Šventieji apie Eucharistiją

              Šventieji apie Eucharistiją

Eucharistija yra Jėzus – Dievas su mumis!   Ši naujiena nušluoja kalnus abejonių, žaizdų, kančių.

           Dievas yra mūsų gyvenime, ypač yra Šventose Mišiose, kai kunigų lūpomis Jėzus taria: „Tai yra mano Kūnas...“,  „Tai yra mano Kraujas...“. Šv. Mišių konsekracijos momentu tikrai atsiranda Jėzus ant altoriaus. Ir šis stebuklas kartojasi jau du tūkstančius metų.

Kiekvienos Šventosios Mišios yra visatos dvasinis seisminis drebėjimas, kurį išgyvename tikėjimu. Tačiau kyla klausimas, kodėl tikintieji per mažai garbina Eucharistiją? Priežastys yra šios: Eucharistijos slėpinio gelmė; pažinimo trūkumas ir menkas troškimas. Ar ne laikas pažadinti mūsų tikėjimą šv. Eucharistija?

Prisiminkime Bažnyčios, dvasinių mokytojų, šventųjų liudijimus. Popiežius Šventasis Jonas Paulius II sakė:,,Tegul meilė ir Jėzaus Švenčiausiame Sakramente garbinimas būna ryškiausias mūsų ženklas, o pamaldumas Kristui Eucharistijoje turi būti regimas. Juk meilė reiškiasi žodžiais, gestais. Jei norite būti tikri krikščionys, būkite Eucharistijos sielos. Prašau kunigus ir visą krikščionių tautą melsti Viešpatį gilesnio tikėjimo Eucharistija“. Šventajai Angelei   Folinjietei (1248-1309) apsireiškęs Jėzus pasakė: Aš jums esu nesuvokiamas; aš esu Dievas, veikiu be jūsų ir man neturi prasmės žodis „neįmanoma“. Galėjau padaryti, kad suvoktumėte šį Eucharistijos slėpinį. Tačiau man labiau patiko leisti Jums įgyti tikėjimo nuopelną: tikėkite ir neabejokite. Dievas trokšta mums duoti savo gyvybę ir savo gyvenimo pilnatvę. Jis, gimdamas iš Mergelės Marijos, prisiėmė žmogystę, kad apreikštų mums savo dievystę. Iš vienos šaknies Jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai Jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir Jį atrastų (Apd 17,26-27).  Dievas nežaidžia su mumis amžinų slėpynių. Jis nori, kad mes Jį rastume, nes pasakė: Ieškokite ir rasite (Lk 11,9). Pilnas Dievo atsakas į žmogaus troškimą - tai Jo atsidavimas Eucharistijoje.

Kartą vaikas, žvelgdamas į Marijos paveikslą, pasakė:  „Marijos akys iš dalies užmerktos, iš dalies atmerktos“.  Taip, iš dalies atmerktos, kad regėtų savo Sūnų ir iš dalies užmerktos, kad regėtų savo Dievą. Kiekvienas melskime tokio žvilgsnio. Šv. Motina Teresė pasakė: Tylos vaisius yra tikėjimas; tikėjimo vaisius yra meilė; meilės vaisius yra tarnavimas; tarnavimo vaisius yra ramybė. Tyloje viskas prasideda. Tyla yra didysis Kalėdų slėpinys. Juk kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus  (Išm 18,14).  Ir tyla tampa sąlyga žmogaus susitikimo su Dievu. Dievas mūsų laukia, laukia mūsų dažnai sužeistos širdies tyloje. Tyla – kaip Didžiojo Penktadienio – Jėzaus  mirties trečioji valanda. Tai valanda, kai mirtis gimdė gyvybę.  Vidinė tyla mus atveria apmąstymui ir amžinam gyvenimui. Norint turėti amžiną gyvenimą, reikia valgyti Kristaus kūną: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną (Jn 6,54). Apmąstymai veda į regėjimą ar bent troškimą regėti Dievą.  Šv. Teresė Avilietė, dar maža būdama, pabėgo iš namų, nes norėjo regėti Dievą. Ir mums Dievas tapo regimas Eucharistijoje. Mes norime  „kopti“ į Dievą, o Jis jau pasilenkęs prie mūsų. Mes svajojame apie aukštumas, o Jis mūsų laukia nuolankumo slėnyje. Mes trokštame Dievą  regėti, o Jis trokšta mums duoti savo gyvybę. Kristuje regime Tėvą (plg. Jn 14,9;  4,23-24).  Eucharistijoje Dievą galime garbinti ypatingu būdu – dvasia ir tiesa. Eucharistija mums atveria kito, jau prasidedančio,  pasaulio horizontą.

            Daugiau kaip 50 metų  krikščionys neturėjo užrašytos Evangelijos, bet jie išgyveno gyvo Jėzaus artumą Eucharistijoje. (Kanoninės Šventojo Rašto knygos buvo patvirtintos  tik 360 metais Laodikėjos Susirinkime). Taigi, dar nebuvo užrašytų evangelijų, o krikščionys  kasmet šventė Velykas, sekmadienius. Šv. Motina Teresė kvietė: Reikia sugrįžti prie Eucharistijos adoracijos. Iki 1973 metų, pagal mūsų regulą, turėdavome  vieną valandą adoracijos per savaitę. 1973 metų generalinės kapitulos metu bendru sutarimu nutarėme kasdieną adoruoti Eucharistinį Jėzų vieną valandą. Turėjome daug darbo, reikėjo rūpintis raupsuotaisiais, ligoniais, apleistais vaikais. Vis tik buvome ištikimos kasdienės adoracijos valandai. Ir ką gi! Įvedus šį pakeitimą, mūsų meilė Jėzui tapo gilesnė, mūsų tarpusavio meilė gyvesnė; mus vienija meilės kupinas susiklausymas, labiau mylime vargšus ir, kas dar nuostabiau, padvigubėjo pašaukimų ( Citata iš: José Luis Gonzalez-Balado et Janet Playfod, Mère Teresa par elle-même, Médiaspaul, 1994, p. 144).  Prisiminkime vyresnįjį sūnų iš palyginimo apie Sūnų palaidūną: Vaikeli, tu visada su manimi ir visa, kas mano, yra tavo (Lk 15,31). Nuo tada, kai per Krikštą tapome dangiškos karalystės ir Kristaus paveldėtojais, gauname visą dieviškąjį gyvenimą. Tai gauname nepaprastoje dovanoje – Eucharistijoje. Tai ne paskolinimas, bet dovana, – pažymi šventasis Pierre Julien Eymard. Per Eucharistiją Dievas įvykdo šiuos žodžius: Man gera būti su žmonių vaikais (Pat 8,31).  Visiškas Dievo atsidavimas Eucharistijoje įvyko po ilgo istorijos laikotarpio.

 Istorija yra gyvojo Dievo susitikimas su  savo tauta, susitikimas su kiekvienu žmogumi asmeniškai. Dievas, vos sukūręs Adomą ir Ievą, skuba į sodą  kalbėti su jais.  Dievas atstumiamas nuodėme, bet ir toliau Jis nenustoja siūlęs savo Sandorą ir kviečia naujai draugystei. Koks Dievo kantrumas!  Ir štai, laiko pilnatvei atėjus, Dievas ateina pas žmones per nekalčiausią Mergelę Mariją.  Žmonės jį nužudo, bet paskutinis žodis ne mirčia, nes:meilė stipresnė už mirtį (Gg 8,6).  Jėzus nugalėtojas pakyla iš kapo. Jis gyvas su mumis iki laikų pabaigos, gyvas su mumis Eucharistijoje. Dievas pasilenkia prie mūsų skurdo. Jis, kaip gerasis samarietis, ateina pagydyti mus, kurie sužeisti nuodėmių. Jis mus nugabena į užeigą – Bažnyčią, o kad mes pagytume, duoda malonių gausą per sakramentus, ypač per Eucharistiją, nes ji yra išgydymo sakramentas. Eucharistija yra susitikimas sūnaus palaidūno su Tėvu, kuris nenustojo mus mylėti. Patys vieni negalime grįžti pas Tėvą, bet grįžtame per Jėzų.

Krikštas mus padaro Dievo vaikais. Žiūrėkite, kokia meile mus Tėvas pamilo, mes vadinamės Dievo vaikais (1 Jn 3, 1).  Jau dabar esame Dievo vaikai, bet dar ne panašūs į Jo vienatinį Sūnų Jėzų. Kuo tapome per Krikštą, tuo turime tapti gyvenimu. Eucharistija yra maistas, kuris mus padarys tikrais Dievo vaikais, kokiais turime tapti dėl Krikšto malonės. Prieš kentėdamas Jėzus atskleidė savo meilę iki galo. Apie tai pasakoja Jono evangelija. Tai esminis Kristaus skelbimo momentas. Kafarnaumo sinagogoje, tokioje iškilmingoje vietoje Jėzaus žodžiai turėjo būti labai keisti.   Minia galėjo pamanyti, kad  Jis išprotėjo, nes pasakė: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šią duoną –  gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę (Jn 6, 51).  Tenai kilo triukšmas, ginčai, klausimai, kas Jis toks? Romano Guardini pastebi, kad Jėzus su  nenugalima jėga nenustojo skelbti ir Jis liko vienišas.  Toliau Jėzus dar labiau  paryškino:  Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis ir mano kraujas tikrai yra gėrimas (Jn 6, 53-55). Čia pasakyta labai aiškiai.. Žmonės buvo paruošti. Neseniai Jėzus padaugino duoną, vandenį pavertė vynu, prikėlė iš numirusiųjų Lozorių, ėjo Tiberiados ežero vandeniu. Įspūdingi stebuklai turėjo išryškinti dievišką Jėzaus asmenį. Įvyko pasirinkimas: taip arba ne. Buvo pakankamai įrodymų ir Jėzus laukė iš jų tikėjimo. Kokios pasekmės?  Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nevaikščiojo (Jn 6, 66). Tada Jėzus klausė apaštalus: Gal ir jūs norite pasitraukti? (Jn 6, 67). Petras pareiškė: Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius (Jn 6, 68).  Petras pripažino, kad Jėzaus žodžiai yra gyvenimo žodžiai, nors jų nesuprato. Romano Guardini žavisi Petro atsakymu.Dievas prašo ir mūsų tikėjimo, šuolio į nežinomybę, kas pranoksta mūsų žmogiško proto ribotumą. Tikėjimas neneigia proto, bet eina pirma jo ir jį pralenkia.         Eucharistijos paslaptis tobulina mūsų tikėjimą. Tikėjimas…įrodo tikrovę, kurios nematome (Žyd 11, 1). Tikėjimas remiasi Kristaus žodžiais. Šventasis Pierre-Julien Eymard pasakė: tikėjimas yra grynas dvasios aktas, nesumišęs su mūsų pojūčiais, kurie čia nereikalingi, turi tylėti, nes yra vien Jėzaus slėpinys.  Įsikūnijime regime Betliejaus kūdikį – Dievą. Atpirkime savo pojūčiais matome ant kryžiaus mirštantį Jėzų – Dievą, o Eucharistijoje savo pojūčiai nieko neapčiuopiame. Lieka tik tikėjimas.  Tai tikėjimo karalystė, joje reikia mūsų proto, mūsų dvasinės aukos, reikia tikėti, nors pojūčiai nė kiek nepadeda, net prieštarauja įprastiems dėsniams, patirčiai.  Reikia tikėti vien Jėzaus Kristaus žodžiais. Galime klausti: „Kas tai yra?“ Mums atsako Jėzus Kristus „Aš“ esu.  Pulkime ant kelių ir Jį garbinkime.

Yra sukrečiantis faktas, kad daugelis anuomet pasišalino. Ir šiandieną Eucharistija, kryžius daugeliui tapo suklupimo akmeniu.  O Bažnyčiai daromi įvairūs priekaištai: jeigu popiežius leistų kunigams vesti… jeigu moteris šventintų kunigais…   jeigu…   jeigu… Jeigu visa tai leistų Bažnyčia, netikintieji sugalvotų kitus priekaištus, nes įvairių priekaištų esmė – tikėjimo trūkumas.

Nuo pirmojo Didžiojo Ketvirtadienio iki  šių dienų Jėzaus garbintojai būriuosis apie Eucharistiją. Tai darė pirmieji krikščionys (plg. Apd 2, 42).  nes Eucharistija yra krikščioniško gyvenimo šaltinis ir viršūnė. 

Mes esame labai apsunkinti įvairių komitetų, sesijų, komisijų liga, kad dingsta krikščionio gyvenimo esmė: švęsti Dievą, kad gyventume. Ne susirinkimais statoma Bažnyčia, bet Šventoji Dvasia stato Bažnyčią. Kai šv. Mišiose kunigas aukoja geram Tėvui duoną ir vyną, visą žmoniją, visą kūriniją, o tikintieji aukoja patys save, visą savo gyvenimą, kad visi būtų perkeisti kartu su duona ir vynu,. tuomet visas pasaulis pakeistas į Dievo tautą, į Išganytojo Kūną ir Šventosios Dvasios šventovę. Taip Kristuje, kuris yra Kūno galva, bus teikiama garbė ir šlovė visatos Kūrėjui ir Tėvui. Priimdami šv. Komuniją –  Kristaus Kūną mes įjungiami į Jėzų. Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas Kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona (1 Kor 10, 16-17). Visi, esantys Danguje, skaistykloje ir žemėje, priklausome tai pačiai Bažnyčiai.

  Kūniškas Kristaus buvimas pradėjo Bažnyčią Palestinoje. Tas pats kūniškas Kristaus buvimas palaiko Bažnyčią dabar pasaulyje (Charles Journet, La Messe, présence du sacrifice de la Croix, p. 254). Eucharistijoje mes primename dangiškam Tėvui, ką Jėzus padarė dėl mūsų – visos žmonijos vardu paaukojo mūsų maldavimą. Jis yra Auka už mus, nes prisiėmė nusikaltusio žmogaus vietą. Mirdamas ant Kryžiaus Jėzus  užėmė vietą, kuri priklausė mums, nusidėjėliams. Galime įsivaizduoti, ką išgyveno lenkų šeimos tėvas Pranciškus Gajowniczek, kai jo vietoje nuėjo mirti kun. Maksimilijonas Kolbė?  Kristus mus išgelbėjo nuo amžinos mirties. Niekados nepamiršime šio išganymo slėpinio. Niekados nepamesime iš akių  mielo Jėzaus, kuris yra meilė ir už mus atidavė savo gyvybę. Šventasis Jonas iš naujo nepasakoja  apie Eucharistijos įsteigimą, bet kalba apie apaštalų kojų plovimą. Taip elgiasi ne todėl, kad užmiršo Eucharistiją.  Jonas siekia, kad suprastume, jog meilė reiškiasi visišku savęs atidavimu (Jn 13, 1). Kristaus gyvenimas visas atiduotas ir paaukotas. Jis nieko nepasiliko sau. Eucharistijos slėpiniu mes pakviesti taip pat save atiduoti. Krikščionis negali būti šalia Kristaus, jis yra Kristuje.  Todėl sekti Kristumi ir Jo gyvenimo paaukojimo slėpiniu Eucharistijoje reiškia sekti Juo, kuris gyvena mumyse ir kviečia mus gyventi Jame. Amžių bėgyje Bažnyčia vis labiau atskleidė šiuos Eucharistijos aspektus. Pasak kardinolo Newman, Bažnyčia tarsi išvynioja dovanos įpakavimo sluoksnius. Pati dovana esmėje lieka nepakitusi,  ji leidžia priimti vis naujas  eucharistinio pamaldumo formas, kurias patvirtina Bažnyčia.

