Nijolė Sadūnaitė

2018 mėn. sausio 13d. Seime įvyko ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija. 2017-ųjų Laisvės premija buvo įteikta ses. Nijolei Sadūnaitei, kuri visą gyvenimą skyrė Dievui ir Tiesai, nenuilstamai kovojusiai už Lietuvos laisvę ir laisvą žmogų Lietuvoje. Gavusi apdovanojimą 2017-ųjų Laisvės premijos laureatė, laisvės gynėja ir politinė kalinė Nijolė Sadūnaitė iš istorinės Seimo tribūnos prisipažino: jos kova už laisvę tęsiasi. Pasakiusi ne vieną Lietuvą įkvėpusią, istorinius lūžius ženklinusią kalbą  s. N. Sadūnaitė ir šįkart ištarė tai, ką kiti nutyli, tai, ko nedrįsta pasakyti net tie, kurie turi pareigą ginti tiesą ir teisingumą.

                                    Nijolės Sadūnaitės kalba Seime 2018.01.13

Garbė Jėzui Kristui. 

[Salė atsako] Per amžius.

Kai Dievas su mumis, kas prieš mus?

Aš susirašiau, sklerozė paskutinėj stadijoj [šypsosi]. kad nenuklysčiau.

Pirmiausia labai nuoširdžiai dėkoju visiems, visiems visiems čia susirinkusiems, visi be galo garbingi žmonės, už parodytą dėmesį, už man labai brangų įvertinimą.

Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo, žiūrėkit, matau be akinių [linksmai nusijuokia ir užsideda akinius] taip kovoju už laisvę – laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

         Dievas yra tiesa, Dievas yra tiesa ir tiesa mus išlaisvina.

          Norėčiau čia iš Evangelijos vieną mažą straipsnelį, nes tai yra Dievo žodis [prieš atsiversdama Evangeliją pagarbiai ją pabučiuoja], kuris stiprino tūkstančius, tūkstančius partizanų, Sibire esančių, tikrai Dievas buvo mūsų jėga, stiprybė, džiaugsmas.  Čia švento Jono Evangelija (3, 19–21): kas „[...] netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai, atlikti Dieve“.Citatą baigiu [užversdama evangeliją ir vėl ją pabučiuoja].

Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad čia mums visiems taip brangią dieną dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo, kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve.

Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija, deja, labai liūdna situacija.

Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės septynioliktosios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant dviem šimtam keturiasdešimt ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė, o atėję sergėti nuo pražūties vien Lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip sausio 13-ą mes čia prie Seimo, pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti. Ir dar teisiami.

Be galo gerbiama moteris, Laima Bloznelytė Plešnienė, apie kurią čia Seime amžinatilsį Algirdas Patackas su priesaika pasakė: „Garbės žodis. Aš ją pažįstu penkiasdešimt metų. Geresnio, kilnesnio, doresnio žmogaus savo gyvenime nesutikau. Sušaudyk, ji nemeluos“.

Ir ją iki šiol tampo po teismus. Iš universiteto išėjo. Ji onkologė, ji tūkstančiams žmonių padėjo gyvybę išgelbėti, pagelbėjo ligoje, ją kviečia Prancūzija, kviečia Anglija, konsultuojasi. Augina septynis vaikus. Jos tėvelis buvo politinis kalinys, sąžinės kalinys Magadane 15 metų. Per teismus buvo globojamas, metus sirgo ir mirė. Mamytė devyniasdešimt metų, buvus irgi gydytoja.

Ir tuose teismuose aš dalyvauju. Ir, žinot, taip Laima teisme man šimtaprocentiniai primena Kristų pas Pilotą. Bet labai skaudu, kad teismuose penki šeši, daugiausia dvylika žmonių.

Kodėl mes tokie abejingi? Kodėl mes tokie abejingi kito skausmui? [giliai skausmingai atsidūsta]

Tie žmonės tikrai patys pilietiškiausi, tie, kurie kaip sausio 13-ą, stovėjo plikomis rankomis prieš okupanto tankus, ir dabar jie bandė apginti tą nekaltą kūdikį, kada net ir prokuroras pasakė, jo nuosprendis buvo toks: mergaitė už rankytės su Stankūnaite išeina iš jos gimtųjų namų.

Visi matė, kaip jie laužidami kojom išnešė.

         Gerbiama Prezidentė [atsigręžė į tribūną, kur sėdi D. Grybauskaitė] pažadėjo ištirti, ar iš tikrųjų buvo smurtas prieš ją panaudotas.

Man atrodo, kad atsakymo nebuvo [ir vėl atsigręžia į tribūną]. Deja [skaudus atodūsis]. Taip valstybės vardu įvykdyta  liudininkės pašalinimo  operacija, Deimantės kaip liudininkės prieš prievartautojus, pavadinta vaiko grąžinimu motinai, tokiu būdu neišsprendus baudžiamosios bylos prievartos auka buvo atiduota asmenims, prieš kuriuos ji liudijo.

Ir teismuose visi įrodymai, keturios komisijos pripažino: buvo vaikas tvirkintas, nemeluoja, nefantazuoja. Trijų keturių metų mergaitė negali fantazuoti, nemokės papasakoti to, ką ji išgyveno daugelį kartų, ne vienkartiniai. Po šio mane labai sukrėtusio brutalaus neteisybės akto, kuriame dalyvavo dešimt kartų daugiau ginkluotų pareigūnų negu neutralizuojant teroristą Bin Ladeną – 240, o ten  tebuvo 20.

Visuomenė mergaitės daugiau nematėme. Juk net nuteistiesiems iki gyvos galvos galima matytis su artimaisiais, bet Deimantėlei ir jos seneliams tokia teisė nesuteikta.

Ne vieną kartą lankiau Deimantėlę jos gimtuose namuose Garliavoje. Kalbėjausi, meldžiausi kartu su ja, kartu su minia mes, gegužinės pamaldos vykdavo vakarais. Ir ji prie manęs prisiglaudus be špargės giedodavo Marijos litaniją.

Todėl galiu atsakingai paliudyti, kad mergaitė čia jautėsi saugi ir laiminga, mylėjo savo senelius ir tetą Neringą, ir pati buvo be galo mylima, prižiūrėta, guvi, bendraujanti, turėjo didelį būrį bendraujančių draugų, pusseserių, su kuriomis žaidė klasę, dūdavo fleituke ir taip toliau, vienu žodžiu vaikas buvo be galo guvus, labai gražiai fotografavo…

Jai buvo aštuoni metai. Kas atsitiko Deimantei iki šiol nežinome. Jau beveik šešeri metai, kai jos niekas iš anksčiau pažinojusių, su ja bendravusių, nematė ir negirdėjo.

Tiesa, iš karto po mergaitės pagrobimo viešojoje erdvėje pasirodė filmukas, kurį ir aš mačiau, kuriame kažkokiomis medžiagomis apsvaiginta mergaitė, žiūrėdama į savo rankytes, stebisi ir klausia greičiausiai šalia esančios mamos: „Kodėl pas mane aštuonios rankytės?“ Galvytė nesilaiko, seilės bėga.

          Kiek vėliau „Lietuvos rytas“, tarp kitko išvadinęs mane terorizmo garbintoja, už tai, kad kartu su kitais pilietiškais Lietuvos šviesuoliais gyniau valstybėje daugelį metų persekiotą kitą Lietuvos kankinę, vėliau Aukščiausiojo Teismo visiškai išteisintą Eglę Kusaitę, ėmė spausdinti suklastotas Deimantės nuotraukas, taip siekiant suklaidinti tiesiogiai Deimantėlės nemačiusią ir nepažinojusią visuomenės dalį, kad, atseit, mergaitė sveika ir žvali.

Iki šiol joks pareigūnas, taip pat ir mergaitės paėmimą organizavęs tuometinis policijos generalinis komisaras, o nūnai Premjeras, čia sėdintis, neprisiėmė atsakomybės už valstybės neva saugomą, o iš tiesų tai visiškai izoliuotą mergaitę, kuri šiuo metu jau galėtų ir interneto erdvėje bendrauti. Deja, internetas tyli.

Visus tuos penkerius su puse metų nuo mergaitės pagrobimo iki dabar jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų bei institucijų „Tie-SOS!“ apie Deimantės likimą. Pirmą pusmetį rinkdavomės kasdien, vėliau, kelis metus paeiliui – kartą per savaitę, dar vėliau, iki dabar – kiekvieno mėnesio septynioliktą dieną su didžiuliais užrašais „Tie-SOS!“, su plakatais renkasi, piketuoja prie Prezidentūros, prie savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, tačiau viskas veltui. Atsakingi pareigūnai niekaip į tai nereaguoja, atsirašinėja arba tyli, kaip ir laisva save vadinanti didžioji žiniasklaida.

Šios analogų Lietuvos istorijoje neturinčios daugiametės pilietinės akcijos atžvilgiu yra vykdoma totali informacinė blokada. Apie ją sutartinai metų metus nieko nerašo didžioji žiniasklaida, nerodo nei viena televizija, tyli radijas. Nu, tada, kai mes demonstracijoj prašom „Tie-SOS!“ ir kur Deimantė?

Tad noriu jūsų paklausti: kas čia? Ar tai ta laisvė, dėl kurios mes negailėdami gyvybės aukojomės 1991 metų sausio 13-ą? Bet nesunkiai perskaitysime įtakingų žurnalistų, niekada nemačiusių mergaičių, nebuvusių Garliavoj, nepakalbinusių nei jos, nei jos artimųjų, piktus neišmanymo ir neapykantos pritvinkusius postringavimus apie violetinį rūką, temdantį akis, ir apie tai, kaip Laisvės premija pateko į Garliavos patvorius.

