Žemės įdomybės

                        Sudarytojo žodis

Apokalipsė, pasaulio pabaiga... Kam apie tai rašyti? Vieni sako, kad tai pasakos, žmonių vaizduotės išmonės... Kiti sako, kad tai gyvenimo realybė. Kurie yra teisūs?

Aiškiaregystė, intuicija, telepatija, pranašystės... Kiek yra atvejų, kai žmogaus pasąmonėje iškyla praeities ar net ateities vaizdai, yra gaunami perspėjimai ir mirštama nurodytu laiku. Kas mus informuoja?  

Yra nuomonių, kad Visatoje egzistuoja visuotinis informacinis laukas. Visos mūsų mintys, poelgiai, kalbos nuo gimimo iki mirties kaupiamos Didžiajame Visatos kompiuteryje.

Mūsų kūnas tik sielos apvalkalas. Jam mirus, siela gyvena toliau. Dvasingi žmonės dar gyvi sugeba savo sielą prijungti prie Didžiojo Visatos kompiuterio ir gauti dominančią informaciją.

Aiškiaregė akla bulgarė Vanga kalbėdavo su mirusiųjų sielomis. Ekstrasensas Alanas Čumakas informaciją gaudavo  tiesiogiai iš Kosmoso.

Daug kalbama apie pasaulio pabaigą. Reikia atiduoti pagarbą prancūzų astrologui Nostradamui, kuris įžvelgė žmonijos ateitį iki 3797 metų. Jo prognozės pildosi 97 %.

Siūlau skaitytojams pastudijuoti knygos tekstus, o išvadas pasidaryti patiems.

                                                                                                                                                                Stasys ŠPIRKAUSKAS

Mūsų Žemėje dažnėja pavojingos stichinės nelaimės – potvyniai, sausros, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, audros.

            Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje įvyko 16 stichinių nelaimių. Aštuntajame –  29, devintajame dar daugiau – 68. Besivystančiose šalyse žuvo 793 616 žmonių, o isivysčiusiose – 34 823. Į šį skaičių neįeina pusė milijono žmonių, žuvusių per sausras 1974 – 1984 metais.

 Nuo 1964 m., per 30 metų, išsiveržę ugnikalniai nusinešė apie 30 000 gyvybių. Per tą patį laiką nuo žemės drebėjimų žuvo beveik pusė milijono žmonių. Materialinė žala įvertinta 65 milijardais JAV dolerių.

Panašių padarinių kaip žemės drebėjimai sukelia tropinės audros. Per dvi audras (1970m. 1985m.) Bangladeše žuvo 211 000 žmonių. Taip pat ciklonai daro daug žalos, nes išardo koralinius rifus, kopas, pakrantės miškus ir namus.

Praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje nuo sausrų Afrikoje nukentėjo 24 milijonai žmonių, devintajame – 40 milijonų. ,,Ekologiniai pabėgėliai“ iki šiol neturi nuolatinio prieglobsčio.

2004 m. gruodžio 26 d. Pietryčių Azijoje cunamio aukų priskaitoma virš 231 tūkstančio.

Dažnai įvyksta miškų gaisrai, avarijos atominėse elektrinėse ir išsilieja naftos didžiuliai kiekiai. 1982 m. vienas gaisras Indonezijoje sunaikino 3,6 milijono hektarų augalijos.

Nuo 1945 metų iki 1989 metų, tai yra per 44 metus pasaulyje buvo susprogdinti 1820 bandomieji atominiai užtaisai. Taigi, kas devintą dieną griaudėjo sprogdinimai. Pirmieji trys buvo įvykdyti su žmonėmis. Apie 485 sprogdinimus buvo atlikta atmosferoje.

Per pastaruosius 20 metų įvyko daugiau kaip 1000 tanklaivių avarijų ir į jūrą išsiliejo daugiau kaip 3 milijonai tonų naftos. Gamyboje, įvykus avarijoms, žuvo 8000 žmonių, 2000 sužeista.

Didžiausios avarijos: dujų sprogimas Mechike, žuvo 452 žmonės, avarija chemijos įmonėje Bhopalo (Indija), žuvo 2800 žmonių, chemikalų sprogimas Severe (Italija),  nukentėjo 37 000 žmonių ir apnuodyti dideli plotai.

Iki paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio veikė 423 branduoliniai reaktoriai. Nuo 1976 m. vien JAV buvo sustabdyta šimtai atominių reaktorių. Braunso – Ferio atominės elektrinės gaisras padarė tiesioginės ir netiesioginės žalos, vertinamos 150 milijonų JAV dolerių. Sunkiausia avarija įvyko 1986 m. Černobilyje.

Per vienus 1992 metus Lietuvoje kilo 8802 gaisrai ir žuvo 143 žmonės. Kiekvienais metais nelaimių kreivė kyla į viršų.

Geologijos ir mineralogijos mokslų kandidatas I. Janickis teigia, kad mokslininkai stebi planetos ,,alsavimą“. Helis kyla iš žemės gelmių tik iš tų vietų, kur gelmėse glūdi plyšiai. Buvo pastebėta: prieš žemės drebėjimus inertinių dujų ,,iškvėpimai“ sutrinka. Ar tai ne ženklai artėjančios nelaimės? Mūsų žemėje yra tokių vietų, kurios pakyla kelis metrus kaip pūslės ir vėl nusileidžia. Po visą planetą yra išsibarstę pavojingos vietos. Jei tose vietose pastatytas koks nors statinys, jis gali sugriūti ir be žemės drebėjimo.

Pavyzdžiui Baškirijoje, likus kelioms valandoms iki dujų sprogimo, žmonės girdėjo keistą požeminį ūžesį, kai kur sutriko elektronika. Černobilio avarijai tirti komisijos išvada tokia: pamatuose vyko deformaciniai procesai. Toji vieta nuo seno buvo laikoma pražūtinga. Kas darėsi atmosferoje avarijos metu ir po jos?

Žemės istorijoje kataklizmai ne retenybė. Didysis apledėjimas, Pasaulinis tvanas. Čia baigiasi mokslo žinios ir prasideda spėjimai, hipotezės.

Žinoma, kad Žemės paviršius siejasi su branduoliui vertikaliais kanalais. Jų gylis apie 3000 kilometrų, skersmuo – kelios dešimtys kilometrų. Kanalų išėjimai ir anomalios zonos sutampa. Žemės branduolys sukasi, jame susidarantys energetikos ,,išsikišimai“ ir ,,įdubimai“ judina medžiagą kanaluose, sukelia įvairius reiškinius. Tokia konkreti anomalija nusidriekia šimtus, tūkstančius kilometrų ir pulsuojantis gravitacijos spindulys kyla į erdvę, į neaprėpiamus tolius.

 Ar tai ryšys su kosmosu?  Į šį klausimą atsakyti šiandieną panašu į mistiką. Senovėje, kai žmonės gyveno santarvėje su Gamta ir savo gyvenimą tikrino pagal žvaigždes, tie mėginimai nekėlė nė šešėlio abejonių.

Vyksta informacijos su Saule, kurios blyksniai neseniai padažnėjo. Mums nelemta pažinti Visatos gyvybinės veiklos procesus. Galime tik įsivaizduoti, kad mūsų Žemę kažkas sujaudino, nes pastaruoju metu ji taip sunerimo. Yra kalti patys žmonės, kurie įprato save laikyti gamtos valdovais, net Visatos centru.

Yra pranašaujama, kad padidėjęs kosminis ir Saulės spinduliavimas, ozono skylės yra pačios Žemės gydimasis nuo žmonių blogos įtakos: branduolinių užtaisų sprogdinimų planetos kūne, teršimų gyvybinės veiklos atliekomis.

Galų gale žmonija turi pasinaudoti duotu protu ir susimąstyti apie ateitį.

Visatos ir žmogaus ryšys. Visais amžiais žmonės grožėjosi dangumi, jos šviesulių harmonija, kuri pasiekia žmogaus sielos gelmes. Šiandieną yra žmonių, kurie dangaus žvaigždžių akivaizdoje suvokia net savo paties didybę. Daugelis žmonių, prispausti kasdienybės rūpesčių, vis dažniau skuba ir neturi laiko pažvelgti į dangų.

1989 m. Saulius Kanišauskas vienoje Lietuvos TV laidoje teigė, kad šiuolaikinio žmogaus požiūris į tai, ką mes vadiname kosmosu arba Visata, yra daugeriopas. Pirma, tai estetinis gerėjimasis nuostabiu dangumi. Antra, stiprus žmogaus troškimas pažinti nežinomybę, suvokti, kaip aplinkinis pasaulis įrengtas, kokia Visatos ir žmogaus praeitis bei ateitis.  Šis troškimas suvokti nežinomybę yra įgimtas. Trečia, tai ezoterinis, paslaptingas žmogaus ir kosmoso vienybės suvokimas. Žmogus trokšta įsisavinti kosmoso platybes, pakilti į artimiausius dangaus kūnus, juose pabūti ir ten išplėsti gyvybės erdvę.

Ar gali šiuolaikinis mokslas patvirtinti ar paneigti žmogaus  vidinę nuojautą, kad jis yra dalelytė, neatskiriama nuo kosmoso. Taip buvo teigiama žiloje senovėje, viduramžiais ir net dabar taip manoma. Pavyzdžiui psichoterapeuto Kašpirovskio seansai per televiziją, kurių metu savo gydymo metodą jis siejo su kosmosu. Jis teigė esąs tarpininkas tarp žmonių, žiūrinčių jam į akis, klausančių jo balso ir gali žmonėms padėti arba pakenkti paslaptingos kosminės energijos. Ne paslaptis, yra žmonių, kurie sugeba pasitelkti kosmines jėgas ir gydyti įvairias ligas. Tie žmonės menkai išmano astronomiją, bet tvirtina, kad yra tarpininkai tarp žmonių ir kosmoso.

Mokslininkai nepripažįsta ryšio tarp žmogaus ir kosmoso. Jie teigia, kad jau nuo Niutono laikų žmogus tarsi susvetimėjo, liko supriešintas su gamta.

Iki XX amžiaus pradžios Visata buvo suvokiama kaip trimatė erdvė su joje esančiais dangaus kūnais: planetomis, žvaigždėmis. Tie kūnai juda, tačiau Visata yra nekintama, amžina, begalinė. Dvidešimto amžiaus pradžios Einšteino, Fridmano atradimai parodė, kad Visata nėra tokia paprasta, kaip teigė Niutonas.  Ji turėjo pradžią, turės ir pabaigą.

Prieš įvykstant didžiajam sprogimui, kuris buvo prieš 15 ar 20 milijardų metų, Visata plėtėsi nepaprastai greitai ir per trumpą laiką susiformavo visos Visatos struktūros. Jei pakeistume Visatos savybes, mes neegzistuotume. Taigi, žmogus ir kosmosas glaudžiai siejasi ir egzistuoja harmonija.

1915 m. atsirado naujas mokslas – heliobiologija. Ji patvirtino, kad mes esame susiję su kosmosu. Artimiausiame šviesulyje Saulėje kartais pasirodo tamsios dėmės ir blyksniai. Kai Saulė aktyvi, iš jos skrieja įvairios energijos srautai. Tada ties Žemės poliais nušvinta nuostabios prošvaistės. Jos mus ne tik žavi, bet jos sukelia Žemės geomagnetinio lauko pokyčius. Japonų mokslininkų žodžiais tariant sudrebina netgi žemės gelmes, išprovokuoja vulkanų išsiveržimus. Ir visa tai veikia žmogų. Yra teigiama, kad įvairios avarijos, nusikaltimai, savižudybės, kiti socialiniai reiškiniai yra Saulės veiklos pasekmės. Po Saulės aktyvumo sutrinka orai, gimsta daugiau genialių žmonių. Taip pat mus veikia ir Mėnulis. Jis veikia ne tik emocionaliai, bet ir fiziškai. Po jaunojo geriau auga grybai. Per pilnatį didžiausia traukos jėga. Kodėl taip yra? Žmogaus organizmas sudarytas daugiausiai iš vandens. Mėnulio jėga verčia kūno vandenį kilti į smegenis, ir mes ,,sukvailiojame“. Iš tikrųjų, sutrinka medžiagų apykaita ir ji atsiliepia žmogaus psichologijai.

Mes esame ir liksime kosmoso kūdikiai. Dažniau kelkime akis į dangų ir pajuskime Visatos didybę, o savo menkystę. Niekada neįsivaizduokime esą gamtos valdovai, nes tai yra tik iliuzija.

Pėdsakas, kurio neišdildo laikas. Prieš tris tūkstančius metų Babilono filosofijos religinės sistemos teiginys buvo: ,,Visata visą laiką kuriama ir visą laiką griaunama. Ji neturi ribų nei laike, nei erdvėje“. Šiandieną ją patvirtina astrofizikų ir astronautų apskaičiavimai.

Žemės amžius – 4,32 milijardai metų. Šis skaičius mus pasiekė iš senovės indų mitologijos. Dabartiniai mokslininkai tvirtina, kad Žemei – 4,5 milijardo metų. Prieš 5000 metų šumerai žinojo, kad žvaigždžių skliautas apsisuka per 25 920 metų.  Tai rodo lentelės, rastos Niūros ir Siparo šventyklų bibliotekose. Šį skaičių žinojo ir majai, gyvenę vėlesniais laikais kitoje Žemės rutulio pusėje.

Prieš 3000 metų chaldėjų šaltiniai teigė, kad Žemės rutulio spindulys – 6310,5 km. Dabartiniais duomenimis jo spindulys yra 6371,03 km.

Prieš 6 tūkstantmečius indai ligų priežastimi laikė bakterijas  – mažyčių, nematomų organizmų miriadus. Mes apie tai sužinojome, kai atradome mikroskopą. Jau tuo metu egiptiečiai turėjo tikslių žinių apie magnetinius planetos polius...

Padalinę erdvę į 360 laipsnių, o laiką – 60 minučių mes tęsiame šumerų tradiciją, kuri siekia ketvirtą tūkstantmetį prieš Kristaus gimimą.

Žinių apie Amerikos žemyną galima rasti tibetiečių tekstuose prieš pusantro tūkstančio metų iki Kristaus gimimo. Susiduriame su reiškiniu, kad  aukšto lygio žinių randame visur. Jos buvo suformuluotos kitais laikais, kitokiomis sąlygomis.

Kada ir kas tai padarė?

Prisiminkime Senovės Graikijos ,,stebuklą“ – neįtikėtiną mokslinės minties šuolį pirmame tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą. Jis truko keletą šimtmečių. Mes ten randame visų šiuolaikinių mokslų ištakas.

Šiuolaikinė samprata apie materijos sandarą savo esme artima V a. prieš Kristaus gimimą. Erdvės ir laiko begalybės ir diskretiškumo idėjas suformulavo Epikūras IV a. pr. Kristaus gimimą. Aristotelio raštuose, kurie padėjo biologijos mokslo pagrindus, pirmą kartą užsimenama apie gyvulių ir žmogaus paveldimumo požymius. Ekonomikos mokslų daktaras J. Kanyginas studijavo senovės graikų mokslą ir pastebėjo, kad jis davė galingą mokslo raidos impulsą, net tobulesnį nei vėlesnės kartos mąstytojų teorijos. J. Kanyginas tvirtina, kad senovės graikų mokslininkai naudojosi vadinamosiomis ezoterinėmis /slaptosiomis/ žiniomis, sukauptomis Senovės Egipte, Persijoje, Babilone, tai yra tose šalyse, kurių intelektualinis potencialas iki šiol lieka paslaptingas, sunkiai paaiškinamas.

Keletą metų praleidęs Persijoje Heraklitas pirmasis suformulavo dialektinę pasaulėžiūrą, kad visko pagrindas – priešybių kova ir kaita. Tačiau jos viena kitos nepaneigia, sudaro aukščiausią vienybę – pasaulio harmoniją.

Viena Egipto mįslių yra ta, kad jo civilizacija niekada nebuvo jauna. Iki pirmųjų dinastijų – 3200 m.pr. Kristaus gimimą čia jau buvo brandžios civilizacijos kultūra: hieroglifų raštas, ilgio ir tūrio matų standartizavimas, navigacija, topografija, kalnakasyba, dirbtinė optika, 365 dienų Saulės kalendorius, vandens ir Saulės laikrodžiai, nepaprastas meno, mokslo suklestėjimas ir visa tai buvo tobula.

Kai Europa vos sugebėjo suskaičiuoti pirštus, Dviupio tautelės jau vartojo numeracijos sistemą, galėjo operuoti dideliais skaičiais. Skaičiavimo elementai, informacijos kodavimas buvo atrasti tik XX amžiaus viduryje ir padėjo plėtoti kibernetiką, kuri egzistavo šumerų karalystėje dar prieš 4-5 tūkstantmečius. Egiptiečiai gerai žinojo, kad Žemė yra apskrita ir juda erdvėje, paklusdama tiems paties dėsniams, kaip ir kitos Saulės sistemos planetos. Taip pat jie gerai žinojo ir apie kraujotaką, kurią mums europiečiams atrado Viljamas Harvėjus XVIII a.

Iš kur senovės civilizacijos sėmėsi šių žinių? Akademikas V. Vernadskis tvirtina, kad protingos būtybės Žemėje atsirado prieš 15-20 milijonų metų. Ką žmonija vieną kartą jau buvo pasiekusi, tai šiuolaikinis mokslas tik pakartoja. Archeologų radiniai Etiopijoje nukelia ,,protingo žmogaus“ egzistavimo pradžią 4 milijonais metų.

