauti ir perkelti į amžinąjį ledą bei sniegą. Tai žiauru, bet tikra.

Į klausimą, kodėl tokia liūdna Lietuvos ateitis, O Milašius atsako: ,,Per daug lietuviai iki šiol mylėjo žemiškąją tėvynę, o nesirūpino amžinąja. Todėl svetimtaučiai engėjai prievarta išmokys juos neturto meilės. Įskiepys klusnumo, sandoros, tarpusavio meilės, atpratins nuo amerikietiškojo besaikiškumo kaupiant turtus.

...Daugelio žmonių žvilgsniai dabar krypsta į JAV. Lietuviai ten turi daug artimų giminių, pažįstamų, kartais pralobusių, o dažniausiai pavergtų, užguitų, sunaikintų. Antikristo katile verda tautos, jos lydosi. Gaila, kad to niekas nenori laiku pastebėti.  Daug kas gėrisi JAV tariamąja pažanga. Be reikalo. Iš kvailumo, trumparegiškumo. JAV įvairūs materialistai, pozitivystai iš pagrindų pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. Man neaišku, kodėl katalikai žavisi šia blogio šalimi? Mane dėl to apima liūdesys, prarandu viltį. Jeigu kuriam teks kariauti JAV pusėje ir jis turės progos susitikti šios šalies sugadintą gyventoją, ypač iš valdančiųjų tarpo, tai be vargo įsitikins kai kurių papročių, nuotaikų antikristiniu aiškumu. Evangelijos dvasiai prieštaringiausias kraštas. Kito panašaus istorija dar nežino.  Buvo visokių valstybių, visokių yra, atvirai persekiojusių ir dabar persekiojančių krikščionis. Tačiau šitokios apsimetėlės, gražios, klastingos ištvirkėlės Žemė nebuvo išdaiginusi. Kiekviename žingsnyje ten veidmainiai šlovina laisvę ir kiekviename žingsnyje apskaičiuotai, šaltai, atkakliai, sukčiausiais būdais rauna ir meta lauk krikščionybės dvasią. Daroma tai išradingai, šėtoniškai, klastingai. Dvasiniai reikalai JAV nerūpi. Žmonės prievarta įmurkdomi į tokias aplinkybes, kur skamba vienintelis šūkis: ,,Laikas – pinigai“.

1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nelaimės – dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siautės vandenys, vėjai, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą. Bet jūs nepasiduokite panikai, apgaulei. Pirma dar turi įvykti Apokalipsėje užrašyti įvykiai. Didžių ženklų nelaukite, nesitikėkite Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Sunkią valandą nukreipkite akis į JAV. Tik čia pasirodys pirmieji tikri pasaulio galo ženklai. JAV kils žiauri revoliucija. Žemė niekados nebuvo regėjusi panašios revoliucijos. 1917 m. revoliucija atrodys kaip vaikų žaidimai. Išnaudojamos, pavergtos JAV masės sukils, joms vadovaus geležinių gangsterių gauja, iš pradžių dar remiama pačių milijardierių. Ji nušluos savo globėjus fariziejus – sadukiejus, valdančiuosius sionistus iki paskutiniojo žmogaus. Žlugs dievažudžių sadukiejų kėslai užvaldyti pasaulį, pasigrobti žemės lobių skrynios raktus. Gangsteriai, kruvini, atviri plėšikai, iškėlę demono vėliavas, pasigrobs valdžią ir įsitvirtins. Čia man trūksta žodžių. Nežinau, kokias sąvokas sudarinėti. Tokių žodžių dar nėra dabartiniuose žodynuose. Gangsteriai į rankas gaus baisų, visą griaunantį ginklą – jėgą. Užteks vos saujelę tos medžiagos panaudoti – miestai virs pelenais, žlugs valstybės, žemynai, geležis tirps į vašką, akmenys liepsnos tarytum popierius. Taip bus atrastas baisus įrankis, šiurpesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus galima sunaikinti Žemę. Šiuo įrankiu JAV gangsteriai grasins visam pasauliui išdidžiai, suktai, akiplėšiškai, išlupdami milžiniškus mokesčius, kalbėdami apie taikos saugojimą. Bet vieną kartą patys žus savo sukurtoje ugnyje. Net pelenų neliks iš Antikristo žvėries nūdienės didybės. Žemė degte degs. Žolė ten šimtmečius nežels. Štai jums ,,Laikas – pinigai“. Tai tikriausias Antikristo ištvirkėlės ženklas. Kas juo save paženklins, tas pražudys ne tik kūną, bet ir sielą.

– Dar bus antrasis pasaulio pabaigos ženklas – tai Anglija. Ji pirmiausia palengva žlugs kaip valstybė, nuo galingos imperijos atsiskirs kolonijos. Bet čia tik mirties – žlugimo pradžia. Kas dieną augs vandens pavojus. Anglija skęs, netikėtai kris ugnis iš dangaus. Įvyks visuotinas šios salos sunaikinimas. Tai pelnyta bausmė. Anglai per ištisus šimtmečius išgėrė daug kraujo, ašarų, svetimo prakaito iš vergų kolonijose. Po visiškai pelnyto Anglijos žlugimo vandenyje bei ugnyje turėtų būti matomas Izraelio sugrįžimas į krikščionybę. Izraelitai bus išsigandę JAV sunaikinimo rykštės. Žydai turės valstybę. Bet tos valstybės pavojai – Talmudas, sadukiejų- fariziejų valdžia. Kad ir kas būtų, juokingos ar menkos Hitlerio pastangos sunaikinti Izraelį, Hitlerio kritimas bus labai ir labai naudingas viso pasaulio žydams. Kiekvienai valdančiai tautai tai yra didelis perspėjimas. Kiek iš Visatos lobyno ji išgers tautų kraujo, lygiai tiek pat teks atiduoti ir savojo. Regėsite savo akimis, galėsite mąstyti ir suprasti. Hitleris išžudė daug žydų, daug jų išžudys. Bet tiek pat bus išžudyta ir vokiečių. Amžiams Vokietija nebus pasmerkta. Kai Izraelis turės valstybę, daug sunaikins vergų arabų ir kitų tautų žmonių, bet tiek pat neteks ir savo vaikų. Dar pavyzdys. Turkai sunaikino daug armėnų. Bet turkai lygiai tiek pat neteko ir saviškių. Amžinoji Aukščiausiojo teisė seikėja dantį už dantį, akį už akį. Ne vienas pavergtos, kankinamos tautos lašas nežūsta. Taip pat atodūsis, ašara, išlieta vogčiomis slapčiausiame kampelyje. Viskas surenkama ir prisikelia atpildo valandą. Tokia amžinoji Visatos tvarka. Žmogus jos nepakeis.