Jai, sako, reikėjo, kriminalinę bylą, į kalėjimą – tą Sadūnaitę. Jai premiją? Siaubas. Toks vilkas, dar [...]. Mes kovojam prieš Lietuvos nepriklausomybę, mes perversmą ruošiam. Na, įtarimas, su džiaugsmu, bet tik už laisvą Lietuvą.

Naudojuosi proga, kadangi mane girdi jos Ekscelencija Prezidentė, daug garbių Seimo, Vyriausybės narių, teisėsaugos atstovų. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį ir priminti, kad Lietuva yra ratifikavusi tarptautinę konvenciją dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo.

Šios konvencijos pačiame pirmame straipsnyje sakoma, cituoju: „Pirma [o, yra vanduo, ačiū, oi atsiprašau]: niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka; antra: jokios išimtinės aplinkybės, net jei tai būtų karo padėtis ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo“.

Todėl klausiu jūsų. Ar Deimantės Kedytės likimas nėra priverstinis dingimas? Ar negalima laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutaliai paėmę valstybės pareigūnai ir apie ją jau penkerius su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių? Ar tas net nežinia kur esantis asmuo, Deimantė Kedytė, yra gyva?

Atsakykite, prašau. Ar Lietuva laikėsi, nepažeidė šios tarptautinės konvencijos? Jei taip, tai kas rūpinasi ir gali atsakyti, ar Deimantė Kedytė nėra pradanginta?

Baigiu, paskutinis puslapis. O, geras Dieve. Šiandieną, sausio 13-ą, Laisvės gynėjų ir Laisvės premijos įteikimo dieną, man nėra nieko svarbiau, kaip sužinoti atsakymą į ne vienerius metus mano širdį, ir ne tik mano širdį, draskantį neatsakytą ir nuo visuomenės visomis valstybės išgalėmis slepiamą klausimą.

Todėl stovėdama šioje aukštoje Seimo tribūnoje pirmą kartą ir paskutinį gyvenime, tiesiogiai kreipiuosi į jus, pirmuosius valstybės asmenis. Ponia Prezidente, Pone Premjere, [už mano nugaros] Pone Seimo Pirmininke, ir prašau jūsų iki vasario 16-os, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo dienos, man ir visuomenei viešai asmeniškai atsakyti bei pateikti neginčijamus įrodymus, kad mūsų visų taip labai mylėta ir daug mėnesių sergėta Deimantė Kedytė, kuriai už mėnesio, vasario 19-ą, sukaks 14 metų, yra gyva ir sveika.

O jei ji jūsų valia ir valstybės vardu 2012 m. gegužės septynioliktą dieną atplėšta nuo artimųjų ir apsiimta saugoti… Saugok Viešpatie, net liežuvis neapsiverčia tai ištarti, galimai yra mirusi, nužudyta, prašau tai nedelsiant viešai pripažinti ir prisiimti atsakomybę, bet svarbiausia, jei tai nėra vien iš nežinios kilę besisielojančių žmonių įtarimai, ir tokia baisi nelaimė iš tikrųjų atsitiko, pasakyti, kur yra mergaitės kapelis. Kad mes galėtume visi ją mylėjusieji, kartu su Deimantėlės seneliais, iki šiol persekiojamais, po devynias bylas, kitais artimaisiais, mergaitės užtarėjais ir laisvės bendraminčiais aplankyti, padėti gėlių, nusilenkti, kartu pasimelsti, apraudoti ir atsiprašyti, kad nesugebėjome tavęs, Deimantėle, išsaugoti. Dieve, mums atleisk.

Ir baigdama savo kalbą su didžiule širdgėla privalau jums atvirai prisipažinti: nežinau, kaip jūs visi, kurie mane girdite, tačiau aš, negavusi sąžiningo atsakymo į šį klausimą, tikrai negalėsiu džiaugtis Lietuvos šimtmečio sukaktimi ir jos švęsti. Prašau man atleisti.

Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė ir visuomenė, apsimetanti, kad nematė vaiko ašarų, negirdėjo jo klyksmo, švenčianti ir šokanti ant savo pačios suluošintų ir pražudytų vaikų kapų, neturi ateities. Dieve, mums atleisk.

Baigti noriu gerbiamo kunigo Grigo, Roberto Grigo eilėmis „Mergaitės ašara“. Jis ten beveik kasdien būdavo kartu su kitais šešiais kunigais kentėjusiais. Jis tą parašė jau tris mėnesius po pagrobimo mergaitės.

                   Aš padėjau  ant svarstyklių
                   Mažos Deimantės mažą ašarą –
                   Ir prezidentės aptakius kalbėjimus –
                   Nusvėrė ašara kaip usnies pūką juos.

                      Ir aš padėjau ant svarstyklių
                     Mažos mergaitės nevilties riksmą –
     Ir seimo, teisdarių, ir paragrafų užkalbėjimus –
    Nusvėrė ašara kaip pelenus, išsklaidė vėjuose.

                    Ir aš padėjau  ant svarstyklių
                   Mažo vaiko bejėgystę, išgąstį ir siaubą –
  Taip pat Olimpo sportininkų auksus, sidabrus ir bronzas –
  Ir tyro vaiko nuoskauda atsvėrė juos kaip dulkes.

                Mergaitės ašaroje buvo Lietuva.
                O kalbose, teismuose ir saliutuose –
                Tiktai išdavęs vaiką NIEKAS. Tuštuma.

           Amen, Aleliuja. Dieve, būk mums gailestingas.

        Dievas mus myli, laukia mūsų, už mus mirė ant kryžiaus, tapęs žmogumi, ir pasufleravo, iš ko mes būsime amžinybėje teisiami, tikintys ir netikintys, nesvarbu iš kokios rasės: „Buvau alkanas – pamaitinai, buvau nuogas – aprengei, buvau ištroškęs – pagirdei, buvau ligonis – aplankei, buvau pakeleivis – priėmei, buvau kalinys – atėjai, ištiesei ranką. Ateik į amžiną džiaugsmą“. Sakau: „Viešpatie, aš tavęs nepažįstu“. „O tada, kada tu ištiesei ranką tam mažiausiam, nepažįstamam, kuris į tave kreipėsi, tu padėjai man. Ir atvirkščiai. Nepadėjai – eik šalin nuo manęs į amžiną kančią kartu su velniu ir jo angelais“.

Dieve, saugok, kad nei vienas ten nenueitume. Duok, Dieve, kad visi būtume danguje ir šlovintumėm už jo begalinį gailestingumą.

Ačiū ir dovanokit, aš atrodo, smarkiai savo ilgu liežuviu prasikaltau.

Ačiū jums.

Nijolė Felicija Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kėdainių aps., Dotnuvos mstl. agronomų šeimoje. 1945 m. Sadūnų šeima, slapstydamasi nuo tremties,  apsigyveno Anykščiuose, kur N. F. Sadūnaitė 1955 m. baigė Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Pasirinkusi vienuolės gyvenimo kelią, N. F. Sadūnaitė 1956 m. įstojo į Panevėžyje nelegaliai veikusį Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną. Kunigui Juozui Zdebskiui pasiūlius, N. F. Sadūnaitė nuo 1974 m. pradėjo dauginti ir platinti  žymiausią 1972–1989 m. pogrindyje nelegaliai leistą leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (toliau – „LKB kronika“), kuris  informavo visuomenę apie Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje, skatino žmogaus teisių judėjimą. 1974 m. sovietinis saugumas užklupo N. F. Sadūnaitę savo bute rašymo mašinėle spausdinant 11 „LKB kronikos“ numerį ir ją sulaikė. Sulaikyta N. F. Sadūnaitė nesijautė kalta, todėl neatsakinėjo į tardytojų užduodamus klausimus, atsisakė advokato, neišdavė kitų „LKB kronikos“ leidėjų ir platintojų. 1975 m. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas N. F. Sadūnaitei skyrė 3 m. laisvės atėmimo ir 3 m. nutrėmimo bausmę. Slaptame teismo posėdyje N. F. Sadūnaitės pasakytas paskutinis žodis  tapo nepalaužiamos kovos už žmogaus teises pavyzdys. Dubravlage, Mordovijos ASSR kalinama N. F. Sadūnaitė atkūrė teismo posėdyje pasakytos kalbos tekstą ir jį sėkmingai perdavė savo bendražygiams. Tekstas buvo išspausdintas „LKB kronikoje“, o vėliau patekęs į Vakarus buvo paskelbtas spaudoje, radijo laidose bei išleistas atskiru leidiniu. 1977 m. atlikusi laisvės atėmimo bausmę, N. F. Sadūnaitė buvo ištremta į Bogučanų gyvenvietę Krasnojarsko krašte. Iš tremties paleista 1980 m.

