Apie šėtoną

                    APIE ŠĖTONĄ IR APSĖDIMUS II.

Yra dėsnis, kuo labiau nyksta tikėjimas, tuo daugiau auga prietaringumas. Tikėjimą į prietarus šiandieną skatina: kinas, televizija, radijas, laikraščiai. Ten gausu ne tik pornografijos, bet ir magijos, spiritizmo, okultizmo...

Italija jau įsitikino, kad aborto ir narkotikų legalizavimas yra dvi rykštės, susijusios su šėtonišku blogiu. 12 milijonų italų kreipiasi  į žynius, kerėtojus, būrėjus iš rankos ir kortomis. Italijoje staiga pradėjo labai plisti satanizmas.

Būtų geriau,  jei tie 12 milijonų italų kreiptųsi į dvasininkus, o  ne į įvairius burtininkus. Kodėl taip nėra? Todėl, kad tų žmonių religinis tikėjimas yra vos gyvas.

Įsijungi Lietuvos TV kurį nors  kanalą ir lengvai surandi kokį nors burtininką, parapsichologą, visažinį ,,daktarą“, kuris kalba apie ligas ir geriausius būdus joms gydyti. Jų akiplėšiškumas neturi ribų: jie gali pagydyti visas ligas nuo trombozės iki artrito, nuo diabeto iki radikulito, tik vėžio ligos kol kas dar negali išgydyti. Jie atsakinėja į laidos vedėjų ir telefonu skambinančiųjų klausimus. Tačiau pateikiantys klausimus dažnai būna jų apmokyti iš anksto. Tai aiški mokoma reklama. Ant šios reklamos užkimba daug žmonių. Jie daugiau ar mažiau patiria: bereikalingas išlaidas, pavojų uždelsti ligą ir nesigydyti, kol medicina dar gali padėti.

Taip buvo ir Kristaus laikais. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ /1 Jn 38/. ,,Vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius“. / Apd 10,38/.

Apaštalas Paulius, pabrėždamas vidinę krikščionio kovą, kad būtų ištikimas savo Viešpačiui, tvirtina: ,,Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš visas velnio klastas. “ /Ef 6,11/.

Pirmąjį Gavėnios sekmadieni girdėjome iš Evangelijos, kad Jėzaus vieša veikla prasidėjo nuo šėtono gundymų.  Evangelistai šv. Matas ir šv. Lukas pasakoja, kuo Jėzus buvo gundomas. Tie gundymai liečia visus žmones ir mus.

Mes mažai pažįstame regimąjį pasaulį. Dar mažiau – neregimąjį. Todėl kai kas iš viso neigia šėtono egzistavimą. Bet tuo pačiu neigia Dievo visagalybę ir išmintį. 

Kartą vyriausią Vatikano egzorcistą Gabriel Amorth paklausė apie demonų skaičių.  Jis atsakė žodžiais, kuriuos per vieną apsėstąjį pats demonas pasakė: ,,Mūsų yra tiek daug, kad jei būtume matomi, užtemdytume saulę“.

Dauguma Bažnyčios tėvų tvirtina, kad šėtonas buvo labai reikšminga dvasia prieš Dievo sostą, o jo kritimo priežastis buvo puikybė. Jis norėjo dar aukščiau pakilti ir pareikšti savo nepriklausomybę nuo Dievo. Jis norėjo priversti, kad juo tikėtų kaip Dievu. Tuo metu šėtonas nusitempė su savimi daugybę kitų angelų. Iš to kilo priešiškumas Dievui. Sukūrus žmogų, kurio tikslas – Dievas, šėtonas stengėsi ir tebesistengia atitraukti žmogų nuo tikslo ir įtraukti jį į savo priešinimąsi Kūrėjui Dievui.

Kai visa savo esybe ir valia jis pasipriešino Dievui, tai visiškai ir negrįžtamai nusigręžė nuo savo Kūrėjo Dievo. Tapo būtybe  labiausiai nutolusia nuo Dievo. Sukilimo prieš Dievą nuodėmė tapo  neatskiriama jo būties dalimi. Ir taip bus visą amžinybę.

Kokie padariniai šio sukilimo prieš Dievą?  Turėjęs primatą ir valdžią šėtonas su savimi nusitempė tarsi visą planetą: angelus, kurie aiškiu protu ir laisva valia panoro juo sekti. Dabar šėtonas ir jo tarnai nori su savimi nusitempti žmones, kurie taip pat turi visišką pažinimą ir laisvą valią. Kadangi Dievas niekada neišsižada savo kūrinių ir nepanaikina jiems suteiktos laisvos valios, tai ir šėtonas tebeturi tą galią, kurią turėjo. Todėl būtinai reikėjo Gelbėtojo – Dievo Žodžio įsikūnijimo. Ir Žodis tapo Kūnu – Jėzumi, kad sugriautų šėtono darbus ir savo kryžiaus krauju vėl sutaikintų visa kas yra danguje ir žemėje.

Iš kūrinijos tvarkytojo, kaip jam buvo paskirta Dievo, šėtonas tapo nepailstančiu jos griovėju. Iš jo kyla visos blogio formos: nuodėmės, ligos, kančia, mirtis. Kristaus išganymo darbas atstatė visatos tvarką dar nuostabiau, negu buvo pradžioje. Taigi, atpirkimas yra pirmasis ir didysis egzorcizmas. Iš Jėzaus semiasi jėgų kiekviena kova prieš demoną.

Tačiau yra tokia sąlyga. Kiekvieną žmogų pasiekia atpirkimas tada, kai jis priima Kristaus atneštą malonę. ,,Eikite į visą pasaulį...Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones... Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“

Visos tautos turėjo ir tebeturi supratimą, kad yra blogųjų dvasių. Su jomis kovoja pagal savo kultūros lygį. Senovės Asirijos, Babilonijos, Egipto tautų raštuose randame, kad buvo praktikuojamas egzorcizmas. Antrojo amžiaus viduryje jau buvo krikščionių, kurie Jėzaus vardu įsakinėjo ir padarė bejėgius tuos demonus, kurie buvo apsėdę žmones.

