Abortai

                                           ABORTAI IR JŲ PASEKMĖS

          Per penkiasdešimt įteisinto aborto metų Lietuvoje padaryta daugiau kaip 2 mln. abortų. Moterys, priėmusios sprendimus daryti abortus, dažniausia nežinojo arba labai mažai žinojo apie tai, kas laukia jį padarius, o daugelis jų nesuprato, kad nužudoma gyvybė – dar negimęs žmogus. Įstatymas iki 12 nėštumo savaičių gydytojui medicinos įstaigose juos daryti leidžia, o jei nėščioji serga, liga ūmėja bei kyla pavojus motinos ir kūdikio sveikatai bei gyvybei, abortus leidžiama daryti virš 12 nėštumo savaičių. Iš tikrųjų žmogaus gyvybė prasideda anksčiau.

Kotryna Cimmer knygoje „Gyvenimas prieš gyvenimą“ (1984 m.) įvairių mokslo šakų duomenimis įrodo, kad žmogaus gyvybės vystymasis prasideda nuo pirmųjų ląstelių dauginimosi. Šiame vystymesi nieko neįvyksta be pasiruošimo ir be pasekmių.“ Bet daugelis galvoja priešingai - kad iki tam tikro momento tai yra tik ląstelių luitas, gemalas, embrionas. Atseit, jei jis nematomas ir nejaučiamas - tai ne žmogus.

         Visiems  gerai žinoma, tiek tikinčiųjų bei daugelio  netikinčiųjų gerbiama šv. motina Teresė, 1979-11-12 Osle, priimdama Nobelio Taikos premiją, ypatingai akcentavo apie abortų daromą žalą: „Aš turiu įsitikinimą, kurį noriu perduoti Jums. Didžiausias Taikos priešas šiandieną yra negimusio vaiko verksmas. Jei motina gali savo vaiką nužudyti savo pačios įsčiose, ar būtų didesnis nusikaltimas, jei mes išžudytume vienas kitus. Netgi Šventajame rašte parašyta. „Net jeigu motina galėtų pamiršti savo vaiką, aš jūsų nepamiršiu“ Net jeigu motina galėtų pamiršti... Bet šiandieną žudomi milijonai negimusių vaikų, o mes tylime. Laikraščiuose skaitome apie šį bei tą, bet niekas nekalba apie milijonus mažylių, kurie buvo pradėti su tokia pačia meile, kaip Jūs ir aš, su Dievo duota gyvybe. O mes nieko nesakome, mes nebylūs. Mano nuomone, abortus legalizavusios tautos yra skurdžiausios tautos. Jos bijosi mažylių, jos bijosi negimusių kūdikių. Kūdikis turi mirti dėl to, kad jie nenori turėti vaikelio –nenori turėti vienu vaikeliu daugiau – ir tas vaikelis turi mirti.

Aš prašau mažųjų vardu“.

IŠGELBĖKITE NEGIMUSĮ KŪDIKĮ. PRIPAŽINKITE JĖZAUS BUVIMĄ JAME. Iš tikrųjų šia tema kalbama tikrai nepakankamai. Dėl daromų abortų atsakingi esame visi – ir tie, kurie priėmė sprendimą juos daryti –  tėvai, ir tie, kurie juos padarė – medikai  ar patarė padaryti (kiti asmenys, kurie prie jų prisidėjo), ir tie, kurie jų nedarė, tačiau, suprasdami jų žalą,  tylėjo, buvo nebylūs, neaiškino bei neperspėjo apie jų padaromas pasekmes. Taigi, atsakingi kai kurie kunigai, nepasisakantys arba retai pasisakantys apie tai pamoksluose ar rekolekcijose, kiti katalikai, žinantys jų žalą, bet nepasisakantys apie tai, atsakingi  įstatymų leidybos organai, įteisinantys abortus, politikai, medikai, žiniasklaida, kuri anot šv. motinos Teresės „rašo apie šį bei tą“, tačiau apie abortų daromą blogį – retai. Tam tikra prasme mes visi esame atsakingi ir su tuo susiję, nes ten, kur kalbama apie mirtį, neturi būti nekaltų stebėtojų.  Tėvai, medikai, šeimos, partneriai visuomenė privalo žinoti, kokias pasekmes patiria priėmusios sprendimą daryti abortą moterys bei šeima. Pateiksiu įvairiuose  straipsniuose, knygose pateikiamus abortą padariusių moterų išgyvenimus,  atliktus tyrimus, nuomones apie abortų žalą, nes privalome žinoti, kad sprendimas nužudyti negimusį vaiką, nežiūrint, ar jis buvo vienos dienos, ar penkių mėnesių, palieka skaudžias  pasekmes. Turiu viltį, kad gilesnis pažinimas sustabdys tėvus, kuriems neteko priimti tokio sprendimo, bet tokia galimybė gali kilti, ir  jie atsakingiau priims sprendimą  – žudyti ar ne savo dar negimusį vaiką.