       Grįžusi į Lietuvą N. F. Sadūnaitė vėl įsitraukė į „LKB kronikos“ leidybą: rinko žinias, redagavo ir daugino leidinį, gabeno jį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus – visi „LKB Kronikos“ numeriai buvo paskelbti JAV lietuvių laikraščiuose „Darbininkas“, „Draugas“, per radijo stotis  „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir kt. Nuo 1982 m. N. F. Sadūnaitei pradėjus slapstytis,  Lietuvos SSR valstybės saugumo komitetas (KGB) paskelbė jos paiešką visoje Sovietų Sąjungoje, išplatino jos foto nuotrauką ir įspėjo, kad ji, naudodama perukus, grimą, akinius ir kitas priemones, gali būti pakeitusi išvaizdą. Besislapstydama N. F. Sadūnaitė 1983 m. parašė atsiminimus ir juos sėkmingai perdavė į Vakarus, kur jie buvo publikuoti lietuvių išeivių spaudoje, išversti į užsienio kalbas, o 1985 m. Čikagoje išleisti atskira knyga „KGB akiratyje“. 1987 m. balandžio 1 d. atliekant kratą Vilniuje gyvenančios Angelės Jakuntavičiūtės bute, drabužių spintoje buvo rasta besislapstanti N. F. Sadūnaitė, kuri bandė sunaikinti jos ranka rašytą, pas ją buvusį „LKB kronikos“ Nr. 73  egzempliorių. Sulaikyta N. F. Sadūnaitė buvo patalpinta į Lietuvos SSR KGB Tardymo izoliatorių, bet, „po konsultacijų su SSRS KGB ir atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes“, tą pačią dieną paleista.

         1987 m. rugpjūčio 23 d. N. F. Sadūnaitė su Lietuvos laisvės lygos nariais Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir kitais disidentais surengė pirmąjį viešą sovietinės valdžios nesankcionuotą mitingą Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo, kuriame pirmą kartą viešai buvo pasmerkti Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. pasirašytų sutarčių (Molotovo-Ribbentropo paktas) slaptieji protokolai. Mitingą pradėjo N. F. Sadūnaitė, savo kalboje  pasmerkusi „Hitlerio ir Stalino sąmokslą“ ir pareikalavusi panaikinti jo pasekmes − Lietuvos okupaciją. Mitingas ir jo dalyviai, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto biuro nurodymu, buvo viešai svarstomi ir smerkiami. Mitingo organizatoriai ir aktyvūs dalyviai KGB buvo persekiojami. 1987–1988 m. oficialioje Lietuvos spaudoje „ideologinių diversijų“ rubrikoje buvo skelbiami straipsniai, šmeižiantys mitingą ir jo organizatorius, leidinį „LKB kronika“ ir vieną iš jo leidėjų N. F. Sadūnaitę. Lietuvos SSR KGB 1988 m. sausio 1 d. pasiūlė SSRS KGB taikyti N. F. Sadūnaitei „nuteikimą išvykti iš SSRS“.  Jai atsisakius išvykti, „neperduoti bylos teismui, kas ją sukompromituotų bendraminčių tarpe“. Lietuvos SSR prokuratūros 1988 m. birželio 29 d. nutarimu, 1987 m. iškelta baudžiamoji byla „dėl nelegalaus šmeižikišo turinio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika gaminimo ir platinimo faktų“ nutraukta „dėl aplinkybių pasikeitimo, ko pasekoje šis leidinys neteko visuomenei pavojingos veikos pobūdžio“. Parengtinio tardymo metu išaiškinti su leidinio „LKB kronika“ leidyba susiję asmenys, tarp jų ir N. F. Sadūnaitė, nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. 1988 m. spalio 25 d. Lietuvos SSR KGB 5 (ideologinė kontržvalgyba) tarnyba pakeitė „Matildai“ (N. F. Sadūnaitei) vestos operatyvinio ištyrimo bylos pobūdį, ir perregistravo ją į operatyvinio stebėjimo bylą. N. F. Sadūnaitė, kaip „antisovietinių pažiūrų Katalikų Bažnyčios autoritetas“, buvo sekama iki pat KGB padalinio Lietuvoje likvidavimo 1991 m.

1989–1990 m., kviečiama įvairių organizacijų ir privačių asmenų, N. F. Sadūnaitė keliavo po Europą ir JAV – jos dėka daugybė žmonių sužinojo apie Lietuvos laisvės siekį. Už ilgametę kovą už žmogaus teises N. F. Sadūnaitė buvo apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.).

Parodoje eksponuojami Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) saugomi N. F. Sadūnaitei iškeltų baudžiamųjų bylų, KGB agentūrinės-operatyvinės veiklos ir kt. rašytiniai, vaizdo ir garso dokumentai, Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) saugomi rašytiniai dokumentai ir foto nuotraukos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejuje (GAM) saugomos foto nuotraukos.    

Parengė: Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėja Vilma Ektytė; Lietuvos centrinio valstybės archyvo Dokumentų sklaidos skyriaus vyriausiasis archyvistas Vaidas Agurkis.     

         Vienuolyne Pavilnyje gyvenanti Nijolė Sadūnaitė naujienas sužino itin retai, nes nesinaudoja internetu, nežiūri televizoriaus ir beveik neklauso radijo, o apie Seimo sprendimą skirti jai Laisvės premiją išgirdo tik po pusdienio. „Aš tikrai šimtu procentų įsitikinusi, kad Gerasis Dievas Lietuvoje labiau neišprususio, silpno žmogaus nesurado, tai davė man jėgų ir pasiuntė tam darbui mane“, – sako N.Sadūnaitė. Tarp kur kas labiau nusipelniusių žmonių ji laiko Laisvės premiją jau gavusį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ redaktorių, arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių. Savo apdovanojimą premijos laureatė atiduotų laisvės kovų veteranui Jonui Kadžioniui. N.Sadūnaitė taip pat išskiria kroniką padėjusį platinti rusų disidentą, žmogaus teisių gynėją Sergejų Kovaliovą. Ji buvo viena tarp nominavusiųjų S.Kovaliovą pirmajai Laisvės premijai 2011 metais. Tačiau labiausiai vienuolę stebina, kad iki šiol tokia premija nepaskirta nė vienam iš partizanų, kovojusių su sovietų okupacija. Savo apdovanojimą premijos laureatė atiduotų laisvės kovų veteranui Jonui Kadžioniui. „Aš lenkiuosi jam ir visiems partizanams. Jeigu ne jie, nebūtų mūsų. Čia ant jų kraujo, ant jų kančių, ant jų pasiaukojimo kilo Lietuva“, – interviu BNS sakė N.Sadūnaitė. „Jeigu ne aš, tai kas?“ Partizanų likimai buvo viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių N.Sadūnaitę pasitraukti į pogrindį. Likus metams iki Antrojo pasaulinio karo Kaune gimusi N.Sadūnaitė augo tuo metu, kai dalis lietuvių pasitraukė į mišką, siekdami pasipriešinti sovietų okupacijai.

 Religinga Sadūnų šeima, bėgdama nuo tremties į Sibirą, 1945 metais apsigyveno Anykščiuose. N.Sadūnaitė dažnai matydavo patvoryje sumestus nužudytų partizanų kūnus, nes gyveno netoli stribų būstinės. Vėliau jų kūnai būdavo nuvežami į miesto aikštę ir ten numetami, siekiant atgrasyti kitus vietinius nuo pasipriešinimo. „Kaip aš sakau, su religija mane supažindino tėvai, o visa kita pamačiau pati. Tada aš ir supratau, kas tai yra okupacija. Man nereikėjo jokios propagandos“, – pasakoja N.Sadūnaitė. Baigusi mokyklą ji tapo vienuole, o į sovietų saugumo akiratį pateko 1970 metais, kai surado advokatą už vaikų katekizaciją teisiamam kunigui Antanui Šeškevičiui. Po metų N.Sadūnaitė slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje, o 1974 metais pradėjo dauginti ir platinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Jos indėlis buvo svarbus išgabenant leidinį į užsienį. Pakeitusi išvaizdą ji dažnai vykdavo į Maskvą, kur perduodavo kroniką su Jungtinių Valstijų ambasada susijusiems asmenims. N.Sadūnaitė pasakoja, kad jai rūpėjo papasakoti tarptautinei bendruomenei apie žmogaus teisių pažeidimus ne tik katalikų, bet ir kito tikėjimo žmonių ar ateistų atžvilgiu. „Aš visada buvau už tiesą, už meilę žmogui. Kas gali būti gražiau, kaip mylėti žmogų ir tiesą? Apie tai ir buvo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Visiems okupantams žmogus, sąžinė ir protas buvo didžiausias priešas“, – sako ji. N. Sadūnaitė sako, kad Lietuvai iškovojus nepriklausomybę pagrindinis jos gyvenimo tikslas buvo pasiektas.

1974 metais disidentė buvo sulaikyta ir nuteista trejiems metams sunkiųjų darbų ir trejiems metams tremties. Grįžusi į Lietuvą N.Sadūnaitė toliau užsiėmė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidyba ir platinimu, slapstėsi, vis būdavo suimama ir tardoma. 1987 metų rugpjūčio 23 dieną ji su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje paminėti Ribentropo ir Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas. N.Sadūnaitė pripažįsta, kad jai dažnai būdavo baisu. „Kiekvienas žmogus, jeigu stogas nenuvažiavęs, bijo. Bet va tas tikėjimas, kad reikia... Jeigu ne aš, tai kas? Tie, kur redakcijoje dirbo, buvo daug vertingesni ir reikalingesni Lietuvai ir pogrindžiui“, – sako ji. Nori vienybės. Guvi ir optimistiška vienuolė šiandien tarnauja Švenčiausios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyne. N.Sadūnaitė sako, kad Lietuvai iškovojus nepriklausomybę pagrindinis jos gyvenimo tikslas buvo pasiektas. „Norėjau, kad žmogus turėtų sąžinės laisvę ir galėtų pasirinkti taip, kaip Dievas jam davė. Davė protą, sąžinę ir laisvą valią ir to niekas negali prievartauti“, – teigia Laisvės premijos laureatė. „Aš ir broliams iš KGB vis sakydavau: būtų Lietuva katalikų rankose ir persekiotų ateistus, aš už jus eičiau į kalėjimą. Niekas neturi teisės už įsitikinimus persekioti žmogaus“, – priduria ji.