Eucharistija yra amžinojo gyvenimo maistas ir gėrimas. Bet taip pat ir tikras Meilės Artumas. Nereikia atmesti nieko, kas ugdo meilę. Visais eucharistiniais pamaldumais Bažnyčia gieda meilės ir džiaugsmo himną savo Sužadėtiniui. Bevakarieniaujant  Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė savo mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, Sandoros  kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mk 14, 22-24). Evangelistas Jonas nekartojo Eucharistijos įsteigimo aprašymo, bet pabrėžė Eucharistinės Komunijos svarbą. Testamentiniai Kristaus žodžiai: Tai yra mano kūnas… tai yra mano kraujas... yra labai skandalingi tiems, kurie neturi religinio tikėjimo.  Tačiau tikintiesiems jie turi tam tikrą paslaptingą aiškumą. Per du tūkstančius metų Kristaus mokiniai meldėsi, mąstė, bandė suvokti šių žodžių prasmę. Jie pasakyti velykinio valgio metu. Tuo Kristus parodė, kad gerbia žydų Velykų raidę ir dvasią, vietoje velykinio avinėlio ir neraugintos duonos duoda mums savo atperkantį Kūną ir Kraują. Kristaus mirtis mums padeda suprasti Paskutinę Vakarienę, kuri yra  mirties pirmavaizdis, brutalios mirties perkeitimas  į valios auką, į meilės aktą, kuris atpirko pasaulį. Jei nebūtų buvę begalinės meilės Paskutinės Vakarienės metu, Jėzaus mirtis ant kryžiaus būtų buvusi beprasmė. Eucharistija kyla iš šios vienybės: Paskutinė Vakarienė + Kryžius. Po Jėzaus mirties tokios agapės buvo švenčiamos kasdieną. Šventasis Feliksas savo budeliams sakė: Argi nežinote, kad krikščionys švenčia Šventąsias Mišias ir jos padaro juos krikščionimis, nes vienas be kito negali egzistuoti? Vėliau Šventosios Mišios ypač buvo švenčiamos sekmadieniais. Šventasis Justinas patikslino: tai pirmoji diena, kuomet Dievas iš tamsybių sukūrė  šio pasaulio materiją, ir diena, kuomet prisikėlė Kristus.  Šventimas prasidėdavo šeštadienio vakare ir baigdavosi sekmadienio aušroje. Nuo II amžiaus  Eucharistiją  šventė trečiadieniais ir penktadieniais. IV amžiuje Rytuose dar ir šeštadieniais. Nuo VI amžiaus Eucharistija švenčiama visur ir kasdieną. Pirmasis Eucharistijos slėpinio aspektas – Kristaus Aukos  ant Kryžiaus sudabartinimas. Ši auka, kuomet Jėzus išliejo savo kraują, prasidėjo Didįjį Ketvirtadienį Eucharistijos įsteigimu ir baigėsi Didįjį Penktadienį 3 valandą. Tai vienas ištisas Jėzaus meilės aktas. Kiekvienas buvome pasmerkti, bet Jėzus mirė ant Kryžiaus  įvyko vietoje mūsų.  Jis pasiėmė sau mūsų mirtį ir mums davė gyvenimą. Nors apaštalas Judas Jėzų išdavė, bet Jis pasiaukojo. Kai mes Jį išduodame savo silpnadvasiškumu, Jis pasiaukoja ir mums duoda savo Kūną, o per jį –  ištikimybės jėgą (plg. Žyd 2, 17). Šventųjų Mišių auka yra meilės sakramentas, vienybės ženklas Dievo vaikų, valgančių tą pačią duoną. Tuo pačiu ji yra meilės ryšys velykiniame pokylyje, kurio metu Kristus atsidavė ir yra suvalgomas. Taip siela pripildoma malonių ir savo ruožtu tampa pajėgi mylėti, nes atgaivinta gyvuoju vandeniu. Ši auka yra pirmavaizdis mūsų būsimos šlovės, kuri jau dabar mums duodama Eucharistijoje. Per Jo auką ant Kryžiaus – Jo Kūną ir Kraują – mes įtraukiami į šlovingąjį Kristų. Įsilieti į Dievo šlovę galime tik per Jo Kryžių; spindintį Kryžių, bet vis dėlto Kryžių. Šlovingasis Kristus turi kryžiavimo žymes. Nukryžiuotasis Mesijas  žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė, bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams –  Dievo galybė ir Dievo išmintis  (plg. 1 Kor …23-24). Mūsų bažnyčios altoriuje yra Kryžius. Šventosios Mišios  yra per amžius besitęsiantis tas pats Kryžius. Per Šventąsias Mišias Kryžius išsiplečia nepasidaugindamas; apima visus laikus, visas vietas ir duoda naujus vaisius pats nesikeisdamas. Šventųjų Mišių aukoje.  Kikščioniškoji tradicija įžvelgia  Kristaus, save kaip auką aukojančio ant Kryžiaus, 4 dalykus. 1. Šventosios Mišios pirmiausia yra garbinimo auka, nes Kristus, atiduodamas savo gyvybę, pareiškia didžiausią klusnumą, visišką savęs atidavimą gailestingumo Dievui. Mano valgis yra vykdyti Tavo valią; aš pats atiduodu savo gyvybę (plg. Jn 10,17-18). Garbinimas yra visiškas savęs užmiršimas ir rūpinimasis tik Dievu. Garbinti reiškia norėti tik to, ko nori Dievas. Mylėti tik tai, ką Jis myli. Mylėti taip, kaip Jis mus myli. 2.Auka nuodėmių atleidimui gauti. Tėvas atsiuntė savo Sūnų į pasaulį, kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (plg. Jn 3, 17). Malraux sakė:  XX amžius arba bus mistikos amžius arba jo nebus. Mistika reiškia giluminį išgyvenimą, kad mums reikia Gelbėtojo. Kristus atėjo ne dėl sveikųjų, bet dėl ligonių (plg. Mk 2,17). Kiekvienoje Eucharistijoje Jis ateina dėl ligonių, kuriais esame ir mums atneša sielos ir kūno išgydymą. Norint suprasti begalinį Dievo gailestingumą, reikia suvokti nuodėmės mirtiną bedugnę. Mano skurdo bedugnė šaukiasi gailestingumo bedugnės. Visiškai negalėtume suprasti Kristaus Išganytojo, Kryžiaus, Eucharistijos,   jeigu nebūtume sukrėsti, sutriuškinti, kad mūsų nuodėmė skiria mus nuo Dievo meilės.  Tuomet galime priimti susitaikinimą. Kristus numirė ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio nuodėmes ( 1 Jn 2, 2), Jo Krauju esame atpirkti (plg.1 Pt 1, 18-18). 3. Dėkojimo auka. Kristaus auka yra eucharistinė. Kristus dėkoja Tėvui už tokį sumanymą: išvaduoti savo vaikus iš nuodėmės ir mirties, padovanoti jiems išganymą, parodyti jiems gailestingumą savuoju asmeniu. Paėmęs duoną Kristus tarė palaiminimo ir dėkojimo žodžius. Kiekvienoje Eucharistijoje Kristus dėkoja už išganymą, kurį Dangaus Tėvas nenustoja duoti per šią Sūnaus auką.  4. Užtarimo auka. Kryžiaus auka yra ir užtarimo malda. Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi, Dievo pavadintas Vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu (Žyd 5, 7-10). Mistikai kalba, kad per savo ilgą agoniją, kuri prasidėjo per Paskutinę Vakarienę, tęsėsi Getsemanėje ir baigėsi trimis kančios valandomis ant Kryžiaus, Kristus meldėsi už kiekvieną mūsų. Mokslininkas Paskalis priduria, kad „Jėzaus Slėpinys“– Kristaus agonija tęsiasi iki pasaulio pabaigos. Eucharistinėje aukoje kiekvieną kartą Jėzus su meile ištaria vardus visų, kuriuos reikia išgelbėti. Jis, kaip geriausias mūsų Užtarėjas pas Tėvą (plg. 1 Jn 2, 1) meldžia mums išgydymo, meldžiasi  už  visų žmonių reikalus. Jis meldžiasi „Tėve mūsų“ už mus ir su mumis. Visos mūsų maldos Tėvą pasiekia per Kristų Šventojoje Dvasioje. Todėl krikščionys prašo vieni kitų, o ypač kunigo,  prisiminti juos šv. Mišių metu, o  Kristus nuolatos šaukia: „Tėve, atleisk jiems“!

Eucharistijos auka yra ta pati Kryžiaus auka, nors skirtingu būdu Kardinolas Journet nuostabiai gražiai apsakė, kas vyksta kiekvienose Šventose Mišiose:  Išnyksta 2000 metų, kurie mus skiria nuo Kalvarijos įvykių. Tai trumpas dvasinis momentas, betarpiškas kontaktas su pasaulio Atpirkimo įvykiu! Kiekvienose Šventose Mišiose stebuklingu ir neregimu būdu susijungia dabartinis laikas, kai aukojamos Šventosios Mišios, su tuo laiku, kai Jėzus mirė ant Kryžiaus.

                        Šventosios Mišios tai nėra buvusių įvykių prisiminimas, bet praeities įvykiai  mums tampa dabartimi. Dievo malonės dėka praeinantys pasaulio įvykiai gali būti įjungti į Dievo amžinybę. Tokiu būdu kiekvienose Šventose Mišiose mes atsiduriame prie Kryžiaus kartu su Jėzaus Motina Marija ir apaštalu Jonu, trokšdami priimti dieviško gyvenimo malonę.

Prieš 2000 metų buvo du būdai būti po Jėzaus Kryžiumi. Pirmasis, kai dauguma Kristaus amžininkų buvo fiziškai, kiti buvo abejingi, dar kiti – Kristaus draugais ar priešais. Antrasis būdas – po Kryžiumi buvo Marija ir Jonas ne tik kūnu, bet ir širdimi. Jie tikėjimu ir meilės kupina širdimi įsiliejo į tai, ką regėjo. Jie vienijosi su Jėzaus auka ir priėmė malonės vaisius.  Mišiose, Konsekracijos metu mes atsiduriame tame pačiame įvykyje, kaip Marija  ir Jonas po Kryžiumi. Skirtumas tik tas, kad Marija ir Jonas, pakėlę akis, regėjo iškankintą ir  krauju pasruvusį Jėzaus  Kūną.  Mes regime Kristų Ostijos ir Taurės pavidaluose.  Tačiau yra tas pats Jėzus su savo šlovingu Kūnu, paženklintu meilės kančiomis. Tokiu būdu kiekvienose Šventose Mišiose dalyvaujame Kristaus kančios dramoje, kurią Jėzus išgyveno iki galo iš meilės mums. Tikėjimu ir meile per šį didį  Šventų Mišių stebuklą mes tikrai dalyvaujame Kristaus aukoje, apimančioje visus laikus. Kardinolas Journet  žavisi: Koks sukrečiantis kontrastas tarp kruvinos Kryžiaus tragedijos ir  liturgijos  švelnumo Konsekracijos metu!

Tam tikru būdu mes tikrai esame ant Golgotos, kuomet vysta mūsų Atpirkimas. Tai dvasinis dalyvavimas, neapribotas nei laiko, nei vietos, bet tikras. Ant Kryžiaus ir ant mūsų bažnyčių altorių aukojama ta pati Ostija – tas pats Kūnas, tas pats Kraujas, tik šiandieną jis aukojamas  po duonos ir vyno pavidalais. Kristaus kryžiaus spinduliai mus paliečia, kai kunigas taria konsekracijos žodžius.  Ir mes Eucharistinėj aukoj gauname visa, ką Kristus mums pelnė savo auka. Apaštalas šventasis Paulius laiške Žydams rašo, kad vienintele atnaša jis šventinamuosius padarė tobulus amžiams (Žyd 10, 14).

Bet ši vienintelė auka turi būti kiekvienai  kartai, turi pasiekti visas kartas. Kiekvieną kartą, kai ištariami konsekracijos žodžiai, naujos kartos atsistoja po kruvinu Kryžiumi. Kryžiaus Auka prasidėjo Didžiojo Ketvirtadienio Paskutinės Vakarienės auka duonos ir vyno pavidalais. Tas pats Kristus aukojasi šiandieną nekruvinu būdu. Tas pats Jėzus, o dabar kunigas švenčia Eucharistiją. Jėzus pasiaukojo ant Kryžiaus ir dabar aukojasi Eucharistijoje. Pasikeitė tik aukojimo būdas.

Taigi kiekvienose Šv. Mišiose esame tiesiogiai ir tikrai sujungti su Kryžiumi. Užmerkiame akis ir dvasia esame  su Marija ir Jonu ant Golgotos tą Didįjį Penktadienį. Kiekvienose Šv. Mišiose Kristaus mirties ant Kryžiaus vaisius gauname pagal mūsų troškimo dydį.

Eucharistija yra Kristaus, o kartu ir Bažnyčios auka, nes Bažnyčia yra Kristaus Kūnas! Konsekracijos metu mes turime jungtis  su Dievo troškimu išgelbėti visus žmones. Turime maldauti malonių visiems  mūsų broliams ir seserims. Turėtume šaukti ir vaitoti, kad kiekvienas ir kiekviena atsivertų Dangaus Tėvo meilei. Melskime tokio nusiteikimo, kurį turėjo Marija ir Jonas po Kryžiumi. Tėvas Lamy per Šventąsias Mišias dažnai regėdavo kenčiantį Jėzų Kristų.

Kadangi Šventosios Mišios yra ta pati Kryžiaus auka  ir Kryžius yra visų Išganymo malonių šaltinis, tai Šventų Mišių auka yra kanalas, per kurį mus pasiekia dieviškos malonės.  Per Šventų Mišių auką nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus  mus paliečia šiandieną.  Nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti (Apd 4, 12).

Tačiau Šventos Mišios nėra tik gaunamų malonių kanalas. Šventomis Mišiomis gauname Tą, kuris yra Išganymas.

Kunigas yra šio didžio slėpinio centre. Šventoji Teresė, regėdama kunigą, sakydavo: Štai, kas mane padarė Dievo vaiku, kas nuplovė mano nuodėmes, kas maitina mano sielą.   Arso klebonas kun. Jonas Vianey sakė: Kunigas atstovauja Dievą. Be kunigo mes negalėtume gauti Dievo geradarybių. Kuo gi mums pasitarnautų aukso pilnas namas, jei niekas negalėtų mums atidaryti to namo durų?  Kunigas turi raktus nuo dangiškųjų lobių. Jis atrakina duris; jis yra Dievo ekonomas, Jo gėrybių dalintojas.