      416 m. pop. Inocentas I paskelbė, kad be vyskupo siuntimo pats žmogus negali kreiptis į diakoną ar kunigą prašydamas egzorcizmų.

Štai įdomus Aleksandro liudijimas. Gyvenu Romoje. Maždaug 5 metus buvau demono kankinamas. Atrodė, kad visą mano kūną kažkas bado adatomis, peiliu. Apėjau visus Romos egzorcistus, bet man nepagelbėjo.

Jau metai kaip atradau teisingą visiško išlaisvinimo kelią: kasdieninės šv. Mišios ir pasninkas. Tai pats galingiausias išlaisvinimo būdas. Prie to dar priskiriu nuodėmių išpažinimą ir šv Komuniją.

 Ir Jėzus nurodė šias priemones: ,,Šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku“./Mt 17,21/.

 Egzistuoja įvairios demonų rūšys ir būna įvairių apsėdimų. Ne kiekvienu atveju reikia to paties gydymo. Tačiau malda, sakramentai, pasninkas visada yra labai naudinga.

Ar mes nematome, kiek blogio yra pasaulyje? Ir kiekvienas savo gyvenime pastebime tamsųjį veikėją – velnią. Blogis – tai ne vien gėrio trūkumas, bet veiksminga, gyva būtybė, dvasinis iškrypėlis, suvedžiotojas. Ši tikrovė paslaptinga ir kelianti baimę.  Remdamasis Biblija Popiežius pabrėžia: ,,Štai kodėl yra svarbus blogio įvardijimas. Kristus, kalbėdamas apie velnią, tris kartus jį pavadino šio pasaulio kunigaikščiu. ,,Velnias yra prie pirmosios žmonijos nelaimės ištakų... Ir ta istorija tęsiasi iki šiol”.

Kokios yra velnio apsėdimo formas? Tai nuolatinis velnio buvimas žmogaus kūne. Jis gali prasiveržti smurtu, žinojimu kalbų, kurių žmogus nemoka, nes niekada jų nesimokė, virš žmogiška jėga, kai negali išlaikyti keli stiprūs vyrai, slaptų dalykų arba kito žmogaus minčių pažinimu. Būdingiausia yra priešiškumas šventiems dalykams, lydimas piktžodžiavimų.

Taip pat yra laikini, trumpalaikiai apsėdimai, kurie paveikia sveikatą, darbą, jausmus, santykius su kitais žmonėmis. Pasekmės tokios: pyktis be priežasties, polinkis į visišką atsiskyrimą nuo žmonių,  įkyrios, dažnai absurdiškos mintys. Auka nepajėgia iš jų išsivaduoti. Todėl gyvena nuolatinėje depresijoje ir skatinama nusižudyti.

Dar yra velniškas užkerėjimas, kuris paveikia vietas: namus, įstaigas, laukus, daiktus: mašinas, pagalves, čiužinius, žaislus, taip pat gyvūnus.

Yra toks savanoriškas atsiduodamas velnio viešpatavimui. Jis būna aiškiai pareikštas žodžiu arba sutartimi. Yra keturios pagrindinės priežastys, iš kurių dvi dėl žmogaus kaltės ir dvi ne iš žmogaus.

Be Dievo leidimo niekas neatsitinka. Dievas niekada nenori nei blogio, nei kančios, nei gundymų. Mums davęs laisvą valią, leidžia įvykti blogiui ir moka per tai pasiekti kažką gero. Žinome, kad Dievas gali leisti velniui kankinti žmogų, kad sutvirtintų jo dorybes. Šv. Raštas mini Jobo atvejį. Panašiai atsitinka šventiesiems ir palaimintiesiems.

Žmogus yra nekaltas tada, kai yra prakeikimo atvejis. Kaltas yra tas, kuris prakeikia ar kuris užsako prakeikimą. Prakeikimas – tai kenkimas kitiems, įsikišant velniui. Jis gali būti atliekamas įvairiais būdais: burtais, surišimu, nužiūrėjimu, prakeiksmo žodžiais. Aišku, taip darantys labai sunkiai nusideda. Todėl reikia saugotis nuo gausybės apgavysčių, įkalbėjimų ir panašių dalykų.

Evangelijos minimas Judas užkietėjo nuodėmėje ir daugybė žmonių istorijos bėgyje pasiduoda lytiniams iškrypimams, prievartai, narkotikams, abortų nusikaltimams. Šios sunkinančios aplinkybės pasireiškia, kai skaitomi egzorcizmai.

Dar vienas apsėdimo atvejis – tai lankymas vietų ar asmenų, susijusių su piktuoju. Pvz. kai dalyvaujama spiritizmo seansuose, būna pasitarimai pas burtininkus, kerėtojus arba prašoma išburti su  kortomis, okultizmo praktikavimas, dalyvavimas satanistų sektose ir šėtoniškose apeigose.

Yra didelė įtaka žiniasklaidos, pornografinių spektaklių, filmų  rodymas per TV, kiti žiaurūs prievartos filmai, roko muzikos plitimas baisiausia išraiška – šėtoniškas rokas, kuris skamba stadionuose ir beveik visose diskotekose.

Turime kovoti prieš demoną, bet kodėl apie tai nebegalvojama ir nebekalbama? Kai kas galvoja, kad dalykai, kurie nematomi, tai jie ir neegzistuoja. Su blogiu turime kovoti.

 Mes blogį dažniausiai suprantame, kaip gėrio nebuvimą. Štai žmogus blogai jaučiasi, nes neturi sveikatos. Tačiau prieš mus yra blogis, kuris tikrai yra ir veikia. Blogis, kuris yra asmuo, blogis, kurio negalime apibūdinti kaip gėrio sumažėjimas.