Lietuvai rengiantis kitąmet minėti 28-ąsias atkurtos nepriklausomybės metines, N.Sadūnaitė šiandien nerimauja dėl realiai neįvykusios liustracijos, socialinės atskirties ir emigracijos. Ją liūdina ir viešojoje erdvėje juntamas šaltukas Bažnyčiai. „Aš suprantu tuos žmones. Jie išaugo kitoje atmosferoje, nei aš ir jiems atrodo, kad Bažnyčia yra kažkokia tamsybė, su viduramžiais susijusi. Taip galvoti galima, bet tu priimk, ką tau sako kitas žmogus, ir palaikyk diskusiją“, – teigia vienuolė. „Ideologiškai mes galime skirtis, mūsų supratimas gali skirtis, bet taip noriu, kad būtų bendras noras, kad Lietuvoje būtų visiems gera“, – tvirtina disidentė.

           2016-aisiais ji palaidojo vieną geriausių savo draugių Bronę Kibickaitę, su kuria prieš daugiau nei 60 metų nusprendė tapti vienuole. Daugelio artimųjų jau netekusi 79 metų N.Sadūnaitė jėgų ir toliau semiasi iš tikėjimo. „Dievas visais būdais bando tave sustiprinti ir to optimizmo duoti. Aš tikiu, kad taip yra ne tik tikinčiam. Aš tikiu, kad žmogus, kuris yra už tiesą, už gėrį, už sąžinę, kad jis yra už Dievą. Nesvarbu, kad jis jo nepažino“, – sako ji.

        Vienos klausytojos pastebėjimas.  ,,Man ta jos kalba simbolizuoja chaosą, į kurį vis gilyn grimzta mūsų valstybė: netikrumas dėl rytdienos, mažėjantis gyventojų skaičius, kainų šuoliai su kartimi, pakrika įstatymų leidyba ir taisyba, didėjanti nepasiturinčių gyventojų sluoksnių atskirtis, savo ruožtu didinanti kriminalinį kontingentą ir nusikalstamumo mastą, žiniasklaidos ir verslo susiliejimas, partinės sistemos griūtis, pasireiškianti neprognozuojamais rinkimų rezultatais − atvedanti į valdžią atsitiktinius, jai nepasirengusius žmones ir stumianti šalį prie valdymo krizės“.

        N. Sadūnaitės kalba iš Seimo tribūnos, nutylėjusi visas mūsų nelengvos kasdienybės aktualijas ir nukreipusi dėmesį į Lietuvos istorijos epizodą, tarsi vainikuoja visas tas nesąmones, kurias girdime ir matome kone kasdien. Jos klausantis man buvo gėda už Lietuvą.

                 NIJOLĖS SADŪNAITĖS TEISMAS IR GYNIMOSI KALBA

[Už ką suimta]: 1974 m. rugpiūčio 27 d. buvo suimta Nijolė Sadūnaitė. Kratos metu buvo rastas rašomąja mašinėle perrašomas LKB Kronikos 11-sis numeris. Parengtinio tardymo metu N. Sadūnaitė atsisakė ką nors parodyti, todėl tardytojai grasino ją patalpinti į psichiatrinę ligoninę. Du mėnesius nebuvo leista perduoti maisto. 1975 m. sausio pabaigoje N. Sadūnaitė parašė prokurorui skundą, protestuodama prieš tardytojų savivalę, grasinimus prischiatrine ligonine.

1975 m. kovo mėn. tardytojai kreipėsi į Vilniaus psichiatrinę ligoninę Vasaros g-je ir Naujosios Vilnios psichoneurologinę ligoninę, klausdami, ar N. Sadūnaitė kada nors ten nesigydė. Atsakymas gautas neigiamas. 1975 m. balandžio mėn. N. Sadūnaitės byla buvo išjungta iš bylos Nr. 345 į atskirą bylą Nr. 416. [Uždaras teismas ir liudininkų izoliacija]:

1975 m. birželio 16 d. LTSR Aukščiausias Teismas pradėjo nagrinėti N. Sadūnaitės bylą. Teismo posėdis prasidėjo 10 val. ryto. Teismo pirmininkas – Kudriašovas, o valstybinis kaltintojas – Bakučionis.  Į teismą buvo iškviesti šie liudininkai: Jonas Sadūnas (Nijolės brolis), Vladas Sadūnas (pusbrolis), Regina Sadūnienė (Vlado žmona), Povilaitis (vidurinės mokyklos direktorius), Kušleika ir Bronė Kibickaitė.

Teismo pradžioje liudininkai buvo uždaryti atskirame kambaryje, o po liudijimo vėl būdavo išvaromi iš teismo salės, kad negirdėtų teismo proceso. Teismo salėje buvo tik 6 kareiviai ir 5 saugumiečiai (Pilelis, Jankauskas, Platinskas ir kt.). Teismo pirmininkas leido salėje pasilikti tik Nijolės broliui Jonui. Pašaliniai asmenys į teismo salę nebuvo įleidžiami. Saugumiečiai jiems pareikšdavo, kad teismo procesas yra uždaras. [N. Sadūnaitė atsisakė atsakinėti į teismo klausimus ir priimti advokato paslaugą]:

Nijolė Sadūnaitė į teismo klausimus neatsakinėjo:

– Kadangi ne aš, o jūs esate nusikaltėliai, kurie laužote elementariausias žmogaus teises, garantuotas įstatymais, Konstitucija ir Visuotine Žmogaus teisių deklaracija, ir ginate melą, prievartą bei smurtą, nes, apšmeižę ir nuteisę nekaltus žmones, kankinate juos kalėjimuose ir lageriuose, todėl į bet kokius teismo klausimus, kaip ir per tardymą, neatsakinėsiu, tuo protestuodama prieš šią bylą, – pareiškė teisiamoji.

[Advokato paslaugos atsisakymo motyvai]:

Atsisakydama advokato paslaugų, Sadūnaitė paaiškino:

– Man akis atvėrė kun. A. Šeškevičiaus teismas 1970 metais. Už tai, kad jis atliko savo kunigišką pareigą, buvo nuteistas, o man už tai, kad jam pasamdžiau advokatą, valstybinio saugumo darbuotojas leitenentas Gudas grasino iškelsiąs tokią pačią bylą, kaip ir kun. A. Šeškevičiui, ir pasodinsiąs mane į kalėjimą. Čia pat, 225 kabinete buvęs saugumo darbuotojas Kolgovas grasino bausmėmis broliui ir giminėms, jei neatsisakysiu nuo rūpinimosi kun. A. Šeškeviaus gynimu. Pasirodo, pasamdyti kunigui advokatą – „didžiulis nusikaltimas“. Kadangi aš, pagal jus, esu itin pavojinga valstybinė nusikaltėlė, tai, nenorėdama užtraukti jūsų teroro tiems, kurie samdys man advokatą, nuo jo atsisakau. Tai viena medalio pusė, o kita – tiesos ginti nereikia, nes ji visagalė ir nenugalima! Tik klasta ir melas, būdami bejėgiai prieš tiesą, reikalingi ginklų, kareivių ir kalėjimų, kad pratęstų savo niekšingą viešpatavimą, ir tai tik laikinai. Teisingai sakoma, kad šališka vyriausybė pati savo rankomis kasa sau duobę. Aš esu teisi ir už teisybę atiduočiau ir gyvybę. Nėra didesnės laimės kaip kentėti už tiesą ir už žmones. Todėl man joks gynėjas nereikalingas. Vietoje jo, kalbėsiu aš pati.

                            Gynimosi kalba

                      [Kaltinamoji atidengia ateistų kaltintojų dvasinę menkystę]:

Noriu Jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti Jums į akis skaudžią tiesą.

                 Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į Jus. Kiekvieną kartą, kai teisiami žmonės už LKB Kroniką, labai tinka Putino žodžiai:

                                     Ir tribunoluos išdidžiai

                             Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.

                            Jūs minate altorius,

                            Nuo jūs įstatymo sugriuvo

                           Ir nuodėmės ir doros...