Kunigas Kristuje ir su Kristumi yra kaip naujasis Mozė. Tik Mozė galėjo lazda suduoti į uolą, kad iš jos ištrykštų šaltinis ir tauta galėtų atsigerti. Taip ir Šventose Mišiose kunigas yra privilegijuotas dėl visų, kad visi galėtų atsigerti iš meilės šaltinio. Arso klebonas gerai suprato savo pašaukimo kilnumą: Švenčiausioji Mergelė negali padaryti, kad Jos Sūnus nusileistų į  Ostiją. Štai kokia kunigo galia. Kunigo ištartas žodis – ir duonos gabalėlis  tampa Dievu.  Maronitų liturgijoje kunigas konsekracijos žodžius pasako aramėjų – Jėzaus kalba. Arso klebonas dar pasakė: Visi viso pasaulio geri darbai nepalyginamai menkesni už vieną vienintelę Šventųjų Mišių Auką, nes tie darbai yra žmogaus veikimas, o Šventosios Mišios – paties Dievo darbas. Šventasis Klaudijus Kolombjeras sakė, kad Dievas labiau pagarbinamas  vieneriomis Šventomis Mišiomis, nei visų angelų ir žmonių visais gerais uoliausiais darbais. Šarlis de Fuko troško tapti kunigu, kad galėtų aukoti Eucharistijos Auką, kuri labiausiai pagarbina Dievą. Daug kunigų ir tikinčiųjų buvo nužudyti dėl to, ypač Prancūzijos revoliucijos laikais, kad  aukojo ar dalyvavo Šventose Mišiose. Šventoji Joana Šantalietė ragino vienuolynų vyresniąsias pasirūpinti,  kad seserys kiekvieną dieną turėtų Šventąsias Mišias ir jose labai pamaldžiai dalyvautų. Popiežius šv. Jonas Paulius II liudija: Kunigas yra Eucharistijos žmogus. Per beveik 50   kunigystės metų Eucharistijos šventimas man yra svarbiausias ir švenčiausias dienos momentas. Manyje labai gyvas įsisąmoninimas, kad prie altoriaus esu Kristaus asmenyje. Šventoji Faustina savo Dienoraštyje rašė: Didžiulė paslaptis vyksta per Šventąsias Mišias. Kaip pamaldžiai privalome klausyti ir dalyvauti šioje Jėzaus mirtyje. Kada nors suvoksime, ką Dievas daro dėl mūsų per kiekvienas Šventąsias Mišias ir kokią per jas mums ruošia dovaną. Tik Jo dieviška meilė galėjo ryžtis tokiai dovanai. O Jėzau, mano Jėzau, kokio didžiulio skausmo yra perverta mano siela matydama taip saldžiai ir galingai trykštančią gyvybės versmę kiekvienai sielai. O vis dėlto matau nuvytusias ir dėl savo kaltės džiūstančias sielas. O mano Jėzau, padaryk, kad gailestingumo gausa apglėbtų tas sielas (Dienoraštis n^o 914).

Šventosios Mišios už gyvus ir mirusius. Apie  auką už mirusius jau kalba 2 Mak 12, 38-46. Tik Kristaus Auka ant Kryžiaus gali mums atverti Dangaus vartus ir leisti dalyvauti Dievo garbėje. Aristidas (miręs 138 m.) krikščionims sakydavo: Jeigu tikintysis miršta, prie jo palaikų paaukokite Eucharistijos Auką.  Šventasis Kirilas Jeruzalietis (313-386) kalbėjo: Meldžiamės už visus, kurie mirė anksčiau už mus, tikėdami, kad Šventoji Auka labai pagelbsti sieloms. Eucharistijos Auka už mirusius leidžia išsilieti Dievo Meilei. Ir šis išsiliejimas gyvuosius ir mirusius  išlaisvina nuo egoistinių prisirišimų, paskatina mus gilesnei vienybei su Kristumi, už mus visus atidavusiam savo gyvybę. Šventoji Monika savo sūnui Augustinui prieš mirtį sakė: Palaidokite mano kūną, kur galėsite, ir daugiau nesirūpinkite. Prašau jus tik vieno: prisiminkite mane šventose Mišiose, kur bebūtumėte. Šventasis Jeronimas sakė, kad po kiekvienų pamaldžiai paaukotų Šventųjų Mišių daug sielų iš skaistyklos keliauja į dangų. Šventasis Tomas Akvinietis rašė: Eucharistinė Auka  yra geriausia priemonė greitai išlaisvinti kenčiančias sielas. O konkreti intencija Šventųjų Mišių Aukai padeda išgyventi Eucharistijos Velykinio slėpinio visuotinumą. Šventos Mišios visada aukojamos už visus žmones. Intencija išreiškia prašančiojo tikėjimą, kad Eucharistinė Auka yra ta pati  Kryžiaus Auka, kad ši Auka neša vaisių visiems žmonėms, o ypač asmeniui, už kurį ji aukojama. Yra viena Bažnyčia, kuri apima visus Kristaus Krauju atpirktus Dievo vaikus žemėje ir skaistykloje. Šventųjų bendravimo slėpinys mums leidžia  užtarti vieniems kitus. Išrinktiesiems, kurie patiria galutinį nuskaistinimą, mūsų didžiausias meilės aktas yra  malda ir Šventosios Mišios jų intencija. Šventasis Jonas Auksaburnis savo parapijiečiams kalbėjo: Vietoje ašarų dėl tų, kuriuos praradote, pagelbėkite jiems malda, išmalda, šventomis aukomis, Eucharistijos Auka. Šventoji Magdalena Pacietė regėdavo, kaip po kiekvienų Šventųjų Mišių sielos iš skaistyklos keliaudavo į Dangų. Šventųjų gyvenimuose pasakojama, kad vieną vaiką tėvas  paliko, o to vaiko vienintelis pragyvenimo šaltinis buvo ganyti kiaules.  Jo tėvas mirė.  Vaikas sužinojo tik vėliau ir negalėjo dalyvauti laidotuvėse. Kartą vaikas bevaikščiodamas rado pinigą. Jis tuoj nubėgo į bažnyčią  užprašyti Šventų Mišių už savo tėtį. Tas vaikas buvo Pierre Damien, vėliau tapo kardinolu ir paskelbtas Bažnyčios Mokytoju.

Šventos Mišios yra tikras Meilės pasimatymas. Į jį kviečia pats Dievas, trokšdamas mums perduoti savo malonę, kaip nuostabiausią Kryžiaus vaisių. Šventos Mišios – kaip dvasinis Taboras, į kurį Dievas pasikviečia savo draugus trokšdamas jiems apreikšti savo šlovę. Šventos Mišios yra Palaiminimų kalnas, kur susirinkusi minia džiūgauja dėl Dievo Žodžio ir dieviško gailestingumo gausybės. Tai vestuvinė sandora, kur mes visi, kartu švenčiame džiūgaudami, kad turime Sužadėtinį, Gelbėtoją, Ganytoją. Ir dar. Šventos Mišios yra Golgota, kur iš naujo tikrai išgyvename visų laikų didžiausią meilės aktą. Ji yra Naujoji Betanija, kur Jėzus sako: Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Tai – Paskutinės Vakarienės menė, kur susirinkusiems kartu su Marija nužengia Šventoji Dvasia.

Žinome, kad reikia mylėti brolius ir seseris, jiems pagelbėti, jiems tarnauti. Žinome, kad išėjus iš Šventų Mišių nereikia kritikuoti. Žinome, kad reikia melstis už visus, visur ir visada (1 Tes 5, 17). Žinome, kad Geroji Naujiena turi būti įrašyta mūsų veiduose…Bet kodėl taip mažai krikščionių, kurie uoliai dalyvauja šiame didžiame slėpinyje? Gali būti įvairių priežasčių. Tačiau svarbiausia: puikybė ir mąstymas, kad kažką galime padaryti be Dievo. Tikėjimas yra kietas riešutas. Jis yra naujas gyvenimas Kristuje. Tai įsitikinimas, kad be Kristaus, Dievo  nieko negalime padaryti. Jėzus tai pabrėžė vynmedžio ir šakelių palyginime (plg. Jn 15, 5).  Reikia melsti, kad Šventoji Dvasia mums atskleistų visą šio palyginimo gelmę.

Tikėti – tai  besąlygiškai priklausyti nuo Dievo. Tai pamesti visus savo protavimus, atiduoti visą save meilės slėpiniui, kuris mus pranoksta.  Man gyvenimas  – tai Kristus, sako šventasis Paulius (Fil 1,21). Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs? (1 Kor 4, 7). 

Mes daug darome ir net gero padarome. Bet ar nepamirštame, kad gyvenimas, kiekviena diena yra Dievo dovana. Eucharistija yra Kristaus dėkojimas Dangaus Tėvui, kad galėjo pasiaukoti už visus iki Kryžiaus mirties ir nusileisti į pragarus.  Eucharistija yra privilegijuota vieta, kuomet su Kristumi dėkojame Tėvui už dieviško gyvenimo dovaną mumyse, nes visa ateina iš Jo (plg. Jok 1, 17).  Mes Jam dėkojame už meilę, kurią Šventoji Dvasia išliejo mūsų širdyse iš atverto Kristaus šono.

Ne patys panorėjome ten eiti, bet gavome kvietimą.  Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio pokylį. Dalyvaujant Šventose Mišiose būtina nuolankiai pripažinti, kad ne patys save sukūrėme ir mūsų gyvenimas priklauso nuo Dievo. Mums Jo reikia, kad gyventume antgamtinį gyvenimą.

Kaip sužadinti uolumą? Pirmiausia pasiryžti būti ten, kur esame – bažnyčioje. Atėjus į bažnyčią mus seka daugybė visokių prisiminimų, vaizdų, reikalų... Labai svarbu tvirtas valios ryžtas visu nuoširdumu dalyvauti Šventoje Aukoje. Arso klebonas aiškino, kad geriausias būdas dalyvauti Šventoje Aukoje tai vienytis su kunigu  visame, ką jis daro, stengtis persiimti meile ir dėkingumu.

                        Tai yra mano Kūnas! – šiais žodžiais viskas pasakyta. Po konsekracijos Jėzus tikrai yra ant altoriaus. Jis yra Eucharistijoje, yra su mumis visam laikui!   Palaimintoji Angelė Folinjietė sako:  Jėzus įkūrė Eucharistiją ne tik savo mirties atminimui; o Jis  įkūrė Eucharistiją norėdamas pasilikti su mumis visais amžiais.

Eucharistija yra auka ir sakramentas. Eucharistija nuo kitų sakramentų skiriasi tuo, kad jame yra malonės Autorius, o kiti sakramentai yra kanalai, per kuriuos ateina malonė.

Vienam šešių metų vaikui kunigas parodė Ostiją ir paklausė: Kas tai?

Vaikas atsakė: Tai Jėzus!

–        Kodėl tu taip sakai? 

–        Nes Jėzus taip sakė.

–        Ir tu tuo tiki?

–        Taip! Nes Jėzus nemeluoja! 

Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis ( Mk 13, 31). Kartais Dievas stebuklingu būdu apsireiškia, kad Jis yra Ostijoje. Tačiau Jis to nedaro dažnai. Jeigu Jis dažnai mums apsireikštų savo šlovėje, tai negalėtų sakyti: esu romus ir nuolankios širdies. Jis mus gąsdintų. Buvo stebuklų, kai konsekruotos Ostijos vietoje pasirodydavo Kūdikėlis Jėzus. Palaimintajai Angelei Folinjietei pasirodė Jėzus paauglys.  Kitais kartais pasirodydavo Kūnas ir Kraujas. VIII a. Lančiano bažnyčioje vienuolis aukojo Šventąsias Mišias. Po Konsekracijos jį apniko abejonės, ar tikrai Jėzus yra Ostijoje? Tada jis pamatė, kaip Ostija pasikeitė į Kūną, o vynas į Kraują. Šis Kraujas iki šiol sudaro penkis kintančio dydžio ir formos krešulėlius. Tikintieji matė tą stebuklą. Ir šiandien, po 12 amžių, ta relikvija praktiškai yra nepakitusi. 1970-71 metais yra atliktas mokslinis tyrimas: tai tikro žmogaus kūno kraujo audiniai. Kūnas yra širdies raumens audinys. Kūnas ir Kraujas yra tos pačios kraujo grupės AB, kas rodo, kad tai to paties asmens. Randami normalaus kraujo baltymai. Vokietijoje  Ratisbone vietovėje 1255 metais kunigas po Konsekracijos suabejojo, ar tie keli žmogaus žodžiai gali pakeisti vyną į Jėzaus Kraują? Jis nedrįso kelti taurės aukštyn. Tada išgirdo neryškų šlamesį virš altoriaus.  Virš tabernakulio buvo kryžius  ir nuo jo Kristus paėmė taurę ir pakėlė aukštyn, kad tikintieji pagarbintų. Kunigas ašarodamas puolė ant kelių, o Kristus atidavė taurę į kunigo rankas. Šventasis Antanas Paduvietis sakė pamokslą Tuluzoj gindamas tiesą, kad Ostijoje tikrai yra Jėzus, o klaidatikiai -albigiečiai tai neigė. Jo priešininkas albigietis jam atkakliai priešinos. Šventasis Antanas teigė, kad kiekvienas kūrinys turi garbinti savo Dievą ir savo Kūrėją. Jo priešininkas pasiūlė: 3 dienas neduos asilui ėsti ir paskui padės avižų ir atneš konsekruotą Ostiją, tada ir bus matyti kaip kūrinys garbina savo Kūrėją.  Taip buvo padaryta. Apie tai buvo paskelbta žmonėms ir prie bažnyčios nurodytą dieną susirinko minia žmonių. Atvestas alkanas asilas ir padėta avižų. Šventasis Antanas išėjo iš bažnyčios su  konsekruota Ostija ir sušuko: „Nežiūrint mano nevertumo, vardu tavo Kūrėjo, kurį laikau rankose, įsakau tau nuolankiai prieš jį nusilenkti!“  Stebint visai miniai išalkęs asilas nepuolė prie avižų, bet nusilenkė prieš Ostiją. Augustiniečių muziejuje šia tema yra   Anthonis Van Dyck   nutapytas paveikslas. Šventojo Jono Bosko biografas pasakoja. Kartą kunigas aukojo Šventąsias Mišias 600 jaunuolių, o zakristijonas pamiršo įdėti komunikantų. Kai kunigas Jonas atidarė tabernakulį, pamatė ten tik keletą Ostijų. Tada jis meldėsi: O Jėzau, juk Tu gali padauginti šias Ostijas!  Ir komuninė tuoj pasidarė pilna Ostijų, taip, kad visi jaunuoliai galėjo priimti Šventąją Komuniją.

Yra tik vienas Gelbėtojas – Jėzus, kuris Apreiškimo metu įsikūnijo Marijoje. Kiekvienoje Eucharistinėje Aukoje įvyksta tarsi naujas  Apreiškimas, kuomet kunigas ištaria Konsekracijos žodžius. Mes galime žavėtis šiuo aplankymu  Išganytojo, kurį neša mūsų Motina Bažnyčia. Nes Jėzus tikrai yra tas pats  vakar, šiandien ir rytoj. Kai tik prisiartiname prie Eucharistijos slėpinio, galime jungtis su visais  Jo žemiško gyvenimo slėpiniais.

 Ant altoriaus, kaip Zacharijo namuose  per Aplankymą, Jėzus pašventina sielas ir daro nuostabius dalykus tyloje. Iš mūsų laukia tokio paties magnificat džiūgavimo, kurį Šventoji Dvasia sužadina atėjus Eucharistiniam Kristui. Betliejuje Jėzus buvo paguldytas ėdžiose. Dabar Jis yra bažnyčioje, altoriuje, kaip prakartėlėje ir visi gali Jį pagarbinti.

 Jėzus prašo, kad priglaustum Jį, nes Jis nori mumyse apsigyventi. Mes galime ateiti pas Jį su angelais, kaip piemenėliai, džiūgaudami.  Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,  kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams (Mt11, 25). Galima ateiti, kaip Rytų Išminčiai, ieškodami Jo, kuris vienas gali patenkinti žmogaus širdį..