Didelę sensaciją sukėlė Peru Ikos miesto apylinkėse 1973 m. iškasti tūkstančiai juodų apvalių akmenų. Ant jų juvelyriškai išgraviruoti piešiniai rodo širdies operaciją, taikant anesteziją, organų persodinimą ir žmogų, žiūrintį pro teleskopą. Ant dviejų 100 kilogramų luitų žmonės, dinozaurai, vandenynas ir keturi žemynai, tačiau jų kontūrai skiriasi nuo šiuolaikinių. Tiek daug akmenų vienoje vietoje, kalnuose rasta todėl, kad aukštai išsivysčiusi civilizacija ketino savo palikuonims perduoti dalį žinių ir papasakoti apie save. Šie piešiniai buvo išgraviruoti daugiau kaip prieš 10 000 metų.

Prieš 13,5 tūkstantmečio Žemėje įvykusi didžiulė katastrofa, pasak J. Kanygino, kaip užuolaida uždengė buvusią žmonijos istoriją ir sunaikino labai išsivysčiusią civilizaciją. J. Kanyginas pateikia faktą, jog senovės indų, egiptiečių, asirų ir majų kalendoriuose nurodyta katastrofos data – 11 542 metai prieš Kristaus gimimą.

Katastrofos priežastis nežinoma. Vienų nuomonė – mūsų planeta susidūrė su kažkokiu dangaus kūnu, kitų – kaltas katastrofiškai padidėjęs Saulės aktyvumas. Naują mintį iškėlė astrofizikai. Pagal juos Saulė turi palydovę – nykštukinę žvaigždę, su kuria periodiškas suartėjimas sukelia Saulės sistemoje kataklizmus. Nors ši žvaigždė dar neatrasta, bet ji jau pavadinta graikų atpildo deivės Nemezidės vardu.

Smarkus klimato atšilimas, pasaulinis tvanas, siaubingi žemės drebėjimai, kalnų susidarymo procesai. Ar šiame pragare galėjo išlikti nepaprastai išsivysčiusi civilizacija? Į atmosferą pakilusios dulkės, dujos užtemdė Saulę šimtams metų. Žmonės išsiskirstė po visą žemę ir turėjo pradėti daug ką iš pradžių... 

Iš kur tie stebuklai? Garbingą savo tautos praeitį šumerai pradėjo aprašinėti apie 2300 metus prieš Kristaus gimimą. Šiandieną neturime žinių, iš kur toji tauta atsirado. Bet žinome, kad šumerai turėjo aukštai išvystytą kultūrą, kurią iš dalies paveldėjo barbarais buvę semitai. Šumerai buvo stebėtinai išvystę astronomiją. Jų observatorijose apskaičiuotas mėnulio sukimasis nuo šiuolaikinių skaičiavimų skiriasi vos 0,4 sekundės.

Keletas tos geografinės platumos keistenybių:

Geoy Tepe – spiralių piešiniai; prieš 6000 metų tikra retenybė.

Gar Kobeh – 40 000 metų senumo titnago dirbiniai.

Tepe Asiano radiniai – statulėlės, kapai ir akmeniniai įrankiai, 13 000 metų senumo.

Karim Šahire rasti įrankiai ir pjūklas uolienai pjauti.

Barda Bardoje aptikti pleištai ir įrankiai.

Šandiaro urve rasti suaugusių vyrų ir vieno vaiko skeletai. Naujausiais metodais nustatyta, kad jiems 45 000 metų.

Šį sąrašą galima tęsti ilgai. Kiekvienas naujas faktas tik stiprina įsitikinimą, kad prieš  40 000 metų šumerų apgyvendintame arele virė primityvių tautų mišinys. Dėl neaiškių priežasčių, netikėtai  išnyko šumerai su visa savo kultūra, astronomija ir technika.

Libane esama akytos uolienos, vadinamųjų tekstilių, kuriuose amerikietis Dr. Stairas aptiko radioaktyviųjų aliuminio izotopų. Irake ir Egipte rasta šlifuotų kristalinių lęšių, kurie ir šiandieną gaminami tik naudojant cezio oksidą, tai yra tokį, kuris gaunamas elektrocheminiu būdu.

Bagdado muziejuje galima pamatyti sausas baterijas, veikusias galvaniniu principu. Ten pat galima apžiūrėti elektros elementus, su  variniais elektrodais ir neaiškios kilmės elektrolitu.

Londono universiteto Egipto skyriuje yra priešistorinių laikų kaulas. Dešimt centimetrų virš dešiniosios alkūnės jis profesionaliai amputuotas – pjūvis lygus, dešniakampis.

Artimuosiuose Rytuose, Kohistano kalnuose rastas piešinys uoloje, kur prieš 10 000 metų Visatos kūnai pavaizduoti taip, kaip šiandien juos vaizduojame. Pvz. Venera ir Žemė sujungtos linija.

Delyje stovi labai senas geležinis stulpas – jame nėra nei fosforo, nei sieros. Iki šiol stulpas nerūdija.

Tai be galo sunkūs klausimai.

,,Pagrobtoji“ planeta. Žemės istorijoje yra nemaža ,,baltų dėmių“. Mįslingiausia – mūsų nuolatinio palydovo Mėnulio kilmė. Yra ir kitų mįslių: Atlantida ir pasakojimas apie jos staigų, katastrofišką žuvimą, tie keisti griuvėsiai Ramiojo vandenyno salose – milžiniškų miestų griuvėsiai. Jiems visiškai ne vieta būti tokiuose nedideliuose žemės lopinėliuose. Taip pat senovinė kalnų ežero Titikakos kranto linija, kuri rodo, kad  kadaise šis ežeras buvo jūros įlanka. Tarpeklis, kuriame dingsta Niagaros krioklio vandenys. Paslaptingoji Sonkuikuilko piramidė dabartinės Meksikos teritorijoje... Sąrašą būtų galima tęsti be galo... Dauguma šių faktų nurodo kažkokią milžinišką katastrofą, sukrėtusią mūsų planetą prieš 10 -15 tūkstančių metų.

Koks tai buvo sukrėtimas? Kokia pasaulinė katastrofa galėjo palikti savo pėdsakus Atlante, Ramiajame vandenyne, Kaukaze, Pietų Amerikoje ir Norvegijos Šiaurėje, kur senovinė kranto linija prasideda aukštai virš dabartinio vandenyno paviršiaus  ir laipsniškai nusileidžia žemiau jo lygio? Į tą klausimą atsako austrų inžinierius, matematikas Hansas Herbigeris hipoteze, išdėstyta Henrio Belamje knygoje ,,Atlantidos mitas“. Ten teigiama, kad prieš 10 – 15 tūkstančių metų sausumos ir vandens pasiskirstymo santykis mūsų planetoje buvo kitoks negu dabar. Toje vietoje buvo plati žemuma, drėkinama didžiųjų upių: Nilo, Tiberio, Ronos. Ispanija ir Afrika jungėsi plačia sausumos juosta, o Bosforo ir Dardanelų vietoje buvo siauras pratakas, jungęs Juodąją jūrą su tuometiniais ežerais. Lygumose aplink tuos ežerus buvo keletas valstybių.

Dabartiniame Atlante buvo dar viena nepaprastai aukštos kultūros valstybė Atlantida. Pasiekus aukštą civilizacijos lygį gyventojams pasidarė ankšta nedideliame žemyne. Jie ėmė visomis kryptimis steigti kolonijas. Rytuose jiems patiko Europa ir Afrika, vakaruose – Šiaurės ir Rytų Amerika.

Tais laikais ties Atlantida mėlynavo toks pat dangus su beveik tais pačiais žvaigždynais, planetomis. Tame danguje dar buvo viena, mūsų astronomams nežinoma planeta – nerami, pavojinga Mėnulio palydovė.

Žemė ir Mėnulis, skriedami savo orbitomis, kartais susitikdavo: Žemė – afelyje, Mėnulis – perihelyje. (Taškas, kuriame atsiduria planeta, sukdamasi savo orbita). Per kiekvieną tokį susitikimą Žemės gravitacijos laukas (trauka) iškreipdavo Mėnulio orbitą ir pritraukdavo šią planetą arčiau Žemės. Vienu metu Mėnulis skriejo per perihelį greičiu, tik vos didesniu už Žemės greitį afelyje. Kas atsitiko? Abi planetos beveik vienodu greičiu ilgai skriejo greta, traukdamos viena kitą. Kai Mėnulis aplenkė Žemę ir pasuko savo orbitą toliau, jo greitis pasirodė nepakankamas, kad ištrūktų iš Žemės traukos sferos. Žemė tapusi lėtesnė ir nepalyginti masyvesnė prisitraukė užsispyrėlę planetą ir privertė pasukti į naują orbitą. Taip mūsų Žemė įgijo palydovą.

Kas tuo metu dėjosi Žemėje? Per lemtingą planetų susidūrimą naujasis palydovas Žemėje sukėlė negirdėtą katastrofą. Buvo pažeisti visi trys apsauginiai sluoksniai: atmosfera, hidrosfera ir litosfera. Žemės atmosfera nepaprastai stipriu uraganu nusiaubė visą planetą. Milžiniška kelių šimtų metrų vandens banga siaubingu kriokliu siūbtelėjo į lygumą tarp Europos ir Azijos. Ji prasiplovė kelią tarp Ispanijos ir Maroko, išrausė gilų duburį ir veržėsi toliau. Pagaliau užliejo visą žemumą. (Dabar vakarinė Viduržemio jūros dalis gilesnė už rytinę). Kitos potvynio bangos dar ilgai ritosi pirmyn ir atgal per visą žemumą nuo Gibraltaro iki Azijos. Pagaliau jos nurimo ir Viduržemio jūra įgijo dabartinį savo pavidalą. Toje vietoje kažkada klestėjusios valstybės atsidūrė jūros dugne. Tai primena paslaptingi didžiulių miestų griuvėsiai, atrandami jūros dugne  aplink Maltą, Siciliją ir kitas salas.

Panaši katastrofa įvyko Ramiajame vandenyne. Ten žuvo smulkesnės, ne tokios pažangios valstybės, kaip Europoje, Atlantidoje.

Žinios apie Pasaulinį tvaną išliko visose mitologijose, padavimuose dabartinių tautų, gyvenančių aplink Viduržemio jūrą, Europoje ir abiejose Amerikose, Kinijoje, Indijoje.

Mėnulio ,,pagrobimo“ padariniai žmonijai buvo su niekuo nepalyginama katastrofa. Žuvo ne viena Atlantida, bet ir visos šalys, buvusios dabartinės            Viduržemio jūros įduboje, Indijos, Ramiojo vandenyno salose. Kartu žuvo istorija, kultūra. Išlikusieji meno kūriniai pasižymi keistu įmantrumu, neįprasta vaizdavimo maniera. Rastieji akmeniniai įrankiai pagaminti taip dailiai ir skoningai, kad peršasi išvada, jie padaryti pagal pavyzdžius daiktų, kažkada pagamintų iš patogesnės, lengviau apdorojamos medžiagos.

Keli įdomūs duomenys apie didžiosios katastrofos datą.

Senovės egiptiečiai laiką skaičiavo Saulės ciklais po 1460 metų. Šis skaičiavimas baigiasi 139-ais mūsų eros metais. Senovės asiriečiai naudojos Mėnulio ciklais po  1805 metus. Jų skaičiavimas baigėsi 712 metais pr. Kristaus gimimą. Sulyginus šiuos abu skaičiavimus ir atsiminus, kad tarp mūsų eros pirmųjų metų ir paskutiniųjų prieš mūsų erą nėra jokiu ,,nulinių“ metų, galime rasti epochą, kai abu šie skaičiavimai sutapo:

139 m. e. m. – 8 ciklai po 1460 metų, tai yra 11542 m. pr. m. e.

712 m. pr. m. e. – 6 periodai po 1805 metus, tai yra 11542 m. pr. m. e.

Taigi didžiausioji žmonijos istorijoje katastrofa – Mėnulio ,,pagrobimas“, Atlantidos žuvimas, Didysis tvanas įvyko 11542 m. prieš Kristaus gimimą.

Gyvenimo ritmų chronologija.  Rusų futuristas Vladimiras Chlebnikovas ištyrinėjo žymesnius žmonijos istorijos įvykius ir surado egzistuojant lemtingą 317 metų ciklą. Tuo ritmu pasaulyje vyksta niokojantys karai, kiti reikšmingi istoriniai įvykiai.

Yra ir kitokių dėsningų periodų. Galingų valstybių susikūrimo pradžia kartojasi kas 413 metų. Didžiųjų žmonių vienodo likimo gimimas kartojasi kas 365 metai.

Yra įdomūs skaičiai: 48, 1053, 768, 243.

Daugelis vyriausybių susidarydavo ritmingai, kas 48 dienos. Skaičius 768 = 48 x16 rodo carų mirtį.

Daugiau kaip 120 metų mokslininkams žinomos dvi įdomiausios datos: 11652 ir 11542 m. iki m. e. Tai senovės egiptiečių, asirų, indų, senovės majų rašytiniai priminimai apie buvusią katastrofą Žemėje.

Dabartiniai mokslininkai pripažįsta, kad prieš 13 – 14 tūkstančių metų buvo globalinis kataklizmas. Gal tai buvo Halio kometos padarinys?  Surastas tam tikras dėsningumas – 1770 metų periodas. 837 m. ši planeta praskriejo visai netoli nuo Žemės (už 6 milijonų kilometrų). Nuo šios datos, atėmus atgal septynis periodus po 1770 metų gausime 11553 metus iki mūsų eros, o tai visiškai sutampa su tų laikų siaubingais įvykiais.

Ar prasminga klausti, kur egzistuoja skaičiai? Kiek metų jie dar egzistuos? Šis požiūris  vyravo iki XVII a. pradžios. Jį sugriovė Galilėjus, teikdamas, kad gamtos knyga parašyta matematikos kalba. Pitagoro mokykla teikė skaičiams mistinę galią. Skaičius ,,7“ ir šiandieną dar laikomas laimingu. Senovės žmonės žinojo septynis metalus, septynias kūno dalis, septynis amžiaus tarpsnius.

Septyneto garbinime įžvelgiamas racionalus pradas – šis skaičius išreiškia pažintą pasaulio tvarką. Savaitė ne atsitiktinai turi septynias dienas: 7 – 8 dienas trunka viena Mėnulio fazė. Pitagoriečiai pridėjo prie anksčiau žinomų septyniukių septynias planetas, septynis muzikos tonus ir patikėjo šiam skaičiui ypatingą reikšmingumą.

Vėliau, V a. pr. m. e. imta laikyti ,,10“ reikšmingiausiu, tobulinusiu skaičiumi. Pitagoro mokyklos atstovas buvo įsitikinęs, kad dešimtainė skaičiavimo sistema yra patogi ir vienintelė galima. Dekados savybė ta, kad ji yra pirmų keturių skaičių suma  (1+2+3+4.

Jie šiai savybei teikė grynai aritmetinę ir geometrinę prasmę. Jie vienetą sutapatino su tašku, dvejetą – su  linija, trejetą – su trikampiu, plokščia figūra, ketvertą – su ketursiene piramide. Taip buvo sugeometrintas pasaulis.

Kosmose ir žmoguje vyrauja harmonija.

Labai įdomus fatališkas ,,prezidentų ciklas“.

Kai buvo minima 25-ios JAV prezidento D. Kenedžio nužudymo metinės, JAV laikraštis ,,St. Petersburg Times“ išspausdino žinutę, kurioje lyginamos dviejų prezidentų: Kenedžio ir Abraomo Linkolno mirties aplinkybės.

,,Ir Linkolnas ir Kenedis buvo Amerikos Atstovų rūmų nariai. Linkolnas juo tapo 1847 m., o Kenedis 1947 m. Abu buvo išrinkti prezidentais po to, kai pralaimėjo prieš tai buvusias rinkimines kompanijas į viceprezidento postą. Linkolnas buvo išrinktas prezidentu 1860 m., Kenedis 1960 m. Abu buvo kovotojai už pilietines teises.

Prezidentaudami abu neteko savo sūnų. Abu turėjo žmonas, kurios buvo nuolat kritikuojamos už besaikį pinigų švaistymą drabužiams. Abiejų pavardės iš 7 raidžių: Kennedy ir Lincoln. Linkolno sekretorius Kenedis lemtingąją dieną nepatarė prezidentui eiti į teatrą. Kenedžio sekretorius Linkolnas bandė atkalbėti prezidentą nuo kelionės į Dalasą. Abu prezidentai buvo nušauti šūviais į pakaušį penktadienį šalia savo žmonų.

Žudikų vardai ir pavardės: John Wilkes Booth ir Leo Harvey Oswald – iš 15 raidžių. Abu buvo kilę iš JAV pietinių valstijų, kur dar ir šiandieną dažnai deklaruojamos nepopuliarios JAV politinės idėjos.

Booth nušovė Linkolną teatre ir pasislėpė sandėlyje. Osvalas šovė iš sandėlio ir pasislėpė kino teatre. Abu žudikai buvo nužudyti nesulaukę teismo.

Abiejų nužudytųjų prezidentų postai atiteko viceprezidentams Džonsonams. Abu jie buvo demokratai iš JAV Pietų. Abu senatoriai. Andriu Džonsonas gimė 1808 m. Londonas Džonsonas – 1908 m. Abiejų vardai ir pavardės iš 13 raidžių.

Kenedžio ir Linkolno nužudymai yra tik dvi vadinamojo fatališko ,,prezidentų ciklo“ grandys. Jo esmę aiškina astrologas Romualdas Kalonaitis.