Apie Lietuvos ateitį O. Milašius kalba:

– Keisti, netikėti istorijos vingiai. Kadaise Lenkija prievartavo Lietuvą, primetė Uniją. Ilgą laiką Lietuva vargo, murdėsi ,,Veto“ pragare bei anarchijoje, taip būdingoje lenkiškam ,,poniškam“ protui. Po Vokietijos žlugimo ir išdalinimo Lietuva kurį laiką bus galingesnė už sutriuškintą Lenkiją ir atsiims prarastas žemes kartu su sostine Vilniumi. Tačiau Lenkija iš naujo stiprės, nebus pasimokiusi iš praeities klaidų. Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, geis atkurti senąją valdžią, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus.

Lietuvos kelias – tegul ir kruvinas, skausmingas, bet savitas, grynai lietuviškas. Lenkija dar ryškiau pakartos amžinąją klaidą, besistengdama atnaujinti lenkišką katalikybę. Tarptautinė, universali katalikybė jiems svetima.

Didžios, paslaptingos, iki šiol mums nesuprantamos galybės pajudins mėnulį, atskels jo trečdalį. Kokiu būdu įvyks šioji nelaimė, sunku išaiškinti. Gal tai bus anos šiurpios medžiagos suradimo pasekmė? Trečdalis Mėnulio nukris Žemėn. Gal ant Juodosios jūros. Bet dar ne visiškas sunaikinimas. Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas. Mėnulio jūros pasižiūrėti atvažiuos žmonės iš tolimų kraštų. Bet ar liks Mėnulio jūros krantai, negaliu tikrai pasakyti. Dar nekrito pasuktinai išsipildymo lašai. Žmonės gali pasitaisyti, prisikelti iš nuodėmių vergijos. Aš bijau galvoti, tačiau Mėnulio jūra gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynų.

Lietuvą gali pasiglemžti vandenys, – tvirtino Milašius, – jeigu čia bus įsigalėję šėtoniški nusikaltimai. Mūsų laikų kai kurios moterys daugiau žino ir patyrė negu vyrai. Išsiplatino Sodomos nusikaltimas. Ne veltui kai kuriose šeimose šunys laikomi vietoje vaikų. Atsirado mesaliniečių.  Pasklis homoseksualizmas ne tik tarp artistų ir karininkų. Tauta žudys negimusius kūdikius. Beveik visų šeimų slenksčiai bus paženklinti krauju. Nedaug kas liks išgelbėtas. Jeigu tauta nedarys tikros atgailos, čia tyvuliuos Mėnulio jūra, Metėlės kartybėje plaukios žuvys, o niekas jų nežvejos.

Milašius paklaustas, jog Lietuva sykiu su Lenkija pasieks amžiną uniją Mėnulio jūroje, atsakė: ,,Jeigu nesitaisys, neatgailaus. Apskritai visokios piktžolės tautose ypač suklesti prieš katastrofas, didžiosiose kryžkelėse. Atsiminkite Evangelijos šauksmą pasižvalgyti lauke. Jeigu figos medis sprogsta, pavasaris arti. Jeigu aplinkui klesti paleistuvystės, girtavimai, visokie iškrypimai, neapykanta, masinis melas, masinės vagystės, pridengtos tariamos tiesos vardu, tai sunaikinimo bausmė artėja sparčiais žingsniais.

O. Milašius teigė, kad tikrai katalikiška valstybe galima laikyti tik Airiją. Ji arčiausiai katalikybės. Kad tik nebūtų teroristų. Katalikai negali žudyti viešai ir iš pasalų. Reikėtų pasimokyti iš pagoniškos Indijos vadų. Mahatma Gandis nurodė geresnį, išmintingesnį pasyvaus priešinimosi kelią be teroristinių aktų. Airija tamsią naktį Lietuvai parodys šlovingos Mergelės paveikslą. Neaišku, kokiu būdu tai atsitiks, bet kai kuriems lietuviams bus siaubinga atsiminti, kad prisidėjo prie žydų žudymo. Keistas reiškinys, tikrai skaudus: kol kas Žemėje nėra tikrai katalikiškos tautos ar valstybės. Gerų pavienių katalikų yra visur ir daug. Tai pasaulio druska, išsigelbėjimas, šviesa. Jeigu Sodomos mieste anuomet būtų buvę daugiau skaisčių žmonių – ugnis nebūtų kritusi iš dangaus.

O. Milašius vėl apie tai, ką anksčiau kalbėjo.

-Vaizduotėje išvydau Mėnulį. Atsidalijo jo trečdalis, kybo jis erdvėje virš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos. Tai sunaikinimo rykštė, angelų rūstybės taurė. Žūtų tuomet ir mano gimtinė, protėvių žemė. Koks turi būti geras katalikas? Tai budintis žmogus. Išganytojas mums nupiešė puikų paveikslą: žiburys ir apsiaustas rankose. Dar norite aiškesnio apibrėžimo? Prisiminkite šventąjį Pranciškų Asyžietį. Šį žmogų gerbia ne tik katalikai. Prisiminkite Izidorių artoją. Ar girdėjote ką nors apie šiuos didvyrius, tobulus katalikus?

Pranciškus mylėjo žvėris, paukščius, gyvulius, daug pasninkavo, grojo savo darbo smuiku, elgetavo, mėgo neturtą.

Izidorius artojas – darbininkas, savo prakaitu laistąs žemę. Jis neužmiršo taip pat maldos, taigi, dvasinių reikalų.  Fizinę veiklą jungė su dvasine. Vieną kartą Izidorius meldėsi, o angelas arė jo dirvą. Štai kur tobula katalikybė: sąžiningai, su meile atliekamas fizinis darbas, toliau – nusižeminimas, meilė paukščiams, gyvuliams, ne tik žmonėms, net ir nuožmiausiems priešams, pagarba grožiui, gamtai, neturtas...