Ant altoriaus Jėzus kaip Egipto tremtyje. Kai Jis yra po duonos ir vyno pavidalais, Jis mažai žinomas ir menkai mylimas, kad dažnai traktuojamas kaip svetimšalis savo paties namuose. Taip daug žmonių praeina pro bažnyčią, nekreipdami į Jį dėmesio. Ar mūsų pačių tikrai gilus tikėjimas, kai lenkiamės prieš tabernakulį? Tą pačią vienatvę Jėzus patyrė  Getsemanėje. Galime ateiti prie Jo Švenčiausiame Sakramente ir Jį paguosti, aplankyti..

Altorius yra vieta, kur Jėzus apsireiškia savo naujiems mokiniams. Tai Kana, kur vyksta naujas stebuklas, kai Jis vyną pakeičia į savo Kraują  ir artimai priglaudžia sielą, ją maitina, o siela tampa pačiu Jėzumi. Eucharistijoje yra kiekvienas Jėzaus gyvenimo įvykis. Galime būti prieš Švenčiausiąjį Sakramentą kaip bet kuris Evangelijoj minimas asmuo ir gauti iš Kristaus malonių lobius, kuriuos tuomet Jis liejo į širdis tų, kurie Jį susitikdavo Galilėjos, Judėjos, Samarijos keliuose. Kai žvelgiame į Ostiją, tai ypač jaudina dangaus ir žemės Kūrėjo kraštutinis neturtas. Jėzus Ostijoje ypač neturtingas, bet Jis mūsų vienintelis turtas. Šventasis Pierre-Julien Eymard sako, kad Jėzus Eucharistijoje yra  kaip savo Motinos įsčiose, apgaubtas ir paslėptas po šventais pavidalais, laukiantis žmonių meilės. Šis neturtas atskleidžia Dievo didybę. Nuolankumas yra tapti mažu ne mintimis ar žodžiais, bet  veiksmais.  Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 6-8).

Palaimintasis Antoine Chevrier savo broliams kunigams kalbėjo: Mūsų vienybė su Jėzumi turi būti tokia intymi, tokia regima, tokia tobula, kad žmonės, mus regėdami, galėtų sakyti: štai kitas Jėzus Kristus! Mes turime atkurti išore ir vidumi  Jėzaus Kristaus  dorybes, Jo kentėjimus, Jo maldą, Jo meilę. Turime savimi parodyti Jėzų Kristų Prakartėlėje, Jėzų Kristų kenčiantį, Jėzų Kristų valgomą Eucharistijoje. Gerai atsiminkite, kad jūs turite parodyti Prakartėlę, Kalvariją, Tabernakulį. Tegul šie trys ženklai bus jūsų žymės: paskutiniai žemėje, visų tarnai, kitų vergai iš meilės, visų paskutiniai iš nuolankumo. Tai gražu, bet ir sunku. Tik Šventoji Dvasia gali padaryti, kad tai suprastume. Šis neturto slėpinys turi nuolatos deginti krikščionių širdis, ypač pašvęstųjų.  Vyskupų sinode apie pašvęstąjį gyvenimą kardinolas Etchegaray kalbėjo: šiandien labiau nei bet kada vienuolinis gyvenimas turi liudyti evangelinį neturtą.

Ostija yra padaryta iš neraugintos duonos. Ji simbolizuoja Velykų nakties skubėjimą, žydų tautos apeiginį valgymą tą šventą išlaisvinimo naktį.  Nerauginta duona primena, kaip skubiai reikalingas Atpirkimas, kaip skubiai reikia vykti su Tuo, Kuris Yra. Tai primena, kad žmogus negali užmiršti tų dalykų ir turi dėkoti už juos. Pagaliau ši nerauginta duona mus įveda į Kryžiaus auką, neatskiriamą nuo Prisikėlimo ir Šventosios Dvasios išsiliejimo. Tokių Ostijų paruošimas laikomas labai garbingu dalyku. Bohemijos kunigaikštis šventasis Vaclovas pats savo rankomis kviečius sėjo, pjovė ir kūlė, malė grūdus, pats kepė duoną, skirtą tapti Kristaus Kūnu.  Jeigu toks svarbus yra Ostijos pagaminimas, tai  dar didesnį dėmesį reikėtų skirti  „gyvosioms ostijoms“. Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (kitaip sakant: ostiją), kaip dvasinį Dievo garbinimą (Rom  1, 1). Šventasis Grégoire Palamas taip aiškina šiuos šventojo Pauliaus žodžius: Kuomet mūsų kūnas gali būti paaukotas kaip gyva maloni auka Dievui? Kai mūsų švelnus žvilgsnis, perteikia gailestingumą iš aukštybių; kai mūsų ausys dėmesingos dieviškam mokymui ne tik išgirsti, bet ir vykdyti; kai mūsų liežuvis, mūsų rankos ir kojos vykdo dievišką valią. Šventasis Tomas Akvinietis dar papildo: Argi Ostijos mažumas nereiškia nuolankumo? apvalumas – tobulo klusnumo, plonumas – dorybingumo, baltumas – tyrumo, raugo nebuvimas – altruizmo, buvimas iškeptai – kantrybės ir meilės, joje esantis įspaudas – dvasinio diskretiškumo, išliekantys pavidalai – nuolatinio buvimo, apskritumas – tobulo užbaigimo?

Aukodamiesi patys kaip „gyvoji  ostija“, mes vykdome savo krikščioniškąją kunigystę, gautą Krikšto metu. Todėl, ateidamas į pasaulį, jis byloja:  Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime parašyta, vykdyti  tavo, Dieve, valios (Žyd 10, 5-7).

            Ostija mus moko visiškai atsiduoti Dievui. Kokį šventą pavydą mums turėtų įkvėpti šis gabalėlis duonos, kuris dėl Žodžio tampa Kristaus Kūnu! Vienas žodis ir įvyksta stebuklas!   Turime melsti, kad toks stebuklas įvyktų ir mumyse, kad taptume gyvomis ostijomis, perkeistomis į Jėzų. To meldė šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė,  kai pasiaukojo Gailestingajai Meilei: pasilik manyje kaip altoriaus tabernakulyje ir niekada nepasišalink  iš savo mažosios ostijos.

Kelias dienas prieš mirtį šv. Jonas XXIII kalbėjo: Ši lova yra altorius. Ant altoriaus reikia aukos. Esu pasirengęs. Aiškiai regiu savo sielą, savo kunigystę, Susirinkimą, visą Bažnyčią“.  Jis dažnai prašė kalbėti  Magnificat.  Ir kai mirė  1963 06 03 19⁴⁵ jo gydytojas profesorius Gasparrini  pro langą girdėjo žodžius kunigo, aukojusio Šventąsias Mišias Šventojo Petro aikšteje:  Ite, missa est. Knygelės ,,Kristaus sekimas“ autorius į Jėzaus lūpas įdeda šiuos žodžius: Kaip aš savo valia pasiaukojau Tėvui už tavo nuodėmes, rankas ištiesdamas ant kryžiaus, nuogas ir nieko sau nepasilikdamas, taip ir tu turi kasdien  per Šv. Mišias visa širdimi ir visomis sielos galiomis aukotis man kaip gryna ir šventa ostija. Ko galėčiau tavęs prašyti, jei ne visiškai man pasivesti? Visa tai, ką man duodi, išskyrus save, neturi reikšmės, nes man reikia ne tavo dovanų, bet tavęs. Kadangi be manęs ir kiti dalykai tavęs nepatenkins, tai ir tavo dovanos be tavęs paties man negali patikti. Paaukok man save, atsiduok visas Dievui ir tavo auka man bus maloni. Aš visas pasiaukojau už  tave Tėvui, aš tau atidaviau visą savo kūną ir kraują kaip maistą, kad visas galėčiau būti tavo ir kad tu visas būtum mano. Tačiau jei dar sau ką nors pasiliksi, jei ne visiškai pasiduosi mano valiai, tai tavo auka nebus pilna ir mes nebūsim tobulai susijungę.Jei nori gauti malonės ir laisvės, pirm visų kitų dorybių laisvai paaukok save Dievui. Jei taip maža tėra apšviestų mano šviesa ir taip maža laisvų širdžių, tai tik dėl to, kad jos nenori visiškai savęs išsižadėti. Aš pasakiau ir mano žodis nekeičiamas: Kiekvienas jūsų, kuris neišsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys (Lk 14, 33). Jei tad nori būti mano mokinys, pasiaukok man su visais savo jausmais. Giuseppe Cottolengo „Dieviškos Apvaizdos namelio“ steigėjas Turine, sakė, kad Kristus Eucharistijoje yra tas pats Vargšas Kristus. Altoriaus sakramentas mus veda prie sakramento brolio.  Kristaus meilė verčia mus (2 Kor 5,14). Tuose namuose, kur buvo globojami įvairiausi vargšai, įsteigė nuolatinę Švenčiausio Sakramento adoraciją.  Vienuoliai ir vienuolės nuolatos eina  nuo Jėzaus Eucharistijoje prie  brolių, kuriems tarnauja, ir atvirkščiai. Švenčiausias Sakramentas juos uždega meile, kurią neša broliams. Tėvas Cottolengo rašė: Mūsų „Namelyje“ yra Ostija arba Ostijos mūsų rankose visą dieną. Vargšai yra kaip Ostijos: jie yra Jėzus, kuriam turime tarnauti atsiklaupę. Šventosios Dvasios tėvų vienuolijos steigėjas François Liberman  aiškina, kad Senajame Testamente dalis aukos būdavo aukojama ant altoriaus, kią dalį – suvalgydavo kunigai ir dalį tas, kuris aukodavo. Naujajame Tesatmente viskas yra tobuliau: visa auka paaukojama Dievui ir tą pačią visą auką priima kunigas ir tą pačią visą auką priima tauta. Pr 14, 17-20 kalbama, kad kunigas Melchizedekas aukojo duonos ir vyno auką. Kunigas Melchizedekas yra labai slėpininga būtybė, kurią galima suprasti tik Kristaus šviesoje. Jis buvo Salem karalius, t.y. ramybės karalius. Kitaip sakant, Salem tikriausiai reiškė  Jeruzalę (hebr. Yeroushalaim ) t.y. ramybės tvirtovę.

Tarp Eucharistijos pirmavaizdžių Senajame Testamente yra manna – žydų maistas dykumoje (Iš 16). Tauta valgė šią duoną per visą savo kelionės laiką į Pažadėtąją žemę. Ji paslaptingu būdu iš dangaus krito ant žemės. Žmonės ją rinko ir maitinosi. Iš tos duonos kilo pavadinimas „manne – kas tai“?  Tai buvo baltos spalvos maistas meduolio skonio. Toji duona simbolizavo iš dangaus nusileidžiančią Duoną, padedančią Tėvo vaikams pereiti per žemę, kaip tremtį, į tikrąją Tėvynę. Dievo tautą – Bažnyčią maitina Dangiškoji Duona kelyje į Pažadėtąją Žemę – Amžinybę.  Kitas Šventosios Komunijos pirmavaizdis duotas pranašo Elijo gyvenimu.  Pranašas bėga per dykumą nuo Jezabelės persekiojimo. Po dienos kelionės jis atsigulė po medžiu melsdamas, kad Dievas atimtų jam gyvybę. Dievas atsako į jo šauksmą suteikdamas jam tikrą gyvenimą. Jis padeda prie jo keptą paplotį ir ąsotį vandens (1 Kar 19). Ta duona atgaivino Eliją ir jis galėjo eiti 40 dienų ir  naktų iki Horebo kalno. Per vienos dienos kelionę buvo mirtinai išvargęs, o pamaitintas maistu iš dangaus  galėjo eiti 40 dienų ir naktų. Tai buvo kaip slėpininga Komunija, gauta iš Viešpaties Angelo rankų.

Jėzus nuo pat savo gyvenimo pradžios kalba apie Eucharistijos slėpinį. Jis gimė Betliejuje, kas reiškia „Duonos namai“. Ten, kaip ir Eucharistijoje, Jis yra Emanuelis – Dievas su mumis. Jėzus kaip avinėlis  gimė tvartelyje. Jono Krikštytojo žodžiai: Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Vėliau Kanos stebuklas taip pat simbolizuoja Eucharistiją  (plg. Jn 6, 15; Lk 9, 10-17; Mk 6,35-44; 8, 1-8; Mt 14, 13-21; 15, 32-39).

Nėra šaltinių, kaip dažnai priimdavo Šventąją Komuniją pirmieji krikščionys. Kai kuriais šaltiniais remiantis galima manyti, kad jie priimdavo kasdieną. Vėliau paaiškėjo iš šventojo Jeronimo, šventojo Jono Auksaburnio, šventojo Bazilijaus raštų, kad III ir IV amžiaus krikščionys šventąją Komuniją priimdavo kasdieną. Šventasis Jeronimas persekiojimų metu ragino krikščionis priimti Šventąją Komuniją kasdieną, kad Kristaus Krauju sustiprinti galėtų pralieti savo Kraują už Kristų.