Kas nepripažįsta šios tikrovės egzistavo, tas pasilieka už šv. Rašto ir Bažnyčios mokymo. Ši tikrovė yra paslaptinga ir kelia baimę. Kai kas pasako: ,,Aš apie tai negalvoju“,  Takiam galime pasakyti: ,,Tu nesutinki su Bažnyčios mokymu ir Evangelija“, kurioje kalbama apie tai daugybėje puslapių. Vien Naujajame Testamente apie velnią užsimename apie 500 kartų. Kristus, kalbėdamas apie velnią, kaip savo priešą, jį pavadino ,,šio pasaulio kunigaikščiu“. Visi esame tamsybių valdžioje, kuri neduoda ramybės, mus gundo, susargdina, verčia abejoti, blogai elgtis ir t.t.

Jėzus Kristus mus visus kviečia: ,,Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą“./Mt 26,41/. Mes privalome dvasiškai augti, vykdydami Dievo ir artimo meilės įsakymus. Taip pat privalome  naudotis malonės priemonėmis: malda, pasninku, sakramentais, šv. Mišių auka, ypač sekmadienių šv. Mišiomis. Tas padeda nugalėti pagundas. AMEN.

         DAR DAUGIAU APIE ŠĖTONĄ  III

Kaip pažinti šėtono veikimą? Akivaizdus jo veikimas yra ten, kur neigiamas Dievo buvimas, kur veidmainiškas melas įsiskverbia į akivaizdžią tiesą, kur trūksta meilės, kur šaltas ir žiaurus egoizmas, kur Jėzaus vardas puolamas su sąmoninga, maištinga neapykanta... Šv. Paulius  sako: ,,Kas neigia Jėzų Kristų, tebūnie prakeiktas“. Šis prakeikimas yra skirtas tam, kas stovi už neigiančiojo žmogaus. Kai neviltis žmoguje įsitvirtina, tai jau velnio pergalė.

 Šiandieną yra didelis pavojus patekti į šėtono įtaką, nes mažėja sakramentų priėmimas, ypač išpažinties sakramento. Dalis žmonių eina prie šv. Komunijos be atgailos ir gal su nuodėmėmis. Nekaltumas – didžioji stiprybė. Pvz. vaikas už suaugusius yra daug stipresnis prieš velnio puolimus, nes jis yra nekaltas.

Teologijos studentas, vienuolis Giancarlo ruošėsi tapti kunigu. Jam dvidešimt penkeri metai. Jį ištiko dvasinė krizė. Buvo pakviestas egzorcistas.. Rado jį tokioje padėtyje. Penki bendruomenės broliai iš visų jėgų laikė jį ištiestą ant lovos. Prie jo budėjo dieną ir naktį kongregacijos broliai. Kai jam užeidavo krizė, tai jis stengėsi iššokti pro langą. Tada tik penki vyrai galėjo jį išlaikyti.

Kas savaitę jam egzortus skaitė vyskupijos egzorcistas Buvo pakviestas atlikti papildomą egzorcizmą Vatikano vyriausias egzorcistas Amorth, kuris apie tokius reiškinius parašė net 8 knygas.

Giancarlo buvo labai protingas, gero būdo, vyresniųjų ir draugų vertinamas vienuolis. Jis turėjo savybes, reikalingas tapti geru vienuoliu ir kunigu. Buvo labai pamaldus, gabus studijose ir geraširdis. Nebuvo įmanoma atspėti tos audros, kuri taip netikėtai prasiveržė. Jis nebepajėgė melstis, būti bažnyčioje, net mėgino nusižudyti.

Baisūs priepuoliai jį ištikdavo kelis kartus per dieną ir tęsdavosi 2-3 valandas. Sunku buvo jį išlaikyti. Jis keikėsi, šaukė, sarkastiškai juokėsi, stengėsi ištrūkti ir pasidaryti ką nors bloga. Buvo ir ne judrumo krizės, kurių metu jis nevaldė savęs, nekalbėjo, nereagavo į išorinius dirgiklius, netgi dūrius, bet išlikdavo sąmoningas, paskui prisimindavo viską, kas vyko tomis valandomis.

Pirmiausiai buvo pakviestas psichiatras, kuris po nuodugnių tyrimų nustatė paciento puikią psichofizinę būseną. Jis patvirtino tai, ką pats matė, kad jaunuolio pasibjaurėjimas šventais dalykais yra būdingas velnio apsėdimams.

Intensyvūs egzorcizmai Giancarlui padėjo. Taip pat daug padėjo visos bendruomenės maldos ir paties apsėstojo bendradarbiavimas. Jis tvirta valia laikėsi nurodymų ir kovojo su piktojo puolimais.

Per trejus metus buvo pasiektas beveik visiškas pagijimas.

      Šio apsėdimo priežastys siekė jo gimimą, nes tėvas jo nepriėmė, iš viso nenorėjo vaikų, o ypatingai sūnaus. Tėvo priešiškumas, keiksmai pasireikšdavo įvairiose situacijose per 25 jo gyvenimo metus.

       Kitas liudijimas. Man 54 metai. Esu medicinos sesuo, jau 16 metų be pertraukos dirbu psichiatrijos skyriuje. Visada tikėjau Dievą, bet nebuvau labai praktikuojanti. Mano tikėjimas nebuvo gilus. Rėmėsi tik auklėjimu iš vaikystės. Atėjo laikas, kai vaikystės dienų tikėjimas nebeatlaikė. Kelis dešimtmečius jau nebevaikščiojau į bažnyčią. Kai kada savaip melsdavaus. Pagaliau nustojau melstis.

Prieš septynerius metus pradėjau daugiau laiko skirti sau, nes vaikai suaugo ir susitvarkė savo gyvenimą. Nusprendžiau pagilinti savo santykį su Dievu. Tam reikėjo didelių pastangų. Jaučiausi supančiota, išdžiuvusi ir savyje uždaryta...  Kai kurie žmonės stengėsi man padėti. Visko atsisakiau. Kiekvieną rytą pabusdavau su didžiausia neapykanta viskam ir visiems. Savyje jaučiau nepaprastą žiaurumą. Išgyvenau protu nesuvokiamas nuoskaudas. Norėjosi rėkti, bet buvau įpratusi save kontroliuoti, visiems rodydavaus rami ir švelni. Nuo paauglystės turėjau minčių nusižudyti. Gyvenau nuolatinio nerimo būsenoje.