O. Milašius linki Lietuvai: tegul lietuviai nieko nesimoko iš lenkų ir neugdo tautinės bažnyčios, tos ,,polskos vieros“. Tautiškumas negali nustelbti krikščioniško visuotinumo. Mylėti kaip brolius reikia visų tautų žmones. Girdėjau, kad yra lietuvių saleziečių, kurie vyksta Evangelijos šviesos skleisti į Afriką, kitus kraštus. Štai kur tobula katalikybė. Bus laikas, kuomet Lietuvos žemdirbiai sulauks paniekinimo. Bet garbė ir malonė jiems sugrįš. Varguose, bandymuose tegul Lietuvoje įsigali šventojo Pranciškaus dvasia.  Jau šiandieną reikėtų kalbėti apie Mahatma Gandį, Vidūną, Rabindranatą Tagorę. Kilnaus žmoniškumo dvasia bus itin reikalinga. Tiesos kelias – ne vienas. Lietuvoje gyvena ne vien katalikai. Pastarieji mokysis iš savo kilnių, skaičių, tvirtų kunigų ir mokytojų. Kitų tikėjimų žmonėms sektinas Vidūnas, Mahatma Gandi. Viską reikia daryti, kad būtų pašalinta neapykanta.

Matau prieš save lietuvius, prašau jiems Dievo palaimos. Perduokite būsimoms kartoms manąjį testamentą. Nesižavėkite ir jokiu būdu netikėkite JAV pažadais ir antikristine pasaulėžiūra. Neužmirškite: JAV yra Apokalipsės žvėris. Budėkite, nes Viešpaties atėjimas arti. Gaivinkite širdyse šventųjų Pranciškaus bei Izidoriaus artojo dvasią. Lietuviams ne katalikams linkiu nuoširdžiai pamilti Gandžio, Vidūno, Tagorės mokymus. Lietuvos katalikų laukia labai sunkūs išbandymai. Bet perduokite jiems žinią – Jėzus Kristus nugalės.

Priešmirtinis juokas. Konektuko universiteto profesorius Konetas Ringas teigia: ,,Apokalipsinė nuojauta kybo ore. Kai tik priartės siaubingoji data, kolektyvinės panikos ir nežinios sukurtas imidžas apniks mūs svajones ir vizijas“. Gausybė žmonių teigia užmezgę ryšius su ufonautais, pagal ,,Kosmoso brolių“ perduotas žinias, mūsų planetos laikas jau baigiasi. Dabar madingos Hopių pranašystės skelbia, kad mūsų pasaulis nuolat svyruoja ant bedugnės krašto. Majų ir actekų kalendoriuose pažymėta, kad šio amžiaus, prasidėjusio prieš 5000 metų, pabaiga –2012-ji.

Būdingiausias tūkstantmečių mąstymo bruožas – paskutinės pasaulio dienos nuojauta. Filosofijos profesorius Maiklas Grosas samprotavo, kad ,,Nuo 1945 m. technologiškai jau buvo įmanoma nutraukti šios planetos gyvybės siūlą“. Vandenilinės bombos realumas, cheminių ginklų įmonės, naftos išsiliejimai ir nepaliaujami karai sukėlė verkšlenančias pranašystes. Taip pat žmonės jaučia pasaulio beviltišką nuodėmingumą ir suvokia, kad prarandamos bet kokios įmanomos galimybės išlikti...

,,Šiltnamio efektas išsekins žemę ir vandenynus“ – rašo knygos ,,Belaukiant Apokalipsės“ autorius Danielis Koenas. Prastai kokybės religiniai traktatai sukuria fatališkos logikos įspūdį ir mes surandame klaikius panašumus: tarp pranašo Ezekijo ir ufonautų, Hopių ir Edgaro Kaiso, Nostradamo, Fatimos Mergelės, akmeninių Majų kalendorių, Džero Falvelo ir... Nacionalinės Mokslų Akademijos, kuri taip pat pripažįsta, jog mes gyvename pavojingais laikais.

Bobas Nelsonas, žinomas kaip Fobijas Reksas, savo knygoje ,,Pranašystės“ pateikia konspektyvų paskutinės pasaulio dienos amžių sandūroje numatymo planą – 2020 m. žemės gyventojų skaičius sumažės beveik trečdaliu. Jis priduria : ,,Jei šis civilizacijos žlugimas įvyks kaip įmanoma greičiau, tai bus pati geriausia išeitis mūsų planetai ir žmonėms“.

Žemė skrieja 67 000 mylių per valandą greičiu. Šiaurės ašigalyje kaupiasi vis storesnis ledo sluoksnis. Dėl tos priežasties turėtų apsiversti žemės rutulys ir poliai savaime pasikeis. Mokslininkai galvoja, kad polių pasikeitimas būtų viena iš ,,kraštutinių priemonių“. Kornelio universiteto geologijos mokslų departamento vadovas Donaldas Turkotas sako: ,,Polių pasikeitimas – gerai išanalizuotas reiškinys. Tai ta pati kontinentų pasislinkimo koncepcija“. Kontinentai juda aplink žemės rutulį ir visiškai įmanoma, kad poliai sugebės perslinkti per ekvatorių. Tačiau netgi jeigu ir įvyks ,,tikrasis polių stebuklas“, kaip jį vadina geologai, jūs neturėtumėte pulti į paniką, kad jūsų namas prasmegs skradžiai žemę. Poliai judėtų tokiu pačiu, kokiu slinks kontinentai, greičiu,- nebus jokių staigių pasikeitimų, nuo kurių išvirstumėte iš kojų.

Kitas scenarijus – potvyniai, kurie būtų šiltnamio efekto rezultatas. Deginant kietą kurą padidėja anglies dioksido kiekis, dėl tos priežasties atmosfera tampa panaši į tikriausią šiltnamį.CO2 absorbuoja infraraudonuosius spindulius ir neleidžia jiems išsisklaidyti kosmose. Mes visi turėtume iškepti lyg pomidorai šiltnamyje. Kai temperatūra pakils 9 laipsniais, pradės tirpti Šiaurės poliaus ledo apvalkalas. Vandenyno lygis pakils per septynias pėdas, patvins Nilo, Lousianos deltos, Niudžersio pelkės. Tai bus globalinis tvanas. Atmosfera yra labai sudėtinga, kad tiksliai būtų galima išpranašauti, kuomet tai įvyks. Šiltnamio efektas – viena iš didžiausių problemų. Kitą amžių žemė patirs realų pavojų. Deja, to neišpranašavo ne vienas aiškiaregis per pastaruosius tūkstantį metų.