 Švenčiausioji Trejybė gyvena pakrikštyto ir malonėje esančio krikščionio sieloje. Tačiau priėmus Šventąją Komuniją susidaro ypatingas ryšys su Kristumi Eucharistijoje.  Tol, kol išsilaiko duonos ir vyno pavidalai, tol yra Kristaus sakramentinis buvimas.  Todėl po Šventosios Komunijos dera dėkojimas: nuoširdus pokalbis su Jėzumi, kuris sakramentiniu būdu atsirado mumyse. Padėkos laiką labai vertino šventieji, pavyzdžiui, Jėzaus Teresė, Arso klebonas, šventoji Faustina, kuri buvo gailestingojo Jėzaus apaštalė. Ji liudija apie malones, gautas priėmus Šventąją Komuniją: Šiandien jaučiu begalinį savo skurdą. Trokštu priimti Šventąją Komuniją kaip gailestingumo šaltinį ir paskęsti šiame meilės okeane.  Kai priėmiau Jėzų, visa išnykau Jame nelyginant nesuvokiamoje bedugnėje. Juo labiau jaučiau savo skurdą, juo labiau didėjo mano pasitikėjimas Juo.  […] Po Šventosios Komunijos jaučiau, kad plaka Jėzaus Širdis. Jau seniai man atrodo, kad Šventoji Komunija egzistuoja manyje iki kitos Komunijos, šiandien visą dieną  adoruoju Jėzų, esantį mano širdyje ir maldauju, kad apsaugotų  vaikelius nuo jų tykančio blogio. Gyvą Dievo buvimą  jaučiu netgi fiziškai..Kitą kartą šventoji sesuo Faustina rašė: Šiandien ruošiuosi priimti Karalių. Kas esu aš ir kas esi Tu, o Viešpatie, šlovės Karaliau –nemirtingos šlovės?  O  mano širdie, ar supranti, kas šiandien ateis pas tave? Taip, žinau, bet tai nesuvokiama. Ach! jeigu tai būtų tik karalius!   Bet tai yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Prieš Jį dreba visos galybės ir valdžios. Ir Jis šiandien ateina į mano širdį. Laukiu, kad Jis priartėtų. Einu Jo pasitikti ir Jį kviečiu.  Kai Jis atėjo į mano širdies buveinę, mano sielą apėmė tokia didi pagarba, kad puoliau prie Jo kojų.  Jėzus ištiesė man ranką ir grakščiai parodė, kad užimčiau savo vietą prie Jo. Jis mane padrąsino: „Štai aš palikau savo dangišką Sostą norėdamas susivienyti su tavimi. Dabar tu regi labai nedaug, o vis tiek siela alpsta iš meilės. Bet kaip labai nustebsi, kai pamatysi mane visoje mano šlovėje. Ir noriu tau pasakyti, kad šis amžinasis gyvenimas turi prasidėti šioje žemėje Šventąja Komunija. Kiekviena Komunija tave įgalins  vienytis su Dievu  visą amžinybę“. Šventoji Veronika Giuliani liudijo: Daug kartų priėmus Šventąją Komuniją  patyriau tokius dalykus, kurių nemoku nusakyti; kartais man atrodydavo, kad Dievas taip glaudžiai vienydavosi su mano siela ir jai perteikdavo dalykus, kurių nemoku aprašyti. Jis persmelkdavo mane trupučiu savo beribės  meilės. Jis man pasakydavo tik porą žodžių: Tai aš. Šie žodžiai man leisdavo labiau pažinti Jį ir save; nieką, kuriuo buvau aš, ir Viską, kuriuo buvo Jis. Pirmasis pažinimas man teikdavo drąsos, antrasis palaikydavo mano nuolankumą. Tačiau nebūtinai Šventoji Komunija turėtų paliesti mūsų jausmingumą.  Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė prisipažįsta, kad mažiausiai paguodų ji patirdavo po Šventosios Komunijos. Visa vyko tikėjimu.  Šimtininkui, kuris maldavo pagydyti jo sergantį tarną, Jėzus pasakė: Einu pagydysiu jį (plg. Mt 8, 5-10). Kiekvieną kartą, kai mes rengiamės Jį priimti, Jėzus ir mums sako šiuos žodžius: Ateisiu tave pagydyti; kokia bebūtų tavo būklė, jei tik turi tikėjimą, pagydysiu tave. Laimės troškimas, deginantis žmogaus širdį, negali būti patenkintas kitaip, kaip tik  susitikimu su Tuo, dėl kurio mūsų širdis sukurta. Žmogus Dievo ieško ir tiesiais, ir kreivais keliais. Eucharistinė Komunija mums duoda Dievą.  Dar daugiau: Dievas  mus keičia į save, daro mus panašius į Jį. Pats žmogus negali pakilti iki dieviškos prigimties.  Jis gali tik priimti dovaną. Tokią dovaną mes gavome krikštu ir  vėl gauname su kiekviena Šventąją Komunija. Be galo laimingi yra tos ir tie, kurie gali priimti Kristų, Jo kūną ir sielą, visą Jo žmogystę ir dievystę. Dievas dovanoja save, kad dar labiau pagilintų meilės vienybę su siela.

Sesuo Emanuelė, sulaukusi pensinio amžiaus ir išvykusi  į Kairą rūpintis varguoliais, būdama 89 metų liudijo: Mano stiprybė nuo 12 metų amžiaus buvo kasdienė Šventoji Komunija. Tai intymiausias, giliausias ryšys su Jėzumi Ostijoje. Taigi, kasdien dalyvaudavau Šventose Mišiose. Ne visada buvo lengva, nes  reikėjo eiti tamsoje. Reikėjo keliauti, susitikdavau šunų. tašiau dalyvaudavau Eucharistijos šventime, priimdavau Jėzų ir būdavau pripildyta jėgos, džiaugsmo ir meilės. Laimingi pakviesti į Avinėlio pokylį! Tai tikra vestuvių šventė, mūsų sielos santuoka su dieviškuoju Sutuoktiniu.  Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę (Jn 6, 51).

                         Bažnyčia kviečia tikinčiuosius į Avinėlio vestuvių pokylį; tačiau  prie šio didžio slėpinio negalima artintis bet kaip. Pirmiausia reikia būti įskiepytu į Kristų per Krikštą, nes Kristaus Kūnas ir Kraujas yra Dievo vaiko maistas ir gėrimas.  Taip pat reikia tikėti tai, ko moko Bažnyčia ir būti vienybėje su Jos ganytojais. Taigi, reikia su visa Bažnyčia tikėti, kad Kristus tikrai yra Švenčiausiame Sakramente. Bet to nepakanka. Dar reikia būti nenutraukus ryšio su Dievu mirtina nuodėme. Apaštalas šventasis Paulius aiškiai sako:  Kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą (1 Kor 11, 27-29).  Šventasis Jonas Auksaburnis, šventasis Grigalius Nyzietis, šventasis Augustinas, šventasis Tomas Akvinietis, šventasis Kirilas Jeruzalietis ypač pabrėžia būtiną ir tinkamą pasirengimą priimti Šventąją Komuniją. Šventieji labai jautė savo nevertumą priimti Šventąją Komuniją. Šventoji Gertrūda meldė Viešpatį širdies tyrumo, kad galėtų Jį priimti Šventoje Komunijoje. Jėzus jai atsakė: „Nesijaudink, bet kai tik pajunti dėmę savo sieloje, tuoj pat visu nuoširdumu sakyk: „Viešpatie, pasigailėk manęs!“ arba „O mano Išganytojau Jėzau Kristau, savo atperkančiąja mirtimi sunaikink visas mano kaltes“  Kartą šventoji Gertrūda nusprendė neiti Šventosios Komunijos, nes jautė savyje kaltę. Jėzus vis tik paragino ją priimti Šventąją Komuniją ir pamokė, kad klaidos iš silpnumo ar neapsižiūrėjimo negali būti priežastimi neiti prie Šventosios Komunijos. Per tas pačias Šventąsias Mišias kita sesuo be aiškios priežasties nėjo Šventosios Komunijos ir šventoji Gertrūda paklausė Jėzaus, kodėl Jis paragino ją eiti Šventosios Komunijos, o ne aną seserį. Jėzus atsakė: „Argi aš kaltas, kad ta sesuo uždengė savo akis tokiu savo nevertumo šydu, pro kurį negalėjo prasiskverbti mano tėviškos meilės švelnumas?“ Nereikia varginti savo sąžinės  norint sužinoti, ar galime priimti Šventąją Komuniją, bet  reikia rūpintis pažinti, ar niekas mūsų neskiria nuo Dievo ir tą ryšį atstatyti atleidimo – išpažinties sakramentu. Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė vieną dieną taip pat jautėsi neverta priimti Šventąją Komuniją. Tada ji mąstė: „Jeigu šiandien gausiu tik pusę Ostijos, tai mane nuliūdins, nes galvosiu, kad Jėzus į mano širdį atėjo lyg nenoromis“. „Bet štai prisiartinu ir kokia laimė!  Pirmą kartą gyvenime  kunigas man davė dvi Ostijas atskirai!  Suprantate kaip džiaugiausi  ir liejau laimės ašaras, regėdama tokį didį Viešpaties gailestingumą“. Dievas dega troškimu mums atsiduoti. Todėl reikia, kad ir mes degtume troškimu Jį priimti. Pirmieji krikščionys atsiliepė šiam Kristaus troškimui ir dažnai priimdavo Šventąją Komuniją. Tačiau nuo IX amžiaus, netgi vienuolynuose, Šv. Komuniją tapo retai priimama. Tik nuo XVI amžiaus jezuitų dėka vėl atsirado dažnos Šventosios Komunijos praktika. Šventasis Pranciškus Salezas leido Joanai Šantalietei  kasdieną priimti Šventąją Komuniją ir nurodė, kad išpažintį atliktų du kartus per savaitę. Ji ištikimai tai vykdė trisdešimt vienerius metus. Jis jai sakė: „Jeigu kas klaus, kodėl taip dažnai priimi Šventąją Komuniją, atsakykite, kad noriu išmokti mylėti Dievą, nuskaistinti sielą nuo netobulumų, gauti paguodos sielvartuose…  Paaiškinkite, kad dažnai priimti Šventąją Komuniją gali dviejų rūšių žmonės:  tobulieji, nes jie būna tinkamai nusiteikę o, nepriimdami Šventosios Komunijos, patirtų didelę žalą, nes nesiartintų prie tobulumo šaltinio ir  netobulėtų...  Bet pridurkite, kad jūs esate netobula, silpna ir ligota, todėl jums reikia dažnai  priimti tobulumo Autorių, stiprybės Dievą, sielos Gydytoją“. Situacija pradėjo keistis dėka: Šventojo Ignaco, šventojo Pilypo Neri, šventojo Karolio Baromiejaus. Tridento susirinkimas 1562 metais žengė dar vieną žingsnį  kvietė tikinčiuosius priimti Šventąją Komuniją per kiekvienas Šventąsias Mišias, kuriose dalyvauja. Tačiau ginčai tęsėsi dar ilgai. Popiežius šv. Pijus X 1905 metų gruodžio 16 dienos dekretu Sacra Tridentina Synodus iškilmingai paragino tikinčiuosius dažnai priimti Šv. Komuniją.

 Rytų tradicijoje Graikų Bažnyčios Tėvai mieliau kalba apie nuolatinę, o ne apie dažną Šventąją Komuniją. Nuolatinės Komunijos sąvoka labai gili, nes Komunija nėra momentinis izoliuotas aktas. Taip pat Komunijos pasekmės neapsiriboja tik  keletu minučių, kai Kristus sieloje yra sakramentiniu būdu. Tai perkeitimas iš malonės į malonę ir vis gilesnė vienybė.  Dažnai dienos bėgyje reikia prisiminti  tą momentą, kai Jėzus atėjo į mūsų sielą Eucharistijoje arba  reikia ruoštis Jo atėjimui. Mūsų siela trokšta nuolatinės vienybės, nepertraukiamo vienijimosi su Kristaus - Eucharistijos slėpiniu. Nicolas Cabsilas sakydavo: Reikia, kad šis eucharistinis pokylis taptų nuolatiniu mūsų užsiėmimu ir apsaugotų mus nuo alkio, nuo sielos anemijos. Komunija pasieks tobulumą Danguje. Jėzus sako: Nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo Karalystėje (Mt 26, 29). Šventoje Komunijoje priimame tą patį Dievą, su kuriuo vienysimės amžinai Danguje.  Komunija Danguje – tai amžinas veiksmas, kuriuo šventieji Jėzuje tampa viena su visa Švenčiausiąją Trejybe (plg. 1 Kor 15, 28).

Šventajai Komunijai reikia pasirengti. Geriausiai tam padeda vidinė malda. Šventasis Augustinas sako, kad Marija, prieš pradėdama Jėzų savo įsčiose, jau buvo pradėjusi savo širdyje. Kartą Jėzus skundėsi šventajai Faustinai Komuniją priimančių sielų drungnumu: Trokštu susivienyti su sielomis, man didžiausias malonumas yra  susivienijimas su sielomis. Žinok, mano dukra, kai ateinu į žmonių širdis Šventoje Komunijoje, mano rankos pilnos įvairiausių malonių, kurias trokštu išdalinti sieloms, bet jos nekreipia dėmesio į mane. Jos palieka mane viena, rūpindamiesi kitais dalykais.  Man labai liūdna, kad sielos nesupranta mano meilės.  Jos elgiasi su manimi, lyg mirusiu.

 Pagal didžiąją tradiciją  šventasis Tomas  Akvinietis paaiškino skirtumą tarp sakramentinės ir dvasinės Komunijos. Sakramentinė Komunija kartu su dvasine Komunija  sudaro eucharistinės Komunijos visumą. Kristus, įkurdamas Eucharistiją, norėjo, kad mes iš tikrųjų valgytume Jo Kūną ir gertume Jo Kraują, kad tai darytume su trokštančia širdimi. Kartais atsitinka, kad negalime priimti sakramentinės Komunijos; bet ar tada mūsų negali paliesti Dievo malonė? Nuo tada, kai Jėzus tapo žmogumi, visas malones gauname per Jėzaus žmogystę, tai yra, kaip sako kardinolas Journet, per Bažnyčią. Panašiai, kaip  kraujoplūdžiu serganti moteris paliečia Jėzaus drabužį (plg. Lk 8, 46) arba kaip Jėzus paliečia aklą gimusį (plg. Jn 9, 6). Bažnyčios tarpininkavimas ir sakramentai nėra užtvara, bet paties Dievo parinktas kanalas, kuriuo Jis lieja į mus savo malones, kad būtume išgelbėti. Paties Kristaus rankos mus paliečia per sakramentus. Dievas veikia per sakramentus, kuriuos mums teikia Bažnyčia. Marija, per kurią teka visos malonės, sakramentams suteikia švelnumo. Tačiau gali būti, kad  Kristaus malonę,  einančią per  Jo eucharistinį Kūną ir Bažnyčią, gauname per atstumą, panašiai, kaip dešimt raupsuotųjų, kurie buvo pagydyti beeidami keliu (plg. Lk 17, 12) arba kaip buvo pagydytas šimtininko tarnas (plg. Mt 8, 7-13).  Dievas, kuris pažįsta žmogaus širdį, gali pats tiesiogiai suteikti malonę.  Šventasis Tomas sako, kad Kristus gali suteikti sakramento malonę be sakramentinės apeigos. Žinoma, tai nėra paprasta priemonė, bet Dievas ja pasinaudoja atsakydamas į troškulį širdies, kuri  dėl vienos ar kitos priežasties  negali gauti sakramento. Taigi, kalbant apie Eucharistiją, tuomet reikia tikėjimu vienytis su Jėzumi, esančiu Eucharistijoje ir turėti troškimą priimti Švenčiausiąjį Sakramentą.

Kaip priimti dvasinę Komuniją? Pirmiausia reikalingas tikėjimo aktas, kad Kristus tikrai yra Duonos ir Vyno pavidaluose. Toliau: reikia trokšti Jį priimti savo dvasioje artinantis prie Švenčiausio Sakramento ir dvasioje priimant Jį iš kunigo rankų. Po to reikia dėkoti taip, kaip priėmus Šventąją Komuniją. Šitaip Komuniją galime priimti tiek kartų, kiek norime.  Poveikis yra toks pat, kaip sakramentinės Komunijos. Šventasis Alfonsas Liguori sukūrė labai gražią maldą  dvasinei Komunijai priimti: „Mano Jėzau, tikiu, kad esi Švenčiausiame Sakramente. Myliu Tave labiau už viską ir trokštu, kad ateitum į mano širdį. Negaliu dabar priimti Tavęs sakramentiniu būdu, ateik pas mane dvasiškai. Garbinu ir dėkoju Tau, atėjusiam pas mane ir visiškai Tau atsiduodu. Neleisk man niekuomet nuo Tavęs atsiskirti. Apie nuostabius dvasinės Komunijos vaisius liudija šventoji Gertrūda, palaimintoji Kryžiaus Janina, šventoji Veronika Giuliani ir kiti šventieji.   Šventasis Pranciškus Salezas pataria Filiotėjai priimti dvasinę Komuniją, kai negali dalyvauti Šventose Mišiose ir priimti sakramentinės Komunijos.