1989 m. susitikau su vienu egzorcistu. Pasipasakojau. Tas kunigas man pasakė, kad tai velnio apsėdimas ir man jis padėjo. Išnyko neapykanta, noras šaukti, nebejaučiu nuoskaudos ir noro nusižudyti. Atrodo, kad per gyvenimą susikaupęs blogis mano viduje visai išnyko.  

Vėl atlieku religines praktikas, daug meldžiuosi, tačiau likau ,,pažymėta“. Piktasis manęs nepalieka. Retkarčiais mane sužeidžia fiziškai ir dvasiškai. Tada vėl kreipiuosi į egzorcistą ir man sugrąžina ramybę. Jis pataria patiriamus kentėjimus jungti su Kristaus kančia. Aš mielai priimu šią kančios misiją dėl sielų, kurias kankina šėtonas.  

Kodėl taip sunku pripažinti, kad Dievas gali išgydyti? Kodėl žmonės,  turintys vienokių ar kitokių  dvasinių problemų kreipiasi pas įvairus ekstrasensus, burtininkus, o neieško pagalbos pas Dievą?

Katalikė ponia Nadia buvo uoli savo pareigose: kasdieną meldėsi, šventadienias dalyvavo šv. Mišiose, dažnai ėjo išpažinties, kas savaitę priėmė šv. Komuniją. Ji negalėjo  turėti savo vaikų. Su vyru nusprendė įsivaikinti berniuką ir mergaitę.

Artimiems giminėms kilo didelis pavydas. Jie bijojo prarasti ekonominę mūsų pagalbą ir numatytą palikimą. Nadios brolis vedęs moterį, linkusią į spiritizmą ir burtininkavimą.

1978 m. Nadiai prasidėjo įvairūs sveikatos sutrikimai: pažeista širdis, kepenys, blužnis. Gydymas nepadėjo. Prasidėjo dvasiniai sunkumai: nenoras melstis, atsisakymas Eucharistijos, gundymai piktžodžiauti Nukryžiuotajam ir švč. Mergelei Marijai. Tas trukdė dalyvauti pamaldose ir pamoksluose.

1988 m. vasarą Nadia turėjo gultis į ligoninę tulžies pūslės pašalinimui. Negalavimai tęsėsi. Vietinis gydytojas kartą jos paklausė, ar ji tikinti. Po teigiamo atsakymo gydytojas tarė: ,,Nuo ko Jūs kenčiate, tai išeina už medicinos mokslo ribų“. Patarė  ir nurodė pas kokį kunigą kreiptis.

Kunigas Nadiai padėjo, pakvietė ją į dvasinę kovą, atliko išlaisvinimo maldas. Po kelių kartų sukalbėtos išlaisvinimo maldos, pasirodė, kad jai reikia kunigo egzorcisto.

Vyskupas nurodė vyskupijos egzorcistą, kuris 1988 m. rugpjūčio 16 dieną priėmė savo namuose. Reikėjo net trijų susitikimų, kad sutraukyti ryšius tarp Nadios ir jai kenkiančių žmonių: draugės, kuri pavydėjo pavykusio įsivaikinimo, brolio žmonos, užsiimančios raganavimu ir kai kurių darbininkų, kurie dirbo jiems priklausančiame name. Tas namas buvo kaime. Aplink jį dideli žemės plotai, kur girdėjosi keisti garsai. Paaiškėjo, kad buvę savininkai priklausė šėtoniškai sektai, kai kada savo namuose leisdavo atlikti magiškas apeigas – aukoti juodąsias mišias. Buvo atlikti egzorcizmai namams. Įtartini daiktai sudeginti. Į namus sugrįžo ramybė ir Nadia galėjo jau eiti į bažnyčią, priimti Komuniją, melstis, skaityti šv. Raštą.

Kunigas Nadiai atliko egzorcizmus, o šėtoniškos reakcijos vis labiau reiškėsi. Tas parodė, koks stiprus apsėdimas ją buvo ištikęs.

Nadia stipriai reagavo į Švenčiausiosios Mergelės Marijos, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, šv. Mykolo vardų ištarimą ir kitus vardus: stigmatiko tėvo šv. Pijaus, Jono Pauliaus II , Arso klebono...

Pamažu Nadia atgavo norą melstis, priimti šv. Komuniją. Jai labai padėjo vyras, kuris sunkiais momentais už ją meldėsi. Tokiais atvejais labai svarbu, kad tokį žmogų palaiko kas nors iš šalies.

Egzorcistas naudojo vis daugiau užtarimo maldų: psalmes, litanijas, rožinį, šlovinimo maldas. Nuo šių maldų demonas įsiuto. Jis net prakalbo: ,,Galėtum su manimi susitarti.“ Vieną dieną pasiūlė: ,,Palik man šiuos šešis šeimos narius ir aš pasitrauksiu“. Egzorcistas meldėsi į Šventąją Dvasią. Demonas dar daugiau pasiuto. Kai kunigas paaukojo kiekvieną iš tų žmonių Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, demonas sukliko: ,,Jeigu juos paimsi, kas man belieka? Kuo aš tapsiu?“

Apie tai buvo rašoma 1992 m. Nadia dar nebuvo visiškai išgijusi. Nadia su dideliu tikėjimu dažnai vartoja švęstą vandenį, juo šlakstosi, geria jį. Per egzorcizmus ji labai jautri patepimui švęstu aliejumi. Pamaldžiai priėmė ligonių patepimą. Dažnai eina išpažinties. Ji tvirtina, kad šis sakramentas ją labai sustiprina. Viename egzorcizme dalyvavo vyskupas. Vėliau jis išreiškė pasitenkinimą  tiek gydymo eiga, tiek tuo, kad galėjo dalyvauti maldose.

Šv. Rašto knygose parašyta, kad Dievas gerumu lydi iki tūkstantosios kartos. Baudžia vaikus už tėvų nuodėmes iki trečios, ketvirtos kartos. /Iš 34,7/. Šis posakis parodo, koks didis Dievo gailestingumas, lyginant su jo baudžiančiu teisingumu.