Jūs puikiai žinote, kad LKB Kronikos rėmėjai myli žmones ir tik todėl kovoja už jų laisvę ir garbę, už Teisę naudotis sąžinės laisve, kuri visiems piliečiams, nežiūrint jų įsitikinimų, garantuoja konstitucija, įstatymais ir Žmogaus teisių  deklaracija, ir kad visa tai būtų ne tik gražūs žodžiai ant popieriaus, ne melaginga propaganda, kaip ligi šiol, bet kad būtų realiai įgyvendinta. Juk Konstitucijos ir įstatymų žodžiai yra bejėgiai, jei netaikomi gyvenime ir visur viešpatauja įteisinta tikinčiųjų diskriminacija. LKB Kronika, tarsi veidrodis, parodo ateistų nusikaltimus prieš tikinčiuosius. Kadangi nedorybė nesigroži savo šlykštumu, ji baisisi savo atvaizdu veidrodyje. Dėl šios priežasties Jūs nekenčiate visų tų, kurie nuplėšia nuo jūsų melo ir veidmainystės šydą. Tačiau dėl to veidrodis nenustoja savo vertės! Vagis atima iš žmogaus pinigus, o Jūs apiplėšiate žmones, atimdami iš jų tai, kas brangiausia – ištikimumą savo įsitikinimams ir galimybę perduoti tą turtą savo vaikams, jaunajai kartai. O juk 1960.11.14–15 „Konvencijos dėl diskriminacijos švietimo srityje“ 5-me  straipsnyje reikalaujama užtikrinti tėvams religinį ir moralinį vaikų auklėjimą pagal savo įsitikinimus. Tuo tarpu tardymo protokole, mano byloje apklausta mokytoja Rinkauskienė rašo: „Kadangi yra tik viena tarybinė mokykla, tai nėra reikalo vaikus maišyti ir mokyti veidmainiauti.“ Kas gi vaikus moko veidmainiauti? Tokios mokytojos, ar tėvai, kuriems užtikrintas vaikų auklėjimas pagal savo įsitikinimus? Tik tada, kai vaikai, kuriems mokykla sugriovė tėvų autoritetą, nueina šunkeliais, kažkodėl kaltinami ne mokytojai, o tėvai. Klaipėdos 10 vidurinės mokyklos mokytoja Keturkaitė savo tardymo protokole rašo: „Kadangi aš esu istorijos mokytoja, tai tenka mokiniams aiškinti ir religijos klausimus. Aiškinant krikščionybės atsiradimą ir tuo pačiu mitą apie Kristaus atsiradimą...“ Kaip gali mokyt. Keturkaitė paaiškinti ne jos kompetencijoje esančius religijos klausimus, kai net istorijos klausimuose ji yra analfabetė, nes laikosi atgyvenusio ateistų melo, būk tai, Kristus esąs legenda. Tokie analfabetai „auklėja“ ir „moko“ jaunąją kartą, pasinaudodami mokytojo autoritetu, į mokinių sąmonę kala melą.

[Kaltinamoji: tardytojai grasino psichiatrine ligonine]:

Tardytojai: papulkininkis Petruškevičius, tardymo poskyrio viršininkas Rimkus, tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Kažys daug kartų grasino uždarysią mane į psichiatrinę ligoninę už tai, kad neatsakinėjau į jų klausimus, nors buvau paaiškinusi, jog tyliu, protestuodama prieš šią bylą.

[Kaltinamoji: „parašiau protesto pareiškimą

respublikiniam prokurorui ir kitiems pareigūnams“]:

Grasinimams atsibodus, parašiau protesto pareiškimus respublikiniam prokurorui, saugumo komiteto viršininkui ir tardymo skyriaus viršininkui, kurio prašiau, kad pareiškimą prijungtų prie mano bylos.

Pareiškimo neprijungė, tik respublikinio prokuroro padėjėjas Bakučionis, kuris čia pat sėdi, raštu atsakė, kad jie turį  teisę atlikti psichiatrinę ekspertizę, tačiau, tardytojų nuomone, tam dar nėra pagrindo. Bet juk pareiškime visai ne apie tai buvo kalbama, o protestuojama prieš tardytojų savivalę, kai jie grasinimais nori įbauginti tardomąjį ir priversti jį spekuliuoti savo sąžine. Pareiškime buvo rašoma, cituoju: „Ar turi teisę tardytojas grasinti kaltinamajam psichiatrine ligonine arba psichiatrine ekspertize, jei kaltinamasis laikosi savo nuomonės ir nespekuliuoja savo sąžine ir įsitikinimais? Per tardymus papulkininkis Petruškevičius daugybę kartų grasino uždarysiąs mane psichiatrinėn ligoninėn, kur būsią daug blogiau negu kalėime, tik todėl, kad neatsakinėjau į jo klausimus. Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Kažys, vos pirmą kartą mane pamatęs, autoretingai diagnozavo šizofrenike, šizofreniškai galvojančia ir žadėjo psichiatrinės komisijos, kurio nariu jis pats esąs, patikrinimą..

Tardymo poskyrio viršininkas majoras Rimkus, kai neatsakiau į jo klausimus, pakartotinai grasino psichiatrine ekspertize. Argi visas tarybinis teisingumas remiasi tik baime? Jei aš esu psichinė ligonė, tai mane reikia gydyti, o ne grasinti mano liga. Kuo kaltas žmogus, jei jis serga? Bet tuo netiki patys tardytojai, nes jau penktas mėnuo, kai grasina psichiatrine ligonine, norėdami palaužti mano valią. Toks tardytojų elgesys įžeidžia žmogaus orumą ir aš protestuoju prieš tokį jų elgesį su manimi.“

[Kaltinamoji: tardytojai nusikalto LTSR

Baudžiamojo Kodekso 187-jam straipsniui]:

Padavus pareiškimą, tardymo poskyrio viršininkas Rimkus priekaištavo, kad skundžiuosi, ir ironizavo: „Jeigu taip reaguoji, tai tikrai esi nenormali. Tu nežinai visų juridinių plonybių...“ Taip, aš ne tik plonybių, bet ir juridinių storybių nežinau, nes to nestudijavau, tik dabar žinau, kad tarybiniams tardytojams meluoti, šmeižti yra normalu ne tik kaltinamajam, bet ir visai pašaliniams žmonėms. Bet juk tai dvasinis chuliganizmas, kuris turėtų būti baudžiamas, nes dvasinės traumos užgyja sunkiau už fizines. Jums visai nerūpi nusikaltimus atitaisyti, priešingai – juos toleruojate ir skatinate. Šitai įrodo, kad mano byloje apklausinėti liudininkai, kurie parodė LKB Kronikos iškeltų faktų  tikrumą, pirmiausiai buvo klausinėjami, kas galėjo tas žinias perduoti LKB Kronikos leidėjams, kam jie pasakojosi, kas matė, girdėjo ir pan.

LTSR Baudžiamojo Kodekso 187-sis straipsnis sako: „Asmens, darančio kvotą  ar parengtinį tardymą, vertimas duoti apklausos metu parodymus, pavartojant grasinimus ar kitokius neteisėtus veiksmus, – baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų. Ta pati veikla, susijusi su smurto pavartojimu ar pasityčiojimu iš apklausiamojo asmenybės, – baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki aštuonerių metų.“ (Red.)

[Kaltinamoji: „jūs bijote tiesos žodžio ir neapkenčiate kitaip manančių“]:

Štai ko jūs bijote – tiesos žodžio! Tardytojai neapklausinėjo, net neišsikvietė tų, kurie vadovaudamiesi neapykanta kitaip manantiems, už kryželio nešiojimą išmetė iš darbo Kulautuvos vidurinės mokyklos mokytoją St. Jasiūnaitę ir, visaip iš jos tyčiodamiesi, ilgą laiką nedavė jai net paprasčiausio virtuvės darbininkės darbo. Tardytojai neišsikvietė Panevėžio DŽ-DT Vykdomojo komiteto pirmininko Markevičiaus ir finansų skyriaus viršininko Indriūno, kurie už bažnyčios lankymą išmetė iš darbo 9-rius metus išdirbusią sekretorę – mašininkę Marytę Medišauskaitę. O visur skelbiate, kad religija – privatus piliečių reikalas ir, kad visi, nežiūrint įsitikinimų, turi lygias teises. Kokia graži jūsų propaganda ir kokia negraži gyvenimo tikrovė! Tardytojai nereagavo. N. Akmenės mokyklos direktoriaus Kuprio ir švietimo skyriaus narių nusikaltimą, kai jie iš darbo išvarė mokytoją už tai, kad ši ekskursuodama su mokiniais Kauno m. užėjo į sodelyje, kur susidegino Romas Kalanta, esantį tualetą. Koks nusikaltimas! Mokytoja nebetinka vaikų auklėjamajam darbui!? Juokinga, kad jus dar iki šiol tebegąsdina R. Kalantos šmėkla. Tik kuo čia kalta mokytoja?

[Kaltinamoji: „tie patys tardytojai neperspėjo nė

vieno piktnaudžiaujančio vyr. gydytojo“]:

Tardytojai neperspėjo nė vieno vyr. gydytojo, kai jie, piktnaudžiaudami savo padėtimi, neleidžia mirštantiems pasinaudoti kunigo patarnavimu, nors to prašo ligoniai ir jų artimieji. Net nusikaltėlių paskutinis prašymas išklausomas. O jūs drįstate tyčiotis iš švenčiausių žmogaus įsitikinimų sunkiausiame gyvenimo momente – mirties valandą ir kaip plėšikai skaudžiai moraliai apiplėšiate tūkstančius tikinčiųjų. Štai jūsų komunistinė moralė ir etika!

[Kaltinamoji: „melas ir šmeižtas yra jūsų kasdieninė duona, o baimė– neatstojanti palydovė“]:

Kauno tiesoje Vilniaus universiteto dėstytojas Augus grubiausiai apšmeižė Popiežių Paulių VI, velionį vyskupą Bučį, kun. L. Aberzą ir kun. Račiūną. Kada tas šlykštus šmeižtas bus atšauktas? Jis nebuvo atšauktas, nes melas ir šmeižtas yra jūsų kasdieninė duona!

Išsigandę paminklų restauravimo inžinieriaus, technikos mokslų kandidato Mindaugo Tamonio minčių, uždarėte jį Vasaros gatvėje esančioje psichiatrinėje ligoninėje, norėdami „išgydyti“ jį nuo savo įsitikinimų! [...]