Beveik kas dvidešimt metų įvyksta Jupiterio ir Saturno planetų konjunkcija. Astrologijoje Jupiteris yra valdžios simbolis, Saturnas – mirties. Tad planetų susijungimas gresia mirtimi valdžios asmenims, kurie tuo metu stoja į valdžią. Tos konjunkcijos įvyksta kaip tik JAV prezidentų rinkimo mėnesį kas dvidešimt metų.  Nuo 1840 m. iki 1960 m. abi planetos susitikdavo kokiame nors ženkle: Ožiaragyje, Mergelėje, Jautyje. Tas pats bus nuo 2000 iki 2080 metų. Štai prezidentų ciklas: 1840 m. prezidentu išrinktas V.Harisonas mirė 1841 m. nuo plaučių uždegimo. 1860 m. prezidentu išrinktas Abraomas Linkolnas perrinktas 1864m., nužudytas 1865 m. Iki Kenedžio nužudymo praėjo 98 metai. Džeimsas Garfildas išrinktas 1880m., nužudytas 1881 m. Viljamas Makinlis perriktas  1900 m. nužudytas 1901 m. Varenas Hardingas išrinktas 1920 ml. Mirė pose 1923 m. Franklinas D. Ruzveltas trečią kartą išrinktas 1940m., išimties keliu perrinktas 1944 m., mirė poste po metų. Džonas Kenedis išrinktas 1960 m., nužudytas 1963 m.

1980 m. prezidentu tapo Ronaldas Reiganas. 1962 m. Džozefas Gudvidžas, nežinodamas būsimo prezidento pavardės, išpranašavo, kad jis bus sužeistas pasikėsinimo metu, liks gyvas, laimingai baigs pirmąjį terminą ir taps ,,vienu žymiausių visų laikų JAV prezidentu“.  Taip ir įvyko. Ronaldas Reigenas buvo sužeistas, liko gyvas ir tapo populiariausiu JAV prezidentu. 1980 m. Jupiterio ir Saturno konjunkcija įvyko Oro ženkle Svarstyklėse, kuris palankus JAV.

Ar Reiganas žinojo apie fatališkąjį prezidentų ciklą, keldamas save kandidatu? Taip, žinojo ir rinkiminės kompanijos metu ne kartą apie tai diskutavo su žurnalistais. Jo atsakymai buvo tokie: ,,Aš pasitikiu savo laiminga žvaigžde“.

Kiek kitų prezidentų, išrinktų ne tais lemtingais metais, mirė atlikdami savo pareigas? Nuo 1840 m., be minėtų septynių, iki 1980 m. buvo dar 27 JAV prezidentai. Iš jų tik vienas mirė (savo mirtimi) būdamas poste.

Prisiminus Linkolno ir Kenedžio mirtis, galima dar papildyti sutapimų eilę. Jonh Wilkes Booth gimė 1839 m., Leo Harvey Oswald – 1939 m. Linkolnas mirė Fordo teatre, Kenedis – Fordo markės automobilyje.

Apie ritmų chronologiją. Senojo Testamento, Danieliaus knygoje rašoma, kad nuo tada, kai bus liepta atstatyti Jeruzalę iki Viešpaties Kristaus gimimo, praeis 7 septynmečiai ir 62 septynmečiai. Persijos valdovas Kiras, užgrobęs Babiloną, išvadavo judėjus iš nelaisvės ir 538 m. p. m. e. leido atstatyti Jeruzalę ir jos šventyklą. Tokiu būdu išpranašautas gimimas siejamas su atitinkamu istoriniu įvykiu.

Po Danieliaus žodžių apie Kristaus gimimą (62 septynmečiai). Teigiama, kad vėl atgims gatvės, miesto dalys. Tas leidžia Mesijo gimimą datuoti 55 m. pr. m. e – 538- (7x7+62x7). Kadangi šventykla buvo statoma 46 metus, tai Kristus turėjo gimti 9 m. pr. m. e.

Aiškiaregystė. Aiškiaregystės fenomenas pasaulyje jau nebekelia jokių abejonių. Dauguma žmonių šią galimybę laiko išimtimi, anomalija, patologija.  Tai gali būti natūrali kiekvieno žmogaus savybė, bet reikia ją išlavinti. Aiškiaregystės ekspertas, knygų autorius Johanesas fon Butlaras teigia: ,,Manęs dažnai klausia, ką aš laikau aiškiaregystės fenomenu. Aš atsakau: į kai kuriuos rimtus profesionalus – daugiausia moteriškos lyties – reikia žiūrėti labai rimtai.

Egzistuoja ateities aiškiaregystė, tai yra pranašavimas, prekognicija ir praeities aiškiaregystė, tai yra sugebėjimas pažvelgti į praeitį, retrokognicija.

Ligi šio laiko sugebėjimai numatyti ateitį, įžvelgti praeitį ar tai, kas vyksta toli nuo mūsų, nėra nuodugniai paaiškinami.

Dauguma sutinka, kad greta mūsų materialaus egzistavimo lygmens egzistuoja ir kitas, psichinis, kuriame galioja visai kitokie dėsniai. Kai kurie žmonės ypač karštai gina šią tezę. Tarp jų daugiausiai moterys, kurios tikriausiai yra jautresnės už vyrus ir turi tobulesnius ,,telepatijos įtaisus“.

Atsakant į tokius klausimus, reikia pabrėžti, kad kiekvienas žmogus yra aiškiaregis. Nuojautą, telepatiją kiekvienas esame patyrę.

Raineris Halbė – apie parapsichologiją knygų autorius rašo: ,,Man buvo patikėta rūpintis įvairiausiomis, neįtikėtinomis istorijomis. Giliausią įspūdį man paliko tas atvejis, kuris nutiko pensininkui Klausui Šraiberiui iš Aacheno. Per trumpą laiką jis neteko dešimties savo šeimos narių, tarp jų mylimos 17- os metų dukters. Jis daug galvojo, kaip užmegzti kokį nors kontaktą su mirusiųjų pasauliu. Videokamera jis mėgino užfiksuoti iš ten sklindančius optinius ir akustinius signalus. Aš pats savo akimis mačiau jo užfiksuotus vaiduokliškus pavidalus bei veidus ekrane. Iš kur atėjo šie sutvėrimai? Jie save vadina 7-jo matavimo būtybėmis. Jie kalba vokiškai. Aš žinau, kad manimi dabar niekas nepatikės, tačiau taip yra. Užmegzti ryšius su mirusiaisiais įmanoma. Taip pat yra įmanoma ir aiškiaregystė. Yra labai jautrių žmonių...“

Parapsichologas Dr. Valteris fon Lucedau: ,,Prieš kurį laiką federalinė darbo žinyba įkūrė specialią parapsichologinių konsultacijų tarnybą, kurios paskirtis – supažindinti piliečius su tokiomis sąvokomis, kaip psichosektantai, kontaktai su mirusiais, aiškiaregystė, švytavimas, būrimas iš stiklo rutuliukų.

Aiškiaregiai egzistuoja. Kai kurių jų pranašystės kelia visuotinį nusistebėjimą savo realumu. Tačiau 99 procentai  atvejų jiems klientai kokiu nors būdu nusako tai, ką jie trokšta išgirsti.  Aiškiaregiai yra be galo tebepatiškai jautrūs žmonės. Jie atspėja kitų mintis. Kai kurie pranašaudami naudojasi pagalbinėmis kultinėmis priemonėmis, kaip švytuoklė, kortos, krištolinis rutulys. Rimti aiškiaregiai sugeba intuityviai persikūnyti į kitą žmogų. Tai Dievo dovana. Tokie niekada nepaims ne cento už paslaugą“.

Politikai labai vertina aiškiaregius, kurie sugeba nuspėti ateitį. Daugelio valstybių politiniai veikėjai kreipėsi į žymiausius to meto pranašus.

Antrojo pasaulinio karo metais savo aiškiaregyste garsėjo amerikiečių žurnalistė Lisija. Ji analizuodavo fronto įvykius. Atsisėdusi už stalo, užsimerkusi matydavo plaukiančius vaizdus, kurie buvo tiesioginiai susiję su jos analizuojamais dalykais. Lisijos analitines apžvalgas labai vertino daugelio šalių politiniai lyderiai.  Ji išpranašavo Graikijos užpuolimą ir daug kt. dalykų.

Dar vienas pasaulinio garso sensityvas –Volfas Mesingas, kuris bendravo su Gandžiu, Einšteinu, Froidu. Kai Mesingas išpranašavo fašistinės Vokietijos žlugimą, juo asmeniškai susidomėjo Hitleris. Jis įsakė pristatyti pranašą į Reichstagą gyvą ar mirusį. Mesingas domino ir Staliną.

Dar vaikystėje Mesingas pastebėjo savo neįprastus sugebėjimus. Važiavo traukiniu be bilieto. Konduktoriui paprašius bilieto, jis ištiesė paprasto laikraščio skiautelę, tikėdamas, kad konduktorius palaikys ją bilietu. Pareigūnas ramiai paženklino komposteriu laikraščio skiautelę ir pasakė: ,,Kodėl jūs stovite? Juk yra vietos“.

Ketvirto dešimtmečio pabaigoje telepatiniai sugebėjimai išgelbėjo Mesingui gyvybę. Būdamas Varšuvoje sužinojo, kad Hitleris paskelbė jo paiešką. Mesingas atsidūrė karceryje. Jis suprato, jei per keletą valandų jam nepavyks pasprukti, jo laukia mirtis. Pasitelkė telepatiją. Sukvietė į kamerą visus tame dalinyje buvusius policininkus ir jų viršininką. Kai visi suėjo į vidų, telepatas išspruko iš kameros ir užrakino geležimi kaustytas duris. Iš Varšuvos jis išvažiavo šienu pakrautame vežime.

Atvykęs į TSRS, Mesingas susitiko su Stalinu, kurio patikėtiniai nutarė išmėginti jo sugebėjimus. Jis buvo nusiųstas į banką. Priėjęs prie kasos langelio, Mesingas padavė kasininkui iš mokyklinio sąsiuvinio išplėštą lapelį. Pagyvenęs banko darbuotojas atskaičiavo šimtą tūkstančių rublių. Kai po atlikto eksperimento Mesingas  grąžino pinigus bankui, abstulbęs kasininkas susmuko ant grindų, ištiktas infarkto. Laimei, jis pasveiko.

Mesingo gyvenimas buvo pilnas nuotykių. Tačiau garsusis sensityvas niekuomet nepiktnaudžiavo savo sugebėjimais. Avantiūrizmas jam buvo svetimas.

Aiškiaregė bulgarė Vanga taip pat domina ne vieną politiką. Ji išpranašavo antrąjį pasaulinį karą, įspėjo Bulgarijos karaliaus Boriso III mirties datą, Indiros Gandi jaunesnio sūnaus žūtį autokatastrofoje.

Ne visi aiškiaregiai siekia kilniausių tikslų. Ryškiausias pavyzdys – kontraversiška Kašpirovskio asmenybė. Jis artimai bendrauja su politiniu avantiūristu V.Žirinovskiu, kuris pažadėjo, paėmęs valdžią į savo rankas, bičiulį Kašpirovskį nuskraidins į kosmosą.

Galima drąsiai teigti, kad kai kurie politikai turėjo sensityvinių sugebėjimų, kurie padėjo jiems iškilti. Įkvėpimas, sugebėjimas jį perduoti kitiems – tai sensatyvumas. Prisminkime garsiuosius M. Gorbačiovo pasisakymus: jo veido išraišką, laikyseną, žvilgsnį, rankos gestus ir palyginkite su Kašpirovskio seansais.

Įvykių numatymu garsėjo lordas Nelsonas, imperatorius Napoleonas, prezidentas Linkolnas.

Džordžas Vašingtonas patyrė ,,nušvitimą“. Jo metu regėjo amerikiečių nacijos ateitį. Tai atsitiko vidurnaktį. Prezidentas sėdėjo už rašomojo stalo savo rezidencijoje. Pakėlęs galvą pamatė prieš  save stovinčią nepaprasto grožio moterį ir be galo nustebo. Buvo įsakęs nieko pas jį neįleisti. Vašingtonas pasijuto sukaustytas: neklausė liežuvis, sustingo mintys, paslaptinga jėga užvaldė jo kūną ir sąmonę. Pamažu aplinkui viskas ėmė ryškėti, paslaptingoji viešnia tapo permatoma, kol galiausiai išnyko. Po to jis išgirdo balsą: ,,Respublikos sūnau, žiūrėk ir mokykis“. Prezidento akyse ėmė kaleidoskopiškai plaukti vaizdai su būsimais JAV istorijos įvykiais. Vėliau gyvenimas juos patvirtino kaip realybę.

Adolfas Hitleris ypatingai didelį dėmesį skyrė okultizmui. Jam rūpėjo sustiprinti savo psichologinį poveikį žmonėms. Fiureris turėjo keletą asmeninių aiškiaregių, kurie jam patardavo prieš priimant svarbius politinius sprendimus. Garsiausias iš jų žydų kilmės Oskaras Lautenzakas. Deja, per didelis jo žinojimas jam kainavo gyvybę.

Hitlerio prisirišimą prie okultizmo byloja fašistinė svastika – atvirkštinis Šyvos ženklo vaizdas.

Fiurerio įsakymu buvo įkurtas uždarų mokslinių tyrinėjimų institutų tinklas. Juose buvo tiriamos sensityvios žmogaus savybės, astralinio kūno jėgos, bioenergetiniai procesai. Tikslas – šioms jėgoms padedant pavergti visą pasaulį. Studentai buvo griežtai atrenkami. Dėstytojai kviečiami iš viso pasaulio: Tibeto lamos, Indijos jogai, Kinijos gydytojai mokė astrobiologijos, homeopatijos, hipnozės, magijos, fitoterapijos ir kitų dalykų. Studentai praktiką atlikdavo Afrikoje, Indijoje, Amerikoje.

Sensityvumu ne mažiau domėjosi Stalinas. Jaunystėje jis mokėsi dvasinėje seminarijoje kartu su vienu žymiausiu XX a. okultizmo mokytoju Gurdžijevu. Stalino biografai aprašo psichologines priemones, kurias jis taikydavo savo aukoms.

Danilas Andrejevas knygoje ,,Pasaulio rožė“ bandė analizuoti Stalino regėjimus, įvairias sensityvines būsenas. Didysis diktatorius buvo įvaldęs specifinę meditaciją, kurios padedamas pasinerdavo į chochos būseną. (Ypatinga rimties, harmonijos būsena, kurios metu išnyksta sąsajos su materialiuoju pasauliu). Ši būsena neturėjo nieko bendra su dvasine praktika. Todėl buvo pavaldi astralinės hierarchijos juodosioms jėgoms.

Prieškario metais Stalinas jau buvo puikiai įvaldęs chochą. Galėjo pasinerti joje savo valia ir bet kada. Dažniausiai tai atsitikdavo paryčiais. (Stalinas naktimis nemiegodavo). Jis užsisklęsdavo savo duris ir langus, sėsdavo į gilų fotelį ir prieblandoje atsipalaiduodavo. Pamažu jis prarasdavo fizinio kūno pojūtį, ryškiai pasikeisdavo jo išorė: labai išsiplėsdavo akys, lengvai parausdavo skruostai, išnykdavo raukšlės, veidas atrodydavo pajaunėjęs. Kaktos oda taip įsitempdavo, jog galva atrodė padidėjusi. Kvėpavimas būdavo lėtas, vos pastebimas.

Chochos metu Stalinas gaudavo informaciją apie būsimus įvykius. Rytais jis visus priblokšdavo neįprasta energija ir vitališkumu. Bet ši energija nebuvo skirta kūrybai. Ji turėjo šėtoniškos galios.

Intuityvusis numatymas. Romos istorikas Gajus Trankvilis Svetonijus veikale ,,Dvylikos Cezarių gyvenimas“ rašo, kad paskutiniajam Flavijų dinastijos atstovui Domicianui ankstyvoje jaunystėje buvo išpranašauta, jog 45 –ais gyvenimo  ir 15-ais valdymo metais, tai yra 96 m. rugsėjo 18 d. jį nudurs sąmokslininkai.  Tokia pranašystė nieko nestebino. Įvairūs būrimai, pranašystės buvo ne tik paplitusios, bet ir sudarė oficialaus Romos kulto dalį. Be auspicijų – pranašavimų iš paukščių skrandžio ir dangaus ženklų – valstybė nesiimdavo jokių veiksmų. Pranašavimai leisdavo numatyti būsimų įvykių baigtį, jų pobūdį. Domicianui buvo pranešta jo mirties tiksli data, 5 val. dienos. Romos diena turėjo 12 valandų – nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Mūsų laiku tai atitinka 11 val.

Šią pranašystę žinojo pats Domicianas, jo žmona, tėvai. Tiksliai, kaip buvo išpranašauta, po brolio Tito mirties 81 m. Domicianas tapo imperatoriumi. Jo įtarumas tapo beribis: jam visur vaidenosi suokalbininkai. Įtarė: sargybą, tarnus, šeimos narius. Jis vaikštinėdavo portikuose, kur sienos buvo padengtos baltu, pusiau permatomu marmuru, kad atspindyje Domicianas galėtų matyti viską, kas vyksta už jo nugaros.

Artėjo lemtinga 96 m. rugsėjo naktis. Imperatorius vidurnakty atsibudo baisiai persigandęs ir jau nebegalėjo užmigti. Išaušus iškvietė germanų būrėją Larginą Prokulą, kad jam paaiškintų išvakarių įvykius: žaibas trenkė į Flavijų šventyklą ir Domiciano miegamąjį. Būrėjas pasakė, kad tai reiškia valdžios pasikeitimą. Imperatorius įsakė jį nužudyti. Bausmės nespėjo įvykdyti, nes naujasis imperatorius Nerva pranašą paleido.

Domicianas, nujausdamas nelaimę, paklausė sargybinį, kuri valanda. Išgirdęs, kad jau 6 val. dienos (sargybinis iš baimės pamelavo) imperatorius nusikvatojo, nes pranašystė neišsipildė. Liepė iškūrenti pirtį. Einant į ją, imperatorių sustabdė rūmų valdininkas Porfirijus ir pasakė, kad valdytojas Stefanas nori jam kažką svarbaus pranešti apie sąmokslą. Domicianas grįžo į miegamąjį, kur jį sąmokslininkas nudūrė lygiai 5 val. dienos.