Yra labai sunku pagydyti iš apsėdimo, kai žmogus pasyvumas, ne kiek neprisideda. Kai kurie apsėstieji egzorcistui pasako: ,,Tėve, turiu velnią, kuris mane kankina. Jūs jį pašalinkite“. Egzorcistas atsako: ,,Aš galiu tau padėti, bet kovoti turi tu pats“. Reikia daug valios, didelių pastangų, naudoti malonės priemones: maldą, sakramentus ir nedaryti kompromisų su nuodėme.

Ar galima žmogų išlaisvinti jam nežinant? Galima, bet ne prieš jo valią. Tikrai negalima atlikti egzorcizmo maldų tam, kuris jų atsisako. Kai kurie, atvykę pas egzorcistą, prisipažįsta: ,,Tėve, aš atvykau čia, kad nuraminčiau savuosius. Aš tais dalykais netikiu ir nenoriu, kad jūs su manimi atliktumėte kokius nors ritualus“. Privaloma gerbti paties žmogaus valią. Galima tik priminti jam tai, kas mums atrodo reikalinga.

Šiandieną atsiranda tokių, kurie tvirtina, kad mirusio žmogaus siela pereina į kitą kūną. Tokiu būdu žmoguje gali  būti mirusiųjų sielos: pasmerktųjų, nužudytųjų, staiga mirusiųjų, protėvių ar svetimų žmonių.

Iš Apreiškimo žinome tvirtus teiginius, kad turime vienintelį gyvenimą, kuris apsprendžia mūsų sielos amžinybę. Mes tikime ne reinkarnacija, bet prisikėlimu. Žinome, kad visi prisikels: vieni garbei, kiti kentėjimams. Taip pat žinome, kad mirusiųjų sielos po mirties tuoj eina į Dievo teismą, o iš ten arba į skaistyklą, arba  į dangų, arba į pragarą. Tai tiesa, kuri išreikšta šv. Rašte ir paskelbta dogma dvejuose: Lijono ir Florencijos susirinkimuose.

Dar yra viena labai didelė problema ir didelė kliūtis išlaisvinimui tai, kad per mažai mylima Bažnyčia. Kas kreipiasi pas egzorcistą, tas negalvoja, kad eina pas Bažnyčios žmogų, kuris veikia Bažnyčios ir Jėzaus vardu. Jis eina lyg pas paprastą gydytoją ir priskiria jam asmenines galias, kurios nieko neturi bendro su tikėjimu.

Vienas egzorcistas buvo paklaustas: ,,Ar jūs nesijaučiate vienišas?“ Kas dedasi jūsų viduje, kai atliekate egzorcizmus?“

Jis atsakė paprastai: ,,Yra panašiai, kaip aukojant Mišias, nors tai ir visiškai skirtingi dalykai. Vidinis nusiteikimas yra tas pats: atlieku tarnystę, susijusią ne su mano asmeniu, bet su kunigyste, su Jėzaus įsakymu: ,,Išvarinėkite demonus“. Tai Bažnyčios veiksmas, o ji yra kovojanti Bažnyčia“.

Prašantys egzorcisto pagalbos dažnai neturi meilės Bažnyčiai. Atsitinka, kad aplanko kelis egzorcistus ir nesulaukia vaisių. Dėl to nesulaukia, kad neturi tikėjimo Bažnyčia. Kas nesupranta, kad eina pas kunigą, kuris veikia Bažnyčios, Jėzaus vardu, tas tegul sėdi namuose.

Yra įprasta, kad išlaisvinimo akimirką žmogus arba pratrūksta verksmu /tai džiaugsmo ašaros/, arba visai netenka jėgų. Daug iškentėjęs žmogus pamato, kad yra visiškai laisvas. Atrodo, kad jam net sunku tuo patikėti. Labai svarbu po to, kad jis neprarastų: maldos, vienybės su Dievu, dažnai priimtų sakramentus, visada būtų pasiruošęs atleisti.  Amen.

                DAR APIE ŠĖTONĄ IV.

Tai atsitiko Prancūzijoje. Tą atvejį aprašė psichiatrė Maria Domenica Fouqueray. 1974 m pakvietė mane bendradarbiauti su vyskupijos egzorcistu. Pirmas atvejis, su kuriuo susidūrėme, buvo keturiasdešimties metų moteris, 4 vaikų motina, dirbanti auklėtoja. Jos negalių priežastis ta, kad virš dešimt metų ji lankė satanistų sektą. Kai kreipėsi pas egzorcistą, tai buvo jau trečias atvejis, kai mėgino išeiti iš tos sektos.

Ta moteris artimai bendravo su kunigais, kiekvieną sekmadienį per Mišias ji grodavo vargonais, bet niekada neidavo sakramentų. Tuo pat metu buvo sektos Wicca vyriausioji kunigė. /Tos sektos vyriausioji galva –Liuciferis/. Taigi, ji gyveno dvigubą gyvenimą. Į sektą ji buvo įtraukta palaipsniui. Kas ten kartą patenka, tas žino, kad galės iš jos išsilaisvinti tik po prievartinės mirties – savižudybės. Ji norėjo iš sektos išeiti, bet žinojo, koks yra pavojus.

Kai susitikome pirmą kartą, ji turėjo prislėgto, kenčiančio, išsekusio žmogaus bruožus. Ji blogai miegojo. Egzorcistas, ją ištyręs, pradėjo egzorcizmus: iš pradžių kas 15 dienų, paskiau kas savaitę.

Kaip psichiatrė stengiausi suvokti priežastis, kurios paskatino tą moterį įstoti į satanistų sektą. Ji nebuvo atradusi Dievo meilės, nors gavo krikščionišką auklėjimą. Nei studijos seselių vienuolių kolegijoje, nei santuoka jai nepadėjo. Gerai uždirbantis vyras ją paliko vaikų ir namų priežiūrai, o ji norėjo bent retkarčiais kur nors nueiti, prasiblaškyti.