Trečias scenarijus: sugrįžta tie nemalonūs ledynai, palikę mums Didžiuosius Ežerus, bjauriausią orą. Naujasis ledynmetis gerokai apkarpys derlingos žemės plotus ir tuomet visi išmirsime badu. Iš tiesų, yra prielaidų susidaryti naujiems ledynams.

Ketvirtas scenarijus: kometa arba asteroidas susiduria su žeme ir mes visi žūstame. 1954 m. meteoritas nukrito Alabamos valstijoje, pramušė gyvenamo namo stogą, suskaldė radijo imtuvą ir sužeidė moteriškę. Aiškiaregiai įsitikinę, kad kitą sykį gali baigtis blogiau...

Kometą, sprogusią 1908-ias metais Sibire ištyrinėjo Rusijos mokslininkai. Ji buvo keleto mylių skersmens ir turėjo sverti milijonus tonų. Matematiškai apskaičiuota, kad  kiekvienais šimtatūkstantaisias metais atsiranda kometos susidūrimo su Žeme tikimybė.

Penktas scenarijus. Žemė pasipurtys ir suskilinės į gabalus. Sugrius pastatai. Pakrančių miestai nuslinks į vandenyną. Stipriausio žemės drebėjimo, užregistruoto 1960 m. Čilėje, metu žuvo 3000 žmonių, 8000 sužeisti. Tačiau dideli žemės plotai niekuomet negali nuslinkti ir nugrimzti vandenyne.

Šeštas scenarijus: branduolinis karas. Paleidus raketas daugelis žmonių skris tiesiai į dangų. Kiti išmirs nuo radiacijos. Kornelio universiteto aplinkos globalinių programų direktorius ir vienas iš branduolinės žiemos teorijų programų direktorius Markas Harvelis aiškina: Beveik 100 raketinių galvučių, susprogusių svarbiausiuose Šiaurės Hempšyro miestuose, prigamintų tiek dūmų, kad jie sunaikintų ,,šiltnamio efektą“. Dūmai pasiektų stratosferą ir uždengtų Saulės spindulius. Žemei atšalus daugiau nei 165 oC, žus visas metų derlius. Taigi, mes greičiau mirsime badu, negu iškepsime. Nagasakis ir Hirosima – branduolinio karo rezultatų modelis. Tačiau sunaikintas pasaulis atrodytų dar baisiau.

Kai 200 milijonų kinų armija išžygiuos, prasidės tikrieji ,,branduoliai pokyčiai“ Artimuosiuose Rytuose. Visos pasaulio armijos kausis, nuo žemės paviršiaus nušluodamos daugelį tautų.

Keliose spaudos konferencijose prezidentas Ronaldas Reiganas pastebėjo, jog jo įsivaizduojamasis branduolinis Armagedonas sukonstruotas pagal pranašų: Danielio, Ezekijo regėjimus bei kitus pranašiškus Biblijos tekstus. Atėjo Apokalipsės laikai...

,,Nuo devyniolikto amžiaus padažnėjo Mergelės Marijos apsireiškimų, – teigia vizijų ekspertas Maiklas Grosas. ,,Tai tiesiog stulbinantis fenomenas, susijęs su aiškiaregiais ir su... ufonautais“.

1917 m. dangiškoji Madona pasirodė trims vaikams: Liucijai, Jacintai, Pranukui netoli Fatimos kaimo /Portugalijoje/. Tuo pat metu stebėtojai regėjo ,,sunkų didelį, skraidantį lėkštės pavidalo objektą“. Panašūs apsireiškimai tęsėsi šešis mėnesius“ – prisimena Grosas.

,,Per tą laiką liudininkų minios matė šviesos rutulius danguje, girdėjo raketų riaumojimą primenančius garsus ir pan.“ Ufonautiški efektai buvo pastebėti Marijos apsireiškimo Medžugorje /Jugoslavija/ metu. Dar teatrališkesni reginiai vyko 1961 –ais , kai Kaire apsireiškė Dievo             Motina. Tūkstančiai žmonių liudijo matę juos apakinusį dieviškosios Madonos siluetą“.

Ką pasakoja papirusas?  Pasaulio spaudoje buvo spausdinami įdomūs pranešimai apie 1987 m. okeanolginės ekspedicijos vandenyne prie Bahamų salų surastą užantspauduotą senovinę amforą. Mokslininkai tik dabar prasitarė žurnalistams apie šį radinį, kuris jau pats savaime turėjo didžiulę mokslinę vertę. Tai buvo tik pradžia...

Peršviestus amforą rentgeno spinduliais, paaiškėjo, kad jos viduje yra kažkoks papiruso ritinėlis. Atidarius amforą, viduje buvo rastas senovės egiptiečių papirusas, kurio amžius, kaip parodė anglies izotopinė analizė, siekia 4000-4500 metų.

Iššifruoti duomenys parodė, kad papiruse užrašytos ateities pranašystės, iš kurių daugelis tiesiog stebėtinai atitinka žmonijos vystimosi ir istorijos raidą.  Pavyzdžiui, papiruse kalbama apie prancūzų pranašautoją Nostradamą, kuris kitados numatė Hitlerio atėjimą į valdžią, didžiausios pasaulio imperijos žlugimą ir netgi AIDS epidemiją.

Taip pat nurodyta Amerikos atradimo data – 1492 m. Išpranašauti kruvini įvykiai šiame naujai atrastame žemyne – ispanų konkistadorų atėjimas bei praeito amžiaus Pilietinis karas JAV.

Papiruse kalbama apie skraidymo technikos vystimąsi ir tobulėjimą. Aprašomas supergreitųjų avialainerių įrengimas.

Nurodyta žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje data  1969 m. būtent tais metais Mėnulį pasiekė pirmasis tarplanetinis amerikiečių ekipažas.

Išpranašautas 1989m. žemės drebėjimas  San Franciske.