Tie ir šimtai kitų faktų liudija, kad ateistams tikslas visus paversti savo dvasiniais vergais, pateisina visas priemones – šmeižk, meluok, terorizuok.

[Kaltinamoji: „jūsų pergalės triumfą lydi moraliniai griuvėsiai“]: Ir jūs džiaugiatės pergale? Virš ko tad kyla jūsų pergalės triumfas? Virš moralinių griuvėsių, virš  milijonų nužudytų negimusių kūdikių, virš išniekintos žmogaus vertės, virš menkų, suniekšėjusių žmogiūkščių, apkrėstų baime ir gyvenimo aistros nuodų. Visa tai – jūsų vaisiai. Teisingai Jėzus Kristus pasakė: „Juos pažinsite iš jų darbų, vaisių.“ Jūsų nusikaltimai stumia jus kaskart didesniu greičiu į istorijos sąšlavyną.

       1974 m. rugpjūčio mėn. KGB darbuotojai pasislėpę palaukė grįžtančio į namus Nijolės brolio ir, vos jam atrakinus duris, įsiveržė į butą skubėdami, kad Nijolė nespėtų sunaikinti įkalčių, mat kaimynė buvo įskundusi, kad iš jos buto girdėti rašomosios mašinėlės taukšėjimas. Jie tikėjosi trapią moterį priversti atskleisti savo ryšius, o tada suimti visą Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos redakciją ir visiems laikams Kroniką nutildyti. Bet netikėtai susidūrė su visiškai jiems nesuvokiamu reiškiniu – Nijolė pasitiko juos šypsodamasi.
         Nuo pirmųjų okupacijos dienų Lietuvos katalikų Bažnyčiai leista egzistuoti tik todėl, kad ji tarnautų valdžios propagandai. Sovietų Sąjunga, nors joje viešpatavo teroras ir baimė, pasauliui skelbėsi esanti demokratijos ir laisvės nešėja. Ji deklaravo ir tikėjimo laisvę, stengėsi sukurti iliuziją, kad ne slopina Bažnyčią, o ja rūpinasi. Tačiau iš tiesų nužudė arba izoliavo vyskupus, nukankino arba išvežė į lagerius veiklesnius kunigus, dalį likusiųjų užverbavo, dalį įbaugino. Į vienintelę veikiančią Kauno kunigų seminariją kasmet leido priimti tik po penkis klierikus, bet ir tuos KGB siekė atsirinkti. Uždaryti visi vienuolynai. Atvirai mišiose dalyvaujantis žmogus negalėjo dirbti vadovaujamo darbo. Kunigai buvo sekami, ribota jų judėjimo laisvė, jiems drausta katechizuoti vaikus. Negana to, visais propagandos kanalais brukta mintis, kad ateizmas tarnauja pažangai, o Bažnyčia yra praeities atgyvena. Pažangos argumentas stipriai veikia nesusiformavusią sąmonę, todėl juo naudojasi visos agresyvios ideologijos, norėdamos patraukti į savo pusę jaunimą. Tačiau ir tokiomis sąlygomis Bažnyčia nepasidavė, ją rėmė pogrindyje atsikūrusi vienuolija ir teisę į tikėjimą ginantys pasauliečiai.
        Septintajame dešimtmetyje slapta imta leisti religinio turinio knygas, o 1972 m. pogrindyje pasirodė periodinis leidinys – Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Masiškai siųsdama žmones į lagerius, valdžia nenumatė, kad tenai užsimegs draugiški įvairių sovietinio bloko šalių tautinio ir religinio pasipriešinimo dalyvių, rusų žmogaus teisių gynėjų ryšiai. Lageriuose gimusi draugystė nebenutrūkdavo. Vieni iš kitų mokėsi, vieni kitus rėmė. Maskvoje buvo galima gauti rašomųjų mašinėlių, kopijavimo aparatų arba tų jų dalių, kurių neįmanoma pasigaminti patiems. Būtent per Maskvos disidentus Lietuvos katalikų bažnyčios kronika tuo metu pasiekdavo Vakarus.
         Galima tik įsivaizduoti valdžios institucijų įsiūtį: ketvirtajame dešimtmetyje daryta viskas, kad bet koks pasipriešinimas būtų ne nuslopintas, o apskritai neįmanomas, tačiau kiekvienas Kronikos numeris niekais vertė visas jų pastangas. Kovai su savilaida buvo mestos didžiulės KGB pajėgos. Pirmieji areštai ir teismai Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjus užgriuvo 1973 m. Nijolę Sadūnaitę KGB sekė nuo 1970-ųjų. Kunigas Juozas Zdebskis, 1974 m. pakvietęs Nijolę dauginti ir platinti Kroniką, įspėjo, kad už šį darbą ji anksčiau ar vėliau susilauks kalėjimo. Nijolė apmąstė, kam ryžtasi, ir pasiruošė areštui. Atrodo, kad ji net laukė, kada išmuš jos valanda susikauti su režimu ne pogrindinėje, o tiesioginėje kovoje, kada ateis laikas viešai pasakyti tiesą. Nijolė suprato, kad be asmeninės aukos režimo nesusilpninsi.
         Lietuvos ypatingajame archyve yra išlikusi Nijolės Sadūnaitės baudžiamoji byla. Tai vertingas dokumentas, liudijantis Nijolės išmonę, ištvermę ir drąsą. Ji atsisakė pasirašyti kratos ir tardymo protokolus ir kalbėti su tardytojais apie bylą. Atvirai paaiškino, kad valdžios politiką ir veiklą laiko amoralia ir todėl su KGB nebendradarbiaus. Taip Nijolė sugebėjo nesuteikti informacijos apie jokį kitą žmogų.
          Bylos kaltinamojoje išvadoje rašoma:
Nuo 1972 m. kovo mėn. buvo pradėta leisti, dauginti ir platinti tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižtiškų prasimanymų rinkinys „LKB Kronika“. [...] 1972–1974 m. išleista vienuolika „LKB Kronikos“ numerių, kurie masiškai padauginti elektrografiniu kopijavimo būdu, rotatoriumi, taip pat rašomosiomis mašinėlėmis, įrišti į atskiras brošiūras ir išplatinti. Visi „LKB Kronikos“ numeriai perduoti į Vakarus, kur jie skelbti laikraščiuose „Darbininkas“, „Draugas“, per radiją „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir kt.
    Kaltinama, kad: Gamindama ir platindama „LKB Kroniką“, vedė antitarybinę propagandą ir agitaciją.
Davė ją skaityti Vladui Kęstučiui Sadūnui.
Laikė namuose Nr. 6 ir 10 bei daugino Nr. 11.
Dėl pareikšto kaltinimo F. N. Sadūnaitė kalta neprisipažino ir paaiškino, kad faktų, išdėstytų nutarime patraukti kaltinamąja, ji neneigia, literatūros, kurią ji dauginusi platinimo tikslais, nelaikanti šmeižtiška, ir tokius leidinius, kaip „LKB Kronika“, ji gaminsianti ir platinsianti ir ateityje.
(Nijolė Sadūnaitė, Skubėkime daryti gera)
         KGB kalėjime Nijolė ne kartą bandė perduoti apie save žinią broliui ir draugėms per žmoniškesnius prižiūrėtojus, bet tie nerizikavo, atiduodavo laiškus savo viršininkams – visi laiškai pateko į bylą kaip kaltinimo medžiaga. Ruošdamasi teismui, Nijolė pasirašė gynimosi kalbą (atsisakė advokato) ir paskutinį kaltinamosios žodį. Šiuos dokumentus taip pat bandė perduoti į laisvę, bet netrukus juos pamatė prokuroro rankose. Kalbų turinys taip išgąsdino KGB, kad teismo salėje žiūrovų vietose sėdėjo vos šeši žmonės. Šiaip jau politinėse bylose salę sausakimšai užpildydavo KGB darbuotojai ir pakviesti režimui lojalūs piliečiai. Šį kartą net jie neturėjo girdėti, ką Nijolė kalbės. Liudininkai po apklausos taip pat buvo išprašomi iš salės. Nors prokuroras ir siūlė Nijolei laisvę mainais už tylėjimą, ji savo kalbas pasakė. Teisėjas ir tarėjai klausėsi nunarinę galvas. Nijolę saugantys kareivukai, nė žodžio nesuprantantys lietuviškai, vesdami ją iš teismo salės, stebėjosi – antrus metus lydi teisiamuosius, bet tokio teismo nematė. Jiems susidarė įspūdis, kad kaltintoja buvo Nijolė, o teismas  – susigėdę ir išsigandę, savo kaltę pripažįstantys nusikaltėliai.
          Pakeliui į Mordovijos lagerį Nijolei pavyko užrašyti ir išsiųsti į laisvę paskutinį kaltinamosios žodį, netrukus jis pasirodė Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje ir Vakaruose: Ši diena laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „LKB Kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Vadinasi, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę?! Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti dėl žmonių teisių – gražiausioji meilės daina. Tegu ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau žmonių labui pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos – Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!“ Kaip nesidžiaugti, kad Visagalis Dievas garantavo, jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa – klaidą ir melą! Idant tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti. O jums noriu priminti poeto Lermontovo žodžius: „Tačiau yra, yra teisingas Dievo teismas!“ Duok Dieve, kad to teismo nuosprendis būtų mums visiems palankus. To melsiu Dievą jums visiems per visas gyvenimo dienas.
Baigti noriu kalėjime gimusiais posmais:

Kuo sunkesnis kelias, kuriuo eit turiu,
tuo stipriau gyvenimą juntu.
Mes privalom degti teisybės ryžtu,
blogį nugalėti, nors ir kaip sunku.
Trumpos žemės dienos ne ilsėtis duotos,
o kovot už laimę daugelio širdžių.
Ir kuris tai kovai viską atiduoda,
tas pajus, kad eina teisingu keliu.
Ir didesnės laimės niekad nepatirsi,
kaip kad pasiryžus tau už žmones mirti.
Tada sieloj šventė visada skaisti,
neužgoš jos jokie lageriai šalti!