Domiciano likimo išpranašavimas yra ne vienintelis atvejis. Panašių pranašysčių buvo ir vėlesniais laikais. 1882 m. Londone įkurta ,,Psichinių reiškinių tyrinėjimo draugija“. Jos tikslas – telestezijos, aiškiaregystės tyrinėjimas. Draugija sukaupė daug medžiagos apie spontaninę telepatiją, telesteziją.

Senovės graikai padėjo pamatus visiems mokslams ir nevengė kalbėti apie likimą, kurį jie suprato kaip būdingą teisingumo įstatymą, Jis žmogui reiškė arba aplinkybių sutapimą, arba neišvengiamumą.

Aiškiaregystės atvejų yra nedaug. Kas turi tokį sugebėjimą,  tas neteigia, kad jis naudojasi juo kaip kalbos dovana. A. Šopenhaueris spėja, kad tokį sugebėjimą, tik labai neišvystytą, turi kiekvienas žmogus. Labiausiai paplitusi aiškiaregystės apraiška yra nuojauta. Jai priskiriamas psichikos reiškinys, vadinamas ,,vidiniu balsu“. Šis ,,balsas“ nepasireiškia  garsais, o kritinėje situacijoje, reikiant priimti sprendimą, žmogus netikėtai pajunta įsitikinimą, kad reikia pasielgt taip, o ne kitaip. Tą sprendimą kažkas pasufleruoja, lyg primeta.

Pseudohaliucinacijos yra susijusios su aiškiaregyste ir reiškiasi garsiniais įvaizdžiais. Pvz. Žmogui ,,pasigirsta“, kad kažkas jį šaukia vardu. N. Gogolis apysakoje ,,Senųjų laikų dvarininkai“ yra prašęs apie save, kad kartais kažkas jam už nugaros aiškiai ištardavo jo vardą.

Daug aiškiau reiškiasi baldų stumdymas, indų skambėjimo garsai. Tokias haliucinacijas žmogus girdi iš gretimo kambario. Jam atrodo, kad suskamba skambutis prie durų ar beldžiama į duris. Šiuo reiškiniu neabejojama. Todėl einama prie durų atidaryti arba dar laukiama, kad garsas vėl pasikartotų.

Aiškiaregė iš Anglijos. XIX a pabaigoje Anglijoje gimusi moteris Mere Balfour garsėjo aiškiaregyste. Ji buvo kilusi iš aiškiaregių giminės. Jos močiutė iš motinos pusės sugebėjo spėti žmonių ateitį iš puodelyje išplaktų kiaušinio baltymų burbuliukų. Ta senutė garsėjo ir pranašiškais sapnais. Viename jų pamatė jūroje plūduriuojantį, į medinę dėžę įsikibusį brolį jūrininką su praskelta kakta. Kai ji pradėjo klykti, brolis ją nuraminęs: ,,Nesijaudink, sugrįšiu“. Ji šventai tikėjo sapnais ir nepergyveno, kai išgirdo apie žūtį laivo, kuriuo plaukė jos brolis. Iš tikrųjų, po kurio laiko brolis sugrįžo sveikas, tik su randu kaktoje.

Pranašiškos vizijos aplankydavo ir jos motiną. Vaikystėje, jai ruošiantis gulti, pro atvirą miegamojo langą ji išgirdo jauniausios sesers Anos riksmą. Ji iššoko pro langą ir prieblandoje pamatė baltais naktiniais baltiniais apsirengusios sesers atvaizdą, kuris šaukė ją vardu. Tą atvaizdą supo kažkoks spinduliavimas, tartum mergaitė stovėtų po ryškiai šviečiančia elektros lempute. Kai Merės motina nubėgo pas tėvus ir jiems apie tai pranešė, jie nenorėjo apie tai klausyti. Sesutė viešinti pas gimines. Ji greitai sugrįš. Tačiau Ana niekada negrįžo, nes mirė tą pačią akimirką, kai ją pamatė sode.

Merė Balfour skyrėsi nuo savo giminės moterų tuo, kad ją dažniau lankydavo praeities vizijos. Pirma vizija ją aplankė vaikystėje, kai viešėjo pas klasės draugę Alisą Karmišel senoje pilyje. Naktį ji pamatė aukštą, pakumpusią moterį aksomine suknele, slampinėjančią po mėnulio šviesos apšviestą miegamąjį. Kitą naktį ta pati moteriškė, prisiartinusi prie miegančiosios lovos, graudžiai pravirko. Kenčiančios, kūkčiojančios moters vizija išblaškė visus jos miegus. Kai mergaitė viešnios pasiteiravo, kas ją kankina, šios figūra tirpte ištirpo.

Ji prisipažino draugei, ką matė naktimis. Išgirdo atsakymą, tame pačiame kambaryje viduramžiais buvo įkalinta ir badu numarinta moteris.

Dar įdomesnį susitikimą ji patyrė ne miegodama, bet šviesią pavasario naktį, pro pravirą langą žvelgdama į kaimynų namą. Jo balkone rymojo iš viduramžių atkeliavęs didikas su atlasiniu nėriniais padabintu švarku ir baltu peruku. Jis buvo toks susikrimtęs, kad stebėjusi dama pamanė, jog iš kaukių baliaus sugrįžusį džentelmeną kankina pagirios.

Sekančią dieną ji pasidomėjo kaimyniniu namu ir jo paslaptinguoju šeimininku. M. Balfour nustebo: užuolaidos buvo užtrauktos, niekas ten negyvena, prie durų buvo prisegtas skelbimas ,,Išnuomojamas“. Vėliau sužinojo, kad XVII a. namą valdęs  savininkas balkone kas vakarą laukdavo dukros, kuri su meilužiu pabėgo ir tėvui pažadėjo sugrįžti. Laukė veltui, nes dukra negrįžo.

Ponia M. Balfour tuo pasakojimu patikėjo tada, kai  dar kartą to namo balkone pamatė kenčiančio tėvo viziją. Šį kartą viskas įvyko viduryje baltos dienos. Name jau kažkas gyveno. Balkoną tvarkęs vyriškis vaikščiojo šalia vaiduoklio ir jo visai nepastebėjo.

M. Balfour sugebėjo spėti ateitį iš delno. Ji prisipažino, kad, stebėdama delną, ji mato to žmogaus ateities vaizdus. Pirmiausia ji perskaitė savo kambarinės Ženės delne visą jos ateitį: jos išrinktasis bus našlys vežikas, auginantis du sūnus ir gyvenantis didmiestyje. Vienas sūnus žūsiąs kare. Vėliau Balfour nustebo, kai sužinojo, kad jos buvusi kambarinė ištekėjo už vieno našlio vežiko, dviejų vaikų tėvo.

Jaunam škotų dvasininkui ji iš delno išpranašavo puikią karjerą. 1926 m. jis tapo karališkuoju kapelionu, 1969 m. jam daug vietos skirta garsiųjų Didžiosios Britanijos žmonių knygoje ,,Kas yra kas“.

Balfour pagarsėjo savo pranašiškais sapnais. Kai jos sesuo Debora laukėsi kūdikio, Merė susapnavo seserį, einančia keliu juodai apsirengusią ir nešančią didelę gėlių puokštę. Ji prisiminė: ,,Sapnuodama aš kūkčiojau. Bet pasigirdo balsas: ,Neverk. Mirtis sapne reiškia gyvenimą“. Pabudusi pažvelgė į laikrodį. Jis rodė pusė aštuonių ryto. Tuoj paskambino į sesers namus. Svainis pranešė, kad pusę aštuonių ryto žmona pagimdė sūnų. Aiškiaregės neapleido nerimas. Po kurio laiko dar ji paskambino į sesers namus.  Dabar sužinojo, kad po gimdymo jos sesuo netrukus mirė.

Po daug metų sapne Merę aplankė sesers Deboros sūnus Chrisas, anglų karininkas, kuris dalyvavo antrojo pasaulinio karo mūšiuose. Jis gulėjo klane kraujo, gargaliavo ir siekė ranka už sužeistos gerklės. Merė pasiteiravo ir išgirdo, kad kulka pervėrė jam ranką.

Po karo Merė papasakojo savo sapną Chrisui. Jis nenorėjo patikėti, nes sapnas buvo pranašiškas: sužeistas į ranką jis šliaužė slėptuvės link. Tuo metu skeveldra įstrigo jam į gerklę. Taigi Merė sapne matė viską, kaip buvo iš tikrųjų.

Senatvėje Merė prisipažino, kad nebijo mirties, nes ji  jau lankėsi pomirtiniame gyvenime. Kartą, eidama Londono gatve, ji pajuto, kad iš akių dingsta viskas: gatvės, namai, transportas. ,,Aš atsidūriau ant aukšta žole apaugusios kalvos. Dešinėje stūksojo baltas malūnas, kurio ratus suko užtvenktas upelis. Miesto transporto gausumą pakeitė paukščių giesmės, visur tvyrojo palaiminga ramybė“. Istorikai jai paaiškino, kad tą pavasario rytą ji aplankė Mount Rou malūną, veikusį prieš 300 metų. Dabar jo išlikę tik sienų griuvėsiai.

Kaip ji paaiškina savo sugebėjimų ištakas? Savo aiškiaregystę ji aiškina legenda, kuri sako, septintojo šeimos vaiko septintas palikuonis būna nepaprastas žmogus. Jos močiutė, jos mama ir ji pati šeimoje buvo gimusios septintosiomis.

Aiškiaregė Vanga. Vangos namus Petričiaus mieste lankė šimtai žmonių. Jie visi norėjo išgirsti, sužinoti, kaip išspręsti asmenines ar tarnybines problemas, nesutarimus šeimoje, kokius vaistus naudoti kankinančiai ligai pagydyti. Miesto gyventojai jau įprato prie nusitiesusių eilių palei Vangos namus. Jie nesuprato, koks miestui ,,turtas“ nuo 1942 m. Vangos buvimas.

Ką nepaprasto turėjo toji moteris, kurią likimas apdovanojo nuostabia dovana?  Ji gimė 1911 m. sausio 31 d. Strumicos mieste, Jugoslavijoje, smulkių valstiečių šeimoje. Iš tėvo paveldėjo fizinę jėgą, teisingumą ir meilę nuskriaustiesiems. Iš motinos – linksmą būdą, tvarkingumą ir švarumą.

Ji gimė dviem mėnesiais anksčiau, buvo labai silpna, sulipusiais rankų ir kojų piršteliais.

Kai Vanga turėjo tris metukus, jos motina mirė gimdydama kitą kūdikį. Po metų prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Tėvas buvo paimtas į kariuomenę ir pasiųstas kariauti bulgarų armijos gretose. Po trijų metų tėvas grįžo iš kariuomenės labai išsekęs. Netrukus jis vedė miestelio gražiausią merginą Tanką Georgijevą. Prasidėjo sėkmingas, darnus gyvenimas. Bet sėkmė buvo trumpalaikė. Tėvas buvo areštuotas, šeima pateko į didelį skurdą.

1922 m. Tanka pagimdė sūnų, kurį pavadino Vasiliju.

Dvylikametė Vanga kartą pateko į baisią audrą. Dulkės, žemės grumstai, šakos, lapai susimaišė į vieną neįsivaizduojamą sūkurį. Jis parbloškė ant žemės išsigandusias mergaites. Pusseseres pradėjo nešti šaltinio link, o Vangą nubloškė apie porą kilometrų į laukus. Vangą vos surado po audros. Ji gulėjo apnešta žemėmis, akmenimis, šakomis. Iš baimės buvo beveik netekusi proto. Dar daugiau skaudėjo akis, kurių ji negalėjo atmerkti. Vėliau jos akys pabalo. Buvo padarytos trys akių operacijos. Ji pradėjo regėti, bet greitai apako amžinai. Ją apgyvendino Aklųjų namuose. Išmoko Brailio alfabeto, mokėsi muzikos ir kitų dalykų. Ji turėjo absoliučią klausą. Greitai išmoko skambinti pianinu.

Aštuoniolikmetė Vanga įsimylėjo taip pat aklą jaunuolį Dimitrą. Išsiuntė žinią, kad gautų tėvo palaiminimą.

1928 m. Vanga gavo iš Stumicos žinią, kuri ją pribloškė. Tėvas kvietė skubiai sugrįžti prižiūrėti vaikų. Tanka pagimdė trečią kūdikį – mergaitę, dar po dviejų metų gimdydama mirė ji ir kūdikis.

Vanga atsisveikino su pirmąja meile, su mokykla, vestuvėmis ir su viltimi geresnio gyvenimo. Prasidėjo gniuždantis skurdas, alinančios kančios, bet ją palaikė didelė dvasinė jėga ir padėjo atlaikyti visus sunkumus.

Čirpano mieste ir jo apylinkėse įvyko stiprus žemės drebėjimas.  Nuo stiprių smūgių senas jų namas sugriuvo. Po keleto dienų tėvas iš nendrių stiebų, sutvirtintą moliu, surentė nedidelį namelį. Kai šeima išsikraustė į kitą namą, Vanga ir Liubka liko namelyje. Miesto ir apylinkių žmonės sužinojo, kad Vanga moka sparčiai megzti. Jai darbo netrūko. Netrukus pradėjo austi.

Tame krašte yra įdomus paprotys. Šv. Jurgio dieną mergaitės deda į aukštą puodą įvairius savo ,,ženklus“. Rytojaus dieną pagal juos spėja likimą. Puodą padėdavo Vangos kieme po senu raudonų rožių krūmu. ,,Ženklus“ iš puodo imdavo Vanga ir kiekvienai pranašavo. Įdomu tai, ką Vanga nuspėdavo, viskas pasitvirtindavo. Visi stebėjosi, bet niekas negalvojo, kad Vanga turi pranašystės dovaną.

Keturiasdešimties šventųjų kankinių šventėje mergaitės skersai upę klodavo šakas – darydavo ,,tiltą“, tikėdamos naktį susapnuoti pas jas ateinantį savo išrinktąjį. Sekančią dieną Vanga papasakodavo mergaičių sapnus. Toks Vangos elgesys buvo neįprastas, bet niekas nesistengė to reiškinio paaiškinti.

Tėvas pradėjo svajoti apie lobį, tikėdamas kažkur rasti daug pinigų. Vanga prasitarė, kad ji žino vietą, kur yra užkasta labai daug antikos pinigų. Ji nupasakojo tėvui tą vietą. Sakė, kad tą vietą ji susapnavo.

1939 m. Vanga susirgo pleuritu. Apie 8 mėnesius kovojo su mirtimi. Staiga pasveiko ir neliko žymės, kad sunkiai sirgo. Tais pačiais metais jos tėvas buvo sumuštas ir suluošintas. Vanga jį gydė. 1940 m. Vangai pasirodė raitelis, kuris su ja kalbėjo, o Liubka nieko nematė. Turėdamas 54 m. amžiaus tėvas mirė. Vanga ir Liubka pasiliko vienos.

1941 m. pradžios regėjimas. ,,Jis buvo aukštas, rausvaspalvis, dieviškai gražus, apsirengęs senovės riterio drabužiais, kurie blizgėjo mėnulio šviesoje. Jo žirgas švytravo balta uodega ir kapstė žemę kanopomis. Raitelis sustabdė žirgą prieš Vangos vartus, nušoko nuo jo ir užėjo į tamsų kambarėlį. Jis taip spindėjo, kad viduje tapo šviesu kaip dieną. Atsisuko į Vangą ir prašneko tvirtu balsu: ,,Greitai pasaulis susimaišys, daugelis žmonių dings. Tu stovėsi šioje vietoje ir pranašausi mirusiesiems ir gyviesiems. Nebijok, aš būsiu šalia tavęs ir sakysiu tau, ką reikia perduoti“.

Liubka krūptelėjo nuo Vangos nervinės įtampos. Atsisėdusi ant lovos pamatė, kad jos sesuo labai susijaudinusi ir visa virpa. Ji paklausė: ,,Liubka, ar matei, kaip iš čia išėjo raitelis?“

– Koks raitelis? Turbūt kažką sapnavai?

– Nežinau, gal ir sapnavau. Bet labai keistas sapnas. Klausyk...“

– Nuo tada prasidėjo Vangos aiškiaregystė, pranašavimai. Greitai ji išgarsėjo kaip gera įvairių ligų gydytoja. Ji labiausiai rekomendavo vaistažoles.

Į ją kreipdavos įvairiais klausimais, o ji visuomet kitiems padėdavo. Lengvai išspręsdavo ilgamečius ginčus.

1942 m. gegužės 10 d. Vanga susituokė su atklydusiu kareiviu Dimitru Guščerovu. Išvažiavo gyventi į Bulgariją, Petričių. Pasiėmė ir seserį Liubką. Gyventojai greitai sužinojo apie aiškiaregę Vangą. Susitvarkyti su žmonių miniomis jai padėjo valdžia. Buvo paskirti žmonės, kurie palaikė tvarką  ir rūpinosi Vangos poilsiu, ramybe. Vanga buvo oficialiai pripažinta. Tapo Sugestologijos parapsiocholgijos mokslinio instituto tyrinėjimo objektu.

Įdomiausias Vangos aiškiaregystės pasireiškimas – kontaktai su atvykstančių pas ją lankytojų mirusiais artimaisiais, giminėmis, pažįstamais. 1983 m. užrašytas pokalbis, kurio metu Vanga režisieriui P.P. pasakė: ,,Kūnas po mirties pūva ir visa, kas gyva žemėje, po mirties taip pat nyksta. Tačiau tam tikra kūno ir sielos dalis yra negendanti, nenykstanti. Jūs kalbėjote apie atgimimą. Kas tai yra, aš nežinau. Bet tai, kas neišnyksta po žmogaus fizinės mirties, vystosi tol, kol pasiekia aukščiausią būseną. Tik mes nežinome, kokia ji yra... Tai yra siela“.

Vanga mirtį suvokia tik kaip fizinę pabaigą. Ji teigia, jog asmenybė išlieka ir po tos lemtingos pabaigos.