1994-ais  m. papirusas žada kažkokios ,,blogos Viduriniųjų Rytų tautos“ sunaikinimą. Sakoma, jog tai bus milžiniško meteorito kritimo pasekmė. Žurnalas ,,Sciense  Digest“ išveda, kad čia kalbama apie mūs dienų Iraką. Beje, Nostradamas taip pat minėjo kažką panašaus apie naują pasaulio diktatūrą...

2015 metais senovės pranašas žada ,,skraidančiųjų ekipažų“ atsiradimą vietoj ratuotų transporto priemonių. Čia minimas ne visuomeninis transportas, individualios transporto priemonės. Tuo laiku kiekvienas jau turėsiąs po sparnuotą ekipažą.

            Nuo 2021 m., papiruse sakoma, ,,žmonėms nebereikės dirbti“. Ši frazė skamba labai miglotai.

            2025 m. senovės pranašas žada galimybę keliauti po laiką. Tyrinėtojų nuomone, vargu ar galima tuo tikėti, tačiau...

            2032 m. žadamas personalinio ginklo, galingesnio  už branduolinį, atsiradimas. Įdomu, kokios bus pasekmės?

2041 m. bus išrasti prietaisai ir įrengimai, įgalinantys visiškai kontroliuoti meteorologines oro sąlygas.

2043 m. bus sukurtos ,,jaunystės tabletės“. Tai preparatas, sulaikantis organizmo senėjimo procesą ir prailginantis žmogaus gyvenimą.

2051 m. bus populiarūs prietaisai, stiprinantys ,,smegenų bangas“, įgalinantys bendrauti telepatiniu būdu. tokį prietaisą galės įsigyti kiekvienas ateities pilietis.

2055 m. išnyks mums žinomi augaliniai organizmai.

Papiruso pranašystės siekia iki 2055 m. kai kas daro išvadą, kad tuo metu žmonijai kažkas atsitiks. Jau daugelis senovinio papiruso pranašysčių jau išsipildė.

Įspėjimas jau gautas. Nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes į jį reaguosime...

Nušluos mus kometos uodega? Prieš keliasdešimt metų Girdžių parapijos klebonas kun. Viktoras Šauklys pamoksle pasakė, kad ,,pasaulio mirtis ateis per katastrofą. Kokia bus Žemės mirties priežastis, net Kristus nenurodė. Kokie procesai sukels katastrofą – fiziniai ar astronominiai, geologiniai ar metereologiniai? Į tai nėra atsakymo. Pranašų kalba – ne gamtos mokslo vadovėlis, bet dieviškos išminties mokslas. Mes galime pasakyti, kad tai įvyks, o ne kaip įvyks.

1896 m. vasario 10 d. Madrido gyventojams sukėlė siaubą iš dangaus krintantys akmenys. Jų buvo tiek daug, kad juos praminė  meteorų lietumi. Kas gali teigti,  kad pasaulio pabaigoje nebus tokio pražūtingo meteorų lietaus? Kaip magnetas traukia geležies pjuvenas, taip Žemė  pritrauktų juos prie savęs. Šitaip  išsipildytų Kristaus pranašavimas: ,,žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sujudintos“.

Meksikoje nukritęs Bakubirito akmuo sveria apie 27 tonas. Yra ir didesnių. Kadangi du trečdalis žemės paviršiaus sudaro jūra, tai daugelis meteoritų patektų į vandenį, prasidėtų jūrų bangavimai, o žmonėms būtų didelio ,,išgąsčio dėl smarkaus jūros bangų ūžimo“. 

Įsivaizduokime, kad aliarmuojančią telegramą ,,Artėja žvaigždė – sudegins“ vieną dieną praneša observatorijos. Kas tai per žvaigždė? Gal iš Auksinės  žuvies žvaigždyno žvaigždė S. ji ,,energingiausia iš žinomų žvaigždžių. Ji išspinduliuoja 300–500 tūkstančių kartų daugiau karščio ir šviesos negu Saulė. Jei ta žvaigždė atsidurtų vietoje Saulės, tai Žemės temperatūra pašoktų iki 7000 laipsnių ir mūsų planeta pavirstų karštų dujų debesimis. Štai ir pasaulio pabaiga“.

1992m. vasario mėn. Saulėje įvyko kolosaliais sprogimas, prasiveržė protuberantai. Visoj Azijoj, iš dalies ir Australijoje liovėsi veikęs radijas. Kituose pasaulio rajonuose sutriko bangos. Dieną kai kur nutrūko tarptautinis telefono ryšys. Brazilijoje kilo uraganai, Australijoje – baisiausios liūtys. Tūkstančiai gyventojų Sidnejyje turėjo palikti namus dėl potvynių. Pietų Korėjoje ir Italijoje iškrito sniegas kovo mėnesį...

Žemė skrieja pašėlusiu greičiu – 30 kilometrų per sekundę. Susidūrusi su kometa ar planeta, smarkiai susidaužtų. Iš to kiltų baisus karštis. Toks karštis pražudytų visokią gyvybę.

Mūsų pasaulis nėra tobulas. Dievas galėjo šimtus pasaulių sutverti su geresne tvarka. Sukūręs ir žmogų Dievas kūrybiškai neišsisėmė. Šv. Raštas duoda pagrindo manyti, kad po šio pasaulio žlugimo bus sutvertas ,,naujas dangus ir nauja žemė“.

1990 m. lapkričio 12 dieną mokslo populiarintojui ir filosofui Sauliui Kanišauskui į darbovietę – Vilniaus planetariumą, – paskambino moteris. Ji pranešė, kad po dviejų dienų Šakių rajone Keturnaujienos kaime nuo 10 iki 16 valandos bus galima regėti ,,Saulės stebuklą“. Žmonės regės ne tik pačią Saulę, bet ir iš jos pusių dar po saulutę, apačioje išryškės kryžius, o po pietų virš Saulės pasirodys didelis paukštis.

– Kitą dieną paskaitos planetariume metu apie rytdienai pranašaujamą reiškinį papasakojau daugeliui žmonių ir paprašiau klausytojų, jeigu pranašavimai išsipildytų, būti liudininkais, jog apie minėtą reiškinį jie girdėjo jo pasirodymo išvakarėse, – prisimena S. Kanišauskas.