Viename laikraštyje ji perskaitė kvietimą į pasilinksminimo dienas. Ji pradėjo lankytis toje aplinkoje, nors pastebėjo, kad ten kažkas keista ir ypatinga. Atvykusieji buvo raginami gerti alkoholinius gėrimus, siūlomi narkotikai ir ruošiami stoti į sektą. Tačiau ten ji rado rūpestingų žmonių, kurie jai kompensavo tai, ko trūko namuose. Ji vis labiau įsitraukė: atsižadėjo savo krikšto, priėmė naują sektos krikštą. Jo metu jai davė naują vardą. Gavo slaptą ženklą ant šlaunies, savo krauju pasirašė sutartį su šėtonu po to, kai sudegino savo krikščioniško krikšto liudijimą.

Pradėjo dalyvauti juodosiose mišiose ir kiekvieno penktadienio 15 val. paminėjime. Juodosios mišios – tai Eucharistijos išjuokimas, besibaigiantis orgija.

Labai svarbu žinoti sandėrio su šėtonu punktus. Štai jų 12:

1.Viešai išsižadėti krikšto.

2.Viešai išsižadėti tikėjimo Eucharistija.

3.Atsisakyti paklusnumo Dievui ir ištarti ,,taip“ Šėtonui, Liuciferiui, Belzebului.

4.Atsižadėti Mergelės Marijos.

5.Paneigti sakramentus.

6.Sutrypti kryžių.

7.Sutrypti Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų paveikslus.

8.Prisiekti ištikimybę tamsybių kunigaikščiui ir velnio raštais.

9.Leistis pakrikštijamam velnio vardu, pasirenkant tinkamą vardą.

10.Gauti ant šlaunies priklausomybės sektai ženklą – velnio antspaudą.

11.Pasirinkti sektoje krikšto tėvą ir motiną.

12.Išniekinti ostijas, neišniekinant tabernakulių, bet einant Komunijos ir išsaugojant konsekruotas daleles, kad paskui jas būtų galima išniekinti per juodąsias mišias.

Šiuos punktus vyr. Vatikano egzorcistas sužinojo po truputį, atliekant egzorcizmus.

Kai šiai moteriai buvo atliekami egzorcizmai, jos akys buvo kaip laukinio žvėries. Ji iš visų jėgų stūmė kryžių, kurį prieš ją laikė. Pabaigoje egzorcizmo ji pradėjo vemti, jos temperatūra pakilo iki 41 laipsnio. Temperatūra nukrito, kai panaudojo šv. Sigismundo vandenį, kuris Italijoje labai žinomas. Toji moteris buvo dalyvavusi daugybėje juodųjų mišių, bet ji atrodė gerai, nes bažnyčioje apeigų metu grodavo vargonais.

Du egzorcistai pajuto nesėkmę, nes neatsižvelgė į tai, ką sakė ta moteris ir neįvertino sektos narių spaudimo ir grasinimų. Trečią kartą pavyko moterį išlaisvinti, nes egzorcistui labai pagelbėjo jo padejėjai. Po to reikėjo ją iš naujo apmokyti krikščioniškų tiesų. Taip pat reikėjo jai paramos, kai apimdavo savižudybės proveržiai ir nepaaiškinamas karštis. Jos nepaliko vienos.

Visa tai tęsėsi trejus metus. Po to jai buvo sunku dalyvauti tose bažnyčiose, kuriose  anksčiau ji lankėsi. Bet ji galėjo melstis, priimti šv. Komuniją. Skaitydama šv. Raštą ji vengė tekstų, kuriuose kalbama apie kraują, aukojimus. Reikėjo daug laiko jos atminties išgydymui. Ji vis dar turėjo įvairių vizijų, košmariškų sapnų.

Egzorcizmai buvo nutraukti tik tada, kai ji pati galėjo tęsti dvasinę kovą, atlikti išpažintį, melstis, priimti Komuniją. Ji nebuvo priėmusi sutvirtinimo sakramento. Pasiruošė ir ji pati paprašė suteikti sutvirtinimo sakramentą. Po kurio laiko ji iškilmingai vėl buvo priimta į Katalikų Bažnyčią paties vyskupo ir Sutvirtinime dalyvavusių asmenų akivaizdoje. Per dvejus metus, kol buvo visiškai išlaisvinta, ji sukūrė labai gražių maldų į Viešpatį Jėzų ir Švč. Mergelę Mariją.

Pono Angelo kryžiaus keliai prasidėjo 1981 metais. Jis išėjo į pensiją ir prasidėjo apsėdimo kančios. Jos tęsėsi septynerius metus. Pradžioje įtarė sunkiai nustatomą ligą. Viskas prasidėjo nuo keisto nenoro praustis ir išeiti pas žmones. Buvęs labai aktyvus ištisas dienas praleisdavo lovoje arba fotelyje. Nenorėjo net valgyti. Kai aplankydavo artimiausi draugai jis užsidarydavo miegamajame. Neklausė radijo, nežiūrėjo televizijos, atsisakė lankyti bažnyčią. Prieš tai Angelo buvo visų gerbiamas už sąžiningumą, dorą, didelę atsakomybę. Turėjo labai tvirtus tikėjimo pagrindus, neapleisdavo kasdieninių Mišių ir šv. Komunijos. Žmonai buvo meilus, kupinas pagarbos, rūpestingumo.

Jis staiga pasikeitė. Visiškai nesikėlė iš lovos ir nieko nebevalgė. Per savaitę du kartus gėrė stiklinę arbatos ir suvalgė vieną riekutę ananaso. Apsikabinęs šv. Mykolo statulėlę šaukdavo: ,,Padėk man. Nebeištversiu. Eik šalin, niekše. Palik mane ramybėje. Aš apspjausiu tave“. Visi suprato, kad tie žodžiai buvo skiriami šėtonui. Kai kada jis iš visų jėgų spjaudavo į kažką, ką jis vienas matė.

 Kartais pensijinis amžius atneša žmogui depresiją, nes nuo darbo pereina prie neveiklos.      Jo atvejis buvo kitoks.

Daugelio gydytojų neurologų gydymas, jų vaistai padarė jį apspengusį, bejėgį. Kai keldavos iš lovos, tuoj pakrisdavo.