                Barbara ir Dr. Džekas Vilkės knygoje „Abortas“, 1995 m. kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas knygoje „Už gyvybę“ pažymi, kad dauguma moterų, padariusių abortus, anksčiau ar vėliau patiria poabortinį sindromą. Poabortinis sindromas įvardijamas, kaip emocijų ir psichikos sutrikimai, kurios patiria abortą turėjusios moterys. Poabortinis sindromas, visų pirma, pasireiškia pastangomis viską užmiršti, atsiriboti, negalvoti. Šis psichikos apsauginis mechanizmas dažniausia veikia keletą metų. Anksčiau ar vėliau, po 5 ar daugiau metų daugeliui jautresnės sąžinės moterų sunku būna su juo susidoroti. Vis dažniau paveikiama psichika, pastoviai jaučiamas kaltės jausmas, lydimas gėdos, įžeistos savigarbos, gali atsirasti depresija, kankina nemiga, širdgėla, neviltis, kartais galvojama apie savižudybę. Vokietijos šlagerių žvaigždė Wencke Myhre žurnale Bunte skyrelyje „Aš apgailestauju“ išspausdino savo prisipažinimą, kuriame ji pasakoja apie jausmus po aborto bei apie  patirtą žalą, norėdama įspėti kitas moteris bei joms padėti. Ji rašė: ,,Aš verkiu dėl savo penktojo vaikelio. Aš padariau abortą. Aš graužiuosi kaip šuo. Aš  ir šiandieną negaliu suprasti, kodėl aš, mylinti vaikus ir turinti keturis, padariau abortą. Dar ir šiandieną po ketverių metų, kai apie tai pagalvoju, mano sielą užplūsta liūdesys, gailestis ir neviltis. Tai buvo vėlyvą 1983 m. rudenį. Michaelis buvo paskendęs darbuose, nes rengė televizijos šou, skirtą automobilio išradimo šimtajam jubiliejui. Aš kaip liūtė kovojau su laiku. Aš pastojau, ir tai buvo neplanuotas nėštumas. Buvo antrasis nėštumo mėnuo. Pasikalbėjau su Michaeliu. Jis pasakė, kad jam jau 52 metai ir jis per senas dar kartą tapti tėvu. Man buvo 38.  Michaelis sakė, kad neturėčiau gimdyti kūdikio. Pasijutau visiškai vieniša. Aš veikiau daugiau ar mažiau transo būsenoje ir viena priėmiau sprendimą, dėl kurio gailiuosi daugiau nei dėl bet kurio kito sprendimo savo gyvenime. Aš užmokėčiau daug pinigų, kad galėčiau pasukti laiką atgal. Esu įsitikinusi, kad daugelis moterų, priėmusių tokį sprendimą, viduje verkia daug metų. Man visuomet skaudu apie tai kalbėti. Aš kalbu, nes noriu padėti kitoms moterims. Mano patarimas – gerai viską apgalvokite. Po to įvykio man prasidėjo siaubingas laikotarpis. Aš dėl to labai gailiuosi.“

        Poabortinį sindromą dažnai jaučia ir vyrai, kurių žmonos, draugės, sugyventinės padarė abortus „A. Šostako duomenimis 3/4 apklaustų vyrų pergyveno su abortu susijusį laikotarpį. Kai kurie jų dieną ir naktį turėjo vizijas, matė negimusius vaikus. Jie jautė sąžinės graužimą ir liūdesį. Tuštumos jausmas gali tęstis visą gyvenimą.“ (R. Skrinskas, „Už gyvybę“, 1995 m.).