,,Stebuklas“ įvyko. Tai buvo kaip tik toje vietoje, kur kažkada buldozeriais nušlavė Aneliutės Matijošaitienės trobelę, šalia kurios pasirodžiusi apsireiškusioji Marija. ( Gal iš čia atsirado  buldozerinio ateizmo pavadinimas?) Anksčiau  čia maldininkai susirinkdavo slapta, dabar jau viešai suklaupia. Taigi Keturnaujienos kaimo ,,Saulės stebuklą“ matė maldininkų minia. Dvidešimt vienas žmogus, klausęs kitos paskaitos planetariume, raštiškai paliudijo, kad apie reiškinį jie sužinojo diena anksčiau iki jo pasirodymo.

S.Kanišausko komentaras: ,,...Gal pagal meteoritų prognozes galima būtų spėlioti apie halo reiškinio pasirodymo datą, bet iš anksto numatyti konkretaus halo vaizdo detales, trukmę ir pasirodymo vietą šiuolaikinis mokslas dar nemoka paaiškinti.

Panašių reiškinių, kai šalia Saulės pasirodo žmonių vadinami saulbroliai, turbūt ne vienas prisižiūrėjom. Juos matydami, senoliai sakydavo, kad tai blogo oro ženklas.

– Dabar žmonės teigia, kad  tai tragiškų įvykių ženklas. Keturnaujienos kaimo ,,saulės stebuklo“ pranašauta, kad po šv. Kalėdų bus tragiškų įvykių Lietuvoje. Kad ir keista, bet tai pasitvirtino, nors ir ne tuoj po šventų Kalėdų. O jeigu pripažintume senąjį kalendorių, tai pranašystė atrodytų dar teisingesnė.

Neįprasti reiškiniai Lietuvoje nebe naujiena. Grafaitė Gabrielė Giunterytė – Puzinienė parašė reikšmingus mūsų kultūros istorijai memuarus, kurie tapo bene pirmuoju rašytiniu paliudijimu apie ,,dangaus stebuklą“.

   1825 m. gegužės gražų vakarą Vilniuje prieš saulėlydį ar tuoj po jo dangaus vakarų pusėje pasirodė kryžius. Jį matė dauguma miesto gyventojų, vakare susirinkusių, kaip įprasta, bulvare prie Neries. Giedro dangaus fone matomas kryžius buvo didelis, lygiašonis, proporcingas, šviesiai žalios, greičiau auksinės spalvos ir permatomas, lyg būtų padarytas iš gintaro arba topazo. Žaliojo tilto kryptimi nuo Šnipiškių pusės. Išvydę šį reginį vaikščiojantys bulvaru, sustojo lyg įkasti į žemę, o žmonės kalbėjo, kad tai jau pasaulio pabaiga“.

1908 m. birželio 29 d. buvo pastebėti neįprasti reiškiniai: Samaroje, Kijeve, Tomsko, Orenburgo, Jaroslavlio ir kitose srityse. Štai liudininkės Z. Kalininos parodymai: ,,1908 m. vasarą man buvo penkeri metai. Žaidžiau gatvėje. Staiga dangus tarsi skilo pusiau ir lyg užsidegė, nes tame lūžyje liepsnojo baisi ugnis. Visi, tuo metu buvę gatvėje, pradėjo šaukti, kilo neapsakomas riksmas. Žmonės žiūrėjo aukštyn ir verkė: ,,Pasaulio pabaiga“.

Yra tokių asteroidų, kurie turi kintamas orbitas. Jie, priartėję prie didelių planetų, dėl jų traukos keičia orbitą. Jie gali pakeisti patekę ir į žemės trauką. Yra ne taip mažai asteroidų, kurie galėtų priartėti prie žemės. Žinomas vienas didžiulis asteroidas, kurio skersmuo net 30 kilometrų. Vieno kilometro skersmens jau esama apie pusšimtį, pusės kilometro – apie šimtą, mažesnių – dar daugiau. Užtenka, kad ant Žemės nukristų mažesnis negu 0,5 km skersmens asteroidas: jis nuniokotų plotą, prilygstantį Pusei Europos. 1968 m. būta didelio nerimo, kai Ikaro orbitą iškreipė Marsas ir jis smarkiai ėmė artėti prie Žemės. Laimė, kad jis nepateko į Žemės įtakos sferą. Jo skersmuo gana didelis, tai susidūrimo pasekmės būtų sunkiai nusakomos.

Iki šiol buvo teigiama, kad ant Žemės rutulio kasmet nukrenta apie 500–600 meteoritų. Paskutiniu metu amerikiečių mokslininkai suskaičiavo jų dešimtis kartų daugiau.

Yra sakoma, kad kometų pasirodymas – nelaimės ženklas. Po jų turėtų kilti žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai. Tik toli nuo Žemės Saulės apšviesta kometos uodega atrodo įspūdingai. Jos visiškai nereikėtų bijoti, jeigu neatsitiktų keistų dalykų: kai tik per žemę brūkšteli kometos uodega, tuoj pat prasideda epidemijos – gripo ir kitų susirgimų. Tuo remdamiesi, anglai suformulavo hipotezę, kad kosmose yra virusų tipo gyvybė. Jeigu kometa atneštų AIDS  (gal jau atnešė) ir dar baisesnių virusų, tai nedrįstume tvirtinti, kad kometos uodega negali nušluoti mūsų Žemės.

Astronomai sako, kad Mėnulio paviršius taip pat subombarduotas kometų, o dinozaurų išmirimo priežastis Žemėje – kometų lietus. Astronomai nedrįsta sakyti, kad žmonijos likimai kometos negali būti lemiamos...

Žmogus Apokalipsėje.  ,,Aš mačiau kaip jis atplėšė šeštąjį antspaudą. Tuomet kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas, o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn. Ir aptemo saulė ir oras nuo šulinio dūmų, o iš dūmų pasipylė žemės skėriai, ir jiems buvo duota galia kaip turi galią žemės skorpionai. Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei, o vien tik žmonėms, urie ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų“(Apr 6,12,13. 9,2-6).

Tai Naujojo Testamento citatos, kuriose ryškiai atsispindi Apokalipsės tema.

Ką apie Apokalipsę kalba Latvijos urologijos ir energoinformacijos tyrimo asociacijos prezidentas Valerijus Paramonovas?