Buvo nuspręsta kreiptis į vyskupijos egzorcistą tėvą Candido. Egzorcistas, lankydamas Angelo, kiekvieną kartą atnešdavo šv. Komuniją. Ligonis buvo normalus, ramus, mandagus, sąmoningas. Žmona prarado viltį, kada vyras griežtai atsisakė eiti į Kalėdų Mišias.

 Buvo pakviesti dar du egzorcistai. Viskas pasikartojo: ramybė, pamaldi Komunija, pabaigoje pokalbis. Kai egzorcistai išeidavo iš Angelo namų, tada jis pasidarydavo įsiutęs. ,,Pakvietei egzorcistą? Pamatysi, kas tau atsitiks“. Iš tikrųjų, žmoną ištiko vienas po kito skaudūs smūgiai.

Žmona susipažino su kunigu iš Tasmanijos. Jis buvo egzorcistas ir turėjo ypatingą gydymo dovaną. Jis ir pagydė Angelo iš apsėdimo. Dabar Angelo tapo toks pat mandagus, mielas, švelnus, rūpestingas, kaip prieš 7 metus. Apie tai, kas jam buvo, kartą jis pasakė: ,,Žinai, to nebėra. Pirma man jis neduodavo ramybės“.

 Kokia priežastis buvo, kad Angelo ilgus metus patyrė piktojo apsėdimą? Labiausiai tikėtina, kad galėjo būti šėtono kerštas už neišmatuojamą gėrį, kurį padarė Angelo per visą savo gyvenimą. Dievui leidus jis buvo dar labiau nutyrintas ir paruoštas galutiniam susitikimui su Viešpačiu.

Ramiai praleido dar kelias likusias gyvenimo savaites ir su šypsena lūpose iškeliavo į Tėvo namus.

        

                 DAR APIE ŠĖTONĄ  V.

Brolio Christiano Curty OFM, Avinjono egzorcisto, liudijimas. Esu egzorcistas dideliame Prancūzijos mieste. Atlieku savo tarnystę Švenčiausiosios Mergelės globoje.

Vieną dieną į mano kabinetą įeina vyras, kurio viskas pabrėžtinai neįprasta. Padvelkė keistas, atstumiantis, bjaurus kvapas, primenantis supuvusio kiaušinio ir sieros. Prisiminiau vieną smilkalų rūšį, naudojama kai kuriose satanistų sektose.

Jis tyrinėjo mane, stengėsi atspėti mano mintis ir jausmus. Aš suvokiau, kad jis nepasitiki ne manimi, bet kažkuo kitu. Kartais staiga gręžėsi į duris, pažemino balsą, kad tik aš girdėčiau, nors kambaryje buvome tik mudu. Pagaliau supratau, kad jis bijo, jog jį seka, stebi sektos narys ar net pats šėtonas.

Jo pilkšvai violetinis kostiumas, keistai sukirptas, priminė tokį kostiumą, kurį naudoja šėtono mišiose kaip vieną iš liturginių rūbų. Jis prisipažino: ,,Mano mokytojas daugiau dirba naktimis“. Jis pasakė, kad užsiima okultizmu, juodąja magija. Panašiai ir kiti man prisipažindavo, bet tai padarė norėdami išsilaisvinti. Šis ateivis dar patvirtino, kad priklauso vienai satanistų sektai, bet nepareiškė noro būti išlaisvintu.

Pagalvojau, atėjo konsekruotų ostijų, kad turėtų ką išniekinti. Jis tikėjosi mane patraukti į savo pusę. Jis be paliovos kalbėjo apie savo mokytojo pergalę. Ką jis kalbėjo užsirašiau.

,,Mano Mokytojas jus nugalėjo. Mes griauname jūsų Bažnyčią. Mano Mokytojas palaiko pusiausvyrą tarp tautų ir turi pranašumą prieš jūsų Bažnyčią. Turite jį pripažinti“.

Taip, šėtono veikla pasaulyje visiškai akivaizdi. Įvairiuose apsireiškimuose Švč. Mergelė Marija įspėja būti budriems. Daugelio tikinčiųjų viduje yra didelės abejonės: Eucharistija, Švenčiausiąja Mergele Marija ir Popiežiumi. Dėl to svyruoja ir jų tikėjimas.

Aš jam nurodžiau, kad šėtono pergalė tik laikina ir tariama. Jėzus nugalėjo šėtoną savo kryžiumi tuo metu, kai jis buvo įsitikinęs savo pergale. Taip bus ir Bažnyčioje: jos kentėjimai atlieka vidinį atnaujinimą, kuris ruošia naujoms Sekminėms. Šėtonas yra taip pat Dievo kūrinys. Jis buvo sukurtas geras, bet dėl savo kaltės tapo gėrio priešu.

Svečias man atkirto: ,,Ne. Šėtonas yra lygus Dievui“. Kelis kartus jis mane klausė: ,,Ar tu nebijai mano Mokytojo?“ Tas klausimas atskleidė jo paties vidinę baimę, nes šėtonas viską girdi ir viską mato. Jam atsakiau, kad esu Jėzaus kunigas, kalbu Jo vardu ir nieko man negali atsitikti be Jėzaus leidimo. Mane gina Švč. Mergelė Marija, ypač egzorcizmų metu.

Kai užsiminiau apie Mariją, pokalbyje įvyko persilaužimas. Jis jautėsi nejaukiai, pasimetė ir išsigando.

Jam pasakiau, kad šėtonas gali pažadėti: pinigus, valdžią, žmogišką šlovę, o Jėzus duoda ramybę, džiaugsmą, nes išlaisvina iš šėtono vergijos. Mintimis vis daugiau meldžiaus į Švč. Mergelę Mariją. Pamačiau, kaip jam slydo žemė iš po kojų. Jis traukėsi atgal. Jautė baimę savo Mokytojui. Jam priminiau apie Jėzaus  meilę mums, mirtį, kad mus išgelbėtų. Jis kalbėjo apie savo beviltišką atsimetimą nuo Dievo. Vėliau apmąstant šį įvykį supratau, kad jis padarė nuodėmę prieš Šventąją Dvasią. Jį paklausiau, ar norėtų, kad už jį pasimelsčiau? Atrodė, kad sutiko. Tyliai sukalbėjau trumpąjį egzorcizmą šėtono išvarymui. Po to pakartojau garsiai. Dabar jis neišlaikė. Pašoko ir bėgo. Dar pasakė savo vardą – Petras.