Į vieno lankytojo klausimą, kodėl jam kalba apie mirusią motiną, kurią esą ateidamas kartu su savimi atsivedė. Vanga atsakė: ,,Ne tu ją atsivedei. Jie ateina patys, nes aš esu jiems vartai“.

Vanga prisipažino: ,,Kai pas mane įeina žmogus, jo mirę artimieji susirenka aplink jį ir uždavinėja man klausimus. Taip pat atsako į to lankytojo klausimus. O aš tik perduodu tai, ką išgirstu iš jų“.

            Vanga galvoja, kad žmogui svarbiausia išsaugoti sveiką dvasią. Šį klausimą ji aiškina taip: ,,Visa gyvybė, žemė ir visata griežtai paklūsta numatytam kosminiam ritmui ir tvarkai. Net menkiausias šios tvarkos pažeidimas atveda prie didelių, netgi lemtingų klaidų, už kurias paskui brangiai mokame“.

Į klausimą: ,,Kas yra žmogus?“ Vanga atsakė: ,,Tai besiblaškanti, nerimastinga ir kartu menka būtybė, kuri nuolat save analizuoja, stebi, ieško ir vis savęs neranda. Žiūrint mus supančios Visatos akimis – žmogus yra niekas. Maža, niekinga dulkelė, pasimetusi begalybėje, tačiau su ,,dieviška“ kibirkštimi. Todėl ta dulkelė dažnai pranoksta save, nenuilsdama ieško, rizikuoja, tyrinėja, bando įspėti pasaulio paslaptis, daro stulbinančius atradimus. Savo ryžtingą žvilgsnį nukreipia į dangų, nebijodama jo iššūkio“. / Pokalbis įvyko 1979 m. gegužės mėnesį/.

Antrasis Kristaus atėjimas? Yra tvirtinimų, kad mes gyvename laikotarpį, kuris aprašytas Apreiškime Jonui. Klausimas, kiek angelų jau sutrimitavo? Tiksliai sunku pasakyt, bet mažiausiai trys. Štai Černobilio avarijos aprašymas. ,,Trečiasis angelas sutrimitavo, ir krito iš dangaus  didelė žvaigždė, degdama kaip deglas, ir nukrito ant trečiosios dalies upių ir ant vandens šaltinių. Žvaigždės vardas yra Metelė“. /Apr.8:10/. Metelė ukrainietiškai Černobilis.

Sovietinės imperijos bei pasaulinio socializmo žlugimas yra tiesiog demonstratyvus Apokalipsės simbolis. ,,Didysis miestas suskilo į tris dalis... visos salos pabėgo ir kalnų nebebuvo galima atrasti“ /Apr 16:19/. ,,Didžioji imperija suiro. Visos respublikos atsiskyrė ,,pabėgo“, Kaukaze vyksta karas. Ši versija būtų teisinga, jei ,,Babelė didžioji“ ir ,,didysis miestas“ yra sovietinės imperijos ir Maskvos miesto įvaizdžiai. Tada galime net rasti komunistų pučą: ,,Vargas. Vargas. Didysis mieste. Per vieną valandą atėjo tavo teismas“/Apr 18:10/. Kada ir kur galime tikėtis Didžiojo Apreiškimo, Apokalipsės pildimosi?

Rusija yra žemiškojo pragaro įvaizdis. Amerikos prezidentas R. Reiganas Rusiją pavadino ,,blogio imperija“. Visame pasaulyje ir pačioje Rusijoje yra paplitęs jos, kaip pragariškos šalies įvaizdis.

Rusija yra apokalipsinė šalis. Taip rašė filosofas N. Berdiajevas.

Apokalipsė pasiekė stadiją, kai žmonija iš esmės išsėmė technikos pažangos galimybes.  Ši pažanga jau priėjo aklavietę, gamtos ištekliai beveik išeikvoti, žemė užteršta. Žmonijos šuolis į naują etapą įmanomas tik per dvasinį prasiveržimą Didžiojo Apreiškimo dėka.

Jau artinasi diena lemtinga... Iki šiol pasaulio pabaigos skelbėjai suklysdavo. Tačiau nereikia nepaisyti šv. Rašte paskelbtos pranašystės apie staigią pasaulio pabaigą.

Kai atidžiai pažiūrime į mūsų Žemę, matome,  juo toliau, juo labiau skubam į mirtiną pavojų. Šiuos pavojus galima sugrupuoti pagal skirtingus jų kilmės šaltinius. Yra šie pagrindiniai grėsmės planetai veiksniai:

1.      geofiziniai – atmosferiniai;

2.      astronominiai;

3.      socialiniai – politiniai;

4.      biologiniai ;

5.      antgamtiniai.

Kiekvienas materialus daiktas, kosminis kūnas turi savo pradžią ir pabaigą. 

            Tūkstantmečius žmoniją jaudina tie patys klausimai: kokio dydžio yra Visata? Koks likimas jos laukia? Koks jos amžius? Svarbiausia – kas lemta žmonėms?

            Pavojingiausias geofizinis veiksnys – spartus apsauginio ozono sluoksnio tirpimas. Jis pastebėtas prieš keliolika metų virš Pietų Ašigalio. Dabar ozono sluoksnio erozija jau plinta po visus žemynus. Ozono sluoksnis saugo Žemės gyvybę nuo radioaktyvių Saulės spindulių, palaiko deguonies cirkuliaciją.

Ozono sluoksnį naikina patys žmonės, gamybos procesų metu,  išmesdami į atmosferos sluoksnį tonas nuodingų atliekų. Tačiau tikėkime, kad mokslininkai atras naują, ekologiškai nekenksmingą skysčio šaldytuvams gaminimo būdą. Pvz. amerikiečiai amžiams išsivalė užterštus savo ežerus, išrado filtrus automobilių išmetamosioms dujoms sugerti.

Tačiau žmonių intelektas per menkas, kad apsisaugotume nuo astronominės kilmės kosminių katastrofų. Nerimą kelia tai, kad Žemė yra menkas sviedinukas milžiniškame kosminių kūnų žaidimo lauke.

Albertą Einšteiną paklausė, koks ginklas bus panaudotas trečiajame pasauliniame kare? Mokslininkas atsakė, kad to nežinąs, bet, jo nuomone,  ketvirtajame pasauliniame kare vienintelis ginklas bus akmens kirvukas.

XVII amžiuje karai Europoje nusinešė 3 milijonus žmonių gyvybių. XVIII a. – per 5 milijonus, XX a. – beveik 6 milijonus.. Pirmajame pasauliniame kare žuvo apie 10 milijonų žmonių, Antrajame – 50 milijonų.

Tai buvo karai, kuriuose dar nenaudotas atominis ginklas. Kyla klausimas, ar atominės bombos ne tam sugalvotos, kad priartintų pasaulio pabaigą?

Kai amerikiečiai pirmąsias atomines bombas numetė Hirosimoje ir Nagasakyje, Stalino generolai nenustigo. 1947 m. netoli Semipalatinsko įvykdytas pirmasis TSRS atominės bombos bandymas. Jos galingumas buvo 20 kilotonų. Šiame poligone vėliau buvo galybės sprogdinimų: 25 antžeminiai, 98 atmosferoje, apie 300 požeminių. Kaip jie padėjo ,,kelti“ liaudies gerovę?  Kiekvienas toks bandymas kainavo nuo 12 – 70 milijonų dolerių. Tai buvo tik ašara jūroje palyginus su tuo, kokių nelaimių susilaukė poligono kaimynystėje gyvenę žmonės 100 km. atstume. Tūkstančiai jų gavo net iki 160 berų apšvietimo dozę.  Žmonių apspinduliavimo riba neturi viršyti 0,5 bero per metus. Šimto berų vienkartinė dozė sukelia spindulinę ligą. 200 berų – mirtina dozė. 1962 m. Semipalatinsko medicinos  įskaitoje buvo įrašyta  10 tūkstančių žmonių. Iš jų liko tik 3 tūkstančiai: luošių, ligonių, invalidų.

20 metų TSRS nepaisė tarptautinių susitarimų ir šaltakraujiškai skandino radioaktyvias atliekas Barenco ir Karos jūrose, netoli Naujosios Žemės. Ten taip pat vyko atominiai bandymai. Kas laukia žmonijos, kai keli šimtai metalinių konteinerių su radioaktyviomis atliekomis prarūdys? Tarptautiniai standartai reikalauja, kad konteineriai būtų su stiklo ir betoniniu apvalkalu. O ten to nėra.

Radioaktyvių kapinių yra ne tik minėtose jūrose. Jų veikimo pražūtingų pasekmių mūsų karta, gal būt, nesulauks. Mums apokalipsės šaukliai yra atominės ir termobranduolinės bombos. Nuo šio  ginklo bandymų pražūtingo poveikio pasaulyje jau mirė virš 5 milijonų žmonių.

Šiuo metu pasaulyje yra sukaupta dešimtys tūkstančių branduolinių ginklų. Šio kiekio teoriškai pakanka, kad dešimt kartų būtų sunaikinta visa, kas gyva Žemėje.

Vos ketvirtį visų atsargų susprogdinus į atmosferą pakiltų 225 milijonai tonų dulkių ir suodžių. Jų pakaktų, kad būtų užtemdyta Saulė šiauriniame Žemės pusrutulyje, kur yra didžiausia branduolinio ginklo  konflikto tikimybė.

Prieš 10 000 metų Žemėje gyveno apie 10 milijonų žmonių. Mūsų eros pradžioje žmonių buvo apie 200 milijonų. 1988 m. – 5,1 milijardo.

Prognozuojama, jei išliksime gyvi, iki 2025 m. Žemėje gyvensią apie 8,5 milijardo žmonių.

Statistika skelbia, tik 500 milijonai žmonių turi pakankamai maisto. Kiti maitinasi blogai ar vegetuoja pusalkaniai. Per metus pasaulyje miršta iš bado 20 milijonų žmonių.

Biologijos mokslų daktaras profesorius V. Dolnikas teigia: gausėjant populiacijai, vienas individas stengiasi psichiškai pavergti kitą. Todėl atsiranda susiskirstymas į hierarchinius sluoksnius. Mokslininkas daro išvadą, kad taip populiacija paskirsto: į paliktus gyventi ir pasmerktus žūti. Kaip visi biologiniai dėsniai, taip ir šis yra negailestingas. Tiesa,  žmogus ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė. Todėl žmonės įveda paskirstymo kontrolę. To pasėkoje gali sumažėti populiacija.

Lietuvos Mokslų Akademijos ekologijos instituto bendradarbis Ričardas Volskis pateikia įdomių minčių apie žmonijos žengimą į apokalipsės lemtį. Jis teigia, kad žmogui nustatytos gausinimo ribos jau seniai peržengtos. Karai, suirutės, revoliucijos, badmečiai, epidemijos veikia ir reguliuoja žmonijos skaičių.

Iš šio mokslininko minčių išplaukia išvada, kad žmonijos likimas valdomas iš aukštybių. Permainas Europoje ir Azijoje R.  Volskis  sieja su Saulės aktyvumu, kuris didėja nuo 1987 metų. Tais metais visokie neramumai pradėjo vykti ties 30 paralele. Didėjant Saulės aktyvumui bruzdėjimai stūmėsi šiauriau. 1989 m. revoliucinės permainos sujudino Rumuniją, Vengriją, Čekoslovakiją, VDR, Lenkiją, Baltijos šalis, esančias šiauriau nuo 40 paralelės.

R. Volskis aiškina: ,,Žmonių populiacijos ir etnosai, pajutę Saulės skleidžiamus vis didėjančius energijos srautus, suprato kaip signalą daugintis. Taip elgiasi visos biologinės rūšys. Gavus signalą gausėti, reikia išsikovoti daugiau erdvės, pašalinti konkurentus. Nustojus didėti Saulės aktyvumui, signalas susilpnėja, ir etnosai jį gali suprasti kaip komandą ,,nesigausinti“.

1990 m. antroje pusėje mažėjančio Saulės aktyvumo signalai ties 30 paralele buvo iššifruoti kaip komanda ,,mūsų per daug“. Ją pirmasis pradėjo įgyvendinti Irakas ir užpuolė Kuveitą. Nuo to laiko Europos ir Azijos milžiniškuose plotuose pradėjo plisti žiaurumo, žudynių procesai, kurie slenka 40 paralelės link.

R.Volskis teigia, didėjant Saulės aktyvumui, žmonija linkusi į kilnius poelgius. Jos aktyvumui mažėjant, didesnioji žmonijos dalis linkusi skleisti blogį. Po 1917 m. revoliucijos, kai Saulės aktyvumas buvo pasiekęs maksimumą ir ėmė mažėti, įvyko pilietinis karas. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo didžiausio Saulės aktyvumo metu. Jis baigėsi, kai Salės aktyvumas sumažėjo.

Šios mokslininko mintys mus verčia pamąstyti. 

Biologinių veiksnių grupėje išskiriamos infekcinės ligos. Nuo AIDS jau mirė daug tūkstančių žmonių. Šimtai tūkstančių žmonių yra šio viruso nešiotojai. Jei greitai nebus išrasta vaistų nuo AIDS viruso, mirs 10 milijonų žmonių, o ŽIV viruso nešiotojais taps apie 100 milijonų žmonių.

Paslaptingiausias  potencialus mūsų planetos žudikas – mokslo nepaaiškinami dalykai, vadinamos anomalijos. Mes nežinome, ar visi tie NSO, poltergeistai, Bermudų trikampiai, hipotetiniai apsilankymai ateivių iš kosmoso tėra natūralūs ir mažai kenksmingi reiškiniai? Jie mums nepažįstami, todėl ir grėsmingi. Ar iš tiesų mus lanko protingosios būtybės? Jei taip, tai ar visi jie į mus žiūri draugiškai, palankiai?

Oskaro Milašiaus pranašystės. Yra nuostabus Oskaro Milašiaus gyvenimas. Jis – mistikas, praktikuojantis katalikas, didelių paslapčių aiškintojas. Iki šiol mažai pažįstama O. Milašiaus kūryba Lietuvos žmonėms.

Pasaulio galingieji, turbūt, sąmoningai nutyli O. Milašiaus aiškinimus apie pasaulį. Tai ne literatūrinės išmonės ar fantastikos pasaulis, bet rūstus, teisingas įspėjimas šio amžiaus, konkrečiai, Lietuvos žmonėms.

Pateikiame kai kuriuos O. Milašiaus samprotavimus.

Hebrajų kriptogramų Biblijoje išaiškinimas padėjo nustatyti baigiamąjį periodą, kuris bus paženklintas pasaulio sunaikinimo gaisrais. Pasaulio pabaigą ženklins šie pagrindiniai įvykiai: pasaulinis gaisras, Amerikos sunaikinimas ugnimi, Anglijos sunaikinimas ugnimi ir vandeniu, Rusijos sunaikinimas, nukritus trečdaliui Mėnulio.

Po 37 m. darbo, skirto filosofijai ir seniausių laikų istorijai, mums buvo suteikta malonė suvokti tam tikras vokabulas, kurių padėdami galėjome metafizikai iššifruoti svarbiausias Biblijos pranašystes ir iš jų svarbiausią – Šv. Jono Apokalipsę.

,,Aš, kaip praktikuojantis katalikas, visada tikėjau, kad didysis Apsireiškimas, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus atskleidė savo mylimajam apaštalui Jonui, turi dvi dieviškas tiesas. Viena susijusi su laikinuoju Šventos Bažnyčios vystymusi amžių bėgyje, o kita – dvasinė, užantspauduota ir paskirta paskutinės generacijos žmonėms, būtent krikščionims, kurie pašaukti dalyvauti atidarant tūkstantmečio karalystę. Taip pat žydams, kurie yra išrinkti atsivertimui“.

Apr 6.1. ,,Aš mačiau, kad Avinėlis buvo atplėšęs vieną iš septynių antspaudų, ir girdėjau vieną iš keturių gyvūnų tariant lyg griausmas balsu: ateik ir matyk.

2. Aš žiūrėjau: štai baltas žirgas, ant jo sėdintysis turėjo kilpinį. Jam duotas vainikas, ir jis išėjo kaip nugalėtojas laimėti“.

Baltas žirgas. Hebrajų kalba – sous laban. Kaita: Labounovo, Labūnava. Tai vardas dvaro, kurį mano šeima valdė Lietuvoje. Tasai dvaras buvo 50 km atstumu nuo Kauno. Jis priklausė mano šeimai nuo XVI amžiaus iki šių laikų. Baltas žirgas ir baltas raitelis – tai tautinis Lietuvos herbas. Lietuvos, kuri nuo seniausių laikų yra mano prosenelių tėvynė... Lenkų kalba Sartas Žirgas vadinamas gniady. Perstačius raides gauname Gdynia. Tai uostas, neseniai pastatytas Lenkijoje, netoli Dancigo. Sarto Žirgo 1933 m. karas  – tai lenkų – vokiečių karas (bent to karo pradžia)... Rok Panski – metai Viešpaties. Čia kaip tik kalbama apie Keturių Paktą. Jeigu Sargo Žirgo karas prasidėtų vėliau negu 1933 m., vis tiek jis bus išdava Keturių Pakto pasirašymo, kuris yra baisus žingsnis sutarčių peržiūrėjimui. Kadangi Lenkija neperleis Vokietijai koridoriaus ir Silezijos, Sarto Žirgo karas neišvengiamai kils iš Keturių Pakto“.

8.10. ,,Trečias angelas sutrimitavo. Tuomet iš dangaus nukrito didelė žvaigždė, deganti kaip švyturys, ir nukrito ant trečios upių dalies ir ant vandenų versmių.

11.Tos žvaigždės vardas Metėlė. Trečia vandenų dalis pavirto metėlėmis, ir daug žmonių mirė nuo vandenų, nes jie buvo pasidarę kartūs...“ Prasmę paskelbsime per vienuolika artimiausių metų. O. Milašas paaiškino, kad Metėlė – tai vietovės pavadinimas Černobil.