– Dabartinė žmonija žemėje – jau penktoji civilizacija. Prieš mus gyvenusių civilizacijų atstovai sąlygiškai vadinami ariktidais, hiperboriečiais, lemūriečiais ir atlantais. Pastarieji pražudė save maždaug prieš 12 tūkstančių metų. Tai įvyko dėl technokratijos, kuri užgožė dvasingumą ir atvedė iki kosminio kolapso. Deja, atrodo, panašiu keliu eina ir mūsų žmonija... Apskritai kalbėti apie ateitį reikia dvasingumo kontekste. Tai kiekvieno individo, kiekvienos civilizacijos matas.

Apokalipsė ir ,,pasaulio pabaiga“ ne visai tapatūs dalykai. Visatoje galioja dėsniai. Vienas iš jų cikliškumas. Kiekvienas ciklas turi pradžią ir pabaigą. Apokalipsė yra normalus evoliucijos procesas, reikalingas, kad atsirastų nauja kokybė. Tačiau ji nereiškia pasaulio pabaigos. Pasaulio pabaiga negalima, nes evoliucijos procesas nesibaigiantis. Taip pat ir mirtis yra tik regimybė. Mirus žmogui, suyra jo materialusis apvalkalas – biomasė. Tačiau kiti, akiai nematomi kūnai išlieka. Ir nė vienas mūsų žingsnis neapseina be neregimų, subtilių pasaulių įtakos... Taip ir mūsų civilizacija: jai žlugus, atsiras kitos gyvybės formos.

– Visi pereinamieji laikotarpiai susiję su kataklizmais ir didžiulėmis netektimis. Tai kas rašoma Apreiškime apaštalui Jonui yra mūsų artimiausia ateitis. Galiu dar pridurti, kad trečiojo tūkstantmečio pradžioje visuomenės gyvenime labai padidės moterų vaidmuo. Tačiau bene grėsmingiausias faktas toks: pasibaigs Mėnulio įtaka Žemei. O juk žinome, kokia ji didžiulė. Potvyniai ir atoslūgiai reikšmingi ne vien jūroms ar vandenynams... Daugiau nei 80 procentų žmogaus organizmo – vanduo.

–        Ar įmanoma išvengti kataklizmų?                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              

– Puolusi civilizacija privalo atsakyti už praeityje padarytus savo veiksmus. Karmos dėsnis yra visuotinio pobūdžio. Todėl vienintelė išeitis – atsisakyti agresijos ir ugdyti dvasingumą.

–Manau, kad mūsų žemiškosios civilizacijos raidoje galimi trys variantai:

1.      susinaikinimas;

2.      skausmingai užsitęsusi evoliucija;

3.      išėjimas iš krizės.

Drįstu teigti, kad mūsų atveju Apokalipsė ne prasideda, o artėja į pabaigą – ji jau tęsiasi daugybę metų. Gerai įsiskaitykite Bibliją ir tuo įsitikinsite. Šv. Rašte aprašytas Antikristo atėjimas – neabejotinai mūsų laikų realija...

Apie Antikristo apsireiškimo požymius Valerijus kalba štai ką:

– Visų pirma tai dvasingumo smukimas. Žinių, informacijos slėpimas ir iškraipymas. Apreiškime parašyta, jog Antikristas įgys tokias formas, kad didžioji žmonių dalis jo nepažins – laikys Kristumi. O Mesiją atpažins tik tie, kurie ,,matys Dievo žymę kaktoje“.

Akivaizdu ir tai, jog žmonija baigia prarasti savisaugos instinktą. Ekstrasensų, įvairaus plauko demagogų suaktyvėjimas rodo, kad ,,netikrų pranašų“ laikai jau atėjo.

Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo karmą. Todėl iškilusias problemas privalo spręsti pats žmogus. Išorinius manipuliavimas žmogaus energetika dažniausiai kenkia. Aš pripažįstu ekstrasensinius reiškinius. Tačiau problema ta, kad dauguma ekstrasensų savo sugebėjimus panaudoja kitiems žmonėms pavergti, jų energijai siurbti. Žmonės galima veikti ne tik tiesiogiai, bet ir per atstumą, naudojant fotografijas ir pan. Todėl sakau: netikėkite ekstrasensais. Žinoma, lygiai taip pat nebūtina tikėti ir mano žodžiais. Eikite dvasingumo keliu ir viskas Jums atsivers. Patys gerinkite savo karmą. Tikėkite Dievu. O Dievas jumyse veiks.

–        Kokia pranašų misija?

            – Tam tikrais istorijos tarpsniais jie pasirodo žmonių pavidalu. Tačiau žemiškąjį gyvenimą veikia ne išoriškai, o palikdami žmonėms tam tikrą dvasinį mokymą, istoriškai, kultūriškai adaptuotą.  Pagal kosminius dėsnius išorinis įsikišimas į kitos civilizacijos gyvenimą yra neleistinas. Viskas daroma mūsų pačių rankomis. Jokie ateiviai mūsų nežudys ir negelbės. Mes patys tai darome ir darysime ateityje. Žemė – nuopuolio ir išbandymų planeta. Dvasinėje kosmoso hierarchijoje ji yra žemo lygio. Čia fiziškai įsikūnija sielos ne tik iš Žemės, bet ir iš kitų civilizacijų.

Žemėje daug kančios. Tačiau Dievas sukūrė žmoniją dideliam tikslui – suardyti Šėtono planą. Žmonėms duota laisva valia. Todėl jie gali tapti Dievo šalininkais. Dvasiškai tobulėdami mes turime galimybę pakilti į kosminės hierarchijos viršūnę ir tapti Dievu. Tokia yra mūsų misija...

Kalbėdamas apie Žemės auras, V. Paramonovas pasakė:

– Auros teršimas – pavojingas dalykas. Deja, smarkiai užteršta visos mūsų planetos aura. Didėja ozono skylė virš ašigalių. Žemė kaustoma betono ir asfalto šarvais. Nuodijama pesticidais ir kitais chemikalais. Negailestingai naikinama biosfera. Gali išnykti apie 10 000 gyvybės rūšių. Dar viena problema – demografija. Kristaus pasirodymo laiku žemėje gyveno apie 200 milijonų žmonių. XIX amž. viduryje – 1 mlrd. 1930 metais – 2 mlrd., 1960 metais – 3 mlrd. 1967 – 4 mlrd. 2000 – 6,5 mlrd. Taigi, artėjame prie kritinės masės. Blogiausia, kad žmogus įprato viską imti iš aplinkos, nieko jai nedujodamas, išskyrus šiukšles...