         Poabortinį sindromą jaučia vaikai, augantys šeimose, kurių motinos padarė abortus. Kunigas R. Skrinskas minėtoje knygoje nurodo:  stebint vaikus tų motinų, kurios turėjo abortus, yra nustatyta, dauguma vaikų turėjo įvairių psichikos defektų: košmarų, padidėjusį agresyvumą, mikčiojimą, bėgimą iš namų, mirties fobijas, staigius baimės protrūkius arba neapykantą motinai, luošinantį liguistumą, net bandymus nusižudyti.

           Aborto pasekmės dažnai paliečia šeimas - dingsta meilė su negimusio vaiko tėvu, atsiranda problemų lytiniuose santykiuose. Neapykanta vyrui, atšalę jausmai ir nuotaikų kaita dažnai veda prie konfliktų barnių ar skyrybų. Turbūt, neatsitiktinai šiuo metu padaugėję skyrybų – Lietuvoje kas antra šeima išsiskyrusi, o kas darosi neišsiskyrusiose šeimose – dažni barniai, konfliktai, nesutarimai, neištikimybė. Abortas yra viena iš skyrybų, konfliktinių situacijų šeimoje priežasčių, nors niekas oficialiai to neįvardina. Jonas Markūnas knygoje “Žmogaus gyvenimo nesėkmių bei ligų priežastys ir galimybės jų išvengti“, 2004 m. aprašo apie aborto padarytas pasekmes šeimai: „Moteris penktą mėnesį po gimdymo apsilankė pas gydytoją ir nustebo sužinojusi, kad ji vėl nėščia. Jūs dar jauna. Nėra abejonės, kad tai ne paskutinis nėštumas... Apsispęsti reikia nedelsiant, nes tuoj bus per vėlu.  Šie gydytojos žodžiai jai tapo svetimi, tad iš poliklinikos išėjo su prislėgta nuotaika. Sutiko buvusią bendrakursę, kuri pasigyrė, kad du kartus buvo nutraukusi nėštumą bei patarė daryti tą patį...Vyras į problemą pažiūrėjo santūriai, sakydamas, kad tam ir yra šeima, kad joje augtų vaikai. Rytojaus dieną, po išpažinties pasimeldusi bažnyčioje, pastebėjo, kad visai pasikeitė jos mintys... Gimė berniukas. Vaikai augo sveiki. Kartą po šv. Mišių ji sutiko kurso draugę, patarusią daryti abortą. Draugė pavydėdama stebėjosi moters šeimynine laime ir ašarodama guodėsi, kad vyras ją paliko, o sūnus prasigėrė. Dabar aišku yra už ką atgailauti, bet praeities nesugrąžinsi. Taigi gyvenimas dėl savęs, mėgaujantis nuodėmingais malonumais ir po to žudant savo kūdikius įsčiose tampa tikru pragaru žmogui ir jo palikuonims“. Dar kartą prisiminkime šv. motinos Teresės žodžius: ,,Didžiausias Taikos priešas – abortas“.  Kai taika šeimoje prarandama, atsiranda nesantaika, o kuo daugiau tarpusavyje  kariaujančių, nesutariančių šeimų, tuo daugiau nesantaika persiduoda visuomenei. Visuomenė žiaurėja, daugėja smurto atvejų.

         Barbara ir dr. Džekas Vilkės knygoje „Abortas“, 1995 m. pateikia tokią statistiką. „New York Cityje nuo 1960 m. vaikų, su kuriais buvo šiurkščiai elgiamasi, vidutiniškai kasmet buvo užregistruojama 5000. 1970 m. buvo legalizuoti abortai. 1975 m. buvo užregistruota daugiau kaip 25.000 tokių atvejų  1973 m. JAV buvo užregistruota 167.000 šiurkštaus elgesio su vaikais atvejai. Naujosios Zelandijos Kristaus bažnyčios universiteto psichiatrijos profesorius dr. Philip Ney, dar būdamas Britų Kolumbijos universitete, šiuo klausimu paskelbė plačiai žinomą studiją. Jis pabrėžė, kad abortas ir palankus požiūris į teisę žudyti negimusį padidina tėvų psichologinį polinkį būti žiauresniems ir su augančiais vaikais. 