        Tad mylėkime vieni kitus ir būsime laimingi. Nelaimingas tik tas, kuris nemyli. Vakar stebėjotės mano gera nuotaika sunkiu gyvenimo momentu. Tai įrodo, kad mano širdyje dega meilė žmonėms, nes tik mylint viskas darosi lengva! Blogį turime visu griežtumu smerkti, bet žmogų, net klystantį, privalome mylėti. O to galima išmokti tik Jėzaus Kristaus mokykloje, kuris visiems yra vienintelė Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Tad teateinie, gerasis Jėzau, Tavo karalystė į mūsų visų sielas!
         Valdančiuosius noriu paprašyti, kad išleistumėte į laisvę iš kalėjimų, lagerių ir psichiatrinių ligoninių visus tuos, kurie kovojo dėl žmogaus teisių ir teisingumo. Tuo įrodytumėte savo gerą valią ir prisidėtumėte, kad gyvenime būtų daugiau harmonijos ir gėrio, o gražusis šūkis: „Žmogus žmogui – brolis“ virstų tikrove.

       Nijolę nuteisė trejus metus kalėti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, o paskui dar trejus metus būti tremtyje. Net pagal to meto politinių teismų praktiką nuosprendis buvo nemotyvuotai griežtas. Bet Nijolė nenusiminė. Jai atrodė, kad visas ankstesnis jos gyvenimas ir buvo ruošimasis šiai misijai. Už tai, kad pasirinko tinkamai, pirmiausia buvo dėkinga savo šeimai.
      Kai 1945 m. pabaigoje Sadūnų šeima apsigyveno Anykščiuose, gretimame name buvo įsikūrusi stribų būstinė. Nors tėvai draudė, vaikai ištaikydavo apžiūrėti į patvorį rytą sumestus partizanus. Vėliau jų kūnai būdavo nuvežami į miesto aikštę ir ten numetami, kad visi pamatytų, kas laukia nepaklūstančių. Nijolė galėjo tėvų gailestingumą, užuojautą vargstančiam ir kenčiančiam palyginti su beprasmišku, nepaaiškinamu „liaudies gynėjų“ žiaurumu. Tuos, kurie šitaip niekina žmogų, jo gyvybę ir mirtį, Nijolė matė iš taip arti, kad neišsiugdė jiems baimės. Tik pasitikėjimas Dievu, viltis, kad smurtas ir prievarta neamžini, teikė tėvams stiprybės. Jie laikėsi krikščioniškosios moralės ir mokė vaikus meilės artimui. Tėvai įstengė savo vaikus mokykloje apginti nuo patyčių dėl tikėjimo. Nijolė tikėjo atvirai, nesislapstydama. Net nežinodama, kaip labai jai to prireiks, Nijolė sportavo – ugdėsi valią ir ryžtą. Nors laikas buvo nepaprastai žiaurus, augo romantikė ir svajojo nugyventi ypatingą gyvenimą, buvo pasirengusi pasiaukoti dėl žmonijos. Vidurinę baigė  neturėdama nė septyniolikos metų. Ketino studijuoti Kauno kūno kultūros institute, bet tam būtų reikėję atsižadėti tikėjimo ar bent jau veidmainiauti. Septyniolikmetei idealistei tai atrodė žema. Ir tėvas pakurstė jos abejones: karjera, patogi buitis ir kiti dalykai, kuriuos valdžia siūlo mainais į tikėjimą Dievu, nėra verti tokios aukos.
       Kaip tik tuo metu įvyko įsimintinas dalykas. Draugė Bronė Kibickaitė paprašė Nijolės pabūti jos Sutvirtinimo motina – pati Nijolė Sutvirtinimo sakramentą buvo gavusi septynerių ir dabar juokais pasiūlė draugei pasidalinti Šventosios Dvasios dovanomis, kurias gauna sutvirtinamasis. Tą popietę vaikštinėdamos po Anykščių šilelį abi mergaitės pajuto pašaukimą vienuolystei. Tai, ką išmąstai racionaliai, yra tavo paties valios aktas, o kai staiga apima visiškas aiškumas, ramybė ir pasitikėjimas, pajunti aukštesniųjų jėgų įsikišimą. Tai ir vadinama pašaukimu. Net mama ne išsyk patikėjo Nijolės pasirinkimo rimtumu – šitoks gyvas, judrus vaikas ir vienuolystė jai atrodė nesuderinama. Vis dėlto palydėjo dukterį pas pažįstamas seseris.
Pokario metais lietuviai išmoko nutylėti, kad kas nors iš artimųjų žuvo miške, kalėjo lageryje ar buvo ištremtas. Tai slėpė net nuo savo vaikų, prigrasindavo juos mokykloje neprasitarti, kad švenčia katalikiškas šventes, Vėlinių vakarą lanko artimųjų kapus. Dažnas svarstė, kaip čia geriau prisitaikyti prie sistemos, jai neužkliūti, sukurti šeimai gerovę – gauti butą, sodą ar leidimą nusipirkti automobilį. To mokė ir savo vaikus. Nijolės tėvai labai išsiskyrė iš tokios aplinkos.
          Režimas pasiekė, kad žmonės nepasitikėtų vienas kitu: kiekvienas, kuris piršosi į draugus, galėjo būti užverbuotas KGB ar šiaip skundikas, todėl vis labiau įsigalėjo formalus bendravimas, susvetimėjimas iš viešosios erdvės skverbėsi ir į asmeninius santykius.
         Nijolė pateko į vienuolių seseriją, kur santykiai paremti meile ir visišku pasitikėjimu. Tikėjimas, kad seserys meldžiasi už ją, palaikė ir kai etapu buvo vežama į lagerį. Etapas – ypatinga kalinių kankinimo priemonė. Pakeliui po keturias ar net šešias paras juos laikė Pskovo, Jaroslavlio, Gorkio, Ruzajevkos ir Potmos kalėjimuose, vadinamuosiuose persiuntimo punktuose.
        Pagaliau patekau į paskutinį etapą. Vagone atskirame užtvare išvežė siaurukas traukinys pelkėtais miškais. Visą kelią pro atvirą langelį mačiau vien spygliuotų vielų užtvarus – konclagerius, kareivius sargybinius, šunis. Vienas po kito daugiau kaip 20 konclagerių, kuriuose sugrūsta kone dvigubai daugiau žmonių negu yra vietų – ištisa sovietinių lagerių respublika. Į griežtojo režimo politinių kalinių moterų konclagerį patenkama pravažiavus visus kitus konclagerius, kurie išdėstyti palei geležinkelio liniją.
       Moterų lageryje kalėjo daugiausia ukrainietės ir garbaus amžiaus rusės stačiatikės. Pirmosios dėl tautinių, antrosios dėl religinių įsitikinimų. Nijolė su jomis susidraugavo. Ji dirbo po 16 valandų, kad įvykdytų normą ir gautų leidimą už kelis rublius nusipirkti šiek tiek maisto. Ne sau – sergančioms stačiatikėms senutėms. Išmoko giesmių ir kartu su jomis giedodavo. Vėliau prisiminimų knygoje aprašė visų jų likimus ir nurodė adresus, jei atsirastų norinčių padėti. Už kelių šimtų metrų nuo jų lagerio buvo vyrų politinių kalinių zona. Su jais slapta susirašinėdavo. Vienas iš būdų tai daryti: Nijolė įsliuogia į aukštą tuopą ir laidyne permeta į laišką įvyniotą akmenį per keturias tvoras (ne veltui augo su vyresniu broliu). Reikėjo, kad to „nematytų“ sargybos bokšte budintis kareivukas. Padėjo Nijolės gebėjimas užmegzti ryšius su pačiais įvairiausias žmonėmis, nė vieno nesmerkti, nežeminti, į kiekvieną kreiptis su meile. Kartą iš laiško moterys sužinojo, kad vyrų lageryje smarkiai sumušė ir į karcerį numirti įmetė ukrainiečių poetą Vasilijų Stusą. Ukrainietės kartu su Nijole paskelbė bado streiką ir taip iškovojo, kad į lagerį atvyktų prokuroras – administracija buvo priversta paguldyti Stusą į ligoninę. Tokių protestų įvyko daug ir po kiekvieno moterų laukdavo karceris. Lageryje buvo siekiama, kad kaliniai palūžtų ir žūtų. Bet apie Nijolę žinojo platusis pasaulis, nužudyti jos lageryje KGB nedrįso. Buvo sumanyta sunaikinti ją tremtyje. Į tremtį – Krasnojarską – vėl vežė etapu per visą Sibirą. Nijolė matė visokių kriminalinių kalinių, klausėsi jų pasakojimų. Iš Krasnojarsko kartu su aštuoniais alkoholikais kriminalistais Nijolę atskraidino lėktuvu į Bogučianus, o iš ten turėjo vežti į taigą ir palikti kirsti miško. Bet tą dieną sugedo mašina, ir visi turėjo nakvoti Bogučianuose. Paprastos rusės moterys įkalbėjo milicijos pareigūną palikti Nijolę dirbti mokykloje valytoja, nevežti į taigą ir taip išgelbėjo jai gyvybę. Bogučianuose Nijolė buvo jau nebe kalinė, tremtinė, nors jai visada galėjo suregzti naują bylą ir taip vėl grąžinti į lagerį. Taip neatsitiko. Ten gyvendama, Nijolė sutiko gerų žmonių, ypač susidraugavo su baptistais, kurie ją priėmė kaip seserį, teikė moralinę paramą. Nijolė ėmė gauti laiškų ir siuntinių iš įvairių pasaulio vietų. Čia pat pašte juos perpakuodavo ir išsiųsdavo į nuošaliausius Sibiro, Jakutijos, Magadano užkampius politiniams tremtiniams, kurie neturėjo iš ko sulaukti siuntinių. Pašto darbuotojos stebėjosi, kodėl ji siunčia siuntinius visiškai svetimiems žmonėms. Bet Nijolė niekada nesijautė svetima patekusiam į vargą.
         Grįžusi iš tremties į Lietuvą, Nijolė jautė pareigą papasakoti apie kalinių vargą lageriuose, apie elgesį su jais. Nijolės pasakojimai mokė žmones nebijoti amoralios valdžios, nesitaikstyti su ja. Kurį laiką KGB tenkinosi įžūliu sekimu, bet buvo aišku, kad jie Nijolę arba nužudys, arba vėl įkalins. Ji ir vėl įsitraukė į Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidimą, bet taip sekamai buvo sunku dirbti. Todėl nusprendė veikti pogrindyje. Penkerius metus represinėms institucijoms nepasisekė jos pagauti ir tai mažino jų autoritetą – KGB bandė sudaryti įspūdį, kad visi yra sekami ir viskas apie visus žinoma. Pagrindinis Nijolės uždavinys buvo nuvežti Kroniką į Maskvą ir perduoti per rusų žmogaus teisių gynėjus į užsienį. Tekdavo keisti išvaizdą, prieš išlipant pereiti į kitą vagoną, labai greitai reaguoti į kintančias aplinkybes. Apie tą laiką Nijolė pasakoja su humoru, atsimindama ne sunkumus, o nelegalios veiklos romantiką. Kai 1987 m. balandį Nijolę sulaikė Vilniuje, jau buvo paskelbta Gorbačiovo glasnostj ir perestroika. Nauji areštai būtų pakenkę atkuriamos demokratijos įvaizdžiui, todėl Nijolę KGB išlaikė tik pusę paros.
        Dabar Nijolė galėjo veikti legaliai ir įsitraukė į aktyvią kovą. Ji buvo viena iš mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d. organizatorių. Būtent Nijolė savo kalba pradėjo mitingą. Dėl jo buvo persekiota ir tik sutrukdžius atsitiktinai pro šalį važiavusiems žmonėms nebuvo nužudyta.
        Kai kova su režimu virto galingu visos tautos sąjūdžiu, Nijolei atsivėrė naujas veiklos baras. 1989–1990 m., kviečiama įvairių organizacijų ir privačių asmenų, Nijolė keliavo po Europą ir JAV – jos dėka daugybė žmonių sužinojo apie Lietuvos laisvės siekį ir palaikė jį žavėdamiesi pačios Nijolės taurumu.
       Nijolė Sadūnaitė daugeliui yra pavyzdys. Iš jos galima pasimokyti gyventi taip, kad kiekvieną dieną jaustumeisi laimingas. Ji brėžia ir kasdienės veiklos gaires: šiandien ją galima pamatyti ginančią žmones Lietuvos teismuose, įvairiose institucijose ieškančią teisybės ne sau – kitiems. Tų, kurie kenčia, ji neskirsto nei pagal tautybę, nei pagal amžių, nei pagal religinius įsitikinimus. Ji stengiasi padėti ir islamą priėmusiai merginai, ir mažai skriaudžiamai mergaitei. Nijolė šypsosi kalbėdama su kiekvienu ir visiems linki Dievo malonės. Bendraujant su ja veriasi vienintelis kelias į tautos ir asmens ateitį – gyventi vieniems kitus mylint, vieniems kitais rūpinantis, gyventi siekiant šviesos ir tiesos.       Vilija Dailidienė