Atominė energija – akivaizdus civilizacijos akligatvis. Jei žmonija artimiausiu laiku nesusigriebs – žlugimas neišvengiamas.

Dar yra viena energijos rūšis, kuria jau dabar mėginama manipuliuoti – tai psichinė energija. Žmogus – savotiškas psichotropinis generatorius. Jis skleidžia septynių rūšių bangas. O jas galima valdyti. Tai žinojo visi didieji pasaulio politikai. Ne veltui JAV prezidentą Bušą saugojo šešiolika ekstrasensų...

 Deja, pasaulyje egzistuoja psichotroninis ginklas. Tik apie tai kol kas garsiai nekalbama. O jo panaudojimo pasekmės būtų tragiškos. Įsivaizduokite visuomenę, kuri yra lyg zombių ,,ferma“. Šis ginklas žmones gali paversti valdomais biorobotais. Toks išorinis kišimasis į žmogaus karmą – didžiausias kosmoso dėsnių neigimas. Šių dėsnių negalima nei pakeisti,  nei ,,apeiti“. Veikti prieš juos – save pasmerkti pražūčiai. Galbūt dėl to Žemėje tiek daug kančios. Kančia – signalas, kad elgiamės neteisingai.

Prieš 500 m. rusų pranašas Nemčinas išpranašavo: elektros, televizijos, rentgeno, atominės bombos ir kitus išradimus ir istorinių įvykių datas: Spalio revoliucijos, Antro pasaulinio karo. Jis rašė, kad didelio kolapso išvakarėse  ,,Šiaurės tautos gaus tris juoduosius perspėjimus“. Kas jie? Su žodžiu ,,čiornyj“ susijusios trys didžiosios nelaimės: 1986 m. – Černobylis, 1988 – Karabachas (Juodieji kalnai) ir 1989 m. – Černovcai... Įdomu ir tai, kad šie žmonijos skauduliai sutapo su garsių sovietinių budelių: Molotovo, Malenkovo, Kaganavočiaus mirties datomis.

– Kolapsas – tai nebūtinai visos žmonijos žūtis. Visų pirma, tai savotiška priemonė išsklaidyti susikaupusį blogį. Beje, kančia, dvasinis sukrėtimas gali būti žmogaus prabudimo prielaida. Atsigręžę į istoriją, pamatysime, kad jos tėkmė visą laiką pulsavo – buvo ir nuosmukių, ir pakilimų.

Blogis teikia informaciją apie gėrį. Todėl nuopuolis gali padėti pamatyti klaidą. Tad jei kartą suklupai, – apsidairyk ir atsikelk. Ir stenkis nebekartoti ankstesnių klaidų.

–        O Šėtono gundymai?

– Šėtonas labiausiai veikia jausmus. Svarbu stipriai tikėti, kad gyvenimas mūsų toks, kokį sukuriame savo darbais. Tikėti – vadinasi atsikratyti baimės, atsiversti pasauliui. Tada blogio veikimas nutrūksta.

– Žmogus Apokalipsės metu turi elgtis ramiai. Svarbu nepasiduoti astralinio (emocijos, aistros) ir mentalinio ( mąstymo) plano jėgoms. Apokalipsėje jos įgauna įvairiausias, dažnai patrauklias formas. Užgoždamos dvasingumą, gniuždo valią, trukdo priimti teisingus sprendimus. Todėl žmogui labai svarbu užlaikyti vidinę rimtį. Tada mintys tampa švaresnės, o veiksmai – laisvesni.

– Prisiminkime, kaip atrodo šventųjų veidai paveiksluose – juose nėra emocijų. Tik rimtis ir harmonija.

–        Kaip mūsų planetos likimą gali paveikti kitos civilizacijos?

– Jau minėjau, kad ne tik atskiras žmogus, bet ir tauta bei civilizacija turi savo karmą, kurios išorinės jėgos iš esmės negali pakeisti. Tačiau bandymai išorėje veikti galimi.

            Žemė Visatoje – lyg mažas akupunktūrinis taškas. Kaip žinoma, akupunktūriniais taškais galima veikti visą organizmą. Todėl įvairios kosminės jėgos kėsinosi į šį informacijos šaltinį. Maždaug prieš 8000 metų vyko didelės grumtynės dėl Žemės. Savotiški ,,dievų karai“ vyksta ir dabar. Latvijos asociacija gavo informaciją apie technologijas, kurių žmonija dar nežino. Tačiau puikiai prisimename, kaip prieš keletą metų buvo žavimasi atomine energija, chemija... O šiandien? Žemė darosi panaši į milžinišką sąvartyną. Mūsų asociacija – prieš nežabotą technokratiją. Todėl mes stengiamės perspėti įvairias instancijas dėl galimų pasekmių.

– Ar žmogus pajėgia būti atsakingas ne tik už save, bet ir už savo šeimą, tautą, žmoniją?

– Jūs abejojate žmogaus galia? Tada prisiminkite, kiek eibių prikrėtė vienas Hitleris. O Kristus? Juk jis vienas prisiėmė visos žmonijos kaltes, sudegino jos blogą karmą. Žmogaus galimybės tiesiog neįsivaizduojamos – jos gali išgelbėti žmoniją, gali ją ir pražudyti.

Tačiau dauguma žmonių nenori būti evoliucijos ,,sraigteliais“. Toks gyvenimas jiems nepriimtinas. Tai patvirtina didėjančios savižudžių gretos. Suprantama, kad savižudybė – ne išeitis. Į pasaulį mes atėjome ne savo valia. Todėl kėsintis į savo gyvybę – didelis nusikaltimas. Savižudžiai daugiausiai nubloškiami į žemiausius planus, įsikūnija poltergeistuose.

– Jei savižudybę pasirinks žmonija?

– Tuomet pradėsime nuo mineralų. Žmogus turi tik vieną realią išeiti – būti šiame pasaulyje, švarinti savo vidų ir laipsniškai kapstytis iš šios milžiniškos piramidės dugno. Reikia paaiškinti, kad Kosmoso hierarchija turi septynių pakopų piramidės struktūrą. Be jos neįmanoma tvarka. Žmogaus paskirtis – kopti šiais laiptais į viršų.