      R. G. Skrinskas knygoje „Už gyvybę“, aprašo moterų, padariusių abortus išgyvenimus, iš kurių matyti, kad moterys, kurios darė abortus, yra nelaimingos, patyrė daug nelaimių, ligų, kančių, sunkumų dėl padarytų abortų, anksčiau ar vėliau pajuto karčias  pasekmes. Viena jų, padariusi abortą, rašo: ,,Šiandieną jaučiuose kalta, kad gyvenime tiek daug pykčio, žiaurumo, kad liejasi žemėje žmonių kraujas. Aš atėmiau galimybę gimdyti vaikus, tai svarbiausia moters paskirtis žemėje“.   

       Jonas Markūnas knygoje „Žmogaus gyvenimo nesėkmių bei ligų priežastys  ir galimybės jų išvengti“, 2004 m. rašo: ,,Moteris, nužudžiusI savo negimusį kūdikį, niekuomet negalės jo ištrinti iš savo sąžinės. Jo vaizdas lydės iki gyvenimo pabaigos. Ši žaizda visam gyvenimui. Ji sunaikina savyje motinystės prigimtį, nebegali daug ko suvokti ir net gimdyti sveikų vaikų. Abortai – tai civilizacijos siaubas, vedantis į jos išsigimimą ir išnykimą. Mes pasmerkėme fašistinį ir komunistinį genocidą, kada gi pasmerksime savanorišką lietuvių tautos išsinaikinimą.  Savo mastu ir pasekmėmis šis genocidas nepalyginamai baisesnis už minėtuosius, nes mes patys tampame žudikais ir žudikų palikuonimis su visomis tolimesnėmis blogomis pasekmėmis.  Sunku suvokti žmonių logiką, kuri gimusius kūdikius įstatymiškai gina, o negimusį ne.“

Mums gerai žinomi dar neseni laikai, kai įstatymai neatitiko bendražmogiškajai moralei – jie  įteisino nekaltų žmonių trėmimą  į Sibirą, leido naikinti žmones koncentracijos stovyklose. Todėl įstatymų leidybos organai turi labai gerai apgalvoti ir priimti gerus  įstatymus,  ginančius gyvybę nuo jos prasidėjimo momento iki natūralios mirties bei remiančius šeimas. Šeima kaip institucija mažai ginama, mažai remiama, todėl  ji pradeda nykti.. Lietuvos demografinė situacija kelia susirūpinimą. Kasmet į pirmąsias klases susirenka vis mažiau pirmokėlių, kasmet uždaroma po vieną ar kelias mokyklas, daug jaunų žmonių emigruoja į užsienį, ten kuria šeimas. Paskutinis balandžio mėnesio sekmadienis yra pasaulinė gyvybės diena. Džiugu, kad šiemet per pasaulinę gyvybės dieną Vilniuje nacionalinė tėvų ir šeimų asociacija organizuoja eiseną nuo arkikatedros iki Lukiškių aikštės, kurios  tema „Šeima –  gyvybės lopšys“. Ją remia Valdo ir Almos Adamkų šeima. Gal būt, šia eisena bus atkreiptas Seimo dėmesys į šeimą bei žmogaus gyvybės gynimą nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties momento ir įstatymus, remiančius šeimas.