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras

 Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui

Viktorui Pranckiečiui

 Dėl nepagarbos 2017-ųjų Laisvės premijos laureatei Nijolei Sadūnaitei

                     2018 m sausio 16 diena Vilnius

            Gerbiamas Seimo Pirmininke, Lietuvos Respublikos Seimui teikiau mano 2017 m. spalio 27 d. rekomendaciją dėl 2017-ųjų Laisvės premijos suteikimo Gerb. Nijolei Sadūnaitei. 

Kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Gerb. Seimo dėmesį atkreipiau į , mano nuomone, esminę patirtį, dėl kurios tai dariau. Lietuvos Atgimimo laikotarpiu daugumos žmonių apsisprendimą ir viltį sulaukti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, lūkesčius siejant su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu lėmė ir kita Lietuvos patirtis – nuoseklus ir kantrus pogrindžio kovotojų už žmonių teises ir Lietuvos laisvę darbas. Jis buvo ne tik pasiaukojantis, bet ir visapusiškai pamokantis.

Laisvės premijos laureatų Antano Terlecko, arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus ir Nijolės Sadūnaitės gyvenimai, jų patirtys ir sugebėjimas nuoširdžiai, kantriai drauge su Sąjūdžiu įveikti šį Lietuvos išlaisvinimo kelio etapą, mūsų sąveika - buvo stiprinantys mus visus ir, svarbiausia, buriantys mus į draugę, didinantys pasitikėjimą vieni kitais. 

Visa tai buvo ir yra išskirtinė ne tik istorinė, bet ir žmogiškojo bendravimo patirtis, kurią pripažino ir mūsų Tauta, 1990 m. rinkimuose daugumą balsų patikėjusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suburtiems kandidatams į Aukščiausiąją Tarybą. 

Šią rekomendaciją dėl Nijolės Sadūnaitės nuopelnų Lietuvai deramo įvertinimo teikiau nuoširdžiai. 

                 Nuoširdžiai džiaugiausi ir Seimo sprendimu 2017-ųjų Laisvės premiją suteikti Nijolei Sadūnaitei.

Tai suteikė Viltį, kad vėl galimas mūsų Tautos ir valdžios tarpusavio kalbėjimasis, supratimas ir bendras darbas. Tačiau mane labai nustebino ir nuvylė tai, kad Lietuvos Seimas, Tautos atstovybė, iki šiol nepaskelbė 2017-ųjų Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės iškilmingame Sausio 13-osios minėjime Seime pasakytos kalbos teksto. Tai vienintelės Seimo posėdyje kalbėjusios pranešėjos (ir laureatės) nepaskelbta rašytinė kalba.

Taip elgiamasi su iškilia politine kaline, savo gyvenimą paskyrusia, visų pirma, laisvam žodžiui ir tiesai skleisti – platinti Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Taip elgiasi Seimas, pats pripažinęs Nijolės Sadūnaitės išskirtinį indėlį į Lietuvos laisvę.

         Teisinės valstybės idėją gerbiančiose šalyse, o būtent tokią, manau, Laisvą Lietuvą įsivaizdavo ir Gerb. Nijolė Sadūnaitė, politinė kalinė, kokia ją buvo padariusi okupacinė valdžia, jos žodžio, koks jis bebūtų kažkam patinkantis, o kažkam nepatinkantis, neskelbimas yra pati didžiausia įmanoma nepagarba ir Gerb. Nijolei Sadūnaitei, ir Lietuvai, kurią Nijolė Sadūnaitė, manau, tikėjosi būsiančiai kitokia, visų pirma, laisva. 

Tikiuosi Jūsų supratimo. Neklystančių nėra. Tačiau parlamento, cezūruojančio savo sprendimu pripažintos Laisvės premijos laureatės viešą kalbą, pasakytą Seime šio apdovanojimo proga, elgesys gali tapti chrestomatiniu Lietuvos indėliu į pasaulinę žmogaus teisių suvaržymo istoriją.

 Nuoširdžiai ir Pagarbiai,  Zigmas Vaišvila

       Šios brošiūros  sumanytojas yra sužavėtas sesers Nijolės Sadūnaitės ryžtu,  drąsa, išmintimi, iškalba. Ji sausio 13d.  iš istorinės LR Seimo tribūnos prabilo apie savo ir visuomenės dalies žmonių skaudžius pergyvenimus dėl Deimantės Kedytės teisių pažeidimo ir jos likimo...   Ne vienas tikriausiai norėjo, kad sesuo Nijolė savo kalboje įvardytų priežastis, kurios privertė šimtus tūkstančių darbingų žmonių palikti Lietuvą ir išvykti kitur. Tai nepalyginamai didesnė netektis Lietuvai, negu vienos Deimantės nesuprantamas ir visuomenei nepaaiškintas jos ,,dingimas“. Galbūt Deimantė su savo biologine motina išvyko į užsienį, nenorėdama pasilikti daugelio žmonių dėmesio centre ir už apsaugą mokėti didelius mokesčius...

       Ačiū dr. Zigmui Vaišvilai, kad rekomendavo Laisvės premiją įteikti seseriai Nijolei Sadūnaitei. Ji vienuolė, sovietmečio disidentė, kalinė, buvo ir pasiliko kovotoja už žmogaus teises, teisingumą ir Lietuvos laisvę... Lietuvai ji kaip Orleano mergelė Prancūzijai.