Didelis raudonas slibinas su septyniomis galvomis ir su dešimčia ragų – tai ,,žvėris, pakylantis iš jūros...“ Jo uodega – tai Amerikos vėliava.

,,Aš  mačiau kitą žvėrį pasikeliantį iš žemės. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, ir kalbėjo kaip slibinas. Jis vykdė pirmojo žvėries valią ir padarė, kad Žemė ir jos gyventojai garbintų pirmąjį žvėrį, kurio mirtingoji žaizda buvo pagydyta...“ Rusijos mechanizmai ir penkmečio planai – tai naivūs Amerikos materializmo vaikai.

Septynios galvos: America – septynios raidės. Dešimt ragų – United States of America – dešimt skiemenų. Anglija, nusilpninta industriškai ir finansiškai, galinti netekti Indijos ir Egipto, kolonijų ir dominijų, kad prailgintų savo egzistenciją, priversta remtis JAV... Amerikos materializmas sutapatinamas su Slibinu, Šėtonu. Amerika buvo, jos daugiau nebėra (ji visiškai sugriauta, paskendusi neapsakomoje moralinėje suirutėje), bet ji vėl pasirodys reliatyviai klestėdama, kad pademonstruotų savo galią trijų ir pusės metų laikotarpyje.

Dabartinis fizinis pasaulis, erdvės – laiko pasaulis, netekęs bet kokios absoliučios situacijos pats savyje, yra tik Dievo vizija. Tai vienintelis ryšys su kūnų judėjimu, kuris atskleidžia matematinės, fizinės – cheminės realybės įvaizdį dieviškai Vizijai, kurios vieta yra Dievas.

Dievas nukreipia savo žvilgsnį nuo pasaulio ir pasaulis nustoja egzistavęs. Dieviškasis Regėtojas atveria akis ir naujas pasaulis būna sukurtas. Tai tik menki pavyzdžiai, kad visiškai suprastume ir smulkiai išaiškintume tuos dalykus, tad kviečiame paskaityti  ,,Arcanes“ ir ,,Ars Magna“.

Oskaras Milašius nujautė, kad Apokalipsės aiškinimu mažai kas tesidomės. Reikia žmonėms tinkamo pasiruošimo, ne tik smalsumo. Ar daugelis Lietuvos inteligentų skaitė Naująjį Testamentą? Ar daug kas susigaudo Apokalipsės vaizduose? Net teologai dejuoja: ,,Keblu, sunku“. Štai kodėl Oskaras Milašius išsilavinusiems to meto žmonėms populiariai išaiškino ateities paslaptis, rodė žemėlapį – Jungtines Amerikos Valstijas, šio amžiaus apokalipsinį žvėrį.

Dar keliolika O. Milašiaus minčių:

,,1939 m. karo įvykius aš jums esu seniau paskelbęs. Atsimenate? Kai ką ir dabar pakartosiu. Vokietija bus išdraskyta. Norės vokiečiai susijungti, bet neturės valios. Jie daug kartų tyčiojosi iš Lietuvos, kad ji neturi sostinės Vilniaus. Tas pats jiems atsitiko dėl Berlyno. Kazokų raitelių kanopos mindžios šio miesto gatvių akmenis. Pilsudskinė Lenkija žlugs, patyrusi gilią žaizdą, nes atpildo Dangun šaukiasi Lenkijos valdžios persekiotos, išnaudotos tautinės mažumos. Prancūzija bus padalyta pusiau. Paryžius vergaus vokiečiams. Kelno katedra patirs didžiulį pavojų. Notre Dame de Paris išliks nesunaikinta. Nebeliks ir Lietuvos, Baltojo Žirgo krašto, minimo Apokalipsėje. Ji daug kentės už savo tautos negimusių kūdikių žudymą, girtavimą, paleistuvystes. Gėda. Dar to betrūko. Lietuviai pakartojo senosios Romos nuodėmes, ypač karininkai bei artistai. Yra pederastų, homoseksualistų, sodomiečių. Lietuvos kūnas pagraužtas iš vidaus. Besaikis malonumų ieškojimas kuriam laikui pražudys tautą. Bus pareikalauta skaudžios išpirkimo aukos. Iš bendro Visatos aruodo lietuviai daug išeikvojo, už tai skolą teks grąžinti krauju, ašaromis, kentėjimais bei kitokiomis kančiomis. Tūkstančiai lietuvių su šaknimis bus išrauti ir perkelti į amžinąjį ledą bei sniegą. Tai žiauru, bet tikra.

Į klausimą, kodėl tokia liūdna Lietuvos ateitis, O Milašius atsako: ,,Per daug lietuviai iki šiol mylėjo žemiškąją tėvynę, o nesirūpino amžinąja. Todėl svetimtaučiai engėjai prievarta išmokys juos neturto meilės. Įskiepys klusnumo, sandoros, tarpusavio meilės, atpratins nuo amerikietiškojo besaikiškumo kaupiant turtus.

...Daugelio žmonių žvilgsniai dabar krypsta į JAV. Lietuviai ten turi daug artimų giminių, pažįstamų, kartais pralobusių, o dažniausiai pavergtų, užguitų, sunaikintų. Antikristo katile verda tautos, jos lydosi. Gaila, kad to niekas nenori laiku pastebėti.  Daug kas gėrisi JAV tariamąja pažanga. Be reikalo. Iš kvailumo, trumparegiškumo. JAV įvairūs materialistai, pozitivystai iš pagrindų pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. Man neaišku, kodėl katalikai žavisi šia blogio šalimi? Mane dėl to apima liūdesys, prarandu viltį. Jeigu kuriam teks kariauti JAV pusėje ir jis turės progos susitikti šios šalies sugadintą gyventoją, ypač iš valdančiųjų tarpo, tai be vargo įsitikins kai kurių papročių, nuotaikų antikristiniu aiškumu. Evangelijos dvasiai prieštaringiausias kraštas. Kito panašaus istorija dar nežino.  Buvo visokių valstybių, visokių yra, atvirai persekiojusių ir dabar persekiojančių krikščionis. Tačiau šitokios apsimetėlės, gražios, klastingos ištvirkėlės Žemė nebuvo išdaiginusi. Kiekviename žingsnyje ten veidmainiai šlovina laisvę ir kiekviename žingsnyje apskaičiuotai, šaltai, atkakliai, sukčiausiais būdais rauna ir meta lauk krikščionybės dvasią. Daroma tai išradingai, šėtoniškai, klastingai. Dvasiniai reikalai JAV nerūpi. Žmonės prievarta įmurkdomi į tokias aplinkybes, kur skamba vienintelis šūkis: ,,Laikas – pinigai“.

1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nelaimės – dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siautės vandenys, vėjai, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą. Bet jūs nepasiduokite panikai, apgaulei. Pirma dar turi įvykti Apokalipsėje užrašyti įvykiai. Didžių ženklų nelaukite, nesitikėkite Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Sunkią valandą nukreipkite akis į JAV. Tik čia pasirodys pirmieji tikri pasaulio galo ženklai. JAV kils žiauri revoliucija. Žemė niekados nebuvo regėjusi panašios revoliucijos. 1917 m. revoliucija atrodys kaip vaikų žaidimai. Išnaudojamos, pavergtos JAV masės sukils, joms vadovaus geležinių gangsterių gauja, iš pradžių dar remiama pačių milijardierių. Ji nušluos savo globėjus fariziejus – sadukiejus, valdančiuosius sionistus iki paskutiniojo žmogaus. Žlugs dievažudžių sadukiejų kėslai užvaldyti pasaulį, pasigrobti žemės lobių skrynios raktus. Gangsteriai, kruvini, atviri plėšikai, iškėlę demono vėliavas, pasigrobs valdžią ir įsitvirtins. Čia man trūksta žodžių. Nežinau, kokias sąvokas sudarinėti. Tokių žodžių dar nėra dabartiniuose žodynuose. Gangsteriai į rankas gaus baisų, visą griaunantį ginklą – jėgą. Užteks vos saujelę tos medžiagos panaudoti – miestai virs pelenais, žlugs valstybės, žemynai, geležis tirps į vašką, akmenys liepsnos tarytum popierius. Taip bus atrastas baisus įrankis, šiurpesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus galima sunaikinti Žemę. Šiuo įrankiu JAV gangsteriai grasins visam pasauliui išdidžiai, suktai, akiplėšiškai, išlupdami milžiniškus mokesčius, kalbėdami apie taikos saugojimą. Bet vieną kartą patys žus savo sukurtoje ugnyje. Net pelenų neliks iš Antikristo žvėries nūdienės didybės. Žemė degte degs. Žolė ten šimtmečius nežels. Štai jums ,,Laikas – pinigai“. Tai tikriausias Antikristo ištvirkėlės ženklas. Kas juo save paženklins, tas pražudys ne tik kūną, bet ir sielą.

– Dar bus antrasis pasaulio pabaigos ženklas – tai Anglija. Ji pirmiausia palengva žlugs kaip valstybė, nuo galingos imperijos atsiskirs kolonijos. Bet čia tik mirties – žlugimo pradžia. Kas dieną augs vandens pavojus. Anglija skęs, netikėtai kris ugnis iš dangaus. Įvyks visuotinas šios salos sunaikinimas. Tai pelnyta bausmė. Anglai per ištisus šimtmečius išgėrė daug kraujo, ašarų, svetimo prakaito iš vergų kolonijose. Po visiškai pelnyto Anglijos žlugimo vandenyje bei ugnyje turėtų būti matomas Izraelio sugrįžimas į krikščionybę. Izraelitai bus išsigandę JAV sunaikinimo rykštės. Žydai turės valstybę. Bet tos valstybės pavojai – Talmudas, sadukiejų- fariziejų valdžia. Kad ir kas būtų, juokingos ar menkos Hitlerio pastangos sunaikinti Izraelį, Hitlerio kritimas bus labai ir labai naudingas viso pasaulio žydams. Kiekvienai valdančiai tautai tai yra didelis perspėjimas. Kiek iš Visatos lobyno ji išgers tautų kraujo, lygiai tiek pat teks atiduoti ir savojo. Regėsite savo akimis, galėsite mąstyti ir suprasti. Hitleris išžudė daug žydų, daug jų išžudys. Bet tiek pat bus išžudyta ir vokiečių. Amžiams Vokietija nebus pasmerkta. Kai Izraelis turės valstybę, daug sunaikins vergų arabų ir kitų tautų žmonių, bet tiek pat neteks ir savo vaikų. Dar pavyzdys. Turkai sunaikino daug armėnų. Bet turkai lygiai tiek pat neteko ir saviškių. Amžinoji Aukščiausiojo teisė seikėja dantį už dantį, akį už akį. Ne vienas pavergtos, kankinamos tautos lašas nežūsta. Taip pat atodūsis, ašara, išlieta vogčiomis slapčiausiame kampelyje. Viskas surenkama ir prisikelia atpildo valandą. Tokia amžinoji Visatos tvarka. Žmogus jos nepakeis.

Apie Lietuvos ateitį O. Milašius kalba:

– Keisti, netikėti istorijos vingiai. Kadaise Lenkija prievartavo Lietuvą, primetė Uniją. Ilgą laiką Lietuva vargo, murdėsi ,,Veto“ pragare bei anarchijoje, taip būdingoje lenkiškam ,,poniškam“ protui. Po Vokietijos žlugimo ir išdalinimo Lietuva kurį laiką bus galingesnė už sutriuškintą Lenkiją ir atsiims prarastas žemes kartu su sostine Vilniumi. Tačiau Lenkija iš naujo stiprės, nebus pasimokiusi iš praeities klaidų. Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, geis atkurti senąją valdžią, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus.

Lietuvos kelias – tegul ir kruvinas, skausmingas, bet savitas, grynai lietuviškas. Lenkija dar ryškiau pakartos amžinąją klaidą, besistengdama atnaujinti lenkišką katalikybę. Tarptautinė, universali katalikybė jiems svetima.

Didžios, paslaptingos, iki šiol mums nesuprantamos galybės pajudins mėnulį, atskels jo trečdalį. Kokiu būdu įvyks šioji nelaimė, sunku išaiškinti. Gal tai bus anos šiurpios medžiagos suradimo pasekmė? Trečdalis Mėnulio nukris Žemėn. Gal ant Juodosios jūros. Bet dar ne visiškas sunaikinimas. Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas. Mėnulio jūros pasižiūrėti atvažiuos žmonės iš tolimų kraštų. Bet ar liks Mėnulio jūros krantai, negaliu tikrai pasakyti. Dar nekrito pasuktinai išsipildymo lašai. Žmonės gali pasitaisyti, prisikelti iš nuodėmių vergijos. Aš bijau galvoti, tačiau Mėnulio jūra gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynų.

Lietuvą gali pasiglemžti vandenys, – tvirtino Milašius, – jeigu čia bus įsigalėję šėtoniški nusikaltimai. Mūsų laikų kai kurios moterys daugiau žino ir patyrė negu vyrai. Išsiplatino Sodomos nusikaltimas. Ne veltui kai kuriose šeimose šunys laikomi vietoje vaikų. Atsirado mesaliniečių.  Pasklis homoseksualizmas ne tik tarp artistų ir karininkų. Tauta žudys negimusius kūdikius. Beveik visų šeimų slenksčiai bus paženklinti krauju. Nedaug kas liks išgelbėtas. Jeigu tauta nedarys tikros atgailos, čia tyvuliuos Mėnulio jūra, Metėlės kartybėje plaukios žuvys, o niekas jų nežvejos.

Milašius paklaustas, jog Lietuva sykiu su Lenkija pasieks amžiną uniją Mėnulio jūroje, atsakė: ,,Jeigu nesitaisys, neatgailaus. Apskritai visokios piktžolės tautose ypač suklesti prieš katastrofas, didžiosiose kryžkelėse. Atsiminkite Evangelijos šauksmą pasižvalgyti lauke. Jeigu figos medis sprogsta, pavasaris arti. Jeigu aplinkui klesti paleistuvystės, girtavimai, visokie iškrypimai, neapykanta, masinis melas, masinės vagystės, pridengtos tariamos tiesos vardu, tai sunaikinimo bausmė artėja sparčiais žingsniais.

O. Milašius teigė, kad tikrai katalikiška valstybe galima laikyti tik Airiją. Ji arčiausiai katalikybės. Kad tik nebūtų teroristų. Katalikai negali žudyti viešai ir iš pasalų. Reikėtų pasimokyti iš pagoniškos Indijos vadų. Mahatma Gandis nurodė geresnį, išmintingesnį pasyvaus priešinimosi kelią be teroristinių aktų. Airija tamsią naktį Lietuvai parodys šlovingos Mergelės paveikslą. Neaišku, kokiu būdu tai atsitiks, bet kai kuriems lietuviams bus siaubinga atsiminti, kad prisidėjo prie žydų žudymo. Keistas reiškinys, tikrai skaudus: kol kas Žemėje nėra tikrai katalikiškos tautos ar valstybės. Gerų pavienių katalikų yra visur ir daug. Tai pasaulio druska, išsigelbėjimas, šviesa. Jeigu Sodomos mieste anuomet būtų buvę daugiau skaisčių žmonių – ugnis nebūtų kritusi iš dangaus.

O. Milašius vėl apie tai, ką anksčiau kalbėjo.

-Vaizduotėje išvydau Mėnulį. Atsidalijo jo trečdalis, kybo jis erdvėje virš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos. Tai sunaikinimo rykštė, angelų rūstybės taurė. Žūtų tuomet ir mano gimtinė, protėvių žemė. Koks turi būti geras katalikas? Tai budintis žmogus. Išganytojas mums nupiešė puikų paveikslą: žiburys ir apsiaustas rankose. Dar norite aiškesnio apibrėžimo? Prisiminkite šventąjį Pranciškų Asyžietį. Šį žmogų gerbia ne tik katalikai. Prisiminkite Izidorių artoją. Ar girdėjote ką nors apie šiuos didvyrius, tobulus katalikus?

Pranciškus mylėjo žvėris, paukščius, gyvulius, daug pasninkavo, grojo savo darbo smuiku, elgetavo, mėgo neturtą.

Izidorius artojas – darbininkas, savo prakaitu laistąs žemę. Jis neužmiršo taip pat maldos, taigi, dvasinių reikalų.  Fizinę veiklą jungė su dvasine. Vieną kartą Izidorius meldėsi, o angelas arė jo dirvą. Štai kur tobula katalikybė: sąžiningai, su meile atliekamas fizinis darbas, toliau – nusižeminimas, meilė paukščiams, gyvuliams, ne tik žmonėms, net ir nuožmiausiems priešams, pagarba grožiui, gamtai, neturtas...

O. Milašius linki Lietuvai: tegul lietuviai nieko nesimoko iš lenkų ir neugdo tautinės bažnyčios, tos ,,polskos vieros“. Tautiškumas negali nustelbti krikščioniško visuotinumo. Mylėti kaip brolius reikia visų tautų žmones. Girdėjau, kad yra lietuvių saleziečių, kurie vyksta Evangelijos šviesos skleisti į Afriką, kitus kraštus. Štai kur tobula katalikybė. Bus laikas, kuomet Lietuvos žemdirbiai sulauks paniekinimo. Bet garbė ir malonė jiems sugrįš. Varguose, bandymuose tegul Lietuvoje įsigali šventojo Pranciškaus dvasia.  Jau šiandieną reikėtų kalbėti apie Mahatma Gandį, Vidūną, Rabindranatą Tagorę. Kilnaus žmoniškumo dvasia bus itin reikalinga. Tiesos kelias – ne vienas. Lietuvoje gyvena ne vien katalikai. Pastarieji mokysis iš savo kilnių, skaičių, tvirtų kunigų ir mokytojų. Kitų tikėjimų žmonėms sektinas Vidūnas, Mahatma Gandi. Viską reikia daryti, kad būtų pašalinta neapykanta.