         O ką gi daryti moterims,  kurios nežinodamos arba mažai žinodamos, priėmė sprendimą daryti abortus ir jaučia jų pasekmes?  Pirmiausia, pacituosiu Jono Pauliaus II Evangelium Vitae  1999 m. pasakytus žodžius: „Noriu dabar tarti keletą žodžių moterims, kurios patyrė abortą. Bažnyčia gerai žino daugybę veiksnių, galėjusių lemti Jūsų sprendimą, ji neabejoja, kad daugeliu atvejų šis sprendimas buvo skausmingas ir net sukrečiantis. Tai, kas atsitiko, buvo ir tebėra tikrai labai bloga. Bet, nenustokite drąsos ir nepraraskite vilties. Geriau pasistenkite suprasti ir garbingai išgyventi. Maloningasis Dievas pasirengęs suteikti Jums savo atleidimą ir ramybę Susitaikymo Sakramente. Taigi tikinčioms moterims patariama atlikti nuoširdžią išpažintį, prašyti Dievo atleidimo, prašyti atleidimo  bei atleisti sau pačiai. Sunkiausia atleisti yra sau pačiai, bet, pasistengus ir pastoviai to siekiant,  įmanoma. Moterims, padariusioms abortus stengiamasi padėti rasti vietą gyvenime. Kai kurios jų nori aktyviai dirbti pagal profesiją; kitos įsitraukia į bažnyčios veiklą, į kovą už gyvybę, šviesdamos kitus jaunus žmones, dar kitos padeda vargšams, ligoniams, invalidams, įvaikina našlaičius. Kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį Lazdijų Šv. Onos bažnyčioje vyksta vidinio išgydymo pamaldos, kuriose galima paprašyti pasimelsti  vidinio išgydymo malda dėl padaryto aborto, tai padeda pasiekti ramybę. Kartą į mėnesį sekmadieniais Lazdijų Šv. Onos bažnyčioje aukojamos Šv. Mišios, prašant atleidimo gyviems ir mirusiems tėvams bei medikams, padariusiems abortus bei prisidėjusiems prie jų padarymo. Beveik kiekvieną sekmadienį Varėnos rajone Panaroje Pilnų namų bendruomenėje kunigas Valerijus Rudzinskas kartu su kitomis intencijomis dažnai aukoja tikinčiųjų užsakytas Šv. Mišias, prašant atleidimo už negimusius vaikus. Ne visuomet ramybę pavyksta pasiekti iš karto, tačiau stengiantis ir vis dažniau pasinaudojant Bažnyčios teikiamu atgailos sakramentu, vidinio išgydymo maldomis, Šv. Mišiomis, Dievas antgamtiniu būdu moteris ir kitus asmenis gydo, o kartais pakviečia kovai už negimusios gyvybės išsaugojimą.  Kažkas man bandė aiškinti, kad abortu padaryta žala neatitaisoma. O aš manau kitaip. Paprastai gyvenimas duoda daug šansų ir galimybių net abortu padarytas klaidas dalinai atitaisyti. Pasikalbėjus su moterimis, ne viena aiškino, kad pasijuto daug ramiau, po padaryto aborto, gavusi galimybę kelias pažįstamas atkalbėti nuo aborto,  tokiu būdu padėdama vietoje savo prarastos gyvybės, išsaugoti kelias gyvybes.

           JAV gydytojas ginekologas Nathansonas knygoje „Dievo palytėjimas“ rašo, kad jo kompanijos dėka JAV buvo priimtas įstatymas, įteisinantis abortus. Jo vadovaujamoje klinikoje buvo padaryta apie 75 tūkstančiai abortų, iš kurių apie 15 tūkstančių padarė jis pats. Tačiau Dievas jį palytėjo, suteikė atsivertimo malonę, o po to pašaukė kovoti už gyvybę. Dabar šis daktaras keliauja po pasaulį ir aiškina apie abortu padaromą žalą. Jo kompanijos dėka Airijoje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis abortą. Jo sukurtas filmas „Nebylus šauksmas“, kuriame rodomas abortuojamas vaikas, apkeliavo daug pasaulio šalių ir galimai   daugiau kaip 75 tūkstančius šeimų sustabdė nuo sprendimo daryti abortą. Jei jį Dievas palytėjo ir pašaukė kovai už gyvybę, tikėkite, kad jis myli kiekvieną iš mūsų, gali palytėti kiekvieną iš mūsų, suteikti galimybę padaryti daug gerų darbų ir jais atsiteisti  dėl klaidingai priimtų mūsų sprendimų. Nors dėl padarytų abortų dažnai negalima atstatyti suirusių šeimų ar  prarastos sveikatos, tai   bent savo vaikams, kitiems asmenims turime aiškiai pasakyti tiesą, kurią patyrė daugelis mano kartos moterų ir kurios neturime teisės slėpti. O tiesa yra ta, kad Dievas dažniau laimina šeimas, kurioje nebuvo priimtas sprendimas daryti aborto. Žudanti negimusius vaikus šeima, dažniau pasmerkta iširimui, nesantaikai, kuri persiduoda visai visuomenei. Ir nereikėtų prisidengti, kad abortais išspręsime asocialių šeimų klausimą. Asocialių šeimų visame pasaulyje visais laikais buvo, yra ir bus.  Jų klausimus turime spręsti kitaip, o tai jau būtų atskira tema. Kaip nenužudome nei vieno gimusio vaiko asocialioje šeimoje, turime įsisąmoninti, kad neturime teisės priminėti sprendimų ir dėl negimusiųjų žudymo.

                                          

                                                      Laimutė Šilanskienė

 Lietuvos teisininkų sąjungos „Už šeimą ir gyvybę“ pirmininkė