Serganti Švenčiausios Trejybės Elzbieta (karmelitė, 1906 metais mirusi 26 metų amžiaus nuo Adisono ligos)  negalėjo nueiti į koplyčią priimti Šventosios Komunijos (per pirmas 50 ligos dienų ji tik 5 kartus priėmė Šventąją Komuniją). Trokšdama ją paguosti Motina vyresnioji ateidavo tiesiai po Šventų Mišių prie jos dėkojimo maldai. Elzbieta labai troško šių apsilankymų. Ji garbino Kristų Eucharistijoje, esantį jos vyresniosios sieloje. Tas valandas ji vadino „saulėtomis“. Kanauninkui Angles ji rašė: „Kiekvieną rytą vyresnioji motina dėkojimo maldai ateina prie mano lovos. Taip aš jungiuosi su jos siela ir ta pati meilė perima motinos ir jos vaiko sielas“. Emiliano Tardif vienoje savo knygų pasakoja, kaip maža Kiribati salos bendruomenė, perimta gerosios Naujienos ir pakrikštyta  Tahiti vietovėje, sugrįžo į  savo salą. Jie nešė tikėjimo liepsną ir ja uždegė visą salą. Tačiau jie neturėjo kunigo. Aštuonis metus jie meldėsi:  „Mano Viešpatie ir mano Tėve, koks bus džiaugsmas, kai atvyks kunigas, kad mums duotų nuodėmių atleidimą, švęstų Eucharistiją, teiktų Ligonių sakramentą!“.  Kiekvieną sekmadienį  jie klaupdavo Tahiti kryptimi link jūros ir garbindavo Švenčiausiąjį Sakramentą. Jie žinojo, kad tą valandą  ten aukojamos Šventosios Mišios.

Eucharistinė liturgija yra ryšys tarp dangaus ir žemės. Kiekvienose Šventose Mišiose vyksta pasaulio išganymo darbas. Kristaus atpirkimas nuo altoriaus  eina per Eucharistijoje dalyvaujantį žmogų ir pasiekia visatą. Šventasis Paulius laiške Romiečiams aiškiai nusako dabartinę pasaulio būklę: Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai.  Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei,- ne savo noru, bet pavergėjo valia,- su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota  iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol  tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pradmenis, – dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 19-24).   Šitą kūrinijos  „tebedūsavimą ir tebesikankinimą“  gerai žinome: kasdieną girdime apie karus, prievartą, katastrofas, kurios vargina žmoniją.  Ko gi laukia ši tebedūsaujanti žmonija? Laukia, kad žmonės būtų perkeisti, kad jie įgytų neįkainojamą Dievo vaikų  garbingumą.  Kūrinija laukia, kad kiekvienas žmogus elgtųsi kaip Dievo vaikas, vedamas iš Kristaus, vienatinio Tėvo Sūnaus,  einančios Dievo Dvasios.  Krikšto vandeniu nuplauti  turime laisvai rinktis visa, kas didina Dievo malonę.  Malonė didėja su kiekviena Komunija, kad gyvenime vis labiau reikštumės kaip Dievo vaikai. Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje (Fil 2, 14-15).   Kiekvieną kartą, kai kunigas pakelia konsekruotą Ostiją, kartu kyla ir visa visata.  Kiekvieną kartą, kai tikintieji jungiasi tikėjimu su Kristaus auka ir kunigo kalbama Eucharistijos malda, tikrai visur liejasi malonės srovės. Išdžiūvusios širdys pagirdomos, dvasiškai mirusieji prikeliami.  Tuomet suprantami šventojo Tėvo Pijaus žodžiai: Pasauliui lengviau išgyventi be saulės, negu be Šventųjų Mišių.

Šventose Mišiose, ypač priėmus Šventąją Komuniją,  esame suvienyti su Kristaus  malda Tėvui: Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis  į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo (plg Žyd 5, 7). Dar daugiau, tuomet pats Kristus meldžiasi mumyse. Šventasis Klaudijus Kolombjeras pabrėžia, kad  Šventųjų Mišių malda yra ypač galinga, nes tuomet mūsų maldavimais meldžiasi pats Kristus, aukodamas savo Kraują bei Gyvybę.

Šventąją Komuniją galime aukoti ir už kitą asmenį, prašydami, kad ant jo Dievas išlietų malonės sroves. Šventasis Klaudijus Kolombjeras sakė: Nežinote, ką daryti per Šventąsias Mišias? Vis skundžiatės, kad negeri jūsų vaikai, irzlūs tėvai, blogos žmonos, neatidūs draugai…  Prašykite jiems visiems malonių.

Arso klebonas savo parapijiečius mokė šios maldos: Dėl Tavo Kūno ir dėl Švenčiausios Motinos atleisk man mano nuodėmes, kad gerai pasirengčiau Šventajai Komunijai, ir duok man tikėjimą, meilę, nuolankumą…

 Dievas mums duoda tokias nuostabias dovanas!  Tad mūsų atsakas turėtų būti dėkojimas, graikiškai eucharisto. Tačiau mes dar nesuvokiame dovanos  didingumo.  Danguje dvidešimt keturi vyresnieji, sėdintys savo sostuose Dievo akivaizdoje šlovino Dievą šaukdami: Dėkojame tau, Viešpatie, visagali Dieve, kuris esi ir kuris buvai, kad pasiėmei savo didžiąją valdžią ir ėmei viešpatauti  (Apr 11, 17). Jau dabar junkimės su angelų ir šventųjų dėkojimu. Su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, ką tik  darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui (Kol 3, 16-17).

Nebula arkivyskupas kardinolas Coffy sako: Neįmanoma pasiekti vidinės laisvės, į kurią esame pašaukti ir kuri yra džiaugsmo šaltinis, jeigu nesame įsisąmoninę, kad viską gauname dovanai: mūsų egzistenciją, laiką, dievišką  įsūnijimą, viltį pasiekti šlovę. Koks nuostabiai geras yra Jėzus Švenčiausiame Sakramente!  Galite ateiti pas Jį bet kurią dienos ar nakties valandą; Jis su meile visada laukia. Jis visada Jums  yra švelnus. Kai ateinate pas Jį, Jis užmiršta jūsų nuodėmes, netobulumus ir pasitinka Jus  vien su džiaugsmu, švelnumu ir meile. Jūsų atėjimas padaro Jį laimingu.  Ach! visa širdimi dėkokite šiam gerajam Jėzui.  Dėkokite Tėvui, kad jums davė Sūnų; dėkokite Šventajai Dvasiai, kad per kunigo tarnystę Sūnus iš naujo dėl jūsų įsikūnijo ant altoriaus. Prašykite dangaus ir žemės, angelų ir žmonių kad jums padėtų dėkoti ir šlovinti  Jėzų Eucharistijoje (Pierre-Julien Eymard, La Divine Eucharistie, p. 22).

Ypatingas dėkojimo laikas yra tuoj pat priėmus Šventąją Komuniją. Tuo laiku turime vienytis su Kristumi, kuris yra mumyse ir kuris garbiną Tėvą bei dėkoja Jam. Mūsų  Išganytojas Jėzus Kristus gali tobulai garbinti Dievą dvasia ir tiesa, o mes tai galime daryti tik susivieniję su Kristumi. Kaip tik šis laikas, kai esame priėmę  Šventąją Komuniją, esame labiausiai susivieniję su Kristumi. Ach!  jeigu mes galėtume regėti tuos nuostabius dalykus, kurie vyksta  sieloje priėmus Šventąją Komuniją! Tuomet  tame asmenyje pats Kristus garbina Dievą, o per Kristų ir pats asmuo garbina Dievą. Toks garbinimas gali tęstis tiek laiko, kiek norima. Šventasis kunigas Jonas Bosko pasakoja, kad šventasis Domininkas Savio  (1842 – 1857) priėmęs Šventąją Komuniją ilgai pasilikdavo tyloje su pas jį atėjusiu Jėzumi. Būdavo, kad net pamiršdavo pietus, rekreaciją, kartais net pamokas. Šventasis Kryžiaus Jonas priėmęs Kristaus Kūną ir Kraują taip pat prarasdavo laiko nuovoką. Šiuo ypatingu metu galime kalbėtis su Jėzumi. Galime džiūgauti dėl Jo buvimo mumyse.  Buvo Bažnyčios tradicija priėmus Šventąją Komuniją skirti laiko dėkojimui. Kristaus sekimo autorius įspėja: Neužtenka vien žadinti uolumą prieš Šventąją Komuniją, bet reikia ištverti ir ją priėmus; budrumas po Šventosios Komunijos yra ne mažiau reikalingas už pasiruošimą Šventajai Komunijai, nes tas budrumas yra geriausias pasiruošimas gauti dar didesnę malonę.  Niekas taip netolina nuo tos padėties, kurioje žmogus privalo būti po Šventos Komunijos, kaip išsiblaškymas. Kalbėk mažai, pasitrauk į nuošalią vietą ir džiaukis savo Dievu. Juk turi tą, kurio tau negali atimti visas pasaulis. Aš esu tas, kuriam tu visiškai atsiduodi, kad, laisvas nuo visų rūpesčių, gyventum ne pats, bet aš gyvenčiau Tavyje. Šiandieną Sakramentų ir Dievo kulto kongregacija primena, kad tikintiesiems reikia patarti dėkojimą po Šventosios Komunijos arba pačios liturgijos metu pasinaudojant kokiu nors himnu ar psalme, ar garbinimo giesme arba pasibaigus liturgijai tam skirti atitinkamą laiką. Kanonų teisės kodeksas įsakmiai kviečia kunigus nepamiršti dėkojimo po Eucharistinės aukos. Šv. Jonas Paulius II kviečia kunigus  į Jėzaus dėkojimą gailestingajam Tėvui, kuris per Sūnų gelbsti žmoniją ir sugrąžina jai dieviškąją įsūnystę. Jeigu nuodėmė nusuka žmogų nuo Dievo į kūrinius, tai Dievo garbinimas yra šios nuodėmės antiduotas. Garbinimas mus nugręžia nuo savęs pačių ir atgręžia į Dievą, kuris yra visokio gėrio šaltinis. Jaudinantis yra kalinio Jacques Fesch liudijimas.  Tai buvo nusikaltėlis, nuteistas mirties bausme, kuri įvykdyta 1957 metų spalio  pirmąją dieną – po 60 metų Teresėles gimimo dangui. Kalėjime jis atsivertė ir prašė, kad kapelionas jam atneštų šventąją Komuniją trečiadieniais ir penktadieniais.

„Garbindami Švenčiausiąjį Sakramentą, mes išreiškiame gilią padėka Tėvui, kuris per savo Sūnų mus aplankė ir atpirko. Savo Kryžiaus auka Jėzus davė gyvybę pasauliui ir mus padarė Tėvo įsūniais pagal savo paveikslą, mus sujungdamas su Dievu ypatingu glaudžiu ryšiu, dėka kurio Jį galime vadinti Tėvu“. Šventasis Pilypas Neri, matė, kad kai kurie parapijiečiai išeidavo iš bažnyčios tik ką priėmę Šventąją Komuniją. Vieną dieną jis pasiuntė du patarnautojus su uždegtomis žvakėmis palydėti šiuos parapijiečius, išeinančius iš bažnyčios. Šie nustebo ir sutriko. Kai paklausė kunigo, ką tai galėtų reikšti, Pilypas Neri jiems atsakė: „Pasiunčiau patarnautojus palydėti Švenčiausiąjį Sakramentą, kurį priėmėte Šventąją Komunija, kad jie dėkotų ir garbintų Dievą už jus“. Tėvas Lamy sakydavo, kad dėkojimas turėtų trukti nuo vienos Komunijos iki kitos.

Šventieji su nuostabiu uolumu kalba apie susivienijimą su Kristumi per Šventąją Komuniją. Tačiau reikia pabrėžti, kad tai vyksta vien per tikėjimą, o ne per pojūčius. Mūsų pojūčiai nepajėgia užčiuopti tų išgyvenimų. Mes esame pašaukti dėkojimą išreikšti visu savo gyvenimu.  Tikra padėka yra gyvenimas pagal  priimtą slėpinį. Siela yra tuo labiau susivienijusi su Dievu, kuo  labiau vykdo Jo valią. Tad gražiausias padėkojimas yra  vykdyti Tėvo valią, nuolatos stengtis patikti Jėzui. Mūsų gyvenimas turi liudyti šiuos iškilmingus liturgijos žodžius: PER JĮ, SU JUO IR JAME tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius. Mes atsakome: AMEN.  Liturgijoje dažnai atsakome AMEN.  Reikia gerai suprasti, ką tai reiškia.  Pseudo-Anselme aiškina, kad pirmiausia AMEN yra Vardas: Tai skelbia AMEN, ištikimasis bei tiesiakalbis  Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia  (Apr 3, 14); Šiuo vardu vadinamas vien Dievas, tad aš maldauju  kiekvienu savo širdies plakimu šio Tavo vardo garbei, kad mano vardą įrašytum į gyvenimo knygą. Antra: AMEN yra prieveiksmis; kai Jėzus norėjo kažką pabrėžtinai pasakyti, kalbėjo: Amen, Amen sakau jums…  Trečia: AMEN kaip veiksmažodis: tebūnie taip!

Eucharistija – krikščioniško gyvenimo šaltinis ir viršūnė – negali apsiriboti tik Šventųjų Mišių auka ir Šventosios Komunijos priėmimu. Į slėpinį būtina gilintis, todėl Bažnyčia ir tikintieji, įkvėpti Šventosios Dvasios, amžių bėgyje nenustojo tai darę. ,,Tiek privatus, tiek viešas pamaldumas Švenčiausiajai Eucharistijai, netgi šalia Šventųjų Mišių, yra labai patartinas: Švenčiausiame Sakramente esančio Kristaus garbinimas yra Aukos pasekmė ir veda į sakramentinę bei dvasinę Komuniją”. Švenčiausiojo Sakramento adoraciją labai ragino popiežius Jonas Paulius II 1997 metų gegužės mėn. 31 dieną Eucharistiniame kongrese Vroclave. Vienas labiausiai paplitusių eucharistinių pamaldumų yra Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Bažnyčia visada pabrėždavo, kad “kontempliacija pratęsia Komuniją ir įgalina iš tikrųjų sutikti Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, leidžia būti Jo regimu ir patirti Jo artumą. Kai kontempliuojame Jį, esantį Švenčiausiame altoriaus Sakramente, Kristus tampa mums artimas, netgi artimesnis mums, nei mes patys sau.  Perkeičiančia vienybe Jis leidžia mums dalyvauti savo dieviškajame gyvenime, o savo Dvasia Jis atveria kelią į Tėvą, kaip sakė Pilypui: Kas mane mato, mato Tėvą (Jn 14, 9). Šventasis Pranciškus Asyžietis labai ragino rodyti kuo didžiausią meilę Jėzui Švenčiausiame Sakramente: “Rodykite didžiausią pagarbą ir šlovę, kaip tik galite, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnui ir Kraujui, kuriame visa danguje ir žemėje buvo sutvarkyta ir sutaikyta”. Popiežius Jonas Paulius II savo laiške apie Švenčiausios Eucharistijos kulto slėpinį pabrėžia: pasauliui labai reikia Eucharistijos: ,,Švenčiausio Sakramento adoracija gali būti įvairių formų: asmeninė malda prie Švenčiausio Sakramento, adoracijos valandos, trumpi Švenčiausio Sakramento išstatymai, ilgesni, metiniai… Eucharistinio kulto atnaujinimas yra Vatikano II susirinkimo pagrindinis tikslas. Bažnyčiai ir pasauliui labai reikia Eucharistijos garbinimo. Jėzus mūsų laukia šiame meilės Sakramente.  Negailėkime laiko adoracijai susitikti su Jėzumi tikėjimo kupina kontempliacija už savo ir viso pasaulio nusižengimus. Tegul mūsų adoracija būna  nuolatinė. Kita proga pop. Jonas Paulius II sakė: ,,Visos pasaulio blogybės gali būti nugalėtos didžia nuolatinės adoracijos jėga“.