Matau prieš save lietuvius, prašau jiems Dievo palaimos. Perduokite būsimoms kartoms manąjį testamentą. Nesižavėkite ir jokiu būdu netikėkite JAV pažadais ir antikristine pasaulėžiūra. Neužmirškite: JAV yra Apokalipsės žvėris. Budėkite, nes Viešpaties atėjimas arti. Gaivinkite širdyse šventųjų Pranciškaus bei Izidoriaus artojo dvasią. Lietuviams ne katalikams linkiu nuoširdžiai pamilti Gandžio, Vidūno, Tagorės mokymus. Lietuvos katalikų laukia labai sunkūs išbandymai. Bet perduokite jiems žinią – Jėzus Kristus nugalės.

Priešmirtinis juokas. Konektuko universiteto profesorius Konetas Ringas teigia: ,,Apokalipsinė nuojauta kybo ore. Kai tik priartės siaubingoji data, kolektyvinės panikos ir nežinios sukurtas imidžas apniks mūs svajones ir vizijas“. Gausybė žmonių teigia užmezgę ryšius su ufonautais, pagal ,,Kosmoso brolių“ perduotas žinias, mūsų planetos laikas jau baigiasi. Dabar madingos Hopių pranašystės skelbia, kad mūsų pasaulis nuolat svyruoja ant bedugnės krašto. Majų ir actekų kalendoriuose pažymėta, kad šio amžiaus, prasidėjusio prieš 5000 metų, pabaiga –2012-ji.

Būdingiausias tūkstantmečių mąstymo bruožas – paskutinės pasaulio dienos nuojauta. Filosofijos profesorius Maiklas Grosas samprotavo, kad ,,Nuo 1945 m. technologiškai jau buvo įmanoma nutraukti šios planetos gyvybės siūlą“. Vandenilinės bombos realumas, cheminių ginklų įmonės, naftos išsiliejimai ir nepaliaujami karai sukėlė verkšlenančias pranašystes. Taip pat žmonės jaučia pasaulio beviltišką nuodėmingumą ir suvokia, kad prarandamos bet kokios įmanomos galimybės išlikti...

,,Šiltnamio efektas išsekins žemę ir vandenynus“ – rašo knygos ,,Belaukiant Apokalipsės“ autorius Danielis Koenas. Prastai kokybės religiniai traktatai sukuria fatališkos logikos įspūdį ir mes surandame klaikius panašumus: tarp pranašo Ezekijo ir ufonautų, Hopių ir Edgaro Kaiso, Nostradamo, Fatimos Mergelės, akmeninių Majų kalendorių, Džero Falvelo ir... Nacionalinės Mokslų Akademijos, kuri taip pat pripažįsta, jog mes gyvename pavojingais laikais.

Bobas Nelsonas, žinomas kaip Fobijas Reksas, savo knygoje ,,Pranašystės“ pateikia konspektyvų paskutinės pasaulio dienos amžių sandūroje numatymo planą – 2020 m. žemės gyventojų skaičius sumažės beveik trečdaliu. Jis priduria : ,,Jei šis civilizacijos žlugimas įvyks kaip įmanoma greičiau, tai bus pati geriausia išeitis mūsų planetai ir žmonėms“.

Žemė skrieja 67 000 mylių per valandą greičiu. Šiaurės ašigalyje kaupiasi vis storesnis ledo sluoksnis. Dėl tos priežasties turėtų apsiversti žemės rutulys ir poliai savaime pasikeis. Mokslininkai galvoja, kad polių pasikeitimas būtų viena iš ,,kraštutinių priemonių“. Kornelio universiteto geologijos mokslų departamento vadovas Donaldas Turkotas sako: ,,Polių pasikeitimas – gerai išanalizuotas reiškinys. Tai ta pati kontinentų pasislinkimo koncepcija“. Kontinentai juda aplink žemės rutulį ir visiškai įmanoma, kad poliai sugebės perslinkti per ekvatorių. Tačiau netgi jeigu ir įvyks ,,tikrasis polių stebuklas“, kaip jį vadina geologai, jūs neturėtumėte pulti į paniką, kad jūsų namas prasmegs skradžiai žemę. Poliai judėtų tokiu pačiu, kokiu slinks kontinentai, greičiu,- nebus jokių staigių pasikeitimų, nuo kurių išvirstumėte iš kojų.

Kitas scenarijus – potvyniai, kurie būtų šiltnamio efekto rezultatas. Deginant kietą kurą padidėja anglies dioksido kiekis, dėl tos priežasties atmosfera tampa panaši į tikriausią šiltnamį.CO2 absorbuoja infraraudonuosius spindulius ir neleidžia jiems išsisklaidyti kosmose. Mes visi turėtume iškepti lyg pomidorai šiltnamyje. Kai temperatūra pakils 9 laipsniais, pradės tirpti Šiaurės poliaus ledo apvalkalas. Vandenyno lygis pakils per septynias pėdas, patvins Nilo, Lousianos deltos, Niudžersio pelkės. Tai bus globalinis tvanas. Atmosfera yra labai sudėtinga, kad tiksliai būtų galima išpranašauti, kuomet tai įvyks. Šiltnamio efektas – viena iš didžiausių problemų. Kitą amžių žemė patirs realų pavojų. Deja, to neišpranašavo ne vienas aiškiaregis per pastaruosius tūkstantį metų.

Trečias scenarijus: sugrįžta tie nemalonūs ledynai, palikę mums Didžiuosius Ežerus, bjauriausią orą. Naujasis ledynmetis gerokai apkarpys derlingos žemės plotus ir tuomet visi išmirsime badu. Iš tiesų, yra prielaidų susidaryti naujiems ledynams.

Ketvirtas scenarijus: kometa arba asteroidas susiduria su žeme ir mes visi žūstame. 1954 m. meteoritas nukrito Alabamos valstijoje, pramušė gyvenamo namo stogą, suskaldė radijo imtuvą ir sužeidė moteriškę. Aiškiaregiai įsitikinę, kad kitą sykį gali baigtis blogiau...

Kometą, sprogusią 1908-ias metais Sibire ištyrinėjo Rusijos mokslininkai. Ji buvo keleto mylių skersmens ir turėjo sverti milijonus tonų. Matematiškai apskaičiuota, kad  kiekvienais šimtatūkstantaisias metais atsiranda kometos susidūrimo su Žeme tikimybė.

Penktas scenarijus. Žemė pasipurtys ir suskilinės į gabalus. Sugrius pastatai. Pakrančių miestai nuslinks į vandenyną. Stipriausio žemės drebėjimo, užregistruoto 1960 m. Čilėje, metu žuvo 3000 žmonių, 8000 sužeisti. Tačiau dideli žemės plotai niekuomet negali nuslinkti ir nugrimzti vandenyne.

Šeštas scenarijus: branduolinis karas. Paleidus raketas daugelis žmonių skris tiesiai į dangų. Kiti išmirs nuo radiacijos. Kornelio universiteto aplinkos globalinių programų direktorius ir vienas iš branduolinės žiemos teorijų programų direktorius Markas Harvelis aiškina: Beveik 100 raketinių galvučių, susprogusių svarbiausiuose Šiaurės Hempšyro miestuose, prigamintų tiek dūmų, kad jie sunaikintų ,,šiltnamio efektą“. Dūmai pasiektų stratosferą ir uždengtų Saulės spindulius. Žemei atšalus daugiau nei 165 oC, žus visas metų derlius. Taigi, mes greičiau mirsime badu, negu iškepsime. Nagasakis ir Hirosima – branduolinio karo rezultatų modelis. Tačiau sunaikintas pasaulis atrodytų dar baisiau.

Kai 200 milijonų kinų armija išžygiuos, prasidės tikrieji ,,branduoliai pokyčiai“ Artimuosiuose Rytuose. Visos pasaulio armijos kausis, nuo žemės paviršiaus nušluodamos daugelį tautų.

Keliose spaudos konferencijose prezidentas Ronaldas Reiganas pastebėjo, jog jo įsivaizduojamasis branduolinis Armagedonas sukonstruotas pagal pranašų: Danielio, Ezekijo regėjimus bei kitus pranašiškus Biblijos tekstus. Atėjo Apokalipsės laikai...

,,Nuo devyniolikto amžiaus padažnėjo Mergelės Marijos apsireiškimų, – teigia vizijų ekspertas Maiklas Grosas. ,,Tai tiesiog stulbinantis fenomenas, susijęs su aiškiaregiais ir su... ufonautais“.

1917 m. dangiškoji Madona pasirodė trims vaikams: Liucijai, Jacintai, Pranukui netoli Fatimos kaimo /Portugalijoje/. Tuo pat metu stebėtojai regėjo ,,sunkų didelį, skraidantį lėkštės pavidalo objektą“. Panašūs apsireiškimai tęsėsi šešis mėnesius“ – prisimena Grosas.

,,Per tą laiką liudininkų minios matė šviesos rutulius danguje, girdėjo raketų riaumojimą primenančius garsus ir pan.“ Ufonautiški efektai buvo pastebėti Marijos apsireiškimo Medžugorje /Jugoslavija/ metu. Dar teatrališkesni reginiai vyko 1961 –ais , kai Kaire apsireiškė Dievo             Motina. Tūkstančiai žmonių liudijo matę juos apakinusį dieviškosios Madonos siluetą“.

Ką pasakoja papirusas?  Pasaulio spaudoje buvo spausdinami įdomūs pranešimai apie 1987 m. okeanolginės ekspedicijos vandenyne prie Bahamų salų surastą užantspauduotą senovinę amforą. Mokslininkai tik dabar prasitarė žurnalistams apie šį radinį, kuris jau pats savaime turėjo didžiulę mokslinę vertę. Tai buvo tik pradžia...

Peršviestus amforą rentgeno spinduliais, paaiškėjo, kad jos viduje yra kažkoks papiruso ritinėlis. Atidarius amforą, viduje buvo rastas senovės egiptiečių papirusas, kurio amžius, kaip parodė anglies izotopinė analizė, siekia 4000-4500 metų.

Iššifruoti duomenys parodė, kad papiruse užrašytos ateities pranašystės, iš kurių daugelis tiesiog stebėtinai atitinka žmonijos vystimosi ir istorijos raidą.  Pavyzdžiui, papiruse kalbama apie prancūzų pranašautoją Nostradamą, kuris kitados numatė Hitlerio atėjimą į valdžią, didžiausios pasaulio imperijos žlugimą ir netgi AIDS epidemiją.

Taip pat nurodyta Amerikos atradimo data – 1492 m. Išpranašauti kruvini įvykiai šiame naujai atrastame žemyne – ispanų konkistadorų atėjimas bei praeito amžiaus Pilietinis karas JAV.

Papiruse kalbama apie skraidymo technikos vystimąsi ir tobulėjimą. Aprašomas supergreitųjų avialainerių įrengimas.

Nurodyta žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje data  1969 m. būtent tais metais Mėnulį pasiekė pirmasis tarplanetinis amerikiečių ekipažas.

Išpranašautas 1989m. žemės drebėjimas  San Franciske.

1994-ais  m. papirusas žada kažkokios ,,blogos Viduriniųjų Rytų tautos“ sunaikinimą. Sakoma, jog tai bus milžiniško meteorito kritimo pasekmė. Žurnalas ,,Sciense  Digest“ išveda, kad čia kalbama apie mūs dienų Iraką. Beje, Nostradamas taip pat minėjo kažką panašaus apie naują pasaulio diktatūrą...

2015 metais senovės pranašas žada ,,skraidančiųjų ekipažų“ atsiradimą vietoj ratuotų transporto priemonių. Čia minimas ne visuomeninis transportas, individualios transporto priemonės. Tuo laiku kiekvienas jau turėsiąs po sparnuotą ekipažą.

            Nuo 2021 m., papiruse sakoma, ,,žmonėms nebereikės dirbti“. Ši frazė skamba labai miglotai.

            2025 m. senovės pranašas žada galimybę keliauti po laiką. Tyrinėtojų nuomone, vargu ar galima tuo tikėti, tačiau...

            2032 m. žadamas personalinio ginklo, galingesnio  už branduolinį, atsiradimas. Įdomu, kokios bus pasekmės?

2041 m. bus išrasti prietaisai ir įrengimai, įgalinantys visiškai kontroliuoti meteorologines oro sąlygas.

2043 m. bus sukurtos ,,jaunystės tabletės“. Tai preparatas, sulaikantis organizmo senėjimo procesą ir prailginantis žmogaus gyvenimą.

2051 m. bus populiarūs prietaisai, stiprinantys ,,smegenų bangas“, įgalinantys bendrauti telepatiniu būdu. tokį prietaisą galės įsigyti kiekvienas ateities pilietis.

2055 m. išnyks mums žinomi augaliniai organizmai.

Papiruso pranašystės siekia iki 2055 m. kai kas daro išvadą, kad tuo metu žmonijai kažkas atsitiks. Jau daugelis senovinio papiruso pranašysčių jau išsipildė.

Įspėjimas jau gautas. Nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes į jį reaguosime...

Nušluos mus kometos uodega? Prieš keliasdešimt metų Girdžių parapijos klebonas kun. Viktoras Šauklys pamoksle pasakė, kad ,,pasaulio mirtis ateis per katastrofą. Kokia bus Žemės mirties priežastis, net Kristus nenurodė. Kokie procesai sukels katastrofą – fiziniai ar astronominiai, geologiniai ar metereologiniai? Į tai nėra atsakymo. Pranašų kalba – ne gamtos mokslo vadovėlis, bet dieviškos išminties mokslas. Mes galime pasakyti, kad tai įvyks, o ne kaip įvyks.

1896 m. vasario 10 d. Madrido gyventojams sukėlė siaubą iš dangaus krintantys akmenys. Jų buvo tiek daug, kad juos praminė  meteorų lietumi. Kas gali teigti,  kad pasaulio pabaigoje nebus tokio pražūtingo meteorų lietaus? Kaip magnetas traukia geležies pjuvenas, taip Žemė  pritrauktų juos prie savęs. Šitaip  išsipildytų Kristaus pranašavimas: ,,žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sujudintos“.

Meksikoje nukritęs Bakubirito akmuo sveria apie 27 tonas. Yra ir didesnių. Kadangi du trečdalis žemės paviršiaus sudaro jūra, tai daugelis meteoritų patektų į vandenį, prasidėtų jūrų bangavimai, o žmonėms būtų didelio ,,išgąsčio dėl smarkaus jūros bangų ūžimo“. 

Įsivaizduokime, kad aliarmuojančią telegramą ,,Artėja žvaigždė – sudegins“ vieną dieną praneša observatorijos. Kas tai per žvaigždė? Gal iš Auksinės  žuvies žvaigždyno žvaigždė S. ji ,,energingiausia iš žinomų žvaigždžių. Ji išspinduliuoja 300–500 tūkstančių kartų daugiau karščio ir šviesos negu Saulė. Jei ta žvaigždė atsidurtų vietoje Saulės, tai Žemės temperatūra pašoktų iki 7000 laipsnių ir mūsų planeta pavirstų karštų dujų debesimis. Štai ir pasaulio pabaiga“.

1992m. vasario mėn. Saulėje įvyko kolosaliais sprogimas, prasiveržė protuberantai. Visoj Azijoj, iš dalies ir Australijoje liovėsi veikęs radijas. Kituose pasaulio rajonuose sutriko bangos. Dieną kai kur nutrūko tarptautinis telefono ryšys. Brazilijoje kilo uraganai, Australijoje – baisiausios liūtys. Tūkstančiai gyventojų Sidnejyje turėjo palikti namus dėl potvynių. Pietų Korėjoje ir Italijoje iškrito sniegas kovo mėnesį...

Žemė skrieja pašėlusiu greičiu – 30 kilometrų per sekundę. Susidūrusi su kometa ar planeta, smarkiai susidaužtų. Iš to kiltų baisus karštis. Toks karštis pražudytų visokią gyvybę.

Mūsų pasaulis nėra tobulas. Dievas galėjo šimtus pasaulių sutverti su geresne tvarka. Sukūręs ir žmogų Dievas kūrybiškai neišsisėmė. Šv. Raštas duoda pagrindo manyti, kad po šio pasaulio žlugimo bus sutvertas ,,naujas dangus ir nauja žemė“.

1990 m. lapkričio 12 dieną mokslo populiarintojui ir filosofui Sauliui Kanišauskui į darbovietę – Vilniaus planetariumą, – paskambino moteris. Ji pranešė, kad po dviejų dienų Šakių rajone Keturnaujienos kaime nuo 10 iki 16 valandos bus galima regėti ,,Saulės stebuklą“. Žmonės regės ne tik pačią Saulę, bet ir iš jos pusių dar po saulutę, apačioje išryškės kryžius, o po pietų virš Saulės pasirodys didelis paukštis.

– Kitą dieną paskaitos planetariume metu apie rytdienai pranašaujamą reiškinį papasakojau daugeliui žmonių ir paprašiau klausytojų, jeigu pranašavimai išsipildytų, būti liudininkais, jog apie minėtą reiškinį jie girdėjo jo pasirodymo išvakarėse, – prisimena S. Kanišauskas.

,,Stebuklas“ įvyko. Tai buvo kaip tik toje vietoje, kur kažkada buldozeriais nušlavė Aneliutės Matijošaitienės trobelę, šalia kurios pasirodžiusi apsireiškusioji Marija. ( Gal iš čia atsirado  buldozerinio ateizmo pavadinimas?) Anksčiau  čia maldininkai susirinkdavo slapta, dabar jau viešai suklaupia. Taigi Keturnaujienos kaimo ,,Saulės stebuklą“ matė maldininkų minia. Dvidešimt vienas žmogus, klausęs kitos paskaitos planetariume, raštiškai paliudijo, kad apie reiškinį jie sužinojo diena anksčiau iki jo pasirodymo.