Save klausiu: ar jį atsiuntė šėtonas, kad mane suklaidintų? Ar atsiuntė Marija, kad jį atversčiau ir už jį melsčiaus? Aiškiai pamačiau,  kaip yra sunku sugrįžti prie Dievo satanistų sektos nariui, kuris laisva valia pasišventė šėtonui.

Yra tokie užkerėjimai. Tai blogio reiškiniai, paliečiantys ne žmones, bet vietas, daiktus, gyvūnus. Jau ankstyvieji krikščionys išvarydavo demonus ne tik iš žmonių, bet ir iš pastatų, daiktų, gyvulių.

Pradėsiu nuo Šv. Rašto, Išėjimo knygos, kur aprašyta dešimt bausmių Egiptui. Visas Egipto bausmių epizodas yra nepaprastai svarbus, nes panašūs reiškiniai vyksta ir šiandieną.

Pirma rykštė Egiptui – vanduo paverčiamas krauju. Ne vienas egzorcistas matė, kaip privačiuose namuose, kur vandentiekis įjungtas į komunalinį vandentiekį, iš kranų, vietoj vandens, tekėjo kraujas. Du Paduvos universiteto profesoriai tokio ,,kraujo“ išsinešė didelį kiekį. Tyrimai parodė, kad tai žmogaus kraujas. Ir juos apėmė siaubinga baimė.

Išėjimo knyga aprašo sekančias rykštes: antpuolį varlių, uodų, musių, skėrių. Vyr. Vatikano egzorcistas Amorth prisipažįsta, kad jis  savo akimis matė, kaip staiga namus užpuldavo musės, sparnuotosios skruzdėlės, šlykštūs vabzdžiai. Ir jie staiga dingdavo, kai pašlakstydavo švęstu vandeniu arba atlikus egzorcizmus.

Demonas turi galią sukelti ligas, kurioms vaistai neturi jokio poveikio. Egzorcistai gali papasakoti daug atvejų apie cistas, auglius, kurie pranyko po egzorcizmų.

Apeigynas pateikia maldų, tinkamų nuo užkeikimo, namų, vietų, laukų pašventinimui. Kai kurie egzorcistai naudoja ne tik švęstą vandenį, bet ir smilkalus, barsto šventintą druską. Yra labai veiksminga, kai kunigas paaukoja šv. Mišias ir grupės tikinčiųjų maldos toje vietoje.

Kokios priežastys, dėl kurių ta ar kita vieta tampa piktojo įtakoje?

1. Jei tuose namuose vykdavo spiritizmo seansai, užsiminėdavo magija, buvo garbinamas šėtonas.

 2. Jei ten buvo nužudytas ar pats nusižudė žmogus. Tuo atveju reikia daug maldų už mirusį.

3.  Jei ten buvo prostitucijos namai, ten gyveno Dievo niekintojai, masonai, nusikaltėliai, narkotikų platintojai, rinkdavos homoseksualai. Tada reikia daug atsiteisimo maldų.

4. Jei buvo užkeikimo objektas arba padėtas ,,užkerėtas“ daiktas. Tada reikia jį surasti ir sudeginti. Kol tas daiktas liks patalpoje, maldos bus mažai veiksmingos.

Jei daiktai neša kokį blogį, tai jie yra užkerėti. Tai įvyksta tada, kai šėtonui atsidavęs žmogus atlieka šėtoniškas apeigas. Reikia pastebėti, kad tokie atvejai yra labai reti. Todėl išmintingiausias nusiteikimas – tuo greitai nepatikėti ar net abejoti.

Patikslinimas, daikto užkeikimas nereiškia, kad jame įsitaiso velnias. Bet jis buvo patekęs su piktojo veikimu susijusias apeigas, kurios atliekamos, kai norima tam žmogui pakenkti.

Atsitinka, kad žmogus negali naktimis užmigti arba staiga pajunta didelį galvos skausmą. Atsigula į kitą lovą, miega geriausiai. Galima įtarti, kad jo lovos pagalvė ar čiužinys užkerėti. Buvo toks atvejis, kai išardė pagalvę, joje surado keistus daiktus. Tokiu atveju pagalvę pašlakstė švęstu vandeniu ir sudegino.

Kai kada mes girdime pasakojimus apie charizmatikus. Kas jie yra? Tai yra asmenybės.  Jie iš Dievo gavo Šventosios Dvasios ypatingą dovaną, tačiau ne savo naudai, o Bažnyčios.

O kas yra ekstrasensai? Tai tie, kurie iš prigimties turi didesnį jautrumą, negu kiti žmonės. Jie jaučia dalykus, kurių kiti nepajėgia pagauti.

Ekstrasensai atpažįsta tik natūralius reiškinius, bet ne piktojo sukeltą blogį.

Tikri charizmatikai yra:

A. kitų gerbiami dėl maldingo gyvenimo, dėl tikėjimo, dėl artimo meilės ir dėl vidinės pusiausvyros.

      B. jie remiasi Dievo žodžio klausymu, naudoja įprastines maldas ir vengia keistenybių.

C. turi būti visiškai nesuinteresuoti /materialiai/. ,,Ką dovanai gavo, turi dovanai duoti“.

D. turi nuolankumą. Kas skelbiasi, kad turi charizmą, reiškia, kad jos tikrai neturi. Tikras charizmatikas pats nesiūlo ir nesireklamuoja.

E. ,,Medis pažįstamas iš jo vaisių“. Charizmos tikrumą garantuoja patirtis.

Dar būtų galima apie tai pasakoti kelis sekmadienius, bet turbūt užtenka.

/ Šiam pamokslų ciklui panaudota Gabrielė Amorth knyga ,,Nauji egzorcisto pasakojimai“ /.