Pirmieji krikščionys šventė Eucharistinę Kristaus Auką Jo atminimui vienijosi su Jo Kūnu. Atminimas (memorialas) – nėra tik paprastas subjektyvus prisiminimas.  Tai liturginis veiksmas, kuris aktualizuoja  istorinį išganymo įvykį Bažnyčioje ir dėl Bažnyčios. Tai liturginis aktas, kuriuo Bažnyčia  aukoja Tėvui vienintelę Kristaus auką. Tačiau reikėjo ilgo pasirengimo laikotarpio, kad tauta priimtų, kaip poetas Fortunatas sako, ,,Avinėlio Kūno brangų perlą”. Krikščionių tauta dar  turėjo apsivalyti nuo pagoniškumo, nuo magijos dvasios, įsišaknyti tikėjimo slėpinyje, kad galėtų kontempliuoti Eucharistiją.  Gal netgi reikėjo leisti, kad tauta  paklaidžiotų savo puikybėje ir savęs pasitenkinime, kad paskui Dievas galėtų suteikti paprastą ir nuostabią priemonę sugrįžti pas Jį: suteikti šį meilės sakramentą. Dėl to pats Jėzus džiūgavo: Aš šlovinu  tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko (Lk 10, 21). Juk šie žodžiai šiandien nuostabiu būdu tampa gyvi širdyse daugybės adoruojančių Dievo vargdienių…Amžių bėgyje Eucharistija tapo pagrindine Bažnyčios malda įvairiomis formomis. Sakramentų kongregacija  mokyme apie tikinčiųjų Šventosios Komunijos priėmimą stipriai pabrėžia, kad būtina vis labiau gilintis į Eucharistijos dovanos neapsakomą slėpinį. Švenčiausio Sakramento garbinimas pamažu išryškėjo netgi architektūroje.  Jeigu romaniškame stiliuje pagrindinis akcentas buvo kryžius, tai  gotikoje – tabernakulis. Visa krypsta nuo žemės į dangų. Netgi bažnyčių (Reimso ar Paryžiaus) fasadai atrodo kaip didžiulė monstrancija, kur įvairūs raižiniai byloja, jog  esmė yra Eucharistija. O kai šiuos raižinius, simbolizuojančius Šventąją Ostiją,  nušviečia saulės spinduliai, jie krenta tiesiog ant tabernakulio. Tai tikra šviesos ir maldingumo šventė toje šventoje vietoje, kur slepiasi Dievas. Jau nebereikia eiti į Jeruzalę ar ant Garizimo kalno, sakė Jėzus samarietei. Jėzus pasiliko Eucharistijoje ir Jis yra ta vieta, kurioje galime garbinti Dievą  Dvasia ir Tiesa. Bažnyčia pasinaudoja savo, kaip Sutuoktinės (plg. Kor 7, 4), teise ir saugo Jėzaus Kūną  ir po Šventųjų Mišių. Pratęsdama Komunijos maldą, kuriai ją nuolatos kviečia Kristus-Sutuoktinis.  Pamaldumo intensyvumas Švenčiausiam Sakramentui amžių bėgyje keitėsi. Šiandieninio eucharistinio pamaldumo šaknys, be abejo, glūdi ankstesniuose amžiuose, remiasi ankstesne Tradicija, tačiau III-iojo tūkstantmečio  eucharistinio Kristaus pamaldumo atnaujintojas yra šventasis Pierre-Julien Eymard, Švenčiausio Sakramento vienuolijos steigėjas.  Jį paskelbė palaimintuoju Pijus XI 1925 metais, o šventuoju paskelbė Jonas XXIII 1962 metais gruodžio mėnesio 9 dieną švenčiant Vatikano II Susirinkimą. Šventasis Pierre-Julien Eymard prašydavo savo brolius garbinti Jėzų Šventojoje Ostijoje.  Jis tai vadino ,,įdarbinti Švenčiausiąjį Sakramentą”. ,,Dažnai  svarsčiau, - sakė jis, – kas galėtų išgydyti taip labai paplitusį daugelio katalikų indiferentiškumą ir randu tik vieną vaistą – Eucharistiją, eucharistinio Jėzaus meilę. Praradus tikėjimą, prarandama meilė”.  Kita proga jis sakė: ,,Dabar reikia kibti į darbą – gelbėti sielas  dieviškąją Eucharistija  ir pažadinti Prancūziją bei Europą iš indiferentiškumo miego, nes ji nepažįsta Dievo dovanos – Jėzaus Eucharistijoje. Reikia nešti šį meilės fakelą drungnoms širdims, kurios mano esą pamaldžios, nors iš tikro taip nėra, nes jų gyvenimo centras nėra Jėzus Eucharistijoje”. 1908 metais šv. Pijus X  Švenčiausio sakramento vienuolijos tėvams, susirinkusiems į generalinę kapitulą, priminė jų pašaukimo šerdį: ,,Jūs einate tiesiai į Okeaną – į patį Jėzų Kristų, gyvybės ir visų malonių šaltinį, tikrai gyvą ir esantį Eucharistijoje, kur Jis visuomet pasilieka su mumis, nes yra be galo geras. Kartu su jumis džiaugiuosi jūsų pašaukimo grožiu, dėkoju už gera, kurį darote ir kurį darysite pirmiausia malda ir skelbimu skatindami šventą pamaldumą Jėzui Eucharistijoje. Laiminu jus ir jūsų nuolatinę adoraciją” . 1996 metais pop. Jonas Paulius II įsteigė privalomą minėjimą Eucharistijos, Marijos bei evangelizacijos  apaštalų:  šventojo  Pierre-Julien Eymard, kaip ir šventojo Grinjono de Monforo bei šventojo Teofano Venaro. Kardinolas Mindszenty, Vengrijos primas, 1946 metais, sovietams okupavus šalį, ragino atstatyti ne tik materialų pasaulį, bet visų pirma vidinį gyvenimą, maldos gyvenimą. Pop. Paulius VI pabrėžė, kad būtina nauja eucharistinio pamaldumo Bažnyčioje era. Kristus mokė, kad reikia skaityti laiko ženklus. Dangaus Tėvas mums siunčia Mariją pagelbėti mums suvokti Dvasios kvietimą istorijoje.  Marijos pasirodymai nuo XIX amžiaus, bet ypač XX amžiuje, yra lydimi  eucharistinės žinios arba ženklo. Pavyzdžiui, La Salette Marija regėtojų prašė, kad būtų nuolatinė adoracija rugsėjo, vasario ir kovo mėnesiais. Mūsų laikais kuriasi naujos krikščionių bendruomenės garbinti Jėzų Švenčiausiame Sakramente. Pascal Pingault, Gyvenimo Duonos  bendruomenės kūrėjas  prisipažįsta, kaip vienos adoracijos metu jį sukrėtė Jėzaus žodžiai: Vargšų jūs visada turite šalia savęs, bet mane ne visada turėsite (Jn 12, 8). ,,Supratau, rašo jis, kad tai yra pranašystė persekiojamai Bažnyčiai, mūsų Bažnyčiai…  Tuomet buvo priimtas nuolatinės adoracijos sprendimas”.Jis prisipažįsta, kad  Eucharistinio Jėzaus adoracija  davė jėgų grumtis su mūsų laikmečio baimėmis, baisiomis nuodėmėmis, Dievo atmetimu. Mūsų laikais ypatingai iškreipta tapo laisvės sąvoka. Kristus Eucharistijoje moko mus, kas yra tikroji laisvė ir kaip ja naudotis. Pop. Jonas Paulius II vienoje iš kelionių į Lenkiją metu  sakė, kad mums ,,būtina yra eucharistinė laisvės mokykla. Šiandien mums būtina sugrįžti prie Eucharistijos, pabrėžė Popiežius savo gimtojoje žemėje. Vien tik Eucharistija gali atskleisti žmogui begalinės Dievo meilės pilnatvę ir duoti atsakymą jo meilės troškimui”.  Šventasis Pranciškus Asyžietis, iš tolo pamatęs varpinę, puldavo žemėn melsdamasis:  ,,Garbiname Tave, Viešpatie, šioje ir visose bažnyčiose”. Arso klebonas su ašaromis akyse, pamatęs tabernakulį, meilės kupinu balsu šaukdavo: Jis yra čia! Jis yra čia!  Arso klebonas sakydavo:,,Ką Viešpats daro tabernakulyje? Jis laukia mūsų“. ,,Manau, kad žmonės per daug nutolsta nuo Šventosios Eucharistijos, kad per mažai skelbiama apie šį nuostabiausią meilės slėpinį, todėl sielos kenčia, jų maldingumas tampa jausmingas ir materialus, netvarkingai prisiriša prie kūrinių, nes neprašo Išganytojo paguodos bei jėgų”, sakė  šventasis Pierre-Julien Eymard.   Šventajai seseriai Faustinai Kovalskai Jėzus sakė: Mano vaikeli, kodėl tu bijai gailestingojo Dievo? Mano šventumas netrukdo man būti gailestingu. Pažvelk, siela, dėl tavęs įkūriau gailestingumo Sostą žemėje. Šis sostas yra tabernakulis. Ir iš šio gailestingumo sosto trokštu nusileisti į tavo širdį. Pažiūrėk, jokia svita, jokie sargai manęs nesaugo. Tu gali ateiti pas mane bet kuriuo metu, bet kurią dienos ar nakties valandą. Aš trokštu kalbėti su tavimi ir tau suteikti malonių. Šventasis Tomas Akvinietis ilgas valandas praleisdavo prieš tabernakulį. Jis maldavo Viešpatį atsakymų į jam rūpimus klausimus. Jis buvo vertas savo mokytojo šventojo Domininko mokinys, nes šventasis Domininkas taip pat ieškojo atsakymų į klausimus prie tabernakulio.  Kartą, tai buvo 1217 metais, kai šventasis Domininkas meldėsi prieš išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą Šventojo Petro bazilikoje  Romoje dėl jo Ordino apsaugojimo ir plėtimosi,  jis regėjo šventuosius Petrą ir Paulių. Petras jam davė lazdą, Paulius – knygą ir vienu balsu jam tarė: “Eik skelbti, nes taip tau skiria Dievas”  ir jam parodė jo sūnus, pasklidusius po pasaulį po du ir skelbiančius Evangeliją. Šventasis Alfonsas Liguori mėgo atnešti prie tabernakulio gražiausias retas gėles ir tarsi joms pavydėjo, kad šios gali ten pasilikti nuolatos dieną ir naktį. Panašiai meilę Kristui Eucharistijoje reiškė šventoji Joana Šantalietė. Ji rūpinosi, kad sode būtų gražios gėlės dėti prie tabernakulio.

Amžių bėgyje buvo įvairių Jėzaus Eucharistijoje garbinimo formų. Pavyzdžiui, kelionės su Švenčiausiuoju Sakramentu, naktinės adoracijos namai. Naktinę adoraciją atlikdavo namuose mintimis būdami prie tabernakulio  ir melsdamiesi Bažnyčios intencijomis. Lempelė prieš tabernakulį šiandien yra adoracijos, tikėjimo  ženklas, kad ten tikrai yra Kristus. Dievo Kūno šventė procesijos su Švenčiausiuoju Sakramentu.  Seseriai augustinietei  šventajai Julienne du Mont Cornillon Jėzus sakė, kad Bažnyčioje trūksta metinės šventės Švenčiausiojo Sakramento garbei. Daugeliui domininkonų ši žinia labai patiko. Kai Liège buvo švęsta ši šventa, daugelis žmonių labai piktinosi. Buvo puolamas vienuolynas, kur gyveno sesuo  Julienne,   sudeginta koplyčia, kur ji melsdavosi. Ji buvo uždaryta salėje ir apmėtoma akmenimis. Galiausiai ji buvo išvaryta iš vienuolyno, apsistodavo nuošaliose vietose ir mirė 1258 m . balandžio  mėn. 5 dieną.  Robert de Thourotte, Liège vyskupas, išdrįso palaikyti sesers Julienne mintį. 1246 metais jis parašė visiems savo kunigams laišką šia tema ir tais pačias metais mirė.  1247 metais buvo nutarta vykdyti šio švento vyskupo valią  ir buvo įvestos šios naujos šventės pamaldos.  Po to ir kiti vyskupai pasekė Robert de Thourotte  pavyzdžiu. Popiežius Urbonas IV (1261 – 1264) paskelbė šią šventę privalomą visai Bažnyčiai.  Bolsena eucharistinis stebuklas buvo tarsi popiežiaus sprendimo patvirtinimas, panašiai kaip Lurdo apsireiškimai patvirtino Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Bolsenos Šventosios Kotrynos bažnyčioje iš konsekruotos Ostijos gausiai tekėjo kraujas netgi ant altoriaus užtiesalų. Popiežius Urbonas IV, kuris buvo šio stebuklo liudininkas, stebuklą oficialiai patvirtino.  Aišku, kad kiekvienos Šventosios Mišios yra  Eucharistijos šventė. Tačiau Popiežius Urbonas IV pabrėžia, kad  iš esmės Paskutinės Vakarienės diena arba Didysis Ketvirtadienis yra didžioji Eucharistijos šventė. Tačiau Tridienio liturgija ir pasirengimas Velykoms neduoda pakankamai laiko  pagarbinti Švenčiausiąją Ostiją. Kita vertus, labai svarbu yra atnaujinti būtent Eucharistijai skirtą pamaldumą atskira Kristaus Kūno ir Kraujo pagarbinimo švente. Šią šventę skelbiančioje bulėje sakoma: Tegul šią dieną būriai tikinčiųjų su ypatingu uolumu gausiai susirenka į bažnyčias, tegul kunigai ir tauta gieda džiaugsmo ir šlovinimo giesmes. Tegul visi gieda himnus ir šventas giesmes ne tik širdimi, bet visa burna ir lūpomis. Tegul tikėjimas išsilieja laiminimu. Tegul viltis skverbiasi džiaugsmu. Tegul meilė trykšta džiūgavimu. Tegul būna gyvas pamaldumas. Tegul susirinkę tikintieji būna kupini dvasinio romumo. Tegul kiekvienas į šią šventę ateina kupinas linksmumo dvasios ir meilės kupinos valios. Tačiau Urbonas IV mirė po keleto savaičių (1264 metų spalio mėnesio 2 dieną) nuo šio parašyto laiško ir Dievo Kūno šventė nebuvo įvesta visoje Bažnyčioje.  Tik vėliau Popiežius Klemensas V (1295-1315)  įrašė šią šventę į Bažnyčios liturginį kalendorių ir galutinai šventė buvo priimta Vienos Susirinkime 1312 metais ir nuo tada įsigaliojo Popiežiaus Urbono IV minėta bulė.  Popiežius Jonas XXII įsakė iškilmingas  Švenčiausiojo Sakramento procesijas.  Popiežiaus Urbono IV pavedimu šventasis Tomas Akvinietis  parengė šios šventės liturgiją. Jis sukūrė nuostabių himnų tai progai, ypač  žinomas Lauda Sion Salvarorem ir Pange lingua gloriosi. 