S.Kanišausko komentaras: ,,...Gal pagal meteoritų prognozes galima būtų spėlioti apie halo reiškinio pasirodymo datą, bet iš anksto numatyti konkretaus halo vaizdo detales, trukmę ir pasirodymo vietą šiuolaikinis mokslas dar nemoka paaiškinti.

Panašių reiškinių, kai šalia Saulės pasirodo žmonių vadinami saulbroliai, turbūt ne vienas prisižiūrėjom. Juos matydami, senoliai sakydavo, kad tai blogo oro ženklas.

– Dabar žmonės teigia, kad  tai tragiškų įvykių ženklas. Keturnaujienos kaimo ,,saulės stebuklo“ pranašauta, kad po šv. Kalėdų bus tragiškų įvykių Lietuvoje. Kad ir keista, bet tai pasitvirtino, nors ir ne tuoj po šventų Kalėdų. O jeigu pripažintume senąjį kalendorių, tai pranašystė atrodytų dar teisingesnė.

Neįprasti reiškiniai Lietuvoje nebe naujiena. Grafaitė Gabrielė Giunterytė – Puzinienė parašė reikšmingus mūsų kultūros istorijai memuarus, kurie tapo bene pirmuoju rašytiniu paliudijimu apie ,,dangaus stebuklą“.

   1825 m. gegužės gražų vakarą Vilniuje prieš saulėlydį ar tuoj po jo dangaus vakarų pusėje pasirodė kryžius. Jį matė dauguma miesto gyventojų, vakare susirinkusių, kaip įprasta, bulvare prie Neries. Giedro dangaus fone matomas kryžius buvo didelis, lygiašonis, proporcingas, šviesiai žalios, greičiau auksinės spalvos ir permatomas, lyg būtų padarytas iš gintaro arba topazo. Žaliojo tilto kryptimi nuo Šnipiškių pusės. Išvydę šį reginį vaikščiojantys bulvaru, sustojo lyg įkasti į žemę, o žmonės kalbėjo, kad tai jau pasaulio pabaiga“.

1908 m. birželio 29 d. buvo pastebėti neįprasti reiškiniai: Samaroje, Kijeve, Tomsko, Orenburgo, Jaroslavlio ir kitose srityse. Štai liudininkės Z. Kalininos parodymai: ,,1908 m. vasarą man buvo penkeri metai. Žaidžiau gatvėje. Staiga dangus tarsi skilo pusiau ir lyg užsidegė, nes tame lūžyje liepsnojo baisi ugnis. Visi, tuo metu buvę gatvėje, pradėjo šaukti, kilo neapsakomas riksmas. Žmonės žiūrėjo aukštyn ir verkė: ,,Pasaulio pabaiga“.

Yra tokių asteroidų, kurie turi kintamas orbitas. Jie, priartėję prie didelių planetų, dėl jų traukos keičia orbitą. Jie gali pakeisti patekę ir į žemės trauką. Yra ne taip mažai asteroidų, kurie galėtų priartėti prie žemės. Žinomas vienas didžiulis asteroidas, kurio skersmuo net 30 kilometrų. Vieno kilometro skersmens jau esama apie pusšimtį, pusės kilometro – apie šimtą, mažesnių – dar daugiau. Užtenka, kad ant Žemės nukristų mažesnis negu 0,5 km skersmens asteroidas: jis nuniokotų plotą, prilygstantį Pusei Europos. 1968 m. būta didelio nerimo, kai Ikaro orbitą iškreipė Marsas ir jis smarkiai ėmė artėti prie Žemės. Laimė, kad jis nepateko į Žemės įtakos sferą. Jo skersmuo gana didelis, tai susidūrimo pasekmės būtų sunkiai nusakomos.

Iki šiol buvo teigiama, kad ant Žemės rutulio kasmet nukrenta apie 500–600 meteoritų. Paskutiniu metu amerikiečių mokslininkai suskaičiavo jų dešimtis kartų daugiau.

Yra sakoma, kad kometų pasirodymas – nelaimės ženklas. Po jų turėtų kilti žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai. Tik toli nuo Žemės Saulės apšviesta kometos uodega atrodo įspūdingai. Jos visiškai nereikėtų bijoti, jeigu neatsitiktų keistų dalykų: kai tik per žemę brūkšteli kometos uodega, tuoj pat prasideda epidemijos – gripo ir kitų susirgimų. Tuo remdamiesi, anglai suformulavo hipotezę, kad kosmose yra virusų tipo gyvybė. Jeigu kometa atneštų AIDS  (gal jau atnešė) ir dar baisesnių virusų, tai nedrįstume tvirtinti, kad kometos uodega negali nušluoti mūsų Žemės.

Astronomai sako, kad Mėnulio paviršius taip pat subombarduotas kometų, o dinozaurų išmirimo priežastis Žemėje – kometų lietus. Astronomai nedrįsta sakyti, kad žmonijos likimai kometos negali būti lemiamos...

Žmogus Apokalipsėje.  ,,Aš mačiau kaip jis atplėšė šeštąjį antspaudą. Tuomet kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas, o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn. Ir aptemo saulė ir oras nuo šulinio dūmų, o iš dūmų pasipylė žemės skėriai, ir jiems buvo duota galia kaip turi galią žemės skorpionai. Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei, o vien tik žmonėms, urie ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų“(Apr 6,12,13. 9,2-6).

Tai Naujojo Testamento citatos, kuriose ryškiai atsispindi Apokalipsės tema.

Ką apie Apokalipsę kalba Latvijos urologijos ir energoinformacijos tyrimo asociacijos prezidentas Valerijus Paramonovas?

– Dabartinė žmonija žemėje – jau penktoji civilizacija. Prieš mus gyvenusių civilizacijų atstovai sąlygiškai vadinami ariktidais, hiperboriečiais, lemūriečiais ir atlantais. Pastarieji pražudė save maždaug prieš 12 tūkstančių metų. Tai įvyko dėl technokratijos, kuri užgožė dvasingumą ir atvedė iki kosminio kolapso. Deja, atrodo, panašiu keliu eina ir mūsų žmonija... Apskritai kalbėti apie ateitį reikia dvasingumo kontekste. Tai kiekvieno individo, kiekvienos civilizacijos matas.

Apokalipsė ir ,,pasaulio pabaiga“ ne visai tapatūs dalykai. Visatoje galioja dėsniai. Vienas iš jų cikliškumas. Kiekvienas ciklas turi pradžią ir pabaigą. Apokalipsė yra normalus evoliucijos procesas, reikalingas, kad atsirastų nauja kokybė. Tačiau ji nereiškia pasaulio pabaigos. Pasaulio pabaiga negalima, nes evoliucijos procesas nesibaigiantis. Taip pat ir mirtis yra tik regimybė. Mirus žmogui, suyra jo materialusis apvalkalas – biomasė. Tačiau kiti, akiai nematomi kūnai išlieka. Ir nė vienas mūsų žingsnis neapseina be neregimų, subtilių pasaulių įtakos... Taip ir mūsų civilizacija: jai žlugus, atsiras kitos gyvybės formos.

– Visi pereinamieji laikotarpiai susiję su kataklizmais ir didžiulėmis netektimis. Tai kas rašoma Apreiškime apaštalui Jonui yra mūsų artimiausia ateitis. Galiu dar pridurti, kad trečiojo tūkstantmečio pradžioje visuomenės gyvenime labai padidės moterų vaidmuo. Tačiau bene grėsmingiausias faktas toks: pasibaigs Mėnulio įtaka Žemei. O juk žinome, kokia ji didžiulė. Potvyniai ir atoslūgiai reikšmingi ne vien jūroms ar vandenynams... Daugiau nei 80 procentų žmogaus organizmo – vanduo.

–        Ar įmanoma išvengti kataklizmų?                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              

– Puolusi civilizacija privalo atsakyti už praeityje padarytus savo veiksmus. Karmos dėsnis yra visuotinio pobūdžio. Todėl vienintelė išeitis – atsisakyti agresijos ir ugdyti dvasingumą.

–Manau, kad mūsų žemiškosios civilizacijos raidoje galimi trys variantai:

1.      susinaikinimas;

2.      skausmingai užsitęsusi evoliucija;

3.      išėjimas iš krizės.

Drįstu teigti, kad mūsų atveju Apokalipsė ne prasideda, o artėja į pabaigą – ji jau tęsiasi daugybę metų. Gerai įsiskaitykite Bibliją ir tuo įsitikinsite. Šv. Rašte aprašytas Antikristo atėjimas – neabejotinai mūsų laikų realija...

Apie Antikristo apsireiškimo požymius Valerijus kalba štai ką:

– Visų pirma tai dvasingumo smukimas. Žinių, informacijos slėpimas ir iškraipymas. Apreiškime parašyta, jog Antikristas įgys tokias formas, kad didžioji žmonių dalis jo nepažins – laikys Kristumi. O Mesiją atpažins tik tie, kurie ,,matys Dievo žymę kaktoje“.

Akivaizdu ir tai, jog žmonija baigia prarasti savisaugos instinktą. Ekstrasensų, įvairaus plauko demagogų suaktyvėjimas rodo, kad ,,netikrų pranašų“ laikai jau atėjo.

Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo karmą. Todėl iškilusias problemas privalo spręsti pats žmogus. Išorinius manipuliavimas žmogaus energetika dažniausiai kenkia. Aš pripažįstu ekstrasensinius reiškinius. Tačiau problema ta, kad dauguma ekstrasensų savo sugebėjimus panaudoja kitiems žmonėms pavergti, jų energijai siurbti. Žmonės galima veikti ne tik tiesiogiai, bet ir per atstumą, naudojant fotografijas ir pan. Todėl sakau: netikėkite ekstrasensais. Žinoma, lygiai taip pat nebūtina tikėti ir mano žodžiais. Eikite dvasingumo keliu ir viskas Jums atsivers. Patys gerinkite savo karmą. Tikėkite Dievu. O Dievas jumyse veiks.

–        Kokia pranašų misija?

            – Tam tikrais istorijos tarpsniais jie pasirodo žmonių pavidalu. Tačiau žemiškąjį gyvenimą veikia ne išoriškai, o palikdami žmonėms tam tikrą dvasinį mokymą, istoriškai, kultūriškai adaptuotą.  Pagal kosminius dėsnius išorinis įsikišimas į kitos civilizacijos gyvenimą yra neleistinas. Viskas daroma mūsų pačių rankomis. Jokie ateiviai mūsų nežudys ir negelbės. Mes patys tai darome ir darysime ateityje. Žemė – nuopuolio ir išbandymų planeta. Dvasinėje kosmoso hierarchijoje ji yra žemo lygio. Čia fiziškai įsikūnija sielos ne tik iš Žemės, bet ir iš kitų civilizacijų.

Žemėje daug kančios. Tačiau Dievas sukūrė žmoniją dideliam tikslui – suardyti Šėtono planą. Žmonėms duota laisva valia. Todėl jie gali tapti Dievo šalininkais. Dvasiškai tobulėdami mes turime galimybę pakilti į kosminės hierarchijos viršūnę ir tapti Dievu. Tokia yra mūsų misija...

Kalbėdamas apie Žemės auras, V. Paramonovas pasakė:

– Auros teršimas – pavojingas dalykas. Deja, smarkiai užteršta visos mūsų planetos aura. Didėja ozono skylė virš ašigalių. Žemė kaustoma betono ir asfalto šarvais. Nuodijama pesticidais ir kitais chemikalais. Negailestingai naikinama biosfera. Gali išnykti apie 10 000 gyvybės rūšių. Dar viena problema – demografija. Kristaus pasirodymo laiku žemėje gyveno apie 200 milijonų žmonių. XIX amž. viduryje – 1 mlrd. 1930 metais – 2 mlrd., 1960 metais – 3 mlrd. 1967 – 4 mlrd. 2000 – 6,5 mlrd. Taigi, artėjame prie kritinės masės. Blogiausia, kad žmogus įprato viską imti iš aplinkos, nieko jai nedujodamas, išskyrus šiukšles...

Atominė energija – akivaizdus civilizacijos akligatvis. Jei žmonija artimiausiu laiku nesusigriebs – žlugimas neišvengiamas.

Dar yra viena energijos rūšis, kuria jau dabar mėginama manipuliuoti – tai psichinė energija. Žmogus – savotiškas psichotropinis generatorius. Jis skleidžia septynių rūšių bangas. O jas galima valdyti. Tai žinojo visi didieji pasaulio politikai. Ne veltui JAV prezidentą Bušą saugojo šešiolika ekstrasensų...

 Deja, pasaulyje egzistuoja psichotroninis ginklas. Tik apie tai kol kas garsiai nekalbama. O jo panaudojimo pasekmės būtų tragiškos. Įsivaizduokite visuomenę, kuri yra lyg zombių ,,ferma“. Šis ginklas žmones gali paversti valdomais biorobotais. Toks išorinis kišimasis į žmogaus karmą – didžiausias kosmoso dėsnių neigimas. Šių dėsnių negalima nei pakeisti,  nei ,,apeiti“. Veikti prieš juos – save pasmerkti pražūčiai. Galbūt dėl to Žemėje tiek daug kančios. Kančia – signalas, kad elgiamės neteisingai.

Prieš 500 m. rusų pranašas Nemčinas išpranašavo: elektros, televizijos, rentgeno, atominės bombos ir kitus išradimus ir istorinių įvykių datas: Spalio revoliucijos, Antro pasaulinio karo. Jis rašė, kad didelio kolapso išvakarėse  ,,Šiaurės tautos gaus tris juoduosius perspėjimus“. Kas jie? Su žodžiu ,,čiornyj“ susijusios trys didžiosios nelaimės: 1986 m. – Černobylis, 1988 – Karabachas (Juodieji kalnai) ir 1989 m. – Černovcai... Įdomu ir tai, kad šie žmonijos skauduliai sutapo su garsių sovietinių budelių: Molotovo, Malenkovo, Kaganavočiaus mirties datomis.

– Kolapsas – tai nebūtinai visos žmonijos žūtis. Visų pirma, tai savotiška priemonė išsklaidyti susikaupusį blogį. Beje, kančia, dvasinis sukrėtimas gali būti žmogaus prabudimo prielaida. Atsigręžę į istoriją, pamatysime, kad jos tėkmė visą laiką pulsavo – buvo ir nuosmukių, ir pakilimų.

Blogis teikia informaciją apie gėrį. Todėl nuopuolis gali padėti pamatyti klaidą. Tad jei kartą suklupai, – apsidairyk ir atsikelk. Ir stenkis nebekartoti ankstesnių klaidų.

–        O Šėtono gundymai?

– Šėtonas labiausiai veikia jausmus. Svarbu stipriai tikėti, kad gyvenimas mūsų toks, kokį sukuriame savo darbais. Tikėti – vadinasi atsikratyti baimės, atsiversti pasauliui. Tada blogio veikimas nutrūksta.

– Žmogus Apokalipsės metu turi elgtis ramiai. Svarbu nepasiduoti astralinio (emocijos, aistros) ir mentalinio ( mąstymo) plano jėgoms. Apokalipsėje jos įgauna įvairiausias, dažnai patrauklias formas. Užgoždamos dvasingumą, gniuždo valią, trukdo priimti teisingus sprendimus. Todėl žmogui labai svarbu užlaikyti vidinę rimtį. Tada mintys tampa švaresnės, o veiksmai – laisvesni.

– Prisiminkime, kaip atrodo šventųjų veidai paveiksluose – juose nėra emocijų. Tik rimtis ir harmonija.

–        Kaip mūsų planetos likimą gali paveikti kitos civilizacijos?

– Jau minėjau, kad ne tik atskiras žmogus, bet ir tauta bei civilizacija turi savo karmą, kurios išorinės jėgos iš esmės negali pakeisti. Tačiau bandymai išorėje veikti galimi.

            Žemė Visatoje – lyg mažas akupunktūrinis taškas. Kaip žinoma, akupunktūriniais taškais galima veikti visą organizmą. Todėl įvairios kosminės jėgos kėsinosi į šį informacijos šaltinį. Maždaug prieš 8000 metų vyko didelės grumtynės dėl Žemės. Savotiški ,,dievų karai“ vyksta ir dabar. Latvijos asociacija gavo informaciją apie technologijas, kurių žmonija dar nežino. Tačiau puikiai prisimename, kaip prieš keletą metų buvo žavimasi atomine energija, chemija... O šiandien? Žemė darosi panaši į milžinišką sąvartyną. Mūsų asociacija – prieš nežabotą technokratiją. Todėl mes stengiamės perspėti įvairias instancijas dėl galimų pasekmių.

– Ar žmogus pajėgia būti atsakingas ne tik už save, bet ir už savo šeimą, tautą, žmoniją?

– Jūs abejojate žmogaus galia? Tada prisiminkite, kiek eibių prikrėtė vienas Hitleris. O Kristus? Juk jis vienas prisiėmė visos žmonijos kaltes, sudegino jos blogą karmą. Žmogaus galimybės tiesiog neįsivaizduojamos – jos gali išgelbėti žmoniją, gali ją ir pražudyti.

Tačiau dauguma žmonių nenori būti evoliucijos ,,sraigteliais“. Toks gyvenimas jiems nepriimtinas. Tai patvirtina didėjančios savižudžių gretos. Suprantama, kad savižudybė – ne išeitis. Į pasaulį mes atėjome ne savo valia. Todėl kėsintis į savo gyvybę – didelis nusikaltimas. Savižudžiai daugiausiai nubloškiami į žemiausius planus, įsikūnija poltergeistuose.

– Jei savižudybę pasirinks žmonija?

– Tuomet pradėsime nuo mineralų. Žmogus turi tik vieną realią išeiti – būti šiame pasaulyje, švarinti savo vidų ir laipsniškai kapstytis iš šios milžiniškos piramidės dugno. Reikia paaiškinti, kad Kosmoso hierarchija turi septynių pakopų piramidės struktūrą. Be jos neįmanoma tvarka. Žmogaus paskirtis – kopti šiais laiptais į viršų.