            Kūno paslaptį šlovingą, taurę Kraujo prakilnaus skelbia himnas iškilmingas, skirtas aukai iš dangaus – tam, kurio mirtis siaubinga žemės nuodėmes nuplaus. Tėvo siųstas mums, atėjęs iš Mergelės nekaltos, išganingą žodį sėjo žemės klystančios keliuos, tik kelionė jo artėjo prie slaptingos pabaigos. Paskutinę vakarienę su bičiuliais artimais pagal nuostatą kiekvieną atšvenčia ištikimai ir po to save kaip duoną teikia mokiniams Jisai. Žodis, tapęs Kūnu, ima sieloms būt maistu nauju. Kinta duona, kinta vynas – virsta Kūnu ir Krauju. Ir vargingas pažinimas taps tikėjimu gaiviu. Prieš taip didį Sakramentą pulkim galvas lenkdami, nes jau Seną testamentą maino įstatai nauji; tikim paslaptį tą šventą, Kristaus žodį gerbdami. Dievui Tėvui Sutvėrėjui teskamba džiugi giesmė, Dievui Sūnui Atpirkėjui iš visos širdies garbė ir dangaus šviesos Nešėjai – Dvasiai amžina šlovė! Amen.

             Dievo Kūno šventės procesijos įkvėpimą gavę iš pirmosios Karalių knygos, kuomet Saliamono nurodymu kunigai nešė Viešpaties Skrynią į naujai pastatytą šventyklą ( 8 skyrius). Šiuo tekstu remiantis jau ir anksčiau Bažnyčioje buvo daromos procesijos, kuomet būdavo iškilmingai nešamas tabernakulis su Švenčiausiuoju Sakramentu.  Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė labai mėgo procesijas su Švenčiausiuoju Sakramentu. Ji sakė: Koks džiaugsmas yra berti gėles po gerojo Dievo kojomis! …Bet aš jas mesdavau kuo aukščiau ir būdavau labai laiminga, kai rožių žiedlapiai paliesdavo monstranciją  Šventasis Pierre-Julien Eymard sako, kad Dievo Kūno šventė yra svarbiausia Bažnyčios šventė, nes Bažnyčia yra ne gimstančio ar mirštančio, bet Prisikėlusiojo Išganytojo Sutuoktinė.  Dievo Kūno šventėje arba per iškilmingas Švenčiausiojo Sakramento procesijas  Jėzus eina darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius (plg. Apd 10, 38).  Daugelis žmonių buvo juntamai paliesti ir paskatinti suklupti prieš Jėzų Švenčiausiame Sakramente.  Vieni gaudavo atsivertimo malonę, kiti  sustiprinimo ar vidinio išgydymo malones. Lurde, Paray-le-Monial ir kitose vietose  yra įvykę daugybę tokių stebuklų.  Dievas nori eiti priekyje savo tautos, kaip ėjo debesyje išrinktosios Tautos Išėjimo iš Egipto metu, sakė stebuklingai pagydyta  sesuo Kryžiaus Marija (1901-1999).  Jonas Paulius II ypatingą dėmesį skyrė Dievo Kūno šventei. Jis atnaujino didžiąją Dievo Kūno procesiją Romoje nuo Šventojo Jono Laterano bazilikos (Saint-Jean-du-Latran)  iki Šventosios Marijos Didžiosios (Sainte-Marie-Majeur) per didžiąją gatvę Via Merulana.   Tokios procesijos nebevykdavo nuo 1871 metų, kai popiežiai buvo apriboti Vatikanu.  Kiekviena galima proga Jonas Paulius II nesiliaudavo skelbęs  Eucharistijos Sakramento didybės ir skelbęs tautoms Kristų Karalių, esantį Ostijoje.

            Skaitydami šventųjų gyvenimus matome, kad visi brangino Jėzaus aplankymus bažnyčioje.  Arso klebonas sakydavo: Jeigu einate pro bažnyčią, užeikite pasveikinti Išganytoją. Argi galėtumėt praeiti pro draugo namų duris ir neužeiti jo pasveikinti? Šventasis Alfonsas Liguori parašė nuostabias meditacijas Švenčiausiojo Sakramento aplankymams.  Kiekvienai sielai, kuri Jį lanko Švenčiausiame Sakramente, Jėzus sako: Mane lankanti siela, išeik iš savo skurdo, aš esu čia, kad apdovanočiau tave savo malonėmis, ateik pas mane, nebijok mano dieviškos didybės: čia ji paslėpta, kad tu nesibaimintum ir pasitikėtum manimi. ,,Mano gražioji” – nes mano malonė tave padarė gražią mano akyse. “Ateik” (plg. Gg 2, 10), ateik greitai pulti į mano rankas ir pasakyti man visus savo troškimus  su nuoširdžiu pasitikėjimu.  Paulius VI ragino tikinčiuosius lankyti Jėzų Švenčiausiame Sakramente: ,,Tegul tikintieji pasirūpina dienos bėgyje aplankyti Švenčiausiąjį Sakramentą, kuris turi būti saugomas bažnyčiose su didžiausia galima pagarba; nes toks Viešpaties Jėzaus Kristaus aplankymas šiame Sakramente yra dėkingumo ženklas, meilės laidas ir Jam priklausantis garbinimas. Jėzus skundėsi šventajai Margaritai Marijai, kad Jis yra pamirštas tabernakulyje, sakė, kad Jis, būdamas šiame meilės Sakramente,  patiria tik panieką, šventvagystes, šaltumą. Tuo laiku buvo paplitusios pažiūros, kad nereikia ,,trukdyti” dieviškąjį kalinį. Dievo draugai ištikimai lankė Švenčiausiąjį Sakramentą. Pavyzdžiui, šventoji Marija Magdalena Pacietė, šventasis Liudvikas de Gonzaga, trylikametis šventasis Dominikas Savio ir daugybė kitų.  Švenčiausiojo Sakramento aplankymai yra labai svarbūs  meilės ženklai Tam, kuris už mus mirė ant kryžiaus  ir mus tebemyli pasilikdamas šiame meilės sakramente. Tai kartu yra būdas suteikti savo gyvenimui kryptį, nukreipti savo žvilgsnį ir dėmesį į Kristų, visada esantį su mumis, nors  dažnai tai pamirštame.

Garbinti reiškia žemai nusilenkti su giliausia pagarba. Rytiečiai tai daro puldami ant kelių ir kakta paliesdami žemę (plg. Apr 5, 14). Evangelijose taip pat randama šių pavyzdžių. Marija Magdalietė puola prie Jėzaus kojų norėdama jas apkabinti.  Toks garbinimo veiksmas žmogui yra įprastas. Mes esame pašaukti garbinti Dvasia ir Tiesa.  Tokiai garbinimo išraiškai nepakanka tik palenkti protą ir valią, reikalinga ir atitinkama kūno išraiška. Senajame Testamente patriarchai, karaliai, pranašai puldavo kniūbsti garbindami Dievą. Pulti kniūbsčiam garbinant Dievą: štai tinkama laikysena prieš Dievą. Danielius tris kartus per dieną puldavo ant kelių į Jeruzalės pusę ir garbindavo Dievą (plg. Dan 6, 11).  Žmogus yra sukurtas garbinti ir žemai nusilenkti prieš Tą, kuris mus  sukūrė ir kuris mus begaliniai pranoksta. Šventasis Augustinas kalba apie Kristaus garbinimą Švenčiausiame Sakramente  nusilenkimais ir puolimais kniūbsčiomis. Apreiškimo Jonui  4 ir 5 skyriuje skaitome, mylimojo  mokinio regėjimą, kaip dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvąjį per amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, kartodami: “Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sukūrei – tavo valia visa yra ir buvo sukurta” (Apr 4, 10-11). Gerai suprantame, kad krikščioniškoji tradicija liudija, jog Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu  mus pakėlė. Todėl mes stovime kaip Marija po Kryžiumi: Stabat Mater. Stovime nuolankūs prieš Dievą. Mūsų broliai Rytiečiai išsaugojo stovimą  būseną prieš Dievą, kuris mus atpirko ir prikėlė. Rytietiška liturgija, kurioje laikas tarsi išnyksta, jaučiamas prisikėlimo slėpinys, tarsi amžinybės spindulys pasauliui. Tačiau ištisas valandas stovint giedodami himnus iš šlovinimus tikintieji dažnai žegnojasi, nusilenkia net paliesdami žemę ir taip garbindami Dievą. Stati, bet neužmirštantys esą dulkės. Didingi per malonę, bet maži prigimtimi priešais Visiškai Kitą.

 Sakramentų ir dieviškojo kulto kongregacija 1980 metais  išleido Instrukcija, kurią patvirtino Popiežius Jonas Paulius II, ir toje instrukcijoje sakoma, kad  prieš tabernakulį arba išstatytą Švenčiausiąjį sakramentą kaip garbinimo ženklas teišlieka dvasingas priklaupimas, kad širdis nusilenktų prieš Dievą su gilia pagarba. Svarbu yra tikėjimą išgyventi visa savo būtybe. Turime išmokti kūnu išreikšti tai, kuo tiki širdis. Netikinti filosofė žydė Simone Weil (1909-1943) kalbėdama apie savo tikėjimo kelionę, kuomet ji susitiko Kristų, pasakoja giliai ją sukrėtusį įvykį, kuomet Šventojo Pranciškaus bazilikoje Asyžiuje  1936 metais ji matė, kaip jauna invalidė, įėjusi į bažnyčią su didžiulėmis pastangomis atsiklaupė ir nusilenkė  prieš išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą. Tai ją paskatino pirmą kartą suklupti ant kelių prieš Kristų. Tėvas domininkonas Bernard Bro  stebisi, kad dabar dauguma bažnyčioje jau nebeklaupia: keisti linkčiojimai pakeitė biblinį mūsų brolių Rytiečių puolimą žemėn ir viduramžišką priklaupimą tarsi mūsų meilė Kristui  būtų paliesta reumato. Vis tik, kokia laimė, kad yra Tas, prieš kurį galime atsiklaupti. Šventieji dažnai garbindavo Dievą puldami kniūbsti žemėn. Pavyzdžiui, šventasis Domininkas, sesuo Marie-Aimée de Jésus, šventasis Pierre-Julien Eymard  ir daugybė kitų. Jonas Paulius II keletą kartų per dieną savo koplyčioje tarpuose tarp priėmimų turėdamas trumpą pertraukėlę gulėdavo kryžiumi žemę priešais tabernakulį. Vienas Dievas žino, kas vyksta tuo metu.

Šventieji yra tam tikras Evangelijos paveikslas. Šventasis Petras Damijonas, raupsuotųjų apaštalas, rašė: ,,Kadangi esu vienintelis kunigas Molokų saloje, mano nuodėmklausis yra Vyriausiasis Kunigas, gyvenantis tabernakulyje. Altoriaus papėdėje atgaunu jėgas savo vienišume. Jeigu nebūtų Švenčiausiojo Sakramento, būtų neįmanoma ištverti. Tačiau su Išganytoju tebesu linksmas ir patenkintas. Dirbdamas džiaugsminga širdimi ir su šypsena lūpose uoliai darbuojuosi dėl vargšų raupsuotųjų ir tyliai  sklinda gėris. Sesuo Leopoldina, kuri darbavosi kartu su tėvu Damijonu, pasakoja tokį įvykį. ,,Mes dar  neturėjome koplyčios  ir maldai buvo skirta našlaityno salė. Ten buvo laikomas Švenčiausiasis Sakramentas. Vieną dieną išėjau į daržą per duris į kiemą ir kieme pamačiau tėvą Damijoną. Jis klūpojo ant šiukšlių krūvos akis nukreipęs į oratorijos langą adoruodamas Švenčiausiąjį Sakramentą.  Penkiolika metų kiekvieną ketvirtadienį jis naktimis adoruodavo Švenčiausiąjį Sakramentą”. Reikia patikslinti, kad  kai tėvas Damijonas susirgo raupsais, jis negalėjo įeiti į koplyčią. Šventasis Pranciškus Ksaveras, gyvendamas Malakoje,  miegojo zakristijoje ir naktimis eidavo adoruoti Švenčiausiąjį sakramentą. Šventasis Kryžiaus Jonas vienuolyne tyliai nusileisdavo laiptais naktį  ir ilgas valandas garbino Jėzų Švenčiausiame Sakramente. Šventoji Joana Šantaliete motinai Blonay sakė, kad visas jos džiaugsmas šioje žemėje yra būti prie Švenčiausio Sakramento. Šventasis Šarbelis Maklufas (1828-1898) gyveno Libane, kalnuose kaip atsiskyrėlis. Jis ilgas valandas ruošdavosi šv. Mišių aukai ir dėkodavo po Šventosios Komunijos. Dėkodamas dieną ir naktį meldėsi klūpėdamas ant kelių prieš išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą. Šarlis de Fuco  sakė: ,,Mano Dieve, koks didelis džiaugsmas: penkiolika valandų per parą nedaryti nieko kito kaip tik žvelgti į Tave, Viešpatie, ir sakyti, kad Tave myliu!“  Galima būtų pateikti dar daugybę pavyzdžių. Galime įvairiai juos vertinti: priimti arba nekreipti dėmesio. Tačiau negalime nepastebėti vieno: šventųjų pamaldumas Eucharistijai turėjo gilų ryšį su jų atliekamais gailestingumo darbais.  Šventasis Pierre-Julien Eymard, pranašas mūsų laikams,  kalbėjo: ,,Švenčiausiasis Sakramentas būdavo išstatomas labai retai net ir gyvo tikėjimo laikais, nes buvo tam tikra baimė, kad per dažnas Švenčiausiojo išstatymas atšaldys tikinčiųjų pamaldumą. Tada, gal būt, nereikėjo šios galingos gal paskutinės  išganymo priemonės gelbėti krikščionišką visuomenę. Bet šiandien Švenčiausiojo Sakramento išstatymas yra mūsų laikmečio malonė ir poreikis. Tai neapsakoma malonė. Švenčiausiojo Sakramento išstatymas yra bažnyčios ir tikinčiųjų galingas ginklas. Nebijome tvirtinti, kad mums labai reikalingas išstatyto Švenčiausio Sakramento garbinimas. Reikia viešo tautų tikėjimo išpažinimo į Jėzaus Kristaus dievystę ir kad Jis iš tikrųjų yra Švenčiausiame Sakramente… Visuomenė miršta, nes ji prarado tiesos ir meilės esmę. Bet ji atgimtų, jei visi jos nariai susivienytų su gyvybės davėju Jėzumi Kristum Eucharistijoje”.

Yra įvykę daug atsivertimų prie Švenčiausiojo Sakramento.  Visi atsivertę liudija, kad jie buvo įtikinti ne argumentais, bet jų visą sielą apšvietusia šviesa, – taip liudijo Maurice Blondel. Susitikimas su Jėzumi Švenčiausiame Sakramente  negali neuždegti to, kuris nori būti paliestas. Kokie iškalbingi yra Evangelijoje minimi susitikimai su Jėzumi: Marijos Magdalietės, Samarietės, Zachėjaus...  Dabar daugybė asmenų susitinka su Jėzumi, tikrai esančiu Švenčiausiame Sakramente.  Šventajam Pranciškui Salezui, Ženevos vyskupui, po ilgo kruopštaus ruošimosi, dėka išstatyto Švenčiausiojo Sakramento 40 valandų adoracijos, pavyko sugrąžinti į Katalikų Bažnyčią daugybę kalvinistų.